Ketvirtadienį Seimas pritarė Atominės elektrinės įstatymo pataisoms, būtinoms Visagino atominės elektrinės (VAE) statybai pradėti bei koncesijos sutarčiai su strateginiu investuotoju – Japonijos korporacija „Hitachi“ pasirašyti.

Socialdemokratai balsavimą boikotavo, motyvuodami tuo, kad nėra aišku, ar šis projektas ekonominiu požiūriu Lietuvai yra naudingas ir ar numatoma kaina ilgainiui neišaugs.
Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius teigia, kad artimiausiomis savaitėmis opozicija aiškinsis, iš kokių išteklių bus apmokami pirmieji numatyti parengiamieji projekto darbai. Tiesa, jis vis dėlto patikino, kad po Seimo rinkimų pasikeitus valdančiajai daugumai socdemai neinicijuos šio projekto stabdymo ar persvarstymo.
O štai konservatorius Jurgis Razma pabrėžė, kad iki 2015-ųjų pabaigos numatomi dar du svarbūs projekto išbandymai Seime. Vienas jų – tai balsavimas dėl akcininkų sutarties, o kitas – dėl galutinės projekto kainos Lietuvai.
Svarbu, kad koncesijos sutartis būtų pasirašyta iki birželio 28 d., – tada bus toliau tęsiami parengiamieji bei projektavimo darbai. Šiemet jiems jau išleista apie 50 mln. Lt, o kitiems metams numatyta panaši suma. Pagal naujausius skaičiavimus, naujos atominės elektrinės projektas kainuos apie 17 mlrd. Lt, iš kurių Lietuva projektui turėtų skirti 6 mlrd. Lt. Remiantis VAE verlso planu, statyba turėtų pasibaigti ir elektros gamyba prasidėti apie 2020–2022 m.
Sutartyje numatyta, kad Lietuva valdys 38 proc. bendrovės akcijų, o strateginiam investuotojui „Hitachi“ teks 20 proc. Artimiausiu metu prasidės derybos dėl kitų akcininkų – Latvijos „Latvenergo“ (20 proc.) ir Estijos „Eesti Energia“ (22 proc.) dalies. Galutinis sprendimas investuoti turėtų būti priimtas iki 2015 m. kovo 31 d.

Praėjusią savaitę lankiausi uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje. Vizitas į šį objektą buvo neatsitiktinis – liepos viduryje čia lankysis Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komiteto delegacija, kurios dalyviai savo akimis turės progą įvertinti elektrinės uždarymo darbų eigą ir pajausti viso Lietuvos vykdomo projekto mastą.

