Eitvydas BAJARŪNAS
URM ambasadorius ypatingiems pavedimams
Skaitydamas dramatiškas Lietuvos spaudos antraštes apie nemažėjantį išvažiuojančių Lietuvos gyventojų skaičių ir niūrias prognozes, kad kažkam iš mūsų „paskutiniam teks užgesinti šviesą“, susimąstai. Taip, tendencijos, bent jau šiuo metu, nėra džiuginančios. Galima tai paaiškinti laikinumu. Pagerėjus ekonominei situacijai pagrįstai tikimasi, kad nemažai išvažiavusiųjų sugrįš, – tai patvirtina ir kitų šalių pavyzdžiai (toli nereikia eiti – pasižiūrėkime į Airiją). Ne veltui Vyriausybės lygiu prabilta apie skatinimo sugrįžti strategiją. Tai labai svarbu. Nebūtina kurti dar vieną valdišką struktūrą emigrantų sugrįžimui skatinti. Tiesiog, reikia gerinti ekonominę ir socialinę aplinką (puoselėti toleranciją, pagarbą žmogui), siūlyti mokestines ir kitas lengvatas grįžtantiems.
Galima guostis, kad tai neišvengiama globalaus pasaulio tendencija. Lietuviai ieško, kur jiems įdomiau, geriau gyventi, o kitų šalių piliečiai dėl tų pačių priežasčių renkasi Lietuvą. Šiaip, Lietuva visada buvo „diasporinė“ tauta, turinti vyčio geną, keliaujanti, kariaujanti, prekiaujanti ir pan. Judėti yra mūsų savastyje. Globalus pasaulis – tai nuolatinis judėjimas. Galiausiai – laisvas judėjimas yra tarp fundamentalių laisvių, dėl kurių mes stojome į Europos Sąjungą. Juk niekas iš mūsų nenorėtų vėl gyventi uždaroje, spygliuotomis vielomis aptvertoje šalyje, kokia buvo Sovietų Sąjunga.
Galvojant apie tautiečius, gyvenančius – laikinai ar visam – užsienyje, ateina ir kitokių minčių. Kaip mes, kaip valstybė, mes, kaip diplomatija, galime pasinaudoti šia situacija, kai turime tiek aktyvių naujos ar senos migracijos atstovų, pasklidusių visame pasaulyje? Jei darbo jėgos ir protų cirkuliacijos nesustabdysi, kaip tai būtų galima panaudoti valstybės augimui ir konkurencingumui?
Pernai gruodžio gale Prezidentūroje dalyvavau penktą kartą vykusioje Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojamoje „Globalios Lietuvos“ apdovanojimų ceremonijoje, kurią rengė Užsienio reikalų ministerija kartu su profesionalų tinklu „Global Lithuanian Leaders“. Joje buvo pagerbti Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys žmonės, savo darbais ir pasiekimais prisidedantys prie mūsų šalies gerovės bei garsinantys jos vardą pasaulyje. Pasak Prezidentės, būtent aktyvūs tautiečiai yra geriausi mūsų valstybės ambasadoriai, kurių didžiulė patirtis, neretai sukaupta gyvenant ne vienoje šalyje, ir noras puoselėti ryšius su Lietuva leidžia „globalizaciją priimti ne tik kaip iššūkį, bet ir kaip didelę galimybę mūsų šaliai“.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kreipdamasis į iškilius diasporos atstovus, pabrėžė: „Su jūsų pagalba Lietuva gali stebinti kokybe, inovacijomis, idėjomis. Lietuvai labai reikia jūsų.“
Būtent taip ir matau – migracija yra ne tik iššūkis, bet ir galimybė. Ir ši mintis nėra nauja. Dar 2012 m. Mykolo Romerio universiteto mokslininkai atliko tyrimą „Lietuvos diasporos potencialo panaudojimas valstybės gerovei kurti“, kurio tikslas buvo išanalizuoti užsienio valstybių patirtį ir pasiūlyti galimų mechanizmų bei priemonių, kaip panaudoti lietuvių diasporos potencialą. Savo diasporą jau seniai aktyviai išnaudoja airiai, žydai, kinai, indai ir daugelis kitų „globalių tautų“.
Tik nedaugelis girdėjo apie pasaulinėje pinigų perlaidų milžinėje „Western Union“ dirbusį lietuvį Gintą Baukų. O juk jo dėka (ir dėka lietuvių darbštumo) dabar turime šios įmonės paslaugų centrą Vilniuje. Kitas JAV lietuvis Darius Vaškelis tapo žinomas dėl ekspertinės pagalbos Lietuvos įmonėms vykdant tarptautinę plėtrą, o profesorius Feliksas Bukauskas į Lietuvą atvedė ne vieną inovacijų projektą. Tai tik keli pavyzdžiai iš pernykštės „Globalios Lietuvos“ apdovanojimų ceremonijos.
Besidomintieji menu puikiai žino, kiek kontaktų lietuviams menininkams padėjo užmegzti Londone gyvenantys Dalia Ibelhauptaitė ir Edgaras Montvidas ar niujorkiečiai Jonas Mekas ir Ray Barkus, keliems tautiečiams buvo atvertos Holivudo industrijos durys „Warner Bros.“, JAV, dirbančios Eleonoros Jonušienės pastangomis. Visi žino Kalifornijos universiteto profesorių Algirdą Avižienį, padedantį lietuviams mokslininkams. Kinijoje gyvenantis lietuvių kilmės Johnas Mackas, „CIE Automotive China“ vadovas, ne kartą konsultavo Lietuvos įmones, dirbančias automobilių gamybos srityje. O kiek politinių durų Vašingtone padėjo atidaryti lietuvių kilmės senatorius Richardas Durbinas ar kongresmenas Johnas Shimkus. O kur dar litvakai – Bob Dylan, YIVO ir pan. – kurie irgi yra integrali diasporos dalis
Vėlgi tai tik keli į galvą ateinantys pavyzdžiai. Tačiau visi žinome, kad Lietuvos demokratijai vystytis padėjo mūsų ilgametė diaspora Europoje bei JAV, savo ryšiais atvėrusi Lietuvai pasaulį.
