"Scanpix" nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius LRT radijui ir vėliau spaudos konferencijoje įvardino pagrindinius Lietuvos užsienio politikos iššūkius, kurie bus galvos skausmas mūsų šalies diplomatams:

1. Pabėgėlių krizė Europoje.

„Švedijos sprendimas uždaryti sieną su Danija, Danijos sprendimas uždaryti su Vokietija primena tam tikrą domino efektą, – teigė ministras. – Dramatizuoti situacijos nereikia, bet pripažįstu, kad tai yra iššūkis. Šengeno zonai 2016 metai bus tikrai didelis išbandymas.“

2. Didžiosios Britanijos ketinimai rengti referendumą dėl pasitraukimo iš ES.

3. Krizė Graikijoje ir visoje euro zonoje.

4. Rusijos agresija prieš Ukrainą.

““Mūsų tikslas – kad iš akiračio nedingtų ir tokie klausimai, kaip Rusijos agresija prieš Ukrainą. Be jokios abejonės, tuos klausimus nagrinėsime. Bus priimti sprendimai dėl sankcijų peržiūros, reikės įvertinti situaciją”, –  tvirtino L.Linkevičius.

5. Energetikos politika.

„Energetikos projektai ir strateginiai projektai irgi lemia šalies savarankiškos raidos vystymąsi. Iš tikrųjų tie įvykiai, kurie praėjusių metų pabaigoje paženklino labai svarbų etapą energetikos nepriklausomybėje, ypač pradėtas elektros jungčių darbas, rodo tik pradžią. Dideli darbai laukia ir ateityje“, – Lietuvos diplomatijos vadovas.

6. Rytų partnerystės politika.

“Apskritai, jei kalbėtume apie Rytų partnerystės šalis, mūsų indėlis ir įdirbis tikrai visų pripažintas. Neketiname sumažinti apsukų. Tais klausimais domėsimės ir ateityje“, – tikino užsienio reikalų ministras.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Lietuva baigia savo atstovavimą Jungtinių Tautų Saugumo taryboje. Ką mūsų šalis sugebėjo nuveikti per dvejus metus ten?

Jungtinių Tautų Saugumo Taryba – vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų organų, užimantis labai svarbią vietą pasaulio saugumo architektūroje. JT Saugumo Tarybą sudaro penkios nuolatinės narės: JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir dešimt nenuolatinių – penkios Azijos ir Afrikos šalys, viena Rytų Europos grupės šalis, dvi Lotynų Amerikos ir Karibų grupės šalys bei dvi Vakarų Europos ir kitų šalių grupės šalys. Kartu su Lietuva 2015 m., nenuolatinėmis narėmis yra Čadas, Čilė, Jordanija, Nigerija, Angola, Malaizija, Naujoji Zelandija, Ispanija ir Venesuela.

1. JT Saugumo Taryba neturi nuolatinio pirmininko – pagal abėcėlės tvarką kiekvieną mėnesį į pirmininko kėdę sėda vis kitos šalies atstovas. Per dvejus narystės metus Lietuva Saugumo Tarybai pirmininkavo dukart – 2014 m. vasarį ir 2015 m. gegužę.

2. Pirmininkavimo Tarybai metu, Lietuva į formalią Saugumo Tarybos darbotvarkę įtraukė padėties Kryme ir Ukrainoje klausimus. 2014 m. Ukrainos klausimas Saugumo Taryboje buvo aptartas 26 kartus, Lietuvos iniciatyva surengti 8 posėdžiai – tai daugiausia Saugumo Tarybos dėmesio sulaukęs klausimas 2014 metais.

Lietuvos parengtas dokumentas įpareigoja valstybes atlikti nepriklausomus ir efektyvius nusikaltimų prieš žurnalistus tyrimus.

3. Lietuva buvo viena iš JT Generalinės Asamblėjos priimtos rezoliucijos dėl Ukrainos teritorinio vientisumo bendraautorių. Šimtui šalių balsavus už šią rezoliuciją ir tik 11 prieš, buvo pasiųsta aiški žinia, kad tarptautinė bendruomenė gerbia Ukrainos nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir suverenitetą. Lietuva nuolat siekė atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus Rusijos okupuotame Kryme.

Ambasadorė R.Murauskaitė

4. Lietuvos nuolatinė atstovė Jungtinėse Tautose ambasadorė Raimonda Murmokaitė 2014-2015 m. pirmininkavo sankcijų Centrinei Afrikos Respublikai (2127), Jemenui (2140) bei Kovos su terorizmu (1267/1989) komitetams.

5. Lietuva, siekdama užtikrinti sankcijų komitetų veiklos skaidrumą, 2014 m. rengė viešus komitetų veiklos pristatymus, kuriuose dalyvauti buvo kviečiamos sankcionuojamų valstybių kaimyninės šalys.

6. Lietuvos iniciatyva Saugumo Taryba pirmą kartą priėmė dokumentą, įtvirtinantį Europos Sąjungos, kaip strateginės Jungtinių Tautų partnerės, statusą. Tai dar labiau sustiprino ES ir JT bendradarbiavimą tarpininkavimo, krizių valdymo, humanitarinėje ir teisės viršenybės srityse.

