BFL

„Universitetai rengia specialistus visam šalies ūkiui, kurio sudėtinė dalis ir yra patys universitetai. Natūralu, specialistų negali rengti tie, kurie patys nėra specialistai“, – lakoniškai įvardija Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos ir analizės skyriaus vedėjas dr. Eugenijus Stumbrys.
Aukštojo mokslo ateities šviesa priklauso nuo dėstytojų kompetencijos. Toks šūkis suformuluotas ir strategijoje „Europa 2020“, o įvairiuose tyrimuose duomenys apie dėstytojus pasitelkiami kaip universitetų kokybės indikatorius. Tačiau objektyvių skaičiais išreiškiamų kriterijų, koks dėstytojas – tobulas, nėra daug.
Vis dėlto vienas – neabejotinas: ne tik besigilinantys į mokslo naujoves, bet ir jas kuriantys dėstytojai mokslininkai gali ne tik išmokyti amato (kas yra labiau kolegijų ir amato mokyklų misija), bet ir išugdyti proveržį valstybėje galinčių padaryti intelektualių specialistų.
Tad šįsyk universitetų reitinge vertindami akademinio personalo prabą svarbiausiu rodikliu ir pasirinkome tai, kokia dalis jo turi mokslo laipsnį. Tam skyrėme net 90 proc. vertės „svorio“. Dešimtadalis vertinimo priklausė nuo universitetų gebėjimo pasikviesti dėstyti kolegų iš užsienio, nes tokie naujausių mokslo žinių ir dėstymo metodų mainai globaliame šiandienos pasaulyje labai reikalingi.
Vilniaus universitetas pagal šiuos parametrus – lyderis. Tačiau yra ir tokių universitetų, kuriuose dėstytojai be mokslo laipsnio štampuoja absolventus, beje, gana paklausius rinkoje.
Galima ploti katučių: kokia paklausa – tokia pasiūla. Tačiau labiau motyvuoti jauni protai gal todėl ir veržiasi studijuoti į prestižinius Didžiosios Britanijos universitetus, kurie todėl ir prestižiniai, kad ir savo pačių kuriamų naujausių mokslo žinių pagrindu ugdo ne kokioje smulkioje, bet pasaulinėje rinkoje konkurencingus specialistus, visuomenės lyderius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Universitetų Lietuvoje – net dvi dešimtys, bet studijuoti nėra kur, arba užsienyje – ir žolė žalesnė. Taip galima būtų vertinti visuomenės požiūrį į Lietuvos universitetus.
“Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa rodo, kad daugiau nei pusė (53,4 proc.) respondentų patys rinktųsi ar rekomenduotų savo artimiesiems, draugams studijuoti privačiame arba valstybiniame užsienio universitete.
Tai rimtas signalas tiek universitetams, tiek visai Lietuvos aukštojo mokslo sistemai. Gal daugiau nėra geriau? Gal teisūs ir tie skeptikai, kurie teigia, kad Lietuvos universitetai tapo tik diplomuotų bedarbių kepyklomis?
Kita vertus, negalima atmesti ir prielaidos, kad visuomenės preferencijas užsienio universitetų naudai lėmė visai ne Lietuvos universitetų silpnumas. Gal tai tik amžinas lietuviškas polinkis kritikuoti savus ar kažkoks pasąmonėje glūdintis noras emigruoti? Be to, pačiam vaikui studijų patirtis užsienyje suteikia nemažai su mokslu nesusijusių patirčių – tai savarankiškumas, įvairiakultūrė aplinka, kalbos ir komunikacijos įgūdžiai.
Beje, 23,8 proc. apklaustųjų teigia, kad patys rinktųsi ar rekomenduotų studijas viename iš Lietuvos valstybinių universitetų, 14,6 proc. – privačiame.
„Žmonės žino, kad privatūs universitetai Lietuvoje gana brangūs ir studijos juose ne kiekvienam įkandamos. Taigi gali būti, kad jie linkę rinktis valstybės finansuojamą mokslą universitete, kuriame studijų kokybė ir prastesnė“, – komentavo apklausas atlikusios bendrovės „Prime constulting“ vadovas  Saulius Olencevičius.

Kur pats(-i) asmeniškai rinktumėtės ar rekomenduotumėte savo artimiesiems, draugams studijuoti? (proc.)
Privačiame ar valstybiniame užsienio universitete    53,4
Viename iš Lietuvos valstybinių universitetų    23,8
Viename iš Lietuvos privačių universitetų    14,6
Neturiu nuomonės    8,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. gegužės 19–21 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Mokslinė kompetencija vertinama ir įvairiose ūkio šakose, o ir gerų studijų nebūna be universitete kuriamo mokslo. Kokia šiuo požiūriu Lietuvos universitetų padėtis?

Europos universitetai sutelkia savo pajėgas verslo laimėjimams ir pažangai užtikrinti, plinta verslių universitetų koncepcija, kai universitetas, be studentų mokymo, visuomenės švietimo ir mokslinių tyrimų, pats dar ir kuria verslus. Štai pasaulinių universitetų reitingų lyderis Kembridžo universitetas yra per pusantro tūkstančio įmonių savininkas, turi per 50 tūkst. darbuotojų, o jo pajamos siekia 11 mlrd. svarų sterlingų (apie 47,3 mrd. Lt).

“Veido” analizė
Šių metų “Veido” moksliškumo reitingas sudarytas pagal 2013 m. universitetuose sukurtų mokslinių publikacijų, apgintų disertacijų skaičių ir laimėtas lėšas mokslo projektams vykdyti. Kaip matavimo vienetas pasirinktos lėšos, išreikštos litais, nes tai objektyvesnis rodiklis nei projektų, kurie kai kuriais atvejais yra nedidelės apimties, skaičius.
Atsižvelgiant į mokslo sričių skirtumus, aukštųjų mokyklų dydį, kiekvieno universiteto laimėtų lėšų dydis lyginamas su bendra reitinguojamų universitetų laimėta suma mokslinei veiklai. Toks santykis leidžia pamatyti konkrečių universitetų pastangas pritraukti lėšų ir jų metinį indėlį į būsimą mokslo potencialą.
Daugiau vertės skaičiuojant galutinį moksliškumo balą suteikiama Europos Komisijos 7BP programai (30 porc.) nei finansavimui iš Lietuvos biudžeto (20 proc.). Gauti lėšų konkuruojant su kitais Europos mokslininkais Europos Komisijos 7 BP programoje gerokai sunkiau nei nacionaliniu lygmeniu. Pavyzdžiui, užpernai pateiktose vertinimui visų programos projektų paraiškose buvo 2093 partneriai iš Lietuvos, o finansuojamų arba numatomų finansuoti paraiškose atsidūrė 408.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Aštuntoji didžiausia Baltijos šalyse progreso konferencija LOGIN 2014 nepaliko abejingų ir šiemet – parodų ir konferencijų centre „Litexpo“ per dvi dienas apsilankė daugiau kaip 3,5 tūkst. inovacijų gerbėjų. LOGIN „Lietuvos interneto apdovanojimai“ skirti geriausiems 42-ose kategorijose, o paskutinis užsienio svečias paliko Vilnių tik šį rytą, išsiveždamas pačius geriausius įspūdžius ir apie konferenciją, ir apie Lietuvą.

LOGIN 2014 metu su progreso gerbėjais bendravo ne tik 130 pranešėjų iš skirtingų pasaulio šalių, bet ir didžiausių kompanijų bei garsiausių prekių ženklų atstovai. Renginio erdvėje savo inovacijas lankytojams pristatė tokios kompanijos kaip „Dell“, „Microsoft“, „Paypal“, „Google“, „Mozilla“ ir kt.

LOGIN ilgametės partnerės, telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ atvežtas pirmojo mobiliojo telefono išradėjas Martin‘as Cooper‘is noriai bendravo su dalyviais, o laimingiausiems teko garbė nusifotografuoti rankose laikant revoliucinį, 2 kg sveriantį mobilųjį telefoną.

Progreso konferencijos metu prie nemokamo bendrovės „TEO“ teikiamo belaidžio interneto per valandą prisijungdavo maždaug 1-1,7 tūkst. renginio dalyvių. Per dvi dienas renginio erdvėse buvo atsisiųsta 300 Gb duomenų.

