Svetlana Naumčik

2014 m. lapkričio 1 d. įsigalioję įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimai turėjo pakeisti anksčiau egzistuojančią leidimų laikinai gyventi išdavimo praktiką Lietuvoje. Siekta apriboti fiktyvias įmones, kurias užsieniečiai iš trečiųjų šalių steigdavo Lietuvoje, siekdami gauti leidimus laikinai gyventi. Tačiau, kaip rodo šiuo metu egzistuojanti praktika, turtingų užsieniečių, kurie nori patekti į Šengeną, nauji Lietuvos įstatymo reikalavimai negąsdina. Deja, neretai tai apskritai atbaido ne tik steigti įmones, bet ir investuoti tuos užsienio verslininkus, kurie sąžiningai vykdo ar planuoja vykdyti teisėtą verslą Lietuvoje.

Svetlana NAUMČIK, „iLAW“ vyresnioji teisininkė

Nustatyta, kad užsieniečio, norinčio gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad jis siekia plėtoti verslą, įmonė privalo aktyviai veikti Lietuvoje ne mažiau kaip šešis mėnesius; tokios įmonės nuosavas kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 28 tūkst. eurų, be to, įmonėje turėtų būti įdarbinti trys Lietuvos piliečiai. Visi užsieniečiai iš trečiųjų šalių, norintys steigti įmones Lietuvoje, teisininkams užduoda tą patį klausimą: „Kaip siūlote vykdyti verslą Lietuvoje ne mažiau kaip šešis mėnesius, jeigu viza, su kuria atvykau į Lietuvą, leidžia būti Lietuvoje ne daugiau kaip 90 kalendorinių dienų?“

Kaip siūlote vykdyti verslą Lietuvoje ne mažiau kaip šešis mėnesius, jeigu viza, su kuria atvykau į Lietuvą, leidžia būti Lietuvoje ne daugiau kaip 90 kalendorinių dienų?

Atsakymo į šį klausimą nėra: nacionalinės vizos „D“ tokiems užsieniečiams neišduodamos, o kompetentingos įstaigos pataria į direktoriaus pareigas samdyti Lietuvos pilietį, kuris padėtų užsieniečiui čia vykdyti veiklą. Taip pasielgė ir viena mano klientė iš užsienio: investavusi pinigines lėšas Lietuvoje, išdavė Lietuvos Respublikos piliečiui įgaliojimus, kurie leido pasirašinėti sutartis įmonės vardu, atlikti reikiamus veiksmus banke, o po kelių mėnesių sužinojo, kad pinigai iš įmonės banko sąskaitos nuimti, turtas dingo, o įmonės sąskaita ir turtas – areštuoti. Įmonei gresia bankrotas.

Be to, įsigaliojus naujai įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcijai iš poįstatyminių teisės aktų be žinios dingo norma, nustatanti, kad iš užsieniečio nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti, jei jis Lietuvoje įregistruoja įmonę kaip savininkas ir yra tokios įmonės vadovas.

BFL / A.Ufarto nuotr.

Pavyzdžiui, užsienio valstybės pilietis steigia įmonę Lietuvoje, nori vykdyti verslą. Įstatinis kapitalas toks, kokį numato Lietuvos teisės aktai – 2,5 tūkst. eurų, įmonė nesamdo Lietuvos piliečių, o tokios įmonės akcininkas iš užsienio paskiria save eiti vadovo pareigas. Lietuvos darbo birža tokiam užsieniečiui leidimo dirbti neišduoda ir nurodo, kad būtina kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Tačiau Migracijos departamentas leidimo laikinai gyventi taip pat neišduoda – juk užsieniečio įmonė neatitinka tam tikrų reikalavimų (įmonėje nėra įdarbinta trijų Lietuvos piliečių, o įmonės nuosavas kapitalas mažesnis nei 28 tūkst. eurų).