7. Saugumo Taryba priėmė Lietuvos suderėtą rezoliuciją dėl ES misijos „ALTHEA” Bosnijoje ir Hercegovinoje mandato pratęsimo. Lietuva deryboms dėl rezoliucijos vadovavo kaip Kontaktinės grupės dėl Bosnijos ir Hercegovinos pirmininkė.

8. Tesėdama įsipareigojimą atlikti aktyvų ir atsakingą vaidmenį Saugumo Tarybos veikloje, Lietuva 2014 m. kėlė smurto prieš moteris ir vaikų konfliktuose, atsakomybės už nusikaltimus žmonijai ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, klausimus. Ypatingas dėmesys skirtas konfliktams Sirijoje, Sudane, Pietų Sudane ir Libijoje.

9. Lietuva drauge su kitomis 9  JTST narėmis pasirašė laišką – kreipimąsi dėl žmogaus teisių padėties Šiaurės Korėjoje įtraukimo į Saugumo Tarybos darbotvarkę.

Rezoliucijoje akcentuojama būtinybė apsaugoti nukentėjusiuosius, ypač moteris, vaikus ir kitas pažeidžiamas visuomenės grupes.

10. 2015 m. gegužės 22 d. Saugumo Taryba priėmė Lietuvos pateiktą rezoliuciją dėl šaulių ginklų ir lengvosios ginkluotės, kurios pagrindinis akcentas – neteisėtos prekybos šiais ginklais poveikis žmonėms. Rezoliucijoje akcentuojama būtinybė apsaugoti nukentėjusiuosius, ypač moteris, vaikus ir kitas pažeidžiamas visuomenės grupes bei ypatingas dėmesys skiriamas kovai su ginklų patekimu į teroristų, ginkluotų grupių ir nusikalstamų struktūrų rankas.

11. 2015 m. gegužės 27 d. Saugumo Taryba vienbalsiai priėmė Lietuvos pateiktą rezoliuciją dėl žurnalistų apsaugos konfliktų zonose, kurios vienas pagrindinių tikslų – sutelkti pasaulio bendruomenės pastangas užtikrinant žurnalistų ir kitų žiniasklaidos atstovų saugumą. Lietuvos parengtas dokumentas įpareigoja valstybes atlikti nepriklausomus ir efektyvius nusikaltimų prieš žurnalistus tyrimus, kovoti su nebaudžiamumu, o valstybės raginamos dėti visas pastangas, kad būtų užkirstas kelias tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimams.

Pirmą kartą Saugumo Tarybos istorijoje šiuo klausimu diskutavo Vidaus reikalų ministrai.

12. Lietuva taip pat surengė Ministrų lygio susitikimą, skirtą JT Saugumo Tarybos rezoliucijos dėl užsienio teroristų kovotojų (Foreign Terrorist Fighters) praktinio įgyvendinimo iššūkiams aptarti. Pirmą kartą Saugumo Tarybos istorijoje šiuo klausimu diskutavo Vidaus reikalų ministrai. Susitikimo metu priimtas Saugumo Tarybos pirmininko pareiškimas dėl užsienio teroristų kovotojų, kuriame šalys raginamos imtis visų būtiniausių priemonių, įskaitant nacionalinių teisės aktų pritaikymą, sienų apsaugos didinimą, geresnį tarptautinį koordinavimąsi bei informacijos kaitą, siekiant stabdyti užsienio teroristų kovotojų srautus į konfliktų zonas.

13. 2015 m. Lietuva JT Saugumo Taryboje toliau kėlė smurto prieš moteris ir vaikų konfliktuose, atsakomybės už nusikaltimus žmonijai ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, klausimus, ypatingą dėmesį skirdama Ukrainai, konfliktams Artimuosiuose Rytuose, Sirijoje, Jemene, Libijoje.

Daugiau informacijos čia

BFL

Valdymas. Kai aukštuose valstybės postuose atsiduria kelis karjeros laiptus peršokę vadybos pradinukai ar provincijos klerkai, geriausiu atveju būna juokinga, bet dažniausiai – žalinga visai valstybei.

Taip ir nesužinosime, ar Nerijus Meilutis būtų buvęs geras valstybės generalinis prokuroras, – Seimas Prezidentės pasiūlytą kandidatūrą praėjusią savaitę išbrokavo, o pats buvęs kandidatas pareiškė antrą kartą į tą pačią upę nebrisiąs, net jei Dalia Grybauskaitė tokį siūlymą pakartotų.

Tad tegalima dedukcijos būdu bandyti atsakyti į šį klausimą. 41 metų kaunietis N.Meilutis teisės mokslus baigė tuometėje Policijos akademijoje, bakalauro – toje pačioje ~alma mater~, jau persivadinusioje Teisės akademija (dabar tai Mykolo Romerio universitetas). Pagal šiuos faktus galima daryti prielaidą, kad N.Meilutis pasirinko studijas toje teisininkų kalvėje, į kurią įstoti buvo lengviau. Bet baigęs studijas jis sėkmingai kopė karjeros laiptais: STT Kauno skyriuje nuo agento-inspektoriaus pakilo iki vyr. tardytojo ir vyr. specialisto, paskui tapo Kauno miesto apylinkės teismo teisėju, iš kur pakilo iki Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininko, o po metų, 2011-aisiais, buvo paskirtas visos Kauno apygardos teismo pirmininku. Tai didžiausia plotu ir gyventojų skaičiumi apygarda, joje gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų, veikia trylika apylinkės teismų.

