Bernardas Lownas / "Scanpix" nuotr.

Egidijus JURGELIONIS

Tarp kiemų, kuriuose užaugo išradėjas, medikas ir Nobelio taikos premijos laureatas Bernardas Lownas ir jį kalbinęs žurnalistas, nėra net pusės kilometro. Tačiau net gyvendami vienu metu jie, ko gero, nebūtų buvę bičiuliai.

1921 m. gimęs B.Lownas iki 14 me­­tų gyveno žydiškoje Ute­noje. Prieš pat Antrąjį pa­saulinį karą iš maždaug 6,3 tūkst. miesto gyventojų apie 3,5 tūkst. buvo Lietuvos piliečiai žy­dai. Holokaustas sunaikino žydų istorinį kultūrinį klodą, bet žydai iš Lietuvos pradėjo trauk­tis dar gerokai iki tol.

1935 m. su šeima į JAV pasitraukęs vienas iš­kiliausių XX amžiaus medikų, išradėjų ir vi­suomenininkų B.Lownas gyvendamas Lie­tuvoje greičiausia nebūtų pasiekęs tiek, kiek nuveikė emigravęs į JAV.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę du kartus Utenoje lankęsis mokslininkas dėl solidaus am­žiaus nebekeliauja, tačiau mielai dalijasi pri­siminimais apie žydo berniuko gyvenimą tarpukario Utenoje.

– Kokia buvo Utenos žydų padėtis tarpukariu? Ar kylantis antisemitizmas Vokietijoje ir pirmieji pogromai tuo metu Lenkijai priklausančiame Vilniaus krašte turėjo įtakos mažo miestelio bendruomenei?

– Lietuva buvo jauna, besivystanti respublika. De­ja, neprisimenu visų detalių, nes trečiojo de­šimt­mečio pradžioje dar buvau visai mažas ber­niukas, tačiau iš artimųjų pasakojimų žinau, kad Lietuva buvo labai demokratiška valstybė ir da­vė nemažai autonomijos tautinėms mažumoms, taip pat ir žydams. Utenoje situacija bu­vo kaip visur: žydų bendruomenė turėjo autonomiją, žydų švietimo sistema buvo remiama, o su piliečiais elgiamasi nepriklausomai nuo jų tautybės.

Dvi bendruomenės, kurios pri­klausė vie­na nuo kitos, gyveno visiškai at­skirus gyvenimus, neturėdamos sąveikų vie­na su kita.

Tačiau po 1929 m. situacija smarkiai pasikeitė. Žydų bendruomenės atžvilgiu atsirado ekonominių, socialinių ir kultūrinių suvaržymų. Buvo ribojamas žydų stojimas į universitetus, į medicinos, stomatologijos ar kitokias specializuotas mokyklas Kaune. Tai buvo žydų tautos izoliacija bei rimtas spaudimas bendruomenei emigruoti, ir ta emigracija vyko.

– O kokie buvo Utenos žydų ir lietuvių kasdieniai santykiai?

– Utena visą laiką atrodė padalyta į dvi vi­suomenes. Viena vertus, žydai telkėsi miesto cen­tre, o lietuviai rinkosi periferiją. Dar svar­biau tai, kad dvi bendruomenės, kurios pri­klausė vie­na nuo kitos, gyveno visiškai at­skirus gyvenimus, neturėdamos sąveikų vie­na su kita.

Prisimenu tik turgaus dieną, ketvirtadienį. Miesto centras būdavo pilnas arklių tempiamų vežimų, jais lietuviai ūkininkai atveždavo parduoti vaisių, daržovių, kiaušinių, mėsos produktų, kuriuos pirkdavo žydai. Lietuviai užsukdavo į žydų krautuvėles ir pirkdavo ūkiui reikalingų rakandų, įrankių, kai kokių maisto produktų, cigarečių. Be to, žydai buvo geri technikai, mechanikai – teikdavo paslaugas lietuviams.

Taigi vienintelis dviejų šalia gyvenančių tau­tų ryšys buvo ekonominis ir, kaip vėliau pasirodė, tai nebuvo tvarus ryšys. Stiprėjant nacių judėjimui Vokietijoje, tai turėjo neigiamą įtaką ir mažų miestelių bendruomenėms. Lie­tuvių antisemitizmas, kurį aš patyriau vaikystėje, ketvirtajame dešimtmetyje dar labiau su­stiprėjo.

– Su kokiomis antisemitizmo formomis susidūrėte vaikystės mieste?
– Aš pateiksiu du pavyzdžius, nes manau, kad nėra nieko geriau už asmeninę patirtį.

Ryte ėjau viena pagrindinių miesto gatvių, kuri anaiptol nebuvo siaura, ja galėjo nesunkiai prasilenkti du arklių traukiami vežimai. Auto­mobilių tuo metu Utenoje nebuvo tiek daug, o jei koks ir pravažiuodavo, tai visi iš karto su­žiurdavo. Maždaug 14 metų amžiaus berniukas vedėsi didelį šunį. Tas vaikas staiga sušuko „Žyd!“ ir per gatvę perbėgęs šuo suleido dantis man į šlaunį. Likau kraujuoti vidury miesto.

Panaši ir kita istorija. Ėjau gatve su mažesniu broliu. Man tuomet buvo 12, o broliui 10 me­tų. Ta pačia gatve priešais mus ėjo berniukas su senoviniu lygintuvu, į kurį turėdavai pridėti žarijų ir tuomet lyginti drabužius. Lai­ky­damas rankoje tą sunkų įnagį, vaikigalis nei iš šio, nei iš to pradėjo kabinėtis. Aš visiškai be reikalo ir kvailai su juo susirėmiau, nors jis už mane buvo kur kas stambesnis. Mano mažasis brolis išsigando ir užšokęs jam ant sprando įsikabino. Tas ėmė mojuoti rankomis ir trenkė ly­gintuvu man per galvą. Iš žaizdos pradėjo smar­kiai bėgti kraujas, aš kritau be sąmonės. Iš­sigandęs brolis parbėgo namo ir pasakė tėvui, kad mane nužudė. Tėvas vos nemirė iš streso ir atbėgęs greitai nunešė mane pas gydytoją. At­sipirkau 5–6 siūlėmis, o guzą toje vietoje turiu iki šiol.

Be jokios abejonės, tai yra elgsenos ekstremumai, tačiau jie palieka gilų pėdsaką atmintyje. Juolab kad už tokius dalykus nebūdavo atsiprašoma, nebūdavo bandoma sušvelninti to pasekmes. Nebuvo jokios organizacijos, suteikiančios galimybę bent tokiomis situacijomis sąveikauti tarp dviejų tautų ir spręsti bendras problemas.

– Jūsų tėvas Utenoje turėjo sėkmingai veikiantį verslą. Kodėl šeima nusprendė viską palikti ir išvykti į JAV?

– Taip, mano tėvas iš nieko sukūrė didelį verslą. Iš pradžių pastatė malūną, kuriam reikėjo elektros energijos, todėl iš Vokietijos parsivežė generatorių. Matydamas, kad energijos pagaminama pakankamai, dar pastatė ir lentpjūvę. Tačiau net ir tuomet pagamindavo daugiau elektros energijos, nei reikėdavo, todėl dalį jos atiduodavo bendruomenėms, taigi elektrifikavo Uteną.

Tėvui sekėsi puikiai, tačiau geras jo draugas Utenos apskrities viršininkas vieną dieną pasakė: „Tavimi dėtas aš iš čia emigruočiau. Tau ir tavo žmonėms čia gerai nebus.“ Jis nuolat tai kartojo tėvui, tačiau šis neturėjo kur išvykti.

Vieną dieną iš Bostono atvažiavo žydas, ku­ris buvo girdėjęs apie tėvą iš jo brolio, 1905 m. išvykusio į JAV ir sėkmingai įsisukusio į avalynės verslą. Jis pasiūlė atvykti į Ameriką 1934 m., kai Čikagoje vyko pasaulinė mugė.

