BFL

Lūkesčiai. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas Egidijus Aleksandravičius tiki, kad Lietuvos sėkmės garantas – jaunimas. Tačiau ne bet koks, o išsilavinęs plačiąja prasme. „Esu įsitikinęs, kad tikrasis universitetinis išsilavinimas apima ne tik profesines žinias, – jis turi ugdyti ir moralinį jautrumą, principingesnį, inteligentiškesnį gyvenimo vertinimą. Tik tokio žmogaus rankose yra didžiausias mūsų ateities šansas – tai elementari išmintis. Priešingu atveju jaunimas bus tik darbščių, be galo agresyvių ir aktyvių rinkos žaidėjų srautas“, – teigia profesorius.

Tikintis liberaliosios demokratijos principu, neokapitalizmo, arba laisvosios rinkos, ekonomikos našiomis savybėmis E.Aleksandravičius pastebi, jog kol kas daugiau deklaruojame, kad einame į tą pusę. VDU Lietuvių išeivijos instituto vadovas įsitikinęs, kad Lietuvai trūksta tokių žmonių kaip Petras Vileišis, Jonas Šliūpas ar Jonas Basanavičius. „Mes vis dar neturime tų tėvų statytojų, kurie ne tik valstybines institucijas kūrė, bet ir formavo darbštų, našų, kūrybingą žmogų, kuris tampa lyg tautos kūno šilkverpiu. Šita sąmonės forma, praeities refleksija, naracija pas mus dar nėra pakankamai išplėtota“, – mano E.Aleksandravičius.

– Istorikai nagrinėja istorinius faktus, tačiau būna ir vizionieriai. Ar turite Lietuvos viziją?

E.A.: Aš nemanau, kad yra tokių istorikų, kurie būtų puikūs vizionieriai, žinantys, kas bus po 25 metų. Kaip liberaliai mąstantis žmogus, manau, kad ateitis apskritai yra nežinoma. Daug lengviau kalbėti apie savo lūkesčius ir viltis – kitaip sakant, apie tai, ką norėčiau arba nenorėčiau matyti ateityje, kas mane įtikina arba ne. Pavyzdžiui, kai kurie galbūt patenkinti Pasaulio banko rekomendacijomis ir prognozėmis, esą 2050-aisiais Lietuvoje bus 2,5 mln. žmonių, vienam dirbančiajam teks du pensininkai ir nebus kam mokėti mokesčių. Tačiau aš visiškai neracionaliai sakau, kad labiau tikiu stebuklais negu Pasaulio banko prognozėmis.

Galima pajuokauti: kai prasidėjo krizė, Kaunas atsigavo. Su jokiomis prognozėmis ar logika tiesiogiai tai nėra susiję. Štai pavyzdys stebuklų, kuriais aš tikiu, – stebuklų, kurie susiję su lietuvių savijautos, sąmonės, pasitikėjimo savimi arba bent jau vienos kitos Abrahamo Maslow piramidės pakopos peržengimo būsena. Dėl to tikiu, kad Lietuva bus daug gražesnė negu Pasaulio banko prognozės.

– Ne kartą esate minėjęs, kad lietuviams trūksta tiek kosmopolitiškumo, tiek nacionalizmo. Ar lietuviai tobulėja kurioje nors vienoje šių sričių?

E.A.: Manau, kad taip, tačiau to tobulėjimo aplinkybės gana liūdnos – tai rusų agresija prieš kokią nors gretimą šalį, kurios likimas turi panašumų su Lietuva. Tai reiškia, kad vis sunkėja sąlygos tam tikroms būsenoms, patogumams, mandagaus, korektiško, kilnesnio elgesio žingsniams. Mes tobulėjame, bet aplinkybės, kurias diktuoja geopolitinė situacija, neprognozuojamo lokio, turinčio atominių ginklų, kaimynystė, gali paskatinti tendencijas, kurios saugumo labui gali priversti atsisakyti dalies žmogaus teisių, to pilietinio linksmumo ir bohemiško šurmulio – nes reikia drausmintis, mobilizuotis, gintis.

– Ar tokios tendencijos visuomenėje bręsta natūraliai?

E.A.: Tik aklas arba piktavalis sadomazochistas gali jų nematyti: keičiasi veidai, juose daug linksmumo, didesnis saugumo jausmas. Bet tuo pačiu metu didėja ir grėsmės. Žinote, istorija gali ir kartotis: kokiais 1910-aisiais, likus ketveriems metams iki vieno kruviniausių karų, buvo didžiausias optimizmas, didžiausi technikos laimėjimai, džiugesys, ir čia pat įvyko kažkas dramatiška. Antrojo pasaulinio karo atveju buvo šiek tiek kitaip, bet irgi rastume panašių momentų.

Taigi aš neatsiimu žodžių – lietuviams vis dar trūksta ir kosmopolitizmo, tai yra jausenos, kad pasaulis yra kiekvieno iš mūsų, viskas, kas jame gero ar blogo, liečia ir mus. Mums reikia skaityti tekstus ir rūpintis, kas darosi Katalonijoje, Vašingtone ar Alabamoje. Mums turi skaudėti dėl to, kas vyksta su kokiais nors indėnais Amazonės džiunglėse, – tai kosmopolitizmo dalis.

Tai nereiškia, kad kosmopolitizmas fundamentaliai prieštarauja mūsų tautiniam, nacionalistiniam liberalizmui. Kaip tik didžioji išmintis ir bet kokio neprieštaringo, teigiamo vystymosi sąlyga yra šių dviejų dalykų balansas. Aš pats save dažniausiai pavadinu liberaliu nacionalistu.

Manau, kad kosmopolitizmas – tai dalis tų, kurie galbūt baigė gerus universitetus čia, Lietuvoje, ir dirba įdomius darbus pasaulyje arba bent žino, kad dirbti Pasaulio banke trečios pakopos vadybininku nėra joks rojus. Tai kas, kad daugiau pinigų uždirbi. Visos šitos savybės, kurios liečia visus nuo Niujorko iki Bratislavos, liečia ir mus – man atrodo, čia yra tikrasis kosmopolitizmas. Toks, kuris lietuviams leistų jaustis patogiai visame pasaulyje ir pamatyti, kad visos ydos, kurios galioja mums, galioja ir pasauliui. Gal proporcijos skirtingos, bet ydos tokios pačios. Ir lygiai taip pat tai yra suvokimas, kad nesame jokia pasmerktoji žemė, kad meilė savam kraštui, savam lizdui, savo šakniai, šeimai, giminei, sau pačiam yra tiesiog ugdytinas dalykas. Netikiu, kad kokia nors tauta, nacija ir valstybė gali turėti kokią nors perspektyvą, kai įsivaizduojama, jog gali mylėti tėvynę nemylėdamas šalia esančio žmogaus arba savęs.

– Patriotizmas. Ar tai įskiepijama „savybė“, ar ji turi būti ugdoma nuo vaikystės?

E.A.: Toks kosmopolitas ir išminčius kaip Jonas Mekas gali pasakyti: „Didžiausia dovana žmogui yra gyventi ten, kur gimė.“ Net jei ir pasibastai po pasaulį, jei tavo odisėja paliečia įvairiausius kraštus, gyventi ten, kur gimei, yra pati didžiausia laimė ir ji turėtų būti vertinama. Viskas, kas veja žmogų iš tos gimtosios vietos, jau yra vertinama kontroversiškai, labai atsargiai ir įdėmiai. Kažkas turi nesisekti, kažkas turi trukdyti save realizuoti čia, jaustis gerai, kažkas turi žeminti tą žmogų, kad jis atsisako tos Dievo ir prigimties dovanos gyventi ten, kur yra gimęs. Sakyčiau, kad bet kokio patriotizmo, arba motiniškos tėvynės meilės, negalima išugdyti, jei visiškai nutolstama nuo prigimties. Negalima to išugdyti per visuotinį privalomą švietimą ir oficiozines televizines vinjetes su Lietuva, kur švyti veidai ir sakomos nenuoširdžios kalbos.

Manęs neįtikina tos priemonės, kurios šiandien yra bendrame ugdymo horizonte, arba tai, kad buvę raudonųjų kampelių mokytojai, pasidarę fanatiškais nacionalistais ar katalikais, pradeda protinti, jog per mažai patriotinio auklėjimo pamokų ir dėl to lietuviai ar jaunimas gali kažką prarasti. Arba atrandami tik labai fanatizuoti nacionalistai. Įsivaizduojama, kad kokie nors skustagalviai, karinėmis uniformomis apsirengę stipruoliai yra vieninteliai patriotizmo pavyzdžiai. Šitokio ugdymo mums dar trūksta ir aš įsitikinęs, kad jo labai reikia.

– Kokia išsilavinimo nauda valstybės gerovei? Kaip aukštasis mokslas gali prisidėti prie pokyčių mūsų valstybėje?

E.A.: Tiesiogiai. Kokybiškas aukštasis mokslas geba atsiskirti nuo siaurai nudrožto sovietinių laikų specialisto, kurio technikos ar biomedicinos žinios gali būti be galo gilios, o žmogiškosios savybės, pilietinis, humanistinis supratimas nulinis. Tai aukštojo mokslo įstaigos, kurios bent kiek suvokia, kad didžiausias uždavinys yra suformuoti jautrų inteligentą, savosios pilietinės visuomenės lyderį, sąmoningą pilietį, atsakingą už savo ir gretimos bendruomenės veiksmus, žmogų, kuris yra bent maža dalimi misionierius aptemusiuose sąmonės laukuose, kuris gali kalbėti, apšviesti ir savo pavyzdžiu rodyti, jog manomos dorybės, įmanomas kilnesnis, korektiškesnis, mandagesnis, principų besilaikančio žmogaus gyvenimas. Mano požiūris ir didžiausia viltis yra laisvas, kuriantis, atsakomybę prisiimantis žmogus, kuris pirmiausia siekia įsidarbinti savo paties sukurtos veiklos erdvėje. Štai ~artes liberales~, arba neokapitalizmo, laisvosios rinkos ekonomikos svarbiausio veikėjo ugdymo vieta.

Nežinia, kiek dabartiniai sukomercinti, technologizuoti posovietiniai universitetai gali šitokius žmones ruošti, nes pavyzdžių turime visiškai priešingų – nuo ministrų iki pačių paskutinių „klapčiukų“. Bet dėl vieno dalyko galime būti įsitikinę: be universitetų su tokia kilnia misija šios šalies tikrai laukia tik juodas scenarijus.

– Koks sėkmingos Lietuvos ateities pagrindinis ingredientas, be kurio neįsivaizduojate mūsų valstybės?

E.A.: Išsilavinimas ir didėjantis bendras vidutinis apsišvietimo laipsnis – apsišvietimo, kuris būtų ne tik apie technologines naujoves, į kurias visi postkomunistiniai baudžiauninkai šoko kaip nuogi į eketę. Kad ir ką mes manytume apie Rusiją, kad ir ką matytume bet kokiuose kadruose toliau nuo Kremliaus, vieno negalėtume niekaip paneigti: jie spartūs informacinių technologijų srityje ar kitur, bet moralė, tikėjimas teisės viešpatyste, tikėjimas apskritai aukštesniais idealais yra kažkur kitur.

Esu įsitikinęs, kad tikrasis universitetinis išsilavinimas apima ne tik profesines žinias, – jis turi ugdyti ir moralinį jautrumą, principingesnį, inteligentiškesnį gyvenimo vertinimą. Tik tokio žmogaus rankose yra didžiausias mūsų ateities šansas – tai elementari išmintis. Priešingu atveju jaunimas bus tik darbščių, be galo agresyvių ir aktyvių rinkos žaidėjų srautas, o perspektyvos tuomet ganėtinai miglotos, apytamsės. Galime studijuoti dalykus, susijusius su ekonomika, su finansais, su viskuo, kas pastatys geresnį kraštą. Bet mums reikia darbštumo, santūrios išminties, reikia suvokti, kad rūpinimasis savimi yra moralinė užduotis, o žiūrėjimas į kažkieno kito kišenę ar valdžios burną yra nuodėmė. Mums reikia darbštumo, kasdieninio taupumo, išminties suvokiant, kas šiame gyvenime kuria prasmę. Labai tikiu, kad jaunesnė karta yra atvira tokiems dalykams.

– Lietuva 2040 metais. Kuo bus išskirtinė ši nedidelė valstybė bendrame Europos Sąjungos narių kontekste?

E.A.: Norėčiau tikėti, kad ji nebus niekuo išskirtinė. Tikiu, kad išmoksime ir individualiai tarp savęs, ir grupėse, kolektyviai, su kaimynėmis – nuolatine mūsų pasakų konkurente Estija ar kitomis šalimis – būti visiškai panašūs. Svarbiausia, kad mes galime eiti kartu į kažkokį bendrą gėrį ir saugesnę, patvaresnę mūsų gyvenimo formą. Manau, kad išskirtinumas glūdi ne tuose dalykuose, kurie lemia mūsų gyvenimo materialinius pagrindus.

Nenorėčiau išskirtinumo informacinėse technologijose arba medicinos sistemos gebėjimuose. Aš norėčiau standarto, civilizacinio lygmens, kuris yra daugmaž palyginamas, bendras, o skirtumas labiau persikelia į kultūrinius aksesuarus, į tai, kas mums, lietuviams ar žemaičiams, yra kaip tarmės žodis, kastinys ar kitas patiekalas, drabužis, šypsena ar kitoks gestas. Kitaip sakant, jie sukuria mūsų kitoniškumą, bet mūsų materialinio, esminio, ~homo faber~, gaminančio žmogaus, išskirtinumo aš visai nenorėčiau.

Manau, kad ateitis kaip tik yra toje vietoje – mažinanti tokio išskirtinumo pavojus. Mums dar trūksta kosmopolitizmo, nes mums reikia užkariauti pasaulį, tik ne su rusiškais tankais, o su savo gebėjimais, kūryba, dainomis, metaforomis, simboliais, išsigalvojimais, linksmybėmis – viskuo.

Rimgailė Dikšaitė

Jono Petronio nuotr.

Lituanistika. Kodėl makaronai vadinami tik makaronais? Koks gali būti vienintelio pavadinimo šampanas? Tokių ir kitų pusiau rimtų klausimų pažeria dalį atostogų lietuvių kalbos mokslams paskyrę užsieniečiai, jau beveik dvidešimtmetį atvykstantys į lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus Lietuvos universitetuose. Tiesa, pramokti lietuviškai daliai jų pavyksta ne be dosnios valstybės paramos, tačiau atrodo, kad ši investicija atsiperka.

Iš šių intensyvių vasaros kursų ir semestro studijų Vilniuje Estebanas Kwaśniewskis parsivežė „suvenyrą“. Tokį pat amžiną, kokie buvo ir pusmečio Lietuvoje įspūdžiai. Lenkiškų šaknų turintis prancūzas išsitatuiravo geležinį vilką Lietuvos žemėlapio fone. „Po semestro studijų buvo liūdna palikti miestą, tapusį antraisiais namais, nes neradau darbo, kad būčiau galėjęs likti ilgiau“, – paaiškina E.Kwaśniewskis ir patikina, kad jei tik atsirastų galimybė grįžti į Lietuvą ne tik atostogų, su malonumu grįžtų.

Studento iš Šiaurės Prancūzijos pasakojimas apie Lietuvą prasideda Valansjene, kur jis, pasinaudojęs „Erasmus+“ mainų programa, nutarė atvykti studijuoti į Vilnių.

„Įprastai žmonės renkasi Ispaniją ar Jungtinę Karalystę, bet tik ne aš“, – pasakoja prancūzas ir priduria, kad vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursai buvo geriausias viešnagės Lietuvoje mėnuo.

Pašnekovas vardija lietuviškus pavadinimus ir sako dar negalintis pamiršti keptos duonos su sūriu ir alaus skonio, o vos išgirdus „Biplan“ dainą „Labas rytas“ jį užplūsta prisiminimai. Pusmetį istoriją Lietuvos edukologijos universitete studijavęs prancūzas pasakoja, kad jam labai patiko Lietuvos iškovotos laisvės istorija, o mažai ką iki tol težinojęs apie Lietuvą suprato, kaip svarbu prisiminti sunkiausią – okupacijos laikotarpį.

E.Kwaśniewskio paskyrą socialiniame tinkle puošia Jano Matejkos paveikslo „Žalgirio mūšis“ nuotrauka. Prancūzas paaiškina, kad šio paveikslo fragmentas susieja jo lenkišką kilmę ir šalies, tapusios antraisiais namais, istoriją.

„Dėstytojas pasakojo apie šį mūšį. Man atrodo, kad Lietuvos viduramžiai, kurių didžiausia figūra buvo Vytautas Didysis, yra vienas šauniausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Kaip turbūt jau supratote iš mano pavardės, turiu lenkiškų šaknų, todėl šis paveikslas – savotiška mano kilmės ir šalies, kurią įsimylėjau, sąjunga“, – Lietuvos prisiminimus įprasmina rugpjūtį atostogų čia sugrįšiantis prancūzas.

