Vienokios 2015-ųjų Lietuvos užsienio politikos gairės ryškėja iš viešų Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymų, kitokios – iš užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus veiksmų, o apie dar kitokias kryptis byloja užsienio politikai įgyvendinti numatytos biudžeto eilutės.

Rima Janužytė

Blaškymasis – šis žodis pirmiausia ateina į galvą kalbant apie Lietuvos užsienio politikos ateities kryptis. Lyg nesuderintame fortepijone čia klega skirtingos skirtingų valdžios institucijų vizijos, misijos ir tikslai.

Kakofonijoje girdėti visko: nuo būtinybės kuo greičiau rasti bendrą šneką su Rusija iki pasiryžimo būti, jei reikės, kad ir vienintele Europos Sąjungos šalimi, nešvelninsiančia savo tono, kol Rusija nepasitrauks iš Ukrainos. Vienuose susitikimuose kalbame, kad esame svarbiausi Ukrainos draugai ir partneriai, kituose – kad Rytų kaimynystė savo svarba nė iš tolo neprilygsta priklausymui „Šiaurės klubui“. Vieni kalba apie Lietuvos diplomatinių atstovybių Vakarų Europos šalyse modernizavimą, kiti – kad svarbiau atidaryti naują ambasadą Pietų Afrikos Respublikoje.

Viskas suprantama – blaškomės, nes esame ne tokie turtingi, kad galėtume sau leisti ką tik panorėję. Sako, daugiabučiuose gyvenantys britai labiausiai nemėgsta lietuvių kaimynystės. Ne dėl to, kad šie būtų nepatikimi ar asocialūs, o todėl, kad lietuviai nuolat darosi remontą – gręžia, kala, virina, taigi neduoda kaimynams mėgautis ramybe. Baigia remontą vonioje – žiūrėk, po pusmečio imasi svetainės. Bet juk ne todėl, kad lietuviai negali gyventi be remonto – visa tai iš paprasčiausio „biednumo“. Juk jei turėtų užtektinai pinigų, per kelis mėnesius pasidarytų kapitalinį remontą – ir patys ramiai gyventų, ir kaimynų nenervintų.

Deja, pinigai kol kas yra ir neatsiejama užsienio politikos dalis, tad teko rinktis net tarp palyginti nedidelių investicijų. Pavyzdžiui, pirmiau investuoti ne į ambasados Vokietijoje modernizavimą, bet už 579 tūkst. eurų suremontuoti Romos centre esantį LR ambasados pastatą ir už dar milijoną eurų renovuoti Maskvoje esantį Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės pastatą.

Tarp išskirtinesnių 2015 m. investicijų reikia paminėti ir naujų diplomatinių atstovybių Pietų Afrikos Respublikoje bei Los Andžele atidarymą.

Ir nors esant noro galima sakyti, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos driekiasi nuo Afrikos iki Amerikos, pagal valstybės skiriamus asignavimus LR užsienio reikalų ministerija, o kartu ir užsienio politika, 2015-aisiais tarp visų kitų ministerijų bus podukra: nepaisant to, kad lėšų jai skirta šiek tiek daugiau nei ankstesniais metais, tai yra vis tiek mažiau, nei skirta kitoms ministerijoms.

Palyginti su 2014 m., kitų metų Užsienio reikalų ministerijos asignavimai iš valstybės biudžeto padidinti šiek tiek daugiau nei 2,4 mln. eurų. Tiesa, prie to padidėjimo reikia pridurti maždaug 1,9 mln. eurų, kurie susitaupys dėl to, kad nebus su pirmininkavimu ES Tarybai susijusių išlaidų. Iš viso 2015-aisiais asignavimai šiai ministerijai sieks 72,3 mln. eurų.

Pagal tai, kaip bus paskirstyti šie pinigai, galima suprasti, kokioms užsienio politikos sritims 2015-aisiais bus skiriama daugiausiai dėmesio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rugpjūčio 23 d. minint Baltijos kelio 25-metį, Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasados Ukrainoje surengė solidarumo akciją su Ukraina. Apie padėtį Ukrainoje „Veidas“ kalbasi su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Ukrainoje Petru Vaitiekūnu.

VEIDAS: Pakomentuokite politinę padėtį Ukrainoje: kokias pozicijas užima politinės partijos, galingiausi oligarchai ir nevienalytės Maidano jėgos?

P.V.: Padėtis įtempta, vyksta karas, o karo metu reikia daryti reformas. Būtina pakeisti Ukrainą. Yra daug žmonių, labai daug politinių jėgų, kurios tikrai nesusitaikys su tokia Ukraina, kokia ji buvo 23 metus, ir jie kurs naują Ukrainą. Manau, kad prezidento Piotro Porošenkos siekis dabar yra pakeisti politinę klasę, suburti reformų šalininkus, sukurti naują politinę jėgą, kuri tas reformas galėtų įvykdyti. Absoliuti dauguma šių jėgų yra už demokratinę ir europietišką Ukrainą. Reikia suvienyti tas jėgas ir vykdyti reformas. Svarbu pradėti nuo to, jog žmonės patikėtų, kad į valdžią atėjo ta politinė jėga, kuri kviečia žmones ir vykdo reformas. Dauguma ukrainiečių šiandien jau pasitiki naujai išrinkta valdžia ir vienijasi aplink ją.

VEIDAS: Ar Ukrainos kariuomenė gali rimtai pasipriešinti Rusijos agresijai?

P.V.: Svarbu ne tik kariuomenės, bet visų pirma visos Ukrainos pasipriešinimas. Ukrainos žmonių pasipriešinimas Rusijos agresijai yra labai rimtas, ir Rusija tikrai įstrigtų žengdama dar toliau, todėl ji iki šiol nesiryžta pradėti sausumos operacijų. Sunku pasakyti, ar ji jas vykdys, nes tai iš esmės priklauso nuo vieno žmogaus pasaulyje, nuo prezidento Vladimiro Putino. O jis jau padarė vieną didžiausių savo klaidų Rusijos istorijoje okupuodamas ir aneksuodamas Krymą. Ši klaida ir įsiveržimas kartu su tiesioginiu karu prieš Ukrainą būtų katastrofa. Vakarai su Krymo aneksija nesusitaiko ir nesiruošia susitaikyti. Dabar karas dėl Krymo vyksta diplomatinėje, teisinėje plotmėje. Tai yra Rusijos gilaus pralaimėjimo šaltinis, ir ilgalaikėje perspektyvoje Rusijos pralaimėjimas neišvengiamas.

VEIDAS: Kodėl nepavyksta paskelbti neeilinių rinkimų į Aukščiausiąją Radą? Ar prezidentas P.Porošenka planuoja kurti savo partiją?

P.V.: Sunku pasakyti, ar prezidentas kurs naują partiją, šiuo metu jo prioritetas yra suvienyti reformatoriškas jėgas. Rinkimai anksčiau ar vėliau vis tiek bus paskelbti, tačiau šiuo metu, iš vienos pusės, kai kurios politinės jėgos baiminasi, kad dabar, vykstant karui, netinkamas laikas imtis politinių pokyčių. Iš kitos pusės, P.Porošenkos pozicija tokia, kad pirmiausia turi pasikeisti politinė klasė, būti sutelktos būtent reformų politinės jėgos, kurios, svarbiausia, būtų pajėgios įvykdyti permainas ir įgyvendinti Asociacijos su Europos Sąjunga sutartį.

VEIDAS: Koks Rinato Achmetovo vaidmuo Donbase, kokie jo ryšiai su separatistais?

P.V.: Jis bandė savo jėgomis tą konfliktą nuslopinti, bet jam tas nepavyko. Bandė pasukti separatistinį judėjimą labiau civilizuota kryptimi – irgi nepavyko.

VEIDAS: Teigiate, kad Rusijos pralaimėjimas ilgalaikėje perspektyvoje neišvengiamas, tačiau ar rusai patys tai supranta? Ar yra tiesiog klaidingai įsitikinę savo teisumu?

P.V.: Jie vertina savo veiksmus, pavyzdžiui, Krymo atžvilgiu, kaip genialią taktinę specialiųjų pajėgų operaciją, kuri Vakarams buvo labai netikėta. Tačiau tai strateginis ilgalaikis Rusijos pralaimėjimas, vedantis galbūt net į pačios valstybės byrėjimą. Klaida yra fundamentali, ir pasekmės Rusijai neišvengiamos.

VEIDAS: Lietuvoje informacinis karas iš Rusijos įgauna vis ryškesnes formas. Kokia padėtis Ukrainoje, kaip informacinis karas vyksta ten?

P.V.: Vyksta negailestingas informacinis ir propagandinis karas. Manau, mes turėtume atsakyti į tai ir atsakome, tačiau šis atsakas dar nėra adekvatus. Matome labai cinišką, žiaurų Rusijos informacinį karą, kuris vykdomas visoje Europoje ir tam metami šimtai milijonų dolerių. Bulgarijos kurorte įsijungus televizorių galima matyti aštuonias Rusijos programas – tai yra išlaidos, tai yra požiūris ir tai yra tikslingas veikimas.

Ar mums reikia pateikti kitą požiūrį ar „iššluoti“ tas programas iš Europos Sąjungos šalių? Koks adekvatus ir veiksmingas atsakas į vykstantį informacinį karą, tiksliausiai galėtų atsakyti tik šios sritis specialistai, nes kažin ar dabartinės priemonės yra veiksmingos. Vienintelis dalykas, kad mes turime į tai žiūrėti rimtai ir tartis su specialistais. Kol kas nėra konkrečių rekomendacijų, kurias būtų parengę specialistai. Europa į tai kol kas žiūri pro pirštus.