Verta priminti, kad N.Meilučiui teko imtis vadovauti skandalų krečiamam teismui: jo pirmtakas Albertas Milinis turėjo pasitraukti po Prezidentės pareikšto nepasitikėjimo, mat teismo pirmininkas nuslėpė vykstant tyrimą dėl galbūt klastotų teismo nutarčių, prieš tai teismo darbą trikdė Neringos Venckienės violetinė epopėja. N.Meilutis sugebėjo teismo darbą grąžinti į deramą vagą.

Vis dėlto teisininko karjeros hierarchijoje nuo apygardos teismo pirmininko iki valstybės generalinio prokuroro dar yra laiptelių, kuriuos D.Grybauskaitės valia N.Meilutis, jei būtų tapęs generaliniu prokuroru, būtų peršokęs. Iki nacionalinio lygmens posto pakilęs jis nebuvo ir net pretenduodamas į regiono teismo vadovus nelyderiavo (anuomet Prezidentė pasirinko jį, nors pretendentų į teisėjus atrankos komisijos atrankoje pagal surinktus balus jis buvo antras). Negarsėjo jis ir įspūdingų bylų išnarpliojimu, atvirkščiai – buvo sulaukęs kritikos, kai jo priimtas verdiktas su bankrutuojančiu Ūkio banku susijusioje byloje buvo labai naudingas su nusikalstamu pasauliu siejamai bendrovei.

Ne visai skaidrus buvo ir jo kandidatavimas į generalinius prokurorus: sakyta, kad jo kandidatūrą rekomenduoja prokurorų profsąjunga, bet, kaip vėliau paaiškėjo, tai tebuvo vienasmenė jos pirmininko, N.Meilučio draugo, rekomendacija.

Nepaisant šių neigiamų aspektų, vis dėlto kolegos jį vertina kaip kompetentingą teisininką, gabų vadovą, žmogų su stuburu. Niekas nė neabejojo, kad jis būtų buvęs geresnis generalinis prokuroras už savo pirmtaką. Na, gal ir nedidelis komplimentas, bet jau vien todėl, kad blogesniam sunku būti.

Jau skiriant į šį postą Darių Valį retas kas abejojo, kad jo paskyrimas buvo klaida. Prezidentė generalinio prokuroro keturis mėnesius karštligiškai ieškojo būtinai provincijoje, kad jis nepriklausytų jokiam „klanui“, kol pagaliau buvo rastas savanoris. Tuomet 38-erių gimtojoje Akmenėje triūsusio D.Valio karjera nebuvo įspūdinga: jis dirbo tardytoju Akmenės rajono policijos komisariate, paskui Akmenės rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, devynerius metus jai vadovavo, bet pavaldinių teturėjo tris kolegas. Jokių ypatingų nuopelnų, jokių išskirtinių bylų. Tuometis premjeras konservatorius Andrius Kubilius net viešai pareiškė, kad labai sunku prisiimti atsakomybę už paskyrimus, kai apie kandidatą nesi nė girdėjęs, o, pasak kai kurių jo partijos kolegų, frakcijoje net agitavo nebalsuoti už D.Valį, nes Prezidentės favoritas – akivaizdžiai bejėgis.

Nuogąstavimai, ar D.Valys tinkamas tokioms atsakingoms pareigoms, išsipildė su kaupu: tiek skandalų dėl kompetencijos, vadovaujamo darbo patirties stokos ir asmeninių savybių prokuratūroje lig tol nėra buvę.

Tad N.Meilutis buvo nepalyginti tinkamesnis kandidatas nei ligšiolinis generalinis prokuroras, nors akivaizdu, kad tarp Temidės pašauktųjų elito yra kur kas autoritetingesnių pavardžių.

Ne tik į šį – ir į daugelį kitų aukštų Lietuvos valdžios postų, lemiančių visos valstybės sėkmę ir jos žmonių gerovę, vis rečiau siūlomi tų sričių autoritetai, jau pelnę visuomenės pasitikėjimą. Jiems nesiūloma ar jie nenori sėstis ant karštų kėdžių? Jei nenori – ar kad Lietuvoje valdžios žmogui iš karto klijuojama savanaudžio ir neišmanėlio etiketė? Ar kad pasibaigus kadencijai su tokia neigiama renomė žmogus ne tik nesusigrąžina ankstesnės darbo vietos, bet ir sunkiai randa naują? Ar kad skambios pareigos yra gana kukliai apmokamos? Ar kad nenori patekti į tokią skyrimo procedūrą kaip N.Meilutis, kai pretendentas tampa politinių sąskaitų suvedinėjimo auka?

O jei korifėjams nesiūlomi postai – ar kad skiriantysis turėtų kišeninį vadovą: mažiau kompetentingą, bet iš dėkingumo už avansu dovanotą postą paklusnesnį ir nuolankesnį?

