Jungtinėje Karalystėje esančiame Kembridžo universitete, kuris daugelyje reitingų patenka į geriausių pasaulio universitetų penketuką, studijuoja ir vis daugiau lietuvių. Dar prieš dvylika metų Kembridžo universiteto durys atsiverdavo vos vienam kitam lietuvių studentui, o šiuo metu jų šiame prestižiniame universitete jau studijuoja per septyniasdešimt.

Svarbu paminėti ir tai, kad į Kembridžą sėkmingai įstoja beveik penktadalis visų stojančiųjų iš Lietuvos. Pagal šį rodiklį lietuviai tarp visų stojančiųjų į Kembridžą užima net trečią vietą.
„Stojimo į Kembridžo universitetą sąlygos labai griežtos visiems studentams, stojantiems tiek į bakalauro, tiek į antros pakopos studijas. Į Kembridžą gali patekti tik geriausią akademinį pasirengimą turintys studentai. Tad aukštas lietuvių sėkmingo stojimo į Kembridžą rodiklis yra atspindys, kokie geri studentai čia stoja“, – vasario pradžioje duodamas išskirtinį interviu „Veido“ savaitraščiui sakė Kembridžo universiteto vicerektorius prof. Leszekas Borysiewiczius.
Su vienu autoritetingiausių Jungtinės Karalystės profesorių ir garsiu medicinos mokslininku susitikome Kembridže, vicerektoriaus kabinete, kuriame kiekviena detalė mena daugiau nei aštuonis šimtus metų besitęsiančią universiteto istoriją. Tai pirmas Kembridžo universiteto vadovo interviu Lietuvos žiniasklaidai.

VEIDAS: Kembridže studijuoja studentai iš viso pasaulio. Nežinau, ar dažnai jums tenka susidurti būtent su lietuviais, bet gal galėtumėte pasakyti, kuo jie išsiskiria iš kitų tautybių studentų?
L.B.: Visus skirtingų tautybių studentus, kurie atvyksta į Kembridžą, mes sumaišome tarpusavyje, paskirstydami juos po skirtingus koledžus. Tokia universiteto politika. Nėra kokio nors vieno koledžo, kuriame būtų daugiau lietuvių studentų nei kokiame nors kitame. Studentai, atvykdami čia, įsilieja į Kembridžo bendruomenę. Jie netampa, tarkime, kinų ar indų bendruomene Kembridže. Be abejo, sutinku ir Lietuvos, ir Lenkijos, ir Vengrijos, ir daugelio kitų šalių studentus, bet turbūt dažniau pabendraujame su lenkų studentais, nes jie man leidžia nepamiršti savo pirmosios kalbos.
VEIDAS: Iki šiol kalbate lenkiškai?
L.B.: O taip. Gimiau Jungtinėje Karalystėje, bet pirmoji kalba, kurios išmokau, buvo lenkų. Puiku, kad turiu galimybę čia kartkartėmis pakalbėti lenkiškai.
Taigi, nors aš ir matau universitete lietuvių, bet daugeliu atvejų tiesiog negaliu jų išskirti, kaip lietuvių, ar netgi žinoti, kad kalbuosi būtent su lietuviu studentu. Man jie visi yra Kembridžo universiteto studentai. Bet žinau, kad apie lietuvių studentus mūsų dėstytojai atsiliepia labai gerai.
VEIDAS: 5 proc. visų Lietuvos studentų studijuoja užsienyje. Jūsų nuomone, kokių sąlygų reikia, kad baigę studijas jie sugrįžtų į Lietuvą?
L.B.: Kalbėkime apie studentus, atvykstančius į Kembridžą. Nėra abejonių, kad dauguma čia studijuojančių užsienio studentų jaučia didžiulę trauką sugrįžti į savo šalį. Vis dėlto daugumai studentų, ypač pasirinkusių technologijos mokslus, jei jie neturi galimybių sugrįžę toliau tobulintis, siekti progreso savo srityje, tai labai sudėtinga. Baigus tokius etalonu laikomus tarptautiniu mastu konkuruojančius universitetus, kaip Kembridžas, Harvardas ar kuris kitas, ir norint sugrįžti į savo šalį pirmas klausimas būtų, kokių jie ten rastų galimybių savo žinioms, kurios įgytos pagal aukščiausius studijų standartus, panaudoti.
Kai kalbama apie tokią mažą šalį, kaip Lietuva, jei norima konkuruoti dėl geriausią išsilavinimą užsienyje įgijusių studentų, nes jie gali padėti augti šalies ekonomikai, svarbu tobulinti infrastruktūrą ir siekti tokių pokyčių, kad jie jaustų, jog Lietuvoje taip pat gali daug pasiekti ir tobulėti. Lietuva turėtų siekti būti kiek įmanoma konkurencingesnė europinėje erdvėje, kad studentai, baigę studijas geriausiuose universitetuose, manytų, jog Lietuva yra ta vieta, kur jie tikrai nori sugrįžti. Patikėkite manimi, jie visi nori sugrįžti, bet negali, jei nėra sąlygų dirbti aukščiausiu lygiu.
Esu pastebėjęs, kad ateidami iš tokios institucijos, kaip Kembridžas, absolventai jau būna sutikę daug lyderių savo srityje, jie su savimi atsineša visą tinklą. Matau vieną didelį pranašumą, dėl ko man norėtųsi matyti lietuvių studentus, grįžtančius į Lietuvą: mes galėtume pradėti bendrus bendradarbiavimo, mokslinius projektus, kurie būtų naudingi abiem pusėms – ir jiems, ir mums.
VEIDAS: Lietuvoje yra apie dvidešimt universitetų, jie sulaukia daug kritikos dėl studijų kokybės. Šiuo metu kai kuriuos universitetus bandoma sujungti. Jūsų nuomone, kiek universitetų gali turėti šalis, kurioje mažiau nei 3 mln. gyventojų?
L.B.: Pasižiūrėkime, tarkim, į Suomiją: ten labai didelė dalis gyventojų studijuoja universitetuose. Mes manome, kad ateityje daug žmonių dirbs žinioms imlioje pramonėje, būtent čia bus kuriama daugiausiai darbo vietų. O štai sunkiosios pramonės vaidmuo menksta. Taigi tautos išsilavinimas yra tai, kas itin svarbu bet kuriai šaliai, siekiančiai efektyviai konkuruoti pasaulyje.
Na, o ar yra magiška formulė, kiek universitetų iš tiesų reikia? Manau, čia turi būti balansas, ir pati valstybė turi nuspręsti, kiek Lietuvos gyventojų iš tikrųjų gali būti įgiję aukštąjį išsilavinimą. Bet dauguma duomenų, ypač iš Skandinavijos šalių, rodo, kad vis daugiau studentų nori įgyti kuo geresnį išsilavinimą, nes nuo to priklausys, ar jie pajėgs būti konkurencingi ateities pasaulyje. Jungtinė Karalystė taip pat didina studentų skaičių universitetuose. Siekį, kad 40 proc. ES gyventojų būtų įgiję aukštąjį išsilavinimą, vertinu teigiamai. Elgiantis priešingai rizikuojama patekti tarp šalių, kurių piliečiai nebegalės dalyvauti ateities pramonėje.
Svarbu savęs paklausti, kokią vertę jūsų universitetai sukuria šalies ekonomikai, kokie tikslai jiems keliami, ką konkretus universitetas gali pasiūlyti. Tiesa, visada sakau, kad reikia išlaikyti universitetų skirtingumą, o ne stengtis juos visus padaryti vienodus. Nes vieni galbūt bus stiprūs akademiniu požiūriu, o kiti aprūpins šalį kvalifikuota darbo jėga, kuri kurs gerovę ateities Lietuvai. Ir tuos skirtumus reikia tinkamai išnaudoti. Be abejo, reikia kelti ir universitetų lygį. Tą darė ir Didžioji Britanija, ir tai yra ilgas procesas, to nepadarysi per naktį.
Manau, šalis gali labai daug prarasti, jei į universitetą bus žiūrima tik kaip į instituciją, suteikiančią išsilavinimą. Juk universitetai – tai ir ekonomikos augimas, darbo vietos, inovacijos, kultūra. Jie duoda daug daugiau nei vien išsilavinimą. Juk ir mūsų misija – tarnauti visuomenei. Štai ir Kembridžas yra tik nedidelė dalis Anglijos, bet galite matyti, kokią įtaką daro visos šalies ekonomikai.
VEIDAS: Tiesa, bet juk tai – Kembridžas.
L.B.: Jei turite gerų idėjų, inovacijų ar atradimų monopolio nėra. Subūrus šviesius žmones dirbti kartu, galima pasiekti labai daug.
VEIDAS: Vis dėlto ar įmanoma pasiekti, kad bent vienas Lietuvos universitetas patektų į geriausių pasaulio universitetų reitingus?
L.B.: Tai ambicija, kokią jūsų universitetai turi turėti, – visada stengtis būti geresniems.
VEIDAS: Pabandykite įsivaizduoti tipišką Lietuvos ar Lenkijos šeimą, kurioje mokyklą baigiantys vaikai su tėvais sprendžia dėl savo ateities. Dabar tiek daug informacijos, kad žmonės neretai sutrinka. Kokiais kriterijais patartumėte vadovautis renkantis universitetą ir profesiją?
L.B.: Visų pirma reikia keisti požiūrį – suvokti, kad pasirinkta profesija jau nebegarantuoja konkretaus darbo, kurį dirbsite visą likusį gyvenimą. Tie laikai, kai stodavai į universitetą, gaudavai darbą ir dirbdavai jį ateinančius 40 metų, jau praeitis, šiandieninis pasaulis – nebe toks.
Svarbu pasistengti suprasti skirtumą tarp apmokymo ir išsilavinimo. Tai, kam jus parengia universitetas, suteikdamas išsilavinimą, yra gebėjimas mokytis ir prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Kai jums tenka keisti kryptį, išsilavinimas pateikia būdų, kaip tą geriausiai padaryti.
Manau, žmonės yra pernelyg užvaldyti minties, kad tie keleri studijų metai turi juos parengti konkrečiam darbui. Manau, tai jau nebeveikia šių dienų darbo rinkoje. Universalumas, gebėjimas prisitaikyti prie rinkos poreikių – tai dalykai, kurių šiandien reikia labiausiai, nes mūsų aplinka kinta itin sparčiai.
Visada sakau, kad renkantis studijas pirmiausia reikia galvoti apie tai, kas jums iš tikrųjų patinka. Kembridže per priėmimą tam skiriamas didelis dėmesys: ar studentas turi entuziazmo studijuoti, siekti žinių, nes treji metai – gana didelis laiko tarpas, tuo labiau kad yra ir ilgiau trunkančių studijų. Jei nejaučiate to didžiulio noro ir entuziazmo, jums greitai gali tapti nuobodu, ir tada iš to nebus jokios naudos. Tad negalvokite apie karjerą, laukiančią po studijų, – galvokite apie tai, kas yra tas variklis, kuris skatins jus eiti pirmyn. Na, o tada pagal savo galimybes pasirinkite konkurencingą aukštąją mokyklą, kurioje būtų kiek įmanoma geresnė studijų kokybė, nes atėjus laikui tai padidins jūsų šansus tą didžiulį akademinį entuziazmą paversti darbu. Taigi svarbiausia yra studijuoti tai, kas labiausiai patinka, antraip sėkmės gyvenime nepasieksite, o tik plauksite pasroviui.
Yra tokių studijų programų, kaip teisė ar medicina (jos vienos populiariausių ir Anglijoje), kurias jaunuoliai renkasi tik todėl, kad įžvelgia geras karjeros perspektyvas. Bet dėl tokio pasirinkimo vėliau gali tekti stipriai gailėtis. Pateiksiu savo asmeninį pavyzdį: turiu dvi dukteris, viena nutarė sekti mano ir žmonos pėdomis – pasirinko medicinos studijas, o kita nusprendė, kad medicina jos visiškai netraukia, ir pasuko į matematiką. Ir abi dukros jaučiasi be galo laimingos dėl savo pasirinkimo. Mes būtume labai suklydę, jei būtume stengęsi įtikinti jas rinktis ką kita. Jauni žmonės labai sumanūs, jie turi, kaip jūs sakote, išties daug informacijos. Galbūt jau atėjo metas leisti jiems patiems spręsti, ko jie nori.
Beje, Kembridže didžiausią paklausą turi matematikos studijos. Matematikų galėtume rengti daug daugiau nei dabar. Matematika, fizika – tos disciplinos, kurias studijavę studentai yra labai laukiami netgi bankų sektoriuje ir bet kur kitur. Tiems jaunuoliams, kuriems gerai sekasi matematika, šiuo metu priklauso pasaulis.
VEIDAS: Tačiau jaunimo, taip pat ir išsilavinusio, nedarbas pasaulyje toliau didėja. Ar tam yra kokių priešnuodžių?
L.B.: Priešnuodžių tikrai yra. Visų pirma kai kuriems studentams reikėtų keisti požiūrį, kad jų kažkur laukia darbas, kuris atsiras tarsi savaime. Reikia būti pasirengusiam keistis ir tobulintis tose srityse, kaip tai diktuoja šiandieninė darbo rinka. Universitetas, išsilavinimas parengia šiai patirčiai, bet tikrai negarantuoja konkrečios darbo vietos.
VEIDAS: Du seniausi ir geriausi Anglijos universitetai – Oksfordas ir Kembridžas nuo seno konkuruoja tarpusavyje. Ar galėtumėte sąžiningai pasakyti, katras universitetas geresnis?
L.B.: Kai kuriose srityse, tarkim, sporto, mes konkuruojame, bet akademiniu požiūriu su Oksfordu labai daug dirbame kartu. Žinoma, galėčiau pasakyti, kad Kembridžas yra fantastiškas ir pranašesnis už Oksfordą, bet kiekvienas ten nuvykęs pasakytų, koks tai nuostabus universitetas. Šie universitetai visada stengėsi būti vienas už kitą geresni, bet kaip tik tai ir padeda išlaikyti jų aukštą lygį.

