BFL

Lietuva skelbiasi siekianti pritraukti kuo daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų iš užsienio. Pernai imtasi taisyti su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvoje susijusius įstatymus, šiemet Švietimo ir mokslo ministerija, siekdama sudominti gabius jaunuolius, paskelbė remsianti studijuoti magistrantūroje atvyksiančius jaunuolius iš trečiųjų šalių. Tikimasi, kad taip Lietuva intelektualiai praturtės, o gabūs užsieniečiai čia pasijus kaip namie.
Deja, teoriniai lūkesčiai gerokai prasilenkia su tikrove: Lietuvos darbdaviai užsieniečių paprasčiausiai nepageidauja.
Mūsų šalyje šiuo metu gyvena bemaž dvidešimt tūkstančių užsieniečių, tačiau lietuviškose bendrovėse dirba vos 10–15 proc. visų atvykėlių. Visi kiti dirba užsienio įmonių padaliniuose arba verčiasi kaip išmanydami: pradeda savo verslą, dirba laisvai samdomais darbuotojais.
“Darbo ieškojau tris mėnesius, bet Lietuvos įmonėms mano paslaugų neprireikė. Pasisekė, kad Lietuvoje filialą atidarė Švedų kompanijos “Western Union” padalinys ir jie mane priėmė dėl užsienio kalbų mokėjimo”, – apie tai, kad Lietuvos bendrovės užsieniečių privengia, pasakoja lietuvę neseniai vedęs ir jau metus mūsų šalyje gyvenantis pedagogas iš Danijos Tobias Bülow Schmidt-Jasinskis. Jam įsidarbinti padėjo tik tai, kad universitete jis studijavo švedų, norvegų ir danų kalbas.
Tobias – ne vienintelis svečias iš užsienio, sunkiai pritampantis Lietuvos darbo rinkoje. Mūsų šalyje gyvenantys užsieniečiai vienu balsu tvirtina, kad susirasti Lietuvoje darbą nelengva, net jei esi aukšto lygio specialistas. Lietuvos įmonės juos įdarbina nenoriai, tad išeitimi tampa mūsų šalyje įsikūrę užsienio bendrovių padaliniai – “Western Union”, “Barclays” ir kiti. Pavyzdžiui, “Western Union” yra skyrių, kuriuose nedirba nė vieno lietuvio, o komandą sudaro danai, švedai, suomiai ir svečiai iš kitų užsienio šalių.
Taigi kodėl lietuvių bendrovės nenoriai įdarbina užsieniečius, galinčius atsinešti naujų idėjų ir mokėti mokesčius į mūsų šalies biudžetą? Kalbinti įdarbinimo agentūrų atstovai tikina, kad pagrindinė priežastis – kalbos barjeras, o neretai darbdaviai tiesiog bijo priimti savo teises itin narsiai įpratusius ginti užsieniečius.
T.Bülow Schmidt-Jasinskis pripažįsta, kad darbo kultūra, tarkim, Lietuvoje ir Danijoje labai skiriasi. “Mano vadovai yra lietuviai, ir pastebiu, kad jie vadovaujasi visai kitokiais, nei įprasta Danijoje, principais: priima sprendimus nesitardami, o skandinavui tai labai sunku nuryti”, – aiškina pašnekovas.
Jis negali atsistebėti, kad Lietuvoje įprasta darbuotojui tiesiog pranešti, kad po dviejų savaičių jo paslaugų nebereikės. Ir nors mums tai įprasta, danas negali suprasti, kad tokiu atveju darbuotojui neleidžiama nei aiškintis, nei diskutuoti. “Danijoje tai sunkiai įsivaizduočiau. Mes įpratę dėl visko tartis, kalbėtis”, – stebisi užsienietis.
Tuo tarpu svečias iš Kipro dizaineris Edy Azizas sako kol kas užsiimantis kūrybine veikla ir nuolatinio darbo Lietuvoje neieškantis todėl, kad darbdaviai kelia labai didelius reikalavimus. “Man dar daug ko reikia mokytis, kad galėčiau dirbti Lietuvoje. Jūsų įmonės – labai aukšto lygio, tarkim, reklamos rinkoje. Prisipažįstu, tai mane gerokai nustebino”, – dėsto E.Azizas.
Na, o Lietuvoje darbo bandantis ieškoti baltarusis Aleksejus Iguninas teigia, kad didžiausia kliūtis įsidarbinti Lietuvoje – biurokratiniai formalumai. “Jei nesi Europos Sąjungos pilietis, Lietuvoje darbą gauti ypač sunku. Reikia pereiti labai daug etapų, ilgai tvarkytis dokumentus, mokėti didžiules įmokas už socialines garantijas”, – aiškina laikiną leidimą gyventi Lietuvoje turintis telekomunikacijų inžinierius, kuris veikiausiai jau artimiausiu metu po nesėkmingo bandymo pritapti Lietuvoje grįš į tėvynę.