Nuo to, kokį įspūdį susidarys Europos politikai, iš dalies priklausys ir tai, kokio ES verdikto galėsime tikėtis dėl šio projekto finansavimo lygio.
Lankydamasis Ignalinos atominėje elektrinėje negali išlikti abejingas: maždaug 1000 ha teritorijoje stūkso dešimtys masyvių pastatų, o į akis krenta šio objekto sudėtingumas: netgi uždarytoje elektrinėje nuolat dirba apie 2500 darbuotojų, specialios saugumo procedūros ir nuolatinis tikrinimas dėl užterštumo radiacija, nematyti įrenginiai, kurių vieni čia vietoje virsta metalo laužo krūva, o kiti dar tik statomi, kad pasitarnautų uždarant šį sovietų palikimą.
Negalima ignoruoti ir šio objekto įtakos regiono ekonomikai, juk Ignalinos elektrinėje dirbo absoliuti dauguma Visagino miesto gyventojų. Šio miesto socialinė-ekonominė būklė tiesiogiai priklausoma nuo Ignalinos faktoriaus, o elektrinės uždarymo projektai apima ir miesto bei jo regiono ekonominį perorientavimą. Ne veltui, Lietuvos stojimo į ES sutartyje buvo įvardinta, kad IAE uždarymas gali būti nepakeliama našta mūsų valstybei.
Vaikštant po uždaromą atominę elektrinę,  daug kartų persirengiant specialiais rūbais ir nuolat kertant vidinius apsaugos pultus, supranti, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymo problema, nėra vien finansinio pobūdžio, nors, žinoma, šis klausimas taip pat labai opus. Vis tik pagrindinis šio klausimo vardiklis yra saugumas. Vadinkime jį radiacijos sauga ar nacionaliniu saugumu ir abiem atvejais būsime teisūs. Kalba eina apie vienintelio tokio pasaulyje branduolinės energetikos objekto uždarymą, kuriam reikalingi milžiniški resursai ir patirtis, kurios neturi niekas pasaulyje, nes dar niekam neteko ir turbūt neteks uždarinėti tokio tipo atominių reaktorių.
Šis faktas buvo pripažintas ir Europos Parlamente, kada praėjusių metų balandį balsuojant buvo patvirtintas pranešimas, kad patirties, kaip uždaryti tokio masto objektą tiesiog neegzistuoja, todėl ir šio proceso finansavimui negali būti nustatytos „lubos“. Taigi, oficialiai pripažįstama, kad vykdydami šį projektą, mes galime kliautis tik savo žiniomis ir patirtimi.
Turbūt nedaugelis žino ne tik Europos Sąjungos institucijose, tačiau ir Lietuvoje, kad Sovietų sąjungą šį objektą statė ne mūsų respublikos, o visos sąjungos reikmėms karo atveju aprūpinti Šiaurės rytinius Rusijos rajonus. Ignalinos atominė elektrinė buvo projektuojama, kaip strateginis objektas, kuris vienintelis pasaulyje  galėjo veikti net ir tada, kai keičiamos branduolinio kuro kasetes. Nenutrūkstamos elektros energijos generatorius pagal projektą turėjo susidėti iš 4 branduolinių reaktorių. Laimei tik 2 iš jų buvo spėta pilnai pastatyti, nes antraip šiandien turėtume vykdyti dar sudėtingesnį elektrinės demontavimo projektą.
Dėl šios priežasties, skirtingai nuo slovakų ir bulgarų, kurie taip pat turi senų atominių elektrinių uždarymo problemą, Lietuvos atvejis yra kur kas sudėtingesnis technologiškai, natūralu, dėl to ir brangesnis bei pareikalausiantis daugiau laiko jį uždarant.
Laiko faktorius, beje, taip pat  ne paskutinis šioje istorijoje. Mes negalime branduolinio objekto uždarymo vykdyti neribotą laiką, nes rizikuotume sukurti dar vieną Černobylį Europos centre. Rizikuotume ne vien savo tautos ateities kartomis, o ir viso regiono branduolinius saugumu.
