Devynioliktą kartą „Veidas“ sveikina apsijuokusius ar apsimelavusius veikėjus jų „profesinės šventės“ – balandžio 1-osios proga.

Visus metus jie šaipėsi iš mūsų. Kartą per metus, balandžio 1-ąją, melų, juo­kų ir apgavysčių dieną, atsilyginame tuo pa­čiu. Nors ordinai teikiami už nuopelnus, „Vei­das“ jau devynioliktą kartą trispalvių ba­nanų or­dinus teikia už nuopuolius.

Apsijuokusių ar apsimelavusių veikėjų ordinams raškydami trispalvių bananų derlių, kasmet tikimės, kad jis bus mažesnis. Deja. Patekti į „ataskaitinio laikotarpio“ nuo vienos balandžio 1-osios iki kitos išskirtinių „ordininkų“ de­šim­tuką – nemažėjantis konkursas.

Didžiausias – politikų antplūdis. Tai jų „nuopelnas“, kad nors Lietuvoje nedera ba­nanai, vis dar neretai panėšėjame į ba­naninę respubliką, kaip dar 1896 m. JAV rašytojas O.Henry pavadino Hon­dūrą ir taip lig šiol tebevadinamos ko­­rum­puo­tų oligarchų valdomos ir atsilikusios valstybės.

Metų inovacija: ministrui Sauliui Skverneliui – už unikalias antiteroristines operacijas

Po teroristinio išpuolio Paryžiuje Lie­­tuvos policininkai buvo apginkluo­ti kalašnikovais, kad kilus grėsmei ga­lėtų duoti teroristams atkirtį. Gink­lai netruko „prabilti“. Šūvių būta trijų.

Vaikštinėjo sau po Vilnių su užtaisytu ginklu, šis už­kliu­­vo už kliūties, ir nutiko tai, kas nutiko. Kliu­­­vo vargšui niekuo dėtam benamiui.

Tiesa, ordino už drąsą gaiduką nuspaudęs po­­licininkas, kaip ir jo porininkas, negavo. Ap­skritai šauti policininkas nė neketino: vaikštinėjo sau po Vilnių su užtaisytu ginklu, šis už­kliu­­vo už kliūties, ir nutiko tai, kas nutiko. Kliu­­­vo vargšui niekuo dėtam benamiui. Ga­lima sakyti, jam pasisekė – peršauta koja, nors ga­lėjo baigtis visai liūdnai.

Kad kalašnikovas nedūla be darbo, policinin­­kas niekam nepasigyrė, net į automato dė­tuvę įdėjo savo asmeninius šaudmenis. Jo porininkas apie „antiteroristinę operaciją“ irgi tylėjo, kol abu nebuvo užspeisti į kampą.

Nepraėjo nė savaitė, o jau dėl kitų policinin­kų kalašnikovo surengta tikrai didžiulio mas­to „antiteroristinė operacija“. Joje dalyvavo apie 3 tūkst. pareigūnų, pasitelktas pasienie­čių sraig­­tasparnis, policijos antiteroristinių ope­racijų rinktinė „Aras“. Visas Vilnius, ir ne tik, buvo kaip apsiaustyje: kai kur sustabdytas au­­tomobilių eismas, ratus virš miesto suko sraig­­­tasparnis, per televiziją tiesiogiai transliuo­ti raginimai nekišti nosies iš namų. Juk ne juokas – siautėja automatu ginkluotas nusikaltėlis, o policija mus bando apginti.

Jis sugebėjo atsirakinti antrankius ir grįžusius po­licininkus pasitiko į juos nukreipęs ginklą. Po­licininkai dėjo į kojas.

Tačiau piliečiams būtų saugiau, jei policija pirmiausia pati apsigintų nuo savo pačių pareigūnų. Pasirodo, du Švenčionių rajono policijos komisariato pareigūnai, atvežę sulaikytą narkomaną Igorį Molotkovą į gydymo įstaigą Vil­niuje, jau rengėsi jį vežti atgal, bet dar prireikė užsukti į vieną Vilniaus miesto policijos komisariatą. Abu policininkai išlipo iš automobilio, palikę jame sulaikytąjį vieną su kalašnikovu. Jis sugebėjo atsirakinti antrankius ir grįžusius po­licininkus pasitiko į juos nukreipęs ginklą. Po­licininkai dėjo į kojas.

I.Molotkovas su kalašnikovu iš policijos ko­misariato pabėgėjo iki stotelės ir viešuoju tran­s­portu pasiekė namus – savo bendrabutį, kur pabendravo su kaimynais, išgėrė kavos. Ten jį policininkai ir rado. Tiesa, po… penkių valandų.

Ginklą automobilyje su sulaikytuoju užmiršę policininkai kurpė istorijos versijas, bet išaiškėjusi situacija didvyriškumo nepridėjo. Bet, kaip ir pirmosios kalašnikovo operacijos su be­na­miu atveju, apsimelavę aplaidūs policininkai sulaukė palyginti simbolinių nuobaudų.

O apsidraudimui, kad koks policininkas ir vėl kur pames kalašnikovą ar ištuštins visą ap­kabą, priimtas saliamoniškas sprendimas: au­to­matai iš policininkų tiesiog atimti. Nėra ginklo – nėra ir problemos.

Po panašių incidentų, natūralu, reikalaujama ir politinės atsakomybės. Bet policijos ge­neraliniam komisarui tokių minčių nekilo, o vidaus reikalų ministras S.Skvernelis – stebuklas – už policijos apsikvailinimą, ir dar ištaškant nemenką sumą mokesčių mokėtojų pinigų, šovė į reitingų viršūnes. Jis tapo mėgstamiausiu politiku visoje valstybėje, dėl jo pavardės rinkimų sąraše ėmė varžytis net kelios partijos. Tie­sa, jis buvo parašęs atsistatydinimo prašymą, bet ėmė burtis ministro gerbėjų klubai, tad prie jų prisidėjo ir premjeras.

