Modernistinė Kauno architektūra sulaukė rimto tarptautinio įvertinimo: Europos Komisija pasiūlė Kaunui suteikti Europos paveldo ženklą. Tai turėtų tapti paskata siekti dar didesnio pripažinimo – įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Dovaidas Pabiržis

Europos paveldo ženklo sąrašo iniciatyva gimė 2006-aisiais. Ja siekiama padidinti susidomėjimą Europos istorijai, kultūrai ir vystymuisi svarbiais objektais, asmenybėmis, istoriniais įvykiais. Šiemet Europos Komisija iš viso sulaukė 36 objektų pasiūlymų iš 18 šalių narių. Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyrius „Veidą“ informavo, kad iš Lietuvos šiemet buvo pateiktos dvi paraiškos: „1919–1940 m. Kaunas“ ir „Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis“, tačiau tarptautinė ekspertų grupė savo rekomendacijose pasiūlė Europos paveldo ženklą suteikti tik Kauno miesto savivaldybės pateiktam objektui. Oficialiai Europos paveldo ženklas Kaunui bus suteiktas šį pavasarį.

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjos Andrijanos Filinaitės teigimu, šio įvertinimo praktinė nauda yra padidėjęs visuomenės dėmesys ir finansavimas, taip pat miesto žinomumas ir įvaizdžio kūrimas. Ir nors Europos paveldo ženklas labiau orientuotas į vadinamąsias minkštąsias veiklas, jis gali būti ir atimtas, jei nesilaikoma paraiškoje numatytų sąlygų – paveldas nėra pakankamai tvarkomas, populiarinamas ir kt. Tokia stebėsena vykdoma kas ketverius metus.

„Tai jau savaime yra įvertinimas, bet kam tokie ženklai nėra duodami, vadinasi, turime didžiulį turtą, kurio patys dažnai nevertiname, ypač kasdienybėje. O dabar šis įvertinimas bus kaip informacinis pranešimas, kad tai yra turtas. Čia lyg kokios įmonės akcijų vertė būtų pakilusi. Kitas būtinas žingsnis yra maksimali informacinė kampanija, kuri žmonėms primintų, kad jie turi šį turtą ir jame gyvena, nes daugelis žmonių tik pasąmonėje supranta, jog Kauno centras yra ne tik gražus, bet ir labai vertingas. Kažkas, tą pasakęs iš šalies, jau yra kaip autoritetas“, – pripažinimą vertina architektas Algimantas Kančas.

Postūmis siekti UNESCO pripažinimo

Architektai, istorikai ir paveldosaugininkai vieningai sutaria, kad per trumpą laiką tarpukariu iškilęs Kauno Naujamiestis yra unikalus reiškinys, reikalaujantis deramos apsaugos ir įvertinimo. Tačiau ar pirmasis rimtas Kauno tarpukario architektūrinio paveldo tarptautinis pripažinimas taps paskata siekti kur kas didesnio tikslo – įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?

Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas įsitikinęs – diskusijos dėl Kauno Naujamiesčio įtraukimo į pasaulio paveldo sąrašą jau davė miestui daug naudos, matomumo, atkreipė dėmesį į ilgametes Naujamiesčio problemas. Kitas logiškas žingsnis – paraiškos rengimas ir teikimas.

„Europos paveldo ženklas patvirtino mūsų grupės žmonių nuomonę, kad svarstant, kur dar Lietuvoje būtų galima rasti pasaulinės reikšmės paveldo objektų, Kauno Naujamiestis būtų vienas iš jų. Statistiškai žiūrint Lietuva, kaip tokio dydžio kraštas, su keturiomis vertybėmis UNESCO pasaulio paveldo sąraše atrodo labai neblogai, todėl iššūkis rasti kažką naujo yra nemenkas rebusas kultūros istorikams ir diplomatams. Tačiau jeigu laimėjome šiame konkurse, verta pasirungti ir didesniame. Negaliu išpranašauti Kaunui sėkmės ar nesėkmės, bet tikiu, kad verta pabandyti dėl daugelio priežasčių“, – tvirtina A.Gelūnas.

Pasak jo, šiuo klausimu jau pasisakė mokslininkai, visuomenės veikėjai, politikai, architektai, daug refleksijų sulaukta ir spaudoje, taigi diskusijų fazė jau turėtų būti pasibaigusi. Todėl šiuo metu kyla pragmatinis klausimas: kas susės prie stalo ir kvalifikuotai parengs paraišką? Tuomet savo darbą galės pradėti ir diplomatai.

Tačiau prieš teikiant paraišką būtina nuspręsti, kurią būtent miesto dalį ketinama saugoti. Patekimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra ne tik reklama, pasitarnaujanti miesto puoselėjimui, socialinio kapitalo kūrimui ir turizmo skatinimui, – tai ir įvairūs draudimai bei statybos apribojimai. Todėl svarbu apsibrėžti, ar saugoma konkreti miesto Naujamiesčio teritorija, ar kelios dešimtys rinktinių objektų, ar kelios gražiausios Naujamiesčio gatvės.