E.Kwaśniewskis pripažįsta, kad jam, mokančiam tik prancūziškai ir angliškai, lietuvių kalba pasirodė labai sudėtinga. Kartais sako net nesuprasdavęs kalbos logikos.

Vis dėlto ir šią vasarą istoriškai unikalios lietuvių kalbos gramatiką krims beveik šimtas svečių iš užsienio, gavusių valstybinę stipendiją. Lietuvos universitetų organizuojamuose vasaros kursuose mokosi ir kitomis priemonėmis remiami įvairių projektų dalyviai ar iš savos kišenės už mėnesį mokslų susimokantys studentai.

Į lituanistinius vasaros kursus užsieniečiai atvyksta ne tik iš JAV, bet ir iš Kinijos universitetų, o dar įvairesnės esti jų mokslų priežastys. Pavyzdžiui, vakariečiai studentai, ypač vokiečiai, mėnesį praleisti pokomunistinėje šalyje laiko tolima egzotika. Mokslininkai, jau mokantys po keliolika užsienio kalbų, nori pramokti lietuviškai, kad įskaitytų Jono Basanavičiaus raštus. Niujorkiečiui studentui atrodo būtina išmokti valstybinę kalbą, kad taptų Kauno meru ir sutvarkytų jam artimą miestą. Kolumbietis, norėjęs aplankyti senelio gimtinę, staiga joje užsibūna ilgiau – sukuria šeimą ir tampa kryždirbiu.

„Mano istorija prasidėjo nuo Jeronimo Miliaus. Dėl šio dainininko kūrybos pirmą kartą susidomėjau Lietuva. Tuo metu rašiau straipsnius portalui apie sunkiąją metalo muziką, ieškojau egzotiškų grupių, vėliau susipažinau su keliais lietuvių metalistais, tapome draugais. Kuo daugiau sužinojau apie Lietuvą, šalies kultūrą, tuo įdomesnė ji man atrodė. Na, o kiek vėliau, kai 2012-aisiais ekonominė krizė prislėgė Ispaniją, netekau darbo, grįžau gyventi į tėvų namus. Man tai buvo sunkus metas, tad gydytojas rekomendavo užsiimti mėgstama veikla. Tada ir atradau lietuvių kalbos mokytoją Ispanijoje, pradėjau mokytis kalbos intensyviau. O po kelių mėnesių mano mokytoja Erika papasakojo apie lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus Lietuvoje. Iš pradžių ši mintis gąsdino, bet klausiau jos patarimų ir taip atsidūriau pirmuosiuose vasaros kursuose Lietuvos edukologijos universitete“, – savo istoriją, prasidėjusią nuo J.Miliaus grupės „Soul Stealer“, pasakoja Laura Lokkie iš Ispanijos.

Už lietuvių kalbos pamokas Laura kelerius metus mokėjo iš savos piniginės. Pagaliau šiemet ji, kaip ir daugiau nei 90 užsieniečių, gaus valstybinę stipendiją ir toliau gilins lietuvių kalbos žinias.

Netikėčiausių asmeninių motyvų turintiems studentams ir mokslininkams valstybinę stipendiją Lietuva suteikia jau beveik dvidešimt metų. Įgyvendindami Švietimo mainų paramos fondo administruojamą valstybinių stipendijų programą šiemet užsieniečius priims Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), Vilniaus universitetas (VU), Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), Klaipėdos universitetas (KU) ir LCC tarptautinis universitetas.

Tiesa, patys universitetai vasaros kursuose sulaukia daugiau studentų: be valstybės stipendininkų, finansuojama ir dalis „Erasmus+“ mainų ar kitų projektų dalyvių išlaidų, be to, universitetai studentų pritraukia ir savarankiškai. Vis dėlto didžiausia, 1996 m. Vyriausybei priėmus nutarimą „Dėl valstybinių stipendijų ir išmokų studijoms ir mokslinėms stažuotėms skyrimo“, skiriama parama lituanistinių vasaros kursų dalyviams šiemet siekia 116 tūkst. eurų.

Vidutiniškai vieno dalyvio mėnesio mokslas kainuoja 1,2 tūkst. eurų. Didžiąją dalį išlaidų sudaro universiteto nustatomas kursų mokestis. Pavyzdžiui, KU kursų kaina yra 610 eurų, registracijos mokestis – 50 eurų, VDU – 579 eurai, o kursų registracija kainuoja 29 eurus, VU – 666 eurus. Šį konkursą laimėję užsienio studentai gauna 570 eurų mėnesinę stipendiją, o dėstytojams, mokslininkams mokama po 950 eurų.

Atrodytų, tokios vasaros stovyklos, kurių tikslas yra populiarinti lietuvių kalbą pasaulyje, skatinti užsieniečius domėtis ir pažinti Lietuvą, – brangiai kainuojanti privilegija nedidelei šaliai. Net jei ir taip, toks yra vakarietiškas gero tono ženklas. Be to, prabanga dar ir atsiperka, kaip nukerta „Veido“ kalbinti pašnekovai.

Per vasaros kursus, kaip ir per kitus tarptautinius projektus, Lietuvos universitetai randa užsienio partnerių, mokslinių interesų į šiuos kursus atvesti tyrėjai vėliau mūsiškės kultūros ir kalbos tematiką narplioja savo moksliniuose straipsniuose, kuriuos skaito plačioji akademinė bendruomenė, o valstybinę stipendiją gavę studentai po semestro parvyksta nuolatinių studijų, už kurias moka patys.

Taip ne tik garsinamas šalies vardas – šios programos skatina ir savanaudiškesnius, bet kilnius tikslus: protėvių gimtine sužavėti lietuviškų šaknų turinčius šiuolaikinio pasaulio gyventojus, kurie pasimokę nemokamuose kursuose mielai pagyventų Lietuvoje ilgėliau.

„Iš pretendentų užpildytų paraiškų matyti, kad studentus, ypač turinčius lietuviškų šaknų, domina ne tik vienkartinė galimybė pasimokyti lietuvių kalbos vasaros kursuose, bet ir ateities perspektyva grįžti į Lietuvą dirbti ir gyventi. Kai vis dar išvyksta nemažai gyventojų, puikiai žinome, kad lietuviškos kilmės žmonės tikrai gali kurti Lietuvoje. Tai privalumas. Pavyzdžiui, pretendentai paraiškose nurodo, kad norėtų siekti karjeros diplomatinėje tarnyboje, kitų darbo perspektyvų, tai rodo, kad savo ateitį bent dabar jie sieja su Lietuva“, – kasmet populiarėjančios valstybės paramos naudą aptaria šią programą organizuojančio Švietimo mainų paramos fondo (ŠMPF) Aukštojo mokslo programų skyriaus projektų koordinatorė Donata Pečiukėnienė.

ŠMPF duomenimis, daugiausiai paraiškų šiemet sulaukta iš Ukrainos (15 proc.), Lenkijos (14 proc.) ir Baltarusijos (11 proc.), o populiariausi buvo LEU vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursai. Į juos pakliūti pageidavo 35 proc. pretendentų, dar apie 28 proc. vasaros mokslams rinkosi KU.

LEU, vasaros kursus organizuojantis nuo 2004 m., šiemet priims pagal skirtingas programas atvyksiančius 65 užsieniečius, iš kurių 98 proc. gaus visišką arba dalinį finansavimą. „Tai ambasadorystė, iš kurios neuždirbsi“, – patikina LEU Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė Vilma Leonavičienė, kuruojanti LEU vasaros kursus užsieniečiams.

Ji skaičiuoja, kad didžiausią dalį, beveik pusę, kursų kainos sudaro dėstytojų atlygis, sudėtingos kalbos mokymo metodikos parengimas, kursų programos sudarymas, kitos išlaidos – pažintinių savaitgalio išvykų organizavimas, logistika, apgyvendinimas.

Nors tokių pažintinių mokyklų nauda neabejojama, dalyvavimas remiamas ir biudžeto, ir europiniais pinigais, jas organizuojant neapsieinama be biurokratinių trukdžių, kad ir vykdant viešuosius pirkimus: studentus su etnokultūra reikia supažindinti pigiausioje, dirbtinėmis gėlėmis apkaišytoje sodyboje, bet ne autentiškoje žemaitiškoje troboje ir t.t. Be tokių detalių, tolimas kelias į Lietuvą dėl mėnesio trukmės kursų jų dalyviams neretai būna nuklotas sunkesnėmis kliūtimis.

„Viskas prasideda nuo vizų. Jų išdavimo tvarka, ypač trečiosiose šalyse, yra problemiška. Šri Lankoje, Peru, Kinijoje studentai turi spėti konkrečiai paskirtomis dienomis įveikti didžiulius atstumus, kad galėtų gauti vizą. Siekiame, kad tie, kurie atvyksta studijų tikslais, nepatektų į bendrą laukiančiųjų eilę, tam reikėtų patvirtinimo raštų. Tačiau dėl nesutvarkytos vizų sistemos studentai, ypač iš Kinijos, kitų tolimų kraštų, vėluoja arba lėktuvo bilietus turi pirkti paskutinę minutę, kai jie gerokai pabrangsta, ir kursų tenka atsisakyti. Juk net jei kelionės išlaidos ir apmokamos, jos vis tiek turi ribas“, – komentuoja V.Leonavičienė.

Pasak V.Leonavičienės, universitetas laikosi politikos pasinaudoti įvairių programų finansavimo šaltiniais, kad tik studentams reikėtų primokėti kuo mažiau. Vis dėlto, net ir nesurinkęs tiesioginių mokesčių iš šių kursų dalyvių kišenės, realią naudą universitetas gauna. Mat nemaža dalis studentų sugrįžta mokytis į nuolatines magistrantūros studijas, ne ES šalių studentai atvyksta studijuoti kokio nors modulio, kad jų diplome atsirastų europinių studijų kreditų.

Ukrainos Černovicių universitete jau veikia centras, kuriame vyksta lietuvių kalbos paskaitos, o Vroclavo universiteto studentai rengia paskaitas apie lietuvių ir lenkų santykius. „Maždaug trečdalis mūsų universiteto vasaros kursų dalyvių lieka studijuoti Lietuvos universitetuose arba sugrįžta į kitais metais organizuojamus kursus“, – skaičiuoja V.Leonavičienė.

Ji priduria, kad, priešingai nei pirmaisiais vasaros mokyklų gyvavimo metais, jau aštuonis jų sezonus nebereikia investuoti į kursų reklamą ir informacijos sklaidą, nes pati geriausia reklama – iš lūpų į lūpas – pasklinda savaime. Iš paskos vasaros kursų dalyviams į kitąmet organizuojamus kursus atvyksta jų bendrakursiai ir bičiuliai.

„Vakarų Europos studentai, ypač vokiečiai, prancūzai, nori ne iš pasakojimų patirti, kaip iš tiesų gyvename posovietinėse šalyse. Sulaukiame daug studentų iš Lenkijos – Vroclavo, Silezijos, nes jiems Lietuva dar neatrasta šalis, – su kursų dalyvių geografija supažindina LEU atstovė. – Žinoma, kai į vieną grupę susiburia studentai iš 25 šalių, tenka suderinti ir politinius interesus. Pavyzdžiui, kai reikia dirbti grupėse, studentas iš Azerbaidžano gali pasakyti, kad nebus vienoje grupėje su studentu iš Armėnijos, arba ukrainietis gali atsisakyti bendradarbiauti su studentu iš Rusijos. Tokių diplomatinių uždavinių iškyla.“

Populiarumo nestokoja ir kitų šalies universitetų siūlomi vasaros kursai. Pavyzdžiui, KU vasaros lituanistikos mokykla per trylika gyvavimo metų išaugo dešimt kartų, todėl šiemet universitete organizuojama ir analogiška žiemos mokykla.

KU Humanitarinių mokslų fakulteto Kalbų ir kultūrų centro direktorė, lietuvių kalbos kursų koordinatorė Jūratė Derukaitė vieną po kitos pasakoja kursų dalyvių istorijas ir sako, kad be vargo galėtų sudėti jas į novelių knygą: tiek per daugiau nei dešimtmetį nutiko ir jausmingų, ir nepakartojamų istorijų. Visus tuos pasakojimus sieja užsimezgęs ryšys, nesvarbu, profesinis, šeiminis ar idėjinis, ir, savanaudiškai kalbant, nauda Lietuvai. J.Derukaitė apibendrina, kad nors daugiausiai vasaros kursų dalyvių atvyksta gavę valstybines stipendijas, KU kursuose mokosi verslininkai, įsikūrę Klaipėdos regione, čia pat šeimas sukūrę užsieniečiai.

Pavyzdžiui, Kolumbijoje gimęs Aleksas Eugenijus Kulvietis į pirmąją KU stovyklą atvyko 2002 m., mokėdamas vos kelis lietuviškus žodžius. Vasaros kursuose jis susipažino su mergina ir sukūrė šeimą. Vėliau, KU baigęs kalbotyros magistrantūrą, A.E.Kulvietis tapo ispanų kalbos dėstytoju, o šiandien kartu su žmona organizuoja KU vasaros kursų kultūrinę programą, dirba ispaniškai kalbančių kruizinių laivų keleivių gidais Klaipėdoje.

„Jis yra puikus Lietuvos ambasadorius – Pasaulio lietuvių bendruomenės narys. A.E.Kulvietisyra kryždirbys, jau surengęs kelias parodas Lietuvoje“, – sako J.Derukaitė.

Italas Flaviano Bertaina, kuris kursams KU šiemet jau trečią kartą paskirs dalį savo atostogų, kaip patikina J.Derukaitė, jau laisvai kalba lietuviškai ir išmano Lietuvos istoriją bei kultūrą. Šis Pavijos universiteto filosofijos magistrantas KU atliko ir „Erasmus“ praktiką, vedė italų kalbos kursus, o pernai padėjo organizuoti vasaros mokyklą ir buvo svečių gidas kelionėje po Lietuvą.

Po dviejų vasarų kursų Klaipėdoje lietuvių kalbos dėstymą į Kijevo Taraso Ševčenkos valstybinio universiteto darbotvarkę stengiasi įtraukti ir Igoris Koroliovas, Bendrosios kalbotyros katedros ir Klasikinės filologijos instituto dėstytojas, kurio prosenelis buvo lietuvis.

Svarbus šiuose kursuose yra dėstytojų ir tyrėjų dalyvavimas. Tarptautines gijas su užsienio partneriais jau kurį laiką mezgantys Lietuvos universitetai būtent per akademinės bendruomenės narius atranda naujų partnerystės formų. Pavyzdžiui, kad VDU pradėtų bendradarbiauti su Bulgarijos mokslų akademija, pakako dviejų jos mokslininkų vizito į VDU vasaros kursus. „Jie mokėsi lietuvių kalbos, kad galėtų perskaityti J.Basanavičiaus raštus. Kaip pasakojo jie patys, per tą mėnesį pramoko tiek, kad galėtų juos suprasti, vėliau rašė iš to mokslinį straipsnį“, – pasakoja VDU tarptautinių programų vadovė Žydrūnė Žemaitytė-Kviklienė.

VDU valstybinių stipendijų programoje dalyvaujantieji nuo pat jų atsiradimo įgyvendina ir kitas programas, pavyzdžiui, su JAV lietuvių bendruomene. Per beveik dvidešimtmetį VDU vien vasaromis lietuvių kalbos išmokė apie 600 kitataučių.

„Veido“ pašnekovai sutartinai tvirtina, kad užmegzti tarptautinius ryšius padeda atvykusiųjų motyvacija. Tiesa, kiek lietuvių kalbos jie pramoks per intensyvius mėnesio kursus, taip pat, žinoma, lemia gimtosios kalbos panašumas į lietuvių. Įprastai kitataučiai, atvykę su A1 kalbos mokėjimo lygio žiniomis, po kursų pasiekia A2, B1 kalbos mokėjimo lygį.

VU šiemet į penkias vasaros kursų grupes pagal kalbos mokėjimo lygį priims 55 studentus, 17 iš jų yra gavę valstybines stipendijas. VU Lituanistinių studijų katedros dėstytoja, lietuvių kalbos kursų vadovė Virginija Stumbrienė paaiškina, kad kursų dalyvių tikslai, tad ir kalbos mokėjimo lygis, skiriasi: „Kursai yra intensyvūs: per mėnesį 80 valandų skiriama kalbos, 10 – kultūros paskaitoms. Kalbos kasdien mokomasi po 4–6 akademines valandas. Mokymosi būdas yra komunikacinis, kad studentai ne tik sugebėtų linksniuoti, asmenuoti, bet ir išmoktų gramatikos, kuri reikalinga vienaip ar kitaip bendraujant, pavyzdžiui, apsiperkant parduotuvėje. O besimokantieji aukštesniuoju lygiu diskutuoja, skaito grožinę literatūrą.“

VDU atstovė Ž.Žemaitytė-Kviklienė patvirtina, kad dėl kursų intensyvumo per vieną vasaros mėnesį galima išmokti daugiau nei per semestrą, turint kelias kalbos paskaitas. Pasak jos, svarbiausia, kad karštuoju metų laiku vykstančios paskaitos būtų ne nuobodžios, bet interaktyvios. VDU užsienio studentai mokosi parke, parduotuvėje, kartu su mokytojais eina į kavinę aiškintis patiekalų ir prieskonių pavadinimų.