Tiesa, ne visiems taip sekasi. Štai krašto ap­saugos ministrui Juozui Olekui ne taip pasisekė, nors jo pavaldiniai surengė panašaus idiotizmo operaciją.

Jurbarko rajone pro niekuo neypatingą Žu­kų kaimelį pernai gruodį važiavo Vokietijos pi­lietis ir lietuvė, savo automobiliu veždami lab­­darą. Staiga pasigirdo šūviai, ėmė virsti dū­mai, maskuojamąsias uniformas vilkintys ginkluoti kaukėti vyrai puolė prie automobilio. Žmonės ne juokais išsigando.

Staiga pasigirdo šūviai, ėmė virsti dū­mai, maskuojamąsias uniformas vilkintys ginkluoti kaukėti vyrai puolė prie automobilio. Žmonės ne juokais išsigando.

Pasirodo, vyko pratybos ir kariai manė, kad taikosi į jose dalyvaujantį automobilį, mat šis buvo tos pačios spalvos ir markės. „Nelėkė jo­kie šoviniai – tokiose pratybose tik imituojamas šūvio garsas. Garsas, dūminiai užtaisai, netikėtumo faktorius gal šiek tiek streso ir sukėlė, bet pavojus nebuvo kilęs“, – situaciją glaistė Lietuvos kariuomenės Sau­sumos pajėgų atstovas.

Kažin, jei kariai per klaidą būtų puo­lę automobilį ne Žukų kaimelyje, o Vil­niaus centre ir išgąsdinę ne du, o ko­kius porą šimtų žmonių ir, kaip per operaciją su kalašnikovu, tai būtų kainavę mokesčių mo­­kėtojams solidžią sumą, gal ir J.Olekas šian­­­dien būtų populiariausiųjų viršūnėse?

Metų dvarininkai ir liokajai: ministrui Kęstučiui Trečiokui –už „zadaniją“, vertą Druskininkų mero „ačiū labai“

Pasirodo, Lietuvoje už „ačiū labai“ galima kalnus nuversti. Tiesa, kalnų Lietuvoje nėra, tad vietoj jų verčiami įstatymai, Vyriausybės veiklos principai ir elementari tvarka. Ir, cituojant aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką, sunku nebūna.

Me­ras skubina, ir ministras nedelsdamas pavaldiniams duoda „zadaniją“, lietuviškai kalbant – užduotį.

„Mum dabar teismui reikalingas būtų“, – Druskininkų meras Ričardas Malinauskas skubina aplinkos ministrą rengti Vyriausybės nutarimą dėl vadinamojo Vijūnėlės dvaro, pagal galiojančią tvarką vargu ar teisėtai stūksančio vienoje gražiausių Druskininkų vietų.  R.Ma­li­nauskas jau buvo su advokatu išsiaiškinęs: „Įro­džius, kad čia ne vieno objekto problema, o visos Lietuvos, gal jie tada parašytų tą išaiškinamąjį ir sprendžiamąjį variantą.“ Me­ras skubina, ir ministras nedelsdamas pavaldiniams duoda „zadaniją“, lietuviškai kalbant – užduotį.

Mero skambučiai pilasi į visas puses – ne tik aplinkos, bet ir ūkio ministrui, premjerui, Vy­riausybės kancleriui. Šie puola vykdyti mero „zadanijų“. Vyriausybės kancleris pasikalbėjęs su meru jau po dešimties minučių jam atskambina ir atsiskaito, ką nuveikęs jo labui: „Jūsų žmogus mums atsiuntė tokį laiškelį, kad reikėtų šešioliktą skyrių, berods, naikint. Tai, tai nežinau. Jūs sakėt, kad jums labai aktualu 25, bet tai…“ – svarsto kancleris ir galimybę taip greitai priimti sprendimą prilygina stebuklui. Ir jis įvyko!

„Blyn, nu aš nieko prieš, bet dabar galvoju, nesam taip darę, kaip čia dabar“, – nerimauja K.Trečiokas, bet meras užtikrina, kad viskas jau suderinta ir su premjeru, ir su Vyriausybės kancleriu. „Gerai. Tuoj kancleriui duosiu „zadaniją“, – K.Trečiokas tebevartoja ir so­vietme­čio „vadybos“ principus, ir to laiko terminiją.

„Zadanija“ buvo įvykdyta, tad po Vy­riau­sybės posėdžio R.Malinauskas aplinkos minis­trui K.Trečiokui siunčia žinutę: „LABA VA­KA­RA. AČIŪ JUMS LABAI.“ K.Trečiokas į ži­nu­­tę atsako: „Nėr už ką. Sunku nebuvo.“

R.Malinauskas į traukinį spėjo: Vyriausybės nutarimą dėl kurortų zonų panaikinimo teis­mas įvertino kaip papildomą motyvą atmesti prokuratūros skundą, kuriame ji ginčijo namo Vijūnėlės dvaro statybos parke teisėtumą. Mat iki „zadanijų“ to daryti nebuvo galima.

Tačiau „dvarininkų“ ir jų liokajų atvirumas net paskelbus telefoninių pokalbių išklotines didelių rūpesčių jiems nepridarė. Kaip pasakytų „zadanijų“ davėjai, „vsio zakonno“. Juolab kad viskas – tik už „ačiū labai“.

