Jei būtų pritarta siūlymams neparduoti žemės užsieniečiams, o visus svarbiausius valstybės klausimus spręsti lengvai sukviečiamais referendumais, tai būtų smūgis mūsų valstybės tarptautinei reputacijai, grėstų ES finansinės sankcijos ir anarchija valstybės valdymo srityje.

Ūkininkas Pranciškus Šliužas valdo 18 hektarų paveldėtos žemės, apie pusę jos užsodinęs mišku. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos ūkininkų, jis naudojasi ES finansine parama. Bet, kaip ir dar apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų, parėmusių referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams idėją, su kitais europiečiais niekuo dalytis nenori.
P.Šliužas, referendumo valstybės valdymą ir tarptautinius įsipareigojimus revizuojančiais klausimais iniciatyvinės grupės koordinatorius, tiki, kad referendumas bus sėkmingas. Kam sėkmingas?

Ar gresia Lietuvos išpardavimas

„Kiekvienam Lietuvos piliečiui būtų vienodai žalinga, jei būtų leista parduoti žemę užsieniečiams, nes Lietuva yra kooperacinė nuosavybė ir kiekvienas Lietuvos pilietis turi vienodą teisę į Lietuvą. Lietuvą galima parduoti tik tuo atveju, jei liks vienas lietuvis ir jis nuspręs ją parduoti. Jei yra keli, reikia jų paklausti, ir tai daroma referendumo keliu. O jei neteksim Lietuvos žemės, neteksim visko“, – gąsdinasi P.Šliužas.
Kaip žinome, Lietuva stojimo į ES sutartyje įsipareigojo laikytis laisvo kapitalo judėjimo principo, tačiau išsiderėjo teisę neparduoti žemės ūkio paskirties žemės užsieniečiams septynerius metus su galimybe šį pereinamąjį laikotarpį vienąkart pratęsti dar trejiems metams. Dešimt metų netruko praeiti ir gegužės 1-ąją išmuš valanda laikytis prisiimtų įsipareigojimų.
Ar tikrai Lietuva bus masiškai išparceliuota svetimšaliams? Ekspertai didelių revoliucijų neprognozuoja, nes kas norėjo, žemės jau nusipirko. Vieni sandorius įteisino Lietuvos piliečių vardu, kiti – kaip juridiniai asmenys, įgyti žemės galėjo ir tie, kurie trejus metus Lietuvoje gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla.
Kaip užsieniečiui paprasčiau nusipirkti žemės, taip pat ir konkrečių siūlymų, – pilnas internetas. Pavyzdžiui, UAB „Žemės plėtra“ pataria: arba Lietuvoje registruoti įmonę (juridinį asmenį), arba pirkti ne žemę, o įmonės akcijas, su kuriomis perimamos ir teisės į įmonės valdomą žemę. „Tokios įmonės dažniausiai yra kuriamos būtent konkrečiam projektui, t.y. sklypo suformavimui ir galutinio produkto paruošimui“, – atvirai dėstoma „Žemės plėtros“ tinklalapyje.
Beje, pernai pavasarį garsiai nuskambėjo panašus atvejis, kai „Agrowill group“ švedams pardavė įmonių, valdančių kelis tūkstančius hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijas.
Taigi, praėjusios kadencijos žemės ūkio ministro, dabar Seimo nario Kazio Starkevičiaus duomenimis, jau dabar apie 5–8 proc. žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje valdo užsienio piliečiai. Beje, tiek pat – 5 proc. žemės ir miško užsieniečiai šiuo metu valdo ir Estijoje, kuri apsiribojo septynerių metų pereinamuoju laikotarpiu ir jau trejus metus nevaržo užsieniečių norų pirkti čia žemės. Neišpirko užsieniečiai nei Čekijos, nei Slovakijos, kur tokie draudimai taip pat negalioja.
Tad, kai kurių žemės rinkos ekspertų prognozėmis, savininkai, dešimtmetį laukę, kada galės parduoti žemę turtingesniems pirkėjams iš kitapus sienos, gali likti nieko nepešę. Užsieniečių nedomina mažesni nei 100 ha sklypai. Be to, nors svetimšalių investicijos vidutinę žemės kainą kilstelėtų, vis dėlto jie nemokės už lietuviškas žemes olandiškų ar vokiškų kainų. K.Starkevičiaus pastebėjimu, štai vidutinė rinkos kaina Lietuvoje nusistovėjusi apie 10 tūkst. Lt už ha ir, kaip skelbta, maždaug tiek ir mokėjo užsienio pirkėjai „Agrowill group“.

