Seimas nusprendė, kad Lietuvoje turi likti du klasikiniai universitetai Vilniuje ir Kaune.

Seimo priimtame nutarime nurodyta, kad šiuose miestuose gali veikti profiliniai technologijos, sveikatos mokslų ir menų universitetai, o Klaipėdoje ir Šiauliuose regionų poreikius atitinkantys universitetinio mokslo centrai gali būti kitų universitetų padaliniai. Tačiau Seimas atsisakė įvardyti, kurie iš keturiolikos universitetų turi susijungti. Pradiniame plane buvo numatyta, kad sostinėje turėtų veikti klasikinis Vilniaus universitetas ir profilinis Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Kaune – Kauno universitetas, sujungiant Aleksandro Stulginskio, Kauno technologijos, Lietuvos sporto ir Vytauto Didžiojo universitetus bei prijungiant Lietuvos edukologijos universitetą. Kaune turėjo likti Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Šiaulių universitetą siūlyta prijungti prie Vilniaus universiteto, o Klaipėdos universitetą palikti kaip jūrinės pakraipos aukštąją mokyklą.

Masačusetso technologijų institutas

Į prestižinių universitetų klubą įstojusius lietuvius galima skaičiuoti vienetais. Iš 15-os Lietuvos mokinių mėgstamiausių aukštųjų mokyklų į pasaulio universitetų šimtuką patenka trys. Populiariausi universitetai, į kuriuos traukia baigusieji gimnazijas Lietuvoje, rikiuojasi 600–700 pasaulinio reitingo vietose. Bet studijos užsienyje prieinamos nesunkiai, ypač kai diplomų malūnų – abejotinos kokybės mokyklų, lengva ranka dalijančių diplomus, – tinklas plečiasi.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Užsienio studentus Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų galima pristatyti labai detaliai. Kaupiama visa statistika apie tai, iš kur jie atvyko, kokio amžiaus, ką studijuoja, kiek laiko bus Lietuvoje, kur gyvena ir t.t. O štai apie lietuvius, išvykusius į užsienio aukštąsias mokyklas, nežinoma beveik nieko. Galima pasakyti tik tiek, kad kasmet išvyksta iki dešimtadalio (7–8 proc.) tos laidos abiturientų, o daugiausiai jų mokslus kremta Jungtinėje Karalystėje. UNESCO duomenimis, 2014 m. užsienio aukštosiose mokyklose studijavo 11,9 tūkst. lietuvių, iš jų 4,9 tūkst. – Jungtinės Karalystės universitetuose.

Be tokių nuotrupų, oficialios Lietuvos institucijų statistikos nėra. Kalbama apie studijų ir mokslo tarptautiškumą, tačiau jis matuojamas tik viena – atvykstančiųjų kryptimi, vis kartojama apie išvykusiųjų susigrąžinimą, tačiau net neaišku, ką ir iš kur būtų galima susigrąžinti.

„Jei valstybė norėtų turėti tokią statistiką, ji ją turėtų, nes yra tikslių informacijos šaltinių“, – kad informaciją apie studijas užsienyje būtų galima surinkti pagal privalomojo sveikatos draudimo ar vizų duomenis, įsitikinusi Studijų užsienyje informacijos centro vadovė Žaneta Savickienė.

Ji jau nebe pirmus metus stebisi, kodėl ligi šiol neatsirado tokios duomenų bazės. Dar labiau viešosios įstaigos vadovę stebina tai, kad šios statistikos jos kartais paprašo Švietimo ir mokslo ministerija.

Diskusijose apie studijas svetur pasigirsta pareiškimų, kad lietuviai išvykdami gelbėjasi nuo prastų lietuviškų universitetų arba, priešingai, studijuoja prasčiausiose aukštosiose mokyklose. Kadangi duomenų nėra, „Veidui“ magėjo išsiaiškinti bent jau tendencijas, kokios lygos universitetuose studijuoja lietuviai.

„Veidas“ Lietuvos gimnazijų paklausė, kiek ir į kokias aukštąsias mokyklas 2014–2016 m. jos išleido abiturientų, ir gavo duomenis iš daugiau kaip pusantro šimto mokyklų iš beveik visų savivaldybių – nuo prestižinių didmiesčių gimnazijų, kurias šiemet baigė po 200 gimnazistų, iki rajonų mokyklų, išleidusių po 20 abiturientų.

Lietuvių prestižiniuose universitetuose yra, bet vienetai

Gera žinia – keli mokiniai iš Lietuvos 2014–2016 m. išvyko studijuoti į pačius geriausius, pirmojo dešimtuko universitetus (pagal Pasaulio universitetų reitingą „QS World University Rankings 2016–2017“). Iš Lietuvos universitetų į šio reitingo 500-uką šiemet pirmą kartą pateko Vilniaus universitetas, o Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijos ir Vytauto didžiojo universitetai pateko į „QS World University Rankings 2016–2017“ grupę „701+“.

Pagal šį reitingą, geriausia aukštoji mokykla pasaulyje yra Masačusetso technologijos institutas, antroje vietoje – Stanfordo universitetas. Į šias JAV aukštąsias mokyklas per trejus metus neišvyko ne vienas mokinys, bent jau iš „Veidui“ duomenis pateikusių mokyklų.

Geriausia aukštoji mokykla pasaulyje ir Masačusetso technologijos institutas, antroje vietoje – Stanfordo universitetas. Į šias JAV aukštąsias mokyklas per trejus metus neišvyko ne vienas mokinys

Į trečią pasaulyje Harvardo universitetą šiemet išvyko vienas mokinys iš Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje. Į ketvirtą pasaulio universitetų reitinge – Kembridžą 2014–2016 m. išvyko 16 mokinių. 10 iš jų – Vilniaus licėjaus abiturientai, trys – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtiniai, du baigė Klaipėdos licėjų, dar vienas 2014 m. į Kembridžo universitetą išvyko iš Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos.

Penktoje „QS World University Rankings 2016–2017“ reitingo vietoje esantis Kalifornijos technologijos institutas per trejus metus studentų iš Lietuvos (bent jau „Veido“ apklaustų gimnazijų) nesulaukė. Į Oksfordo universitetą (6 vieta) 2014–2016 m. išvyko septyni mokiniai, visi jie baigė Vilniaus licėjų. Du mokiniai iš Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje ir Šiaulių Didždvario gimnazijos per trejus metus išvyko į Londono universiteto koledžą (7 vieta). Į aštuntą pasaulyje Šveicarijos federalinį technologijų universitetą iš „Veidui“ duomenis pateikusių gimnazijų 2014–2016 m. neišvyko nė vienas, į devintą vietą užimantį Londono imperatoriškąjį koledžą išvyko vienas Vilniaus licėjaus auklėtinis, į dešimtą pasaulyje Čikagos universitetą – vienas Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje abiturientas.

Taigi dešimtyje geriausių pasaulio universitetų per trejus metus studijas pradėjo mažiausiai 27 mokiniai iš Lietuvos.

Toliau – nebe patys geriausi, tačiau bent jau reitinguose šimtais vietų mūsiškius lenkiantys puikūs Jungtinės Karalystės universitetai, patenkantys į Pasaulio universitetų reitingo šimtuką ir Jungtinės Karalystės universitetų dvidešimtuką.

Glazgo universitetas pasaulyje yra 63-ias, Jungtinės Karalystės universitetų reitinguose jis užima 11 („Times Higher Education“), 26 („The Guardian“) vietas. Į šį Škotijos universitetą per trejus metus išvyko apie 40 mokinių. Visi jie, išskyrus vieną Raseinių Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos absolventą, yra baigę didmiesčių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių gimnazijas.

Į Edinburgo ir Mančesterio (19 ir 29 vietos Pasaulio universitetų reitinge) per trejus metus išvyko maždaug po 30 mokinių. Absoliuti dauguma jų – iš tų pačių didmiesčių gimnazijų. Vis dėlto į Mančesterį per trejus metus išvyko bent po vieną mokinį iš Alytaus, Visagino, Utenos, Lazdijų, Mažeikių ir Kaišiadorių rajono Žiežmarių gimnazijų.

„Tiesą sakant, į gerus universitetus patenka nedidelė dalis Lietuvos mokinių, o į geriausius – vienetai“, – įstojusiųjų į užsienio universitetus panoramą apžvelgia Vilnius licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.

Tokio reiškinio priežastį S.Jurkevičius nusako paprastai. Mūsiškė švietimo sistema nesuteikia prielaidų įstoti į geriausius universitetus: vidurinio ugdymo bendrųjų programų, juose numatytų tikslų, rezultatų net negalima lyginti su reikalavimais, kuriuos kelia geriausi pasaulio universitetai ar net kita jų grupė – 15–20 geriausių Jungtinės Karalystės universitetų. Trumpai tariant, mūsiškė švietimo sistema per daug stipriai atsilikusi nuo elitinių reikalavimų mokytis ir siekti rezultatų. Todėl apie lietuvių studijas prestižiniuose universitetuose reikia kalbėti kaip apie išskirtinius, vienetinius atvejus, jų negalima vertinti kaip įprastos tendencijos.

Mūsiškė švietimo sistema per daug stipriai atsilikusi nuo elitinių reikalavimų mokytis ir siekti rezultatų

S.Jurkevičius paaiškina, kad norint įstoti į prestižinį universitetą neužtenka gerai mokytis pagal mūsiškes ugdymo programas, apie bendrąjį lygį negali būti nė kalbos. Lietuvos ugdymo programos su gerųjų užsienio universitetų reikalavimais neturi nieko bendra, todėl, jei nori bent pretenduoti pakliūti į prestižinę aukštąją mokyklą, turi būti peršokęs mokyklinę programą, pademonstruoti išskirtines žinias, gebėjimus, jau nuveiktus darbus toje srityje, kurią norėtum studijuoti. Kaip tik dėl to sėkmė stengiantis įstoti į tokius universitetus labiausiai priklauso nuo paties mokinio, papildomo jo darbo, asmeninio indėlio.

„Lietuvos ugdymo programos yra gana supaprastintos, jų negalima lyginti su reikalavimais, kuriuos kelia prestižiniai universitetai. Tarkime, jei nori stoti į Oksfordą, tai, ką darai mokykloje, yra apgailėtina, to nepakanka, – sako S.Jurkevičius. – Bendras mūsų švietimo reikalavimų lygis, švelniai tariant, yra neaukštas ir turi tendenciją dar mažėti. Galima sakyti, kad jei vaikas pats nenori pakliūti į prestižinius universitetus, jis neturi jokių šansų, nes be papildomo darbo, kuris gerokai viršytų mūsų bendruosius reikalavimus, negali būti nė kalbos apie studijas geriausiuose universitetuose.“

Vilniaus licėjaus direktorius neabejoja, kad verta siekti studijuoti 20-yje pirmųjų Jungtinės Karalystės universitetų, – jų studijų ir mokslo kokybė abejonių nekelia. Tačiau, kaip ir visur, taip ir lietuvių studentų mėgstamoje Jungtinėje Karalystėje yra aukštųjų mokyklų, į kurias važiuojama tam, kad išvažiuotum. Kita vertus, vidutinė universitetų kokybė Jungtinėje Karalystėje geresnė nei Lietuvoje. Tai lemia modernesnė aplinka, inovatyvesni dėstymo metodai, be to, bent jau dalies dėstytojų darbo kokybė turėtų būti aukštesnė.

„Privalumas ir anglų kalba, be kurios sunkiai galima įsivaizduoti pažangą bet kurioje mokslo srityje. Tai, kad žmonės skaito anglišką literatūrą, naudojasi didesne duomenų baze, be abejonės, irgi yra pridėtinė vertė. Ne paslaptis, kad Lietuvos problema ta, jog vyresnė karta sunkiai valdo kalbas. Ir politiniame gyvenime matome, kad dauguma nekalba angliškai. O juk jei neskaitai politinių straipsnių angliškai, pasikliauni tik lietuviškais naujienų portalais, tikrai nesusiformuosi rimtesnio požiūrio į problemas“, – tvirtina S.Jurkevičius.

Midlsekso universitetas – lietuvių numylėtinis

„Veido“ apklausa rodo, kad populiariausi tarp išvykstančiųjų į užsienį per pastaruosius trejus metus yra Koventrio (1 vieta) ir Midlsekso (2 vieta) universitetai, trečioje vietoje – VIA universitetinis koledžas Danijoje.

Priešingai nei į pirmojo pasaulio aukštųjų mokyklų šimtuko universitetus, į bent vieną iš šių trijų aukštųjų mokyklų, „Veido“ apklausos duomenimis, 2014–2016 m. išvyko absolventų iš beveik visų savivaldybių. Taigi šiek tiek žemesnės lygos aukštosiose mokyklose mokslas prieinamas ir nebūtinai baigus prestižines didmiesčių gimnazijas, ir nebūtinai geriausiais pažymiais.

Kur užsienyje studijuoja lietuviai, pastarąjį kartą aiškintasi 2010-aisiais. Tada Švietimo ir mokslo ministerija surinko duomenis, kiek jų kuriose šalyse studijuoja. Buvo sudarytas ir sąrašas penkių populiariausių Jungtinės Karalystės, kurioje, to meto skaičiavimais, studijavo 2,4 tūkst. lietuvių, universitetų sąrašas.

Antra vieta 2010-aisiais, kaip ir „Veido“ apklausoje, teko Midlsekso universitetui. Prieš šešerius metus labiausiai lietuvių mėgstamas buvo Bedfordšyro universitetas (64 vieta Jungtinėje Karalystėje, 601–800 pasaulyje, pagal „Times Higher Education“ reitingą). Pagal 2014–2016 m. stojančiųjų preferencijas Bedfordšyro universitetui tenka 50 vieta. 2010 m. trečias lietuvių mėgstamas universitetas buvo „Anglia Ruskin“ (38 vieta Jungtinėje Karalystėje, 301–350 pasaulyje, pagal „Times Higher Education reitingą“), penktoje vietoje buvo 75-tas pasaulyje Notingamo universitetas.

Taigi ir 2010, ir 2016 m. į lietuvių mėgstamiausių Jungtinės Karalystės universitetų penketuką pakliūva tik po vieną universitetą iš geriausiųjų lygos, esantį pasaulinio reitino šimtuke. Prieš šešerius metus tai buvo Notingamo universitetas, šį kartą – Glazgo universitetas.

Edukacinė bendrovė „Kalba.lt“ kasmet 3–4 tūkst. jaunuolių konsultuoja studijų užsienyje klausimais. Jos generalinis direktorius, profesionalus karjeros konsultantas Rytis Jurkėnas pastebi, kad pastaraisiais metais smarkiai populiarėjo Koventrio universitetas. Jis, „Veido“ apklausos duomenimis, 2014–2016 m. sulaukė daugiausiai pirmakursių iš duomenis pateikusių Lietuvos gimnazijų.

R.Jurkėno teigimu, šio universiteto populiarumą galėjo lemti tai, kad dvejus metus jis laimėjo geriausio verslumo universiteto titulą, o lietuviai dažnai renkasi būtent verslo, vadybos srities studijas.

„Pagal verslo, taip pat ir kitų sričių studijas modernus ir besiplečiantis Koventrio universitetas užima tikrai aukštas vietas reitinguose“, – sako R.Jurkėnas.

Prie studentų srauto, plūstančio į Koventrio universitetą, prisideda ir „Kalba.lt“, nes bendrovė gali suteikti sertifikatą, patvirtinimą, kad stojantysis moka anglų kalbą.

„Kadangi esame oficialus Kembridžo egzaminų centras, įtikinome Koventrio universiteto vadovybę, kad galime patikrinti anglų kalbos mokėjimo lygį. Tai lengvata jaunam žmogui, nes jis sutaupo pusantro šimto eurų, kuriuos išleistų laikydamas tarptautinį anglų kalbos egzaminą, tačiau mes neišduodame sertifikato pažiūrėję į akis, – tvirtina R.Jurkėnas. – Kadangi prisiimame atsakomybę, nesame nuvylę universiteto, jis žino, kad studentai iš Lietuvos atvyksta studijuoti, stengiasi, o ne tiesiog ten leidžia laiką, turime tam tikrą palengvinimą. Tarkime, stojantiesiems iš Bulgarijos ar Rumunijos tas pats universitetas kelia gerokai didesnius reikalavimus.“

„Times Higher Education“ Jungtinės Karalystės universitetų reitinge Koventrio universitetas užima 64-tą, „The Guardian“ – 15 vietą. Midlsekso universitetas – 59 ir 74 vietas, „De Montfort“ ir Esekso universitetai, į kuriuos taip pat traukia įvairių Lietuvos mokyklų absolventai, „The Guardian“ reitinge patenka į 61–62 vietą.