Visai būtų faina. Nes čia už­­knisa protą. Pas tave nors užsimiršti valandai kitai.

Vertėtų patikslinti: mainais irgi už „ačiū la­bai“ galima papramogauti Druskininkuose. „Tai kada, ministre, link Druskininkų kokią re­viziją padarysit?“ – teiraujasi kurorto meras ap­­­linkos ministro. „Visai būtų faina. Nes čia už­­knisa protą. Pas tave nors užsimiršti valandai kitai“, – atsako šis.

Tačiau ar tikrai viskas tik už „ačiū labai“? Nuo to laiko, kai mirė dovanų karalius, viską ap­­moka mokesčių mokėtojai.

Metų įžvalga: premjerui Algirdui Butkevičiui – už fantaziją, kas organizuoja mokytojų streikus

A.Butkevičius lankstumu nepralenkiamas: vieną dieną galvoja vienaip, kitą – jau visai ki­taip, bet tikina, kad taip pat. O jau jo drąsa – tiesiog neprilygstama. Štai vieną šiųmečio vasario dieną mokytojų streiko įkarštyje A.But­­ke­vičius drąsiai pareiškia: „Nebijau pasakyti, kad Rusijos įtaka kai kurioms profsąjungoms yra didelė.“ Ir dievažijasi gavęs informacijos iš tam tikrų tarnybų. Premjeras pasakoja, kad pirmadienį ketinta pasirašyti susitarimą su pedagogų profsąjungomis, tačiau po savaitgalio jos pateikė naujus reikalavimus.

„Keičiasi pozicija ir yra tam tikra įtaka ir iš išorės, Lietuvos profesinių sąjungų atstovai turi ryšių su Rusijos profsąjungomis, vyksta į konferencijas Maskvoje, Sankt Peterburge. Kas gali paneigti, kad tai paskui nėra jų pasiūlymai ir norai čia, Lietuvoje, įgyvendinami“, – priežasčių ir pasekmių grandinėlę analizuoja premjeras, bet sako daugiau informacijos ir de­talių atskleisti negalintis, nes jo skaityta me­džiaga esanti slapta. Tik meta užuominą – skaitykite rusiškus laikraščius.

Aš kaip žmogus to nepadariau, nes aš mokytojus gerbiu ir gerbsiu.

Sunerimę parlamentarai siūlė premjero pa­teiktą sensaciją nagrinėti Seimo Nacio­nalinio saugumo ir gynybos komitete. Bet nespėjo, mat jau kitą dieną premjeras vėl padarė pareiški­mą, anot jo paties, vėl drąsų. Tik priešingą nei iš va­karo. „Jei tikrai įžeidžiau mokytojus, šiandien tikrai drąsiai čia prieš kameras stovėdamas ga­liu atsiprašyti. Ir atsiprašau“, – premjeras atsiprašė mokytojų, jei, cituojant jo žodžius, buvo suprasta, kad jis juos apkaltinęs esant Maskvos marionetėmis. „Aš kaip žmogus to nepadariau, nes aš mokytojus gerbiu ir gerbsiu“, – A.But­ke­vičius tikino nepasakęs to, ką pasakė.

Tiesą sakant, Lietuvos profsąjungininkai tik­rai apmokomi Rusijos, pavyzdžiui, pernai bir­želį Maskvoje mokėsi tema „Profesinės są­jun­gos pilietinėje visuomenėje“. Tačiau profsąjungų Lietuvoje daug, ir rusiško „pilietiškumo“ mokėsi ne pedagogų profsąjungos.

O premjeras, kalbėdamas apie pedagogų pro­fsąjungas, tikino skaitęs kažkokią slaptą me­­džiagą, kurios detalių sakė negalintis at­skleisti. Tad apie kokias detales jis kalbėjo?

Liberalas Eligijus Masiulis net pareiškė esąs sunerimęs dėl premjero būklės – gal jam reikia kunigo ar psichologo, nes vis sapnuojasi są­mokslai: tai mokytojų streiką Lietuvoje organizuoja Maskva, tai rengiamas premjero nuvertimo planas.

„Grįžęs iš atostogų ant stalo radau tam tikrą dokumentėlį, raštelį, kur parašyta, kad ir toliau bus siekiama, kad ministras pirmininkas su­lauktų daug tokių atakų“, – per televiziją pasako­jo A.Butkevičius, turėdamas omeny, kad jam atostogaujant ėmė lįsti ylos iš maišo – vadinamojo Vijūnėlės dvaro skandalas.

Maža to, premjeras pasiguodė, kad apie jo Vyriausybę pasauliui blogą žinią skleidžia Pre­zidentūra. „Tapęs premjeru nuvykau pirmo vi­zito į Latviją. Latvijos prezidentas man iškart sakė gavęs informacijos iš mūsų Prezidentūros, kad Vyriausybė yra korumpuota.“ Pasak premjero, tas pat kartojosi Estijoje. O Vokietijoje susėdus pokalbio su Angela Merkel pirmas klausimas buvo, kaip Lietuvos Vyriausybei ­se­kasi susitvarkyti su korupcija. „Visi delegacijos nariai net atsilošė iš nuostabos. A.Merkel sakė, kad informacija – iš Lietuvos Pre­zi­den­tūros“, – atskleidė premjeras.

Grįžęs iš atostogų ant stalo radau tam tikrą dokumentėlį, raštelį, kur parašyta, kad ir toliau bus siekiama, kad ministras pirmininkas su­lauktų daug tokių atakų.

