Romanas „Žydiškų daiktų kambarys“ – skausmingas autorės susitaikymas su jos neauginusiu tėvu.

„Žydiškų daiktų kambario“ dar nebuvo knygynuose, kai autorė feisbuke atvėrė savo naujajai knygai skirtą puslapį. Ir sako neįžvelgianti čia nieko nuostabaus: tai tiesiog racionalus būdas pranešti skaitytojams, kad leidyklai atiduotas romanas jau pakeliui pas juos. Žurnalistė Audronė Urbonaitė neslepia, jog mielai peržiūri šiame puslapyje parašytus atsiliepimus, tik įspėja, kad nepakenčia meilikavimo ir lankytojus, kurie pradeda pilti nepelnytus ditirambus, tiesiog užblokuoja. Labiau pasikliauja komplimentais žmonių, kuriuos gerai pažįsta.
Be to, pastebi, kad jos knygų gerbėjai – patys įvairiausi: mokytojai, inžinieriai, pensininkai, bet kone rečiausiai atsiliepimų sulaukia iš kolegų žurnalistų. Gal jie, ardami kaip redakcijų darbiniai arkliai, ir knygos atsiversti neberanda laiko?

Kiekvienas sakinys yra per ilgas

Prieš dešimtmetį, kai pasirodė pirmoji A.Urbonaitės novelių knyga „Posūkyje – neišlėk“, literatūros kritikai jau buvo atrakinę ypatingą „žurnalistinės prozos“ stalčiuką ir į jį mielai grūsdavo visų šalies žurnalisčių parašytus meninius tekstus. O jų lyg tyčia pasipylė nemažai: panašiu metu prozon pasuko ir anksčiau poeziją su žurnalistika sėkmingai derinusios Sara Poisson bei Dalia Jazukevičiūtė. Ir greitai įsitikino, kad poetėmis žurnalistėms būti leidžiama, bet į prozos vandenis sukti – šiukštu nevalia. Mat „žurnalistinė proza“ kritikų iš anksto pasmerkta būti viena iš komercinės literatūros atmainų, net jei kūrinėlių problematika smarkiai pranoksta neįnoringus tokios literatūros standartus.
Šiandien „rimtosios prozos“ stovykla jau gerokai išskydusi, ir nemažai jos adeptų savanoriškai nukrypo komercinių (t.y. parduodamų) tekstų link. Žurnalisčių „stalčiukas“ taip pat išsiskirstė kas sau: kuriai pavyko išsikovoti pagarbesnę vietą šalia literatūrinio Olimpo, kuri, pamiršusi ambicijas, pagal sutartis kepa meilės romanus ir to nebeslepia. Tad ar bėra prasmės kalbėti apie žurnalistinės prozos ypatumus?
„Man nuo pat pradžių atrodė kvaila prikergti prie kūrinio vertinimo autoriaus specialybę. Kuo žurnalistinis romanas skiriasi nuo ne žurnalistinio? Jeigu žurnalistas staiga dėl kažkokių priežasčių persikvalifikuotų į archeologus, jis matytų pasaulį lygiai taip pat. Net jeigu jis bankrutuotų ir taptų skurdžiumi (o rašyti gali ir skurdžiai) arba, priešingai, baigtų ypač intelektualius kursus ir taptų elitiniu vadovu – meninius tekstus rašytų panašiai, nes tai labiau susiję su žmogaus pasaulėjauta ir jo dvasiniu turiniu, o ne specialybe ar socialiniu sluoksniu“, – įsitikinusi knygas rašanti žurnalistė.