„Galima sakyti, visi jau po poros savaičių mokslų gali papasakoti apie savo dieną, savaitgalio įspūdžius, o po visų mėnesio kursų gali palaikyti lengvą pokalbį, susikalbėti parduotuvėje, mieste, –  apibendrina VDU tarptautinių programų vadovė ir pasakoja, kaip įdomiai užsieniečiai atranda lietuvių kalbą: Italai visada pastebi, kodėl turime tik vieną žodį „makaronai“, nes juk makaronai turi turėti pavadinimą. Prancūzai tą patį sako apie šampaną. Italams dar patinka jų kalbos kilmės žodis „pomidoras“, kartais jie atranda ir savo vardus, pavyzdžiui, vokiečiai – vardą Silkė.“

Gabija Sabaliauskaitė

„Studentų skaičius tiek dėl gimstamumo, tiek ir dėl emigracijos smarkiai mažėja, tai nemaloni tiesa, kurios kai kurie universitetai nenori pripažinti, bet kuo toliau bus ignoruojamos studentų mažėjimo tendencijos ir toleruojama nepakankama studijų kokybė, tuo bus katastrofiškesnės aukštojo mokslo pasekmės Lietuvoje“, – perspėja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius, matematikas prof. Juozas Augutis.

Rimgailė DIKŠAITĖ

Profesoriaus nuomone, Lietuvoje universitetai be reikalo kovoja tarpusavyje, kai galėtų stiprinti jėgas populiarindami Lietuvos, kaip mokslo šalies, įvaizdį pasaulyje ir stengdamiesi pritraukti studentų iš užsienio, tarpusavyje bendradarbiaudami. Bet tam, pasak VDU rektoriaus, reikia naujo efektyvaus universitetų veiklos modelio.

– Kaip vertinate dabartinę universitetinių studijų sistemą Lietuvoje ir kokie reikalavimai turėtų būti jai keliami siekiant aukštesnės studijų kokybės? – paklausėme J.Augučio.

– Universitetai Lietuvoje dažnai kritikuojami, lyginami ir vertinami įvairiuose reitinguose tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Visa tai atskleidžia, kad Lietuvos švietimo sistemoje toli gražu nėra viskas gerai, tačiau nėra taip ir blogai. Galima sakyti, pasiekiame transformacijos lūžį, nuo kurio priklauso, į kurią pusę toliau vystysis Lietuvos aukštasis mokslas – į gerąją ar ne.

Dabartinės tendencijos rodo, kad regioniniai universitetai surenka vis mažiau studentų, ir aš tuo tikrai nesidžiaugiu. Lietuvai regioniškumas – labai svarbus. Dabar matome, kad vyksta spartus „kraustymasis“ į sostinę ir kai kurios aukštosios mokyklos žaidžia tik Vilniaus korta, nes yra įsikūrusios būtent ten. Tokia koncentracija sostinėje naudinga nebent Vilniui. Netgi ir pagal Europos Sąjungos direktyvas regionų plėtra, modernėjimas ir stiprinimas turėtų būti skatinamas, o ne žlugdomas, todėl bent jau universitetų centrai regionuose turėtų išlikti. Nors kai kurie ir kalba apie tam tikrų universitetų uždarymą, nemanau, kad tai geriausia išeitis.

Lietuvos švietimo problema yra kita – per daug besidubliuojančių programų, o ne universitetų. Taip pat nėra tinkamos universitetų absolventų vertinimo sistemos, nes apskaičiuojamas tik greitas absolventų įsidarbinamumas, o ne tolesnė profesinė karjera. Kiekvienoje šalyje yra specifinė darbo rinka, į kurios poreikius turi atsižvelgti ir studijų programos Lietuvoje. Tačiau vertinti reikia ne tik trumparegiškai – iškart skaičiuoti, kad, pavyzdžiui, pagal darbo biržos duomenis, po studijų baigimo daugiausiai teisininkų neturi darbo, bet įsigilinti į platesnę statistiką. Pavyzdžiui, paskaičiuoti, kad po 5–7 metų tų pačių teisininkų gaunamos pajamos yra kur kas didesnės nei, tarkim, kitų specialybių absolventų, kurie galbūt iškart susirado darbą.

– Kaip suderinti studentų mažėjimą ir būtinybę didinti studijų kokybę?

– Tai uždavinys, kurį reikėjo išspręsti vakar, juolab kad pasaulinės praktikos tokiam sprendimui seniai yra. Lietuvos švietimo sistemos išsigelbėjimas nuo nepakankamos studijų kokybės ir vis mažėjančio studentų skaičiaus, mano siūlymu, galėtų būti aukštųjų mokyklų jungtiniai klasteriai ir jų jungtinės studijų programos, kurioms būtų taikomi bendri aukšti standartai. Taip būtų užtikrinama pirmiausia studijų kokybė, nes studijuoti įstotų tik gabiausi, o studijų dalykus dėstytų geriausi savo srities profesionalai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Garsiausi pasaulio universitetai – Harvardas, Kembridžas, Oksfordas veikia tokiu principu.

– Kaip toks universitetų konsorciumas atrodytų ir veiktų Lietuvoje?

– Jungtiniuose aukštųjų mokyklų klasteriuose, dėl kurių vyksta diskusija su Švietimo ir mokslo ministerija, stojama būtų ne į konkrečią specialybę, bet į studijų krypčių grupę. Pavyzdžiui, stojama į socialinius mokslus ir tik po dvejų metų renkamasi konkreti socialinių mokslų specialybė.

Tokia praktika egzistuoja Vakarų universitetuose, kur aukštasis mokslas vykdomas artes liberales principu. Tokių universitetų pagrindinis išskirtinumas – gebėjimas kitaip organizuoti studijas, mokslo tyrimus, bendruomenės gyvenimą. Pagrindinė laisvųjų menų idėja – galima ir reikia ne tik studijuoti pagrindinį studijų dalyką, bet ir  būti neatitrūkusiam nuo įvairių kitų sričių: kultūros, gamtos, menų, kalbų mokymosi.

Taigi ir Lietuvoje būtų galima padaryti taip, kad studentas pirmus dvejus metus studijuotų bendrinius dalykus ir tik vėliau rinktųsi konkrečią studijų programą. Taip regioniniai universitetai priimtų kad ir nedaug studentų, bet jų turėtų, ir jie pirmus kursus mokytųsi visi kartu, o vėliau, nuo trečio kurso ar magistrantūros, studijas tęstų partneriniame universitete, kuriame rastų koncentruotą programų įvairovę ir geriausias profesorių, dėstytojų bei mokslo tyrėjų pajėgas.

– Kokia platesnio ir kokybiškesnio išsilavinimo nauda?

– Dabartiniai jaunuoliai pasižymi drąsa, siekia žinių ir, žinoma, yra puikiai įvaldę šiuolaikines technologijas, jiems nesvetimas naujų idėjų ir dalykų kūrimas bei įgyvendinimas. Visa tai suteikia puikų pagrindą kuriant ateities specialybes, kurių šiandien galbūt dar negalime ir įsivaizduoti, tačiau jau dabar puikiai suprantame, kad daugelio tradicinių specialybių nebeliks, todėl plataus profilio išsilavinimo aktualumas tik didės.

Augti turi studijų kokybė, kuri ir būtų pagrindinis traukos elementas renkantis universitetą. Trypčioti vietoje ir dar ilgiau laukti pražūtinga, nes ir taip yra pernelyg uždelsta imantis konkrečių, o svarbiausia – efektyvių universitetų pertvarkos veiksmų, kurių tikrai reikia. Tai parodė ir šių metų stojimas į universitetus, tai atskleidžia ir tarptautinių ekspertų vertinimai.

LSU

Neseniai 80-ąsias veiklos metines atšventęs Lietuvos sporto universitetas (LSU) atkakliai kratosi sportininkų kalvės etiketės. Šios aukštosios mokyklos pastarųjų metų pažangą geriausiai galima apibūdinti sporto terminu: atliktas įspūdingas mokslo spurtas.

„Šiandien LSU – originalių sporto mokslo idėjų kūrimo ir patikrinimo laboratorija. Mūsų misija – išskirtiniais tarptautinio lygio sporto mokslo tyrimais, studijomis ir inovacijomis skatinti, mokyti, kurti bei plėtoti psichinę, emocinę, fizinę ir socialinę visuomenės narių gerovę, įgalinančią pozityviai bei išmintingai įveikti socialinius, ekonominius, kultūrinius, moralinius iššūkius. Mes orientuojamės į europietišką sporto universitetų kultūrą. Panašių mokslo įstaigų pasaulyje yra apie du šimtus, o mes siekiame tik aukščiausio europinio mokslinio pažinimo lygio“, ‑– ambicijų neslepia LSU rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas.

Šiemet atlikę LSU institucinį vertinimą tarptautiniai ekspertai pabrėžė, kad per pastaruosius trejus metus ši Lietuvos aukštoji mokykla pasiekė netikėtai daug, čia, ypač mokslo srityje, vyko ženklūs pokyčiai. Tiek strateginis valdymas, tiek mokslo tarptautiškumo lygis, studijų kokybė ir poveikis šaliai buvo įvertinti puikiai. Išvadoje rašoma: „Ekspertų grupė buvo sužavėta LSU vadovybės ir personalo įsipareigojimo ir per pastaruosius dvejus metus pasiektos pažangos.“

Neseniai Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) užsakymu  tarptautiniai ekspertai pirmą kartą nuodugniai įvertino visų Lietuvos mokslo institucijų kuriamo mokslo kokybę.  LSU Sporto biomedicinos fakulteto mokslinė veikla gavo įvertinimą „stiprus tarptautinis lygmuo“, o Sporto edukologijos fakultetas ‑– „stiprus nacionalinis lygmuo su akivaizdžiai matomais tarptautiniais elementais“.

„Ypač norime pasidžiaugti, kad mūsų biomedicinos mokslas buvo įvertintas ir pateko tarp penkių geriausių Lietuvos universitetų-institucijų (tarp jų – VU Medicinos fakultetas), o sporto edukologijos – tarp geriausių socialinių mokslo institucijų. Galima teigti, kad abu Lietuvos sporto universiteto fakultetai yra tarp Lietuvos mokslo lyderių, – to mūsų aukštosios mokyklos istorijoje dar nėra buvę. Žinoma, tokiu įvertinimu labai džiaugiamės, tačiau suprantame, kad dar turime nemažai nuveikti. LSU strategijoje numatyta, kad per artimiausius 10 metų privalome padvigubinti mokslinį produktyvumą“, – neslepia rektorius.

Universitetas yra parengęs ir patvirtinęs ilgalaikę plėtros strategiją iki 2030 m. „Penkerių metų laikotarpis per trumpas žiūrint į ateitį, todėl pasekėme kitų pasaulio mokslo ir mokymo institucijų pavyzdžiu. Perspektyvoje save matome kaip unikalų, nedidelį, netgi turintį mažesnį negu dabar studentų skaičių universitetą, glaudžiai bendradarbiaujantį su elitiniais pasaulio sporto mokslo centrais bei šalies aukštosiomis mokyklomis. Tačiau, žinodami savo specifiškumą, privalome orientuotis tik į geriausius pasaulyje. Šiame dokumente išdėstėme, kokiomis kryptimis LSU ketina eiti“, ‑– pasakoja A.Skurvydas.

Pirmasis ir svarbiausias tikslas – aukščiausio pažinimo lygis sporto mokslo srityje. Biomedicinos srityje iki 2030 m. kartu su Skandinavų judesių ir raumenų tyrimų mokslo klasteriu planuojama įsitvirtinti tarp lyderių pasaulyje, socialinių mokslų srityje – būti lyderiais Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Jau ir dabar pagal sporto mokslo pasiekimus LSU pralenkė Tartu universiteto sporto mokslininkus.

LSU atliekami fundamentalūs ir taikomieji tyrimai griaučių ir nervų sistemos srityje, ieškoma įvairių optimalių fizinio aktyvumo krūvio metodų, kurie treniruotų, ugdytų įvairaus amžiaus žmonių – vaikų ir senyvo amžiaus, sveikųjų ir neįgaliųjų, sportininkų ir nesportuojančiųjų ne tik raumenų ir kaulų sveikatą, širdies bei kraujagyslių, kvėpavimo sistemų darbingumą, bet ir galvos smegenų, ypač  kognityvinį, darbingumą, kitaip tariant, gebėjimą priimti greitus ir teisingus sprendimus.

„Fizinis aktyvumas teigiamai veikia trumpalaikę ir darbinę atmintį, jei taikomos optimalios apkrovos, – treniruoja vadinamąją galvos smegenų vykdomąją, arba savęs kontroliavimo, funkciją. Mūsų tikslas – nustatyti optimalius krūvius ir bandyti juos susieti su gyvenimo kokybės gerinimu, mokymosi pasiekimais. Anglų mokslininkai nustatė, kad žmonės, kurių vykdomoji funkcija veikia gerai, uždirba apie 0,5 mln. svarų sterlingų daugiau negu tie, kurių vykdomoji funkcija neveikia“, ‑– argumentus vardija A.Skurvydas.

Kita, ne mažiau svarbi ir įdomi kryptis – sporto genetika. LSU turi stiprių mokslininkų, kurie bendradarbiaudami su kolegomis iš Anglijos atlieka tyrimus genetikos srityje, ieško, kokie genai atsakingi už antsvorį, kaip pasitelkus genetiką mažinti nutukimą, stiprinti organizmą, intelektinį Lietuvos žmonių potencialą.

LSU yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su didžiausiu pasaulyje Raumenų tyrimo klasteriu. Šis norvegų, danų, švedų mokslininkų klasteris yra stipriausias pasaulyje „proto junginys“, kuriame atliekami fundamentalūs ir taikomieji raumenų fiziologijos ir biomechanikos tyrimai. Glaudūs ryšiai universitetą sieja ir su Karolinskos (Švedija) institutu – vienu stipriausių Europoje, kartu atliekami genetikos tyrimai.

„Kai kitos šalies aukštosios mokyklos išgyvena studentų mažėjimo laikotarpį, LSU per pastaruosius metus šį procesą pavyko stabilizuoti. Pirmuoju pasirinkimu LSU renkasi daugiau kaip 700 jaunuolių. Ir šioje srityje esame ryškūs lyderiai, o mūsų treniravimo sistemos programa pagal populiarumą patenka į pirmąjį dešimtuką“, – džiaugiasi LSU rektorius.

Vilma Kasperavičienė

BFL

Apie aukštojo mokslo ir bendrąsias švietimo tendencijas, svarbiausius laukiančius darbus svarsto naujasis Mykolo Romerio universiteto rektorius, buvęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras doc. dr. Algirdas Monkevičius.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus teigimu, vienas svarbiausių aukštosios mokyklos sėkmės dėmenų – dėmesys kiekvienam individui, suvokiant, kad žmogaus asmeninė sėkmė yra valstybės sėkmė. O sektis žmogui gali tada, kai jis atranda savo kelią, išskleidžia ir realizuoja savo potencialą. Lydėti jį šiame kelyje yra aukštosios mokyklos misija, prisidedanti prie visuomenės ir valstybės pažangos.

„Manau, kad pagrindinis universiteto uždavinys – dinamiškai keičiantis aplinkybėms išlaikyti šią sėkmę. O iššūkių kyla nemažai. Viena, dabar labai mažėja abiturientų. Kaip tai spręsti? Matau du kelius: skiriant dėmesio kiekvienam studentui ir skatinant grįžti išvykusiuosius. Pavyzdžiui, mes vieni pirmųjų sukūrėme programas, kurios vyksta nuotoliniu būdu. Jose studijuoja lietuviai, gyvenantys Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje. Taigi, tikėtina, kad šie žmonės ketina po kurio laiko parvažiuoti ir kurti ateitį Lietuvoje“, – sako Algirdas Monkevičius.