Ekspertai pataria aklai nesivadovauti universiteto vieta bendrame reitinge ir patyrinėti, kaip universitetui sekasi konkrečioje srityje. R.Jurkėnas sako, kad ir stojantieji pirmiausiai renkasi studijų programą ar sritį, o tada – universitetą, kuris užima gerą vietą reitinge pagal norimą studijuoti dalyką. Pavyzdžiui, Midlsekso universitetas yra 74-tas, tačiau pagal kompiuterijos ir IT studijas jis Jungtinėje Karalystėje yra 14-tas.

Diplomų malūno išsilavinimas nieko vertas

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atlikta apklausa rodo, kad 87 proc. vyresnių klasių moksleivių planuoja studijuoti Lietuvoje. Didžioji dalis (66 proc.) norinčiųjų studijuoti užsienyje tokį kelią renkasi dėl didesnių karjeros perspektyvų, 54 proc. nurodo ir kitą priežastį – geresnę studijų kokybę. Tačiau toli gražu ne visada studijos užsienyje yra kokybiškesnės, o užsienietiškas diplomas – savaiminė vertybė.

„Ne visi universitetai Vakaruose yra vienodo lygio. Galima rasti ir tokių, kurie pasauliniuose reitinguose užima labai aukštas vietas, ir tokių prastų, kokių Lietuvoje nerasi. Reikia pripažinti, kad Lietuvos aukštasis mokslas nėra toks blogas“, – užsienio aukštųjų mokyklų įvairovę apžvelgia Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas.

Rektorius įsitikinęs, kad jei studentas renkasi išvykti svetur, jis turi studijuoti gerame universitete, antraip nelabai yra prasmės. Taip pat universitetą rinktis reikia ne pagal vietą bendrame reitinge, bet pagal mokslų kryptį: juk gali būti, kad universitetas stiprus technologijos mokslų, bet silpnas socialinių mokslų srityje ir atvirkščiai.

„Viena iš galimybių apsispręsti yra reitingai, sudaryti pagal atskiras studijų sritis. Pagal universitetų patirtį, mums pažįstamas aukštąsias nokyklas galima sakyti, kad pirmi pusantro šimto universitetų pasaulyje yra geri, toliau stebuklų nematau, todėl reikia pamąstyti, ar verta, – svarsto A.Daniūnas. – Neretai kalbama, kad į Lietuvą grįžta jaunuoliai, baigę universitetus užsienyje, o darbdaviai jų nepriima į darbą. Nesu girdėjęs, kad baigusio, tarkime, Harvardą nepriimtų į darbą. Baigęs gerą universitetą, įgijęs gerą diplomą tampi tam tikro klubo nariu – Harvardas visur yra Harvardas. Žinoma, sėkmė priklauso ir nuo žmogaus, nuo to, ką jis išmoko, ką žino, todėl stebiu teigiamą reiškinį, kad darbdaviai specialistus renkasi pagal jų gebėjimus ir žinias, o ne pagal tai, kur kas baigė studijas.“

Į Lietuvą grįžta jaunuoliai, baigę universitetus užsienyje, o darbdaviai jų nepriima į darbą. Nesu girdėjęs, kad baigusio, tarkime, Harvardą nepriimtų į darbą

MOSTA apklausa rodo, kad studijuoti užsienyje planuojantys mokiniai tikisi geresnių karjeros perspektyvų ir tokiu atveju, jei grįžtų į Lietuvą. Esą Lietuvos darbdaviai labiau vertina užsienyje įgytą diplomą. Vis dėlto MOSTA Studijų politikos analizės skyriaus vedėjas Gintautas Jakštas sako, kad bent didieji darbdaviai ne tik atskiria prastuosius užsienio universitetus, bet dar ir panagrinėja, kokio lygio yra būtent tie mokslai, kuriuos baigė jų kandidatas.

„Anokia paslaptis, kad užsienyje yra vadinamųjų diplomų malūnų, kurie diplomus dalija jų nevertiems absolventams, bet yra ir daugybė puikių aukštųjų mokyklų, darbdaviai tai žino. Didieji darbdaviai skiria tam laiko, analizuoja, kokią studijų programą kandidatas baigė, ar ji tame universitete yra stipri, ar silpna, ir ieškodami darbuotojų į tai atsižvelgia“, – tvirtina G.Jakštas.

Vilniaus licėjaus direktorius S.Jurkevičius pastebi, kad sprendimą studijuoti svetur vis dar lemia ne kritiškas požiūris ir skirtumų įvertinimas, bet nuo sovietinės okupacijos metų vyraujanti tendencija, jog užsienyje yra geriau, todėl lengva ranka priimančių ir diplomus dalijančių abejotinos kokybės aukštųjų mokyklų tinklas plečiasi: „Jie tiesiog mato Rytų europiečių kompleksą ir tuo naudojasi.“

Ekspertai perspėja, kad stojantieji gali susigundyti lengvu keliu į abejotinos kokybės aukštąsias mokyklas, kurios kelia labai minimalius reikalavimus, o beveik visą darbą už stojančiuosius pasisiūlo padaryti joms atstovaujančios agentūros.

„Yra šalių, universitetų, kurie nedirba su tokiomis agentūromis, vadinamaisiais rekrūteriais. Tarkime, Suomijoje aukštosioms mokykloms neleidžiama ieškoti studentų per tokias agentūras, nes kyla neigiama konotacija, jog aukštoji mokykla pati nesugeba pritraukti studentų ir surengti konkurso, jai reikia, kad žmonių atvestų agentūra, – komentuoja Studijų užsienyje informacijos centro vadovė Ž.Savickienė. – Tokios agentūros yra galingos dėl didelių investicijų į rinkodarą, tačiau neretai jos atstovauja ne pačioms geriausioms aukštosioms mokykloms. Kad išsiaiškintum apie studijas užsienyje, reikia nemažai laiko ir pastangų, todėl, kai atsiranda agentūra, kuri pasisiūlo padėti ir viską padaryti už tave, kyla pagunda. Tačiau geroje aukštojoje mokykloje yra konkursas ir kova dėl vietos.“

„Kalba.lt“ vadovas R.Jurkėnas nesutinka, kad lietuviai studijuoja prastose aukštosiose mokyklose, kurios vargu ar geresnės už regionines Lietuvos kolegijas: „Juk kalbame apie mokslo įstaigas, dirbančias konkurencijos sąlygomis, siekiančias pakliūti į aukštas vietas reitinguose. Žinoma, galbūt to nežinome, nes nedirbame su kokiomis nors regioninėmis Jungtinės Karalystės kolegijomis, tačiau jei universitetas šalies bendrame reitinge užima, pavyzdžiui, 110 vietą, tai tikrai nereiškia, kad jam užtenka pateikti dokumentus, ir jau būsi priimtas.“

Tarp 15-os populiariausių aukštųjų mokyklų yra ir du Danijos koledžai. Nors į penkioliktuką jie ir neiškopė, nemažai absolventų iš skirtingų savivaldybių vyksta į Danijos ir Nyderlandų taikomųjų mokslų universitetus. Ž.Savickienė sako, kad pasitaiko atvejų, kai mokiniai nežino, kur mokysis. Pamatę angliškame pavadinime žodį „university“ jie mano, kad mokysis universitete, bet neatkreipia dėmesio į kitą pavadinimo dalį „of Applied Sciences“ (taikomųjų mokslų). Antra vertus, taikomųjų mokslų universitetuose dėstoma daug patrauklių ir perspektyvių specialybių, susijusių su informacinėmis technologijomis, kompiuterija, kurios ir patraukia stojančiųjų dėmesį.

„Vaikai ne visada sąmoningai supranta, ką jie renkasi, o agentūros, kurios Lietuvoje atstovauja toms mokykloms, ne visada paaiškina skirtumą. Neuniversitetinės aukštosios mokyklos nėra blogai, tiesiog reikia žinoti savo tikslą, nes kartais žmonės baigia tokias aukštąsias mokyklas ir nusivilia, kad iškart negali studijuoti magistrantūroje“, – sako Studijų užsienyje informacijos centro Lietuvoje vadovė.

„Brexitas“ nepastojo kelio į Anglijos universitetus

Kad beveik pusė studentų iš Lietuvos studijuoja Jungtinėje Karalystėje, matyti ir iš „Veido“ apklausos. Į Anglijos ir Škotijos aukštąsias mokyklas traukė absolventai iš visų savivaldybių.

„Kalba.lt“ vadovas R.Jurkėnas sako, kad Jungtinė Karalystė – kiekvienais metais populiariausia studijų šalis. Kaip tik dabar kaupiasi dar didesnis srautas vyresnių klasių mokinių, planuojančiųjų kitus ar dar kitus mokslo metus pradėti Jungtinėje Karalystėje. Spalį šalies vyriausybė išsklaidė po „Brexito“ kilusią nežinomybę dėl studijų finansavimo studentams iš ES šalių ir patvirtino, kad studijų paskola tokiomis pat sąlygomis bus teikiama ir 2016, ir 2017 m.

„Patys universitetai prognozuoja, kad yra 90 proc. tikimybė, jog tokios paskolų sąlygos bus ir ateityje, tačiau kol kas patvirtinimas gautas dvejiems metams, todėl vienuoliktokai ir dvyliktokai skuba tuo pasinaudoti“, – sako R.Jurkėnas.

Vis dėlto iki šio sprendimo planuojantieji studijuoti svetur ėmė aiškintis galimybes kitose šalyse, pavyzdžiui, JAV. Kaip tik todėl Studijų užsienyje informacijos centro vadovė Ž.Savickienė prognozuoja, kad jau kitąmet gali padaugėti studijuojančiųjų Šiaurės Amerikoje, kur dabar studijuoja iki 330 lietuvių.

„Kuo skiriasi studijos Jungtinėje Karalystėje ir JAV? Ir ten, ir ten jos yra brangios, tačiau Anglijoje nereikia mokėti iš karto, mokestis už studijas atidedamas ateičiai. Be to, priklauso nuo to, kokias pajamas absolventas gaus. JAV turi mokėti iškart, tačiau yra įvairių stipendijų, programų, paramos fondų. Taigi metinis biudžetas JAV kartais gali būti mažesnis nei atidėtas mokėjimas Jungtinėje Karalystėje“, – sako Ž.Savickienė.

Ji paaiškina, kad studijas JAV universitetuose dažnai renkasi abiturientai, tiksliai dar nežinantys, ką norėtų studijuoti, kokią karjerą kurti. JAV studijų sistema lanksti: neperstojant, nedidinant mokomųjų dalykų krūvio galima lengvai keisti studijų sritį, o studijos Europoje dažniau trunka trumpiau, bet yra gerokai tikslesnės – suteikia ne tik specialybę, bet ir specializaciją.

Studijas JAV universitetuose dažnai renkasi abiturientai, tiksliai dar nežinantys, ką norėtų studijuoti, kokią karjerą kurti. JAV studijų sistema lanksti: neperstojant, nedidinant mokomųjų dalykų krūvio galima lengvai keisti studijų sritį

„JAV įprasta, kad žmogus bent kartą per gyvenimą keičia specialybę, o nieko nenustebinsi, jei pakeisi ją ir dukart“, – apibendrina Ž.Savickienė.

UNESCO duomenimis, daugiausiai studentų iš Lietuvos 2014 m. buvo Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose. Paaiškinti, kodėl studentus iš Lietuvos traukia tik kelios šalys, labai paprasta – jie vyksta ten, kur gali studijuoti anglų kalba.

„Nemažai studentų važiuoja į Nyderlandus, kur vykdoma daugiausiai studijų programų anglų kalba žemyninėje Europoje. Studijos ten palyginti nebrangios – mažiau kaip 2 tūkst. eurų už metus. Be to, studentas, kaip ES pilietis, gauna įvairią socialinę paramą, – sako Ž.Savickienė. – Jungtinė Karalystė suteikia nemokamą studijų paskolą, sudaro geras sąlygas studijuoti ir dirbti. Vokietijoje ir Skandinavijoje mokslas nemokamas, tačiau ten mažas pasirinkimas studijų programų anglų kalba.“

R.Jurkėnas paaiškina, kad ne anglakalbėse šalyse anglų kalba vykdomos studijos dažniausiai būna susijusios su verslu, o specialistus šalys rengia sau, todėl jie studijuoja gimtąja kalba.

„Skandinavijoje mokslas ES piliečiams yra nemokamas, sąlygos, atrodo, lyg ir tos pačios, bet ar skandinavai rengs architektus anglų kalba? Ne, nes rengia juos sau. Veterinarus? Ne, nes rengia juos sau. Ar reikėtų Švedijoje psichologo, kuris nekalba švediškai? Ne, tad kodėl valstybė turėtų finansuoti tokias studijas?“ – paaiškina „Kalba.lt“ vadovas.

Lietuvių studijos užsienio aukštosiose mokyklose – gana nesenas reiškinys. Išvykstančiųjų šuoliai kasmet didėjo po įstojimo į ES, iki tol domėtasi studijų JAV galimybėmis. Ž.Savickienė prisimena, kad studijų JAV pradžia buvo 1992–1993 m., kai valstybei reikėjo išsilavinusių, patiries Vakaruose įgijusių specialistų ir Atviros Lietuvos fondas suteikė stipendijas magistrantūros studijoms.

„Iki įstojimo į ES buvo ieškoma galimybių studijuoti JAV, tam įtakos turėjo Atviros Lietuvos fondo programos, sipendijos. Tačiau iš pradžių žmonės neįsivaizdavo, kad įmanoma studijuoti Vakaruose. Atrodė, kad daugiausia, ką gali padaryti įstojęs į univesitetą Lietuvoje, tai išvažiuoti į tuometę Čekoslovakiją ar Lenkiją. 1992 m. pradėjome aiškinti žmonėms, kad Vakaruose egzistuoja universitetai ir kad juose galima studijuoti. Tarptautinių egzaminų laikymas tada kainavo milžiniškus pinigus, todėl geriausiems kandidatams juos apmokėdavo. Taigi pradžia buvo tokia, kad lietuviams reikėjo atverti pasaulį“, – pasakoja Ž.Savickienė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Petras Baršauskas

„Šiandien mane motyvuoja noras užbaigti sudėtingus procesus, kuriuos pradėjome – kalbu apie integraciją su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU), sinergiją su ISM Ekonomikos ir vadybos universitetu“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas. Gegužę perrinktas antrajai penkerių metų kadencijai, jis prisipažįsta, jog namuose jau seniai laukiama, kol atsiras daugiau laiko šeimai, tačiau teigia norintis pabaigti pradėtus darbus.

– Kokia jums bus ši kadencija?, – paklausėme P.Baršausko.

– Nelengva. Žinoma, esmė yra rezultatas, Universiteto ateitis, tačiau žmonės negali gyventi tik pokyčiuose. Laikas labiau atsigręžti į dėstytoją, mokslininką, labiau įsiklausyti į jų poreikius.

Laikai pasikeitė – universitetas privalo skaičiuoti pinigus, privalo veikti efektyviai.

Vertinant iš šalies, žiūrint į Universiteto strategiją tarptautiniame kontekste, mūsų išsikelti tikslai abejonių nekelia. Tačiau reikia, kad ir pagrindinis Universiteto žmogus – akademinis darbuotojas – tai suprastų. Kalbu ne apie informacijos perdavimą, o apie bendravimą pačia plačiausia prasme. Pripažįstu, to tikriausiai pastaraisiais metais trūko.

– Universitetas – ne verslo organizacija. Ką reiškia vadovauti akademinei bendruomenei?

– Šiuo klausimu turiu labai aiškią poziciją. Sutinku su tuo, kad kūrybinį darbą dirbančiam žmogui administraciniai suvaržymai turėtų būti kitokie. Iki tam tikro laipsnio. Laikai pasikeitė – universitetas privalo skaičiuoti pinigus, privalo veikti efektyviai. Todėl turime išlaikyti pusiausvyrą tarp laisvių, darbuotojo kūrybiškumo puoselėjimo ir tam tikros atskaitomybės. Turi būti aiškūs kriterijai, kuriais matuojami rezultatai. Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus tą supranta.

Jei kalbame apie finansus, universitetas turi būti valdomas kaip įmonė. Jis turi būti tvarus, turi išsilaikyti, vien kūrybine laisve gyvas nebūsi. Visi pokyčiai, kuriuos vykdome, siekdami išvengti studijų programų dubliavimosi, lėšų švaistymo – sudėtingi, bet būtini procesai.

Žinoma, sutinku ir su tuo, kad toks „kietas“ valdymo procesas, koks gali būti verslo įmonėje, universitete neveikia. Reikia atrasti pusiausvyrą.

– Galbūt su tuo susijusi ir Universiteto viduje bei viešojoje erdvėje kelta įtampa?