Tiesa, šiandien Ignalinos uždarymo klausimas ES krypsta Lietuvai nepalankia kryptimi. Šiuo metu rengiamas EP pranešimas yra gana kritiškas mūsų atžvilgiu, o atviros kritikos iš EP narių lūpų netrūksta ir viešojoje erdvėje. Europos politikai kvestionuoja, kur dingo IAE uždarymui jau skirti pinigai, tačiau iš Ignalinos vadovo mes sužinome, kad maždaug pusė šių pinigų išleista uždarymui reikalingų pastatų ir įrengimų bei pakaitinių elektros energijos pajėgumų statyboms, o kiti pinigai bus išmokėti subrangovams tada, kada suplanuoti darbai bus pilnai priduoti eksplotacijai.
Europos Sąjungos institucijose spekuliuojama, kad esą objekto uždarymo darbai yra pasistūmėję į priekį taip menkai, kad mes nors ir šiandien galėtume  atnaujinti branduolinių reaktorių darbą. Tačiau lankydamiesi atominėje elektrinėje, mes vėlgi sužinome, kad tokių galimybių nėra. Iš pirmojo reaktoriaus jau iškeltos visos 1661 branduolinio kuro kasetės, antrajame dar likę 1278 elementai. Po iškrovimo šie radioaktyvūs elementai privalės mažiausiai 5 metus būti specialiuose baseinuose, kol atauš. Kuro kasečių iš nebeveikiančių reaktorių būtų galima iškelti ir daugiau, tačiau dar nėra baigtos statybos objektų, kuriuose šie elementai galėtų saugiai laikomi. Dar viena priežastis, kodėl elektrinės darbo atnaujinti nebepavyktų yra tai, kad  vienintelis fabrikas Rusijoje gaminęs specialiai Ignalinos reaktoriui pritaikytas kuro kasetes taip pat jau yra uždarytas. Todėl kaltinimai Lietuvai, kad mes spekuliuojame atominės elektrinės darbo atnaujinimu yra neteisingi. Mes niekada neketinome ir neketiname atnaujinti uždarytos jėgainės darbo.
Pagaliau, kai išgirstame Europos pareigūnų siūlymus Ignalinos dekonstravimo darbus atlikti struktūrinių fondų ir netgi žemės ūkiui skiriamų lėšų sąskaita, išlaikyti šaltus nervus darosi sunku. Akivaizdu, kad struktūrinių fondų panaudojimas šiam tikslui ne tik iškreiptų pačią šių fondų idėją, bet Lietuvos ekonominei ir socialinei perspektyvai taptu „akmeniu po kaklu“ ir ilgiems dešimtmečiams užprogramuotų mūsų atsilikimą ne tik nuo senųjų ES valstybių, bet ir nuo bendros praeities naujųjų ES šalių. Atsakant į tokias replikas, būtina prisiminti Lietuvos stojimo į ES sutarties 4 priedą, kuriame ES pripažino, jog mūsų šaliai šio objekto uždarymas būtų nepakeliama našta, todėl Sąjunga turi užtikrinti adekvatų finansavimą.
Situacija išties sudėtinga, nes Europos Komisija IAE uždarymui mums siūlo papildomai skirti 230 mln. eurų, kada realus lėšų poreikis demontavimo darbams atlikti yra apie 1,5 mlrd. eurų. Ir nors mūsų argumentai gana svarūs, ar pavyks įtikti ES pareigūnus, kad planuojamo finansavimo negalima laikyti pakankamu, lieka neaišku.  Aišku viena, jog tai yra laikas, kada Lietuvos pusė turi dėti visas pastangas ir išnaudoti visas turimas galimybes, kad pavyktų įtikinti ES institucijų atstovus apie mūsų sprendžiamos problemos mastą ir jos sudėtingumą. Šiandien yra itin svarbus ir Lietuvos atstovų kalbėjimas vienu balsu, nes iki šiol iš pačių lietuvių politikų dažniau skambėjo abejonės mūsų galimybėmis išsiderėti palankiasnes IAE uždarymo finansavimo sąlygas, nei tvirti argumentai ir ryžtas.
Ignalinos atominė elektrinė niekada nebuvo Lietuvos projektas, tai buvo strateginis Sovietų sąjungos objektas, kurį paveldėjome mes kartu su  Europos Sąjunga, todėl būtų nesąžininga, jeigu šią problemą spręsti turėtume daugiausia Lietuvos nacionalinio biudžeto lėšomis. Nei Lietuva, nei kita panašaus dydžio valstybė negalėtų skirti tokių sumų infrastruktūros objekto demontavimui. Juolab tokiu ekonominiu laikotarpiu, kada turime spręsti krizės padarinius ir vos pajėgiame suvaldyti biudžeto deficitą. Pagaliau, Ignalinos atominė elektrinė nėra vien finansinis klausimas, nes pernelyg uždelstas jos demontavimas gali pradėti kelti radiacinio užterštumo grėsmę ne vien Lietuvai, o visam aplinkiniam regionui.