Bet jo informacija apie pasaulinį sąmokslą prieš Vyriausybę net nesukėlė didelio rezonanso, nes kažkaip nepatogu būtų aiškintis, ar A.Merkel, kaip kokia kaimo „balso paštininkė“, tikrai nešioja gandus. O jei Vyriausybėje – teisiama už galimą korupciją partija, tai klausimui, kaip premjeras tvarkosi su korupcija, nereikia nė „informacijos iš Prezidentūros“.

Premjeras žvelgia taip giliai, kad mato rusišką ranką mokytojų streikuose ar šliaužiantį Vyriausybės perversmą. Bet kaip jam pavyksta neįžvelgti bėdos, kad jo Vyriausybės ministrė, „darbiečių“ deleguota Virginija Baltraitienė pir­ko labdarai maisto produktus keliskart bran­giau, nei jie kainuoja parduotuvėje, maža to, iš „darbiečių“ tėvonijos Kėdainių įmonės? Premjeras neįžvelgia jokių problemų ir dėl to, kad jo Vyriausybė nutarimus priiminėja pagal „zadanijas“.

Metų sekspertė: švietimo ir mokslo ministrei Audronei Pitrėnienei – už lytinį švietimą

A.Pitrėnienė sako, kad yra ministrė iš kaimo ir tuo didžiuojasi. O savo geografinei kilmei pa­tvirtinti tame pačiame interviu per nacionalinį transliuotoją ministrė prabyla vertalu iš anglų kalbos praturtinta provincijos leksika: „Dieną dirbau, o naktį turėjau gerą laiką su savo vyru.“

Dieną dirbau, o naktį turėjau gerą laiką su savo vyru.

Taip visai Lietuvai skėlė švietimo ir mokslo ministrė, užuot atsakiusi į du klausimus: a) ar į dar­binę kelionę tikrai reikėjo vykti su vyru, nors tądien ir buvo jo gimtadienis; b) ar Pi­trėnai mokėjo už tokią viešnagę iš savo kišenės ir kiek ji atsiėjo. O primokėjo apie 13 eurų už nakvynę viešbutyje, iš viso beveik 40 eurų. Vis tiek brangiau, nei Vyriausybės nariams kainuoja „užsimiršti valandai kitai“ Druskininkų savival­dybės sveikatinimo ir vandens parke „Aqua“.

Atskleisti pikantiškų komandiruotės smulkmenų ir nevengti vulgarumo „darbietei“ galbūt pasufleravo ir partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis. Juk jis žurnalistus ne tik nuramino, kad į Londoną Pitrėnai vyko ne už valstybės pinigus, o ministrė dalyvavo numatytuose renginiuose, bet ir pridėjo pikantiškų smulkmenų: „Juk su savu ministrė miegojo, ne su kokiu svetimu.“ Taigi 2016-ųjų sausio 25-ąją galima vadinti diena, kai Lietuvoje pagaliau padėtas kertinis akmuo lytiniam švietimui.

Skandalui dėl komandiruotės į Londoną nu­­rimus, ministrė vis tiek nenustojo narstyti as­meninio gyvenimo detalių. Gal atradusi savo „arkliuką“ bendraujant su žiniasklaida vienai televizijos laidai ji pasakojo, kaip su vyru net po „n“ santuokos metų vaikšto susikibę už rankučių ir bučiuojasi. Lyg didesnių vertų aptarimo problemų švietimo sistemoje nebūtų.

Taigi „švietimietė“, kuri išdidžiai kartojo ne­uždarysianti nė vienos mokyklos (tiesa, vėliau persigalvojo ir pareiškė, kad 10 tūkst. mokytojų yra per daug), per 10 darbo mėnesių minis­tro kėdėje labiau pagarsėjo ne problemų pripažinimu ar jų sprendimu, bet replikomis, kurias vieną po kitos galima traukti į nesusipratimų tautosakos lobyną.

Juk su savu ministrė miegojo, ne su kokiu svetimu.

Tiesa, ministrė kartą vis dėlto užsimojo iš aukš­tojo mokslo sistemos rauti blogį su šaknimis, bet apsijuokė. Abiturientas, dar neapšilęs kojų universitete, parašė viešą laišką, kaip jis ne­apsikentęs menkos studijų kokybės metė universitetą. Trumpiau tariant, nors jis padarė tai, ką kasdien daro tūkstančiai studentų – ne­ateina į paskaitą, neparašo rašto darbo, išeina aka­deminių atostogų ir t.t., ministrė asmeniškai su juo susitiko išklausyti skaudulių. Bet tai ne viskas: ekonomikos studijas pasirinkusį jaunuolį ji pavadino humanitaru, o dėl studento priimto sprendimo, kuris šiaip jau nėra kuo nors ypatingas, švietimo ir mokslo ministrė ant kilimėlio kvietė didžiausio šalies universiteto rektorių. Tad ar ji nenusipelnė ne vieno banano, o visos jų kekės?

Metų feisbuko „trolė“: Seimo narei Birutei Vėsaitei – už valiutų ir ideologinių vertybių konvertavimą

Nuolatinė „Veido“ trispalvių bananų ordinin­kė B.Vėsaitė, pernai jį pelniusi už tai, kad paskelbė bankrotą prekybos tinklui „Norfa“ (nes kasininkė taip sakė), ir šiemet neapleidžia lyderių pozicijų. Praėjusį lapkritį politikė paskelbė, kad nuo 2012-ųjų šilumos kaina jos gimtajame Kaune sumažėjo šešis kartus. „2012 m. šilumos kaina gruodyje buvo 31,11 ct už ki­lov­atvalandę, šių metų gruodyje – 4,94 ct. Ei­name teisingu keliu. Gaila, kad po naujų teks pirkti dujas iš SGD, kas vėl padidins šilumos kainas“, – tokią dinamiką feisbuke surašė politikė.