Renginyje dvi dienas dirbo daugiau nei 150 savanorių, o LOGIN komunikacijos partnerio „Ad verum“ spaudos centre apsilankė 120 žiniasklaidos atstovų.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sveikindama renginio dalyvius dėkojo už LOGIN dalyvių progresyvų gyvenimo būdą, kuris išlaisvina mintis, stebina pasaulį ir kuria globalią ekonomiką: „Jūsų darbai įrašo Lietuvą į pažangiausių valstybių gretas, garsina ją kaip technologijų šalį, kur gimsta idėjos ir kuriasi duomenų ir technologijų centrai bei užsienio investicijas pritraukiantys startuoliai, tokie kaip „Vinted“ ar „Track Duck“, – sveikindama susirinkusiuosius sakė Prezidentė. – Būtent LOGIN sukurta galimybė keistis idėjomis leido šimtams Lietuvos gyventojų paspausti „Enter“ mygtukus į sėkmę.“

Ne vienas LOGIN pranešėjas pasinaudojo proga susipažinti su Lietuva ir mūsų šalį paliko tik pasibaigus savaitgaliui. Amerikietis M. Cooper‘is, paragavęs šaltibarščių ir cepelinų, aplankęs Trakus, nenustojo kartoti, kokia Lietuva yra nuostabi šalis. Tik pirmadienį išvykęs australas, mokslo komunikatorius, filmų kūrėjas ir televizijos laidų vedėjas Derek‘as Muller‘is susipažino ir su naktiniu Vilniaus gyvenimu, ir mezgė pažintis su vietos verslininkais.

Antrus metus veikusioje „LOGIN Startup Fair“ platformoje, kurią organizavo VšĮ „Versli Lietuva“, buvo pristatytos 54 inovatyvios verslo idėjos, 40 komandų savo produktus pristatė specialiuose parodos stenduose. Startuolių mugėje naujų talentų ieškojo atstovai iš 24 rizikos kapitalo fondų ir 7 akseleratorių.

Dvi dienas trukusią progreso konferenciją tradiciškai uždarė menų fabrike LOFTAS vykę „Lietuvos interneto apdovanojimai 2014“ ir nepamirštamas vakarėlis, kuris tęsėsi iki aušros.

Kitais metais LOGIN progreso šauklius sukvies gegužės 7-8 dienomis.

KTU

Trys Kauno universitetai sukirto rankomis dėl bendro plano: 2022-aisiais turėtų atgimti istorinis Lietuvos universitetas, gyvavęs tarpukariu. Vienytis ilgainiui turėtų ir kitos šalies aukštosios mokyklos, nes mažieji universitetai išgyventi nepajėgs.

Kad mažai Lietuvai nereikia tankaus mažų universitetų tinklo, kalbama jau seniai. Lietuvoje veikia 23 universitetinės aukštosios mokyklos, 14 iš jų yra valstybinės. Dalis jų siūlo tokias pat studijų programas, o stojančiųjų per metus sumažėjo 10 proc.
Todėl ekspertai neatmeta galimybės, kad anksčiau pasėta mintis apie tik du valstybinius universitetus Kaune ir Vilniuje yra visai reali. O ką daugiau daryti, kai tokias pat studijų programas siūlo dešimtys universitetų?
„Nors Lietuvos aukštosios mokyklos linkusios peštis dėl krepšelių ir kuklaus finansavimo, jos nebando išeiti į aukštesnę lygą. Bet reikia mąstyti globaliai. Nemanau, kad susijungę Kauno universitetai sieks kovoti su Vilniaus universitetu. Jie konkuruos su Varšuvos, Rygos, Skandinavijos ir geriausiais Vokietijos universitetais“, – tikisi Mykolo Romerio universiteto (MRU) prorektorius doc. dr. Giedrius Viliūnas.
Konkurencinį pranašumą, pasak jo, užtikrins aukštesnė kokybė, nes sujungę mokslininkus ir dėstytojus universitetai galės geriau įgyvendinti beveik analogiškas studijų programas. Taip jos esą galės surinkti pakankamas studentų grupes, nes dabar dešimties magistrantų grupės mokslai panašesni į individualias studijas.

Studentų drastiškai mažėja
Būdamas Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi G.Viliūnas dar 2009 m. neabejojo, kad universitetus reikia jungti. Paklaustas, ar situacija, jo nuomone, nepasikeitė, ekspertas nukerta, kad poreikis pertvarkyti universitetų tinklą šiandien tik paaštrėjo.
2009 m. buvusios prognozės virto realiu scenarijumi: išskaidyto universitetų tinklo neracionalumas pasirodė esąs ryškesnis. Juk kelių aukštųjų darinys racionaliau naudotų išteklius ir valdytų materialiąją infrastruktūrą. Prorektoriaus teigimu, poreikį jungti aukštąsias mokyklas sustiprino ir nuosekliai retėjančios studentų gretos – pernai į aukštąsias mokyklas stojo 35,5 tūkst. pretendentų, arba beveik 10 proc. mažiau nei 2012 m.
Prastėjanti demografinė padėtis yra argumentas universitetams susitelkti, tačiau jų vienijimasis turėtų būti paremtas didesnėmis galimybėmis.
„Kokybė, konkurencingumas, efektyvumas“, – tokius tris esminius stimulus susijungti išskiria vieno iš Lietuvos universiteto projekto dalyvių – Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas. Jis įsitikinęs, kad kokybės siekiančioms aukštosioms mokykloms konsoliduoti mokslinę, pedagoginę ir kitą universiteto veiklą bei įtvirtinti tarpkryptines studijas yra būtina. Tik tokia stipri struktūra gali tapti konkurencinga ir Lietuvoje, ir tarptautinėje arenoje.
„Žinoma, atėjo laikai, kai turime skaičiuoti pinigus – siekti veiklos efektyvumo ir įvertinti sąnaudas. Vis dėlto dabar nerūksta universitetų dubliavimosi, dėstytojai bėgioja per kelis universitetus, o vien Kaune yra kelios matematikos katedros“, – apie poreikį efektyviau naudoti valstybės lėšas kalba KTU rektorius.

Jungtis nori ne visi
Akademikai sutartinai tvirtina, kad globaliame pasaulyje reikia tvirtos aukštosios mokyklos struktūros, kuri pajėgtų įgyvendinti reformas, prisitaikyti prie kintančios aplinkos, investuoti į naujas įstaigas ir mokslinius tyrimus. Reikia sutelkti mokslo išteklius, užtikrinti tam tikrą mokslininkų skaičių, prisikviesti iš užsienio vizituojančių dėstytojų, tačiau leisti sau tokios prabangos negali maži universitetai, kurie šalia besiformuojančių galiūnų stokoja ir studentų, ir lėšų, ir dėstymo kokybės.
„Mintis, kad nišiniai, maži universitetai išliks ir užtikrins kokybę, primena demagogiją. Šiandien be molekulinės biologijos ar kvantinės fizikos neparengsi nė gero sporto specialisto – viskas paremta naujausių technologijų ir inovacijų pagrindu, – aiškina P.Baršauskas. – Žinoma, pasaulyje yra puikiai veikiančių mažų senųjų universitetų, tačiau jiems suteikiamas didžiausias finansavimas ir geriausias aptarnavimas.“
Kyla klausimas, kaip į bendrą kelių universitetų struktūrą integruoti specializuotus universitetus. G.Viliūno teigimu, besijungiantys universitetai savo profilį grynina: KTU pamažu atsisako socialinės krypties mokslų, humanitarinius mokslus kompensuoti bando antrasis projekto dalyvis Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), o trečiojo – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) kryptys šiek tiek labiau specializuotos.
Tačiau atrodo, kad kiti specializuoti universitetai – Aleksandro Stulginskio (ASU) ir Lietuvos sporto (LSU), dar gruodį taip pat ketinę prisijungti prie Lietuvos universiteto, saugos savo nepriklausomybę. ASU rektorius prof. dr. Antanas Maziliauskas paaiškino, kad universiteto bendruomenė linkusi bendradarbiauti su kitais Kauno universitetais, tačiau autonomijos pagrindais. Prieš porą metų patvirtinęs savo strateginį planą, įtvirtinęs misiją ir viziją, ASU mato save kaip specializuotą žemės ūkio universitetą. Rektoriaus teigimu, pasaulyje yra nemažai panašių aukštųjų mokyklų, kurios turėdamos vos 5 tūkst. studentų pasiekia reitingų viršūnes.
„Manau, kad universitetai turi teisę nuspręsti, kaip jiems elgtis. Žinoma, yra didelių klasikinių universitetų, kurie įgauna konkurencinių pranašumų. Bet pranašumų turi ir maži universitetai, kurie gali vaidinti svarbų vaidmenį būdami arčiau žmonių. Be to, mūsų studijų programos unikalios, kitų lyg ir nedubliuojame“, – svarsto A.Maziliauskas.
ASU rektorius įsitikinęs, kad specializuotam universitetui lengviau reaguoti į greitai kintančius poreikius, o prisijungus prie didelio universiteto kiltų pavojus atitrūkti nuo žemės ūkio sektoriaus.
„Žinoma, modeliai įvairūs. Pavyzdžiui, Švedija, Norvegija, Islandija turi atskirus žemės ūkio universitetus, o Danijoje Karališkasis veterinarijos ir žemės ūkio universitetas įjungtas į Kopenhagos universiteto sudėtį. Lietuvoje kai kas bando pateikti šį pavyzdį kaip gerąją patirtį, tačiau kai susitinkame su šiais savo partneriais, pasirodo, kad jie nėra labai laimingi, tad svarsto, jog ne viskas padaryta iki galo“, – komentuoja A.Maziliauskas.

