Tag Archive | "ukraina"

Kodėl praradome Ukrainą

Tags: ,



ES turi aiškiai atsakyti, ar Rytų partnerystė yra narystės ES pakaitalas, ar tai tarpinė stotelė visavertės narystės ES link.

„Kaip Europos Sąjunga prarado Ukrainą“ – taip dabartinę geopolitinę situaciją Rytų Europoje apibūdino Vokietijos interneto dienraštis „Spiegel Online“. Vienas labiausiai šiuo metu analitikus ir politikos apžvalgininkus dominančių klausimų – kodėl nebuvo pasirašyta ES ir Ukrainos asociacijos sutartis, kas laimėjo ir kas pralaimėjo šį politinį žaidimą.
Interpretacijų yra daug ir įvairių. Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad tai lėmė įvairių politinių ir ekonominių veiksnių rinkinys. Norint matyti visą paveikslą, būtina peržvelgti įvairius scenarijus.
Viena populiariausių interpretacijų – tai ES diplomatinis pralaimėjimas ir dar viena Rusijos pergalė šiais metais (šalia „šeimininkavimo“ Sirijos krizės akivaizdoje). ES pateko į normatyvinės politikos spąstus, nes keldama reikalavimus dėl Julijos Tymošenko visiškai neatsižvelgė į tai, kad ES nebuvo vienintelė žaidėja aikštėje. ES iškelti reikalavimai demokratijos srityje dar labiau stumtelėjo Ukrainą į Rusijos įtakos erdvę ir automatiškai į dar didesnę priklausomybę nuo antidemokratiškų politinių taisyklių.
Šį scenarijų papildo dar vienas aiškinimas: Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus apsisprendimą lėmė Rusijos spaudimas ir ES nesugebėjimas į jį adekvačiai atsakyti. Teigiama, jog Rusija nusiuntė signalą Kijevui, kad jeigu Ukraina pasirašys Asociacijos sutartį su ES (o tai reikštų, kad Ukraina nebegali įstoti į Rusijos kuriamą muitų sąjungą), Rytų Ukrainos sunkiosios pramonės konglomeratai, kurių konkurencingumas priklauso nuo Rusijos rinkos, iš jos bus išstumti.
Reikėtų pabrėžti, kad Ukraina zondavo ES galimybes šiuos praradimus kaip nors bent laikinai kompensuoti, tačiau ES arsenale tokių instrumentų neatsirado. Kita vertus, labai tikėtina, kad grėsmingai blogėjančios ekonominės situacijos akivaizdoje Rusija ne tik grasino sankcijomis, bet ir ant derybų stalo dėjo įvairius pasiūlymus, apie kuriuos jokios viešos informacijos kol kas nėra. Kalbama apie mažesnes dujų kainas ir Ukrainos ekonomikos kreditavimo galimybes, tik, be abejo, be tokių reikalavimų, kokius kelia Tarptautinis valiutos fondas.
Šios Vakarų finansinės institucijos reikalavimai, tokie kaip nustoti kompensuoti gyventojams šildymo kainas, iš esmės reikštų socialinę krizę valstybėje ir V.Janukovyčiaus politinį bankrotą prieš 2015 m. prezidento rinkimus. Ir tai verčia Ukrainos valdžią ieškoti alternatyvų.
Vis dėlto jokių konkrečių susitarimų dar nėra, ir tik laikas parodys, ką ant svarstyklių padėjo Rusija. Apibendrinant šios pozicijos argumentus galima teigti, kad ES tiesiog nesugebėjo konkuruoti su tokiu geopolitiniu veikėju, kaip Rusija, ir dėl to neįveikė Ukrainos galvosūkio.
Juk šalia kreditinės linijos ir bent jau laikino galimų Rusijos sankcijų nulemtų Ukrainos verslo praradimų kompensavimo mechanizmo galima įvardyti dar bent vieną ES žingsnį, kuris nebūtų leidęs Rusijai perimti iniciatyvos, – suteikti narystės perspektyvą Ukrainai, jeigu ji įgyvendintų kriterijus, reikalingus Asociacijos sutarties pasirašymui ir sėkmingam jo įgyvendinimui. Taip ES būtų dar labiau padidinusi ukrainiečių spaudimą prezidentui V.Janukovyčiui žengti integracijos su ES keliu.
Kita vertus, egzistuoja ir visiškai kitokia nuomonė, kad šį geopolitinį žaidimą laimėjo ne Rusija, o Ukrainos prezidentas V.Janukovyčius. Kijeve įsikūrusio Goršenino instituto analitikų teigimu, V.Janukovyčius net neplanavo pasirašyti Asociacijos sutarties su ES, o derėjosi su Briuseliu tik siekdamas pakelti savo “kainą” ir panaudoti asociacijos su ES perspektyvą tik kaip derybinį svertą santykiuose su Rusija, kalbantis dėl tų pačių dujų kainų ar kreditų.
Pasak šio instituto ekspertų, V.Janukovyčius laimi šį žaidimą todėl, kad ant derybų su Rusija stalo atsidūrė ne tradicinis klausimas dėl Ukrainos narystės Rusijos kontroliuojamoje muitų sąjungoje, o klausimas, ar Ukraina pasirašys, ar nepasirašys Asociacijos sutarties su ES. Šio požiūrio šalininkų įsitikinimu, visa tai visiems gerai žinomos Kijevo balansavimo tarp Rytų ir Vakarų politikos padarinys, papildytas vidiniu ukrainietišku įsitikinimu, kad įmanoma apmauti tiek vienus, tiek kitus.
Reikėtų įsiklausyti ir į tuos teiginius, kurie remiasi neišvengiamos Ukrainos priklausomybės nuo Rusijos logika. Šios pozicijos atstovų teigimu, Ukrainoje įsitvirtinęs oligarchinis ekonomikos modelis, verslo ir politikos suaugimas, neformalių taisyklių dominavimas įstatymo viršenybės atžvilgiu yra tarsi nematomas saitas, tvirtai susaistęs Ukrainą su Rusija. Būtent todėl įvairūs bandymai ištrūkti iš Rusijos įtakos erdvės yra užprogramuoti nesėkmei. O visa nesėkminga asociacijos su ES epopėja yra tik dar vienas Ukrainos neišvengiamos priklausomybės nuo Rusijos įrodymas. Kitaip tariant, Ukraina niekada taip ir nepriklausė Europai, todėl Europa jos ir negalėjo prarasti.
Vis dėlto nedaug kas prognozuoja, kad Ukraina dabar staiga ims ir atsisuks į Eurazijos muitų sąjungą. Tie patys Ukrainos oligarchai puikiai supranta, kad bendroje ekonominėje erdvėje su Rusijos verslo struktūromis, turinčiomis politinį Kremliaus palaikymą, konkuruoti nepavyks, greičiau atvirkščiai – jie bus išstumti iš rinkos ir praras savo pozicijas. Svarbiausios Ukrainos įmonės yra tiesioginės Rusijos gamintojų varžovės, ypač tokiose srityse, kaip maisto ir chemijos pramonė, mašinų gamyba ir metalurgija, todėl neišvengiamai patirs Rusijos spaudimą. Todėl nereikėtų tikėtis, kad Ukrainos oligarchai kiš savo galvas į kilpą, – jie ir toliau vers V.Janukovyčių balansuoti tarp ES ir Rusijos.
Labai tikėtina, kad tokia trajektorija vyraus iki 2015 m. prezidento rinkimų, ir tik po jų galbūt galėsime vėl atnaujinti kalbas apie Ukrainos užsienio politikos pokyčius.
Tad ką šiomis aplinkybėmis ES turėtų daryti toliau? Ar ES Rytų partnerystė gali įgauti naują kvėpavimą? Akivaizdu, kad be narystės perspektyvos ES Rytų partnerystės politika ir toliau buksuos vietoje. ES turi aiškiai atsakyti, ar Rytų partnerystė, kuri šalims partnerėms siūlo dalyvavimą ES vidaus rinkoje (per laisvosios prekybos susitarimą) ir ilgalaikėje perspektyvoje – bevizį režimą, yra narystės ES pakaitalas, ar tai tarpinė stotelė visavertės narystės ES link.
Būtina atsižvelgti į tai, kad kai ukrainiečiai kalba apie integraciją su ES, jie tai supranta kaip narystės siekį, o didžiosios Vakarų Europos valstybės, kalbėdamos apie suartėjimą su Kijevu, galvoje turi tik galimybę ukrainiečiams naudotis vidaus rinkos pranašumais, tačiau jokiu būdu nemato Ukrainos, dalyvaujančios bendrose ES institucijose ar perskirstomosiose politikose, tarkime, bendroje žemės ūkio ar sanglaudos politikoje.
Šį atotrūkį tarp lūkesčių ir ES Rytų politikos strategijos būtina sumažinti. Kitu atveju tapsime nuolatiniais Rusijos, kuriančios savo regioninį politinį ir ekonominį bloką, pergalių Rytų Europoje liudininkais.

ES iškelti reikalavimai demokratijos srityje dar labiau stumtelėjo Ukrainą į Rusijos įtakos erdvę.

Kaip V.Janukovyčius proeuropietišku Ukrainos politiku tapo

Tags: ,



Prieš 10 metų, oranžinės revoliucijos laikotarpiu, niekas negalėjo pagalvoti, kad Viktoras Janukovyčius taps Ukrainos varomąja jėga į Europos Sąjungą.