VEIDAS: Rusijos grėsmę Baltijos valstybėms pabrėžia politikos apžvalgininkai, teigiama, kad „po Gruzijos – Ukraina, po Ukrainos – Baltijos valstybės“. Ar žiūrint į dabartinius įvykius yra pagrindo piešti tokį scenarijų? Ar ta baimė vis dėlto nepagrįsta?

P.V.: Tokios spėlionės veda link to, kad šalies likimas prilyginamas kauliukų mėtymui. Jeigu atsakingai žiūrėsi į savo valstybės, tautos, civilizacijos likimą, tai negalima mesti monetos į viršų ir laukti, kas nukris. Jei nukris viena puse, elgsimės vienaip, jei nukris kita, elgsimės kitaip. Be abejo, tokie nuogąstavimai nėra be pagrindo, V.Putinas gali eiti toliau, nes jis yra savo klaidingos idėjos nelaisvėje, kaip kadaise buvo A.Hitleris – kad būtent viena nacija yra aukščiau visų kitų – ir užkrėtė ta idėja vokiečių tautą. Dabar V.Putinas užkrėtė tokia idėja Rusijos tautą, todėl ši įsitikinusi, kad rusai pasaulyje skriaudžiami, ypač buvusios imperijos pakraščiuose, taigi Rusija neva turi teisę juos ginti ginklu ir prijungti buvusias savo imperines žemes prie dabartinės Rusijos. Taip V.Putinas vykdo Didžiosios Rusijos atkūrimo politiką.

Tokia politika kertasi su mūsų civilizacijos vertybėmis ir kelia realią grėsmę mūsų civilizacijos egzistavimui, taisyklių, pagal kurias Europoje beveik 70 metų nebuvo karo, egzistavimui. V.Putinas savo veiksmais iš tokios politikos paliko griuvėsius. Konfliktas globalus. Rusija stojo į globalų konfliktą ne tik su Europos civilizacija, bet apskritai su civilizacija. Su bet kokia civilizacija, su bet kokių taisyklių laikymusi, tarptautinės teisės normų laikymusi – paprasčiausiai viską sugriovė.

Pavojus realus, nuogąstavimai realūs, ir mes turime ruoštis ne tiktai nubausti Rusiją sankcijomis už tokius veiksmus, bet ir didinti savo gebėjimą atsispirti tokiems griaunamiesiems veiksmams, imperialistiniams ir agresyviems veiksmams. Ir tai turi būti daroma tiek verslo, investicijų, finansų, tiek karybos srityje, didinant išlaidas gynybai. Ir tiktai antroje vietoje akcentuojant sankcijas, nes sankcijos Rusijai nedidina mūsų saugumo. Visų pirmą turime imtis saugumo didinimo visose srityse. Iššluoti iš savo finansinės sistemos nešvarius Rusijos dolerius, eurus ir rublius – jie neturi teisės cirkuliuoti kartu su mūsų doleriais, eurais, rubliais ir litais, kurie yra skaidrūs. Jie neturi būti keičiami mūsų keityklose, jie turi būti pašalinti iš tarptautinės finansų rinkos, kaip agresyvios Kremliaus politikos apraiška, viena iš agresijos formų.

VEIDAS: Kodėl Europa nevieningai reaguoja į įvykius Ukrainoje? Ar bijoma verslo ryšių nutraukimo, finansinių sunkumų?

P.V.: Tai nėra vien tik siekis turėti pelno iš santykių su Rusija. Tai tiesiog netikėjimas tuo, kad Rusijos agresija gali juos pasiekti. Netikėjimas, kad pastarųjų metų įvykiai, agresija prieš Gruziją, Ukrainą, gali plėstis toliau ir virsti trečiuoju pasauliniu karu. Tiesiog žmonės neleidžia sau tuo patikėti. Jie netiki, ir tas netikėjimas diktuoja vieningumo trūkumą. Užtektų nors akimirką jiems patikėti, kad tai įmanoma, kad mes stovime prie trečiojo pasaulinio karo slenksčio ir kad reikia imtis nors šiokių tokių prevencinių priemonių, siekiant išvengti naujo pasaulinio karo, ir situacija pasikeistų. Mes nustotume svaičioti apie menkių svarbą mūsų ūkiui.

Jeigu politikai nors akimirką susimąstytų, kad vis dėlto įmanoma tolesnė Rusijos agresija ir įmanoma tos agresijos pasekmė – trečiasis pasaulinis karas ir kad mums reikia bendrai imtis veiksmų, situacija pasikeistų, nes jie nėra prisirišę vien prie verslo, pelno ir panašiai. Ne čia viso to šaknys. Jos slypi jų pačių netikėjime, kad taip gali būti.

Bent akimirką tuo patikėję, susirinkime ir pasvarstykime, kokios tos priemonės galėtų būti. Ar mes užsimerksime, kaip stručiai sukišime galvas į smėlį ir kartosime Antrojo pasaulinio karo pradžios klaidas, kai mūsų civilizacija bandė agresorių nuraminti tam tikromis aukomis ir derybomis, ar vis dėlto šį kartą elgsimės kitaip? Manau, daugelis Europos analitikų tą supranta, bet galbūt dar nepakankamai. Reikėtų, kad tas supratimas nors vieną kartą žybtelėtų žmonių sąmonėje.

VEIDAS: Ar Vakarai realiai vertina susiklosčiusią padėtį, taikydami dabartines sankcijas Rusijai?

P.V.: Tikrosios padėties niekas nežino. Niekas nežino, kuo tai gali baigtis. Bet jeigu mes turime nors menkiausią nuojautą, kad šita visa prezidento V.Putino avantiūra gali baigtis trečiuoju pasauliniu karu, mes privalome imtis bent jau minimalių prevencinių ir, svarbiausia, vieningų Vakarų pasaulio priemonių tam išvengti.

Vakarai šiame konflikte dalyvauja kaip „minkštoji galia“, o V.Putinas naudoja karinę galią ir kietąją galią. Todėl mūsų veikimo rezultatai pasirodys ne tuoj pat – kitaip nei karinės galios rezultatai. Mūsų naudojamos priemonės duos rezultatų, tačiau ne iš karto. Ir V.Putinas, ir jo kuriama Rusija jau pralaimėjo, ir pralaimėjo strategiškai. Didesnį Rusijos pralaimėjimą kažin ar galima įsivaizduoti, matant, prie ko privedė V.Putino politika. Tačiau tas pralaimėjimas neišvengiamas.

VEIDAS: Remiantis statistikos duomenimis, Rusija pagal kariuomenės dydį pasaulyje antra, ji turi bene daugiausiai pasaulyje tankų. Kaip vertinate „humanitarinės pagalbos“ misiją: šalis agresorė siunčia neva pagalbos krovinį?

P.V.: Kokia gali būti humanitarinės pagalbos misija iš šalies agresorės? Be abejo, tai pasityčiojimas iš sveiko proto, tai viena hibridinio karo pasireiškimo formų. Rusija siekia visiškai kitų tikslų: sugriauti Donbasą, Donecką, Luhanską, gal net pradėti atvirą karą, o vadinamoji humanitarinė pagalba skirta tam, kad būtų didinama destabilizacija, išprovokuota dar daugiau neramumų, keliama sumaištis regione. Siekiama ir politinių tikslų, nes tos „humanitarinės pagalbos“ kaip ir nėra. Tai  ciniškas Rusijos valdžios elgesys, ir niekaip kitaip įvertinti to negaliu.

Ir jie nieko pasaulyje su savo „humanitarine pagalba“ neapgaus. Didžiausia jų humanitarinė pagalba būtų, jeigu atitrauktų karius nuo pasienio, nustotų siųsti į Ukrainą savo ginkluotus banditus, uždarytų sieną iš savo pusės visai ginkluotai technikai ir ginkluotiems asmenims.

VEIDAS: Iki metų pabaigos Rusija yra numačiusi dar 120 karinių pratybų ir manevrų, 12 tarpžemyninių balistinių raketų bandymų, 2015 m. planuojama karinius dalinius pratyboms aprūpinti naujomis tarpžemyninėmis raketomis „RS-24 Jars“, skrendančiomis 12 tūkst. km atstumu. Kaip vertinti tokias nuolatines Rusijos karines pratybas netoli sienų? Ar tai tiesiog galios demonstravimas, ar rimtas pasirengimas tolesnei agresijai?

P.V.: Be abejo, tai yra destabilizuojantis veiksnys, agresijos ir karinės provokacijos forma – niekaip kitaip to nepavadinsi. Ir tų karinių pratybų kiekis, apimtys bei laikas rodo, kad Rusija bet kuriuo momentu gali išplėsti konfliktą į visiškai to nelaukiančias, bet galbūt tam besirengiančias šalis. Tarp jų – Europos bei NATO valstybes.

Šiuo metu Rusijos veiksmai yra visiškai neprognozuojami ir todėl labai pavojingi. Tačiau į klausimą, ar Rusija imtųsi tiesioginės intervencijos į šias valstybes, niekas atsakyti negali, nes atsakymą galbūt žino, o galbūt net ir nežino vienintelis žmogus pasaulyje. Todėl mes tokiam scenarijui turime būti pasirengę ir dvasiškai, ir medžiagiškai.

Mes apskritai turime mažiau svarstyti teorines schemas, kurios ir liks schemomis, nes iš principo negalime suprasti, kas vyksta Kremliuje ir kas vyksta prezidento V.Putino galvoje. Tai visiškai neprognozuojami dalykai, ir mes nežinome, kaip priimami sprendimai ir kas dalyvauja juos svarstant. Svarbu tai, ką darome mes. O mes turime daryti labai paprastus dalykus, visų pirma didinti savo atsparumą įvairiems poveikiams iš Rusijos pusės tiek ekonomikos, tiek gynybos, tiek bankų ar energetikos srityse, tą Lietuva ir daro. Bet tą reikia daryti visoje Europoje, be abejo, kartu su sankcijomis.