atomine0031

Vakar Lietuvos Europos parlamentaras Zigmantas Balčytis pateikė 26 pataisas rengiamam pasiūlymui Europos Parlamento rezoliucijai dėl senų atominių elektrinių uždarymo, kuriomis ragina Europos Komisiją prisiimti atsakomybę ir aktyviai įsitraukti į atominių elektrinių Lietuvoje, Slovakijoje ir Rumunijoje uždarymo procesą.

„Sovietinių atominių elektrinių uždarymas buvo mūsų stojimo į Europos Sąjunga sąlyga, kurią mes įvykdėme, tačiau pilnas šių objektų išmontavimas truks ne vieną dešimtmetį ir pareikalaus didžiulių lėšų. Akivaizdu, kad nei Lietuva, nei kitos su šia problema susiduriančios šalys nepajėgios finansuoti visų reikalingų darbų,“ – teigia EP Biudžeto kontrolės komiteto narys Z. Balčytis.

Europarlamentaro nuomone, dabartinė Europos Komisijos pozicija, kad senus atominius reaktorius uždarančios šalys, šiems darbams finansuoti turėtų naudoti ES struktūrinių fondų lėšas yra neteisinga ir prieštaraujanti pačiai šių fondų paskirčiai – mažinti naujųjų ES šalių atsilikimą daugelyje ūkio sričių ir stiprinti visos ES kaip vientiso regiono ekonomiką.

„Net jeigu visą struktūrinių fondų paramą nukreiptumė Ignalinos uždarymui, šių pinigų neužtektų visiems reikiamiems darbams finansuoti, nekalbant apie didžiulę žalą šalies ekonomikai, jos atsilikimo nuo senųjų ES šalių mažinimui, ekonominės krizės padarinių šalinimui,“ – sako Z. Balčytis.

Pasiūlymo rezoliucijai dėl senų atominių elektrinių uždarymo šešėlinis pranešėjas Z. Balčytis pateiktose pataisose siūlo, kad Komisija kartu su valstybėmis narėmis turi prisiimti atsakomybę už minimų atominių elektrinių uždarymą bei užtikrinti veiksmingą uždarymo procesų priežiūrą.

Z. Balčyčio pateiktame dokumente Komisija taip pat yra raginama, bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, parengti išsamius atominių elektrinių uždarymo ir finansavimo planus.

„Europos Komisija, įpareigodama mus uždaryti atomines elektrines, tapo atsakinga už saugų ir efektyvų šių elektrinių uždarymą, nes tokio masto projektai yra per sudėtingi ir per brangūs nedidelėms šalims,“ – įsitikinęs Z. Balčytis.

Parlamentaras savo pataisomis ragina Komisiją įgyvendinti savo prisiimtus įsipareigojimus minimų atominių uždarymo srityje 2014 -2020 m. laikotarpiu, o, esant poreikiui, ir jam pasibaigus skirti reikiamą finansavimą saugiam eksploatavimo nutraukimui bei jo galimai sukeltų neigiamų pasekmių mažinimui.

Visi dabar planuojami vykdyti energetikos projektai jau turėjo būti baigti ar bent artėti prie pabaigos. „Veidas“ analizuoja, kas kaltas, kad taip nėra.

Visi namai renovuoti, didelė dalis jų šildomi pigiu vietiniu biokuru, tad sąskaitos, palyginti su tuo, kas mūsų laukia šį šildymo sezoną, sumažėjusios vos ne perpus. Atsinaujinantys energijos šaltiniai, suskystintų dujų terminalas, „LitAmber“ dujų jungtis su Lenkija ir du elektros tiltai – į Švediją ir į Lenkiją Lietuvą daro nebe taip priklausomą nuo Rusijos. Ignalinos atominės eksploatavimo baigimo darbai artėja prie pabaigos, naujojoje Visagino branduolinėje jėgainėje rengiamasi atidarymo iškilmėms.
Taip šiandien atrodytų Lietuvos energetika, jei būtume nuosekliai įgyvendinę tai, ką buvome susiplanavę. Daugiabučių renovacija, atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra, nauja atominė buvo numatyta jau pirmosios Vyriausybės programoje, jungtys su Lenkija, dujų saugyklos – Energetikos strategijoje dar 1994 m.
Tačiau šiandien situacija diametraliai priešinga: esame kone vienintelė tokia energetinė sala ES, kuri iš didžiausios Europoje eksportuotojos tapo didžiausia importuotoja. Šiuo metu importuojame apie 80 proc. visų energijos išteklių bei daugiau kaip 60 proc. elektros energijos, ir praktiškai iš vieno tiekėjo. Energetikos aspektu tebesame buvusios Sovietų Sąjungos sistemos dalis, o vienintelis siūlelis, vedantis ne Rytų kryptimi, – estų dėka turima jungtis su Suomija, kuri lemiamos įtakos apsirūpinant elektros energija neturi.
Kodėl patekome į tokią situaciją ir kas dėl to kaltas?

