Urbanistika. Vakarų Europos miestai, jau seniai išsikėlę ambicingus urbanistinius planus, juos nuosekliai ir planingai įgyvendina, svajones paversdami realybe. Deja, Lietuvoje, architektų teigimu, iki šiol dar nė vienas miestas nėra parengęs tikros vizijos, miestai turi tik jų užuomazgas. Lietuvoje miesto plėtros perspektyva – dar gana naujas dalykas.

„Olandija turi seniausias urbanistines tradicijas, todėl atvykus čia jaučiamas labai didelis kontrastas: pas mus viskas vyksta dar spontaniškai ir chaotiškai“, – teigia urbanistai Tadas Jonauskis ir Justina Muliuolytė, įmonės PUPA steigėjai. Jie penkerius metus mokėsi ir dirbo Olandijoje, ten įkūrė PUPA („Public Urbanism Personal Architecture“ trumpinys). Jau dveji  metai, kai PUPA veikia Vilniuje. Save jaunieji specialistai vadina novatoriška urbanistų komanda, dirbančia su urbanistiniais projektais ir bandančia pritaikyti tai, ką išmoko Olandijoje.

PUPA jau turi svarių įvertinimų – tai pirmoji vieta tarptautiniame konkurse „Europan“. „Pradžioje, kai visiems šnekėjome, kad kuriame ir norime kurti miestų vizijas, visi į mus žiūrėjo kaip į neaiškius žmones, nesuprasdami, kas ta vizija“, – tokia, pasak urbanistų, buvusi jų darbo pradžia.

Pašnekovai teigia, kad skirtumai tarp Vakarų Europos ir Lietuvos miestų atsiskleidžia pradėjus dirbti, nors išoriškai juos taip pat galima pamatyti, nes jei išvažiuoji į bet kurį Europos miestą, žinoma, ne buvusio Rytų bloko šalių, iš karto matai, kad yra kažkokia bendra tvarka. Gali pastebėti tarp šalių vyraujančius skirtumus, bet vis tiek viskas atrodo valdoma.

„Technokratinėje miestų valdymo, vizijos kūrimo kultūroje, kai viskas daroma dėl praktiškumo, pragmatiškumo, tai sukuria keistų vietų, keistų sprendinių, atsižvelgiama tik į vieną kažkurį aspektą, o kiti aspektai, paprastai socialiai teisingi, atsakingi dalykai, kaip gyvenimo aplinkos gerovė, lieka pamiršti ir apie juos nėra kalbama“, – sako T.Jonauskis. Nėra siekiama ambicingesnių planų, dėmesys skiriamas tik šios dienos problemoms, pavyzdžiui, stengiamasi lopyti duobes, spręsti automobilių aikštelių, spūsčių klausimą ir panašiai.

Problemų pas mus, pašnekovų teigimu, nėra daugiau nei Vakarų Europos šalyse, žmonės ten tokie patys, pinigų visiems projektams taip pat nepakanka, vienintelis skirtumas – planavimo kultūra, tam tikras pasitikėjimas savivaldybėmis, miestų planuotojų darbu. Tas pasitikėjimas laikui bėgant yra labai padidėjęs, nes kai miestai sistemingai siekia užsibrėžtos vizijos, ją ir pasiekia. „Vakarų Europos miestai turi išsikėlę ilgalaikes vizijas, o Lietuvoje ne tik bendrų miesto vizijų, bet ir atskirų teritorijų nėra“, – teigia pašnekovai.

Jų nuomone, Lietuvoje labai sunku įgyti pasitikėjimą, nes visi viskuo abejoja, vyrauja toks pesimizmas, kad esą galima tik užsienyje, bet ne čia. Iš tikrųjų, pasak J.Muliuolytės, žmonės visur panašūs, reikia tik noro.

Žinoma, pas mus per 20 metų daug kas keitėsi, Lietuvoje nėra tinkamos įstatymų bazės, įstatymais nėra apibrėžta, kad miestai privalo turėti viziją. Yra tik bendrasis planas, galima sakyti, žemės panaudojimo, o ne ambicijų, vizijų planas. Čia ir būtų didžiausias skirtumas. Strateginis miesto plėtros planas yra privalomas, tik jis daugiau parengtas per finansinę prizmę, to plano rengėjai dažnai net architektų savo komandoje neturi. Tas planas retai kada būna susietas su erdvine struktūra, su gyvenimo aplinkos kokybės gerinimu – būna tiesiog suplanuoti biudžeto pinigai, ką, kaip ir kur reikėtų daryti, pavyzdžiui, kurią gatvę sutvarkyti, kokias paslaugas užtikrinti ir panašiai. Taigi dažnai strateginis planas – tik skambus pavadinimas.

T.Jonauskis miesto viziją apibūdina kaip ambicijų planą, kuriame susieti įvairūs aspektai – ekonominiai, kultūriniai, socialiniai, erdviniai, bet kartu tai realios ambicijos, kurias reikia įgyvendinti ne per vienus ar kelerius metus, o galbūt per 20 ar 30 metų. Ir tik turint išgrynintą viziją jos pagrindu rengiama strategija.

