Praėjusią savaitę Lietuvos apeliaciniame teisme pagaliau pradėta nagrinėti Darbo partijos juodosios buhalterijos byla. Priminsime, kad spalio mėnesį bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl vienos iš Darbo partijos advokatų ligos.
Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Viktoras Uspaskichas, tiek Vytautas Gapšys ankstesniais mėnesiais vis pabrėždavo norintys, jog Darbo partijos byla būtų užbaigta kuo greičiau. Tačiau teisme jų veiksmai nuo žodžių labai stipriai skyrėsi, buvo matyti akivaizdžios pastangos bet kokiomis priemonėmis vilkinti teismo procesą: V.Gapšys pareiškė nepasitikėjimą teisėjų kolegija – Violeta Ražinskaite, Svajūnu Knizleriu ir Albinu Bielskiu, esą teisėjai gali būti šališki. V.Uspaskichas tam pritarė, nors spalio mėnesio posėdyje aiškino, kad teisėja V.Ražinskaite pasitiki.
Vis dėlto galiausiai prašymas nušalinti visą teisėjų kolegiją buvo atmestas.
Vėliau buvo pasitelkti ir kiti vilkinimo arsenalo pabūklai: vienas Darbo partijos gynėjų paprašė išsiaiškinti, kas atstovaus naujam politiniam dariniui, susijungus Darbo partijai (leiboristams) ir Krikščionių partijai. „Dabar, susijungus su Krikščionių partija, tai nėra kažkoks vienadienis sprendimas. Tai yra visiškai kitas kūrinys ir iš jų reikia gauti leidimą paskirti atstovą. Ne tik teismas turi paskirti atstovą“, – teismui sakė V.Uspaskichas. Tačiau pasitarusi teisėjų kolegija ir šį prašymą atmetė.
Šiaip ar taip, vilkinimo planas Darbo partijos lyderiams pavyko: praėjusią savaitę į priekį praktiškai nepasistūmėta, o kitas teismo posėdis – tik gruodžio mėnesį.
Tad šansai, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos byla bus išnagrinėta iki prezidento ir Europos Parlamento rinkimų, praktiškai yra nuliniai. Vadinasi, sumaišties ir skandalų prieš šiuos rinkimus bus daugiau nei pakankamai.

Žaibiškas Seimo pirmininko pakeitimas parodė, kad Darbo partija buvo ir liko kišeninė Viktoro Uspaskicho organizacija, tačiau kartu pagimdė daug spėlionių – nuo bandymo įsiteikti socialdemokratams iki pastarųjų planų suskaldyti Darbo partiją sužlugdymo.

Ketvirtadienio popietę ir penktadienio rytą Seimo valdyba bei aparato darbuotojai paskubomis keitė ankstesnius nutarimus dėl parlamentarų komandiruočių, taip pat – skrydžio Tbilisis–Vilnius bilietus, mat vietoj Seimo pirmininko Vydo Gedvilo vadovaujamos delegacijos į Gruziją sekmadienį išskrido jau Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės vadovaujama delegacija.

Apgynė klusnų, nubaudė neklusnų

„Seimo Santa Barbara“, „Buvo Vydas ir Vydo nėra“, „Seimas, kuriam gali vadovauti kiekviena Graužinienė“ – tokiais ir dar šiurkštesniais komentarais Seimo ir socialinių tinklų aštrialiežuviai sutiko naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho atliktą perversmą Seimo ir partijos vadovybėje. Mažiau nei per parą įvyko keletas persistumdymų: atsistatydino Seimo pirmininkas V.Gedvilas ir vicepirmininkas Vytautas Gapšys, Seimo pirmininke buvo išrinkta L.Graužinienė, ketinanti šią savaitę teikti V.Gedvilo kandidatūrą į vicepirmininkus. V.Gapšiui savo ruožtu teko Seimo Darbo partijos frakcijos seniūno kėdė, tačiau jis prarado partijos pirmininko postą, į kurį buvo paskirta L.Graužinienė.
Viskas vyko taip greitai, kad kai kurie proceso dalyviai nespėjo vykdyti V.Uspaskicho komandų: taip V.Gedvilas, trečiadienio vakare partijos tarybos posėdyje pažadėjęs atsistatydinti, ryte į valdančiosios koalicijos posėdį atėjo ne vien tikriausiai nuo nemigos paraudusiomis akimis, bet ir be pareiškimo apie atsistatydinimą iš Seimo pirmininkų. Tad V.Uspaskichui teko, kaip šis vėliau suformulavo žiniasklaidai, „paklausti, ar parašytas pareiškimas“. V.Gedvilas paskubomis jį surašė, tačiau žinia, kad jis lyg ir neatsistatydina, jau buvo spėjusi pasklisti, todėl kai netrukus ji buvo paneigta, daug kam iš stebėtojų tai sukėlė juoką.
Užtat L.Graužinienė vėl pasirodė kaip partijos pirmūnė, verta V.Uspaskicho pasitikėjimo: nors dar nežinojo, ar bus išrinkta Seimo pirmininke, ketvirtadienį ryte jau puikavosi nauja šukuosena ir perlų karoliais prie užtrauktuku iš priekio užsegamos suknelės, sukeldama kandžias stilių išmanančių moteriškos lyties atstovių pastabas.
Žinoma, niekas netikėjo oficialiais “darbiečių” pareiškimais, esą visos šios permainos įvykusios todėl, kad už finansines aferas Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje nuteistas V.Gapšys susiprato pasitraukti, iki jo bylą baigs nagrinėti Apeliacinis teismas, o V.Gedvilas su juo „solidarizavęsis“, be to, turįs kaži kokių asmeninių sumetimų palikti Seimo pirmininko postą.
Visi žinojo, kad ketvirtadienį Seimas turėjo balsuoti dėl opozicijos inicijuoto nepasitikėjimo V.Gapšiu, o įtakingi socialdemokratai dar praėjusį savaitgalį siūlė lažintis netikintiems, kad LSDP frakcija Seime parems konservatorių ir liberalų iniciatyvą ir balsuos už V.Gapšio atstatydinimą. Vėliau premjeras Algirdas Butkevičius patvirtino, kad trečiadienį popiet susitikęs su V.Uspaskichu ir V.Gapšiu jis oficialiai pranešė, jog socialdemokratai yra už nuteisto asmens pašalinimą iš Seimo vadovybės. Todėl “darbiečiai” ir nutarę, kad V.Gapšys turi atsistatydinti pats: viena, kad nebūtų opozicijos iniciatyva nuverstas, kartu sukuriant pavojingą socialdemokratų ir konservatorių bendradarbiavimo sprendžiant valdančiosios koalicijos klausimus precedentą; antra, kad pašalintų esminį nesutarimų tarp valdančiųjų ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, nesitaikstančios su už kriminalinius nusikaltimus teisiamų asmenų buvimu Seimo vadovybėje, šaltinį.
Patraukdamas iš Seimo vadovybės V.Gapšį ir pats pasitraukdamas iš partijos bei frakcijos Seime vadovų postų, V.Uspaskichas ne tik stengiasi pagerinti savo santykius su prezidente bei padaryti paslaugą socialdemokratams, bet ir rodo šiems tesintis pažadą trauktis iš politikos mainais į viltį išvengti realios laisvės atėmimo bausmės už finansines aferas.
Daugeliui netikėtas V.Gedvilo atstatydinimas tikrai neatrodo nei keistas, nei netikėtas, jei prisiminsime, kad rugsėjo pradžioje vykusiame Darbo partijos tarybos posėdyje jam buvo duotas mėnuo laiko „pasitaisyti“ ir pagaliau pradėti taip gerai dirbti partijos labui, kaip tai galėtų daryti jo vietoje atsidūręs V.Gapšys. Minkšto charakterio, kokių nors aiškių politinių pažiūrų neturintis, sukalbamas ir argumentais ar tiesiog įtaigiais žodžiais įkalbamas V.Gedvilas tikrai netenkino V.Uspaskicho, visą vasarą aktyviai konfliktavusio su socialdemokratais dėl įtakos ES paramos pinigus skirstančioms agentūroms. Tad jo pašalinimas iš esmės buvo laiko klausimas, tik viskas įvyko šiek tiek greičiau dėl paties V.Gedvilo neatsargumo.
Trečiadienį, po Seimo valdybos posėdžio, kuriame svarstytas apkaltos nuo teisėsaugos besislapstančiai Neringai Venckienei klausimas, V.Gedvilas padarė lemtingą klaidą – viešai pareiškė, kad „Drąsos kelio“ lyderei turi būti rengiama apkalta. O juk V.Uspaskichas dar pernai, svarstant jo paties ir jo bendrų juodosios buhalterijos byloje imuniteto atėmimo klausimą, buvo pažadėjęs, kad “darbiečiai” nepritars jokiems veiksmams prieš N.Venckienę, kuriai taip pat švietė imuniteto atėmimas.
Išgirdęs šį esminiams partijos vadovybės interesams prieštaraujantį (prokurorai vėl eina į Seimą leidimo patraukti V.Uspaskichą atsakomybėn už nepagarbą teismui) V.Gedvilo pareiškimą, V.Uspaskichas trečiadienį perpiet pareiškė, kad Darbo partija – kategoriškai prieš apkaltą Seimo nariams, o vakare išmetė V.Gedvilą iš Seimo pirmininkų. Naujoji parlamento vadovė L.Graužinienė netrukus po išrinkimo patvirtino, kad nepritars N.Venckienės apkaltai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Apeliacinio teismo teisėjai, nagrinėjantys ir Viktoro Uspaskicho bei jo bendrų, ir prokurorų skundus Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, sprendžia ne tik konkrečių teisiamųjų, bet ir visos teismų sistemos nepriklausomumo bei Lietuvos demokratijos ateitį.