Jos tvirtinimu, teisę į knygą šiais laikais turi visi, tačiau stiprieji, švarieji, „nusigryninę“ literatai tebemano, kad jų filologinis išsilavinimas yra pranašumas. Bet taip nėra, nes, pasak A.Urbonaitės, akademinės veiklos žmonių patirtis dažnai būna ribota ir truputį nutolusi nuo realybės: „Nors pati esu baigusi klasikinę filologiją, vis dėlto manau, kad gildijų ir kastų era literatūroje pasibaigė. Tarkim, medijų “išpiarinta” Andriaus Tapino „Vilko valanda“ man nepatiko, bet niekada neleisčiau sau nurašyti knygos autoriaus vien todėl, kad jis – iš kitos sferos. Pati patyriau, kaip sunku tokiam autoriui įveikti barjerą, pasiekti, kad „akademikai“ į tave pradėtų žiūrėti rimtai ir bent jau atsiverstų paskaityti, kas knygoje parašyta.“
Retai sutiksi „akademinį“ rašytoją, mielai skaitantį savo tautiečių kolegų tekstus (ir nesikuklinantį to pripažinti). O štai Audronė juos skaito, vertina ir sako nesuprantanti, kodėl skaityti kitų knygas rašytojams – „ne lygis“: „Mano lygis – skaityti visus kitus. Labai mėgstu Paulinos Pukytės tekstus, ypač jos „Bedalį ir labdarį“. Didžiulį įspūdį padarė Dalios Staponkutės „Lietumi prieš saulę“ – netgi būdama komandiruotėje Kipre autorę susiradau, kad savo akimis išvysčiau žmogų, parašiusį tokią knygą. Saros Poisson „Čiupinėjimo malonumą“ laikau elitine knyga, kuri negali turėti daug skaitytojų, nes jos suvokimui privalu būti įveikus bent kelis populiariausius filosofus. Perskaičiusi dešimt puslapių Andriaus Jakučiūno „Lalagės“ džiūgavau, perskaičiusi dvidešimt – irgi, o įveikusi pusę knygos perpratau jo rašymo metodą ir supratau, kad iki romano pabaigos niekas nesikeis. Bet jo banguotas rašymas turi žavesio. Dar žavi jaunųjų Jurgos Tumasonytės proza ir Ramunės Brundzaitės eilėraščiai.“
Ir vis dėlto ar kasdien redakcijose lipdomi tekstai „nenuzulina“ žurnalisto žodyno, nepripratina jo prie tiesmukai ir tiksliai dėstomų minčių? A.Urbonaitė prisimena, kad kai būdama šešiolikos pradėjo savo noveles spausdinti „Nemune“, rašytojas Vytautas Martinkus kiekvienąkart įžangoje „atsiprašinėdavo“ skaitytojų dėl jos ilgų pulsuojančio ritmo sakinių. Kai pradėjo dirbti žurnaliste ir rašyti kitokius tekstus, pakito ir sintaksė, bet tai nebūtinai lemia teksto įtaigos jėgą. Žurnalistė įsitikinusi, kad ir trumpas sakinys gali būti įspūdingas, nes už jo dažnai slypi pauzė. O pauzę reikia nujausti, ir tai vadinama kalbos jutimu.
„Sakyčiau, žurnalistika išmokė mane skirti juokingus ir būtinus dalykus. Kai paimu skaityti Donaldo Kajoko tekstą – jaučiu, kad nesunkiai galėčiau jį sutrumpinti perpus. Nes man lėtos, nemodernios pasaulėjautos saviraiška jau nuobodi. Kaip ir daugelis mūsų, dirbdama esu priversta gyventi greitu tempu, šis tempas diktuoja kitokią kalbą. Man atrodo, kad kiekvienas mano sakinys yra per ilgas, todėl parašiusi savo dėstytojo amžinatilsį Juozo Pikčilingio patarimu išbraukinėju nereikalingus žodžius. Ir kuo ilgiau juos braukinėju, tuo daugiau žodžių atrodo nereikalingi. Galiausiai sakinys, logiška, lieka trumpas. Galima primityviai įtarti, kad begalvė žurnalistė tiek žodžių ir temoka. Bet galima skaityti visą skyrelį ir bandyti pajusti, kodėl vienas sakinys jame ilgesnis, o kitas – iš vieno žodžio, nes daugiau jų tiesiog nereikia“, – tikina trijų prozos knygų autorė.