Analizuojant pastarųjų kelerių metų paskyrimus daugeliu atvejų tai ne tiek klausimai, kiek tezės. Padariniai, kai valstybę valdo vadybos pradinukai ar provincijos klerkai, apgailėtini. O turintys potencialo savo srities profesionalai politikų išbrokuojami.

Kad ir grįžtant prie N.Meilučio – jo kompetenciją ir reputaciją teigiamai vertino kolegos, Seimo nariai dievažijosi už jį balsuosią, bet balsuojant slaptai gal kažkokie žmogeliukai už parlamentarus nubalsavo?

Ironiška, kad tą pačią savaitę Seime vykę balsavimai dėl dar dviejų postų turėtojų –  Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Lygių galimybių kontrolieriaus – klostėsi diametraliai priešingai. Stebėtinas Seimo dviveidiškumas: priešingai nei N.Meilučio atžvilgiu, Seimo nariai negailėjo pretendentėms kritikos, bet balsavo „už“.

Gražinos Ramanauskaitės-Tiumenevienės kandidatūra į žurnalistų etikos inspektorius atitiko pavyzdį, kai pelei patikima saugoti sūrį. „Respublika“, kurios leidinių grupės įmonėje ELTA dirbo žurnalistų prievaizde tapusi moteris, už nuolatinius etikos pažeidimus net buvo pripažinta etikos nesilaikančia žiniasklaidos priemone. Ar užteks G.Ramanauskaitei-Tiumenevienei stuburo, jei reikės spręsti skundus dėl buvusių darbdavių? Ne itin įspūdinga ir pačios G.Ramanauskaitės-Tiumenevienės ligšiolinė karjera: baigusi lietuvių filologiją ji beveik dešimt metų dirbo ELTOJE sekretore (oficialiai – referente personalui), o paskui staiga 2007 m. tapo generaline direktore. Bet žinant šios žiniasklaidos grupės hierarchinę valdymo schemą tai buvo administracinis, o ne strateginis postas. Kandidatūros silpnumą bandyta paaiškinti tuo, kad į taip mažai atlyginamą darbą niekas nesutikęs eiti. Atlygis tikrai nėra didelis, bet vis dėlto vos ne dvigubai didesnis nei šalies vidurkis.

O Seimo pirmininkės pateiktoji jos pačios buvusi patarėja Agnetė Lobačevskytė, pastaruosius aštuonis mėnesius dirbusi kultūros viceministre tautinių mažumų, archyvų ir informacinės visuomenės klausimais, parlamentarų vertinimu, nelabai tinka į lygių galimybių kontrolieriaus postą, kur didžiausia – užsitarnauto autoriteto galia. Nors, kaip juokaujama, jaunystė – lengviausiai ištaisoma vadovo yda, A.Lobačevskytei, vos prieš šešerius metus įgijusiai teisės bakalauro, o prieš ketverius – magistro laipsnį, vos apšilusiai kojas valstybės institucijose, anot parlamentarų, iki tokio posto dar toloka.

Kritikavo seimūnai tokį akivaizdžiai politinį „darbiečių“ kadrų parinkimą, bet jam pritarė, nors jau buvo atmetę dvi kur kas tinkamesnes kandidates – teisės ekspertę prof. Lyrą Jakulevičienę ir advokatę Dianą Gumbrevičiūtę-Kuzminskienę.

O paskui tyčiojosi iš A.Lobačevskytės: lygindami ją su atmestomis kandidatūromis, klausė, kokių mokslo darbų lygių teisių srityje yra parašiusi, ką šioje srityje nuveikusi. Atsakymas buvo iš anksto aiškus – nulį.

Bet nuliai parlamentarams tinka, nes nuliais lengviau manipuliuoti. Parlamentarai tyčiojasi iš valstybės, kai balsuodami už kandidatūras ne vertina kompetenciją, gebėjimus, reputaciją, tinkamumą atlikti pareigas, į kurias siūlomas asmuo, bet suvedinėja sąskaitas su kandidatūrų teikėjais. Ar po tokių patyčių Seime daug tikrai kompetentingų savo srities specialistų ir valstybės sąrangą suvokiančių žmonių norės mesti savo darbą dėl darbo valstybei, kurį gaus tik tuo atveju, jei Seimas tuo metu nenorės kam atkeršyti istorijose, su kuriomis pretendentas neturi nieko bendra?

Norėtųsi palinkėti dviem naujoms valstybės institucijų vadovėms sėkmės, bet objektyvių priežasčių tam tikrai nedaug. O pavyzdžių, kas nutinka su institucijomis, kai kengūros principu į jas užkeliamas jų nepriaugęs, o kai kuriais atvejais – ir nepajėgus niekad priaugti asmuo, nesuvokiantis valstybės sąrangos ir tarnystės valstybei misijos, – daugybė. Kad ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovė Daiva Vaišnienė. Ji rimtu veidu aiškina, kad jei lenkas gyvena anapus Lietuvos sienos, tai pagal lietuvių kalbos taisykles jo žmona, Lietuvos pilietė, gali būti Mickiewicz, o jei tas pats Mickiewicz bus gimęs už penkių metrų šiapus Lietuvos sienos, visa jo šeima jau amžiams bus Mickevičiai, mat taip turi būti pagal kažkokius senus biurokratinius potvarkius. Akivaizdu, valstybinė komisija sergsti ne lietuvių kalbą, ne sveiką protą, ne valstybės ir jos piliečių interesus, o tik biurokratinį absurdą. O mokesčių mokėtojai už tai šiemet komisijos išlaikymui sumokės 783,4 tūkst. eurų.