Iš Amerikos tėvas grįžo pakerėtas jos dy­džio, grožio ir galimybių, kurias ši šalis gali su­teikti keturiems jo vaikams. Jis nenustygo vietoje, norėdamas grįžti atgal į JAV. Tačiau motina tam priešinosi. Ji manė, kad visa žydų kultūra, kurią sukūrė vietinės bendruomenės, ir Lie­tuvos žydų identitetas didelėje šalyje bus prarastas. Jei ji norėjo kur nors vykti, tai buvo Izraelis. Tačiau tam reikėjo gauti dokumentus iš Jungtinės Karalystės, o tai nebuvo taip paprasta. Taigi galų gale buvo tėvo viršus. Ir ačiū Dievui, nes kitaip mes turbūt nebūtume išgyvenę.

– O koks buvo jūsų požiūris į kelionę?

– Emociškai kraustymasis iš Utenos man buvo įvairiapusis vidinis konfliktas. Viena vertus, turėjau gerų draugų, su kuriais buvo užsimezgęs tikrai puikus ryšys ir kurių gyvenime galėjau nė karto nebepamatyti. Taip pat yra natūralus ryšys ir su gimtąja šalimi, gimtuoju miestu. Nerimą kėlė tai, kad iš agrarinės šalies kelsiuosi į industrinę valstybę, todėl tiesiog nežinojau, ko tikėtis.

Kita vertus, tai buvo milžiniškas nuotykis. Kelionė iš Lietuvos per Prūsiją, Berlyną, Havrą ir iš ten kelionė laivu į JAV buvo puiki patirtis.

– Rašytojo Česlovo Milošo ir jūsų gyvenimo istorijos labai panašios: panašiu metu gimėte nedideliuose Lietuvos miesteliuose, augote ir brendote daugiakultūrėje aplinkoje, emigravote į JAV, tapote prestižinių universitetų profesoriais, o tarp Nobelio premijų paskyrimo – vos penkeri metai. Daugiakultūriškumo aspektas Č.Milošui buvo itin svarbus. Ką gyvenimas daugiakultūrėje aplinkoje davė jums?

– Gyvenimas polikultūrinėje Utenoje mane privertė tapti reiklesniu sau, skatino siekti daugiau. Tačiau, kitaip nei Č.Milošo atveju, mano situacijoje svarbesnis žydiškumo klausimas, kuris yra unikalus. Žydai Europoje gyveno 500–600 metų, bet į visuomenę integruoti juos pa­vyko tik Vokietijoje, Belgijoje, Pran­cūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. O kuo toliau į Eu­ro­pos rytus važiuosime, tuo žydų situacija buvo su­dėtingesnė, mat žydai gyveno vietovėse, kuriose vyravo viršesnė, stipresnė vietinė kultūra. Dėl to žydai turėjo labiau stengtis.

Pavyzdžiui, mažoje Utenos bibliotekoje bu­vo tūkstančiai Gogolio, Turgenevo, Dosto­jevs­kio, Zola, Hugo ir daugelio kitų puikių au­torių knygų. Nuostabiausia tai, kad daugybė jų buvo jidiš kalba. Būdamas mažas uteniškis aš perskaičiau daugiau knygų nei dauguma JAV koledžų absolventų. Tačiau tokio paties am­žiaus lie­­tuvis tais laikais to nebūtų daręs.

– Litvakai apskritai laikomi „ypatingais žydais“. Kuo ypatingi ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse gyvenę žydai? Koks yra jų profesinės sėkmės pamatas?

– Man atrodo, litvakų sėkmės pamatą sudaro trys dalykai: tradicija, kultūra, švietimas. Žydų kultūra yra knyga – paslaptingai šlovinga Tora, vienijusi žmones šimtmečiais. Žydas turi iš­mok­ti ją skaityti, apie ją diskutuoti ir suvokti kai ku­riuos sudėtingus, ne visiems prieinamus da­lykus. Tai ir padaro žmogų geru šachmatininku, mokslininku ar kt.

Kai man buvo penkeri metai, paėmiau į rankas knygą, tačiau mano sesuo ją greitai atėmė. Tuomet aš net skaityti nemokėjau, bet nu­sprendžiau, kad turiu išmokti. Kai mama pa­matė, kad moku skaityti, nuvedė mane į Ute­nos žydų biblioteką ir reikalavo, kad perskaityčiau visas ten esančias knygas. Žinoma, visų ne­­perskaičiau, nespėjau, tačiau tos, kurias pa­jėgiau perskaityti, davė globalesnį pasaulio su­vokimą, išvadavo iš mažo antisemitiško miestelio priespaudos, kuri viską ribojo.

– Ar išvykus į JAV pavyko išlaikyti ryšius su Utenoje likusiais pažįstamais žmonėmis?

– Daugelis mano draugų ir pažįstamų dingo per nacistinės Vokietijos okupaciją… Tačiau su keletu Utenos žydų pavyko susitikti Sovietų Sąjungos laikais, mat JAV ir sovietų mokslininkai atliko bendrus mokslinius tyrimus širdies ligų srityje ir dėl to teko šioje šalyje lankytis.

Kai pirmą kartą atvažiavau į Sovietų Są­­jungą, su Sveikatos ministerijos sekretoriumi sė­­dėjome jo kabinete Maskvoje ir jis planavo mano kelionę po šalį. Jo siūlymas buvo vykti į Minską ir aplankyti didžiulį Karo muziejų, ku­ria­me rodoma, ką naciai padarė Sovietų Są­jun­gai. O mano žmona Luiza vietoj to pasiūlė ap­lankyti mano gimtąjį miestą. Sekretorius sa­vo ka­binete turėjo didžiulį Sovietų Sąjungos že­mė­lapį, tačiau Utena dėl savo dydžio jame net ne­buvo pažymėta. Taigi jis pakelia telefono ragelį, skambina į Sveikatos ministeriją Lie­tuvoje ir praneša, kad rytoj juos aplankys nusipelnęs Har­vardo profesorius.

Kitą dieną su visa delegacija nusileidome Vil­niaus oro uoste ir gavau pranešimą, kad su ma­nimi nori susitikti kažkoks senas žmogus, ku­ris sakosi mane pažinojęs, kai buvau mažas ber­niu­kas. Ir štai aš matau Kalmaną Mejerį – auk­sa­ran­kį santechniką iš Utenos. Nacių okupa­cijos me­tais jis išsigelbėjo tik dėl to, kad na­gin­­­gą meis­trą sovietai traukdamiesi išsiuntė to­li į Si­bi­rą.

Šiek tiek sutrikęs klausiu, kaip jis sužinojo apie mano vizitą Lietuvoje, juk nuspręsta buvo tik jo išvakarėse. Pasirodo, tuo metu ministerijoje prie telegrafo dirbo moteris iš tos Utenos visuomenės, kuriai priklausiau ir aš. Ji telegramoje matė, kad Bernardas Lownas grįžta į Lie­tuvą, lankysis gimtojoje Utenoje, tačiau niekas nežinojo, kas toks tas Bernardas Lownas. Ir jie bandė atsekti, kas tas asmuo.

Daugybė Utenos žydų maždaug panašiu laikotarpiu kaip ir mano šeima emigravo į Kubą, Argentiną, Pietų Ameriką. Į JAV pakliūti buvo sun­­kiau, tačiau daliai pavyko. Tie, kurie pa­kliū­­davo į JAV, pasikeisdavo vardą. Daug kas tai darydavo tiesiog iš reikalo, todėl pasivadindami nauju vardu išsaugodavo pirmąją pa­var­dės raidę ir kartu bent dalelę tapatybės. Taigi jie pradėjo ieškoti, kas toks pavarde, prasidedančia raide „L“, išvyko 1935 m. Tokių žmonių nebuvo daug ir jie suprato, kad grįžo Boruchas Lacas. O aš sužinojau, kad ministerijoje dirban­ti moteris buvo mūsų šeimos tarnaitė.