Biurokratinė logika tokia, kad užsieniečiai, norintys steigti įmonę su minimaliu įstatiniu kapitalu Lietuvoje arba veiklą vykdyti patys (neįdarbinę trijų Lietuvos Respublikos piliečių), neturi galimybės gauti leidimo dirbti ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje.

Naujo įstatymo nuostatos dėl trumpesnio specialistų iš užsienio įdarbinimo termino praktikoje neveikia.

Lietuvos verslininkai ilgą laiką kovojo su biurokratiniais barjerais bei sudėtinga užsieniečių iš trečiųjų šalių įdarbinimo tvarka. Buvo planuojama, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. aukštos profesinės kvalifikacijos specialisto įdarbinimo terminas sutrumpės iki dviejų savaičių, jeigu tokiam specialistui iš trečiosios šalies darbdavys įsipareigos mokėti ne mažesnį nei trigubą šalies vidutinio bruto atlyginimo darbo užmokestį (apie 2,3 tūkst. Eur/mėn.).

Tačiau naujo įstatymo nuostatos dėl trumpesnio specialistų iš užsienio įdarbinimo termino praktikoje neveikia, o Lietuvos įmonė, norinti įdarbinti užsienietį iš trečiosios valstybės, turi klampoti duobėtais biurokratiniais vieškeliais.

Ilgai lauktas įstatymas beveik jokių permainų neatnešė: kaip ir anksčiau, būtina surinkti ir papildomai parengti nemažai dokumentų, juos teikti kompetentingoms įstaigoms, pripažinti užsieniečio diplomą Lietuvoje, išversti į lietuvių kalbą krūvą dokumentų. Tačiau leidimo laikinai gyventi, netgi sumokėjus už prašymo nagrinėjimą skubos tvarka, Migracijos departamentas nespėja priimti per dvi savaites ir neretai (ne­paisant sumokėto mokesčio už prašymo dėl leidimo gyventi išdavimo svarstymą skubos tvarka), leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą nagrinėja bendra tvarka arba pratęsia nagrinėjimą keliems mėnesiams.

"Scanpix" nuotr.

Pastaruoju metu vis galvoju: gerai, kad šiuo metu esu Lietuvoje, o ne Belgijoje ar Prancūzijoje, čia esu saugesnis. Todėl iš pradžių buvo keista, kad toks mano požiūris susilaukė aršios kritikos iš žmonių, esančių „nesaugiose“ valstybėse. Šiame straipsnyje pristatysiu tris nuomones apie tai, kodėl mano logika galėtų būti klaidinga.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Pirmoji tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė, kilusi iš šalies, kurioje pasitaiko teroristinių išpuolių, ir šiuo metu dirbanti žurnalistinį darbą Briuselyje, pokalbio pabaigoje išreiškė norą likti anonimiška, nes, jos manymu, kalbėjomės kiek emocingai ir galbūt nevisai etiškai kolegų žurnalistų atžvilgiu. Aš asmeniškai nemanau, kad pažeidėme kokias nors etikos normas. Tiesiog bijome likti nesuprasti: viena vertus, būti apkaltinti nejautrumu teroro aukoms, kita vertus – apkaltinti arogantišku požiūriu į „ramias“ valstybes. Pabrėšiu, jog tokių intencijų neturėjome.

Daugelis žmonių pradeda bijoti skristi, renkasi kitas transporto priemones. Tačiau saugumo požiūriu toks pasirinkimas tampa neracionalus – jie tik didina savo riziką.

Mano pašnekovė lygino visuomenės reakciją į teroristinius užpuolius su lėktuvo katastrofomis. Nors statistiškai oro transportas lieka saugiausias lyginant su kitomis transporto priemonėmis, būtent incidentai ore sulaukia plataus visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Daugelis žmonių pradeda bijoti skristi, renkasi kitas transporto priemones. Tačiau saugumo požiūriu toks pasirinkimas tampa neracionalus – jie tik didina savo riziką.