„Kalbėdamasis su įvairiais žmonėmis aiškaus atsakymo galutinai nesu gavęs, labai tikėčiausi, kad artimiausiu metu jis išsikristalizuos, – sako ambasadorius. – Jeigu Kauno miesto savivaldybė pasako, kad yra už, sukuria darbo grupę, mobilizuoja ekspertus ir rengia paraišką, nieko daugiau ir nereikėtų. Kaunas galėtų pasikviesti ir paveldo ekspertų iš UNESCO misijos ankstyvam kandidatūros įvertinimui. ICOMOS ar kitos ekspertinės organizacijos specialistai galėtų nustatyti, ar turi Kauno Naujamiesčio architektūra galimybių būti pripažinta pasaulinės reikšmės. Tai labai padėtų tolesniame kandidatavimo arba kandidatūros suspendavimo procese.“

UNESCO yra viena iš Jungtinių Tautų organizacijų, kurią šiuo metu sudaro 195 šalys narės. Kiekviena valstybė joje turi po vieną balsą, todėl konkursas dėl to, kuriuos naujus objektus įtraukti, – didžiulis. A.Gelūno pasakojimu, kai kurioms valstybėms tai jau tapo savotišku sportu ar varžybomis, „kas surinks daugiau“. Italija, Ispanija, Prancūzija ar Kinija jau turi po keliasdešimt saugomų objektų, tad net siūloma įvesti tam tikrą limitą. O kitos valstybės, pavyzdžiui, Švedija, slopina įvairias naujas iniciatyvas, įsitikinusios, kad pasaulio paveldo sąraše įrašytų objektų jau pakanka.

Be to, pastaruoju metu pastebima tendencija garsiai teigti, kad Europa ir taip jau yra pasiėmusi per didelę objektų dalį. Dažnai pasigirsta raginamų atsigręžti į greitai nykstantį nematerialųjį paveldą Afrikoje ir kituose kraštuose, kur nėra tiek daug nekilnojamojo palikimo. Siekiant palengvinti sprendimo priėmimo procesą, valstybės sudaro įvairias koalicijas, teikiamos kelių šalių bendros paraiškos. Pavyzdžiui, 2005-aisiais į UNESCO paveldo sąrašą įrašyta Tartu universitete dirbusio astronomo Friedricho Georgo Wilhelmo Struve’s vardu pavadinta beveik 3 tūkst. kilometrų ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti. Tuomet bendrą paraišką pateikė devynios valstybės, tarp jų ir Lietuva. Svarstyta ir bendra Ukrainos, Baltarusijos bei Lietuvos paraiška dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybinių pilių, tačiau prasidėjus karui Ukrainoje ši iniciatyva kol kas pritilusi.

Naujų objektų įtraukimo sėkmei įtakos turi ir esamųjų priežiūra, tačiau Lietuva, anot A.Gelūno, tarp „nenaudėlių“ kol kas nėra linksniuojama. Didelį konfliktą su UNESCO galėtų sukelti nebent tiltas į Kuršių neriją.

Paveldą menkai vertina patys kauniečiai?

Kauno Naujamiesčio modernizmo, sulaukusio tarptautinio pripažinimo ir įvertinimo, architekto A.Kančo įsitikinimu, nevertina patys kauniečiai. Pasak jo, Naujamiesčio gyventojai turėtų susivokti, kad negalima kiekviename aukšte dėti skirtingų langų, šalinti senų durų, šiltinti pastatų iš išorės ar bet kaip keisti stogų. Būtent dėl šių priežasčių daugiausiai autentiškumo šiuo metu dažniausiai yra išsaugoję viešosios paskirties pastatai, kuriuose žmonės nuolat negyvena.

„Baisiausia, kad žmonės daro rekonstrukcijas butais, o ne namais. Niekur Vakarų Europoje nerasi namo, kad būtų penki skirtingi butai viename name, todėl reikia daugiau reglamentuoti, griežtinti baudas. Fasadas yra namo veidas, viskas jame turi būti kompleksiška ir harmoninga: juk žmonės nevaikšto užsidėję akinių, kurių pusė yra su paprastu rėmeliu, o kita pusė – nuo saulės“, – lygina architektas, kurio manymu, įtraukimas į UNESCO paveldo sąrašą padėtų sustabdyti tokias renovacijas.

A.Kančo teigimu, didelė klaida buvo Kauno Naujamiestį su apgriuvusiais turgaus rajonais pratęsti iki geležinkelio stoties, kur iš esmės nėra nieko saugomo. Be to, „charakirį“ miestui padarė ir pėstiesiems paskirta Laisvės alėja, suardžiusi buvusią miesto struktūrą. Kol ja galėjo važinėti automobiliai, kiekvienas kiemas turėjo savą įvažiavimą, o dabar kiemai virto kreivomis vidinėmis gatvėmis su apgriuvusiais „viduriais“.

„Pakeisti Laisvės alėjos grindinį, žinoma, būtų gerai, bet tai tik savotiškas papudravimas, nes reikėtų ir tuos vidinius kiemus susiremontuoti – čia turi gyventi žmonės, kurių trūksta centre. Dabar namai yra likę tik pagal perimetrą, o visas vidus perverstas lygiagrečia kampuota ir raityta gatve“, – sako architektas.

Vytauto Didžiojo universiteto istoriko Arvydo Pakštalio manymu, Kauno tarpukario paveldo reikšmės nelabai suvokia nei visuomenė, nei politikai. Paprastai interpretuojama, kad tai yra keliasdešimt gražių pastatų, į kuriuos reikia žiūrėti kaip į gražius monumentus ar muziejinius eksponatus, tačiau modernizmą reikėtų suprasti plačiau – ne tik kaip pastatus, bet ir kaip istorijas bei naratyvus.

„Juk modernizmas ketvirtajame dešimtmetyje kilo kartu su miesto infrastruktūra, su žmonėmis. Paveldas turi būti įnaratyvintas ir papasakotas. Jeigu šalia materialaus paveldo nėra nematerialiojo – bohemiško, diplomatinio, studentiško, tarpkultūrinio ir kitokio Kauno, tai šis palikimas yra negyvas, neneša to krūvio, kurį turėtų nešti“, – teigia istorikas.