Antras dalykas – reikia padėti savo draugams. Realiai padėti savo draugams Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje atlaikyti šitą karinį Rusijos spaudimą.

VEIDAS: Kaip kilo mintis minint Baltijos kelio 25-metį surengti solidarumo su Ukraina akciją?

P.V.: Bendraudami mes, trijų Baltijos valstybių ambasadoriai, nusprendėme, kad reikia surengti Baltijos kelio paminėjimo renginį. Šiuo metu solidarumas ukrainiečiams labai svarbus, jį reikia parodyti pasauliui. Taip kilo mintis trijų Baltijos valstybių atstovams ateiti į Europos aikštę su savo vėliavomis ir Ukrainos vėliavos spalvų kaspinu apjuosti susirinkusius žmones. Taip norėjome parodyti ne tik Baltijos valstybių solidarumą ir vienybę su Ukraina, bet ir pačios Ukrainos vieningumą.

Veiksmingas atstovavimas ekonominiams šalies interesams ir lietuvių įsitvirtinimas tarptautinėse organizacijose yra prioritetai, kuriems Lietuvos ambasados turi skirti didžiausią dėmesį. Tai liepos 16 dieną metiniame ambasadorių suvažiavime Vilniuje akcentavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

„Pirmiausia, ekonominiai interesai. Ūkio konkurencingumo ir eksporto skatinimas, šalies energetinio saugumo ir transporto plėtra – sritys, nuo kurių priklauso mūsų ekonomika. Turime padėti verslui, o kartu ir šaliai“, – sakė L. Linkevičius.

Kitas svarbus uždavinys – didinti savo gretas ES ir kitose tarptautinėse organizacijose, padedant įsidarbinti tautiečiams ir sumaniai išnaudojant užsienyje jau dirbančius lietuvius.

„Naudokimės aktyviai pirmininkavimo metu dirbusiųjų patirtimi ES bei kitose tarptautinėse institucijose. Tiek čia dirbantys lietuviai, tiek ir kiti pasaulyje išsibarstę tautiečiai ar buvę diplomatai taip pat gali padėti šaliai“, – sakė L. Linkevičius.

Jis taip pat pabrėžė komunikacijos ir viešosios diplomatijos svarbą, kviesdamas dar aktyviau bendrauti tiek su šalies, tiek ir su užsienio visuomenėmis, efektyviau naudoti socialinę žiniasklaidą. Tai itin aktualu dabar, kai reikia atremti aktyvias informacinės propagandos atakas.

Anot ministro, praėję metai buvo įsitvirtinimo tarptautinėse institucijose metai – akcentuotas sėkmingas pirmininkavimas ES Tarybai, narystė JT Saugumo Taryboje bei tvirti pamatai narystei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje.

„Vertingiausias dividendas, kurį gavome – NATO sąjungininkų garantijos mūsų saugumui Rusijos agresijos akivaizdoje. Narystės nauda kaip niekad akivaizdi, kaip ir paskatinimas toliau aktyviai daryti savo namų darbus“, – Vilniuje susirinkusiems diplomatinių atstovybių vadovams sakė L. Linkevičius.

Naujieji 2014 metai nežada nieko gera diplomatams ir užsienio politiką formuojantiems vadovams – įsisenėję konfliktai su kaimynais atgims su nauja jėga, o juos spręsti trukdys ir Lietuvoje, ir kaimynystėje vyksiančios rinkimų kampanijos.

Besibaigiantys metai užsienio politikoje buvo kaip reta geri: nepaisant išankstinių nuogąstavimų, Lietuva labai šauniai susitvarkė su pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai ir pagaliau, iš antro karto, pasiekė išsvajotą nenuolatinės narės vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Tai tikrai nemaži laimėjimai, ypač suprantantiems, ką jie reiškia.
Pirmininkavimas ES Tarybai, iš pirmo žvilgsnio – tik įvairių biurokratinių procedūrų bei įvairaus rango pareigūnų konferencijų rinkinys, iš tikrųjų parodo, kiek valstybė narė yra perpratusi tikrai sudėtingas Europos Sąjungos sprendimų priėmimo taisykles, kiek jos diplomatija pajėgi funkcionuoti, užtikrindama sklandų dvidešimt septynių valstybių pozicijų derinimą pačiais įvairiausiais, dažnai pirmininkaujančiai šaliai nesvarbiais, tad prastai išmanomais klausimais. Ypač tai pasakytina apie naująsias ES nares, kurių politikai, diplomatai ir biurokratai įsitraukė į milžinišką ir painų Europos Sąjungos mechanizmą mažiau nei prieš dešimtmetį.
Juoba senosios narės gana pavydžiai seka pirmininkaujančių naujokių veiklą ir, jei ką, nevengia viešų pamokymų, dėstomų pasipūtusių senbuvių ir steigėjų, tad „tikrų europiečių“ tonu. Tokį atsainų ir nedraugišką požiūrį prieš ketvertą metų yra tekę patirti Čekijai, kurios pirmininkavimui buvo prilipdyta „chaotiško“ etiketė, nors iš esmės jis buvo gana sėkmingas. Bet Europos senbuviams kliuvo ir tuomečio Čekijos prezidento Vaclavo Klauso antieuropietiškas nusistatymas, ir premjero vyriausybės žlugimas pirmininkavimo metu (po kurio pasigirdo netgi siūlymų perduoti pirmininkavimą labiau patyrusiai šaliai), ir netgi daliai ES narių įžeidžiama pasirodžiusi čekų dailininkų instaliacija „Entropa“.
Tai buvo ne kas kita, kaip europinės „diedovščinos“, siekiant parodyti vietą pasikėlusiai naujokei, pavyzdys, nes pats pirmininkavimas ES savo esme yra savotiškas egzaminas ir kokybės sertifikatas naujajai narei.
Lietuvai perimant pirmininkavimą niekas nesitikėjo, kad maža, vos kojas ES apšilusi valstybė, vadovaujama naujai sudarytos Vyriausybės, kurios didelę dalį ministrų sudarė naujokai, blykstelės itin naujoviškomis iniciatyvomis ar bandys pamokyti europietiškumo Vokietiją ir Didžiąją Britaniją, kaip, tarkime, didžiausią ir labiausiai patyrusį diplomatinį aparatą tarp naujokių turinti Lenkija.
Tam, kad gautų gerą įvertinimą senųjų europiečių akyse, Lietuvai tereikėjo parodyti vidutinį lygį ir nesusimauti. Mūsų diplomatija savo ruožtu pirmininkavimo laikotarpiu sugebėjo parodyti aukštesnį nei vidutinį lygį, o jį vainikavusi dramatiška kova dėl Ukrainos per ES viršūnių susitikimą Vilniuje ilgam įrašė Lietuvos sostinės vardą Europos politikų ir diplomatų atmintyje. Tai vienas tų atveju, kai pasitvirtino patarlė – nėra to blogo, kas neišeitų į gera: nors Ukraina Asociacijos sutarties su ES nepasirašė, bet derybų metu ir po jų vykę bei tebevykstantys įvykiai netikėtai pagimdė tikrą, o ne formalią ES politiką Ukrainos ir kitų posovietinių šalių atžvilgiu.
Žinoma, tokio griausmingo Lietuvos pirmininkavimo ES finalo niekas nebūtų galėjęs prognozuoti netgi prieš kelis mėnesius. Tačiau žvelgdami į ateinančiuosius, kai ką akivaizdaus galime numatyti, nors tai, kas matoma, didelio optimizmo nekelia.

Atsinaujins trintis su Lenkija

Įdėmesni turėjo pastebėti, kad maždaug nuo pavasario tarp Vilniaus ir Varšuvos įsivyravo diplomatinės paliaubos. Ne todėl, kad būtų pavykę išspręsti kokias nors dviejų šalių santykius pusantro dešimtmečio temdančias problemas, – tiesiog Lenkija kitų Europos valstybių akyse būtų atrodžiusi labai keistai, jei būtų puldinėjusi ES pirmininkaujančią šalį. Be to, artėjo didieji NATO manevrai „Steadfast Jazz“, per kuriuos Aljansas mokėsi ginti Lenkiją ir Baltijos šalis, tad politikų trintis tuo pat metu, kai abiejų šalių kariai mokosi kartu atremti bendrą priešą, būtų atrodžiusi suvis nerimtai.
Tačiau pratybos pasibaigė, Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai irgi, tad 2014-aisiais abipusės pretenzijos vėl grįš į Varšuvos ir Vilniaus santykių darbotvarkę. Tiesą sakant, Varšuva apie tai mūsų politikus jau atvirai perspėjo. Diplomatinių šaltinių teigimu, lapkričio pabaigoje Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei prisistatęs naujasis Lenkijos ambasadorius Jarosławas Czubińskis pasakęs, kad jeigu iki metų pabaigos Lietuva nieko nenuveiks gerindama lenkų tautinės mažumos padėtį, tai Lenkijos kantrybė baigsis. Kaip žinoma, gruodžio pabaigoje Seimo Žmogaus teisių komitetas pritarė Lenkų rinkimų akcijos teiktoms Tautinių mažumų įstatymo pataisoms, bet apie jų priėmimą dar labai anksti kalbėti, tad po Naujųjų metų reikia tikėtis naujų pretenzijų iš Varšuvos bangos.
Reikia atsižvelgti, kad Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, vyks rinkimų į Europos Parlamentą kampanija, o valdančiosios Piliečių platformos populiarumas smarkiai smukęs, tad tiek vyriausybė, tiek opozicija išnaudos kiekvieną progą pagerinti savo reitingus. Nors santykiai su Lietuva tikrai nėra opiausias lenkiškos politinės darbotvarkės klausimas, joks politikas nesileis, kad jį konkurentai galėtų apkaltinti nuolaidžiavimu „tautiečių skriaudėjams“. Be to, galima tikėtis, kad Lenkija bandys daryti spaudimą Lietuvai per Skandinavijos šalis, taip pat – kaldama pleištą tarp Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių, ypač gundydama estus parama NATO oro policijos misijos rotacijai.