Ant Ignalinos branduolinės adatos
Lietuvos sprendimų priėmėjai vis praranda sveiką nuovoką, sėdę ant branduolinės energetikos adatos. Kol Ignalinos atominė gamino pigią elektros energiją, beveik visi siūlymai didinti energetinę nepriklausomybę, taupyti energiją ar plėtoti atsinaujinančių šaltinių energetiką atidėti neapibrėžtai ateičiai.
Energetikos ekspertas akademikas Jurgis Vilemas primena, kas mus buvo taip užliūliavę: iš sovietmečio buvome paveldėję netgi perteklinį energetikos ūkį – Lietuva buvo elektros energiją eksportuojanti valstybė, perdavimo sistemos, transformatorinės buvo priderintos net prie gerokai didesnių, nei mums reikėjo, poreikių. Be to, iki 2005 m. buvo labai mažos pirminės energijos – dujų kainos, vos 80 dolerių už 1 tūkst. kub. m, o dabar mokame beveik penkiagubai. „Tokia situacija suformavo nuostatą, kad, žiūrint ne iš politinių, o iš ekonominių pozicijų, nelabai ką reikėjo ir daryti – tik prižiūrėti didelį ir brangų turimą ūkį, o atominė elektrinė buvo prioritetas“, – primena J.Vilemas.
Tačiau visi puikiai žinojo, kad toji neapibrėžta ateitis iš tikrųjų apibrėžta: atominė elektrinė neamžina, juo labiau 1994 m. mainais į narystės ES pažadą tuometė socialdemokrato Adolfo Šleževičiaus Vyriausybė davė pažadą 2009 m. pabaigoje atominę elektrinę uždaryti. Gal reikėjo išsiderėti neuždaryti AE anksčiau eksploatacijos pabaigos laiko, bet jei jau įsipareigojome tai padaryti, buvo belikę tam rengtis.
Penkiolika metų tam turėjo užtekti. Tačiau politikai sumanė pagudrauti: ypač Gedimino Kirkilo vadovauta socialdemokratų Vyriausybė vilkino energetikos projektus kaip išmanydama, kad priartėjus lemiamai datai Lietuva energetiniu požiūriu atrodytų visiškai bejėgė, stumiama į Rusijos glėbį. Absurdas, bet beveik iki pat finalinio mygtuko paspaudimo Seimas dar svarstė rezoliucijas dėl Ignalinos AE antrojo bloko darbo pratęsimo.
Taip tikrai likom basi žiemą, už ką atsakomybę turėtų prisiimti visi premjerai po 1994 m. sutarties su ES pasirašymo, o ypač socialdemokratai Algirdas Brazauskas ir G.Kirkilas, vadovavę Vyriausybėms tada, kai reikėjo sparčiai rengti alternatyvas Ignalinos AE. Lengviausia pasiteisinti realios politinės daugumos neturėjimu. Bet iš tikrųjų tai buvo juodas populizmas, o kas galėtų paneigti, kad ir ne sąmoningas valstybės stūmimas atgal į posovietinę erdvę bei priklausomybę nuo Rusijos. „Tiek visko susipina, daug ką žinome, bet daug ko ir nežinome tose povandeninėse srovėse, ypač politikos ir geopolitikos srityse. Bet pas mus kaltų nebūna“, – ironizuoja Kauno technologijos universiteto Energetikos technologijų instituto direktorius prof. dr. Jonas Gylys.
Žinia, nemokamų pietų nebūna. Dėl to, kad ne tik nepasirengėme energetinių alternatyvų, be to, dar ir prisirašėme nenaudingų Lietuvai AE eksploatavimo nutraukimo darbų sutarčių, visų pirma kalti minėti pastarųjų dviejų socialdemokratų Vyriausybių premjerai. Tačiau ir dabartinis premjeras konservatorius Andrius Kubilius, ir jo atsivestas į Vyriausybę energetikos ministras Arvydas Sekmokas taip pat nesugebėjo užtikrinti, kad jau jų parinkti Ignalinos AE vadovai pasiektų lūžį įgyvendinant svarbiausius uždarymo darbus, o ne garsėtų gobšumu, savanaudiškumu, skandalais ir milijonais maitinamais abejotinos reputacijos konsultantais.
„Lietuva, perėmusi Ignalinos AE, įrodė, kad gali patikimai ją eksploatuoti, dėl ko labai baiminosi visa Europa, o tai, kas dabar ten vyksta, diskredituoja Lietuvą, kaip aukštų technologijų valstybę branduolinės energetikos srityje“, – mano pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės energetikos ministras prof. habil. dr. Leonas Ašmantas.