„Tu žinok, dėl Gapšio jau viskas sutarta – jis bus išteisintas, todėl taip drąsiai ir laikosi“, – prieš porą savaičių apstulbino senas pažįstamas, kuris, perskaitęs mano komentarą „Socialdemokratai – ant Darbo partijos akiplėšų pavadėlio“, nutarė pasidalyti savomis žiniomis.
Minimas pažįstamas, dėl savo darbo specifikos nuolat palaikantis tiek dalykinius, tiek neformalius ryšius su įtakingais Seimo ir Vyriausybės nariais, taip pat – su teisininkais, žodžiais paprastai nesišvaisto, o anksčiau iš jo gauta informacija paprastai pasitvirtindavo. Tad beliko perklausti: kas ir su kuo sutarė? „Su teisėjais. Ir su socialdemokratais. Viktoras Uspaskichas davė šiems garbės žodį, kad jeigu kokiu nors būdu bus išsuktas šioje byloje – ar išteisintas Apeliaciniame teisme, ar bausmė iš realaus laisvės atėmimo bus pakeista lygtine, jis pasitrauks iš politikos, – taip manasis pažįstamas aiškino viename neformaliame pasisėdėjime išgirstą naujieną. – O Vytautas Gapšys turi būti visai išteisintas, kad socialdemokratams nereikėtų spręsti, kaip balsuoti dėl konservatorių jam inicijuotos interpeliacijos: jeigu teismas pasako, kad jis nekaltas, socialdemokratai ramiai balsuoja prieš ir nerizikuoja, jog artėjant biudžeto priėmimui ir prezidento rinkimams gali griūti koalicija“.
Suabejojęs, ar tai įmanoma, nes Darbo partijos juodosios buhalterijos byla rezonansinė, įdėmiai stebima ir prezidentės, ir žiniasklaidos, ir visuomenės, buvau patikintas, kad dėl paties V.Uspaskicho ir Vitalijos Vonžutaitės tikrumo dar nėra, tačiau dėl dabartinio Seimo vicepirmininko V.Gapšio, kuris pirmoje instancijoje nuteistas tik pinigine bauda, bet ne laisvės atėmimu, sutarimas – geležinis, mat jo išteisinimu socialdemokratai suinteresuoti netgi labiau už V.Uspaskichą. Nes tai – jų valdžios išsaugojimo klausimas.
Nemažai galvojau, prieš apsispręsdamas, ar verta šį pasakojimą, tegu išgirstą iš patikimo šaltinio, bet savo esme vis dėlto gandą, paskelbti viešai. Konsultavausi su teisininkais, kiek toks už sukčiavimą į finansines aferas nuteistųjų Darbo partijos vadovų išsukimas Apeliaciniame teisme įmanomas praktiškai. Sako, mažai tikėtina, bet vis dėlto neatmestina galimybė. Tad reikia rašyti.
Mažai tikėtina, nes V.Uspaskicho ir jo bendrų teismas, kaip jau minėta, stebimas su ypatingu dėmesiu, byla savo esme – pakankamai aiški ir neprieštaringa, liudininkai, priešingai nei Rolando Pakso byloje, savo parodymų nekeitė, kad teisėjai turėtų politinių simpatijų Darbo partijai (velgi, priešingai nei R.Pakso byloje), nepastebėta. Tad nuteistųjų išteisinimas Apeliaciniame teisme arba žymus bausmių jiems sumažinimas neabejotinai sukeltų didžiulį skandalą, o šiuo metu veikianti teisėjų atrankos tvarka užkirstų teisėjams, priėmusiems Darbo partijos vadovams palankų sprendimą, tolesnės karjeros galimybes.
Tuo labiau kad iš Apeliacinio teismo kylant aukštyn Seimo pritarimo jau nebereikia, tad nei socialdemokratai, nei “darbiečiai” teisėjų karjerai įtakos turėti nebegalėtų – tik prezidentė Dalia Grybauskaitė. O jos požiūris į susikompromitavusius teisėjus gerai žinomas, kaip ir faktas, kad ji ketina prezidentauti dar vieną kadenciją.
Be to, Darbo partijos juodosios buhalterijos byla Apeliaciniame teisme veikiausiai nesibaigs, dar bus kasacija – ar iš V.Uspaskicho advokatų, ar iš prokurorų pusės, kurie, be abejo, nėra patenkinti tuo, kad Vilniaus apygardos teismas išsuko nuo atsakomybės Darbo partiją, kaip juridinį asmenį, tad veikiausiai prašys nagrinėti bylą iš naujo, grąžinant į pirmos instancijos teismą. O kasacijos svarstymas vyks Aukščiausiajame Teisme, kurio teisėjus paveikti labai sudėtinga.
Neatmestina – nes kai į teismus įsikiša politika ir dideli pinigai, būna visko, ir ne tik Lietuvoje. Nėra abejonių, kad ir V.Uspaskichas, ir jį ginantys vieni geriausių Lietuvos advokatų šiuo metu daro viską ir naudoja visus turimus įtakos svertus, norėdami pasukti teismo eigą savo naudai. Jeigu prie V.Uspaskicho palaikymo komandos prisideda dar ir socialdemokratai, kurių rankose, beje, ir Teisingumo ministerija, ir Seimo Teisės bei teisėtvarkos komitetas, o galvoje viena mintis – per prezidento rinkimus nuversti D.Grybauskaitę, tai visko gali būti. Dvigubo spaudimo Apeliacinio teismo teisėjai gali ir neatlaikyti.
Socialdemokratų “pasijungimas” gelbėti V.Uspaskichą ir jo bendrus būtų suprantamas. Jie mąsto, iš savanaudiškų pozicijų žiūrint, gana logiškai: išsukdami Darbo partijos vadovus nuo teisinės atsakomybės jie užsitikrina “darbiečių” dalyvavimą valdančiojoje koalicijoje, balsus už prezidento rinkimų biudžetą ir agitaciją bei balsus už Algirdą Butkevičių per prezidento rinkimus. O užėmę Prezidentūrą socdemai įgyja visų teisėsaugos institucijų (kurios šiuo metu labiausiai gadina gyvenimą ir jiems, ir kitiems koalicijos partneriams), įskaitant teismus, kontrolę. Tuomet galima likusius dvejus su puse metų valdžioje išdarinėti, ką nori.
Tačiau toks mąstymas būtų labai primityvus, nes V.Uspaskichas, išsaugojęs laisvę, nedelsiant užsiliptų socialdemokratams ant galvos. Galimas dalykas, kad jis netgi formaliai tesėtų žodį ir pasitrauktų iš Seimo ir Darbo partijos. Tačiau tai nereikštų, kad jis nustotų vadovauti šiai partijai per savo statytinius (kad ir tą patį jam laisvę skolingą V.Gapšį). Juk toks periodas V.Uspaskicho politinėje karjeroje jau buvo, kai jis vadovavo saviškiams slapstydamasis Maskvoje, o šie klusniai vykdė, ką ponas liepia, netgi spaudos konferencijose Rusijoje Lietuvą dergė.
Svarbiausia, toks akivaizdus Darbo partijos nebaudžiamumas – sukčiaujant dėl pinigų rinkimams, perkant rinkėjų balsus – per kitus Seimo rinkimus išvirstų tikra juodųjų pinigų ir korupcijos bakchanalija, kai rinkimų rezultatai būtų perkami ir klastojami taip pat įžūliai ir atvirai, kaip šiuo metu Rusijoje. Tai būtų demokratijos Lietuvoje pabaiga. Dabartiniams socialdemokratams, kurių partijos vadovybėje sėdi atviri Rusijos interesų lobistai, demokratijos Lietuvoje likimas vargu ar rūpi. Tačiau teisėjams turėtų rūpėti, nes be demokratijos nebūna teisingumo.

Beveik du dešimtmečius tyčiojęsis iš Lietuvos įstatymų, verslo, politikos, teisėsaugos, žiniasklaidos Kėdainių “kniazius” priėjo liepto galą – teismas jį ketveriems metams pasiuntė už grotų.

Šiandien krekenaviškė Dalia Budrevičienė turėtų patikėti, kad mūsų valstybėje kažkas keičiasi į gera. Po pustrečių metų trukusio VSD ir Generalinės prokuratūros tyrimo ir penkerių metų nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme ketveriems metams už grotų siunčiamas beveik du dešimtmečius versle, politikoje, žiniasklaidoje besišiukšlinęs Viktoras Uspaskichas. Jo parankinė Vitalija Vonžutaitė laisvės neteks trejiems metams, buvusi partijos iždininkė Marina Liutkevičienė – metams. Tik Vytautui Gapšiui pavyko atsipirkti pinigine bauda.
Nors penktadienį Vilniaus apygardos teisme kaltinamuosius minia jų gerbėjų sutiko plojimais, teisėjų kolegija nusprendė, jog byloje įrodyta, kad kaltinamieji apgaulingai tvarkė Darbo partijos buhalterinę apskaitą, sukčiavo ir taip apgaule vengė privalomų mokesčių bei įmokų. Tiesa, Darbo partija, kaip juridinis asmuo, bausmės išvengė, nes toks juridinis asmuo nebeegzistuoja.
Nuosprendį per 20 dienų dar galima skųsti Apeliaciniam teismui. Tačiau bet kokiu atveju šis verdiktas – ženklas, kad valstybė turi intencijų valytis.

Krekenavos Žana d’Ark daug sekėjų nesulaukė
Prieš septynerius metus D.Budrevičienė vadinta ir Tadu Blinda su sijonu, ir Žana d’Ark. Net ir be ironijos, tikro Kėdainių “kniaziaus”, čia valdžiusio ir tebevaldančio didžiąją dalį politinių postų, verslo, žiniasklaidos, įmonėje Krekenavos agrofirmoje mėsos sūdytoja dirbusi moteris 2006-ųjų kovą tiesiai į akis V.Uspaskichui išdrįso pasakyti, kad algos jo įmonėje mokamos vokeliuose. „Tada man skambino, sveikino daug žmonių. Pamenu, vienas universiteto profesorius sakė, kad užstūmiau Viktoro vežimo ratą ant didelio akmens, ir oj sunku bus jam nuo jo nuvažiuoti. Žmonės tikėjosi, laukė permainų“, – šiandien prisimena D.Budrevičienė.
Bet į klausimą, kas nuo to laiko pasikeitė Krekenavos agrofirmoje, moteris atsako nežinanti, nes ten nebedirbanti, o dabar ji stengiasi niekur nedalyvauti, nesikišti. Tačiau žmonės pasakoja, kad kaip gaudavo vokelius, taip ir tebegauna.
Didvyre Lietuvoje laikyta moteris pati pripažįsta, kad tarp krekenaviškių, ypač dirbančiųjų agrofirmoje, yra nemėgstama, sako sulaukusi piktų replikų ir net grasinimų, nors visi teismai įrodė, kad ji buvo teisi. Žinoma, yra ir palaikančių, suprantančių, kurie nebijo, pasišneka, apie sveikatą pasiteirauja. „Kai kas sako: kvaili buvom, kad nestojom šalia tavęs, – neduok dieve, kaip su mumis lig šiol elgiasi. Tebevedžioja visus už nosies – jam nėra įstatymų, pats juos susikuria. Kaip sakė – aš pats sau dievas“, – pasakoja D.Budrevičienė.
Kovodama su V.Uspaskichu moteris prarado ne tik darbą, bet ir sveikatą, net buvo ištikta komos. Dabar grįžo dirbti į Krekenavos darželį, kur iki agrofirmos dirbo penkiolika metų, puse etato darbuojasi auklėtojos padėjėja.
Agrofirmoje ji dirbo vos daugiau nei pusantrų metų. Iš pradžių, kaip ir daugelis kitų, sako nesupratusi, kad dalį atlyginimo gauna nelegaliai. „Padalydavo pinigus, paskui duodavo lapelius pasirašyti, sakydavo, kad čia atlyginimas. Bet kai viena darbininkė susižeidė ir sužinojo, kad gaus visai mažą išmoką, nes algą gaudavo vokelyje, tada ir sujudom. Buvo užsidegimas, labai tikėjau žmonėmis. Tačiau lietuviai labai ramūs ar bijo – užsidarę savo kiaute, pirma pažiūri, kaip baigsis tam, kuris galvą iškišo. Ir man sakydavo: matai, kaip tau baigėsi, ir mums taip būtų buvę. Labai išgąsdino žmones. Be to, visi turbūt priprato prie vokelių, priima kaip normą. Vis dėlto tikiuosi, gal kas pakartos tai, ką aš padariau, gal kas ims keistis“, – vilties nepraranda balta varna kovoje su sukčiumi likusi V.Uspaskicho šeimos valdomos įmonės darbininkė.

V.Uspaskicho biznio modelis – vėžys verslui
To, ką išdrįso padaryti paprasta mėsos sūdytoja, nedrįsta padaryti ne tik kiti Kėdainių “kniaziaus” įmonių žmonės, bet net sostinės žurnalistai. Per tarpininkus valdomuose leidiniuose atsirado vos du, viešai prabilę apie čia mokamą atlyginimą vokeliuose.
Kad V.Uspaskicho verslo valdymo modelis ir po D.Budrevičienei pralaimėtų teismų niekuo nepasikeitė, įrodo ir „Veido” tyrimas („Agurkų miesto burtininko paslaptys“, „Veido“ liepos 1 d. numeris): V.Uspaskicho valdomos įmonės, skaičiuojant vienam darbuotojui, sumoka mokesčių mažiau nei eilinė Kėdainių rajono kaimo ambulatorija su keletu darbuotojų, o kitų Kėdainių įmonių, pavyzdžiui, „Lifosos“, sumokėtas gyventojų pajamų mokestis lenkia su V.Uspaskichu siejamų „Josvainių“ sumokėtąjį beveik trylika kartų. Pagal valdymo schemą, vokelių sistemą ir tuos pačius V.Uspaskicho aplinkos žmones postuose (kai kur de facto, bet ne de jure) dar visa grupė įmonių (bankrutavusi Nacionalinė kredito unija, „Mambo“ picerijų tinklas, UAB „Makrogrupė“ ir kt.) taip pat siejama su V.Uspaskichu.
Visas V.Uspaskicho verslas baltais siūlais siūtas, pradedant nuo to, kaip dujotiekio suvirintojas iš Urdomos 1995 m. staiga virto „Gazpromo“ dujų importo tarpininku ir praturtėjo iki multimilijonieriaus, ir tęsiant „Jangila“, kuri sučiupta įtariant nesumokėjus 7,5 mln Lt PVM mokesčių ir plaunant pinigus, bet sugebėjo ištempti iki senaties termino. Tiesa, V.Uspaskichas kerštingas: pagaliau gavęs valdyti Žemės ūkio ministeriją, “darbiečio” ministro, iš pažiūros inteligentiško mokslininko, Vigilijaus Juknos rankomis atkeršijo anuomet „Jangilą“ pričiupusiai mokesčių inspekcijos darbuotojai V.Žuromskaitei – ministerijoje dirbusi specialistė greitai neteko darbo.
V.Uspaskichas visus šiuos metus, kažkokiu stebuklingu būdu sugebėdamas atsikratyti įtarinėjimų, sėkmingai plėtoja savo biznio modelį, kuris sąžiningam verslui – kaip vėžys, nes sąžiningai mokesčius mokantis verslas su uspaskiniu nepakonkuruos.