Lenkai neparduos žemės kitiems dar dvejus metus

Vis dėlto, jei grėsmės atverti žemdirbiškos žemės rinką ne tokios jau didelės, kodėl kaimynai lenkai išsikovojo dvylikos metų pereinamąjį laikotarpį? Gal, norėdami kuo greičiau patekti į ES, nepakankamai gynėme Lietuvos teises?
„Ilgesnis laikotarpis ir mūsų ūkininkams būtų buvęs naudingas, nes jie būtų dar sustiprėję ir daugiau jų galėtų patys žemės nusipirkti. Tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek turėtume ją parduoti ir ES šalių piliečiams“, – sako K.Starkevičius, primindamas, kad derantis dėl narystės ES sąlygų Lietuvoje ginčytasi, ar apskritai reikia pereinamojo laikotarpio, mat investicijų Lietuvai verkiant reikėjo, o žemės juk neišsiveši.
„Pirminė pozicija buvo, kad pereinamojo laikotarpio žemės pardavimui iš viso nereikia. Paskui nutarta jo prašyti, ir tai lėmė du veiksniai: pirma, tapo aišku, kad tiesioginės išmokos žemdirbiams bus diskriminacinės – gerokai mažesnės nei ES senbuvių, antra, taktinis dalykas – pereinamojo laikotarpio prašė ir kitos valstybės“, – primena žemės pardavimo klausimu derėjęsis Darius Žeruolis, anuomet Europos komiteto Integracijos strategijos departamento direktorius, dabar – konsultacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ partneris.
Lenkija, nuogąstaudama, kad didžioji kaimynė Vokietija supirks pasienio žemę, atitekusią Lenkijai po Antrojo pasaulinio karo, pasirašydama narystės ES sutartį prašė net aštuoniolikos metų pereinamojo laikotarpio, bet susiderėjo dėl dvylikos. Lietuva, kaip ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, paprašė septynerių su teise vieną kartą pratęsti dar trejiems metams. Estija iš pradžių visai neprašė ir tik derybų pabaigoje prisidėjo prie kitų.
Beje, žemės kainos Rytų Europoje nuo ES senbuvių skyrėsi per šimtą kartų. „Bet, pavyzdžiui, Prancūzija stipriai priešinosi, kad naujosioms narėms būtų duodamos tegu ir diskriminacinės išmokos ir dar palikta išimtis neparduoti užsieniečiams žemės. Tuomet jie kalbėjo, kad jūs už mūsų pinigus prisipirksite žemės, o mes tokios teisės neturėsime“, – prisimena D.Žeruolis.
Beje, kaip primena buvęs derybininkas, tai apskritai buvęs nusižengimas vienai ES principinių laisvių – laisvam kapitalo judėjimui, o šios išimties galimybė atsirado tik kaip atsakas į tai, kad Vokietija su Austrija panoro riboti kitą principinę ES laisvę – darbo jėgos judėjimą.
Dėl numatyto pereinamojo laikotarpio pratęsimo dar trejiems metams 2011 m. Briuselyje derėjęsis tuometis žemės ūkio ministras K.Starkevičius sako, kad tai buvę nesunku, nes europiečiai laikosi savo įsipareigojimų. Sunkiau buvo Lietuvoje siekti mandato derėtis, nes būta tam tikrų jėgų, daugiausia iš liberalų flango, taip pat iš dalies žemės savininkų, kurios jau tada norėjo žemės pardavimą liberalizuoti.
Tačiau daugiau laikotarpio pratęsimų nenumatyta ir nuo gegužės turime įsileisti žemės pirkėjus iš europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų atitinkančių šalių. Kitų, pavyzdžiui, Rusijos, piliečiams draudimai išliks.

Nors kvalifikuoti darbuotojai iš užsienio galėtų padėti spręsti struktūrinio nedarbo problemas, atnešti į šalį naujų idėjų ir pakelti našumą, Lietuvoje užsieniečiai sudaro mažiau nei 1 proc. visos šalies darbo jėgos ir šis skaičius artimiausiais metais nesikeis.

