Nors Darbo partija pirmauja apklausose, bet jos lyderis Viktoras Uspaskichas elgiasi, tarsi būtų teisėsaugos ir didžiųjų politikos žaidėjų užspeistas į kampą, o ne kaip įsivaizduojamas Seimo rinkimų nugalėtojas, pretenduojantis į Vyriausybės vadovo postą.

Kaip dera elgtis politikui, kuriam sociologinės apklausos jau pusmetį žada pirmą vietą spalio mėnesį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, o įvairūs politologai bei apžvalgininkai viešai svarsto, kas bus jam tapus Vyriausybės vadovu? Juoba politikui, kurio ryžtingi veiksmai neseniai stabilizavo ir nuo griūties išsaugojo esamą Vyriausybę, o jo vadovaujamos partijos balsai Seime lėmė Vyriausybės teiktų strateginių energetinių įstatymų paketo priėmimą?
Toks politikas turėtų aiškinti, kaip jis rudenį vairuos valstybės ekonomiką per numanomos antros finansinės krizės audras, kaip jis praktiškai įgyvendins strateginius energetinius pertvarkymus, kuriems ką tik pritarė jo partija. Svarbiausia, jis turėtų būti kaip galima atviresnis visai žiniasklaidai ir spinduliuoti pasitikėjimą savimi, kad įtvirtintų apklausų rodomą populiarumą. Mat iššvaistyti jį per iki rinkimų likusius beveik tris mėnesius nėra sudėtinga.
Bet ar taip elgiasi Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas, kuriam tarsi ir žadama toji pergalė? Atvirai sakant, jo irzlus, kažin kokios nuoskaudos visam pasauliui kupinas kategoriškas atsisakymas bendrauti su jo politinį profilį kuriančiu “Veidu” smarkiai nustebino.
Juk dar visai neseniai V.Upaskichas pakankamai atvirai ir noriai, tegu ir tradiciškai pabambėdamas “vis tiek parašysite, kaip jums reikia”, kalbėjo su mūsų savaitraščio žurnalistais. Ir nieko tokio, kas galėtų būti įvardyta “šiukšlių gaminimu”, per tuos pusantro mėnesio apie jį nesame rašę (nors, žinia, nesame ir ditirambų skyrę).
Panašų irzlų, piktą V.Uspaskicho bendravimą su žurnalistais teko matyti ir patirti tik prieš dešimtmetį, kai jis, dar naujokas Seime, staiga suvokė, kad žurnalistai gali ne tik malonius klausimus pateikinėti. Bet nuo to laiko prabėgo daug metų, per kuriuos politikas savo kailiu patyrė, kad  žurnalistus vadinti “tūpais” žalinga, tad ir neprotinga. Tad kas gi dabar atsitiko?

Priminė, kur jo vieta

Paaiškinimas peršasi vienas – V.Uspaskichas staiga suvokė, kad visi jo nuopelnai valdančiajai koalicijai politinio elito akyse neatperka Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byloje pridarytų nuodėmių. Tad netgi jeigu iki Seimo rinkimų teismas nespės priimti nuosprendžio ir politikas vėl įgis imunitetą, tai dar nereiškia, kad jį (kaip ir jo partiją) apskritai įleis į Vyriausybę.
Praėjus vos savaitei po “atominio” balsavimo Seime, kurio metu būtent Darbo partijos balsai (juos V.Upaskichas buvo pažadėjęs premjerui Andriui Kubiliui dar kovo mėnesį) lėmė ketverius metus brandinto Vyriausybės projekto sėkmę, nugriaudėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimas: “Kol vyksta teismo procesas (Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byla) nenoriu minėti konkrečių asmenų, kad tai nebūtų suprasta kaip kokia nors įtaka bylai. Tačiau jei partija nori aktyviai dalyvauti politikoje formuojant Vyriausybę, tai neturėtų taip atvirai vilkinti bylos. Jei partija yra sąžininga – nėra ko slėpti ir bijoti. O toks demonstratyvus bylos vilkinimas, kokį matėme pastaruoju metu, garbės partijai nedaro.”
Kaip šlapiu skuduru V.Uspaskichui per veidą: neužsimiršk, vyre, nevaizduok čia Vyriausybės gelbėtojo ir būsimo jos vadovo – virš tavęs ir tavo partijos kabo 24 mln. Lt vertės kaltinimas. Kol byla nebaigta – nebus Vyriausybėje nei tavęs, nei taviškių!
Tokia, beje, ne vien D.Grybauskaitės pozicija. Socialdemokratai, kurių pirmininkas Algirdas Butkevičius dar nepamiršo savo susikirtimo su kadaise galingu ir įtakingu ūkio ministru V.Uspaskichu, kai turėjo atsisakyti finansų ministro portfelio, taip pat nedega nė menkiausiu noru matyti jį ne tik Vyriausybės vadovo poste, bet net ir kaip partnerį Seimo rinkimuose.
Tad pasinaudoję formaliu pretekstu – Darbo partijos parama A.Kubiliaus Vyriausybės energetiniams projektams – socialdemokratai paskelbė nutraukią prieš kelis mėnesius sudarytą priešrinkiminį susitarimą, kurį apžvalgininkai jau buvo pradėję vadinti būsimos valdančiosios koalicijos sutartimi.
V.Uspaskichui tai buvo trigubas smūgis. Viena, jam dar kartą ir labai nedviprasmiškai priminta, kad per penkiolika aktyvaus dalyvavimo politikoje metų jis taip ir netapo savas tiems, kurie politiką lemia.
Antra, jam priminta, kad Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byla nėra nurašyta. Ir nors teisėjai pačiame jos nagrinėjimo įkarštyje (visai atsitiktinai, kaip tik artėjant balsavimui dėl “atominių” projektų) išėjo vasaros atostogų, bet juk rudenį grįš ir galbūt išnagrinės bylą dar iki rinkimų?
Trečia, ambicingiems Darbo partijos nariams parodyta, kad esminė kliūtis, neleidžianti jiems dalyvauti Vyriausybės veikloje, – tai V.Uspaskichas, nors ir labai stengęsis, bet taip ir nesugebėjęs per aštuonerius metus įvesti juos į politinio elito gretas.
Ne veltui tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai jau kuris laikas pabrėžia, kad Darbo partijos parlamentarų dauguma – rimti, atsakingi politikai, su kuriais rasti bendrą kalbą kur kas lengviau nei su jų šešti metai nuo teisėsaugos tai “Gazpromo” daugiabutyje Maskvoje, tai Europos Parlamente Briuselyje besislapstančiam lyderiui.

Verslas be politikos būtų žlugęs

Paprasčiau tariant, V.Upaskichui buvo dar kartą priminta, kad jis, nepaisant visų jo gabumų, populiarumo, pinigų ir per penkiolika metų įvairių pakraipų bei lygio padarytų paslaugų politikams, tėra politinio paribio žaidėjas. Atvirai sakant, tiesiog nevykėlis, kuris kartą, per 2004-ųjų Seimo rinkimus, aukštai šokęs po metų kietai ir žemai krito, o visas jo vėlesnis spurdėjimas jau vyko pagal didžiųjų politikos žaidėjų: socialdemokratų, Albino Januškos “valstybininkų”, dabar – konservatorių, brėžiamą liniją.
V.Uspaskicho karjera verslo ir politikos srityje galėjo būti padaryta tik tokioje nedidelėje, pereinamo periodo iš socializmo į rinkos ekonomiką sunkumų kamuojamoje valstybėje kaip Lietuva.
Prieš porą dešimtmečių eilinis suvirintojas, dirbęs tiesiant dujotiekį, vos per kelerius metus tapo milijonieriumi ir Rusijos koncerno “Gazprom” tarpininku tiekiant Lietuvai dujas. Tačiau toji 1995-ųjų sėkmė, kai ligtolinis tarpininkas, vėliau bankrutavusio SAF prezidentas Gintautas Čepas buvo teisėsaugos sulaikytas kaip tik “Gazpromo” prezidento Remo Viachirevo vizito Lietuvoje metu, buvo bene vienintelė tikra sėkmė per visą Darbo partijos lyderio karjerą. Nors po trijų dienų G.Čepas buvo paleistas, jo verslas jau buvo V.Uspaskicho rankose.
Būtent iš tarpininkavimo perkant dujas V.Uspaskichas ir susikrovė savo milijonus. Bet vėliau “dujiniai” pinigai buvo investuoti, švelniai tariant, ne į didelę pelno maržą turintį verslą. V.Uspaskichas supirkinėjo maisto perdirbimo įmonių, kurių produkciją paskui gabendavo į Rusiją, akcijas, bandė sukurti nuosavą prekybos tinklą (nes būtent mažmeninė prekyba yra labai pelninga) “Vikonda”, kuris vienu metu netgi bandė mesti iššūkį tuo metu pradėjusiai kilti “Vilniaus prekybai”. Kas nors dar mena, kas iš to išėjo?
“Vikondos” prekybos tinklas seniausiai yra bankrutavęs ir jį primena nebent vienas kitas apgriuvęs buvusio prekybos centro pastatas. V.Uspaskicho maisto perdirbimo įmonės, iš kurių garsiausios “Krekenavos agrofirma” ir Kėdainių konservų fabrikas, savo laiku išsilaikė ir modernizuotis sugebėjo tik todėl, kad 2003 m. savitu būdu sugebėjo gauti kone 20 proc. tuo metu Lietuvai Europos Sąjungos skirtos SAPARD paramos žemės ūkiui.
Prisiminkime, kad tuo metu V.Uspaskichas buvo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku. Be to, keleriais metais vėliau, politikui savo sukurtą Darbo partiją atvedus į pergalę Seimo rinkimuose ir tapus ūkio ministru, Lietuva įvedė importo apribojimus konservuotiems agurkams, konkuruojantiems su Kėdainių konservų fabriko produkcija. Paprasčiau tariant, jei ne labai laiku atsiradusi parama iš šalies, V.Uspaskicho žemės ūkio produktų perdirbimo verslas dienas greičiausiai būtų baigęs taip pat kaip ir “Vikondos” prekybos tinklas.
Ne ką geriau V.Uspaskichui sekėsi ir politinis verslas. Pirma investicija į tuo metu labai perspektyvaus kandidato į prezidentus Artūro Paulausko rinkiminę kampaniją lauktų rezultatų nedavė, tad ginant savo milijonus nuo teisėsaugos jam teko kreiptis paramos į socialdemokratus.
Kartu jis ėmė aktyviai dalyvauti kuriant Naująją sąjungą (jos likučius kartu su A.Paulausku neseniai prijungė prie Darbo partijos, gaudamas neblogai išplėtotą rajoninių skyrių tinklą), kuri per 2000-ųjų Seimo rinkimus gavo nemažai balsų, bet lauktosios valdžios – ne.
Iš Naujosios sąjungos perėmęs Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko postą, jis ilgai greičiau vaizdavo įtakingą politiką, nei toks buvo. Taip, jo deklaruoti dešimtys milijonų litų darė įspūdį, tad prie V.Uspaskicho kabineto durų nuolat tęsėsi prašytojų eilės. Tačiau kaži kokiu poveikiu valstybės ekonomikai jis tikrai negalėjo pasigirti.
Kaskart V.Uspaskicho iniciatyva buvo pasmerkta žlugti. Nepaisant didelių pastangų ir senų ryšių su “Gazpromo” vadovybe, Vyriausybės atliktas “Lietuvos dujų” privatizavimas įvyko ne pagal jo schemas. Dar daugiau,  įtakingi politikai, susirinkę iš premjero Algirdo Brazausko lūpų išgirsti, kaip “Lietuvos dujos” bus privatizuotos, nespausdintinais V.Uspaskicho gimtosios kalbos žodžiais buvo pasakę, kad šis privatizavimui įtakos neturės.
Kiek vėliau, 2005-aisiais, politikas savo iniciatyvą nukreipė į naftos verslą, tačiau jo pastangos “Mažeikių naftos” akcijas parduoti kompanijai iš Tiumenės TNK taip pat pasibaigė fiasko – jos atiteko “Jukos”.
Žlugti buvo pasmerktas netgi toks, regis, nereikšmingas jo siekis tarpininkauti, kad privatizuojamas Kauno “Stumbras” atitektų Latvijos alkoholio įmonei “Rigas balzams”, priklausančiai prieštaringai vertintai Rusijos kompanijai SPI. Koncerno “MG Baltic” ir tuomečio prezidento Rolando Pakso įtaka pasirodė esanti stipresnė. Seime netgi sklandė gandai, esą V.Uspaskichui tekę grąžinti komisinius, gautus iš konkursą pralaimėjusio pirkėjo.