Partija – UAB principu
Jei nesąžiningą verslą dar paremsi politine įtaka – ir bizniukas, netrukdomas teisėsaugos, klestės, o dar ir Briuselio institucijų duris galėsi koja atidarinėti. Niekas neabejoja, kad to V.Uspaskichas ir ėjo į politiką. Keistos sąsajos jį sieja su Artūru Paulausku, kuris į Lietuvos istoriją įeis ir kaip principingas pirmasis nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras, ir kaip V.Uspaskicho Sanča Pansa.
2000 m. V.Uspaskicho pinigais A.Paulauskas sukuria Naująją sąjungą, su ja į Seimą atsiveda ir “kniazių”, o šis gauna Ekonomikos komiteto pirmininko postą. 2004 m. V.Uspaskichas pergalingai debiutuoja su nauja Darbo partija, gauna ūkio ministro postą ir imasi šeimininkauti kaip pratęs: ES lėšas skuba perpumpuoti į savo ar savo aplinkos įmones, įveda importo apribojimų konservuotiems agurkams, kad nekonkuruotų su jo paties atvaizdu “pagardintais” kėdainietiškais.
Ilgainiui Naujoji sąjunga tampa nebereikalinga ir 2011 m. ištirpsta “darbiečiuose”. Kaip atsarginė (kuri išgelbėjo juodosios buhalterijos byloje) įsteigiama faktiškai neegzistavusi “darbiečių” dukterinė Leiboristų partija. Net vykstant jungimosi su ja procesui V.Uspaskichas televizijos laidoje susikirto negalėdamas atsakyti, kas gi vadovauja partijai, su kuria jis jungiasi.
2004 m. rudenį VSD pradėjo domėtis partijos juodosios buhalterijos egzistavimu. Po beveik dešimties metų įrodyta, kad 2004–2006 m. juodojoje buhalterijoje sukosi per 24 mln. Lt neapskaičiuotų pajamų ir 23 mln. Lt išlaidų. Vis dėlto V.Uspaskichas, nors pačiam nuo belangės nepavyko pasislėpti nei Rusijoje, nei Seime, nei Europos Parlamente, partiją sugebėjo išsaugoti nenubaustą. Nes juk de jure Darbo partijos nėra, nesvarbu, kad leiboristai – ta pati mergelė, ir net su ta pačia suknele.
UAB „Darbo partija“ užėmė platų verslo frontą: ne tik pagal savų versliuko interesus taisė kai kuriuos įstatymus, sau nukreipinėjo ES pinigus, bet ir ėmėsi politinių mandatų prekybos. Per 2012 m. Seimo rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija, paskui Konstitucinis Teismas išbraukė iš sąrašų balsų papirkimu įtariamus politikus, bet Seimas su “darbiečiais” priešaky ėmė juos ir reabilitavo. O tai reiškia – tik atsilaisvins kokia vieta, ir jie Seime.
Tiesa, kai kitos partijos nori (arba, deja, prastesnis variantas – jei jų interesai nesutampa su V.Uspaskicho), jis tampa nebe visagalis, kad ir kaip protegavo Tiumenės TNK, „Mažeikių nafta“ atiteko „Jukos“, pralaimėjo jis ir prakišinėdamas saviškių dujų bizniukui reikalingus įstatymus, o 2005 m. dėl savo ir saviškių verslo protegavimo turėjo apleisti ES pinigų sklendės sukiotojo – ūkio ministro postą,
„Politikoje nėra amžinų draugų, yra tik amžini interesai, čia pinigai nekvepia: jei partijai reikalingas finansavimas rinkimams ar kitiems politiniams tikslams, ne tik Lietuvoje politikai toli gražu ne visada paklaus, iš kur jie, pamiršdami vertybes ir politikos esmę“, – primena Vilniaus universiteto Sociologijos katedros profesorius dr. Aleksandras Dobryninas.
Jis nemano, kad visa politika – tik nepaisanti vertybių, bet politikai vertybių orientyrus dažnai užmiršta. Štai „Transparency International“ Rusijos padalinio vadovė Elena Pamfilova, analizuodama korupcijos atvejus Rytų Europoje, padarė išvadą, kad yra net aukšto rango politikų, kurie kitaip ir neįsivaizduoja – mano, jog viskas perkama, tik klausimas, už kiek. „Jei politika traktuojama tik kaip siauras verslo interesas, politinėje erdvėje nelieka nei politikos tikrąja to žodžio prasme, nei valstybės – tik uždarosios akcinės bendrovės su savo administratoriumi ir  jei tokios „vertybės“ politikoje įsiviešpatauja, tada jei būna labai blogai“, – neabejoja A.Dobryninas.

Šokantis, grojantis, valstybei mokesčius mokėti vengiantis kietas vaikinas Viktoras iš tikrųjų yra bailys. Jis vengia prisipažinti apie sąsajas su kitomis mokesčių nemokančiomis savo įmonėmis.

Po dešimties dienų Vilniaus apygardos teismas paskelbs nuosprendį penkerius metus besitęsiančioje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje. Priminsime, kad valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras Saulius Verseckas birželio 10 d. pasiūlė konfiskuoti nelegalias Darbo partijos (DP) pajamas ir skirti šiam juridiniam asmeniui 1,25 mln. Lt baudą. Teisiamam buvusiam šios partijos pirmininkui Viktorui Uspaskichui už dvigubos buhalterinės apskaitos organizavimą, sukčiavimą ir kitus nusikaltimus pasiūlyta skirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, o jo talkininkams partijoje parlamentarams Vitalijai Vonžutaitei – penkerių, Vytautui Gapšiui – dvejų metų laisvės atėmimo bausmes.
DP kaltinama 2004–2006 m. galėjusi neapskaityti daugiau nei 24 mln. Lt pajamų. Tačiau kaltinamasis buvęs partijos lyderis V.Uspaskichas pastarajame teismo posėdyje gražbyliavo esąs tyras kaip Swarovskio kristalas. Girdi, jis Lietuvoje sukūręs apie 4 tūkst. darbo vietų, jo ir šeimos valdomos įmonės į valstybės biudžetą sumokėjusios apie 1,5 mlrd. Lt mokesčių, o jo su žmona Jolanta įkurtas labdaros fondas parėmęs daugybę skurstančių Lietuvos gyventojų.
Taigi žvilgtelėkime, kaip iš tikrųjų V.Uspaskichas kuria Lietuvos žmonių gerovę. “Veidas” Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI) pasidomėjo, kiek pernai bei pirmąjį šių metų ketvirtį didžiausios Kėdainių krašto, kuriame sutelktas oficialusis V.Uspaskicho ir jo šeimos narių verslas, įmonės bei įvairios savivaldybės įmonėlės ir biudžetinės įstaigos sumokėjo gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Biudžetininkai mokesčių sumoka daugiau
Iš viso VMI prašėme pateikti duomenis apie daugiau kaip penkiasdešimt didžiausių Kėdainių krašto darbdavių. O jų per praėjusius metus bei pirmąjį šių metų ketvirtį sumokėtus mokesčius padalijome iš oficialaus darbuotojų, už kuriuos mokami mokesčiai “Sodrai”, skaičiaus.
Rezultatas abstulbino: pasirodo, didysis Kėdainių darbdavys, skaičiuojant vienam darbuotojui, sumoka dešimtis kartų mažiau mokesčių nei eilinė Kėdainių rajono kaimo mokyklėlė ar ambulatorija, kurioje dirba keletas darbuotojų, gaunančių šiek tiek didesnius nei minimalius atlyginimus. Štai Uspaskichų šeimai priklausanti AB “Josvainiai” per visus praėjusius metus tesumokėjo 719 Lt GPM, skaičiuojant vienam darbuotojui, o šioje seniūnijoje veikianti kaimo ambulatorija – keturiskart daugiau, net 2,8 tūkst. Lt, Josvainių gimnazija – per 3 tūkst. Lt.
Grašius GPM į biudžetą moka ir kitos šios šeimos koncerno įmonės. V.Uspaskicho ir jo šeimos kontroliuojamo koncerno įmones pagal sumokėtą GPM lenkia netgi tokios varganus atlyginimus mokančios biudžetinės įstaigos, kaip Kėdainių savivaldybės priešgaisrinė tarnyba, Kėdainių bendruomenės socialinis centras, Kėdainių savivaldybės M.Daukšos viešoji biblioteka, Šėtos socialinis ir ugdymo centras, Dotnuvos slaugos namai, Kėdainių vaikų globos namai “Saulutė”, ir daugelis kitų.
Ką jau kalbėti apie čia veikiančių kitų verslo įmonių mokamus mokesčius. Štai AB “Lifosa” pagal už vieną darbuotoją sumokėtą GPM lenkia AB “Josvainiai” beveik trylika kartų, o patį “Vikondos” koncerną – beveik tris kartus. AB “Nordic Sugar Kėdainiai”, palyginti su “Vikonda”, už vieną darbuotoją sumoka 2,3 karto daugiau, UAB “Daumantai LT” – beveik du kartus daugiau GPM.
Taigi peršasi dvi išvados: arba V.Uspaskichui ir jo šeimai priklausančių įmonių darbuotojai, palyginti su kitose Kėdainių krašto įmonėse ir įstaigose dirbančiais darbuotojais, gauna gerokai mažesnius atlyginimus ir dėl to “Vikondos” koncerno įmonės už juos sumoka labai simbolinį GPM, arba dėl partijos juodosios buhalterijos teisiamo V.Uspaskicho ir jo šeimos valdomos bendrovės tęsia tradicijas, apie kurias prieš bemaž septynetą metų prabilo ŽŪKB “Krekenavos mėsa” sūdytoja Dalia Budrevičienė.
Priminsime, jog D.Budrevičienė laimėjo visų instancijų teismus ir įrodė kalbėjusi tiesą, kad “Krekenavos mėsa” tik dalį atlyginimų moka sąžiningai, sumokėdama valstybei mokesčius. Didžioji atlyginimų dalis buvusi mokama vokeliuose.
“Veido” žurnalistai nuvyko pasidairyti į Kėdainius ir pakalbino sutiktus praeivius apie tai, kas šiame krašte pasikeitė per šešetą metų. Deja, nė vienas užkalbintas kėdainiškis, dirbantis V.Uspaskichui ir jo šeimai priklausančiose įmonėse, neišdrįso viešai kalbėti. Tačiau neoficialiai ne vienas patvirtino, kad D.Budrevičienės istorija ir laimėti teismai jų gyvenime nieko nepakeitė. Atlyginimai mokami “po senovei”.
“Tokios kalbos Kėdainiuose lig šiol netyla: man irgi atėję žmonės guodžiasi ir toliau gaunantys atlyginimus vokeliuose, bet kai paklausiu, ar jie sutiks viešai liudyti, jei aš šitai dar kartą iškelsiu į viešumą, nedrįsta”, – patvirtina tokių kalbų girdėjęs buvęs V.Uspaskicho bendražygis, nūnai priešas Nr. 1 Viktoras Muntianas.
“Viktoro šeimos įmonėse mokama minimali alga arba pusė minimalios”, – antrina kėdainiškis parlamentaras Algimantas Salamakinas.
“Aš būdamas Kėdainių rajono tarybos narys ne kartą kėliau klausimą, kodėl taryba nesikreipia į vietos mokesčių inspekciją ir “Sodrą”, kad pateiktų oficialius duomenis, kaip mūsų rajone registruotos bendrovės, verslo įmonės moka mokesčius valstybei. Man buvo paaiškinta, girdi, nei VMI, nei “Sodra” nesutinka pateikti šių duomenų”, – pasakoja V.Muntianas ir priduria manąs, kad pati savivaldybės administracija kažkodėl nesanti tuo suinteresuota.
“O juk savivaldybė turėtų rūpintis, kad jos teritorijoje registruotos įmonės mokėtų kuo daugiau mokesčių. Man keista, kad štai po krizės 2010–2011 m. su V.Uspaskichu ir jo šeima nesusijusios bendrovės ir toliau mokėjo iš esmės tokio pat dydžio mokesčius kaip ir iki krizės, o koncernui “Vikonda” priklausančių įmonių mokami mokesčiai smarkiai sumažėję”, – stebisi V.Muntianas.