Vėl ant branduolinės, šįsyk Visagino, adatos

Dar neišsilaižę Ignalinos AE bėdų – tiek dėl pigios elektros ramybėje uždelstų alternatyvų AE, tiek dėl gėdingo uždarymo darbų – vėl sėdome ant naujos branduolinės adatos. Ekspertai priekaištauja dabartinei Vyriausybei, kad kiti energetikos projektai kenčia dėmesio ir lėšų stygių, nes susikoncentravome į naujos AE projektą, kuris, kaip ir visi kiti energetikos srityje, vėluoja. Jei jau Lietuva apsisprendė būti branduoline valstybe, nauja atominė turėjo pradėti veikti vos uždarius senąją, paskui garantuota įkurtuvių data minėti 2015-ieji, dabar – 2020-ieji.
2009 m. atkurta Energetikos ministerija, nors kitų projektų sąskaita, susikoncentravo būtent į šį, pernai patyrė fiasko pasitraukus vieninteliam potencialiam strateginiam investuotojui, o projekto partneriai taip pat neatrodo tokie jau entuziastingi: estai yra gąsdinę, kad jei projektas bus taip vilkinamas, statys savo jėgainę, naujasis latvių prezidentas Andris Bėrzinis yra suabejojęs, ar apskritai šalis dalyvaus projekte, lenkai buvo užsiprašę nerealiai didelės dalies elektros energijos, o Lietuvos ir Lenkijos projektai, tiksliau, jų vilkinimas, apskritai tampa tradicija, kol kas, deja, be išimčių.
Dėl pirmųjų surastų ir prarastų strateginių investuotojų iš Pietų Korėjos mūsų energetikos strategus gal ir galima laikyti geopolitikos auka. Tačiau Energetikos ministerija atrodo beviltiškai, kai rugsėjį atsistatydinus energetiką kuravusiam Romui Švedui ir atleidus buvusį Ignalinos AE vadovą, vėliau korporatyvinių reikalų direktorių Osvaldą Čiukšį, beveik du mėnesius jiems nerasta pamainos Briuselyje, kur dabar vyksta lemiami mūšiai dėl europinių fondų naujam 2014–2020 m. finansiniam laikotarpiui. O juk tai ypač svarbu, nes tai lems ir kiek sunkesnis bus valstybės skolos akmuo po mokesčių mokėtojų kaklu. Juolab tebėra laikoma paslaptimi, kiek Lietuvai kainuos nauja atominė, o šios didžiulės išlaidos kažkaip neatsispindi valstybės skolos prognozėse.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/lietuvos-energetika-zlugdo-trypciojimas-vietoje-kas-ji-lemia) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sovietiniais laikais statytos ir 2009 metų pabaigoje galutinai uždarytos Ignalinos atominės elektrinės uždarymas gali kainuoti apie 10 mlrd. litų. Dėl ydingų sutarčių ir vėluojančių uždarymo darbų jėgainė patiria nuostolių ir duoda darbo teisėsaugos institucijoms.