Ant “juodosios buhalterijos” kabliuko

Tuomet V.Uspaskichas pradėjo savo didžiausią politinio verslo projektą – Darbo partijos kūrimą. Jis ėmėsi, kaip daug kam tuo metu atrodė, kraštutinių, iracionalių veiksmų – rengti referendumą dėl rinkimų sistemos pakeitimo. Tačiau šis, nors ir nepavykęs, V.Uspaskicho žingsnis davė jam dvigubą naudą: pirma, privertė kitus politikus atkreipti į jį dėmesį, antra, pasitelkęs verslo vadybos principus, profesionaliai kuriamus viešuosius ryšius jis netruko sukurti Darbo partiją, kuri dar netgi nebūdama oficialiai įregistruota šoko į populiarumo viršūnes.
Bet 2004-ųjų Seimo rinkimai, kurie formaliai baigėsi Darbo partijos pergale, iš tikrųjų buvo kelias į visišką pralaimėjimą: keturios dešimtys Seimo narių mandatų, kuriuos iškovojo V.Upaskicho partijos nariai, buvo per mažai Vyriausybės kontrolei perimti. Bet kartu per daug, kad didieji politikos žaidėjai nebekreiptų dėmesio į turtingą, ambicingą, bet menkai išsilavinusį ir geromis manieromis (tiesiogine ir perkeltine prasme) nepasižymintį išsišokėlį.
Valdžia V.Uspaskichui teko dalytis su A.Brazausko vadovaujamais socialdemokratais, Naująja sąjunga bei su šiomis partijomis pamažėl suaugančiais “valstybininkais”. Visi jie dar Seimo rinkimų pirmo turo išvakarėse “Draugystės” viešbutyje vykusiame furšete susitarė pirma priimti V.Uspaskichą į valdžios laivelį, o paskui, ištaikius progą ir sukompromitavus, švystelėti už borto.
Taip ir buvo padaryta. Pirmiausia buvo sukeltas triukšmas dėl netikro V.Uspaskicho diplomo, vėliau – dėl verslo susitarimo su Maskvos miesto Vyriausybe. Prezidento Valdo Adamkaus spaudžiamam V.Upaskichui 2005-ųjų vasarą teko atsistatydinti, bet, užuot pripažinęs pralaimėjimą, jis nutarė atsirevanšuoti.
Taigi 2006-ųjų pavasarį duoda lemiamą mūšį – išverčia iš posto Seimo pirmininką A.Paulauską, reikalauja, kad A.Brazauskas suteiktų Darbo partijai Vyriausybės kontrolę, ir grasina interpeliacija prezidentui V.Adamkui.
Didieji žaidėjai kerta atsakomąjį smūgį – į dienos šviesą ištraukiama dar 2004-ųjų rudenį Valstybės saugumo departamento pradėta rinkti Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byla. Supratęs, kad mūšį pralaimėjo, V.Uspaskichas gelbėjasi bėgdamas į Maskvą.
2006-ųjų vasara –  galima sakyti, Darbo partijos lyderio savarankiškos politinės veiklos pabaiga. Nuo tada jis didiesiems Lietuvos politikos žaidėjams jau įdomus tik kaip politinis instrumentas, galintis daug papasakoti (arba, jei reikia, nepapasakoti) apie pinigų keliones aukščiausiuose Lietuvos valdžios ešelonuose. Įskaitant ir kaip bei už kokias paslaugas V.Uspaskicho įmonių darbuotojai susimetė prezidento V.Adamkaus rinkimų skoloms padengti.
Nors 2008-ųjų Seimo rinkimus socialdemokratai ir Naujoji sąjunga (kartu su jais ir “valstybininkai”) pralaimėjo, V.Uspaskichui nuo to lengviau nepasidarė – Darbo partijos “juodosios buhalterijos” kontrolė perėjo į konservatorių ir jų lyderio A.Kubiliaus rankas.
Peržiūrėjus pastarųjų ketverių metų Seimo Darbo partijos frakcijos ir V.Uspaskicho darbus, o ne žodžius, galima nustebti – pasirodo, formaliai būdami Vyriausybės opozicijoje, iš tikrųjų jie buvo vienais ištikimiausių valdančiosios koalicijos rėmėjų. Abi didžiosios jos krizės – tiek 2009-ųjų rudenį, kai pradėjo maištauti ir skilo Arūno Valinsko partija, tiek 2012-ųjų pavasarį, kai maištą sukėlė Algio Čapliko liberalcentristai, – buvo suvaldytos Darbo partijos pastangomis.
Abiem atvejais V.Uspaskichas tiek viešais pasisakymais, tiek savo partijos atstovų balsais nedvejodamas paremdavo Vyriausybę. Beje, po 2011-ųjų Savivaldybių tarybų rinkimų jis darė viską, kad Vilniaus mieste į valdančiosios koalicijos sudėtį patektų ir konservatoriai, bet nepavyko. Greičiausiai nulėmė Artūro Zuoko atoveiksmiai.
Tai, kad V.Uspaskichas lig šiol neišmestas už didžiosios politikos borto – greičiausiai ne jo paties, o didžiųjų žaidėjų nuopelnas. Tiek socdemams, tiek konservatoriams reikia “protesto elektorato” balsų, kurių jie patys nesugeba surinkti, bet be kurių nepavyksta formuoti valdžios. Tad tai iš esmės pavesta V.Uspaskichui ir Darbo partijai, su kuriais galima dalykiškai susitarti už valdančiajam elitui priimtiną kainą. Juk būtent taip nuo sena priimta Europos demokratinėse šalyse.

Anksčiau Lietuvoje turėjome vieną politiką, prie kurio, kaip prie žąsies vanduo, nelipdavo joks juodulys, jokia neigiama etiketė, – tai Algirdas Brazauskas; dabar turime kitą – Viktorą Uspaskichą.

Įklimpęs ir prisidirbęs jis iki viršugalvio, bet tame purvyne plaukioja virtuoziškai, ir nemažai daliai rinkėjų atrodo, kad yra visiškai nesusitepęs: visi diplomai, juodosios buhalterijos, algos vokeliuose, bėgimai į Rusiją jau seniai užmiršti.
Šiaip jau V.Uspaskichas nebuvo pirmas, kai Dievas intelektą dalijo, tačiau ir be to jis sugeba pergudrauti didžiumą intelektualiojo mūsų visuomenės elito. Tiesą sakant, universitete jis netgi galėtų skaityti paskaitų kursą “Kaip tobulai išsiskalbti tamsią savo biografiją”.
Net ir pradėjęs eiti politikos pradžiamokslį jis šluostydavo nosį visiems konkurentams ir oponentams. Nemažai žurnalistų manydavo, kad kas jau kas, bet jie radijo ar televizijos laidoje tikrai sudirbs tą netašytą suvirintoją. Išeidavo viskas lygiai atvirkščiai, ir laidą V.Uspaskichas palikdavo triumfuodamas, o sociologai su nuostaba stebėdavo kylančius jo reitingus.
Dabar V.Uspaskichas politikoje, žinoma, jau ne piemuo, tačiau po rinkimų atrodė, kad konservatoriai jį sutaršys su visais nageliais ir rageliais. Nieko panašaus neįvyko. Artėjant rinkimams ėmė aiškėti, kad “darbiečiai” ir konservatoriai, pasirodo, yra netgi draugai, nors anksčiau vieni į kitų pusę tik nusispjauti galėdavo.
Konservatoriai dabar gali aiškinti, ką tik nori, – jie liko su ilga nosimi. Be to, užsitarnavo ir partijos, kuri sutartis pasirašinėja nors ir su pačiu velniu, vardą. Ant balto žirgo išjojo ne Andrius Kubilius, laimėjęs pirmą mūšį dėl naujos atominės elektrinės statybos, o V.Uspaskichas, Darbo partijos byloje sugebėjęs viską sudėlioti sau maksimaliai naudingai: kažkas serga, teisėjai atostogauja tiesiog mėnesiais, o pati byla jau beldžiasi į senaties vartus. Ar galėjote pagalvoti, kad V.Uspaskichas visiškai nekaltas ir, priešingai nei Rolando Pakso, net jo aplinka nekalta. Apskritai kaltų čia nėra ir net bėgti į Maskvą visai nereikėjo.
Žvelgiant į viražus mūsų politikos padangėje ryškėja išvada, kad gyvenimas tiesiog neteisingas: A.Kubilius yra itin mandagus, valstybiškai mąsto ir nėra pavogęs nė lito, bet gerbėjų turi niekingai mažai, o priešų – ištisas gvardijas, ir net yra tapęs daugumos lietuvių ištinkančių bėdų bei nelaimų atpirkimo ožiu, o štai V.Uspaskichas – “gerietis”, nesvarbu, kad lietuvius yra išvadinęs nevykėliais, nemokančiais valdyti valstybės, o dirbdamas ūkio ministru pademonstravęs maksimalų neprofesionalumą ir neskaidrumą.
Bet iš tikrųjų niekas čia nekaltas – tik trumpa nemažos dalies rinkėjų atmintis ir jų nesibaigiantis noras klausytis ir klausytis populistų čiulbėjimo, tiksliau – pasakų. Ir blogiausia, kad tie klausytojai nesupranta, kad iš jų elementariai tyčiojamasi. O valstybiškai mąstantiems politikos profesionalams dar ilgai teks laukti mažne pusės Lietuvos rinkėjų atsikvošėjimo. Ir laukti anapus Seimo ir Vyriausybės durų.

Vilniaus apygardos teismui liko keturi mėnesiai išnagrinėti ir priimti nuosprendį Viktoro Uspaskicho bei jo vadovaujamos Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, nes po Seimo rinkimų pagrindinis kaltinamasis tiesiog ramiai lauks senaties.

Pastarosios naujienos iš Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą nagrinėjančio Vilniaus apygardos teismo tokios: kreiptasi į sveikatos apsaugos ministrą Raimondą Šukį, kad šis organizuotų vienos Vilniaus privačios klinikos, nuolat išduodančios kaltinamajai Vitalijai Vonžutaitei ligos pažymas, patikrinimą. Mat tomis pažymomis mojuoja kaltinamosios gynyba, motyvuodama jos nuolatinį nedalyvavimą teismo posėdžiuose. Objektyvumo dėlei vertėtų patikrinti ir tas medicinos įstaigas, kuriose gydosi advokatai bei teisėjos, mat Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos dalyvių sergamumas jau seniai viršijo visas sveiko proto ribas. Kaip ir pati bylos nagrinėjimo trukmė.

