Lietuvos kredito unijų narių asociacija (LKUNA) šiandien kreipiasi į Lietuvos banką dėl nesąžiningos greitųjų kreditų bendrovių veiklos. Greitųjų kreditų bendrovės reklamuoja savo paslaugas naudodamos kredito unijos pavadinimą, taip  klaidindamos vartotojus ir keldamos grėsmę kredito unijų reputacijai. Asociacija kviečia visuomenę atidžiau vertinti greitųjų kreditų pasiūlymus, siekia sustabdyti nesąžiningą finansinę veiklą, apsaugoti vartotojus ir išsaugoti pasitikėjimą licencijuotomis finansų institucijomis.
Kreipimasis Lietuvos bankui buvo įteiktas dėl interneto svetainės www.kredito-unija.com pavadinimo. Nors tai svetainė, kurioje reklamuojasi išskirtinai greitųjų kreditų bendrovės, jos pavadinime yra panaudoti žodžiai „kredito unija“. Tai gali suklaidinti vartotojus ir padaryti žalą sąžiningai dirbančių, licencijuotų bei atsakingo skolinimo nuostatų besilaikančių kredito unijų reputacijai.
Lietuvos kredito unijų narių asociacija siekia sustabdyti klaidinančią reklamą ir informuoti vartotojus, kad jie atidžiai įvertintų, kieno paslaugomis jie naudojasi ar ketina naudotis. Kredito unijos – kaip ir komerciniai bankai – Lietuvoje yra licencijuojami, jų veikla griežtai reguliuojama ir reglamentuojama. Tuo tarpu greitųjų kreditų išdavimui nereikia licencijos, įstatymai iš esmės nereglamentuoja, kokie asmenys gali užsiimti greitųjų kreditų išdavimu, nėra tikrinama greitųjų kreditų bendrovių reputacija, pinigų kilmė ir kiti finansų sektoriuje veikiančiai organizacijai svarbūs dalykai. Be to, greitųjų kreditų įmonės nėra įpareigotos tikrinti, ar kliento suteikiama informacija apie save – gaunamas pajamas, turimus finansinius įsipareigojimus ir skolas, yra patikima.
„Naudojimasis kredito unijų vardu gali pakenkti pirmiausiai kredito unijų, o kartu ir visos finansų sistemos reputacijai. Nusivylę ir praradę pasitikėjimą vartotojai bus neigiamai nusiteikę ir kitų finansinių institucijų atžvilgiu,“ – kalbėjo LKUNA tarybos pirmininkė Ernesta Ramaškaitė. Ji pabrėžė, kad ypač jautrūs ir reklamos įtakai labiau linkę pasiduoti yra jauni ir pagyvenę žmonės, juos greitųjų kreditų bendrovės įtikina lengviau. Lietuvos kredito unijų narių asociacija ragina Lietuvos banką kuo greičiau imtis dar aktyvesnio greitųjų kreditų reguliavimo ir pradėti šios veiklos licencijavimą, taip pat imtis papildomų priemonių, kad greitųjų kreditų bendrovių veiklos prieinamumas būtų ribojamas, o veiklos reguliavimas sugriežtintas.
Pareigūnų kredito unijos vadovas, teisininkas Vytautas Bakas apgaulingą greitųjų kreditų teikėjų tinklalapį vertina kaip itin nesąžiningą komercinę veiklą. „Šiuo tinklalapiu siekiama įtikinti vartotoją, kad greitųjų kreditų paslaugas teikia kredito unijos, – nors iš tiesų taip nėra. Tai ne tik nesąžininga reklama, bet ir nesąžininga komercinė veikla,“ – pabrėžė V.Bakas. Greitųjų kreditų bendrovės neturi teisės naudotis unijų, kurių veikla licencijuojama, vardu ir jų vardu siūlyti paslaugas. Tokia veikla vertintina, kaip nesąžininga ūkinė komercinė veikla ir kaip grubus reklamos įstatymo pažeidimas.