– Negaliu tos veiklos, kuri buvo vykdoma prieš šiuos rektoriaus rinkimus, vadinti nei kritika, nei diskusija – buvo tendencingai pateikiama informacija, iškraipomi faktai ir nė vieno žodžio nepasakyta apie turinį. O tai juk ir yra esmė. Niekas man nepasakė: „Ne tokia strategija, ne tokios tendencijos, ne tokie užmojai. Yra žmogus, kuris tą daro geriau“. Apie tai būtume galėję diskutuoti.

– Kas jus motyvuoja rinktis tokias sunkias ir sudėtingas pareigas? Juk vykdomi pokyčiai sukelia dalies bendruomenės nepasitenkinimą, reikia siekti politinių permainų, priimti nelengvus sprendimus.

– Kone kasdien parėjęs namo girdžiu: „O gal jau nuo šiandien pradėkime gyventi?“.

Esu pakankamai pasiturintis žmogus, finansinis atlygis manęs nemotyvuoja, galėčiau gyventi kitokį gyvenimą, dirbti kitus darbus. Prieš penkerius metus sakiau, jog atėjau į KTU dėl dviejų priežasčių: pirma – dėl sentimentų, nes tai yra Universitetas, su kuriuo esu susietas nuo vaikystės, antra – dėl to, kad jaučiuosi turintis įgūdžių, savybių įvykdyti tuos pokyčius, kurių reikia. Labai gerai mačiau, koks gali būti mano indėlis į KTU ateitį.

Norėčiau užbaigti tuos procesus, kad naujam lyderiui, kuris, tikiu, iškils iš jaunosios kartos, perduočiau galingą universitetą.

Šiandien mane motyvuoja noras užbaigti sudėtingus procesus, kuriuos pradėjome – kalbu apie integraciją su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU), sinergiją su ISM Ekonomikos ir vadybos universitetu. Ką tik pasirodę reitingai (žurnalo „Reitingai“, – red. past.) tik patvirtina, kad einame teisingu keliu – šie trys universitetai yra Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingų viršūnėje. Universitetas po integracijos taps nepralenkiamas.

Norėčiau užbaigti tuos procesus, kad naujam lyderiui, kuris, tikiu, iškils iš jaunosios kartos, perduočiau galingą universitetą. Tai mane labiausiai ir motyvuoja.

– Kiek trunka rektoriaus darbo diena?

– Aš tuo gyvenu. Ne dėl to, kad būčiau koks kankinys ar darboholikas, o dėl to, kad atsakingai žiūriu į savo pareigas. Vakare parėjęs namo užkandu, išgeriu arbatos ir vėl sėdu atrašinėti elektroninių laiškų, tvarkyti dokumentų. Būna, žinoma, kad ištrūkstu į kokį koncertą, kartą per savaitę porą valandų sportuoju, bet grįžęs ir vėl – prie darbo. Manau, kad jeigu nori pasiekti rezultato, turi savo tikslu gyventi.

– Darbui atiduodate savo laiką ir gyvenimą. O ką iš to gaunate?

– Jei esi doras, sąžiningas, žiūrintis į ateitį žmogus ir jautiesi padaręs gerą darbą, kuris išliks ir gal net pakeis gyvenimą jauniems žmonėms, tai skatina judėti pirmyn. Jaučiu, kad padariau pokytį, kuris yra negrįžtamas, teigiamą pokytį – tai ir yra rezultatas, kuris „veža“. Nieko ypatingo nereikia.

Viena iš rimtesnių mano klaidų – vidinės komunikacijos nesuvaldymas.

Žinoma, tai, kad man įdomūs tik rezultatai, galbūt yra šiokia tokia problema – ne visada pavyksta dėkoti žmonėms ir juos pagirti. Man, kai viskas atlikta, būna įdomus jau kitas žingsnis, o kitiems galbūt norėtųsi ilgiau pasidžiaugti ir tuo, kas jau pasiekta.

– Ko išmokote per praėjusią kadenciją, kaip vadovas ir sau asmeniškai?

– Mane neretai kritikuoja, ypač Universiteto taryba, dėl to, kad esu (ir ne tik aš, bet ir visa universiteto vadovų komanda) labai orientuotas į pokytį, į rezultatą, mažai rūpinuosi tuo, kaip sunku žmonėms, kai tokie pokyčiai vyksta. Mokausi išgirsti, reaguoti. Viena iš rimtesnių mano klaidų – vidinės komunikacijos nesuvaldymas. Tipinis vadybinis modelis – vadovas kalbasi su savo tiesioginiu pavaldiniu, o šis perduoda jo mintis savo pavaldiniams – didelėje organizacijoje sklandžiai neveikia.

Yra sričių, kuriose esame aiškūs lyderiai, tai – darbas su verslu, tarptautiškumas.

Pokyčių metas organizacijoje, pagal vadybos teoriją, prilyginamas krizei, o krizėje vidinės komunikacijos valdymas yra vienas iš kertinių jos sprendimo būdų. Galbūt, jei būčiau šią pamoką išmokęs anksčiau, nebūtų tokių pasekmių, kai bendruomenėje atsiranda suklaidintų, ne iki galo suprantančių situaciją žmonių.

Po šių rinkimų labai atvirai, nuoširdžiai diskutavome su Taryba. Man priekaištaujama dėl karšto būdo ir rekomenduojama būti ramesniam.

– Tačiau, galbūt, būdamas ne tokio karšto būdo nebūtumėte įgyvendinęs tokių radikalių pokyčių?

– Aš sakau tą patį: nebūna viskas arba juoda, arba balta. Gali būti ramus ir šaltas, bet galbūt tada nepasieksi tokių rezultatų. Žinoma, jeigu teikiamos pastabos, turi į jas reaguoti, mokytis. Visi esam žmonės, visi klystam.

Tačiau, kita vertus, nėra KTU buvęs tokioje aukštoje pozicijoje nei pagal reitingus, nei pagal išorės vertinimą. Yra sričių, kuriose esame aiškūs lyderiai, tai – darbas su verslu, tarptautiškumas.

– Darbas atima visą jūsų laiką. Ką veiktumėte, jeigu jo staiga atsirastų?

– Oi, tik duokit man laiko, rasiu, ką veikti! Labai myliu gamtą, gyvūnus. Man labai patinka keliauti. Dabar jau neatsimenu, kada keliavau savo malonumui. Jei turėčiau laiko, reikėtų sutvarkyti knygų ir dokumentų archyvą namuose. Turiu didžiulę biblioteką – dabar, kai gyvenimas keičiasi, informacija tampa skaitmeninė, ją tikriausiai reikėtų padovanoti. Tačiau pirmiau – sutvarkyti, kam, manau, prireiktų ne mažiau nei metų.

Kitas svarbus dalykas mano gyvenime – sportas. Kad ir koks užimtas būčiau, trečiadienio vakarais sportuoju. Žinoma, būtinai tuo metu, kai man jau reikia išeiti į treniruotę, kas nors vakare, jau po darbo valandų, paskiria posėdį, reikia spręsti skubius klausimus ir panašiai. Kartais būna taip, kad atsistoju tada, kai man reikia, ir išeinu pro duris. Kitaip tiesiog neištrūktum!

– Vis dar žaidžiate futbolą?

– Žaidžiu su buvusios Lietuvos rinktinės žaidėjais, ir ketverius metus iš eilės buvome šalies čempionai. Tik šiemet pradėjome čempionatą nesėkmingai – pralaimėjom pagrindiniam savo konkurentui, Vilniaus komandai. Jau patyliukais kalbama, kad, atseit, baigėsi Kauno hegemonija. Bet aš esu ramus – mes atsitiesim, dar yra laiko.

Futbole matau daug paralelių su savo darbine veikla – kad ir kiek daug būtum pasiekęs, kad ir kokie aukšti rezultatai, kaskart išėjus į aikštę reikia laimėti iš naujo.

– Ar nesiilgite akademinės veiklos?

– Trejetą pastarųjų metų esu sumažinęs savo akademinį krūvį iki minimumo. Šiandien ši veikla nėra mano prioritetas, svarbiau vykdomi integraciniai universitetų procesai, iššūkių administracinėse pareigose įveikimas. Nenoriu dėstyti negarbingai, nenoriu, kad kiti rašytų straipsnius ir leistų man prisirašyti savo pavardę, kad doktorantai skaitytų mano paskaitas. Jei nori dėstyti gerai, reikia rimtai ruoštis kiekvienai paskaitai.

Tik išgyvenęs tam tikrą praktinį verslo ar administracijos probleminį atvejį, pats tampi geru dėstytoju.

Man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis, jausti, kuo jie gyvena. Šiandien tai kompensuoju susitikdamas su studentais diskusijose, be to, konsultuoju magistrantus. Ateityje, kai tik sumažės administracinių darbų našta, grįšiu prie akademinio darbo, man jis teikia didžiulį malonumą.

Buvau vienas iš pirmųjų dėstytojų, pradėjusių taikyti atvejų analizės metodiką savo paskaitose. Buvau parengęs 9 atvejus iš verslo įmonių, jie, manau, buvo labai pavykę. Kai kada taip sudomindavau studentus, kad jie diskutuodavo ir nenorėdavo skirstytis net ir pasibaigus paskaitos laikui. Šiandien žinau ir daugybę administracinių atvejų, kuriuos galėčiau parengti. Esu juos išgyvenęs pats, o, kaip man sakė mokymuose Harvarde, tik išgyvenęs tam tikrą praktinį verslo ar administracijos probleminį atvejį, pats tampi geru dėstytoju.

– Kuo gerai gyventi Lietuvoj?

– Esu sau pasakęs: kad ir visai blogai būtų gyventi Lietuvoje, man vis tiek būtų gerai. Gal jau mano amžius toks, o gal – patriotinis nusiteikimas paveldimas iš šeimos. Nežinau. Tačiau, kai žiūri taip, visada randi teigiamų dalykų.

Nėra toje Lietuvoje taip blogai, kaip kartais bandoma parodyti.

Žinoma, jeigu lyginsime atlyginimus klestinčiose Europos šalyse, JAV ir Lietuvoje – atotrūkis baisus. Tačiau, šiandien ir Lietuvoje gabūs, stiprūs, aktyvūs žmonės turi tokias pačias sąlygas kaip kitur. Ne visi, kaip norėtųsi, bet galimybių dirbančiam žmogui šiandien yra. Pavyzdžiui, galiu atsakingai teigti, kad kai kurių Universitete dirbančių mokslininkų atlyginimas yra triskart didesnis nei rektoriaus.

Neseniai viena gimnazija paskelbė, jog ieško gimtakalbio prancūzo, kuris galėtų dėstyti kalbos, meno, kultūros paskaitas. Darbo skelbimai pasirodė Prancūzijos laikraščiuose, siūlomas atlyginimas buvo ne mažas, bet, Europos standartais, kuklus – 1 000 eurų. Žinot, kiek žmonių kandidatavo? 44. Iš pačių įvairiausių Prancūzijos vietų. Nėra toje Lietuvoje taip blogai, kaip kartais bandoma parodyti.

– Sakote, gyvenimas gerėja?

– Nors ir lėtoki procesai, bet Lietuva juda teisinga linkme. 1991-aisiais išvažiavau stažuotis į Škotiją pagal „Tempus“ projektą. Ko gero, buvau vienas pirmųjų iš Lietuvos, pasinaudojęs šia galimybe. Puikiai prisimenu, kaip, prieš nusipirkdamas alaus bokalą vakare, turėdavau gerai pasvarstyti, ar galiu sau leisti tokią prabangą.

Yra fantastiškų žmonių, juos reikia atskleisti, jeigu tokių trūksta savoje bendruomenėje – pritraukti – ir sudaryti talentams sąlygas augti.

Šiandien, nors ir negalime savo dėstytojams suteikti tokio finansavimo, kad jie kasdien vakarieniautų restoranuose, tačiau, išvykę į užsienį, jie gali jaustis pakankamai laisvai. Žinoma, norėtųsi, kad galėtume mokėti klestinčių Europos šalių lygio atlyginimus. Deja, to, ką praradom per 50 metų, taip greitai neatstatysime. Atsiranda inovacijų, atsigauna gamyba – nuo to priklauso pragyvenimo lygis Lietuvoje. O jis, nors ir lėtai, bet kyla.

– Kaip įsivaizduojate universitetą po dešimties metų?

– Labai paprastas klausimas. Jau seniai mūsų strategijoje numatyta – Universitetas bus lyderis ne tik vietiniu mastu, bet ir tam tikrame Europos regione, mažiausiai – Baltijos šalių.

Tikslui pasiekti visada ko nors trūksta: finansų, žmogiškųjų išteklių, kompetencijų. Tačiau yra fantastiškų žmonių, juos reikia atskleisti, jeigu tokių trūksta savoje bendruomenėje – pritraukti – ir sudaryti talentams sąlygas augti. Jeigu tai padarysim – visko užteks.

R. Ščerbausko nuotr.

Lapkričio mėnesį pasirašytas memorandumas tarp Vytauto Didžiojo, Klaipėdos, Lietuvos edukologijos ir Šiaulių universitetų įgalino universitetus imtis konkrečių darbų tobulinant švietimo sistemą Lietuvoje. Įvertinę šalies regionų, didžiųjų ir mažųjų miestų išskirtinumą, klasterio nariai sieks užtikrinti aukščiausią studijų ir mokslo kokybę. „Įgyvendiname proveržį socialinių, humanitarinių, gamtos ir kitų mokslų srityse, kuriose pradėjome konkrečius darbus tobulindami studijų, mokslo ir meno sritis“, – tikina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Juozas Augutis.

Parengta pagal vdu.lt informaciją

Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus teigimu, kol kiti skeptiškai vertina ir yra linkę tik skųstis prasta švietimo padėtimi Lie­tu­vo­je, jungtiniame universitetų klasteryje dalyvaujantys universitetai pirmieji drąsiai ėmėsi spręsti studentų skaičiaus mažėjimo ir lig šiol nepakankamos studijų ir mokslo kokybės bei neefektyvaus infrastruktūros išteklių panaudojimo problemas Lietuvos universitetuose.

Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius patikino, kad šis jungtinis universitetų klasteris yra svarbus ir sa­valaikis, o memorandumo dalyvių palaikomus, vi­suo­menėje nepelnytai nuvertinamus socialinius ir hu­ma­nitarinius mokslus valstybė taip pat rems. „Hu­ma­ni­tariniams ir socialiniams mokslams krepšelių nemažės – šie mokslai pabrėžia filosofinį, kultūrinį, istorinį ir moralinį vektorių kuriant ateities technologijų ir inovacijų ekonomiką, ugdant naujas kartas“, – konferencijoje „Lietuvos aukštojo mokslo politikos prieštaravimai“, kurios metu buvo pasirašomas memorandumas, sakė premjeras.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) rektorius akad. Algirdas Gaižutis nurodo, kad tokių klasterių yra ir JAV, ir Europoje – garsiausi pasaulio universitetai veikia tokiu principu: Harvardas, Kembridžas, Oksfordas. „Bendrai veikdami mes pasieksime daugiau sinergijos. Universitetai nėra UAB, jie neturi būti veikiami vien verslo ir pramonės“, – pabrėžia LEU rektorius ir priduria, kad klasteris padės mažinti atskirtį tarp centro ir periferijos, užtikrins ne tik žinių, bet ir fundamentinių vertybių sklaidą.

Aiškėja, kaip viskas atrodys

Paklaustas, kokie pirmieji uždaviniai sprendžiami, VDU rektorius nurodo, kad pirmiausia sprendžiami mažai studentų surenkančių, bet Lietuvai ir regionui svarbių studijų programų nerentabilumo klausimai. „Šiuo modeliu siekiama konsoliduoti materialiuosius ir žmogiškuosius išteklius, kartu vykdant studijų programas šiose studijų kryptyse: sociologijos, religijos pedagogikos, filosofijos, istorijos, matematikos, aplinkotyros ir kt. Priėmimą planuojama vykdyti konkrečiose klasterio institucijose, tačiau po pirmųjų ar antrųjų studijų metų studijos bus užbaigiamos pagal klasterio narių susitarimą aukščiausios kompetencijos centru pripažintoje aukštojoje mokykloje“, – apie pokyčius pasakoja J.Augutis.

Memorandumą pasirašiusių narių teigimu, kuriamos sąlygos studentams dalį studijų (vienus ar dvejus metus) studijuoti kitoje klasterio aukštojoje mokykloje ir įgyti du diplomus (double degree).

„Priėmimas būtų vykdomas į tos pačios krypties ir suderinto turinio studijų programas atskirose institucijose, tačiau dalį studijų studentas galėtų studijuoti kitoje klasterio aukštojoje mokykloje. Įskaičius studijų rezultatus kitoje aukštojoje mokykloje, apgynęs baigiamąjį darbą ar darbus jungtinėje komisijoje studentas įgytų du diplomus“, – teigia VDU studijų prorektorius doc. Kęstutis Šidlauskas.