Vis daugiau svarbos įgyja mokymosi visą gyvenimą strategija – o Lietuva kaip tik šioje srityje labai atsilieka. „Šalys, kurios turi aukštus mokymosi visą gyvenimą rodiklius ir sugeba derindamos valstybės biudžeto, darbdavių paramą nuolat kelti savo gyventojų kompetencijas, yra stiprios ekonomiškai, o žmonės jose – laimingesni, – pasakoja rektorius. – Švedijoje, Danijoje, Suomijoje šie rodikliai labai aukšti, o Lietuvoje esame maždaug ties viduriu. Statistiniai duomenys rodo, kad geri mokymosi visą gyvenimą, suaugusiųjų švietimo ir įvairių socialinių grupių įtraukties į mokymosi procesą rodikliai tiesiogiai koreliuoja su aukštais žmonių laimės ir sėkmės jausmo rodikliais.“

MRU įdiegta kompleksinė karjeros stebėsenos sistema sudaro sąlygas stebėti, kaip šio universiteto absolventai integruojasi į darbo rinką. „Šių metų sausio pradžioje iš kelių dešimčių tūkstančių mūsų absolventų darbo biržoje buvo registruota per šimtą asmenų, – teigia universiteto vadovas. – Apskritai baigusieji studijas sudaro tik 0,05 nuošimčio bedarbių. Kuo žmonių išsilavinimas aukštesnis, tuo mažiau jų neranda darbo arba jie nėra ilgalaikiai bedarbiai. Galima sakyti, kad gyvenimo kokybė tiesiogiai susijusi su mokymusi. Kuo žmonės labiau išsilavinę, tuo sunkiau jais manipuliuoti. Jeigu visuomenės išsilavinimo lygis žemas, atsiranda patogi terpė informaciniams karams, daugėja kriminalinių nusikaltimų.“

Pasak rektoriaus, išsilavinimas nėra tolygu gautam diplomui. Išsilavinęs žmogus siekia nuolat tobulėti, savarankiškai kelti savo kompetencijas ir įgyti naujų. Tai daryti vis labiau skatina tiek pažangios įmonės, tiek viešasis sektorius, norintys veikti efektyviau ir teikti didesnę naudą piliečiams. Tendencijos yra tokios: kuo aukštesnis žmonių išsilavinimas ir kuo aktyviau jie dalyvauja mokymesi visą gyvenimą, tuo tikimybė prarasti darbą yra mažesnė, o sėkmingai siekti karjeros ir daugiau uždirbti – didesnė.

Darbdaviai laukia plataus profilio specialistų

A.Monkevičiaus teigimu, tarptautiniu mastu vis aiškiau skamba prognozės, kad iki 2050-ųjų diplomą pakeis vadinamasis kompetencijų portfelis, susidėsiantis iš labai įvairių kompetencijų: „Darbdaviams tos įvairovės ir reikia. Iš užsienio grįžę Lietuvos universitetų alumnai kalba apie tai, kad norint įsitvirtinti darbe specialiųjų gebėjimų reikia vis mažiau. Šiandien reikalingi bendrieji gebėjimai: mokėti dirbti komandoje, bendrauti, kartu priimti sprendimus, rasti informacijos, gebėti dirbti su partneriais, įvairiais metodais generuoti idėjas. Bazinės žinios svarbu, bet dar svarbiau susirasti tas žinias informacijos vandenyne.“

Šiemet mokyklą baigiantiems jaunuoliams MRU rektorius linki renkantis studijų programą galvoti, kokias bendrąsias kompetencijas ji ugdo. Programos yra sudaromos diskutuojant su darbdaviais, kokių darbuotojų reikės, žvelgiant bent penkerius metus į priekį. Nėra jokios abejonės, kad darbdaviai tikėsis kūrybingų ir gebančių dirbti komandoje žmonių. Ateityje vis dažniau reikės veikti daugiatautėje, tarpkultūrėje aplinkoje, mokėti priimti sprendimus, būti lyderiu. ES prognozuojama, kad jau 2020-aisiais 25 proc. sumažės rutininių darbų ir padidės aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Ypač plėsis paslaugų – transporto, statybos, logistikos sektoriai.

A.Monkevičius mano, kad siaurų techninių specialybių netrukus beveik nebeliks, todėl kalbėti, esą kažkokių specialistų parengiama per daug ar per mažai, anot jo, – vakar diena: „Net besirenkantieji technologijas neturėtų pamiršti, kad jie dirbs komandoje, su kuria reikės plėtoti verslą, turėti tiek ekonomikos, tiek filosofijos žinių, mokėti kalbų. Kiekvienas žmogus, kiekvienas darbuotojas turi būti įvairiapusiškas, pilietiškas, gebantis bendrauti. Žinoma, renkantis aukštąją mokyklą dar labai svarbu, kokia ten aplinka, kokios saviraiškos galimybės, kaip veikia savivalda, ar plėtojami tarptautiniai mainai ir kt.“

Be to, rektorius pabrėžia, kad universitetas yra žinių kūrimo, mokslo institucija. Tai, ką sukuria mokslas, turi būti naudinga žmonėms, verslui ir valstybei. Į mokslinę veiklą labai svarbu įtraukti tiek studentus, tiek praktikus ir socialinius partnerius – nevyriausybines organizacijas, savivaldybių, verslo įmonių atstovus, kurie siekia gerinti savo veiklą, teikiamų paslaugų kokybę ir prieinamumą.

„Pavyzdžiui, jau rugsėjį šalia universiteto atversime laboratorijų tinklą, kuriame darbuosis mokslininkai, o trečdalis jų bus studentai. Bus įkurta 19 laboratorijų, kuriose bus kuriamos moksliniais tyrimais grįstos socialinės inovacijos, ieškoma būdų, kaip pasinaudojant mokslu pakeisti žmonių gyvenimą. Diegiant socialines technologijas labai svarbu pažinti interesų grupes, įtraukti jas į sprendimų priėmimo svarstymą, paversti kokios nors idėjos šalininkais – tik tada jos virs inovacijomis“, – neabejoja A.Monkevičius.

MRU veiklos sėkmės rodikliai, pasak rektoriaus, labai aiškūs: tai į studijų programas priimtų, ją baigusių studentų skaičius ir, svarbiausia, jų gebėjimo rasti darbą bei verslumo lygis. Aukščiausiu pasiekimu laikoma tai, kad darbo vietų sukuria patys absolventai. 90 proc. įsidarbinamumo lygį siekiama išlaikyti ir ateinančius penkerius metus.

Siūloma mažinti atskirtį ir atrasti lyderių

MRU rektoriaus teigimu, švietimo sistemos atsakomybė yra padėti kiekvienam žmogui atskleisti savo talentus ir nuolat tobulėti: „Svarbu sukurti ir palaikyti ryšį su visomis švietimo grandimis, pradedant nuo darželio.“

Švietimo misija – nuo pat pradžių suteikti žmogui galimybių ir paskatų, kad jis nesukluptų ties jokiu švietimo sistemos slenksčiu ir išliktų motyvuotas.

Pasak rektoriaus, dažnai nutinka taip, kad perėjimas iš vienos ugdymo pakopos į kitą nevyksta sklandžiai ir iššvaistoma daug talento. Kaip šiame kelyje neprarasti nė vieno žmogaus – ne vien edukologijos specialistų rūpestis. Reikalingos socialinės inovacijos, tinkamos ugdymo aplinkos kūrimas. Kaip pavyzdį A.Monkevičius pateikia MRU su Pietų Korėjos Dongseo universitetu vykdomą jungtinę bakalauro studijų programą „Skaitmeninis turinys“: „Tai, kokius žaidimus vaikai žaidžia, kokiomis programomis naudojasi, gali tiek griauti, tiek ugdyti jų pasaulėvoką ir asmenybę. Mūsų su Dongseo universitetu vykdoma programa pasiūlys alternatyvą komercinei, vartojimą skatinančiai skaitmeninei produkcijai. Šias ugdomąsias programas bus galima diegti mokyklose.“

Tokie dalykai, kuriami bendradarbiaujant su partneriais iš viso pasaulio, skirti tam, kad kiekvienas vaikas iki universiteto, kolegijos ar profesinės mokyklos ateitų neturėdamas didelių spragų. Pašnekovo teigimu, svarbu kurti ne tik palankią mokymosi aplinką, bet ir sąveiką su tėvais, mokyklos bendruomene. Padėti tėvams atrasti ir nuo ankstyvo amžiaus pažinti savo vaikų polinkius, gebėjimus.

„Taip pat būtina keisti požiūrį. Dar ir šiandien kai kuriems gėda pasakyti, kad jų vaikas mokosi amato. Bet tai absurdas – pažiūrėkite, kiek yra garsių pasaulyje meistrų, turinčių kirpėjo ar siuvėjo išsilavinimą. Turėtume padėti žmogui atrasti savo polinkius ir gabumus, kurie reikalingi šeimai, visuomenei, valstybei. Švietimo sistemoje niekur neturi būti akligatvio. Žinau nemažai atvejų, kai žmonės po universiteto savo malonumui mokėsi profesinėje mokykloje, pavyzdžiui, bitininkystės. Arba atvirkščiai – sukaupę didelę praktinę patirtį kolegijų absolventai baigė universitetines studijas, pasinaudodami neformaliuoju būdu įgytų kompetencijų pripažinimo sistema. Tokių lanksčių sąlygų suteikia, pavyzdžiui, Europos Sąjungos, skatinančios mokymąsi visą gyvenimą, projektai“, – aiškina A.Monkevičius.

Į daugelio aukštųjų mokyklų palankiai sutiktą Švietimo ir mokslo ministerijos siūlymą įvesti minimalų stojimo balą jis turi aiškų savo požiūrį: „Nemanau, kad šis balas reikalingas. Mes turime motyvacijos pokalbius su būsimais studentais – tai abiem pusėms padeda pasitikrinti, kiek jaunuolis tinkamas konkrečiai studijų programai, ar apsisprendęs joje studijuoti. Per tą pokalbį aiškinamės, ar ši programa yra tas kelias, kuriuo jis tikisi toliau eiti, ar įsivertino, kad bus sunku. O galbūt jis turi spragų ir žinias bei gebėjimus dar turėtų pagerinti – sudaroma ir tokia galimybė. Tam universitetas vysto karjeros ugdymo sistemą, apimančią ne tik įžanginius pokalbius, bet ir lanksčias studijų dalykų pasirinkimo galimybes nuo pirmųjų studijų dienų.“

Rektoriaus teigimu, minimalaus balo reikalavimo MRU neperžengtų tik nedidelė studentų dalis, dauguma jų būtų iš socialiai pažeidžiamų grupių. Jo manymu, tai padidintų atskirtį visuomenėje. Be to, tokios priemonės neatitinka nei ES direktyvų, nei pasaulinės praktikos. „Tarkime, JAV atlikus tyrimus nustatyta, kad tik apie 50 proc. jaunuolių iš jautresnių socialinių grupių pasiekia aukštąjį išsilavinimą, kai iš viso jį įgyja per 80 procentų. Šiai problemai spęsti vykdoma vadinama „Second Chance“ programa. Net ir prastai besimokantis moksleivis, įrodęs stiprią motyvaciją ir pateikęs rekomendaciją iš mokyklos, gauna galimybę siekti aukštojo mokslo. Ar ne tuo keliu ir mes turėtume eiti?“ – svarsto A.Monkevičius.

Jo teigimu, socialinė ir kultūrinė aplinka turi labai daug įtakos mokinių mokymosi sėkmei. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, išanalizavusi mokinių pasiekimų tyrimus, paskelbė, kad Lietuva yra toje valstybių grupėje, kurioje ryškūs kontrastai. Įrodyta, kad mokinių iš šeimų, kurių ekonominis bei kultūrinis kapitalas ir statusas žemesnis, pasiekimai yra mažesni.

„Mes siūlome atvirą ir skaidrią išeitį, kuri padėtų gerinti aukštojo mokslo prieinamumą, socialinį teisingumą ir studijų kokybę. Viena yra atsirinkti geriausius ir stipriausius studentus, o kita – skirti dėmesio ir paramos kiekvienam. Orientuojamės į skandinavišką modelį – Kopenhagos, Helsinkio, Talino universitetus, siekiančius ugdyti lyderius iš visų visuomenės sluoksnių. Mokslo kokybė atsiskleidžia per tai, kiek sėkmingai žmogus save realizuoja profesinėje veikloje. O mechaniniai dalykai riboja ir vargu ar yra susiję su kokybe. Kur dėsis tie keli šimtai ar tūkstantis neperžengusiųjų nustatyto balo Lietuvoje? Kalbos, kad jie galės stoti į profesines mokyklas, tik stiprina priešpriešą tarp skirtingų švietimo grandžių, tarsi jos nebūtų vienodai vertingos“, – įsitikinęs MRU rektorius.

Protingos sąveikos paieškos

A.Monkevičiaus nuomone, Lietuvos švietimo sistemoje dar labai trūksta susitelkimo ir bendrų susitarimų valstybiniu lygmeniu. Kol kas neapsispręsta, kaip turėtų būti rengiami pedagogai, koks turėtų būti mokytojo statusas ir kaip pertvarkyti sistemą, kad ateitų kritinė masė naujų mokytojų, o pensinio amžiaus sulaukusieji būtų tinkamai išlydėti. Pavyzdys mums galėtų būti Estija, Suomija, parengusios aiškias nacionalines strategijas dėl mokytojų rengimo ir ypač – jaunų mokytojų pritraukimo, atlyginimų bei motyvacijos sistemos.

Rektoriaus teigimu, siekiant gerinti švietimo situaciją papildomi ribojimai nepadės. Diskutuojant su mokinių ir tėvų atstovais siūlomi kiti būdai: stengtis sudominti vaikus nuo mažumės, padėti jiems atskleisti ir kryptingai plėtoti individualias stiprybes. Taip pat būtina skirti pakankamai dėmesio pedagogų rengimui ir kvalifikacijos tobulinimui, šiuolaikinėms priemonėms, atrasti talentingus mokytojus ir dalytis gerąja mokyklų patirtimi. „Mano matematikos mokytojas buvo nuostabus žmogus. Jis turėjo tik krūvą uždavinių sąsiuvinių ir kreidos gabaliuką kišenėje, tačiau dauguma klasės draugų rinkosi studijuoti matematiką – net tie, kurie manė neturį jai pašaukimo“,  ? prisimena A.Monkevičius.

Jis pabrėžia, kad visos švietimo grandys turėtų orientuotis į bendradarbiavimą, o ne į nesveiką konkurenciją. Universitetų reitingai, užuot skatinę siekti geresnių rezultatų, dažnai sukuria nereikalingą spaudimą, sėja paniką. Geriau reikėtų ieškoti sąsajų, būdų bendrauti su kitais universitetais, keistis vizituojančiais dėstytojais ir žiniomis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje universitetų tinklinis bendradarbiavimas laikomas regiono plėtros ašimi. MRU taip pat šiuo metu kuria jungtinę programą su Kauno technologijos universitetu ir partneriais, daug dėmesio skiria tarptautiniams ryšiams plėtoti, bendradarbiauja su Didžiosios Britanijos, Suomijos, Austrijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Japonijos, Kinijos ir kitų šalių universitetais. Rektoriaus ateities vizija – Lietuvos universitetų tinklas, bendradarbiaujantis intelektinis potencialas, sumaniai sąveikaujantis su globaliais Azijos, Amerikos, Europos tinklais.

Greta bazinių dalykų, kurių mokoma mokykloje, A.Monkevičiaus manymu, būtina kalbėti apie kultūrinę, pilietiškumo ir kitas kompetencijas. Šiandienos iššūkių kraštui kontekste reikia sutarti, kokius žmones siekiama ugdyti, kas yra branda, iš ko ji susideda. „Jaunimas turi labai didelį potencialą, energijos ir išskirtinių gabumų, tačiau ar sugebame juos pastebėti ir ugdyti? Šiandien švietimo sistemoje orientuojamės į atskiras gebėjimų sritis, bet per mažai kalbame apie asmenybę, brandų žmogų. Žinoma, niekas nesako, kad nereikia gerinti matematinio ar kitokio raštingumo. Tačiau kaip tai įausti į visumą? Pavyzdžiui, ar galime laikyti branda, jei šimtukais mokyklą baigęs žmogus sako nematąs prasmės ginti savo šalį? Tai ne paprastas klausimas, nes nuo jo reikėtų atsispirti kuriant švietimo programas. Bet, žinoma, tam reikia išsamesnių diskusijų“, – apibendrina MRU rektorius.

Martyna Bražiūnaitė

Balandžio 1 d., per 436-ąjį Vilniaus universiteto (VU) gimtadienį, Šv. Jonų bažnyčioje inauguruotas jau 85-asis rektorius šio universiteto istorijoje.

Naujajam universiteto rektoriui profesoriui habilituotam daktarui Artūrui Žukauskui įteikus insignijas – valdžios simbolius, jis oficialiai pakeitė profesorių habilituotą daktarą Jūrą Banį.

Rektoriaus apvilkimas toga simbolizuoja pirmtakų tradicijų tąsą, apgaubimas pelerina – pareigą globoti Vilniaus universiteto bendruomenę, grandinės ant kaklo uždėjimas – universiteto narių jungimą ir vienijimą, kepurės – garbingą, išmintingą atstovavimą universitetui, įteiktas skeptras – tinkamą vadovavimą, na, ir perduotas antspaudas – universiteto teisių ir laisvių saugojimą.