Kai tąkart nuvykau į Uteną, miestas buvo visiškai pasikeitęs. Tai buvo industrinis miestas, kuriame apie turtingą žydų kultūrą bylojo tik viena likusi žydų šeima.

1980 m. Ženevoje (Šveicarija) įkūrė tarptautinį judėjimą „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“, suvienijusį apie 150 tūkst. gydytojų iš 40 šalių. 1985 m. organizacijai skirta Nobelio taikos premija, kurią atsiėmė B.Lownas ir Sovietų Sąjungos medikas Jevgenijus Čazovas. Nobelio komiteto pareiškime dėl premijos skyrimo sakoma: „Ši or­gani­­­­­zacija davė žmonijai r eikšmingos naudos, platindama autoritetingą informaciją ir prisidėdama prie to, kad būtų suvoktos katastrofiškos

B.Lownas yra Amerikos gydytojų asociacijos, Gydytojų socialinės atsakomybės asociacijos įkūrėjas ir jos vadovas (1960–1970), JAV ir Kinijos gydytojų draugystės asociacijos prezidentas (1974–1978), buvo JAV ir Sovietų Sąjungos mokslinio ben­dradarbiavimo koordinatorius. Brukline veikia jo vardu pavadintas Širdies kraujagyslių centras.

Savanorystė Utenos rajone plėtojama visose gyvenimo srityse. Retas kuris renginys praeina be savanorių pagalbos. Jie darbuojasi šventėse, talkina per akcijas, skuba į socialines įstaigas, telkia jaunimą turiningam laisvalaikiui. Be savanorių neapsiėjo ir rugsėjo 5 d. praūžęs 754-asis Utenos gimtadienis. Tai kas ta savanorystė? Kaip ji padeda miestui ir rajonui gyventi?

Lolita Kaminskienė

Visi kalbinti Utenos rajono įstaigų, organizacijų savanoriai vieningai sakė, kad savanorystė padeda ne tik tiems, kuriems ši veikla yra skirta, bet ir patiems savanoriams – atrasti save, apsispręsti, ką veiks ateityje, išbandyti save daugelyje sričių. Kartais, atsidūrus gyvenimo kryžkelėje,  padeda  priimti  sprendimus, nuo kurių priklauso visas tolesnis kelias.

Bandymas išjudinti Utenos jaunimą pavyko

Šia filosofija bene labiausiai grindžiama „Juventus“ krepšinio lygos veikla. Paulius Čyvas, lygos įkūrėjas ir prezidentas, sako, kad savanorystė labai reikalinga savęs ieškantiems jaunuoliams: „Mūsų lyga prieš ketverius metus gimė ne vien iš idėjos žaisti krepšinį. Įkūrę lygą stengiamės, kad į ją susibūrę vaikinai ir merginos įgytų sporto vadybininkų, fotografų, sporto žurnalistų įgūdžių, kurie jiems labai pravers ateityje.“

Mintis apie įgūdžius Pauliui kilo vėliau. O iš pradžių buvo „tušti“ popamokiniai užsiėmimai gimnazijos sporto salėje, į kurią kokie 2–3 gimnazistai ateidavo pamėtyti kamuolio. Kilo mintis, jog sporto užsiėmimus reikia padaryti įdomesnius, kad į juos susirinktų beveik visa gimnazija. Išėjo taip, kad į lygą susibūrė ne vienos gimnazijos ir ne vieno miesto, o viso Utenos regiono gimnazistai.

Minėti įgūdžiai jau duoda rezultatų. Lygos savanorės Agnė Deveikytė ir Greta Trapnauskaitė buvo pakviestos savanoriauti Europos jaunučių (U-16) krepšinio čempionate, rugpjūtį vykusiame Kaune. Merginos parsivežė galybę įspūdžių ir tiek pat patarimų, kaip tobulinti lygos veiklą.

Šis svarbus lygai įvertinimas atėjo pernai užmezgus ryšius su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu ir Lietuvos krepšinio federacija. Lyga glaudžiai bendradarbiauja ir su Utenos rajono savivaldybe. P.Čyvas regiono gimnazistų krepšinio čempionatus pradėjo rengti tik gavęs mero Alvydo Katino „palaiminimą“.

„Šiemet pavasarį vyko pirmasis čempionatas, – pasakoja Paulius. – Prieš rengdamas jį, paskambinau visiems Utenos apskrities rajonų sporto organizatoriams, jie entuziastingai pritarė šiai minčiai. Kad žinočiau, kaip rengti čempionatą, susisiekiau ir su Druskininkų meru Ričardu Malinausku, kuruojančiu panašų čempionatą Alytaus apskrityje. Tada pakalbinau Utenos rajono savivaldybės merą Alvydą Katiną, kuris irgi entuziastingai pritarė čempionato rengimui. Kas beliko? Tik organizuoti.“

Paulius net generalinį rėmėją surado. Juo tapo AB „Rokiškio sūris“. Tad pirmojo čempionato nugalėtoja – Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos trečiokų komanda „Dildošiai“ –  galėjo džiaugtis fantastiniu prizu: kelione į Vokietiją.

Paulius patikina, kad čempionatas vyks ir 2016 m. pavasarį. Nors šiuo metu jis Didžiojoje Britanijoje studijuoja sporto vadybą, bet kelis kartus per metus grįžta namo, tad laiko organizavimui užtenka. Kai Pauliaus nebūna, lygos vairą perima Kasparas Mociūnas ir Jonas Matuliauskas. Vaikinams padeda visas būrys lygos koordinatorių mokyklose: Gytis Stankevičius iš Dauniškio gimnazijos, Vydūnas Tutkus iš Adolfo Šapokos gimnazijos, „Saulės“ gimnazijos gimnazistas Laurynas Katinas. Dar labai prisideda Martynas Liuima, Mantas Kubiliūnas, Agnė Deveikytė, Ignas Sunklodas, Greta Trapnauskaitė.

Rugsėjo 11 d. meras A.Katinas susitiko beveik su visu šiuo nemažu būriu ir įteikė padėkas už įkvepiantį savanorišką darbą

Savanorystė nuo kačiukų paglostymo

Utenos rajono gyvūnų globos namuose savanorių gausu kasdien. Namelių gyventojai traukia mažus ir didelius, jaunus ir vyresnius.

„Jei ateina jaunesni nei 16 metų, iškart didelių darbų dirbti neleidžiame, – sako Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos prezidentė Jolanta Guobaitė. – Savanorystė pas mus prasideda nuo katinukų paglostymo. Vėliau, žinoma, jau leidžiame ir didelius šunis pavedžioti.“

Savanoriai nameliuose dirba nuo pat jų įkūrimo 2007 m. vasario 14 d. Iš pradžių į ne itin patogias patalpas Medenių kaime savanorių gal kiek ir mažiau ateidavo, bet persikrausčius į miesto pakraštyje esantį erdvų pastatą namelių darbuotojai pagalbininkų sulaukia daug. Kelias moteris – Marytę, Ritą, Audrą, Godą prezidentė galėtų pavadinti „užkietėjusiomis“ savanorėmis. Jos sukusios apsukusios skuba pas savo numylėtinius. Štai Rita, namelių kačių šeimynai pasipildžius nemažu būriu kačiukų, po darbo nieko nelaukdama lekia jų prižiūrėti: ruošia ėdesį, pašeria, paglosto, kai reikia – vaistus suleidžia.