Jo teigimu, šiuo metu vyksta diskusijos dėl tokiu principu vykdomų studijų programų galimybių socialinės politikos, istorijos, lietuvių filologijos, anglų filologijos ir kitų užsienio kalbų studijų kryptyse.

K.Šidlauskas pasakoja, kad svarstoma galimybė kurti jungtines studijų programas ir su kitais Lietuvos bei užsienio universitetais. „Konsoliduojant klasterio universitetų pajėgas ketinama rengti naujas jungtines (joint degree) studijų programas, kurios būtų vykdomos anglų kalba ir į kurias būtų galima pritraukti ir užsienio studentų“, – apie plėtrą užsimena VDU studijų prorektorius.

J.Augutis priduria, kad klasteris yra atviras ir prie jo ateityje, tikėtina, prisijungs daugiau universitetų ir mokslo institutų. O nuo 2016 m. pradės veikti lietuviškoji „Erasmus“ programa, dėl kurios studijuojantys studentai, universitetų dėstytojai ir neakademinis personalas turės galimybę tobulintis partnerinėse institucijose.

Būtina sąlyga – kelti mokslo lygį

VDU mokslo prorektorė prof. Julija Kiršienė atkreipė dėmesį, kad šiuo metu klasterio universitetuose savo tematika yra labai panašių mokslo žurnalų, kuriuos planuojama sujungti ir taip padidinti jų svorį bei kokybę. „Nutarta kiekviename universitete atlikti mokslo žurnalų vertinimą, nustatyti jų lygį – sureitinguoti pagal bendrai suderintus kriterijus. Planuojama įkurti bendrą klasterio mokslo fondą, kuris klasterio universitetų tyrėjus paskatins vykdyti bendrus mokslinius tyrimus ir plėtoti tarpdalykinius tyrimus“, – pasakoja J.Kiršienė.

Jos įsitikinimu, būtina kelti leidinių, mokslo darbų kokybę ir akademinę etiką, taip pat pagerinti klasterio universitetų bendruomenių prieigą prie mokslo duomenų bazių ir tyrimų šaltinių. „Aktyviai bendradarbiaujama tarp klasterio universitetų bibliotekų, keičiamasi fondais, mokymais, sudaromos galimybės bendrose programose studijuojantiems studentams bei akademiniam personalui naudotis nuotoline prieiga prie duomenų bazių“, – teigia VDU mokslo prorektorė.

Viena iš klasterio bendradarbiavimo moksle sričių yra dalijimasis patirtimi tobulinant jau esamas doktorantūros studijas arba steigiant naujas, keliant šios studijų pakopos kokybę, suteikiant klasterio mokslininkams galimybių veikti kitų klasterio universitetų doktorantūrose. Visi keturi partneriai sėkmingai vykdo hu­manitarinių ir socialinių mokslų doktorantūros studijas.

Klaipėdos universiteto (KU) rektorius prof. Eimutis Juzeliūnas pabrėžia, kad iki šiol Lietuvoje universitetai per daug konkuravo ir per mažai bendradarbiavo. Šia­me klasteryje bus rengiami nauji bendri projektai ir ke­liamas mokslo lygis. „Tikimės aukštesnės ne tik studijų, bet ir mokslinių tyrimų kokybės. Vertiname teigiamai ir dėkojame VDU už lyderystę“, – sako KU rektorius.

Bendradarbiavimo ryšius užmezgę universitetai ryžtingai užsibrėžę ne tik gerinti mokslo ir studijų kokybę, bet ir kovoti su monopolija, atspindėti viešąjį interesą.

Lavinti protą, pajungiant visas jo veiklos sritis

Klasterio steigėjai tikisi, kad klasteris, kurio pradėtus darbus palankiai įvertino Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministerija, padės bendradarbiauti įgyvendinant proveržį socialinių, humanitarinių, gamtos ir kitų mokslų srityse, kelti nacionalinį ir tarptautinį konkurencingumą, efektyvinti universitetų infrastruktūros panaudojimą, išlaikyti aukštojo mokslo prieinamumą regionuose.

Ketinama stiprinti ir laisvųjų menų (artes liberales) studijas, kurios akcentuoja visapusišką asmenybės lavinimą ir tobulėjimą skirtingose srityse. VDU rektoriaus įsitikinimu, galima ir reikia ne tik studijuoti pagrindinį stu­dijų dalyką, bet ir būti neatitrūkusiam nuo įvairių kitų sričių. „Kultūros, gamtos, menų, kalbų mokymasis – visa tai pa­deda geriau įsitvirtinti darbo rinkoje ir įgyti skirtingų kompetencijų, kurios suteikia pranašumą“, – tikina J.Au­gutis.

VDU rektoriaus teigimu, bus siekiama Lietuvoje oficialiai įteisinti artes liberales studijų sistemą.

„Tai naujas iššūkis, kuris teigiamai prisidės prie Šiaulių universiteto (ŠU) veiklos. Sieksime gilesnio ir platesnio bendradarbiavimo studijų prieinamumo ir mokslinių tyrimų srityse. Tikimės, kad tai leis efektyviau panaudoti žmogiškuosius išteklius ir universitetų infrastruktūrą“, – lūkesčiais pasidalijo ŠU rektorius prof. Donatas Jurgaitis.

Pirmuosius bendradarbiavimo projektus tikimasi įgy­ven­dinti jau nuo 2016–2017 mokslo metų.

Dreamstime nuotr.

Aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas dėl geresnės kokybės, studentų mažėjimas – ne vien Lietuvos aukštojo mokslo, bet ir Europos bėdos. Tik Lietuva įklimpusi giliau. Šiemet reikės lipti iš balos, nors ir nesausiems.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jau kelinti metai atvirai kritikuojamas 47 aukštųjų mokyklų tinklas, kurį reikia retinti ar optimizuoti taip, kad būtų efektyvesnis – ir dėl geresnės kokybės, ir dėl padoraus finansavimo. Pa­galiau, kad neatrodytume juokingai Europos masteliais, kai Lie­tuvoje 1 mln. gyventojų tenka 14,5 aukštosios mo­kyklos, o Europoje kone trigubai mažiau – 4,6.

Šaukiantis aukštojo mokslo pertvarkos kartojamas jau beveik magiškas tapęs skaičius 47. Kitas jau chrestomatinis skaičius – 53 proc. 30–34 metų amžiaus žmonių, turinčių aukštojo mokslo diplomą. Gausiai diplomuota Lietuva jau perspjovė 2020 m. Europos tikslą, tik kad tas statistinis išsilavinimas nebūtinai yra europinio lygio.

„Pagal darbingiausios visuomenės dalies, 30–34 metų amžiaus gyventojų, išsilavinimą pirmaujame Europoje, lenkiame senbuves: ES vidurkis yra apie 40 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų, mūsų – 53 proc. Įsivaizduojame, kad esame labiausiai išsilavinę. Sutinku, kad diplomų turime, bet išsilavinimo – ne. Jis ne tokio lygio, kokio reikia. Juo­lab pačioje Europoje yra aiški aukščiausios kvalifikacijos perprodukcija. Mitai apie žinių ekonomiką, neva išugdysime daug išsilavinusių žmonių ir tada atsiras žinių ekonomika, jau sugriuvę. To žinių ekonomikai nepakanka“, – kad Lietuvai vargiai yra kuo girtis, paaiškina didžiausio Lietuvoje Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. habil. dr. Artūras Žu­kauskas.

Tikslaus recepto, kiek žmonių turi studijuoti ar tu­rėti aukštojo mokslo diplomą, nėra, tik aišku, kad ne tiek, kiek Lietuvoje suskaičiuojama dabar.

Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas įsitikinęs, kad vals­ty­bei nereikia 70 proc. ar dar daugiau piliečių, kurie neva ves tautą, nes tikrųjų talentų būna gerokai mažiau.

„Universiteto pareiga yra išgrynintini tą kristalą iš talentų. Visi absolventai gal nebus 100 proc. talentai, bet jei iš baigusiųjų 50 proc. bus talentai – fantastika. Jei norime tokio rezultato, sistema turi būti orientuota į talentų paiešką ir kūrybiškumo gryninimą“, – kokybišku turiniu, o ne forma puikius skaičius ap­žvelgia Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas.

Būtent kokybės siekis – sutelkti geriausią mokslo ir studijų potencialą, paskatino KTU ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) partnerystę. 2015-ųjų pabaigoje KTU perėmė ISM kontro­linio akcijų paketo valdymą. Šį sandorį galima laikyti ir aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo pradžia.

Metų laimėjimas – branda keistis

2015-ieji visai gali būti lūžio metai švietimo srityje, nes opios problemos „nebemuilinamos“, o pertvarkų alkstama. Daugybė švietimo dalyvių, pradedant mokytojais ir tėvais, baigiant akademine bendruomene ir darbdaviais, neapsikentę ne tik rėžia, kad aukštasis mokslas esą devalvuotas, bet ir garsiau kalba apie tai, kad švietimo pamatai dar mokykloje yra gerokai apirę. Jei sėkmingai neįveiksi 12-os vidurinio ugdymo laiptelių, ką jau kalbėti apie aukštąjį mokslą, kuris, pastaraisiais metais tapęs diskusijų objektu ir kritikos taikiniu, nebėra toks aukštas: užtenka parašyti laišką ministrei apie neįtikusias studijas, ir štai jau yra pagrindo jį drebinti. Apie pertvarkas kalba studentai, akademinė bendruomenė, darbdaviai. Praėjusiais metais pritrūko tik politinės valios.

„2015-ieji nepasižymėjo itin ryškiai pokyčiais. Svar­biausia, mano nuomone, kad per praėjusius me­tus aukštojo mokslo sistema tik dar labiau subrendo pokyčiams“, – esminę praėjusių metų žinią formuluo­ja Lietuvos universitetų rektorių konferencijos pre­zidentas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas.

Jis, kaip ir kiti „Veido“ kalbinti rektoriai, perspėja, kad pertvarkos, kurių taip alksta aukštasis mokslas, negali būti suprantamos siaurai, be pokyčių visoje švietimo sistemoje, bendrajame ugdyme: „Juk aukštasis mokslas neegzistuoja pats sau – mes naudojamės vidurinio mokslo vaisiais, mūsų absolventų yra visose veiklos srityse, esame gyva valstybės ląstelė.“

Vis dėlto VGTU rektorius nelinkęs pritarti pastaraisiais metais transliuojamai žiniai, neva aukštasis mokslas Lietuvoje niekam tikęs, todėl įvardija ir jo laimėjimus apibendrinantį pasiekimą – QS universitetų reitinge šiemet pasirodė keturių Lietuvos universitetų pavadinimai. Tai reiškia, kad turime kelis lyderius, kurie pakliūva tarp 5 proc. geriausių pasaulio universitetų.

A.Daniūnas nurodo svarbų šių metų uždavinį – aiškiai įvardyti universitetams ir kolegijoms keliamus kokybės reikalavimus. Jie, beje, nebūtinai turi būti žymiai griežtesni, bet tikrai tikslesni.

O štai KTU rektorius P.Baršauskas įsitikinęs, kad formuluojant reikalavimus dar reikia išnarstyti bendrą aukštojo mokslo kratinį ir tiksliai išaiškinti, kas yra kas: kas yra universitetas, kas yra kolegija, o kas – profesinė mokykla. „Nuo to ir turime pradėti, tada bus aišku, kokių pokyčių reikia. Yra universitetų, kurie nori kokybės, už jų reikia kabintis, bet patys, be valstybės paramos, proveržio jie nepadarys“, – aiškina P.Baršauskas.

VGTU rektorius pokyčių gaires regi dokumente – aukštojo mokslo pertvarkos koncepcijoje, kurią parengti dar iki šių metų vidurio galėtų Vyriausybė, aukštosios mokyklos, socialiniai partneriai. „Tai būtų koncepcija, atitinkanti nūdienos vidinius ir išorinius reikalavimus“, – paaiškina A.Daniūnas.

Rektorius pabrėžia, kad jei tokie reikalavimai at­si­ras, svarbiausia, kad jie būtų taikomi ir universitetams, ir kolegijoms: „Aukštojo mokslo sistema yra bendra, todėl ir kokybės reikalavimai turi būti taikomi visiems.“

Pasak A.Daniūno, jei tokia koncepcija bus pernelyg detali ir perkrauta smulkmenomis, ji vargiai turės po­veikį. „Studijų kokybė, mokslo tarptautiškumo di­dinimas ir  jo valdymas, poveikis regionui – šie ir daugiau svarbių dalykų turėtų joje atsidurti“, – vardija VGTU rektorius.

47 mokyklos ar 47 universitetai?

Ateinantys metai, rektorių įsitikinimu, yra laikas pradėti diskusiją dėl pamatinių dalykų – įstaigų tinklo racionalizavimo ir aukštojo mokslo finansavimo. O tankus institucijų tinklas su finansiniu nepritekliumi universitetuose susijęs panašiai kaip didelis, bet skylėtas bendrojo ugdymo mokyklų tinklas su neseniai streikais išreikštomis mokytojų bėdomis – mažu mokinio krepšeliu, mažu pedagogų atlyginimu. Abiem atvejais, be finansavimo didinimo, yra kita alternatyva – peržiūrėti, ar visos išlaidos pagrįstos.

„Šiemet reikia sprendimų ir dėl 47 aukštųjų mo­kyklų tinklo. Tačiau šis skaičius yra ir kolegijos, ir universitetai, ir valstybinis, ir privatus sektorius“, – kaip ir dėl kokybės reikalavi­mų, patikslina VGTU rektorius.

Neretai kalbant apie tinklo dydį skaičiuojamos 47 aukštosios mokyklos, o keliant reikalavimus masteliai siaurėja – linksniuojami tik universitetai.

Jau bent kelerius metus kuriant scenarijus, kaip reikėtų pertvarkyti universitetų tinklą, buvo pateikiamos lyg ir dvi galimybės: politinis, brutalus scenarijus – kažkokiu būdu uždaryti kai kurias aukštąsias mo­kyklas, realesnis – apsieiti be valstybinės prievartos, bet sukurti motyvaciją aukštosioms mokykloms, kad jos jungtis pradėtų pačios, „iš apačios“.

Brutalaus universitetų tinklo išdraskymo prievarta galimybę atmetantis VU rektorius A.Žukauskas pa­brė­žia, kad pernelyg sureikšminamas ir didelis įstaigų skaičius, tačiau ne jis, o jų veiklos kokybė yra svarbiausia. Viena iš išeičių dėl studentų mažėjimo merdinčiam tinklui būtų virtuali universitetų tinklaveika.

„Kai yra tokios informacinių technologijų galimybės, galima sukurti bendras modulines sistemas, kurios veiktų šalies mastu, kaip Švedijoje. Tada vieno universiteto studentai gali paklausyti vieno modulio ir grįžti į savo universitetą. Taip sutaupoma lėšų, – aiš­kina A.Žukauskas. – Mažesnės institucijos galėtų veikti efektyviau: universitetų įtinklinimas leidžia judėti studentams, susitelkti į  kompetencijų mokymą, kai vienų modulių moko vienas universitetas, ki­tų – kitas, stipresnis toje srityje. Tačiau tokioms sistemoms sukurti reikia investicijų. Manau, kad pirmiausia universitetai tai turi spręsti savo iniciatyva, nes prievarta sukeltų tik pasipriešinimą ir sąmyšį.“

Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka – ne tik Lie­tuvos mėgstama tema. Skirtumas, kad kitos valstybės ją ne tik aptarinėja. P.Baršauskas mini pavyzdžius Eu­­­ropoje ir netolimos, gera švietimo ir mokslo vadyba pasižyminčios Estijos patirtį: 2000–2012 m. Estijoje iš 41-os liko 22 aukštosios mokyklos.

„Dabar estai sako: Estijoje bus trys universitetai – du Taline, vienas Tartu, visi kiti bus asocijuoti, prijung­ti prie trijų, nes tiek užtenka. Aukštojo mokslo ins­titucijų tinklą, jų skaičių optimizuoja Prancūzija, Vokietija, Suomija, Švedija, net Velsas. O mes, ignoruo­dami tarptautines tendencijas, einame priešinga kryp­timi“, – vardija KTU rektorius.

Priešinga kryptimi reiškia tai, kad kolegijos nori stieb­tis iki universitetų lygio ir kai kuriose srityse bando su jais supanašėti. Pripažinimas, kad kolegijos gali bandyti imituoti universitetų funkciją ar darbą kuriant žinias, mokslą, atsilieptų joms ir dosnes­niu finansavimu, galbūt universitetų sąskaita.

„Kolegijos nori tapti beveik universitetais, lyg siekiama, kad aukštosios mokyklos suvienodėtų. Pir­miausia to būti negali, nes mokslo kūrimas yra univer­siteto esmė. Antra, turime turėti ir universiteto, ir ­kolegijos absolventų, nes skirtingi jų gebėjimai ir yra privalumas“, – paaiškina A.Daniūnas.