Pavyzdžiui, Olandijoje kiekvienas miestas privalo turėti struktūrinę viziją, ir ta vizija yra susieta su apibrėžta miesto erdvine vizija bei ekonominiais, socialiniais, kultūriniais aspektais, kai bandoma išgryninti, kokie elementai mieste – patys svarbiausi. Ta vizija būna gana abstrakti, kad dar būtų galima palikti vietos interpretacijai, nes yra rengiama 30-iai metų į priekį. Paskui, jei reikia, ji šiek tiek koreguojama. Miestas apsibrėžia, kas ir kur yra svarbiausia, atsižvelgiant į minėtus aspektus ir numatant, kaip po pakeitimų galėtų vystytis verslas, socialinė, kultūrinė aplinka. Ir tik po to rengiami bendrieji atskirų teritorijų planai, kuriuose nurodoma, kas konkrečiai turėtų būti tvarkoma, kokio masto darbai atliekami ir kas turėtų dalyvauti. Iki statybos pradžios parengiama net 10–15 dokumentų, galimybių studijų, apžvalgų ir pan., kad miestas išsigrynintų, jog tai tikrai teisingas kelias ir verta skirti tam visą energiją.

Deja, Lietuvoje, PUPA atstovų nuomone, to nėra, o tai, kas daroma, daroma po truputį, gana chaotiškai. Vizijos būtinumas, priešingai nei kitose Europos šalyse, čia nėra reglamentuotas, todėl kartkartėmis iškeliami tam tikri šūkiai, tokie kaip „sveikas miestas“ ar „laimingos visuomenės miestas“, tampa viešųjų ryšių akcija. Tai dažniausiai nėra susieta su jokia kita veikla, taip sprendžiamos šiandienos problemos. „Situacija yra tokia: tu neturi pinigų, bet bandai gražiai atrodyti ir prisiperki gražių sagų, tačiau drabužis vis tiek lieka senas. Geriau būtų, jei bandytum bent jau naujus marškinius nusipirkti“, – lygina pašnekovai.

Tarkim, Vilnius, nors ir turi iš visų Lietuvos miestų labiausiai sustruktūrintą miesto viziją, ji vis tiek yra per plati, nesisteminga, neraiški, neaišku, ar plečiamas centras, ar aplinkkeliai, ar mikrorajonai, ar užmiestis, ir visiškai neaišku, kuria linkme miestas judės. Miestas, neturėdamas tokios aiškios vizijos, netikslingai investuoja pinigus, vėliau tai paveikia ir verslą. Pavyzdžiui, norima atgaivinti centrą, bet investuojama į aplinkkelius, taigi išeina, kad labiau padedama užmiesčiui.

Negalima sakyti, kad miestai visai neturi vizijų, – jų strateginiuose planuose jos įrašytos. Pavyzdžiui, Vilniaus vizijos keitėsi nuo „veržlaus miesto“ iki „laimingos visuomenės miesto“. Pasak pašnekovų, gerai, kad apie tai galvojama, miesto tikslas ir turėtų būti toks, kad jame gyventų laimingi žmonės – geroje, švarioje aplinkoje. Tačiau, urbanistikos specialistų nuomone, didžiausias strateginių planų trūkumas, kad jie nesusiję su erdviniais dalykais. Politikai tarsi pamiršta apie gerovės didinimą, architektai, o ir gyventojai taip pat apie tai mažai kalba. „Kai apie tai mažai kalbama, niekas ta linkme ir nevyksta, nėra bandoma sukurti geresnės aplinkos“, – įsitikinę pašnekovai.

Pavyzdžiui, jei yra gyvenamieji rajonai, turi būti ir parkai, sutvarkyti šaligatviai, įrengti dviračių takai, o centre galbūt reikia kitų aspektų, kurie turi būti planuojami ir įgyvendinami. Gyventojai savo lėšomis nepajėgūs susitvarkyti, o miestas nesugeba sistemingai skirti finansavimo aplinkai gerinti. Dėl to senų daugiabučių rajonai jau tapo tikra bėda. Taip yra visuose miestuose, ir dabar jau reikia nežmoniško kiekio pinigų šiai problemai spręsti. T.Jonauskis ir J.Muliuolytė tai pateikia kaip akivaizdų tinkamo planavimo trūkumo pavyzdį, kai problema nenumatyta iš anksto ir jai neužbėgta už akių.

Kitas pavyzdys – Vilniuje buvo pradėti statyti namai užmiestyje, tačiau nepasirūpinta aplinkkeliais, ir tai vėlgi iš anksto nenumatyta problema. Taip buvo sprendžiamos to laikmečio trumpalaikės problemos. Nebuvo tokios vizijos, kad reikia kurti kompaktišką miestą, kuriame būtų mažiau kelių ir su tuo susijusių problemų. Tai aktuali visų Lietuvos miestų problema. Visa grandinė tokių nenumatytų dalykų, pašnekovų nuomone, rodo miesto neūkiškumą, nors Vilnius dabar jau išsikėlė uždavinį riboti plėtrą periferinėse zonose, ten, kur nėra išplėtota inžinerinė, transporto bei socialinė infrastruktūra, ir skatinti centrinės dalies plėtrą. Vilnius ir kiti Lietuvos miestai, palyginti su daugeliu Europos miestų, nėra tankiai apgyvendinti, ir tai taip pat neūkiškumo padarinys.

„Pagal miestų plėtros teoriją, jei nori suvaldyti miestą, pirma reikia galvoti, kokią infrastruktūrą nutiesti, ir numatyti, kad aplink ją bus gyvenama, nes tai bus patogu“, – aiškina T.Jonauskis. Visa tai turi būti tikslinga: jei įrengiama kokia nors pravažiavimo linija, tai turi būti ir gyvenamoji teritorija.