Investicijų ir verslo aplinka besirūpinanti asociacija „Investors‘ Forum“ susitiko su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir pristatė rekomendacijas, kurių įgyvendinimas padėtų stiprinti šalies ekonomiką bei didinti Lietuvos patrauklumą užsienio investuotojams. Asociacijos nariai teigiamai įvertino daugelį Vyriausybės iniciatyvų gerinti verslo sąlygas Lietuvoje, tačiau paragino ministrų kabinetą daugiau dėmesio skirti mokesčių sistemos tobulinimui, darbo santykių lankstumui, kovai su šešėline ekonomika bei korupcija.

„Vyriausybės tikslas – pagerinti verslo aplinką, finansavimo prieinamumą, skatinti inovacijas bei šalinti konkrečias veiklos kliūtis sektoriuose, kuriuose galima sukurti daug darbo vietų. Tai ‒ statybų, verslo paslaugų, logistikos, turizmo ir didmeninės prekybos sektoriai. Esame atviri diskusijoms ir prieš priimdami sprendimus turime įsiklausyti į verslo bei kitų suinteresuotų šalių išsakytas pastabas dėl praktinių kliūčių, su kuriomis susiduriama mūsų šalyje“, ‒ susitikime su investuotojais pabrėžė Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.

Investuotojų forume su Vyriausybe buvo aptarti ir šalies įvaizdžio klausimai. „Su užsienio investuotojais susiję pastarųjų savaičių įvykiai gali nusiųsti neigiamą signalą tarptautinei verslo bendruomenei bei iškreipti vaizdą apie Lietuvos siekius pritraukti investicijas. Todėl privalome aiškiai parodyti, kad Lietuva yra atvira užsienio investicijoms. Nuoseklus dialogas su verslu ir aktyvūs Vyriausybės veiksmai pritraukiant investicijų turėtų didinti Lietuvos patrauklumą bei prisidėti prie tolesnio šalies ūkio augimo“, ‒ pabrėžė asociacijos „Investors‘ Forum“ valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas.

Tradiciniame, jau aštuntajame susitikime su Vyriausybe investuotojai pažymėjo, kad valstybė juda tinkama linkme, ir buvo priimta reikšmingai verslo aplinką gerinančių sprendimų. Tarp jų – aplinkos ministro Valentino Mazuronio pademonstruota politinė valia ir šiemet pataisytas Teritorijų planavimo įstatymas. Juo iš esmės palengvinamas ir sutrumpinamas teritorijų projektavimo procesas, sudaromos prielaidos taupyti investuotojų lėšas.

Investuotojai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos ekonomika stabiliai kyla, tačiau šis augimas galėtų būti bent dvigubai spartesnis. „Asociacijos nariai pripažįsta, kad Lietuva ‒ gera šalis investuoti, tačiau atkreipia dėmesį ir į tai, kad aplinkinės valstybės taip pat patrauklios, tad Lietuvos konkurencingumo didinimas – mūsų visų prioritetas. Esame pasirengę bendradarbiauti ir teikiame konkrečius, kompleksinius sprendimus, bet svarbiems pokyčiams vykti pirmiausiai būtina politinė valia“, ‒ sakė Rūta Skyrienė, „Investors‘ Forum“ vykdomoji direktorė.

Kita vertus, forumo nariai pažymėjo, kad nors Lietuvos mokesčių sistema patrauklumu lenkia daugelį Europos Sąjungos valstybių, ji atsilieka nuo kitų Baltijos šalių. Bendrajame reitinge „Paying Taxes 2013“ Lietuva užima 60 poziciją, tuo tarpu Estija ‒ 50, о Latvija ‒ 52 vietą. Aptardami mokesčių sistemos tobulinimą, investuotojai išreiškė paramą Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės pasiūlymams dėl „Sodros“ reformos. Tačiau Investuotojų forumo ekspertai nepritaria siūlymams koreguoti Pelno mokesčio įstatymą keičiant galiojančią nuostolių perkėlimo tvarką. Asociacija atkreipia dėmesį ir į investicinių projektų lengvatos taikymo praktiką.

„Pastaraisiais metais paaiškėjo, kad Valstybinė mokesčių inspekcija pripažįsta tik tuos investicinius projektus, kuriais padidinama gamybos apimtis arba įdiegiamas naujas gamybos procesas. Bet jei įmonė modernizuoja esamą procesą ar pasiekia didesnį efektyvumą nedidindama gamybos apimties, VMI ginčija mokesčių mokėtojo teisę taikyti lengvatą. Raginame inspekciją nuosekliai taikyti įstatymą, nekeisti susiformavusios investicinių projektų lengvatos taikymo praktikos bei nekelti sumaišties tarp investuotojų”, ‒ pabrėžia Kęstutis Lisauskas, asociacijos „Investors’ Forum“ Mokesčių grupės vadovas, profesinių paslaugų bendrovės EY partneris.

Forumo nariai Vyriausybei siūlo tobulinti Darbo kodeksą ir kurti integruotą darbo santykių bei socialinės apsaugos sistemą, kuri gyventojus skatintų dirbti, o ne gyventi iš išmokų. Į Darbo kodeksą siūloma perkelti Europos Sąjungos Darbo laiko direktyvą bei nustatyti ES standartus atitinkantį darbo laiko reguliavimą. Asociacija taip pat ragina tobulinti specialistų iš užsienio įdarbinimo tvarką.

„Visame pasaulyje vyksta arši kova dėl talentų, ir daug gabių specialistų iš Lietuvos šiuo metu dirba užsienio šalyse. Sudėtingos užsienio specialistų įdarbinimo procedūros, kliūtys laikinai įdarbinant aukštos kvalifikacijos darbuotojus taip pat kenkia Lietuvos konkurencingumui ‒ šiuo klausimu tikrai turėtume būti lankstesni“, ‒ teigė Ramūnas Petravičius,  asociacijos Darbo klausimų grupės vadovas, advokatų kontoros LAWIN partneris.

„Investors‘ Forum“ ragina mažinti reikalaujamų dokumentų skaičių teikiant prašymą gyventi Lietuvoje; iki vieno mėnesio sutrumpinti leidimų gyventi išdavimo terminus aukštos kvalifikacijos specialistams iš užsienio ‒ dabar ši procedūra trunka apie tris mėnesius. Investuotojai taip pat ragina peržiūrėti Lietuvos pilietybės atkūrimo ir suteikimo tvarką.

Asociacija išreiškė paramą valstybės iniciatyvoms kovoti su šešėline ekonomika ribojant grynųjų pinigų naudojimą – Investuotojų forumas šią priemonę Vyriausybei pasiūlė dar 2011 m. Tačiau kartu su šia priemone turėtų būti įgyvendinami ir kiti sprendimai, pavyzdžiui, įpareigojimas viešojo maitinimo įstaigoms klientui iš karto pateikti fiskalinį čekį. Investuotojų forumas yra pateikęs daugelį priemonių Finansų ministerijai ir ketina toliau bendradarbiauti kovos su šešėline ekonomika klausimais.

Geri santykiai regione bei gebėjimas išnaudoti unikalią geopolitinę ir geografinę Lietuvos padėtį leistų maksimaliai išskleisti Lietuvos konkurencingumo potencialą. O sėkmingas Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai tai tik dar labiau sustiprintų. Taip teigia “Veido” kalbinamas užsienio reikalų ministras Linas Antanas Linkevičius.