Tačiau Kauno šilumos ūkyje tokių stebuklų neįvyko – B.Vėsaitė eurus ir litus apskaičiavo santykiu 1:1.

Kam nepasitaiko. Tik keista, kad gana įtakinga socialdemokratė yra buvusi ūkio minis­tre. Ar ir visos valstybės mastu taip pinigus skaičiavo? Tiesa, vėliau B.Vėsaitė bandė virtuoziškai išsisukti: feisbuke padėkojo komentatoriams ir paaiškino tikrinusi jų budrumą.

Bet tai nebuvo nei pirma, nei vienkartinė internautų budrumo patikra. Štai vos tapusi ūkio ministre ji nutarė būti atvira visam pasauliui ir išversti savo tinklalapio informaciją į už­sienio kalbas. Gal ir tąkart tikrino, ar kas pa­stebės, kad Lietuvos ministre tapo „Birute Cool­ness“?

Socialdemokratė pakvietė prie valdančiųjų partijos prisidėti propagandistą, pasakiusį, kad „savi šaudė į savus“.

Gal B.Vėsaitė prisiėmusi misiją nuolat „trolinti“ auditoriją? Kuo kitu galima būtų paaiškinti tokį jos įrašą feisbuke: „Tikrai, laikas Tau Algirdai grįžti ir sustiprinti kairįjį sparną.“ Tokį paraginimą B.Vėsaitė išrėžė virš nuorodos į naujieną, kad A.Paleckis, tas pats, kuris nuteistas už Sausio 13-osios nusikaltimų neigimą, grįžta į politiką. Kitaip tariant, socialdemokratė pakvietė prie valdančiųjų partijos prisidėti propagandistą, pasakiusį, kad „savi šaudė į savus“.

Bet šįsyk B.Vėsaitė nejuokavo. Net So­cial­de­mokratų partija išplatino pareiškimą, kad kvietimas A.Paleckiui grįžti – asmeninė B.Vė­saitės, bet tikrai ne partijos nuomonė. Net ir jos pirmininkas premjeras A.Butkevičius, žurnalisto Edmundo Jakilaičio paklaustas, ką mano apie politikės pasisakymus, tik šyptelėjo ir nekomentavo. Kad iš tiesų nėra ko ir komentuoti. Nebent feisbuke, kur tikrinamas komentatorių budrumas.

Metų atlapaširdžiai: politikams Daliai Teišerskytei, Kęstučiui Masiuliui, Arimantui Dumčiui ir Markui Adamui Haroldui – už praleistą progą patylėti

Dažnas nemėgsta politikų, nes šie sako tai, ką nori girdėti jų klausytojai, o ne dėsto tikrąsias savo mintis. Politinio korektiškumo kritikai šaukia apie išnykusį politikos turinį ir vienodas kaukes, kurias nešioja šios gildijos na­riai. Tačiau net ir vaikštant su kaukėmis eg­zis­tuoja elementarus padorumas. Apie jį pernai pamiršo ne vienas politikas, viešai žarstęsis spal­­vingomis frazėmis, kurios netrukus jiems užtraukė ne tik gėdą, bet ir partiečių pasmerkimą bei abejones dėl šių politikų ateities.

Man teko sėdėti tarp negro ir klo­­­­zeto, t.y. afroamerikiečio, ir abu jie kvepėjo vienodai.

Seimo narė, šešėlinės liberalų vyriausybės kultūros ministrė D.Teišerskytė sužibėjo Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės posėdyje. „Kai skridau iš pasaulio parlamentarų kongreso ir kitų šalių parlamentarai skrido kaip priklauso, kaip žmonės, o man teko sėdėti tarp negro ir klo­­­­zeto, t.y. afroamerikiečio, ir abu jie kvepėjo vienodai. Kitų ša­­lių parlamentarai praeidami klausė manęs, kodėl aš čia sėdžiu, gal man blo­ga, man buvo gėda už mūsų valstybę“, – ko­mandiruotę prisiminė politikė.

Vėliau D.Teišerskytė dar paaiškino, jog gailisi ne savo žodžių, o to, kad „afroamerikiečiui nedavė į nosį“, nes jis leido blogus kvapus, bu­vo girtas ir mėgino dėti galvą jai ant peties.

Tik po kurio laiko liberalė atsitokėjo ir tikino besigailinti išsprūdusio rasistinio žodžio. Seimo Etikos ir procedūrų komisija jai vėliau pasiūlė korektiškiau reikšti mintis ir vengti pa­sisakymų, kurie gali būti suprantami dviprasmiškai. Partijos lyderis Eligijus Masiulis teigė galintis tik apgailestauti ir atsiprašyti dėl tokių partietės žodžių.

Net du kartus pernai pasižymėjo konservatorius K.Masiulis. Iš pradžių jis pabėgėlius, kuriuos gali tekti priimti Lietuvai, pavadino „be­raščiais juodaodžiais“. Kilus pasipiktinimui Seimo narys kitą dieną tokį apibūdinimą pakeitė kitu terminu: „egzistuojantį sociumą dezintegruojantys asmenys“.

Žmo­gų iš Afrikos nėra sunku perkelti. Bet kaip iš žmogaus iškelti Afriką?

Netrukus po šio teiginio politikas socialiniame tinkle driokstelėjo dar kartą, paskelbdamas nevienareikšmiškai suprantamą žinutę: „Žmo­gų iš Afrikos nėra sunku perkelti. Bet kaip iš žmogaus iškelti Afriką?“. Įrašą K.Masiulis su­skubo ištrinti. „Norėjau pašmaikštauti, gal ne visai sėkmingai – todėl išnaikinau iš feisbuko“, – vėliau teisinosi parlamentaras, pripažinda­mas, kad tokiuose pasisakymuose galima įž­velgti ir rasizmo.