Ar kas dar prisimena laikus, kai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimai būdavę įvykis? Kai komisijos vadovais imti skirti autoriteto bagažo neturintys asmenys, prasidėjo dažna jų kaita, o neretai komisijai pirmininkaudavo laikinas vadovas, ji tapo bedantė, išnyko iš valstybės gyvenimo, kaip efektyvus skaidrumo garantas.

Net ir tikrai gero potencialo vadovui, įšokusiam į dar nepriaugtą postą, reikia laiko iki jo priaugti. O tokio nepriaugusio vadovo vadovaujama institucija taip pat stabteli. Štai paprasta palyginti: policija su generaliniu komisaru Sauliumi Skverneliu ir su Linu Pernavu priešaky. Po aktyvių reformų, iniciatyvų laikotarpio – šioks toks štilis. Net vidaus reikalų ministras S.Skvernelis yra pripažinęs, kad L.Pernavas – geras, bet po kokių metų su trupučiu būtų buvęs „ypatingai stiprus kandidatas“.

Visi šią kėdę jau matavo policijos generalinio policijos komisaro pavaduotojui Renatui Požėlai ar bent Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininkui Donatui Malaškevičiui, bet iš trijų ministro pasiūlytų kandidatų Vyriausybė pasirinko ir Prezidentei teikė mažiausiai patyrusį. 38-erių L.Pernavas lig tol buvo pasižymėjęs itin geru darbu, bet tik gimtajame Ignalinos rajone ir Utenos apskrityje. Dvidešimties metų patirtį vidaus reikalų sistemoje turintis teisininkas karjerą pradėjo nuo žemiausios grandies – eilinio Ignalinos policininko ir per trylika metų laiptelis po laiptelio užkopė iki Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko. Tuometis policijos generalinis komisaras S.Skvernelis itin vertino L.Pernavą už efektyvias policijos reformas Utenos apskrityje, tad matydamas perspektyvas pernai vasarį jį paskyrė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku, o po aštuonių mėnesių pasiūlė vienu iš trijų pretendentų vadovauti visos šalies policijai.
S.Skvernelio nuomone, ir teritorinių padalinių vadovai turi turėti karjeros perspektyvą. Nors jie ir menkiau pažįsta valdžios koridorius, bet to galima išmokti. Be to, „departamentas dažnai atitrūksta nuo žemės“, tad, pasak buvusio policijos generalinio komisaro, vadovas iš regiono, susidūręs ne su biurokratine, o su realia situacija, turi pranašumų.

Ministras teisus: žmogus iš provincijos, jei jis priaugęs iki posto, gali būti vertesnis už sostinės biurokratą, dažnai tik ir temačiusį valdiškos įstaigos koridorius. Telieka apgailestauti, kad, pavyzdžiui, socialdemokratai taip ir nesugebėjo įkalbėti savo ryškiausio ir sėkmingiausio partiečio Druskininkų mero Ričardo Malinausko stoti prie partijos ir Vyriausybės vairo.

Tačiau kai valstybės valdymo imasi regioninio kalibro neperaugę ar ir iki jo nepriaugę veikėjai, geriausiu atveju būna juokinga, bet dažniausiai – labai liūdna ir žalinga visos valstybės mastu.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro postą, vieną svarbiausių ir sunkiausių Vyriausybėje, šią kadenciją gavusi Marijampolės kolegijos lektorė Algimanta Pabedinskienė iš pradžių linksmino neadekvačiais tokiam postui nusišnekėjimais. Politikos debiutantė leidosi apsodinama keistais kadrais. Pavyzdžiui, į viceministrus jai įsodino tokį Aivarą Tušą. Mechanikos inžinierius, kurio oficialioje biografijoje žiojėjo net penkerių metų skylės, nurodė iki karjeros šuolio Didžiojoje Britanijoje direktoriavęs įmonėje „Ader United Ltd“, kuri užsiėmė paslaugomis privatiems namų ūkiams. Tik įmonė, ~companycheck.co.uk~ duomenimis, turėjo nulį svarų banke, nulį įsipareigojimų ir nulį svarų turto. Bet A.Tušo kompetencijai buvo patikėti ES struktūrinės paramos milijardai ir darbo rinka. Visa laimė, kad jo politinė karjera buvo trumpa.

Ministrė iš Marijampolės kolegijos neturėjo jokios patirties – nei politinės, nei jai patikėtos srities, nei vadovaujamo darbo. Net savo Darbo partijoje ji buvo niekam nežinoma eilinė narė.