Byla trunka aštuonerius metus

Žiūrint formaliai, Darbo partijos ir jos vadovo Viktoro Uspaskicho byla trunka daugiau nei ketverius metus. Tačiau įvertinus visas aplinkybes reikia sakyti, kad ji trunka jau aštuonerius – nuo 2004-ųjų pavasario, kai dar Vytauto Damulio vadovaujama Valstybės saugumo departamento VSD Kontržvalgybos valdyba surinko pradinę medžiagą apie Darbo partijos juodąją buhalteriją. „Ikiteisminis tyrimas dėl V.Uspaskicho buvo padarytas Antrosios (kontržvalgybos) valdybos parengta medžiaga. Visa tai mes galėjome padaryti jau prieš porą metų turėdami visus tuos duomenis, nes jų nepadaugėjo“, – 2006-ųjų rudenį VSD veiklą tyrusiai Seimo komisijai liudijo vienas kontržvalgybos pareigūnų.
Tačiau komanda realizuoti turimą medžiagą į VSD atėjo tik 2006-ųjų gegužę – praėjus mėnesiui po to, kai gavus V.Uspaskicho nurodymą Darbo partijos balsais buvo nuverstas Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Gegužės 19-osios pavakarę VSD užgriuvo Darbo partijos būstinę Vilniuje. Kontržvalgybos valdybos viršininko pavaduotojo Kastyčio Braziulio pastabumas pareigūnams padėjo sučiupti būstinės darbuotoją, kuri savo automobilio bagažinėje bandė slėpti dėžę su Darbo partijos juodosios buhalterijos dokumentais.
Vis dėlto, atrodytų, sėkminga prokuratūros bei VSD operacija prieš vieną įtakingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų to meto politinių jėgų iš tikrųjų žlugo, mat kratos išvakarėse pagrindinis įtariamasis V.Uspaskichas lyg tyčia išvyko atostogauti į Rusiją – aplankyti giminaičių. Atsižvelgiant į visas vėliau išaiškėjusias aplinkybes galima manyti, kad V.Uspaskichas buvo iš anksto perspėtas, veikiausiai pačių operacijos užsakovų: turtingiausią to meto politiką norėta tiesiog pamokyti ir sukompromituoti. V.Uspaskichas, daug žinojęs apie svarbiausių to meto politinių figūrų – Algirdo Brazausko, Artūro Paulausko, Albino Januškos „valstybininkų“ finansavimo užkulisius, visiems buvo daug patogesnis tremtyje Maskvoje, nei teisme Lietuvoje. Vien jo slapstymasis Rusijoje darė nepatikimus bet kokius „demaskavimus“, kuriais V.Uspaskichas tuo metu viešai grasino.

Teisėsauga laukia politinio aiškumo

Šis istorinis ekskursas būtinas, kad prisimintume Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos atsiradimo aplinkybes ir suvoktume, jog čia ir slypi šios bylos ilgaamžiškumo bei nemarumo paslaptis: nors visos V.Uspaskichui ir kitiems teisiamiesiems inkriminuojamos finansinės machinacijos veikiausiai iš tiesų buvo padarytos, bet byla pradėta siekiant ne teisingumo, o pašalinti konkurentą. Dabartinės žinios leidžia daryti išvadą, kad tuo metu tikrasis, giluminis susikirtimas vyko ne tarp kokių socdemų, socialliberalų ar „darbiečių“, o tarp buvusių „Gazpromo“ tarpininkų V.Uspaskicho bei Antano Boso asmenyje ir esamos tarpininkės „Dujotekanos“, su kuria buvo glaudžiai susiję A.Januškos „valstybininkai“.
Teisėsaugos struktūros nuo pat pradžių byloje nebuvo savarankiškos (tai rodo surinktos medžiagos realizavimo uždelsimas dvejus metus), jai buvo pavestas grupuočių kovos instrumento vaidmuo. Vargu ar prokurorai to nesuprato. Juk jeigu persistengsi ir paskubėsi, o per tą laiką konkuruojančios grupuotės ir jų interesams atstovaujančios politinės jėgos susitars – kalta liks prokuratūra ir teismai.
Kad konkuruojančios grupuotės nuolat derina savo interesus, rodė faktas, jog jau po V.Uspaskicho pabėgimo į Rusiją ir kratų Darbo partijos būstinėje „valstybininkų“ statytinio Gedimino Kirkilo paskyrimas premjeru buvo derinamas „darbiečio“ Jono Pinskaus sodyboje, dalyvaujant ir „Dujotekanos“ vadovui Rimandui Stoniui. Vėlgi vargu ar tuo metu „Dujotekanos“ bylą vedę saugumiečiai, o per juos – ir prokurorai, to nežinojo.
Reikia įsidėmėti: tai, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teisėsauga suveikė tik gavusi politikų komandą, niekaip negali paneigti tų teisėsaugos surinktų faktų apie finansines machinacijas, dėl kurių šiandien teisiami V.Uspaskichas, Vytautas Gapšys, V.Vonžutaitė, Marina Liutkevičienė ir pati Darbo partija, kaip juridinis asmuo. Jie kaltinami neįtraukę į buhalterinę apskaitą daugiau kaip 24 mln. Lt pajamų ir apie 23 mln. Lt išlaidų bei nesumokėję apie 4 mln. Lt mokesčių.
Jeigu tie prokurorų surinkti 150 tomų kaltinamosios medžiagos, sudarančios Darbo partijos bylą, būtų, netiesiogine to žodžio prasme, tušti, V.Uspaskichui nebūtų reikėję beveik pusantrų metų slapstytis Rusijoje, paskui dangstytis pirma Seimo nario, paskui – Europos Parlamento nario neliečiamybe ir visais kitais įmanomais būdais vilkinti bylos nagrinėjimą. Jeigu „darbiečiai“ būtų tokie tyri prieš įstatymą, o kaltinimai – tokie nepagrįsti, kaip jie dabar bando pateikti  įvairiose televizijos laidose bei sodrius užsakymus mėgstančioje žiniasklaidoje, Darbo partijos byla seniausiai būtų baigta. Žinant V.Uspaskicho finansines galimybes samdyti geriausius Lietuvos advokatus, išteisinamasis nuosprendis būtų paskelbtas seniausiai. Tačiau advokatai Darbo partijos byloje ėmėsi atviro, sąmoningo, netgi begėdiško bylos vilkinimo taktikos. Skaitant bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme chronologiją, ima jau net ne pasipiktinimas mūsų teisėsaugos impotencija, bet juokas.

Parodomoj teisėsaugos impotencija

Spręskite patys: kai Europos Parlamentas 2010 m. rugsėjį panaikino V.Uspaskicho imunitetą, bylos nagrinėjimas priminė komediją: vieno kaltinamojo advokatas neatvyksta dėl ligos, kito – dėl užimtumo kitose bylose. Ir taip visus metus: tai V.Vonžutaitė neatvyksta į bene dešimtį teismo posėdžių, nes serga, tai prokuroras užsako jai medicinos ekspertizę, tai M.Liutkevičienė neatvyksta, tai ji atsisako savo advokato ir prašo, kad būtų suteikta laiko iš naujo susipažinti su bylos medžiaga, tai kaltinamieji sutinka paaiškinimus dėl pareikštų kaltinimų duoti tik apklausus byloje visus liudytojus. O jų byloje – keli šimtai.
Visiškas cirkas teisme vyko pernai gruodžio ir šių metų sausio mėnesiais. Kaltinamojo V.Gapšio advokatas Virgilijus Kaupas paprašė atidėti jau suplanuotą teismo posėdį, nes jis tuo metu esą turėsiąs dalyvauti kitoje byloje. Po trijų dienų Vilniaus apygardos administracinis teismas pranešė, kad toji byla, dėl kurios V.Kaupas negali dalyvauti Darbo partijos byloje, perkeliama į kitą dieną. Tuomet advokatas deda ant stalo pranešimą, kad nebegali toliau ginti V.Gapšio, nes jam „nepriimtinas šios bylos sureikšminimas kitų teismuose nagrinėjamų bylų atžvilgiu“.
Teismas, kur dėsis, byloje daro pusantro mėnesio pertrauką, iki 2012 m. sausio 30-osios. Tą dieną naujasis V.Gapšio advokatas Saulius Juzukonis pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kol jis susipažinsiąs su medžiaga. V.Gapšys pagrasina, kad jeigu teismas advokato prašymo netenkins, jis atsisakysiąs S.Juzukonio paslaugų ir ieškosiąsis kito. Teismas, kur dėsis, atideda bylos nagrinėjimą dar trims savaitėms.
Regis, po šio, galima sakyti, parodomojo teismų impotencijos demonstravimo gal teisėjų savigarba neišlaikė, gal kažkas jiems per kuprą lazda užtvojo, bet byla pajudėjo sparčiau. Vasario 21–23 d. teismas paskyrė kaltinamiesiems valstybės advokatus, kuriems nebuvo nei intereso sirgti, nei kitais būdais vilkinti bylos. V.Uspaskichas siuto, bet posėdis vijo posėdį ir kaltinimą palaikantis prokuroras Saulius Verseckas ėmė optimistiškai kalbėti, kad byla bus išnagrinėta greičiau, nei 2014-aisiais sueis senaties terminas. Tačiau kovą vėl ėmė sirgti V.Vonžutaitė, o balandžio viduryje susirgo ir kaltinamoji M.Liutkevičienė. Negana to, ėmė ir apsirgo viena iš teisėjų Daiva Kazlauskienė. Ir nors Darbo partijos byloje yra atsarginis teisėjas, teisėjų kolegijos pirmininkė Daiva Pranytė-Zalieckienė pranešė, kad esant tokiai situacijai nėra jokios galimybės nagrinėti bylą.
Nekyla abejonių, kad V.Uspaskichas siekia vilkinti bylą iki rudenį vyksiančių Seimo rinkimų, po kurių jis vėl įgis imunitetą. Jeigu, kaip spėjama, Darbo partija bus viena tų, kurios formuos valdančiąją koaliciją, galima neabejoti, kad V.Uspaskicho imuniteto išsaugojimas bus privaloma sąlyga kitiems koalicijos partneriams. O po to ir 2014-ieji su senatimi ne už kalnų.

2008 m. balandžio 14 d. kaltinimą Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje palaikantis prokuroras S.Verseckas prognozavo, kad tokios apimties bylos tyrimas teisme truks mažiausiai metus. Deja, praėjo jau daugiau nei ketveri metai.

Skandalai, bylos, kompromituojanti informacija, išsišokimai, nepalankūs teismų sprendimai daliai Lietuvos rinkėjų pasimiršta stebėtinai greitai, o štai susikompromitavusių „dievukų“ aura švyti amžinai.

