Balandžio 1-ąją Vilniaus universitetas švenčia 435 metų jubiliejų, šiemet taip pat minimos ir seniausio Lietuvos universiteto įkūrėjo Valerijono Protasevičiaus 510-osios gimimo metinės. Tai proga panagrinėti šios asmenybės biografiją ir indėlį į Vilniaus universiteto kūrimą.

Kaip knygoje „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai“ teigia prof. Alfredas Bumblauskas, niekam nekyla abejonių, kad Vilniaus universiteto (VU) įkūrimas – vienas reikšmingiausių Lietuvos tūkstantmečio įvykių. Tačiau šio mokslo šviesos branduolio įkūrimas toli gražu nebuvo lengvas ir sklandus. VU atsiradimo kelyje sutiksime ne vieną svarbią asmenybę, kurios pastangos prisidėjo prie jo gimimo.
Vienas svarbiausių asmenų ~Alma Mater Vilnensis~ gimimo istorijai buvo vyskupas Valerijonas Protasevičius, savo ryžtu ir atkaklumu atvedęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) visuomenę į mokslo šviesą.

Kaip stačiatikis tapo Katalikų bažnyčios hierarchu

Įvairioje istoriografijoje V.Protasevičius daugiausia minimas kaip vienas iš daugelio Vilniaus vyskupų. Kaip vyskupas, buvo nelabai reprezentatyvios socialinės kilmės, palyginti su savo kolegomis amžininkais. XVI a. Vilniaus vyskupų „galerijoje“ V.Protasevičius stoja greta tokių asmenų, kaip Albertas Radvila, kilęs iš garsios didikų giminės, Povilas Alšėniškis, senos Lietuvių kunigaikščių giminės atstovas, ar Vilniaus vyskupas Jonas, nesantuokinis karaliaus Žygimanto Senojo sūnus. Taigi V.Protasevičius išsiskiria kaip labai kuklios giminės, kilusios iš rusėniškų žemių (dabar Baltarusija), narys, kurios žymiausias atstovas ir buvo pats vyskupas.
Kyla klausimas, kaip šis žmogus tapo Katalikų bažnyčios hierarchu, jei jo šaknys buvo rusėniškos. Juk tai reiškė, kad V.Protasevičius turėjo būti stačiatikis. Deja, apie V.Protasevičiaus jaunystės metus ir konfesinę aplinką istorikai negali nieko pasakyti. Šaltiniai apie V.Protasevičių prakalba tik nuo jo viešo gyvenimo pradžios, kai jis pradėjo savąją karjerą.
Kaip teigia istorikas dr. Liudas Jovaiša, jo rusėniškoji pusė atsiskleidžia ne tiek per religiją, bet per jo pirmuosius raštininko, sekretoriaus, notaro darbus. V.Protasevičiaus viešoji veikla ir karjeros pradžia buvo 1532–1533 m. LDK kanceliarijoje, o ten jis dirbo su rusėniškais (kitaip tariant, gudiškais) dokumentais. Pirmiausia jis dirbo karalienės Bonos Sforcos kanceliarijoje, vėliau ėmė tarnauti ir pačiam valdovui. Tuomet pradėjo gauti ir įvairias dvasininko pareigas bei vietas: Žemaičių vyskupijoje buvo kapitulos kanauninku, prestižinėje Kražių parapinėje bažnyčioje – klebonu, o netrukus tapo Vilniaus kapitulos nariu, kanauninku-prelatu, vėliau paskirtas Lucko vyskupijos, antros pagal rangą po Vilniaus, vyskupu. O 1556 m. ėmė eiti Vilniaus vyskupo pareigas.
Be abejonės, tokį sklandų kilimą karjeros laiptais V.Protasevičiui lėmė jo, kaip raštininko, tarnyba valdovui. Klasikiniu atveju būtent valdovas turėjo teisę siūlyti dvasininkus į vienas ar kitas pareigas, tad, kaip teigia istorikas L.Jovaiša, V.Protasevičiaus kelias visiškai nesiskiria nuo daugelio kitų išsilavinusių, kanceliarijoje dirbusių dvasininkų. Toks emancipuotas ėjimas nuo paprasto dvaro tarnautojo link aukšto rango Bažnyčios hierarcho lėmė jo svarbą bei savarankiškos figūros statusą ir politiniame LDK gyvenime.