Patikėkite manimi, visi studentai nori sugrįžti, bet negali, jei nėra sąlygų jiems dirbti aukščiausiu lygiu.

Universiteto vadovo dosjė

Profesorius seras Leszekas Borysiewiczius gimė 1951 m. Kardife (Velsas), išeivių iš Lenkijos, įsikūrusių Jungtinėje Karalystėje po Antrojo pasaulinio karo, šeimoje.
Baigęs medicinos studijas, L.Borysiewiczius dirbo mokslinį tiriamąjį ir akademinį darbą, dėstė Kembridžo, Velso universitetuose, vėliau įsiliejo į administracinį darbą. 2001 m. už indėlį į medicinos tyrimus plėtojant gimdos kaklelio vėžio ir kitas vakcinas, profesorius oficialiai įšventintas į riterius. 2004–2007 m. L.Borysiewiczius buvo Londono karališkojo koledžo prorektorius, o 2007–2010 m. vadovavo Jungtinės Karalystės medicinos tyrimų tarybai.
345-uoju Kembridžo universiteto vicerektoriumi L.Borysiewiczius paskirtas 2010-ųjų spalį. Pagal Anglijos universitetų tradicijas, vicerektorius (Vice-Chancellor) yra pagrindinis universiteto vadovas, atsakingas už akademinę ir administracinę veiklą, o rektorius (Chancellor) – labiau reprezentacinė figūra, atliekanti universiteto ambasadoriaus vaidmenį. Šiuo metu Kembridžo universiteto rektoriaus pareigas eina Turvilio lordas Davidas Sainsbury.

Naująją Vilniaus universiteto biblioteką suprojektavęs architektas Rolandas Palekas apgailestauja, kad net statydami išskirtinius pastatus pasauliniame kontekste atrodome lyg mokinukai, kurie naują medžiagą iškala, bet esmės nesuvokia.

Rodydamas savo studijoje išdėliotus naujausių darbų maketus architektas Rolandas Palekas aiškina nesiekiantis, kad visi jo projektuoti pastatai būtų išskirtiniai ir tarsi šauktų: „Žiūrėkit į mane, koks aš unikalus!“ Mat gerą architektūrą, turinčią išliekamąją vertę, išskiria ne dydis ar neįprastos formos.
Vis dėlto architekto ir jo vadovaujamos R.Paleko ARCH studijos komandos sukurtas naujosios Vilniaus universiteto bibliotekos – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) projektas būtent ir stebina neįprastu fasadu. Kitų metų pradžioje duris lankytojams atversiančio modernaus centro plastiškos formos ir dvi didžiulės stiklinės sienos, atveriančios vaizdą į pušyną, – gana netikėtas sprendimas mūsų akiai, pripratusiai prie pilkų sovietmečiu statytų universitetų korpusų. Nepabijojęs parodyti, kad kultūros pastatas gali būti modernus bei išskirtinis savo architektūra, o biblioteka – ne vien knygų saugojimo, bet ir bendravimo, poilsio zona, R.Palekas šiemet sulaukė ne vien kolegų įvertinimo.
Per apdovanojimus „Statybų generolai“ MKIC pastatas pripažintas Metų sprendimu, o Lietuvos architektų sąjunga R.Paleko darbą išrinko vienu iš penkių geriausių pastarųjų dvejų metų projektų. Tad jis keliaus į prestižinį Europos architektūros konkursą „Mies van de Roche“.
„Kai buvau jaunesnis, apdovanojimai buvo kur kas svarbesni nei dabar, – nusijuokia architektas. – Beje, tai ne mano asmeniniai, o visos mūsų studijos apdovanojimai. Net jeigu tai mano eskizas, labai svarbu pasitikrinti, išgirsti kritiką. Tad su kolektyvu visuomet diskutuojam, dalijamės idėjomis.“
Prisimindamas, kaip gimė MKIC pastato idėja, R.Palekas pasakoja, kad šįkart sąmoningai siekė sukurti išskirtinį projektą. „Gavau galimybę suprojektuoti seniausio Lietuvos universiteto itin reikšmingą kultūros pastatą, tad išskirtinėmis formomis norėjau parodyti, kad biblioteka – knygos ir mokslo šventovė“, – dėsto R.Palekas.
Pietinėje pastato pusėje palikti siauri langai, kad knygos būtų pagarbioje prieblandoje, o visos erdvės atsiveria tarsi didžiulėm dviem akim į miško pusę. „Šalia esantį mišką buvo svarbu išeksponuoti interjere, kad pakėlus akis nuo knygos atsivertų jo grožis“, – erdvinę bibliotekos idėją apibūdina žinomas architektas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto docentas.

Atrodome kaip mokinukai, nesigilinantys į esmę

Beje, R.Paleko vadovaujamos komandos, kuriai priklauso ir jo žmona, taip pat architektė Alma Palekienė, darbų sąraše yra ir daugiau ambicingų visuomeninių pastatų, puikiai įsiliejusį į miesto erdvę. Tai modernus parodų centro „Litexpo“ paviljonas, LNK televizijos pastatas, J.Jasinskio gatvėje įsikūręs biurų pastatas „Viktorija“.
Svarbu tai, kad nors R.Palekas nuolat ieško naujų sprendimų ir jo darbai priskiriami modernios architektūros krypčiai, jie visuomenėje nesulaukia prieštaringų vertinimų, tokių kaip, tarkim, Kauno Laisvės alėjoje stūksantis garsusis „stiklainis“.
„Jeigu drįsti ateiti ir keisti miestą ar jo dalį, tai būk mielas, pagerink ją, o ne pablogink. O jei žinai, kad kokybės nepavyks suteikti, tai turėk valios ten nelįsti. Toks suvokimas kiekvienam architektui turėtų būti svarbiausias. Juk naujas statinys turi suteikti miestui naujų impulsų, ji pagerinti. Ne mažiau svarbu ir kiek projektas bus įdomus ateinančioms kartoms“, – dėsto R.Palekas.
Jo nuomone, tokie miestuose išdygstantys nesusipratimai, kaip tas Kauno „stiklainis“, ne tik liudija architektų atsakomybės trūkumą, bet ir yra daugelį metų besitęsiančio nesusikalbėjimo tarp projektuotojų ir kultūros vertybes saugančių specialistų rezultatas. „Nėra aiškių taisyklių ir reglamentų, tik daug draudimų bei vienas kitam prieštaraujančių įstatymų. Be to, specialistai, atsakingi už paveldą, dažnai bijo dėti parašą po projektu, kad pasikeitus situacijai negautų už tai per galvą. Tad per tokį drumzliną vandenį išlenda neaišku pagal kokius kriterijus kurti darbai“, – kritikuoja R.Palekas.
Architektas apgailestauja, kad dabar pas mus daug pilkų pastatų iškyla ir dėl to, kad projektuotojas, atsidūręs įvairiausių apribojimų lauke, tik stengiasi tarp jų išlaviruoti, nemąstydamas apie pridėtinę projekto vertę.
Kita optimistiškai nenuteikianti tendencija – kūrybinio darbo nuvertinimas. R.Paleko žodžiais, Lietuvoje tapo įprasta taupyti ne statybinių medžiagų, įrangos elementų, bet kūrybinio intelekto sąskaita. „Dažnas užsakovas perka, pavyzdžiui, žaliuzes, nesigilindamas, kiek jos kainuoja, tačiau net nepagalvoja, kad jų galbūt visai nereikia. Už tą sumą projektuotojas sugalvotų tokį sprendimą, kuris sukurtų nepalyginti didesnę vertę“, – teigia VGTU Architektūros fakulteto docentas.
Jo nuomone, dėl tokio požiūrio pasauliniame kontekste mes vis dar atrodome kaip stropiai namų darbus atliekantys, bet į temą visai nesigilinantys mokinukai. Išsivysčiusiose šalyse, atvirkščiai, pabrėžiama kūrybinio prado, tarpdisciplininių dalykų, naujų idėjų svarba.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Didžiulio tėvų susidomėjimo sulaukęs Šeimų universitetas trečiąjį sezoną pradeda džiugiomis naujienomis. Pristatoma taip ilgai laukta nauja programa tėvams, turintiems vyresnius vaikus. Šeimos, auginančios 10 – 13 metų vaikus, kviečiamos į mokymus „Ankstyvoji paauglystė“. Mokymai „Paauglystė“ skirti 13 – 16 metų vaikus turintiems tėvams.
Paauglystė – sudėtingas etapas tiek vaikui, tiek jo tėvams. Šeimos ne visada žino, kaip susitvarkyti su besikeičiančiu vaiko charakteriu. Ankstyvosios paauglystės laikotarpiu ypatingai svarbus yra tėvo vaidmuo. Šiame vaiko raidos etape būtina švelniai skiepyti vaikams taisykles ir reikalauti laikytis elgesio normų. Paaugliui labai svarbu dalyvauti namų ruošoje: taip ugdomas atvirumas kitiems, jautrumas šeimos narių poreikiams.
„Ankstyvoji paauglystė“ ir “Paauglystė” mokymuose nagrinėjamos temos apie paauglystės krizes ir iššūkius, asmenybės formavimąsi ir savivertę, seksualinį identitetą, laisvalaikio praleidimą, autoritetą šeimoje bei kita. Kadangi mokymų tikslas yra tobulinti ne tik vaikų ugdymą, bet ir poros tarpusavio santykius, taip pat aptariamos santuokinio gyvenimo temos.
„Natūralu, kad šeimos susiduria su sunkumais: konfliktai poroje, nesutarimai dėl vaikų auklėjimo, pokyčiai vaiko elgesyje ir taip toliau. Konkretaus atsakymo, kaip susitarti su paaugliu vadovėliuose nerasime. Būti gerais tėvais reikia mokytis – tai nenutrūkstamas procesas“, – sakė Šeimų universiteto atstovas P. Gebrauskas.
Šeimų universiteto organizuojami mokymai – galimybė tėvams įgyti naujų žinių ir įgūdžių,  kurie suteiktų pasitikėjimo sprendžiant kasdienes šeimos problemas, stiprinant tarpusavio santykius. Lietuvoje mokymus jau lankė 1400 tėvų.
„Niekas mūsų nemokė, kaip būti gerais tėvais, kaip teisingai auginti vaikus, spręsti kasdienius konfliktus šeimoje. Tėvų pavyzdys ne visuomet padeda, šiais laikas vaikai kitokie, todėl ir auklėti juos reikia kitaip. Šeimų universitete supratome – gerais tėvais ne gimstama, o tampama“, – pasakojo Jurgita ir Ramūnas Gaukštai, pernai baigę Šeimų universiteto programą „Pirmosios raidės“.
Atsižvelgdami į kiekvienos šeimos unikalumą, Šeimų universiteto moderatoriai mokymuose naudoja atvejo analizės metodą.  Diskutuodamos tarpusavyje ir su Šeimų universiteto moderatoriais šeimos lavina problemų suvokimo įgūdžius, pačios ieško sprendimo būdų. Toks suaugusiųjų mokymosi būdas pripažintas vienu efektyviausių visame pasaulyje, jis taikomas Harvardo universitete bei kitose aukščiausio lygio verslo mokyklose.
Šeimų universiteto   tikslas -  padėti Lietuvos šeimoms kurti atsakingą vaikų ugdymo kultūrą, skatinti moralios, išprususios, kūrybiškos kartos formavimąsi. Šeimų universiteto komanda remiasi Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos (IFFD) – Jungtinių Tautų konsultantės šeimos politikos klausimais – patirtimi.
Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, organizuojami didelio pasisekimo sulaukę mokymai tėvams, auginantiems įvairaus amžiaus vaikus: „Pirmieji žingsniai“, „Pirmosios raidės“ bei „Pirmieji sprendimai“.
Mokymai tėvams nieko nekainuoja.
Šeimų universitetas kviečia tėvus registruotis į saviugdos užsiėmimus:
Interneto svetainėje www.seimu.lt arba el. paštu: registracija@seimu.lt

Mykolas Romeris – pirmasis mūsų tautinio judėjimo metraštininkas, žymus teisininkas, ilgametis Kauno universiteto rektorius.

Iš tiesų Mykolas Romeris – unikali mūsų istorijos asmenybė ne vien dėl savo nuopelnų Lietuvai, bet dar labiau tuo, kad jis apskritai pateko į tą istoriją. Juk taip nedaug žymių bajorų neatsižadėjo savo gimtojo krašto ir dirbo jo labui: Oskaras Milašius, Alfredas Tiškevičius, M. Romeris, gal dar vienas kitas – tai ir visi. O kad taip vis dėlto buvo, dažniausiai lėmė atsitiktinumas, galima sakyti – stebuklas.