Tad politikos ir vadovaujamo darbo debiutantė, kengūros šuoliais atšokdinta į valstybės mastu itin svarbų postą, jame ėmėsi pradžiamokslio. A.Pabedinskienė buvo uoli mokinė. Kai jai, kaip Vyriausybės narei, teko atstovauti Lietuvai, kada šalis pirmininkavo ES Tarybai, ministrė, neišmanydama savo srities, o dar ir nemokėdama kalbėti angliškai (ir kaip ji išlaikė D.Grybauskaitės testą?), energingai puldavo klausti ją apspitusių ministerijos darbuotojų, kaip atsakyti į užduotus klausimus. Per keletą metų poste ministrė šiek tiek prakuto. Tačiau ar iš tiesų mūsų valstybė turi tiek pinigų ir laiko, kad šiame konkurenciniame regiono valstybių greičio ruože ministrais skirtų asmenis, kurie pirma gauna postą, o paskui mokosi elementarių dalykų, reikalingų šioms pareigoms atlikti?

Ką gali nuveikti pareigas atitinkančios kvalifikacijos ministras, palyginti su „kengūriniu“, galima matyti iš Aplinkos ministerijos pavyzdžio. Valentinas Mazuronis per keletą mėnesių išjudino metų metais vilkintų problemų sprendimą. O ar daug girdėjote apie jau beveik metus šiame poste dirbantį „tvarkietį“ Kęstutį Trečioką?

Telšių rajono savivaldybės politinis veikėjas tik sulaukęs 56-erių pradėjo karjerą sostinėje: užpernai tapo ūkio viceministru, o nuo pernai liepos – aplinkos ministru. Bet K.Trečioko pavardė labiausiai buvo girdima, kai tuometis Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius buvo linksniuojamas specialiųjų tarnybų tiriamuose skandaluose.

Naujausia Vyriausybės narė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, nors antra kadencija Seime, tačiau sunkiai dera prie modernios valstybės švietimo ir mokslo vyriausiajam strategui keliamų reikalavimų. Pagal jos karjeros žingsnelius vadovaujant Žemaitijos mokykloms, taip pat jos buvusių kolegų atsiliepimus galima spręsti, kad energinga pedagogė tikrai buvusi savo vietoje, vadovaudama gimtojo Skuodo rajono Trumplaukės, Gėsalų, Mosėdžio ar Skuodo mokykloms. Tačiau iš Europos valstybių švietimo ir mokslo ministrų, į kuriuos paprastai skiriami universitetų rektoriai ar kiti žmonės iš švietimo elito, patyrę ne vienos Vyriausybės nariai, konteksto A.Pitrėnienė, švelniai tariant, iškrinta.

Kartais ambicijos užimti aukštesnes, nei natūraliai esi užaugęs, pareigas žmogų padaro tragikomišką, o jei pareigos – valstybinės reikšmės, tai dar ir kenkia valstybei. Štai apie Loretą Graužinienę, iki atėjimo į politiką – ilgametę buhalterę, finansininkę, auditorę, kaip apie Seimo Audito komiteto pirmininkę, su ja susidūrę žmonės atsiliepdavo labai palankiai. Tačiau kokia gėda valstybei buvo jos debiutas Seimo pirmininko kėdėje! Juokingi strykčiojimai bandant vaizduoti svarbią personą, nusišnekėjimai… Kai žmogus atitinka pareigas, tokių absurdiškų situacijų nebūna. Juk mažai kam kilo noras šaipytis (nes ir nebuvo tam pagrindo), kai Seimo pirmininke tapo Irena Degutienė.

Politikų sluoksnio seklumas vis labiau tampa valstybės pažangos stabdžiu. Bet ir politikų skiriamų pareigūnų kokybė menksta. Nepriklausomybės pradžioje buvo galima teisintis: kur rasti patyrusių, valstybiškai mąstančių žmonių. Bet dabar, po ketvirčio amžiaus, jų jau turėtų būti subrendę.

Tiesa, yra sėkmės pavyzdžių. Neabejotinai kur kas sėkmingesnis bus Prezidentės „antrasis dublis“ skiriant Valstybės saugumo departamento vadovą: prieš porą mėnesių šių pareigų ėmęsis 47-erių Darius Jauniškis – įspūdingos biografijos ir nepriekaištingos reputacijos. 1991 m. sausio 13-ąją savanoriškai prisidėjęs prie parlamento apsaugos, jis Lietuvos kariuomenėje – jau per du dešimtmečius. Nuo 2008 m. vadovauja savo kurtoms Specialiųjų operacijų pajėgoms, vadinamoms kariuomenės smegenimis. Yra dalyvavęs trijose karinėse misijose Afganistane, taip pat išmano slaptąją veiklą, turi žvalgybos informacijos rinkimo patirties. D.Jauniškis sau išsikėlė ir kitokius nei pirmtakas tikslus: sakė, kad stebėti situaciją būtina, bet to maža – reikia ją užkardyti, ir VSD čia turi imtis lyderio vaidmens.

Verta priminti, kad jo pirmtakas Gediminas Grina, imdamasis šių pareigų, taip įvardijo savo tikslus: „VSD turėtų vykdyti valstybės vadovų ir institucijų pavedimus.“ Ne ką jis paaugo per penkerius kadencijos metus.