Pašnekovų nuomone, Lietuvoje taikomi ydingi planavimo metodai: miesto bendrasis planas, detalusis, techninis ir statybų. Taigi iki statybų reikalingi tik keturi žingsniai, o Olandijoje ir kitose šalyse iki statybų jų yra apie penkiolika. Lietuvoje dėl ydingo planavimo pradingsta ir vizija, jei ji ir buvo išsikelta, nes kiekvienas savo žemėje stato ką nori: vienas sklypo savininkas sako statysiąs namą, po to sklypą nusiperka kitas ir jau planuoja statyti parduotuvę. Taip atsiranda elementariai išdarkyta miesto struktūra, ką jau kalbėti apie bendros vizijos kūrimą. O štai užsienyje miestas, turėdamas viziją, daro įtaką tokiems dalykams: aiškiai pasakoma, jog, pavyzdžiui, čia namo ar parduotuvės negali būti arba čia turi būti verslo koncentracija, ir tada stengiamasi suburti verslininkus, kad jie čia statytų savo objektus.

Urbanistai pateikia labai tikslingo planavimo pavyzdį, kai Hamburgas užsibrėžė tikslą per 10 metų pasiekti, kad miesto centre visai neliktų automobilių. Tam tikslui jau prieš priimant planą pradėta ruoštis – buvo mažinamas parkavimo vietų skaičius ir panašiai, tai yra viskas daroma po truputį. Dabar jie jau tvirtai žino ir gali drąsiai teigti, kad po 10 metų tikrai pasieks tokį tikslą, nes žmonės su tuo susitaikė – dauguma naudojasi viešuoju transportu ar dviračiais.

Panašia kryptimi eina ir kiti Europos miestai. Pavyzdžiui, Helsinkis užsibrėžė tikslą iki 2025 m. sukurti sąlygas gyventi be nuosavo automobilio, ir šis siekis tapo pagrindiniu kriterijumi visiems planams. Kuriant tokią viziją buvo maksimaliai įtraukti ir miesto gyventojai – jie galėjo siūlyti savo idėjas.

Panašios vizijos laikosi ir Kopenhaga: miestas turi tarnauti žmonėms, o ne automobiliams. Toks planas įgyvendinamas jau ne vieną dešimtmetį ir miesto centre jau įdiegta daug pokyčių: automobilių gatves pakeitė pėsčiųjų, daugiau vietos skiriama dviračiams, viešosios erdvės pritaikomos gyventojų socialiniams, kultūriniams poreikiams.

Pašnekovai pastebi, jog Lietuvoje, deja, nė vienas miestas neturi net mažiausio noro mažinti automobilių srautą. Atvirkščiai, vyksta priešingi procesai, tarkime, Kaune rekonstruojant Laisvės alėją nutarta į ją grąžinti transportą. „Tai absurdas. Kaip profesionalai gali taip leisti, kai visas pasaulis eina priešinga linkme?“ – stebisi J.Muliuolytė ir T.Jonauskis.

Nors rekonstrukcijos rengėjai automobilių grąžinimą bando aiškinti tuo, kad dabar yra blogas įvažiavimas į kiemus, taip lyg ir galima būtų padėti gaivinti verslą Laivės alėjoje, tačiau pašnekovai vienareikšmiškai tai vertina kaip problemą, kylančią dėl nekompetencijos, neteisingai architektams suformuluotų užduočių, netinkamo planavimo iš savivaldybės pusės. Tokiu sprendimu patenkinamos kažkokios asmeninės ambicijos ir pagerinamos sąlygos kokiems 20-iai žmonių, dėl to aukojant viešąjį interesą, kuriam atstovauja nepalyginti daugiau žmonių.

Dauguma Kauno gyventojų, išgirdę apie šį sprendimą, buvo tiesiog šokiruoti. T.Jonauskis primena, kad kiti Europos miestai jau pergyveno tą problemą 1970–1980 m., kai pėsčiųjų gatvės vėl buvo atvertos automobiliams, siekiant gaivinti verslą. Tačiau tai nepasiteisino, todėl buvo nuspręsta tas gatves grąžinti pėstiesiems ir plėsti pėsčiųjų teritorijas. Pastebima, kad Lietuvoje retai bandoma pasitelkti užsienio patirtį, nors gerų pavyzdžių tikrai daug.

Kauno problema – tai ir miesto plėtros kultūros nebuvimas, ir verslo nebranda, projektai trumpalaikiai ir nepelningi, nėra didelių investicinių kompanijų, kurios plėtotų teritorijas ir valdytų objektus apie 50 metų. Tai aktualu ir kitiems miestams. „Jei miestas nėra aktyvus proceso dalyvis, jis neturi įrankių tam kontroliuoti“, – teigia urbanistikos specialistas. Kaune, pasak jo, akivaizdu, kad nėra Laisvės alėjos ir miesto plėtros vizijos, trūksta vientisumo, neaišku, kur link einama.

Mažesnių miestų ir miestelių problema – jų savivaldybių bandymas nusikopijuoti vizijas, dažniausiai iš kurortinių miestų, ir siekis tapti turizmo, sveikatingumo kompleksų centrais, užuot atsižvelgus į savo miesto išskirtinumą ir pagal tai planavus plėtrą. Kitas pavyzdys gali būti laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) paskelbimas neturint net sąlygų tinkamai infrastruktūrai. Taip, pasak pašnekovų, prasilenkiama su realybe, tai kažkokia vizija be konteksto, o ji turi būti reali ir kontekstuali.