Po devynerių metų, praleistų Europos Sąjungoje, Lietuva netapo įdomesnė nei kvalifikuotiems specialistams iš Rytų, nei iš Vakarų. 2013 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 33 tūkst. užsieniečių – 1,1 proc. šalies gyventojų. Tik 3,5 tūkst. užsieniečių buvo iš ES šalių.
Personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ vystymosi direktorius Andrius Francas tvirtina, kad aukšto lygio specialistų iš Vakarų šalių darbdavių pageidavimu tenka ieškoti labai retai. Įmonės Lietuvoje dar nėra pajėgios mokėti europinių atlyginimų net ir tarptautinio lygio specialistams, turintiems kompetencijų, kurių Lietuvoje nėra. Vis dėl to, jei tokių atvejų pasitaiko, specialistai iš Vakarų Europos sutinka atvažiuoti, jei darbas įdomus, jei aiškiai suformuluoti lūkesčiai ir užduotys bei pasiūlomas patrauklus atlygio paketas.
„Pastaruoju metu įdarbinome aukštos kvalifikacijos specialistą iš Danijos, susijusį su elektronine komercija – jis persikėlė gyventi į Lietuvą. Įmonės vadovai ieškojo tam tikras kompetencijas turinčio žmogaus, juos domino patirtis Skandinavijos rinkoje, o reikiamų specialistų Lietuvoje ne visada būna. Kitas atvejis, kai įdarbiname užsieniečius paslaugų centruose Lietuvoje, nes keliami reikalavimai gerai mokėti kalbas, turėti kultūrinį supratimą apie tam tikras rinkas. Tokiais atvejai įdarbiname vadinamuosius meilės imigrantus, tačiau kartais darbuotojų ieškome ir užsienyje“, – pasakoja A.Francas.
Į Lietuvą atėję paslaugų centrai Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams tapo pakankamai patrauklia darbo vieta – algos ten 20-30 proc. didesnės nei tų specialybių vidurkis rinkoje, be to, užsieniečiai įgyja pranašumą dėl gimtosios kalbos žinių. Tokiose įmonėse užsieniečiai darbuotojų tarpe sudaro pakankamai apčiuopiamą dalį. Štai paslaugų centras „CSC Baltic“ deklaruoja, kad Lietuvoje turi 10 proc. darbuotojų užsieniečių, o tyrimų centras „Euromonitor International“ – 15 proc. užsieniečių. Vis dėlto darbo rinkos ekspertai sutaria, kad pagrindinė priežastis, kodėl šiandien į Lietuvą atvažiuoja užsieniečiai tikrai nėra darbo paieška – tai arba meilė, arba Lietuvoje investavusios motininės kompanijos pasiūlyta karjeros galimybė: atsakingos pareigos terminuotam laikotarpiui.