„Mums reikia kriterijų, kas yra universitetas, kas yra kolegija, kas yra profesinė mokykla, kas kokius ta­lentus ugdo, ir pagal tai skirstyti finansavimą. Pa­prasčiausia apibūdinti universitetą – tai mokslu pa­remtos studijos, o studijos kolegijose paremtos prak­tika, nes jas baigęs žmogus turi būti pasirengęs dirbti. Bet kolegijos absolventas nėra lyderis, jis kito profilio žmogus, kurio labai reikės. Tačiau dabar sumaišyta viskas, mokslas duodamas ir kolegijoms“, – tęsia P.Baršauskas.

Kad universiteto ir kolegijos sąvokas bei joms ke­liamus tikslus reikia atskirti, neabejoja ir ­A.Žu­kaus­kas. Jis detaliau apibrėžia skirtingų aukštųjų mokyklų sąvokas ir paaiškina, kad universitetas absolventui suteikia du dalykus: be specialybės, kuri leistų įsilieti  į darbo rinką, jis išugdo instinktą suprasti, pažinti da­ly­k­us, gilintis į problemas ir domėtis naujovėmis. Su­si­domėjimas sukeliamas atliekant mokslinę veiklą. O ko­­legija gali suteikti aukščiausią kvalifikaciją, kuri kai kuriais atvejais gali viršyti universiteto suteikiamą specialybę, bet šioje institucijoje neturi būti atliekami mokslo tyrimai, kuriamos žinios.

„Užuot skatinus, kad kolegijos stiprintų specialistų profesinių gebėjimų ugdymą, joms atveriamas langas į mokslinius tyrimus: jos tokiomis pat teisėmis dalyvauja mokslinių tyrimų projektų konkursuose. Neaišku, kodėl taip elgiamasi, normaliomis sąlygomis valstybėje to būti neturėtų, nes tai per didelė prabanga“, – tvirtina VU rektorius.

Kai žmogiškieji ir materialiniai ištekliai riboti, ne­galima subalansuoti to, kad skirtingų tipų aukštosios mokyklos dubliuotų viena kitą ir prisiimtų sau net pa­gal teorinį apibrėžimą netinkančias funkcijas. Vis dėlto įmanomas ir toks modelis, bet tada jam reikia ir atitinkamų sąlygų – skirtingų strategijų.

„Reikėtų atrinkti universitetus, kurie, kaip norima, pasiektų pasaulinį lygį, juos vienaip finansuoti ir gerinti jų kokybę. Jei valdžia nori masiškumo, kita strategija turėtų būti taikoma kitiems universitetams, kurie suteiktų masinį pigų išsilavinimą, ir būtų daug diplomų. Tai galėtų būti kolegijų vaidmuo“, – paaiškina VU rektorius.

Žinoma, sunku įsivaizduoti dvi skirtingiems tikslams sudarytas strategijas, nes nėra vienos geros. Užuomazgos formuluoti bendrą strategiją kol kas labiau apsiriboja skirtingų institucijų pageidavimais.

Greičiau faktas nei prognozė yra tai, kad Lietuvos mokslas turės tapti globalesnis. VGTU rektorius primena, kad srityje, kurioje globalizacija neišvengiama, universitetai negali bandyti išsilaikyti tik nacionalinėje rinkoje.

„Studijų globalizacija jau įvyko: studentas gali studijuoti, kur tik nori. Tačiau apie mokslo globalizaciją viduje kalbame nedaug. Žinoma, mokslas niekada ir nebuvo nacionalinis, tačiau dabar tarptautiniai mokslo projektai stambėja, pakliūti į juos darosi sunkiau. Lietuvos universitetams svarbu tapti didelių projektų dalyviais, tačiau tai yra iššūkis net geriausiems mūsų universitetams, nes į didelius projektus pretenduoja labai stiprūs mokslo centrai. Kita vertus, Lietuva ry­žosi mokslo slėniams, sumaniajai specializacijai, o tai yra galimybė Lietuvos mokslui gerai at­ro­dyti tarptautinėje arenoje“, – komentuoja A.Da­niūnas.

VU imsis šantažo

2015-aisiais žiniasklaidą sugraudino ir priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatai. Nors antraštėse „pa­siektas dugnas“ ir priėmimo rezultatai tampa ko­ne si­no­­nimais skelbiant jau kelių priėmimų rezultatus, kai šie­met į aukštąją mokyklą įstojo abiturientai, ne­lai­kę nė vieno valstybinio egzamino, už galvos su­si­ėmė visi. Smulk­mena, bet maloni, kad tai įvyko metais, kai mi­nis­terija prisakė nepriimti bet ko – laikytis kon­kur­si­nio balo reikalavimų, kurie lyg ir nustato ko­kybės kartelę.

Prezidentė pateikė Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, pagal kurias stojantieji į aukštąją mokyklą turi būti išlaikę bent vieną valstybinį egzaminą. Su­tarė ir universitetų rektoriai: šiemet visi prašys stojančiųjų surinkti ne mažesnį kaip 2 konkursinį balą, svarbiausia – tai galios ir mokantiems už mokslą, ir siekiantiems diplomo valstybės lėšomis. Po šiųmetės patirties, kai atsirado aukštųjų mokyklų, kurios konkursinio balo netaikė arba jį sumažino vėlesniuose priėmimo etapuose, nežinia, kaip tas kilnus kokybės siekis suveiks.

„Jei į Mokslo ir studijų įstatymą bus įtrauktas Pre­zidentūros siūlymas, tai bus žingsnis siekiant kokybės, tik kad ne visi to laikosi. Nėra arbitro, mi­nis­te­ri­jos, kuri tai prižiūrėtų“, – praėjusių metų priėmi­mo į aukštąsias mokyklas patirtį primena KTU va­dovas P.Bar­šauskas.

O VU rektorius kalba atvirai: universitetas net ėmėsi savotiško „šantažo“: jei kolegos ignoruos reikalavimą, VU taip pat atsisakys kartelės. „Jei universitetai nesilaikys susitarimo, mes irgi nuleisime kartelę ir neleisime kitiems priimti studentų mūsų sąskaita. Kai kartelės nebus, jie ateis pas mus. Ilgiau tai tęstis nebegali: studijų krepšelio kaina universitete, kuris neturi jokių reikalavimų, ir universitete, kuris turi aiškius kokybės kriterijus, yra ta pati“, – piktinasi A.Žu­kauskas.

Rektorių konferencijos prezidentas A.Daniūnas sako, kad dar šiemet planuojama tobulinti priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemą: „Daugiausia kalbame apie konkursinio balo kėlimą, egzaminų reikalavimus, tačiau priėmimas yra daug platesnis. Ir mes pa­tys, universitetai, siūlysime, ką daryti, kad tvarka bū­tų geresnė, nepaisant to, kad ir dabartinė sistema veikia tikrai neblogai.“

Įdomių dalykų gali nutikti ir per priėmimą į antrosios pakopos – magistrantūros studijas. 2015-aisiais pri­­imtas nutarimas, leidžiantis universitetams savo nuožiūra priimti kolegijų absolventus tiesiai į magistran­tūros studijas (be išlyginamųjų studijų, kaip anksčiau). Rektoriai dar kartą aiškina universitete įgyto ba­ka­lauro ir kolegijos suteikiamo laipsnio skirtumus ir bai­minasi, kad kai kurie studentų praradę universitetai gali netaikyti tankaus egzaminų rėčio kolegijų studentams.

„Universitetas spręs, ar priimti kolegijoje bakalauro diplomą įgijusį studentą tiesiai į magistrantūrą. Anksčiau kolegijų absolventams, norintiems pretenduoti į magistro diplomą, reikėjo arba studijuoti pa­pil­domai, arba išlaikyti egzaminus, – paaiškina A.Da­­­­­niūnas. – Magistrantūra universitete turi būti aukš­to ly­gio. Antrosios pakopos studijoms reikia ba­zinio universitetinio išsilavinimo. Net labai gerai pa­rengtų kolegijų studentų išsilavinimas yra orientuotas į praktinį rengimą, tad dėl fundamentalaus išsilavinimo trūkumo studentas negali iškart sėkmingai studijuoti magistrantūroje. Tai ypač ryšku tiksliuosiuose, inžineriniuose moksluose.“

Pavyzdžiui, VU atmeta galimybę, kad kolegijos ab­solventams suteiks galimybę siekti magistro laipsnio, laikomo pirmuoju moksliniu, automatiškai. Rek­torius A.Žukauskas patikina, kad profesinis bakalauras negali būti prilygintas universiteto, mokslo tyrimų institucijos, suteikiamam bakalaurui. Be to, juk stojant į kolegiją studentui keliami mažesni reikalavimai, o kartais tokių iš viso nėra.

„Bet jei gabus jaunuolis išlaiko tam tikrus egzaminus, kodėl gi ne? Vėliau jis gali studijuoti ir doktorantūroje. Pasaulyje daug pavyzdžių, kai gabūs žmonės iškart tiesiog negalvojo apie studijas universitete“, – sako A.Žukauskas.

Talentas už 500 eurų

„Šiemet turi būti kalbama ir apie aukštojo mokslo fi­nansavimo indeksavimą. Tarkime, mokytojai kalba apie per mažus atlyginimus, tai suprantama, bet nenorėdamas supriešinti ir gerbdamas sunkų mo­kytojo dar­­bą, tik pasakysiu, kad kai kuriais atvejais jų darbo už­mokestis didesnis nei docento, kuris, be pe­da­­go­ginio darbo, dar kuria ir mokslą“, – sako A.Daniūnas.

Statistikos departamento duomenimis, universitetų dėstytojų atlyginimas „į rankas“ 2015 m. buvo 670, o mokytojų – 610 eurų. Vadinasi, konkrečiais atvejais bakalauro laipsnį turintis pedagogas gali uždirbti daugiau už mokslinius ir pedagoginius laipsnius tu­rintį dėstytoją.

KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad universiteto galva gali keliems žmonėms pasiūlyti gerą atlyginimą, atitinkantį tokį, kokį specialistas gautų versle. Tačiau taip pakelti darbo užmokestį įmanoma vienetams, „žvaigždėms“, o ne keliems šimtams dėstytojų.

„Kad užsidirbtų pragyvenimui, dėstytojas laksto per kelis universitetus, o tai kokybės neprideda. Nėra sistemos, kad būtų, pavyzdžiui, kaip Stanfordo universitete, kai dėstytoju tampa vienas talentas iš 60 kandidatų, jis gauna fantastišką atlyginimą ir siekia kokybės. Universitetai sprendžia žmonių problemą, nes į talentų mokyklas ateina vidutinybės. Kaip pritraukti talentą už 500 eurų?“ – svarsto P.Bar­šauskas.

Laimingi 2016 metai aukštajame moksle neapsieis be vertybinio požiūrio į talentų kalves ir aukščiausios kvalifikacijos visuomenės dalį – akademinę bendruomenę.

Požiūrį galima pristatyti VU rektoriaus A.Žu­kaus­ko atviro laiško statistika: Kenijos (vienam gy­ventojui tenkantis BVP – 1,3 tūkst. JAV dol.) Ke­nya­t­tos universitete profesorius gauna 1,5 tūkst. eurų at­lyginimą bei butpinigių ir kelionpinigių. Lietuvoje (BVP – 16,5 tūkst. JAV dol.) Vilniaus universitete pro­­­­­fesorius gauna mažesnį kaip 1,2 tūkst. eurų atlyginimą ir jokių priedų.

Kuris universitetas patenka tarp 550 pasaulio ge­riausiųjų?

26-uosius mokslo metus Lietuvoje universitetai pasitinka drąsiai, pasiryžę gerinti studijų ir mokslo kokybę, laukdami pažangių mokslo centrų gėrybių ir užsienio dėstytojų. O kai kas ir be jaudulio savo tikslą rėžia tiesiai – ilgainiui atsidurti Europos lyderių gretose.

Keturių  universitetų, šiemet pritraukusių daugiausia studentų į valstybės finansuojamas studijas, rektoriai dėsto šiųmečius planus, narsto strateginius tikslus ir nė negalvoja aukoti kokybės dėl studentų kiekybės, kurios sumažėjimas šiemet nustekeno dalį kolegų.

Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. habil. dr. Artūras Žukauskas: „Vizija – atsidurti greta pirmaujančių Europos universitetų“

STUDIJOS. Pirmoji šiųmetė VU užduotis – išplėsti studijų lankstumo galimybes, pasiūlyti studentams pasirinkti labiau specializuotus studijų programos dalykus ir taip pagerinti studijų kokybę. Studentams atsivers ir didesnis gretutinių studijų pasirinkimas (44 programos). Taip pat jie galės rinktis iš 50 bendrųjų universitetinių studijų (BUS) dalykų. Kai kuriose pagrindinėse studijų programose numatoma galimybė įgyti dvigubą kvalifikacinį laipsnį.

VU šiemet atnaujino visas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantūros programas (teorinius dalykus galima keisti praktika, specializuotis studijų moduliuose). Istorijos fakultetas perėjo prie modulinių studijų programų, orientuotų į individualius studentų poreikius (istorijos, kultūros istorijos, antropologijos, archeologijos).

KARJERA. Spalį pradeda veikti nacionalinė karjeros valdymo informacinė sistema (KVIS). 25 Lietuvos aukštųjų mokyklų sukurtą Karjera.lt administruoja VU.

„Ji padės aukštųjų mokyklų studentams ir absolventams pasiruošti sklandžiau integruotis į darbo rinką, leis aukštosioms mokykloms ne tik stebėti absolventų karjerą, bet ir teikti studento ar absolvento įsidarbinimui svarbių kompetencijų įsivertinimo bei konsultavimo paslaugas“, – naujo įrankio reikšmę apžvelgia VU rektorius prof. A.Žukauskas.

MOKYMOSI APLINKA. Gamtos mokslų fakultete atnaujintos mokomosios mikrobiologijos ir genetikos laboratorijos. Per rudens semestrą biologinės fakulteto katedros bus perkeltos į naująjį Jungtinį gyvybės mokslų centrą Saulėtekyje.

Filosofijos fakultete atsirado per milijoną eurų kainavusi žmogaus elgesiui ir raidai tyrinėti skirta įranga. Kartu su Gamtos mokslų fakultetu įkurta mokslinių tyrimų infrastruktūra „Žmogaus gerovė ir raida“ (HUMRE), kuri įsitraukė į Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją mokslinių tyrimų infrastruktūrą.

Komunikacijos fakultete įrengtame Medijų centre studentai dirbs vienose moderniausių Lietuvoje radijo ir televizijos studijose su mokomosiomis auditorijomis.

TARPTAUTIŠKUMAS. VU studijuoja per 900 užsieniečių studentų.

„Užsienio studentų skaičiai auga ne taip greitai, kaip norėtųsi, – sako VU rektorius. – Tad nenuostabu, kad vienas svarbiausių mūsų universiteto strateginių uždavinių yra sukurti tarptautinio lygio studijų sistemą.“

MOKSLAS. Dar šiemet VU planuoja užbaigti du mokslinius centrus – Nacionalinį fizinių ir technologijos mokslų centrą (NFTMC) ir Jungtinį gyvybės mokslų centrą (JGMC).

„NFTMC po vienu stogu sutelks milžinišką tiksliųjų mokslų arsenalą, jame bus aktyviai plėtojami lazerių, šviesos technologijų, medžiagotyros, nanotechnologijų, puslaidininkių fizikos ir elektronikos bei susiję moksliniai tyrimai ir eksperimentinės plėtros darbai, – su dar dviem moksliniais centrais supažindina VU rektorius. – JGMC suburs gyvybės mokslų tyrimų ir studijų centrą, skirtą biotechnologijos ir molekulinės medicinos mokslinių tyrimų, studijų ir technologinės plėtros reikmėms.“

STRATEGIJA. Šiemet VU pradeda diegti strateginę valdyseną, kuria siekiama įgyvendinti universiteto viziją – atsidurti tarp pirmaujančių Europos universitetų.

„Pirmas žingsnis šia kryptimi jau žengtas – universitetas priimtas į prestižinių universitetų tinklą, Koimbros grupę. Tai svarbus tarptautinis universiteto autoriteto pripažinimas“, – sako VU rektorius ir priduria, kad šiemet patikslintos VU strateginio plano kryptys: „Novatoriškas mokslas“, „Tarptautinio lygio studijos“, „Aktyvi partnerystė“, „Atvira ir atsakinga universiteto bendruomenė“ ir „Efektyvus valdymas“.