Šiuo atveju vartotojas apgaule skatinamas priimti sprendimą, kuris gali turėti skaudžių pasekmių jo asmeniniams finansams. Greitųjų kreditų paslaugos yra gerokai brangesnės, todėl šis atvejis yra ypač pavojingas vartotojui, nes jis skatinamas naudotis itin brangiomis (nuo kelių iki keliolikos lyginant su unijomis ar bankais) paslaugomis dangstantis licencijuojamų finansinių institucijų veikla. Jei į šį atvejį bus numota ranka, tūkstančiai žmonių Lietuvoje rizikuoja patekti į greitųjų kreditų bendrovių spąstus, iš kurių ištrūkti paprastai yra labai brangu. Už apgaulingą reklamą ir neteisėtą ūkinę veiklą, greitųjų kreditų bendrovės turi būti baudžiamos, o vartotojai apgaule sudarytą sutartį turi teisę siekti pripažinti niekine.
Tai jau ne pirmas kartas, kai greitųjų kreditų bendrovės vykdo klaidinančias, agresyvias reklamines kampanijas. Lietuvos kredito unijos 2012-2013 metais kreipėsi į Konkurencijos tarybą, tačiau taryba greitųjų kreditų bendrovių pažeidimus pripažindavo mažareikšmiais. Greitųjų kreditų bendrovių veikla vis agresyvėja – jei anksčiau jos tenkindavosi aktyvia reklama ir naudojosi patiklių vartotojų naivumu ir dalindavo paskolas pažeisdamos įstatymus, tai pastaruoju metu ima įžūliai naudotis kitų finansinių institucijų vardais. Nuo to yra nukentėjusios ne tik kredito unijos, bet ir bankai. Teismas neseniai pripažino, kad viena greitųjų kreditų bendrovė neteisėtai naudojosi „Bigbank“ banko vardu. Greitųjų kreditų bendrovės ne kartą yra sulaukusios Lietuvos banko baudų už skolinimo nuostatų pažeidimus, tačiau ir toliau tęsia agresyvią veiklą.
Lietuvos bankas 2012 metais yra atlikęs rinkos tyrimą, kuris parodo, kad tik 1 iš 10-ies greitųjų vartojimo kredito įmonių vadovaujasi atsakingo skolinimo nuostatais. Tyrimas taip pat rodo, kad penktadalis vartojimo paskolų teikėjų netaiko pajamų ir įsipareigojimų santykio taisyklės ir netikrina, ar klientas turi pakankamai pajamų kreditui grąžinti. Daugeliu atveju esą nėra vertinami ir kiti kliento turimi finansiniai įsipareigojimai.
Nuo 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos bankas sugriežtino skolinimo reikalavimus greitųjų kreditų bendrovėms. Jos buvo įpareigotos laikytis atsakingo skolinimo nuostatų, sumažinti bendros vartojimo kredito kainos lubas, privaloma tvarka tikrinti paskolų gavėjų pajėgumą grąžinti kreditą, supažindinti paskolų gavėjus su kredito sąlygomis ir kaina. Tokios priemonės pristabdė beveik nevaldomą augimą: per antrąjį 2013-ųjų metų pusmetį iki tol nuolat augusi  greitųjų kreditų rinka pirmą kartą per 5-erių metų veiklos istoriją patyrė 12 proc. kritimą.

LSVKA komentaras dėl neetiškos svetainės:
Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija (LSVKA) atkreipia dėmesį, jog pastaruoju metu atsiranda neoficialių bendrovių, kurios savo turinyje naudoja žinomus smulkiųjų kreditų prekės ženklus. Asociacija pažymi, kad  svetainė  kredito-unija.com nepriklauso jokiai smulkiųjų kreditų bendrovei ir atitinkamai bendrovės negali valdyti jų turinio. LSVKA pareikalavo, kad jau šiandien būtų išimti jų narių prekės ženklai iš neetiškai naudojamos svetainės arba sustabdyta svetainės veikla.
„Tai – nekorektiškas ir neetiškas pavyzdys, sukėlęs mums rūpesčių. Taip klaidinamas vartotojas, daroma žala mūsų verslui. Mes šiandien vos sužinoję apie šią problemą susisiekėme su domain‘o valdytoju ir reaguodami jie šią svetainę operatyviai uždarė. Keista, kodėl taip paprastai negalėjo šios problemos išspręsti ir LKUNA užuot kreipusis į žiniasklaidą ir Lietuvos banką“, – sako Liutauras Valickas, Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos valdybos pirmininkas.