Anot jos, panašiai į teroristinius išpuolius Vakarų Europos didmiesčiuose žiūrima ir iš „ramių“ valstybių perspektyvos. Pašnekovė buvo pasipiktinusi, kai vienas jos kolegų atsisakė kelionės į ES sostinę dėl saugumo sumetimų.

„Aš suprantu jį psichologiškai, bet toks elgesys negali būti pagrįstas racionaliai, − tvirtina ji. – Čia tas pats, kaip įvykus lėktuvo katastrofai užsidaryti mažesnio saugumo transporto priemonėje ir sakyti, kad esi saugus. Jo mieste nužudomų žmonių skaičius yra kelis kartus didesnis negu Briuselyje, net įskaitant pastarųjų įvykių aukas.“ Nors ji nekalbėjo tiesiogiai apie Lietuvą, mūsų šalyje kasmet registruojama keturis kartus daugiau nužudymų nei Belgijoje.

Mūsų šalyje kasmet registruojama keturis kartus daugiau nužudymų nei Belgijoje.

„Į saugumą negalima žiūrėti fragmentiškai, savo pasirinkimus motyvuoti tik vienu iš daugelio aspektų, − įsitikinusi pašnekovė. – Vieni per daug atsipalaiduoja ir užmerkia akis į kitas saugumo problemas, o kiti pradeda skleisti baimes, kurios destruktyviai veikia visuomenę. Deja, žiniasklaida ir politinis procesas skatina šias tendencijas. Aš neturiu receptų, kaip tai galima būtų pakeisti.“

Kai nukrypimas nuo „normų“ gali išprovokuoti prievartą ir nusikaltimus

Po ilgų mąstymų apie tai, ką sakė pirmoji pašnekovė, kalbinau kitą – iš Slovakijos kilusį ir Berlyne gyvenantį Slavo Cabadajų, daug kartų viešėjusį Lietuvoje. Šį kartą uždaviau vieną paprastą klausimą: kur jautiesi saugesnis – Berlyne (kur, tarp kitko, vis dažniau skelbiamas pavojus dėl teroristinių aktų) ar „ramesnėje“ vietoje – pavyzdžiui, Slovakijoje ar Lietuvoje.

Pirmoji mintis, kurią jis išsakė, nelauktai man priminė ankstesnį palyginimą su lėktuvo katastrofomis. Bijantys skristi žmonės dažnai sako, kad būdami ore praranda kontrolės jausmą, kurį neva jaučia keliaudami antžeminiu transportu. Reikia manyti, kad išsigandę teroristinių atakų, bet gyvenantys „ramesnėse“ vietovėse žmonės, sakytų, kad Vakarų Europos didmiesčiuose dėl teroro pavojaus žmonės nesijaučia kontroliuojantys situacijos. Būtent todėl nustebau, kai Slavo pasakė, kad Berlyne jis tą kontrolę jaučia, o tiek savo gimtinėje, tiek Lietuvoje – nelabai.

Tokie paprasti dalykai kaip išvaizda ar gestai Slovakijoje gali išprovokuoti užpuolimą. Berlyne tai sunku įsivaizduoti.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Berlyne būtent nuo manęs didžiąja dalimi priklauso, ar pateksiu į pavojingą situaciją, − pasakojo Slavo. – Net pavojingiausiuose miesto rajonuose tavo saugumas yra tavo rankose.“ Pašnekovas tvirtina, kad net sutikus pavojingai atrodančius asmenis, paprastai galima išvengti konflikto, o konfliktai gimsta tuo atveju, kai abi šalys jų ieško. Gimtinėje Slovakijoje gali būti užpultas „be priežasties“: „Tokie paprasti dalykai kaip išvaizda ar gestai Slovakijoje gali išprovokuoti užpuolimą. Berlyne tai sunku įsivaizduoti.“

Daug keliavęs Lietuvoje, pašnekovas teigia, jog mūsų šalis šiuo požiūriu yra artimesnė Slovakijai nei Vokietijai: „Kai atvažiuoji į miestą, kuris galbūt nėra populiarus tarp turistų, iš karto pagauni kitų žmonių žvilgsnius. Gal tai tiesiog smalsumas, bet visgi jaučiasi ir kitas motyvas: jis kitoks, iš kitur, ne toks kaip mes.“ Toks požiūris, anot Slavo, yra ne tiek pavojingas užsieniečių, bet vietinių gyventojų atžvilgiu, kurie priversti būti „uniformuoti“, nes bet koks nukrypimas nuo „normų“ gali išprovokuoti prievartą ir nusikaltimus.