„Skandalai prasideda, skandalai baigiasi“, – yra sakęs Rolandas Paksas, ir buvo visiškai teisus. Žmogui, kuris ne tik šiurkščiai sulaužė Konstituciją, bet ir įsivėlė į begalę kitų skandalų, jau seniai aišku, kad Lietuvos rinkėjai greitai pamiršta politikų nuodėmes ir vėl be skrupulų už juos balsuoja.
Europos Parlamente šiuo metu šiltai įsitaisęs R.Paksas per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus, regis, vėl susirinks nemažai balsų – Seimo durys ir rinkėjų širdys jam atviros, nes ką tik buvo priimtos Rinkimų įstatymo pataisos, kurios po apkaltos kandidatuoti į Seimą politikui draudžia ne visą gyvenimą, kaip buvo iki šiol, o ketverius metus, taigi, taip atvėrė kelią R.Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose. Šis, žinoma, neturi skrupulų ir jau patvirtino, kad rinkimuose tikrai dalyvaus.
„Jei jis aktyviai veiks Lietuvos viešajame gyvenime, „Tvarkos ir teisingumo“ rezultatai parlamento rinkimuose vėl gali nustebinti. Neabejoju, kad R.Paksas šia galimybe pasinaudos”, – apie tai, kad R.Paksui rinkėjai yra ne tik viską atleidę ir pamiršę, bet ir jo pasiilgę, kalba politologė Jūratė Novagrockienė.
Šis valdžios ištroškęs politikierius daug kam vis dar atrodo tautos didvyris. Matyt, nuo tada, kai tapo didžiuoju kovotoju prieš „Williams” atėjimą į Lietuvą ir sužavėjo rinkėjus demonstratyviai atsistatydinęs iš premjero posto. Na o paskui R.Paskui buvo atleidžiama viskas. Per visą savo politinę karjerą R.Paksas du kartus sugebėjo tapti Vilniaus miesto meru, du kartus – šalies premjeru, buvo laimėjęs prezidento rinkimus, tapo vienos didžiausių Lietuvos politinių partijų lyderiu, ir, galiausiai, buvo išrinktas į Europos Parlamentą, o rudenį, galima neabejoti, vėl sugrįš į Seimą. Beje, paradoksas, tačiau 2003-aisiais apie jį slaptą VSD pažymą pateikęs buvęs šios tarnybos vadovas Mečys Laurinkus kaip atsaką ketina iškelti savo kandidatūrą toje pačioje rinkimų apygardoje. Jau vien tai turėtų priminti rinkėjams R.Pakso istoriją, bet, greičiausia, akla meilė “apsitašpšnojusiam” ir iš prezidento posto pašalintam R.Paksui ir keistas polinkis viską, kas blogo, pamiršti, vėl nugalės.
O prisiminti tikrai būtų ką. Vien ko verti apkaltos metu jam suformuluoti kaltinimai dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo. Juk jis buvo pripažintas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs duotą priesaiką dėl to, kad 2003 m. balandžio 11 d. neteisėtai Jurijui Borisovui suteikė LR pilietybę už suteiktą finansinę ir kitokią svarią paramą, kitaip tariant, J.Borisovas iš tuometinio prezidento tiesiog nusipirko mūsų šalies pilietybę. Be to, R.Paksas J.Borisovui atskleidė, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę. Galiausiai, R.Paksas buvo apkaltintas tuo, kad davė nurodymus savo patarėjui Visvaldui Račkauskui siekti per teisėsaugos institucijas paveikti UAB „Žemaitijos keliai” vadovų ir akcininkų sprendimus dėl akcijų perleidimo R.Paksui artimiems asmenims.
Be šių oficialių kaltinimų verta prisiminti ir visą kontekstą, tuo metu tvyrojusį aplink R.Paksą. Prisiminkime keistas jo kalbas ir bendravimą su ekstrasense Lena Lolišvili, desperatišką jo sprendimą pasiūlyti J.Borisovui savo patarėjo pareigas, keistas keliones motociklais po Lietuvą su pamokas praleidžiančiais savo jaunais gerbėjais, žvakelių deginimo akcijas atokesnėse Lietuvos gyvenvietėse, galiausiai – jo sprukimą į Maskvą.
Ir nors Europos Žmogaus Teisių Teismas pernai sausį paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama iš prezidento pareigų 2004 m. per apkaltą pašalintam R.Paksui visą gyvenimą būti renkamam į parlamentą, tai nereiškia, rinkėjai privalo už jį balsuoti ir vargu ar kokioje nors civilizuotoje ES valstybėje tai būtų įsivaizduojama. Nonsensas yra ir tai, kad Konstituciją pažeidęs ir priesaiką sulažęs R.Paksas nubaustas neadekvačiai menka bausme – draudimu patekti į Seimą ketverius metus. Bet juk tokia pat bausme nubaudžiami ir visi per rinkimus neišrenkami politikai, nors jie nei Konstitucijos pažeidė, nei priesaikos sulaužė, tiesiog prastai dirbo ir prarado rinkėjų pasitikėjimą.

Viskas atleistina ir Viktorui?

Lygiai taip pat sunku suvokti ir dar vieno panašaus veikėjo – Viktoro Uspaskicho – norą žūtbūt likti valdžioje, pasikliaujant tuo, kad visi jo praeities nuopuoliai, skandalai ir net nusikaltimai mūsų trumpos atminties šalyje jau skendi užmaršties rūke.
Kaip kitaip paaiškinti tai, kad pastarosiomis savaitėmis į viršų šuoliuoja Darbo partijos reitingai, o rinkėjų simpatijas gauna žmogus, kuris suklastojo diplomą, o vėliau televizijoje melavo, kad jis – kuo tikriausias. Tai taip pat žmogus, kuris iki ausų paniręs į Darbo partijos juodosios buhalterijos ir nuslėptų milijonų skandalą.
Nejaugi rinkėjams nė motais prokurorų infrmacija, kad 2004-2006 m. Darbo partijos dokumentuose nefiksuota apie 25 mln. Lt pajamų ir apie 23 mln. išlaidų, susijusių su turtu, įsipareigojimais ar struktūros pasikeitimais. O buvusi partijos kasininkė Nijolė Steponavičiūtė, liudydama kitoje byloje dėl melagingų parodymų davimo, patvirtino, kad partijoje egzistavo neoficiali buhalterija. Prisiminkime ir ilgą bei graudžią V.Uspaskicho įmonėje „Krekenavos agrofirma“ dirbusios Dalios Budrevičienės kovą su nesąžiningu darbdaviu dėl vokeliuose mokamų atlyginimų.
Ji pirmoji prabilo apie „vokeliuose“ mokamus atlyginimus „Krekenavos agrofirmoje”. Po šio pasisakymo moteris buvo atleista ir prasidėjo teismų maratonas. Žmogaus teisių stebėjimo institutas suteikė D. Budrevičienei teisinę pagalbą ir visas jos ir prieš ją iškeltas bylas ji laimėjo, o mėsos perdirbimo įmonei “Krekenavos agrofirma” skirta 43,8 tūkst. Lt bauda už darbuotojams mokėtus atlyginimus “vokeliuose”.
Nejaugi V.Uspaskichui ir Darbo partijai simpatizuojantys Lietuvos gyventojai užmiršo šio veikėjo pabėgimą į Rusiją ir šou Maskvoje, kai į parlamentarus kandidatuojantis, bet Lietuvoje teisinio neliečiamumo prokurorų prašymu netekęs V.Uspaskichas Rusijos sostinėje surengtoje spaudos konferencijoje svaidė kaltinimus Lietuvos teisėsaugai ir net pareiškė, jog turi neginčijamų įrodymų, neva buvo bandoma pagrobti ir nužudyti „kandidatą į Seimo narius“.
Keisčiausia, kad netgi tuo metu V.Uspaskicho žvaigždė neužgeso ir jis iki pat šiol yra vienas įtakingesnių ir charizmatiškesnių Lietuvos politikų. Nerūpi rinkėjams net ir jo asmeninio gyvenimo peripetijos ir solidžiam politikui ne itin pritinkantys viražai su moterimis. Nors tai ir nėra labai senos istorijos, tiek su  jauna tarnautoja Andželika Filipovič, tiek su Olga Krasilnikova, dalies rinkėjų galvose regis stipriai pasidarbuota mygtuku “Ištrinti” žinias apie V.Uspaskichą.
Kartais net kyla klausimas, ką tokio V.Uspaskichas turėtų padaryti, kad jo populiarumas imtų mažėti? Arba ką tokio jis turėtų padaryti, kad žurnalistai jo nevaizduotų kaip pusdievio ir nekalbintų kaip visų galų eksperto ir šaunaus bičiulio? Tikriausiai, ką nors labai baisaus.
Nors tai, ką jis jau yra pridaręs, yra pakankamai baisu ir tą liudija prokurorų surinkta medžiaga. Tačiau šiam dėl to nusidžiaudėti, jis aiškina, kaip laimės rinkimus ir svajoja apie premjero postą.
Ir rinkėjams šie kliedesiai neatrodo keisti, o kaip tik visai realūs: štai sausį visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa parodė, kad Lietuvos gyventojų vertinimu, ministro pirmininko pareigas po konservatorės Irenos Degutienės labiausiai tinka užimti būtent Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas, kuriam premjero postą patikėtų daugiau nei 16 proc. apklaustųjų (R.Paksui – 4,6 proc.).
Na, jei norime apsijuokti prieš visą Europą ir pasaulį ir jei dar nepasimokėme iš savo klejonių bei laipiojimo ant to paties grėblio, tai galime pamėginti dar kartą. Ir apsitapšnoti jau visi kartu.

Populistų kalendorius

Rolandas Paksas

Pirmuoju Europoje atstatydintu prezidentu esu jau 2942 d.
Kad šiurkščiai pažeidžiau Konstituciją Konstitucinis Teismas nustatė prieš 2949 d.
J.Borisovą paskirdamas savo patarėju, susikompromitavimo viršūnę pasiekiau prieš 2955 d.
Žmonių supriešinimo bangą Lietuvoje sukėliau prieš 3085 d.
Su A.Drakšu abu kartu pasikeikėme prieš 3098 d.
Sprendimus ekstrasensei L.Lolišvili nusprendžiau patikėti prieš 3112 d.
Kai įvykdžiau J.Borisovo įsakymą išimties tvarka suteikti jam Lietuvos pilietybę, praėjo 3305 d.
Iš premjero posto dėl “Williams” atsistatydinau prieš 4854 d.
Premjeru buvau išrinktas prieš 5022 d.
Pirmą kartą Vilniaus meru tapau prieš 5420 d.

Viktoras Uspaskichas

Kad Lietuvoje nėra teisingumo pareiškiau prieš 15 d.
Prokuratūros atstovų kaip nusikalstamos organizuotos grupės dalyvis įvardintas buvau prieš 155 d.
Kad 2011 m. Lietuva atsidurs ties bankroto slenksčiu, pareiškiau prieš 648 d.
Mane paskelbus įtariamuoju, į Rusiją pabėgau prieš 2078 d.
Krata Darbo partijos būstinėje atlikta ir Juodos buhalterijos byla užvesta prieš 2120 d.
Mano bendrovėse išplitusią “vokelių tvarką” paviešinusią D.Budrevieičnę iš darbo atleidome prieš 2190 d.
Apsimelavęs dėl aukštosios mokyklos diplomo, iš ūkio ministro posto pasitraukiau prieš 2497 d.
Lietuvių gebėjimais vadovauti savo valstybei suabejojau prieš 2902 d.
KTU magistro studijas pateikęs suklastotą aukštojo mokslo diplomą baigiau prieš 4740 d.

Už juodąją buhalteriją teisiami „darbiečiai“ tapo partijų reitingų lyderiais. Apkaltos būdu iš prezidento posto pašalintas R.Paksas rudenį žada grįžti į Seimą. O teistas A.Zuokas valdo Vilnių. Ar reputacija Lietuvoje jau nieko nebeverta?