Problemų kyla ir dėl to, kad praktiškai nėra regioninės plėtros: miesto savivaldybės numato savo planus iki tam tikros ribos, o rajonų savivaldybės – iki savo ribos. Tada gali būti ir taip, kad koks nors kelias nepratęsiamas, nes baigėsi teritorijos ribos. Tiek miesto, tiek rajono vizijos turi eiti išvien. Gyventojams juk visai nesvarbu, kur baigiasi teritorija, – jiems reikia gerovės. Regioninis planavimas turi įtraukti ir aplinkinių rajonų miestus, nes priešingu atveju turime ne iki galo išplėtotą turistinį, rekreacinį potencialą. „Savivaldybėms tiesiog trūksta regioninio mąstymo, tam tikros kultūros“, – problemos priežastis apibendrina pašnekovai.

Taip pat atsigręžiant į praeitį pastebima, kad kažkada nebuvo skirta finansavimo regioniniams planams. Nenumatyta, ką daryti su regionais, kurie traukiasi, nes mažėja gyventojų.

Pabrėžiamas ir geras dalykas, kad gaudami ES paramos lėšų miestai privalėjo apsibrėžti tikslines teritorijas, tačiau tai dar nereiškia, kad buvo pasirinkti tinkamiausi rajonai miesto problematikos atžvilgiu. Tikslingiausiai problemines teritorijas apsibrėžė Klaipėda.

T.Jonauskio nuomone, Vilnius turi geriausias sąlygas plėtoti regioną, nes aplinkiniai miestai susieti geležinkeliu. Pavyzdžiui, Olandija dėl išplėtotos geležinkelių sistemos bando konkuruoti net su tokiais pasauliniais miestais, kaip Londonas, Paryžius ir net Niujorkas. Olandai puikiai žino, kad bendra regioninė plėtra didina konkurencingumą tarp kitų didžiųjų miestų, miestai vystydamiesi atskirai tikrai nebūtų tokie konkurencingi.

Klaipėdos regionas – vienintelis, kuris pradėjo galvoti apie regioninę plėtrą. Buvo parengta regioninė galimybių studija „Vakarų krantas“, tačiau, urbanistų nuomone, tikslai galbūt per daug ambicingi ir realiai neapskaičiuoti. Nors jie tikrai pažangūs: elektra varomo transporto sistemos sukūrimas bei siekis skatinti gyventojus naudotis viešuoju transportu.

Pašnekovai sutinka, kad vienintelis Lietuvoje sėkmingas miesto, įgyvendinančio savo viziją, pavyzdys – Druskininkai. Šis miestas užsibrėžė tikslą būti kurortu ir nuosekliai jį įgyvendina: jei jau kurortas, tai ne tik vasaros, bet ir žiemos. Jo pavyzdžiu dabar seka ir Birštonas. Anykščiai taip pat priskiriami prie gana sėkmingų pavyzdžių, kai, galima sakyti, iš nieko tapo kažkuo.

Taip pat ir Vilniaus dešiniojo Neries kranto vizijos plėtra yra gana sėkminga, o ir anksčiau išsikeltą veržlaus miesto viziją urbanistai laiko iš dalies sėkmingai įgyvendintu projektu, tačiau ne be trūkumų – trūksta viešųjų erdvių ir gyvybingumo. Pavyzdžiui, Olandijoje toks projektas būtų pradedamas nuo viešosios gerovės planavimo, būtų kuriamos vietos socializacijai, kultūrai ir tik po to sprendžiami technokratiniai dalykai, o Lietuvoje – atvirkščiai. „Deja, miestietiška kultūra Lietuvoje vis dar nėra kuriama, formuojama“, – pripažįsta T.Jonauskis.

Lietuvos problema yra ta, kad trūksta specialistų, kurie gebėtų kurti vizijas, rengti tokio lygmens projektus. Dabar architektai yra arba meninės krypties, arba praktiškai inžinieriai, o tokio vidurio, kad turėtų išsilavinimą ir meninėje, ir inžinerinėje srityje, nėra. Užsienyje tokie specialistai rengiami jau seniai, vadinami jie įvairiai – urbanistais, miestų planuotojais. Urbanisto profesiją bando reabilituoti ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedra, pripažindama tokių specialistų poreikį.

PUPA steigėjų nuomone, kiti pagrindiniai dalykai, trukdantys kurti ir plėtoti miestų vizijas, – tai tradicijos, kultūros, kompetencijos nebuvimas. Savivaldybės dažniausiai net nežino, kad turėtų turėti miesto viziją, ir nesupranta jos svarbos. Vizijos neturėjimas veda prie to, kad neturima prioritetų, todėl vyksta chaotiška miestų plėtra. Vizija padeda nesiblaškyti ir kurti sinergiją. Kai miestas žino, ko nori, jis gali tai ir pasiekti.

Taip pat nėra įstatymo, reglamentuojančio miesto vizijos parengimą, reikia, kad tai būtų priimta politiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, Olandija kas 10 metų parengia visos šalies plėtros vizijas. Planavimas čia vyksta ministerijų lygmeniu. Lietuvoje bendrasis plėtros planas irgi privalomas, tačiau jis neatlieka tos funkcijos, kurią galėtų atlikti: jame mažai kalbama apie tai, kaip turėtų vykti miestų plėtra.