Pasak J.Guobaitės, savanoriai mielai dalyvauja akcijose, Utenos prekybos centruose renkant ėdalą namelių gyventojams, Utenos turguje šie pagalbininkai praleidžia beveik visus šeštadienius, uteniškiams dovanodami šuniukus ir kačiukus. Užtenka prisiminti šuniukų pervedimo iš Medenių į naujus globos namus akciją, kai vesti keturkojus pasišovė tiek uteniškių, kad šuniukų visiems ir neužteko. Savanorių nenugąsdino ir 7 km ilgio kelias. Atvirkščiai: ne visi šuneliai ištvėrė kelionę, kai kuriuos pavargusius mažųjų veislės šuniukus savanoriai tiesiog atnešė ant rankų. Gerai, kad nepavargo kuris nors iš vilkšunių…

„Norint tapti savanoriu reikia laiko, – sakė J.Guobaitė. – Būna taip: ateina žmogus vieną, kitą kartą, paskui skuba jau kasdien, nes įsimyli kurį nors gyvūną ir pradeda jausti atsakomybę jį prižiūrėti, rūpintis, globoti. Dažniausiai gyvūnėlį įsimyli vaikai, bet štai tėveliai neleidžia pasiimti namo. Tada mes pasiūlome laikiną globą. Tegu tas katinukas ar šuniukas kurį laiką pabūna namuose, o paskui jį paimsim atgal. Bet pasiimti nebetenka: po poros mėnesių su tuo gyvūnėliu jau ir tėveliai nebegali skirtis ir pasilieka jį visam laikui.“

Savanorystės nauda – abipusė. Savanoriai nameliuose nudirba daug darbų: valo narvus, šeria gyvūnus, šukuoja juos, veda pasivaikščioti šunis. Vienas svarbesnių darbų – bendrauti su keturkojais, nes dėmesio šie trokšte ištroškę. Iš to bendravimo savanoriai irgi labai daug ką gauna: prieraišumą, besąlyginę meilę, išmoksta mylėti ir saugoti savo aplinką ir joje gyvenančias visas gyvas būtybes. Vaikas, pabuvęs savanoriu nameliuose, jau niekada gyvenime nenuskriaus už save mažesnio ir silpnesnio. Ir tai dar puikus, sveikas laisvalaikis, leidžiantis atitrūkti nuo kompiuterių ir išmaniųjų telefonų.

Ir prie puodų, ir bulvių lauke

Krizių centras „Angelų pieva“, suteikiantis naujo gyvenimo viltį priklausomiems nuo alkoholio ir narkotikų, benamiams, vargstantiems, į socialinę atskirtį patekusiems asmenimis, bene labiausiai laukia savanorių. Ir sulaukia. Jie „Angelų pievos“ darbuotojams ir klientams padeda jau daugiau kaip 10 metų.

„Viskas prasidėjo nuo mūsų centro sielos, gerosios Angelės Mažeikienės. Jos vadovaujamo sveikatingumo klubo moterys pirmos atėjo į pagalbą ir dabar daug padeda, – pasakoja „Angelų pievos“ ūkvedė Lendrina Meškauskaitė. – Moterys rūpinosi „Maisto banko“ mums skiriamo maisto atvežimu, paskirstymu ir apdorojimu, kvietė talkon uteniškius, net skrajutes dalijo.“

Paskui pasipylė sunkesni darbai – Ruklių, kuriuose įsikūrusi „Angelų pieva“, daržai. Moterys dirbo žemę, sodino, ravėjo, kasė bulves. Centro klientai ne visada galėdavo moterims padėti: vieni neturėjo sveikatos, kiti nenorėjo.

Rimčiausias savanorystės išbandymas prasidėjo, kai Atkočiškių kaime, buvusiuose vaikų globos namuose, buvo atidaryta labdaros valgykla. Valgytojų iškart atsirado daug – kasdien reikėjo pamaitinti beveik 100 žmonių. Ateidavo ne tik turintys žalingų įpročių, bet ir netekę darbo ir niekaip galo su galu nesuduriantys uteniškiai.

„Mums labai padėjo ir dabar padeda Danguolė Šimonienė, Nijolė Putnienė, Genutė Silovienė, Rusana Bakšejeva, Laima Nikitina, Jadvyga Vaišnorienė, Zita Maigienė, Aldona Žilienė, – sako L.Meškauskaitė. – Štai jau pensinio amžiaus sulaukusi Romualda Vaškelytė, turinti negalią, kai tik sveikata leidžia, ateina pasidarbuoti virtuvėje. Nors vieną dieną per savaitę, bet mums moters pagalba labai reikalinga.“

Kodėl tos moterys imasi sunkaus, ne visada dėkingo darbo, už kurį negauna atlygio? Juk reikia ne tik sriubą išvirti, bet ir su ateinančiaisiais bendrauti, o jų gyvenimo istorijos skaudžios iki ašarų.

„Visoms savanorėms gyvenimas nepagailėjo išbandymų, – sako socialinė darbuotoja Kristina Deicerytė. – Čia jos rado nuoširdumą ir užuojautą. Tad gerai supranta ir likimo nuskriaustuosius. Žinoma, kiekvienas čia savanoriaujantis randa savų dalykų: galimybę pabūti tarp žmonių, jutimą, kad esi kažkam reikalingas, moralinį pasitenkinimą, kad padarei gerą darbą. Kai kurie tiesiog atranda save. Gyvas to pavyzdys – Danguolė. Jei ne savanorystė, nežinia, kaip jos gyvenimas būtų susiklostęs. Kai kurioms moterims savanorystė davė tiesioginės naudos: jos buvo įdarbintos „Angelų pievoje“.

Patys valgyklos klientai irgi „kinkomi“ į darbus. Vasarą vienas iš valgytojų nuolat pjovė žolę nemažoje buvusių vaikų globos namų teritorijoje. Ūkvedė džiaugiasi: susitvarkė patys, nebereikėjo trukdyti savivaldybės su prašymais paskolinti traktoriuką. Į savanorystę įsitraukia ir čia besidarbuojančių moterų vyrai. Nori nenori ateina padėti savo žmonoms, nes sunkaus fizinio darbo čia – per akis.

„Gyvenam kaip viena didelė šeima, – tikina L.Meškauskaitė. – Stengiamės, kad visi čia gerai jaustųsi – ir darbuotojai, ir klientai. Visada malonu iš pastarųjų sulaukti padėkos žodžių, pagyrimų, kad labai skanu buvo, kad taip sočiai seniai bevalgė. Ir mieste susitikę jie nesibaimina prieiti ir garsiai pasakyti, kad tave pažįsta, laukia kitos dienos ir dėkoja už rūpinimąsi. Aplinkinių reakcija į garsius padėkojimus būna įvairi, bet širdyje tampa gera: juk mes padedam patiems silpniausiems visuomenės nariams.“

Praėjusių metų pabaigoje vykę Utenos rajono jaunimo apdovanojimai parodė, kad Utenos jaunimas – kuriantis, ieškantis, planuojantis, veikiantis.

Lolita Kaminskienė

Dar rudenį Utenos visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungai „Apskritasis stalas“ paskelbus geriausiųjų rinkimus ir pakvietus balsuoti už pačius „pačiausius“, sulaukta begalės jaunųjų sportininkų, menininkų, savanorių, lyderių kandidatūrų. Garbingi apdovanojimai paskatino ir toliau sėkmingai mokytis, aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir siekti užsibrėžtų tikslų.