Rusijos politinio ir ekonominio spaudimo akivaizdoje Ukrainos valdžia ėmėsi tvirtų žingsnių strateginio suartėjimo su ES link. Ukrainos vyriausioji rinkimų komisija atmetė Komunistų partijos iniciatyvą surengti visuotinį referendumą dėl prisijungimo prie Eurazijos muitų sąjungos, o Ukrainos ministrų kabinetas sutartinai pavirtino su ES suderėtą Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimą. Rugsėjo pradžioje Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius kreipėsi į šalies parlamentą dėl teisės aktų, reikalingų Asociacijos sutarčiai su ES pasirašyti ir ratifikuoti, priėmimo. Aukščiausioji Rada nedelsdama ėmėsi įgyvendinti šį paliepimą.
Kas prieš 10 metų, oranžinės revoliucijos laikotarpiu, galėjo pagalvoti, kad V.Janukovyčius ir jo pagrindinis finansinis rėmėjas, turtingiausias Ukrainos žmogus Rinatas Akhmetovas taps Ukrainos „varomąja jėga“ į ES? Tokių tikriausiai buvo nedaug. Be abejo, motyvas, skatinantis šiuos veikėjus prisiimti tokį vaidmenį, yra tikrai ne vertybinė orientacija į Europos civilizaciją ar tuo labiau ukrainietiškas patriotizmas, o tiesiog pragmatiški interesai bei sąnaudų ir naudos pusiausvyra.
Nepaisant to, iki Vilniaus viršūnių susitikimo likus vos dviem mėnesiams, stambiausi Ukrainos verslininkai (vadinamieji oligarchai, kurie pastaruosius du dešimtmečius ir diktavo Kijevo geopolitinę kryptį) ir valdantysis politinis elitas nutarė susitelkti aplink prezidentą ir drąsiai paskelbė, kad jų strateginis tikslas keistis nebegali – tai Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimas su ES.
Kalbama, esą R.Akhmetovo verslo struktūros itin intensyviai dirba su įtakingiausių Vakarų Europos valstybių kompanijomis, kad šios spaustų savo šalių vyriausybes neblokuoti Asociacijos sutarties su Ukraina pasirašymo, o V.Janukovyčius ėmėsi griežto valdančiosios Regionų partijos gretų „valymo“ – visi Rusijai ir jos siūlomai alternatyvai Eurazijos muitų sąjungai lojalūs politikai turi arba peržiūrėti savo nuostatas, arba yra šalinami iš politinės arenos.
Asociacijai su ES prieštarauja tik keli verslą su Rusiją plėtojantys Regionų partijos nariai ir penkta pagal dydį komunistų frakcija. Viktoras Fiodorovičius Janukovyčius jau netgi įgijo pravardę „Vektor Fiodorovič“ su nuoroda į nuolatines jo kalbas, kad Ukraina jau tvirtai pasirinko integracijos į Europą vektorių. Tad kaip galima būtų paaiškinti tokią dabartinės Ukrainos valdžios ir stambiojo verslo laikyseną?
Kazachstano ir netgi Baltarusijos verslininkai vis atviriau kalba apie tai, kad bendroje Eurazijos muitų sąjungoje veikiančios Rusijos bendrovės, nesugebėdamos konkuruoti pasaulinėse rinkose su moderniomis ES ir JAV kompanijomis, imasi vidinio protekcionizmo ir netgi tose pačiose ūkio šakose veikiančių kitų muitų sąjungos narių įmonių „išstūmimo“ iš rinkos. Prekybiniai konfliktai dažniausiai skelbiami toms Kazachstano ir Baltarusijos įmonėms, kurios yra tiesioginės Rusijos įmonių konkurentės. Ir situacija gali dar labiau pablogėti, jeigu į Eurazijos muitų sąjungą įsitrauks valstybės, kurių ekonomikoje vyrauja produkcija, galinti konkuruoti su Rusijos gamintojais.
Tai ypač svarbu Ukrainai, kurios svarbiausios įmonės yra tiesioginės Rusijos gamintojų varžovės, ypač tokiose srityse, kaip maisto ir chemijos pramonė, mašinų gamyba ir metalurgija. Kitaip tariant, Ukrainos oligarchai puikiai suvokia, kad bendroje rinkoje su Rusija įvyks rinkos persidalijimas Rusijos verslo naudai, todėl jie iš visų jėgų bando išvengti tokio scenarijaus.
Į Ukrainos informacinę erdvę nuolat patenka Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir premjero Dmitrijaus Medvedevo pasisakymai, kad pasirašius Asociacijos ir laisvosios prekybos su ES sutartį Ukrainos laukia Graikijos arba Kipro likimas, savotiškas ekonominės periferijos statusas. Paradoksalu, bet būtent toks arba dar blogesnis statusas, tik ne bendroje su ES ekonominėje erdvėje, o Eurazijos muitų sąjungoje, laukia tų Ukrainos ūkio sektorių, kurie yra tiesioginiai Rusijos gamintojų konkurentai.
Dar vienas veiksnys, atgrasantis dabartinį Ukrainos politinį ir ekonominį elitą nuo integracijos į Eurazijos muitų sąjungą, – tai, jog nėra jokių teisinių ir politinių garantijų, kad narystė šiame prekybiniame bloke leis sumažinti rusiškų dujų kainą. Nors Ukrainos pramonė yra itin priklausoma nuo dujų kainų ir tai teoriškai galėtų būti rimtas Rusijos svertas santykiuose su Kijevu, akivaizdu, kad narystės muitų sąjungoje dokumentai jokiu būdu negarantuoja energijos išteklių Rusijos vidaus rinkos kainomis. Tai nebent gali būti dvišalė Rusijos nuolaida, bet ne narystės Eurazijos sąjungoje tiesioginis padarinys.
Analitikai pastebi, kad muitų sąjungos narė Baltarusija jau kelerius metus niekaip negali gauti Kazachstano naftos tranzitu per Rusiją (nors pats Kazachstanas tuo irgi suinteresuotas). Tai liudija, kad Maskva siekia ir toliau išlaikyti energijos išteklių tiekimo monopoliją ir jokių tranzito liberalizavimo procesų tiesiog nebus. Energetinė politika ir toliau liks Rusijos vyriausybės ir jos valstybinių įmonių, o ne Eurazijos muitų sąjungos reikalas.
O kaip dėl galimų dvišalių Rusijos nuolaidų Ukrainai? Šiame kontekste iškyla tarpusavio nepasitikėjimo klausimas. V.Janukovyčius jaučiasi ne kartą Rusijos apgautas. Didžiausią pėdsaką paliko 2010 m. vadinamieji Charkovo susitarimai, kai manais į Sevastopolio karinės bazės nuomos pratęsimą ką tik išrinktas Ukrainos prezidentas V.Janukovyčius neva išsiderėjo didelę nuolaidą už rusiškas dujas. Tačiau „Gazpromo“ pateikta dujų kainos sudarymo formulė šiuos mainus pavertė visišku Ukrainos prezidento pralaimėjimu. Šiandien Ukraina moka vieną didžiausių dujų kainų Europoje. Įdomu tai, kad tas pačias rusiškas dujas Ukrainai būtų pigiau pirkti reversu iš Vokietijos, nei tiesiogiai iš „Gazpromo“.
Visame šiame kontekste svarbus ir principų bei savigarbos klausimas. Ne kartą apgautas ir netgi šiek tiek pažemintas (vasarą V.Putinas į susitikimą su Ukrainos prezidentu vėlavo tris valandas, o pastarasis jų susitikimas akis į akį tetruko 15 minučių), V.Janukovyčius nori įrodyti Rusijos lyderiui, kad gali priimti savarankiškus sprendimus, ir nebūtinai sutampančius su Rusijos interesais. Ir kad Ukraina nėra dar viena Armėnija.
Pridėkime dar ir tai, kad proeuropietiška prezidento laikysena didina jo populiarumą jam nesvetingoje Vakarų ir Centrinėje Ukrainoje, o tai jam ypač svarbu prieš 2015 m. vyksiančius prezidento rinkimus.
Tad artėjame prie paradoksalios situacijos, kai politinis veikėjas, dar visai neseniai žadėjęs įtvirtinti rusų kalbos, kaip antros valstybinės kalbos, statusą, neturintis jokio vertybinio bei ideloginio stuburo, nepuoselėjantis ukrainietiškos tapatybės ar Ukrainos valstybingumą stiprinančios istorinės atminties, netikėtai gali tapti žmogumi, kuris į vadovėlius pateks kaip lyderis, užbaigęs du dešimtmečius besitęsusią „daugiavektorinę“ politiką ir nutiesęs kelią šalies integracijai į Europą.

Ne kartą apgautas ir netgi šiek tiek pažemintas V.Janukovyčius nori įrodyti Rusijos lyderiui, kad gali priimti savarankiškus sprendimus, ir nebūtinai sutampančius su Rusijos interesais.

Ukrainos ateitis – tarp Europos ir Eurazijos

Tags: ,



Ukraina artėja prie neišvengiamo pasirinkimo: arba likti eurointegraciniame kelyje ir mėginti lapkritį Vilniuje pasirašyti Asociacijos sutartį, arba pasukti politinę vairalazdę stiprėjančios Eurazijos sąjungos link.

Įtakingas Jungtinių Valstijų užsienio politikos formuotojas, buvęs prezidento Jimmy Carterio patarėjas Zbigniewas Brzezinskis yra išsakęs tokį vertinimą: „Rusija bus imperija arba demokratija, tačiau ne abu kartu. Be Ukrainos Rusija nebus imperija, tačiau subordinavusi šią valstybę automatiškai taps imperija.“
Šie žodžiai buvo ištarti prieš maždaug du dešimtmečius, bet aktualumo anaiptol neprarado ir šiandien. Geopolitinė Ukrainos svarba išlieka milžiniška: ji ir toliau yra savas problemas sprendžianti „pilkoji“ zona tarp eurointegracinę kryptį aiškiai pasirinkusios Rytų Europos ir iki šių dienų Rusijos įtakos zonoje išlikusios kitos posovietinės erdvės dalies. Todėl jei Kijevas aiškiai nuspręstų gilinti integraciją ir pasukti Europos Sąjungos siūlomu vakarietiškos demokratijos keliu, imperialistinės Rusijos ambicijos regione patirtų didžiulį smūgį. JAV diplomato Davido Kramerio teigimu, toks brolių slavų pasirinkimas išjudintų ir visą Maskvos valdžios vertikalę.
Naujausias Rusijos tokių padarinių prevencijos įrankis – Eurazijos sąjunga, kurioje šiuo metu vykstantys procesai tiesiogiai lemia Vilniuje lapkričio mėnesį rengiamą ES ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimą.

Eurazijos sąjunga – nauja integracijos kokybė Rytuose

Praėjusią savaitę Kazachstano sostinėje vyko aukščiausiosios Eurazijos ekonominės tarybos lyderių posėdis, kuriame pagal pirminį planą turėjo dalyvauti Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano lyderiai. Tačiau likus mažiau nei savaitei padėtis iš esmės pasikeitė: prie šio trejeto prisidėjo Kirgizijos prezidentas Almazbekas Atambajevas ir Ukrainos vadovas Viktoras Janukovičius.
Suvažiavime siekta nubrėžti konkrečias gaires, reikalingas Eurazijos ekonominei sąjungai kurti ir naujoms narėms priimti. Rusijos ir Kazachstano lyderiai viešai deklaravo ryžtą per kelerius metus pasiekti tokį integracijos lygį, kokio link Europa keliavo keturis dešimtmečius.
Nevengta ryžtingų pareiškimų: Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas pabrėžė, kad reikės įveikti egzistuojančius barjerus ir, žvelgiant į trumpalaikę perspektyvą, priimti ekonomiškai nepalankius ir nepopuliarius sprendimus tam, kad galiausiai būtų pasiektas geresnis rezultatas. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, kuriam ir priklauso 1994 m. išsakytos Eurazijos sąjungos idėjos autorystė, buvo ne mažiau ambicingas: „Integracija, kuri turi būti naudinga visoms narėms, leis pasiekti tai, ko šalys negali po vieną, ir sukurti kažką naujo.“
Anot Vakarų apžvalgininkų, toks įvykių posūkis yra geriausias indikatorius, kad Eurazijos sąjunga nėra tik dar vienas butaforinis integracijos projektas. Akivaizdu, kad 2011 m. įkurta sąjunga stengiasi nebekartoti Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) klaidų, tokių kaip nuolatinis išlygų šalims narėms taikymas ir bendro pobūdžio tikslas. Tuo metu NVS greičiau buvo suirusios SSRS tvarkingo išsiskaidymo, o ne naujos ekonominės ir politinės integracijos projektas.
Tiesa, kaip „Veidui“ sakė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Tomas Janeliūnas, naująjį projektą įgyvendinti nebus lengva: „Eurazijos sąjunga iš tikrųjų siūlo naują integracijos kokybę ir savotišką alternatyvą ES, bet bandoma labai sparčiai įgyvendinti tai, ką kryptingai dirbdama Europa pasiekė per labai ilgą laiką. Akivaizdu, kad vien ambicingų politikų susitarimų nepakaks: dokumentai turi veikti praktiškai, o naujoms taisyklėms įdiegti prireiks nemažai laiko.“