O kitas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos parlamentaras A.Dum­čius savo sekėjams ir draugams feisbuke išminties pasiūlė semtis iš Adolfo Hitlerio Vo­kietijos. Parlamentaras savo paskyroje pasidalijo nuoroda į straipsnį „Kaip Hitleris pažabojo ne­darbą ir atgaivino Vokietijos ekonomiką“, ku­riame, be kita ko, rašoma, kad „Hitlerio sėk­mė pažabojant nedarbą po anšliuso Austrijoje yra vienas nuostabiausių ekonominių pasiekimų“.

Tokį kolegos veiksmą griežtai įvertino partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, pavadin­­damas jį „apgailėtinu“. „Šis epizodas dar kar­­tą įrodo, kad atsinaujinimas partijose yra rei­­kalingas. Kauno Kalniečių apygardoje 2016-aisiais – taip pat“, – politiko ateitimi partijoje suabejojo G.Landsbergis.

„F*** you, Lithuania!“

Dar vienas trispalvio banano vertas politikas – feisbuke išgarsėjęs ir čia sau kelią į politiką nutiesęs britas M.A.Haroldas, kuris, ko gero, šiame socialiniame tinkle ją ir sužlugdė. Po JAV Aukščiausiojo teismo sprendimo visose valstijose pripažinti homoseksualių porų sudaromas santuokas jis savąją, vertimo neprašančią žinutę pradėjo be užuolankų: „F*** you, Lithuania!“

„Legalizuokit gėjų santuokas ir priimkit 1000 pabėgėlių dabar. DABAR. Nes nepai­sant, kad nepritariat pačiai idėjai, tai yra teisin­ga, tai teigiamas viešumas. Norite kitokio vie­šumo? Jūs jo negalite įpirkti“, – šalia dėstė politikas.

Tačiau kontekstas jau nebebuvo svarbus. Partijos pirmininkas E.Masiulis tokį pareiškimą įvertino kaip chamišką elgesį, visiškai nederantį su kultūringo žmogaus įvaizdžiu ir Vil­niaus mies­to tarybos nario statusu. Netrukus po to bri­tas buvo pašalintas iš Liberalų frakcijos ir ta­po aktyviu mero Remigijaus Šimašiaus kritiku.

Metų alchemikė: Daivai Gineikaitei – už burnos gaiviklio pavertimą alkoholiu

Stebuklu, kai Dievas vandenį pavertė vynu, daugybę metų tiki daugybė žmonių. Bet D.Gi­nei­kaitės, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovės, dabar jau bu­vusios, magiškais gebėjimais burnos skalavimo skystį paversti nemenkos koncentracijos alkoholiu kažkodėl nepatikėjo niekas.

Vienas rodė beveik absoliutų jos blai­­vumą, o kitas – 1,01 promilės etilo alkoholio.

Tuomet valstybės tarnautoja, svarbios įstaigos vadovė, važiuodama Kaune stuktelėjo į ki­tą automobilį. Šio vairuotojas teigė, kad jiems nekilo abejonių dėl jos neblaivumo eismo įvykio metu: moteriai trūko koordinacijos, nuo jos sklido alkoholio kvapas. Tą patį teisme liudijo ir į įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai, kurių alkoholio matuoklis parodė vidutinį vairuotojos girtumą.

Tačiau pati D.Gineikaitė tikino tik labai besirūpinanti geru savo burnos kvapu, todėl ją nuoširdžiai skalaujanti gaivikliu. Tad ji blaivi, tik burnos gaivumas kažkaip transformavosi į vidutinį girtumą.

Stebuklai tuo nesibaigė: D.Gineikaitė nu­vyko atlikti papildomo blaivumo tyrimo, tiesa, tik po kelių valandų. Unikalus atvejis: tyrimai… susidvejino. STT pareigūnai rado du kraujo mė­ginius. Vienas rodė beveik absoliutų jos blai­­vumą, o kitas – 1,01 promilės etilo alkoholio.

Visa bėda, tiksliau, bėda D.Gineikaitei, kad teismas stebuklais netiki. Moteriai ne tik teko atsisveikinti su aukštomis pareigomis – jai pa­skirta 1,3 tūkst. eurų bauda, pusketvirtų me­tų atimta teisė vairuoti. Teismas pripažino: gal bausmė būtų buvusi švelnesnė, jei moteris, užuot melavusi, būtų bent kiek gailėjusis dėl to, kad girta sėdo prie vairo.

Litovcai, nebegerkite. Pasaulyje esame nr. 1! Valio!

Tad ir jai buvo adresuotas velykinis sveikinimas „Litovcai, nebegerkite. Pasaulyje esame nr. 1! Valio!“ Tik, keistenybė, jį paskelbė jau tiek pat kiek krepšininko šlove ir girto kvailiojimais, ir žmonos sumušimais pagarsėjęs Gin­taras Einikis, pareiškęs, kad jam gėda už „prasigėrusią“ tautą (kažkodėl ne už save).

Nebe pirmą kartą pasidievažijusiam, kad metė gerti (gal šįsyk iš tikrųjų?), moralizuotojui vienas iš internautų atkirto: „Jei ne tu, būtume antri.“

Skalauk burną neskalavęs kad ir kokiu skysčiu, nuo melo ir savikritiškumo stokos tai nepadeda.