Formaliai žiūrint G.Grinos biografija irgi rodė neblogą pasirengimą skiriamam postui. Tuomet 45-erių Anykščiuose gimęs, fiziko išsilavinimą turintis G.Grina turėjo daugiau nei dvidešimties metų patirtį krašto apsaugos ir valstybės saugumo sistemoje, nuosekliai čia kopė karjeros laipteliais. 2001–2004 m. jis buvo gynybos atašė ambasadoje JAV ir Kanadoje. Grįžęs tapo Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento, kurio misija – karinė žvalgyba, gynybos atašė ir Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus viršininku, minėto departamento direktoriaus pavaduotoju žvalgybai. Tad pasirinkti jį į vyriausiojo valstybės saugumiečio postą, nors irgi peržengiant vieną kitą karjeros pakopą, atrodė gana logiška. Bet tik kol kandidatas prisistatė viešai.

Nors D.Grybauskaitė niekada neprisipažįsta klydusi, mat sakosi sprendimus priimanti pagal tuo metu turimą informaciją, akivaizdu, kad kadrų politika – švelniai tariant, ne stiprioji jos pusė. Ji ir pati ne kartą kritikavo savo pačios paskirtų valstybės pareigūnų vadovaujamas institucijas, tačiau, stebėtina, neištaškė jos vadovų taip, kaip atėjusi padarė su savo pirmtako paskirtaisiais, sutrikdydama sistemą, kuri sutvarkyta taip, kad siekiant išvengti politinės įtakos neturėtų sutapti skiriančiųjų ir skiriamųjų į aukštus valstybės postus kadencijos. Per visą antrąją Valdo Adamkaus kadenciją turbūt nepasikeitė tiek pareigūnų, kiek per kelis D.Grybauskaitės prezidentavimo mėnesius.

Reikia pripažinti, kad užsistovėjusio vandens buvo nemažai, bet akivaizdu, jog tai, ką Prezidentė vadino rotacija, labiau priminė kadrų valymą. „Išvėdinti“ sistemą nėra blogai, bet Prezidentės kadrų politikos prioritetas buvo pakeisti vadovą, o kuo – antrinis dalykas. Po kelis mėnesius ieškota nesisteminių vyriausiojo saugumiečio, generalinio prokuroro, o kai kurie teismai su laikinaisiais vadovais dirbo arti dvejų metų.

Kur kas operatyviau D.Grybauskaitei sekėsi versti iš postų. Pavyzdžiui, papolitikavusį ne pagal Prezidentę tuometį ambasadorių Mečį Laurinkų liepta atšaukti per 24 valandas.

D.Grybauskaitės kadrų pasirinkimo kriterijai – kad būtų mažai susiję su sistema, kuriai vadovaus, geriau ne iš Vilniaus, anot jos, „gal ne tokie šaunūs, bet bent jau nevagia“, „jaunesni, ne taip susiję su ankstesne sovietine sistema“. O kitų nepastebėtas (nes gal ir nebuvo už ką) Prezidentės iš provincijos gūdumos ištrauktas į aukščiausius postus sostinėje, tikėtina, jaus jai dėkingumą ir paklusnumą, bus kišeninis Prezidentės pareigūnas.

Žinoma, pirmą kadenciją, vos sugrįžusi iš Briuselio, buvusi eurokomisarė neturėjo sukaupusi kadrų rezervo į prezidento skiriamus postus. Tai, beje, lietuviškas politikos išskirtinumas: senos demokratijos šalyse valstybės vadovais tampa stambių partijų su dideliu žmogiškuoju kapitalu lyderiai, o Lietuvoje per ketvirtį amžiaus vos šešerius su trupučiu metų prezidentavo partijų iškelti prezidentai. Tačiau perrinkta prezidente, kai jos pačios paskirti vadovai baiginėjo savo kadenciją, D.Grybauskaitė jau galėjo turėti pakankamą gerų vadovų rezervą.

Beje, keista, kad ji leido užbaigti kadenciją net savo pačios kritikuojamiems prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento vadovams. Kadencijos pabaigos nesulaukė tik Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas Žydrūnas Plytnikas, bet ne Prezidentės dėka: garsėjęs pedantiškais reikalavimais laikytis biurokratinių reikalavimų raidės, kartais per tai net neįžvelgdamas protingumo kriterijaus, pats supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Beje, reikalavimų kartelę jis kėlė kitiems, bet ne sau: iki šio posto sugebėjo be konkurso užimti atsakingas pareigas, laimėti konkursą, nors neatitiko konkurso reikalavimų – deramai nemokėjo užsienio kalbos, neturėjo pakankamai stažo vadovaujamame poste.

Stebina ir tai, kad Prezidentė nė vieno savo paskirto vadovo nepaliko antrai kadencijai. Aiškinti to rotacijos privalumais neišeina, nes juk ir pati D.Grybauskaitė stojo į kovą dėl antros kadencijos, mat, anos jos pačios, likę nebaigtų darbų. Vieni gal patys nenorėjo, bet, kaip rodo ankstesnių vadovų tolesnės biografijos, dažnai aukštos kvalifikacijos specialistai pasibaigus kadencijai lieka gatvėje ieškotis darbo, net jei buvo pakankamai gerai vertinama jų ligšiolinė tarnystė valstybei.