Geriausi universitetai – jungtiniai
Vis dėlto užsienyje universitetų jungimasis jau tapo tendencija. KTU universiteto partneris Alto universitetas Helsinkyje susiformavo, kai stiprus technikos universitetas pritrūko kūrybinio proveržio ir idėjinio potencialo, todėl į technologijų programas integravo Helsinkio menų ir dizaino universiteto turinį. 2010 m. Alto universiteto kompoziciją užbaigė trečiasis elementas – garsioji Helsinkio ekonomikos mokykla.
„O štai lyderiaujančiame Masačusetso technologijų institute šalia technologijų ir inžinerijos yra 30 proc. meno. Vadinasi, šiuolaikinis gyvenimas reikalauja tarpdiscipliniškumo ir kūrybos, į tai reikia reaguoti. Todėl ir mes nenorime apsiriboti vien technologijomis, o medicinai reikia ir to, ir to. Juk Stanfordo universiteto medicina be inžinerijos ir technologijų perspektyvų neturėtų“, – prestižinių pasaulio aukštųjų mokyklų prioritetus apžvelgia KTU rektorius P.Baršauskas.
G.Viliūno tikinimu, jungimosi modelių esama įvairių. Pavyzdžiui, Strasbūro universitetas, turintis 41 tūkst. studentų, susikūrė iš trijų specializuotų Prancūzijos universitetų, o Mančesterio Viktorijos universitetas bei Mančesterio universiteto mokslo ir technologijos institutas per penkerius metus virto Mančesterio universitetu.
„Vienais atvejais dariniai yra originalūs, o Kaunas, matyt, pagrįstai renkasi klasikinio universiteto modelį, bet tai neužkerta kelio inovacijoms“, – neabejoja MRU prorektorius.
Neseną specializuoto susijungimo pavyzdį turi ir Lietuva: Lietuvos veterinarijos akademija susijungė su Kauno medicinos universitetu. Kauno miesto mero Andriaus Kupčinsko teigimu, LSMU vardas pasaulyje žinomesnis nei kitų laikinosios sostinės universitetų. Tai esą leidžia pritraukti užsienio studentų, galinčių mokėti už mokslą. Kaune susijungusios aukštosios mokyklos geriau išnaudoja ir infrastruktūrą.
„Skyrėme LSMU buvusią Vilijampolės mokyklą, kuri nebuvo populiari, ten mokėsi apie 200 mokinių. Šiandien joje – per 500 auklėtinių, dirba nauji mokytojai, direktorius. Mokykla jau pradeda konkuruoti su Kauno jėzuitų ir KTU gimnazijomis“, – komentavo A.Kupčinskas.

Savaitraštis „Veidas“ jau šešiolika metų sudaro Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų reitingus. Tad kurie Lietuvos universitetai geriausi ir konkurencingiausi?

Kaunietės inžinierės Virginijos Andriulienės sūnus Dovydas – abiturientas. Kaip ir dauguma jo bendraamžių, Dovydas dabar suka galvą, kokias studijas ir kokiame universitete rinktis.
„Sūnus sutrikęs, mes irgi nelabai žinome, ką patarti, nes šiandien darbo rinkoje viskas taip greitai keičiasi. Didžiausias galvosūkis mums ir sūnui – ar studijuoti tai, kas dabar atrodo perspektyvu, ar rinktis gal ir ne tokias perspektyvias, bet sūnui arčiausiai širdies esančias studijas“, – prisipažįsta V.Andriulienė ir priduria, kad ne ką lengviau nuspręsti ir dėl universiteto, nes trūksta žinių dėl jų mokslo ir studijų kokybės lygio.

Abiturientų dilema: kaip pasirinkti, kur studijuoti

Iš tiesų universiteto ir būsimos profesijos pasirinkimas šiandieniniame pasaulyje tėvams ir jų vaikams kelia vis didesnį rūpestį.
Savaitraštis „Veidas“ vienintelis iš Lietuvos žiniasklaidos priemonių jau šešiolika metų sudaro ir skelbia Lietuvos universitetų reitingus. Per tiek metų sukauptas įdirbis vertinant universitetus ir analizuojant pokyčius darbo rinkoje šiandien leidžia konstatuoti kelias svarbias išvadas: aukštojo mokslo diplomas darbo vietos nebegarantuoja, nes visų ūkio šakų pokyčiai technologijoms tobulėjant yra tokie spartūs, kad nei universitetai, nei ekspertai nebesugeba tiksliai prognozuoti, ko reikės po penkerių metų. Tai reiškia, kad darbo rinka visiškai nutolo nuo studijų, todėl tiek universitetai, tiek studijas besirenkantys šiandieniniai abiturientai turi ypač gerai apsvarstyti, kokios žinios ir gebėjimai bus reikalingi ateityje ir ar tas žinias, kurių jie įgis universitete, jie galės panaudoti ateities darbo rinkoje.
Šios problemos yra globalios ir būdingos toli gražu ne tik Lietuvai. Kaip išskirtiniame interviu „Veidui“ sakė Kembridžo universiteto vadovas prof. Leszekas Borysiewiczius, šiandien galvojant apie studijas ir būsimą profesiją visų pirma reikia keisti požiūrį – suvokti, kad pasirinkta profesija jau nebegarantuoja konkretaus darbo, kurį dirbsite visą likusį gyvenimą. Tie laikai, kai stodavai į universitetą, gaudavai darbą ir jį dirbdavai ateinančius keturiasdešimt metų, pasak L.Borysiewicziaus, yra praeitis – šiandieninis pasaulis jau nebe toks.
„Svarbu pasistengti suprasti skirtumą tarp apmokymo ir išsilavinimo. Tai, kam jus parengia universitetas, suteikdamas išsilavinimą, yra gebėjimas mokytis ir prisitaikyti esant bet kokiai situacijai. Kai jums tenka pakeisti kryptį, išsilavinimas pateikia būdų, kaip tą geriausiai padaryti. Manau, žmonės yra pernelyg užvaldyti minties, kad tie keleri studijų metai turi juos parengti konkrečiam darbui. Tai jau nebeveikia šių dienų darbo rinkoje. Universalumas, gebėjimas prisitaikyti prie rinkos poreikių – tai dalykai, kurių šiandien reikia labiausiai, nes mūsų aplinka kinta itin sparčiai, – pabrėžia Kembridžo universiteto vicerektorius L.Borysiewiczius ir priduria: – Visada sakau, kad renkantis studijas pirmiausia reikia galvoti apie tai, kas jums iš tikrųjų patinka. Kembridže per priėmimą tam skiriamas didelis dėmesys: ar studentas turi entuziazmo studijuoti, siekti žinių, nes treji metai – gana didelis laiko tarpas, tuo labiau kad yra ir ilgiau trunkančių studijų. Jei nejaučiate to didžiulio noro ir entuziazmo, jums greitai gali tapti nuobodu ir tada iš to nebus jokios naudos. Tad galvokite ne apie karjerą, kuri laukia po studijų, o apie tai, kas yra tas variklis, kuris skatins jus eiti pirmyn. Na, o tada pagal savo galimybes pasirinkite konkurencingą aukštąją mokyklą, kurioje būtų kiek įmanoma geresnė studijų kokybė, nes atėjus laikui tai padidins jūsų šansus tą didžiulį akademinį entuziazmą paversti darbu. Taigi svarbiausia yra studijuoti tai, kas labiausiai patinka, nes kitaip sėkmės gyvenime nepasieksite, o tik plauksite pasroviui.“
Vadinasi, sprendžiant dėl būsimų studijų svarbiausi yra keli dalykai: pirma, rinktis tai, kas labiausiai sekasi ir patinka, antra, savo studijoms pasirinkti kokybišką išsilavinimą teikiantį konkurencingą universitetą.
Siekdamas palengvinti šį pasirinkimą, „Veidas“ skelbia šalies universitetų reitingus, kurie leidžia ne tik objektyviai įvertinti universitetų mokslo ir studijų kokybę bei palyginti juos tarpusavyje, bet ir detaliau pasižiūrėti, kuriose konkrečiose srityse mūsų universitetai yra stiprūs, o kuriose – silpni ir atsiliekantys. Visas aukštąsias universitetines mokyklas šiuo metu vertiname pagal devynis parametrus, kiekvieną skirstydami į smulkesnius pokriterijus, kurių sudarant pastarąjį 2013 m. reitingą buvo net 78. Be to, dar aštuoni pokriterijai pastarajame reitinge pateikiami jų nevertinant – tiesiog tam, kad būsimi studentai galėtų geriau sužinoti apie savo potencialią aukštąją mokyklą.