Svarbiausi aspektai rengiant miesto vizijas – tai socialiai, ekonomiškai atsakingas planavimas, regiono, miesto identiteto bei pranašumų išryškinimas, taip pat labai svarbu viešumas, skaidrumas, todėl į vizijų bei planų rengimą būtina įtraukti gyventojus. Pastebima, kad Lietuvoje savivaldybės tai daro nenoriai.

Į klausimą, ką reikėtų daryti norint pakeisti situaciją Lietuvoje, pašnekovai atsako, kad pagrindas turėtų būti švietimas. Jų nuomone, savivaldybės daug žinių galėtų pasisemti dalyvaudamos projekto URBACT renginiuose. Tai Europos miestų mainų ir mokymosi programa, kuria siekiama skatinti darnią miestų plėtrą. URBACT II sudaro galimybę įvairiems miestams ir savivaldybėms dirbti kartu, įgyvendinti projektus, dalytis patirtimi ir gilinti turimas žinias. Kiekvienas projektas orientuotas į konkrečią miestų plėtros tematiką.

Taip pat švietimu galėtų užsiimti specialiai tam sukurta organizacija, panašiai kaip „Investuok Lietuvoje“, kuri galbūt galėtų vadintis „Planuok Lietuvoje“. Turėtų būti patvirtintos programos, įsitraukti reikėtų ir ministerijoms.

Vienas naujausių ir akivaizdžiausiai su vizija susijusių PUPA darbų, kuris buvo pristatytas Roterdamo architektūros bienalėje, yra apie kolektyvinius sodus. Šiuo darbu pabandyta pažvelgti, kuria linkme turėtų plėtotis sodai. Kadangi jie urbanizuojami chaotiškai, ateityje dėl to gali kilti problemų, todėl manoma, kad vienus sodus reikėtų urbanizuoti, o kiti turėtų likti sodais. Projekte numatyta, kaip sodai galėtų plėtotis ir kokių priemonių tam reikia. Tiek Sodininkų asociacija, tiek Aplinkos ministerija sutinka, kad yra realus tokio projekto poreikis, tačiau tolesnių žingsnių nei iš savivaldybės, nei iš ministerijos pusės nėra.

Jaunieji urbanistai įsitikinę, kad gali būti geriau, kad vizijų ne tik reikia, bet jos turi būti ir privalomos, nes miestai savo ateitį turi planuoti tikslingai.

Vilija Kailiūtė

BFL

Architektas prof. Rolandas Palekas neslepia, kad Lietuvoje statinio kokybė ar darna su aplinka vis dar tebėra antraeiliai dalykai, nublankstantys prieš jo kainą. „Siekiama kuo pigiau pastatyti kuo daugiau kvadratinių metrų“, – apibendrina R.Palekas.

Vaiva SAPETKAITĖ

– Tai, kad Lietuvos architektūros ir urbanistikos padėtis nėra gera, kalbama seniai.  Kas jums kelia didžiausią nepasitenkinimą?

– Pradėčiau net ne nuo architektūros, bet nuo skaudulių, darančių įtaką ir architektūrai, ir ne tik jai. Tai tam tikra vertybių ir požiūrių sankloda, kai į pirmą vietą keliami materialūs dalykai ir skaičiai. Dažnai darbą pradedame ne nuo to galo. Pasakoma, kad štai turiu tiek pinigų, dabar už juos padarykite maksimaliai gerai ir ilgiems amžiams, o ne ieškoma idėjos, kuri pagerintų vietą ir sukurtų palankesnes sąlygas gyventi.

Architektams ir urbanistams uždedamas skaičių ir taisyklių apynasris, jie priverčiami pradėti darbą nuo apribojimų ir draudimų. Vis dar nesuvokiama, kad kūrėjas galėtų duoti nepalyginti daugiau, jei tik juo būtų labiau pasitikima, suteikiama daugiau laisvės. Architektūra gali sukurti didžiulę pridėtinę vertę ir transformuoti aplinką, o ne tik patenkinti užsakovo poreikius dėl kvadratinių metrų ir gerai apšiltintų sienų.

Bet Lietuvoje tai tapo norma. Dažniausiai per viešuosius pirkimus perkama kaina. Jei tavo projektas pigus, jis geras ir bus įgyvendintas, jei brangus – dienos šviesos neišvys. Todėl mūsų miestai vienodėja, architektūros lygis – žemas.

– Kokiu argumentu galima būtų atremti kainos viršenybę?

– Vadovaudamiesi tik kaina sumokame kur kas daugiau. Pastatyti gyvenamąjį namą ar visuomeninį pastatą kainuos tik nedidelę dalį to, kiek jis pareikalaus vėliau. Daug daugiau kainuos pastato eksploatacija: jei pastatysi nekokybiškai, ateityje išlaidos gali išaugti per prakiurusio stogo remontą ar vamzdyno keitimą.

Negana to, statydamas pastatą architektas užkoduoja tam tikrą žmonių gyvenimo būdą. Galima suprojektuoti tokį kambarį, į kurį saulės šviesa nepateks 50 namo stovėjimo metų, bet galima ir tokį, kad namo gyventojai kas vakarą galėtų džiaugtis saulėlydžiu. Abiem atvejais tai gali kainuoti tiek pat. Padauginkime tai iš pusės amžiaus.

Nors šie dalykai labai svarbūs, lemiantys gyvenimo kokybę, tokie kriterijai vykdant viešuosius pirkimus nieko Lietuvoje nedomina. Svarbu tik tai, kad šiandien būtų išleista kuo mažiau. Mano supratimu, toks taupymas nepateisinamas.