VEIDAS: Jums tapus ministru prasidėjo savotiška santykių su kaimynais „perkrovimo“ politika: pradėta ieškoti sąlyčio taškų su Lenkija, Rusija. Ar jau galime kalbėti apie santykių pagerėjimą?
L.L.: Informacinėse technologijose „perkrovimas“ yra veiksmingas, kai sistema šiek tiek stringa. Tačiau santykių su kaimynais klausimu „perkrovimui“ reikia daugiau laiko ir kantrybės. Bet efektas yra teigiamas.
Jau jaučiamas tam tikras santykių su Lenkija pagerėjimas. Anksčiau porą metų nebuvo jokio dialogo, noro bendrai veikti, o dabar jau matyti tam tikrų gerų tendencijų. Tai rodo vien vizitų skaičius: ir mūsų premjeras, ir aš lankėmės Lenkijoje. Su kolega Radoslawu Sikorskiu per spaudos konferenciją abu esame pasakę, kad tautinių mažumų klausimas yra vidaus politikos reikalas ir kiekvienos šalies atsakomybė – rūpintis savo tautinėmis mažumomis.
Iš tiesų pastaruoju metu ryšiai intensyvėja ir atsiranda noro veikti kartu. Mums tai svarbu, kai kalbama ne tik apie ekonominius, energetinius, bet ir apie saugumo aspektus, nes Baltijos šalys ir Lenkija saugumo kontekste yra vienas segmentas. Būtume keisti, jei šių galimybių neišnaudotume.
Jei kalbėsime apie Rusiją, per pastaruosius dešimt mėnesių buvau tris kartus susitikęs su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Stebuklų neįvyko ir ilgamečių problemų, kurios skiria mūsų šalis, mes tikrai neišsprendėme, tačiau galiu patvirtinti, kad susikalbėjimo atsiranda daugiau. Tai rodo atsinaujinęs tarpvalstybinių darbo grupių darbas ir importo bei eksporto su Rusija didėjimas, palyginti su 2012 m.
Jeigu mūsų tikslas yra susikalbėti, o ne tęsti konfrontaciją, tai ateityje galėsime tikėtis dar didesnio pagerėjimo. Be abejo, situaciją reikia vertinti objektyviai – Lietuva tikrai nenulems Rusijos geopolitinės orientacijos. Tačiau mes galime prisidėti prie tų tendencijų, kurios svarbios mūsų žemynui. Nevadinčiau Lietuvos tiltu, tačiau mūsų geografinė padėtis tikrai dėkinga, todėl būdami ES ir NATO nariais tai galime sėkmingai išnaudoti.
VEIDAS: Svarbią Lietuvos ekonomikos dalį sudaro užsienio prekyba. Ilgalaikė Lietuvos užsienio politikos problema yra ta, kad ji per mažai atsižvelgia į mūsų verslo interesus užsienyje. Kodėl taip yra ir ar numatote pokyčių?
L.L.: Užsienio politikos tikslus reikia sieti su ekonomikos ir verslo interesais, ir tai yra daroma. Manau, kad labai sėkmingas žingsnis buvo įkurti Ekonominės diplomatijos tarybą, kurioje reguliariai susitiksime su Ūkio ministerija, asocijuotomis struktūromis ir viename lauke galėsime pasidalyti informacija apie spręstinas problemas. Verslas yra valstybės sąjungininkas ir kuria pridėtinę vertę, todėl ignoruoti jo interesus būtų neatsakinga. Svarbu, kad ryšiai netaptų politikos ir verslo suaugimu, nes tai gali kvepėti korupcija. Padėti verslui yra mūsų pareiga ir mes tai tikrai darysime.
VEIDAS: Jūs sakote, kad jaučiamas tam tikras santykių su Lenkija pagerėjimas, bet to neįrodote. O pastarųjų savaičių įvykiai tai net paneigia: omenyje turime tiek lenkų plakatą per futbolo rungtynes, tiek “Twitter” paskyroje atsiradusį jūsų kolegos R.Sikorskio raginimą jums spręsti tautinių mažumų klausimus. Gal tai ir pavieniai nemalonūs fakteliai, bet tuomet kokia visuma įrodo tą gerėjimą?
L.L.: Politikoje viskas susiję. Plakatas sukėlė pasipiktinimą ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje: paprasti žmonės piktinosi šiuo įvykiu, kartu pradėti rinkti parašai siekiant atsiprašyti Lietuvos ir lietuvių. Tą skatino ir Lenkijos užsienio reikalų ministerija, ir pats R.Sikorskis. Ir šiandien viešumoje vyrauja nuomonės tų, kurie yra pasipiktinę, o ne ieško pasiteisinimų ar sąmokslo teorijų.
Manau, kad su Lenkija rasime bendrą vertybinę skalę, nes abi pusės siekia santykių pagerėjimo, tačiau ne viena kitos interesų sąskaita. Ir mes, ir jie suprantame, kad pagerinusios santykius laimės abi pusės.
Iš tiesų viskas priklauso nuo požiūrio: galima matyti daug teigiamų dalykų, o galima pastebėti vien neigiamus dalykus ar girdėti tik nesantaiką skatinančius balsus, bet ir šie balsai jau silpsta. Aš manau, kad ilgainiui sveikas protas nugalės.
VEIDAS: Nuo pirmininkavimo ES Tarybai pradžios jau praėjo pusantro mėnesio. Jūsų vertinimu, kaip Lietuva atrodo šioje pozicijoje ir ar pasibaigus pirmininkavimui mes būsime “įgiję daugiau svorio” visos ES mastu?
L.L.: Tarptautinėje erdvėje ES yra didžiulė žaidėja – mes esame turtingų valstybių klube. Jeigu Lietuva pirmininkauja šiam klubui, tai ir ji tampa svarbi. Taigi turime ne tik šansą, bet ir pareigą ar poreikį išnaudoti šią poziciją ir kaip tam tikrą pagrindą tolesnei veiklai. Tą kapitalą, kurį uždirbsime per šį pusmetį, tikrai galime išnaudoti stiprindami savo statusą ir įvaizdį, kaip augančios bei patikimos valstybės, suprantančios ne tik savo, bet ir geopolitinius interesus. Tačiau apie bendras išvadas dar anksti kalbėti, nors etapas, kuris jau baigėsi, buvo labai sėkmingas. Tą pripažino ir mūsų kolegos.
VEIDAS: Vienas svarbiausių pirmininkavimo uždavinių – Rytų partnerystės susitikimas. Tačiau diplomatinių pokalbių nutekinimas rodo suintensyvėjusį trečiųjų šalių siekį pakenkti sėkmingai susitikimo eigai. Ar bus imtasi papildomų priemonių nuo to apsisaugoti?
L.L.: Įsivaizduoti, kad viskas vyks be jokių kliūčių, būtų naivu, nes kitos valstybės ar kitos sąjungos (tarkime, Eurazijos) turi savų tikslų ir užmačių. Nepaisant to, kad dar daug visko reikia atlikti, mes vis dėlto tikimės pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina. Moldova, Gruzija bei Armėnija tikrai pasistūmėjo į priekį ir dar liepos mėnesį baigtos derybos atveria kelia parafuoti susitarimus iki Vilniaus susitikimo. Specifinės darbotvarkės su Azerbaidžanu ir Baltarusija taip pat duoda vaisių.
Ar sėkmingai viskas pasiseks, priklauso ne tik nuo ES, bet ir nuo pačių valstybių, todėl sakyti, kad tikrai einame į pergalę, būtų neatsakinga. Tačiau darome viską, ir jeigu šalys bus pasirengusios, Europa irgi bus pasirengusi.
VEIDAS: Šiandien turime ne vieną užsienio politikos viziją: vieniems tai artimesnis bendravimas su Šiaurės šalimis, kitiems – su Rusija ir NVS erdve, tretiems – didesnė ES ekonominė ir politinė integracija. Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti Lietuvos užsienio politikos kryptis ir ar ji gali būti vienkryptė?
L.L.: Kaip minėjau, mūsų geografinė padėtis labai dėkinga: ir NVS rinkos, ir Šiaurės šalių vektorius, ir Vyšegrado šalys mums yra artimos, todėl atsakant į klausimą jungtukas turėtų būti ne „arba“, o „ir“. Tai turėtų būti daugiavektorinis judesys, ir ne kitų sąskaita. Nors tai nėra savaiminė sėkmė, tačiau galimybė – puiki. Būnant vieniems būtų sudėtinga apie tai kalbėti, tačiau esant NATO ir ES, o daugiaplanės politikos kontekste galima nemažai nuveikti.

Santykių „perkrovimo“ su kaimynais politika tėra deklaratyvi retorika, tačiau blogi santykiai žalingai veikia verslo galimybes užsienyje. Taip teigia buvęs užsienio reikalų ministras, dabar europarlamentaras Algirdas Saudargas.

VEIDAS: Dabartinė Lietuvos Vyriausybė yra paskelbusi „perkrovimo“ politikos su kaimynais etapą: atsiprašyta Lenkijos, pradėta ieškoti sąlyčio taškų su Rusija. Ar tokia politika yra perspektyvi?
A.S.: „Perkrovimai“, „atsiprašymai“, „sąlyčio taškų paieška“ yra konkrečių politinių veiksmų ar ketinimų konkrečiose situacijose įvardijimai. Lietuvos Vyriausybės skelbimuose ar pasisakymuose šie posakiai, kurie jau seniai yra tapę užsienio politikos klišėmis, neturi jokio turinio, todėl tėra deklaratyvi retorika.
Tokia nuvalkiota retorika užsienio politikoje pavojaus nekelia, nes kitos šalys ją taip ir priima – kaip nuvalkiotą. Ji nebent gali sukelti laikiną painiavą. Pavyzdžiui, man visiškai neaišku, dėl ko buvo atsiprašyta Lenkijos, nes nėra žinoma, dėl ko Lenkijos derėtų atsiprašyti.
Blogai yra kas kita: šie pareiškimai iš tikrųjų priklauso vidaus, o ne užsienio politikai. Didžiosios valstybės gali sau leisti tokią prabangą, bet išmintingos mažesnės šalys viešuose pasisakymuose be būtino reikalo vengia užsienio politikos retoriką naudoti vidaus politikos tikslams.
VEIDAS: Teigiama, kad Lietuvos užsienio politika per mažai susieta su verslu. Kitaip tariant, sėkmingai besitvarkančios šalys vykdo pragmatinę politiką, kad jų verslas gautų didžiausią naudą užsienyje. O kodėl Lietuva elgiasi kitaip?
A.S.: Tuo, kad užsienio politika turi visokeriopai padėti savo šalies verslui, neabejoja niekas. Jos sėkmė nepriklauso nuo epitetų, ypač nuo tokių kaip „pragmatinė“. Ekonomikos politika iš principo yra pragmatinė. Kitas dalykas yra ekonominės politikos santykis su bendraisiais užsienio politikos tikslais. Čia privalu siekti šaliai naudingo balanso. Situacijų būna labai įvairių, todėl vertinti įmanoma tiktai konkrečius veiksmus ir aplinkybes. Kad blogi santykiai su kaimynais verslui trukdo – tai akivaizdu. Deja, tokia tezė nieko nepasako be konkrečios situacijos aptarimo, nes balansas kiekvienu atveju yra kitoks.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip Lietuva atrodo pirmininkaudama ES Tarybai?
A.S.: ES Tarybai pirmininkavusi šalis neabejotinai tampa kitoms labiau pažįstama, o tai labai vertinga. Ši nauda įgyjama automatiškai, jei pavyksta išvengti didesnių akivaizdžių klaidų. Manau, kad Lietuva turi visas galimybes tai pasiekti ir padaryti neblogą įspūdį. Beje, tai priklauso ne tiek nuo Vyriausybės, kiek nuo viso valstybės aparato administracinių gebėjimų.
Mano išreikštas optimizmas grįstas pasitikėjimu jauno, bet jau turinčio sveikos europinės patirties Lietuvos administracinio korpuso gebėjimais.