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys trečias skaitytojų jau pamėgtos autorės Audronės Urbonaitės romanas “Žydiškų daiktų kambarys”. Jame pasakojama apie neturimo tėvo ilgėjimąsi, sentimentaliai išskleidžiamos betėvės mergaitės augimo patirtys ir svajonės. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Mano tėvas mane aplankė, kai man suėjo devyneri. Jis grįžo iš Žydijos ir važiavo pro šalį. Visai ne iš Amerikos, kaip aš visiems melavau. Dovanų neturėjo – visai nieko. Gali būti, kad jis netyčia atsiminė, jog toje vietoje galėtų gyvent mano motina.
Todėl užėjo į mūsų gatvelę, kai niekas to nesitikėjo. Mudu nesikalbėjome: jis paėmė mane už rankos ir liepė parodyti, kur gyvenu. Delnas drėko. Kažką lemenau, jog mūsų name nesužymėti butai.
Taip ir buvo – kas juos žymės, jeigu niekas neužeina.
Mudu nesitarę supratome, jog ką nors sakyti – visai beprasmiška. Aš bakstelėjau rašaluotu pirštu į duris – ir mano motina jas atšovė. Ji buvo labai gražia suknele – tamsiai mėlyna baltais žirniukais.
Ta suknelė mane išgelbėjo. Jeigu pro duris būtų išlindusi driskė, iš gėdos būčiau numirusi. Staliukas irgi buvo rašaluotas, trikampis, viena koja parišta šokoladiniu kaspinu.
Mano tėvas aiškiai nustebo: ta suknelė buvo per graži moteriai, kuri netyčia atidaro duris, išvysta savo dukters tėvą ir nežino, ką tai reiškia. Netrukus paaiškėjo, kad tai nereiškia nieko.
Mano tėvas dingo ilgiems metams ir daugiau nesirodė.
Aš siunčiau laiškus į Žydiją, Ameriką ir Rusiją, bet tie laiškai jo nepasiekdavo. Vokus išsiųsdavau tuščius: nėra paprasta sugalvoti tokių žodžių, kurie pasakytų viską.
Jis turėjo susiprasti.
Bet nesusiprato, nė iš tolo.
Nuo tada mane apsėdo manija vaikščioti po miestą ir atidžiai žiūrėti žmonėms į veidus: nė vienas iš tų veidų nepriminė žmogaus, iš kurio atsiradau. Klausinėti negalėdavau, nes klausiančioji išsiduoda. Todėl niekas nežinojo, jog slapta prisiekiau mylėti savo tėvą iki grabo lentos, kad tik jis grįžtų dar vieną kartą. Vieno tikro karto, skirto tik man, būtų pakakę.
Kai užaugau, sutikdavau jaunų moterų, kurios baisiausiai įsigeisdavo vaikų: jos taip įsitempdavo jų belaukdamos, kad jų organai imdavo spazmuoti: joks kūdikis nekibo, nes jos trokšdavo nesveikai – it mirtinos ligonės. Man nutiko kaip toms apsėstoms nevisprotėms: būdama vaikas, ilgėjausi savo tėvo it nelaimės, kuri mane pakirstų. Todėl nelaimė vėlavo, sunkesnė, negu maniau.
Nelaimė mane bandė apsaugoti, bet aš ją vis vien prisišaukiau. Naktimis meldžiausi, kad tėvas parsirastų kuo greičiau, nes neturiu kantrybės taip ilgai laukti.
Atsimenu: iš nevilties ėmiau fotografuoti visus vyrus, kurių eisena bent kiek priminė mano tėvą. Mano tėvas buvo galingas vyras ir ėjo drebindamas šaligatvį.
Dar fotografuodavau šukuosenas – vešlias kaip krūmas: tokia buvo mano tėvo. Kai žmonės patenka į fotografuojamųjų sąrašą – tai ženklas, kad jie tikrai nelaimingi: juos kas nors persekioja, nes nori pateikti sąskaitas.
Bet per atkakliai ieškantys – nelaimingi dvigubai.
Persekiotoja buvau aš. Medžiojamasis – mano tėvas.
Abudu esame apsėsti, bet atomazga netoli.