Universitetų reitingai atskleidžia aiškius lyderius

Tad kokias išvadas galime daryti, pažvelgę šešiolika metų atgal, kai buvo paskelbtas pirmasis Lietuvos universitetų reitingas?
Vienintelė universitetinė aukštoji mokykla, per visus šiuos metus stabiliai išlikusi pirmoje pozicijoje, yra seniausias Lietuvoje Vilniaus universitetas. Per visus šešiolika metų nė vienam universitetui dar nė karto nepavyko nustumti Vilniaus universiteto nuo reitingo lyderio pjedestalo.
Kitų universitetų pozicijos ilgainiui daugiau ar mažiau kito, nors ryškesni lyderiai liko tie patys: be visuomet pirmo Vilniaus universiteto, pirmajame penketuke daugiausia matėme Kauno technologijos universitetą, Vytauto Didžiojo universitetą, Mykolo Romerio universitetą ir Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Šie valstybiniai universitetai šiuo metu užtikrina geriausią mokslo ir studijų lygį tarp universitetinių aukštųjų mokyklų ir pagal daugumą reitingo parametrų nuo pat pradžių išlaiko lyderių pozicijas.

Lietuvos universitetų rektoriai vieningai sutaria: valstybės ir jos piliečių gyvenimo kokybę lemia šalies universitetų kokybė.

Nors universitetai daro didžiulę įtaką valstybės raidai, šiuo metu mūsų universitetų potencialas nėra tinkamai panaudojamas kuriant modernios Lietuvos ateitį.
Universitetuose atliekami moksliniai tyrimai turėtų būti tiesiogiai susiję su šalies poreikiais, o aukštasis mokslas, akademinis potencialas panaudojamas realioms gyvenimo problemoms spręsti. Politikams padėti atsakyti į sudėtingus klausimus taip pat turėtų ne politinio pasitikėjimo ar lojalių šviesių asmenybių pagrindu kuriamos darbo grupės, o būtent universitetai. Tačiau dėl menko politinio šalies elito pasitikėjimo universitetais bei pačių aukštųjų mokyklų negebėjimo aktyviai įsitraukti į valstybėje vykstančius procesus jos netampa tomis institucijomis, kurios galėtų reikšmingai pagerinti šalies viešojo sektoriaus valdymo kokybę, tinkamai strategiškai modeliuoti valstybės ateitį.
Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse „Veidas“ kalbėjosi su Lietuvos universitetų rektoriais apie atsakomybę už Lietuvos valstybės politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės raidos kokybę. Diskusijoje dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Zigmas Lydeka, Mykolo Romerio universiteto rektorius Alvydas Pumputis, Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Alfonsas Daniūnas, taip pat buvęs švietimo ir mokslo ministras, Seimo narys Gintaras Steponavičius bei LCC tarptautinio universiteto rektoriaus vyriausioji patarėja tarpinstituciniams ryšiams Eglė Zalatoriūtė.