„Susikurti reputaciją trunka dvidešimt metų, o sugriauti užtenka penkių minučių. Jei apie tai pagalvotumėte, elgtumėtės kitaip“, – yra pataręs JAV verslininkas ir filantropas Warrenas Buffetas. Bet Lietuvos politikams, priešingai nei demokratiniame pasaulyje, ši aksioma negalioja. Lietuvių politinė meilė visiškai akla: jie kažkodėl myli teistus, net veikiant prieš valstybę sučiuptus politikus, o ir patys politikai nespjauna ant brolystės su susikompromitavusiais kolegomis, jei tik jais pasinaudodami gali turėti valdžią.
Vertybine ir moralia save laikančios Tėvynės sąjungos frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma neslėpdamas sako: įsisiūbavus Vyriausybės krizei, dėl stabilumo (jei tiksliau – valdžios išlaikymo savo rankose) konservatoriai pasiryžę priimti bet kurios partijos paramą, nesvarbu, kokia jos reputacija. Ir, atrodo, toks broliavimasis vyksta. Juodąja buhalterija kaltinami „darbiečiai“ skandalo įkarštyje pareiškia remsią konservatorių inicijuojamus valstybei svarbius projektus, o esant reikalui – ir jų mažumos Vyriausybę. Konservatoriai, lig tol putoję prieš iš prezidento posto nušalinto Rolando Pakso sugrįžimą į Lietuvos politiką jau šį spalį, ilgainiui nurimo, taigi R.Paksas tokią teisę jau turi.
O kad rinkėjai myli ir R.Paksą, ir jo „Tvarką ir teisingumą“, rodo sociologinės apklausos. Dar labiau mylimi V.Uspaskicho „darbiečiai“, kurie per vieną mėnesį  savo rėmėjų gretas sugebėjo pagausinti beveik 8 proc., tapdami reitingų lyderiais. Didžiausią visuomenės pasitikėjimą turinčių politikų sekoje V.Uspaskichas trečias, R.Paksas – šeštas, nors, kad ir kaip atidžiai analizuotumėte jų politines biografijas, nėra jokių ženklų, jog jie būtų išpažinę savo kaltes, dėl jų gailėjęsi, atsiprašę visuomenės ar nuveikę didžiulių darbų valstybės žmonių labui, kurie nuplautų ar bent praskiestų ankstesnes jų nuodėmes. Tad, atrodytų, jokių objektyvių priežasčių šiems politikams pelnyti didelės dalies visuomenės pasitikėjimą ir būti sugrąžintiems į valdžią nėra. Tad kas tautos akyse juos daro herojais? Ar yra tam koks priešnuodis?

Daugumos rinkėjų patarėjas – televizorius
Rasti atsakymą, ką tokio revoliucingo pastarąjį mėnesį nuveikė V.Uspaskichas ir Darbo partija, kad taip šovė į reitingų viršų, nėra sudėtinga: nieko, išskyrus tai, kad santūriai laikėsi tiek FNTT, tiek Garliavos skandalų metu ir kad V.Uspaskichas dažniau matomas televizorių ekranuose, nors kaip europarlamentaras tuo metu turėtų dirbti Briuselyje. Televizijoje viskas, kas rodoma ar kalbama apie šį politiką, net kritiškai ar humoristiškai, pradedant Agurkicho personažu iš „Dviračio žynių“, – vanduo ant jo girnų. „Kitam politikui nuo to, kad jį rodo, gali būti net blogiau, o V.Uspaskicho reitingus kelia bet koks jo pasirodymas TV ekrane. Seimo tinklalapyje buvo fiksuojama, kiek kuris politikas dalyvavo TV pokalbių laidose. Laidų, kuriose V.Uspaskicho dalyvauta, skaičių sulyginau su jo reitingo pokyčiais, ir kreivės visiškai sutapo“, – pasakoja visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vimorus“ direktorius sociologas Vladas Gaidys.
Tačiau esminis klausimas – kodėl V.Uspaskichas ir R.Paksas, nepaisant jų prastos ir jokiais didžiuliais gerais darbais nepagerintos reputacijos, tapo vis geidžiamesni televizijose. Žinoma, rinkimų metais jiems reikia didesnio dėmesio, ir kai kurios laidos (kas galėtų paneigti) galėjo būti užslėpta reklama. Priešingu atveju kartais tektų manyti, kad kai kurių žurnalistų pašnekovų pasirinkimas ir klausimai jiems, anot V.Uspaskicho, „tūpi“.
Galima ir dar viena priežastis. V.Gaidys pasakoja klausęs, kodėl žurnalistai taip dažnai į laidas kviečiasi V.Uspaskichą. Šie atsakė, kad nuo to didėja ne tik jo, bet ir TV laidų reitingas. Taigi nauda lyg ir abipusė, žinoma, jei atmestume, kad žiniasklaida nėra vien tik elementarus verslas be atsakomybės už savo poveikį visuomenei. Tačiau dabartinės valdančiosios daugumos supratimu, visuomenės informavimas niekuo nesiskiria nuo kaliošų štampavimo, todėl, priešingai nei kitaip mąstančiose daugelyje Vakarų demokratijos šalių, mokesčius žiniasklaidai ji sulygino su taikomais kaliošų fabrikams. Tai davė rezultatą: nemažą dalį žiniasklaidos valdo neaiškios reputacijos ir neaiškios geopolitinės orientacijos savininkai, žiniasklaidos misiją matuojantys vieninteliu kriterijumi: ar moka ir ar apsimoka.
O V.Uspaskichui, R.Paksui televizijos – svarbiausia auditorija, nes didžiausią dalį jų žiūrovų, kaip ir „darbiečių“ bei „tvarkiečių“ rinkėjų, sudaro vidutinio ir vyresnio amžiaus mažesnių miestelių ir kaimų gyventojai. Televizija jiems daro didžiausią įtaką: užliūliuoja šokiais ir žaidimais, kitose laidose skelbia vien neigiamą ir paviršutinišką informaciją, o tada į areną išeina gelbėtojai.
„Lietuviams galioja informacinė matrica, suformuota švytuokliniu principu: jei vieni politikai apgauna, metamės prie kitų, nesvarbu, kad ir tie anksčiau buvo apgavę, nes politinė atmintis trumpa. Paklausti, kas geriausiai vadovautų Vyriausybei, žmonės mieliau renkasi V.Uspaskichą nei Andrių Kubilių, nes nelygina V.Uspaskicho su jo paties ankstesne veikla – ar šis ką nuveikė būdamas ministras“, – atkreipia dėmesį Organizacijų vertinimo agentūros ekspertas, Kauno technologijos universiteto doc. dr. Petras Oržekauskas.

Balsuoja už įvaizdį ar už vaizdą
„Tik už įvaizdį – nei už partijų programas, kurių niekas neskaito, nei už reputaciją“, – nė kiek neabejoja įvaizdžio ir reputacijos skirtumus analizuojantis P.Oržekauskas. Jis pabrėžia, kad Vakarų pasaulyje įvaizdžiui politikai skiria labai daug dėmesio, bet kur kas daugiau – gerai reputacijai. Lietuvos politikams reputacija nėra aktualu, nes visus pastaruosius dvidešimt dvejus metus rinkėjai juos vertina tik pagal įvaizdį. Daug politikų net linkę manyti, kad tai vienas ir tas pats.
P.Oržekauskas aiškina, kad taip nėra: įvaizdis – labiau išorinis, lengvai formuojamas ir keičiamas, o reputacija sunkiau apčiuopiama, ji reiškia, kaip asmenį ar instituciją vertina auditorija, ji formuojama daug sunkiau, bet užsifiksuoja ilgam. Štai burleskos šokėja ar „sekspertė“, sumaniusios eiti į politiką, ima dėvėti kuklius drabužius, santūriai kalbėti, ir įvaizdis jau kitoks, tačiau ne reputacija.
Antra vertus, paanalizavus, kas labiausiai daro įtaką Lietuvos visuomenės simpatijoms ir antipatijoms, tenka pripažinti, kad būtent įvaizdis. V.Gaidys primena, kad V.Uspaskicho reitingų Darbo partijos juodosios buhalterijos byla ar įtarimai dėl diplomo autentiškumo praktiškai nenumušė, užtat kur kas didesnį poveikį padarė istorija, kai jis kažkokiai merginai nupirko visureigį.
Žmones labiau nuvylė R.Pakso pasakymas „šikau ir tapšnojau“, nei paskelbti įtarimai pamynus Konstituciją. Net vykstant apkaltos procesui 27 proc. apklaustųjų vis tiek R.Paksą vertino teigiamai, vos kiek daugiau nei pusė, 53 proc., – neigiamai. Dabar neigiamų vertinimų sumažėję iki 37 proc., o R.Paksas, ypač vyresnio amžiaus mažiau išsilavinusių rajonų centrų, kaimų gyventojams – lyg koks Robinas Hudas, keršytojas.

Oponentų klaidos – reitingų mielės
Kadangi įvaizdis Lietuvoje svarbiau už patį vaizdą, politikai tam skiria ir daug dėmesio, ir daug pinigų. P.Oržekauskas lygina dviejų, nors ir nekokios reputacijos, bet charizmatiškų politikų išorinius įvaizdžio efektus: „V.Uspaskichas demonstruoja prabangius automobilius, o Artūras Zuokas nusipirko anglišką taksi automobilį. V.Uspaskichas daug dėmesio skiria savo išorei – kaip jis blaškėsi, kokią šukuoseną pasirinkti, kai plikti pradėjo. A.Zuokas mažiau dėmesio skiria išvaizdai, bet demonstruoja informacinių technologijų išmanymą: jau praėjusią jo mero kadenciją internete galėjai stebėti jo darbo kabinetą.“
V.Gaidys pastebi, kad V.Uspaskichas, būdamas milijonierius, sugeba save pozicionuoti kaip paprastą žmogų, o dabartiniame kontekste, kai kiti politikai dažnai nenori suprasti, ką reiškia susimokėti už šildymą, jam prideda daug politinių dividendų. Neretai net savo trūkumus, pavyzdžiui, netaisyklingą lietuvių kalbą, V.Uspaskichas paverčia pranašumu – savo išskirtinumu.
Tačiau P.Oržekauskas primena, kad V.Uspaskichas ir A.Zuokas ne tik rūpinasi savo išoriniu įvaizdžiu, bet abu yra ir nemažai nuveikę: V.Uspaskichas Kėdainiuose plėtodamas verslą, skirdamas pinigų kai kuriems objektams, o A.Zuokas, kad ir kiek vertas kritikos, bet nenuneigiamai prisidėjęs prie sostinės atgimimo. „Be to, jie gali daryti įtaką savo elgesiui ir įvaizdžiui, užtat esu linkęs abejoti, ar R.Paksas savarankiškas tą daryti. Prisiminkime jo aplinką būnant prezidentu, partijos marginalinę sudėtį, dažnu atveju menkai turinčią ką bendra su tvarka ir teisingumu, todėl, mano manymu, R.Paksas – visiškai dirbtinis projektas. Jo didžiausias pranašumas – kad dalies žmonių akyse jis yra nuskriaustasis, be to, nemėgstamas politinio elito, o tai labai imponuoja Lietuvos rinkėjams“, – pabrėžia P.Oržekauskas.
O dėl trumpos politinės atminties – kas šiandien prisimena, kad V.Uspaskichas slapstėsi Rusijoje, buvo sulaikytas ir vedamas su antrankiais? O vilniečiai, vėl atiduodami sostinę į A.Zuoko rankas, negi buvo spėję užmiršti, kaip jis ketino pilvu į viršų Nerimi paplukdyti miesto tarybos narį, jei nepavyks šio papirkti balsuoti už jo kandidatūrą į merus? „Informacijos įteigimas – sudėtinė įvaizdžio formavimo ir išraiškos dalis, kuri – kas gali paneigti – net naudojant šiuolaikinius psichotroninius efektus „įkelia“ informaciją į žmonių sąmonę“, – sako P.Oržekauskas.
Vis dėlto įvaizdžio formavimo sėkmei, be išorinių, reikalingi ir kiti dėmenys. Visų pirma tikslinė programa savo auditorijai, o šioje srityje, P.Oržekausko nuomone, R.Paksas ir V.Uspaskichas puikiai sugeba manipuliuoti visuomenės emocijomis jautriausiais klausimais, žadėdami išspręsti ir energetikos, ir verslo problemas. Reklaminiuose šūkiuose „darbiečiai“ jau tikina: „Mes žinom kaip“, nors bent kiek mąstančiam rinkėjui turėtų tik kelti juoką vokelių karaliaus V.Uspaskicho samprotavimai apie 1509 Lt minimalią algą, kuri, pasak jo, užkirstų kelią vokeliams.
Dar vienos politikų įvaizdžio mielės – efektyvus oponentų klaidų išnaudojimas savo naudai. O šiuo požiūriu save vertybinėmis laikančios partijos pastaruoju metu suteikė daug progų. Ekspertai pastebi, kad V.Uspaskichas FNTT skandalą, sukėlusį Vyriausybės krizę, panaudojo labai efektyviai: „darbiečiai“ pasirodė kaip tikri valstybininkai – nestojo nė vienon besivaidijančiųjų pusėn, bet pažadėjo remti valstybei svarbius projektus. Jie kur kas išmintingiau už valdančiuosius konservatorius atrodo ir Garliavos istorijoje: nepuolė agituoti budėti prie Kedžių namų, kad sutrukdytų vykdyti teismų verdiktus, nors patys nepaliaujamai ir vanoja teisėsaugą dėl savo partijos juodosios buhalterijos bylos.