Prisikviesti sudėtinga net baltarusius

Nedaug Lietuvoje ne tik vakariečių, bet ir užsieniečių iš trečiųjų šalių. Nors nuo įstojimo į ES pastarųjų po truputį Lietuvoje daugėjo, vaizdas visiškai pasikeitė per krizę. Akivaizdu, kad šalies BVP smukus į dugną iš šalies išsilakstė ne tik lietuviai, bet ir tie keli tūkstančiai čia užsidirbti bandžiusių darbo imigrantų: Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, 2008 m. Lietuvoje dirbo 7,8 tūkst. užsieniečių iš trečiųjų šalių, o po metų – jau tik 2,2 tūkst.
Šių metų gegužės pradžioje galiojančius leidimus dirbti Lietuvoje turėjo 4043 užsieniečiai – jie sudaro tik 0,4 proc. šalies dirbančiųjų. Tiesa, leidimų dirbti nereikia atvykstantiems iš ES šalių, tačiau jų srautai tokie menki, kad didesnės įtakos dirbančiųjų skaičiui jie neturi. Štai Migracijos departamento duomenimis, 2012 m. leidimai laikinai gyventi buvo išduoti ar pakeisti 6,2 tūkstančiams užsieniečių, atvykusiems dėl su darbu susijusių priežasčių. Palyginimui, Didžiojoje Britanijoje imigrantai 2011 m. sudarė 14,4 proc. visos darbo jėgos, o JAV – 16 proc.
Kvalifikuoti specialistai iš užsienio daugumai Europos šalių leido suskurti ekonominę gerovę – jų dėka padaugėjo darbo jėgos, o tai leido padidinti ekonomikos našumą bei paskatinti vidaus vartojimą. Be to, kvalifikuoti specialistai atvežė kompetencijų, kurių šalims reikėjo, o nekvalifikuoti užpildė tas laisvas darbo vietas, kuriose nebenorėjo dirbti vietiniai gyventojai.
Lietuvai imigrantų reikia ne tik dėl naujų idėjų, senstančios visuomenės ir mažėjančios darbo jėgos. Tai ir galimybė išspręsti struktūrinio nedarbo problemas. Pasak A.Franco, užsieniečių galima būtų pritraukti į tas sritis, kur darbuotojų trūksta – tai tolimųjų reisų vairuotojai, gamybinių įmonių mechanikai, inžinerinės pakraipos specialistai, konstruktorai, IT darbuotojai.
Kai kurios įmonės struktūrinio nedarbo problemą pasitelkiant užsieniečius bando spręsti jau dabar. Uostamiestyje įsikūrusios „Vakarų laivų gamyklos“ įmonių grupėje, kur dirba apie 1900 darbuotojų, užsieniečių skaičius svyruoja nuo 80 iki 150, priklausomai nuo tuo metu įgyvendinamų projektų. “Vakarų laivų gamyklos” komunikacijų ir reklamos vadovė Jolanta Toliušytė tvirtina, kad siekiant tinkamai ir laiku įgyvendinti įmonių grupės projektus, priimtų užsieniečių kvalifikacija, kompetencijos ir įgūdžiai yra būtini.
„Emigracijos bumas padarė savo – daug reikalingų specialistų emigravo. Tad esminė priežastis, dėl kurios tenka ieškoti darbo jėgos užsienyje yra aukštos kvalifikacijos darbininkų trūkumas: tai ir aukštuosius mokslus užbaigę inžinerinės pakraipos specialistai (laivų statybos ir laivų remonto inžinieriai), ir profesinį išsilavinimą turintys specialistai (suvirintojai, laivų korpusų surinkėjai, laivų sistemų ir įrengimų montuotojai, laivų dažytojai)“, – pabrėžia J.Toliušytė.
Šiuo metu įmonių grupėje dirba 103 užsieniečiai – daugiausia rusai, ukrainiečiai, kinai, rumunai, bulgarai, nors yra darbuotojų ir iš kitų ES valstybių. J.Toliušytė pasakojo, kad dažniausiai įmonė įvairiais kanalais pati ieško kvalifikuotų specialistų ir kviečiasi juos dirbti. O kaip pavyksta juos prisikviesti? „VLG įmonių grupės darbuotojų vidutinis darbo užmokestis yra apie 1,5 karto didesnis nei šalies vidurkis, o kompetetingi ir patyrę, aukšto kvalifikacijos inžinieriai ir profesinę kvalifikaciją turintys darbuotojai uždirba ir dar daugiau nei įmonės vidurkis“, – kad užsienio darbuotojus vilioja atlyginimu atskleidžia J.Toliušytė.
Vis dėlto užsieniečių pagalba specialistų trūkumą bent iš dalies sprendžia tik reta įmonė. Įsivežti darbuotoją iš trečiųjų šalių – ilgai užtrunkantis procesas. „Latviai, estai lengvina sąlygas specialistų įvažiavimui, o lietuviai – ne, nes tie įdarbinimo procesai užtrunka 3-6 mėnesius. Taip įmonės praranda lankstumo galimybę“, – tvirtino A.Francas.
Jam pritaria J.Toliušytė: „Prieš atsivežant darbuotoją iš trečiųjų šalių turi gauti du leidimus: leidimą dirbti ir leidimą gyventi. Abiejų šių leidimų gavimas yra pakankamai komplikuotas ir užtrunka nuo 3 iki 4 mėnesių. Turi įrodinėti poreikį darbo biržoje, turi pateikti labai daug dokumentų, kurie pagrindžia poreikį, darbuotojų stažą, išsilavinimą, kvalifikaciją ir t.t. Ir nesvarbu, kad “dega” didelis projektas, darbuotoją iš trečių šalių turėsi tik po 3 mėn.“
Vis dėlto biurokratija tikrai ne vienintelė priežastis, kodėl imigrantų Lietuvoje mažai. Darbo ieškantys vakariečiai Lietuvą aplenkia dėl žemų atlyginimų ir prasto mūsų šalies žinomumo, o rytiečiai – dar ir dėl mažos rinkos: jeigu jau pasiryžai vykti dirbti svetur, kam vykti į šalį, kur uždirbsi tris-penkis kartus mažiau nei Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje?
„Kai kas galvoja, kad baltarusį atsivežti į Lietuvą labai paprasta. Taip tikrai nėra, nes ir Baltarusijoje tam tikrų specialybių, tarkime IT, projektuotojai trūksta, todėl, kai specialistai pasiskaičiuoja visas išlaidas – komunaliniams mokesčiams, nuomai, maistui, transportui, grįžimui namo kartą per mėnesį, galutiniame etape Lietuvoje siūlomas atlyginimas neatrodo daug didesnis, – aiškina A.Francas. Jis abejoja, kad į Lietuvą plūstelėtų imigrantai iš trečiųjų šalių net jeigu būtų supaprastintos sąlygos jiems įvažiuoti – greičiausiai Lietuva taptų tik tarpine stotele judėti toliau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europos kelionių komisijos (angl. European Travel Commission – ETC), vienijančios 33 Europos šalių nacionalines turizmo organizacijas, paskelbtais duomenimis, pernai Lietuva buvo viena iš lyderių Europoje pagal didžiausią užsienio turistų ir nakvynių apgyvendinimo įstaigose skaičiaus augimą.

Rekordinio turistų skaičiaus didėjimo tikimasi ir šiemet, tad turime nemažai šansų ir vėl pirmauti Europoje. Be to, daugiau nei pernai keliauti pasirengę ir lietuviai: jie lagaminus kraunasi tiek kelionėms į užsienį, tiek po lankytinas Lietuvos vietas ir kurortus.
Apie tai, ko Lietuvoje tikisi ir ką čia randa užsienio ir vietos keliautojai bei kaip jų srautą dar labiau padidinti, – „Veido“ pokalbis su Valstybinio turizmo departamento vadove. dr. Raimonda Balniene.