Vilniaus universiteto gimimas

XVI a. pirmoji pusė ir vidurys buvo religinės įvairovės susidūrimų LDK metas: į konkurencinės kovos areną išėjo katalikybė ir protestantizmo atmainos, reformacija Lietuvoje buvo įgavusi nemenką pagreitį ir reiškėsi visais įmanomais kultūriniais lygiais. Edukacinė veikla buvo ne išimtis. Tai Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchams kėlė nerimą. Taigi jie, prof. Edvardo Gudavičiaus teigimu, įvertinę dar 1534 m., kaip pagrindinės kontrreformacijos jėgos, įkurtos Jėzaus draugijos edukacinę veiklą, jau 1553 m. prašė popiežiaus pasiuntinio apsvarstyti jėzuitų atvykimo į Lietuvą galimybę.
1555 m. į Vilnių atvyko popiežiaus pasiuntinys Aloyzas Lippomanas ir jį lydintis teologas ispanas Alonso Salmeronas – vienas pirmųjų jėzuitų, Paryžiuje susibūrusių apie Jėzaus draugijos steigėją Ignacą Lojolą. Taigi A.Salmeronas dairėsi galimybių jėzuitams įsikurti Vilniuje, bet paaiškėjo, kad aplinka gana nepalanki. Buvo pati reformacijos sąjūdžio LDK pradžia, ir, kaip knygoje „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ teigia istorikas kun. Paulius Rabikauskas, pats kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis, LDK kancleris, Vilniaus vaivada ir „pagrindinė protestantizmo atrama Lietuvoje“, pasirūpino, kad A.Salmeronui būtų sutrukdyta pateikti karaliui idėją įsteigti jėzuitų kolegiją.
Tačiau dar didesnė problema, nei protestantizmo šalininkų priešiškumas ir bandymas trukdyti, buvo būsimos kolegijos materialinis aprūpinimas. Taigi A.Salmeronas čia tiesiog nematė žmogaus, kuris galėtų tokio darbo imtis, o kadangi karalius Žygimantas Augustas buvo religiškai tolerantiškas ir bandė laviruoti tarp katalikų ir protestantų interesų, jo pažadai kybojo idėjų lygyje.
Tačiau šiame vakuume savotišką iniciatyvą parodė būtent vyskupas V.Protasevičius. Kaip rašė filosofas Romanas Plečkaitis, 1564 m. vyskupas Varšuvoje seime susitiko su jėzuitu Baltazaru Hostovinu, kuris papasakojo jam apie sėkmingą Jėzaus draugijos patirtį įveikiant reformaciją, ir ėmėsi ruošti būsimai kolegijai materialinę bazę. Pirmiausia 1568–1569 m. nupirko pastatą pačiame Vilniuje, šalia vyskupo rūmų (dabartinė Prezidentūros kanceliarija), kuris ir šiandien tebestovi Universiteto gatvėje, be to, skyrė iš savo vyskupijos nemažą dalį žemėvaldos, nes tik iš jos kolegija būtų galėjusi išsilaikyti ir gyvuoti.
Istoriko L.Jovaišos teigimu, V.Protasevičiaus užsidegimą šiuo klausimu rodo tai, jog fundaciją jėzuitams jis užrašė dar nė negavęs patvirtinimo, kad jie atvyks kurtis į Vilnių. Pirmieji šeši jėzuitai iš Braunsbergo atvyko 1569 m., o 1570-ųjų liepą atvyko ir įgaliotieji jėzuitai, kurių vadovas buvo Austrijos provincijolas Laurynas Madžas. Jis ir viceprovincijolas Pranciškus Sunjeras perėmė iš V.Protasevičiaus visą fundaciją, su kuria vyskupas perdavė ir nemažą biblioteką. Oficialiai kolegija atidaryta 1570 m. liepos 17 d.
V.Protasevičius rūpinosi ir tolesniu kolegijos integravimu į gana inertišką LDK visuomenę. Dar 1570 m. liepos 25 d. jis vyskupijos parapijoms išsiuntinėjo aplinkraštį, skirtą bajorams, kad jie gali leisti į kolegiją savo vaikus. Kovodamas su kitatikių mokyklų konkurencija, 1577 m. V.Protasevičius iš valdovo išgavo kolegijai monopolinę privilegiją. Tad savo pastangomis vyskupas plėtojo kolegiją ir numatė ateityje ją virsiant universitetu.
V.Protasevičius bendradarbiaudamas su Vilniaus kolegijos vadovybe darė viską, kad ji veiktų kuo intensyviau. Norėta kolegiją paversti aukštąja mokykla, tačiau tai nebuvo paprasta: reikėjo daug lėšų ir pakankamai kvalifikuotų dėstytojų. Tokią idėją jau 1574 m. brandino Jėzuitų ordino generolas Eberhardas Merkurianas ir viceprovincijolas Petras Sunjeras, tačiau oficialiai tai padaryti 1576 m. birželį vėlgi paprašė V.Protasevičius.
1577 m. VU įkūrimo idėjai buvo gautas tiek popiežiaus Grigaliaus XIII, tiek didžiojo kunigaikščio pritarimas. Prašomas V.Protasevičiaus, Steponas Batoras 1578 m. liepos 7 d. Lvove suteikė preliminarią Vilniaus akademijos steigimo privilegiją. Papildomos fundacijos akademijai aktą V.Protasevičius parengė 1578 m. rugpjūčio 25 d., o 1579 m. balandžio 1 d. jį patvirtino Stepono Batoro privilegija.
Tai ir buvo seniausio Lietuvos universiteto gimimas, kurio taip laukė tuo metu jau senyvo amžiaus Vilniaus vyskupas. Nors V.Protasevičius savo akimis ir nebematė galutinio popiežiaus patvirtinimo, tačiau galima drąsiai teigti, kad savo tikslą jis pasiekė.