Pasak jo, šiuo metu Kauno kultūrinė vizija dažniausiai apsiriboja tuo, kad reikia atnaujinti Laisvės alėją, pakeisti šviestuvus ir grindinį, o tuomet esą gyvybės atsiras savaime, tačiau iš tiesų reikėtų platesnės kultūrinės vizijos, kaip gyvinti Naujamiestį: miesto valdžia turėtų pasirinkti kryptį ir visokeriopai stengtis kurti naratyvą apie modernų Kauną.

Įvairių Kauno centro gaivinimo vizijų netrūksta, tačiau jos dažniausiai ir lieka vaizduotėje ar popieriuje. A.Gelūnas pasakoja, kad nebūna nė vieno Kauno architektų absolventų darbų gynimo be projektų, kaip miestui pagaliau išeiti prie upės: kuriami kavinių, uosto pastatų, pasivaikščiojimo zonų projektai. Nedaugelis jų išvysta dienos šviesą. Tačiau ar UNESCO pripažinimas nesumažintų ir taip menkų miesto poslinkių? Vienareikšmiško atsakymo čia nėra.

„Jeigu šalia UNESCO paveldo kas nors sumanytų statyti milžinišką upių uostą su kavinių tinklų, ko gero, nepavyktų tokio dalyko padaryti, bet smulkūs pakeitimai, prisitaikantys prie architektūrinio kraštovaizdžio, šiurkščiai su juo nekonfliktuojantys, – įmanomi. Be to, Kaunas didžiuojasi vienais talentingiausių architektų Lietuvoje, kurie tas intervencijas labai sėkmingai vykdo“, – primena Lietuvos ambasadorius prie UNESCO.

Analogų turi nedaug

Peržvelgus dabar į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų sąrašą galima įsitikinti, kad Kauno Naujamiesčio architektūra turi nedaug analogų. Į šį sąrašą įtraukta „Bauhaus“ architektūra Vokietijos Veimaro ir Desau miestuose, tarpukariu statyti daugiabučiai Berlyne, Havro miestas Prancūzijoje, atstatytas po Antrojo pasaulinio karo, architekto Victoro Hortos suprojektuoti modernistiniai namai Briuselyje, Edinburgo naujamiestis bei keletas pavienių pastatų.

Architekto A.Kančo teigimu, pasaulyje yra tik trys taip sparčiai ir vientisai pastatyti miestai: tai Tel Avivas Izraelyje, į kurį tarpukariu bėgdami nuo persekiojimų suvažiavo bene visi talentingiausi žydų architektai, gaisro per naktį sunaikintas ir jugendo stiliumi per septynerius metus atstatytas Olesiundas Norvegijoje ir Kaunas Lietuvoje.

„Lietuvos istorijoje turėjome tik du laikotarpius, kurie atitiko pasaulinį vystymąsi ir nevėlavo kokiais dviem šimtais metų, – tai barokas Vilniuje ir modernizmas Kaune. Su jais galime į pasaulį eiti bet kur, nes jie turi savo kokybės ženklą ir išskirtinumą. Tuo metu architektūra buvo kaip gyvenimo būdas, pasididžiavimas, tautos energijos išraiška. Neturėsime antro tokio atvejo, kad visuomenė norėtų būti moderni. Tarpukario architektūra buvo kuriama pagal Europos pavyzdį, visi namai projektuojami tarsi vilos. Tuomet vyravo požiūris: esame Europa ir viską padarysime gerai. O dabar lietuvių tendencija yra „namų kaip tėviškės“ kūrimas, architektūra pasuko retro link. Tuo metu buvo išduodami penki–septyni šimtai statybos leidimų per metus ir didelė dalis pastatų buvo su kokybės ženklu, architektūriškai vertingi, o dabar iš tiek pat išduotų leidimų vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti, kiek tų namų yra vertingi“, – apibendrina A.Kančas.

Į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą Lietuvoje įtraukta:

Vilniaus istorinis centras (1994 m.)

Kuršių nerija (2000 m.)

Kernavės archeologinė vietovė (2004 m.)

Struvės geodezinio lanko punktai (2005 m. kartu su Norvegija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Baltarusija, Ukraina ir Moldova)

Į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta:

Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (2001 m.)

Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse (2003 m.)

Lietuvių polifoninės dainos – sutartinės (2010 m.)

Objektai, kuriems šiemet pasiūlyta suteikti Europos paveldo ženklą:

Miunsteris ir Osnabriukas – Vestfalijos taikos sutarties vietos (Vokietija)

Hambacho pilis (Vokietija)

Senovės Atėnų centras (Graikija)

Aragono karalystės archyvas (Ispanija)

Studentų rezidencija Madride (Ispanija)

Kliuni vienuolynas (Prancūzija)

Roberto Schumanno namai (Prancūzija)

Pikniko „Už Europą“ 1989 m. memorialinis parkas (Vengrija)

Alcide de Gasperi namai-muziejus (Italija)

Kaunas 1919–1940 m. (Lietuva)

Liublino unija (Lenkija)

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija (Lenkija)

Istorinė Gdansko laivų statykla (Lenkija)

Koimbros universiteto biblioteka (Portugalija)

Mirties bausmę panaikinantis įstatymas (Portugalija)

Franja partizanų ligoninė (Slovakija)

UNESCO pasaulio paveldo pripažinimo nauda ir kaina (2007 m. „PricewaterhouseCoopers“ Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas)

Nauda:

Partnerystė

Papildomas finansavimas

Paveldo išsaugojimas

Turizmas

Paveldo atkūrimas

Pilietinis pasididžiavimas

Socialinis kapitalas

Edukacija ir mokymasis

Kaina:

Siūlymas – paraiškos rengimas, dokumentacija, studijos, komunikacija

Valdymas – ataskaitos, stebėsena, administravimas

Planavimas – kontrolė, vystymosi suvaržymai, krūvis žmonėmis

Kitos išlaidos – infrastruktūra, rinkodara, lankytojų patirtys

Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO vadovas Arūnas Gelūnas tvirtina, kad ši pasaulinė organizacija netgi finansų krizės akivaizdoje stengiasi nevirsti banalia lėšų medžiotoja. Taip pat pabrėžia, jog Vilnius nėra „suvenyrinis“ japonų Kiotas, kad jame vardan istorinės praeities išsaugojimo vertėtų atsisakyti bet kokios miesto plėtros.

VEIDAS: Lietuvoje pastaraisiais metais UNESCO bene labiausiai garsėja kaip statytojų užmojų tramdymo organizacija, kuri prisimenama iškart, jei tik planuojamos statybos priartėja prie kurios nors saugomos teritorijos. Ar iš tiesų esame tokie beatodairiški barbarai, kuriuos būtina tramdyti?
A.G.: Gal ir gerai, kad griežtokai save paplakam, neleidžiame beatodairiškai naikinti istorinės praeities, netoleruojame daugiaaukščių šalia istorinių pastatų, nes miestų tai nepuošia. Aišku, yra tokių miestų kaip Kiotas, kurie radikaliai stabdo plėtrą, siekdami išsaugoti istorinės vietovės su šventyklomis ir sodais reputaciją. Tačiau Vilnius, kurio senamiestį globoja UNESCO, – Lietuvos sostinė, toks miestas privalo plėstis.
Žvelgiant į mūsų problemas pasauliniame kontekste, jos neatrodo labai reikšmingos – kitur daroma šiurkštesnių pažeidimų. Tarkim, Kijeve šalia garsiojo Sofijos soboro pastatytas modernaus viešbučio dangoraižis. Kai tokia skaidrė parodoma UNESCO konferencijoje, visi patiria lengvą šoką ir pasigirsta siūlymų traukti tokį objektą į Pavojuje esančio paveldo sąrašą.
Pavyzdžių esama ir daugiau: Alžyre šalia istorinės vietovės vykdomos statybos iš pigių silikatinių blokelių, Panamoje šalia istorinio uosto mūrijama betoninė krantinė ir panašiai. Šalia jų mūsų dangoraižiai, statomi atokiau nuo senamiesčių, vienokio ar kitokio gatvės grindinio pasirinkimas tėra pretekstas lengvoms diskusijoms.
VEIDAS: Tai patvirtintų naujausias pavyzdys: šįmet UNESCO siųsti ekspertai buvo atvykę į Vilnių susipažinti su Paupyje, sostinės Senamiesčio apsaugos zonoje, planuojamomis statybomis ir pateikė palankias projektui išvadas. Ar tai reiškia, kad neverta investuotojų šantažuoti tokių komisijų apsilankymais?
A.G.: Romėnai buvo teisūs sakydami, kad niekas negali būti teisėjas savo byloje. Visada buvau tarptautinės ekspertizės šalininkas. Civilizuotos šalys tai priima kaip pagalbą, o ne kaip Damoklo kardą. Prisiminkime, kad sovietmečiu toje Paupio vietoje buvo išplėtotas pramoninis rajonėlis su fabrikėliais ir nedailiais pastatais, – nemanau, jog tokį palikimą derėtų laikyti vertingu.
Panaši ir buvusio žuvininkystės ūkio pastatų Nidos uosto kaimynystėje padėtis: mano įsitikinimu, jie darko kurorto vaizdą. Jei toje vietoje iškiltų skoningas viešbutis, padėtis pagerėtų, o ne pablogėtų. Bet kai kuriems vietos paveldosaugos specialistams atrodo kitaip.
VEIDAS: O ar ketinimas tiesti per marias estakadą iš Klaipėdos į Kuršių neriją galėtų atkreipti UNESCO ekspertų dėmesį?
A.G.: Taip, komisija šiuo atveju tikrai atvyktų, nes toks projektas smarkiai paveiktų globojamo regiono lankymo dinamiką. Yra ir vizualinis aspektas: juk tiltas – visai kas kita nei romantiški keltai. Kiek man žinoma, kol kas projektas tėra hipotetinės fazės, todėl ir grėsmės nėra. Bet jei statybos prasidėtų, kiltų reali grėsmė išvysti Kuršių neriją Pavojuje esančio paveldo sąraše. Nes panašiai nutiko vokiečiams, kurie pastatė tiltą per upę prie Dresdeno gyventojų patogumui, bet buvo pripažinta, kad naujasis statinys pakeitė slėnio draustinio vizualinę struktūrą ir tai tapo dažnai linksniuojamu neigiamu pavyzdžiu. Tokių pavyzdžių nėra daug, Pavojuje esančio paveldo sąrašas ganėtinai trumpas, bet į jį patekti – nešlovė.
VEIDAS: O kaip su grėsmėmis nematerialiajam paveldui? Juk dar jums dirbant kultūros ministru buvo kilusi grėsmė, kad dėl lėšų trūkumo neįvyks respublikinė moksleivių dainų ir šokių šventė…
A.G.: Kiek prisimenu, tos šventės likimas buvo svarstomas tada, kai Švietimo ir mokslo ministerijai buvo smarkiai nurėžti biudžeto asignavimai. Vyko politinis lobistinis žaidimas, pasitelkus UNESCO vardą. Vis dėlto sunku tikėtis, kad pati organizacija tokiu atveju būtų įsikišusi – nebent rekomendacijos forma. Visi supranta, kad krizė gyvenimo nepasaldina. Kas šiandien, pavyzdžiui, galėtų kaltinti graikus, kad jie nerengia vieno ar kito kultūrinio festivalio?
VEIDAS: Ar yra tikimybė išvysti naujų Lietuvos objektų Pasaulio paveldo sąraše? Tenka girdėti, kad tokio dydžio valstybei dabartinių šešių objektų, atsakingai suvokiant jų atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus, per akis.