– Viešųjų pirkimų tarnyba gal atsakytų, kad, atmetus mažiausios kainos kriterijų, nebeliktų kliūčių nepagrįstam išlaidavimui.

– Realybėje viskas atrodo kitaip. Tarkim, renovuojamos mokyklos. Kam? Kad būtų pakeisti langai ir apšiltintos sienos? O gal sieną apskritai reikėtų nugriauti, ir mokyklos kokybė iškart pasikeistų? Viską suvokiame per daug vienpusiškai. Išleidžiami didžiuliai pinigai, kad pagerėtų energinė pastato kokybė, bet juk bendrą kokybę kuria ne tik energinė sienų varža.

Bėdos prasideda, kai nėra idėjos, o galvojama tik apie sienų šiluminę varžą. Gal mokykla ir tampa šiek tiek geresnė, bet tai yra tik vienas aspektas iš šimto galimų.

Svarbu, kaip formuluojama užduotis. Jei pinigai skiriami mokyklos renovacijai ir klausiama, už kiek mažiausiai galima suprojektuoti mokyklos apšiltinimą, architektas negali siūlyti mokyklos perplanavimo, nors ji vaikams taptų kur kas patrauklesnė. Susiduriame su nekvalifikuotai nustatomomis sąlygomis. Visų lygių sprendimus priimančiose įstaigose matome atsilikimą, nekompetenciją, daug kur apskritai neturime išsigryninę savo architektūros politikos.

– Ką siūlytumėte?

– Ten, kur valstybės lygiu svarstomos mūsų aplinkos kokybės problemos, konsultaciniu pagrindu galėtų būti kviečiami kvalifikuoti architektai ir urbanistai. Iniciatyvą rodo ir patys architektai. Pavyzdžiui, jau veikia keletas neformalių architektų judėjimų. Paprastai valdžios atstovai palinksi galvomis, nes tiek supranta, kad reikia pritarti pažangioms idėjoms, bet po to vis tiek nieko nekeičia.

Žinoma, niekada nebūna kalta tik viena pusė. Daugumos šalies savivaldybių architektai – be stuburo, veikia kaip marionetės, nors turėtų būti svarbios savivaldos figūros. Tačiau mūsų architektams tėra svarbu sklypų ribos, kadastrai ir kiti smulkūs dalykėliai ar kad jie neliktų dėl ko nors kalti. Tuo pat metu retai tegalvojama apie miesto savitumą, jos erdvinius ir socialinius bruožus, tai, ką verta išsaugoti,  paryškinti.

Lietuvos architektūra yra vidutiniška, pilka, beveidė, nors kartais ir atsiranda išskirtinių, geros kokybės architektūros pavyzdžių ir net miesto kvartalų.

– Ką iškeltumėte pavyzdžiu?

– Pavyzdys galėtų būti Telšiai ar Anykščiai, kur savivaldybės architektai veikia kaip tikri architektai, sugebantys mąstyti ir veikti plačiau nei kadastro lygis.

Tačiau visuomenė architektų neskatina, kad geri pavyzdžiai taptų ne išimtimis, o tendencija. Visuomenės abejingumas architektūros, žmogaus rankomis kuriamos aplinkos aspektams didėja.

Galimas daiktas, labai dažnai tiesiog trūksta žinių, kas yra gera architektūra. Apskritai turbūt iškreiptas architektūros supratimas. Paprasčiausiai manoma, kad tai tėra namai ir jų fasadai, o architektas – tik fasadų braižytojas. O juk tai – visa žmogaus rankomis kuriama aplinka: aikštės, gatvės, keliai, miestai, tiltai, reklamos objektai, landšaftas.

– Ar tikite, kad kada nors pavyks pasiekti architektūros darną ne tik didžiuosiuose, bet ir kituose šalies miestuose?

– Tikėjimas yra paskutinis dalykas, kurį turėtume prarasti. Be jo nebūtų prasmės ką nors daryti.

Architekto misija – pagražinti aplinką, padaryti ją patogesnę. Kiekvienas su savo indėliu turėtų prisidėti kuriant – tarsi iš nedidelių pagerintų lopinėlių – vientisą gražų audeklą mūsų Lietuvai. Bet kyla bėdų dėl skirtingų lopinėlių koordinavimo.

Vienas daiktas pats savaime negali būti nei geras, nei blogas. Jis vienoks ar kitoks pasirodo derinyje su kitais. Kompleksinis mąstymas reikalingas ir laiko perspektyvoje: ar tai galės keistis ir kaip? Tarkim, jei šiandien mūsų architektūros studijos projektuota Vilniaus universiteto biblioteka Lietuvoje gerai vertinama, tai dar nereiškia, kad taip bus ir ateityje.

– Kaip pakeisti strategiją?

– Lietuvos architektų rūmai bando tai daryti, pirmiausia rūpindamiesi įstatymų, reglamentuojančių architektūrinį projektavimą, gerinimu. Tačiau jau daug metų politikų stalčiuose guli niekaip nepriimamas Architektūros įstatymas. Todėl ir neturime tvirto pagrindo atsikirsti, kad miestus statome ir aplinką kuriame ne metams ir ne trejiems, o architektūra yra ne tokia meno rūšis, kai jos kūrinio, priešingai nei nevykusio paveikslo, galėtum nekabinti ar nusukti kita puse į sieną. Tai ne tik estetiškai badys akis – kažkam tokioje aplinkoje teks gyventi.