Ukrainos dilema

Eurazijos sąjungos efektyvumą užtikrina viršesnė už nacionalines Eurazijos ekonominė komisija (EEK), sukurta pagal ES Komisijos modelį. Šiai komisijai, kuriai vadovauja ilgametis Rusijos prekybos ministras Viktoras Christenka, valstybės narės patikėjo kompetenciją prekybos politikos, muitų, išorinių tarifų, netarifinių barjerų, prekybos apsaugos, techninių standartų srityse. Kaip pabrėžiama Rytų Europos studijų centro atliktoje studijoje, dar iki 2015 m. EEK svertai gali apimti energetikos politiką, viešuosius pirkimus, paslaugų prekybą, konkurenciją, investicijas.
EEK vadovų susitikime Astanoje priimti du su tuo susiję esminiai sprendimai: dar sykį patvirtinta didelė integracijos sparta susitarus, kad ekonominė sąjunga taps tikrove jau nuo 2015 m. sausio, parašus ant atitinkamų dokumentų suraitant kitų metų gegužę, be to, pasirašytas memorandumas su Ukraina, pagal kurį šiai valstybei suteiktas EEK stebėtojos statusas.
Rusijos prezidento patarėjas Sergejus Glazjevas šį Ukrainos žingsnį pavadino esminiu ir lemiančiu “sugrįžimą į internacionalinį Eurazijos kūrimo kelią, kurio buvo atsisakyta po oranžinės revoliucijos”. Anot jo, stebėtojos statusas suteikiamas tik toms valstybėms, kurios yra apsisprendusios stoti į sąjungą. Tokį požiūrį netikėtai vainikavo Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, į neišjungtą mikrofoną juokais tarstelėjęs: „V.Janukovičius pas mus turbūt nebeužsuks.“
Ukrainiečiams teko raminti aistras. Prezidentas V.Janukovičius suskubo skambinti Europos Komisijos vadovui Jose Manueliui Barroso ir patikinti, kad naujasis stebėtojos statusas nesikerta su Ukrainos strategine eurointegracine kryptimi ir nėra kliūtis tolesnėms deryboms dėl Asociacijos sutarties pasirašymo. Ir pridūrė kartu su visomis valdžios struktūromis darąs viską, kad šios derybos baigtųsi sutarties pasirašymu Vilniuje.
T.Janeliūno teigimu, vertinti, ką iš tikrųjų reiškia naujasis Ukrainos statusas, kol kas sudėtinga, nes apie praktines šios sąjungos implikacijas žinoma pernelyg mažai. Vis dėlto atrodo, kad Kijevui vis sunkiau sekasi sėdėti ant dviejų kėdžių ir mėginti suderinti iš esmės nesuderinamas Rytų ir Vakarų integracijos kryptis. Iš tiesų Rytų partnerystės šalims, tokioms kaip Ukraina, galiausiai teks pasirinkti tarp ES ir Eurazijos reguliavimo erdvės, nes net ignoruojant politinius argumentus išorinės prekybos režimų bei netarifinių reguliacijų skirtumai ekonominę dimensiją iš esmės paverčia nesuderinama. Todėl, pasak VU TSPMI docento, suvažiavimas Vilniuje ir sprendimas dėl Asociacijos sutarties gali tapti lūžiniu, nulemsiančiu tolesnę politinių įvykių raidą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

Ukrainos rinkimų žaidimai neįtikina nei Vakarų, nei Rusijos

Tags: ,


Ukraina žaidžia dvigubą žaidimą: mėgina kiek įmanoma laviruoti tarp draugiškų santykių su Rusija ir bent pakenčiamų – su Vakarais, nepaisant to, kas šioje šalyje laimi eilinius rinkimus.

Ukrainos parlamento rinkimai ypač didelių staigmenų nepateikė, bet tapo dar viena proga pasvarstyti, kur link žingsniuoja ši neseniai Lietuvos itin globota ir lyg jaunamartė Europai piršta valstybė.
Rinkimus, kaip ir prognozuota, laimėjo iš pažiūros prorusiškai nusiteikusio Viktoro Janukovyčiaus blokas, įveikęs tarsi ir vakarietišką giesmę giedančius Julijos Tymošenko bendražygius. Vakarai, kaip ir buvo galima numanyti, Ukrainos rinkimus pavadino riedėjimu atgalios ir pabaksnojo pirštu į nesusipratimus skaičiuojant balsus bei ne didesnius nei visuomet spaudos suvaržymus.
Na, o Ukrainos Aukščiausioji Rada, įvertinusi visus šiuos pliusus bei minusus ir nutarusi, kad dėl šventos ramybės verta pamaloninti dėl rinkimų rezultatų kaip įprasta protestuojančias ukrainiečių minias, praėjusios savaitės antradienį Centrinei rinkimų komisijai (CRK) liepė surengti pakartotinius rinkimus penkiose vienmandatėse apygardose. Jose iš pradžių laimėjo opozicija, paskui netikėtai buvo paskelbta valdančiųjų pergalė, tad pakartotiniai rinkimai buvo visai logiškas ir suprantamas žingsnis: nors jie nieko iš esmės nepakeis (keli mandatai opozicijai per daug nepagelbėtų, net jeigu jai ir atitektų), užtat susidarys įspūdis, kad tautos, o gal ir Vakarų, balsas Ukrainoje kartais išgirstamas.

Rusijai nuolaidžiauja tik tiek, kiek būtina

Vis dėlto daug garsesnis ir aidesnis Ukrainoje yra Rusijos balsas. Bet ar teisinga sakyti, kad Ukraina galutinai atsisakė ambicijų tapti vakarietiška ir pasirinko glaudesnę partnerystę su Rusija? O gal ir šiuo atveju, kaip ir rengiant pakartotinius rinkimus, Ukrainos valdžia sugeba puikiai subalansuoti skirtingus interesus ir, kur reikia, nusileisti Vakarams, o kur naudinga – pataikauti Rusijai?
Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nors V.Janukovyčius buvo vadinamas neginčijamu Kremliaus atstovu Ukrainoje, jis sugeba atsispirti pagundai tapti visišku Rusijos vasalu. Pavyzdžiui, viena vertus, netgi paskutinio vizito prieš spalio 28 dienos rinkimus V.Janukovyčius išvyko būtent į Rusiją. Tačiau iki pat šiol jis atsisako žengti lemiamą žingsnį kuriamos Muitų sąjungos link. Pirmuoju atveju, kaip aiškina Ukrainos pasaulinės politikos instituto direktorė Aliona Getmančiuk, tai gudrus būdas derėtis su Europos Sąjunga parodant jai, kad derybos su Rusija vyksta visu pajėgumu. Antruoju – tai pačiai ES rodoma, kad Ukraina yra atvira ir dialogui su Vakarais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ukrainos muziejų lituanistiniai lobiai

Tags: , , ,



Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“. Joje pristatomi net aštuoniasdešimt šeši reprezentaciniai portretai – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Lenkijos karalių ir jų žmonų, aukštų valstybės pareigūnų ir jų žmonų, Bažnyčios dignitorių atvaizdai.

Dauguma portretų iki šiol buvo saugomi muziejų saugyklose, nebuvo rodomi ekspozicijose, tik dalis jų publikuota. Todėl paroda visuomenei pristato mažai arba visiškai nepažintą Lietuvos kultūros paveldo klodą, šiandien saugomą Lvovo ir Lucko muziejuose. Daugiausia kūrinių – tapybos darbai, taip pat yra vienas skulptūrinis atvaizdas ir dvi emalio tapybos miniatiūros su metaliniais įrėminimais.
Praėjusį trečiadienį šią parodą atidarė Lietuvos ir Ukrainos kultūros ministrai Arūnas Gelūnas ir Mychajlo Kulyniak. „Iš Ukrainos muziejų surinkti paveikslai yra itin vertingi, mūsų galerijai teko itin kruopščiai pasirūpinti jų apsauga. Nemaža kūrinių dalis nebuvo išstatyti parodose. O ir restauratorių komandai teko daug paplušėti, kad šiuos retus paveikslus pamatytų parodos lankytojai“, – kalbėjo A.Gelūnas.
Parodos atidarymo metu visus rengėjus ir svečius maloniai nustebino dar vienas įvykis: verslininkai Vaclovas ir Henrita Kontrauskai Valdovų rūmų direktoriui Vydui Dolinskui įteikė originalų 1744 m. išleistą, būtent Valdovų rūmuose suredaguotą III-jį Lietuvos Statutą ir pareiškė, kad tai jų šeimos dovana Valdovų rūmams.
Priminsime, kad Lietuvos statutai – tai trys teisynai (1529, 1566, 1588 m.), sudarę teisinį pagrindą senosios Lietuvos valstybės santvarkai. Statutai buvo tarsi LDK konstitucija.
LDK valdovų ir didikų portretų iš Ukrainos muziejų paroda Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki spalio 28 d.

Lietuvos prezidentė atlankė įkalintą J.Tymošenko ligoninėje

Tags: , ,


Dž. Barysaitės nuotr.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo patenkinta susitikimu su Ukrainos ekspremjere Julija Tymošenko, kuri šiuo metu gydoma Charkovo centrinėje klinikinėje ligoninėje, praneša BNS.

„J. Tymošenko būklė gera, jeigu turėsime galvoje, kad ji 22 dienas badavo. Jos nuotaika pozityvi, optimistiška. Ji niekuo nesiskundė, priešingai – ji patenkinta, kad daktarai ja rūpinasi rimtai, kad šalia yra geras vokiečių daktaras. Ji sakė, kad pasitiki šia ligonine”, – sakė D.Grybauskaitė, išėjusi iš ligoninės.

„Gydytojas patenkintas savo kolegomis, patenkintas medicinos pagalba, kuri jai dabar teikiama, bet vis dėlto ligoninės palata iš esmės yra paversta į kamerą. Žmogus nėra visiškai laisvas, o nuolat stebimas. Todėl yra sudėtingiau palaikyti pasitikėjimą tarp paciento ir gydytojo, sunkiau užtikrinti greitesnės reabilitacijos galimybę”, – pažymėjo D.Grybauskaitė.

Lietuvos prezidentė taip pat sakė, kad pusė jos pokalbio su J. Tymošenko buvo apie Ukrainos ateitį.

„Ji pirmiausia galvoja ne apie save, o apie savo ir jūsų šalies ateitį. Labai svarbu, kad Ukrainos europinės integracijos perspektyva jai yra svarbus veiksnys. Ji ragina visus – valdžią ir žmones – neužmiršti, kad reformos turi vykti europinės integracijos keliu.

Pasak Lietuvos prezidentės, ji ketina aptarti Ukrainos integracijos į Europą perspektyvą susitikime su prezidentu Viktoru Janukovyčiumi Kijeve.

„Deja, Jaltos konferencijos boikotas gali virsti rimta Ukrainos ir Europos pasitikėjimo krize. Mes visi (ir Europa, ir, aš tikiuosi, Ukraina) negalime leisti, kad ši krizė taptų kliūtimi Asociacijos sutarties pasirašymui ir europietiškai Ukrainos ateičiai”, – pareiškė D.Grybauskaitė.

Ukrainietiškas teisingumas: J.Tymošenko nuteista už „gerus darbus“?

Tags: , , , ,


Buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko siunčiama už grotų. Teisėjai septynerių metų nalaisvės bausmę šiai politikei skyrė už nepalankią šaliai dujų tiekimo sutartį su Rusija ir už Ukrainos „išdavystę“. Ir nuteistoji, ir Vakarų šalių lyderiai teismo sprendimą vadina politinių sąskaitų suvedinėjimu.