Rektoriaus inauguracijoje sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kiti aukščiausi valstybės vadovai, taip pat VU Senato pirmininkė profesorė Dainora Pociūtė Abukevičienė, kadenciją baigęs rektorius profesorius Benediktas Juodka, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas profesorius Alfonsas Daniūnas ir kiti. Ceremonijos metu taip pat tradiciškai iškilmingai sugiedotas studentų himnas „Gaudeamus“ bei senovinė giesmė.

Profesorius A.Žukauskas (gim. 1956 m.) į VU rektoriaus pareigas perėjo iš Taikomųjų mokslų instituto Puslaidininkinės optoelektronikos skyriaus vedėjo kėdės. Mokslininkas specializuojasi puslaidininkių fizikoje, yra tikrasis Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narys. A.Žukauskas yra įnešęs didelį indėlį į Lietuvos mokslą. Už tai jis buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija, LMA vardine Povilo Brazdžiūno premija, Nacionaline pažangos premija už svarų indėlį plėtojant puslaidininkių fiziką ir kt. A.Žukausko mokslinių publikacijų skaičius viršija du šimtus, be to, jis yra trijų išradimų autorius.

Švietimas. Gali būti, kad nauji „žaidėjai“ iš Didžiosios Britanijos – Tysaido universitetas (~Teesside University~) ir Bradforfo kolegija (~Bradford College~) nusiteikę rimtai ir Lietuvos studijų panoramoje pasirodys jau 2016 m.

Pažadas kol kas įtvirtintas tik ketinimų protokolu, Lietuvos institucijos dar laukia britų prašymų kurtis uostamiestyje, o ir kitų nežinomųjų netrūksta, bet studentų priėmimą skelbti planuojama jau po metų, dar anksčiau – sudominti vietos verslą.

Klaipėdoje veikia septynios aukštosios mokyklos, tačiau čia skaičiuojama mažiau nei dešimtadalis Lietuvos studentų. Jei nėra studentų, ko į šį regioną ateiti dar dviem mokslo įstaigoms?

Tysaido universiteto planas – veikiant ES teritorijoje būti lengviau pasiekiamam užsienio studentams, kurių šis universitetas studijuoti „atsiveža“ jau 70 metų. Universitetas, kurio atstovas dėl planų atidaryti padalinį Lietuvoje prieš kelias savaites lankėsi Klaipėdoje, turi per 20 tūkst. studentų, ketvirtadalis jų – ne iš ES šalių. Planuojamo padalinio Klaipėdoje taikinyje – kaimyninių šalių studentai.

Bradfordo kolegija, kuri, kaip planuojama, taps pirmąja privačia profesine mokykla Lietuvoje ir padės profesiniam rengimui pamažu nusikratyti neigiamo „profkės“ šleifo, suteiks išsilavinimą 16–18 metų amžiau jaunimui. Ji taip pat neturėtų konkuruoti su Klaipėdos aukštosiomis mokyklomis dėl studentų, siekiančių bakalauro laipsnio. Nebent, baigę universitetą ar kolegiją, jie sugrįš išmokti amato, kaip rodo pastaraisiais metais didėjantys profesinių mokyklų naujokų, jau įgijusių bakalauro kvalifikacinį laipsnį, skaičiai.

„Septyniose Klaipėdos apskrities savivaldybėse gyvena 13–15 proc. Lietuvos gyventojų, bet Klaipėdoje turime tik 8 proc. studentų, dauguma studijuoja kituose miestuose. Klaipėdos apskrityje reziduoja tik 5 proc. mokslininkų. Regiono konkurencingumui padidinti reikia daugiau studentų: klaipėdiečiai galėtų likti mokytis uostamiestyje, čia atvyktų studentų ir iš kitur. Tai naudinga ir ekonominiu požiūriu, be to, regione susitelkus globalaus lygio „smegenims“ suklestėtų mokslas“, – galimą naudą, kaip naujos mokslo įstaigos prisidėtų prie Klaipėdos klestėjimo, apžvelgia Klaipėdos regiono savivaldybių asociacijos direktorius Simonas Gentvilas, kuris, būdamas Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko patarėju, drauge su savivaldybės atstovais pradėjo ieškoti Didžiosios Britanijos universitetų, galinčių steigti savo padalinius uostamiestyje, ir dalyvavo tolesnėse derybose su dviem pretendentais.

S.Gentvilas pasakoja, kad Tysaido universitetas turi filialus Kinijoje, Malaizijoje ir Indijoje, tačiau padalinys Klaipėdoje būtų pirmasis ES, strategiškai patogioje vietoje stengiantis pritraukti ne ES, o trečiųjų šalių studentų. „Kodėl į Tartu gali suvažiuoti studentai iš Rusijos, Latvijos, o Klaipėda negali tapti studentų miestu, į kurį studijuoti jaunimas atvyktų iš Kaliningrado, Liepojos?“ –  klausia mero patarėjas.

Atrodytų, kad britų mokslo įstaigos ateina į Lietuvą padaryti to, ko didesniu mastu nepavyko kelioms dešimtims Lietuvos aukštųjų mokyklų, – pritraukti studijuoti ne ES šalių studentų, kuriems, ne paslaptis, dažniau rūpi ne aukštosios mokyklos prestižas ir studijų ar mokslo kokybė, bet diplomas, liudijantis, kad išsilavinimą jie įgijo ES.

Planuojamas scenarijus naudingas ir Klaipėdos regiono, kuris galėtų tapti protų traukos, o ne nutekėjimo centru, ekonomikai: Klaipėdoje nestinga gamybos įmonių, bet, pavyzdžiui, IT bendrovės kuriasi Vilniuje ir Kaune. Esą šios mokslo įstaigos dėl savo profilio ir studijų programų Klaipėdą aprūpintų ir aukštos kvalifikacijos inžinieriais.

Vis dėlto švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus naujienas Klaipėdoje linkęs vertinti atsargiai. Pasak jo, neaišku, koks iš tiesų būtų šių mokslo įstaigų veiklos modelis. Pavyzdžiui, išeitų į gera, jei šių naujų įstaigų tikslai primintų LCC tarptautinio universiteto patirtį: jo atėjimas, kaip prisimena viceministras, buvo apipintas skandalais. LCC tarptautiniam universitetui pavyko tapti gana stipria aukštąja mokykla ir prisikviesti studentų iš užsienio šalių – Ukrainos, Moldovos, Rusijos, Gruzijos. Dalis tų studentų lieka Lietuvoje tęsti ir magistro studijų, dar kai kurie įsikuria ilgesniam laikui. Tokiu atveju, svarsto R.Vaitkus, svečių iš Didžiosios Britanijos atėjimas naudingas.

„Jei atsirastų tokia simbiozė, kodėl gi nepasinaudoti svečių atėjimu. Bet jei pasirodytų, kad norima tik atsirinkti geriausius bakalaurus, kurie galėtų tęsti magistro studijas tose šalyse užsienyje, nepavadinčiau to niekaip kitaip, kaip tik „protų išsiurbimu“ iš šalies, – svarsto švietimo ir mokslo viceministras. – Reikia būti atidiems, kad tai nebūtų tik žvalgyba norint pasiimti geriausius studentus, iš kurių vėliau jau svetur būtų galima lipdyti mokslininkus.“

Netrūksta pavyzdžių, kai tarptautiškumo receptą siekdamos taikyti gana formaliai Lietuvos aukštosios mokyklos, turinčios partnerių užsienyje, su jais drauge vykdančios ar kuriančios jungtines studijų programas, dažnai pasirenka ne pirmo ryškumo aukštojo mokslo žvaigždes. Kartais tie užsienio partneriai, kurie neva turėtų kilstelėti Lietuvos universitetus į aukštesnę lygą, pasauliniame reitinge pasirodo esantys žemiau už Lietuvos universitetus, vis audžiamus dėl to, kad nepakliūva tarp penkių šimtų geriausių pasaulio universitetų.

Taigi, nors Didžiosios Britanijos mokyklų ištiestomis rankomis laukia Klaipėdos savivalda ir įmonės, ir šio gerojo scenarijaus veikėjams turėtų būti taikomi kokybės klausimai.

Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian“ 2015 m. Didžios Britanijos 116 universitetų reitinge Tysaido universitetas per metus nukrito į 84 vietą (iš 75-os pernai), o geriausius balus (apie 85 proc.) jis pelno pagal studentų, patenkintų kursu ir dėstymu, nuomonę.

„Svarbu, kokia to aukštojo mokslo kokybė, ar mes neperkame katės maiše. Kaip rodė ankstesnio ES struktūrinių fondų laikotarpio patirtis, užsienio aukštųjų mokyklų filialams steigti buvo skirta apie 20 mln. Lt. Tokia galimybe pasinaudojo kelios aukštosios mokyklos, pirmiausia susitvarkydamos savo infrastruktūrą. Bet, kaip paaiškėjo, Vakaruose tie partneriai yra silpni, pakliūdavę į paskutinį tos šalies universitetų šimtuką. Taigi nebuvo tos pridėtinės vertės, kaip tikėtasi. Tačiau šie projektai dar nėra pasibaigę, gal naudos iš jų bus“, – nelabai vykusius pirmuosius planus kurti užsienio aukštąsias mokyklas Lietuvoje primena viceministras.

Kalbėdamas apie bendradarbiavimo su užsienio aukštosiomis mokyklomis politinę naudą, bet ne apie konkrečius uostamiesčio naujakurių pavyzdžius, švietimo ir mokslo viceministras aiškina, kad naudos būtų, jei ta partnerystė smarkai pagerintų studijų kokybę. Žinoma, kad taip nutiktų, ir lietuviškasis partneris turi būti stiprus šioje srityje. Taigi, matyt, būtų galima kelti klausimą, kodėl Didžiosios Britanijos universitetas planuoja tandemą su tikrai ne pačia stipriausia Lietuvos aukštąja mokykla. „Nenoriu, kad būtume tokia valstybė, kuri puola džiaugtis vos išgirdusi žodį „užsienis“, – priduria R.Vaitkus.

Žinoma, yra ir daugiau argumentų: planuojama privilioti užsienio studentų, strategiškai patogu įsteigti filialą uostamiestyje. Kita vertus, kaip pasakoja „Veido“ kalbinti pašnekovai, bendravę su šių mokslo įstaigų atstovais, atrodo, kad šie rimtai ruošia namų darbus: jau atlikti tyrimai Centrinėje, Rytų Europoje, Baltijos šalyse, kiek maždaug studentų galėtų susidomėti studijomis naujajame Tysaido universiteto filiale Klaipėdoje.

Vis dėlto rimta sąlygų ir galimybių analizė susijusi ne tik su studijomis. Pavyzdžiui, jau kelintą kartą Lietuvoje besilankantys šių mokslo įstaigų atstovai vieną ar du susitikimus paskyrė Švietimo ir mokslo ministerijai, o kitomis progomis pasimatė su pagrindinėmis regiono verslo įmonėmis, kad suprastų jų poreikius dėl specialistų rengimo, studijų programų kūrimo ir dėl kitų paslaugų, pavyzdžiui, kvalifikacijos kėlimo kursų organizavimo, teikimo.

S.Gentvilas svarsto, kad toks ankstyvas jų įdirbis reiškia, jog svečiai iš Didžiosios Britanijos nelinkę kautis dėl studentų ir krepšelių, – priešingai, jie galvoja, kokių paslaugų ir įrankių sukurti verslui. Bendradarbiavimas su Klaipėdos įmonėmis itin aktualus esąs Bradfordo kolegijai, kuri yra grynai praktinio mokymo įstaiga ir, kaip skaičiuoja S.Gentvilas, 40 proc. pajamų uždirba iš verslo užsakymų.

Esą šių mokslo įstaigų atsiradimas Klaipėdoje būtų stimulas uostamiestyje įsikurti ir kitiems dviem investuotojams. Tysaido universitetas, besispecializuojantis animacijos, 3D ir žaidimų kūrimo srityje, kaip žadama, paskui save atvestų ir vieną Didžiosios Britanijos įmonę, kurios pavadinimas neskelbiamas, tačiau veikla susijusi su kino pramone, filmų kūrimu.

„Kartu su jų įsikūrimu Klaipėdoje čia planuotų steigtis ir dvi įmonės. Viena sukurtų apie 200 darbo vietų IT sektoriuje, kita gal mažiau, tačiau jai reikėtų profesionalų, kurių specializacija susijusi su filmavimo technika. Tysaido universitetas yra tarp geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų animacijos, 3D ir žaidimų technologijų srityse. O Bradfordo kolegijos partneris yra UNESCO Filmų miestas, dalis jo užsakymų tenka Indijos Bolivudui. Kodėl tie užsakymai negalėtų ateiti į Klaipėdą, „Kultūros fabriko“ kūrybinį inkubatorių, jei čia būtų specialistų?“ – apie ambicingas galimybes svarsto Klaipėdos regiono savivaldybių asociacijos direktorius.

Tysaido universitetas nurodo, kad prestižinis tarptautinis žurnalas „3D World magazine“, sudaręs geriausių pasaulio animacijos mokyklų sąrašą, jame Tysaido universitetui skyrė 15-ą vietą.

„Kadangi Tysaidas rengia animacijos, kino specialistus, gali būti, kad vienas Didžiosios Britanijos investuotojų ateitų į Klaipėdą. Šis projektas iš pradžių sukurtų apie 50 darbo vietų, – ne tik mokslo įstaigų naujakurių užmojus patvirtina Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės generalinis direktorius Eimantas Kiudulas. – Taigi, kuo geresnių kompetencijų atsirastų Klaipėdoje, tuo didesnis šansas, kad ateitų ir kitų investuotojų, jei tos specializacijos atsirastų Klaipėdoje. Tai yra niša.“

Jis priduria, kad ši bendrovė steigtųsi ne Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos teritorijoje, vadinasi, ne lengvatinėmis sąlygomis, tad atneštų didesnių investicijų regionui.

„Nesu linkęs vertinti šių mokslo įstaigų žinių, programų, bet jos turi sukaupusios praktikos bendrauti su verslu ir orientuotis į rinkos poreikius. Ilgametė jų patirtis rodo, kad rengiami tokie specialistai, kurie dar mokydamiesi įgyja kompetencijų ir praktinių įgūdžių, leidžiančių iškart juos pritaikyti darbo vietoje“, – apie laukiamų naujokų skirtybes ir iniciatyvą Klaipėdos aukštųjų mokyklų kontekste svarsto E.Kiudulas.

„Veido“ kalbinti pašnekovai prognozuoja, kad visai gali būti, jog užsienio mokslo įstaigos Lietuvai grąžins ir kitą madą, kai aukštosios mokyklos diktuoja tendencijas regionui ir verslui, o ne atvirkščiai. Maža to, Tysaido universitetas bei Bradfordo kolegija ir Lietuvoje galės pademonstruoti gana „neįprastą“ reiškinį, kaip reikia siekti kone svarbiausių rodiklių: gauti pajamų iš verslo užsakymų ir užtikrinti absolventų sėkmę darbo rinkoje.

S.Gentvilas pasakoja, kad pirmąjį desantą į Lietuvą šios mokyklos planuoja atsiųsti jau šiemet. Dar anksčiau, nei pradėti vykdyti studijas, jos planuoja teikti paslaugas įmonėms – organizuoti darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursus.

„Pavyzdžiui, uosto bendrovė atsiveža naują įrangą, kuria dirbti reikia apmokyti darbuotojus. Kadangi Bradfordo kolegija dirba su tokiomis kompanijomis, kaip „Siemens“ ar „General Electric“, ji turi kompetencijos ir patirties, taigi teikti konsultacines paslaugas, dirbti su verslu žada jau šiemet“, – patvirtina S.Gentvilas.

Tarp įmonių, kurioms galėtų būti aktualios įvairios paslaugos, jis pamini „Orlen Lietuva“, „Philip Morris Baltic“.

Kaip teigia pašnekovai, Tysaido universitetas ir Bradforfo kolegija neturėtų užtrukti ir skelbti studentų priėmimo. Esą studijas abi mokslo įstaigos norėtų vykdyti jau 2016 m., vadinasi, studentų priėmimas būtų skelbiama kone lygiai po metų, 2016 m. pradžioje.

Nors Didžiosios Britanijos mokslo įstaigos uostamiestyje planuoja pasirodyti ilgai nedelsdamos, techninės detalės ir organizaciniai klausimai kol kas nėra aiškūs. Planuojama strateginė Tysaido ir Klaipėdos universiteto partnerystė, o Bradfordo kolegija turėtų kurtis savarankiškai.

Kaip „Veidą“ patikino Klaipėdos universiteto rektorius prof. habil. dr. Eimutis Juzeliūnas bei mokslo ir meno prorektorė doc. dr. Rita Vaičekauskaitė, kol kas galimos partnerystės forma dar nėra aiški. Be to, ji priklauso ne tik nuo vienos ir kitos pusės akademinių bei socialinių, politinių interesų, bet ir nuo įstatymų bazės, kurios pagrindu aukštosios mokyklos veikia Lietuvoje. Taigi bent kol kas sunku prognozuoti, kaip pavyks suderinti įvairius interesus su teisiniu reglamentavimus.