VU stiprina mokslinių tyrimų vadybą, ypač socialiniuose moksluose: identifikuojami ekscelencijos centrai, kuriuose VU vykdys tarpdalykinius tyrimus. Taip pat ruošiamasi modulinės studijų ir studijų kokybės valdymo sistemų diegimui, stiprinamas pedagogų rengimas. Metų pabaigoje planuojama įsteigti VU neliečiamojo kapitalo fondą.

„Pradedame optimizuoti universiteto struktūrą, kuri būtų palanki mūsų siekiams įgyvendinti. Pirmasis uždavinys – įsteigti moderniai valdomą Gyvybės mokslų fakultetą. Be to, laukia ir naujos statybos – Matematikos ir informatikos fakultetas Visoriuose ir Medicinos fakultetas Santariškėse“, – ateities planus dėlioja VU rektorius A.Žukauskas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas: „Inžinerijos, vadybos ir menų sinergija“

STUDIJOS. Populiariausia iš kelių kasmet VGTU siūlomų studijų programų šiemet buvo magistrantūros studijų programa – statinio informacinis modeliavimas.

„Pradėjome naują studijų etapą įtraukdami informacines technologijas. Toks technologijų pritaikymas yra ne vien statybų, bet ir kitų sričių ateitis“, – įsitikinęs VGTU rektorius prof. A.Daniūnas.

MOKSLAS / MOKYMOSI APLINKA. Rugsėjo pabaigoje VGTU planuoja atidaryti pirmąjį Lietuvoje produktų dizaino, kūrybinių industrijų ir inovacijų centrą „LINK MENŲ fabrikas“.

„Jo idėja yra suteikti naujas galimybes studentams, atskleisti jų kūrybiškumą, su verslo atstovais įgyvendinant baigiamuosius darbus, konsultuojantis, ugdyti ir studentų verslumą. Tad šiame centre bus ir studijų, ir mokslo, ir verslo, o tris sritis įgyvendinsime sujungdami inžineriją, vadybą ir menus. Taip norime realizuoti tarpkryptiškumą, kurio galimybėmis pasinaudos ne tik tarpdisciplininių programų studentai, bet ir besigilinantieji į konkrečias mokslų sritis. Daugiafunkcis centras po vienu stogu bus erdvė susitelkti studentams, galimybė pristatyti ir jų kūrybos rezultatus – rengti parodas, startuoliams – kurti įmones. Norime įgyvendinti kelių sričių sinergiją, kad skirtingų fakultetų studentai susivienytų bendriems darbams. „LINK MENŲ fabrike“ tikimės populiarinti mokslą ir studijas ne tik VGTU studentams, bet ir mokiniams“, – projektą pristato VGTU rektorius.

TARPTAUTIŠKUMAS. 2015–2016 mokslo metams VGTU gavo didžiausią paramą vykdyti studentų mainus pagal programą „Erasmus +“. Dalinių studijų užsienyje žemėlapis papildytas 23 ne Europos Sąjungos šalimis nuo Japonijos iki Malaizijos.

„Pastaraisiais metais gerokai sustiprinome bendradarbiavimą su partneriais Azijos šalyse“, – sako A.Daniūnas.

Šiemet į VGTU atvyks per 50 užsienio dėstytojų iš JAV, Pietų Korėjos ir kitų šalių universitetų. „Jau ne pirmus metus stengiamės pakviesti užsienio specialistų. Tačiau norime, kad atvyktų aukšto lygio ekspertai. Tai padaryti gana sudėtinga. Žinoma, nemažai dėstytojų važinėja po kitų šalių universitetus, tačiau neretai jie nėra kuo nors ypatingi ir negali pasirodyti geriau nei mūsiškiai. Tad svarbiausia pakviesti tarptautinei mokslo bendruomenei žinomus dėstytojus“, – komentuoja VGTU rektorius.

STUDENTŲ PATOGUMUI. Atnaujinta informacinė sistema „Mano VGTU“: per vienus internetinius vartus (naudojant bet kokį išmanųjį prietaisą) galima pasiekti visus universiteto naudojamus informacijos šaltinius – el. paštą, biblioteką, informacinę sistemą ir kitus.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Juozas Augutis: „Galutinio taško artes liberales studijose nėra ir negali būti“

STUDIJOS. VDU studentai, be pagrindinės studijų programos, nemokamai gali rinktis iš 48 gretutinių studijų programų ir studijuoti ją jau nuo pirmojo semestro.

„Šiandien švietimo sistemoje susiduriame su iššūkiu, kaip visuomenėje įtvirtinti mokymosi visą gyvenimą idėją. Artes liberales pagrindinis bruožas yra tai, kad baigęs studijas žmogus lieka atviras mokslui ir išėjęs iš universiteto turi toliau ieškoti, kurti ir niekada nesustoti tobulėjęs. Tuo ir skiriasi artes liberales studijos nuo siaurų specialybės studijų, kuriose taškas padedamas sulig paskutiniu egzaminu. Galutinio taško artes liberales studijose nėra ir negali būti“, – universiteto misiją apžvelgia VDU rektorius prof. J.Augutis.

Šiemet VDU bus atnaujinta Collegium Artes Liberales veikla. Kolegijos pagrindinis tikslas –  stiprinti liberaliųjų menų studijų modelį ir galiausiai įsteigti artes liberales koledžą.

„Sėkminga Izraelio patirtis rodo, kad didžiausias turtas yra išsilavinusi, mokslo naujoves diktuojanti žinių visuomenė. Ne tik gamybininkai, bet ir idėjų generatoriai mums yra gyvybiškai svarbūs. Todėl VDU dar labiau sieksime suteikti vienodas galimybes siekiantiems tiek ekspertinio žinojimo, tiek platesnio profilio. Taip parodysime dėmesį gabiausiems, imliems inovacijoms ir siekiantiems įgyti platesnį išsilavinimą jaunuoliams. Modelis, kai universitetų viduje veikia koledžai labiausiai motyvuotiems studentams, yra taikomas tokiuose pripažintuose ir senas tradicijas turinčiuose pasaulio universitetuose, kaip Harvardas ar Oksfordas. Studijoms juose paprastai taikomi ypač aukštų standartų studijų kriterijai. Taip bus ir VDU, kur priėmimas bus organizuojamas atskira tvarka, bus surinkta viena geriausių Lietuvos ir tarptautinė profesūra“, – apie Collegium Artes Liberales veiklą ir reikšmę pasakoja VDU rektorius.

MOKYMOSI APLINKA / MOKSLAS Universiteto akademinė bendruomenė jau dabar gali dirbti naujausiose multimedijų, biotechnologijų, aplinkos tyrimų laboratorijose, nauja ir profesionalia įranga naudojasi ir tarptautinių mados dizaino bei muzikos produkcijos programų studentai.

Kitąmet VDU bus įrengtos modernia technika aprūpintos garso studijos.

TARPTAUTIŠKUMAS. Pagal mainų programas studentai dalinių studijų gali išvykti į 378 universitetus 50-yje šalių. Galima rinktis iš 4 dvigubo diplomo studijų programų, taip pat yra 4 jungtinės studijų programos.

STRATEGIJA. VDU tikslas – stiprinti mokslo vaidmenį šalies darniajai plėtrai sprendžiant švietimo, demokratijos, aplinkosaugos, darnios ir tvarios plėtros, transporto, ekonomikos, energijos ir kūrybingos visuomenės klausimus.

„Pirmas žingsnis yra sukurti Lietuvoje du stiprius socialinių ir humanitarinių mokslų centrus. Vienas jų jau yra Vilniaus universitetas, kitu galėtų tapti VDU, kuriame sutelkta kita dalis geriausių šių sričių mokslininkų, – sako rektorius J.Augutis. – Pamažu Lietuvoje gimsta suvokimas apie tai, ką VDU bando įdiegti jau 26 metus ir kodėl yra taip svarbu siekti plataus profilio išsilavinimo, o ne tik specialybės.“

Shutterstock

Vieta hierarchijoje. Pasauliniai universitetų reitingai jau įkalė į galvą, kad nepatenkame tarp 500 geriausių planetos universitetų. Nepatenkame, bet kai europinė reitingavimo sistema „U-Multirank“ detaliai pamatavo universitetų skirtumus ir panašumus, dėlionė tapo ryškesnė.

Šį kartą sužinojome ne vien tai, už kokios ribos liekame. Ir ne kaimynų užimta vieta buvo įdomiausia, o konkrečios sritys, kuriose sekasi prasčiau. Laimei, yra sričių, kuriose aplenkiame tolimo ir, atrodo, nepasiekiamo auksinio penkišimtuko narius.

Europos sukurtas, bet pasaulinis tapęs reitingavimo įrankis pirmą kartą parodė Lietuvos ir kitų universitetų vietą globalioje aukštojo mokslo erdvėje. Tą vietą šį kartą galima nusakyti itin tiksliai – pagal studijas, mokslą, tarptautiškumą ar pagal kurį tik nori iš 31 sąraše esančio kriterijaus leistis gilyn į universiteto veiklos pobūdį, stipriąsias ir silpnąsias jo veiklos puses.

Paprasčiau kalbant, dinamiškas „U-Multirank“ įrankis atskleidžia universitetų skirtybes, kartu ir unikalumą, kurį paslėpdavo jo pirmtakai tradiciniai reitingai. Juose universitetų išrikiavimą daugiausia lemdavo moksliniai pasiekimai, net institucijos dydis. O kai „U-Multirank“ visiems rodikliams suteikė vienodą reikšmę, sužibo ir tie, kurie daugiau dėmesio skiria studijoms.

Lietuvos universitetai, karšiami už tai, kad nepatenka tarp penkių šimtų geriausių pasaulyje, jau turi alibi. Pagal studijas, poveikį regionui jie pirmauja Europoje ir gali rikiuotis greta Europos lyderių – Estijos Tartu, Švedijos Lundo, Suomijos Alto ir kitų universitetų. „Veido“ atliktas Lietuvos universitetų „U-Multirank“ palyginimas su panašiais kaimyninių šalių universitetais parodė, kad kai kuriose srityse lenkiame artimus universitetus, patenkančius tarp 500 geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų.

Tokie rezultatai stebinti neturėtų. Kaip „Veidui“ anksčiau sakė Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) direktorės pavaduotoja Laura Stračinskienė, „U-Multirank“ sudarytojai tikino siekę atskleisti universitetų įvairovę. Pristatydami šį įrankį rengėjai svarstė, kad savo tikslą pasiekė, nes tie, kurie „U-Multirank“ gavo geriausius įvertinimus, tarp 500 geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų nė nepakliūva.

Tokių paradoksų yra ir Lietuvos universitetų įvertinime. Pagal bakalauro studijas sėkmingai baigiančių absolventų rodiklį lenkiame Lenkijos, Čekijos, Estijos universitetus. Atsipirko ir pastarųjų metų universitetų pastangos didinti tarptautiškumą. Pagal studentų mobilumą pasiekiame panašius įvertinimus kaip Europos lyderiai. Pavyzdžiui, 54-o pasaulyje Vokietijos Miuncheno technikos universiteto studentų mobilumas, pasirodo, yra toks pat kaip Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU). Vilniaus universitetas (VU) galėtų pasigirti aktyvesniu studentų mobilumu nei 77-as pasaulyje Jungtinės Karalystės Notingamo universitetas. O regioninio Klaipėdos universiteto (KU) mobilumo įvertinimas prilygsta prestižinio Šveicarijos Ciuricho universiteto rezultatui.

„U-Multirank“ tikrai nepasirodėme silpnai, jokiu būdu neiškritome iš Europos universitetų konteksto. Žinoma, yra sričių, kuriose reikia tobulėti, bet tokių gali atrasti ir geriausi Europos universitetai, – įsitikinusi Kauno technologijos universiteto strateginio planavimo ir kokybės direktorė dr. Solveiga Buožiūtė. – Pažanga priklauso nuo strategijos, kurios rezultatus šį kartą ir išvydome. Ji buvo nukreipta į studijų sritį, tad dabar pagal studijas atrodome panašiai kaip geriausi universitetai. Tarkime, lyginant šią sritį su Estijos universitetais, lenkiame tiek Talino technikos, tiek Tartu universitetus. O dabar turime stiprinti mokslinę dalį, nes pagal mokslą atsiliekame.“

Pašnekovė priduria, kad net moksliniai Lietuvos rezultatai daugeliu atvejų tėra nedaug prastesni nei užsienio kolegų. Nors mokslo ir žinių perdavimo atžvilgiu lietuviškiems universitetams sekasi silpniau, vis dėlto geriau nei daugeliui lyginamų Lenkijos, Latvijos, Čekijos, Slovakijos universitetų.

Pavyzdžiui, pagal išorines mokslinių tyrimų pajamas beveik visi Lietuvos universitetai, už šį rodiklį gavę B-C įvertinimus, aplenkia D įvertintą Lenkijos Jogailos, Lodzės, Čekijos Karolio ir Prahos ekonomikos universitetus. VGTU ir KTU, pagal „U-Multirank“ vertinimą, skaičiuoja daugiau pajamų iš privačių šaltinių nei Tartu, Varšuvos universitetai.

Taigi didieji Lietuvos universitetai žaidžia vidutinėje lygoje ir toli gražu nėra Europos autsaideriai.

„Kai pasauliniai reitingai išskiria lyderius, nustatoma tokia skiriamoji geba, kad iškyla keli šimtai geriausiųjų, o kiti universitetai susilieja į bendrą masę, jų vieta matuojama kelių šimtų ar tūkstančių intervalu. O ši europinė reitingavimo sistema vertina detaliai, nors ir mažiau, bet panašių universitetų, taigi tokie palyginimai įgauna didesnę prasmę ir yra labai reikalingi“, – vertinimų skirtumus paaiškina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslo prorektorius prof. Juozas Augutis.

Europos Komisijos remiamas „U-Multirank“, kuris atsirado Nyderlanduose, Tventės universitete, buvo kuriamas kaip atsvara pasauliniams reitingams, surikiuojantiems aukštąsias mokyklas į lyderes ir autsaideres pagal galutiniam vartotojui nematomus skaičius. Nors, pavyzdžiui, kasmet skelbiamas QS reitingas supažindina tik su 500 universitetų, visuomenei geriausiųjų eilės yra įdomios. Todėl „U-Multirank“ ir buvo sukurtas tam, kad patenkintų tokį visuomenės pageidavimą, tik atviriau ir kokybiškiau.

Pasaulis pastaraisiais metais stebėjo Azijos universitetų iškilimą tradiciniuose geriausių aukštųjų mokyklų reitinguose, JAV žiniasklaida ėmė svarstyti, kodėl aukščiausiose jų vietose tarp lyderių, aukštojo mokslo korifėjų iš Amerikos, įsiterpė Honkongo, Tokijo, Seulo, Singapūro universitetai.

Kai kurių ekspertų nuomone, JAV ir Azijos aukštojo mokslo dvikovą iš šalies stebėjusi Europa sąmoningai įsitraukė į mūšį, sukurdama „U-Multirank“. Esą jis tapo įrankiu parodyti, kad Senajame žemyne esama net geresnių aukštųjų mokyklų.

Dėmesį atkreipti pavyko. Balandį antrą kartą paskelbus kasmet pildomą „U-Multirank“, jau nebebuvo galima abejoti jo aprėptimi ar aukštojo mokslo institucijų pasitikėjimu naujoviška palyginimo metodika. 2015-aisiais jame dalyvavo per 1,2 tūkst. institucijų, beveik po penktadalį jų buvo iš JAV ir Azijos.

Kai reitingas išaugo iš Europos ribų ir įrodė savo svorį, JAV žiniasklaida pripažino, kad Europos universitetai dominuoja pagal daugelį rodiklių, bet ypač stiprūs jie atrodo vertinant tarptautiškumą, poveikį regionui ir žinių perdavimą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Abiturientai. Šiųmečiai abiturientai dar būdami dešimtokai žinojo, kad stodami į aukštąsias mokyklas turės peržengti keletą slenksčių. 2015 m. priimant į šalies universitetus ir kolegijas atsirado pokyčių, kurie, žadama, padidins reikalavimus, tad ir aukštojo mokslo sieks tik tie, kuriems ir mokykloje sekėsi neprastai.

Vis dėlto atrodo, kad kai kurie pokyčiai labiau kosmetiniai, nei kokybiški.

Didžioji dalis šalies aukštųjų mokyklų jau priėmė sprendimą dėl mažiausio stojamojo balo, kurio nesurinkusių stojančiųjų studijuoti nepriims.

Būtina, kad aukštosios mokyklos nedalytų diplomų visiems, kurie gali sumokėti už mokslą. Sugebančius studijuoti pretendentus reikia atsirinkti iškart – tai geriau, nei atsisveikinti su vos apšilusiais kojas pirmakursiais, kai paaiškėja, kad jie nesugeba studijuoti. Tokie argumentai skambėjo aptariant minimalių reikalavimų poreikį. Vis dėlto dalis aukštųjų mokyklų reikalavimų kartelės aukštai neiškėlė.