Lygiai prieš 90 metų, 1923 m. kovo 23-iąją, Tautų Sąjungos Ambasadorių konferencija be jokio rimto teisinio pagrindo Vilnių ir Vilniaus kraštą paskelbė Lenkijos valstybės dalimi. Tačiau Lietuva šio sprendimo niekada nepripažino.

Daugelis žmonių, net pakankamai išsilavinusių, yra įsitikinę, kad istorija turi rūpėti tik specialistams – istorikams, nes praeitis neturi nieko bendro su šių dienų problemomis. Deja, tai labai klaidinga nuomonė: juk ir sudėtingas mūsų sostinės likimas XX amžiuje, ir Lietuvos bei Lenkijos santykių problemos jau šiais laikais tą neginčijamai patvirtina.
Todėl ši Lietuvai skaudi sukaktis yra nebloga proga prisiminti istoriją ir pažvelgti į šį bei vėlesnius įvykius tarptautinės teisės požiūriu. Bet ar tai šiandieną dar įdomu, aktualu?
Iš tiesų turime 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos ir Lenkijos prezidentų pasirašytą abiejų valstybių draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kurioje patvirtinta, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Lenkų istorikai pabrėžia, kad jokia rimta jų valstybės politinė jėga nepretenduoja į Vilnių ir Vilniją.
Kita vertus, ir šių dienų Lenkijoje vis dar leidžiamos knygos, rimtos mokslinės monografijos bei puošnūs fotoalbumai, kuriuose Baltarusija, Ukraina ir ypač Lietuva vadinamos viso labo tik didžiosios Lenkijos pakraščiais – kresais, o kaimynų televizija skelbia: daugelis lenkų mano, kad Vilnius ir Lvovas turi priklausyti Lenkijai. O visuomenės nuomonė – didelis dalykas, į ją negali numoti ranka ir valdžios žmonės.
Tai gal iš tiesų Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai tada 1923-iaisiais buvo teisūs, o gal teisūs ir kai kurie Lietuvos lenkų veikėjai, skelbiantys, kad Vilniuje lietuvių niekada anksčiau nebuvo ir dabar mes čia gyvename neteisėtai? Ir todėl vieną gražią dieną turėtume apsispręsti: integruotis į jų bendruomenę, tai yra tapti lenkais, arba išsikraustyti.