Atlyginimų vokeliuose šleifas – nuo Kėdainių iki Urdomos
Įdomumo dėlei priminsime, kad dėl vokelių V.Uspaskichui priklausančio koncerno įmonės turėjo bėdų ir jo gimtojoje Urdomoje. Čia veikiančių “Vikondos” parduotuvės, kavinės ir spaustuvės darbuotojai prieš maždaug septynerius metus pasiskundė vietos deputatams, kad oficialiai kas mėnesį teuždirba apie 900 rublių, tai yra apie 90 Lt, o dar apie 2 tūkst. rb (apie 200 Lt) gauna vokeliuose.
Tiesa, kadangi oficiali minimali alga Rusijoje tuo metu siekė apie 3 tūkst. rb (300 Lt), tai vietiniai būtų tylėję, bet jų pasipiktinimą kelė tai, kad dalį vokeliuose gaunamų pinigų jie turėjo grąžinti už gamybos nuostolius.
Atvažiavęs į Urdomą V.Uspaskichas, žiniasklaidos teigimu, užglaistė šį skandalą – vokelių turinys papilnėjo iki maždaug 4 tūkst. rb (400 Lt).
Kol kas nėra pasibaigusi ir dar viena mokesčių vengimo byla, susijusi su V.Uspaskicho pavarde, iškelta po UAB “Balsas.lt leidiniai” įmonių grupės (kurios, kaip svarstyta žiniasklaidoje, tikrasis akcininkas yra tas pats Kėdainių “kniazius”, nors oficialus naujasis akcininkas, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, – Paulas Leonardas Steyne’as, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, o bendrovės direktorius – Airijoje gyvenantis lietuvis Darius Kavaliauskas) leidinio “Ekonomika.lt” žurnalisto Marijaus Širvinsko atskleistų faktų, kad šios grupės leidinių žurnalistams atlyginimai buvo mokami vokeliuose.
“Formaliai “Balso” grupę valdo trys žmonės – jauni, veiklūs, simpatiški. Ir turtingi. Kapitalą (kartu ir “Kapital” banką Rusijoje) kontroliuoja toks vaikinas Arūnas Miknius. Verslo plėtra ir sandoriai patikėti Vyteniui Mažiuliui. Na, o portalo ir laikraščių turinį tvarko V.Vonžutaitė… Laikraščio kolektyvas yra pakankamai padorus ir pilietiškas, bet pats prisidėjo kuriant dar vieną juodąją buhalteriją… Įrodymų, deja, nesurinkau: galiu tik pateikti savo darbo užmokesčio išklotinę, pagal kurią gaudavau 300 Lt kas mėnesį, nors realiai – aštuonis kartus daugiau (mano ir kolegų sumokėti mokesčiai turėtų tapti rimtu galvosūkiu “Sodrai”). Jei kam nors atsakingam pasirodys įdomu, tai tikrosios, bet slepiamos apskaitos įrodymų tikriausiai galima rasti USB atmintinėje vienoje rankinėje… Šitaip veikia V.Uspaskichas ir jo parankiniai”, – pernai viešai kalbėjo jaunas žurnalistas ir rašytojas M.Širvinskas.
Nors žurnalistų bendruomenė solidariai palaikė M.Širvinską, deja, prie kolegos kaltinimų darbdaviams prisidėjo tik viena žurnalistė iš vėlgi, kaip spėjama, su V.Uspaskichu siejamo “Valstiečių laikraščio”. Kiti “Balso.lt leidinių” įmonių grupės žurnalistai ir toliau nebylūs.
Mūsų savaitraščiui M.Širvinskas sakė nežinąs, kaip toliau elgsis jo kolegos, ir mažai turįs informacijos, kiek pasistūmėta šioje byloje. “Tik kartą pernai buvau kviestas liudyti į VMI ir į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT). O šiemet – tyla”, – pripažįsta M.Širvinskas.
FNTT atstovai informavo tik tiek, kad ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos „Balso.lt leidinių” grupės įmonėse yra tęsiamas.
Šiam tyrimui vadovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Galina Seniut paaiškino, kad šiuo metu apklausiami “Balso.lt leidinių” įmonių grupės darbuotojai, atliekami kiti reikalingi procesiniai veiksmai, bet kol kas įtarimų apie nusikalstamą veiką niekam nėra pateikta. Prokurorė neprognozavo, kada tikisi baigti šį tyrimą ir perduoti bylą teismui, mat tyrimas esantis didelės apimties. O paklausta, ar ir daugiau šios įmonių grupės darbuotojų prisipažino apie vokeliuose gaunamus atlyginimus, G.Seniut atsakė, kad šios informacijos atkleisti negali, nes tai esą pakenktų tyrimui.
Šiandien M.Širvinskas sako, jog buvusi darbovietė jam primena vaiduoklį: daugeliui darbuotojų kelia įtarimų, kad savininkais prisistatantys asmenys iš tikrųjų tėra statytiniai. Bet konkrečiai niekas nieko nežino.
Kai viename buvusios darbovietės renginių M.Širvinskas priėjęs prie V.Uspaskicho tiesiai šviesiai paklausė, kokia yra jo įtaka “Balso.lt leidinių” įmonių grupėje, šis nieko neatsakė, tik užsiminė, kad ne viską būtina žinoti.
Tad daugelį išvadų tiek M.Širvinskas, tiek kiti buvę jo bendradarbiai iš šios žiniasklaidos grupės bei kitų įmonių, netiesiogiai siejamų su V.Uspaskicho vardu, pasidaro patys. Dažniausiai matydami tuos pačius veikiančiuosius asmenis.
Ilgainiui įžvalgesni “Balso.lt leidinių” grupės, klase.lt, epasas.lt, bilietai.lt, horo.lt, UAB “Interprekyba”, dabar jau bankrutavusių Nacionalinės kredito unijos, kredito unijos “Švyturio taupomoji kasa”, UAB “Makrogrupė” ir jai priklausančių daugybės įmonių, tarp kurių ir “Mambo” picerijų tinklas, naktiniai klubai “Metelica”, darbuotojai, matydami besilankančius V.Uspaskicho artimos aplinkos žmones bei patirdami panašų įmonių valdymo modelį ir atlyginimų mokėjimo metodiką, ėmė kelti versijas, ar tik nebus jų savininkas vienas ir tas pats, tai yra Agurkų miesto burtininkas…
“Aišku, niekas nieko konkretaus nežinome, netgi direktoriai neturi tikros informacijos, kas yra įvairių įmonių savininkai, dažniausiai pateikiamos įvairių bobučių ar diedukų iš Rusijos pavardės, bet mūsų spėjimus patvirtina kai kurie simptomiški sutapimai”, – svarstė vienas buvęs su V.Uspaskichu neoficialiai siejamoje įmonėje aukštas pareigas ėjęs darbuotojas, nenorėjęs būti viešai cituojamas.
Priminsime, kad apie tai, jog V.Uspaskichui būdinga slėpti savo turtą, viešai pasakojo buvęs jo atstovas spaudai Ūkio ministerijoje Žydrūnas Damauskas. “Eksministras, visaip gelbėdamas savo žlungančią reputaciją, atskleidė ir sau nenaudingą informaciją. Dujų verslo atstovams ir aukštiems valdžios pareigūnams seniai žinoma, kad V.Uspaskichas pats yra susijęs su “Dujotekana”, – keli procentai bendrovės akcijų priklauso jo bičiuliui Romui Ruškuliui. Bet šis tėra šešėlinis akcininkas. Ūkio ministerijoje tai greičiausiai net nebuvo žinoma”, – apie ūkio ministro krizę prieš keletą metų pasakojo Ž.Damauskas.
Neoficialiai R.Ruškulis buvo vadinamas visų “šlapių” Viktoro reikalų meistru ir patikėtiniu – ES paramos “otkato” mechanizmo architektu bei šešėliniu DP iždininku. Tačiau kai V.Uspaskichas pareikalavo, kad R.Ruškulis atiduotų jam visus iš “Dujotekanos” gaunamus dividendus, o ne tik dalį, bei grąžintų akcijas, tarp vyrų kilo atvira neapykanta.
Pagaliau tik prieš ketvertą metų, kai žiniasklaidos priemonės buvo įpareigotos teikti duomenis apie savo akcininkus, paaiškėjo ir tai, kad R.Ruškulis yra ir seniausio Kėdainių rajone leidžiamo laikraščio “Kėdainių garsas” 67,5 proc. akcijų savininkas. Tiesa, vietos bendruomenė labai abejojo, kad šiam veikėjui rūpėtų Kėdainių laikraštis. Šias akcijas jis, tikėtina, irgi įsigijo kaip Kėdainių “kniaziaus” statytinis.
Vilniuje R.Ruškulis valdė buvusios “Kartono” gamyklos akcijas ir buvo jos direktorius, nors tikrasis akcininkas vėlgi – ponas iš Kėdainių. Kad šitai tiesa, nagrinėjant DP bylą teisme patvirtino buvusi kita DP buhalterė – Nijolė Steponavičiūtė. Beje, “Kartone” taip pat buvo kilęs atlyginimų vokeliuose skandalas.
Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius “Veidui” teigė , jog Valstybės saugumo departamentas ne kartą teikė komitetui duomenis, kad V.Uspaskichas dalį bendrovių valdo ne tiesiogiai, o per statytinius akcininkus. Tad tikėtina, kad ir mūsų čia aptariamų įmonių tikrieji akcininkai yra kiti.
“Man taip pat didelę nuostabą kelia tokios vaiduokliškos kontoros, kaip UAB “Makrogrupė”, kuriai priklauso koncertinė agentūra “Makrokoncertas”, – dėsto M.Širvinskas. – Pamenu, kartą dirbdamas “Ekonomikoje.lt” gavau užduotį parašyti apie vasaros muzikos festivalius ir koncertuosiančius garsiausius atlikėjus, bet niekaip negalėjau gauti interviu iš “Makrogrupės” atstovų. Pasiguodžiau V.Vonžutaitei. Ji iš karto ėmėsi tarpininkavimo ir reikalai pajudėjo”, – M.Širvinskas anuomet negalėjo atsistebėti, kas bendro yra tarp V.Uspaskicho dešiniosios rankos V.Vonžutaitės ir UAB “Makrogrupė”, kuriai priklauso VšĮ “Makrokoncertas”.
Beje, kaip mūsų savaitraštį neoficialiai konsultavo šou pasaulio žinovai, be VšĮ “Makrokoncertas” nė vienam šou ar kitos srities verslininkui nepavyko pačiam pasikviesti jokios Rusijos POP žvaigždės. Jos važiuoja tik kviečiamos per UAB “Magrogrupė” priklausančią VšĮ “Makrokoncertas”.
Dar viena smalsumą kelianti detalė – VšĮ “Makrokoncertas” neskelbia, kiek šioje įstaigoje dirba darbuotojų, tuo tarpu UAB “Makrogrupė”, besiskelbiančios kaip konsultacinė bendrovė, tedirba vos du darbuotojai. Vienas jų – abiejų šių įstaigų vadovas Arvydas Povilaika, o bendrovės veikla apima paslaugų spektrą nuo pramogų ir viešojo maitinimo iki solidžių verslo konsultacijų.
Bet čia įdomumas tik prasideda.
Taigi, kas iš tikro slypi už UAB “Makrogrupė”, kurios akcininkas yra Belize registruota bendrovė “Tristar procuctions LTD”.