VEIDAS: Ar sutinkate, kad universitetų lygis lemia įvairių šalies sričių lygį? Ar universitetai jaučia su tuo susijusią atsakomybę?
Z.Lydeka: Be abejo. Būtent žmonės lemia valstybės dabartį ir ateitį, tad šiame kontekste universitetai daro tam tikrą įtaką šalies gyvenimui, kitaip nė būti negali. Tačiau šiandien dar negalime sakyti, kad mūsų parengti absolventai yra tie, kurie užima pačias įvairiausias pozicijas įvairiais lygiais. Ko gero, mūsų naujosios kartos absolventų, tai yra parengtų po nepriklausomybės atkūrimo, įtaka tik turėtų pradėti reikštis. Potencialo ateičiai yra, nors ne paslaptis, kad tam tikros struktūros į jaunimą žiūri gana atsargiai. Kai kur iš tikrųjų manoma, kad jei nesi bent keturiasdešimties, veikiausiai nesi pakankamai kompetentingas priimti sprendimus – juolab aukštesnio lygio. Kita vertus, džiaugiuosi, kad jau matome daug įmonių, į kurias yra atėję daug jaunų žmonių.
Vis dėlto nepamirškime, kad universitetas orientuotas į ateitį, o dabartis paprastai taisoma su tais žmonėmis, kurie parengti seniau. Taigi Lietuvos socialinį, intelektinį lygį dar lemia ta karta, kuri yra tarybinių laikų produktas, – aukščiausiu lygmeniu dar tikrai yra būtent taip.
P.Baršauskas: Tikrai pritarčiau, kad universitetas vienareikšmiškai daro didelę įtaką bendrai valstybės raidai. Čia yra dvi medalio pusės: viena vertus, universitetas turi padėti visus pagrindus nuo pilietiškumo, tautiškumo vertybių iki aukštos kompetencijos, kita vertus, universitetas negali išspręsti visų visuomenės problemų, nors įprasta manyti, kad jis turi padaryti viską. Vis dėlto tai tikrai yra viena esminių struktūrų, darančių įtaką valstybės raidai. Natūralu: jei universitetai prasti, blogi dalykai dėsis ir valstybėje.
A.Pumputis: Apskritai negali būti jokios veiklos nejaučiant atsakomybės – be jos suvokimo nesuvokiama ir perspektyva. Mūsų misija – puoselėti ateities visuomenę. Deja, dabar yra tas periodas, kai sprendžiasi, kas ims dominuoti – ar intelektualioji, ar neišlavinta visuomenės dalis. Vis dėlto šiandien tik 518 tūkst. žmonių turi universitetinį išsilavinimą – apie 17 proc. O juk visada gėris traukia gėrį, o blogis – blogį: išlavinta bendruomenė lavėja dar labiau, o neišlavinta ieško argumentų, kad lavinti nereikia. Jei visuomenės noras lavėti yra visuotinis, tai universitetai gali labai daug. Džiugu, kad universitetai jau sustiprėjo ir yra tiek Lietuvos, tiek pasaulio rinkos dalyviai. Jie jau tikrai gali duoti labai daug. Skiepijamos moralinės nuostatos taip pat daro milžinišką įtaką. Manau, po 10–15 metų pasirodys tikrieji rezultatai.
Z.Lydeka: Valstybės bankrutavo ir bankrutuos, tačiau universitetas ir Bažnyčia, kaip institucijos, dar nebankrutavo. Vadinasi, be jų tikrai negalima apsieiti.
G.Steponavičius: Kai universitetai prisiima lyderystės vaidmenį ir su juo susidoroja, tai veda gerokai dinamiškesniu vystymosi keliu. Kiek dabartinė mūsų situacija atitinka tokį lūkestį? Sakyčiau, kad iš dreifuojamosios pozicijos ir savo vietos paieškų universitetai yra perėję į suvoktos savo misijos etapą. Neįsivaizduoju universitetų, tinkamai atliekančių šią misiją, be atvirumo visuomenei, sąveikos su verslu ir vykstančiais procesais, be keliais žingsniais priekyje esančių prognozių teikimo, iniciatyvos šiame kontekste rodymo, nelaukiant, kol atsiras užsakymų iš verslo ar valstybės institucijų. Mano supratimu, stiprieji universitetai savo vaidmenį jau yra supratę. Šiuo metu daugeliu atvejų matau gana aktyvų vaidmenį.
E.Zalatoriūtė: Čia labai svarbus abipusis ryšys, nes neizoliuoti nei universitetai, nei valstybė. Silpnoje valstybėje labai sunku įsivaizduoti labai stiprius universitetus, ir atvirkščiai. Vis dėlto be valstybės palaikymo universitetams savo misiją labai ilgai buvo sunku ir suvokti. Jei universitetas norėjo išsiaiškinti savo misiją mūsų valstybėje, tai ne visada buvo suprantama. Pabrėžčiau, kad universitetai Lietuvoje turi turėti savo aiškią misiją, ir kuo ji bus aiškesnė, tuo daugiau galimybių, kad visiems universitetams atsiras daugiau vietos. Dalis universitetų ėjo novatoriškesniu keliu, siekė kurti naujas programas, ieškojo pažangių būdų, kaip jas realizuoti, be tai ne visada buvo lengva, nes šie procesai klimpdavo biurokratiniuose liūnuose. Taigi žinoti savo misiją svarbu, bet svarbu ir tai, kad valstybė tą misiją palaikytų.
A.Daniūnas: Reikėtų paminėti, kad tai ne vien mūsų problema, – šiuo metu gana neaiški universitetų misija visoje Europoje. Kokių tik funkcijų jiems neužkraunama. Taigi nėra visai aišku, kokia kryptimi aukštosios mokyklos turėtų judėti ir kuo užsiimti. Nestebina, kad ir Lietuvoje nėra išgryninta, ką mes turėtume daryti ir kuo geriausia būtų užsiimti. Dabar universitetams tikrai sunkus etapas dėl to apsisprendžiant. O juk kuo stiprus verslas? Jis visada išgrynina savo veiklą ir tada šoka į priekį, o ne užsiima viskuo iškart.
VEIDAS: Jei universitetai lemia valstybės dabartį ir ateitį, ar valstybės dėmesys ir investicijos adekvatūs jiems tenkančiai atsakomybei? Ar pakankamai neinvestuodami į aukštąjį mokslą neapvagiame ateities kartos ir nepakišime patys sau kojos? Juk suvokiame, kad iš universitetų išeinantys žmonės lems šalies gyvenimą.
E.Zalatoriūtė: Nemanau, jog pinigų universitetams kada nors užtektų, kad ir kiek valstybė juos finansuotų. Sunku įsivaizduoti, jog valstybė galėtų išlaikyti tiek daug tokių didelių universitetų, kad jie galėtų padoriai gyventi. Taip pat pastebėčiau, kad apskritai yra bėdų dėl valstybės požiūrio į privačias aukštąsias mokyklas. Jis toks, tarsi jų iš viso nebūtų, ir visai nesvarbu, kad iš jų išeina tokie patys valstybės piliečiai. Šitaip iškart yra pažeminamas piliečio apsisprendimas.
P.Baršauskas: Sakyčiau, valstybės dėmesio labiausiai trūko kuriant nuoseklią sistemą, nebuvo strateginio aukštojo mokslo valdymo, labai pakenkė blaškymasis: atėjus dešiniesiems sukama į vieną pusę, atėjus kairiesiems – jau į kitą. Manyčiau, valstybė pirmiausia turėtų bandyti kurti sistemą, kuri natūraliai universitetus vestų į efektyvų konkrečių problemų sprendimą.
E.Zalatoriūtė: Kol spėji susiorientuoti, kaip reikėtų dirbti toliau, pasikeičia visa tvarka.
Z.Lydeka: Tam tikra prasme reformos gali būti paaiškinamos ir kartais jaučiamu nepasitikėjimu universitetais, aukštuoju mokslu, ekspertais, kaip galinčiais iš tiesų pasiūlyti kažką vertinga. Paminėčiau dar vieną aspektą dėl „apvogimo“, kai kalbama apie socialinius ir iš dalies humanitarinius mokslus. Nors sakome, kad žmogus mums svarbiausias ir šie mokslai visuomenei labai svarbūs, deja, jie dabar yra labai nupiginti – tai pačios pigiausios studijos. Vis dėlto būtent šie žmonės dirbs su kitais žmonėmis, ir čia investicijos yra per mažos.
A.Daniūnas: Taigi jaučiame nuolatinį reguliavimą, kaip dirbti, o kalbama turėtų būti apie rezultatą. Šitaip viskas būtų paprasčiau. Valstybė turėtų formuluoti tikslus ir žiūrėti, ar galime juos pasiekti, ar ne, ir tik tada vertinti.
A.Pumputis: Reikia suprasti, kad universitetai yra pasaulio dalis. Mūsų egzistencija bus sėkminga, jei integruosimės į pasaulinių principų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai atsakymas peršasi vienas – aukštasis mokslas turi būti prieinamas. Ar finansine, ar moraline paskata valstybė turi puoselėti žmogaus lavinimą, kad jis būtų intelektualus.
Dabar rengiamas naujas įstatymas – ar tai bus nauja redakcija, ar pataisos – ir būtina suformuluoti, ko siekiame. Jei to nebus, tai nuolat matysime kerštą buvusioms politinėms jėgoms. Universiteto darbą ir taip labai sunku modeliuoti, o reikia išlavinti kartas. Dabar jau nacionalinio ugdymo nebepakanka, reikia atsižvelgti ir į užsienį, o tai labai didelės investicijos. Ką reiškia išugdyti profesorių? O juos išvaikyti – dienų reikalas. Taigi reikia puoselėti ir gerbti jaunus žmones. Be to, universitetai šalia ugdymo misijos atlieka ir prevencinę. Išugdytas žmogus duoda ne tik finansinės, bet ir socialinės naudos. Kuo daugiau universitetų, tuo mažiau reikia kalėjimų.
G.Steponavičius: Aukštajam mokslui kartu su moksliniais tyrimais skiriama iki 2 proc. BVP, ir tai tik su privačiu pačių studentų investavimu. 2008 m. vienam studentui parengti skyrėme mažiausią sumą ES. Dėl 2009 m. pradėtos pertvarkos suma tam buvo bent padvigubinta. Absoliutinė suma vienam studentui parengti valstybės lėšomis per penkerius metus išaugo daugiau nei dvigubai, iki daugiau nei 500 mln. Lt. Aišku, nepaneigsi, kad krizės laikotarpiu universitetai patyrė karpymų iš visų pusių. Bet buvo didelių investicijų iš ES fondų – tai didelė paspirtis. Vis dėlto svarbiausia ne kiek skiriama pinigų, o kaip tikslingai ir efektyviai jie panaudojami. Manau, kad didele dalimi konkursinis finansavimas, konkurencija tarp universitetų ir kolegijų dėl studentų yra skaidrus bei sąžiningas būdas. Jei kalbėsime apie universitetų laisvę, postūmis taip pat akivaizdus – pradedant didesne laisve patiems kurti ir akredituoti programas, baigiant galimybe lanksčiai spręsti darbo užmokesčio klausimus viduje.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas rodo pavyzdį kitoms šalies aukštosioms mokykloms: studentai iš užsienio jame sudaro jau beveik 10 proc. viso studentų skaičiaus ir tai leidžiam šiam universitetui uždirbti 16 mln. Lt per metus.