Kabindavau tas neryškias nuotraukas tualete, kol mano patėvis įsiuto: jam nepatiko svetimų vyrų nuotraukos ties akimis, kai patogiai įsitaisai ant klozeto užsidaręs vienas. Jis buvo nuolaidus žmogus, bet nuotraukas susirinkau: rūpesčių pakako ir be jų.
Laukdama žinojau, kad baigsiu savo gyvenimą kartu su tėvu – bet kokia kaina. Net jei mano tėvas to visai nenorės. Jis turės man grąžinti tai, ko neatidavė geruoju, o paskui užmiršo, kad yra skolingas.
Palūkanos augo.
Apsisprendžiau amžinai būti maža mergaite, kuri atsiims lepinimo sezoną, pažymėtą nesuvalgytomis grietininių ledų porcijomis. Aš norėjau, kad mano tėvas apsispręstų sugrąžinti kelis kibirus meilės ir viešai pripažintų, jog nuo šiol mylės mane, savo dukterį, kaip vienintelį pasaulio stebuklą.
O jis kažkodėl delsė.
Jo delsimas buvo didžioji mano gyvenimo mįslė. Aš geidžiau turėti tėvą labiau, nei kitos geidžia tapti nuotakomis. Nesamas mano tėvas buvo medalis, kurį sau pažadėjau pelnyti. Jeigu manęs nemylės, aš priversiu jį apsimesti ir vaidinti taip stropiai, kad aš neabejočiau: tikslas pasiektas – esu jo duktė princesė.
Mano kliauda buvo ryški: žydukė, kurią pametė tėvas.
Tėvo susigrąžinimo planas reikalavo labai daug pastangų – per prievartą tapti geriausiai: kad durys atsidarytų. Būdavau tokia puiki, kad norėdavau vemti. Treniravausi pasiimti žmones, apdovanojimus, pažymius ir raktus. Viską gaudavau. Sukąsta šypsena rodė, kad trūksta smulkmenos – tėvo pritarimo.
Slėpiau nuo visų, jog sergu sunkia laukimo liga, ir kartais bijodavau, jog sulauksiu. Sulaukus ištinka bėda, nes ją prisišauki per smarkiai stengdamasi. Tapau tyli ir uždara mergaitė, kuri juokiasi ne laiku.
Paskui – pasipūtusi panelė, negirdinti paskalų. Paskui – tarptautinių projektų asė, nesidažanti lūpų.
Bet prieš tai spintoje suradau dokumentus apie cukraus fabriką: vienoje vietoje buvo parašyta, kad jis veikė Pilviškiuose, o kitoje – Kybartuose. Apmuturiavau tuos popiergalius rudu vyniojamuoju popieriumi, paskui celofanu, apsukau izoliacijos juosta ir pakišau po šaligatvio plytele Kaune, ten, kur gimiau.
Kiekvieną pavasarį patikrindavau, ar neperšlapo. Ne, jiems niekas nekenkė. Labai rūpindavausi tuo šaligatviu, ypač svarbiąja plytele, po kuria gulėjo popieriai – žydiško turto.
Man buvo aišku kaip dieną: jeigu tėvas užmiršo mane, jis ateis žydiškų popierių. Taip visada būna. Dėl to negalėjau niekur pasitraukti iš savo gatvės, kad nepražiopsočiau, kada jis išlips iš automobilio.
Taip ir įvyko: jis atvažiavo ir liepė rengtis – parodys man jūrą.
Išsitraukiau patį storiausią megztinį, kad neperkoštų vėjas, bet jis nusijuokė: ten bus šilta jūra. Juodoji. Džiūgavau kaip nesveika ir tik todėl nežiūrėjau savo tėvui į veidą, kad neišsiduočiau, jog laukiu jo kaip beprotė.
Negalėjau jam pasakyti, jog ketinu tapti geriausia iš visų – už jį irgi: tokie dalykai daromi be žodžių. Vieną rytą atsibundi – ir žinai: esi ta, kurios norų žmonės neignoruoja.
Kruvinas kelias.
Patys pagalvokite: mano gyvenimas negalėjo būt lengvas. Mano tėvas dar nežinojo, jog susidėjo su savižude. Tokios paskui save į duobę įtraukia kitus. Sąraše jis buvo vienintelis geidžiamasis: ~wanted~.