Prieš tris mėnesius paskelbtos Darbo bei “Tvarkos ir teisingumo” partijų jungtuvės iširo, atsitrenkusios į partijų apačių nenorą prarasti pozicijas savivaldoje bei „tvarkiečių“ lyderio Rolando Pakso baimę, kad jis netaps jungtinės politinės jėgos vadovu.

Susirinkusi į neplanuotą posėdį “Tvarkos ir teisingumo” (TT) partijos taryba gegužės pradžioje paskelbė, kad derybos dėl susijungimo su Darbo partija (DP) stabdomos, nes partneriai nesilaiko nei pirminių pažadų, nei jungtuvių datos. Mat pagal pirminį pažadą, kurį R.Paksas gavo iš “darbiečių” lyderio Viktoro Uspaskicho vasario pradžioje, iškilmingos partijų tuoktuvės turėjo įvykti dar balandžio 27-ąją, o naujos partijos vadu patvirtintas R.Paksas.
Susiviliojęs V.Uspaskicho pažadais, R.Paksas metėsi į jo glėbį pats ir įkandin patraukė savo partiją, bet vietoje didžiausios Lietuvos partijos pirmininko posto gavo tik neaiškias kalbas apie demokratiškus lyderio rinkimus ir atvirą maištą saviškių gretose.

Viršūnių sąmokslas

Apie planuojamas DP ir TT jungtuves buvo paskelbta vasario 18-ąją, netrukus po to, kai Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teismas baigė liudininkų apklausą ir ėmė aiškėti, kad V.Uspaskichui už jam inkriminuojamus nusikaltimus gresia iki trejų metų kalėjimo. Jungtuvės skubintos, žadėta, kad „visos teisinės procedūros [dėl Darbo bei "Tvarkos ir teisingumo" partijų susijungimo] turėtų būti atliktos per 65 dienas, skaičiuojant nuo vasario 24-osios”. Esminis dalykas – naujosios politinės jėgos, kurią žiniasklaidos šmaikštuoliai netruko praminti „Darbotvarke“, pirmininkas turėjo būti rotuojamas kas dvejus metus: pirmiausia šis postas turėjo tekti R.Paksui, paskui V.Uspaskichui.
Nebuvo sunku apskaičiuoti, jog daug silpnesnės (DP per 2012 m. Seimo rinkimus surinko 2,7 karto daugiau balsų nei TT) politinės jėgos pirmininkas į jungtinės partijos pirmininko postą siūlomas todėl, kad V.Uspaskichas artimiausius dvejus trejus metus ketino praleisti įstaigoje su valdišku maitinimu. O iš jos išėjęs kaip tik prieš 2016-ųjų Seimo rinkimus, vėl imtųsi vesti partiją. Tuo tarpu R.Paksas, kaip „Darbotvarkės“ lyderis, galėjo tikėtis būti iškeltas didžiausios Lietuvoje partijos kandidatu per 2014-ųjų prezidento rinkimus.
Dabar tikriausiai nei V.Uspaskichas, nei R.Paksas atvirai nepasakys, apie ką juodu kalbėjosi, kokius pažadus vienas kitam dalijo ir kokias slaptas mintis puoselėjo tuos metus pusantrų, kuriuos, kaip juodu teigė, vyko derybos dėl jungtuvių. Faktas tas, kad tai buvo ne partijų, netgi ne partijų vadovybių, o dviejų gerokai gyvenimo apkultų politinių veikėjų asmeninis susitarimas. Netgi TT vicepirmininkas ir R.Pakso dešinioji ranka Valentinas Mazuronis tą dieną, kai pasklido gandas apie sutartą partijų susivienijimą, buvo priblokštas šios naujienos, nors netrukus tapo karščiausiu jungtuvių šalininku. Priešingai nei dalis kitų įtakingų „tvarkiečių“.
Beje, Darbo partijoje irgi atsirado nemaža įtakingų narių, kurie, pritardami pačiai susijungimo idėjai, visiškai nepritarė lyderių suderėtoms sąlygoms. V.Uspaskichui slapstantis Rusijoje partijai vadovavęs Kęstutis Daukšys buvo vienas pirmųjų, įgarsinusių sąlygą, kad „Darbotvarkės“ lyderis turi būti renkamas per suvažiavimą, o ne rotuojamas pagal pirminį susitarimą.

Maištas „apačiose“

Esminę galimo sklandaus DP ir TT susijungimo kliūtį politologai ir apžvalgininkai įvardijo iš karto, vos tik tapo aišku, kad partijos tikrai ketina jungtis, – tai postų jungtinės partijos vadovybėje, skyriuose, savivaldybėse ir kandidatų savivaldybių bei Seimo rinkimų sąrašuose dalybos. Abiejų partijų atstovai, ypač provincijoje, pasižymėjo nuožmia kova dėl valdžios, dažniausiai buvo minimi balsų pirkimo skandaluose, kai kurie, kaip “darbiečiai” Pinskai, netgi apgaudinėjo saviškius. Tikėtis, kad tokie nusileis per vietų dalybas svetimiems – nerealu. Taip ir atsitiko.
Pirmiausia sprogo TT, kurios vienas žymiausių provincijos vadų – Raseinių skyriaus pirmininkas Remigijus Ačas, po 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų formuodamas valdančiąją koaliciją, mieliau į ją priėmė konservatorius nei vietos Darbo partijos skyriaus atstovus. Apkaltinęs R.Paksą išdavyste jis paliko TT frakciją Seime ir kartu su savo bendraminčiais prašėsi į Eligijaus Masiulio vadovaujamą Liberalų sąjūdį.
Kitų skyrių pirmininkai ar savivaldybių merai audringų scenų nekėlė, bet aiškiai atmetė „darbiečių“ idėją, kad jungiantis pirmininkų postai būtų ne pasidalijami, bet renkami, lygiai kaip ir visos partijos vadovybės nariai. Gausesnė Darbo partija tokiomis aplinkybėmis būtų turėjusi neabejotiną pranašumą, o tikimybė, kad R.Paksas taptų jungtinės partijos vadu – lygi nuliui. Ties tuo viskas iš esmės ir pasibaigė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kas daro Lietuvą bananine respublika
Sarkastišku terminu “bananinė respublika”, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, lig šiol pašaipiai vadinamos atsilikusios, korumpuotų oligarchų valdomos valstybės. “Veidas” jau šešioliktą kartą balandžio pirmąją, melagių ir pašaipų dieną, trispalvių bananų ordinus prisega tiems, kurie Lietuvai trukdo tapti modernia vakarietiškos demokratijos valstybe.
Tarp ordininkų tradiciškai vyrauja politikai, o pastaruosius porą metų – dar ir bankininkai. Kandidatų gauti bananinius ordinus, deja, tik daugėja. Nes tikrai bananine valstybe galima virsti, kai į parlamentą politikai bando patekti nusipirkę kalinių balsus, o Vyriausiosios rinkimų komisijos narys neva “trolina” politikus, nuo kurių priklauso užsakymas jo firmai.

V.Uspaskichui, jo paties žargonu tariant, blyn, nekoks “vaizdzialis”, nors švietėsi kitaip. Štai Seimo rinkimų pirmajame ture “darbiečiams” laimėjus daugiausiai mandatų V.Uspaskichas priiminėjo sveikintojų delegacijas, skirstė postus.

Jis tikino, kad europarlamentaro mandatą aukos tik dėl premjero, Seimo pirmininko ar ministro posto. Prezidentė? Ji privalo laikytis Konstitucijos, aiškino save geriausiu premjeru vadindamas politikas.
Tačiau po antrojo rinkimų turo “darbiečiams” praradus rinkimų lyderio statusą “vaizdzialis” ėmė niauktis ne dienomis, o valandomis. Viktorui neliko vilties gauti nė ministro portfelio, nes Dalia Grybauskaitė reikalavo iš kandidatų nesuteptos reputacijos, o net rinkimams paskyręs beveik 119 tūkst. Lt, reputacijos nenusiplausi. Problema tapo ir tai, kad prezidentė pretendentus pasitikdavo klausimu „Do you speak English?“, o V.Uspaskichas iš jam užsienio kalbų kalba tik lietuviškai. Maža to, V.Uspaskichui nepavyko suderėti ir Seimo pirmininko posto, ir ne tik sau, bet ir savo sekėjui, teismų bendrasuoliui Vytautui Gapšiui.
Viktoro didybė traukėsi akyse, kai nepavyko ministrų “rankinukų” parūpinti nei savo ištikimajai Loretai Graužinienei, nei Virginijai Baltraitienei, o daugybę kitų siūlytų kandidatų, jei ne premjeras, tai prezidentė neprileido prie valdžios. Ką ten ministrų – lig šiol “darbiečiai” taip ir nesugebėjo įsiūlyti savo viceministro į Užsienio reikalų ministeriją, tuščia ir jų partijai priskirta viceministro kėdė Energetikos ministerijoje, mat paskirtasis viceministras buvo priverstas atsistatydinti dėl viešųjų ir privačių interesų supainiojimo.
Prarado V.Uspaskichas ir teisinę neliečiamybę, kad ir kokią jausmingą kalbą Seime suskėlė. Bet politiko arsenale buvo dar vienas atsarginis ėjimas juodosios buhalterijos byloje – sujungti Darbo bei “Tvarkos ir teisingumo” partijas. Nebus juridinio asmens – nebus ir ką bausti. Bet jei šis ėjimas pavyks, V.Uspaskichas liks ir be partijos pirmininko, o Seime – gal ir be frakcijos seniūno posto.
Tačiau teisme V.Uspaskicho Darbo partijos išnykimas negelbėja. Tad jam beliko vienintelė teisinė „neliečiamybė” – liga. Tiesa, jis sako, kad diagnozė kita, nei kilo įtarimų, mat toks kaip jo nosies šniurkščiojimas būdingas kokaino uostytojams. Bet ir iš ligos patalo vadovaudamas jis subūrė tarpparlamentinių ryšių su Rusija grupę ir tapo jos vadovu. Žinoma, prisimenant jo sprukimą į šią šalį nuo Lietuvos teisėsaugos, tinkamesnį vadovą sunku būtų rasti. Maža bėdų, “kniazius” liko ir be Kalnaberžės dvaro, mat dėl nepriežiūros valstybė jį nacionalizavo.
Blyn, nekoks “vaizdzialis”, žvelgiant iš Uspaskicho pusės. Bet visai viltingas iš normalios teisinės valstybės pusės.

Atimdamas iš sukčiavimu ir mokesčių slėpimu didžiausioje lig šiol politinės korupcijos byloje kaltinamų Darbo partijos veikėjų teisinę neliečiamybę, naujasis Seimas pasirodę esąs geresnis, nei iš pradžių atrodė ir padarė gerą kalėdinę dovaną visiems doriems Lietuvos piliečiams.