Universitetai sulaukia vis daugiau užsieniečių studentų, nusprendusių Lietuvoje įgyti aukštojo mokslo diplomą. Pagal nuolat studijuojančių užsieniečių skaičių pirmauja Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, kuriame studijuoja net 511 užsieniečių (neskaitant laikinai atvykstančių pagal “Erasmus” ir kt. programas).

Be Klaipėdoje esančio tarptautinio universiteto LCC, kuriame studijuoja apie 300 užsieniečių, tarp lyderių taip pat patenka Vilniaus universitetas (….. užsienio studentai) ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas (168).
LSMU užsienio studentai jau sudaro 8 proc. visų universiteto studentų, dauguma jų yra Švedijos, Ispanijos, Izraelio ir Libano piliečiai, atvykę į Lietuvą studijuoti medicinos ir odontologijos. Užsieniečių studentų LSMU vien per pastaruosius metus padaugėjo nuo 436 iki 511. „Tai, kad ES šalių piliečiai renkasi studijas anglų kalba mūsų universitete, rodo, kad studijų lygis yra gana geras“, – mano LSMU prorektorius studijoms prof. habil. dr. Renaldas Jurkevičius.
Profesorius priduria, jog viena pagrindinių priežasčių, kodėl net tokių išsivysčiusių šalių, kaip Švedija, studentai važiuoja studijuoti į Lietuvą, yra ta, kad jų gimtosiose šalyse yra per mažai studijų vietų. Tiesa, jau ir LSMU nebepriima visų norinčių čia studijuoti užsieniečių, stojančių į populiariausias medicinos ar odontologijos studijas.
Užsienio studentai moka nemažą mokestį už studijas, tad universitetams tai gera galimybė papildyti biudžetą papildomomis pajamomis. Todėl Lietuvos universitetai skiria vis daugiau dėmesio savo studijų reklamai, samdo užsienio įmones, užsiimančias studentų pritraukimu, ir pan. Pasak R.Jurkevičiaus, tai atsiperka: „Uždirbama nemažai pinigų, iš kurių ne tik algos dėstytojams mokamos, bet ir tobulinamos studijos, atnaujinama infrastruktūra. Pernai iš universiteto uždirbtų lėšų atnaujinome vieną Odontologijos fakulteto kliniką – tam skyrėme apie 5 mln. Lt.“
Užsieniečiams vieni metai medicinos studijų LSMU atsieina 8300, VU – 8520 eurų. Studijuojantieji odontologiją LSMU moka dar daugiau – 9600 eurų per metus. Na, o, tarkim, studijuoti vadybą ir verslo administravimą VU kainuoja gerokai pigiau – 2600 eurų per metus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pernai Gruzijos parlamento rinkimus laimėjusio Bidzinos Ivanišvilio, neretai laikomo prorusiškos krypties politiku, sudaryta vyriausybė į Rusiją dairosi nepatikliai.

Pagrindinė Gruzijos užsienio politikos koordinatorė – premjero naująja šalies užsienio reikalų ministre pernai paskirta Maja Pandžikidzė (didžiąją savo diplomatės ir politikės karjeros dalį ji praleido Vakarų šalyse) tikina, kad vienintelė alternatyva Gruzijai buvo ir tebėra integracija į Vakarus, o vienintelis būdas stabilizuoti santykius su Rusija – atsiimti iš jos okupuotas šalies teritorijas.
Apie tai, kuo šiandien gyvena Gruzija ir ar keičiasi artimiausių šios šalies draugų sąrašas, kalbamės su ministre M.Pandžikidze.

VEIDAS: Prieš keletą metų kiekvienas Gruzijos politikas būtų pasakęs, kad Lietuva yra geriausia Gruzijos draugė. Kas dabar užima šią – ne tik partnerių, bet ir draugų – vietą?
M.P.: Lankydamasi Lietuvoje iš visų pusių girdėjau, kad Lietuva išlieka svarbi Gruzijos draugė bei partnerė ir yra pasirengusi toliau remti Gruzijos euroatlantinę ir ES integraciją. Lietuva buvo ir tebėra artima draugė, kaip ir kitos Baltijos šalys. Vien jau dėl to, kad niekas geriau negalėtų suprasti integracijos į ES ir NATO svarbos, nei buvusios sovietinės respublikos, besidalijančios ta pačia patirtimi su Gruzija. Juk narystė NATO ir ES į šį regioną atnešė saugumą, stabilumą ir demokratiją. Kaip tik to mes norime ir savo šaliai.
O kadangi Lietuva ir kitos panašios šalys dalijasi su mumis tokia pačia patirtimi ir panašiais poreikiais, jos išlieka ir geriausios mūsų draugės. Ir dar labai svarbu, kad kiekviena nauja Lietuvos vyriausybė išreiškia tą patį norą būti geriausiais Gruzijos draugais.
VEIDAS: Kelis kartus paminėjote narystę ES ir NATO. Ar esate numatę, kada norėtumėte ir galėtumėte tapti kiekvienos iš šių tarptautinių organizacijų nare?
M.P.: Jei klaustumėte tik mūsų, atsakyčiau – kaip galima greičiau. Tačiau tai neįmanoma, nes integracija yra ilgas ir sudėtingas procesas. Labai tikimės, kad mums seksis ir išlaikysime partnerių, tokių kaip Lietuva, paramą siekdami abiejų narysčių. Dėl ES viskas konkrečiau: tikimės, kad iki gegužės mėnesį Vilniuje vyksiančio Rytų partnerystės susitikimo pradžios pavyks suderinti ES ir Gruzijos asociacijos susitarimo, apimsiančio glaudaus bendradarbiavimo ir visapusiškos laisvosios prekybos zonos sukūrimą, tekstą. O tada tikimės pereiti į kitą – derybų dėl bevizio režimo etapą.
Beje, Vilniuje vyksiantis Rytų partnerystės susitikimas gali tapti labai svarbiu įvykiu Gruzijai, nes jeigu čia pasirodysime gerai, galbūt mums ir kitoms Rytų partnerystės šalims atsivers narystės ES perspektyva. Tikiuosi, kad susitikimas Vilniuje mums bus toks svarbus, koks svarbus Balkanų šalims buvo susitikimas Salonikuose 2003-iaisiais.
Dėl NATO jokių konkrečių terminų neturime, nes viskas priklausys nuo mūsų. Tačiau tikimės, kad 2014 m. vyksiantis NATO susitikimas, kuris gali tapti Aljanso plėtros forumu, Gruzijai reikš naują bendradarbiavimo su NATO etapą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Užsienio rinkose Lietuva prisistato kaip investuotojams patraukli šalis – ypač pabrėžiami sėkmingi „Barclays“, „Western Union“ ar IBM atvejai. Tačiau nutylimi nemalonūs faktai, kad mažiausiai 1,4 mlrd. Lt investicijų šiuo metu yra „įšaldytos“, – tiek pinigų Lietuva galėtų, bet nesugeba pritraukti. O Vilniaus meras Artūras Zuokas šneka net apie 4 mlrd. Lt “įšaldytų” investicijų.

A.Zuokas mėgsta hiperbolizuoti, o prieš rinkimus ypač. Jau tris savaites priešrinkiminėse laidose jis kartoja, kad dėl valstybės institucijų veiksmų ar neveiklumo – korupcijos, biurokratinių kliūčių, skirtingo valstybės ir savivaldybių institucijų teisinio reguliavimo interpretacijų ar teisinių ginčų Lietuva prarado neva 4 mlrd. Lt investicijų, tiksliau, galėjo sulaukti, bet kol kas nesulaukė.
Oficialiais duomenimis, ši suma mažesnė ir siekia 1,4 mlrd. Lt, bet tai vis tiek dideli pinigai. Investuotojų patarėjų taryba prie Ūkio ministerijos suskaičiavo, kad dėl to valstybė negavo dar ir 400 mln. Lt mokesčių bei neteko mažiausiai 700 naujų darbo vietų.