Kad netrūktų įvairovės…

Dovilė Bikelytė, Utenos visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ prezidentė, sako, kad Utenoje jaunimo organizacijų yra nemažai. Daugelis jų ir susibūrusios į „Apskritąjį stalą“. „Sprendžiame rimčiausias problemas, diskutuojame aštriausiais klausimais, – sako prezidentė. – Visi mūsų sprendimai ir planai visada pasiekia Utenos rajono savivaldybės Jaunimo reikalų tarybą, kuriai vadovauja Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas. Mes žinom: jei klausimus pradeda spręsti taryba, viskas iki galo bus sutvarkyta. Meras dar nėra nė karto atsisakęs mums padėti. Manau, kad mūsų taryba, palyginti su kitų savivaldybių jaunimo tarybomis, yra labai aktyvi ir veikli. Problemos, klausimai sprendžiami greitai ir operatyviai.“

Tačiau vien girtis, pasak prezidentės, nekuklu. Utenoje, kaip ir kitur, yra aktyvaus ir neaktyvaus jaunimo. Pastarąjį sudominti kokia nors veikla nelengva, nebent ta veikla juos paliečia asmeniškai. Bet „Apskritasis stalas“ rankų nenuleidžia: jei tik įmanoma, tuos neaktyviuosius kviečia į jaunimo organizacijas, buria vienai ar kitai veiklai. Ir ką gi – pastangos veltui nenueina: susidomėjimas jaunimo veikla didėja, jaunimo organizacijų narių po truputį gausėja. „Matyt, nebepopuliaru būti nieko neveikiančiu „sėdūnu“, – spėja Dovilė. – Antra vertus, ir nereikia, kad visi būtų aktyvūs. Gyvenime pradėtų trūkti įvairovės.“

Ką jaunimas veikia Utenoje? Be įvairių mokymų, seminarų, susitikimų, konferencijų, vykstančių po pamokų ar paskaitų, dar yra internetinė jaunimo televizija UTV, jaunimo „Juventus“ krepšinio lyga, kuriai vadovauja į Angliją studijuoti išvažiavęs, bet organizacinio darbo Utenoje nemetęs Paulius Čyvas, klubai „Laisvalaikis“ ir „Lava“, pagaliau dviejų abiturientų Karolio Stankevičius ir Kasparo Mociūno (dabar jie jau studentai) įkurtas baras „Paletė“, iškart tapęs populiariausia jaunimo susibūrimo vieta mieste.

„Nepamirškim bendrų su savivaldybe renginių, vieno kurių metu rajono vadovais vienai dienai tampa mokiniai, – sako Dovilė. – Tie patys jaunimo apdovanojimai, pernai surengti jau penktą kartą, tampa vis populiaresni, nebegalintys priimti norinčiųjų į patekti į jų ceremoniją ir skatinantys būti pačiais geriausiais įvairiose srityse. Populiari ir savaitės trukmės jaunimo stovykla, kurioje buvimas kartu išmoko ne tik virti valgyti ant laužo dideliam būriui stovyklautojų, bet ir  bendruomeniškumo, suvokimo, kad kartu dirbdami galime nuversti kalnus.“

Erdvė jaunimo veikloms

Šiuo metu jaunimas bene labiausiai laukia vieno dalyko – buvusio kino teatro „Taurapilis“ rekonstrukcijos pabaigos. Šiame pastate, stovinčiame gražioje vietoje prie Dauniškio ežero, bus įkurtas Menų inkubatorius, kuris bus atiduotas ne kam kitam, o jaunimui: jauniems verslininkams, pradedantiems savo verslą, jauniems menininkams. Pastato rekonstrukcija – tai Utenos verslo informacijos centro įgyvendinamas projektas „Utenos verslo informacijos centro infrastruktūros plėtra, pritaikant kino teatrą TAURAPILIS kūrybinių industrijų ir verslo poreikiams“. Rekonstruotas inkubatorius turėtų tapti viso rajono kūrybinių industrijų atstovų, kuriančių ir menu besidominčių bendruomenės narių centru. Jame užteks erdvės ir įvairioms jaunimo organizacijoms, galėsiančioms čia ne tik rašyti projektus, diskutuoti, bet ir svajoti.

„Sieksime ne tik paskatinti jaunus menininkus ir verslininkus savo veiklą plėtoti Menų inkubatoriuje, bet ir skatinsime jaunimo verslumą, veiklumą, kūrybinį užsidegimą, – teigia Utenos verslo informacijos centro direktorė Irina Šeršniova. – Planuojame, kad inkubatoriuje įsikurs 17 smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių. Joms, taip pat ir menininkams, reziduoti inkubatoriuje bus suteiktos lengvatinės sąlygos.“

Menų inkubatoriuje bus įkurta kino meno erdvė su 3D filmo demonstravimo įranga, tekstilės, kūrybinio jaunimo, foto-, vizažistų, dramos, moderniųjų technologijų, dailės, muzikos, audiovizualinė menų, įrašų ir kt. studijos, galerija, choreografijos repeticijų salė ir kitos erdvės. Bus skirtos patalpos ir kūrybos rezultatams realizuoti, demonstruoti, mokymams rengti. Jaunimas, bendraudamas tarpusavyje, galės tiesiog pasižiūrėt, kokios veiklos yra vykdomos menų inkubatoriuje, kaip kuria menininkai, kaip sekasi verslas ir jauniems, ir jau patyrusiems verslininkams. Tikimasi, kad toks „pačiupinėjimas“ uždegs ne vieną jaunuolį patį imtis patinkančios veiklos.

Pastato rekonstrukcijos pabaiga – šių metų spalis. Bet jau dabar ieškoma finansavimo kūrybinėms industrijoms, mokymams, parodoms, konferencijoms organizuoti. „Veiklos bus daug, įdomios veiklos, – neabejoja direktorė. – Į Menų inkubatorių  pritrauksime visų amžiaus grupių atstovų, bet prioritetas bus suteiktas jaunimui.“

Vietos valdžia – jaunimo sėkmės garantas

Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, Utenos jaunimo reikalų tarybai vadovaujantis jau ne pirmus metus, sako, kad apie Utenos jaunimą, ypač apie susibūrusį po „Apskritojo stalo“ vėliava, gali pasakyti daug gerų žodžių. „Manau, kad  ir jaunimas rastų vieną kitą šiltesnį žodį Utenos valdžiai, – šypsosi meras. – Jei prisiminsime sukurtą sporto infrastruktūrą mieste, rekreacines zonas, renovuotas mokyklas, nemanau, kad jaunimas galėtų labai skųstis. Taip pat ir jaunieji verslininkai, kurių veiklai paskatinti ir kuriems padėti tarnauja naujoji Utenos rajono savivaldybės patvirtinta smulkiojo ir vidutinio verslo rėmimo programa.“

Bet, pasak mero, yra dalykų, apie kuriuos tenka kalbėti ne visai džiaugsmingai. Tai  jaunimo nedarbas, emigracijos problema. Deja, savivalda neturi pakankamai nei įgaliojimų, nei finansinių išteklių, kad šitas problemas spręstų. „Kalbėdamasis su jaunimu nuolat keliu klausimą, tiksliau, teikiu pasiūlymą, kad tas lėšas, kurios skiriamos įvairioms valstybės institucijoms, sprendžiančioms jaunimo nedarbo, užimtumo ir kitas problemas, išlaikyti, gal reikėtų skirti savivaldybėms, – svarsto meras. – Manau, man pritartų ir kiti kolegos, mat minėtų institucijų pasiekti rezultatai kol kas labai menki.“

A.Katinas mano, kad lėšas skyrus savivaldybėms rezultatai būtų matomi labai greitai, – na, gal ne po metų, bet jie būtų. Štai socialinių pašalpų mokėjimą atidavus savivaldybėms jau dabar galima džiaugtis pasiektais rezultatais.

„Vietos valdžia, bendradarbiaudama su tomis pačiomis jaunimo organizacijomis, pasitelkdama pagalbon vietos bendruomenes, asocijuotas verslo struktūras, galėtų sėkmingai spręsti ne tik jaunų žmonių, šeimų būsto įsigijimo klausimus, bet ir nedarbo bei emigracijos problemas, – neabejoja meras. – Norint, kad jaunimas Lietuvoje gyventų dar geriau, kad nebėgtų į svečias šalis laimės ieškoti, jaunimo teisinėmis ir finansinėmis galimybėmis turėtų pasirūpinti vietos valdžia.“

Utena rugsėjo 6 dieną atšventė 753-iąjį gimtadienį. Pasak Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino, miesto šventė – gera proga pasvarstyti, kaip miestas gyveno per metus.

– Kaip prabėgo metai nuo gimtadienio iki gimtadienio? – klausiame Alvydą Katiną.