Gruodžio 21-oji pagal kaži kokį „Majų kalendorių“ turėjo būti pasaulio pabaiga. Kai ką ji ir ištiko – bent jau toks įspūdis susidarė matant, kaip, paskelbus balsavimo rezultatus, Darbo partijos lyderio Viktoro Uspasicho veidas keičia savo spalvinę gamą nuo sodrios, mėlynai raudonos Krekenavos agrofirmos „šlapiankos“, iki balzganos popieriaus, ant kurio surašyta „juodosios buhalterijos“ byla, spalvos. Visi partnerių įtikinėjimai, gąsdinimai, graudenimai, užkeikimai – viskas perniek. Už neliečiamybės atėmimą – 86 balsai. Likimo ironija – lygiai tiek, kiek ir sudaro valdančiąją koaliciją, tik štai iš valdančiųjų V.Uspaskichą ir jo ištikimus parankinius – Vitaliją Vonžutaitę ir Vytautą Gapšį –  be „darbiečių“parėmė tiktai kartą jau apsitapšnojusio Rolando Pakso „tvarkiečiai“ bei savo pirmą rimtą klaidą padarę Seimo naujokai lenkai.
Didžiausioji ir svarbiausioji valdžios partija – socieldemokratai – stebėtinai tvirtai laikėsi savo žodžio ir vieningai balsavo už neliečiamybės atėmimą. Šiuo, ko gera, netgi už 2013-ųjų valstybės biudžetą svarbesniu, klausimu sudarydama tikrą „vaivorykštės“ koaliciją su konservatoriais, liberalais ir trimis „Drąsos kelio“ nuėjusiais, kurių du – Aurelija Stancikienė ir Algirdas Patackas – tie patys vakarykščiai konservatoriai, tik laikinai sulindę po violetine vėliava.
Žinoma, kalėdinis balsavimas Seime dar nereiškia, kad V.Uspaskichui su bendrais garantuotai nušvito kalėjimo (už sukčiavimą stambiu mastu duodama iki 8 metų!) gultai. Teismas tebevyksta, advokatai dirba, dar visko gali būti. Netgi išteisinimas ar lygtina bausmė. Nors matant, su kokiu įniršiu ir desperacija iki paskutinės sekundės V.Uspaskichas kovojo Seime už savo neliečiamybės išsaugojimą, kyla mintis, jog jis gerai jaučia, kad šį kartą išsisukti nepavyks, pabėgti į Maskvą – irgi. Vien todėl, kad nevykėlių ten niekas nelaukia, o štai „nekaltai kaltas“ rusas politikas, su kuriuo vien už tautybę ir populiarumą paprastų žmonių tarpe susidorojo „lietuvių buržuaziniai nacionalistai“ – tiesiog kalėdinė dovanėlė Kremliaus propagandai. Be to, negalima atmesti tikimybės, jog ir Nacionalinio kredito unijos išvogimo byla galiausiai atves pas tuos pačius, „juodosios bhalterijos“ byloje teisiamus, darbiečius. Arba praplės teisiamų šios partijos veikėjų ratą.
Lygiai šis balsavimas nereiškia, kad Seime praėjusią savaitę susiformavusi „vaivorykštės“ koalicija (ir ne tik „darbiečių“ neliečiamybės klausimu, bet ir pora dienų anksčiau, balsuojant dėl biudžeto) išliks ilgam ar netgi atves prie Vyriausybės perforavimo.
Tačiau akivaizdu, jog po kalėdinio balsavimo tiek socialdemokratai žino, jog svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais jie negali pilnai pasitikėti savo oficialiais partneriais, bet visados gali tikėtis Seimo dešinės opozicijos paramos, tiek dešinioji opozicija žino, jog tam tikrais atvejais socialdemokratų žodžiu galima tikėti. Nežiūrint visų, prieš balsavimą garsiai reikštų, abejonių ir įtarinėjimų klasta vienas kitų adresu. Tai, vienu metu, gera žinia trims jau tradicinėmis tapusioms partijoms – socialdemokratams, konservatoriams bei liberalams ir bloga žinia vien lyderių pavardžių ar intereso pabūti valdžioje jungiamiems laikiniems politiniams dariniams. Nežiūrint to, kad formaliai valdančiojoje koalicijoje yra daugumoje, turėdami 48 balsus iš 86, darbiečiai, tvarkiečiai ir lenkai nebegali primeti savo valios socialdemokratams, nes šie nuo šiol visados galės tikėtis opozicijos paramos.
Atvirkščiai – po kalėdinio balsavimo jau socdemai galės primetinėti savo valią partneriams, primindami (kaip, pasakojama, atsitiko antradienį, po V.Uspaskicho suorganizuoto maišto balsuojat dėl biudžeto priėmimo datos), jog koalicija visados gali būti performuota, kadangi Andrius Kubilius su Eligijumi Masiuliu to tik ir laukia. Lygiai, kaip ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri šiame politinio žaidimo kėlinyje atliko svarbiausią – įžaidėjos – vaidmenį. Jeigu ne jos pradžioje beviltišku atrodęs užsispyrimas, reikalaujant neprileisti Darbo partijos prie Vyriausybės, jeigu ne jos „egazaminai“, kurių dėka iš kandidatų į ministrus buvo išmesti visi patyrę, V.Upaskichui asmeniškai atidavę politikai, jeigu ne tas cirkas, kurį iš pasiutimo, kad nepajėgia pasipriešinti D.Grybauskaitė valiai, surengė Darbo partijos lyderis, balsavimas dėl jo neliečiamybės Seime vargu ar būtų buvęs toks, koks buvo. Jeigu 2004-siais, po Seimo rinkimų, kuriuose daugausia balsų gavo Darbo partija, formuojant Vyriausybę V.Upaskicho ambicijas nugesino Algirdas Brazauskas (beje, irgi pasitelkdamas konservatorius, su kuriais socdemai pradžioje vedė derybas dėl „vaivorykštės“), tai dabar jo vaidmenį atliko D.Grybauskaitė. Iš esmės, prezidentė, kartu su socialdemokratais, padedama konservatorių ir liberalų, sužaidė su V.Uspaskichu lygiai tokią pačią partiją, kokią su juo 2004-2006 m. sužaidė socdemai ir socialliberalai, padedami Valdo Adamkaus ir konservatorių. Tiek, kad dabar, naudodamiesi kadaise įgyta patirtimi, visi žaidėjai žaidė žymiai tvirčiau ir greičiau, vos per kelias savaites pasiekdami iš esmės tokį patį rezultatą, kokį kadaise buvo pasiekę per kelerius metus. Galimas dalykas, kad V.Uspaskichas šitaip siuto dar ir todėl, kad matė, jog viskas rieda kartą jau įspaustomis vėžėmis, o jis nieko nesugeba pakeisti.
Aišku, kaip į vieną ir tą pačią upę negalima įbristi du kartus, taip ir dabar neverta ieškoti visiškų analogų su 2004-ųjų rudens – 2006-ųjų vasaros įvykiais. Ne tik todėl, kad V.Uspaskichui bėgti nebėra kur, o vienas iš to meto jo tramdytojų – buvęs Naujosios Sąjungos ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas dabar sėdi nudelbęs akis tarp darbiečių ir linksmina Seimą, gindamas Darbo partijos lyderį. Anuomet, statant į vietą V.Uspaskichą, be V.Adamkaus, A.Brazausko, A.Kubiliaus ir pastarųjų vadovaujamų partijų, dalyvavo dar viena, užkulisinė, jėga – Albino Januškos suburti vadinamieji „valstybininkai“, didele dalimi ir rašę žaidimo scenarijų. Apie tai, beje, savo gynybinėje kalboje Seime nemažai kalbėjo ir pats V.Uspaskichas. Tačiau „valstybininkai“ nuo politinės scenos jau pašalinti, o rezultatas – lygiai toks pats – Darbo partija, kaip ir jos lyderis, sėdi teisiamųjų suole. Tik šį kartą, regis, byla pasibaigs nuosprendžiu, o ne atsakovų gaudynėmis.
Tai rodo, kad Lietuvos politinis elitas vis gi išmoko savo pamokas, nebekartoja kadaise padarytų klaidų, užtai kūrybingai ir negailestingai taiko įgytus politinius įgūdžius. Taip pat – sugeba svarbiausiais klausimais rasti sutarimą ir priimti ne vien savanaudiškus, bet ir morale grįstus sprendimus. Net jeigu tikisi ateityje turėti iš to naudos. Betgi jeigu moralus elgesys ilgainiui neatsipirktų, niekas moraliai ir nesielgtų.

Jeigu moralus elgesys ilgainiui neatsipirktų, niekas moraliai ir nesielgtų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė “išbrokavo” per mažai būsimo Ministrų kabineto narių – duris derėjo parodyti dar mažiausiai trims pretendentams. Pusės viso pateikto Ministrų kabineto narių kompetencija ir reputacija kertasi su Konstitucijoje įtvirtintu atsakingo valdymo principu.

Per keletą pastarųjų savaičių politinė atmosfera šalyje įkaito iki virimo temperatūros – visuomenė susiskirstė į dvi frakcijas: aukštus moralinius ir profesinius reikalavimus pretendentams į ministrus keliančios prezidentės Dalios Grybauskaitės šalininkus bei naujosios valdančiosios daugumos gerbėjus, kuriuos įtikina Darbo partijos verkšlenimai, girdi, D.Grybauskaitė ignoruoja tautos valią ir neleidžia rinkimus laimėjusioms partijoms skirti į ministrus politikų, kuriems mandatą suteikė tauta.
Pirmiausia derėtų aiškiai pasakyti, kad nei prezidentė, nei remiantieji jos principingą laikyseną dėl ministrų moralinio veido ir kompetencijos rinkimų rezultatų nekvestionuoja. Tauta turi teisę rinkti tuos, kuriuos mano esant geriausius atstovauti jos interesams. Ir šie išrinktieji tautos atstovai gali užimti bet kuriuos parlamentinių komitetų vadovų ar Seimo vadovybės postus, į kuriuos juos skiria jų frakcijos ir tam pritaria atitinkamas skaičius Seimo narių.
Tačiau visame demokratiškame pasaulyje reikalavimai, keliami parlamentarams, nėra tapatūs reikalavimams, kurie keliami pretendentams į ministrus. Parlamentarui taikomi kur kas žemesni kvalifikaciniai kriterijai nei Vyriausybės nariui. Seimo nariui užtenka atitikti minimalius – pilietybės, teistumo, amžiaus cenzo reikalavimus.
Mat parlamentarų, nelygu šalis, paprastai būna šimtai (Lietuvoje – 141), todėl vieno parlamentaro galima padaryti žala nėra tokia juntama, kaip ministro, kurių būna vos keliolika (nesvarbu, kokio dydžio valstybė) ir kurie kuruoja visą didžiulę kokią nors sritį. Todėl jei į ministrus pateks neišmanėlis (neturintis aukštojo mokslo diplomo, nemokantis pagrindinių ES darbinių kalbų), nesuvokiantis savo valdomos srities subtilybių, prastos reputacijos ar net korumpuotas asmuo, jis padarys didžiulę ar net nepataisomą žalą visai valstybei. Ir čia neužtenka kaip Viktorui Uspaskichui su partijos “bičais” pasakyti: “Mes žinome kaip.”
Su šituo, beje, visiškai sutinka ir ilgametę parlamentinio bei diplomatinio darbo patirtį turintis socialdemokratas, paskirtojo premjero dešinioji ranka koalicijos derybose Juozas Bernatonis. Paklaustas, ar skiriasi kvalifikaciniai reikalavimai eiliniam Seimo nariui ir ministrui, J.Bernatonis atvirai dėstė: “Be abejo, skiriasi. Seimo narys yra renkamas tautos: kas gali būti Seimo nariu, apibrėžta Konstitucijoje ir įstatymuose. O štai ministrai yra skiriami ir turėtų būti tokie, kurie sėkmingai vadovaus savo valdymo sričiai.”
Deja, paskirtasis ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius apie tai nešneka.