Kai 2009-aisiais tuometė Ukrainos ministrė pirmininkė Julija Tymošenko dėjo parašą sutartyje su Rusija dėl dujų tiekimo, ji tikrai nanujautė, kad pasirašo nuosprendį septynerius savo gyvenimo metus praleisti už grotų. Taip ji nemanė dar ir šią vasarą, kai buvo suimta ir uždaryta į areštinę.
Jausdama Vakarų šalių lyderių palaikymą, gaudama šimtus rėmėjų laiškų ir girdėdama advokatų padrąsinimus, J.Tymošenko iki pat praėjusios savaitės vidurio kartojo, jog yra teisiama „už gerus darbus“ ir vylėsi, kad teismas neišdrįs jai skelbti nuosprendžio, kuris jau iš anksto buvo vadinamas dabartinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus politiniu susidorojimu su ilgamete oponente.
Netgi išklausiusi nuosprendžio J.Tymošenko pareiškė, jog džiaugiasi bent tuo, kad šį nuosprendį skelbia ne teisėjas Radionas Kirejevas, o V.Janukovyčius.

Pakenkė Ukrainai?

Skaitydamas nuosprendį teisėjas R.Kirejevas pabrėžė, kad J.Tymošenko, 2009-aisiais pasirašydama sutartį su Rusija, viršijo įgaliojimus, o byloje surinkta pakankamai įrodymų, esą V.Janukovyčiaus administracija teisi, teigdama, kad toji sutartis valstybei, o tiksliau – valstybinei bendrovei „Naftogaz Ukrainy“, pridarė 1,5 mlrd. grivinų (0,46 mlrd. Lt) nuostolių.
Priminsime, kad tarp Rusijos ir Ukrainos 2009 m. buvo sudaryta dešimties metų dujų tiekimo sutartis. Pagal šį susitarimą dujų kaina Ukrainai šoktelėjo nuo 230 iki 450 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. V.Janukovyčius šią sutartį vadina Ukrainos išdavyste ir netgi mėgina ją kaip nors nutraukti. Pavyzdžiui, neseniai jis pagrasino transportavimo sistemą „Naftogaz“ išskaidyti į dalis, kad sutartį būtų galima nutraukti.
Apskritai, V.Janukovyčiaus teigimu, 2009-aisiais buvo galima išsiderėti tokias sąlygas, kad dujos Ukrainai nebūtų brangusios, ir net buvo galima pasiekti atpigimo. „Ukraina, per savo teritoriją transportuodama apie 80 proc. Rusijos eksportuojamo kuro, galėtų gauti kur kas didesnių nuolaidų dujoms ir mokėti pigiau nei daugelis Vakarų Europos šalių, tačiau nelemta sutartis tam užkerta kelią“, – pabrėžia V.Janukovyčius.
Taigi, jei Ukrainai ši sutartis su Rusija tokia nepalanki, kodėl J.Tymošenko vis dėlto padėjo lemiamą parašą?
V.Janukovyčiaus stovykla skelbia, kad ji tiesiog neatlaikė spaudimo. Viena vertus, J.Tymošenko palūžo dėl 2009 m. sausio mėnesį tarp Ukrainos ir Rusijos kilusio vadinamojo dujų karo, kai Rusija kelioms dienoms buvo nutraukusi dujų tiekimą Ukrainai, o kartu ir kai kurioms ES šalims.
Antra vertus, prokurorai teisme įrodinėjo, kad J.Tymošenko pabūgo Rusijos atstovų grasinimų apie ją paskelbti kai kuriuos praeities nuodėmes patvirtinančius faktus. Pavyzdžiui, prokurorai teisme tvirtino, jog J.Tymošenko buvo šantažuojama priimti Rusijos sąlygas, nes šios šalies atstovai grasino paskelbti įrodymų, kad daugiau nei prieš dešimt metų kompanija „Ukrainos jungtinės energijos sistemos“, kuriai tuo metu vadovavo J.Tymošenko, iš Rusijos gynybos ministerijos nušvilpė 323 mln. dolerių, – buvo sudarytas kaip tik tokios sumos sandoris, pagal kurį už rusiškas dujas turėjo būti pateikta statybinių medžiagų. Beje, ši byla prieš J.Tymošenko Rusijoje buvo nutraukta 2005 m.
Yra dar ir neoficiali versija, kodėl J.Tymošenko 2009-aisiais pasirašė sutartį su Rusija. Esą jai į kišenę tuomet nubyrėjo nemenkas „otkatas“. Tačiau skaitydamas nuosprendį teisėjas apie tai neužsiminė.

Taškas byloje nepadėtas

Vis dėlto J.Tymošenko, nors iš teismo salės praėjusią savaitę buvo išvesdinta surakinta antrankiais, karo teigia dar nepralaimėjusi. Visų pirma jai į pagalbą stos opozicija, kuri ketina ne tik skųsti teismo nuosprendį Ukrainos teismuose bei Europos Žmogaus Teisių Teisme, apeliuoti į visuomenės paramą, bet ir kovoti parlamentinėmis priemonėmis.
Pavyzdžiui, Aukščiausiosios Rados pirmininko pavaduotojas, vienas partijos „Tėvynė“ lyderių Mykolas Tomenka jau kalba apie galimybę užregistruoti bendras pataisas ir reikalauti panaikinti tuos straipsnius, kurie inkriminuojami J.Tymošenko.
Galiausiai spaudimą šioje istorijoje gali daryti ir Vakarų šalys. Pavyzdžiui, kai kurios ES valstybės jau anksčiau yra užsiminusios, kad dėl šios skandalingos bylos gali persvarstyti kai kurias prekybos sutartis su Ukraina.

Rima Janužytė

BOX:
Rusiškų dujų kaina Ukrainoje
Iki 2009 m. sutarties    Po sutarties pasirašymo
(JAV dol. / tūkst. kub. m)
230    450

BOX2:
Rusiškų dujų kaina Europoje
(JAV dol. / tūkst. kub. m)
Vokietijoje    250
Slovakijoje    300
Latvijoje    310
Lietuvoje    367
Ukrainoje    450

Simbolinis Taraso Ševčenkos sugrįžimas į Vilnių ženklina praeities ir ateities tiltus tarp lietuvių ir ukrainiečių

Tags: , , ,


BFL

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados Pirmininkas Volodimiras Lytvynas dalyvavo Vilniuje pastatyto paminklo Tarasui Ševčenkai atidengimo ceremonijoje.

Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad simbolinis Taraso Ševčenkos sugrįžimas į Vilnių ženklina ryšius tarp Lietuvos ir Ukrainos.

“Šiandien Tarasas Ševčenka sugrįžta į savo jaunystės miestą, į Vilnių. Šis simbolinis sugrįžimas ženklina praeities ir ateities tiltus tarp lietuvių ir ukrainiečių tautų, brėžia gaires mūsų bendradarbiavimui”, – sakė I. Degutienė.

Sveikindama renginio dalyvius ir svečius Seimo Pirmininkė pažymėjo, kad poetas, dailininkas ir mąstytojas Tarasas Ševčenka yra didis Ukrainos nepriklausomybės ir laisvės pranašas.

“Tarasas Ševčenka – tai ne tik ukrainiečių literatūros klasikas, bet ir tautinio sąjūdžio įkvėpėjas. Jo kūryba tapo šiuolaikinės ukrainiečių literatūrinės kalbos pamatu, jis ištobulino ukrainiečių kalbą. Būtent Vilniuje Tarasas Ševčenka iškėlė ukrainiečių tautos kovos už nepriklausomybę, valstybingumo atkūrimo tikslą, puoselėjo patriotiškumą ir pamatines tautines vertybes”, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė sakė tikinti, kad jaukus ir gražiai sutvarkytas skveras taps dar viena traukos vieta vilniečiams.

“Nuoširdžiai tikiu, kad šis gražus skveras taps dar viena vieta, į kurią su džiaugsmu užsuks ir vilniečiai, ir miesto svečiai. Tikiu, kad šiame skvere Tarasas Ševčenka niekuomet nebus vienišas”, – sakė I. Degutienė.

Paminklas T. Ševčenkai Vilniuje buvo pastatytas po bene dešimtmetį trukusių diskusijų ukrainiečių tautinės mažumos Lietuvoje iniciatyva. Paminklo gamybą apmokėjo Ukraina, o Vilniaus miesto savivaldybė numatė vietą šiam paminklui pastatyti ir sutvarkė tam skirtą skverą Bazilijonų, Arklių ir Visų Šventųjų gatvių sankirtoje.

Posovietinis dvidešimtmetis: Baltijos šalys, Baltarusija, Ukraina

Tags: , ,


"Technologijų" archyvas

Prieš dvidešimt metų, 1991 metų kovo 17 dieną įvyko SSRS referendumas, kuriame buvo klausiama: „Ar jūs norite, kad Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga, kaip atnaujinta lygių respublikų federacija, kurioje bus garantuotos kiekvieno individo ar tautos teisės ir laisvės, išliktų?“.

Šis referendumas turėjo nulemti jau pradėjusios byrėti Sovietų Sąjungos ateitį ir ją nulėmė: 76,4 proc. žmonių pasakė norintys, kad sąjunga išliktų. Vis dėlto referendume dalyvavo tik devynios iš penkiolikos respublikų, tad „sąjungos“ likimas buvo nuspręstas tik dalyje ją sudarančių valstybių.

Armėnija, Estija, Gruzija, Latvija, Lietuva ir Moldova atsisakė dalyvauti šiame referendume ir buvo kaltinamos, kad neleido piliečiams išreikšti savo valios. Kad parodytų, jog šiuose kraštuose yra žmonių, pasisakančių už sąjungos išsaugojimą, sąjunginė žiniasklaida pateikė rezultatus iš įvairių respublikų, kurios ir be respublikinių rinkimų komisijų sugebėjo „įvykdyti“ referendumą. Lietuvoje atseit iš 582 262 registruotų balsuotojų atėjo balsuoti 501 375 (86 proc.), už federaciją pasisakė 496 050 (98,9 proc.), Latvijoje šis skaičius sudarė 95,1 proc., Estijoje 95 proc., Armėnijoje 71 proc., Moldavijoje 98 procentus.

Vis dėlto atnaujintai federacijai nebuvo lemta atsirasti. Dieną prieš tai, kai turėjo būti pasirašyta federacijos sutartis, konservatyvios komunistinės jėgos, siekiančios išsaugoti nepakitusią sąjungą, surengė valstybinį perversmą – pučą ir paskelbė valdžią perduodančios Valstybiniam ypatingosios padėties komitetui (rusiška santrumpa – GKČP), nors naujoji federacinė sutartis taip pat būtų išsaugojusi Sovietų Sąjungą, tik pakitusiu pavidalu. Michailas Gorbačiovo Suverenių Respublikų Sąjungos idėja rėmėsi suverenių valstybių federacija, kurią vienytų bendra kariuomenė, užsienio politika ir prezidentas.

Vis dėlto konservatyviosios jėgos bijojo, kad sukūrus tokią „laisvą“ sąjungą mažesnės valstybės paseks Lietuvos pavyzdžiu ir paskelbs savo nepriklausomybę, tuo įkvėpdamos atsiskirti ir didesnes valstybes, tokias kaip Ukraina ar Kazachstanas. Pučistai ėmėsi jėgos, įvedė į Maskvą tankus, pradėjo manevrus kitose respublikose, tačiau dėl tokių veiksmų ne tik nesulaukė visuomenės palaikymo, bet ir nesugebėjo įbauginti žmonių, kurių nemažos minios ėjo saugoti valstybinių objektų.