Pamatę mane, žmonės kiek atsitraukdavo. Matė, kad man rūpi ne jie. Vieniši apsėsti vaikai gąsdina – jų akys neramiai laksto ir niekur neapsistoja, nes jaučia, kad visos vietos – ne tos, kurių jie ieško.

„Cukruota žuvis“ – tai toks kinų patiekalas. Ir ne tik, tai ir naujausias A. Urbonaitės romanas. Įdomus, intriguojantis, provokuojantis, skandalingas… Na, autorė jau pagarsėjusi kaip skandalistė.

Pirmoji jos knyga „Posūkyje – neišlėk“ susilaukė įvairių vertinimų: nuo susižavėjimo iki kritikos. „Cukruota žuvis“ dar aštresnė, dar drąsesnė.
Penkiasdešimtmetei žurnalistei sūnus palieka prižiūrėti anūkę, kurios mama kinė. Taip į lietuvės namus įsiveržia kita kultūra. Anūkė dingsta, o moteris jos ieškodama blaškosi po Vilnių, vėliau leidžiasi į Kiniją ieškoti marčios. Knyga jau turiniu kitokia, o kur dar veikėjai, autoironiškas, kartais ciniškas pasakojimo būdas, tikrovės ir fikcijos ribos. Knyga kartais atrodo dokumentiška, kartais ivanauskaitiška, kartais dar nežinia kokia…
Veiksmas vyksta Algirdo gatvėje. Ne vilniečiui galbūt tai nieko nesakantis gatvės pavadinimas, tačiau visiems mums daug ką pasakys tokie A. Urbonaitės žodžiai: „Knygoje daug kalbu apie kinų invaziją. Mano idėja, kad visi žmonės ir tautos turi labai aiškiai suvokti, ko jie nori ir ko bijo. Lietuviai, jūs tikrai nežinote, kas už jūsų nugaros dedasi! Jei valgėte keliuose kinų restoranuose – tai nereiškia, kad pažįstate kinus. Jūs nežinote, kas jūsų ir manęs laukia.“ Taigi vieta gal ne taip ir svarbu, svarbu – pati invazija ir mūsų požiūris į ją.
Kartu su daugiakultūriniu kontekstu atsiranda ir nesusikalbėjimo problema. „Labo ryto“ interviu A. Urbonaitė sako, kad jos anūkė neprastai kalba lietuviškai, tačiau už paprastų lietuviškų žodžių reikšmių slypi nelietuviškas kontekstas. Čia ir yra problema. Manau, kad ne vienas susidūrė su šia problema ir puikiai supranta, ką konkrečiai turi galvoje knygos autorė. O tai, kaip ji pateikia šią problemą – literatūrinis gebėjimas. Vienas rašo vienaip, kitas kitaip.        A. Urbonaitė pasirenka ne tik drąsų, bet ir provokuojantį kalbėjimo būdą, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad autorė neieško skaitytojo pritarimo – jai reikia išsisakyti, išdėstyti savo požiūrį. Kalbėjimo būdas – vienas šios knygos „kablių“. Jei nepatinka – neskaitykite, jei patinka – džiaukitės knyga; pati autorė dėl to mažiausiai suka galvą: ji pasakė, ką norėjo pasakyti nesusikalbėjimo, tautinio maišymosi, tolerancijos temomis. O šios temos tikrai ne vienam aktualios.