Tikrojo kelio paieškos
Kaip rodo pavardė, Romerių giminės šaknys nelietuviškos ir net nelenkiškos: jos siekia XVII amžių, Saksoniją, Meiseno žemę, nors gali būti siejamos net su senovės Roma. Po to amžiams slenkant šios giminės palikuonys per Livoniją, Kuršą atsidūrė Lietuvos Di džio joje Kunigaikštystėje, kurioje ėjo aukštas pareigas ir todėl, suprantama, sulenkėjo.
M.Romeris gimė 1880 m. gegužės 17 d. Obelių valsčiaus Bagdoniškio dvare, kuriame jo protėviai įsikūrė dar 1786 m. Šeima lenkiška, bet jos nariai kalbėjo ir lietuviškai, o Mykoliuko auklė buvo vietinė, lietuvė. Nors tėvai – labai priešiški caro valdžiai, tai jiems netrukdė pasiųsti sūnų mokytis į Peterburgo imperatoriškąją teisės mokyklą, kuri rengė teisininkus valstybės tarnybai.
1901 m. gavęs pirmos rūšies diplomą, jaunasis teisininkas tarnauti nepanoro, tad tęsė mokslus Krokuvoje (studijavo filosofiją) ir Paryžiuje, Politinių mokslų mokykloje, socialiniame-ekonominiame skyriuje, kuriame išklausė visą trejų metų kursą, išlaikė visus egzaminus, išskyrus vieną – nes įsimylėjo jauną prancūzaitę.
Paryžiaus laikotarpis M.Romerio gyvenime buvo labai reikšmingas ir tuo, kad sustiprino jo simpatijas demokratijai. Čia jam, kaip ir visiems Lietuvos lenkams, teko spręsti, ką pasirinkti – Lietuvą ar Lenkiją, mat Lietuvoje tuo metu prasidėjo mūsų tautinis judėjimas. Iš pradžių jis buvo nutaręs, kad „mano vieta ne lietuvių, o lenkų eilėse”, todėl aktyviai veikė lenkų jaunimo organizacijoje. Tačiau 1904 m. jo orientacija pasikeitė. Regis, taip atsitiko po pokalbių su Paryžiaus lietuvių studentų lyderiu Juozu Petruliu. „Aš pajutau, kad Lietuva man yra brangesnė negu Lenkija“, – rašė jis vėliau.
1905 m., taip ir negavęs antrojo diplomo, M.Romeris grįžo į revoliucijos, kuriai aiškiai simpatizavo, apimtą Vilnių. Nors ir tolo nuo lenkų, dėjo nemažai pastangų siekdamas suartinti lietuvius ir lenkus, bet tas jam sunkiai sekėsi. O jo paties simpatijos Lietuvai dar labiau sustiprėjo tada, kai jis dėl caro valdžios persekiojimų 1906 m. atsidūrė Krokuvoje, emigracijoje, ir susidraugavo su poetu Juozapu Albinu Herbačiausku.
Pas poetą M.Romeris aptiko ištisą draudžiamos lietuviškos spaudos archyvą ir jam kilo mintis parašyti studiją apie mūsų tautinį judėjimą – lenkiškai, kad su ja susipažintų lenkų visuomenė, kuri iki tol apie tai turėjo susidariusi gerokai iškreiptą vaizdą. Šis didžiulis ir sunkus darbas (nes tuomet jo autorius dar silpnai mokėjo lietuvių kalbą) baigtas maždaug per metus – 1908 m. Lvove, tada Austrijos-Vengrijos teritorijoje, išėjo daugiau kaip 400 puslapių veikalas „Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą“.

Ar galima atkurti LDK?
Nors M.Romeris tapo tvirtu Lietuvos patriotu, jo pažiūros ilgą laiką vis dėlto gerokai skyrėsi nuo mūsų tautinio judėjimo veikėjų. Šie kėlė etnografinės, tautinės Lietuvos valstybingumo idėją, o jis dar tikėjosi, kad reikia ir galima kurti naują valstybę istorinėje Lietuvoje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje. Jos lygiateisiai piliečiai esą būtų lietuviai, lenkai, baltarusiai ir žydai. Taip, jo manymu, būtų galima sutaikyti Lietuvos lenkus su atgimstančia lietuvių tauta, užtikrinti demokratinę santvarką, pagaliau – užgesinti tautų tarpusavio nesantaiką buvusiose LDK žemėse, kurią skatino nacionalizmas ir šovinizmas.
Tokioms idėjoms platinti 1906 m. jis leido laikraštį „Gazeta Wilenska“, rado ir bendraminčių, tiesa, nedaug, jie pateko į istoriją kaip „krajovcų“ (kraštiečių) judėjimo dalyviai. Tačiau idėja buvo atgyvenusi, juk XX a. pradžia – tautinių valstybių kūrimosi metas. Dauguma lenkų taip pat jos nepalaikė: vieni tikėjosi sukurti unitarinę Lenkijos valstybę su 1772 m. sienomis, kurioje lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai būtų sparčiai polonizuojami. Kiti, su Jozefu Pilsudskiu priešakyje, planavo pasiekti tą patį rezultatą įkurdami Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos federaciją, vadovaujamą lenkų.
M.Romeris iš karto neįvertino savo gero pažįstamo J.Pilsudskio imperialistinių užmojų, todėl karui prasidėjus paprastu kareiviu įstojo į jo legionus, sukurtus Austrijoje-Vengrijoje. Jis tikėjosi kovojąs ir dėl Lenkijos, ir dėl Lietuvos nepriklausomybės, tačiau greitai suprato klydęs. Tiesa, J.Pilsudskis vis dar bandė įgyvendinti savąją federacijos idėją: 1919 m. balandį užėmęs Vilnių nutarė čia sudaryti marionetinę Lietuvos vyriausybę, kuri turėjo sutikti dalyvauti naujoje unijoje su Lenkija. Ją sudaryti pavesta M.Romeriui. Tačiau jis, apsilankęs Kaune ir ten pasitaręs su valdžios vyrais, galutinai įsitikino, kad Lietuvos valstybė sėkmingai kuriama ir be lenkų pagalbos, o J.Pilsudskio pažadais tikėti negalima. Netrukus M.Romeris apsisprendė – jo vieta Lietuvoje, Kaune.

Tarnyba Lietuvai
1920 m. pavasarį įsikurti laikinojoje sostinėje M.Romeriui nebuvo sunku – čia jis sutiko senus gerus pažįstamus Mykolą Sleževičių, Joną Vileišį, Augustiną Janulaitį ir kitus, tuomet jau ėjusius svarbias pareigas. Be to, kvalifikuotų teisininkų jaunoje valstybėje labai trūko, todėl jis gana greitai buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo, aukščiausios teismų sistemos grandies, nariu, greitai pelnė autoritetą kaip teisingas, principingas, santūrus, taktiškas teisėjas.
1922 m. įsikūrė Lietuvos universitetas, į kurį M.Romeris buvo pakviestas dėstyti valstybinės teisės ir atidavė teisininkų ugdymui net 23-ejus metus. Studentai jo paskaitas labai mėgo, nes jos buvo turiningos ir gyvos – profesorius mėgo humorą. Dirbdamas universitete jis sukūrė daug fundamentalių mokslo darbų, todėl turėjo didelį autoritetą ir tarp kolegų profesorių: jie kelis kartus rinko jį universiteto rektoriumi – šias pareigas ėjo net septynerius metus, ilgiausiai iš visų.
Tiesa, būdamas demokratas autoritarinei valdžiai ne visada patiko. Daug rašė žurnalams, laikraščiams, aktyviai reiškėsi visuomeniniame darbe.
1939 m. atgavus Vilnių, M.Romeris verkė iš džiaugsmo ir netrukus ėmė dirbti Vilniaus universitete. Ir okupacijų metais šį darbą tęsė, kol galėjo. 1944 m. jis dar sugebėjo užbaigti labai svarbų mokslinį darbą „Lietuvos sovietizacija 1940–1941 metais“, kuriame aprašė ir įvertino tų metų įvykius.
Mirė M.Romeris 1945 m. vasario 22 d. savo gimtinėje – Bagdoniškio dvare. M.Romerio nuopelnai tinkamai buvo įvertinti tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tada buvo išspausdinti jo svarbiausi jo mokslo darbai, nepraradę savo vertės iki šiol: „Konstitucinės teisės paskaitos“, „Valstybė“, „Suverenitetas“ ir kt.  Jo vardu buvo pavadintas Teisės universitetas Vilniuje, gatvės Vilniuje, Kaune, Rokiškyje, parašytos ir rašomos knygos apie jo gyvenimą bei veiklą. ■

Naujasis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas dr. Tomas Davulis apgailestauja, kad pirmosios trys valdžios Lietuvoje nesupranta, jog, leisdamos mindyti teisėjus, jos griauna savo valstybę.

