Arūnas BRAZAUSKAS
Pavadinimas turėtų būti skliaustuose. Skliaustai datose reiškia pabaigą. Umberto Eco (1932–2016) dabar jau skliaustuose. Skirtinguose mituose dausos vis kitokios. Profesoriui Eco galima palinkėti nukeliauti į Amžinąją Biblioteką, kuri dirba be pertraukų.
Linksmoji mirties pusė – visiškai neaišku, kas būna po to. U.Eco tikrai gresia autoriaus teisės ženklu (c) pažymėtas nemirtingumas. Laikmenos su E.Eco pavarde dar ilgai bus paklausios. Galbūt ne visos jos vadinsis knygomis.
Prie ko klijuosime „eco“
Yra dar ir tokia nemirtingumo forma, kai atradėjo ar išradėjo vardu pavadinamas koks nors reiškinys, geografinis objektas, matavimo vienetas. Aloiso Alzheimerio (1864–1915) vardas sukibo su liga, kurią jis tyrė. Kaip ir Jameso Parkinsono (1755–1824). Tiesa, gali kilti nepatogumų dėl Cyrilo Northcote’o Parkinsono (1909–1993), kurio dėsniai – vadybininkų tautosakos dalis. Pavyzdžiui, „Dvigubai mažesniam darbui reikia dvigubai daugiau personalo.“
Jau dabar į protų mūšius žengianti jaunuomenė gali susipainioti ir U.Eco palaikyti ekologijos pradininku, arba echoskopo išradėju. Nors U.Eco vardas ir labai populiarus, po ranka neatsiranda reiškinių ar ligų, prie kurių tas vardas būtų prilipdytas.
Vis dėlto yra reiškinys, apie kurį visi prisiminė, kai U.Eco iškeliavo į Amžinąją Biblioteką. Tai fašizmas, kuriam rašytojas ir filosofas paskyrė vieną iš savo esė. U.Eco išvardijo 14 fašizmo požymių. Prisimenant velionį tuos požymius imta linksniuoti kaip itin gilias įžvalgas. Ir įtariai žvalgytis aplinkui – kiek to fašizmo dar matosi.
Nors U.Eco gimė fašistinėje Italijoje, matė to režimo pabaigą, tačiau savo esė jis bandė užčiuopti tai, ką pats vadino „amžinuoju fašizmu“, arba urfašizmu (ur-fascism). Dėl amžinybės viskas aišku, o dėl priešdėlio „ur“ – nelabai. Gal U.Eco norėjo priminti apie Uro miestą, iš kurio kilęs biblinis Abraomas.
Uras, Urukas – šių vietovių vardai atsikartoja Irako pavadinime. Taigi rašydamas apie urfašizmą U.Eco bandė aprėpti didžiulius istorijos masyvus. Am-žinasis fašizmas – tarsi universali visuomenės „operacinė sistema“, kuria visos bendruomenės naudojasi nuo seniausių laikų. Keičiasi santvarkos, epochos, vyraujančios kalbos, o urfašistinė sąmonė išlieka.
Diagnostikos pratybos
Sunkoka tai medžiaga – svarstymai apie urfašizmą ir 14 jo požymių, 1995 m. paskelbti „The New York Review of Books“. Vis dėlto, kai U.Eco surašyti simptomai populiarintojų pastangomis surašomi dar paprasčiau, juos galima pritaikyti diagnostikai. Atsistoti prieš veidrodį ir pabandyti atrasti fašistą savyje.
Pabandykime ir mes. Kaip sakoma – papunkčiui. Iliustruokime visiems suprantamais pavyzdžiais ir pasakymais.
1) Tradicija šventa. Žinija nesivysto.
Tarkime, tradiciškai įsivaizduojame Vytautą Didįjį kaip galingą, protingą vyrą. Nors nebuvo jis didelis rašto mokovas, jo vardu pavadintas garbingas Kauno universitetas. Jei atrastume liudijimų, kad Vytautas savo vadybos stiliumi ir manieromis panėšėjo į dabartinį Baltarusijos prezidentą Lukašenką, kurio vardas Aliaksandras – kaip ir Vytauto krikštavardis, tokios žinios veikiausiai nebūtų labai populiarios. Vis tiek vyrautų tradicinis Vytauto įvaizdis.
2) Dabartis yra blogis.
„Nors nesu sarmatas, vis dėlto pasisakau už Vilniaus Aukštutinės pilies atstatymą. Man tai meiliau nei koks Guggenheimo muziejus, kad jį kur.“
3) Tegyvuoja iracionalumas.
Požymis tiek akivaizdus, kad ieškant įrodymų net nereikia įsijungti TV.
3) Veiksmo kultas. Intelektas kelia įtarimą.
„Kol jūs plepate, aš dirbu“, – tai bando įrodyti vos ne kiekvienas pakaltinamas politikas.
Nepamirškime ir naujausių pareiškimų apie intelektualus. Andrius Užkalnis, kuriam bandome nustatyti diagnozę pagal 4-ąjį punktą, neseniai pagyvino viešąją erdvę pats diagnozuodamas intelektualus: „Jų mėgstamiausias žodis yra „ontologija“, jie niekada nesako „metodas“, jei galima pasakyti „metodologija“, nerašo apie problemas, jei galima paminėti „problematiką“, ir semiotiką jie laiko labai rimtu mokslu: džiaugiasi tais, kas pasimeta nuo tos metafizinės masturbacijos klodų…“ (Matome, kad kliuvo ir semiotikos mokovui U.Eco.)
4) Nepritarimas yra išdavystė.
Akivaizdu – ką dar įrodinėti?
5) Rasizmas.
Žr. lietuviško feisbuko tyrus.
6) Bandymas remtis pakrikusia vidurine klase. Kitaip tariant, populizmas.
Žr. Lietuvos Respublikos Seimą.
7) Nacionalizmas ir meilė sąmokslo teorijoms.
Žr. gausius „patriotinius“ lietuviškus tinklalapius, kuriuos tvarko kitataučiai žvalgybininkai arba lietuviai beraščiai.
Priešai vaizduojami tuo pat metu ir labai stiprūs, ir labai silpni.
Tautiniai eurofobai įsivaizduoja ES kaip galinčią sunaikinti lietuvių tautą, tačiau nesugebančią atsispirti islamistų keliamam pavojui.
9) Pacifizmas tolygus broliavimuisi su priešu. Gyvenimas – nuolatinė kova.
Taip – diplomatiškas JAV prezidentas Barackas Obama atrodo skystas. Užtat Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – kietas.
10) Panieka silpnesniam.
Ieškok ten pat, kur ir rasizmo.
11) Mirties kultas.
Tačiau TV nesiūlo alternatyvų.
12) Vyriškumas. Nepakantumas lytinėms mažumoms.
Ar yra kitokia nuomonė?
13) Individas neturi teisių. Kolektyvinę valią reiškia tauta.
„Jeigu tu sarmatas, argi tau ne gėda kalbėti apie žmogaus teises?
14) Naujakalbė.
Pats U.Eco romane „Baudolinas“ yra sukūręs naujakalbę, tačiau apie velionį tiktai gerai, arba nieko.