Gerus pavyzdžius nustelbia blogieji

Lietuva itin didžiuojasi keletu gerų, bet jau senų investicijų pritraukimo pavyzdžių – sėkmingai į Lietuvą atėjusiomis kompanijomis „Barclays”, „Western Union” ar IBM. Ekspertai tebekartoja, esą šios didžiosios kompanijos, investicijoms pasirinkusios būtent Lietuvą, gal ir nebuvo patys pelningiausi investiciniai sandoriai, tačiau svarbiausia jų nauda – šalies vardo garsinimas ir pavyzdys kitoms užsienio kompanijoms, kurios į Lietuvą po „Barclays“ ar IBM turėjo tiesiog pasipilti.
Tačiau akivaizdu, kad jokio investuotojo vien geru pavyzdžiu nesugundysi, mat potencialiems investuotojams svarbiausia, kokios sąlygos siūlomos konkrečiai jiems ir jei mūsų šalyje tos sąlygos prastesnės nei kitur, investuotojai mus apeis ratu.
Tokių pavyzdžių, kai užsienio bendrovė rimtai svarstė galimybę investuoti Lietuvoje, bet pasirinko kitą šalį, jau gana daug. Kaip ir priežasčių, nulėmusių sprendimą verčiau verslą plėsti kitoje valstybėje.
Daugelis iki šiol dar atsimena, kaip ketvirta pagal dydį pasaulyje padangų gamintoja, Vokietijos kompanija „Continental AG“ gana ilgai svarstė galimybę Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos (LEZ) teritorijoje išsinuomoti gamybinėms patalpoms reikalingą 60 ha sklypą. Paskutiniajame investicijų etape Lietuva varžėsi tik su Brazilija, kuri galiausiai ir buvo pasirinkta naujoms investicijoms – kompanija paskaičiavo, kad Lietuvoje dėl čia galiojančių įstatymų užsitęstų naujos gamyklos projektavimo ir planavimo procesai, ir dėl tokio sprendimo netekome apie milijardo litų vertės projekto.
Kai kurios užsienio kompanijos vis dėlto nusprendžia rizikuoti ir į Lietuvą ateina, tačiau įvertinusios realybę, netrukus nusprendžia iš čia sprukti. „Pats charakteringiausias pavyzdys – „NEO grupės“ Klaipėdoje PET gamykla, kuri priklauso tailandiečiams. Jie investavo Lietuvoje ir labai džiaugėsi šia gamykla, nes ji – ko gero, pati produktyviausia iš visų kompanijos gamyklų. O kadangi jų verslas sėkmingai plečiasi, jie norėjo statyti dar ir papildomą gamyklą. Tam buvo pasirinktos dvi vietos – viena iš jų Klaipėdoje, o kita Nyderlanduose. Klaipėda investuotojams visais atžvilgiais pasirodė patrauklesnė, išskyrus dujų kainą. Tuo metu Roterdame dujų kaina buvo apie tris kartus mažesnė nei Klaipėdoje. Tai ir nulėmė, kad nauja gamykla su keliais šimtais naujų gerai apmokamų darbo vietų buvo pastatyta Roterdame“, – vieną užsienio investuotojų istorijų prisimena Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Dar blogesnės pasekmės Lietuvai būna, kai kokia užsienio kompanija mūsų šalyje “nusvyla”, tada jau negelbsti jokie argumentai, kad kokiai nors kitai, kad ir labai didelei, kompanijai sekasi visai neblogai.
Bene charakteringiausia šiuo požiūriu – Lietuvą „garsinanti“ danų kompanijos „Saerimner“ istorija. Priminsime, kad Kalvarijos savivaldybėje kiaulių fermas įsirengę danų verslininkai jau penkerius metus kovoja su vietos valdžia ir aiškina, esą juos norima išvyti visai be pagrindo. Danai, į fermas investavę beveik 200 mln. Lt, bylinėjasi teisme dėl jiems panaikinto taršos ir integruotos prevencijos kontrolės (TIPK) leidimo.
Tačiau svarbiausia jau net nebe tai, ar Danijos kompanija uždarys kiaulių fermas, o tai, kad su tuo susijęs kitų investicijų praradimas. Mat prieš metus 20 proc. „Saerimner“ valdančios „Idavang“ akcijų įsigijo Pasaulio bankui priklausanti Tarptautinė finansų korporacija (TFK). Iš šio sandorio gautos lėšos bus investuojamos į plėtrą – naujas fermas. Ko gero, aišku, kodėl tolesnei plėtrai tinkamiausia šalimi pasirinkta Rusija, o ne Lietuva, o bendrovės atstovų teigimu, pagrindinį sprendimą nebeinvestuoti į naujų fermų statybą nulėmusios priežastys – teisinis netikrumas ir manipuliacijos viešuoju interesu „Saerimner“ byloje.
Be „Saerimner“, yra dar 9 Lietuvos ir užsienio kapitalo įmonės, susiduriančios su projektų įgyvendinimo sunkumais ir negalinčios investuoti į Lietuvos ūkį apie 1,4 mlrd. Lt.
Tarkime, kompanija „Margasmiltė“ Kauno rajone siekė pritraukti apie 180 mln. Lt investicijų į anhidrito telkinio eksploatacijos šachtiniu būdu projektą, bet projektą stabdė ginčai su vietos valdžia.
O „Baltijos pirkliai“ iki šiol negali baigti daugiau nei 200 mln. Lt vertės projekto Šventojoje – jie irgi įstrigo ginčuose su valdininkais. Nuo 60 mln. Lt investicijų kol kas susilaiko ir „Wavin Baltic“, 11 hektarų sklype planavusi įkurti plastikinių vamzdžių regiono gamybos centrą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau nei trečdalis apklaustų Lietuvos gyventojų mano, kad Lietuvos užsienio politika šiuo metų nėra nei išmintinga, nei efektyvi, nei naudinga Lietuvos gyventojams.

Šiuos duomenis sužinome iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos. Ir tai stiprus niuksas tiek prezidentei Daliai Grybauskaitei, tiek užsienio reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui, tiek ir visai jo vadovaujamai ministerijai. Nes kaip išmintingą ir efektyvią Lietuvos užsienio politiką vertina tik 23,2 proc. respondentų. Dar 37,4 proc. šiuo klausimu nėra nei griežti kritikai, nei šalininkai.
Įdomūs ir atsakymai į kitą klausimą – su kuria užsienio valstybe Lietuvos santykiai dabar draugiškiausi? Ankstesniais metais pirmosiose vietose išsidėstydavo kaimynės, bet dabar čia likusi tik Latvija, antroje ir trečioje vietose atsidūrė Jungtinė Karalystė ir Airija, o Lenkija nukrito neįtikėtinai žemai.

Jūsų nuomone, ar Lietuvos užsienio politika šiuo metu išmintinga, efektyvi ir naudinga Lietuvos gyventojams? (proc.)

Iš dalies    37,4
Ne    34,6
Taip    23,2
Nežinau / neturiu nuomonės    4,8

Jūsų nuomone, su kuria užsienio valstybe Lietuvos santykiai dabar draugiškiausi? (proc.)

Latvija    19,8
Kita    16,6
Didžiąja Britanija    11,4
Airija    8,25
Estija    6,8
Vokietija    5,8
Švedija    5,4
Ispanija    4,4
Nežinau / neturiu nuomonės    4,2
JAV    3,8
Danija    3,6
Lenkija    3,2
Suomija    1,8
Baltarusija    1,6
Prancūzija    1,4
Su visomis    1
Rusija    0,6
Nė su viena    0,4

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2012 m. liepos 30–31 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Artimiausią dešimtmetį daugiausiai užsienio investicijų pritrauksime į energetikos sektorių, o ambicijas tapti Šiaurės regiono paslaugų centru pasieksime tik tuomet, jei išlaikysime tokį pat valdžios dėmesį jų medžioklei ir pašalinsime įsisenėjusius trukdžius, kurie investuotojus atbaido.

2020 metais ieškant Lietuvos Europos Sąjungos (ES) šalių sąraše pagal sukauptas tiesiogines užsienio investicijas (TUI) greičiausiai nebereikės pradėti nuo pačio galo – tikėtina, kad Latviją jau būsime pralenkę, o Estiją bent jau prisiviję. Vis dėlto mūsų šalies koreliaciją statistinėse lentelėse lems ne įvykęs proveržis investicijų pritraukime, o iš anksto suplanuotas didysis energetikos projektas – Visagino atominės elektrinės statyba. Ekspertai prognozuoja, kad užsienio investuotojų indėlis į atominę elektrinė ir bus didžiausia artimiausio dešimtmečio investicija, nes būsimos atominės elektrinės vertė turėtų siekti apie 17 mlrd. Lt – 5,8 mlrd. Lt iš jų skirs Lietuva, o likusios sumos tikimasi sulaukti iš užsienio investuotojų.
„Dabar Lietuva sukaupusi 37,15 mlrd. Lt užsienio investicijų, tad dar 10 mlrd. Lt būtų labai ženklus indėlis“, – mano advokatų kontoros „Sorainen“ partneris Laimonas Skibarka.
Sutikdamas, kad pagrindinės investicijos Lietuvoje artimiausią dešimtmetį bus nukreiptos į energetikos sektorių, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis mini ir suskystintų dujų terminalą bei atsinaujinančių energijos šaltinių gamybą. „Galima būtų pritraukti investicijų ir į kasybos pramonę. Štai Kauno rajone esantys milžiniški anhidritų ištekliai vis dar neeksploatuojami, o ateityje galbūt paaiškės ir skalūninių dujų gavybos potencialas“, – galimus investuotojų traukos objektus ateinantį dešimtmetį vardija N.Mačiulis.
Investicinės bankininkystės ir privataus kapitalo investavimo bendrovės „Equites Capital Advisors“ vykdantysis partneris Tomas Marcinkus ateinantį dešimtmetį didelių investicijų taip pat lauktų transporto ir infrastruktūros sektoriuje: „Prisiminkime Klaipėdos uosto planus, taip pat geležinkelio projektus, kelių tinklą. Be to, matome lėtą konsolidaciją tarp kabelinių operatorių, kuri turėtų baigtis tarptautinio investuotojo į šį sektorių atėjimu“.