Maži maršrutiniai autobusai, kurie tiesiog neįsivaizduojami Berlyne. Kai įsėdau į tokį Klaipėdoje, tikrai bijojau, ar išlipsiu sveikas.

„Įdomu tai, kad tiek Slovakijoje, tiek Lietuvoje, kur kartais pasigendama tolerancijos būtiniems dalykams, visuotinai toleruojamos nesaugaus elgesio normos, − pastebi pašnekovas. – Pavyzdžiui, šie maži maršrutiniai autobusai, kurie tiesiog neįsivaizduojami Berlyne. Kai įsėdau į tokį Klaipėdoje, tikrai bijojau, ar išlipsiu sveikas. Negalėjau patikėti, kad žmonės dešimtmečiais važinėja tokiomis priemonėmis. Mašina jau važiuoja, o žmogus balansuoja, stovi, moka už važiavimą, laukia grąžos. Bet kurią minutę jis gali nukristi, susižaloti ar sužaloti pakeleivius.“

Maršrutiniai autobusai ir kitos viešojo transporto priemonės atsidūrė ir trečiojo tinklaraščio  Euroblogas.lt pašnekovo, portugalo Paulo de Sousa dėmesio centre. Jis dirba turizmo srityje ir yra apkeliavęs vos ne pusę pasaulio. Šį rudenį keliavau su juo po Lietuvą.

Paklaustas, ar jautėsi Lietuvoje saugus, jis tepasakė: „Pats žinai, kaip viskas buvo.“ O buvo taip. Kai pirmą kartą atsisėdome į tarpmiestinį autobusą, jis pradėjo kažko ieškoti po sėdyne. Vis kartojo: „kur tai yra, kur tai yra“. Po kelių minučių paieškos jis paprašė manęs nueiti pas vairuotoją ir paklausti, kur yra saugos diržai. Sakau, kad diržų nėra ir vairuotojas tik pasijuoks iš manęs.

Paulo pradėjo reikalauti, kad tai baigtųsi: „Aš neplanavau žūti Lietuvoje“.

Po pusvalandinės diskusijos apie tai, kaip Lietuva galėjo būti priimta į Europos Sąjungą neadaptavusi visoms šalims privalomų kelių eismo saugumo normų, jis kažkiek nurimo (patikinau, kad taip važiuoja visi ir paprastai nieko nebūna, o išlipti jau per vėlu). Tačiau kai nuo magistralės autobusas pasuko į rajoninį dviejų juostų kelią ir vairuotojas meistriškai, bet kiek rizikingai pradėjo lenkti kitas mašinas, Paulo pradėjo reikalauti, kad tai baigtųsi: „Aš neplanavau žūti Lietuvoje“.

Kadangi keliavome daug, turėjau po to karto atkreipti dėmesį į tai, kurias transporto priemones renkamės. Kartą važiuojant senu vietiniu traukiniu, jis kažkodėl sunerimo ir sušnibždėjo: „Tu tikrai manai, kad čia saugu? Visi į mane žiūri ir žiūri piktai. Aš gerai žinau, kuo gali baigtis tokie žvilgsniai.“ Saugiai pasiekus tikslą, jis juokavo: „Visi žmonės buvo šviesių akių, aš vienintelis buvau tamsiaakis. Kur kiti tamsiaakiai? Ar jie nužudyti? Pralaimėję evoliucinę kovą?“.