A.G.: Tikrai, kai vardiju UNESCO globojamus mūsų objektus, visi stebisi tokiu solidžiu atstovavimu. Apskritai šiuo metu jaučiamas disbalansas tarp objektų skaičiaus išsivysčiusiose pasaulio dalyse ir Afrikoje, Azijoje bei Okeanijoje, todėl stengiamasi leisti pastarosioms „atsigriebti“. Vis dėlto šiuo klausimu esama dviejų skirtingų perspektyvų. Viena – ekspertinė: teigiama, kad Lietuvoje sunku rasti objektų, kurie būtų pripažinti pasaulinės reikšmės. Kita perspektyva – politinė: jei Lietuva turėtų pakankamai „draugų“, kurie palaikytų jos siekį Pasaulio paveldo komitete, dar vieną kitą objektą būtų įmanoma „prastumti“. Pavyzdžiui, pagaliau užbaigti ilgametę Trakų salos pilies paraiškos istoriją.
Šiuo metu diskutuojama dėl dviejų objektų, kurie galėtų būti siūlomi įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašus. Pirmasis – tai unikalios architektūros prieškarinis „smetoninis“ Kauno naujamiestis, o antrasis – LDK gynybinės pilys, kurias teiktume kartu su Baltarusija ir Ukraina kaip bendrą jungtinį projektą. Tokie projektai juos svarstant turi daugiau šansų, nes tai, kad valstybės neapsiriboja vien savo interesais, o saugodamos paveldą stengiasi bendradarbiauti tarpusavyje, UNESCO laikoma stiprybe.
VEIDAS: Lietuva dabar nėra UNESCO Vykdomosios tarybos narė, bet žada kandiduoti į šį postą 2015-aisiais (rinkimai vyksta kas dveji metai). Kol kas tapome savo, antrosios, rinkimų grupės vicepirmininkais, 2014-aisiais imsime jai pirmininkauti. Papasakokite plačiau, kiek yra tokių rinkimų grupių ir kokiu principu jos sudaromos.
A.G.: 195 valstybės UNESCO suskirstytos į šešias rinkimų grupes pagal regionus. Mes pagal tradiciją priklausome Rytų ir Centrinės Europos grupei kartu su Rusija ir kitomis postkomunistinėmis valstybėmis. Bet nieko čia blogo nematau, dirba daug šaunių kolegų. Su kai kuriais jų susitinkame ir ES koordinacinėje grupėje, kuri nėra rinkiminė, bet laikoma realia jėga, pareiškiančia savo nuomonę. Šioje koordinacinėje grupėje, kaip ir ES, mes dabar pirmininkaujam.
VEIDAS: JAV suspendavus narystės mokesčius, UNESCO patiria finansinių sunkumų. Kaip žadama išbristi iš nepatogios situacijos?
A.G.: Po Palestinos priėmimo į UNESCO JAV atsisakė mokėti nario įnašą, kuris sudaro net 22 proc. organizacijos biudžeto. Tai sukėlė rimtą finansinę krizę, kuri pasireiškia laisvų etatų įšaldymu, kai kurių skyrių jungimu ir jų darbuotojų mažinimu.
JAV padėtis UNESCO dabar dviprasmė: viena vertus, valstybė įspėjo organizaciją apie gresiančias pasekmes, kita vertus – tai, kad Izraelis moka mokesčius, o JAV tai daryti atsisako, sulaukia prieštaringų vertinimų. Kiekviename Vykdomosios tarybos posėdyje šis klausimas iškyla. Visi su nerimu laukia artėjančios UNESCO generalinės konferencijos, kurioje iš JAV atstovų gali būti atimta balsavimo teisė. Apsispręsti dėl amerikiečių ateities organizacijoje turėtų JAV Kongresas, bet sunku tikėtis, kad jame susiformuotų ryžtinga dauguma, kuri pakeistų ankstesnį Kongreso nusistatymą. Todėl situacija primena ceitnotą.
VEIDAS: Bet juk valstybių mokami įnašai nėra vienintelis UNESCO pajamų šaltinis?
A.G.: Žinoma, prisideda rėmėjai, privačių kompanijų įkurti fondai ir skiriami apdovanojimai. Tarkim, „L’Oreal“ skiria solidų prizą iškiliausiai pasaulio mokslininkei moteriai. Vis dėlto posėdžiuose neretai priekaištaujama, kad UNESCO nedera virsti pinigus medžiojančia organizacija, ji turėtų labiau sutelkti jėgas į solidų vykdomų programų turinį.
Antra vertus, krizės laikotarpiu ypač šiltai sutinkama geranoriška valstybių iniciatyva. Pavyzdžiui, kai Brazilijos atstovas pareiškė, kad šalis Kultūrinės raiškos įvairovės puoselėjimo ir gynimo komitetui skyrė 200 tūkst. eurų, ši žinia buvo sutikta audringais plojimais. Net nesvarbu konkretus įnašo dydis – svarbiau parodyti, kad šalis nėra abejinga skurdesnėms pasaulio valstybėms. Nes realiai organizacijos deklaruojamas taikos užtikrinimas kultūros, mokslo ir švietimo priemonėmis reiškia paramą valstybėms, kuriose to labai trūksta. Visų pirma – Afrikoje, kurioje daug valstybių netgi neturi normalios švietimo sistemos.
VEIDAS: Organizacija, į komitetų posėdžius kviesdama ekspertus iš viso pasaulio, suteikia jiems unikalių tarptautinio bendradarbiavimo ir karjeros galimybių. Tik ne visi geba tuo pasinaudoti…
A.G.: Jūs absoliučiai teisi. Yra žmonių, kurie atvyksta rimtai pasirengę posėdžiams, ginčijasi, pasisako, dalyvauja kuriant dokumentus, o kiti, priešingai, posėdžius tiesiog pramiega. Juos vadiname Paryžiaus turistais. Su lietuviais būna visaip. Gerasis pavyzdys – socialinės apsaugos ir darbo viceministras prof. Audrius Bitinas, dėl aktyvios raiškos tapęs UNESCO Socialinių transformacijų komiteto vicepirmininku.
Čia atvykstantiems būtina ne tik išmanyti savo dalykinę sritį, bet ir sugebėti pasisakyti nebloga anglų arba prancūzų kalba, nes tai komitetų darbinės kalbos. Vykdomosios tarybos posėdžiai vyksta šešiomis kalbomis: anglų, prancūzų, rusų, ispanų, arabų ir kinų. Ir tik UNESCO generalinių konferencijų prelegentams sudaroma galimybė pasisakyti nacionalinėmis kalbomis. Tokios žaidimo taisyklės.