VEIDAS: Kokie iššūkiai laukia Vilniaus universiteto Teisės fakulteto? Ką reiškia būti prestižinės Lietuvos teisininkų kalvės fakulteto dekanu?
T.D.: Ši postą užimti tikrai yra didelė garbė ir atsakomybė. 370 metų teisininkų rengimo tradicijos juk turi būti išlaikytos. O iššūkiai čia tokie pat, kaip ir tenkantys visai visuomenei. Tos reformos, kurias pradėjo prof. Vytautas Nekrošius, turi būti tęsiamos.
VEIDAS: Į Lietuvos darbo rinką kasmet įsilieja beveik po tūkstantį teisininkų. Ar šiais laikais tikrai vis dar prasminga rinktis teisininko kelią?
T.D.: Geras teisininkas darbą visada susiras. Visi mūsų absolventai turi tokius darbus, kokių nori. Nors dažnai tvirtinama, kad Lietuvoje teisininkų yra per daug, turiu pasakyti, jog gerų teisininkų trūksta. Tarkime, mūsų studentai darbą susiranda jau antrame arba trečiame kurse – paprastai privačiame sektoriuje. Po penkerių metų mūsų absolventai jau žino, kad geriau dirbti privačiame sektoriuje. Finansiškai geriau. Todėl dauguma mūsų studentų ir eina dirbti į privatų sektorių.
Beje, mes neprisijungėme prie Bolonijos proceso, tad pas mus nėra rengiami teisės bakalaurai, tik teisės magistrai. Manome, kad mūsų mokykla geriausia ir studentai geriausi, tad mažiausia riba, kurią jie turi pasiekti, – tai teisės magistras. Bakalauro laipsniui suteikiamos žinios jiems yra per minimalios.
VEIDAS: Kodėl manote, kad esate geriausia Lietuvos teisininkų mokykla?
T.D.: Per daugelį metų mūsų dėstytojai yra užsitarnavę didelę visos visuomenės pagarbą. Čia jau daug metų dirba tikri profesionaliai. Juk ir visi kodeksai yra gimę čia. Mūsų dėstytojai keitė teismų praktiką, kūrė įstatymus, konsultavo. Galimybė dalyvauti teisinėje reformoje mūsų žmonėms buvo ir yra didelė dovana, tačiau ją reikia gerai išnaudoti.
Taigi tie žmonės, kuriems reikia tikrų žinių, profesionalios nuomonės, ateina pas mus, nes supranta, kad studijų kokybę lemia tik žmonės, o ne patalpos, ne valgyklos ir net ne bibliotekos. Tarkime, išlaikyti egzaminą šešiems balams pas prof. Valentiną Mikelėną ar prof. Vytautą Mizarą – tas pats, kaip gauti dešimt balų kitoje aukštojoje mokykloje.
Be to, pas mus dirba daug užsienio profesorių ir paskaitas jie skaito savo kalba. Egzaminas laikomas taip pat kaip ir tų šalių universitetuose. Tad nieko keista, kad nemažai mūsų studentų darbą susiranda ir Vakaruose.
VEIDAS: Bet Lietuvoje turime didelę problemą dėl teisės ir jos taikymo gyvenime. Viešojoje erdvėje mes negalime sutarti nė vienu teisiniu klausimu. Kaip visuomenei paaiškinti, kad vieną teismo sprendimą reikia vykdyti, o kitas gali palaukti? Juk taip ir gimė „Garliavos respublika“.
T.D.: Kaip manote, kurioje Europos valstybėje teisės mokslas labiausiai išplėtotas? Nepatikėsite, bet Rusijoje: čia išplėtota išties daug doktrinų. Bet mokslas yra mokslas, o praktika yra praktika. Mokslas eina savo keliu, o praktika – savo. Ir mokslas gali eiti atskirai nuo praktikos. Aišku, tada mokslas yra butaforinis, nes paaiškėja, kad praktikoje viskas vyksta kitaip nei teorijoje. O štai Vokietijoje teisės mokslas neatsiejamas nuo taikymo. Jei tu esi niekas moksle, tada ir praktikoje esi niekas. Todėl čia daug teisėjų, advokatų, prokurorų dirba ir mokslo srityje.
Na, o mes savęs turime paklausti, kur esame. Matyt, kažkur viduryje tarp Rusijos ir Vokietijos. Bet niekada nepritarsiu tiems, kurie aiškina, kad teisė turi būti supaprastinta, – tai tik svajonės. Mes negalime padaryti taip, kad kiekvienas iš mūsų būtų teisininkas, kad žmogui nereikėtų advokato, pats galėtų gintis savo teises. Tai butaforija.
VEIDAS: O kaip paaiškintumėte dažnus teisinius skandalus, kai žmonės nepaiso teismų sprendimų ar jiems priešinasi?
T.D.: Skandalai? Kodėl jų nebuvo prieš trejus, ketverius metus? Mano nuomone, tiesiog prasiveržė tam tikras nepasitenkinimo gyvenimu pūlinys. Žmonės ieškojo priešų, nesėkmių kaltininkų ir surado. Pareigūnas, mantija yra matomi dalykai, jie negali apsiginti, tad nesunkiai tampa pykčio objektu dėl asmeninio nepasitenkinimo gyvenimu. Kalta ir politinė kultūra. Yra politikų, kurie sako: žiūrėkit, esu nubaustas ir koks esu geras. Tai didelė politinės kultūros problema, puoselėjanti teisinį nihilizmą.
VEIDAS: O gal žmonės tiesiog nesupranta teismų sprendimų, jų prasmės? Laiko juos teisėtais, bet neteisingais. Ar teisės kalba neturi būti žmonių kalba, jei norime, kad teisė būtų akceptuojama visuomenės?
T.D.: Kaltas ir viešos diskusijos teisinėmis temomis nebuvimas arba iškreiptumas. Rezonansą teisinis klausimas įgauna tada, kai jame dalyvauja tik politikai, kurie nori garsiai rėkti ir pasirodyti. Aš kalbu apie teisinį diskursą, kodėl buvo ar nebuvo priimtas vienas ar kitas sprendimas, kodėl jis toks, kai pateikti visi argumentai už ar prieš. Ir kodėl priimtas būtent toks sprendimas, o ne kitoks. Kodėl pas mus nėra tokio diskurso? Na, visi esame užsiėmę, vaikomės pinigo, bijome. Aš sutinku, kad tokio viešo diskurso nėra. Mes, teisininkai, galėtume šioje srityje padaryti daugiau, galėtume viešojoje erdvėje apginti teismo sprendimus.
Dar atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvoje kitos valdžios nesupranta, jog, leisdamos mindyti teisėjus, jos griauna savo valstybę. Kai nepakylama aukščiau savo asmeninių, partinių, frakcinių interesų, tada ir prasideda valstybės griovimas.
VEIDAS: Kaip suprantate jūsų fakulteto profesoriaus V.Mikelėno pastabą, kad teisė pas mus dažnai fetišizuojama?
T.D.: Manau, kad prof. V.Mikelėnas – toks žmogus ir mokslininkas, kurio pozicija priverčia sustoti, pagalvoti, ar viskas yra gerai. Kartais, kai matai teismų sprendimus, norisi pasakyti, kad matykime žmogų, nepasislėpkime už teisės normų. Juk teisingumas gali būti suvokiamas labai skirtingai ir ilgainiui tas suvokimas kinta.
Štai bendraudamas su studentais neretai miniu tokį pavyzdį: turime užrašytą pliką taisyklę, bet ji vienaip suveiks paprastam žmogui, kitaip – aklai senutei, trečiaip – nėščiai moteriai. Kita vertus, nemanau, kad tarp teisės ir teisingumo yra tam tikras užkoduotas prieštaravimas. Teisingumo sąvoka labai dinamiška: kas buvo teisinga vakar, tas nebėra teisinga šiandien. Taigi svarbiausia – gebėti paaiškinti teisės normų prasmę. Ir šis aiškinimas turi atitikti vertybes, įtvirtintas tose normose.
Kartais mūsų teisėjai bijo tai daryti, kartais nesuvokia, kaip tai daryti. Bet blogiausia, kad nemažai mūsų teisėjų dėl skirtingų baimių užsidaro formalizme, tampa labai atsargūs. Man yra tekę matyti, kaip Vokietijos teisme teisėjas kalbasi su bylininkais ir jiems paaiškina, kas ir kodėl nuspręsta. Tai didelio profesionalumo išraiška. O Lietuvoje teisininkai vengia viešo diskurso su kitomis visuomenės grupėmis, jie nori turėti neutralumo aureolę, galimybę pasisakyti tik ginčo pabaigoje ir padėti tašką. Jie mano, kad turi likti nuošalyje, bet iš tiesų jie neturėtų likti nuošalyje.
VEIDAS: VU Teisės fakultetas yra akivaizdi teisinio pozityvizmo mokykla. Mokoma taikyti įstatymus, kodeksus. Ar jūsų absolventams nėra sunku suvokti už teisės normų pasislėpusias vertybes?
T.D.: Aš nemanau, kad teisinis pozityvizmas yra blogai. Tik kraštutinės sistemos pavojingos. Geras teisininkas žino metodologiją, kaip išspręsti teisinius konfliktus. O mes ieškome būdų, kaip mokyti studentus spręsti ne tik pagal normas, bet ir pagal principus, jų konfliktų sprendimus.
VEIDAS: Jau šešerius metus vyksta Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos byla. Teismo procesas beviltiškai vilkinamas. Taip tyčiojamasi iš teisės, bet Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimų, kurie užkirstų kelią tokiam vilkinimui, nėra. Ar čia nėra jūsų fakulteto garbių profesorių, Baudžiamojo proceso kodekso autorių, atsakomybės?
T.D.: Mes nesame įstatymo leidėjai. Kad sprendimas būtų teisėtas, jis turi atitikti teisės normas – teisėjai veikia pagal veikiančias normas. O jei yra spragų, per didelė teisėjo diskrecija, įstatymų leidėjas tas spragas turėtų užkišti. Čia yra tam tikros sistemos grimasos. Teismų procesų vilkinimas vyksta 20 metų, bet su tuo kovojama žingsnis po žingsnio. Aš nesu baudžiamojo proceso specialistas, tad atsakysiu kaip savo močiutei: kadangi nesuprantu, tai tyliu. Ir labai kritiškai vertinu tuos žmones, kurie viską žino. Tai gali atrodyti beviltiška, bet nežiūrėčiau taip pesimistiškai, kad nieko nėra daroma.
VEIDAS: Vilniaus universitetas nepakluso Švietimo įstatymo pataisai, įpareigojančiai sudaryti išorės valdymo tarybą. Kodėl priešinotės šioms naujovėms?
T.D.: Niekas nenorėjo jokio dialogo su universitetu, buvo aiškus konstitucinis nihilizmas, paneigiantis universiteto autonomiją, – tai ir buvo priežastis, kodėl akademinė bendruomenė mobilizavosi. Konstitucinis Teismas patvirtino, kad mes buvome teisūs. Juk akademinei bendruomenei turi būti rodoma tam tikro lygio pagarba.
VEIDAS: Bet universitetas daugiausia finansuojamas mokesčių mokėtojų pinigais, tad visuomenė turi turėti kontrolės ir valdymo galimybę.
T.D.: Valstybės kontrolė pas mus sėdi nuolat, tad kontrolė yra. Visuomenės atstovai turi turėti balsą, bet ne lemiamą, kuris lemtų vadovavimą universitetui. Pasaulyje esama visokių aukštojo mokslo modelių, bet yra tam tikri dalykai, su kuriais reikia elgtis atsargiai. Įtikėjimas, kad išorės taryba viską numatys geriausiai, geriau nei universiteto administracija, yra klaidingas. Čia nėra pilka masė dėstytojų ar darbuotojų, kuriems niekas nerūpi, – kartais priimant sprendimus pereiti universiteto kontrolę būna labai sunku.

Prieš kelerius metus svarbiausiu savo strategijos elementu pasirinkęs tarptautiškumą, Mykolo Romerio universitetas ir toliau jį sėkmingai plėtoja.

Tą patvirtina tiek 2010 m. Mykolo Romerio universiteto (MRU) Vilniuje surengtas Pasaulio universitetų asociacijos (PUA) kongresas, kuriame dalyvavo apie 400 atstovų iš visų žemynų ir pasaulio regionų, tiek 2011 m. šios asociacijos atlikta tarptautiškumo lygmens savianalizės programa ISAS.
MRU tokią programą įgyvendino vienas pirmųjų Europoje ir buvo teigiamai įvertintas PUA ekspertų. Be to, MRU pirmasis Lietuvoje tapo ES remiamo studijų bendradarbiavimo projekto ERASMUS MUNDUS koordinatoriumi. „Tai Europoje prestižinė programa, todėl šis įvertinimas svarbus tiek universitetui, tiek visos Lietuvos aukštojo mokslo sistemai, nes iki šiol mūsų universitetai tokiose programose dalyvaudavo tik kaip partneriai“, – džiaugiasi MRU studijų prorektrorius doc. dr. Giedrius Viliūnas.
Pasak jo, tokie įvertinimai – ženklas esamiems ir būsimiems studentams, taip pat akademiniams partneriams, kad universitetas siekia aukštų kokybės standartų ir jau yra pasiekęs solidų lygį. „Mūsų universitetas visada stengėsi sukurti kuo dinamiškesnius partnerystės tinklus. Tarptautiniai ryšiai ypač suintensyvėjo po PUA kongreso. Artimiausiu laiku su Londono Midlsekso universitetu pradedame kurti bendrą fakultetą. Neabejoju, kad toks fakultetas labai sustiprins tarptautiškumo prieinamumą mūsų universitete, sudarys galimybes mums mokytis iš partnerių, o jungtinis diplomas bus paklausus tarptautinėje darbo rinkoje ir padidins MRU patrauklumą“, – pabrėžia prorektorius.
Jo nuomone, pastaraisiais metais universitetui pavyksta sėkmingai plėtoti tarptautinių studijų ryšius. Prieš porą metų MRU įteikė pirmuosius jungtinių studijų diplomus kartu su Suomijos ir Austrijos partneriais. Dabar tokių studijų programų jau yra kelios, pvz., su Prancūzijos Bordo, taip pat Pietų Korėjos universitetu.
G.Viliūnas įsitikinęs, kad jungtinis laipsnis suteikia daug pranašumų: „Studentai gali susipažinti su kelių aukštojo mokslo sistemų teikiamais rezultatais, įvairiais dėstytojais, studijuoti ir bendrauti ne tik lietuvių kalba. Akiratis ir pasirinkimas tampa daug platesni, žmogus daug geriau pasirengęs karjerai. Ir darbdaviams – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – tokie jungtiniai laipsniai daug patrauklesni.“

Tarptautiškumas – visose studijų programose
Ne tik jungtinio laipsnio, bet apskritai visos MRU studijų programos turi vienokį ar kitokį tarptautiškumo elementą: studijų mainai prieinami visiems studentams, dėstytojai išvažiuoja pasitobulinti į užsienį, į Lietuvą kviečiami profesoriai iš kitų šalių. Be jungtinių, labiausiai tarptautiškomis galima vadinti tarptautinės teisės, tarptautinės prekybos, taip pat su technologijomis susijusias programas. „Socialinės informatikos fakultetas labai perspektyviai bendradarbiauja su Pietų Korėjos universitetais, o ši šalis, kaip žinome, yra tarp lyderių technologijų srityje. Stengiamės, kad visose srityse būtų bent viena programa anglų kalba, kuri būtų atvira tarptautiniams studentams ir natūraliai palengvintų dėstytojų mainus“, – vardija prorektorius.
Kodėl tarptautiškumui suteikiama tiek daug reikšmės? „Darbo rinka yra tarptautinė, pasaulis tampa vis globalesnis, taigi ir šiuolaikinė aukštoji mokykla privalo būti tarptautiška, aukštasis mokslas – atviras pasauliui ir studentų norui įgyti tarptautinės patirties. Todėl būtina kelti dėstytojų kvalifikaciją, dalyvauti mokslo konferencijose ir projektuose, su tarptautiniais partneriais sutarti dėl dėstymo ir mokslinio darbo metodų. Bendradarbiaujant galima dalytis patirtimi ir tobulėti“, – paaiškina G.Viliūnas ir priduria, kad tarptautiškumas suteikia ne tik naudos, bet ir paprasčiausiai daug džiaugsmo bei motyvacijos, nes ir patiems dėstytojams labai smagu išvažiuoti, bendradarbiauti su įvairių pasaulio šalių kolegomis, atitrūkti nuo kasdienės rutinos.
Todėl tarptautiškumas nėra prievolė, o tiesiog gyvenimo būdas. Kita vertus, kitų šalių studentų atvykimas čia tampa iššūkiu mūsų dėstytojams ir vietos studentams, kurie priversti susikalbėti užsienio kalba, susipažinti su kita kultūra. Dėstytojai turi pergalvoti savo dėstymo sistemą, išsamiau išaiškinti dėstomą dalyką.

Nuo kaimyninių iki tolimųjų šalių
MRU su užsienio partneriais bendradarbiauja trimis kryptimis. Tradiciškai, naudojantis ES parama, plėtojami ryšiai su ES šalimis – tiek senosiomis (Prancūzija, Jungtine Karalyste, Austrija, Suomija), tiek naujesnėmis (Latvija, Lenkija, Slovakija). Kita kryptis – šalys, kurios mums artimos istoriškai, turinčios panašios patirties (Moldova, Ukraina, Baltarusija, Gruzija, Azerbaidžanas, Armėnija). Trečia kryptis – tolimosios šalys. MRU pastebi trečiojo pasaulio šalių, pvz., Nigerijos, susidomėjimą.
„Į tarptautiškumą žvelgdami strategiškai, žinome, kad dabar labiausiai kylantys pasaulio regionai yra būtent Tolimuosiuose Rytuose. Jokios abejonės, kad mūsų šalies studentams būtinai reikalingos kompetencijos ir patirtys, susijusios su Kinija, Indija, Malaizija, Indonezija ir kitomis šalimis. Lygiai taip pat ir Afrika. Nepraeis nė dešimtmetis, ir Afrika taps vienu iš pasaulio ekonomikos variklių. Todėl svarbu, kad mūsų studentai ten vyktų, o jų studentai atvyktų čia ir būtų kaip tarpininkai, kurie ateityje bus tikrai naudingi mūsų visuomenei, valstybei ir, be abejo, ūkiui“, – neabejoja G.Viliūnas.
Jis įsitikinęs, kad jei universitetas galvoja apie ateitį, yra gyvybingas, jo vizija turi būti ilgalaikė: „Vien studijos trunka kelerius metus, ir tos sąlygos, kada žmogus pradėjo studijas, gali būti pasikeitusios jas baigiant. Universitetas turi jausti atsakomybę studentams, jų tėvams ir visai visuomenei. Todėl kiek pajėgiame, stengiamės stebėti visas tendencijas.“
MRU strategija glaudžiai susijusi su Lietuvos mokslo ir studijų ateities vizija „Mokslioji Lietuva 2030“, kurioje kalbama apie universitetus, kurie tiek Lietuvos, tiek tarptautiniu mastu yra labai artimai suaugę su kitomis aukštojo mokslo institucijomis, kuriose taikomos labai mišrios mokymosi technologijos.
„Ten yra net tokia formuluotė, kad universitetai po dešimties metų turėtų būti pagrindiniai globalizacijos vartai. Juk universitetai pirmieji globalizuojasi, pirmieji atsiveria tarptautinei erdvei, yra imliausi naujausioms visuomenės tendencijoms ir padeda pačiai visuomenei prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Ir šios tendencijos tik intensyvės. Taigi mūsų universitetų uždavinys – prisidėti prie šios tendencijos, ir MRU tai stengiasi padaryti per socialines inovacijas bei socialines technologijas. Mūsų tikslas – būti tokia institucija, kuri ne seka paskui kaitos tendencijas, bet nuspėja jas, padeda visuomenei su jomis susitvarkyti ir kai kuriais atvejais net inicijuoja kaitą ten, kur visuomenei reikia keistis. O šiuo atveju Lietuvos visuomenė globaliame pasaulyje dar yra gerokai per uždara. Nors mes jaučiamės labai integruoti, mūsų tarpkultūrinio bendravimo ir bendradarbiavimo mastai  tikrai maži. Nors mūsų ekonomika tarptautiška, bet dar nerieda globalios ekonomikos greitkeliu“, – pabrėžia prorektorius.