Anot jo, jau yra buvę atvejų, kai tarpininkai, siekdami savo reklamos tikslų, naudojosi smulkiųjų kreditų bendrovių prekės ženklais be jų sutikimo.
„Neretai įmonės sužino, kad jų prekės ženklai buvo įdėti į tokių įmonių puslapius nesuderinus su įmonėmis, į tokius atvejus vos gavę žinių operatyviai reaguojame“, – apie nesąžiningą veiklą kalba p. Valickas.
Jis priminė, kad smulkiųjų kreditų bendrovės turi savo ekonominę ir socialinę paskirtį, teikdamos smulkias paskolas trumpam terminui, kurių paprastai neteikia kiti finansų rinkos dalyviai. Vidutinė kredito suma 383 litai, trukmė – vienas – du mėnesiai, kredito kaina per mėnesį – apie 32 litai. Šie kreditai skirti skubiems neplanuotiems finansų trūkumams padengti. RAIT tyrimo duomenimis, trys dažniausios paskirtys, kam smulkias paskolas sako naudojantys gyventojai, yra komunalinėms paslaugoms apmokėti, maistui ir kitoms namų ūkio reikmėms, taip pat automobilio remontui.
Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija vienija 12 sektoriaus bendrovių, kurios apima apie 70 proc. smulkiųjų vartojimo kreditų rinkos. Visos asociacijos narės yra įtrauktos į oficialų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, kasmet atlieka nepriklausomą auditą, jų veiklą prižiūri Lietuvos bankas, kuriam įmonės kas 3 mėn. teikia išsamias veiklos ataskaitas. Smulkiųjų kreditų veikla Lietuvoje yra reguliuojama griežčiausiai Europos Sąjungoje – galioja vadinamoji „40 proc. taisyklė“, asmenų mokumas tikrinamas 16 skirtingų duomenų bazių, ribojama bendra vartojimo kredito kaina.
2013 m. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos narės į valstybės ir Sodros biudžetą sumokėjo daugiau nei 11 mln. lt mokesčių bei skyrė 1,5 milijono litų paramos projektams.

Lietuvos kredito unijose per metus indėlių padaugėjo trečdaliu – iki 1,6 mlrd. Lt. Susirūpinęs, ar unijų plėtra yra tvari, Lietuvos bankas ketina griežtinti jų priežiūrą.
Kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos analitikas Stasys Jakeliūnas mano, kad kredito unijos populiarėja dėl siūlomų didesnių palūkanų.

„Kredito unijose palūkanos už indėlius daug didesnės negu komerciniuose bankuose, o indėliai iki 300 tūkst. Lt apdrausti vienodai, tad neturėdami investicinių alternatyvų žmonės neša pinigus į kredito unijas. 2009–2010 m. indėliai taip pat augo po 30 proc., tad ta žinia paplito“, – komentuoja analitikas. Jis spėja, kad dalis žmonių į kredito unijas padėjo atgautus pinigus, laikytus „Snore“.
Daugėjant indėlių, didėja ir kredito unijų išduotų paskolų skaičius, o pats paskolų portfelis keičiasi. Lietuvos bankas pastebi, kad kredito unijų paskolų portfelyje vyravusias žemės ūkio paskolas ima keisti paskolos verslui finansuoti, tačiau nemažą jų dalį sudaro rizikingesnės paskolos.
Kaip sparčiai kredito unijos plėsis toliau, priklausys nuo Lietuvos banko, kuris jau atkreipė dėmesį į šią tendenciją, veiksmų. „Plėtra susijusi su rizika, kuriai suvaldyti reikia kompetencijos. Lietuvos bankas kelia klausimus, ar visos kredito unijos pasirengusios valdyti tą riziką“, – pabrėžia S.Jakeliūnas.
Siekdamas, kad kredito unijos konservatyviau vertintų prisiimamą riziką, Lietuvos bankas artimiausiu metu griežtins reikalavimus dėl paskolų vertinimo (specialiųjų atidėjinių sudarymo), kredito unijų likvidumo, vidaus kontrolės, vadovų kvalifikacijos. 2012 m. liepos 1 d. Lietuvoje veikė 75 kredito unijos.