A.K.: Pradėsiu nuo miesto gimtadienio. Prasminga, kad vietos valdžia turi galimybę pasveikinti gyventojus ne tik  kalbomis, koncertais, bet ir darbais. Utenoje bandome tokią tradiciją įvesti, ir štai šiais metais miesto gimtadienį pradėjome rugsėjo 1 d. atidarydami vieną moderniausių šalyje Adolfo Šapokos gimnazijos stadioną, pritaikytą ne tik gimnazistų, bet ir bendruomenės poreikiams. Tai yra bendruomenės telkimo šventė, skatinanti pabendrauti ir pasidžiaugti kartu. Ta proga buvo surengta Utenos rajono įmonių, organizacijų, savivaldybės administracijos ir atskirų rajono gyventojų apdovanojimų už laimėjimus įvairiose srityse paroda, kurios metu buvo apdovanoti vienaip ar kitaip prie tų laimėjimų prisidėję žmonės.

– Norint surengti tokią parodą, reikia tų apdovanojimų turėti…

A.K.: Idėja surengti parodą kilo dėl to, kad apdovanojimų minėtos institucijos, bendruomenės, menininkai, sportininkai, meno kolektyvai ir kt. turi daug. Bet apie juos gyventojai gal yra tik girdėję ar matę nuotraukose. O juk prie visų tų laimėjimų yra prisidėję tūkstančiai Utenos rajono žmonių. Net geriausio mero vardas, įteiktas man, – tai visų Utenos žmonių nuopelnas ir pasiekimas.

Utena džiaugiasi trimis Auksinėmis krivūlėmis, aukščiausiais Lietuvos savivaldybių asociacijos apdovanojimais, pasaulinio bendruomenių konkurse „The International Awards for Liveable Communities“, kuriame Utena dalyvavo vienintelė iš Baltijos šalių, laimėtu aukso apdovanojimu. Praėjusiais metais mūsų parkai buvo pripažinti geriausiu kraštovaizdžio tvarkymo pavyzdžiu Lietuvoje, o šių metų birželį parkams buvo įteiktas Europos Tarybos apdovanojimas „Už kraštovaizdį“. Visus laimėjimus ir apdovanojimus sunku išvardyti. Tad kviečiu atvykti į Utenos A. ir M.Miškinių viešąją biblioteką, kurioje iki rugsėjo 29 d. vyks paroda, ir susipažinti su visais svarbiais eksponatais.

– Utenoje buvo atidarytas penktas fontanas. Gal Uteną būtų galima pavadinti fontanų miestu?

A.K.: Šiandien Utenos taip pavadinti dar negalima, bet tokia vizija tikrai galėtų būti. Kasmet, tvarkydami viešąsias erdves, stengiamės tą erdvę pagyvinti fontanu.

Norint pritraukti pasaulio dėmesį reikia investuoti ne į tai, kas pasauliui savaime suprantama, įprasta, – sutvarkyta aplinka, šaligatviai, vandentiekio ir nuotekų tinklai, – bet į kažką neįprasta, nekasdieniška. Tad turėdami tokią viziją pagal galimybes galėtume investuoti į miesto viešųjų erdvių plėtrą su fontanais. Gal ateityje Utena taps ir šimto fontanų miestu, o žinant, kad paparčio žiedo ieškojimo šventė yra viena populiariausių Lietuvoje, Utenoje būtų galima surengti fontanų žydėjimo naktį.

– Nuveikta daug darbų: sutvarkytas kraštovaizdis, šilumos kaina – mažiausia šalyje, rajono miesteliai gražinami, juose nutiesti arba baigiami tiesti vandentiekio ir nuotekų tinklai. Ar neatsitiks taip, kad neturėsite ką veikti?

A.K.: Artimiausią tūkstantmetį bus ką veikti. Svarbus vienas dalykas – ar vietos valdžia strateguoja ateities darbus. Aišku tai, kad sutvarkytą sporto infrastruktūrą, atliekų tvarkymo sistemą, rekreacines zonas ir kt. anksčiau ar vėliau reikės tobulinti, modernizuoti. Mūsų šiandienos siekiamybė – kad Utenos daugiabučių namų kvartalų teritorijos būtų sutvarkytos taip pat, kaip Utenos žaliosios erdvės.

– Savivaldybės dažnai be skolintų lėšų negali baigti įgyvendinti projektų. Koks jūsų požiūris į savivaldybių skolinimąsi?

A.K.: Deja, pasigirsta balsų, kad savivaldybės prasiskolinusios, kad investuojama ne į ten, kur reikia, kad buvo galima investuoti į tuos projektus, kurie skatina darbo vietų kūrimą. Nutylimas vienas svarbus dalykas. Štai Utenos rajono savivaldybė investavo ne tik į parkus, bet ir į mokyklų renovaciją. Bet kai statybininkai baigia pastato apšiltinimą, lieka begalė kitų darbų: išlyginti ir išdažyti klasių bei kabinetų sienas, sutvarkyti aplinką ir kt. Ar galima palikti netvarkytas klases ir koridorius? Jei savivaldybė pridėtų tik numatytus dešimt ar penkiolika procentų, šie darbai nebūtų atlikti. Reikia pridėti pusę ES duotos sumos, kad galėtum baigti remontuoti mokyklą. Savivaldybė skolinasi ir paskui visi džiaugiasi gražiai renovuota mokykla. Kyla klausimas, kas ką koofinansuoja ES – savivaldybes ar savivaldybė – Europos Sąjungą.

Štai modernusis „Utenio“ stadionas. Kad jame galėtų vykti tarptautinės varžybos, kad jis atitiktų tarptautinius standartus, savivaldybei reikėjo pridėti ne vieną milijoną. Juk skolinamasi, kad darbai būtų atlikti iki galo, o ne palikta pusiau skusta, pusiau lupta. Norėtųsi iš valstybės sulaukti ne tik leidimo kas kelerius metus daugiau skolintis, bet  galimybės, kad nebereikėtų daugiau skolintis.

Rytoj 53-iąjį gimtadienį švęsiantis geriausias 2013 m. meras Utenos rajono vadovas, poetas Alvydas Katinas per dešimtmetį sugebėjo paneigti nuomonę, kad humanitarai negeba tvarkytis ūkiškai ir valdyti rajono.

Per pastarąjį dešimtmetį Utena pasikeitė neatpažįstamai. Pilkas Rytų Aukštaitijos pramonės miestas tapo elegantiškas, patogus gyventi ir nestokojantis pramogų. Šiandien Utenoje veikia šiuolaikiška biblioteka, daugiafunkcis centras, sporto salė, stadionas, čia įsikūrę visi didieji prekybos centrai, iš kurių rajono vadovai išsiderėjo nemažas investicijas į miesto infrastruktūrą. Renovuotos ar renovuojamos mokyklos, darželiai, tiesiami nauji šaligatviai, pėsčiųjų takai, gatvės, įrengti nauji parkai, atnaujinti vandenvalos įrenginiai. Be to, savivaldybė savo rankose išsaugojo tiek vandens, tiek šilumos tinklų įmones, o jas modernizavus uteniškiai už šilumos energiją moka vieną mažiausių kainų šalyje.
Visos didžiausios permainos šiame mieste įvyko prie valdžios vairo stojus Alvydui Katinui. Beje, Utena, tradiciškai būdavusi dešiniųjų forpostu, nuo 2003 m. savo meru jau trečiąkart išsirenka socialdemokratą A.Katiną. Už jį balsuoja netgi ištikimiausi konservatorių rėmėjai.
Taigi kas jis, iš pažiūros žodžio kišenėje neieškantis pokštininkas, – atlapaširdis lyrikas, kietas ūkininkas ar kritikos gniaužėjas?