MRU studentas iš Slovakijos svajoja dirbti ES pareigūnu
Nuo 2011 m. MRU siūloma nauja magistrantūros studijų programa anglų kalba – Europos Sąjungos teisė ir valdymas. Programos absolventams bus suteikiamas MRU teisės magistro laipsnis ir Bordo IV Monteskjė universiteto (Prancūzija) European Union Law and Governance magistro laipsnis. Šios programos pirmakursis, lietuviškai jau šnekantis slovakas Jurajus Kunakas pasakojo studijas MRU pasirinkęs dėl labai paprastos priežasties – pagal specialybę: „Mano šalyje tokios studijų programos nėra. Pasidomėjau ja, įsitikinau studijų kokybe ir tada parašiau prašymą priimti mane į tą programą. Dabar čia studijuoju ir esu labai patenkintas. Savo profesinę ateitį sieju su ES struktūromis: mano svajonė – dirbti Europos Komisijoje. Todėl ir pasirinkau būtent šias studijas, nes ateityje noriu jas pritaikyti savo darbe.“
J.Kunakas pritaria, kad universitetui tarptautiškumas tiesiog būtinas: svarbu pabendrauti su žmonėmis iš užsienio, pasisemti patirties iš kitų šalių: „Aš nenorėjau būti vien namie – studijuoti ir bendrauti tik su slovakais, man tai būtų labai keista. O ir universitetui labai svarbu, kad jame būtų ir dėstytojų, ir studentų iš užsienio. Visada siūlau savo draugams atvažiuoti aplankyti Lietuvos ir netgi mokytis. Tikrai rekomenduoju jiems studijuoti MRU. Du mano draugai iš Čekijos taip ir padarė. Man atrodo, kad turėti dvigubą diplomą labai naudinga, ypač darbinantis įvairiose šalyse.“

Socialinių mokslų kolegija – viena pirmųjų aukštojo mokslo įstaigų Lietuvoje, kurios pradėjo rengti jungtines studijų programas, atveriančias naujas mokymosi bei sėkmingo įsiliejimo į tarptautinę darbo rinką galimybes.

Šiuo metu Socialinių mokslų kolegija (SMK) baigia įgyvendinti projektą „Galimybių studijos dėl rinkodaros/reklamos jungtinės studijų programos vadybos studijų kryptyje parengimas“. Projektas finansuojamas pagal 2007–2013 m. žmogiškųjų išteklių plėtros programą „Mokymasis visą gyvenimą“.
Tad jau 2014 m. naująjį mokslo sezoną turėtų būti pradėta bakalauro studijų pakopos jungtinio laipsnio studijų programa – tarptautinis marketingas ir ženklodara. SMK vadovės Gabijos Skučaitės žodžiais, tai bus gaivaus oro gurkšnis studentams, norintiems plėsti kultūrinį akiratį, įgyti tarptautinės mokymosi patirties, tobulinti bendravimo gebėjimus užsienio kalbomis.

Studentai globalėjančiame pasaulyje

Jungtinės studijų programos (JSP) užtikrina ne mažiau kaip dviejų mokslo įstaigų kartu parengtas ir vykdomas studijas tarptautiniu lygiu ir įgytą bendrą visų aukštųjų mokyklų diplomą. „Jei norime, kad mūsų jaunoji karta nebūtų atsiskyrusi nuo pasaulio, o galėtų jame jaustis saugiai ir užtikrintai, per studijas įgytas žinias pritaikyti praktiškai tiek čia, tiek svetur, turime priimti globalėjančio pasaulio iššūkius. Be to, Lietuva yra prisijungusi prie Bolonijos proceso, juo siekiama per ateinantį dešimtmetį sukurti bendrą aukštojo mokslo erdvę bei skatinti dėstytojų ir studentų mobilumą, globalinį atvirumą, atnaujinti studijas ir jų metodus, sudaryti lanksčias mokymosi sąlygas. Jungtinės studijos ir yra postūmis įgyvendinti šiuos tikslus“, – naujų studijų svarbą pabrėžia G.Skučaitė.
Pasak jos, tarptautinį marketingą ir ženklodarą SMK studijuosiantys jaunuoliai vienus studijų metus turės praleisti užsienio aukštojoje mokykloje ir mokytis rusų arba anglų kalba. Sutartys dėl bendradarbiavimo ir studentų mainų jau pasirašytos su Ukrainos Donecko valstybiniu valdymo universitetu bei Portugalijos Politécnico de Bragança institutu.
Studentai turės galimybę mokytis ir vienoje geriausių, aukštą vietą reitinguose užimančių Rytų kaimynės aukštųjų mokyklų – Rusijos tautų draugystės universitete (RTDU). Jam suteikta išskirtinė Rusijos prezidento privilegija – laisvai sudaryti ir vykdyti studijų programas, o už reikšmingą indėlį į šalies švietimo sistemą RTDU yra pelnęs UNESCO apdovanojimą. Beje, jau šių metų rugpjūčio mėnesį SMK studentai galės dalyvauti universiteto rengiamoje vasaros stovykloje Maskvoje. Jos dalyviai galės įgyti dalykinių (teisės, ekonomikos, informatikos) krypties žinių ir patobulinti rusų kalbos įgūdžius.
Tačiau, kaip pabrėžia SMK vadovė, Europos partnerystės jau nebepakanka, reikia plėtoti ryšius su kitų žemynų aukštojo mokslo įstaigomis, mat pastaruoju metu pasaulyje protų mainai vyksta ir tarp tolimų regionų. Tad jau nuo rudens SMK studentai galės vykti semestrui arba metams į Kanadą, Algomos universitetą, o vėliau – ir į Indoneziją, Ma Chung universitetą.

Tarptautiniai idėjų mainai

Vieningai sutariama, kad dėstytojams ne ką mažiau nei studentams svarbu tobulėti savo srityje ir eiti koja kojon su mokslo naujovėmis. Todėl įgyvendinant SMK rinkodaros ir reklamos galimybių studijos parengimo projektą daug dėmesio skiriama kolegijos darbuotojų kvalifikacijos kėlimui bei pažinčiai su užsienio mokslo įstaigomis ir naujausiomis jų darbo metodikomis. Kolegijos dėstytojai jau dalyvavo stažuotėse Belgijos, Gruzijos, Kanados, Kazachstano, Latvijos, Rusijos, Ukrainos ir Uzbekistano aukštojo mokslo institucijose. Lankantis užsienio aukštosiose mokyklose buvo aptariamos projekte numatytos JSP rengimo galimybės, vyko diskusijos apie darbo rinkos poreikius bei perspektyvas. Taip pat kolegija kviečia atvykti ir į Lietuvą specialistų iš užsienio aukštųjų mokyklų.
„Taip užmezgame glaudesnius akademinio bendradarbiavimo ryšius, plėtojame mokslinius ir tiriamuosius projektus. Be to, per gyvą, tiesioginį bendravimą su kitų šalių kolegomis gimsta naujų projektų, kultūrinės partnerystės, konferencijų idėjos“, – mintimis apie susitikimų su užsienio kolegomis naudą dalijasi SMK vadovė G.Skučaitė.
Kitas projekto etapas: atsižvelgiant į atliktoje galimybių studijoje įvardytus poreikius bei rekomendacijas, bus pradėta rengti pirmos pakopos jungtinio laipsnio studijų programa „Tarptautinis marketingas ir ženklodara“.

Mykolo Romerio universitete (MRU) pradėtos penkios naujos pažangios mokslo programos, kuriomis bus siekiama atliepti šiuolaikinės visuomenės iššūkius ir ieškoti efektyvių jų sprendimo būdų.

2010 m. Lietuvoje biomedicinos mokslams buvo skirta 29,17 proc., technologiniams – 23,7 proc., fiziniams – 17,25 proc., socialiniams – 16,66 proc., o humanitariniams – vos 13,22 proc. bendro moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skirto finansavimo. Taigi turbūt nenuostabu, kad mokslo inovacijos tradiciškai siejamos su technologiniais, fizinių ir biomedicinos mokslų išradimais.
MRU mokslo prorektorė prof. dr. Inga Žalėnienė tai aiškina po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų įsigalėjusiu poreikiu atstatyti sugriautas šalis, plėsti pramonę, didinti vienų valstybių technologinį pranašumą kitų atžvilgiu: „Tais laikais į žmogų buvo žiūrima daugiausia kaip į technokratinės mašinos sudedamąją dalį, atliekančią tam tikras funkcijas. Nuvertinta žmogaus asmenybė, vertybės, jo santykiai su kitais žmonėmis. Vis dėlto šis mechaninis požiūris neatitinka šiuolaikinių visuomenės ir valstybės poreikių. Juk didžiausia vertybė ir visuomenės bei valstybės pažangos varomoji jėga yra ne technologinis įrenginys (kad ir pats tobuliausias), o kiekvienas žmogus, jo gebėjimas susikurti gerovę ir bendrauti bei bendradarbiauti su kitais.“
Todėl šių laikų visuomenėje vis didesnę svarbą įgauna socialiniai ir humanitariniai mokslai, nagrinėjantys žmogų ir jo santykius su kitais. Tai liudija ir Europos mokslo bendruomenėje vykstantys procesai, kai vis daugiau dėmesio ir lėšų skiriama socialiniams bei humanitariniams mokslams. UNESCO į socialinius ir humanitarinius mokslus žvelgia kaip į „jungiamąją švietimo, mokslo ir kultūros grandį, teorijos ir praktikos sintezę, tarpdisciplininius tyrimus ir studijas skatinantį sektorių“.
Pasak prorektorės, kiekvienam žmogui ir valstybei itin svarbi institucija yra universitetas, nes čia generuojamos, brandinamos ir skleidžiamos naujos žinios, ugdomos laisvai, drąsiai, kritiškai ir kūrybingai mąstančios asmenybės, skatinamas bendravimas ir partnerystė. Į tai reaguojant ir MRU atlikus išsamią Lietuvos ir pasaulio žinių ekonomikos poreikių analizę, įvertinus socialinių ir humanitarinių mokslų laimėjimus bei perspektyvas, visuomenės ir studijų poreikius bei galimybes, įvairių pasaulio universitetų patirtį, buvo nutarta pereiti nuo individualių mokslinių tyrimų prie tarpdisciplininių mokslininkų grupių ar tyrėjų tinklų vykdomų tyrimų. Visi moksliniai tyrimai universitete vykdomi pagal 2010–2014 m. prioritetinę mokslinių tyrimų kryptį „Socialinės inovacijos globaliai plėtrai“ ir penkias tarpdisciplinines ilgalaikes mokslo programas.