Svarbų vaidmenį čia suvaidino Rusijos Federacijos (tuometis oficialus pavadinimas – Rusijos Sovietinė Federacinė Socialistinė Respublika) vadovas Borisas Jelcinas, išrinktas 1991 metų vasarą per pirmus demokratinius RTFSR prezidento rinkimus. B. Jelcinas galėjo pretenduoti į didesnį demokratinį savo valdžios teisėtumą negu pats M. Gorbačiovas, kurį išrinko tik per iš dalies laisvus rinkimus sušauktas SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Perversmininkai suklydo, kad nesuėmė B. Jelcino, nes jis turėjo visišką veiksmų laisvę ir galėjo koordinuoti pasipriešinimą pučistams. Išėjęs iš Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos pastato, jis stovėdamas ant šarvuočio perskaitė tekstą, smerkiantį pučistų veiksmus. Toks asmeninės drąsos aktas neliko nepastebėtas.

Perversmui žlugus, reali valdžia dar nepanaikintoje SSRS atsidūrė pučui pasipriešinusio B. Jelcino rankose. Jo įsaku buvo sustabdyta, o vėliau ir uždrausta Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP), kuriai buvo priskirta atsakomybė už perversmo organizavimą, veikla. Staiga visų respublikų, kuriose dar tvirtai laikėsi komunistai, valdžia tapo nelegalios organizacijos padalinių atstovais, taigi reikėjo ieškoti savo valdžios įteisinimo būdų. Toks būdas buvo rastas – paskelbta respublikų nepriklausomybė, tai nebuvo sunku padaryti, nes keitėsi ir plačiųjų masių nuotaikos. Pavyzdžiui, Ukrainoje per referendumą dėl nepriklausomybės už ją pasisakė per 90 proc. gyventojų, nors mažiau nei prieš metus surengtame referendume dėl sąjungos išsaugojimo už ją pasisakė 70 proc. gyventojų.

Vis dėlto ilga bendra Sovietų Sąjungos respublikų istorija, sukūrusi bendrą ūkio, energetikos, prekybos, finansų ir t. t. sistemą, įpareigojo sutvarkyti naujų nepriklausomų valstybių santykius. 1991 metų gruodį Baltarusijoje, Belovežo girioje, susitiko Rusijos Federacijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai. Per susitikimą priimtu sprendimu SSRS buvo panaikinta, vietoj jos įkurta Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS). Tai nebuvo M. Gorbačiovo federacijos idėjos įgyvendinimas be paties M. Gorbačiovo – NVS neturėjo bendro prezidento, bendros valiutos nei bendros kariuomenės, t. y. to, ką savo federacijos idėjoje siūlė SSRS prezidentas, po Sandraugos įkūrimo likęs prezidentu be valstybės, ir gruodžio pabaigoje jis atsistatydino. Sovietų Sąjungos vėliava virš Kremliaus buvo nuleista 1991 metų gruodžio 31 dieną, taip užbaigdama 69 metus egzistavusios „blogio imperijos“ istoriją.

Tačiau SSRS žlugimas nepanaikino daugelio problemų (netgi sukūrė naujų) ir nenutraukė ryšių tarp valstybių, kurie buvo sukurti Sąjungos egzistavimo metais. Respublikose liko kariuomenė, kurios statusas tapo neaiškus, vienur ji buvo okupacinė kariuomenė, kurią reikėjo išvesti, kitur tai buvo bendra sąjunginė kariuomenė, kurios turtą reikėjo pasidalyti. Taip pat iškilo Kaliningrado srities, kaip Rusijos eksklavo, problema, reikėjo išspręsti klausimą dėl Krymo ir čia esančio Rusijos karinio Juodosios jūros laivyno, Kaukaze ir Moldovoje atsinaujino tautiniai nesutarimai, prasidėjo karai.

Nemenkas būrys sovietologų, dar šaltojo karo metais aiškindami apie 1917 m. perversmą Rusijoje ir Sovietų Sąjungos istoriją, rėmėsi vadinamuoju kultūriniu istoriniu požiūriu, kad komunistų diktatūra buvo tik dar vienas tradicinio Rusijos autoritarizmo laiptelis, o socialiniai pokyčiai nebuvo tokie svetimi Rusijos tradicijai: tik Dievui atskaitingas caras, visuotinis įbaudžiavinimas, kolektyvinės atsakomybės principas ir jų analogai porevoliucinėje valstybėje (vienas partijos lyderis, į kolūkius suvaryti, faktiškai įbaudžiavinti valstiečiai ir panašiai). Laikantis tokios teorijos, išeitų, kad Rusija iš principo negali būti demokratinė pliuralistinė valstybė ir liberaliosios demokratijos perspektyvos čia labai liūdnos. Atsirado nuogąstaujančių, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija grįš prie totalitarizmo ar autoritarizmo, tik šį kartą – dešiniojo.

Iš tikrųjų Rusijos dešiniosios jėgos gana keistos – jos remiasi ne tiek Rusijos imperijos, kiek SSRS, kaip galingos didžiosios valstybės, nors ir sukurtos remiantis kairiosiomis idėjomis, istorija. Apgailestaujantys dėl 1991 metų rugpjūčio pučo nesėkmės remiasi Kinijos pavyzdžiu ir sako, kad M. Gorbačiovo reformų ir B. Jelcino neoliberalių reformų alternatyva buvo kiniškas komunizmo variantas ir tokio pobūdžio reformos, kokios buvo vykdomos Kinijoje.

Neaišku, ar tokio tipo reformos, kokių imtasi Kinijoje, būtų efektyvios Rusijoje, bet B. Jelcino ekonominis ir politinis kursas nebuvo itin efektyvus. Be to, kaip ir daugelyje kitų posovietinių valstybių, valdžios krizės čia buvo labai ryškios, pavyzdžiui, 1993 metais B. Jelcinas išvaikė parlamentą net pasitelkęs tankus. Vėliau Rusija įsivėlė į du karus Čečėnijoje, o jos ekonomiką 1998 metais nusiaubė didelė krizė.

Naujojo tūkstantmečio išvakarėse B. Jelcinas atsistatydino, atverdamas kelią tuomečiam premjerui Vladimirui Putinui užimti prezidento postą. V. Putinas, buvęs KGB papulkininkis, ėmėsi daug griežtesnės politikos tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Prasidėjo vadinamųjų oligarchų ir opozicionierių suėmimai, pablogėjo santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, agresyvėjo retorika.

Daug pasako ir V. Putino požiūris į SSRS žlugimą: jis pavadino jį didžiausia dvidešimto amžiaus geopolitine katastrofa. Po dviejų prezidento kadencijų V. Putinas išlaikė tradiciją „paskirti“ įpėdinį ir remti jį per prezidento rinkimus. Dmitrijus Medvedevas, buvęs Prezidento administracijos vadovu ir vicepremjeru, 2008 metais buvo išrinktas prezidentu. Jis ėmėsi kiek liberalesnės politikos, švelnino retoriką, atsikratė korumpuotų „karaliukų“, tokių kaip Jurijus Lužkovas, stalinines represijas pripažino kaip baisią visai šaliai patirtį.

Aišku, daug kas sako, kad tai – V. Putino sankcionuota politika, tačiau kiti teigia, kad D. Medvedevas nori uzurpuoti valdžią ir nesutaria su V. Putinu. Tačiau galimas ir „gero ir blogo policininko“ vaidmenų scenarijus: V. Putinas, gana griežtas ir negalintis nusileisti, laikosi savo politikos, bet puikiai supranta, kad jam reikia jaunimo ir liberaliau mąstančių žmonių palaikymo, o Rusijai reikia išsikovoti prestižą užsienyje, tad jo siekti pavesta D. Medvedevui.

Rusijos raida daro stiprią įtaką jos santykiams su posovietinėmis šalimis. Tuos santykius lėmė ir pačių buvusių sovietinių respublikų raida, tad norint suprasti tiek šių santykių istoriją, tiek dabartines peripetijas reikia apžvelgti pastarojo dvidešimtmečio šių valstybių vystymosi kelią.

Baltijos valstybės

Nors Rusija ir paleido respublikas, vis dėlto norėjo jas išlaikyti savo įtakos sferoje jau vien dėl SSRS buvusių glaudžių ekonominių ryšių, tačiau Baltijos respublikos, patyrusios ilgą okupaciją, nenorėjo turėti nieko bendro su Rusija: neįstojo į NVS, išėjo iš rublio zonos, pareiškė norą įstoti į ES ir NATO, taip dar labiau atsiribojant nuo rytinės kaimynės. Tokių tendencijų nesustabdė net ir 1992 metais Lietuvoje, o 1995 metais Estijoje grįžusios kairiųjų vyriausybės.

Baltijos valstybėms geriau sekėsi dorotis su kilusiomis ekonominėmis problemomis, buvo pažabota hiperinfliacija, sėkmingai, nors ir ne be sunkumų, buvo pereita prie rinkos ekonomikos modelio. Tiesa, daug žmonių buvo nusivylę nauju gyvenimu, kai kurių finansinė padėtis smarkiai pablogėjo dėl nuvertėjusių rublinių indėlių, tačiau kitų – smarkiai pagerėjo, taip atsirado socialinė atskirtis. Įmonių privatizacija buvo vykdoma už investicinius čekius, tai vyko nevisiškai skaidriai. Tačiau Baltijos valstybių vidaus raidoje pavyko išvengti didelių sukrėtimų, karų, stambių politinių krizių ir panašių dalykų, kurie lydėjo rytines posovietines kaimynes.

1993 metais iš Lietuvos, o 1994 metais iš Latvijos ir Estijos buvo sėkmingai išvesti SSRS kariuomenės, dabar priklausančios Rusijai, likučiai. Latvija ir Estija priėmė gana griežtus pilietybės įstatymus, šių valstybių pilietybę galėjo gauti tik tie žmonės, kurių protėviai čia gyveno iki 1940 metų. Tiesa, Latvija vėliau pratęsė tą laiką iki 1991 metų, kad palengvintų įstojimą į ES. Lietuva taip griežtai nepasielgė, tačiau čia ir nebuvo tokio skaičiaus kitataučių.

Estijos ir Latvijos sprendimas automatiškai nesuteikti pilietybės gyventojams, kurie čia atsikraustė po sovietų okupacijos, ir kilusios problemos dėl Rusijos armijos išvedimo bei jos turto likimo, smarkiai apkartino šių šalių ir Rusijos santykius. 1993 metų viduryje po Estijos priimto nutarimo dėl pilietybės Rusija grasino iš viso sustabdyti karių išvedimą, griežtėjo karinga retorika, kuria itin džiaugėsi konservatyvieji komunistiniai Rusijos sluoksniai ir Estijos rusakalbiai, tačiau oficialiai karių išvedimas nebuvo sustabdytas. Kilo problemų ne tik dėl pilietybės, bet ir dėl rusų kalbos, Stačiatikių bažnyčios padėties. Rusija nuolat kalba apie žmogaus teisių pažeidimus ir rusakalbių mažumos teisių suvaržymus Baltijos valstybėse.