VEIDAS: Europos šalyse – ekonominė suirutė. Ar tai neskatina europiečių taupyti ir nevykti atostogų į užsienio šalis, pavyzdžiui, Lietuvą?
R.B.: Iš tiesų Europos Sąjungoje turistų skaičius šiemet turėtų augti vos 2-4 proc., tačiau Lietuvai tai negalioja. Manoma, kad turistų skaičiaus augimas būtent šiemet gali pasiekti rekordą ir siekti 15 proc. Tai reiškia, kad galime sulaukti apie 2 mln. turistų iš užsienio.
Tai galima paaiškinti tuo, kad pas mus daugiausiai atvyksta turistai iš Rusijos ir Baltarusijos – šios dvi šalys visuomet pirmauja, kartais pasikeisdamos vietomis tarpusavyje, bet niekuomet nenukrisdamos į žemesnes pozicijas pagal atvykstančių turistų skaičių.Toliau rikiuojasi Lenkija ir Vokietija – šalys, kuriose krizė ne tokia rimta. Beje, turistai iš šių keturių valstybių paprastai sudaro apie 60 proc. visų užsienio turistų.

VEIDAS: Kurių šalių turistai vis dažniau atranda Lietuvą, o iš kurių srautai sumažėjo?
R.B.: Džiugu, kad net 71 proc. užsienio turistų į Lietuvą atvyksta ne pirmą kartą. Pastaraisiais metais daugėja turistų iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Beniliukso šalių, Skandinavijos, ypač – Švedijos, Norvegijos, Suomijos. Pirmą kartą daugėja ir turistų iš Danijos – daugelį metų jų skaičius nesikeisdavo.
Beje, tokia turistų įvairovė yra labai geras dalykas, nes jei vienoje ar kitoje šalyje prasideda sunkmetis, tai turistų sumažėjimą kompensuoja kokia nors kita šalis. O štai Latvija ir Estija priklauso nuo mono rinkų: estai – nuo Suomijos, o latviai – nuo Rusijos.
Žinoma, dėl to jiems paprasčiau vykdyti šalies rinkodarą – užtenka susitelkti ties viena užsienio šalimi. O mums tenka vilioti turistus iš įvairių valstybių.

VEIDAS: Kaip Lietuva mėgins pritraukti užsienio svečius? Ar su kitomis šalimis nepasikartos nelabai sėkmingi Lietuvos mėginimai pritraukti daug turistų iš Izraelio?
R.B.: Nepasakyčiau, kad nesėkmingi. Su Izraeliu daug dirbame, turistų daugėja. Pavyzdžiui, dabar atsirado naujas tiesioginis skrydis Tel Avivas–Vilnius, ir visi bilietai jau išpirkti. Manau, kad svečių iš Izraelio srautai auga ir augs. Netgi Druskininkuose užfiksuotas itin išaugęs Izraelio turistų skaičius.
Kalbant apie kitas tolimas šalis, daugėja ir Kinijos turistų – pastaruoju metu jų sulaukiame net dvigubai daugiau.
Beje, siekiant privilioti turistus iš tokių tolimų šalių nuspręsta, kad Baltijos šalys turi susikurti bendrą “prekinį ženklą”, nes pavieniui vykdyti reklamines kampanijas yra ir neefektyvu, ir per brangu. Be to, kaip liudija statistika, Baltijos šalių turistų srautai auga labai panašiu tempu, o tai reiškia, kad tie patys turistai dažniausiai apsilanko visose trijose šalyse. Pavyzdžiui, Europos kelionių komisijos duomenimis, Lietuvoje turistų skaičius pernai augo 20,3 proc., Latvijoje – 20,8 proc., Estijoje – 15,6 proc.
Tad siūlysime turistams tam tikrus 3-5 šalių “paketus” – aplankyti Baltijos šalis arba šias ir dar pasirinktinai Suomiją, Lenkiją, Prancūziją arba visas kartu.
Taip pat vieningai dirbame ir skatindami atvykstamąjį turizmą iš Japonijos, JAV, Kanados, o ateityje planuojame nukreipti žvilgsnį ir į turistus iš Lotynų Amerikos šalių.
Na, o kad priežasčių aplankyti Baltijos šalis yra daugiau nei pakanka, galima neabejoti. Dabar pristatome labai įdomų virtualų projektą “Gintaro kelias”, prie kurio ketinimą jungtis, be Latvijos ir Estijos, išreiškė dar keturios šalys. Beje, per 85 proc. turistų keliones planuoja internetu, o per įvairias turizmo organizacijas keliones užsisako tik 13 proc. keliautojų, todėl labai svarbu šalį ir įvairias atrakcijas pristatyti būtent virtualioje erdvėje.