Matydami akivaizdžiai prastas Lietuvos demografines tendencijas, bet norėdami išgyventi, dauguma pažangių mūsų šalies universitetų ėmė aktyviau vilioti jaunuolius iš užsienio. Ir daliai universitetų jau pavyko studijuojančių užsieniečių skaičių padidinti du, tris ar net keturis kartus.
Daugiausiai užsieniečių dabar studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) – net 586 jaunuoliai iš maždaug 40 skirtingų valstybių. Įdomu, kad, priešingai nei ankstesniais laikais, dabar studijomis Lietuvos sveikatos mokslų universitete labiau domisi ne besivystančių, ekonomiškai silpnesnių šalių jaunuoliai, į Lietuvą žvelgiantys kaip į galimybę gauti europinį išsilavinimą, o ES bei kitų pasiturinčių šalių abiturientai.
LSMU studijų prorektorė prof. habil. dr. Daiva Rastenytė atskleidžia, kad šiemet daugiausiai pirmakursių priimta iš Vokietijos (18 proc.), Švedijos (14 proc.), Ispanijos (13 proc.) bei Izraelio (14 proc.), o bendrai daugiausiai studentų yra atvykę iš Ispanijos, Švedijos ir Izraelio.
Svarbu tai, kad studentų iš užsienio LSMU kasmet gausėja: 2010 m. užsieniečiai LSMU sudarė 5,6 proc., dabar – jau 9,1 proc. visų studentų. Kadangi kiekvienas jų moka už studijas, tai reiškia ir didėjančias universiteto pajamas: iš šių studentų LSMU kasmet surenka daugiau nei 16 mln. Lt, kuriuos gali investuoti į studijų kokybės gerinimą.
Kodėl jaunuoliai iš Vakarų Europos važiuoja studijuoti į Lietuvą? LSMU rektorius prof. habil. dr. Remigijus Žaliūnas išskiria tris svarbiausias priežastis: universiteto matomumą tarptautinėje erdvėje, studijų kokybės bei kainos santykį ir kone užtikrintą darbo vietą po universiteto baigimo. Užsieniečiams imponuoja ir tai, kad Lietuvos sveikatos mokslų universitete vienoje vietoje ne tik vyksta studijos, bet kartu atliekami ir moksliniai tyrimai bei užsiimama medicinine praktika. „Tai daro mūsų instituciją išskirtinę net pasauliniame kontekste, nes nėra tiek daug į sveikatos mokslus orientuotų universitetų, kurių veikla apimtų visas tris sritis vienoje vietoje“, – pabrėžia rektorius.
Ypač LSMU patrauklus tapo, kai Lietuva įstojo į ES: dabar iš bet kur atvykę studentai gauna tarptautinius standartus atitinkantį išsilavinimą ir visame pasaulyje pripažįstamą diplomą, be to, už tikrai konkurencingą kainą. Prie LSMU įvaizdžio gerinimo visame pasaulyje prisideda ir patys LSMU absolventai, savo rezultatais įrodantys, kad studijų kokybė čia tikrai aukšta. „Pasklidę po visą pasaulį jie veikia kaip tam tikri mūsų ambasadoriai“, – pastebi D.Rastenytė.

Ankstyva iniciatyva leido sukaupti didelę patirtį ir užmegzti ryšių

Šiandien Lietuvos sveikatos mokslų universitetas jau pasiekęs tokį etapą, kai norinčių studijuoti užsieniečių yra daugiau, nei LSMU gali priimti. „Tarkime, į medicinos studijų programą anglų kalba kasmet priimame apie 90 studentų iš užsienio, tačiau šiemet čia pretendavo apie 130 kandidatų. Džiaugiamės, kad dabar jau galime atsirinkti geriausius ir konkursas vis didėja“, – teigia LSMU Tarptautinių ryšių ir studijų centro dekanas prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga, pridėdamas, kad konkurencija tarp universitetų tikrai didelė, tad šis faktas dar labiau džiugina.
Vis dėlto R.Žaliūnas pabrėžia, kad konkuruojant svarbu nepasiduoti pagundai sumažinti reikalavimus, nes suprastėjęs studentų parengimas mokymo įstaigos reputacijai turėtų skaudžių pasekmių. Rektoriaus teigimu, iš užsienio studentų LSMU reikalauja netgi daugiau nei iš savų, tarkim, jie privalo dar ir gerai išmokti lietuviškai.
„Duoti diplomus studentams tik dėl to, kad jie studijuoja savo lėšomis, negalima. Mūsų universitete yra buvę atvejų, kai iš sąrašų išbraukdavome apie 40 proc. studentų, nes jie nesugebėjo patenkinti reikalavimų, – tvirtina R.Žaliūnas. – Iš išsivysčiusių šalių studentai atvyks tik tada, jei bus išlaikyti aukšti tarptautinius standartus atitinkantys reikalavimai, ir jie matys, kad studijų kokybė yra ne prastesnė nei jų gimtojoje šalyje.“

Pernai Lietuvos aukštosiose mokyklose dirbo keturi šimtai dėstytojų iš užsienio – tai dvigubai daugiau nei 2011 m.

Kembridžo universitete studijuojantys lietuviai apie Nobelio premijos laureatų paskaitas kalba beveik kaip apie kasdienį dalyką. Taip yra todėl, kad Kembridže Nobelio premijos laureato paskaita nėra išskirtinis įvykis – pagal Nobelio premijų laureatų skaičių tai pirmas universitetas pasaulyje.
Lietuvos universitetuose Nobelio premijos laureatai kol kas nedėsto, tik lietuvių profesoriai skaito paskaitas apie Kembridže ir kitur dirbančius nobelistus. Tiesa, teigti, kad Nobelio premijos laureatų Lietuvos universitetai apskritai nėra regėję, nebūtų teisinga. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitete lankėsi ir paskaitą skaitė 1986 m. Nobelio premijos laureatas, šveicarų fizikas Heinrichas Rohreris. Tačiau Kembridže nobelistų paskaitos yra kasdienybė, o Lietuvos universitetuose – išimtiniai atvejai.
Lygintis su geriausiais pasaulio universitetais negalime, nes skirtumai pernelyg dideli. Kita vertus, negalima nepastebėti ir to, kad Lietuvos aukštosios mokyklos pastaruoju metu deda dideles pastangas mėgindamos eiti Vakarų universitetų seniai pramintu keliu: jau ir Lietuvos universitetuose sparčiai daugėja ne tik užsienio studentų, bet ir užsieniečių dėstytojų. Pasaulyje pripažintų mokslininkų, išskirtinių verslo, politikos ir kultūros asmenybių dėstyti į Lietuvą atvyksta vis daugiau.