Teisingumas, saugumas ir žmogaus teisės
Vadovas – prof. dr. Egidijus Kurapka:
„Kiekvienoje valstybėje neišvengiamai kyla socialinių konfliktų, ginčų ir nesutarimų, todėl reikia sukurti mechanizmus, užtikrinančius atskirų socialinių grupių sugyvenimą ir bendradarbiavimą. Turi būti tiriama, kiek efektyviai galiojantys įstatymai veikia šiuos procesus, kokie būtini jų pakeitimai ar papildymai siekiant socialinio sugyvenimo. Mokslininkų suformuluotos rekomendacijos padės spręsti dabartines valstybės ir teisės problemas, bus kaip atsakas į dabartinius ir ateityje kilsiančius iššūkius.
ES plėtra sukūrė platesnę stabilumo ir gerovės erdvę, kurioje užtikrinta demokratija ir teisės viršenybė, gerbiamos žmogaus teisės. Lietuva, kaip ir kiekviena šalis narė, turi sugebėti valdyti teisinę ir ekonominę riziką, susijusią su ekonominiais bei teisiniais veiksniais ir pokyčiais, vykstančiais šalių rinkose, socialinėje aplinkoje. Programos dalyviai vykdo mokslinius tyrimus teisės, filosofijos, sociologijos, vadybos, ekonomikos, psichologijos ir kitų mokslų požiūriu šiose tematinėse srityse: teisingumą lemiantys veiksniai; žmogaus teisių apsauga ir darni visuomenė; asmens, organizacijos, valstybės ir tarptautinis saugumas.“

Socialinės technologijos
Vadovė – doc. dr. Aelita Skaržauskienė:
„Per pastaruosius 10–15 metų susiformavo nauja pasaulėžiūra, supratimas, kad pasaulis yra viena sudėtinga globali tinklinio tipo sistema. Kiekvienas tampame tos sistemos dalimi. Kad tokia sistema galėtų funkcionuoti, jai reikia naujo požiūrio, naujų valdymo metodų, problemų sprendimo būdų. Modernios technologijos sudaro galimybę konstruoti ir tobulinti įvairias visuomenės gyvenimo formas bei socialinės veiklos modelius.
Mokslininkai teigia, kad pasaulinio tinklo struktūrą, jos pokyčius lemia internetu besinaudojantys žmonės – jų norai, požiūriai, pomėgiai bei principai. Internetas yra ta terpė, kurioje žmonės keičiasi savo mintimis ir idėjomis. Jau dabar visuomenėje stebimas spartus socialinių tinklų kūrimosi procesas (pvz., „Facebook“, „Twitter“, „Linkedin“). Socialinės technologijos sukuria naujus sąryšius tarp žemynų, kultūrų ir tradicijų.
Iki šiol IT buvo priskiriamas prie tiksliųjų ar inžinerinių mokslų, o šiais laikais atsiranda naujų IT taikymo galimybių bet kurioje gyvenimo srityje. Mes tikimės, kad MRU mokslo programa prisidės prie naujos tarpdisciplininės socialinių technologijų mokslo krypties formavimosi ir plėtros.“

Darni šalies socialinė ekonominė plėtra globalizacijos sąlygomis
Vadovė – doc. dr. Eglė Kazlauskienė:
„Ekonomikos globalizacija per labai trumpą laiką pakeitė pasaulio ekonomikos sistemą, suteikdama naujų išbandymų bei galimybių. Šalies viduje įvyko didelių pokyčių, pagilinusių ekonomines ir socialines problemas. Lietuvoje liko neišplėtoti socialiniai, ekonominiai tyrimai, analizuojantys negatyvių ekonominių reiškinių priežastis bei ilgalaikes pasekmes. Tad šios programos paskirtis – plėtoti mokslinius tyrimus, siekiant šalies socialinės, ekonominės ir ekosistemų tvermės, sprendžiant visuomenės raidos problemas globalizacijos sąlygomis, prisidedant prie šalies pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo.
Mokslinės programos tyrimai vykdomi penkiais tvarios socialinės ekonominės plėtros lygmenimis: globaliu, regioniniu, nacionaliniu, municipaliniu ir įmonės. Nagrinėjama tvarios ekonominės plėtros trukdžiai ir paskatos, finansų sistemos transformacijos globalizacijos sąlygomis, valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų racionalizavimo ir optimizavimo, inovacijų ekonomikos plėtros skatinimo galimybės, ekosistemų modeliavimas bei vertinimas, viešojo administravimo sistemų kaita ir kitos aktualios temos.“

Gyvenimo kokybės gerinimas ir užimtumo galimybių didinimas
Vadovė – prof. dr. Ona Gražina Rakauskienė:
„Pastaruoju metu Europoje sustiprėjo nusivylimas universaliais monetariniais metodais, grįstais pinigų ir fiskalinės politikos prioritetais. ES šalyse lyderėse ekonomikos reformos labiau orientuotos į tikslus, kurių nori pasiekti visa visuomenė: tai visiškas užimtumas ir aukšta gyvenimo kokybė. Vertinant socialinę ekonominę šalies būklę, vietoj į pelną ir finansus orientuotos statistikos būtina taikyti gyventojų gerovę atskleidžiančius rodiklius: darbo ir užimtumo, materialinio gyvenimo lygio, sveikatos, išsilavinimo, galimybės daryti įtaką valdžios sprendimams, socialinių ryšių ir dalyvavimo bendruomenėje, gyvenamosios aplinkos ir ekologijos, fizinio ir ekonominio saugumo.
Visapusiška ir išsami šios srities mokslinė analizė, sukurti inovaciniai analizės ir prognozavimo metodai leis nustatyti kliūtis bei priežastis, pasiūlyti efektyvius jų šalinimo būdus ir ateityje – strateginėje perspektyvoje veiksmingam gyvenimo kokybės gerinimui ir užimtumo skatinimui bei emigracijos mažinimui. Todėl įgyvendinant programą tikslinga atsakyti į klausimus, kaip pasikeitė Lietuvos gyventojų gyvenimo gerovė ir kokybė rinkos gyvavimo laikotarpiu, kokių esama laimėjimų ir kokios pagrindinės problemos kyla šioje srityje, kokios galimos jų sprendimo kryptys ir ateities perspektyvos.“

Vertybių tęstinumas ir kaita globalioje visuomenėje
Vadovas – doc. dr. Povilas Aleksandravičius:
„Moksliškai tirti vertybes, jų pagrįstumą, formuojamas sistemas ir būklę yra būtinybė norint, kad visuomenė darniai funkcionuotų. Juk vertybės dalyvauja visuomenės ir kiekvienos jos srities – švietimo, politikos, kultūros, teisės, ekonomikos ir t.t. organizavimosi procese kaip fundamentali varomoji jėga. Vertybės yra ne abstrakčios moralinio pobūdžio sąvokos, bet žmonių sąmonės būsenos, dėl kurių žmogus imasi kažką kurti, siekti, organizuoti.
Pirmoji programos dalis skirta fundamentaliam vertybių bei jų sistemų apmąstymui – jų pagrįstumo, įsišaknijimo žmogiškojoje būtyje ir įvairiose jos raiškose supratimui. Antroje dalyje bus siekiama išsiaiškinti įvairių visuomeninio gyvenimo sričių vertybinį pagrindą, siūlyti šio pagrįstumo sustiprinimo bei geresnio jo suvokimo modelius politikos, teisės, biomedicinos ir biotechnologijų, ekonomikos, viešojo sektoriaus, švietimo, elektroninės aplinkos ir kitose srityse. Trečia dalis skirta ES. Lietuvai į ją įstojus, būtina apmąstyti europinį tapatumą, jį grindžiantį vertybinį vyksmą, jo raiškas įvairiuose europinės visuomenės procesuose istoriniu bei sisteminiu aspektu.
Tikimės, kad pagal šią rogramą vykdomi moksliniai tyrimai pasitarnaus bendrai mūsų valstybės, tebeieškančios savo tapatumo ir strategijos, gerovei.“

Vilniaus universitetas jau seniai laikomas visaverčiu tarptautinės akademinės bendruomenės nariu, į kurį iš užsienio kasmet atvyksta šimtai studentų ir dėstytojų.

Šiuo metu šimtai Lietuvos mokyklas baigiančių abiturientų mąsto apie studijas užsienyje, tikėdamiesi aukštesnės studijų kokybės, kurios, pasak jų, trūksta mūsų šalies universitetuose. Deja, dažnai nusiviliama: studijų kokybė kitose šalyse ne visada būna geresnė.
Svarbu tai, kad ir studijuojant Lietuvoje yra galimybė paragauti studijų kitų šalių universitetuose, pasiklausyti aukščiausio lygio užsienio dėstytojų paskaitų. Tarkime, Vilniaus universitete sudaromos sąlygos gauti geros kokybės studijas ir dalį jų laiko praleisti užsienio aukštosiose mokyklose.
Dažnai be reikalo nuvertinami ir Lietuvos dėstytojai, juk dauguma VU dėstytojų yra savo srities specialistai ir pasaulyje pripažįstami bei vertinami mokslininkai. Dalis VU profesorių ne tik publikuoja savo straipsnius garsiausiuose mokslo žurnaluose, bet ir yra kviečiami skaityti kviestinių pranešimų pasauliniuose simpoziumuose, taip pat dažnai skaito paskaitas užsienio universitetuose.
Nereikėtų pamiršti ir vizituojančių dėstytojų iš solidžiausių pasaulio universitetų, Vilniaus universiteto studentams dėstančių intensyvius kursus. „Mūsų universiteto ryšiai su užsienio profesoriais labai glaudūs. Turime vizituojančių profesorių iš užsienio universitetų, kurie dirba mūsų universitete visu etatu“, – džiaugiasi VU tarptautinių reikalų prorektorius dr. Rimantas Vaitkus.
Beje, Vilniaus universitete neseniai patvirtinta tarptautinių ryšių plėtros strategija, numatytos specialios priemonės, kurios skatins užsienio studentus ir dėstytojus atvykti į VU. Pasak pašnekovo, pastaruoju metu reikšmingai išsiplėtė sąrašas šalių, su kurių aukštosiomis mokyklomis užmezgami ryšiai: šiandien VU studijuoja net 60-ies pasaulio valstybių studentai.
Intensyviausi studijų mainai vyksta tuose fakultetuose, kuriuose yra daugiausiai mokomųjų dalykų, dėstomų užsienio kalbomis. Tai Ekonomikos, Teisės, Filologijos fakultetai, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, Užsienio kalbų institutai. Universitetas siūlo daugiau kaip 400 dalykų, dėstomų užsienio kalbomis, kuriuos studentai gali lankyti kartu su užsienio studentais.
Vilniaus universitetas – daugiausiai studentų studijuoti į užsienį siunčianti Lietuvos aukštoji mokykla. Bendras išvykusių studentų skaičius pagal įvairias studentų mainų ir mobilumo programas praėjusiais metais buvo 611, o atvykusių – 570, iš kurių beveik 200 siekė Vilniaus universiteto diplomo.
Nuo 2012 m. rudens VU Matematikos ir informatikos fakultete pradedamos dvi populiarios magistrantūros programos, kurios bus dėstomos anglų kalba, potencialiai pritraukiant ir užsienio studentų, – tai ekonometrija bei finansų ir draudimo matematika. O Filologijos fakultetas kasmet priima apie 120 pagal „Erasmus“ programą iš kitų Europos universitetų (daugiausia Italijos, Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos) atvykstančių studentų.

Mainų programos studentams – neįkainojama patirtis

Ko gero, nerastume studento, kuris nenorėtų nors keletą mėnesių pastudijuoti užsienio universitete. Tokios stažuotės metu įgyjama ne tik žinių, bet ir daugybė patirties apie tai, kokie mokymosi metodai taikomi kitų šalių aukštosiose mokyklose. Mainų programose dalyvaujantys studentai plečia savo akiratį, užmezga ryšių su tų šalių studentais. Eksperimentinių mokslų atstovai turi galimybę dirbti su unikalia aparatūra, pasisemti naujų idėjų.
Turbūt daugiausiai yra žinoma apie studentų mainų programą „Erasmus“, pagal kurią Vilniaus universitetas yra sudaręs apie 700 sutarčių su 360 Europos šalių universitetų, tad studentai iki vienų akademinių metų gali praleisti viename iš Europos universitetų.
Štai Gamtos mokslų fakultete biofiziką studijuojantis Povilas Norvaišas prieš daugiau nei metus buvo išvykęs semestrui į Helsinkio universitetą. Kaip vieną didžiausių tokios patirties pranašumų jis įvardija galimybę studijuoti dalykus, kurie nedėstomi Vilniaus universitete. „Turėjau laisvę pasirinkti sau įdomius kursus, kurie gerokai praplėtė mano mokslinį akiratį“, – pripažįsta P.Norvaišas, šiais metais rašantis baigiamąjį bakalauro darbą.
Pasak Povilo, tikrai aktyvūs ir darbštūs studentai iš studijų užsienyje gali gauti maksimumą. Tarkim, jis pats, padedamas Helsinkio universiteto profesorės Evos Kisdi, dabar rengia rimtą mokslinį straipsnį iš evoliucinės biologijos srities. Šis straipsnis taps didžiuliu pranašumu, tęsiant mokslus ir stojant į magistro studijas.
O štai moderniųjų technologijų fizikos ir vadybos studentei Julijai Litvaitytei, praėjusiais metais studijavusiai Kopenhagos universitete, pavyko padirbėti rimtoje mokslinėje laboratorijoje. „Įgijau daugiau pasitikėjimo savimi bei savarankiškumo. Mat patekusi į visai kitą sistemą suvokiau turinti pakankamai gebėjimų, kad galėčiau greitai susiorientuoti ir suderinti studijas bei darbą laboratorijoje“, – patirtimi dalijasi J.Litvaitytė, šį pavasarį baigianti bakalauro studijas.

Jei Europos per mažai…

Studijų mobilumo galimybes už Europos Sąjungos ribų atveria „Erasmus Mundus“ programa. „Nereikia manyti, kad apsiribojame tik Europos šalimis: turime gana intensyvius mainus su Kinija, Australija, Singapūru, Japonija, Pietų Korėja, Gruzija, Kanada. Atsivėrus ISEP programos galimybėms galime priimti ir siųsti studentus į JAV“, – pabrėžia VU tarptautinių reikalų prorektorius.
Istorijos fakultete studijuojantis Simonas Teškevičius pagal „Erasmus Mundus“ programą vyko studijuoti Jugoslavijos istorijos į Novi Sado universitetą (Serbija). Parašęs kursinį darbą apie tarpukario laikotarpio diplomatinius ryšius tarp Lietuvos ir Serbijos valstybių, jis sudomino Serbijos istorikus, kurie ėmėsi aktyviau tyrinėti šią anksčiau mažai liestą temą. Studijų metais S.Teškevičius ne kartą lankėsi Kosove – ši patirtis bei regiono žmonių pažinimas ypač padeda rašant baigiamąjį bakalauro darbą apie Lietuvos taikdarių pajėgų vaidmenį pastarųjų Balkanuose vykusių konfliktų metu.
Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus universitetas ne tik dalyvauja „Erasmus“ šeimos mainų programose, bet ir dirba tarptautiniuose universitetų tinkluose bei projektuose, pavyzdžiui, Europos universitetų asociacijoje (EUA), Tarptautinėje universitetų asociacijoje (IUA) ar Baltijos universitetų programos tinkle (BUP). „Be to, turime pasirašę daugiau kaip 110 dvišalių sutarčių su partneriais visuose pasaulio kraštuose, remiantis šiomis sutartimis vyksta studentų ir dėstytojų mainai“, – džiaugiasi R.Vaitkus. Ir iš tiesų, Vilniaus universiteto studentai bei mokslininkai gali vykti į pačius atokiausius pasaulio kampelius.