Jaučia nenugalimą gimtojo kaimo trauką
“Visas mano gyvenimas susijęs su Utena ir Juknėnais, kur gimė mano mama, vėliau gyveno tėvai, o dabar iš jų paveldėtoje sodyboje gyvenu aš, – pokalbį pradeda mūsų rašinio herojus. – Aš niekur kitur nesu gyvenęs ir dirbęs, tik Utenoje. Manęs netraukia nei kiti Lietuvos miestai, nei jokie užsieniai: jei ir išskrendu į kokį šiltą kraštą, tai tik keletai dienų – pasideginu saulutėje ir vėl skubu grįžti.”
“Dar studijų metais Alvydas iš kitų lietuvių kalbą ir literatūrą studijavusių jaunų poetų išsiskyrė savo valstietišku paprastumu ir ūkiškumu. Kiekvieną savaitgalį jis skubėdavo į Juknėnus, niekados nelikdavo Vilniuje, nedalyvaudavo studentiškose linksmybėse iki paryčių, – apie A.Katiną pasakoja buvęs bendrakursis, dabar Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas Vytautas Balčiūnas. – Man jis yra toks tikras kaimo vaikas, pirma karta nuo žagrės, pasirinkusi labai efemerišką sritį – literatūrą, kultūrą, bet nenutolusi nuo savo šaknų: vis grįžtantis į savo pradžią, į senelių ir tėvų meilės lauką. Jis toks vaižgantiškas pragiedruliukas, nuolat besišypsantis, niekados neniurzgantis, gyvenimą matantis tik šviesiomis spalvomis.”
V.Balčiūno vertinimu, buvusio studijų bičiulio pasirinkimas grįžti į gimtąją Uteną – labai tikras, neapsimestinis. “Tai žemei jis tikrai atiduoda visą savo gyvenimą”, – neabejoja pokalbininkas.
Jauniausias iš trijų Antano ir Uršulės Katinų vaikų Alvydas, pasak šią šeimą gerai pažįstančių uteniškių, buvo ypač artimas su tėvu, kadaise vadovavusiu kolūkiui “Už taiką”, o senatvėje grįžusiu į kaimą ūkininkauti. Pats ponas Alvydas prisipažįsta, kad tėvai jam buvę didieji gyvenimo mokytojai ir autoritetai.
“Mūsų mero seneliai Juozas Katinas ir Ona (Surgailytė) Katinienė buvo tvarkingi, itin praktiški, bet mažažemiai ūkininkai – turėjo nedidelį ūkelį ir vešlų sodą, – pasakojo dabar jau amžinybėn iškeliavusi šio kaimo metraštininkė Veronika Zabukaitė. – Tačiau mero tėtis Antanas buvo taip prie mokslų linkęs vaikas, kad kasryt pėsčiomis eidavo dešimt kilometrų iš Norvaišių į Uteną, į gimnaziją, ir grįždavo atgalios. Tokio tvirto užsispyrimo, siekiant savo tikslo, vaikų nebuvo daug.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Įgyvendinant Utenos rajono, kaip modernaus Rytų Aukštaitijos regiono ekonominio centro, kuriame saugu ir patogu gyventi, viziją, kuriamos naujos galimybės verslui, taikomos lengvatos investicijoms.

Šio miesto užmojus išduoda ne tik įsisiūbavę ar jau baigti regiono plėtros projektai, bet ir apdovanojimai, Utenos rajono savivaldybės pelnyti už siekį regioną paversti patrauklia vieta gyventi ir svečiuotis. 2009 m. Utena gavo Lietuvos savivaldybių asociacijos „Auksinės krivūlės“ apdovanojimą kaip geriausiai šalyje ES paramą panaudojanti savivaldybė. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pagal racionalų ES lėšų panaudojimą Utenos rajono savivaldybės rodikliai yra vieni geriausių šalyje.
Tarptautinį dėmesį Utenos rajono savivaldybė užsitikrino už pastangas mieste gerinti gyvenimo kokybę. Dar 2007 m. Londone vykusiame konkurse „The International Awards for Liveable Communities“ Utena laimėjo sidabro apdovanojimą. O 2011 m. Pietų Korėjoje, Seule, vykusiame minėtame konkurse Utenos rajono savivaldybės laimėtas bronzos apdovanojimas. Vien tam, kad Rytų Lietuvos miestas patektų į konkurso finalą, reikėjo nurungti per 300 konkurentų iš viso pasaulio.
Itin palankų Utenos rajono savivaldybės darbų įvertinimą lėmė sprendimas investuoti į biokuro katilų įrengimą. Jau šių metų sausio mėnesio kaina už šildymą vietiniams gyventojams sumažėjo 11 proc. ir Utena atsidūrė pirmame šalies savivaldybių penketuke pagal būstų šildymo pigumą.
Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas neslepia ambicijų ir ateityje miestą išlaikyti lyderio pozicijose, todėl numato įgyvendinti investicinius projektus, kuriuos vienija bendri tikslai: konkurencinga vietos ekonomika, žmogiškųjų išteklių plėtra, moderni infrastruktūra ir darni aplinka. A.Katinas pabrėžia, kad tai ir patys svarbiausi Utenos rajono plėtros iki 2017 m. prioritetai.

Kelias į naujoves – per investicijas

Apie Utenos rajono savivaldybės inicijuotus projektus ir permainas – pokalbis su meru Alvydu Katinu.