Lietuva tada nepasidavė

Čia svarbu įsidėmėti, kad Ambasadorių konferencijos sprendimo Lietuvos valdžia nesutiko pripažinti, šios pozicijos tvirtai laikėsi visą tarpukarį, o tai iš dalies ir padėjo mums atgauti Vilnių. Mūsų Vyriausybė rėmėsi ne tik istorija, vieninga savo piliečių parama, bet ir tarptautinės teisės normomis.
“Veidas” jau rašė (ketvirtame šių metų numeryje), kad Vilnių kadaise įkūrė lietuviai, o lenkų jame pagausėjo gerokai vėliau nei kitų tautų atstovų – slavų, žydų ar vokiečių. Pagaliau net ir po Liublino unijos (1579 m.) sulenkėję mūsų didikai, bajorai vis dėlto nelaikė savęs nei lenkais, nei Lenkijos karalystės žmonėmis ir kiekviena proga gynė LDK savarankiškumą. Vilniaus kraštas (iki 1920 m.) niekada nepriklausė Lenkijai ir net nesiribojo su ja – juk buvo atskirtas Gardino krašto, taip pat ne lenkų gyvenamo.
Žinoma, tai tolimesnė praeitis, bet ir XX amžiaus pradžioje, kuriantis tautinėms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, Vilniaus krašto priklausomybė Lietuvai buvo ne kartą patvirtinta tarptautiniais dokumentais. 1919 m. gruodžio 8 d. Aukščiausioji sąjungininkų taryba nustatė laikinąją Lenkijos rytų sieną pagal vadinamąją Kerzono liniją, taip priskiriant Vilnių Lietuvai, ir 1920 m. liepos 10 d. įpareigojo Lenkiją, kuri tuo metu buvo užėmusi Vilnių, grąžinti jį Lietuvai.
Netrukus, liepos 12 d., Vilniaus kraštas teisėta Lietuvos valstybės dalimi buvo pripažintas Lietuvos ir Rusijos sutartimi, o tai, tarptautinės teisės specialistų nuomone, buvo pats svarbiausias argumentas: „Rusija, kuriai iki to momento priklausė suverenitetas Vilniaus teritorijai, jo atsisakė Lietuvos naudai.“ 1920 m. rugsėjį Tautų Sąjungos Taryba savo rekomendacija patvirtino Kerzono liniją rytine Lenkijos siena, o Lenkija šią rekomendaciją priėmė.
Pagaliau 1920 m. spalio 7 d., Tautų Sąjungai reikalaujant ir jos atstovams dalyvaujant, Suvalkuose po Lietuvos ir Lenkijos derybų buvo pasirašyta sutartis, kurioje nubrėžta demarkacinė linija tarp šių valstybių Vilnių paliko Lietuvai, be to, abi šalys atsisakė toliau naudoti karinę jėgą tarpusavio ginčams spręsti. Todėl autoritetingų Vakarų teisininkų nuomone, „nuo Suvalkų sutarties pasirašymo momento tiek Rusijos, tiek Santarvės valstybių bei Lenkijos atžvilgiu Lietuva, faktiškai turėdama Vilnių, įgijo teisinį suverenitetą Vilniaus kraštui“. Tad kaip po visų šių sutarčių galėjo atsirasti toks neteisėtas ir nelogiškas 1923 m. kovo 23-iosios sprendimas?
Taip įvyko iš dalies dėl to, kad praėjus vos kelioms valandoms po iškilmingo Suvalkų sutarties pasirašymo J.Pilsudskio įsakymu maištininku apsimetusio gen. L.Želigovskio vadovaujami lenkų kariuomenės daliniai įsiveržė į Vilnių ir čia įkūrė marionetinę valstybėlę – Vidurio Lietuvą (Litwa Srodkowa). Reikšmės turėjo ir antras įvykis: 1922 m. vasario 20 d. susirinkęs šios tariamos valstybės Seimas priėmė nutarimą prijungti Vilniją prie Lenkijos.
Pagal tarptautinę teisę nė vienas šių įvykių negalėjo būti pagrindu Vilniaus kraštui nuo Lietuvos atplėšti ir okupacijai įteisinti. Dar senovės romėnų teisėje galiojo principas, kurį visos civilizuotas tautos pripažįsta ir mūsų laikais: teisės pažeidimas nesuteikia teisės. Todėl Vilniaus užgrobimas sulaužius Suvalkų sutartį Lenkijai negalėjo sukurti jokių teisių į Vilnių – tą pabrėžia daugelis užsienio ir mūsų tarptautinės teisės specialistų, tarp jų ir prof. Vilenas Vadapalas. Be to, Tarptautinė konferencija Vašingtone jau gana seniai paskelbė, kad jokie teritoriniai pasikeitimai nebus teisėti, jeigu jie įvykdyti užkariaujant ar grasinant karu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lygiai prieš 150 metų, 1863 m. vasarį, Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš caro valdžią, palikęs gilų pėdsaką mūsų tautos istorijoje.