Paryžiuje UNESCO būstinėje gruodžio 3–7 d. į Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komiteto sesiją per 600 nematerialaus kultūros paveldo ekspertų, pareigūnų bei kitų specialistų iš daugiau nei 110 valstybių buvo susirinkę diskutuoti įvairiais nematerialaus kultūros paveldo klausimais ir aptarti visuotines jo išsaugojimo priemones.

Lietuvos atstovai šioje sesijoje dalyvavo stebėtojų teisėmis, nes šiuo metu Lietuva nėra minėto Komiteto narė (komitetas sudarytas iš 24 UNESCO valstybių narių, dalis komiteto atnaujinama kas dvejus metus per Generalinę asamblėją).
Šios Komiteto sesijos metu pristatytos 16 valstybių, prisijungusių prie Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos (2003), tarp jų ir Lietuvos, periodinės ataskaitos, kaip minėta konvencija įgyvendinama atitinkamose šalyse ir kokie pokyčiai, susiję su įtrauktais į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą elementais, įvyko nuo įtraukimo laikotarpio bei koks jų status quo. Lietuva pateikė Komitetui informaciją apie 3 elementus: kryždirbystės tradiciją ir kryžių simboliką (2008), Dainų ir šokių švenčių (2008) bei sutartinių tradicijas (2010).
Komitetas taip pat svarstė 8 valstybių pateiktas paraiškas dėl įtraukimo į Nematerialaus kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina pagalba, sąrašą. Palankaus sprendimo sulaukė 4 valstybių paraiškos: Botsvanos keramikos, Indonezijos Papua krepšių pynimo, Kirgizijos veltinių kilimų ir Ugandos Bigvala – dūdų muzikos ir šokių tradicijos. Taip pat buvo pristatytos 2 valstybių paraiškos įtraukti į Gerosios praktikos, įgyvendinant Konvencijos tikslus ir principus, registrą: Kinijos Fujian lėlių teatro tradicijos perdavimo kitoms kartoms strategija bei Meksikos Xtaxkgakget Makgkaxtlawana: Vietinių tautų menų centro indėlis išsaugant Veracruz Totonac tautos nematerialųjį kultūros paveldą. Komitetas palankiai įvertino abi paraiškas. Taip pat buvo svarstomi 10 valstybių tarptautinės paramos, didesnės nei 25 tūkst. JAV dol., prašymai. Palankiai įvertintos dvi: Burkina Faso nematerialaus kultūros paveldo registro (262,080 dol.) ir Senegalo tradicinės muzikos registro (80,789 JAV dol.) paraiškos.
Didžiausias dėmesys buvo skirtas 36 paraiškų įtraukti tradicijas į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą svarstymui. Šis sąrašas papildomas kasmet, jo tikslas – didinti nematerialus kultūros paveldo žinomumą, reikšmės suvokimą bei skatinti kultūrų įvairovę gerbiantį dialogą. Reprezentatyvusis žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašas papildytas 27 naujomis tradicijomis:
Alžyro Tlemcen regiono amatai ir tradicijos, susijusios su nuotakos kostiumu,
Armėnijos epo „Dovydas Sasunietis“ atlikimas,
Azerbaidžano amatai, susiję su taro (styginio instrumento) gamyba ir naudojimu,
Austrijos Imsto karnavalo Schemenlaufen (kaukėtų persirengusių šokėjų eitynės),
Kolumbijos Quidbo – Šv. Asyžiaus šventė,
Brazilijos Recife meno festivalio Frevo (įvairių žanrų muzikos ir šokių lydinys),
Bolivijos Ichapekene Piesta festivalis,
Belgijos Entre-Sambre-et-Meuse eitynės,
Kroatijos Dalmatijos regiono daugiabalsis dainavimas klapa,
Ekvadoro tradicinių toquilla šiaudinių skrybėlių pynimas,
Prancūzijos bretonų kolektyvinė šokių šventė Fest-Noz,
Vengrijos tradicinis siuvinėjimas matyo,
Indijos Ladakh regiono budistų giedojimas,
Irano Kāšān regiono ritualai Qālišuyān Mašhad-e Ardehāl, skirti pagerbti  šventąjį Soltan Ali,
Italijos Cremona (Kremonos) tradicinio smuiko gamyba,
Japonijos Nachi no Dengaku (religinis scenos menas ugnies festivalio metu),
Malio, Burkina Faso ir Dramblio kaulo kranto kultūrinės praktikos ir raiškos, susijusios su Senufo balafonu (tradiciniu muzikos instrumentu),
Maroko Sefrou regiono vyšnių šventė,
Omano Al ‘azi, elegija, eitynės ir poezija (dainuojamosios poezijos konkursas),
Korėjos Respublikos Arirang – lyrinė liaudies daina,
Rumunijos keramika Horezu,
Ispanijos Kordobos patios (kiemų) šventė,
Turkijos Mesir Macunu šventė,
13 valstybių (Jungtinių Arabų Emyratų, Austrijos, Belgijos, Čekijos Respublikos, Prancūzijos, Vengrijos, Korėjos Respublikos, Mongolijos, Maroko, Kataro, Saudo Arabijos, Ispanijos, Sirijos Arabų Respublikos) sakalininkystės gyvoji tradicija,
Jungtinių Arabų Emyratų ir Omano tradicinė beduinų dainuojamoji poezija Al-Taghrooda,
Venesuelos Kristaus Kūno šventės šokantys velniai,
Vietnamo Phú Thọ provincijos Hung karalių kultas Hùng à Phú Thọ.