Lietuva – ultraliberali šalis?

Dauguma kalbintų užsieniečių Lietuvoje susiduria su dar viena jiems didele problema – itin liberalia rinka, kuri reiškia tik viena: šalis tavimi nepasirūpins, jei pats nepasirūpinsi savimi. Mes prie to, matyt, esame tiesiog įpratę ir kitaip nebeįsivaizduojame, tačiau iš Skandinavijos atvykusiems užsieniečiams, lyginant Lietuvą su savo šalimi, ima atrodyti, kad jie atvyko iš komunistinių valstybių.
Tiek suomis Taru Haapajarvi, tiek danas Tobias sako buvę pritrenkti Lietuvos valstybės požiūrio į gyventojus. “Čia aš gaunu tik gerą atlyginimą, o visu kitu turiu pasirūpinti pats. Tik išvažiavęs iš Danijos supratau, ką ten turėjau. Supratau, kad, palyginti su Lietuva, Danija yra kone komunistinė šalis, kurioje viskuo rūpinasi valstybė. Tarkim, kad ir pinigai už atostogas. Lietuvoje juos moka darbdavys, o Danijoje – vyriausybė”, – pasakoja danas.
Panašiais įspūdžiais dalijasi ir architektas iš Italijos Antonio Natale. Jis Lietuvoje nepasiliko – po dviejų mėnesių supratęs, kad mūsų šalyje yra nereikalingas, išvyko atgal į Italiją. “Jūsų šalyje darbuotojai nėra vertinami. Italijoje jaučiuosi kur kas saugesnis ir socialiai garantuotas”, – trumpai Lietuvos socialinės apsaugos politiką apibūdina italas, kuris Lietuvoje bandė dirbti samdomu darbuotoju, tačiau buvo nusivylęs darbo kultūra ir menkomis socialinėmis garantijomis, ką jau kalbėti apie biurokratinius sunkumus tvarkant darbui Lietuvoje reikalingus dokumentus.
Kad Lietuva jiems primena biurokratinę pelkę, pripažino beveik visi kalbinti užsieniečiai.
Deja, mūsiškė biurokratija dažnai jiems atrodo ne kaip taisyklės, padedančios palaikyti tvarką, o kaip aklas ir dažnai bukas tarnautojų požiūris bei nelankstumas. Tarkim, kalbintas danas prisimena atvejį, kai už tai, jog neleistinoje vietoje gurkštelėjo alaus, jis buvo sulaikytas policijos ir areštinėje praleido keturias valandas, o vėliau buvo nubaustas 40 Lt bauda.
“Gal tai netikęs pavyzdys, bet jis iliustruoja bendrą padėtį. Suprantu, kad nusižengiau, tačiau laikyti mane tiek valandų areštinėje, o vėliau skirti tokią mažą baudą – absurdas”, – neabejoja užsienietis. Ir tai ne vienintelis atvejis, kai jam teko susidurti su biurokratiniais nesklandumais. Keblumų jam kilo ir tuokiantis su lietuve, vėliau – norint po vedybų pasikeisti pavardę.
Beje, svečiui iš Kipro lietuviška biurokratija kai kuriais atvejais atrodo savotiškas privalumas. “Kipre mes nesilaikome taisyklių, o čia biurokratai tikrai nuoširdžiai dirba savo darbą ir man tai atrodo labai europietiška. Tačiau taip, taisyklių jūsų šalyje tikrai per daug”, – įspūdžiais dalijasi E.Azizas.