Jei tai būtų fiksuota įstatymu, architektai galėtų tvirčiau oponuoti užsakovams, dažnai besivadovaujantiems trumpalaikio pelno interesais, kai žūtbūt siekiama už kuo pigiau pastatyti kuo daugiau kvadratinių metrų, ir priminti  jiems apie pridėtinę vertę miestui ir visuomenei. Tada galėtume klausti, ar ši aplinka bus kokybiška ir po kelerių metų.

Galiausiai įstatymas turėtų apibrėžti, kas yra architektūra, kodėl ji reikalinga, nes vadovaujantis dabartiniais įstatymais susidaro įspūdis, kad architektūros iš viso nereikia – tik vienoje Statybos įstatymo vietoje paminėta, jog architektūra turi derėti prie aplinkos. Manau, kad Architektūros įstatymas sudarytų prielaidas architektūros kokybei.

Šiuo metu veikia daug griežtų taisyklių, apimančių smulkmenas, bet nesirūpinama strateginiu požiūriu. Tiesiog turi išlaikyti atitinkamą atstumą tarp laiptinių, kad, neduok Dieve, nebūtų daugiau nei 25 metrų nuo tolimiausių durų iki artimiausios evakuacijos laiptinės, ar privalai iškišti stogus virš sienų 40 centimetrų, bet tik ne 39 cm, ir panašiai.

Gal, sakau, mes, lietuviai, jau pripratę prie žemų gyvenimo standartų ir mums tai tiesiog nerūpi?

– Pastaraisiais metais pastatyta daug iš pažiūros gražių namų, kurių defektai išryškėja vos po kelerių metų nuo statybos pabaigos. Ar iš šiuolaikinių pastatų turėtume tikėtis ilgaamžiškumo?

– Manau, dažno pastato laikas bus trumpas. Nėra motyvacijos statyti ilgaamžio pastato, labiau motyvuoja tai, kas duotų greitą pelną. Greitai daug tokių namų gali tekti paprasčiausiai griauti. Nekokybiški dalykai greitai primena apie save ir tampa problemiški. Tai supratę butų savininkai gali imti juos pardavinėti, tokiu atveju kristų jų vertė rinkoje. Kadangi sklypų vertė nekris, o nuvertės tik pastatas, logiška bus jį nušluoti.

Tiesą sakant, nežinau, ar tai visada blogai. Taip yra ne tik Lietuvoje. Žemės audeklas kinta: diskutuojama, ar pastatai iš tiesų privalo būti ilgaamžiai. Ar tai, kad statinys nesikeisdamas stovės vienoje vietoje, yra jo privalumas, ar ateityje tai tik trukdys?

Socialinės žmogaus gyvensenos būdas ir poreikiai kinta geometrine progresija, palyginti su tuo, kas buvo prieš keletą šimtmečių. Anksčiau architektūra keitėsi lėtai, o kaip pasikeitė mūsų miestų vaizdas per pastarąjį šimtą metų? Tokia sparti kaita atspindi žmonių poreikių pokyčius – jau praėjus dešimtmečiui norima gyventi kitaip.

Žvelgiant iš šio taško galima klausti, ar bus privalumas tai, jei šiandien pastatytas namas stovės 50 metų. Gal privalumu taps tai, kad po dešimtmečio namą bus galima nesunkiai perstatyti arba negriaunant nesunkiai jį išardyti? Architektūra nuo stabilios ir ilgaamžės suka besikeičiančios link. Tačiau net ir dešimtmečiui statomas pastatas privalo būti kokybiškas.

– Mūsų miestai plečiasi į plotį, nors daugumoje pasaulio valstybių stiebiasi aukštyn. Tai kelia vis daugiau nepatogumų – ilgėja kelionių atstumai, išsitęsia komunikacijos, nėra kur statyti automobilių. Kas čia negerai padaryta ir kaip tai reikėtų pakeisti?

– Ši problema tik aštrės. Tam, kad miestai plėstųsi natūraliai, juose turi būti „medžiagos“, kitaip tariant, miestuose turi daugėti gyventojų. Bet mūsų miestų plėtra vyksta ne dėl to, nors laisvos vietos netrūksta netgi centruose.

Kokybiškas miestas turi būti tankus, gyvenimas čia turi būti intensyvus ir vibruojantis, ypač centre. Toks miestas turi daug privalumų: nereikia tiesti naujų gatvių, jas užtenka tik praplatinti, atstumai mažesni, daug ką galima pasiekti pėsčiomis. Jei miestas kompaktiškas, jame dominuoja pėstieji ir dviratininkai. O Lietuvos miestai užstatyti kaip kaimai – ekstensyviai. Matyt, dėl to, kad į miestus taip ir nebuvo masinės migracijos.

Plėtrą į pakraščius labiausiai lėmė tai, kad anksčiau miestai ir miesteliai buvo apstatyti daugiabučiais rajonais, nes nebuvo leidžiama statyti individualių namų. Kai šis draudimas buvo panaikintas ir žmonės suprato, kad mieliau gyvens name su sodu, buvo užimtos dar tolimesnės nuo centro teritorijos. Tarp miestų centrų ir tų miegamųjų rajonų tiesiog nebuvo pakankamai vietos.

Taip susiformavo trisluoksnė mūsų miestelių struktūra. Norime gyventi mieste, bet jaustis kaip kaime. Tačiau miesto pakraščiuose taip pat reikalinga infrastruktūra, keliai, apšvietimas, viešosios erdvės, suoleliai.