Koks pasirinkimas, toks ir rezultatas
Ar yra priešnuodžių šiandieninei situacijai, kai prastos reputacijos politikai už didelius pinigus nusiperka dirbtinai suformuotą teigiamą įvaizdį, o lengvatikiai rinkėjai juo įtiki labiau nei tikruoju vaizdu ir atiduoda į jų rankas valstybės valdymą?
P.Oržekauskas tvirtina, kad padėtis tikrai ne be išeities, juolab ją seniai atradęs demokratinis Vakarų pasaulis. Lietuvos politinei kultūrai išties didelę įtaką daro televizinių šou suformuotas elektoratas. Augintis mąstantį rinkėją galima vieninteliu būdu – ugdant vidurinę klasę, o tam reikia skatinti verslą. Štai, pavyzdžiui, JAV pagrindinė prezidento išrinkimo sąlyga – kiek kandidatas pažada sukurti darbo vietų, o perrinkimo – kaip jam sekėsi tai padaryti. Žinoma, prezidentas pats jų nekuria – tiesiog gerina verslo sąlygas.
Dabar tik 400 tūkst. Lietuvos gyventojų dirba privačiame sektoriuje ir turi uždirbti pinigus likusiems 2,7 milijono – valstybės sektoriaus darbuotojams, pensininkams. Pasak P.Oržekausko, nėra kito kelio, kaip smarkiai gerinti verslo sąlygas, atlikti rimtą valstybės valdymo auditą ir įdiegti modernią valstybės valdymo vadybą, atkuriant normalias dirbančiųjų valstybės ir privačiame sektoriuje proporcijas, tačiau to nedaroma.
O Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pirmininkas Remigijus Rekerta įžvelgia dar vieną reputacijos nepaisymo sisteminę priežastį: „Jei rinkėjas galėtų rinktis iš kelių profesionalių politikų, kurių vienas geros reputacijos, kitas prastos, argi rinktųsi pastarąjį? Menkas politikų ir ypač vykdomosios valdžios, viešojo sektoriaus vadovų pasirinkimas nulemtas ir to, kad valstybė aukšto lygio profesionalui nelabai ką turi pasiūlyti.“
R.Rekerta lygina: ar rasite privačią 600–700 darbuotojų įmonę, kurios vadovas į rankas gauna 5–6 tūkst. Lt algą? Tad kai ministras ar meras gauna dar mažiau, rinkėjai jam atleidžia, jei jis prisiduria iš šalies, juolab pagal apklausas matyti, kad Lietuvoje kyšius pateisina ir patys duotų didelė dalis piliečių. Taip, žmonės sako, kad valdžios žmonių ir taip per dideli atlyginimai, kad jie vagia. Tačiau kokių žmonių už tokį atlygį galima pritraukti? Raskite išsilavinusį, turintį tarptautinės praktikos, sugebantį spręsti problemas, kuris dirbtų už tokį menką atlyginimą, – nebent koks vienas kitas altruistas.
„Klausimas, ko žmogus eina į politinį postą, jei jam mokama neadekvati atsakomybei alga? Gal jam patinka galios žaidimai? Jei taip, ar verta tokį žmogų laikyti poste? Kol valstybėje nebus išspręsta personalo atrankos ir adekvačios atsakomybei algos problema, niekas nesikeis“, – prognozuoja VTEK pirmininkas.
Vis dėlto, pasak P.Oržekausko, politikų vertybių skalė Lietuvoje nusileidusi žiauriai žemai. Čia užtenka prisiminti, kad ir parašus po dabartinės valdančiosios koalicijos sutartimi padėjo du teisti politikai – A.Zuokas bei Arūnas Valinskas ir du ne – A.Kubilius bei Eligijus Masiulis. Ko gero, pirmieji du padarė didesnę įtaką politiniams partneriams, nes konservatoriai dabar visuomenę sudrebinusiuose skandaluose – tiek FNTT, tiek Garliavos – kovoja prieš teisinį problemų sprendimo būdą.
Kai vertybinės partijos daro tokias klaidas, kai didžioji dalis visuomenės priklausoma ne nuo privataus verslo, o nuo valdžios, kaip darbdavės ar išmokų, pensijų mokėtojos, kai didelę dalį žiniasklaidos perėmę arba patys politikai, arba neaiškios geopolitinės įtakos verslininkai, rasti palankesnę dirvą apsitapšnojusių politikų renesansui būtų sunku.

Garsusis kėdainiškis bando užkariauti rinkėjus per savo su partneriais valdomus laikraščius ir interneto portalus.

Aukščiausio rango verslo visuomenė šokiruota: nepriklausomu besiskelbiančio leidinio “Ekonomika.lt” surengtame renginyje “Verslo švyturiai” pirmuoju smuiku griežė pats Viktoras Uspaskichas. Jis ir atidarė renginį, sakė sveikinimo kalbą, ir vadovavo rinkimų komisijai, vertinusiai verslo įmonių vadovų laimėjimus. “Paprastai tokią misiją atlieka renginio šeimininkai. Tada peršasi prielaida, kad V.Uspaskichas yra tikrasis leidybos grupės UAB “Balsas.lt leidiniai” leidžiamo laikraščio “Ekonomika.lt” savininkas”, – pasakojo viena pompastiško renginio dalyvių.
“Man net kojas pakirto, kai išvydau V.Uspaskichą tokiu amplua, nenorėjau lipti į sceną atsiimti apdovanojimo”, – tvirtino vienas apdovanotųjų.
O “Verslo švyturių” komisijos nariui užkliuvo tiek V.Uspaskichas, tiek aplink besisukiojęs gausus Darbo partijos narių būrys: “Čia ir frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys, ir pats Antanas Bosas su žmona, ir daugybė kitų antraplanių veikėjų šmėžavo.”

Redaktorės slepia savininkus

Netikėta, bet netrukus po šio renginio buvo pakeista “Ekonomika.lt” vyriausioji redaktorė: Eugenija Grižibauskienė buvo perkelta dirbti į žemesnes pareigas – UAB “Balsas.lt leidiniai” priklausantį interneto portalą “Balsas.lt”. Naująja “Ekonomika.lt” vyr. redaktore paskirta Ingrida Mačiulaitytė, paprašyta nurodyti redaktorių kaitos priežastis, nerišliai dėstė apie “vidinius persistumdymus”.
Ir jau visiškai tiek E.Grižibauskienė, tiek I.Mačiulaitytė sutriko paklaustos, kas yra jų leidinių tikrieji savininkai. Ir viena, ir kita mykė žinančios, kas joms moka pinigus, bet nesakysiančios, nes neįgaliotos to daryti.
Pastebėjus, kad pastaruoju metu tiek “Balsas.lt”, tiek “Ekonomika.lt” grupės leidinių ir portalų pagrindiniuose puslapiuose vyrauja žinios, tiesiogiai arba netiesiogiai susijusios su V.Uspaskichu (nors šiai grupei priklausantys leidiniai niekados nėra deklaravę jokių sąsajų su kokia nors politine grupe), ir pasiteiravus, ar tai dėl to, kad V.Uspaskichas yra tikrasis UAB “Balsas.lt leidiniai” savininkas, ar kad artėjant parlamento rinkimams spausdinama paslėpta V.Uspaskicho vadovaujamos Darbo partijos reklama, abi pašnekovės visiškai pritrūko žodžių ir nesugebėjo logiškai paaiškinti jų leidinių prielankumo “agurkų miesto burtininkui”.
“Vis delto nesutikčiau, kad V.Uspaskichas kalbinamas dažniau nei kiti politikai”, – išlemeno I.Mačiulaitytė. “Į mūsų renginį buvo kviesti beveik visi Seimo nariai, bet atėjo tie, kas norėjo”, – antrino E.Grižibauskienė.
Vis dėlto, kad ir kaip kolegės stengtųsi ginti mundurą, skaitytojams dera pranešti: žurnalistų bendruomenėje nuo pat žiniasklaidos priemonių grupės “Balsas.lt leidiniai” kūrimosi pradžios sklandė kalbos, kad iš už šio naujo darinio kyšo V.Uspaskicho ūsai. Tokį žurnalistų įspūdį dar labiau sustiprino tai, kad darbą jiems siūlė dešiniąja Viktoro ranka tituluojamas V.Gapšys. Todėl nė vienas savo reputaciją branginantis patyręs žurnalistas, net viliojamas gausių pinigų, nesusigundė.