Mainai neapsiriboja studentais

Vilniaus universiteto mainų programose aktyvūs ne tik studentai, bet ir dėstytojai: jie dalyvauja tarptautiniuose projektuose, vyksta dėstyti į užsienį, Lietuvoje rengia pasaulinio lygio konferencijas bei simpoziumus. Mokslinis bendradarbiavimas ne tik kelia universiteto prestižą, bet galų gale virsta ir materialine nauda: bendri uždaviniai su kitų šalių mokslininkais tampa bendrais projektais, kurie pritraukia papildomų lėšų.
„Mokslininkams bendradarbiauti su užsieniu būtina, kad jie jaustų šiuolaikinių mokslo laimėjimų pulsą, keistųsi idėjomis su kolegomis ir darytų bendrus atradimus“, – tvirtina VU Matematikos ir informatikos fakulteto prodekanas profesorius Remigijus Leipus.
Tarp aktyviausių VU matematikų ir informatikų profesorius išskiria profesorę Valentiną Dagienę, kuri dažnai skaito paskaitas Šveicarijos Ciuricho aukštesniojoje technikos mokykloje, bendradarbiauja su Izraelio Weizmanno mokslų instituto informatikos edukacinių tyrimų grupe. Taip pat ypač aktyvus profesorius Algimantas Juozapavičius: jis dirba kartu su mokslininkais iš Europos branduolinių tyrimų centro (CERN), kuriame veikia bene brangiausias pasaulio eksperimentas – didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas (LHC).
Tarptautine veikla neatsilieka ir kiti VU fakultetai. Filologijos fakultetas pagal „Erasmus“ mainų programą pernai dėstyti į Europos universitetus išsiuntė apie 20 fakulteto dėstytojų. Be to, kasmet į šį fakultetą atvyksta keliasdešimt užsienio dėstytojų, pavyzdžiui, pernai VU Filologijos fakultete paskaitas skaitė daugiau nei 50 dėstytojų.
„Labiausiai užsienyje vertinami tie Vilniaus universiteto mokslininkai, kurių darbai dažniausiai cituojami, kurie yra sukūrę ištisas mokslo mokyklas“, – pabrėžia R.Vaitkus. Tarp tokių – žymūs Vilniaus universiteto profesoriai fizikai A.Piskarskas, J.Banys, S.Juršėnas, A.Žukauskas, chemikai A.Abrutis, A.Kareiva, biochemikai V.Šikšnys, S.Klimašauskas, V.Laurinavičius, V.Razumas ir kt.
Pristatęs šiuos universitetų pranašumus, R.Vaitkus kviečia visus pirmiausia rinktis Lietuvoje siūlomas mokslo ir studijų galimybes, kuriomis jau sėkmingai naudojasi ir užsienio studentai. „Studijos Vilniaus universitete – ne tik platus programų pasirinkimo spektras, moksliniais tyrimais pagrįstos studijos ir galimybė pasimokyti geriausiuose pasaulio universitetuose, bet ir puoselėjamos akademinės tradicijos, klasikinis universitetinis išsilavinimas bei turiningas studentų kultūrinis gyvenimas“, – apibendrina VU prorektorius.

Gali pakeisti pasaulį. Žinoma, jeigu tinkamai pasirinksi. Tinkamai pasirinkti būsimas studijas abiturientus skatina vieno didžiausių šalyje Kauno technologijos universiteto vadovai.

“Verta pasinaudoti galimybe tapti sumanios, kūrybingos, pažangios, inovatyvios 14 tūkst. studentų bendruomenės dalimi – tarp 59 studijų programų tikrai rasite sau priimtiną“, – teigia šios aukštosios mokyklos prorektorius prof. Pranas Žiliukas.

Lyderio vardą Kauno technologijos universitetas (KTU) ne pats sau „prisikabino“ – tai ne tik Ispanijos nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos (Consejo Superior de Investigaciones Cientificas), bet ir keletą metų savaitraščio „Veidas“ rengiamo bei skelbiamo Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingo duomenys.
„Mūsų universitetas labai glaudžiai bendradarbiauja su verslo, kitų sričių atstovais – būsimaisiais studentų darbdaviais. Verslas mums diktuoja specialistų poreikį. Mes patys taip pat atidžiai stebime darbo rinką. Turime būti tarsi orakulai, nes reikia numatyti, kokios naujos studijų programos reikalingos, kad patenkintų rinkos poreikius po kelerių metų“, – pabrėžia prorektorius.

Elektroninio amžiaus iššūkiai

Šįmet KTU yra parengusi keturias naujas bakalauro studijų programas: elektroninio mokymosi technologijos, transporto elektronikos, Europos studijų ir viešosios politikos. „Šios programos kurtos labai atsakingai. Naujų programų sukūrimą lemia mokslo pažanga, verslo poreikiai, socialiniai reiškiniai, – tvirtina P.Žiliukas. – Kaip visuomet, einame ne kiekybės, o kokybės keliu. Tiesa, pas mus yra ir studijų programų, kurių pavadinimai nekito pusę amžiaus, tačiau jos nuolat atnaujinamos, todėl populiarumo ir aktualumo nepraranda iki šiol.“
Prorektorius moksleivius ragina gerai ištyrinėti siūlomas studijų programas, nepasiduoti minios instinktui ir išsirinkti sau patrauklias, įdomias studijas.
Nauja KTU elektroninio mokymosi technologijos studijų programa rengs aukštos kvalifikacijos specialistus, kurie gebės diegti ir naudoti informacines bei ryšių technologijas elektroniniame mokyme, patys organizuos ir realizuos elektroninį mokymą.
Nauja transporto elektronikos studijų programa siekia sudominti tuos jaunuolius, kuriems transporto priemonės – daugiau nei vien metalo ir detalių visuma. Studentai analizuos automobilių ir elektromobilių elektronines sistemas, jų eksploataciją, transporto sensoriką, valdiklius, transporto energijos šaltinius, dirbs su testavimo ir diagnostikos priemonėmis, projektuos transporto srautų valdymo ir automobilių statymo sistemas, elektronines logistikos sistemas ir tinklus.

Tai, ko reikia šiuolaikinei Europai

Europos studijos jau ne pirmus metus yra įtrauktos į užsienio universitetų programų sąrašą. Atėjo laikas joms ir KTU.
Ši studijų programa skirta norintiems išmanyti Europoje vykstančius politinės, ekonominės ir kultūrinės integracijos procesus, jų priežastis, įtaką įvairioms valstybės ir visuomenės gyvenimo sritims, gebančius laisvai dalykiškai komunikuoti lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis.
„Šiuolaikinei Europai reikia darbuotojų su tokiomis kompetencijomis“, – teigia P.Žiliukas. Pasak jo, baigę šias studijas absolventai ras darbo tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos administracinėse struktūrose bei tarptautinėse organizacijose, regioninės ir vietos valdžios institucijose bei įmonėse, nevyriausybinėse organizacijose.

Gilinsis į valdymo meną

Valdyti reikia mokėti, nes įstatymai patys savaime neveikia. Viešosios politikos studijas baigę studentai tai neabejotinai mokės.
Studijuodami jaunuoliai sužinos, kas yra ir kaip veikia valdžia bei politika, viešoji politika, viešasis administravimas, teisė ir įstatymai, tarptautinė politika, ekonomika, valstybės finansai, viešieji ryšiai, Europos Sąjunga; išmoks taikyti įvairius tyrimų metodus viešosios politikos analizėje ir konkrečiose jos srityse – socialinėje, ekonominėje, sveikatos, švietimo, kultūros, aplinkos ir kitose; taikydami įgytas žinias gebės spręsti aktualias viešąsias problemas, tokias kaip nedarbas, migracija, korupcija.

Vienu šūviu – du zuikiai

Be studijų programos, pasirinktos stojant į KTU, studentai gali papildomai studijuoti ir antrą pirmosios pakopos studijų programą, visą arba jos dalį. Universitete vykdomos studijų programos, kurias baigus suteikiamas dvigubas bakalauro kvalifikacinis laipsnis.
Tokią programą sudaro dvi dalys: viena jų skirta studijų krypties, kurios kvalifikacinis laipsnis teikiamas, dalykų studijoms, kita – gretutinės studijų krypties, t.y. kitos, negu teikiamas kvalifikacinis laipsnis, studijų krypties dalykų studijoms.
Universitete siūlomos šios gretutinių studijų krypčių programos: apskaita; ekonomika; finansai; informacinės technologijos; informatika; marketingas; matematika; pedagogika; psichologija; vadyba; viešojo sektoriaus ekonomika; žmonių išteklių vadyba.
Svarbu tai, kad būsimieji studentai turi galimybę tiesiogiai, ne vien tik lankydamiesi interaktyviuose KTU tinklalapiuose www.ktu.lt, www.ktu.lt/ateik, www.ikraunam.lt, www.kastudijuoti.lt, www.atvirudurudiena.ktu.lt, susipažinti su šia aukštąja mokykla.
Pernai KTU veiklą pradėjo Moksleivių universitetas, kurio tikslas – atverti jaunuoliams laboratorijų duris, supažindinti su naujausiais mokslo laimėjimais ir tiesiog pasijusti „saviems“ universiteto bendruomenėje.
Šiame universitete taip pat jau lankėsi ir vadinamąją mokslo stovyklą surengė VšĮ Nacionalinė moksleivių akademija. Pasak akademijos projektų vadovės Rūtos Žukauskaitės, lankymasis KTU laboratorijose ir realus darbas jose sesijos dalyviams padarė didelį įspūdį. „Moksleiviams labai svarbu realiai pamatyti laboratorijas, dirbti jose, atlikti bandymus – praktiniai užsiėmimai vieni efektyviausių“, – teigia R.Žukauskaitė.
Dvi dienas KTU laboratorijose jie kartu su dėstytojais atliko įvairius bandymus, diskutavo tiesiogiai – tokie mokymai moksleiviams padeda ir lengviau apsispręsti, kur studijuoti.
„Taip pat į bet kurią šalies mokyklą galima pasikviesti KTU mobiliąją laboratoriją, kurioje galima susipažinti su mūsų aukštojoje mokykloje esančia įranga. Moksleiviai gali pabandyti toje nedidelėje laboratorijoje patys atlikti kai kuriuos bandymus“, – aiškina prorektorius P.Žiliukas.

Kviečia naujos laboratorijos

KTU kasmet investuoja į tyrimo centrų, naujų laboratorijų įrengimą. Pernai gruodį KTU atidarytas pirmasis Maisto mokslo ir technologijų kompetencijos centras Lietuvoje. Jis pastatytas ir įrengtas, įgyvendinant vieną iš integruoto mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) „Nemunas“ plėtros programų projektų.
Taigi studentai, įgiję teorinių žinių, jas galės pritaikyti praktikoje – aštuoniose moderniai įrengtose laboratorijose tobulinti ir gaminti naujus produktus, kuriuos siūlys gamintojams. Verslo įmonių technologams šiame centre sudarytos visos sąlygos patiems atlikti tyrimus ir bandymus.
Dar vienas šios aukštosios mokyklos vykdomas stambus projektas – KTU studentų miestelyje kuriamas pasaulinio lygio Nacionalinis atviros prieigos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centras – slėnis „Santaka“, kuriame bus kryptingai plėtojamos Lietuvos ūkiui svarbios darniosios chemijos, mechatronikos, energetikos, informacinės ir komunikacinės technologijos, jau dabar sudarančios svarią šalies eksporto dalį. Šiame centre savo tyrimus galės atlikti mokslininkai, stažuotojai ir studentai ar privataus sektoriaus vartotojai.
Įdiegus ir šią naujovę KTU labai išsiplės chemijos, mechatronikos, energetikos, informacinių technologijų sričių techninė bazė. „Siekiame, kad KTU veiktų pasaulinio lygio laboratorijos“, – teigia P.Žiliukas.
Ir tai ne viskas: KTU žengia dar vieną ryžtingą žingsnį spartindamas naujų žinių ir technologijų kompetencijos bei infrastruktūros plėtrą Baltijos jūros regione. Vasario 7 d. Helsinkyje (Suomija) KTU ir Aalto universiteto Verslumo centras pasirašė memorandumą, kuriuo numatoma Kaune įsteigti Inovacijų ir verslumo centrą.
„Pasirašyta sutartis su Aalto universitetu taps tvirtu pagrindu, siekiant aktyviai dalyvauti valstybės raidoje, įgyvendinti KTU strategines nuostatas ir tapti Baltijos šalių technologijų kūrimo kompetencijų centru“, – teigia KTU rektorius prof. Petras Baršauskas.