VEIDAS: Ar lietuviai ir užsieniečiai Lietuvoje ieško tų pačių dalykų?
R.B.: Užsieniečių ir lietuvių kryptys panašios. Pavyzdžiui, tarp užsieniečių populiariausi Lietuvos miestai yra Vilnius, Druskininkai ir Kaunas. Lietuviams patraukliausi – irgi Druskininkai ir Vilnius, o vietoje Kauno populiariausiųjų trejetuke yra Palanga.
Beje, labiausiai turistų daugėja būtent Druskininkuose. Netgi Latvijos ir Estijos turizmo departamentų vadovams daro įspūdį šiame fantastiškame mieste esanti ledo arena, dainuojantis fontanas – nieko panašaus neturi nė viena kaimyninė valstybė. Tai klasikinis europinio lygio kurortas.
Populiarėja ir Palanga, kuri ėmė konkuruoti su Latvijos Ventspilio kurortu. Mat anksčiau vyravo įsitikinimas, kad Ventspilis yra tinkamesnis poilsiaujantiems šeimomis, bet dabar tokį statusą įgauna ir Palanga, kur nepagailėta investicijų į vaikų žaidimų aikšteles, pramogas, aplinką, paplūdimį. Manau, kad greitu laiku Palanga netgi aplenks Ventspilį ir pagal turistų srautus taps pajūrio lydere.
Na, o kalbant apie sostinę Vilnių, nėra ką ir pridurti – miesto Senamiesčiui nelieka abejingų. Juk tai ir didžiausia Baltijos sostinė, ir dar įtraukta į UNESCO sąrašą. Užsienio svečius pakeri ir lėtai į dangų vakare kylantys oro balionai, žalios pievos, gera atmosfera.
Be to, labai populiarėja ir aktyvus turizmas – baidarių nuoma, įvairūs žygiai.

VEIDAS: Kiek patrauklus užsieniečiams gali būti kaimo turizmas?
R.B.: Savaitgalį kaip tik vyko kaimo turizmo forumas. Sodybų savininkai laukia rekordinių metų, be to, žadama, kad “išsitęs” vasara – turistų antplūdis turėtų nemažėti ir rugsėjį, ne vien vasaros mėnesiais. Taip būtų nutikę jau ir pernai, tačiau kaimo turizmo sodybos dalies poilsiautojų neteko kaip tik dėl krepšinio čempionato, kurio metu poilsiautojai rinkosi ne kaimą, o miestą.
Vis dėlto didžioji dalis kaimo turizmo svečių – lietuviai. Gal todėl, kad užaugo karta, kai vaikai nebeturi senelių, nebepažįsta gamtos, tad tėvai stengiasi jiems tai parodyti.
Kalbant apie užsienio svečius, tokį turizmą renkasi arba ekologišką gyvenimo būdą propaguojantys turistai, arba poilsiaujantys individualiai. Ir vėlgi, labai svarbu, kad informacija apie sodybas būtų prieinama internete.

VEIDAS: Ar turistų srautai susiję su naujomis skrydžių kryptimis, keltų linijomis? Kiek dėl to daugėja užsienio turistų?
R.B.: Tai neabejotinai padidino turistų srautą. Pavyzdžiui, dėl pigių oro bendrovių “Wizzair”, “Ryanair” atėjimo į Lietuvą itin padaugėjo svečių iš Ispanijos, Italijos. Ypač dažnai jie atvyksta vasarą, kuri Lietuvoje jiems mielesnė nei kaitra gimtosiose šalyse. Ne sezono metu jie dažnai atskrenda ir dėl pigesnių pirkinių. Beje, ispanai ir italai Lietuvoje užtrunka ilgiausiai – vidutiniškai jie čia praleidžia 4-5 naktis.
Dėl naujos kelto linijos labai padaugėjo ir turistų iš Vokietijos.

VEIDAS: Na, o kur traukia patys lietuviai?
R.B.: Itin daug lietuvių vyksta į Italiją, Lenkiją, Austriją – didžiausias lietuvių srautas į šias šalis fiksuojamas slidinėjimo sezono metu. Taip pat populiarios ir Ispanija, Vokietija, Didžioji Britanija, kur lietuviai dažnai ieško ne tik poilsio, bet ir išpardavimų.

VEIDAS: Kiek pinigų užsienio turistai atveža į Lietuvą, o kiek jų iš šalies išveža ir svetur išleidžia Lietuvos turistai?
R.B.: Gera žinia ta, kad lietuviai pinigų išveža mažiau, nei atveža užsieniečiai. Pernai šis skirtumas siekė 1,3 mlrd. litų. Kaip bus šiemet, dar sunku pasakyti, tačiau vien per pirmąjį metų ketvirtį į Lietuvą “atvažiavo” pusė milijardo litų.
Beje, nereikia pamiršti, kad lietuviai atostogauja ir Lietuvoje, ir čia taip pat išleidžia nemažą sumą pinigų, kuri kasmet didėja. Įdomu, kad nors šalyje gyventojų mažėja, tačiau turistaujančių žmonių – daugėja. Šis augimas gali siekti apie 5 proc. per metus.

Tačiau pastebimos įtakos, anot ekspertų, šie pirkėjai rinkai nedaro, penktadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

Daugiausia perkantieji – rusai ir baltarusiai, kurie Lietuvoje įsigyja ir prabangių apartamentų poilsiui, ir abejotinų statinių, neva padedančių gauti vizą.