Labiausiai Baltijos valstybių ir Rusijos santykius kartina skirtingas istorijos supratimas ir vertinimas. Baltijos valstybės nori kompensacijų už okupacijos metais padarytą žalą, tačiau Rusija nenori pripažinti jokių okupacijų ir aneksijų. Negana to, Estijoje ir Latvijoje Antrojo pasaulinio karo metais buvo suformuotos SS divizijos, kurios kovėsi prieš Raudonosios armijos karius, ir iki šiol Rygos centre kasmet vyksta šių pajėgų veteranų eitynės, taip dar labiau kartindamos santykius su rytine kaimyne, kuri Baltijos valstybes kaltina fašizmu.

Net ir tokie įvykiai Talino centre 2007 metais, kai prieš Bronzinio kario skulptūros iškėlimą į kapines protestavo rusakalbiai Estijos gyventojai, buvo susiję su skirtinga istorijos interpretacija: Estijai Antrasis pasaulinis karas (kaip ir Latvijai bei Lietuvai) buvo ne pergalingas ar išvaduojantis, o atnešantis naują okupaciją, tad šios valstybės šio karo rezultatus atsisako laikyti teigiamais ir pripažinti okupacinės kariuomenės paliktus jiems pergalės, o mums – okupacijos simbolius.

Baltarusija

Posovietinę Baltarusijos raidą aprašyti gana nesunku. Šalis palyginti anksti tapo valdoma autoritarinio lyderio, savo poste esančio jau 17 metų, ir išvengė visų demokratinei valstybei būdingų valdžios krizių, tačiau problemų užteko.

1990 metų liepos 27 dieną Baltarusijos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė Deklaraciją dėl valstybinio suvereniteto, tačiau liko SSRS sudėtyje. Nepavykus 1991 metų rugpjūčio pučui Maskvoje, Baltarusijos SSR paskelbė nepriklausomybę ir pasivadino Baltarusijos Respublika. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislovas Šuškevičius kartu su savo kolegomis – Rusijos ir Ukrainos vadovais – pasirašė Belovežo susitarimą, panaikinusį SSRS ir įkūrusį NVS. Kiekviena iš pasirašiusių valstybių turėjo ratifikuoti šį susitarimą ir be vargo tai padarė, tačiau įdomu tai, kad vienintelis Baltarusijos parlamento narys, balsavęs prieš šios sutarties patvirtinimą ir SSRS panaikinimą bei Sandraugos įkūrimą, buvo Aleksandras Lukašenka.

Kaip ir kitų posovietinių šalių, taip ir Baltarusijos raidoje korupcija buvo kasdienis reiškinys. A. Lukašenka susikūrė didelio kovotojo prieš korupciją reputaciją ir 1993 metais net buvo paskirtas parlamento antikorupcinio komiteto pirmininku. Jis apkaltino parlamento vadovą S. Šuškevičių ir dar apie 50 politikų korupcija. S. Šuškevičius buvo priverstas atsistatydinti, faktiškai kaltinimai tebuvo pretekstas buvusiai komunistinei nomenklatūrai pašalinti politikus, nepajėgiančius spręsti kilusių problemų.

1994 metais pradėjo galioti Baltarusijos konstitucija, kurioje buvo numatytas prezidento postas. A. Lukašenka, buvęs gana populiarus, nusprendė kandidatuoti. Jo populiarumui turėjo įtakos ne tik pasisakymai prieš korupciją, bet ir tai, kad jis buvo tikrai sovietiškas ir Sąjungos iširimą laikė didele blogybe, o tai nepriklausomą valstybę ištikusiomis problemomis nusivylusioms masėms buvo itin svarbu. Baltarusijai buvo svarbūs glaudūs ryšiai su Rusija: reikėjo gauti rusiškos naftos ir dujų, reikėjo Rusijos rinkos realizuoti savo produkcijai. Žmonių akyse A. Lukašenka buvo žmogus iš šlovingos praeities, kuris galbūt tą praeitį sugebės grąžinti.

Praeities grąžinimas visų pirma pasireiškė buvusios valstybės (BSSR) simbolių grąžinimu. Negana to, prezidentas pradėjo telkti valdžią savo rankose, jis pasirūpino galimybe savo nutarimu paleisti Aukščiausiąją Tarybą, vėliau per referendumą, kurio teisėtu nepripažino nei ES, nei JAV, tos galios buvo dar išplėstos. Santykiai su Vakarais itin suprastėjo, Baltarusija buvo laikoma diktatūrine šalimi, o A. Lukašenka keikė Vakarus, kad šie susimokė prieš jį.

Atviru grasinimu Vakarams tapo sprendimas, kuriuo prezidentas išvarė užsienio ambasadorius iš savo rezidencijų ir pasiūlė jiems kitas patalpas, dėl to A. Lukašenkai buvo uždrausta įvažiuoti į ES ir JAV. Prezidentas ir toliau nesiskaitė su žodžiais ir svaidėsi kaltinimais, pavyzdžiui, kad Baltarusijos sportininkams buvo sudaromos kliūtys dalyvauti 1998 metų Nagano žiemos olimpinėse žaidynėse. Santykius kartino artimi Baltarusijos ryšiai su Irako diktatoriumi Saddamu Husseinu ir Iranu bei ginklų pardavimo sandėriai su šiomis valstybėmis.

2001 metais A. Lukašenka buvo perrinktas prezidentu ir, nors kilo kalbų dėl rinkimų klastojimo, svarių įrodymų nebuvo. Prezidentas buvo populiarus, ekonomika jo kadencijos metais augo, tiesa, veikiau ne dėl geros ekonominės politikos, o dėl galimybės pirkti pigią rusišką naftą ir kitas žaliavas. Pramonė buvo labai kontroliuojama, taip pat pristabdyta privatizacija. A. Lukašenkos oponentai jo sukurtą sistemą vadino „lukašenkizmu“, tai – savotiška autoritarinė sistema su aiškia sovietinių laikų nostalgija ir stiprėjančiu asmens kultu. Prezidento šalininkai jį gynė, sakydami, kad jo politika leido šaliai išvengti tos suirutės, kuri ištiko daugelį kitų posovietinių valstybių.

2004 metais įvykusiame referendume prezidento kadencijų ribojimas (dvi kadencijos) buvo panaikintas ir tai atvėrė kelią „paskutiniam Europos diktatoriui“ siekti trečiosios prezidento kadencijos. Nors opozicija susivienijo ir iškėlė vieną kandidatą, A. Lukašenka vis tiek laimėjo didžiuliu skirtumu (oficialiai – 84 prieš 2 proc.). Opozicija bandė surengti protestus, panašius į tuos, kokie vyko Ukrainoje, tačiau valdžia tam buvo pasiruošusi ir spalvotoji revoliucija neįvyko. Liežuvio nelaikantis valstybės vadovas net pareiškė, kad jis suklastojo rinkimų rezultatus ne savo naudai: iš tikrųjų jis gavo 93 proc. balsų, tačiau įsakė paskelbti labiau Vakarams būdingus rezultatus.

Artėjant eiliniams 2010 metų prezidento rinkimams santykiai su Vakarais gerėjo, o su Rusija – blogėjo. Buvo panaikintas draudimas Baltarusijos pareigūnams keliauti į Vakarus ir to rezultatas – A. Lukašenkos ir popiežiaus Benedikto XVI susitikimas, nors prezidentas ne kartą yra sakęs, kad jis ateistas. Galbūt Vakarai tokia politika Baltarusijos ir Rusijos konflikto fone tikėjosi patraukti A. Lukašenką į savo pusę, deja, tai jiems nepavyko. 2010 metų gruodžio mėnesį įvykusių rinkimų rezultatai vėl buvo klastojami, o protestuotojai išvaikyti naudojant grubią jėgą, opozicijos kandidatai suimti.

Baltarusijos ir Rusijos santykius ilgai buvo galima vadinti geriausiais iš tų, kurie susiklostė tarp Rusijos ir buvusių sovietinių respublikų. Rusija tebėra svarbiausia Baltarusijos ekonominė ir politinė partnerė. Iki A. Lukašenkos prezidentavimo pradžios neatrodė, kad abipusiai santykiai bus tokie glaudūs, nors 1992 metais, nenorint nutraukti ekonominių ryšių, ir buvo pasirašyta laisvosios prekybos sutartis. Prezidentu tapus A. Lukašenkai šalys pradėjo dar labiau artėti, kol galų gale paskelbė sudarančios Rusijos ir Baltarusijos Bendriją. 1995 metais įvyko simbolinis pasienio stulpo, žyminčio ribą tarp Rusijos ir Baltarusijos, iškasimas. Kartu su susitarimais dėl muitų tai tapo įžanga į bendrą valstybę, kuri formaliai įkurta 2000 metais ir pavadinta Sąjungine Rusijos ir Baltarusijos valstybe: reikėjo pasirašyti sutartis, jas ratifikuoti ir t. t.

Ši sąjunga turėjo padaryti Rusiją ir Baltarusiją federacine valstybe su vienu prezidentu, bendra valiuta, kariuomene, himnu, herbu ir kitais atributais, tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti. Nors dar ir dabar sklando bendros valiutos idėja, Rusija labiau nori, kad Baltarusija tiesiog įsivestų jų rublį, ir tiek.

„Jaunavedžių“ santykiai nebuvo be barnių. 2004 metais Rusijos dujų monopolistas „Gazprom“ panoro užsitikrinti patikimą ir stabilų dujų tranzitą į Europą per Baltarusiją, siekdamas perimti dujų tranzito sistemos kontrolę nuperkant sistemos operatoriaus „Beltransgaz“ kontrolinį akcijų paketą, tačiau nepavyko susiderėti dėl kainos. Tai privedė prie to, kad „Gazprom“ užsuko dujų tiekimo Baltarusijai čiaupus, krizė užtruko keletą mėnesių, kol buvo sudaryta nauja dujų tiekimo sutartis. Vėliau abipusiai santykiai vėl pradėjo gerėti.

2009 metais įvyko dar vienas barnis. A. Lukašenka apkaltino Rusiją, kad ši pasiūlė lengvatinę 500 milijonų JAV dolerių paskolą mainais į tai, kad Baltarusija pripažintų nuo Gruzijos atskilusias Abchazijos ir Pietų Osetijos valstybes. Baltarusijos vadovas ėmėsi jam būdingos griežtos ir nevaldomos retorikos, pasakė daug karčių žodžių savo rytinės kaimynės adresu, o visa tai atvedė į vadinamąjį „pieno karą“: Rusija suvaržė pieno produktų importą iš Baltarusijos. Aišku, rusai sakė, kad produkcija neatitinka kokybės reikalavimų ir naujų standartų, tačiau A. Lukašenkos karčių žodžių fone tai atrodė kaip politinis sprendimas ir pamokėlė „sūnui paklydėliui“.

Konfliktas tuo neapsiribojo: Rusija priminė Baltarusijai, kad ši skolinga už dujas, o Baltarusija priminė Rusijai, kad ji nėra atsiskaičiusi už dujų tranzitą į Europą. Tai sukėlė naujus grasinimus, kad bus įvesti muitai ir sienų kontrolė. Per Rusijos televiziją buvo parodyta laidų apie A. Lukašenkos režimą ir jo „nešvarius darbelius“, į tai iš Baltarusijos pusės buvo atsakyta panašiomis priemonėmis. Baltarusijos suartėjimo su Vakarais fone tai atrodė kaip rimto konflikto pradžia ir istorinis Baltarusijos politikos posūkis, tačiau po 2010 metų prezidento rinkimų šios viltys išsisklaidė.