Prieš 90 metų mūsų valdžia galutinai atsisakė Tautų Sąjungos pasiūlymo sureguliuoti tarpusavio santykius su Lenkija belgų diplomato Paulio Hymanso parengto sutarties projekto pagrindu.

Pirmajame pasauliniame kare įveikusios Vokietiją ir jos sąjungininkus, Antantės valstybės garsiai deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Tačiau praktikoje ją pripažino ne visiems: tarkime, suomiams ir lenkams apsisprendimo teisė galiojo, o lietuviams – ne.
Tiesą sakant, Antantės valstybės nelabai norėjo, kad Lietuva taptų nepriklausoma valstybe, ir tam buvo keletas rimtų priežasčių. Visų pirma lenkai įtikino daugelį Vakarų veikėjų, kad lietuviai yra tokie patys lenkai, tik kalba šiek tiek kitokia kalba. Be to, jie neturi savitos kultūros, nei inteligentų, todėl visai nepasiruošę savarankiškam politiniam gyvenimui. Itin svarbu buvo ir tai, jog Vakarai, ypač Prancūzija, siekė sukurti galingą Lenkijos valstybę, kad ši būtų tarsi Europos skydas nuo bolševikinės Rusijos. Todėl Lietuvą prijungti prie Lenkijos buvo stengiamasi kiekviena proga, įvairiomis priemonėmis ir formomis.
Viena tokių priemonių buvo vadinamasis Hymanso planas, kurį dabar, po 90 metų, prisiminti verta dar ir todėl, kad vis pasigirsta vertinimų, esą atsisakiusi šio plano tuometė mūsų valdžia skaudžiai apsiriko ir ilgainiui Lietuvai padarė didelę žalą.

Kodėl prireikė P.Hymanso pagalbos?
Lenkija niekada nebuvo paskelbusi Lietuvai karo, bet kariavo ir 1919, ir 1920 m. Nuo jos bandymų 1920 m. lapkritį užimti visą mūsų kraštą pavyko apsiginti. Tada, lapkričio 29 d., Kauno stotyje buvo sutarta nutraukti karo veiksmus Tautų Sąjungos karinei komisijai spaudžiant – tiesa, ne tam, kad Lietuva būtų apginta nuo agresijos, o tam, kad L.Želigovskio armija būtų išgelbėta nuo galutinio sutriuškinimo ir, labai galimas dalykas, nuo tolimesnio karo veiksmų išsiplėtimo. Bet tai nebuvo taikos sutartis ir normalių kaimyninių santykių pradžia. Todėl ir Lietuvai, ir Lenkijai rūpėjo tuos santykius normalizuoti, pasitelkus į pagalbą neseniai įkurtą tarpvalstybinę organizaciją tokiems klausimams spręsti – Tautų Sąjungą.
Ši visų pirma pasiūlė atsiklausti ginčijamų teritorijų gyventojų nuomonės, tai yra surengti plebiscitą. Tačiau tas nepatiko nei Lietuvai, nei Lenkijai. Tada Tautų Sąjungoje kilo idėja išspręsti lietuvių ir lenkų ginčą pasinaudojant Šveicarijos patirtimi: paversti Lietuvą federacine įvairiataute valstybe, kurioje lietuviai, lenkai, gal ir baltarusiai su žydais gražiai sugyventų, kaip vokiečiai, prancūzai, italai Alpių respublikoje, tik su, regis, menku papildymu – toje federacijoje lemiamas žodis kažkodėl priklausytų Lenkijai.
Tokį problemos sprendimo projektą parengti ir suderinti su Lietuvos ir Lenkijos vyriausybėmis buvo pavesta belgų diplomatui Pauliui Hymansui. 1921 m. gegužę Briuselyje surengtoje konferencijoje jis pateikė pirmąjį projekto variantą. Pagal jį Lietuvos valstybė turėjo būti pertvarkyta į federaciją, susidedančią iš dviejų autonominių kantonų, Kauno ir Vilniaus su centrine vyriausybe Vilniuje, kurios funkcijos ir teisės projekte visai nebuvo apibrėžtos, todėl ir jos galios, matyt, turėjo būti menkos, rimtus klausimus paliekant spręsti Varšuvai. Oficialios valstybinės kalbos federacijoje buvo numatytos dvi – lietuvių ir lenkų. O tai buvo labai pavojinga, žinant, kaip Lietuva iki tol jau buvo sulenkinta.