Anot UNESCO generalinės direktorės Irinos Bokovos, „nematerialusis kultūros paveldas yra mūsų tiltas tarp praeities ir ateities. Tai ne tik būdas mums geriau suprasti pasaulį, bet ir visos priemonės, kuriomis jį formuojame. Tai – išminties ir žinių pagrindas darniam vystymuisi plėtoti. Nematerialusis kultūros paveldas yra neįkainojama bendruomenių, grupių ir individualių asmenų nuosavybė. Tik žmonės gali užtikrinti vertybių apsaugą ir jų perdavimą ateities kartoms.“
Daugiau informacijos    www.unesco.org

(http://www.unesco.org/culture/ich/index.php?lg=en&pg=11&inscription=7&type=2)

BFL

Šią savaitę Paryžiuje prasidėjusioje 35-ojoje UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje bus priimami sprendimai dėl objektų, įtrauktų į Pasaulio paveldo sąrašą, būklės.

Du iš šių objektų yra Lietuvoje esančios vietovės – Kuršių nerija bei Vilniaus istorinis centras.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Gintarė Tamašauskaitė BNS sakė, kad Lietuva abiejų šių objektų atžvilgiu buvo įpareigota pateikti Pasaulio paveldo komitetui Vertybės išsaugojimo būklės ataskaitas. Tiesa, apie Kuršių nerijos būklę pasisakyti turėjo ir Rusija.

“Sesijoje svarstomos dvi ataskaitos: dėl Kuršių nerijos ir Vilniaus senamiesčio, tik dėl nerijos rūpinasi dvi valstybės, dėl Vilniaus senamiesčio – tik Lietuva. Komitetas įvertins ir priims sprendimą – ar tam tikras rekomendacijas, ar siūlymus, prašymus valstybėms”, – BNS sakė G. Tamašauskaitė.

Jos teigimu, komitetas, priimdamas sprendimą, atsižvelgs ne tik į Lietuvos bei Rusijos vertinimus, bet ir į paveldo ekspertų anksčiau pateiktas ataskaitas.

Kaip praneša Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Pasaulio paveldo centro parengtoje ataskaitoje apie Vilniaus istorinį centrą nerimaujama dėl vietovės pašonėje kylančių aukštų pastatų.

Pernai metų gruodį Kuršių nerijoje, kuri į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Lietuvos ir Rusijos bendra iniciatyva, lankėsi jungtinė UNESCO Pasaulio paveldo centro, Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (ICOMOS) ir Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) ekspertų misija. Jos tikslas buvo įvertinti žmonių veiklos bei gamtos stichijų daromą žalą, peržvelgti tarpvalstybinės nuosavybės būklę bei galimas grėsmes.

Gegužės mėnesį paskelbtoje ataskaitoje ekspertai kritikavo Rusijos teritorijoje planuojamas laisvalaikio kompleksų statybas bei paragino, kad Lietuva ir Rusija parengtų bendrą šios paveldo vietovės valdymo planą.

Sesijoje bus taip pat svarstoma dėl naujų išskirtinę visuotinę vertę turinčių pasaulio vietovių įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą, diskutuojama dėl Pasaulio paveldo apsaugos konvencijos ateities, tariamasi dėl šios konvencijos 40-mečio minėjimo 2012 metais.

Į sesiją išvyko ir Lietuvos delegacija. Lietuva šiuo metu nėra komiteto narė, todėl sesijoje dalyvauja stebėtojo teisėmis.

Lietuva UNESCO Pasaulio paveldo komiteto nare buvo 2003-2007 metais, o 2006-aisiais Vilniuje vyko 30-oji komiteto sesija.

Į Pasaulio paveldo sąrašą iš viso įtrauktos keturios Lietuvoje esančios vietovės: Vilniaus istorinis centras, Kuršių nerija, Kernavės archeologinis draustinis ir Struvės geodezinis lankas.