„Tysaido universitetas siekia plėsti savo veiklos galimybes tarptautiniu mastu ir šiuo atveju jų tarptautinės plėtros interesas susijęs su siekiu realizuoti savo studijų programas ne ES studentams palankioje socialinėje ir politinėje aplinkoje. Universitetas siekia pradėti ir plėtoti savo veiklą Lietuvoje vadovaudamasis darnios plėtros ir socialinės atsakomybės principais, todėl yra atviras įvairiems kompromisams. Labai svarbu šiame kontekste tinkamai įvertinti ir tokios plėtros akademinius aspektus“, – sako Klaipėdos universiteto prorektorė R.Vaičekauskaitė.

Pasak Klaipėdos universiteto atstovų, neseniai vykusiame susitikime su Tysaido universiteto atstovu nebuvo identifikuotos konkrečios studijų kryptys ir jų unikali dermė tarp universitetų. Šį kompleksinį darbą planuojama atlikti artimiausiu metu, o jo rezultatai daugiausia lems ir galimą partnerystės formą.

„Klaipėdos universitetui aktualu rasti inovatyvaus bendradarbiavimo galimybių inžinerijos studijose. Tysaido universitetą matome kaip turintį įdirbio ir akademinio potencialo šioje srityje. Tikimės, kad inžinerinių studijų kontekste pavyks rasti jūros mokslų ir studijų plėtros galimybių“, – apie Klaipėdos universiteto lūkesčius kalba rektorius E.Juzeliūnas.

Pasak Klaipėdos universiteto mokslo ir meno prorektorės, nors universitetų reitingai suteikia daug informacijos apie mokslo instituciją, jų nereikėtų pervertinti. Tysaido universitetas turi reikšmingų nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo ženklų. Pavyzdžiui, jo studentų skaičius perkopia 20 tūkst., o ketvirtadalis jų – nes ES šalių studentai. Taigi universitetas skiria dėmesio ne tik jų studijoms, bet ir socialiniam gyvenimui, karjerai.

„Iš pirmojo susitikimo susidaro įspūdis, kad Tysaido universitetas turi didelę tarptautinių studijų rinkodaros ir plėtros patirtį. Tarptautinės mokslo ir studijų rinkodaros plėtra Klaipėdos universitetui yra aktuali“, – teigia R.Vaičekauskaitė.

S.Gentvilas sako, kad, atlikęs potencialių studentų skirtingose rinkose analizę, verslo planą šis universitetas jau susidėliojo. Klausimas liko tik vienas, ar jis taps Klaipėdos universiteto partneriu, ar kursis kaip savarankiška institucija. Esą kol kas numatyta siekiamybė išnaudoti tarptautinį universiteto vardą bei patirtį ir laisvus uostamiesčio universiteto išteklius.

Tysaido universitetas „perkeltų“ iš Didžiosios Britanijos į Klaipėdą mažą akademinio personalo dalį. Dėstytojų planuojama ieškoti Baltijos šalyse.

„Bet kokiu atveju dėstytojai turėtų pereiti pedagoginį ciklą, perprasti kokybės valdymo sistemą, mokslo kūrimą. Tai ir yra šios aukštosios mokyklos unikalumas: jie prisivilioja užsienio studentų ir nori suteikti tokią kokybę, kokia yra Didžiojoje Britanijoje“, – apie universiteto, kuriame bakalauro studijos kainuoja 9 tūkst. svarų sterlingų, kokybei teikiamą svarbą pasakoja S.Gentvilas.

Oficialiai šios aukštosios mokyklos yra pasirašiusios tik ketinimų protokolus, nors veiklą planuoja pradėti jau 2016 m. Švietimo ir mokslo viceministro R.Vaitkaus duomenimis, kol kas jos nėra pateikusios paraiškų steigti filialus Lietuvoje. O juk detali įvairių institucijų patikra, kad jos galėtų pradėti veiklą, užtrunka. „Kol kas girdime tik apie ketinimus, bet apie jų pasiruošimą nežinome“, – patvirtina Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas.

Bent iš kalbų atrodytų, kad Didžiosios Britanijos mokslo įstaigos Lietuvoje planuotų panašų veiklos pobūdį, kokį įtvirtinti pavyko taip pat Klaipėdoje veikiančiam nevalstybiniam LCC tarptautiniam universitetui. Tarptautiniame Lietuvos ir viso regiono universitete mokosi studentai iš 27 šalių, sudarantys apie pusę visų studentų. Vis dėlto, nors nuo 1991 m. Lietuvoje veikianti mokslo įstaiga dabar nesusiduria su biurokratinėmis kliūtimis, pavyzdžiui, dėl sunkumų atvykti mokytis ir gyventi Lietuvoje studentams iš ne ES šalių (universitete veikia poskyris, kurio specialistai tarpininkauja palengvindami kelią atvykti studijuoti užsienio piliečiams), visko per vienus metus sukurti nepavyko.

Beje, veiklą Panevėžyje pradėjęs kaip Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštoji mokykla, suteikianti neuniversitetinį išsilavinimą, LCC tarptautinis universitetas universiteto statuso siekė maždaug dešimtmetį.

„Reikėjo vykdyti ir aktyvią tiesioginę rinkodarą, kad pritrauktume užsienio šalių, į kurias orientavomės, studentų. Taigi jau prieš dešimt metų buvome vieninteliai Lietuvos atstovai aukštųjų mokyklų parodose Ukrainoje ar Kazachstane. Dabar nuvykę į tas šalis jau sutinkame kitų Lietuvos atstovų, kurie užsienio studentų taip pat ieško jų namuose, – apie užsienio studentų kvietimą mokytis uostamiestyje pasakoja LCC korporacinės komunikacijos vadovas Arnoldas Remeika. – Rinkodaros priemonės šiam tikslui įvairios:  teko ir vykti pabendrauti su būsimų studentų tėvais, ambasadų padedami pasakojame ne tik apie studijas ir LCC tarptautinį universitetą, bet ir apie šalį. Dabar, pavyzdžiui, vis stebimės, kad kasmet sulaukiame studentų iš to paties mažo Kazachstano miesto, nes žinios apie mūsų universitetą ten jau pasklido iš lūpų į lūpas.“

Nuo pat 1991 m. LCC tarptautinį universitetą baigė maždaug 1600 studentų. Skaičiuojama, kad Klaipėdoje planuojantis įsikurti Tysaido universitetas per metus išleistų bent pusės tiek (apie 800) absolventų laidą.

PR

Mykolo Romerio universiteto (MRU) studijų prorektorius doc. dr. Giedrius Viliūnas įsitikinęs, kad universitetai turi lanksčiai prisitaikyti prie naujausių tendencijų, technologijų bei darbo rinkos pokyčių ir stiprinti partnerystę su studentais.

Auksė Lankaitytė

VEIDAS: Kokie iššūkiai laukia aukštojo mokslo, kuriuos diktuoja tarptautinė rinka?
G.V.: Pasaulyje aukštasis mokslas yra progresuojanti sritis, jo poreikis auga, daugėja žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Vis daugiau pasaulio regionų įsitraukia į aukštojo mokslo rinką, kuriai priklauso labiausiai išsivysčiusios šalys, jį išskiriančios kaip svarbią strateginę kryptį. Pavyzdžiui, anglosaksų šalyse, Australijoje, Kanadoje aukštasis mokslas yra pirmajame nacionalinės ekonomikos dešimtuke kaip svarbi pramonės šaka, generuojanti įplaukas iš atvykstančių studentų ir teikianti didžiulę naudą kaip intelekto importo priemonė.

Visame pasaulyje vis labiau plečiasi tarpkultūriniai ryšiai, daugėja studentų, vykstančių mokytis svetur. Ypač tai aktualu Europai, nes mažėjant gyventojų ir senstant visuomenei mums ypač aktualus intelekto importo ir mainų poreikis. Neabejotina, kad šios tendencijos, nors ir lėtai, ateina ir į mūsų šalį. Greitai auga išvykstančių ir atvykstančiųjų mokytis studentų srautai, daugėja dėstytojų iš užsienio. Lietuvos aukštasis mokslas turi didelį potencialą. Deja, mūsų politikai dar nesuvokė, kad aukštasis mokslas gali būti svarbi šalies ūkio sritis, kurianti didelę pridėtinę vertę. VEIDAS:  Kokių naujų studijų formų atsiranda modernėjant aukštajam mokslui?
G.V.: Prieš kelerius metus užsienyje pradėjo populiarėti masiniai atvirieji internetiniai kursai, o  studijos, mokymasis vis labiau pereina į socialinius tinklus. Juose milijonai studentų virtualiai bendrauja su dėstytojais, esančiais už tūkstančių kilometrų, ir taip įgyja aukščiausio lygio kompetencijų. Lietuvoje mes irgi jaučiame šių tendencijų poveikį. Tačiau, kaip rodo statistika, paprastai jose dalyvauja žmonės, kurie jau turi išsilavinimą ir nori pagilinti žinias savo srityje. Tik pradedantiems aukštojo išsilavinimo kelią studentams tebelieka gyvybiškai svarbus tiesioginis bendravimas su dėstytojais, su bendraamžių grupe, motyvacija mokytis, socialinių ryšių mezgimas.

VEIDAS: Koks, jūsų nuomone, mūsų valstybės požiūris į aukštąjį mokslą?
G.V.: Aukštasis mokslas yra vertinamas labiau žodžiais, o ne darbais. Nėra adekvataus atsako į globalias tendencijas. Tik ką paskelbti MOSTA centro tyrimai rodo, kad mūsų šalyje investicijos į aukštąjį mokslą neauga, studentų stipendijos nedidelės, socialinė parama netgi mažėja, nors yra didelė socialinė atskirtis ir dauguma jaunų žmonių be paramos negali studijuoti. Didžiausia prošvaistė šiame fone – prieš kelerius metus priimtas sprendimas investuoti į mokslo, studijų ir verslo slėnius, panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Matysime, ar šias investicijas tęs dabartinė Vyriausybė.

VEIDAS:  Kaip būtų galima pagerinti padėtį?
G.V.: Bet kokioms esminėms permainoms reikia stiprios politinės valios ir ilgalaikių nacionalinių prioritetų supratimo. Politikai dar deramai nesuprato, kad aukštasis mokslas – valstybės vertybė ir nauda. Lietuvoje jis turėtų būti vertinamas taip, kaip yra vertinamas stipriose užsienio šalyse. Antai pastatyti futuristiniam viadukui pas mus palyginti nesunkiai randama 200 mln. Lt, o nukreipti tokias investicijas į aukštąjį mokslą – neįsivaizduojama.

Nors Vyriausybės parengtoje vizijoje „Lietuva 2030“ kalbama, kad turime būti išsilavinusi tauta, bet realybė – kitokia. Dėstytojų, mokytojų darbas nėra vertinamas taip, kaip derėtų, jų atlyginimai maži, nekonkurencingi. Studento krepšelis irgi neproporcingai mažas. Mums sunku konkuruoti su užsienio šalimis, kurios daugiau investuoja į studijas. Mūsų valstybei reikėtų išsikelti tikslą, kad pagal viešąsias investicijas į aukštąją mokslą pasiektume bent Europos šalių vidurkį.

VEIDAS: Kaip Lietuvos universitetai atrodo kitų šalių kontekste?
G.V.: Tai priklauso nuo lyginimo pagrindo. Kai kuriais rodikliais esame palyginami ir galime lygiuotis su stipriausiais užsienio aukštojo mokslo lyderiais. Pavyzdžiui, Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus uždirba du kartus daugiau nei jo neturintis. Mūsų valstybės investicijos į aukštąjį mokslą yra mažos, tačiau jo socialinė grąža, suteikiamas saugumas darbo rinkoje – labai dideli. Šiais požiūriais mes pozityviai skiriamės nuo daugelio kitų. Džiugu tai, kad auga atvykstančiųjų mokytis į Lietuvą ir išvykstančiųjų į užsienį skaičiai. Šiuo požiūriu užimame aukštas pozicijas. Pavyzdžiui, MRU studijuoti priima daugiau studentų iš užsienio, nei išsiunčia mokytis svetur.

VEIDAS: Kaip globalizacijos akivaizdoje užtikrinti, kad studentai gautų realių žinių ir netaptų tik diplomų turėtojais, kaip išsaugoti tikrąjį studijų veidą?
G.V.: Šiandien yra gerokai daugiau galimybių nei prieš keliolika metų savarankiškai mokytis, gauti žinių, daug informacijos galima rasti internete. Tad universitetai turi būti lankstūs, šiuolaikiški ir prisitaikyti. Svarbu studentams užtikrinti tinkamą priėjimą prie žinių, panaudojant socialinius tinklus, ryšius, elektronines priemones. Atsiranda vis daugiau galimybių bendrauti su esančiaisiais svetur. Universitetai turi padėti studentams užmegzti ryšius, pasiūlyti modernių ir patogių studijų formų. Jau atgyveno tradicinės paskaitos, kai dėstytojas, atsistojęs prieš auditoriją, perpasakoja informacijos šaltinių santrauką. Dabar svarbiau išmokyti interpretuoti, ieškoti, pritaikyti.

Keičiasi ir mokymosi vietos. Pavyzdžiui, MRU bibliotekoje vis daugėja specialių vietų, kur studentai gali mokytis grupėmis ir individualiai, rengtis seminarų pasisakymams, atlikti projektines užduotis. Vis didėja poreikis erdvių, kuriose vyksta komandiniai užsiėmimai, galima konsultuotis su dėstytojais. Universiteto erdvė turi būti paslanki, visuomet prieinama, pritaikyta ir nuolat studijuojantiems, ir studijas su darbu derinantiems studentams.

VEIDAS: Kokios formuojasi naujos profesijos, studijų programos?
G.V.: Yra profesijų ir studijų programų, kurios ganėtinai stabilios, pavyzdžiui, teisė, psichologija, viešasis saugumas, ekonomika, finansų apskaita. Greta daug ir tokių, kurios sparčiai modernėja. Tarkime, verslo vadyba, susidurianti su vis daugiau virtualių verslo formų, kai tobulėja ir jų valdymo būdai, kinta teisinė aplinka, tad reikia ir naujausių žinių apie tai. Todėl atsiranda poreikis tokių programų, kaip elektroninė rinkodara, kibernetinis saugumas, intelektinės nuosavybės apsauga. Turime greitai prisitaikyti prie naujausių tendencijų, siūlyti modernių ir naudingų studijų programų. Tad kuriame socialines inovacijas, siejame technologijas ir jų taikymo visuomenėje sritis, kad padėtume studentui gauti naujausių žinių, kaip valdyti tas naujoves. Mūsų vizija – užtikrinti platų išsilavinimą, ugdyti socialinius gebėjimus.

VEIDAS: Galbūt universitetai turėtų siūlyti daugiau galimybių studentams atlikti praktiką?
G.V.: Taip, aukštasis išsilavinimas turi būti praktiškas. Tiems, kurie renkasi mokslinę karjerą, turi būti galimybė atlikti mokslinę praktiką, o tiems, kurie eina į verslą ar į viešąjį sektorių, turi būti sudarytos sąlygos susipažinti su praktinės veiklos galimybėmis šiose srityse. Todėl daug dirbame su socialiniais partneriais ir stengiamės sukurti praktikos vietas įmonėse, viešosiose įstaigose. Kartais jose  praktikantams mokami ir atlyginimai, o po praktikos jie lieka ten dirbti. Tai geras būdas motyvuoti studentus. Deja, ne visos mūsų šalies įmonės jau yra pajėgios arba pribrendusios priimti praktikantus.

VEIDAS: Kaip prisitaikyti prie kitų iššūkių, kurie laukia aukštojo mokslo?
G.V.: Abiem pusėms, ir studentams, ir universitetų darbuotojams, svarbu suvokti, kad studentas – ne pasyvus statistinis vienetas ir ne galutinio produkto į parduotuvę užsukęs klientas. Jis yra lygiateisis universiteto bendruomenės narys – su dėstytojais, mokslininkais, kuriuos sieja bendri tikslai, vertybės ir abipusis įsipareigojimas. Universitetas turi padėti studentui atrasti savo galimybes, susikurti būsimos karjeros viziją ir pasiūlyti geriausias priemones tai vizijai įgyvendinti. Jam reikia padėti suprasti, kokių galimybių jis turi kaip savo srities profesionalas.

Giedriaus Viliūno dosjė
Gimė 1963 m. Marijampolėje.
Šiuo metu – MRU studijų prorektorius, docentas, mokslo ir studijų politikos, lyginamosios literatūros dėstytojas.

1986 m. baigė filologijos studijas Vilniaus universitete. 1989 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (1992 m. nostrifikuota kaip humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją.
2011–2013 m. – nacionalinės Bolonijos ekspertų grupės narys, vienas mokslo ir studijų ilgalaikės plėtros vizijos „Mokslioji Lietuva“ (2012) rengimo koordinatorių, dalyvavo daugelyje kitų nacionalinių aukštojo mokslo plėtros projektų.