Kitas knygos „kablys“ – pasakojimas pirmu asmeniu. Knyga parašyta pirmu asmeniu ne dėl to, kad autorė tapatintųsi su pagrindine heroje, o dėl to, kad tokios knygos kur kas įtikinamesnės, inertiškesnės. Žinoma, tiek pagrindinės veikėjos, tiek autorės patirtis ir įžvalgos kartais (o gal net dažnai) sutampa. Taigi labai svarbu rasti aukso viduriuką ir nemanyti, kad „Cukruota žuvis“ – dokumentinis pasakojimas su fantazijos elementais. Kita vertus, šis romanas – tam tikras būdas, kuriuo A. Urbonaitė išsako savo požiūrį. Autorė to ir neslepia. Knygoje ji kalba apie kinų invaziją į Lietuvą, kultūrinį maišymąsi, kinų ir lietuvių tolerantiškumą, nesusikalbėjimą. Pati A. Urbonaitė yra minėjusi, kad tiesiogiai susidūrė su šiomis problemomis, kad turi marčią kinę ir anūkėlę, kad jos sūnus iš tikrųjų matematikos profesorius, kad ji stebi kinus Algirdo gatvėje, kad susipažino su kinų kultūra. Taigi  darosi sunku atskirti autorę ir naratorę. Labai svarbu skaitant šį romaną nepamiršti, kad autorė neieško skaitytojo populiariai knygai, o kviečia diskutuoti, iškelia problemą, kurią mes turime „suvirškinti“. Viename interviu autorė pati tai patvirtina: „Ši knyga yra platesnio konteksto, ji nėra lengvai skaitoma – po detektyvo forma slypi visai nedetektyviniai dalykai, kuriuos kiekvienas skaitytojas supras savaip.“
Kam labai įdomu, kiek knygoje tikrovės ir pačios autorės, A. Urbonaitė atsako, kad daug. Tačiau ar taip jau svarbu, kad ir knygos herojė, ir autorė yra žurnalistės arba kad rašytoją mama iš tikrųjų maitino riebiomis sriubomis. Svarbūs čia kiti dalykai. Štai juos atsirinkti neužkliūvant už paprastų ar ekstravagantiškų smulkmenų ir yra skaitytojo užduotis. Todėl A. Urbonaitė ir sako, kad knygą kiekvienas supras savaip. Aš nesupratau, ką duoda struktūrinis teksto skaidymas mažytėmis pastraipomis, bet, matyt, autorė turėjo tam kokią priežastį. Nesupratau ir kai kurių vietų ar įžvalgų, todėl manau, kad neprošal bus šią knygą atsiversti darkart po metų kitų: gal reikšminius akcentus sudėliosiu kitose vietose.
Po kurio laiko gal ir knygos personažai atrodys kitaip. Tik dėl Lioleko abejoju; manau, simpatija jam išliks. Net nežinau, kodėl simpatizuoju šiam tipui, bet jis savotiškai mielas. Todėl nenustebau, kad ir autorė myli ši personažą. „Aš esu įsimylėjusi tokį Lioleką. Jisai yra sudurstytas iš kelių personažų. Liolekas yra impotentas, jis yra maišytas, jis yra storulis. Jis yra pavyzdys, kaip maišytam žmogui nedideliame mieste, nedidelėje tautoje išlikti gyvam, sveikam ir nesuniokotam, nesudorotam. Ir aš kartais pagalvoju, kad, jei tas personažas būtų tikras, jis būtų pats geriausias mano draugas.“ – „Labame ryte“ sakė A. Urbonaitė. Tačiau Liolekas – ne vienintelis spalvingas veikėjas, savotiška anūkė Hu, kinų vienuolis, o baltoji senelė (pasakotoja) – pati spalvingiausia ir įdomiausia.
A. Urbonaitė prisipažįsta, kad truputį bijo tos dienos, kada sūnus perskaitys knygą. Žinoma, sūnui neapsigauti ir pagauti mamos „kablius“ bus lengviau negu mums, tūliems skaitytojams. Norėčiau pasakyti: būtinai paskaitykite, jau vien dėl to, kad tai lietuvių autorės romanas. Tačiau kur kas teisingiau yra sakyti, kad knyga skirta ne visiems, ir nereikia jos skaityti vien dėl to, kad tai lietuvių autorės knyga, lai skaito tie, kurie ieško ir nori suprasti šiandienines aktualijas, kurių nepikdys autorės saviironija ir aštrūs pasisakymai. Tai knyga pamąstymui, diskusijai, galite autorei pritarti ar piktintis, tačiau jei norite neįpareigojančios knygos romantiškam vakarui ir saugote jautrų skrandį – šiukštu neskaitykite „Cukruotos žuvies“.

Karolina Paukštė