Registrų centro sudaryta pastarųjų metų nekilnojamojo turto Lietuvoje pirkusių užsieniečių statistika rodo, kad gausiausiai šalyje apsiperka kaimynai iš Rusijos, Baltarusijos ir Latvijos.

Taip pat nemažai nekilnojamojo turto įsigyja Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir JAV gyventojai, tiesa, pastarieji dažniau šį turtą paveldi.

Registrų centro duomenimis, Lietuvoje nekilnojamojo turto sandorių, kuriais turtas perleistas užsieniečiams, itin sumažėjo 2009 metais, tačiau jau pernai kone visose kaimyninėse šalyse jų įvykdyta daugiau. Daugiausia apsiperkančiose Rusijoje, Baltarusijoje perimto turto sandorių per pastaruosius metus tik gausėjo. Kasmet vis daugiau nekilnojamojo turto Lietuvoje įsigijo ir Danijos, Estijos, Izraelio, Lenkijos, Prancūzijos piliečiai.

Iš Baltarusijos ir Rusijos Lietuvoje turtą per pastaruosius metus įsigijo tik fiziniai asmenys.

Juridinių pirkėjų šiemet daugiausia užfiksuota iš Jungtinės Karalystės, jie pirko 22 objektus. Pernai gausiausiai nekilnojamojo turto Lietuvoje įsigijo Latvijos (21) ir Danijos (26), 2009 m. – Švedijos (22) kapitalo juridiniai asmenys.

Užsieniečiams dar trejus metus – iki 2014 metų balandžio pabaigos – negalima Lietuvoje pirkti žemės. Tai numato Seimo rezoliucija, kurią skubos tvarka ketvirtadienį priėmė Parlamentas.

Už ją balsavo 86 Seimo nariai, prieš – 9, o susilaikė 12 parlamentarų.

Rezoliucijoje, kuri nėra privalomas teisės aktas, parlamentas patvirtino, jog pereinamasis laikotarpis yra pratęstas iki 2014 metų balandžio 30 dienos, ir iki šio laikotarpio pabaigos sandoriai dėl žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės įsigijimo su užsienio subjektais negali būti sudaromi.

Rezoliucija priimta, reaguojant į šiomis dienomis pasirodžiusius pranešimus, kad nepakeitus konstitucinio įstatymo, su Europos Komisija suderėta nuostata dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo realiai negali būti įgyvendinta.

Liberalcentristas Algis Čaplikas tvirtino, kad draudimas Lietuvoje žemę įsigyti žmonėms jau padėjo “kažkam susikrauti visai neblogą kapitalą”: “Žmonėms buvo sukelta baimė, kad jie negali parduoti, valstybė tai draudžia, bet atsirasdavo tarpininkai, kurie išaiškindavo, kaip tai galima padaryti ir padėdavo žmogui”.

Jis pasiūlė registre pasidomėti, kiek juridinių asmenų valdo žemę, kas jų steigėjai, ar jie Lietuvos piliečiai. “Tada suprastume, kad dėl ne visai mūsų protingo draudimo savaime iš rankų į rankas perėjo. Per tuos draudimus jau pagimdėm, mano manymu, ne vieną ir ne dvi oligarchines grupes, kurios ko gero siejamos su ne Lietuvos piliečiais”, – kalbėjo parlamentaras.

Kaimo reikalų komiteto narys Jonas Stanevičius  rezoliuciją pavadino niekine ir skirta nebent “tik garbaus amžius močiutėms nuraminti, kurios per radiją išgirs, kad Seimas dirba, stengiasi ir žemės nepardavinės”.

“Nes tik garbaus amžiaus močiutės turbūt nežino, kad juridiniai asmenys jau laisvai perka žemę – atvažiuoja Hansas, pamilsta lietuvaitę, perima jos vardu nusipirktą žemę”, – sakė parlamentaras. Jis pasiūlė priimti pataisas, draudžiančias kooperatyvams, bendrovėms, kuriose nuosavybės turi ne Lietuvos piliečiai, negalėtų pirkti žemės ir miškų Lietuvoje.

Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis tvirtino, kad rezoliucija sukels teisinį neaiškumą ir prognozavo, kad ketinamas sudaryti žemės pirkimo sandoris bus pasmerktas atsidurti teisme ir Lietuvai teks bylinėtis su teistai įsigijusiu žemę savininku. “Kas kompensuos nuostolius tada?”

Konservatorius Stasys Šedbaras aiškino, kad rudenį Seimas bus priverstas priimti pataisas dėl žemės pardavimo užsieniečiams.