Nors dėl savo akių ne visada jautėsi saugiai, Paulo atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje žmonės vengia „akių kontakto“ taisyklės – pėstieji kerta aklai sankryžas, žmonės stumdosi viešosiose vietose „nematydami“ vieni kitų. Išgėrę, bet prieš tai adekvačiai atrodę žmonės, elgiasi nesaugiai, provokuodami konfliktus su kitais.

Visgi Lietuvoje, kaip sako, jam labai patiko, o Klaipėda patektų į „atsarginį“ miestų sąrašą, kuriame norėtų gyventi. Teigia, jog mūsų šalyje daug mažiau chaoso, kuris akivaizdžiai matomas kitose Vidurio Europos šalyse, todėl didžiausias, pasak jo, Lietuvos minusas – neatsargus žmonių elgesys – dažnai pasireiškė netikėtai.

Luisas Velasco / Asmeninio archyvo nuotr.

Atvykti į Lietuvą ir susižavėti Vilniumi, nemokant kalbos atrasti darbus ir nebijoti juos keisti, ieškant to labiausiai patinkančio, kurtis šiaurėje, kai visi svajoja apie nuolat šviečiančią saulę. Trumpai − Luisas Velasco, ispanas, jau pusantrų metų gyvenantis Lietuvoje. Jūsų dėmesiui − įdomus jo interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt.

Giedrė Simanauskaitė, euroblogas.lt

– Luisai, paprastas klausimas – kodėl Lietuva, kaip tu atsiradai čia?

– Aš prieš tai gyvenau Indonezijoje, kur mokiausi pagal „Darmasiswa“ stipendiją ir ten gyvendamas labai susidraugavau su lietuviais. Sugrįžęs į Europą keliavau po skirtingas šalis ir draugams pakvietus, atvažiavau į Lietuvą. Žinai, man labai patiko Vilnius ir pasirodė, jog čia yra daug galimybių veikti.

– Tai nuo ko pradėjai?

– Pirmiausia susiradau namus, o tada jau ėmiau ieškotis draugų ir darbų. Greičiausias variantas buvo imti mokyti ispanų kalbos, imtis individualių pamokų. Iš tikrųjų, didelis pliusas, jei moki kalbą, kuri paplitusi pasaulyje, nes visada gali atrasti žmonių, kurie nori ją išmokti. Toks darbas nesuteikė itin daug pajamų, tad ieškojau toliau.

Draugė, kuri kartu mokėsi Indonezijoje, pasiūlė sukurti dizainą ir parengti spaudai knygą. Taigi, ėmiausi ir šio darbo. O per ieškojimus atsirado ir kūrybos mokytojo darbas lauko darželyje. Praleisdavau su vaikais visą dieną miškuose ugdydamas jų kūrybines galias.

– Lauko darželis ir ispanas miške žiemą. Skamba beveik kaip anekdotas.

– Tai man buvo didelis iššūkis. Žiema, aš apsirengiu visus savo turimus drabužius ir miškuose galvoju tyliai: „I am not worried about those kids, they won’t die, they are Lithuanians, I am worried about myself.“

Pamokytas draugės Raimondos į plastikinius butelius prisipildavau karšto vandens ir pasikišdavau juos po kaldra, kad galėčiau sušilti ir užmigti.

Pirmoji žiema buvo tikrai sunki, nes nebuvau tinkamai pasiruošęs, nuomojausi butą sename name, kur švilpavo vėjai, tad pamokytas draugės Raimondos į plastikinius butelius prisipildavau karšto vandens ir pasikišdavau juos po kaldra, kad galėčiau sušilti ir užmigti. Ši žiema buvo daug daug lengvesnė.

– Ir kaip tavo gyvenimas klostėsi praėjus žiemai?

– Vidurį žiemos nusprendžiau, jog man per šalta visą dieną leisti lauke ir norėjosi grįžti prie savo tiesioginio darbo ir aistros – vizualinių sprendimų. Tad susiradau AVON ir tapau jų grafikos dizaineriu Baltijos šalyse.