Projektas taip pat numatė sudaryti Lietuvos ir Lenkijos karinę konvenciją aiškiai nelygiateisėmis sąlygomis. Tai reiškė, kad mūsų kariams tektų guldyti savo galvas dėl Lenkijos interesų jos sukeltuose karuose. Visai nenaudingas šis projektas Lietuvai buvo ir ekonominiu požiūriu: būdama daug mažesnė ir silpnesnė valstybė, ji būtų tapusi visiškai priklausoma nuo Lenkijos. Būsimi tarpvalstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai projekte vėlgi nebuvo aiškiai aptarti, o tai kėlė didžiulį pavojų mūsų nepriklausomybei.
Savaime suprantama, toks dokumentas visiškai netiko mūsų valstybei, tačiau Antantė vertė tęsti derybas. Išklausęs priekaištų, P.Hymansas parengė antrąjį savo projekto variantą ir rugsėjį pateikė jį svarstyti. Jame nebeliko valstybės federacinės struktūros ir Kauno kantono, bet autonominis Vilniaus kantonas liko, dar buvo šiek tiek sumažintos galimybės Lenkijai kištis į Lietuvos reikalus. Iš karto po to Vakarų valstybės ėmė stipriai spausti mūsų valdžią, o P.Hymansas netgi grasino: „Jei sąlygas priimsite, didžiųjų valstybių palaikymas užtikrintas; kitaip Vilniaus negausite, nebūsite de jure pripažinti, turėsite karą.“
Ernesto Galvanausko vadovaujama Leituvos delegacija pateko į itin sunkią padėtį, bet bandė laviruoti ir pateikė savo parengtą kontrprojektą su didelėmis ir labai pavojingomis nuolaidomis lenkų naudai, tačiau siūlė neįvesti Lietuvoje lenkų kalbos ir apriboti lenkų privilegijas mūsų krašte.
O Lenkijai nepatiko nei Lietuvos, nei antrasis P.Hymanso parengtas projektas: jau šeimininkaudama Vilnijoje ir neatsisakydama planų prisijungti visą Lietuvą, ji visai nenorėjo atsisakyti Vilniaus krašto, tegul ir su plačios autonomijos teisėmis. Žymus to meto lenkų veikėjas Vladislavas Studnickis rašė: „Atsižvelgusi į Lenkijos valstybės interesus ir Vilniaus gyventojų valią Lenkijos vyriausybė turi atmesti Hymanso projektą.“

Visa Lietuva – prieš Hymanso planą
Gali kilti klausimas: kodėl belgų diplomatas, regis, taip pat nedidelės ir neimperialistinės šalies atstovas, pasiūlė tokį nenaudingą ir Lietuvai netgi klastingą problemos sprendimo variantą? Pirmoji versija: žymus mūsų tarpukario mokslininkas ir visuomenininkas prof. Viktoras Biržiška tvirtino, kad tas planas gimė visai ne Ženevoje ar Briuselyje, o Vilniuje, ir tikrieji jo autoriai – Vilniaus ir Kauno dvarininkų komitetas bei artimas J.Pilsudskiui žmogus, karštas Lietuvos ir Lenkijos unijos atkūrimo šalininkas generolas A.Babianskis. Dėl to planas ir įgavo tokią orientaciją. Kita vertus, P.Hymansas galėjo ir neįvertinti tokio paprasto fakto, kad lietuvių ir lenkų santykiai, ypač po L.Želigovskio agresijos, visai nepanašūs į vokiečių ir prancūzų santykius Šveicarijoje.
Tuo tarpu lenkų elgesys visai nekeistas – jiems įprastas mesianizmas, į kurį vienoje savo knygoje dėmesį atkreipė ir Česlovas Milošas: „Lenkų mesianizmas staigiai po savo gimimo tapo ryškiai aktyvia doktrina, tai yra išreiškiančia aktyvų lenkų tautos požiūrį į kitas, kurios ją engė (rusai, vokiečiai), tačiau visų pirma kaimynines silpnesnes tautybes (lietuvius, baltarusius, ukrainiečius), kurias būtent turėjo išgelbėti, apvalyti, ir perkurti jas asimiliuojant.“ Toks buvo svarbiausias unijos, sąjungos, federacijos, intensyviai peršamos ne tik lietuviams, bet ir kitiems kaimynams, tikslas, kuris ypač atkakliai buvo įgyvendinamas Vilnijoje 1920–1939 m.