“Balsas.lt leidiniai” grupės tikslai – politiniai?
Iš politikų pirmas apie UAB “Balsas.lt leidiniai” savininkus ir jų keistenybes prabilo anuometis ūkio ministras Dainius Kreivys. Jam, pradėjus reikalauti valstybės įstaigų viešųjų pirkimų skaidrumo, per įvairius tarpininkus buvo siūloma galimybė reklamuotis šios grupės leidiniuose ir interneto portaluose. Apie tai, beje, vėliau jis rašė garsiojoje pažymoje, nurodydamas, kas ir kaip jį spaudė.
Priminsime, kad šis ministras “Ekonomika.lt” laikraštyje ir portale buvo pristatytas kaip vienas didžiausių turčių, slepiančių savo turto vertę, bei pasėtos abejonės dėl šalies ūkio stratego sąžiningumo. Ši publikacija lėmė tai, kad D.Kreivys neteko ministro posto.
Šiandien verslininkas D.Kreivys ir toliau neišsižada savo žodžių ir dar atviriau dėsto poziciją, kas, jo nuomone, slepiasi už UAB “Balsas.lt leidiniai”: “Aš, kaip verslininkas ir ekonomistas, drąsiai teigiu, kad šitos žiniasklaidos grupės verslas neturi jokios verslo logikos: aukščiausios poligrafinės kokybės leidiniai dideliais tiražais dalijami nemokamai. Manau, kad per vieną mėnesį savininkams tai kainuoja nuo 200 iki 300 tūkst. Lt. Taigi, jei nėra verslo modelio, vadinasi, tokių pinigų savininko tikslai siekia toliau nei visuomenės informavimas, greičiausiai tie tikslai – politiniai. Pastarąjį teiginį liudija nuolatiniai neigiami rašiniai apie premjerą Andrių Kubilių, Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, valdančiąją koaliciją. Teigiamai šios grupės leidiniai rašo tik apie V.Uspaskichą ir dar vieną politiką – Vilniaus merą Artūrą Zuoką.”
Tiesa, pažvelgus į Kultūros ministerijai žiniasklaidos priemonių pateiktas ataskaitas apie savininkus, aiškumo, kas yra UAB “Balsas.lt leidiniai” savininkai, nepadaugėjo. Anksčiau skelbta, esą šios keista verslo logika paremtos žiniasklaidos grupės savininkas yra mažai visuomenei žinomas Rimantas Miknius, nors, VĮ Registrų centro duomenimis, šios bendrovės vienintelė savininkė nuo užpernai metų yra Liudmila Ivleva. Tuo tarpu pats V.Uspaskichas tiesiogiai yra tik dvidešimties regioninių interneto portalų ir Kėdainių laikraščio “Rinkos aikštė” savininkas.
Paklaustas apie V.Uspaskicho žiniasklaidos verslą ir apie žiniasklaidos grupę “Balsas.lt leidiniai”, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pateikė tokį vertinimą: “Balsas.lt leidiniai” – mistinė žiniasklaidos grupė. Lyg vaiduoklis. Tikrųjų svaininkų nežinau. Bet man atrodo įdomios šios grupės sąsajos su “Respublikos” leidinių grupe, taip pat su Darbo partija ar jos atstovais.”

BLF

Kaip rašo “Lietuvos žinios”, V. Uspaskich perEropos parlamento vadoyvbę stengiasi panaikinti jam taikomus apribojimus dėl teisinės neliečiamybės.

Baudžiamojoje byloje dėl Darbo partijos (DP) juodosios buhalterijos kaltinamuoju pripažinto V.Uspaskicho kaip europarlamentaro teisinė neliečiamybė panaikinta beveik prieš metus.

Jei DP pirmininkui pavyktų pasiekti šį tikslą, tai jam padėtų išvengti šiuo metu Lietuvoje vykstančio teisminio proceso.

V.Uspaskicho kreipimasis į J.Buzeką buvo pristatytas pirmadienį EP plenarinėje sesijoje. Kaip pasakojo Lietuvos Seimo nuolatinė atstovė Europos Sąjungoje (ES) Živilė Pavilonytė, oficialiai buvo paskelbta, kad peržiūrėti sprendimą dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo V.Uspaskichas prašo jo byloje atsiradus naujiems įrodymams.

Remiantis EP darbo tvarkos taisyklėmis, prašymas buvo perduotas nagrinėti šios institucijos Teisės reikalų komitetui.

“Dažniausiai klausimai, susiję su EP narių imunitetu, yra svarstomi už uždarų durų. Pašaliniams asmenims informacija paprastai nebūna prieinama”, – sakė Ž.Pavilonytė.

Seimo atstovės ES teigimu, panašaus pobūdžio prašymai EP Teisės reikalų komitete paprastai išnagrinėjami per pusmetį. Ž.Pavilonytės nuomone, V.Uspaskicho prašymas anksčiau negu šių metų rugsėjį veikiausiai nebus pradėtas nagrinėti.

Pats V.Uspaskichas sakė, kad jam svarbus “ne pats imunitetas, o tiesa”. Išsamiau komentuoti EP vadovui pateiktą prašymą “darbiečių” lyderis atsisakė.

Šios kadencijos EP nė vienas Lietuvos atstovas nėra Teisės reikalų komiteto narys. Pavaduojančiu komiteto nariu yra paskirtas europarlamentaras konservatorius Vytautas Landsbergis. Jis teigė apie V.Uspaskicho kreipimąsi kol kas negirdėjęs.

Tačiau vertindamas V.Uspaskicho prašymą V.Landsbergis spėjo, kad į priekį galėjo pajudėti DP juodosios buhalterijos byla.

“Jeigu jis susirūpino, gal vis dėlto byla eina į priekį? Atrodė, kad jis visiškai ramus dėl tos bylos, kad ji bus numarinta. Tačiau jeigu pradėjo rūpintis, gal nebus numarinta?” – svarstė europarlamentaras.

V.Uspaskicho teisinę neliečiamybę EP panaikino pernai rugsėjį. To prašė Generalinė prokuratūra, kad Lietuvoje būtų galima toliau nagrinėti baudžiamąją bylą dėl DP juodosios buhalterijos. Joje V.Uspaskichas yra pripažintas kaltinamuoju. Partija įtariama neįtraukusi į buhalterinę apskaitą daugiau kaip 24 mln. litų pajamų ir apie 23 mln. litų išlaidų bei nesumokėjusi apie 4 mln. litų mokesčių.

Sunkiausias iš nusikaltimų, kuriais kaltinamas V.Uspaskichas, – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Už tai numatoma griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki ketverių metų. DP pirmininkas savo kaltės nepripažįsta, o bylą vadina politizuota.

BFL

Kas bendra tarp Artūro Zuoko sprendimo išplėsti Vilnių valdančią koaliciją Lenkų rinkimų akcijos nariais ir Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos sprendimo priimti į savo gretas buvusį “prisikėlėlį” ir buvusį “krikščionį” Roką Žilinską? Atsakymas vienas – interesas turėti kiek galima daugiau garantuotų balsų savo pusėje, priiminėjant valdantiesiems svarbius sprendimus. Ir jokių ideologinių ar moralinių kompleksų dedantis su tais, kurie dar visai neseniai dėl vienų ar kitų priežasčių atrodė visiškai nepriimtini.

Tenka rinktis: moralė ar valstybės interesai

Kas galėjo pagalvoti, kad girtuoklis, skandalistas, nuolat su policininkais konfliktuojantis, savo netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis, jau dvi partijas Seime pakeitęs R.Žilinskas gali tapti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu? Juk vien jo narystė krikščionimis save vadinančios partijos frakcijoje buvo nuolatinis pagrindas pašiepti šį politinį darinį. O dabar R.Žilinskas – pačios tikriausios, labai rimtai į dorą, moralę ir krikščioniškąsias vertybes žiūrinčios Seimo frakcijos narys. Ir nieko. Nors kai kurie konservatorių rėmėjai, o ypač – jų oponentai, tikrai (ar dažniau apsimestinai) griebiasi už galvos.
Kita vertus, R.Žilinskas yra Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas, besąlygiškai remiantis Vyriausybės ir Energetikos ministerijos sprendimus dėl naujos atominės elektrinės statybos Visagine. Žinome, kokį pasipriešinimą šie sprendimai patiria iš rusiškosios energetikos lobistų (per papildomus Seimo nario rinkimus Klaipėdos Danės apygardoje į anksčiau valdančiajai koalicijai priklausiusią vietą dabar keliamas ir buvęs “Gazpromo” patikėtinis Lietuvoje), tad kiekvienas Vyriausybės energetikos politiką remiantis balsas Seime konservatoriams yra aukso vertės. Tad jei vardan naujos atominės ir naujo Gamtinių dujų įstatymo patvirtinimo Seime į valdančiąją frakciją reikia priimti skandalistą, jis bus nedvejojant priimtas, o protesto balsai – nutildyti. Nes Vyriausybei šiandien yra svarbesnių dalykų nei demonstratyvus moralizavimas.
Tokia šiandieną yra Vyriausybės logika, ir negali sakyti, kad ji išsigimusi ar amorali. Dar XIX a. žymus Britanijos politikas lordas Palmerstonas ciniškai, bet aiškiai pasakė: “Nacijos neturi nuolatinių draugų ir nuolatinių priešų – tik nuolatinius interesus.”
Beje, lygiai tokiais pat principais vadovaujasi ir verslas. Ten taip pat nėra amžinų priešų ar draugų – tik konkurentai ir partneriai. Kokiame nors konkurse dvi firmos gali, regis, mirtinai susipjauti, šnipinėti, skųsti viena kitą teismui. Atrodo, jei galėtų, jų savininkai nugalabytų vienas kitą. Bet praeina kiek laiko, ir žiūrėk – buvę kone priešai sudaro konsorciumą ir drauge dalyvauja kitame projekte. Pasitaiko atvejų, kad firmos vienu metu viename projekte be kompromisų konkuruoja, kitame – bendradarbiauja. Ir verslo pasaulyje tai niekam nekelia jokios nuostabos. “Nieko asmeniška, tai tik verslas”, – skelbia populiarus amerikiečių posakis.

V.Uspaskichą pirks liudininko statusu?

Atkreiptinas dėmesys, kad kol Lietuvoje politika ir verslu užsiimdavo skirtingi žmonės, Seime galiojo principas – “aš su tos blogiukų partijos nariu ant vienos pievelės nepritūpsiu”. Politikos senbuviai gerai pamena, kad 1992–1993 m., kai santykiai tarp rinkimus pralaimėjusio Sąjūdžio ir juos laimėjusios LDDP buvo labiausiai įtempti, šių partijų parlamentarai netgi reikalaudavo, kad į renginius ar kitus miestus būtų vežami skirtingais autobusais. Tačiau ilgainiui santykiai švelnėjo (prie to daug prisidėjo Europos valstybių politikų rodomas pavyzdys), o paskui įvyko lūžis – į politiką patraukė tikrieji verslininkai. Kartu jie atsinešė ir verslo sampratą apie sąjungininkus bei oponentus.
Pirmasis toks buvo Viktoras Uspaskichas, atvirai deklaravęs, kad gali bendrauti ir remti visus, su kuriais “pavyksta rasti bendrą kalbą”. Antrasis, bene labiausiai ištobulinęs koalicijų darymo su bet kuo praktiką, buvo dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Reikia pripažinti, kad nuo šių dviejų politikų principų lankstumu ne ką atsilikdavo ir “brazauskiniai” socialdemokratai. Jų lankstumo viršūne tapo 2006–2007 m. gyvavusi paramos sutartis su konservatoriais.
Šių metų įvykiai, formuojant savivaldybių tarybas ar derantis dėl paramos Vyriausybei Seime, parodė, kad ir konservatoriai padarė išvadas ir, siekdami valdžios galių, nebesusisaisto išankstiniais įžadais ar atsiribojimas. Nors jų bandymai derybomis su anksčiau neįsivaizduotinais partneriais – “paksistais”, “darbiečiais” ir lenkais išsaugoti merų postus Vilniuje bei Kaune nedavė rezultatų, bet baimės įvarė visiems. Politikos sunkiasvoriai atsisakė anksčiau savo pačių nusistatytų apribojimų ir tapo lygiai taip pat atviri deryboms su visais partneriais, net ir su mirtinais oponentais.
Teigiama, kad pastaruoju metu konservatoriai aktyviai flirtuoja su V.Uspaskichu, turinčiu rimtų nesutarimų su teisėsauga. Politinės paramos mainai į liudininko, vietoje kaltinamojo, statusą Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje neatrodo visiškai laužti iš piršto. “Žinoma, kad Darbo partija su kalėjime sėdinčiu savo pirmininku būtų pats geriausias koalicijos partneris po 2012-ųjų Seimo rinkimų, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė “Veidui” vienas Tėvynės sąjungos politikos strategų. – Nors galime sudaryti koaliciją ir su socialdemokratais, jeigu mūsų turimų vietų persvara būtų pakankamai didelė, kad šie negalėtų diktuoti sąlygų.”