Metų atgaila: Šiaulių ligoninės vadovui Petrui Simavičiui – už kovą su korupcija

Respublikinės Šiaulių ligoninės vadovai, net jei jų nebūtų susėmusi STT, akivaizdžiai rengėsi atgailai. Atgailauti buvo už ką: STT surinktais duomenimis, ligoninėje korupcija buvo stip­riai suvešėjusi – jos vadovai daug metų rez­gė korupcines schemas siekdami pasipelnyti ir iš kyšių, ir iš ligoninės biudžeto lėšų.

Ligoninės darbuotojai prabilo, kad apie penkerius metus kiekvieną mėnesį nuo jų nuskaičiuodavę po 200 litų, – neva  „skolintasi“ ligoninės paskolai grąžinti.

Vien abejotinų viešųjų pirkimų suma siekė 100 tūkst. eurų. Būta ir kitokių keistenybių. Ironizuojant galima sakyti, kad du dešimtmečius ligoninei vadovavęs P.Simavičius ligoninei skyrė ne tik savo, bet ir visos savo šeimos pa­stangas. Štai, kaip skelbė žiniasklaida, 2009 m. ligoninės skyriams pradėjo vadovauti jo artimieji – sūnus ir marti. Medikai murmėjo, kad dalyvauti konkursuose dėl tų pareigų tiesiog buvo uždrausta. Tačiau gydytojai priešintis nedrįso, nes bijojo prarasti darbo vietą, kad ir su apgailėtina, kai kurių vos tūkstančio litų alga.

Maža to, ligoninės darbuotojai prabilo, kad apie penkerius metus kiekvieną mėnesį nuo jų nuskaičiuodavę po 200 litų, – neva  „skolintasi“ ligoninės paskolai grąžinti.

O štai 2009-aisiais paties direktoriaus atlyginimas buvo didesnis net už šalies prezidento ir perkopė 20 tūkst. litų. Bet P.Simavičius garsėjo kaip taupus žmogus: neseniai nuskambėjo, kad jis savo namuose įsirengė dujų saugyklą su ka­tilu. Bendrovė „Colis“, kuri dažnai laimi ligoninės skelbiamus konkursus, buvo įtariama keletą metų vežusi į P.Simavičiaus sodybą dujas visiškai už dyką. Tiriamos aplinkybės ir dėl ligoninės lėšomis įsigytų ir pasisavintų įvairių brangių daiktų bei kitos ligoninės lėšų pasisavinimo schemos.

Koplyčiai jis šiemet iš valstybės biudžeto išmušė 268 tūkst. eurų. Bet net Dievo užtarimo nesulaukė.

Užtat yra žinių, kad P.Simavičių prieš pat STT agentų vizitą užvaldė atgailos jausmas. Kuo kitu būtų galima paaiškinti, kad, kaip įtariama, daug metų korupcijos tinklus mezgęs li­goninės direktorius puolė skaityti paskaitų apie korupcijos žalą. Maža to, kad turėtų kur nuo­lat atgailauti, nutarė čia pat, ligoninėje, pa­statyti koplyčią. Nors sveikatos apsaugai valstybės pi­nigų beviltiškai stinga, koplyčiai jis šiemet iš valstybės biudžeto išmušė 268 tūkst. eurų. Bet net Dievo užtarimo nesulaukė.

Metų smalsuolis: Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovui Dainorui Bradauskui – už norą tikrinti visas įmanomas sąskaitas

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) metų pra­džioje nusprendė patikrinti, kokių kalėdinių dovanų gavo tautiečiai. Paskelbta, kad bus au­t­omatiškai peržiūrėtos visos sąskaitos, kurių me­tinė apyvarta didesnė nei 15 tūkst. eurų. Pak­­­lius ir pensininkai, kurie per gyvenimą su­kaupė daugiau kaip 5 tūkst. eurų ir turėjo ne­atsargumo juos patikėti bankams.

Kilus masiniam pasipiktinimui VMI paskelbė, kad viskas čia teisinga, nes VMI turi ISO 27001 sertifikatą. Ką jis reiškia ir kaip veikia, visuomenei nebuvo smulkiai išaiškinta, tik pa­tikinta, kad informacija apie senjorų sąskaitas nepateks į saldžialiežuvių pataisos namų gy­ventojų rankas. Laisvosios rinkos instituto kritika, kad toks smulkmeniškas beveik visuotinis sąskaitų tikrinimas pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir beveik kiekvieną taupantį ar didesnes pajamas gaunantį žmogų paverčia įtariamuoju, įspūdžio inspektoriams nepadarė ir noro toliau knaisiotis po piliečių bankų sąskaitas neatšaldė.

Jei pilietis žalioje jaunystėje registravo „PayPal“ sąskaitą ir per jas pirkdavo žaidimus, o išaugęs iš paauglystės apie jas pamiršo, jam grės bauda nuo 300 iki 560 eurų.

Kovą oficialiai pranešta, kad pernai vasarą VMI atstovai Paryžiuje, dalyvaujant ambasados atstovams, perėmė iš Prancūzijos mokesčių administratoriaus turėtą informaciją apie 67 Lietuvos rezidentų sąskaitas HSBC banko Šveicarijos padalinyje. Užsiminta apie keliasdešimt Lietuvos mokesčių mokėtojų, tarp kurių yra ir visuomenei žinomų asmenų. Iš pradžių puse lūpų šnabždėta, kad formuluotė „vi­suomenei žinomas asmuo“ slepia keletą po­litikų, o galbūt ir patį premjerą A.Butke­vi­čių. Ta­čiau vėliau paskelbta, kad politikų šiame sąraše nėra. Visuomenėje kilo diskusija, ar verta skelbti šių sąskaitų savininkus, kad būtų mažiau kalbų ir įtarimų, bet nuspręsta taip toli neiti, ir Šveicarijos mylėtojų sąrašas liko pa­slaptimi.