2009–2010 m. – Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos skyriaus vedėjas, departamento direktorius.

2002–2007 m. dirbo Švietimo ir mokslo ministro patarėju, 2007–2009 m. – Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi.

2001–2006 m. – Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys.
1997–2001 m. – Pasaulio lituanistų bendrijos vicepirmininkas.
1989–2007 m. dėstė, dirbo mokslinį darbą Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.
Vienas ir su bendraautoriais yra išleidęs apie dešimt mokslo knygų, vadovėlių, parašęs kelias dešimtis straipsnių.

Kauno technologijos universitetas (KTU) pastaraisiais metais tarp šalies aukštųjų mokyklų išsiskiria nestandartiniais sprendimais ir radikaliomis permainomis universiteto valdymo, studijų, mokslo ir verslo sinergijos srityse.

Rasa Vaitkevičienė

KTU rektorius, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas prof. Petras Baršauskas įsitikinęs: norint ne tik išgyventi, bet ir lyderiauti, permainos universitete, o ir kitose šalies aukštosiose mokyklose – būtinos. Vienas revoliucingiausių pokyčių šiame universitete – verslo modelį primenantis valdymas.

VEIDAS: KTU yra pirmasis Lietuvos universitetas, pats inicijavęs ir ryžtingai 2013–2014 m. įvykdęs vidinę pertvarką, pavadintą Atsinaujinimo programa. Kokios kertinės permainos buvo atliktos? – klausiame rektoriaus P.Baršausko.

P.B.: Ne visi pertvarkymai pasibaigę, kai kurie procesai tebevyksta ir, be abejo, ne viskas vyksta, kaip norėtųsi: pirmiesiems būti sunku, juolab kad ryžomės nestandartiniams, kitose aukštosiose mokyklose niekada neišbandytiems sprendimams.

Esama nemažai sričių, kuriose jau galime pasidžiaugti laimėjimais. Pavyzdžiui, KTU Nacionaliniame inovacijų ir verslo centre pavyko įsukti mokslinės minties komercializacijos procesą, kai dirbama nuo idėjos iki tos srities įmonės įkūrimo, nuo idėjos – iki inovatyvaus produkto sukūrimo. Per pastaruosius keletą metų esame įkūrę  net 40 startuolių.

Nelengvai pasiektas, bet jau įvykdytas ir, manau, pasisekęs projektas – visos universiteto struktūros pertvarka. To iki šiol nedrįso padaryti nė vienas universitetas Lietuvoje. Dabar KTU iš 14 fakultetų ir 14 mokslo tyrimų institutų liko po devynis. Tarp mokslo tyrimų institutų išsigryninome pagrindinius lyderius, į kuriuos orientuojasi universitetas. Siekėme, kad jie būtų konkurencingi, matomi, produktyvūs.

Viena radikaliausių permainų – universitete įdiegėme vadinamąjį pilnų kaštų modelį, kai kiekvienas padalinys valdo visas savo pajamas ir atsako už visas savo išlaidas.

Tarp nestandartinių, kitų aukštųjų mokyklų neišbandytų sprendimų vertas paminėti tebevykstantis nekilnojamojo turto valdymo projektas. Šiuo metu aukciono būdu parduodame penkis pastatus, kurie strategiškai „neįsirašo“ į universiteto ateitį. Nors buvo nelengva, džiugu, kad sumanymą palaimino Vyriausybė. Jei aukcionai bus sėkmingi, turėsime pirmą gerą bandomąjį projektą Lietuvoje.

Tebevyksta ir viena sudėtingiausių – programų valdymo ir studijų programų pertvarka. Ji paliečia kiekvieną universiteto dėstytoją, tad sulaukėme netgi tam tikro nebylaus pasipriešinimo. Procesą stabdo tai, kad šalies aukštųjų mokyklų studijų programos yra ganėtinai uždaros sistemos, ir dėl įvairių biurokratinių užkardų žmonėms „iš išorės“ patekti į universitetą ne taip paprasta. Tad netgi norėdami ne visada galime į programą priimti geriausius profesionalus.

O siekiame studijų programų direktorius padaryti tikrais programų pertvarkos strategais – kad jie būtų nepriklausomi nuo katedros ar dekano, su savo atskiru biudžetu, kad galėtų priimti geriausius darbuotojus ir studijų programą formuoti pagal strateginius universiteto reikalavimus. Tai nelengva: iš tos pačios aplinkos ateinantys studijų programų vadovai patiria tam tikrą spaudimą daryti taip, kaip buvo anksčiau.

Įsidiegėme naują atlyginimų sistemą: vietoj nedidelio atlyginimo ir daugybės priedų dabar turime vieną atlyginimą – už veiklą bei konkrečius rezultatus ir vieną metinį priedą. Deja, kol kas tai nėra tokie atlyginimai, kokių šiandien norėtųsi, – ypač stengiantis pritraukti jaunų, talentingų darbuotojų.

Efektyviname universiteto valdymą ir bandome jį priartinti prie verslo valdymo. Universitetas yra tarsi verslo įmonė su 200–300 mln. Lt metine apyvarta, tad ji ir turi būti valdoma pripažintų profesionalų kaip normali įmonė. Šiandien iškelta galva drąsiai galiu pasakyti: mūsų universitete tai pasiteisino. Turime pareigybę, kurios nėra nė viename kitame Lietuvos universitete, – vykdomąjį direktorių, kuris valdo visus pagrindinius universiteto procesus.

VEIDAS: Minėjote, kad jūsų vadovaujamas universitetas pirmasis Lietuvoje įsteigė studijų programų komitetus, kurie turėtų tapti proveržiu tobulinant studijų programas. Kaip veikia komitetai?

P.B.: Nepriklausomas studijų programų direktorius nepaliekamas veikti vienas – aplink jį suburtas studijų programų komitetas. Iš vienuolikos žmonių tame komitete devyni – programų direktoriai, valdantys devynias studijų programų grupes, ir veikia devyni studijų programų komitetai. Tarp profesūros ir dėstytojų komitete taip pat būtinai įtraukiami trys verslo atstovai ir trys studentai.

Programų direktorius turi girdėti šį komitetą. Impulsai pagrindinėms studijų programų permainoms turi ateiti iš čia – iš verslo, darbdavių, studentų, o to mūsų aukštųjų mokyklų studijų programose trūksta. Taigi komiteto pagrindinės funkcijos – padėti direktoriui susiformuluoti užduotis.

Studijų programų pertvarka dabar yra pagrindinis akcentas, nuo kurios tiesiogiai priklauso universiteto ateitis.

VEIDAS: Kokie sunkumai laukia kitų aukštųjų mokyklų, kurios ryšis pertvarkai?

P.B.: Permainos jau būtinos visose aukštosiose mokyklose, bet galiu konstatuoti, kad kitiems bus lengviau, nes, tarkime, vien prie nekilnojamojo turto valdymo projekto užtrukome apie porą metų, per tą laiką būta ir pasipriešinimo, ir abejonių, ir diskusijų ministerijose. Dabar kelias kitiems jau pramintas. Tačiau daugelis dalykų priklauso ir nuo universiteto pribrendimo permainoms.

Džiaugiuosi, kad KTU yra tam tikra kritinė masė žmonių, suprantančių, kad jei ne tik norime išgyventi, bet ir siekiame lyderiauti – pertvarkos būtinos, todėl reikia priimti ir nepopuliarius, radikalius sprendimus. Nė vieno mūsų sprendimo universiteto senatas neatmetė. Justi tokį palaikymą yra labai svarbu.

VEIDAS: Neseniai duris atvėrė Silicio slėnio dvynys – KTU „Santakos“ slėnis. Ar realu, anot Europos komisaro Carloso Moedo, jame sukauptas žinias paversti eurais?

P.B.: Malonu, kad naujasis Europos Komisijos Mokslo departamento vadovas C.Moedas atvyko į „Santakos“ slėnio atidarymą ir palankiai įvertino tai, ką jame pamatė. Norėjome šį slėnį atidaryti ne tik formaliai, nes svarbiausia – ne pastatas ar nupirkta įranga, o dialogas tarp mokslo ir verslo.

KTU „Santakos“ slėnis sudarytas iš dviejų didelių segmentų: lyderiaujančių mokslo laboratorijų ir verslo įmonių, dirbančių su tomis laboratorijomis. Anksčiau verslą būdavo sunku prisikviesti, o šiandien jau turime 40 įmonių ir dar tiek pat nori ateiti į slėnį. Mums jau per maža vietos! Jeigu yra tokia situacija, kai interesas – abipusis, esu ramus: rezultatas bus.

Jei peržvelgtume, kiek sutarčių universitetai yra pasirašę su verslo, pramonės įmonėmis, apie 70 proc. jų atitenka KTU – štai čia ir yra tas procesas, kai idėja virsta pinigais. Be abejo, dabar reikia išlaikyti ir spartinti šį procesą, kad ir toliau veiktų visa inovacijų ir komercializacijos sistema, kad kurtųsi naujos įmonės. Džiugu, kad tai supranta tiek Švietimo ir mokslo, tiek Ūkio ministerija.

Nors naivu tikėtis, kad staiga tapsime Silicio slėniu – betgi vyksta panašūs procesai. VEIDAS: Drauge su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU) esate pirmeiviai Lietuvoje universitetų jungimosi srityje. Kokie nauji žingsniai žengti per šiuos metus?

P.B.: Procesas vyksta labai sunkiai. Per pokalbius su premjeru Algirdu Butkevičiumi ir kitais aukščiausio lygio politikais esame ne kartą akcentavę: jei norime, kad Lietuvoje šis procesas tęstųsi, iš valstybės pusės turi būti tam tikra motyvacinė sistema – tiek ekonominiai svertai, tiek ir kažkas kita, kad universitetus trauktų jungtis ir atsirastų toks interesas. Vien geranoriškumo ir savų biudžeto lėšų nepakanka. Vis dėlto, turint omeny sudėtingą geopolitinę ir ekonominę situaciją, artimiausiu metu to negalime tikėtis.

Tačiau KTU labai neblogai sekasi dirbti su LSMU. Susitelkėme prie esminių – mokymo turinio dalykų, sukūrėme bendrų jungtinių studijų programų, beje, taip pat pirmieji. Po ištisus metus trukusių diskusijų nuo kitų mokslo metų bendrajame priėmime į aukštąsias mokyklas jau bus trys bendros KTU ir LSMU studijų programos, viena jų – sveikatos informatika.

Programa jau testuojama Studijų kokybės vertinimo centre, jai pritarė abiejų aukštųjų mokyklų senatai. Tai, manau, yra pirmas žingsnis į realų universitetų jungimąsi: jei atsiranda bendrų programų, bendrų padalinių, interesų, tai ir administraciniu požiūriu viskas vyksta daug lengviau. Jungimosi su kitomis aukštosiomis mokyklomis procesas nėra toks sėkmingas.

VEIDAS: Su kokiomis mintimis žvelgiate į praėjusius ir ateinančius metus?

P.B.: Besibaigiantys metai buvo geri. Džiaugiuosi visais naujais dalykais, apie kuriuos daug metų kalbėta ir kurie galų gale įvyko. Kita vertus, žvelgiu į ateinančius metus su tam tikru nerimu: kaip suvaldysime kai kuriuos svarbius ir sudėtingus procesus – studijų, programų pertvarką? Aišku viena, kad ne tik laukia daug darbų, bet ir vėl reikės priimti nestandartinius sprendimus.

Didžiausia Lietuvos aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas (VU) kitus metus pradės suformavęs tris naujus valdymo organus. Naujos kadencijos VU senato pirmininkė prof. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė sako, kad išrinkus tarybą ir rektorių VU imsis naujų sprendimų ir darnesnės vadybos. Juk atskiri padaliniai negali tvarkytis bet kaip.

Gabija Sabaliauskaitė

Viso Lietuvos aukštojo mokslo, kurio veidrodis yra VU, irgi negalima palikti savieigai ir tikėtis, kad konkurencinė universitetų kova numarins dalį universitetų, o gerieji iškils. Reikia vadybos, reformų ir sprendimų, kuriais pasirūpintų lyderiai, bet jų, deja, nematome. Nepaisant to, netrukus reikės atsakyti į daug svarbių mokslo ateičiai klausimų: iš kur atsiras studentų, kaip pasiūlyti geras studijas, iš ko rinktis kokybiškus doktorantus?

VEIDAS: Kuo konkurencingas Lietuvos aukštasis mokslas bei universitetai ir ko reikėtų tam konkurencingumui padidinti?

D.A.: Manome, kad iš 23 šalies universitetų Vilniaus universitetas yra konkurencingiausias, – tai studijų, mokslo ir technologijų plėtros lyderis. Mano supratimu, VU – pagrindinis ir didžiausias šalies universitetas – yra ir socialinės bei politinės visuomenės būklės veidrodis. Taigi, palyginti su kitais pasaulio ar Europos universitetas, jis yra tokioje vietoje, kokią užima ir mūsų visuomenė.

Patenkame tarp 4 proc. geriausių pasaulio universitetų – nors ir užimame 500-ąją ar 550-ąją vietą, ji atspindi bendrą Lietuvos padėtį. Pasaulio universitetų reitinguose pirmojo dešimtuko vietose matome JAV ir keletą Didžiosios Britanijos universitetų, o šimtuke yra panašaus dydžio Suomijos, Danijos universitetų. Tačiau, nors dėl panašaus dydžio šias šalis galėtume lyginti su Lietuva, jų ekonominis potencialas ir išsivystymo lygis yra kitoks.

Taigi manau, kad vieta, kurią užimame pasaulio mastu, yra gana autentiška ir atitinka tikrąją padėtį. Išsiveržimas į daug aukštesnes pozicijas prilygtų savotiškam stebuklui ar net pranoktų pačios šalies galimybes, nes bet kokia mokslo ir technologijų plėtra susijusi su finansinėmis galimybėmis.

Kita vertus, visą nepriklausomybės laikotarpį universitetai buvo skatinami vis labiau konkuruoti tarpusavyje. Buvo įsivaizduojama, kad tada reikalingi procesai įvyks natūraliai – gal kažkas išspręs susijungimo klausimus, kokybės netenkinančios aukštosios mokyklos nunyks savaime ir t.t. Tačiau, net jei šis procesas ir išspręstų problemas, jis galėtų užtrukti ir šimtą metų.

Išbandėme šį būdą ir matome, kad savo ribas jis jau pasiekė maksimaliai, bet vis tiek netenkina dabartinių visuomenės poreikių. Problemas reikia spręsti ryžtingiau. Reikia pačių universitetų ir politinių sprendimų, kad studijų programos ir universitetų bendradarbiavimas būtų glaudinamas, ne diferencijuojant, bet sukuriant didesnius centrinius darinius.

VEIDAS: Paminėjote politinės valios poreikį. Kokių sprendimų reikėtų „iš viršaus“, o ką universitetai galėtų padaryti savo jėgomis? Galbūt naudingų rezultatų universitetams stiprinti, studijų kokybei gerinti duos ir konkurencinė kova?

D.A.: Sakyčiau, kad procesas gali vykti savaime, bet tam reikia numatyti visą strategiją. Negalime suskaičiuoti iki dviejų ir laukti, kad kažkuris universitetas kaipmat išnyks. Taip nebus, todėl reikia kompleksinių sprendimų.

Pavyzdžiui, vienas iš būdų yra kelti aukštesnius reikalavimus studijų programų vertinimui. Įvairiuose universitetuose yra dalis vegetuojančių studijų programų, kurios kas trejus metus vis reabilituojamos iš naujo. Keliant joms kuo didesnius kokybės reikalavimus imtų spręstis kai kurie klausimai. Tačiau tam reikia sukurti griežtą, bet nepriklausomą vertinimo mechanizmą.

Dabar, kai vieno universiteto atstovai siunčiami vertinti kitos aukštosios mokyklos studijų programų, jie yra suvokiami kaip konkurencinės institucijos atstovai, kurie neva nori sužlugdyti vertinamą studijų programą. Taip atsiranda savotiškas priešiškumas pačiam vertinimui.

Priemonės turėtų būti kompleksinės. Žinoma, dėl kai kurių dalykų susitarti gali patys universitetai. Nėra jokių kliūčių jiems bendradarbiauti, drauge vykdyti jungtines studijų programas ir pamažu jas perkelti į vieną ar kitą didesnį centrą. Juk dabar, kuriant ir tvirtinant naujas studijų programas, reikia siekti kuo didesnio universalumo, tarpdalykiškumo ir, žinoma, kokybės. Reikia institucijos, kuri įvertintų, kiek kurios krypties studijų programų vykdyti būtų logiška Lietuvai, kiek joje yra aukšto lygio specialistų, kad tokios studijos galėtų funkcionuoti.

Taigi, tai galėtų būti vienas iš sprendimų. Kitaip tariant, reikia strategijos ir planų, o ne palikti tai savaiminei eigai ir tikėtis, kad kažkas kažkada išsispręs.