– O tu šiuos darbus dirbai legaliai?

– Atvykęs į Lietuvą išsiėmiau individualios veiklos pažymėjimą, kuris čia kainavo daug mažiau nei mano gimtojoje šalyje – manau, pirmuosius mėnesius mokėdavau gal 27 eurus, o Ispanijoje toks darbo statusas kainuoja daugiau kaip 300 eurų. Tai buvo dar vienas pliusas rinktis gyvenimui Lietuvą.

– Kaip tau sekėsi susitvarkyti visus dokumentus, jog įsitvirtintum Lietuvoje?

– Aišku, mano situacija dėkinga, jog esu ES pilietis, tad viskas daug lengviau. Visus dokumentus susitvarkiau vienas pats, kartais turėjau sunkumų ir juokingų situacijų stengdamasis susikalbėti su institucijų darbuotojais, bet viskas galiausiai pavykdavo.

– Ką veiki dabar?

– Dabar dėstau Vilniaus Gedimino technikos universitete fotografiją ir dirbu su Jurgiu Didžiuliu. Esu atsakingas už jo kūrybos vizualizacijas – video kūrimą, vizualizacijas „Facebook“, grafinio dizaino sprendimus. Šį savaitgalį netgi turėsiu progos drauge groti gitara. Labai stengiuosi ir daug repetuoju šiuo metu.

– Jurgiu Didžiuliu? Kaip tau visa tai pavyksta?

– Lietuvos grožis yra tai, jog šioje mažoje šalyje visi visus pažįsta, o norint užmegzti kontaktą, tą padaryti gana paprasta, su žmonėmis čia susitikti lengva. Taip pat čia žmonės vertina tave bei tavo darbą, jei stengiesi ir viską darai kokybiškai. Manau, jog visus savo darbus Lietuvoje gavau per santykius su žmonėmis: mane rekomendavo, man pasiūlė prisijungti, suvedė su žmonėmis, kurių ieškojau arba aš jiems parašiau tiesiogiai.

Beje, video, kurį tuomet nufilmavau Lietuvoje, tapo vienu geriausių Indonezijos video, išrinktų net žurnalo „Rolling Stones“.

Su Jurgiu buvo visai linksma istorija – menų inkubatoriuje „Rupert“ susipažinau su vienu menininku, o jis mane pamatęs iš karto pasakė – tau būtina susipažinti su Jurgiu. Praėjusią vasarą aš pabaigiau darbus ir ieškojausi veiklos. Vienas draugas atvyko iš Indonezijos ir paklausė, ar galėtume nufilmuoti videoklipą jo muzikai Lietuvoje. Staiga, gal po mėnesio gaunu žinutę iš „Rupert“ sutikto draugo, kad jie susitikę su Jurgiu ir kviečia mane ateiti ir susipažinti.

Aš kaip tik buvau pas draugę iš kurios skolinausi kamerą šiam video ir kiek suabejojau: eiti ar neiti, tačiau mano draugė paskatino susipažinti su Jurgiu. Jis pamatęs mano rankose kamerą, pasakė „turiu daug geresnę, galiu tau paskolinti“ − taip mes tapome draugais. Na o po to ir bendradarbiais. Beje, video, kurį tuomet nufilmavau Lietuvoje, tapo vienu geriausių Indonezijos video, išrinktų net žurnalo „Rolling Stones“.

– Ar tau reikėjo lietuvių kalbos, jog susirastum darbą čia?

– Ne, niekur, visiems pakako, jog kalbu angliškai. Aš į Lietuvą atvykti pakviečiau ir savo draugą Jesusą, kuris dėl krizės Ispanijoje negalėjo rasti darbo pagal savo profesiją, o čia per dvi savaites žmogus susirado tai, ką daryti mėgsta.

– Tai kaip tavo gyvenimas Lietuvoje apskritai?

– Labai gerai, man čia patinka, tiek daug veiklos, jog nuo atvykimo neturėjau laiko atostogoms.