Valstietė Rima Baškienė pasiūlė surengti referendumą, kad šalies gyventojai išreikštų savo nuomonę.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius neseniai pareiškė, kad nepakeitus konstitucinio įstatymo užsieniečiams teisiškai nėra apribojimų Lietuvoje įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Su tokiu požiūriu nesutinka Žemės ūkio ministerija, mananti, kad konstitucinio įstatymo keisti nereikia.

Europos Komisija šių metų balandį leido Lietuvai trejiems metams pratęsti draudimą užsieniečiams parduoti žemę. Laikotarpis pratęstas, nes panaikinus apribojimus esą kiltų grėsmė, kad galėtų sutrikti žemės rinka.

Stodama į Europos Sąjungą Lietuva buvo išsiderėjusi septynerių metų pereinamąjį laikotarpį dėl žemės pardavimo užsieniečiams – jis baigėsi šių metų balandžio 30 dieną.

Tarptautinis Vilniaus oro uostas (TVOU) tikisi, kad turistų šią vasarą pagausės trečdaliu.

TVOU skaičiavimais, nuo gegužės iki spalio į sostinę turėtų atvykti bent 100 tūkstančių užsieniečių daugiau nei pernai tuo pat metu, kai bent vienai nakčiai Vilniuje per tuos mėnesius apsistojo apie 300 tūkst. turistų, rašo “Lietuvos rytas”.

Savo viltis TVOU sieja su dviejų pigių skrydžių bendrovių atėjimu į sostinės aviacijos rinką ir papildomais senbuvių reisais.

Balandžio viduryje iš Lietuvos sostinės pradėjo skraidyti vengrų “Wizz Air”, pirmadienį – ir airių “Ryanair”. Pagal planus “Wizz Air” ir “Ryanair” vasaros sezono mėnesiais turėtų skraidinti 50-60 tūkst. keleivių.

Vilniaus turizmo informacijos centro duomenimis, pernai Vilniuje labiausiai – 58 proc. – augo baltarusių turistų skaičius, gausėjo ir rusų – jų viešėjo 20 proc. daugiau.

Vilniaus turizmo informacijos centro atstovė Jurga Pociūtė apgailestavo, kad nutraukus skrydžius į Paryžių pradėjo trauktis prancūzų turistų skaičius, kuris pastaraisiais metais šiek tiek augo.

Pernai prancūzų Vilniuje lankėsi 14,3 tūkst. – 2,6 proc. mažiau nei 2009-aisiais.

Lietuvoje į nekilnojamą turtą investuojančius užsieniečius ėmė traukti ir netradiciniai būstai. Anot nekilnojamo turto vystytojų, užsieniečiai vis labiau domisi rekonstruotomis buvusių Vilniaus industrinių pastatų erdvėmis, jos traukia ir dalį užsienyje gyvenančių tautiečių.

„Paskutinį ketvirtį ryškiai išaugo susidomėjimas loftais tarp užsieniečių, taip pat Londone, Berlyne gyvenančių lietuvių gretose. Vilniuje esančiais loftais daugiausiai domisi ne tik šių dviejų miestų, bet ir Kopenhahgos, Amsterdamo, JAV miestų gyventojai“, – teigia „Concept Lofts“ vadovas Andrius Voišnis.

Jo manymu, sostinės Naujamiesčio loftai užsieniečiams yra patrauklūs dėl kelių priežasčių: patogios lokacijos, kainos, erdvės pojūčio, išskirtinių įrengimo galimybių bei sąlyginai nebrangiai kainuojančio išlaikymo.

„Loftus perkantys klientai šį nekilnojamą turtą laiko perspektyvia ir ilgalaike investicija“, – pastebi A. Voišnis.

Jo teigimu, nepriklausomai nuo įsigijimo motyvų, užsieniečiai objektu domisi dėl strategiškai patogios būstų vietos. Naujamiesčio loftai glaudžiasi greta centro, o dėl puikiai išvystytos infrastruktūros turi gerą susisiekimą ir su kitais sostinės rajonais.

Anot jo, nebrangus lofto išlaikymas yra ypač parankus užsieniečiams, į Lietuvą atvykstantiems bei tokio tipo būste apsistojantiems tik per atostogas.

„Jiems nereikia baimintis patarnavimų sąskaitų, nes lofto išlaikymas kainuos ženkliai mažiau nei tradicinio būsto, o jo vertė augs mažiausiai dar kelerius metus“, – sako A. Voišnis.

Jo teigimu, investavimas į loftus tik dar labiau populiarės, o tai sudarys sąlygas ne tik naujų loftų objektų atsiradimui, bet ir paties miesto raidai.

Esu tikras, kad per kelerius metus sostinėje atsiras dar ne vienas industrinės architektūros konversijos projektas į loftus, įnešantis deramą naudą miestui“, – sako jis.

„Concept Lofts“ vadovo teigimu, bendrovės plėtojamame „SoHo Lofts“ projekte didžiąjį dalį pirkėjų sudarė novatoriškumo, išskirtinumo bei prabangos ieškantys pirkėjai.