Darbo partijos lyderis, europarlamentaras Viktoras Uspaskichas teigia, kad jei jis būtų turėjęs ryšių su Rusijos tarnybomis, Lietuvos institucijos jį būtų gynusios, o ne siuntusios iš Lietuvos.

“Jei būčiau turėjęs ryšių, mane gintų, o ne siųstų, o ne naikintų”, – BNS šeštadienį sakė Darbo partijos vadovas, atsakydamas į klausimas dėl šeštadienį paviešinto, 2006 metais parengto diplomatinio susirašinėjimo dokumento.

Šiame dokumente rašoma, kad buvęs įtakingas Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Albinas Januška amerikiečių diplomatams yra sakęs, kad Lietuvos Vyriausybė prisidėjo prie V.Uspaskicho išsiuntimo iš Lietuvos dėl pastarojo ryšių su Rusijos žvalgyba.

“Per pokalbį su mumis anksčiau šiais metais, jis sakė, kad Lietuvos Vyriausybė (įskaitant jį patį) surengė Darbo partijos centrinės figūros Viktoro Uspaskicho išsiuntimą iš Lietuvos dėl pastarojo ryšių su Rusijos Išorės žvalgybos tarnyba (SVR)”, – teigiama ataskaitoje, kurią parašė Vilniuje dirbę amerikiečių diplomatai.

Pats V.Uspaskichas sakė, kad tokios tarnybos jis nežino, o prie jo pasitraukimo į Rusiją prisidėjo Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Rusijos specialiosios tarnybos. Tai esą buvo išsiaiškinęs ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.

“Tai Lietuvos VSD ir Rusijos specialiosios tarnybos sprendė, kaip mane pašalinti”, – teigė “darbiečių” lyderis.

V.Uspaskichas 2006 gegužę atsistatydino iš Darbo partijos pirmininko pareigų ir pasitraukė į Rusiją, slapstydamasis nuo Lietuvos teisėsaugos. Kitais metais jis grįžo į Lietuvą, kur jam buvo pateikti kaltinimai dėl finansinių nusikaltimų. Pats V.Uspaskichas, kuris dabar yra Europos Parlamento narys, sako tapęs politinio susidorojimo auka. Byla teisme nagrinėjama iki šiol.

Anot Darbo partijos pirmininko, Europos parlamento nario Viktoro Uspaskich, valdančiųjų partijų atstovų džiaugsmas dėl rinkimų rezultatų neturi jokio realaus pagrindo, mat šie rinkimai parodė, jog žmonių pasitikėjimas konservatorių, liberalcentristų, Liberalų sąjūdžio bei Tautos prisikėlimo partijomis per dvejus metus, praėjusios nuo Seimo rinkimų, smuko 47 proc.

“Palyginus su Seimo rinkimais, Dabartinė valdančioji dauguma surinko truputį daugiau negu pusė balsų, kuriuos gavo prieš dvejus metus. 2008 m. už valdančiąsias partijas balsavo 567 392 rinkėjai, o per šiuos rinkimus — 299 320. Nesunku suskaičiuoti, kad skirtumas sudaro 47 proc. Galima drąsiai sakyti, kad būtent tiek smuko žmonių pasitikėjimas valdančiaisiais per dvejus metus. Keista girdėti, kai valdančiųjų partijų lyderiai bando girtis tokiais rinkimų rezultatais. Po tokių rezultatų valdančiajai koalicijai reikėtų išsivaikščioti”, — sako V. Uspaskich.

Darbo partijos pirmininkas įsitikinęs, kad savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai yra nedviprasmiškas rinkėjų ženklas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, Liberalų sąjūdžiui, Liberalų ir centro sąjungai bei Tautos prisikėlimo partijai, kad joms ne vieta valdžioje.

“Jeigu šiandien vyktų rinkimai į Seimą, net ne visos valdančiosios partijos galėtų į jį patekti, o ką jau kalbėti apie valdančiosios koalicijos formavimą. Kartu sudėjus, keturios dabar valdžioje esančios partijos vargu ar gautų bent trečdalį mandatų Seime. Net turėdamos savo “dievukus” rajonuose šios partijos prarado tiek daug balsų. Jeigu tai būtų rinkimai į Seimą, vaizdas būtų daug liūdnesnis. Esu tikras, kad į šį faktą turi atkreipti dėmesį šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, juk ji yra šios valdančiosios daugumos stabilumo garantas ir ji negali ignoruoti visuomenės nuomonės, o visuomenė valdantiesiems vasario 27 d. parodė duris”, — teigia Darbo partijos pirmininkas.

Vilniaus apygardos teismas (VAT) pirmadienį iki 500 tūkst. litų sumažino užstatą finansiniais nusikaltimais įtariamam Darbo partijos (DP) pirmininkui, europarlamentarui Viktorui Uspaskichui.

2008 metų balandį politikui buvo skirtas 1,5 mln. litų užstatas.

Gruodžio 21 dieną V.Uspaskichas prašė VAT panaikinti arba sumažinti jam partijos juodosios buhalterijos byloje skirtą 1,5 mln. litų užstatą.

Jis teigė, kad pinigų užstatui skolinosi iš banko, kasmet esą reikia mokėti 75 tūkst. litų palūkanų.

Anot VAT, nėra aplinkybių, kurios leistų visai panaikinti kardomąją priemonę, tačiau atsižvelgta į tai, jog byla teisme nagrinėjama jau ilgą laiką. Be to, kaltinamasis laikėsi jam skirtų ribojimų, nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, yra išrinktas Europos Parlamentu nariu, o, tai anot VAT, stiprina jo socialinius ryšius su Lietuva.

Skirdamas naują užstato dydį VAT atsižvelgė ir į galimą didžiausią baudos dydį, kuri galėtų būti skirta, jeigu V.Uspaskichas būtų pripažintas kaltu. Pagal pateiktus kaltinimus politikui gresia 26 tūkst. litų bauda.

DP lyderis, pirmadienį išklausęs teismo verdiktą, teigė esąs juo patenkintas, tačiau dar nežinojo, ar neskųs jo aukštesnės instancijos teismui dėl užstato panaikinimo visai.

“Tai nėra tokia byla, tokia suma, kuri ieškinyje pasiektų tokią sumą (pusę milijono – BNS). 6,5 mln. litų užšaldyti Darbo partijos sąskaitoje, tai dvigubai daugiau nei yra ieškinys. Kitas dalykas – man, kaip fiziniam asmeniui, maksimali bauda yra 26 tūkst. litai. Anksčiau nesu teistas, pagal Lietuvos teismų praktiką, net jeigu bus įrodyta kaltė, tokiam asmeniui pirmą kartą netaikoma bausmė, susijusi su laisvės atėmimu”, – dėstė V.Uspaskichas, paklaustas, kodėl jam turėtų būti išvis panaikinta kardomoji priemonė – užstatas.

Atsiimtą iš teismo 1 mln. litų DP pirmininkas tvirtino skirsiąs savo įmonių pasiimtiems kreditams grąžinti.

VAT nagrinėja Darbo partijos baudžiamąją bylą dėl juodosios buhalterijos.

Byloje kaltinimai pateikti buvusioms partijos darbuotojams Vitalijai Vonžutaitei, Marinai Liutkevičienei, V.Uspaskichui bei Darbo partijos frakcijos Seime seniūnui Vytautui Gapšiui. Kaltinimai taip pat pateikti juridiniam asmeniui – Darbo partijai.

Generalinės prokuratūros kaltinamajame akte nurodyta, kad Darbo partija 2004-2006 metais neįrašė į oficialią apskaitą daugiau kaip 24 mln. litų pajamų, daugiau kaip 23 mln. litų išlaidų, išvengė sumokėti valstybei daugiau kaip 3,8 mln. litų mokesčių ir įmokų.

“Darbiečių” lyderis 2006 metų rugpjūtį pripažinus jį įtariamuoju daugiau nei metus nuo Lietuvos teisėsaugos slapstėsi Rusijoje.

+370 5 2058531

Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskich palaiko Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės vykdomą Lietuvos užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu. V. Uspaskich įsitikinęs, kad dabar vykdoma Lietuvos politika rytinės kaimynės atžvilgiu yra protingiausia ir pragmatiškiausia per visą nepriklausomybės laikotarpį.

“Visada sakydavau, kad mes turime bendrauti su žmonėmis, su visuomene, integruoti ir eksportuoti kuo daugiau demokratijos vertybių į kitas, ypatingai kaimynines, valstybes, kad žmonės suprastų, kas yra demokratija ir kad jiems būtų lengviau naudotis jos vertybėmis, ir jie galėtų patys apsispręsti kokioje santvarkoje nori gyventi”, — sako Darbo partijos pirmininkas.

Darbo partijos programoje numatyta užtikrinti gerus santykius su visomis pasaulio valstybėmis, pagrįstus demokratijos, lygiateisės partnerystės, savitarpio pagalbos ir abipusės naudos principais. Didinti Lietuvos valstybės, kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų, vaidmenį. Kurti naudingą dialogą su visomis šalimis, stiprinti tarpvalstybinius mokslo ir kultūros ryšius.

V. Uspaskich teigia, kad Baltarusijos izoliacija nedavė jokių teigiamų rezultatų šios valstybės žmonėms, kaip tik atvirkščiai — jie jautėsi atskirti nuo viso pasaulio, o svarbiausia — izoliuoti nuo demokratijos supratimo. “Manau, kad einant demokratizacijos keliu ir ieškant efektyvesnių bendravimo su kaimynais būdų, tokia politika buvo ne tik netiesinga, bet ir žalinga. Prieš visus rinkimus mes deklaravome, kad Lietuvos užsienio politika turi būti pragmatiška, deja iki šiol ji pragmatiškumu nepasižymėjo, ypatingai — rytinių kaimynių atžvilgiu. Todėl belieka džiaugtis, kad prezidentūra santykiuose su Baltarusija pagaliau pradėjo vadovautis protu ir logika, o ne kažkieno nurodymais”, — sako V. Uspaskich.

“Sveikinu Lietuvos Respublikos prezidente, kad šiuo klausimu pagaliau pasireiškė ne bevaisė griežta retorika, o realūs veiksmai, kurie lėmė užsienio politikos pasikeitimus, nepabijojus reakcijos iš Europos sąjungos vadovybės. Taip pat jos politika privertė ir valdančiuosius konservatorius pakeisti savo kategorišką retoriką Baltarusijos atžvilgių ir pamiršti dainelę, kurią jie dainavo kartu su Valdu Adamkumi”, — tvirtina Darbo partijos lyderis.