Premjeras A.Butkevičius prisiėmė atsakomybę ir už nevykėlius

Seimo narys konservatorius, buvęs valstybės valdymo ir viešojo administravimo dėstytojas Kęstutis Masiulis primena, kad parlamentarai, pretenduojantys į ministrus, privalėtų ne tik gerai išmanyti sritį, kuriai pretenduoja vadovauti, bet ir turėti viziją, kaip ta sritis turi atrodyti, bei žinoti priemones, kaip jų įsivaizduojamo rezultato pasiekti. A.Butkevičiaus pateiktame Ministrų kabinete dalis ministrų gali nebent palaikyti esamą kuruosimos sistemos būklę, bet jokių pokyčių nepadarys, nes jie nėra proveržio ministrai. “Aišku, mums, kaip opozicijai, šis Ministrų kabinetas labai parankus – galėsime kritikuoti be sustojimo”, – ironizuoja prof. K.Masiulis.
Bet ar tikrai tokia Vyriausybė naudinga valstybei? Deja, ne.
“Paskirtasis ministras pirmininkas A.Butkevičius nesugebėjo pateikti viso suderinto kandidatų į ministrus sąrašo, – penktadienį vidudienį surengusi spaudos konferenciją paaiškino priežastį, kodėl užtruko naujosios Vyriausybės formavimas, šalies vadovė D.Grybauskaitė. – Ministras pirmininkas pateikė tik dvylikos ministrų kandidatūras, už kiekvieną iš jų prisiimdamas asmeninę atsakomybę. Pateiktame sąraše nėra socialinės apsaugos ir darbo bei švietimo ir mokslo ministrų pavardžių.”
Prezidentės vertinimu, ministro pirmininko pasirinkti kandidatai pagal kompetencijos lygį labai skirtingi: “Dalis jų atitinka tik minimalius reikalavimus, kurie būtini tiesioginiam pareigų vykdymui ir deramam Lietuvos atstovavimui užsienyje.”
Kartu šalies vadovė pridūrė: “Visiems kandidatams, nepriklausomai nuo partiškumo, buvo keliami vienodi reikalavimai.”
„Reikalavimai paskirtajam premjerui buvo pateikti Vyriausybės formavimo pradžioje. Galiu tik pakartoti: tai savo srities išmanymas, skaidrumas, sugebėjimas deramai atstovauti valstybei tarptautinėje erdvėje, europinės darbotvarkės supratimas, taip pat gebėjimas bendrauti bent viena iš trijų darbinių Europos Sąjungos kalbų”, – pabrėžė prezidentės vyriausioji patarėja Daiva Ulbinaitė.
“Kiekviename valstybės valdymo vadovėlyje pretendentams į ministerijų ar viso kabineto vadovus – be moralinių ir kvalifikacinių reikalavimų – keliamas dar ir “trijų E” kriterijus: lyderio energingumas, lyderio gebėjimas “energizuoti” kitus ir lyderio efektyvumas. Šitą kriterijų atitinka vos vienas kitas naujojo Ministrų kabineto ministras”, – apibendrina K.Masiulis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į Seimą leisti įstatymų po Viktoro Uspaskicho sparneliu atėjusios jo komandos narės – jaunos, energingos ir organizuotos, tačiau paženklintos ilgu įtarimų dėl įvairiausių sukčiavimų šleifu.
Iš karto po rinkimų nuskambėjęs prezidentės Dalios Grybauskaitės įspėjimas valdančiąją koaliciją formuoti be Darbo partijos nieko ypatingai nenustebino – šios partijos problema ne tik juodojoje buhalterijoje teisiamas Viktoras Uspaskichas, bet ir jo į Seimą atsivesta komanda, paskui kurią velkasi įtarimų dėl įvairių nusikaltimų šleifas: kartu su V.Uspaskichu juodosios buhalterijos byloje teisiami Vytautas Gapšys ir Vitalija Vonžutaitė, skandale dėl balsų pirkimo minimi Jonas Pinskus su žmona Živile Pinskuviene, Jolanta Gaudutienė, Sergejus Ursulis.
Įdomu, kad Darbo partijos vedlys Viktoras Uspaskichas į savo komandą sugeba pritraukti jaunų, protingų, iniciatyvių, tačiau moralinių skrupulų neturinčių žmonių. Taip kolegos bei pažįstami charakterizuoja ir naująsias Seimo nares – Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teisiamą V.Vonžutaitę ir darbiečio Jono Pinskaus antrąją žmoną Ž.Pinskuvienę. „Veidas“ domisi, kas iš tiesų šios naujosios tautos atstovės, į Seimą pakliuvusios kartu su Darbo partija ir ko galime iš jų tikėtis.

V.Vonžutaitė : nuo katalikiškos mokyklos auklėtinės iki įtarimos sukčiavimu

Kažin, ar 32 metų V.Vonžutaitė šiandien būtų Seime, jeigu ne kelis metus jai iš paskos besivelkanti Darbo partijos juodosios buhalterijos byla, kurioje jai pateikti įtarimai sukčiavimu dėl teisės aktus pažeidžiančios buhalterijos vedimo. Ši jauna moteris – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl dar 2008 metais teismui perduota byla iki šiol vilkinama. Neapsikentęs esą dėl jos sveikatos problemų nuolat atidedamų posėdžių, 2011 metais Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas netgi paprašė teismo jai skirti psichiatrinę ekspertizę, norėdamas sužinoti, ar kaltinamoji gali atsakyti už savo veiksmus.
Tačiau panašu, kad V.Uspaskichui besąlygiškai atsidavusios V.Vonžutaitės juodosios buhalterijos byla nieko nepamokė. Neseniai V.Vonžutaitė atsidūrė dar vieno skandalo dėl neteisėtos veiklos epicentre – buvęs „Ekonomika.lt“ žurnalistas Marijus Širvinskas atskleidė, kad „Balsas“ leidinių grupėje, kuri siejama su V.Uspaskichu, didžiąją dalį atlyginimo gaudavęs vokeliuose, o visam paradui diriguoja ir „Balso“ grupės leidinių turinį prižiūri ta pati V.Vonžutaitė.
Kaip katalikišką mokyklą baigusi ir rekolekcijose uoliai dalyvavusi jauna moteris pamynė visas mokyklos laikais puoselėtas vertybes ir atsidūrė teisiamųjų suole? Ją pažįstantys buvę kolegos ir bendrapartiečiai mano, kad jei ši veikli, organizuota ir iniciatyvi moteris turėtų tvirtą moralinį stuburą ir savo energiją būtų nukreipusi tinkama linkme, ji būtų pasiekusi daug. “V.Vonžutaitė greitai gali susigaudyti situacijoje, yra pakankamai imli, tačiau linkusi į neskaidrius veiksmus ir bandanti visur ieškoti būdų, kaip išgyventi“, – ją apibūdino vienas buvęs Darbo partijos narys. Buvęs bendrapartiečiai V.Vonžutaitę vadina taikliu šiuolaikinio ambicingo, į aršią konkurenciją įtraukto jaunimo pavyzdžiu – racionali, šalta, bet vardan savo tikslų visiškai paminanti bet kokias bendražmogiškas vertybes.
Kauno jėzuitų gimnazijoje dirbanti mokytoja Alma Gelbūdienė, buvusi V.Vonžutaitės klasės auklėtoja prisimena, kad Vitalija nebuvo pirmūnė , tačiau mokėsi gerai, buvo draugiška, mandagi. Baigusi mokyklą V.Vonžutaitė įstojo į Kauno technologijos universiteto vadybos ir ekonomikos specialybę ir tuo pat metu įsidarbino sporto klube „Conangym“. Jau tuomet aplinkiniai pastebėjo jos veiklumą, kurį pabrėžia ir visi ją pažįstantys. Jos buvęs kolega, treneris Remigijus Bimba prisimena, kad nors Vitalija buvo labai jauna, bet organizuota ir apsukri ne pagal savo metus. Tad pradėjusi nuo konsultantės V.Vonžutaitė pakilo iki direktorės pareigų.
Darbo partijos narys Antanas Makarevičius pasakoja, kad su V.Vonžutaite susipažino maždaug 2003 metais – jis tuo metu buvo Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos Kauno rajono direktorius, o V.Vonžutaitė – Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos Kauno miesto vadovė. Kaip toks jaunas ir be patirties žmogus galėjo atsidurti tokiose pareigose – neaišku, tačiau įdomu, kad tuo metu Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos prezidento pareigas ėjo Viktoras Uspaskichas. „Tokio energingo, imlaus žmogaus, kaip Vitalija, daugiau nemačiau. Kai pradėjome dirbti, jai buvo vos daugiau nei 20 metų, bet didžiausias verslininkas bendravo su ja kaip lygus su lygiu. Labai tuo stebėjausi. Ji labai komunikabili ir, atrodo, kad jai pastangų nereikia įdėti, kad darbą organizuotų, atrodo, kad savaime viskas vyksta“, – partijos kolegę liaupsino A.Makarevičius.
2003 metais spalį Darbo partijos įkūręs V.Uspaskichas netrukus atsivedė ir V.Vonžutaitę, kaip savo padėjėją visiems organizaciniams klausimams spręsti – ji organizuodavo susitikimus su rinkėjais, užsakydavo grupę koncertui ir t.t. Ilgainiui jos veiklos laukas plėtėsi, V.Vonžutaitė tapo Darbo partijos būstinės vadovo pavaduotoja, o partijoje jos įtaka ėmė augti – ji tvarkė visą sekretoriatą, turėjo priėjimą prie įvairios informacijos, bendravo su daugybe žmonių, partijos narių.
Ištikimybe, o taip pat ir bendru įtarimų šleifu anksti susisaisčiusi su Darbo partija ir jos lyderiu, V.Vonžutaitė nuo jos nebeatsitraukė – 2006-2007 metais padirbėjo taip pat Darbo partijos nariui priklausančioje įmonėje „Sabelijos prekyba“, o 2009 metais tapo “Horo.lt“ direktore. Oficialiai – valdė menkavertį horoskopų portalą, tačiau iš tiesų, kaip pasakojo buvęs „Ekonomika.lt“ žurnalistas M.Širvinskas, praktiškai ėjo ir „Balsas“ leidinių grupės direktorės, ir redaktorės, ir cenzorės pareigas. Ji net dalyvaudavo leidinių „Ekonomika.lt“ bei „Valstiečių laikraštis“ gamybiniuose susirinkimuose. Pati V.Vonžutaitė žurnalistams šių įtarimų nekomentuoja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Seimo rinkimai baigėsi, dabar prasideda linksmoji dalis – valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės formavimas. Kadangi komentaras rašytas dvi dienos iki rinkimų nakties, kuri partija – socialdemokratai ar konservatoriai – šventė juose pergalę ir tapo formuojamos naujosios valdžios branduoliu, nežinau. Bet neabejoju, jog tai šiandien daro viena iš šių dviejų partijų (gal netgi abi) – tikrai ne Viktoras Uspaskichas ir ne jo Darbo partija, po pirmojo Seimo rinkimų turo pernelyg smarkiai ir pernelyg anksti įsijautę į nugalėtojų vaidmenį. Tai jam ir pakišo koją.
Ketverius metus V.Upaskichas kentėjo ir tramdė savo natūrą: tyliai sėdėjo Briuselyje, kovojo dėl savo neliečiamybės išsaugojimo, visais būdais vilkino Darbo partijos „juodosios buhalterios“ bylą, tuo pat metu vaizduodamas tikrą, atsakingą valstybės politiką. Darbo partija, nors formaliai būdama opozicijoje Seime, tikrovėje tapo šešėline Vyriausybės rėmėja: ateidavo į paramą politinių krizių atvejais, drausmingai balsuodavo už valstybės pinigus taupantį biudžetą, už energetinius projektus, nė karto nesurengė interpeliacijų ar nepasitikėjimų nei kuriam ministrui, nei Vyriausybei. To dėka į Seimo rinkimų tiesiąją tiek Darbo partija, tiek V.Uspaskichas išėjo turėdami solidžių, patikimų politikų reputaciją. Politikų, su kuriais galima turėti reikalą ir kuriuos galima pripažinti „sisteminiais“ – lygiais galios žaidėjais su socialdemokratais, konservatoriais, liberalais.
Teliko mažmožis – gauti tą „sisteminių politikų“ pažymėjimą, kuris nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo pradžios išduodamas viename kabinete prie vieno stalo, už kurio sėdi Vytautas Landsbergis. Pirmą tokį pažymėjimą jis išrašė dar prieš Kovo 11-ąją, kuomet vienoje Vilniaus rinkimų apygardų nuėmė prieš Algirdą Brazauską keliamą Sąjūdžio kandidatą, tuo parodydamas, kad faktine Lietuvos valdžia jau buvę sąjūdiečiai pripažįsta nuo Maskvos atsiskyrusią kompartiją ir jos vadovus lygiais politinio lauko žaidėjais, vertais kartu kurti nepriklausomą valstybę. Tegu nelabai noromis, bet pripažįsta ir ima į draugę „vardan tos“.
Glėbys gėlių, kuriuo nešinas V.Uspaskichas prieš keletą metų Briuselyje atėjo sveikinti V.Landsbergio su gimtadieniu, parodė, jog Darbo partijos vadovas suprato, kur ir kam jis turi nusilenkti, norėdamas gauti nuodėmių atleidimą ir pripažinimą „rankaspaustinu“ politiku. Tegu nenoromis, bet pripažįstamu. V.Landsbergis tuomet nepasakė „taip“, bet kategoriško „ne“ irgi nebuvo, veikiau užuominos, jog dar per mažai padaryta nuodėmių atpirkimui. Paskui ir sekė V.Uspaskicho parama Vyriausybei FNTT krizės metu ir toks vieningas Darbo partijos parlamentarų balsavimas už Visagino atominės elektrinės projektą, kad netgi beveik sudarytos koalicijos partneriai socialdemokratai viešai išvadino šiuos konservatoriams parsidavusiais išdavikais ir kuriam laikui nutraukė draugystės sutartį. Atrodė, dar truputis ir „darbiečiai“ gaus savo istorinį šansą, juoba, kad sėkmingai ketverius metus Vyriausybei išvadovavusio ir partijos vidaus rinkimus laimėjusio Andriaus Kubiliaus žodis darėsi vis svaresnis, pakaktų gero pasirodymo per Seimo rinkimus ir jau jis, nebe V.Landsbergis, galėtų sėdėti už stalelio, prie kurio išduodami sisteminių politikų pažymėjimai. O A.Kubilius su V.Uspaskichu visai normaliai (kaip politikams) bendrauja dar nuo 2004 m. prezidento rinkimų.
Tam, kad įvyktų Darbo partijos metamorfozė iš „juodųjų Rusijos pinigų“ į „gerbtiną ir valstybę stabilizuojančią“ partiją, V.Uspaskichui reikėjo labai nedaug – nesusimauti per Seimo rinkimus ir išlaikyti tą patį, solidų, dalykišką toną, kaip ir prieš pirmąjį turą. Bet jis neištvėrė – sumovė ir rinkimus, ir prisišnekėjo tiek, kad netgi socialdemokratai, kurie tegu labai nenoromis (jų pirmininkas Algirdas Butkevičius nepamiršo, kaip 2005-siais V.Uspaskichas išmetė jį iš finansų ministro posto), bet jau vėrė savo glėbį Darbo partijai, suabejojo.
Per tas dvi savaites tarp pirmo ir antrojo Seimo rinkimų turų Darbo partija iš „valstybę stabilizuojančios“ virto „balsų pirkėjų“ partija. Tegu ne vieni darbiečiai pirko, bet būtent jie tai darė su lig šiol neregėtu, atviru įžūlumu, tarsi demonstruodami, kad jie yra toji jėga, kuriai viskas galima. Būtent tai ir sukėlė didžiausią visų pasipiktinimą, o ne tie keli tūkstančiai pirktų balsų, kurie vis tiek iš esmės neįtakojo Darbo partijos pergalės pirmajame ture fakto. Tačiau partija, pretenduojanti į sistemines, negali elgtis taip, kaip elgiasi kokie nors paksistai, kurie jau neabejotinai atsidūrė Lietuvos politikos paraštėje ir kuriems buvo suplanuota tapti tų pačių „darbiečių“ suvalgytais.
Tačiau ne vien tik balsų pirkimo skandalas (ir nedviprasmiški prezidentės Dalios Grybauskaitės, premjero A.Kubiliaus bei Vyriausios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko perspėjimai, jog jeigu ir toliau taip bus, pats rinkimų rezultatas gali būti anuliuotas, kartu su visais Darbo partijos pirktais ir nepirktais balsais) pakirto V.Uspaskichą. Iš tos laimės, kad jo partija laimi, žmogus tiek padaugino šventinių skysčių, jog ėmė atvirai dėstyti, ką galvoja apie energetinės nepriklausomybės projektus ir santykius su Rusija. Jam jau ir suskystintų dujų terminalo nereikia, ir atominę kartu su rusais statyti galima, ir santykius „visomis kryptimis“ gerinti reikės – tik duokit V.Uspaskichui premjero postą bei galimybę formuoti Vyriausybę. Todėl tokios galimybės jis ir negaus.
Ne tik todėl, kad po antro turo tikrai ne Darbo partija iškovojo daugiausiai Seimo narių mandatų. Todėl, kad tokius, kaip V.Uspaskichas, reikia mokyti ir statyti į vietą, idant neįsijaustų. Dėl to visiškai sutaria tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai, tiek liberalai. Netgi Valdemaro Tomaševskio lenkai – ir tie, suvokę, kas vyksta bei lygiai taip pat, kaip Darbo partija, norintys tapti pripažintais nacionaliniu mastu, nepanoro tiesti rankos V.Upaskichui. Sumovė jis savo šansą.