Studijos be užsienio dėstytojų – neįmanomos

Privačiame ISM vadybos ir ekonomikos universitete šiuo metu dėsto 68 dėstytojai iš Lietuvos ir 29 – iš užsienio šalių. Užsienio dėstytojų personalą ISM sudaro 22 vizituojantys ir septyni pagal darbo sutartis dirbantys dėstytojai.
ISM ypač didžiuojasi, kad pavyko prisikviesti dėstyti į Lietuvą tokių autoritetų, kaip dr. Johnas Clinebellas, – finansus dėstantis Šiaurės Kolorado universiteto profesorius yra įkūręs studentų investavimo fondą, kurio vertė dabar siekia daugiau nei milijoną JAV dolerių. Iš užsieniečių dėstytojų galima išskirti ir verslo strategiją dėstantį dr. Hemantą Merchantą iš Pietų Floridos universiteto, užimantį dešimtą vietą tarp produktyviausių tarptautinės vadybos mokslininkų pasaulyje.
ISM vadybos ir ekonomikos universiteto akademinių darbuotojų dekanas dr. Šarūnas Abramavičius sako nelabai įsivaizduojantis, kaip būtų galima organizuoti verslo studijas be užsienio dėstytojų. Pasak dekano, ISM universiteto vidiniai dėstytojai taip pat beveik kasmet išvyksta dėstyti arba pristatyti savo tyrimų rezultatų užsienyje.
„Be stiprios tarptautiškumo dimensijos – užsienio studentų, dėstytojų ir administracijos darbuotojų, užsienio mokymosi išteklių, užsienio kalbos ir t.t. – verslo studijų tiesiog neįmanoma suorganizuoti, – teigia Š.Abramavičius. – Tuo labiau kad mūsų universiteto strategija yra tapti regiono lyderiu tarp verslo universitetų. Na, o tarptautinio pripažinimo standartai yra aukšti ir jų daug: vienas jų kaip tik ir yra ne tik nuolat kviestis gerus ar geriausius dėstytojus iš gerų ar geriausių užsienio institucijų, bet ir savo vidinių dėstytojų sąraše turėti užsieniečių. Tik taip galima ne tik įtikinti tarptautinę bendruomenę aukšta studijų kokybe, bet ir tą kokybę pasiekti. Juk joks geras dėstytojas iš gero universiteto nevyks bet kur ir tikrai nevyks į prastą instituciją, nebent per klaidą ar per kieno nors asmeninę pažintį, bet taip tegalima pritraukti vieną kitą užsienietį, o ne dešimtis dėstytojų, kaip yra pas mus.“
Taigi nauda, pasak dekano, yra visapusiška: tai leidžia ir studentams pamatyti tikrai aukštą dėstymo lygį, nes atvykę užsienio profesoriai savo paskaitose demonstruoja aukščiausius standartus, be to, didėja kokybės reikalavimai ir lietuviams dėstytojams.
Beje, dėstyti į ISM vadybos ir ekonomikos universitetą užsienio mokslininkai važiuoja labai mielai – taip yra todėl, kad universitetas kviestiniams dėstytojams pasiūlo visą rinkinį paslaugų (nuo ekonomiškai išsivysčiusioms šalims gal ir neprilygstančio, bet esą gana neblogo atlyginimo bei visų išlaidų apmokėjimo iki didžiulio dėmesio ir visapusiško administracinio aptarnavimo).
Užsieniečių dėstytojų daugėja ir kituose universitetuose – dauguma jų atvyksta pagal mainų ir Vyriausybės rėmimo programas, ambasadų projektus. Taip pat vis daugiau užsieniečių įsidarbina universitetuose pagal darbo sutartis.
Štai į Vilniaus Gedimino technikos universitetą per mainų programas dėstyti kasmet atvyksta apie 150 užsieniečių. Šiemet VGTU buvo įdarbinti 28 užsienio dėstytojai iš Honkongo, JAV, Švedijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Rusijos, Taivano ir kt., paskaitas skaitė per 50 kviestinių dėstytojų. Tarp jų – pasaulinio lygio mokslo žvaigždė pastatų konstrukcijų srityje Hjustono universiteto profesorius Abdeldjelilas Belarbi. „Užsienio dėstytojų vizitai ypač praplečia akiratį tiems studentams, kurie nebuvo išvykę studijuoti ar atlikti praktikos užsienyje“, – tvirtina tarptautinių ryšių prorektorė Asta Radzevičienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rugsėjo 10 dieną paskelbtame tarptautiniame universitetų reitinge „2013–2014 QS World University Rankings” tarp geriausių pasaulio universitetų pateko ir 4 Lietuvos aukštosios mokyklos: Vilniaus universitetas (VU), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU),  Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ir Kauno technologijos universitetas (KTU).

Reitingo rengėjai deklaruoja, kad atsižvelgiant į pasaulio universitetų skaičių, QS sąrašas atspindi 4 proc. geriausiųjų aukštųjų mokyklų. Aukščiausiai iš Lietuvos universitetų įvertintas VU –  jis užėmė 601–650 vietą. Į 701+ kategoriją pateko dar trys Lietuvos universitetai – VGTU, VDU ir KTU. Pastarasis šiemet vertintas pirmą kartą.

„Nors Lietuvos universitetai šiemet užima žemesnes pozicijas, tai nereiškia, kad jų rezultatai yra blogesni, net atvirkščiai. Pavyzdžiui, VGTU duomenys yra ne ką prastesni, o studijų ar tarptautiškumo srityse – geresni nei pernai,“ – kalbėjo VGTU rektorius Alfonsas Daniūnas. „Šiemet QS reitingą papildė daugiau nei 130 naujų aukštųjų mokyklų, vertinami universitetai iš 76 pasaulio šalių, tarp jų ir Azijos, kur valstybės investicijos į aukštąjį mokslą kasmet ženkliai didinamos, bet Lietuvos universitetai vis tiek patenka tarp geriausiųjų.“

VGTU rektoriui antrino ir Zoya Zaitseva, QS reitingų Centrinės Europos regiono direktorė:
„Universitetų vertinimas – labai dinamiškas, kiekvienas turi smarkiai stengtis, kad keletą metų iš eilės išliktų toje pačioje vietoje. Labai gaila, kad trys iš keturių Lietuvos universitetų yra žemiau 700-osios vietos, bet taip greičiausiai nutiko dėl nepakankamo mokslo ir švietimo finansavimo.“

„QS World University Rankings“ skelbiamas jau dešimtus metus iš eilės. Aukštosios mokyklos vertinamos pagal šiuos kriterijus: universiteto reputaciją tarp akademikų (40%) ir darbdavių (10%), santykį tarp studentų ir dėstytojų (20%), citavimo indeksą (20%), užsienio dėstytojų dalį (5%) ir tarptautinių studentų skaičių (5%).

Sudarinėjant universitetų reitingą šiemet atsižvelgta į daugiau nei 62 tūkstančių mokslininkų ir beveik 28 tūkstančių darbdavių nuomonę. Pasak „QS World University Rankings“ rengėjų, toks aukštųjų mokyklų įvertinimo tyrimas – didžiausias ir reikšmingiausias pasaulyje.

Su šiuo reitingu glaudžiai susijusi kita vertinimo sistema – „QS Stars“, detaliau analizuojanti aukštųjų mokyklų veiklą ir įvertinanti jų pažangą konkrečiose srityse. Iš Lietuvos universitetų aukščiausiai įvertintas VGTU, kuriam suteiktas bendras trijų žvaigždučių statusas. Penkių žvaigždučių vertinimą šis universitetas gavo trijose veiklos srityse: studijų, infrastruktūros ir inovacijų.

Aukščiausias vietas „2013–2014 QS World University Rankings“ užima Jungtinių Amerikos valstijų ir Jungtinės karalystės universitetai. Geriausiu pasaulyje pripažintas Masačusetso technologijos institutas, toliau rikiuojasi Harvardo universitetas, Kembridžo universitetas, Londono universiteto koledžas ir  Londono imperatoriškasis koledžas.

Jei norime, kad mūsų valstybė pakiltų į aukštesnę lygą, reikia kad mūsų švietimo sektoriaus kokybė gerėtų kur kas greičiau, nei gerėjo pastaruosius 23-ejus metus.

Praėjusią savaitę koalicinė kairiųjų Vyriausybė patvirtino naują Valstybinę švietimo strategiją, kuri, kaip teigia švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, per ateinantį dešimtmetį, tai yra nuo 2013 iki 2022 m., visiškai pagydys raišą sistemą: pedagogų bendruomenes sudarys nuolat tobulėjantys ir rezultatyviai dirbantys profesionalūs mokytojai ir dėstytojai; Lietuvos mokyklos, kaip ir švietimo srityje pirmaujančios Suomijos, galės lanksčiau organizuoti ugdymą; bus maksimaliai plėtojami vaikų gebėjimai: ypač kaimo vaikų, gabiųjų bei atsiliekančiųjų nuo bendraamžių; taip pat bus sukurtos sąlygos mokytis visą gyvenimą. O įgyvendinus strategiją mažiausiai viena Lietuvos aukštoji mokykla atsidurs tarp 500 geriausių pasaulio universitetų.
Absoliuti dauguma visuomenės, taip pat ir švietimo atstovų, šiuos ministro teiginius pavadino seniai lauktu siekiniu, nes tai, kas pastaruosius dvidešimt trejus metus vyko Lietuvos švietimo sistemoje, netenkino nei moksleivių, nei tėvų, nei pedagogų, nei mokyklų administracijų. Deja, kaip primena privačios sostinės „Saulės” gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė, kadaise pati dirbusi Švietimo ir mokslo ministerijoje, nė viena strategija Lietuvoje dar niekada nebuvo iki galo įgyvendinta. Dažnai jos net nepradedamos įgyvendinti.
Priminsime, kad prieš porą metų mokyklų ir universitetų bendruomenės taip pat entuziastingai aptarinėjo kitą strategiją – dešiniųjų Vyriausybės parengtą fundamentalų dokumentą, Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030″. Joje švietimui ir aukštajam mokslui taip pat buvo skirtas didžiulis skyrius. Deja, šio monumentalaus dokumento vizijos, ypač dėl kaimo ir rajonų mokyklų ateities, kardinaliai nesutampa su naująja kairiųjų švietimo strategija. Todėl tikėtina, kad, jei po trejų metų grįš dešiniųjų Vyriausybė, iš dabartinės strategijos vėl liks tik skuteliai.
Kokia vis dėlto profesionalų nuomonė: ką konkrečiai turėtume keisti švietimo sistemoje, kad kiekvienas jaustume pasitenkinimą savo pasiekimais, o valstybė taptų konkurencinga, ir koks tikėtinas realiausias scenarijus – kaip atrodys mūsų švietimo sistema apie 2020 m.?