Verslui reikia įvairiapusių darbuotojų

Apie universiteto įgytų žinių svorį geriausiai galėtų papasakoti karjeros aukštumų pasiekę absolventai. Vienas tokių – AB „Lietuvos energija“ generalinis direktorius Dalius Misiūnas.
„KTU turi labai stiprias inžinerijos mokslo tradicijas, universitete gerai subalansuotos teorinė ir praktinė studijų dalys. Tai buvo labai naudinga studijuojant. Kaip vertingiausią patirtį įvardyčiau galimybę gauti aukštos kokybės bazines įvairių disciplinų žinias“, – pripažįsta „Lietuvos energijos“ vadovas.
Pašnekovo teigimu, šiuolaikiniam verslui reikalingi universalūs, plačios specializacijos darbuotojai. „Tarpdiscipliniškumas neabejotinai tampa dideliu pranašumu, verslas ieško lyderių, kurie geba savarankiškai spręsti uždavinius, žino, kokius įrankius naudoti, ir sugeba efektyviai valdyti informaciją, – vardija D.Misiūnas. – Renkantis studijas siūlau galvoti apie tai, kokį darbą norėsite dirbti, mažiau dėmesio skiriant specialybių populiarumo reitingams.“
O jeigu vis dėlto sudėtinga nuspręsti, kokia studijų programa arčiausiai širdies, – tai nesunku išsiaiškinti tinklalapyje www.kastudijuoti.lt atlikus testą „Ką studijuoti?“. Kelios minutės, ir turi atsakymą.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centre parengtą Europos 21-ojo a. konfliktų žemėlapį tarptautinio mokslo žurnalo „Journal of Maps“ ekspertai išrinko geriausiu 2011 m. žurnale publikuotu žemėlapiu.

Angliška žemėlapio versija bus išleista  Didžiojoje Britanijoje.

Šis žemėlapis yra tęstinis Kartografijos centro vykdomas projektas, kuriame dalyvauja Kartografijos magistrantūros studentai (vadovė doc. G. Beconytė). Žemėlapyje  vaizdžiai pateikiama apibendrinta informacija apie skirtingų tipų konfliktus ir terorizmą Europoje nuo 2000 m. sausio iki 2010-ųjų m. gegužės. Yra parengtas lietuviškas ir angliškas variantai.

Su žemėlapiu galima susipažinti internete (http://www.geoportal.lt/wps/poc?uri=page:6_P10C7I930GE980I8PUL06T3095) ir VU Gamtos mokslų fakulteto bibliotekoje ir Kartografijos centre.

Svetur gyvenantys Lietuvos protai pataria išgryninti tikslines industrijas, investuoti į Druskininkus, o universitetus paversti elitinėmis aukštojo mokslo įstaigomis.

Kol Lietuvoje virkaujama dėl protų tekėjimo svetur, tie protai, kad ir gyvendami tolėliau nuo Lietuvos, strateguoja jos ateitį ir siūlosi dalyvauti ją kuriant. Pirmąkart Jungtinės Karalystės Kembridžo universiteto lietuvių studentų bendruomenės surengtame Lietuvos idėjų forume apie pusantro šimto lietuvių ir besidominčių Lietuva kitataučių ieškojo idėjų šiandienos ir ateities Lietuvai. Jomis „Veidas“ paprašė pasidalyti šio forumo dalyvių, kitų svetur gyvenančių Globalios lietuvos lyderių (GLL) organizacijos, vienijančios visame pasaulyje gyvenančią Lietuvos šviesuomenę, bičiulių.

Lietuvai tikslinės sritys – finansų institucijos ir transportas

Kaip prisivilioti Lietuvos pažangai taip reikalingų užsienio investicijų? Lietuvių, dirbančių Londono Sičio finansinėse organizacijose, klubo nariai – „Bank of America Merrill Lynch“ banko viceprezidentas Petras Vaičius ir „Royal Bank of Canada“ investicinės bankininkystės asocijuotas direktorius Daumantas Mockus sėkmės šioje srityje Lietuvai siūlo ieškoti specifinėse ūkio šakose.
Daug potencialo pritraukti užsienio investicijų Lietuva turi finansinių paslaugų sektoriuje, todėl ši didelę pridėtinę vertę kurianti sritis turėtų būti įtraukta į tikslinių Lietuvos ekonomikos sričių sąrašą. „Lietuvos ekonomika nedidelė, todėl stambių finansinių institucijų, pavyzdžiui, investicinių bankų, orientuotų į paslaugų teikimą vidinei rinkai, būtų sunku pritraukti. Orientuotis reikėtų į nišines finansų srities atšakas, kuriose Lietuva turi konkurencinį pranašumą. Būtų galima bandyti pritraukti finansinių institucijų steigti matematinius ar tyrimų centrus, pasinaudojant stiprių Lietuvos universitetų teikiamu išsilavinimu šioje srityje. Toks „Morgan Stanley“ kiekybinių tyrimų centras jau veikia Vengrijoje“, – idėją siūlo P.Vaičius.
Finansines institucijas reikėtų skatinti Lietuvoje steigti savo pagalbinius biurus (angl. back and middle offices). Galiausiai Lietuva galėtų prisistatyti kaip investicinis fondų paslaugų regioninis centras. Tokioje srityje nereikia daug darbo jėgos, tačiau sukuriama didelė pridėtinė vertė.
Geopolitinė padėtis Lietuvai suteikia galimybių vienu svarbiausių šalies ekonomikos variklių padaryti ir transporto bei logistikos sektorių. Deja, kaip pastebi D.Mockus, kai kuriose šios pramonės srityse, pavyzdžiui, keleivių pervežimo traukiniais, Lietuva stokoja efektyvumo, o, tarkim, oro transporto srityje net atsilieka nuo gerokai mažesnių savo kaimynių.
Lietuvos išoriniam konkurencingumui skatinti svarbiausia sukurti konkurencijos sąlygas ir šalies viduje, o to vertėtų pasimokyti iš britų patirties: peržiūrėti strateginės svarbos objektų sąrašą, įvertinant, ar visi šie nuo privataus kapitalo saugomi objektai ten turėtų likti. Lietuvių bankininkų Londone siūlymu, reikėtų įsileisti tiesioginių užsienio investicijų į oro, jūros uostų bei geležinkelių pramonę.
O “HSBC Bank USA” viceprezidentas Rokas Beresniovas sako, kad, žvelgiant iš anapus Atlanto, išryškėja dar viena spraga, norint pritraukti investicijų, – tai informacijos, susijusios su investicijomis, importu ir eksportu, verslo kūrimu Lietuvoje stygius. Reikėtų išsamios, nuolat atnaujinamos vienos duomenų bazės virtualioje erdvėje, kuri būtų lengvai valdoma, naršoma ir prieinama visiems norintiesiems.

Druskininkams – europinio sveikatingumo kurorto prognozės

Dar viena prioritetinė Lietuvos ekonomikos sritis – turizmas, čia Lietuva dar neišnaudojo visų galimybių. „Euromonitor International“ prognozuoja, kad 2010–2015 m. medicinos turizmas Europoje augs 5,5 proc., o SPA – apie 3,5 proc. Atsižvelgdami į šias tendencijas, forumo Kembridže dalyviai rekomenduoja tiek valstybės ar savivaldybių, tiek privačioms institucijoms daugiau investuoti į Druskininkus, kad paslaugų kokybė čia dar gerėtų ir jie taptų Europoje gerai žinomu sveikatingumo kurortu.
Lietuvių, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, manymu, Lietuvos turizmo departamentas per kelionių turų operatorius turėtų aktyviau informuoti užsienio kelionių agentūras ir apie Palangos kurorto teikiamas paslaugas, siekti pritraukti daugiau kruizinių laivų į Klaipėdos uostą, reklamuoti kaimo turizmą, turistines paslaugas nacionaliniuose parkuose.
„Labai svarbi dalis, daranti tiesioginę įtaką turizmui ir kitoms ekonomikos sritims, – infrastruktūros gerinimas: reikėtų stengtis atvesti naujų aviacijos kompanijų, gerinti alternatyvų susisiekimą“, – mano Lietuvių Londono Sičio klubo narė Ieva Satkutė.

Siūlo keisti priėmimo į universitetus tvarką

Lietuviškoji Jungtinės Karalystės studentija turi daug patarimų Lietuvos švietimo klausimais. „Reta mokykla Jungtinėje Karalystėje išugdo tiek pirmakursių Kembridžo universiteto studentų, kaip Vilniaus licėjus“, – aukštą Lietuvos švietimo kokybę pabrėžia Ignas Budvytis, Kembridžo lietuvių studentų bendrijos prezidentas, šio universiteto moderniųjų technologijų doktorantas.
Vis dėlto yra ir trūkumų, labiausiai išryškėjančių aukščiausioje mokslo pakopoje. „Pagrindinės dvi problemos – nepakankamas aukštųjų mokyklų (ypač mokslinių tyrimų) finansavimas ir studentų motyvacijos nedidinimas. Ir abi šios problemos tarpusavyje susijusios“, – neabejoja I.Budvytis.
Jas išspręsti būtų galima stipriai sumažinant studijų vietų (o kartu ir išlaidų) prestižiniuose Lietuvos universitetuose, padidinant aukštųjų ir profesinių mokyklų studijų kainų skirtumą, išgyvendinant šiuo metu itin populiarią praktiką dirbti ir mokytis tuo pačiu metu. Tokiu atveju aukštojo mokslo diplomo vertė gerokai pakiltų dėl sumažėjusios pasiūlos, o tai padidintų konkurenciją bei motyvaciją mokytis. Tokia sistema verstų ilgiau pasvarstyti, ar verta mokėti daug brangiau už išsilavinimą prestižiniame universitete, o gal geriau siekti pigesnio, bet kokybiško išsilavinimo įgyjant kurią nors konkrečią profesiją kolegijoje ar profesinėje mokykloje. Panaikinus galimybę mokantis dirbti studentai būtų motyvuoti siekti didesnių mokslo laimėjimų. „Jaunuoliai, turintys puikų išsilavinimą, ne tik taptų aukščiausios klasės kompanijų „taikiniu“, bet ir sustiprintų Lietuvos bei užsienio mokslinių tyrimų grupes, kas savo ruožtu pritrauktų ilgalaikes investicijas iš industrijos“, – modeliuoja I.Budvytis.
Jis nesutinka su šiuo metu populiariais siūlymais specialybes prestižiniuose universitetuose drastiškai orientuoti į rinkos paklausą – jo manymu, bent keli geriausi universitetai mažoje šalyje turėtų būti kultūros ir žinių šaltinis, o ne darbuotojų gamyklos. Valstybė turi investuoti į ateities studentus, sukurdama itin lanksčią paskolų sistemą, leidžiančią studentams nesijaudinti dėl finansavimo studijų laikotarpiu.
O Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos prezidentės Rūtos Freitakaitės nuomone, būtent studentų orientavimas į tam tikras specialybes yra labai svarbus norint užtikrinti gerą tiek paties jaunimo, tiek šalies ateitį, todėl ji giria Lietuvos švietimo ir mokslo ministeriją, kad ši uždaro nepaklausias studijų programas. Jos manymu, ypač esant tokiam dideliam jaunimo nedarbui universiteto prioritetas turėtų būti parengti studentą būsimam darbui dar universitete. Prie to prisidėtų karjeros centrai, kurie užtikrintų didesnį universitetų ir verslo atstovų bendradarbiavimą, skatintų studentus įgyti kuo daugiau darbo praktikos dar iki universiteto baigimo. Centrai padidintų įsidarbinančių studentų skaičių ir padėtų lietuviškiems verslams gauti darbui parengtų žmonių.
R.Freitakaitė siūlo tobulinti ir atranką į universitetus. Abiturientai nėra motyvuoti rinktis konkrečią specialybę, nes gali įrašyti net dvylika pasirinkimų, o Jungtinėje Karalystėje – tik penkias, be to privaloma rašyti motyvacinį laišką, kodėl renkiesi būtent šią studijų programą.
Kita didžiulė Lietuvos investicija – svetur išvykę menininkai. „Grįžtamųjų ryšių su šiais žmonėmis ir jų aplinka kūrimas yra neatsiejamas nuo Lietuvos ateities įvaizdžio pasaulyje“, – neabejoja JAV gyvenantis garsus pianistas Edvinas Minkštimas.
Jam norėtųsi Lietuvos universitetuose, muzikos akademijose, mokyklose matyti vis daugiau jaunų, svetur žinių ir patirties įgijusių dėstytojų. „Muzikos akademija galėtų pamąstyti apie vasaros stovyklų, festivalių kūrimą, kuriuose meistriškumo kursus rengtų ir iš kitų šalių atvykstantys specialistai. Orientuotis galėtume į elitines, mažesnes, vakarietiško pobūdžio meno mokyklas ir akademijas“, – siūlo E.Minkštimas.
Kembridže susirinkę Jungtinės Karalystės lietuviai pabrėžė, kad globaliame šiandienos pasaulyje, kuriame vyksta įtempta kova dėl „mobilių protų“, svetur gyvenantys išsilavinę lietuviai, jų idėjos, noras prisidėti prie tėvynės pažangos, galų gale jų ryšiai yra svarbūs veiksniai, lemiantys valstybės sėkmę. Juolab ir Lietuvos politikai pripažino, kad Lietuva – diasporinė valstybė ir reikia ne tik koncentruotis į protų grąžinimą, bet ir plėtoti abipusiškai naudingus ryšius su svetur įsikūrusiais tautiečiais.
Ar Kembridžo forumas turės tąsą – ar taps nuolatine idėjų Lietuvai generavimo vieta, matyt, taip pat nemažai priklausys nuo to, ar Lietuvoje kas išgirs žinių ir patirties elitiniuose pasaulio universitetuose bei pasaulinio garso įmonėse įgijusių šviesuolių idėjas.