Interviu savaitraščiui “Veidas” Ignalinos AE generalinis direktorius Osvaldas Čiukšys sakė, jog iki 2029 metų reikės sutvarkyti nebeveikiančios elektrinės aplinką teritorijos rekultivavimui, išsaugant naudotinus pastatus ir infrastruktūrą.

“Manome, kad bendros uždarymo sąnaudos gali siekti apie 10 mlrd. litų”, – sakė jis.

Anot O.Čiukšio, ikiteisminis tyrimas Vilniaus apygardos prokuratūroje atliekamas dėl prekių ir paslaugų įsigijimo iš Energetikos tiekimo bazės, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą dėl 2008 metais surengto aukciono, kuriame Ignalinos AE pardavė įmonei priklausantį generatorių.

“Pernai lapkritį kreipėmės į Visagino miesto apylinkės prokuratūrą, prašydami atlikti tyrimą dėl galimai nusikalstamos veikos, kai 2010 metų sausį pasirašyta sutartis dėl B12 projekto įgyvendinimo su rangovu – įmone “Specialus Montažas-NTP”, Lietuvos energetikos institutu, Rusijos atominių elektrinių mokslinių tyrimų institutu, nors rangovas neatitiko konkurso reikalavimų”, – sakė jėgainės vadovas.

Jis patvirtino, kad kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl įtarimų, kad dvi įmonės pateikė suderintus pasiūlymus dalyvaudamos konkurse.

“Kol tyrimas nebaigtas, įmonių negalime nurodyti. Neatmetama galimybė, kad artimiausiu metu, pasibaigus vidiniams tyrimams dėl projektų B1, B12 įgyvendinimo, dėl valstybės kontrolės audito išvadose iškeltų faktų, dalį surinktų faktų ir medžiagos taip pat perduosime teisėsaugos institucijoms”, – sakė O.Čiukšys.

Pasak jo, pernai sausį panaudoto branduolinio kuro saugyklos (B1) statybos aikštelėje buvo atlikta tik 11 proc. statybos darbų, o 2011-ųjų sausį – jau 85 proc. Pernai sausį jėgainė turėjo 71 proc. šiam projektui reikalingos įrangos, šių metų sausį – jau 98 procentus.

Kitas svarbus radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir saugojimo kompleksas – B2 – 45, B3/4 – taip pat vėluoja 34 mėnesius.

2009 metų gegužę pasirašytame sutarties papildyme panaudoto branduolinio kuro saugyklos eksploatacijos pradžia buvo numatyta šiemet kovą, tačiau šiuo metu pagal rangovo pateiktą darbų vykdymo grafiką data – 2012 metų sausis. Vien dėl šio projekto vėlavimo kas mėnesį jėgainė patiria po 2,5 mln. litų nuostolių.

Jis patvirtino, kad “Taylor Wessing” teisininkai pateikė siūlymus, kaip užtikrinti tinkamą tolesnį šių projektų įgyvendinimą ir papildomą Ignalinos AE, kaip užsakovo, teisių apsaugą – nuo mažiausiai skausmingų abiem pusėms iki gana radikalių žingsnių.

“Remdamiesi šiomis rekomendacijomis mes ir toliau deramės su “Nukem Technologies”. Kol kas detaliai apie jas dar nenorėčiau viešai kalbėti. Viskas dabar priklausys ir nuo to, kiek ši bendrovė iš savo pusės parodys pastangų ir geranoriškumo”, – sakė O.Čiukšys.

2009-ųjų gegužę, anot jo, pasirašydama sutarties papildymą, IAE rangovui už galimus darbų trikdžius abipusiu susitarimu sumokėjo 82,4 mln. litų.