Iš pigių šalių sąrašo iškrisime

Dėliodami artimiausio dešimtmečio didžiausių investicijų planus, ekspertai nesiryžta į pirmąsias vietas kelti paslaugų centrų ir prognozuoti investicijų bumo. Paslaugų centrai Lietuvoje turėtų kurtis ir toliau, tačiau Vyriausybės piešiamos vizijos Lietuvą regėti, kaip Šiaurės šalių paslaugų centrą, išsipildymui reikia dar daug sąlygų. Savaime tokiu centru netapsime – kaip ir nedėdami pastangų nesulauksime proveržio investicijų srityje. Pasiekti abu šiuos tikslus galėtume tik susiklosčius palankioms aplinkybėms ir pašalinus problemas, kurios šiuo metu atgraso investuotojus. Tiesa, kai kurios problemos taip įsisenėję, kad net pasiryžus jas rauti su šaknimis, dešimtmečio gali ir neužtekti.
Buvęs „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Nocius mato tris trukdžius, kurie iki šiol yra atbaidę ne vieną užsienio investuotoją – per ilgai trunkantys teritorijų planavimo procesai, nelankstus darbo kodeksas ir prastas susisiekimas su Vilniumi, nes užsieniečiai nemėgsta skristi su persėdimais.
N.Mačiulis įžvelgia dar daugiau priežasčių, kodėl Lietuva tiesioginėms užsienio investicijoms šiandien nėra patraukli – politinė ir verslo aplinka nestabili, korupcijos lygis aukštas, o vidaus rinka labai maža ir tebemažėjanti. Mokestinių pranašumų Lietuva taip pat neturi – darbo jėgos apmokestinimas didesnis nei ES vidurkis, o pelno mokesčio tarifas nors ir nedidelis, ES yra šalių kurios turi arba dar mažesnį mokesčio tarifą, arba neapmokestina reinvestuojamo pelno. Be to, svarbu ne tik dabartinis mokesčio tarifo dydis, bet ir jo stabilumas – nuolatiniai pažadai įvesti progresinius mokesčius šio stabilumo nesukuria.
Žinoma, keletą privalumų turime – sparčiausias Europoje plačiajuostis internetas, didelė mobilių telekomunikacijų skvarba, kvalifikuoti darbuotojai ir pigesnės darbo bei kitos sąnaudos nei daugelyje ES šalių. Kita vertus, ekspertai įspėja, kad kai kurie iš šių privalumų artimiausią dešimtmetį išnyks, tad jau dabar reikia investuoti į naujus.
„Lietuvoje kainos ir atlyginimai didės sparčiau nei ES ir artės prie jos vidurkio, o spartesnio produktyvumo augimo neleidžia užtikrinti nepakankamos vidaus investicijos ir šlubuojanti švietimo sistema. Tiesioginės užsienio investicijos, nukreiptos į Lietuvos vidaus rinkos poreikių tenkinimą, taip pat jau yra išsisėmę – dauguma paslaugų sektorių (telekomunikacijų, mažmeninės prekybos, finansų) prisotinti, o ir visa vidaus rinka tebemažėja“, – prastas perspektyvas mato N.Mačiulis.
“Investicijos keliauja tik dviem kryptimis – kur pigi arba kur intelektuali darbo jėga. Vis sparčiau traukiamės iš pigios darbo jėgos valstybių sąrašo, vadinasi, turime patekti į antrąjį, tačiau ten kol kas nelabai sekasi. Turime labai susitelkti į švietimą, aukštąjį mokslą, tyrimus. Be stipraus ir konkurencingo aukštojo mokslo neturėsime konkurencingų darbuotojų ir mokslinių tyrimų”, – priduria ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Nerijus Pačėsa.
Iš tiesų – kvalifikuota darbo jėga yra viena iš kertinių mūsų galimybių pasiekti proveržį investicijų srityje. Pasak N.Mačiulio, tam reikia tolimesnių esminių aukštojo mokslo institucijų reformų bei daug artimesnio ir efektyvesnio jų bendradarbiavimo su privačiomis įmonėmis.

Pastarųjų metų dėmesys investicijoms atsipirko

Ar tapsime Šiaurės šalių paslaugų centru ir ar sulauksime investicijų proveržio, labai priklausys ir nuo valdančiųjų veiksmų. Lietuvoje tik Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ėmė skirti didelį dėmesį užsienio investicijoms ir iškart sulaukta rezultatų – ne tik garsių vardų, tokių kaip „Barclays“ ir „Western Union“, atėjimo, bet ir optimistiškesnių gaidų statistinėse lentelėse. Tarptautinės duomenų bazės fdimarkets.com duomenimis, plyno lauko investicijas Lietuva pastaruosius kelerius metus pritraukinėjo aktyviausiai iš visų Baltijos šalių: 2011 m. Lietuvoje pradėti 39 TUI projektai, Estijoje – 29, o Latvijoje – 20. Vis dėlto pagal sukauptas TUI vis dar beviltiškai atsiliekame, nes mūsų Baltijos kaimynės iki šiol dėjo kur kas daugiau pastangų už Lietuvą, o estai išlošė iš glaudžių istorinių ryšių su Suomija.
Pasak L.Skibarkos, išlaikyti dėmesį investicijų pritraukimui labai svarbu, nes šiuo metu investicijų sniego kamuolys po truputį įsisuka – paskui „Barclays“ į Lietuvą atėjo „Western Union“, Kaune „Call Credit“ kuria IT paslaugų centrą, o „Ryanair“ įrenginėja orlaivių remonto ir priežiūros bazę. 2013 m. parduotuves ketina atidaryti „Ikea“.
T.Marcinkus atkreipia dėmesį, kad labai svarbu ir tai, jog valdantieji ir toliau laikytųsi fiskalinės drausmės, nes šiuo metu Baltijos šalys ES kontekste atrodo labai gerai tiek pagal fiskalinės drausmės, tiek pagal ekonomikos augimo rodiklius.

Didės lietuvių investicijos užsienyje

Beje, artimiausią dešimtmetį stiprės ir Lietuvos įmonių investicijos užsienyje. Tokių įmonių, kaip „Vičiūnai“, kuri stato fabriką Ispanijoje ar „Maxima“, perkanti prekybos centrus Lenkijoje ir Ispanijoje vis daugės. Baltijos šalyse išsiplėtusioms lietuviškoms įmonėms iki 2020 m. vietinėje rinkoje taps ankšta, tad jos judės toliau. „Pirmiausia, įmonėms reikėjo užsiauginti raumenis vidaus rinkoje. Dabartinės investicijos rodo, kad tampame rinka, kuri subrendo ir turi potencialo eiti į kitas rinkas. Taigi, didės mūsų investicijos į Baltarusiją, Ukrainą, Rusiją“, – mano “Sorainen” vyresnysis teisininkas Liudas Ramanauskas.
T.Marcinkus taip pat pastebi, kad naujosiose ES šalyse investicijų eksporto tendencija stiprėja. Kapitalo srauto kryptis susijungimų ir įsigijimų sandoriuose jau nėra vien tik iš “Vakarų į Rytus”, bet procesas vyksta ir regiono viduje, ir Vakarų kryptimi.
Lietuviškų įmonių investicijos į užsienio rinkas pasitarnaus visai šaliai, nes lietuviški prekės ženklai didins ir Lietuvos žinomumą. „Reikia džiaugtis, kad lietuviai investuoja užsienyje, o ne verkti, kad kapitalas bėga iš Lietuvos – tai, ką sėkmingai Lietuvos įmonės investuos, sugrįš dividendais į Lietuvą. Dar vienas privalumas – konkurencingumas. Jei įmonė gali konkuruoti Europos rinkoje, vadinasi, ji gali išauginti stiprų prekės ženklą“, – neabejoja L.Skibarka.

Tiesioginių užsienio investicijų projektai

Šalis     2009    2010    2011    2012 I ketv.
Lietuva    35    43    39    10
Latvija    29    23    20    2
Estija    26    27    29    11

Šaltinis: tarptautinė TUI duomenų bazė fdimarkets.com

Investicijos Lietuvoje iki 2020 metų

1. Energetika. Stambiausia užsienio investicija artimiausią dešimtmetį turėtų būti Visagino atominės elektrinės statybai pritrauktos lėšos.
2. Kasyba. Užsienio investuotojai gali įžengti į kasybos pramonę – Kauno rajone dar neeksploatuojami milžiniški anhidritų ištekliai, Lietuvoje gali slypėti ir skalūninių dujų gavybos potencialas.
3. Paslaugų centrai. Tarptautinių kompanijų verslo paslaugų centrai atras ir kitus Lietuvos miestus – kursis Kaune, Klaipėdoje.
4. Trukdžiai. Teks spręsti problemą, kaip pašalinti pagrindinius trukdžius investicijų pritraukimui – sumažinti korupciją, pagreitinti teritorijų planavimo procesus, liberalizuoti Darbo kodeksą.
5. Kaita. Vis sparčiau trauksimės iš pigių kaštų šalių sąrašo, tad kils iššūkis patekti į intelektualios darbo jėgos šalių sąrašą.
6. Švietimo reforma. Siekiant ir toliau pozicionuotis, kaip kvalifikuotos darbo jėgos šalimi, mokymo programas teks priartinti prie darbo rinkos.
7. Žemės ūkis. Į šią sritį ateityje taip pat ateis užsienio investuotojai – vos tik Lietuva leis ir užsieniečiams pirkti žemės ūkio paskirties žemę.
8. Kolegijos. Lietuvoje daugėjant IT priežiūros ir skambučių centrų, sustiprės kolegijų ir profesinių mokyklų vaidmuo. Jų absolventai bus labiausiai pageidaujami tokiose įmonėse.
9. Statistika. Pagal sukauptas TUI pralenksime latvius, bet estų greičiausiai dar nepasivysime.
10. Investicijos užsienyje. Išaugusios iš lietuviškų marškinėlių, didžiosios Lietuvos įmonės ims aktyviau investuoti užsienyje.