1795 m. galutinai užvaldžiusi didesniąją Abiejų Tautų Respublikos dalį, rusų valdžia iš jos didikų ir bajorų tikėjosi jei ne uolaus tarnavimo imperijai, tai bent lojalumo. Juk jiems, regis, turėjo rūpėti išsaugoti savo turtus, savo aukštą padėtį valstybėje ir visuomenėje. Tiesa, naujoji valdžia politines bajorų teises susiaurino, bet kaimas ir toliau buvo valdomas per dvarininkus, jų teisės savo baudžiauninkų atžvilgiu net praplėstos: baudžiauninkus buvo galima pirkti ir parduoti, kaip visoje Rusijoje, o skųstis kam nors dėl ponų savivalės griežčiausiai uždrausta.
Nepaisant to, bajorai su svetima valdžia susitaikyti nenorėjo. Gal todėl, kad tikėjosi ištaisyti savo tėvų ir senelių klaidas, išpirkti jų kaltes – juk dėl jų tarpusavio kivirčų ir anarchijos Abiejų Tautų Respublika jau XVIII a. viduryje pateko į didelę Rusijos įtaką ir faktiškai prarado savarankiškumą. Todėl bajorai jau 1831–1832 m. surengė sukilimą, kuris nustebino ir net įžeidė carą Aleksandrą I, garsėjusį liberalumu, ir gerokai vėliau jo vaikaitis Aleksandras II, skirdamas Motiejų Valančių Žemaičių vyskupu, prisiminė: „1831 m. tas kraštas mums yra nusidėjęs.“
Todėl Rusijos kariuomenė tą sukilimą žiauriai numalšino, nukentėjo daug žmonių, taip pat ir visai nekaltų. Bet nuo tų įvykių praėjus vos 30 metų, užaugus naujai smarkių, karštų vyrų kartai, istorija beveik pasikartojo.