Kita vertus, šiemet atsiras dar vienas slenkstis, kurio neperkopę pretendentai, įskaitant turinčiuosius pakankamą konkursinį balą, negalės taikyti net į iš paties kišenės apmokamą studijų vietą.

„Galima sakyti, kad universitetai atsižvelgė į mūsų pasiūlymus nustatyti minimalų stojamąjį balą, o kolegijos į šias rekomendacijas atsižvelgė minimaliai. Tačiau pirmasis žingsnis, kad minimalus balas apskritai atsirado, sakyčiau, yra teigiamas. Iki šiol tokios ribos nebuvo, tad aukštosios mokyklos priimdavo beveik visus, kurie tik gali pateikti prašymą. O dabar, aišku, bus daugiau motyvuotų studentų“, – aukštųjų mokyklų nustatytų mažiausių stojamųjų balų naudą vertina švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.

Iš Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM) pateiktų duomenų (kol kas jie negalutiniai, nes dar ne visos aukštosios mokyklos apsisprendė dėl minimalaus balo, kurį taikys) matyti, kad ambicingiausias – Vilniaus universitetas, kuris jau nebe pirmus metus nustatys tą pačią trijų balų ribą. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas kaip konkursinį numatė 2,5 balo, kurio neįveikusiųjų studijuoti nepriims, nors dar pernai mažiausias konkursinis balas į valstybės nefinansuojamą vietą šiame universitete buvo 1,32.

Didžioji dalis universitetų pasirinko dviejų balų minimalią ribą, bet dalis jų iš stojančiųjų į menų specialybes paprašys surinkti tris balus. Žemiausią vieno balo ribą pasirinko Aleksandro Stulginskio universitetas ir privatus Kazimiero Simonavičiaus universitetas.

Kolegijos gana solidariai pasirinko žemiausią stojamąjį balą – 0,8. Kol kas „išsišoko“ tik Vilniaus kolegija (1,1 balo) ir Šiaulių valstybinė kolegija (1 balas).

„Gali būti, kad iškart orientuojamasi į studentus, nelaikiusius kokio nors dalyko, kuris sudaro konkursinį balą, egzamino ar neturinčius jo pažymio“, – svarsto Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas ir Kauno technologijos universiteto studijų prorektorius prof. Pranas Žiliukas.

Paklaustas, ar 0,8 balo minimali riba ką nors keičia, jis sako, kad tokios vertės stojamasis balas praktiškai yra formalumas.

Vilniaus kolegijos, kurios minimalus balas didesnis už nustatytą kai kurių universitetų, direktorius dr. Gintautas Bražiūnas paaiškina, kad svarstydama mažiausią stojamąjį balą kolegijos bendruomenė skaičiavo, kiek pirmakursių galėtų nubyrėti. Kadangi ši aukštoji mokykla priima daug studentų „su krepšeliais“ į valstybės finansuojamas vietas, 1,1 balo reikalavimas, prognozuojama, paveiks tik už mokslą mokančius studentus, kurių šiemet gali sumažėti nebent keliomis dešimtimis.

„Yra studijų programų, pavyzdžiui, Sveikatos priežiūros fakultete, į kurias studentai stoja su gerokai aukštesniais balais, todėl galėjome rinktis iš kur kas didesnių stojamųjų balų, kurie būtų taikomi konkrečiam fakultetui. Tačiau radome visiems optimalų sprendimą. Be to, yra studijų programų, kuriose studentų nubyrėjimas labai menkas, nors studentai ten įstoja ir su žemais balais. Tarkime, Verslo vadybos fakultete yra ryškus atotrūkis tarp aukštų ir žemų stojančiųjų balų, tačiau studentų beveik neiškrinta. O štai Elektronikos ir informatikos fakultete, į kurį priimami turintys aukštus balus studentai, jų nubyra daugiau nei pusė. Žinoma, nes jame mokytis gerokai sunkiau, o „girnų“ vis tiek nepakeliame“, – bendro balo pasirinkimą visoms studijų programoms komentuoja Vilniaus kolegijos direktorius.

Paskaičiuokime, ką reikia daryti, kad pavyktų užsidirbti vieneto vertės minimalų konkursinį balą. Konkursinio balo skaičiuoklėje atsitiktinai pasirinkę socialinių mokslų sritį ir vadybos studijų kryptį (didžiausią svertinį koeficientą turi matematika), suvedame, ko gero, žemiausius šiemet stojančiųjų įvykdyti prašomus reikalavimus. Lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinio egzamino rezultatas – 4, užsienio kalbos ir matematikos valstybinių egzaminų rezultatai – 16 (išlaikyti), dar įrašome po patenkinamą (4) B lygiu mokytųsi dalykų metinį pažymį (lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos istorijos, geografijos). Tokios režisūros rezultatas – 1,22 konkursinio balo, kuris gali atverti duris bent į valstybės nefinansuojamą studijų vietą ir viename kitame universitete.

„Vienetui taikomi reikalavimai labai kuklūs. Reikėtų išlaikyti vieną valstybinį brandos egzaminą ir minimaliu balu – lietuvių kalbos ir literatūros (stojant į kolegines studijų programas pakanka mokyklinio). Taip pat reikia minimalių antrojo ir trečiojo dalyko pažymių. Taip ir gausime vienetą. Nežinau, koks balas būtų dar žemesnis“, – mažiausio  konkursinio balo turinį apžvelgia LAMA BPO prezidentas.

Bet gali pasitaikyti ir taip, kad jei geriau pasiseka išlaikyti kitus – antrojo ir trečiojo dalykų egzaminus, teoriškai mokinys gali nelaikyti svarbiausio dalyko jo konkursinio balo sandarai egzamino.

Tarkime, net jei mokinys paskutiniaisiais metais mokykloje nesimokė chemijos, vadinasi, ir nelaikė šio dalyko egzamino, jis vis tiek gali bandyti laimę stoti į chemijos studijų programas. Gal ir pavyktų, tik valstybė už mokslą, žinoma, jau nemokėtų.

„Skamba paradoksaliai, bet tokių studentų pasitaiko, jie įstoja. Pirmojo dalyko, kurio reikšmė konkursiniam balui yra 40 proc., jis turi nulį, bet jei kitus reikalingus dalykus mokėsi, užtenka ir žemesnio jų įvertinimo. Todėl kai universitetų rektoriai tarėsi dėl minimalios ribos, jie kalbėjo apie mažiausiai du balus, kurie reikštų, kad bent vienas egzaminas būtų išlaikytas pagrindiniu lygiu“, – paaiškina P.Žiliukas.

Žinoma, mažiausi surinkti balai tikrai neužtikrins kelerių metų bakalauro studijų valstybės finansuojamoje vietoje, nes pastaraisiais metais priimtųjų į valstybės finansuojamas vietas konkursinis balas svyravo apie keturis: LAMA BPO duomenimis, 2014 m. mažiausias pagrindinio ir papildomo priėmimo konkursinis balas į valstybės finansuojamas vietas ar nefinansuojamas, bet su studijų stipendija, buvo 3,6, į kolegijas – 1,94.

„Turime rekordininkų, į valstybės finansuojamas vietas kolegijų studijų programose įstojusių ir su kiek didesniu nei vienu konkursiniu balu. Skaičiavome, kad jei būtų taikoma minimali dviejų balų riba, kolegijos prarastų vieną kitą dešimtį krepšelį gaunančių studentų, bet jei tokia riba būtų taikoma mokantiems už mokslą, šių studentų galėtų nubyrėti maždaug 3,5 tūkst.“, – komentuoja P.Žiliukas.

Vilniaus kolegijos direktorius prognozuoja, kad griežtesnę atranką, kurią šiemet turėtų įkvėpti minimalus stojamasis balas, kitąmet dar labiau sustiprinti galėtų privalomasis matematikos egzaminas, jei tik jis bus įteisintas. Tokiu atveju stojantiesiems vieneto vertės konkursinį balą pelnyti esą būtų gerokai sunkiau.

„Matematikos egzaminas taptų rimtu slenksčiu. Juolab kad dabar technologinėse studijų programose atsiranda studentų, kuriems trūksta vidurinės mokyklos žinių, bet mes neturime nei išteklių, nei laiko tam nežinojimui kompensuoti. O studentai paniškai bijo matematikos, ir prieiname iki to, kad tiksliuosius mokslus reikia dėstyti pasitelkus rankų pirštus“, – dėl gėdingo vidurinės mokyklos parengimo apgailestauja G.Bražiūnas.

Minimalaus balo kartelę sunkiau įveikti gali būti nebent anksčiau nei 2015 m. vidurines mokyklas ir gimnazijas baigusiems abiturientams, kurie neturi jų konkursiniam balui reikalingo dalyko įvertinimo ir už vieną dedamąją jiems būtų skaičiuojamas nulis. Juolab  stojantiesiems, taikantiems į valstybės finansuojamas studijų vietas, iškilo daugiau slenksčių. Bet ir jie nėra labai aukšti.

Stojantieji į universitetus privalo išlaikyti valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą – surinkti bent 16 balų, o siekiant pakliūti į kolegijas pakanka išlaikyti mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Tačiau kuris nors lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, šiaip ar taip, jau buvo privalomas norint gauti brandos atestatą.

Pasirinktinas, bet privalomas šiemet taps užsienio kalbos valstybinis egzaminas, kurį privalės išlaikyti visi abiturientai, siekiantys konkuruoti dėl valstybės finansuojamos studijų vietos. Išlygų universitetinėms ir koleginėms studijoms čia nėra: reikia mokėti užsienio kalbą – anglų, vokiečių ar prancūzų – B1 lygiu pagal bendruosius Europos kalbų metmenis. Išlaikytas valstybinis egzaminas (16 balų) rodo, kad pretendentas moka kalbą B1 lygiu.

Bet užsienio kalbos egzaminas nepatenka į konkursinio balo sandarą (jei jo nereikalauja konkreti studijų kryptis), o lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas yra privalomas ir kaip slenkstis, ir kaip 20 proc. vertės konkursinio balo dalis.

Vadinasi, nors konkursinis balas būtų ir aukštas, geresnis už konkurentų, bet valstybinis užsienio kalbos egzaminas ne(iš)laikytas, – galimybių pakliūti į valstybės finansuojamą studijų vietą nėra.

„Išlaikyti egzaminą, gauti 16 balų pakanka, kad pasiektum B1 lygį. Anksčiau buvo diskusijos dėl B2, bet kol kas nuspręsta dėl žemesnio B1 lygio, – komentuoja LAMA BPO vadovas. – Užsienio kalbos egzaminas konkursiniame bale gali būti trečias dalykas, kurį sudaro daug alternatyvų. Jei mokiniui palankus jo rezultatas, skaičiuojant konkursinį balą gali būti įtraukiamas užsienio kalbos egzaminas, bet jei jis turi geresnių kitų dalykų įvertinimų, kurie atitinka jos pasirinktą studijų programą, bus skaičiuojamas stojančiajam palankiausias variantas.“

Pernai valstybinį užsienio kalbos – anglų egzaminą laikė mažiau nei pusė (apie 46 proc. stojančiųjų), o šiemet ši dalis turės padidėti iki bene šimto. Padaugės, tikėtina, ir abiturientų, laikančių lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kuriame pernai dalyvavo apie 57 proc. dvyliktokų.

„Žinoma, galima daryti prielaidą, kad jei apie 60 proc. abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas, gali būti, kad 2014 m. šių kalbų valstybinius egzaminus ir laikė visi tie, kurie pretendavo tais pačiais metais tapti aukštųjų studentais. Tačiau neabejoju, kad šiemet dėl reikalavimo išlaikyti šiuos egzaminus stojantiesiems į valstybės finansuojamas vietas jų  tikrai padaugės“, – prognozuoja P.Žiliukas.

Užsienio kalbos egzaminas nebuvo naujiena – šiųmečiai abiturientai apie jį žinojo dar būdami dešimtokai. Todėl, kaip teigia „Veido“ kalbintos pedagogės, mokinių motyvacijos papildomas slenkstis nepadidino, juolab kad ir reikalavimai gana nesunkiai įkandami.

„Pavyzdžiui, mūsų mokykloje nėra B lygio anglų kalbos pamokų, todėl nejutome ir „perėjimo“. Mokiniai, šiaip ar taip, mokosi šį dalyką A lygiu, todėl natūraliai rengiasi valstybiniam ar tarptautiniam, pavyzdžiui, IELTS, egzaminui, kurį laiko dauguma mūsų abiturientų, – svarsto Kauno Jono Jablonskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja ekspertė Romualda Liutkuvienė. – Manau, kad jį ir laikys visi abiturientai. Pavyzdžiui, kai ankstesniais metais organizuodavome bandomąjį anglų kalbos egzaminą, dalis mokinių jame nepasirodydavo. Šiemet bandomajame egzamine dalyvavo 100 proc. abiturientų.“

Pasak anglų kalbos mokytojų, šiemet gali būti taip, jog savo sėkmės išbandyti per valstybinį anglų kalbos egzaminą eis ir tie mokiniai, kurie nėra užtikrinti, kad egzaminą išlaikyti pavyks. Žinoma, būgštauti dėl to neverta, nes visuomet atsiranda tokių, kurie, nepaisydami bet kurio dalyko pedagogų atkalbinėjimų, egzaminą vis tiek laiko.

Vienas užsienio kalbos egzamino stojantiesiems į valstybės finansuojamas studijų vietas motyvų buvo geresnis pasirengimas studijų procesui: mokėdami vieną iš ES kalbų studentai galėtų pasinaudoti tarptautinėmis mainų galimybėmis, rašto darbams naudoti akademinę literatūrą užsienio kalba ir t.t. Bet ir šis slenkstis, kai kurių „Veido“ kalbintų specialistų nuomone, negarantuoja siekiamybės, kad į valstybės finansuojamas vietas paklius gerai užsienio kalbą mokantys pirmakursiai, nes B1 reikalavimas yra labai menkas.

„Aš, matyt, esu iš tų mokytojų, kuriems atrodytų, kad B1 yra per žemas laiptelis įstoti į valstybės finansuojamą vietą aukštojoje mokykloje. Juk norisi, kad studijuoti pakliūtų motyvuoti jaunuoliai, – komentuoja Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokytoja ekspertė Elmyra Jurkšaitienė. – B1 yra mokyklos žinių lygis, jis reiškia, kad sugebama orientuotis aplinkoje, susikalbėti, bet B1 žinių nepakanka norint skaityti rimtesnę literatūrą originalo kalba, remtis ja bakalauro darbui. Mokykloje tikrai būtų galima įgyti B2 lygio žinių.“

Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas sako, kad užsienio kalbos egzamino slenkstis turės nebent minimalios įtakos 2015 m. priėmimui į aukštąsias, nes reikalaujama pademonstruoti patį paprasčiausią užsienio kalbos mokėjimo lygį. Bet kokiu atveju, jo nuomone, toks reikalavimas baigus vidurinę mokyklą naudingas, nes esą atsiranda vienas kitas studentas, nežinantis, kokios kalbos mokėsi mokykloje: studijuodamas ateina lankyti anglų kalbos kurso, nors mokykloje mokėsi vokiečių…

Kiti šiemet stojančiuosius pasitiksiantys pokyčiai yra procedūriniai. Nors jie ne tokie reikšmingi kaip keliamos sąlygos stojant į aukštąsias, vis dėlto sukėlė diskusijų dėl neva ribojamo mokinių pasirinkimo ir siauresnių galimybių įstoti.

Šiemet stojančiųjų pageidavimo sąrašas sutrumpės iki devynių pasirinkimų ir vieno kvietimo studijuoti. Dar pernai buvo galima užpildyti 12 eilučių – įrašyti 12 studijų programų ir sulaukus dviejų kvietimų studijuoti pasirinkti patrauklesnį iš dviejų variantų.

LAMA BPO atstovo P.Žiliuko teigimu, vienas kvietimas vietoj dviejų stojančiajam nieko nekeičia. Nepaisant to, kad nuo 2010 m. jis gaudavo du kvietimus, tai nereiškė didesnės pasirinkimo laisvės, nebent sukurdavo jos iliuziją. Esą dažniausiai stojantieji vis tik priimdavo pasiūlymą studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje. Su retomis išimtimis abiturientai, pavyzdžiui, stojantys į odontologijos, kitas su medicina susijusias studijas, pirmenybę teikdavo studijų programai, o ne pinigų šaltiniui ir pasirinkdavo valstybės nefinansuojamą vietą. LAMA BPO duomenimis, 2014 m. valstybės finansuojamos vietos atsisakė ir sutartį dėl mokamos vietos pasirašė tik 2,7 proc. visų pakviestųjų studijuoti.