Nežino nei amerikiečiai, nei europiečiai
Ar E.Azizas žinojo, į kokią šalį atvyksta? “Lietuva – maža šalis kažkur prie Baltijos jūros”, – tiek apie Lietuvą prieš atvykdamas teigia žinojęs tiek kiprietis, tiek kiti pašnekovai, atvykę kad ir iš palyginti artimo užsienio – Danijos, Suomijos, Italijos.
“Mes apie Lietuvą beveik nieko nežinome, tad net nesvarstome čia važiuoti kaip turistai ar juolab nusiteikę čia apsigyventi. Jei žinotume bent tai, kad turite tris tūkstančius ežerų, kurių užtektų visam gyvenimui, sulauktumėte daug daugiau svečių”, – mano danas, visai nesistebėdamas, kad mūsų šalyje per metus sutiko vos kelis savo tautiečius.
Panašiais įspūdžiais dalijasi ir svečias iš Kipro E.Azizas: “Jei ne sutikta lietuvė, nebūčiau sugalvojęs atvykti į Lietuvą. Tačiau man tai pasirodė ideali šalis gyventi. Čia aukšta kultūra, išsilavinę ir apsiskaitę žmonės, puikus, ne per karštas klimatas. Čia tikra Europa, bet kipriečiai apie ją nieko nežino.”
E.Azizas neabejoja, kad jei Lietuva labiau rūpintųsi šalies žinomumu, darbu ir gyvenimu Lietuvoje susidomėtų nemažai Kipre gyvenančių aukšto lygio specialistų, kuriems ten atskleisti savo talentų neleidžia maža ir ne taip gerai išplėtota rinka.
Apie tai, kokia nepažinta iki atvykimo jam buvo Lietuva, pasakoja ir amerikietis Menachemas Kaiseris. Kolumbijos universitete Niujorke jis yra baigęs ekonomikos ir filosofijos specialybę, o į Vilnių praėjusį rugsėjį atvyko kaip “Fulbright” stipendininkas atlikti nepriklausomų tyrimų. Šiuo metu Menachemas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete dėsto kūrybinį rašymą, o Istorijos ir Jidiš institutuose Amerikoje – šiuolaikinę žydų kultūrą.
Jis teigia apie Lietuvą prieš atvykdamas turėjęs labai nedaug žinių, todėl mano, kad jei ne gauta stipendija, pats nebūtų sugalvojęs aplankyti mūsų šalies. M.Kaiserio manymu, dauguma amerikiečių net neįsivaizduoja, kad tokioje mažoje šalyje gali laukti tiek daug atradimų.

BOX:
Užsieniečių Lietuvoje (tūkst.) 2008 m.    2009 m.    2010 m.
Rusų    12,8    12,3    11,7
Baltarusių    4,7    4,8    3,3
Ukrainiečių    2,6    2,5    1,7
Lenkų    0,5    0,5    0,5
Vokiečių    0,5    0,4    0,4
Latvių    0,4    0,4    0,4
Amerikiečių    0,5    0,4    0,3

Šaltinis: Statistikos departamentas

Europos Komisija (EK) leido Lietuvai trejiems metams pratęsti draudimą užsieniečiams parduoti žemę. Tačiau Komisija ragina šalį panaikinti šį apribojimą, dar nesibaigus pereinamajam laikotarpiui – tai yra anksčiau nei 2011-ųjų gegužę.

Tokio draudimo galiojimą trejiems metams – iki 2014-ųjų gegužės 1-osios – EK pratęsė ketvirtadienį, pranešė EK atstovybė Lietuvoje.

Anot pranešimo, laikotarpis buvo pratęstas dėl to, kad panaikinus apribojimus kiltų grėsmė, kad galėtų sutrikti žemės rinka.

Nepaisant to, EK ragina Lietuvą dėti daugiau pastangų, kad struktūrinės žemės ūkio reformos būtų baigtos, o apribojimai būtų pamažu naikinami dar nesibaigus pereinamajam laikotarpiui, kad rinkos geriau pasirengtų liberalizavimui.

Leidimą pratęsti draudimą ketvirtadienį gavo ir Slovakija. Pereinamasis laikotarpis dar trejiems metams anksčiau taip pat buvo pratęstas ir Vengrijai bei Latvijai.

Stodama į Europos Sąjungą (ES) Lietuva buvo išsiderėjusi 7 metų pereinamąjį laikotarpį dėl žemės pardavimo užsieniečiams – jis baigsis šių metų balandžio 30 dieną. Apribojimai užsieniečiams netaikomi, jei jie ne mažiau kaip trejus metus nuolat gyveno Lietuvoje ir vertėsi žemės ūkio veikla.

Sociologiniai tyrimai rodo, kad už leidimą žemę parduoti užsieniečiams pasisako 22 proc, o prieš jį – 65 proc. Lietuvos gyventojų.

Kai kurie ekspertai teigia, kad draudimo patęsimas trukdo ekonomikos vystymuisi neskatina užsienio investicijų, šalį daro nepatrauklia, didina emigraciją.

Asociacijos “Investor’s’ forum” vykdančioji direktorė Rūta Skyrienė mano, jog bet kokie draudimai kenkia šalies investiciniam klimatui.

Kai kurie ūkininkai sako, kad šiuo metu žemės hektaro kaina Lietuvoje, priklausomai nuo jos derlingumo, siekia nuo 2 tūkst. iki 8 tūkst. litų. Pasak jų, jaučiama nedidelė kainos didėjimo tendencija.