Bet ko galbūt nežinojo belgų diplomatas, tą gerai suprato mūsų valstybės piliečiai, vieningai sukilę prieš Hymanso plano priėmimą, prieš bet kokias derybas šiuo klausimu. Šiandien tas gali mus gerokai nustebinti – juk Lietuvos valstybė buvo dar tokia jauna, tad iš kur tokia puiki politinė nuovoka, toks didžiulis politinis aktyvumas? Štai tik keletas to meto spaudos pranešimų.
Jau 1921 m. liepos 10 d. Kaune, Rotušės aikštėje, įvyko didelė demonstracija Lietuvos nepriklausomybei ginti. Dalyvavo per 9 tūkst. žmonių. Spalio 23 d. paskelbus antrąjį Hymanso plano variantą tūkstantis žmonių buvo susirinkę į mitingą liaudininkų partijos iniciatyva. Jie vieningai nutarė: „Priėmus Hymanso projektą ir pasirašius jį kaip sutartį su Lenkija, Lietuvos Respublika netektų nė savo nepriklausomybės, nė suverenumo.“
Penkių tūkstančių žmonių minia, susirinkusi Vilkaviškyje, pareikalavo „nedaryti su Lenkija jokių unijų, nevesti jokių derybų“, tokias pat rezoliucijas Vyriausybei ir Seimui atsiuntė Tauragės, Kauno, Panevėžio apskričių tarybos. Savo nerimą dėl galimo projekto priėmimo išreiškė Šaulių sąjungos centro valdyba: „Projekto priėmimas sukeltų Lietuvoje tokių suiručių, kurių pasekmes dabar yra sunku atspėti, o apie projekto įgyvendinimą be skaudaus konflikto su Lietuvos visuomene nė kalbos negali būti.“
Net Panevėžio mokinukai žadėjo ginti Lietuvos nepriklausomybę, išgirdę savo mokytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės pasakojimą apie derybas Briuselyje… Pagaliau rimtą moralinę paramą tuo sunkiu Lietuvai metu suteikė Latvija: visos jos politinės partijos pasmerkė projektą, nes jo priėmimas būtų sukėlęs pavojų ir kaimynams.

Ar mūsų valdžia nesuklydo?
1921 m. lapkritį–gruodį, Lietuva vėl pateko į kritišką padėtį, nes tiek priimti, tiek atmesti ultimatyvia forma peršamą sutartį su Lenkija buvo vienodai pavojinga. Atsisakyti Hymanso plano reiškė užsitraukti didžiųjų Vakarų valstybių rūstybę ir kerštą bei netekti savo sostinės. O sutikus priimti tą planą grėsė intensyvi polonizacija ir tautinio savitumo praradimas.
Todėl mūsų politikai šiuo klausimu nebuvo tokie vieningi kaip paprasti žmonės. Ministras pirmininkas Kazys Grinius buvo už projekto priėmimą, tokios pat pozicijos laikėsi ministrai E.Galvanauskas, Jonas Šimkus, o opozicijoje buvę socialdemokratai buvo kategoriškai prieš, nes tai esą paverstų Lietuvą Lenkijos provincija. Tokios pat tvirtos pozicijos laikėsi ir Seimo žydų frakcija bei tautininkai. Debatai Seime šiuo klausimu buvo labai aštrus, jų rezultatus, matyt, lėmė visuomenės nuomonė ir jos spaudimas valdžiai, panaudojant net kraštutines priemones: lapkričio 21-osios naktį ant E.Galvanausko buto palangės sprogo kažkieno padėta bomba, sužeisdama ministrą…
Todėl iš pradžių Vyriausybė, o vėliau, gruodžio 22-ąją, ir Seimas vienbalsiai atmetė Hymanso planą. Vėlesni įvykiai, istorija patvirtino šio sprendimo teisingumą: Lietuva tada išsaugojo savo nepriklausomybę.

Jonas Rudokas