Ukraina

Ukraina istoriškai yra daug labiau priklausoma nuo Rusijos, sunkiau kratėsi priklausomybės nuo jos nei, pavyzdžiui, Baltijos šalys. 1991 metais išrinktas prezidentu Leonidas Kravčiukas, suprasdamas, kad visiškai atsiriboti nuo Rusijos nepavyks, bet ir nenorėdamas tiesioginės sąjungos su Rusija, pritarė NVS idėjai ir tapo vienu aktyviausių jos rėmėjų. L. Kravčiukas atsisakė bendros su Rusija valiutos ir bendros kariuomenės ir kartu su B. Jelcinu sėkmingai sutarė dėl karinių pajėgų padalijimo.

Vis dėlto ne visi Ukrainoje siekė atsiriboti nuo Rusijos. Šalis yra stipriai susiskaldžiusi simpatijų Rusijai požiūriu: rytinėje jos dalyje gausu rusakalbių gyventojų, kurių nuotaikos gana prorusiškos. Vakarinėje šalies dalyje, kurios dalis iki 1939 metų priklausė Lenkijai, daugumą sudaro etniniai ukrainiečiai, čia gajos nacionalinio sąmoningumo tendencijos. Per dvidešimt nepriklausomybės metų Ukrainoje buvo įvairiais būdais bandyta demonstruoti savo nacionalinį ir istorinį skirtingumą nuo Rusijos, taip formuojant ukrainietišką tapatybę, tačiau rytinės dalies gyventojų arčiau Ukrainos valstybės pritraukti nepavyko ir šalis tik dar labiau susiskaldė.

Didžiausios problemos Ukrainai iškilo dėl Krymo, kuriame daugumą gyventojų sudarė rusai. 1992 metais Krymas pasiskelbė nepriklausoma ir nuo Rusijos, ir nuo Ukrainos respublika, o tai komplikavo Sevastopolyje esančios Rusijos karinės jūrų bazės priklausomybės klausimą. Vis dėlto krizės išvengti pavyko ir Krymas savo planų atsisakė, bet tik gavęs autonominės respublikos Ukrainos sudėtyje statusą ir gana daug savarankiškos valdžios įgaliojimų, nors Sevastopolio municipalinė teritorija liko tiesioginėje Ukrainos vyriausybės jurisdikcijoje. Dėl Sevastopolio bazės priklausomybės ilgą laiką vyko ginčai, tačiau galų gale ukrainiečiai sutiko nuomoti ją Rusijai.

Ne ką menkesnės problemos kilo ir dėl branduolinių pajėgų, po SSRS subyrėjimo likusių Ukrainos kontrolėje, likimo. 1993 metais Ukraina sutiko prisijungti prie JAV ir SSRS pasirašytos START-1 sutarties ir įsipareigojo perduoti Rusijai pusę savo branduolinio arsenalo, o iki 1999 metų – visiškai atsisakyti šio tipo ginkluotės. Rusai pasižadėjo tiekti pigesnį kurą ir gerbti Ukrainos teritorinį vientisumą, o tai visų pirma reiškė patvirtinimą, kad Rusija nesieks prisijungti rytinės Ukrainos dalies ir Krymo, nes pagrindo tam buvo, mat norinčių prisijungti prie Rusijos pačiame Kryme netrūksta.

1994 metais Krymo prezidentu išrinktas Jurijus Meškovas deklaravo, kad regionas turi grįžti į Rusijos sudėtį. Nieko šis politikas padaryti nesugebėjo, nes į įvykius įsikišo Ukrainos parlamentas ir panaikino Krymo Respublikos prezidento postą. Maskva tylėjo, atrodė, kad klausimas išspręstas ir daugiau nesikartos, tačiau retkarčiais vis iškyla kokių nors problemų dėl šio regiono. 2008 m. nuskambėjo Ukrainos užsienio reikalų ministro Volodymyro Ohryzkos kaltinimas Rusijai, kad ši Krymo gyventojams dalija Rusijos pasus, o tai kartu su deklaracija, kad Rusija gins karine jėga savo piliečius užsienyje, tapo rimta problema. Kitais metais įvyko antiukrainietiškos demonstracijos, per jas buvo reikalaujama, kad Rusija Krymo atžvilgiu imtųsi tokios pačios politikos kaip dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos. Paskui iškilo Rusijos laivyno bazės nuomos klausimas ir nors jis galų gale buvo išspręstas, Krymas Ukrainai lieka atvira ir opi problema.

Be problemų, kilusių dėl Krymo padėties, Ukraina savo posovietinėje raidoje turėjo ir daugiau sukrėtimų. L. Kravčiuko prezidentavimo eros simboliu tapo infliacija, didelių įmonių bankrotai, korupcija, neskaidri privatizacija ir panašios bėdos, kurios, tarp kitko, nesvetimos ir Lietuvai. L. Kravčiukas nesugebėjo dorotis su ekonomikos ir politikos iššūkiais, nepasitenkinimas ir prorusiškos nuotaikos stiprėjo, tokių įvykių fone ministras pirmininkas Leonidas Kučma nusprendė siekti prezidento posto. Jis deklaravo glaudesnių santykių su Rusija atkūrimą, žadėjo kovoti su ekonominėmis negandomis ir korupcija.

Tokie pareiškimai sulaukė rytinės ir pietinės šalies dalių rinkėjų palaikymo, ir antruosiuose nepriklausomos Ukrainos prezidento rinkimuose L. Kučma triumfavo. Per šiuos rinkimus itin išryškėjo šalies susiskaldymas: vakarinė dalis balsavo už L. Kravčiuką, o rytinė ir pietinė dalys daugiausia balsavo už L. Kučmą. Balsai pasidalijo 52 prieš 45 procentus L. Kučmos naudai. Keisčiausia, kad 1999 metų rinkimuose L. Kučma daugiausia balsų gavo vakarinėje šalies dalyje, t. y. balsavimas, palyginti su ankstesniais rinkimais, apsivertė. Tai iš dalies paaiškinama tuo, kad rimčiausias jo varžovas (gavęs 37 proc. balsų) buvo Komunistų partijos kandidatas P. Symonenka, kuris pritraukė didelę dalį balsų rytinėje ir pietinėje šalies dalyse.

Nors L. Kučma savo rinkimų programoje žadėjo ištaisyti savo pirmtako ir oponento padarytas klaidas ir spręsti šalies problemas, jo prezidentavimo erą daugelis pavadintų baisesne nei L. Kravčiuko. Korupcija pradėjo dar labiau augti, o su tuo susiję skandalai tapo kone kasdienybe, žiniasklaidos laisvės buvo pamažu varžomos, faktiškai Ukraina ėjo panašiu keliu kaip Baltarusija ir kai kurios kitos posovietinės šalys. Ekonominė situacija pirmą jo prezidentavimo kadenciją buvo gana prasta, tačiau nuo 2000 metų prasidėjo augimas.

Šiuo laikotarpiu Rusijos ir Ukrainos santykiai gerėjo, buvo pasirašyta Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartis, be to, L. Kučma apie rusų kalbą visada kalbėdavo kaip apie „oficialią“. Rusija ėmėsi padėti Ukrainai statyti dvi nemažas atomines jėgaines. Tačiau netrūko ir nesutarimų. Ukraina buvo įsiskolinusi Rusijai už dujas bei naftą ir nevengdavo užsiimti apgavystėmis ir pasinaudoti tuo, kad per šalį nafta ir dujos tiekiamos Europai, atsukdavo „kranelį“ ir sau. Skolos buvo nurašytos tik Ukrainai perdavus paveldėtą iš Rusijos ginkluotę, pavyzdžiui, strateginius bombonešius „Tu-160“.

Didžiausias „epochos“ skandalas įvyko, kai buvo nužudytas žurnalistas Georgijus Gongadzė, kuris buvo prisikasęs prie daugelio valdžios nešvarių darbelių, tarp jų buvo ir nelegalūs ginklų pardavimo sandoriai. Žiauriai išniekintas žurnalisto lavonas buvo aptiktas 2000 metų rudenį. Netrukus opozicija paskelbė pasiklausymo įrangos, kuri nuo 1998 metų buvo įmontuota L. Kučmos kabinete, užfiksuotą medžiagą, iš jos buvo sužinota, kad L. Kučma pritarė radarų sistemų pardavimui S. Husseino valdomam Irakui ir liepė Ukrainos saugumui „pasirūpinti“ žurnalistu G. Gongadze. Šios bylos tyrimas tęsiasi iki šiol (neseniai atnaujintas), L. Kučmai buvo bandoma inkriminuoti kaltinimus, tačiau nesėkmingai. Sklando gandai, esą imunitetas L. Kučmai suteiktas susitarus, kad 2005 metais pasibaigus antrajai kadencijai jis pasitrauks iš politikos.

Visa bloga valdžios praktika, susikaupusi per L. Kučmos prezidentavimą, išsiveržė per ketvirtus nepriklausomos Ukrainos prezidento rinkimus. Ryškiausias iš nešvarių epizodų buvo kandidato į prezidentus Viktoro Juščenkos apnuodijimas. Per pirmąjį rinkimų turą du pagrindiniai varžovai – Regionų partijos kandidatas, tuometis premjeras Viktoras Janukovyčius ir Viktoras Juščenka – surinko po 39 proc. balsų, antrajame ture V. Juščenka surinko 46 proc., o V. Janukovyčius – 49 proc. balsų. Rusijos ir Baltarusijos prezidentai V. Putinas ir A. Lukašenka suskubo pasveikinti V. Janukovyčių kaip naująjį Ukrainos prezidentą dar net nepaskelbus oficialių rezultatų, tačiau šie sveikinimai buvo gerokai skuboti.

Tiek V. Juščenkos šalininkai, tiek ir tarptautiniai stebėtojai pareiškė, kad rinkimai neatitiko tarptautinių standartų ir buvo nedemokratiški, dėl to Ukrainoje įvyko valdžios krizė ir taikūs V. Juščenkos šalininkų protestai, tai buvo pavadinta oranžine revoliucija. Protestams nerimstant, po mėnesio buvo surengti pakartotiniai rinkimai, kuriuose V. Juščenka, surinkęs 52 proc. balsų, buvo paskelbtas rinkimų laimėtoju. Nors būta įrodymų, kad L. Kučmos administracija ir Vyriausioji rinkimų komisija buvo įsivėlusios į rinkimų klastojimą, didelio masto bylų nebuvo pradėta, tik keli pavieniai asmenys buvo suimti ir kaltinti rinkimų rezultatų klastojimu.

V. Juščenkos prezidentavimo pradžia buvo kupina vilčių ir entuziazmo, tačiau prezidentavimo pabaigoje dauguma jo rėmėjų buvo nusivylę ir jo palaikymas visuomenėje nesiekė 10 procentų. Nors ir ankstesnių prezidentų kadencijos buvo audringos, V. Juščenkos prezidentavimas pabaigoje daug kam atrodė kaip viena didelė krizė. Dar pirmaisiais jo prezidentavimo metais buvo pakeista prezidento šalininkės oranžinės revoliucijos metu Julijos Tymošenko vadovaujama vyriausybė.