Naujo sukilimo brendimas ir pradžia
Paprastai sukilimo pradžia Lietuvoje laikoma 1863 m. vasario 13-oji (pagal senąjį kalendorių – vasario 1 d.), kai Vilniuje susiformavusi Revoliucinė vyriausybė išleido manifestą, kviečiantį Lietuvos ir Baltarusijos gyventojus kilti į karą prieš caro valdžią.
Tiesa, nepasitenkinimas carine valdžia stiprėti ėmė gerokai anksčiau, dar 1858–1861 m., ir apėmė Lenkiją, Lietuvą bei dalį Baltarusijos. Čia susipynė politiniai, socialiniai, ekonominiai, iš dalies – ir tautiniai motyvai. Tačiau svarbiausios sukilimo priežastys buvo dvi. Bajorai ir dvarininkai norėjo atkurti senąją Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. sienų ribose, kurioje jie turėjo daugiau laisvių. Todėl jie organizavo demonstracijas, manifestacijas miestuose, bažnyčiose: 1861 m. gegužės 10 d. per Šv. Stanislovo šventę Vilniaus katedroje buvo sugiedotas lenkų himnas, 1862 m. vasarą Druskininkuose surengtas iškilmingas Liublino unijos minėjimas su mišiomis ir koncertu. Kiek vėliau, 1861 m. liepos 31 d., Kaune ant Aleksoto tilto įvyko didžiulė politinė demonstracija – su bažnytinėmis vėliavomis ir kryžiais, o rugpjūčio 7 d. – anticarinė demonstracija Vilniuje. Tiesa, pastarąją kazokai išvaikė.
Kita svarbi priežastis buvo besitęsianti dvarininkų savivalė savo dvaruose ir 1861 m. paskelbto caro manifesto apie baudžiavos panaikinimą įgyvendinimo vilkinimas. Tik vienas pavyzdys: Sudeikių (dabar Utenos rajonas) dvarininkas P.Kaziela apkrovė savo baudžiauninkus papildomomis, neteisėtomis prievolėmis, o kai šie nepakluso – pasikvietė į pagalbą eskadroną kazokų, kurie 1861 m. lapkričio 2-ąją sučiupo po mišių iš bažnyčios einančius dešimt žmonių ir juos žiauriai nuplakė. Sudeikiškiai bandė skųstis Vilniuje, bet nieko nelaimėjo. Beje, tokių pavyzdžių Lietuvoje buvo daugybė, taigi nieko keista, kad jau 1861 m. valstiečiai pradėjo bruzdėti, ir ilgainiui šis nepasitenkinimas išplito didžiulėje Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje.
Caro valdžia nujautė, kad bręsta plataus masto sukilimas, tad griežtino režimą, pagaliau nusprendė užkirsti kelią neramumams, bet, kaip parodė vėlesni įvykiai, juos tik pagreitino ar net išprovokavo. Lenkijos karalystės civilinės valdžios vadovas grafas A.Vielepolskis 1863 m. sausį į karo tarnybą pašaukė 30 tūkst. jaunų vyrų, taip tikėdamasis juos izoliuoti, bet išėjo atvirkščiai: tie vyrai patraukė į miškus. Sukilimas, kaip ir 1831-aisiais, prasidėjo Lenkijoje, nes ten buvo įsikūrusi centrinė sukilėlių vadovybė. Iš ten signalas atėjo į Lietuvą, kur rekrūtų gaudymas vyko taip pat sunkiai: jauni vyrai slėpėsi miškuose, neretai ginklais pasipriešindavo valdžios atstovams – tokių faktų buvo nemaža Kauno gubernijos Raseinių, Telšių, Šiaulių apskrityse.
Taigi 1863 m. pati valdžia paskatino žmones jai pasipriešinti. Panašiai atsitiko ir 1944–1945 m. Beje, kaip toliau matysime, tarp šių dviejų liaudies judėjimų panašumų buvo gana daug.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Technologijų" archyvas

Viduramžiais gimė ir viena iš svarbiausių Vakarų pasaulio mokslo institucijų – universitetai. Pirmieji atsirado XI-XII a. (Bolonijos universitetas – 1088 m., Paryžiaus – XII a. viduryje), katedrų ar vienuolynų mokyklų pagrindu. Tame pačiame XII a. šios mokslo įstaigos gavo ir pasaulietinės valdžios pripažinimą bei leidimą savivaldai.