VEIDAS: Dar pernai buvo svarstomi keli galimi aukštojo mokslo finansavimo modeliai. Kaip manote, ar reikėtų finansavimo pokyčių, o galbūt jie bus neišvengiami netolimoje ateityje, kai studentų skaičius, iš dalies lemiantis finansavimą, dar labiau sumažės?

D.A.: Galima diskutuoti apie dabar veikiantį modelį, kai pinigai eina paskui studentą, galima kalbėti apie visiems taikomą vienodą mokestį, kuris prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintam teiginiui, ir, žinoma, apie visiškai nemokamą mokslą, kuriam reikėtų keisti daug elementų universitetuose.

VU, kaip lyderiaujantis universitetas, surenka daugiausiai šimtukininkų, gabių abiturientų, studentų, mokančių už mokslą, dalis yra gana nedidelė, taigi dabar veikiantis modelis VU atrodo gana palankus. Nors mažėjantis abiturientų skaičius, studijų užsienyje galimybės turi įtakos nežymiam stojančiųjų mažėjimui, VU studentų skaičius jau kelerius metus svyruoja apie 20 tūkst. ir beveik nesiskiria. Be to, turime penkias bakalauro studijų programas, kurios pritraukia daugiausiai studentų, unikalių Lietuvoje programų yra ir magistrantūros studijose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos universitetai konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir tarptautiniu mastu. Apie tai, kaip mažos šalies aukštojo mokslo sektoriui ne tik atsilaikyti, bet ir sustiprėti, kalbamės su Mykolo Romerio universiteto rektoriumi prof. dr. Alvydu Pumpučiu.

VEIDAS: Kaip vertinate universitetų jungimąsi? Ką tai duotų šalies aukštajam mokslui?
A.P.: Universitetų jungimasis nėra savitikslis. Jis reikalingas tik tada, kai stiprina universitetus, antraip tebus trukdis. Mes įkūrėme tarptautinį septynių pasaulio universitetų konsorciumą, tad tarsi darome tą patį, tik peršokame tai, kas dabar daroma Lietuvoje. Vis tiek galiausiai Lietuvos universitetai turės atsidurti tarptautiniuose aukštojo mokslo dariniuose, antraip mūsų aukštojo mokslo sektorius bus pažeidžiamas ir nestabilus.
Šiuo metu pasaulyje kuriasi labai stiprūs intelekto megatinklai, kurie tokį kaip Lietuvos aukštojo mokslo sektorių lengvai užvaldytų. Taigi sukūrėme stiprių universitetų konsorciumą su Pietų Korėjos Dongseo, Japonijos Josai, Kinijos Huazhongo, Anglijos Midlsekso, Italijos Bolonijos bei Kroatijos Zagrebo universitetais, drauge turinčiais kone 100 tūkst. studentų. Galiausiai ruošiamės įsijungti į Eurazijos megatinklą, kuris vienija apie 4,5 mln. studentų.
Tokia sąjunga – vienas mūsų saugumo garantų. Taip randame stiprių partnerių, suinteresuotų mūsų sėkme. Daugiausia bendradarbiausime įprastinėje universitetų veikloje (mokslo, socialinių bei kompiuterinių technologijų srityje), teiksime dvigubus, trigubus, o gal net konsorciumo diplomus. Žmogus, per tą patį studijavimo laiką gavęs ne vieno, o kelių universitetų diplomą, darbo rinkoje bus daug saugesnis.
Pasaulyje stebime politinius neramumus, bet intelekto sferoje irgi vyksta tas pats, tik rafinuočiau. Siekis užvaldyti intelektą – labai stiprus. Ypač aktyvi Azija, kurioje koncentruojasi mokslo pažanga. Ji modeliuoja, kad 2030-aisiais gamins 57 proc. pasaulio BVP, kai dabar gamina 26 proc. Tai būtų ekonominis dominavimas pasaulyje. Na, o viso to priešakyje eina intelektas.
VEIDAS: Ar partnerystė su užsienio universitetais yra būtina sąlyga tokios mažos šalies kaip Lietuva aukštosioms mokykloms, kad būtų konkurencingos pasaulyje ar net išliktų?
A.P.: Tai tiesiog neišvengiama. Konkurencija aštrėja, tačiau konkuruoti konfrontuojant nėra tinkamas kelias – reikia konkuruoti bendradarbiaujant. Lietuvos aukštojo mokslo sektoriui norint išlikti būtina integruotis į tarptautines struktūras.
VEIDAS: Koks yra keleto universitetų jungtinių programų potencialas Lietuvoje?
A.P.: Kurdami jungtines programas su kitais universitetais siejame jų gebėjimus su mūsų. Taip daug iš jų išmokstame. Jungtinė programa naudinga ne tik studijuojančiam studentui, bet ir universiteto dėstytojams bei pačiam universitetui stiprinant studijų kokybę. Universitetų žiede susidaro konkurencinė aplinka, tad dalyvaudamas tokioje programoje dėstytojas pats labai greitai tobulėja. Supranta, kad “bet kaip” neišeis, nes iškrisi iš rinkos ir tapsi nereikalingas. Sukuriama neprievartinė komandinė tobulėjimo sistema.
Kito kelio nėra – universitetas privalo atitikti partnerių studijų kokybės standartus, antraip niekas nebenorės su juo bendradarbiauti. Niekam nereikalingas silpnas partneris, nes tai kompromituotų kitų konsorciumo universitetų vardą. Džiugu, kad šiandien mus vertina.
VEIDAS: Mykolo Romerio universitetas pasižymi tarpdiscipliniškumu. Kaip vertintumėte kritiką, kad mokantis daug ko galiausiai gerai neišmokstama nieko?
A.P.: Žmogus turi kaupti žinias ne dėl žinių, o dėl karjeros. Žinios vis labiau tampa ne tik aukštosios mokyklos privilegija ir jų galima įgyti kitais būdais, tad universitetams svarbiausia išmokyti žmogų sieti įvairias žinių sistemas, ugdyti gebėjimus – suteikti tai, kas labiausiai padėtų siekti karjeros. Tarkim, versle reikia žinių visumos – nuo ekonomikos iki psichologijos. Siauros žinios daugeliu atvejų jau yra praeitis. Judame tarpdiscipliniškumo link, nes grynųjų žinių reikia vis mažiau. Išmanantis tik vieną sritį žmogus negalės prisitaikyti prie greitai besikeičiančios aplinkos. Tarpdisciplininės profesijos neišvengiamai yra ateities profesijos.
VEIDAS: O kaip vertintumėte nuotolinių studijų ateitį Lietuvoje?
A.P.: Pavyzdžiui, dabar, kai kuriame tarptautinį konsorciumą, be nuotolinių studijų mūsų siekiai patirtų krachą. Jungtinėse programose tokiu būdu bus mokoma 40–50 proc. medžiagos. Manau, jei universitetai bus silpni nuotolinių studijų srityje, tai taps viena jų išstūmimo iš rinkos sąlygų. Kam iš Vilniaus važiuoti studijuoti į Klaipėdą, jei mažiau keblumų nuotoliniu būdu tai daryti kokiame nors Londono atvirajame universitete?

Balandžio 1-ąją Vilniaus universitetas švenčia 435 metų jubiliejų, šiemet taip pat minimos ir seniausio Lietuvos universiteto įkūrėjo Valerijono Protasevičiaus 510-osios gimimo metinės. Tai proga panagrinėti šios asmenybės biografiją ir indėlį į Vilniaus universiteto kūrimą.

Kaip knygoje „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai“ teigia prof. Alfredas Bumblauskas, niekam nekyla abejonių, kad Vilniaus universiteto (VU) įkūrimas – vienas reikšmingiausių Lietuvos tūkstantmečio įvykių. Tačiau šio mokslo šviesos branduolio įkūrimas toli gražu nebuvo lengvas ir sklandus. VU atsiradimo kelyje sutiksime ne vieną svarbią asmenybę, kurios pastangos prisidėjo prie jo gimimo.
Vienas svarbiausių asmenų ~Alma Mater Vilnensis~ gimimo istorijai buvo vyskupas Valerijonas Protasevičius, savo ryžtu ir atkaklumu atvedęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) visuomenę į mokslo šviesą.

Kaip stačiatikis tapo Katalikų bažnyčios hierarchu

Įvairioje istoriografijoje V.Protasevičius daugiausia minimas kaip vienas iš daugelio Vilniaus vyskupų. Kaip vyskupas, buvo nelabai reprezentatyvios socialinės kilmės, palyginti su savo kolegomis amžininkais. XVI a. Vilniaus vyskupų „galerijoje“ V.Protasevičius stoja greta tokių asmenų, kaip Albertas Radvila, kilęs iš garsios didikų giminės, Povilas Alšėniškis, senos Lietuvių kunigaikščių giminės atstovas, ar Vilniaus vyskupas Jonas, nesantuokinis karaliaus Žygimanto Senojo sūnus. Taigi V.Protasevičius išsiskiria kaip labai kuklios giminės, kilusios iš rusėniškų žemių (dabar Baltarusija), narys, kurios žymiausias atstovas ir buvo pats vyskupas.
Kyla klausimas, kaip šis žmogus tapo Katalikų bažnyčios hierarchu, jei jo šaknys buvo rusėniškos. Juk tai reiškė, kad V.Protasevičius turėjo būti stačiatikis. Deja, apie V.Protasevičiaus jaunystės metus ir konfesinę aplinką istorikai negali nieko pasakyti. Šaltiniai apie V.Protasevičių prakalba tik nuo jo viešo gyvenimo pradžios, kai jis pradėjo savąją karjerą.
Kaip teigia istorikas dr. Liudas Jovaiša, jo rusėniškoji pusė atsiskleidžia ne tiek per religiją, bet per jo pirmuosius raštininko, sekretoriaus, notaro darbus. V.Protasevičiaus viešoji veikla ir karjeros pradžia buvo 1532–1533 m. LDK kanceliarijoje, o ten jis dirbo su rusėniškais (kitaip tariant, gudiškais) dokumentais. Pirmiausia jis dirbo karalienės Bonos Sforcos kanceliarijoje, vėliau ėmė tarnauti ir pačiam valdovui. Tuomet pradėjo gauti ir įvairias dvasininko pareigas bei vietas: Žemaičių vyskupijoje buvo kapitulos kanauninku, prestižinėje Kražių parapinėje bažnyčioje – klebonu, o netrukus tapo Vilniaus kapitulos nariu, kanauninku-prelatu, vėliau paskirtas Lucko vyskupijos, antros pagal rangą po Vilniaus, vyskupu. O 1556 m. ėmė eiti Vilniaus vyskupo pareigas.
Be abejonės, tokį sklandų kilimą karjeros laiptais V.Protasevičiui lėmė jo, kaip raštininko, tarnyba valdovui. Klasikiniu atveju būtent valdovas turėjo teisę siūlyti dvasininkus į vienas ar kitas pareigas, tad, kaip teigia istorikas L.Jovaiša, V.Protasevičiaus kelias visiškai nesiskiria nuo daugelio kitų išsilavinusių, kanceliarijoje dirbusių dvasininkų. Toks emancipuotas ėjimas nuo paprasto dvaro tarnautojo link aukšto rango Bažnyčios hierarcho lėmė jo svarbą bei savarankiškos figūros statusą ir politiniame LDK gyvenime.

Vilniaus universiteto gimimas

XVI a. pirmoji pusė ir vidurys buvo religinės įvairovės susidūrimų LDK metas: į konkurencinės kovos areną išėjo katalikybė ir protestantizmo atmainos, reformacija Lietuvoje buvo įgavusi nemenką pagreitį ir reiškėsi visais įmanomais kultūriniais lygiais. Edukacinė veikla buvo ne išimtis. Tai Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchams kėlė nerimą. Taigi jie, prof. Edvardo Gudavičiaus teigimu, įvertinę dar 1534 m., kaip pagrindinės kontrreformacijos jėgos, įkurtos Jėzaus draugijos edukacinę veiklą, jau 1553 m. prašė popiežiaus pasiuntinio apsvarstyti jėzuitų atvykimo į Lietuvą galimybę.
1555 m. į Vilnių atvyko popiežiaus pasiuntinys Aloyzas Lippomanas ir jį lydintis teologas ispanas Alonso Salmeronas – vienas pirmųjų jėzuitų, Paryžiuje susibūrusių apie Jėzaus draugijos steigėją Ignacą Lojolą. Taigi A.Salmeronas dairėsi galimybių jėzuitams įsikurti Vilniuje, bet paaiškėjo, kad aplinka gana nepalanki. Buvo pati reformacijos sąjūdžio LDK pradžia, ir, kaip knygoje „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ teigia istorikas kun. Paulius Rabikauskas, pats kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis, LDK kancleris, Vilniaus vaivada ir „pagrindinė protestantizmo atrama Lietuvoje“, pasirūpino, kad A.Salmeronui būtų sutrukdyta pateikti karaliui idėją įsteigti jėzuitų kolegiją.
Tačiau dar didesnė problema, nei protestantizmo šalininkų priešiškumas ir bandymas trukdyti, buvo būsimos kolegijos materialinis aprūpinimas. Taigi A.Salmeronas čia tiesiog nematė žmogaus, kuris galėtų tokio darbo imtis, o kadangi karalius Žygimantas Augustas buvo religiškai tolerantiškas ir bandė laviruoti tarp katalikų ir protestantų interesų, jo pažadai kybojo idėjų lygyje.
Tačiau šiame vakuume savotišką iniciatyvą parodė būtent vyskupas V.Protasevičius. Kaip rašė filosofas Romanas Plečkaitis, 1564 m. vyskupas Varšuvoje seime susitiko su jėzuitu Baltazaru Hostovinu, kuris papasakojo jam apie sėkmingą Jėzaus draugijos patirtį įveikiant reformaciją, ir ėmėsi ruošti būsimai kolegijai materialinę bazę. Pirmiausia 1568–1569 m. nupirko pastatą pačiame Vilniuje, šalia vyskupo rūmų (dabartinė Prezidentūros kanceliarija), kuris ir šiandien tebestovi Universiteto gatvėje, be to, skyrė iš savo vyskupijos nemažą dalį žemėvaldos, nes tik iš jos kolegija būtų galėjusi išsilaikyti ir gyvuoti.
Istoriko L.Jovaišos teigimu, V.Protasevičiaus užsidegimą šiuo klausimu rodo tai, jog fundaciją jėzuitams jis užrašė dar nė negavęs patvirtinimo, kad jie atvyks kurtis į Vilnių. Pirmieji šeši jėzuitai iš Braunsbergo atvyko 1569 m., o 1570-ųjų liepą atvyko ir įgaliotieji jėzuitai, kurių vadovas buvo Austrijos provincijolas Laurynas Madžas. Jis ir viceprovincijolas Pranciškus Sunjeras perėmė iš V.Protasevičiaus visą fundaciją, su kuria vyskupas perdavė ir nemažą biblioteką. Oficialiai kolegija atidaryta 1570 m. liepos 17 d.
V.Protasevičius rūpinosi ir tolesniu kolegijos integravimu į gana inertišką LDK visuomenę. Dar 1570 m. liepos 25 d. jis vyskupijos parapijoms išsiuntinėjo aplinkraštį, skirtą bajorams, kad jie gali leisti į kolegiją savo vaikus. Kovodamas su kitatikių mokyklų konkurencija, 1577 m. V.Protasevičius iš valdovo išgavo kolegijai monopolinę privilegiją. Tad savo pastangomis vyskupas plėtojo kolegiją ir numatė ateityje ją virsiant universitetu.
V.Protasevičius bendradarbiaudamas su Vilniaus kolegijos vadovybe darė viską, kad ji veiktų kuo intensyviau. Norėta kolegiją paversti aukštąja mokykla, tačiau tai nebuvo paprasta: reikėjo daug lėšų ir pakankamai kvalifikuotų dėstytojų. Tokią idėją jau 1574 m. brandino Jėzuitų ordino generolas Eberhardas Merkurianas ir viceprovincijolas Petras Sunjeras, tačiau oficialiai tai padaryti 1576 m. birželį vėlgi paprašė V.Protasevičius.
1577 m. VU įkūrimo idėjai buvo gautas tiek popiežiaus Grigaliaus XIII, tiek didžiojo kunigaikščio pritarimas. Prašomas V.Protasevičiaus, Steponas Batoras 1578 m. liepos 7 d. Lvove suteikė preliminarią Vilniaus akademijos steigimo privilegiją. Papildomos fundacijos akademijai aktą V.Protasevičius parengė 1578 m. rugpjūčio 25 d., o 1579 m. balandžio 1 d. jį patvirtino Stepono Batoro privilegija.
Tai ir buvo seniausio Lietuvos universiteto gimimas, kurio taip laukė tuo metu jau senyvo amžiaus Vilniaus vyskupas. Nors V.Protasevičius savo akimis ir nebematė galutinio popiežiaus patvirtinimo, tačiau galima drąsiai teigti, kad savo tikslą jis pasiekė.