2007 metais prezidentas paleido parlamentą dėl konstitucijos pažeidimų ir paskelbė naujus rinkimus, tačiau parlamentas atsisakė išsiskirstyti ir posėdžiavo toliau, nepatvirtino naujų rinkimų finansavimo ir kreipėsi į Konstitucinį teismą. Bet V. Juščenka nesiruošė laukti nuosprendžio ir atleido tris Konstitucinio teismo teisėjus, 2008 metais vėl bandė paleisti parlamentą, sukėlė dar vieną politinę krizę ir įsivėlė į didelį konfliktą su J. Tymošenko. Prezidento populiarumas nuolat smuko ir per 2010 metų rinkimus jis nesurinko nė 10 procentų rinkėjų balsų. Prezidentu buvo išrinktas buvęs jo varžovas V. Janukovyčius ir jau pati jo kadencijos pradžia parodė, kad bus siekiama glaudesnių santykių su Rusija.

V. Juščenkos prezidentavimo laikotarpiu santykiai su Rusija blogėjo – nuo Ukrainos norų įstoti į NATO ir V. Putino pažado tokiu atveju aneksuoti Ukrainos rytinę dalį ir Krymą iki disputo dėl dujotiekio ir skolų už dujas, kai buvo nutrauktas šio svarbaus energijos šaltinio eksportas į Europą iki tol, kol Ukraina nesusimokėjo skolų. Santykius dar apkartino istorijos interpretavimo peripetijos ir holodomoro traktavimas kaip ukrainiečių tautos genocido. 2008 metais 53 proc. rusų apie Ukrainą atsiliepė neigiamai ir panašus skaičius išsilaikė ilgą laiką. Giminingos tautos darėsi vis labiau priešiškos. Tačiau V. Janukovyčiaus prezidentavimo pradžia ir jo prorusiška politika žada abiejų valstybių suartėjimą.

Marius Ėmužis

www.technologijos.lt

Beveik 70 proc. Ukrainos gyventojų nenori naujų AE energetinių blokų statybos

Tags: , ,


chernobyl2020
Dauguma Ukrainos gyventojų nepritaria naujų atominių elektrinių energetinių blokų statybai, rodo O.Razumkovo centro surengtos apklausos duomenys.

Pagal apklausą, kurią ketvirtadienį paskelbė savaitraščio “Zerkolo nedeli. Ukraina” tinklalapis, 69,1 proc. respondentų nepritaria naujų energetinių blokų statybai, ir tik 17.6 proc. mano, kad būtina toliau juos statyti.

Maždaug du trečdaliai apklaustųjų (62,8 proc.) nuogąstauja dėl Ukrainoje veikiančių AE energetinių blokų darbo termino pratęsimo.

Tuo tarpu net avarija Japonijos Fukušimos atominėje jėgainėje neprivedė piliečių prie minties, kad būtina uždaryti Ukrainos jėgaines – tokią nuomonę pareiškė tik 10 proc. apklaustųjų.

Ukrainiečiai mano, kad jų AE gana pavojingos (39,4 proc.) arba labai pavojingos (25,2 proc.). Visiškai saugiomis Ukrainos atomines jėgaines pavadino tik 1,3 proc. respondentų.

Zatleris tebėra atominės energetikos šalininkas

Tags: , , ,


Dabartinis Latvijos prezidentas Valdis Zatleris prieš 25 metus buvo pasiųstas į Černobylio atominės elektrinės avarijos, kuri laikoma iki šiol didžiausiu branduolinės energetikos incidentu, likvidavimo operacija; ten patirti įspūdžiai tebėra giliai įsirėžę į šalies vadovo atmintį.

Tačiau šis gydytojas, vėliau tapęs politiku, tebėra atominės energetikos šalininkas. Jo nuomonės nepakeitė Japoniją ištikusi branduolinė krizė, kai žemės drebėjimas ir cunamis nuniokojo Fukušimos 1-ąją atominę jėgainę – V.Zatleris teigia, jog abu atvejai labai skirtingi.

“Turime suprasti, kad pasitaiko techninių gedimų dėl atominės jėgainės technologijų (kaip Černobylyje) arba dėl gamtinės katastrofos – kaip Fukušimoje”, – V.Zatleris sakė interviu naujienų agentūrai AFP.

V.Zatleris, kuriam dabar 56 metai, buvo vienas iš šimtų tūkstančių gelbėtojų, pasiųstų į Ukrainoje esantį Černobylį, kai šioje jėgainėje 1986 metų balandžio 26 dieną sprogo vienas iš reaktorių.

Sovietų Sąjunga iš pradžių mėgino nuslėpti šią katastrofą nuo pasaulio; buvo sutelktos visos šalies pajėgas, kad būtų likviduoti jos padariniai.

1986 metų gegužės 8 dieną V.Zatleris kartu su kitais gydytojais buvo iškviestas kariškių, kurie juos pasiuntė į Černobylį. Būsimasis prezidentas nelaimės zonoje dirbo 60 dienų.

“Šis 60 dienų universitetas buvo svarbiausias iš mano baigtų, – sakė jis. – Mūsų užduotis nebuvo realistinė – reikėjo išvalyti zoną 30 kilometrų spinduliu (aplink elektrinę).”

Medicinos darbuotojams buvo pavesta rūpintis darbų sauga, taip pat šalinti teršalus iš avarijos zonos ir perspėti žmones nevalgyti radioaktyvaus vietinio maisto.

Daugelio Černobylyje dirbusių “likvidatorių” sveikata pašlijo, kai kuriems išsivystė vėžys, tačiau V.Zatleris sako iki šiol nejaučiantis jokių padarinių.

2008 metais, kai V.Zatleris buvo išrinktas 2,2 mln. gyventojų turinčios Latvijos prezidentu, jis vėl apsilankė Černobylyje.

“Įspūdingiausias buvo mano vizitas į tą pačią vietą po 22 metų. Taip pat siurrealistinis šios atominės jėgainės vaizdas. Jis tebėra toks pats, kaip prieš dešimtmečius. Apleista žemė. Aiškios ateities nenumatoma artimiausius 300 metų”, – pridūrė šalies vadovas.

Nors susidūrė su apokaliptiniais vaizdais ir sužinojo apie Fukušimos krizę, V.Zatleris sako tebetikintis atominės energetikos ateitimis.

“Branduolinės katastrofos, tokios kaip Černobylio ir Fukušimos, veikia viso pasaulio visuomenę dėl savo masto ir ilgalaikės žalos aplinkai, tačiau naujos jėgainės bus statomos, kai baimė praeis”, – pabrėžė jis.

Maskva priešinsis Vakarų pastangoms Ukrainos integraciją į ES paversti Rusijai priešišku projektu

Tags: , , ,


Rusijai nerimą kelia ne Ukrainos siekiai integruotis į Europos Sąjungą, bet Vakarų bandymai šį procesą pasukti antirusiška kryptimi, pareiškė Rusijos Valstybės Dūmos tarptautinio komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas.

“Iš tiesų, Ukrainos integracija į Europos struktūras mums Rusijoje nerimo nekelia, nerimą kelia dalykas, kad tai sąmoningai pateikiama kaip geopolitinis, ekonominis, kultūrinis ir kitoks atotrūkis nuo Rusijos. Tokia privaloma ir neišvengiama patekimo į Europos šeimą sąlyga”, – penktadienį Lvove, kalbėdamas tarptautinėje konferencijoje “Europos Sąjunga-Rusija-Ukraina: ieškant naujų modalumų”, sakė K.Kosačiovas.

“Būdamas atsakingu Rusijos politiku noriu pareikšti: tokiam požiūriui mes ryžtingai priešinsimės. Ne todėl, kad mums gaila prarasti Ukrainą, o todėl, kad tai atviras melas. Ir tie, kurie tą tezę perša Ukrainai, Rusijai ir Europos bendrijai, patys puikiai žino, kad Ukraina ne tik nepasmerkta rinktis tarp tų dviejų variantų, o gali gauti naudos iš abiejų, paisydama savo pačios interesų, o ne tų, kurie norėtų Ukrainą paversti antirusišku projektu, o ne suverenia valstybe, kuri turi teisę naudotis savo geografine padėtimi”, – pažymėjo rusų deputatas.

Pasak jo, problema slypi tame, kad Ukrainai peršamas toks pasirinkimas, kuris gali šalį susprogdinti iš vidaus, nekreipiant dėmesio į istorines šalies ypatybes.

“Žinoma, Ukraina – Europos valstybė verta vietos Europos šeimoje. Tačiau, mūsų požiūriu, Ukrainai reikia siūlyti ypatingas sąlygas – ji ne Estija ir ne Čekija, ne Lenkija – ir tie klausimai Ukrainai iškyla visai kitoje plotmėje”, – pažymėjo jis.

Pasak K.Kosačiovo, ukrainiečiai “kiekvieną kartą būdavo verčiami rinktis, kaip nedarniose šeimose; ką labiau myli, mamą ar tėtį”.

“Logika – arba už mus, arba už juos – būtent tokias formuluotes tada skelbė anuometinė Europos komisarė Benita Ferrero-Waldner (Benita Ferero Valdner) per trijų ratų rinkimus, ragindama ukrainiečius apsispręsti su kuo jie – su Europa ar su Maskva. Tokio pobūdžio tezės sąmoningai įmetamos į Ukrainos, Rusijos ir Europos politinį kontekstą tų, kurie laiko Ukrainą tam tikru paskutinio šaltojo karo mūšio lauku. Beje, to lauko ir jame gyvenančių žmonių interesai lieka antriniai”, – pažymėjo Rusijos politikas.

K.Kosačiovas pastebėjo, kad, vadovaujantis šia logika, Rusijai priskiriamos “tam tikros imperinės ambicijos – bet kuria kaina išlaikyti Ukrainą, o jeigu pavyks, atkurti vieningą valstybę – ir būtent su tuo baubu ukrainiečių valdančiajai klasei ir siūloma kovoti pirmiausia”.

Parlamentaras nurodė, kad taikant tą pačią logiką Rusijos noras išsaugoti esamus ryšius, tuo labiau juos plėtoti ir padaryti tvirtesniais, laikomas “sąmoningu siekiu sukliudyti Ukrainos europinei integracijai”.

K.Kosačiovo nuomone, Ukrainos, Rusijos ir ES santykiuose reikia strateginio mąstymo, kuris galėtų tapti pagrindu naujiems modalumams šių šalių santykiuose.

“Pavyzdžiui, Ukraina ir Rusija gali ir privalo taptu vieninga tranzitine erdve tarp Europos ir Kinijos, tarp Europos ir Azijos rinkų”, – pridūrė Valstybės dūmos komiteto pirmininkas.

K.Kosačiovas taip pat mano, kad Rusijos, Lenkijos, Ukrainos ir Europos Sąjungos suartėjimas yra vienas svarbiausių europinės integracijos išteklių XXI amžiuje.

“Visai neseniai, po Smolensko tragedijos, įvyko stichiškas Rusijos ir Lenkijos tautų suartėjimas. Aš visada maniau, kad Rusijos ir Lenkijos santykių normalizavimas taps esminiu veiksniu Europos suvienijimui tęsti. Ukrainos klausimas čia yra ne mažiau, o net labiau lemiamas”, – pabrėžė K.Kosačiovas.

“Rusijos, Lenkijos, Ukrainos ir Europos Sąjungos suartėjimas yra vienas svarbiausių europinės integracijos išteklių XXI amžiuje, – tęsė jis. – Dabar mes turime unikalią galimybę suteikti šiam projektui praktinius kontūrus, pašalinę iš jo ideologinius ir politinius “šaltojo karo” ir sovietinio laikotarpio sluoksnius”, – nurodė Rusijos parlamentaras.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...