Kita vertus, miestuose yra daug tik iš pažiūros užstatytų plotų, nes tai, kuo jie užstatyti, jau nebeveikia, neatlieka jokių funkcijų. Turiu galvoje senas nebeveikiančios gamyklas su savo aptvertomis teritorijomis, menkaverčius pavargusius pastatus, kurie nebenaudojami arba naudojami ne pagal paskirtį. Tokių vietų daug ir tai būtų galima paversti naudingesne aplinka. Netrūksta ir visai susidėvėjusių pastatų, kurių nebūtų gaila ir nugriauti. Pasaulyje nemažai puikių pavyzdžių, kaip galima atnaujinti tokias teritorijas, pasiekti naują kokybę. Čia slypi didelis mūsų potencialas.

Miestų plėtra į šonus yra chaotiška – didieji miestai turėjo tradiciją kurti bendruosius planus, tačiau mažieji daug metų plėtėsi kaip išeina.

– O kaip turėtume elgtis su istoriniu architektūros paveldu? Verslas kviečia žiūrėti liberaliau ir veikiau mąstyti apie geresnį pritaikymą visuomenės reikmėms, o architektai neretai pasisako už griežtą požiūrį ir kokio nors betoninio sovietinio monstro saugojimą. Kurios pusės nuostata turi daugiau racijos?

– Su istoriniu paveldu reikia elgtis pagarbiai, tačiau labai griežtas reglamentavimas irgi nėra geriausia išeitis. Daugiau vilčių dėčiau į edukaciją.

Manau, net akivaizdžiai vertingą statinį kartais galima nugriauti dėl aukštesnių miesto tikslų, todėl čia negali būti kategoriškų taisyklių. Blogai, kad dažniausiai apskritai sunku suprasti, kas vyksta ir ko siekiama. Tarkim, stovi istorinis objektas, kurį gaila griauti, – nustatomos ir aprašomos kelios vertingos jo savybės, kurias architektui būtina išsaugoti, o į kitas tarsi galima nekreipti dėmesio. Tokia filosofija man atrodo keista.

– Kaip vertinate Vilniaus Šnipiškes? Argi ne keista, kad menkaverčiai, prastos architektūros mediniai ar silikatinių plytų namai sostinės centre stovi šalia dangoraižių?

– Šnipiškės – unikali ir šarminga, tiesa, ir prieš­taringa vieta, turinti daug netikėtų ir nesumeluotų dalykų. Toks yra tikras gyvenimas. Tuo ši vieta vertinga. Ar ji turi galimybę tokia išlikti? Vargu. Natūralus spaudimas, kurį patyrė daugybė didelių pasaulio miestų, neišvengiamai tokias Šnipiškes išstums.

Prisimenu, kad būta planų ten įkurti tarsi rezervatą su nustatytomis aiškiomis ribomis. Tai būtų įdomu.

– Tiesą laikote architektūros stiprybe? Kuo tai paaiškintumėte?

– Man nepatinka, kai imituojama, bandant sukurti įspūdį, kad tai kažkas istorinio, kai iš architektūros daroma tarsi scenografija. Vienas tokio imitavimo pavyzdžių – Valdovų rūmai.

Man nesuprantama už to slypinti filosofija, kai skatinama imituoti tam tikrą Lietuvos statybos laikmetį. Tarkime, norima, kad mūsų nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose būtų statoma daugiau tradicinių sodybų. Sudedamas tam tikras rinkinukas detalių (langų, palangių, ornamentikos, lentų dėjimo), ir pagal tai neva gali susidėlioti XIX a. lietuvio sodyba. Man tokia imitacinė architektūra yra blogis. Tai melas. Tai buvo tiesa tik XIX a., kai buvo galima išpjauti tik tokio stiklo dydį arba padaryti kitokį tada buvo per brangu.

Žmonės žiūrėdavo į ežerus pro mažus apdūmijusius langelius, padalytus kryžiaus formos rėmeliu, tik todėl, kad tada turėjo tik tokias galimybes. Jei dabar galima matyti puikų ežero vaizdą pro didesnį langą, kodėl turėtume dėti tą mažą imitacinį XIX a. langelį? Šios dienos statybos galimybės leidžia kur kas daugiau.

Apsigaunama manant, kad tokia imitacinė architektūra dera prie aplinkos. O ką – jau kitokia, su didesniu langu, nebederės? Darna nepriklauso nuo stiliaus – vienas stilius ar laikmetis negali geriau derėti aplinkos nei kitas. Čia svarbūs kiti dalykai.

– Kokią mūsų architektūros ateitį prognozuotumėte?

– Gerų idėjų ir gerų architektūros sprendimų gali pasiūlyti tik puikiai išsilavinę architektai. Dėl to reikia padėkoti jauniems architektams, kurie Vakaruose studijavę geriausiose architektūros mokyklose, gavę pasiūlymų dirbti garsiuose architektų biuruose, grįžta į Lietuvą ir bando čia kažką pakeisti. Tik jiems labai sunku. Jei architektas yra idealistas, o kitokio aš nė neįsivaizduoju, jo darbas apmokamas labai mažai, palyginti su tuo, kiek jis skiria kūrybinės energijos kiekvienam projektui.

Vis dėlto tikiu, kad jaunoji puikiai išsilavinusių architektų karta, grįžtanti į Lietuvą, atneš pokyčių. Reikia tik sugebėti juos čia išsaugoti.