Dirbdamas užsienyje, keliaudamas su darbiniais arba privačiais reikalais po kitas šalis ar dalyvaudamas kaip mentorius „LT Big Brother“ programoje, sutikau nemažai tautiečių, kuriems šis vardas – Lietuvos ambasadoriai – labai pritinka. Keičiantis ir plečiantis paties ambasadoriaus, diplomato sąvokai, tai tikrai tinkamas apibrėžimas. Bet kaip konkrečiai mūsų tautiečiai galėtų prisidėti prie mūsų šalies ekonominio augimo, gerovės, mokslo ir kultūros populiarinimo ar turizmo plėtros, kaip jie, išnaudodami savo patirtimi ir ryšius, galėtų reklamuoti mūsų šalį, padėtų mūsų įmonėms ar studentams? Štai kelios konkrečios mintys.
Tautiečiams, pradedantiems verslą konkrečioje šalyje, labai dažnai rekomenduoju pasidomėti, ar toje šalyje nėra panašiu verslu ar apskritai verslu užsiimančių lietuvių. Idealiu atveju – ar nėra versle dirbančius tautiečius vienijančios struktūros. 2011 m. pradėjęs dirbti Stokholme jau buvau girdėjęs apie Londono Sičio lietuvių klubą, kuris vienija Jungtinėje Karalystėje dirbančius finansų profesionalus iš Lietuvos. Jų pavyzdžiu įsikūręs Stokholmo profesionalų klubas, vadovaujamas aktyvios „Swedbank“ dirbančios lietuvės Rūtos Smertinienės, tapo pirma pažintimi su vietos verslu ne vienam į Švediją žengiančiam lietuviui.
Tautiečiams, pradedantiems statybų verslą, ieškantiems galimybių atidaryti akių kliniką arba siekiantiems pritraukti švedų į Druskininkus ar Palangą, patardavau pradėti nuo susitikimo su profesionalų klubu. Kas geriau žino Švedijos verslo specifiką nei „Business Sweden“ („Verslios Lietuvos“ analogas) daug metų dirbantis ir karjerą padaręs lietuvis Mantas Zalatorius?
Švedijoje sukurtas čia gyvenančių lietuvių menininkų tinklas irgi tapo gera paspirtimi lietuviams menininkams, ieškantiems kelių į Švedijos meno rinką. Tereikėjo pastangų tuos menininkus surasti ir įtraukti į bendrą veiklą. Ne vienas tautietis geru žodžiu mini Pietų Švedijoje gyvenančią ir Lietuvos „meno ambasadore“ tapusią lietuvę knygrišę Dalią Madroną-Lopez.
Lietuviai profesionalai, dirbantys inovacijų, mokslo, technologijų ar kitose specifinėse srityse, yra neįkainojamas resursas ieškant kontaktų. Pagal savo patirtį žinau: netgi ilgai dirbęs Švedijoje negalėdavau iš karto padėti lietuviams, kurie prašydavo kontaktų labai nišinėse srityse. Bet gal to ir nereikia – užteko pažinoti lietuvius, dirbančius konkrečiose įmonėse. Vėlgi, kas geriau galėtų patarti, kaip surasti ryšių medicinos srityje, nei pulkelis lietuvių, dirbančių (ir ryšius su Lietuva branginančių) prestižinėje Stokholmo Karolinska ligoninėje. Lygiai taip pat Švedijoje įsikūrusios aktyvių lietuvių studentų asociacijos nariai ne vienam tautiečiui tapo nemokamais „mentoriais“.
Iš tiesų, nebūtina kalbėti tik apie skambius vardus ar kontaktus. Svarbus kiekvienas lietuvis, norintis padėti Lietuvai savo ryšiais ir žiniomis. Alytaus ir Švedijos miesto Jonšiopingo draugystė būtų ne tokia aktyvi, jei Jonšiopinge nedirbtų lietuvė iš Alytaus, tarptautinės veiklos koordinatorė Eglė Kaack.
O tautiečiams, kurie manęs klausdavo, kaip jie gali prisidėti prie turizmo į Lietuvą skatinimo, mano atsakymas būdavo: šiame miestelyje (regione ar pan.) jūs esate Lietuvos veidas, Lietuvos ambasadoriai. Jei jūs kalbėsite apie Lietuvą, jos pasiekimus, kultūrą savo kaimynams, bendradarbiams, jei įkalbėsite savo draugus atvykti į Lietuvą, tai jau bus labai daug.
Tai tik kelios idėjos, atėjusios per asmeninę patirtį. Yra daug kitų idėjų: kviesti užsienio lietuvius profesionalus dirbti įmonių valdybose ar netgi vyriausybinėse struktūrose (neatsitiktinai net keli programos „Kurk Lietuvai“ ankstesni dalyviai jau darbuojasi Vyriausybės kanceliarijoje), toliau plėtoti mentorystės programas, skatinti lietuvių, gyvenančių Lietuvoje ir užsienyje, „įtinklinimą“ per mokslo ar verslo projektus.
Svarbiausia, turime atsiminti: esame viena Lietuva, viena tauta, kad ir kur gyventume ir kuo būtume.