Atskirai nuo aukštojo mokslo reformuojamas švietimas rezultatų neduos
Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Zigmas Lydeka ir buvęs Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Raimundas Šiaučiūnas be užuolankų sako, jog didžiausia mūsų švietimo sistemos bėda, kad ji reformuojama atsietai nuo aukštojo mokslo, o šios sistemos glaudžiai viena su kita susijusios. Ir visos bėdos, kurios šiandien susiklostė aukštojo mokslo ar profesinio rengimo srityje, iš tikrųjų daugiausia yra nulemtos chaoso švietimo sistemoje. Ir tol, kol aukštojo mokslo pertvarka nebus suderinta su planuojamais švietimo pokyčiais, tol nieko gero tikėtis ir neverta.
Kai, pasak privačios Vilniaus kooperacijos kolegijos direktoriaus Romualdo Pusvaškio, dėl sumažėjusio gimstamumo bendrojo ugdymo mokyklose kone perpus sumažėjo mokinių, pedagogai bei mokyklų administracijų vadovai (baimindamiesi netekti darbo ar vengdami mokyklos statuso pakeitimo) pradėjo mažinti reikalavimus besimokantiesiems gimnazijoje. “Į gimnazijas priimami visi – nesvarbu, ar mokytis sekasi, ar jaunuolis mokytis nori, – komentuoja R.Pusvaškis. – Ir jau kuris laikas pas mus yra gėda po aštuntos progimnazijos klasės eiti mokytis profesijos į profesinę mokyklą. Tėvams nepatogu prisipažinti, kad jų vaikas studijuoja ne aukštojoje, galiausiai net ir savivaldybės administracija nenori, kad mažėtų gimnazistų, nes tada pabrangs mokyklų išlaikymas.”
Tad visi, net ir negebantys mokytis, kažkaip baigia vidurines mokyklas ir po jų dažnai eina ne į profesines ir netgi ne į kolegijas, kur galėtų įgyti profesinį bakalaurą, bet į universitetus ir mėgina siekti akademinio išsilavinimo.
„Deja, – priduria I.Baranauskienė, – tik nedidelė dalis gimnazistų turi potencialo mokytis gimnazijoje. Lygiai taip pat nėra normalu, kad net pusė visų abiturientų įstoja mokytis į universitetus, nors iš tikrųjų jie nepajėgūs studijuoti aukštojoje mokykloje. Šitai akivaizdu paanalizavus kitų šalių, pirmaujančių švietimo srityje, patirtį. Tarkim, Skandinavijoje į universitetus įstoja tik trečdalis visų gimnazijas baigusių jaunuolių, kiti mokosi profesijos. Taip turėtų būti ir pas mus. Mes tikrai nesame unikalūs savo gebėjimais.”
Būtent dėl to, kad gimnazijose mokosi visi, net ir nepajėgiantys siekti akademinių žinių, katastrofiškai smuko ir vidurinio ugdymo, ir aukštojo mokslo kokybė. Tuo įsitikinę beveik visi šiam straipsniui kalbinti švietimo ir aukštojo mokslo profesionalai.
„Mes nedrįstame kalbėti ir viešai pripažinti, kad mūsų gimnazijose mokosi net vaikai su žemiausiu IQ, kad tokie vaikai ateina studijuoti į universitetus ir kad mūsų universitetai dėl orientavimosi į prastą produktą, atėjusį iš gimnazijų, visiškai neatitinka šių dienų poreikio, kad mūsų mokslas nusirito į dugną. Bet tai yra faktas”, – be užuolankų apibendrina valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas. Jis įsitikinęs, kad tokios mažytės šalys, kaip Lietuva, gali išlikti tik konkuruodamos intelektu.
Patyrusiam pedagogui pritaria ir profesoriai Z.Lydeka, R.Šiaučiūnas, kolegijos direktorius R.Pusvaškis, privačios gimnazijos direktorė I.Baranauskienė.
Tiesa, prastai dirbančių ir nė vieno šimtukininko metų metais valstybiniams brandos egzaminams negebančių parengti mokyklų administratoriai išvedžioja, esą visos bėdos kylančios dėl nuolat mažėjančio finansavimo. Bet paanalizavus statistiką tampa akivaizdu, kad tokios kalbos – visiški vėjai.
Taip, skaičiuojant, kokią BVP dalį švietimui kasmet nuo 2003 m. skirdavo valstybė, matyti, kad po krizės finansavimas mažėjo, tačiau mokyklų ir vaikų skaičius jose juk taip pat menko, ir gana smarkiai. O apskaičiavus finansavimo pokytį vienam vaikui aiškėja, kad jis ne tik nemažėjo, bet netgi smarkiai pūtėsi, ypač bendrojo ugdymo mokyklose.
Štai lopšeliuose-darželiuose prieš dešimtmetį vieno vaiko finansavimas siekė 5,6 tūkst., o pernai – jau 7,6 tūkst. Lt. Šįmet, tikėtina, ši suma dar ūgtelės. Bendrojo ugdymo mokyklose 2003 m. vienam vaikui finansuoti buvo skiriama 2,8 tūkst., o pernai – jau daugiau kaip 6,3 tūkst. Lt. Profesinėse mokyklose prieš dešimtmetį vienas moksleivis valstybei kainavo 3,9 tūkst., o pernai – jau 6,8 tūkst. Lt. Mažiausiai didėjo aukštųjų mokyklų studentų finansavimas – nuo 5,1 tūkst. iki 6 tūkst. Lt už vieną.

Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė bei aukštųjų mokyklų vadovai mėgsta kartoti, kad mūsų šalies universitetų ir kolegijų lygis tikrai aukštas, o visi tuo abejojantieji yra piktavaliai mūsų valstybės ir jos institucijų menkintojai.
Kad ir ką kalbėtų oficialūs švietimo institucijų vadovai, Lietuvos gyventojų vertinimai krypsta jiems nepalankia linkme. Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, jau daugiau nei pusė apklaustųjų savo vaikams patartų studijuoti užsienio universitetuose (ankstesniais metais šis nuošimtis buvo šiek tiek mažesnis). Ir tik ketvirtadalis respondentų sutinka, kad kokybė tiek Lietuvos, tiek užsienio aukštosiose mokyklose panaši. Na, o Lietuvos universitetuose savo vaikams studijuoti patartų tik kas šeštas apklaustasis.
Respondentų taip pat pasiteiravome, kuri švietimo grandis, jų nuomone, Lietuvoje yra silpniausia. Vėlgi kai kam tikriausiai bus liūdna išgirsti, bet kone ketvirtadalis apklaustųjų pabrėžė, kad visos švietimo grandys mūsų šalyje yra silpnos. O kalbant apie konkrečias sritis, prie silpnųjų dažniau buvo minimos profesinės mokyklos, kolegijos, gimnazijos ir progimnazijos.

Jūsų nuomone, kuri švietimo grandis Lietuvoje silpniausia? (proc.)

Lietuvoje visos švietimo grandys silpnos    23,6
Profesinės mokyklos    23
Kolegijos    15,4
Gimnazijos    12,8
Progimnazijos    7,8
Universitetai    5
Nežino / Neturi nuomonės    4,6
Pradinis ugdymas    4,2
Privačios mokyklos ir privačios aukštosios mokyklos    3,2
Lietuvoje visos švietimo grandys stiprios    0,4

Kur patartumėte studijuoti savo vaikams? (proc.)

Užsienio universitetuose    51,4
Nesvarbu, kokybė tiek Lietuvos, tiek užsienio aukštosiose mokyklose panaši    25
Lietuvos universitetuose    16,6
Nežino / Neturi nuomonės    5,8
Lietuvos kolegijose    1,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. gegužės 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.