Tuo VMI noras vis atidžiau tikrinti piliečius nesibaigė. Kovą garsiai paskelbta, kad visi iki vieno privalo deklaruoti visas užsienio valstybė­se registruotas sąskaitas, taip pat ir „PayPal“, kuris daugiausia naudojamas atsiskai­­­tymui perkant užsienio internetinėse parduotuvėse, bei kitas tik virtualias sąskaitas, kuriose nebūtinai yra kokių nors piniginių vienetų.

Pagal pirminį planą reikėjo informuoti ne tik apie veikiančias, bet ir apie bet kada registruotas sąskaitas. Jei pilietis žalioje jaunystėje registravo „PayPal“, „Webmoney“, „Skrill“ sąskaitą ir per jas pirkdavo žaidimus, o išaugęs iš paauglystės apie jas pamiršo ir laiku duomenų nepateikė VMI, jam grės bauda nuo 300 iki 560 eurų. Valdininkai aiškino, kad taip jie kovos su tarptautiniu terorizmu ir pinigų plovimu.

Kilus nemenkam triukšmui nuspręsta, kad kovoti su terorizmu deklaruojant sąskaitas ga­lima ir ne taip skubiai bei netikėtai. Finansų ministro Rimanto Šadžiaus nurodymu, VMI iki metų pabaigos atidėjo privalomą sąskaitų dek­laravimą. Terminas nuo gegužės 1 d. bent jau nukeltas į gruodžio 31 d. Paskelbta, jog ne­be­pakaks vieno viršininko įsakymo brūkštelėjimo, kad apie bet kokį finansinį judesį elektroninėje erdvėje reikėtų pranešti „kam reikia“.

Metų PR specialistai: Igoriui Pankratjevui ir Giedriui Arlauskiui – už tinkamo bendravimo su žiniasklaida pamokas

Buvęs Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiasis treneris I.Pankratjevas pamokė dviejų dalykų: ko žiniasklaidos atstovai galėtų jo teirautis, o kokius klausimus verčiau pasilaikytų sau, an­traip jis išeisiąs, ir kaip sakyti trumpas atsisveikinimo kalbas.

Kas čia taip pasakė? Nori man kažką pasakyti? Ateik į aikštę, paspirk kamuolį ir pažiūrėsim.

Rinktinės vartininkas G.Arlauskis sukon­kretino, kas galėtų nepatogių dalykų klausti: tik tie, su kuriais futbolo aikštėje kamuolio va­rymo ar įvarčių atrėmimo technika būtų galima „persimesti“. „Kas čia taip pasakė? Nori man kažką pasakyti? Ateik į aikštę, paspirk kamuolį ir pažiūrėsim“, – po išlietos nuoskaudos, esą pastaruoju metu apie futbolą niekas nerašo pozityvių straipsnių, o tik lieja tulžį ant rinktinės, G.Arlauskis rėžė spaudos konferencijos dalyviui, replikavusiam, kad verčiau jie taip žaistų, kaip kalba.

Pernai spalį po paskutinių „Euro 2016“ at­rankos rungtynių, kurias lietuviai žaidė namie su pirmąkart pas mus atvykusia Anglijos rinktine, I.Pankratjevas buvo ypač nekalbus ir rinktinės trenerio karjerą užbaigė penkiais neilgais sakiniais, o tada atsistojo ir demonstratyviai pa­liko salę. „Atsiprašysiu iš karto. Yra pradžia ir yra pabaiga, baigėsi atrankos ciklas, baigėsi ir mano, kaip trenerio, darbas rinktinėje. Noriu padėkoti visiems, kurie palaikė ir iš­gyveno. At­sistatydinu. Ir viso gero“, – ne­daug­žo­džiau­da­mas I.Pankratjevas atsistojo ir lydimas sutrikusių Lietuvos ir Anglijos žurnalistų žvilgsnių paliko spaudos konferenciją.

Beveik dvejų metų, praleistų einant vyriausiojo futbolo rinktinės stratego pareigas, darbo derlius – kaip niekada daug kritikos Lietuvos futbolo federacijos vadovybei ir pačiam rinktinės treneriui, sukiršinta futbolo bendruomenė, nuosavų sirgalių per rungtynes laidomos piktos replikos, reikalavimai nedaryti gėdos ir treneriui trauktis bei su retomis išimtimis pastarąjį dvidešimtmetį Lietuvai praktiškai rezervuota priešpaskutinė tokių atrankų vieta grupėje, aplenkiant tik nykštukines Senojo žemyno rinktines. Šįkart – iš mėgėjų sudarytą San Mariną.

Kodėl jūs manęs to klausiate? Norite da­bar parašyti dar vieną skambią antraštę?

G.Arlauskis įrodė, kad yra ne tik neblogas vartininkas, bet ir skambių antraščių rašymo specialistas. Paprašytas pakomentuoti, kodėl jis apgailestaudamas pasveikino Anglijos, ku­rios klube tada žaidė, žurnalistus, atvykusius į krepšinio, bet ne futbolo šalį, vartininkas replikavo: „Kodėl jūs manęs to klausiate? Norite da­bar parašyti dar vieną skambią antraštę?“ O kilus tautinėms aistroms nelabai ką suprantantiems anglams paaiškino, kad jų kolegos lietuviai dirba neprofesionaliai.

Šiuo metu Ispanijoje bandantis įsitvirtinti vartininkas iš Lietuvos prašė naujojo rinktinės trenerio Edgaro Jankausko šį atrankos ciklą į rinktinės stovyklas jo nekviesti. Taigi tolesnių pamokymų teks palaukti.