BFL

Susisiekimo ministerijoje penktadienį pasveikinti šalies moksleiviai, tapę 40-ojo tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso nacionalinio etapo laureatais. Geriausiai įvertintas penktokės garliaviškės Aušrinės Kurgonaitės rašinys jau išverstas į prancūzų kalbą ir kartu su kitų pasaulio šalių mokinių kūriniais dalyvaus Pasaulinės pašto sąjungos ir UNESCO konkurse.

Šiemet rašinių konkursas vyksta aplinkosaugine tema – “Įsivaizduok, kad esi miške augantis medis. Parašyk laišką ir paaiškink, kodėl svarbu saugoti miškus”.

Iškilmingoje ceremonijoje mokinius pasveikinęs susisiekimo viceministras Rimvydas Vaštakas pasidžiaugė, kad jaunoji karta nelieka abejinga aplinkosauginėms problemoms.

“Likau sužavėtas ne tik vaikų kūrybiškumu, bet ir gebėjimu analizuoti problemas. Tai rodo, kad auga pilietiška ir socialiai atsakinga karta, kuri neliks abejinga gamtos išsaugojimui. Linkiu, kad noras rūpintis mus supančia gamta niekada neišblėstų”, – sakė susisiekimo viceministras R. Vaštakas.

Lietuvos pašto generalinė direktorė Lina Minderienė pasidžiaugė, kad šis konkursas kasmet sulaukia vis didesnio mokinių susidomėjimo. Šiemet sulaukta trečdaliu daugiau rašinių nei praėjusiais metais.

Tarptautinis jaunimo epistolinio rašinio konkursas rengiamas nuo 1971-ųjų. Jį rengia Pasaulinės pašto sąjungos Tarptautinis biuras kartu su Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO.

Lietuvoje šį konkursą organizuoja AB Lietuvos paštas kartu su Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centru. Konkursą remia Susisiekimo bei Švietimo ir mokslo ministerijos.

2010 metais konkurse dalyvavo per 2 milijonus jaunuolių iš daugiau nei 60 pasaulio šalių.

Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija pritarė parengtam Kuršių nerijos išskirtinės visuotinės vertės aprašo projektui. Į vertingiausių šio regiono elementų sąrašą įtrauktos ir smėlio kopos, ir žvejų tinklai, ir jų dainos.

Projekte vertingiausi Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio elementai skirstomi į natūralius ir žmogaus pakeistus gamtinius darinius bei kultūrinius darinius, pranešė Neringos savivaldybė.

Pirmuosius elementus sudaro Didysis kopagūbris su parabolinėmis, pilkosiomis, pustomomis ir apželdintomis kopomis, žmogaus sukurtas apsauginis pajūrio kopagūbris, natūralios pajūrio ir pamario palvės, pamario pusiasaliai (ragai), sengirės, savita smėlynų augalija ir gyvūnija, paukščių migracijos kelias.

Kultūrinius darinius sudaro smėlio užpustyti kaimai ir kitas archeologinis paveldas, istorinė pašto kelio trasa, senųjų žvejų kaimų, virtusių kurortinėmis gyvenvietėmis erdvinė-planinė struktūra bei architektūra, senieji mediniai žvejų namai, XIX amžiuje atsiradę profesionalios architektūros statiniai: švyturiai, prieplaukos, bažnyčios, mokyklos, vilos, viešbučiai, vasarnamiai; jūrinio kultūros paveldo elementai.

Aprašo projekte pabrėžta, kad gyvumą, dvasingumą ir ypatingą nuotaiką, atmosferą kultūriniam kraštovaizdžiui suteikia, jo savitumą išryškina nematerialiojo paveldo formos, tradiciniai verslai. Tarp jų yra dainos, kostiumai, padavimai, istorijos, gintaro graibstymas tradiciniais įnagiais, taip pat jūrinio kultūros paveldo dariniai ir reiškiniai: žvejų laivai – kurėnai, laivų vėtrungės, žvejybos įrankiai – rankų darbo tinklai, poledinės žūklės įnagiai ir būdai, tradiciniai žuvies apdorojimo būdai.

Vertingais siūloma pripažinti ir žvejų gyvensenos etnografinius elementus – krikštą, tradicinius drožinius (langines, lėkius, vėjalentes), menines tradicijas, savitus apsauginio kopagūbrio tvarkymo, miško priežiūros būdus. Kaip išskirtinė Kuršių nerijos vertė minima ir XIX amžiuje susiformavusi poilsio kultūros tradicija.

Anot savivaldybės, Šiaurės Amerikos ir Europos pasaulio paveldo vertybių išskirtinės visuotinės vertės aprašai turi būti parengti iki 2011 vasario 11 dienos.

Aprašas kuriamas visai Kuršių nerijos teritorijai ir turės būti derinamas su Rusijos Federacija. Šį dokumentą turės tvirtinti Vyriausybė.

Bet kokia veikla, kelianti grėsmę Kuršių nerijos išskirtinei visuotinei vertei, bus laikoma neleistina.

Be to, apraše numatyta, kad iki 2017 metų bus privalu parengti Kuršių nerijos nacionalinio parko valdymo planą.

Kuršių nerija – 98 kilometrų ilgio ir 0,4-4 kilometro pločio ištįsęs pusiasalis dviejų valstybių – Lietuvos ir Rusijos (Kaliningrado srities) – teritorijoje. Lietuvai priklauso 50 kilometrų šiaurinės pusiasalio dalies. 2000 metais Kuršių nerija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.