Kuri partija – socialdemokratai ar konservatoriai – taps naujosios valdžios branduoliu, nežinia. Bet tikrai ne Viktoras Uspaskichas ir ne Darbo partija.

Pirmojo Seimo rinkimų turo rezultatas suveikė kaip išblaivinantis vėjo gūsis, parodęs jaunimui ir didmiesčių gyventojams, kad sovietžmogiai ir jų mylimas Viktoras “Agurkichas” niekur nedingo.

Iš tikrųjų šis sekmadienis neparodė nieko naujo: žmogus, nemokantis lietuvių kalbos, besityčiojantis iš lietuvių tautos, iš paprasto dujotiekio suvirintojo mistiškai tapęs dujų importo tarpininku, vengiantis mokėti mokesčius Lietuvos valstybei, buvimą valdžioje išnaudojantis savo ir savo draugelių verslo reikalams pataisyti, meluojantis apie savo išsilavinimą, politinio prieglobsčio ieškojęs Rusijoje ir ten dergęs Lietuvos valstybę, rinkėjų balsus perkantis mainais už dešrą, bambalį ar ledų porciją, Lietuvos provincijoje yra “bičas Nr. 1”.
Tad, kur slypi V.Uspaskicho populiarumo mįslė? Kas ir kodėl jį atvedė į politiką? Ir, ko tikėtis iš šio populisto, jei jis ir jo autorinė Darbo partija vėl prieitų prie valdžios? – “Veido” žvilgsnis į V.Uspaskicho praeitį.

Nuo antrankių vėl gelbėjasi tautos atstovo mandatu
Jei ne Lukiškių gultų grėsmė, V.Uspaskicho, veikiausiai, niekados nebūtume matę politikoje. Jo žygis į didžiąją politiką prasidėjo 2000-aisiais, kai po Valstybės kontrolės ir prokuratūros tyrimo paaiškėjo, kad su Kėdainių verslininku V.Uspaskichu susijusi bendrovė “Jangila” nesumokėjo valstybei milijonų litų mokesčių ir galimai plovė pinigus.
Bet šioje vietoje stabtelkime ir darkart grįžkime į 1995-uosius metus, kai Lietuvoje lankantis “Gazpromo” prezidentui Remui Viachirevui ligtolinis dujų importo tarpininkas – SAF koncerno – prezidentas Gintautas Čepas buvo teisėsaugos sulaikytas trims dienoms ir, nors jam pateikti įtarimai dėl stambaus masto kontrabandos bei pinigų plovimo nepasitvirtino ir verslininkas netrukus buvo paleistas į laisvę, bet tiek laiko užteko, kad pastarasis netektų rusiškų dujų tarpininkavimo verslo. Mat valstybe valstybėje vadinamo “Gazpromo” prezidentas R.Viachirevas, netrukus sulaukė paties tuomečio Rusijos premjero Viktoro Černomyrdino skambučio. Šis sakė ką tik sulaukęs Lietuvos atstovų, kurie pateikė dosje apie G.Čepui inkriminuojamus nusikaltimus bei argumentavo rinktis kitą partnerį. Tad netrukus R.Viachirevas sukirto rankomis dėl dujų tiekimo Lietuvai su buvusiu Kėdainių dujotiekio suvirintoju V.Uspaskichu… Ir nuo to momento šis veikėjas ėmė turtėti ne dienomis, o valandomis.
Čia svarbu žinoti ir dar vieną faktą: tais pačiais 1995-aisiais V.Uspaskicho šeimos valdoma UAB “Vikonda” sudarė sandorį su tarptautine verslo bendrove “Jangila incorporated”, kuriuo perleido šiai bendrovei dujų tarpininkavimo verslą. Kaip vėliau nustatė Valstybės kontrolės revizoriai: “Jangila” iš „Vikondos“ perleistos ūkinės – komercinės veiklos nuo 1995 iki 1997 m. gavo beveik 271 mln. Lt pajamų. Tiesa, „Jangilos“ direktorius pajamas nuslėpė – neįregistravo “Jangilos” pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju ir nesumokėjo valstybei beveik 7,5 mln. PVM.
Tuo pat metu “Jangilos” atstovė Andželika Kristi Karalius daugybę kartų grynais pinigais paėmė daugiau kaip po milijoną litų iš šios bendrovės sąskaitų Ūkio banke. Teisėtvarkininkai tuomet įtarė, kad tokiu būdu milijonai litų buvo išplauti.
Galiausiai, išaiškėjo ir tai, kad bendrovė “Jangila” (kuri D.Britanijos Virginijos salų įmonių rejestre įregistruota 1995 m. ir, kurios vienintelis akcininkas ir vadovas buvo kėdainiškis Erlandas Petrūnas, o ūkinius – finansinius reikalus pagal įgaliojimą tvarkė minėta A.K.Karalius) Lietuvoje net nebuvo įregistruota.
Beje, prokuratūra šias neteisėtas veiklas tyrė itin principingai, tačiau padėtis pasikeitė po 2000-ųjų metų Seimo rinkimų, kai Kėdainių milijonierius, gelbėdamasis nuo kalėjimo grotų, “investavo” į konservatorių iš generalinių prokurorų išspirtą ir “tautos kankiniu tapusį” Artūrą Paulauską. Šis, V.Uspaskicho pinigais subūręs populistinę Naująją sąjungą, į Seimą pravedė ir Kėdainių “kniazių Viktorą”.
Netrukus naujos sudėties parlamentas pakeitė generalinį prokurorą, žemesnieji prokurorai irgi “atsipalaidavo”: visus aukščiau minėtus veiksmus perkvalifikavo į administracinius nusižengimus ir baudžiamąją bylą nutraukį. O galiausiai suėjo ir administracinės atsakomybės senaties terminas.
Beje, “Jangilos” bylos peripetijas iki smulkmenų žino ir šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Mat ji, būdama finansų ministre, kartu su Valstybės kontrolės skyriumi surinko informaciją, iš kurios teisininkai ir buvo padarę išvadą: jog yra pagrindas su „Jangilos“ veikla susijusius asmenis įtarti nusikalstama veikla, numatyta net penkiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose.
Tą patį scenarijų matome ir šiandien: prokuratūra dar 2006 m. gegužę pradėjo tyrimą dėl V.Uspaskicho vadovaujamos Darbo partijos “juodosios buhalterijos” ir valstybei nesumokėtų 8 mln. Lt mokesčių. Ši byla teisme jau puspenktų metų, bet posėdžiai nuolat atidedami neva dėl kaltinamųjų sveikatos, gynėjų nedalyvavimo, jų keitimosi bei dėl pagrindinio kaltinamojo viražų su teisiniu imunitetu.
Tiesa, šįkart kaltinimai pateikti ne tik V.Uspaskichui su partijos bendrais, bet ir pačiai Darbo partijai. Ir, kaip žiniasklaidai yra sakęs Valstybės kaltintojas, Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas, jeigu teismas priimtų apkaltinamąjį nuosprendį, partijai grėstų likvidavimas…
Tuo tarpu politikai pastebi, kad, nors be partijos struktūrų Viktoras būtų niekas, jam pačiam didžiausią baimę kelianti perspektyva – atsidurti priešingoje nei parlamentas gatvės pusėje (čia yra Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas – J.K. past.). Užtat jis žūtbūt siekia dalyvauti formuojant valdančiąją daugumą ir numarinti šią bylą kaip kad buvo numarinti “Jangilos” reikalai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.