– Kokie metai Utenai buvo reikšmingiausi siekiant permainų?
A.K.: Vienas sparčiausių Utenos plėtros ir kaitos dešimtmečių buvo kaip tik pastarasis. Būtent tada mieste atsirado naujų pastatų, taip pat viešųjų erdvių, patrauklių ir svečiams, ir patiems uteniškiams. Sutvarkyti kažkada šabakštynai buvę Vyžuonos, Dauniškio parkai, Krašuonos upės krantinės, Miesto sodas, atnaujinta autobusų stotis, pastatyta Dievo Apvaizdos bažnyčia. 2008 m. atidaryta viena moderniausių šalyje A. ir M.Miškinių viešoji biblioteka, 2009 m. – daugiafunkcis sporto kompleksas. Mieste renovuoti septyni daugiabučiai, ligoninė, aštuonios ugdymo įstaigos. 2008 m. po rekonstrukcijos duris atvėrė miesto baseinas, o pernai pradėtas renovuoti Kultūros centras.
Nuo 2005 m. Utenoje vykdomi vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtros projektai. Pavyzdžiui, 2010 m. baigtas įgyvendinti brangus investicinis projektas: gyvenamųjų namų rajonuose pastatyta 27,28 km ilgio vandentiekio ir 38,95 km ilgio nuotekų tinklų, devynios nuotekų siurblinės ir viena vandens siurblinė. Dabar 99 proc. Utenos miesto gyventojų turi galimybę naudotis viešojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo paslaugomis. Beje, siekdama paskatinti individualių gyvenamųjų valdų prisijungimą prie centralizuotų miesto vandens ir nuotekų inžinerinių tinklų, Utenos rajono savivaldybės administracija gyventojams skiria kompensacijas.
Aktyvūs metai gražinant miestą ir keliant jame gyvenimo kokybės lygį buvo ir 2011-ieji: rekonstravome Utenio aikštės pastatų fasadus, sutvarkėme pačią aikštę, taip pat atnaujinome K.Donelaičio gatvės viešąsias erdves. Joje įrengtas modernus apšvietimas, universali lauko sporto aikštelė, vaikų žaidimo aikštelė, lauko treniruokliai, BMX dviračių rampa, automobilių stovėjimo aikštelė, jungtys su pėsčiųjų ir dviračių takais Vyžuonų parke. Kartu sutvarkytos ir Utenos sporto komplekso prieigos.
Šiuo metu baigiamas Aušros gatvės viešųjų erdvių sutvarkymo projektas. Renovuojamos Kultūros centro ir „Taurapilio“ kino teatro patalpos. Rekonstruoto kino teatro patalpos bus atiduotos Utenos rajono jaunimo reikmėms, todėl naujajame pastate įsikurs jaunimo organizacijos ir klubai, veiks kūrybinės industrijos.
Beje, džiaugiuosi, kad uteniškiams atsirado ir daugiau kur paganyti akis, pasigėrėti estetiniais vaizdais. Štai pernai, minint Utenos 750 metų jubiliejų, Dauniškio ežero vidury iškilo grojantis, šviečiantis fontanas su vandens ekranu.
– O kokius išskirtumėte didelius projektus, kurie itin svarbūs Utenos rajono plėtrai?
A.K: Didžiausias pastarojo meto projektas – Utenio stadiono rekonstrukcija, kurios pabaiga planuojama 2013 m. Rekonstrukcijai numatyta 17 mln. Lt ES ir savivaldybės lėšų. Šiuo metu darbai jau prasidėję. Po rekonstrukcijos futbolui ir lengvajai atletikai pritaikytas stadionas atitiks tarptautinius standartus, jame tilps apie 3 tūkst. žmonių.
Reikšmingu projektu laikau ir šalia Utenio stadiono esančio Rašės hipodromo rekonstrukciją, nes čia bus sukurta vienintelė atviroje erdvėje moderni aktyvaus turizmo infrastruktūra.
O vienas didžiausių šių metų projektų, kurių įgyvendinimą remia ES struktūriniai fondai, – tai Utenos dumblo įrenginių ir termofikacinės elektrinės statyba.
Bet ypač džiaugiuosi, kad daug dėmesio bus skiriama kaimo vietovėms, įgyvendinant Kaimo atnaujinimo ir plėtros projektą bei LEADER programą.
– Utena – miškų ir ežerų kraštas. Kokios pajėgos metamos turizmui skatinti?
A.K.: Iš tiesų turizmas turi didelę reikšmę Rytų Aukštaitijai. Juk vienas Utenos rajono plėtros strateginių tikslų iki 2017 m. yra rajono turizmo infrastruktūros plėtra. Pritraukiant ES fondų lėšas, įgyvendinamas projektas „Poilsio zonos ir infrastruktūros plėtra Utenos rajono Sudeikių miestelyje“. Šiuo metu jau išplėstas ir sutvarkytas Alaušo ežero paplūdimys: įrengti pėsčiųjų takai su apšvietimu, 50 m ilgio lieptas, valčių prieplauka, vaikų žaidimo bei automobilių stovėjimo aikštelės.
Be to, įgyvendiname Latvijos ir Lietuvos tarpvalstybinio bendradarbiavimo programą, kurios tikslas – skatinti turizmą abiejose šalyse. Tad prie Alaušo, Lamesto ir Aiseto ežerų įrengti penki paplūdimiai su poilsiautojams reikalinga įranga, Utenos mieste pastatyta informacinių stendų su miesto schemomis ir Utenos rajono žemėlapiais.
Nors čia gausu kultūros objektų, vis dėlto dauguma turistų labiau domisi poilsiu gamtoje, vandens pramogomis. Tam įtakos, žinoma, turi ryškus sezoniškumas – didžioji dalis poilsiautojų į Utenos rajoną atvyksta vasarą.
– Tad galbūt bus mėginama įveikti sezoniškumą?
A.K.: Sezoniškumo problemą padeda spręsti kaimo turizmas. Mat pagal kaimo turizmo sodybų skaičių Utenos rajonas yra tarp pirmaujančių Lietuvoje – jų užregistruota 40. Sodybų šeimininkai prigalvoję daugybę pramogų ir paslaugų, kurios gali patenkinti net išrankiausio svečio poreikius visais metų laikais. Žiemą populiarus slidinėjimas, čiuožinėjimas, važinėjimasis rogėmis, poledinė žūklė. Poilsiautojai labai pamėgę garinę ir sauso garo pirtis, maudynes kubile.
Beje, šią žiemą Utenos regione jau devynioliktą kartą rengiamos tarptautinės automobilių sporto varžybos „Halls Winter Rally“.
– Pabrėžiate investicijų svarbą skatinant rajono plėtrą. Kuo Utenos kraštas patrauklus investuotojams?
A.K.: Manau, Utenos regionas patrauklus investuotojams daugeliu požiūrių. Visų pirma jis poilsiautojus žavi gamtos grožiu, kalvų, daubų, ežerų, upių, miškų ir juose randamų gėrybių gausa. Nereikia pamiršti, kad Utenos kraštas pagal patrauklumą yra antras po pajūrio regiono. Turime puikų kelių tinklą ir patogų, greitą susisiekimą su didžiaisiais miestais – Vilniumi, Kaunu, Panevėžiu.
Svarbu, kad sumaniusieji plėtoti turizmo verslą Utenos rajone nepristigs kvalifikuotos darbo jėgos, mat Utenos kolegija rengia puikius turizmo ir viešbučių administravimo specialistus.
– Taigi kokie projektai šiuo metu laukia investuotojų?
A.K.: Išskirčiau tris didžiausius investicinius projektus, kurie vienas kitą papildytų ir smarkiai padidintų turistų srautus bei verslo potencialą. Vienas jų – tai viešbučio statyba. Nors Utenos rajoną kasmet aplanko apie 8 tūkst. žmonių, Utenoje dar nėra viešbučio.
Pirmas svarbus žingsnis investicijų link jau žengtas: Vyriausybė Utenos rajono savivaldybei patikėjo valdyti 0,7 ha žemės sklypą miesto centre, kur ir būtų statomas viešbutis. Jam statyti jau parengtas ir patvirtintas detalusis planas. Būsimame viešbutyje numatyti 38 kambariai, kuriuose būtų galima apgyvendinti per šimtą asmenų. Numatytos komercinės patalpos maitinimo įstaigoms, parduotuvės, požeminės ir antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės, suprojektuotos pirčių komplekso ir kazino patalpos.
Investuotojų laukia ir daugiafunkcis žiemos sporto kompleksas su slidinėjimo trasa (Sudeikių seniūnijos Viešeikių kaime), kurio detalusis planas taip pat jau parengtas. Kviečiame investuoti ir į veikiantį kempingą „Sudeikiai“, įkurtą ant vieno didžiausių ir gražiausių šalies ežerų – Alaušo kranto, išplėsti ir plėtoti jame aktyvaus poilsio ir turizmo veiklas.
– Kokį vaidmenį gali atlikti savivaldybė, stengdamasi pritraukti privačių investuotojų?
A.K.: Utenos rajono savivaldybė gali taikyti žemės nuomos, žemės bei nekilnojamojo turto mokesčių lengvatas. Privatiems investuotojams, sumaniusiems investuoti į savivaldybės planuose numatytus objektus, lengvatų tikrai būtų. Stengiamės sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui ir investicijoms.

tojų

FB-SZ18441

Danijos “Carlsberg” grupei priklausanti didžiausia Lietuvos alaus darykla “Švyturys-Utenos alus” dividendams išmokėti skirs 100 mln. litų, o likusį nepaskirstytą 45 mln. litų pelną perkels į kitus finansinius metus.

Toks sprendimas priimtas trečiadienį vykusiame įmonės akcininkų susirinkime. “Švyturys-Utenos alaus” generalinio direktoriaus Rolando Viršilo teigimu, dividendams išmokėti bus panaudotas visas pernai uždirbtas 54 mln. litų grynasis pelnas ir dar 47 mln. litų iš anksčiau nepaskirstyto pelno, ketvirtadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

“Švyturio-Utenos” alaus grynasis pelnas pernai buvo 14,7 proc. mažesnis nei 2009 metais, kai įmonė buvo uždirbusi 63,3 mln. litų grynojo pelno. R.Viršilo teigimu, įmonės grynasis pelnas pernai sumažėjo dėl žaliavų ir energetinių išteklių brangimo.

“Mūsų apyvarta smuko maždaug 5 proc., nes krito vidutinė alaus kaina, mažiau nupirkta alkoholinių kokteilių ir sidro. Pirmųjų trijų mėnesių (šių metų – BNS) rezultatai neguodžia – pardavimai prastesni nei pernai. Tačiau tikimės, kad rinka netrukus atsigaus”, – sakė R.Viršilas.

Anot jo, “Švyturys-Utenos alus” šiemet investicijos ketina skirti apie 20 mln. litų, daugiausia bus investuota į prekybos įrangą ir logistiką.

Pernai bendrovė dividendams išmokėti skyrė 63,2 mln. litų, 2009 metais – 30,68 mln. litų, o 2008-aisiais – 139,9 mln. litų.