Be to, daugiausiai maišaties dėl dviejų kvietimų studijuoti patirdavo aukštosios mokyklos, negalėdamos prognozuoti, kiek studentų galiausiai surinks. KTU prorektoriaus P.Žiliuko teigimu, pirmakursių skaičių aukštosios mokyklos bandydavo atspėti remdamosi grynai tikimybių teorija, nes priėmimo rezultatai nesusiklostydavo taip sklandžiai, kad visos studijų vietos būtų užimamos per pagrindinį priėmimą, o papildomame liktų tik kosmetiniai pokyčiai ir studijų vietų likučių dalybos.

Tiksliai apskaičiuoti, kiek bus pirmakursių, itin svarbu studijose, kurioms reikalinga materialinė bazė, pavyzdžiui, ta pati odontologija, nes čia užimti valstybės nefinansuojamas vietas gali panorėti kur kas daugiau studentų nei per pagrindinį priėmimą. Pasak P.Žiliuko, vienas kvietimas panašias problemas išsprendžia, nes studijuoti pakviečiama tiek asmenų, kiek jiems yra vietos.

Trimis vietomis sutrumpėjęs pageidavimų sąrašas taip pat neturėtų nuskriausti stojančiųjų, juolab kad pastaraisiais metais jų motyvacija stiprėja: LAMA BPO duomenimis, daugiau kaip du trečdaliai prašyme nurodytų studijų programų yra iš vienos studijų srities, o pernai studijų programas, nurodytas sąrašo gale, 10–12 vietoje, studijuoti pasirinko tik 2,9 proc. visų pasirašiusiųjų sutartis su aukštosiomis mokyklomis.

„Pageidavimų skaičių riboja visos bendrojo priėmimo sistemas turinčios šalys. Pavyzdžiui, Suomijoje prašyme galima nurodyti iki šešių eilučių, Jungtinėje Karalystėje – iki penkių. Argumentas – aukštoji mokykla laukia motyvuotų studentų“, – sutrumpėjusio pageidavimų sąrašo prasmę nurodo P.Žiliukas.

Galima nuraminti ir besibaiminančiuosius, kad vienas kvietimas atims galimybę iš studentų įstoti tais metais į aukštąją mokyklą. Šiemet atsiranda trys stojimo etapai per LAMA BPO sistemą. Vadinasi, naujas priėmimas yra ir nauja galimybė, tiksliau, trys galimybės. Atsiradus trečiajam priėmimo etapui, jame gali dalyvauti ir tie stojantieji, kurie nedalyvavo pirmuose dviejuose priėmimo etapuose.

„Dabar galimybės studijuoti išdėstytos nuosekliai: trečiajame etape rinktis iš to, kas liko, arba siekti valstybės nefinansuojamos studijų vietos gali ir nauji pretendentai, o anksčiau buvo taip, kad jei nepateikei prašymo birželį ar liepą, tie metai norint įstoti į aukštąją yra prarasti, likdavo nebent galimybė bandyti ieškoti valstybės nefinansuojamos studijų vietos pačioje aukštojoje mokykloje. Šiemet bus galima dalyvauti trečiajame etape ir pateikti naują prašymą“, – komentuoja P.Žiliukas.

Papildomu priėmimu rugpjūčio 7–10 d. tikimasi pritraukti ir daugiau užsienio lietuvių, kurie svetur, ypač Airijoje, brandos atestatus gauna vėliau. Tad šiemet jie neprarastų galimybės stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas vien todėl, kad nespėjo gauti brandos atestato. Kuo vėlesnis terminas įstoti į aukštąją mokyklą naudingas ir iš užsienio atvykstantiems, dažniausiai trečiųjų šalių piliečiams, kuriems užtrunka visos reikalingos procedūros – Studijų vertinimo ir kokybės centro išsilavinimo vertinimas, laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimas ir kt. Tai trunka ir iki rugsėjo pabaigos, todėl jie įprastai dalyvauja tik instituciniame priėmime.

Nors sutrumpėjęs pageidavimų sąrašas ir tik vienas kvietimas studijuoti yra procedūriniai, o ne gerokai reikšmingesni sąlygų ar reikalavimų pokyčiai, P.Žiliukas pataria abiturientams prioritetus devyniuose langeliuose išdėstyti preciziškai. Pavyzdžiui, jei pagrindinis tikslas – valstybės finansuojama vieta, pirma reikia rašyti jas, o tik tada mokamas. Jei svarbiau programa, o ne pinigai, reikia pradėti nuo svajonės – galima dėlioti kas antrą valstybės finansuojamą vietą ir t.t.

Pasak P.Žiliuko, dalis stojančiųjų, jaučiančių, kad konkurencinės kovos, kuri iš esmės vyksta tik dėl finansuojamų studijų vietų, nelaimės, iškart pirmuoju pageidavimu nurodo valstybės nefinansuojamą vietą. Tačiau nemažai jų dalyvauja ir kituose stojimo etapuose, tad pasirašytų sutarčių skaičius po pagrindinio priėmimo labai sumažėja.

Dar įdomiau, kad visiškai motyvuotų studentų, kurie nurodo vieną ar dvi vietas, beveik neatsiranda, ne viena dešimtis užpildo keturias penkias prašymo vietas. Net patys geriausi abiturientai, olimpiadininkai, sugeba užpildyti didžiąją vietų dalį, nors „laimi“ pirmu ar antru numeriu nurodytą specialybę.

Viceministro R.Vaitkaus teigimu, abiturientų mažėja sparčiau, nei traukiasi valstybės finansuojamos studijų vietos, tačiau 2015 m. ŠMM vis tiek numato finansuoti tiek pat kiek pernai – 14,6 tūkst. studijų vietų, o apie 600 studentų gaus tikslines studijų vietas.

Siekiant padidinti priėmimą į informatikos studijas išskiriama atskira studijų krypčių grupė, kuriai planuojama skirti 700 valstybės finansuojamų studijų vietų, arba 20 proc. daugiau nei pernai. Į atskirą grupę išskirtos ir socialinio darbo studijų vietos.

„Įvertinus pastarųjų metų priėmimo rezultatus suplanuota tiek studijų vietų, kiek pageidavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kiti socialiniai partneriai, pabrėžiantys, kad socialinio darbo grupė konkuruoja su ekonomika, psichologija ir kitais gana paklausiais mokslais. Todėl visi stoja į tas specialybes, kurios pritraukia krepšelių, o socialinio darbo studijos belieka mokantiems už mokslą, nors už šias studijas mokėti nėra taip patrauklu, nes ir atlyginimai nėra dideli. Išskirdami socialinį darbą į atskirą grupę taikome valstybės užsakymo principą“, – paaiškina švietimo ir mokslo viceministras.

Valstybės finansuojamų studijų vietų socialinių mokslų srityje šiemet mažinama apie 10 proc., bet dešimtadaliu didinamas ir jų finansavimas: valstybės skiriama suma vienai socialinių mokslų studijų vietai pakyla nuo 1127 iki 1248 eurų universitetuose, nuo 935 iki 1053 eurų kolegijose.

Gabija Sabaliauskaitė

Studentų skaičiaus mažėjimas, kurį atremti galima siūlant kokybiškas studijas, kokybiškas rinkai reikalingas mokslas, efektyvi vadyba – žinia apie šiuos pamatinius principus 2015 m. bus dar aiškesnė. Dar ryškesnis bus ir jau anksčiau brendęs persitvarkymo poreikis, kuriam savarankiškai ryžtasi tik dalis aukštųjų mokyklų.

Gabija Sabaliauskaitė

Mokslo kūrimo 2015 m. postūmiu taps slėnių – integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų veikla. Studijų kokybei impulsą duos vienodos starto sąlygos studentams, jei bus susitarta dėl minimalaus stojamojo balo. Susiderėti dėl žaidimo sąlygų visuomenei ir autonomiškiems universitetams tikimasi priėmus naują Studijų ir mokslo įstatymo redakciją, kurioje įtvirtintos sutartys su universitetais. Tačiau, be šių atskirų pokyčių, pačios aukštosios mokyklos turėtų ryžtis pertvarkoms, kurias diktuoja laikmetis ir besikeičiančios žaidimo sąlygos, – tai patvirtina „Veido“ kalbinti pašnekovai.

„Tendencija, kuri 2015 m. bus dar ryškesnė, yra būtinybė reaguoti į išorinės aplinkos – Lietuvos ir tarptautinės – keliamus reikalavimus bei iššūkius. Kiek mačiau pavyzdžių, universitetai, kurie sugeba reaguoti į kintančius poreikius ir adaptuotis, juda pirmyn, o kiti bando prašyti valdžios pagalbos“, – prognozuoja Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentas ir Kauno technologijos universiteto rektorius prof. dr. Petras Baršauskas.

Jis priduria, kad universitetų lyderių, visada derinusių mokslą ir studijas, „higienoje“ atsirado ir trečiasis elementas – minties komercializacija, iš universitetų reikalaujanti realizuoti savo mintį, sukurti produktą ir tą rezultatą parduoti. Žinoma, šiuolaikinio pamatinio principo įgyvendinimui reikia užtikrinti ir kitus elementus, kuriuos taikyti reikalauja kintantys gyvenimo poreikiai: taikyti naujus dėstymo metodus, pažangias didaktines sistemas, o žinias perduoti studentams turi ir kitokios kompetencijos dėstytojai, kurie taptų partneriais ir patys nuolat mokytųsi.

Universitetų kuriamo mokslo realizavimui rinkoje teigiamo poveikio artimiausiais metais gali turėti mokslo slėnių veikla. Juk tikimasi, kad juose veikiantys centrai nuties tiltus tarp mokslo ir verslo, sudarys sąlygas kurti aukščiausio lygio tyrimais pagrįstas žinias, skatins mokslininkų bendradarbiavimą su užsienio partneriais, ūkio sektorių plėtrą ir t.t.

Kad neeilinis slėnių projektas aukštajam mokslui yra reikšmingas postūmis, neabejoja ir KTU, lapkritį atidariusio KTU „Santakos“ slėnio Mokslo ir technologijų centrą bei Technologinį verslo inkubatorių, rektorius. Maža to, P.Baršauskas pastebi, kad per slėnių projekto istorijos dešimtmetį susiklostė ir gana retas Lietuvoje reiškinys, kai šią protingą investiciją lydėjo ir dešiniųjų, ir kairiųjų Vyriausybių parama.

Vis dėlto P.Baršauskas primena, kad gera infrastruktūra ir pažangi įranga pati savaime nėra gėris: krūvį turi prisiimti universitetai, kurie valdytų visą procesą nuo minties atsiradimo iki įmonės, rezultato, produkto sukūrimo, o ne paleistų jį savieigai.

Patenka tarp geriausių

Būtent dėl mokslo slėnių aukštajam mokslui suteikiamų galimybių 2015 m. optimistiškai pasitinka ir didžiausia šalies aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas (VU). Laikinai VU rektoriaus pareigas einantis prof. dr. Jūras Banys įsitikinęs, kad kai VU „Saulėtekio“ slėnio mokslo centrai į vieną vietą sutelks tyrėjus, galinčius dirbti modernia įranga, toks darinys bus reikšmingas ir matomas tarptautinėje Europos erdvėje. Dar iki Naujųjų metų duris atvers VU lazerinių tyrimų centro atviros prieigos centras „Naglis“, o įpusėjus kitiems metams veikti pradės Nacionalinis fizinių technologinių mokslų centras ir Jungtinis gyvybės mokslų centras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ne visi socialiniai mokslai yra pasmerkti būti bedarbių kalve – tai parodė trečiasis „Veido“ studijų programų reitingas. Šį kartą – politikos mokslų. Lietuvos darbo biržoje (LDB) užsiregistravo vos 40 šiųmečių politikos studijas universitetuose krimtusių absolventų.

Politikos studentai, kaip ir kiti likimo broliai, pasirinkę studijuoti socialinius mokslus, gąsdinami, kad baigus esą teks skrosti žuvis kur nors Norvegijoje. Tačiau bent šiemet jų tokia nelaimė neištiko.

Šią vasarą politikos mokslų bakalauro ar magistro laipsnį šalies universitetuose gavo maždaug pusė tūkstančio absolventų, ir tik mažiau nė dešimtadalis jų karjerą pradėjo darbo biržoje. Kadangi po jų studijų nepraėjo nė pusmetis, „Veido“ kalbinti pašnekovai užtikrintai prognozuoja, kad net toks mažas skaičius trauksis kas mėnesį ir sulig Naujausiais metais visi politikos mokslų absolventai iš darbo biržos išsilakstys.

Maloniai nustebinusią statistiką apie politikos studentų įsidarbinimą galima palyginti su visų bedarbių „su aukštuoju“ paveikslu, kurio niūrumą atskleidė „Veido“ sudaryti universitetų ir kolegijų reitingai. Jie parodė, kad beveik pusė visų pernai baigusiųjų aukštąsias mokyklas užsiregistravo LDB, o metams besibaigiant 5 tūkst. tos laidos absolventų darbo vis dar neturėjo.

Prestižinė, bet (ne)perspektyvi

Prieš porą metų viename naujienų portale pasirodė skaitytojo laiškas-raginimas „Nestokite jūs į tuos politikos mokslus“. Esą, tai nors ir prestižinė, bet neperspektyvi specialybė, be to, ir siūloma net keliose aukštosiose mokyklose, suprask, „pagaminamas“ politikos specialistų perteklius. Žinoma, neraginame priešingai – stoti tik į politikos mokslus, tačiau vertinant bent jau šių metų absolventų rezultatus matyti, kad perspektyvų darbo rinkoje jie rado, nors to laiško autorius ir prognozavo priešingai.

Kad suklydo pasirinkdamas politikos mokslus, nė karto nepagalvojo ir Vaidotas Šernius. Savo pasirinkimu jis nesuabejojo siekdamas nei politikos mokslų bakalauro, nei magistro laipsnio Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete (VDU PMDF). Vaidotas sutinka, kad jo studijoms taikomas prestižiškumo epitetas yra teisingas, ir patikina gavęs jei ne puikų, tai gerą išsilavinimą.

„Aš studijavau politikos ir tarptautinių santykių mokslus, nes tai buvo nepaprastai įdomu. Gal ir neįgijau konkrečios specializacijos, bet galiu drąsiai sakyti, kad studijos pagilino mano suvokimą ir praplėtė pasaulėžiūrą“, – pasakoja VDU absolventas, kone visą magistrantūros studijų laiką praleidęs Astanoje, Kazachstane, ir Sankt Peterburge, Rusijoje.

Vis dėlto jis svarsto, kad kai politikos studijas organizuoti pasišovė net keli skirtinguose miestuose įsikūrę universitetai, kyla grėsmė, jog ilgainiui susidarys šių specialistų perteklius. Bet rinktis politikos studijų Vaidotas neatkalbinėja. Jo įsitikinimu, galimybės darbo rinkoje priklauso ne nuo diplomo, bet nuo paties absolvento.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) duomenys rodo, į kuriuos Lietuvos universitetus pernai labiausiai norėjo įstoti abiturientai. Pirmuoju pageidavimu įrašyti universitetai iš dalies atspindi būsimų studentų nuomonę, kokį universitetą jie linkę rinktis dar neparagavę jo mokslų.
Tad pagal būsimų studentų, baigiančių mokyklas, nuomonę, renkantis universitetą pirmauja Vilniaus universitetas. Į šią aukštąją mokyklą, LAMA BPO duomenimis, praėjusiais metais pirmuoju pageidavimu stojo beveik 6 tūkst. abiturientų.
Antroje vietoje – perpus mažiau pageidautas Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Trečioje – šiek tiek nuo pastarojo atsiliekantis Mykolo Romerio universitetas. Ketvirtoje – Kauno technologijos universitetas. Po jo eina Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Sąrašo pabaigoje – ne visai lietuviški universitetai, surenkantys tik kelias dešimtis svajojančiųjų ten studijuoti.
Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas Paulius Baltokas pabrėžia, kad abiturientai aukštąją mokyklą, kurioje studijuoti nori labiausiai, renkasi pagal artimųjų rekomendacijas.
Tai iš dalies patvirtina “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktas didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų nuomonės tyrimas. Į klausimą, kuriame konkrečiai iš Lietuvoje veikiančių universitetų asmeniškai rinktųsi ar rekomenduotų savo artimiesiems, draugams studijuoti, net 19,8 proc. apklaustųjų atsakė, kad Vilniaus universitete.
Žinoma, nagrinėjant LAMA BPO ir apklausos duomenis, reikia nepamiršti, kad Vilniaus universitetas gali pasigirti ne tik garbingiausia istorija, bet ir plačiausia studijų pasirinkimo galimybe – nuo tokių populiarių mokslų, kaip teisė ar vadyba, iki medicinos, fizikos ir pan.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m