Štai buvusiai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkei Dianai Korsakaitei teko tenkintis Seimo nario Kęstučio Daukšio patarėjos pareigomis.

O Vytautas Grigaravičius, vienas ryškiausių buvusių policijos generalinių komisarų (2001–2008 m.), iš šio posto atsistatydinęs ne dėl savo darbo broko, bet prisiėmęs politinę atsakomybę, kai girtas Skuodo policininkas automobiliu užmušė tris vaikus,  dabar tiesiogiai išrinktas Alytaus meru, pasakoja, kad jam po atsistatydinimo niekas nesiūlė jokių pareigų valstybės institucijose: „Atrodo, esi niekam nereikalingas, išeini į gatvę. Nors tiek metų esi pakankamai gerai parengtas valstybės tarnautojas, kartu esi niekas.“

Tiesa, tuometis premjeras Gediminas Kirkilas per kitą asmenį buvo perdavęs, kad siūlys patarėjo pareigas. Bet V.Grigaravičius pasakęs, kad nesutiktų, tad to siūlymo ir nesulaukęs. „Sulaukiau tik politikų kvietimų ateiti į vieną ar kitą partiją ir pažadą gauti kokį postą partijai laimėjus rinkimus. Bet man tai nepriimtina“, – sako V.Grigaravičius.

Antra vertus, jis prisipažįsta, kad gal ir nebūtų ėmęsis valstybės tarnybos: „Jau buvau ten, parodžiau, ką galiu, išsisėmiau. Reikia naujų žmonių su naujomis idėjomis. Tos pareigos labai alina visais atžvilgiais, ne tik fiziškai. Tai nėra, kaip kitiems atrodo, tik garbingos pareigos – ten reikia labai daug dirbti, priimti sprendimus. Tai žinantys ir save gerbiantys žmonės labai atsakingai vertina tokius siūlymus ir ne visi sutinka. Atsisako tikrai ne dėl to, kad netenkintų alga, – dėl atsakomybės. Nežinai, kaip pavyks naujame poste: gal žmogus kompetentingas viename lygmenyje, viename darbe, o ten gali pasijusti ne savo vietoje.“

Buvęs policijos generalinis komisaras pasakoja, kad tiesioginis darbas – kontroliuoti, organizuoti – aiškus, bet sąlytis su politikais sudėtingesnis: prasideda simpatijos ir antipatijos, vertinimai ne visiškai įsigilinus į problemas ar netiksliai žinant įstatymus. Tad jei žmogus rimtai mąsto apie darbą, gavęs pasiūlymą į aukštą valstybės postą labai pasveria galimybes ir dažnai lieka prie ligšiolinių pareigų, nes mato, kad perėjus į naujas gali būti labai daug problemų. Kad ir toks pavyzdys: per 25-erius nepriklausomybės metus vienintelis prokuroras, kuris išbuvo visą kadenciją, yra D.Valys. Kiti buvo pakeisti. Tai irgi kažką sako. Ir tokių pavyzdžių daugybė.

Žinoma, kartą postą gavę, bet pasitikėjimo nepateisinę asmenys neturėtų tapti amžinaisiais valdininkais. Bet jei norime ugdytis aukšto profesionalumo valstybės vadovaujantį personalą, būtų išmintinga panaudoti baigusių kadenciją gerų vadovų patirtį. O toks požiūris paskatintų ir kitus gabius žmones sutikti kandidatuoti į tokius postus, nesibaiminant, kad po kelerių metų jiems bus pamojuota atsisveikinant be tolesnės karjeros perspektyvų.

Be abejo, nesame Japonija, kur visa galimos karjeros hierarchija sudėstyta į griežtas schemas. Vis dėlto aukštuose valstybės postuose gausėjant „kengūrų“, dirbtiniu būdu užšokdintų į aukštus postus, vertėtų susimąstyti, ką tai reiškia valstybei. Maža, kad politinis sluoksnis vis silpnėja ir keliolika tūkstančių narių turinčios partijos neranda dviejų trijų žmonių, tinkamų į ministrus, bet net į valstybės institucijų vadovus dažnas autoritetingas žmogus nenori eiti. Kam: kad prarastum turimą garbingą darbą, kad būtum politikų bandomas tampyti už virvelių, o visuomenės apšauktas vagimi, nes visi valdžioje – vagys, galų gale kad būtum išmestas į gatvę? O dažnam ir nesiūloma, nes politikams geriau manipuliuoti menkiau savarankišku žmogumi.

Tad ir valdo Lietuvą vidutiniokai ar vadovai pradinukai. O jei žmogus nepasiekė asmeninės sėkmės savo pasirinktame gyvenimo kelyje – negali atvesti į ją ir kitų. Ar tikrai mus tai tenkina?

Aušra Lėka

Ekspertai pataria: reikia žinoti, ko ieškoma

„Gero darbo prielaida – kai žmogaus turima patirtis, jo gebėjimai, žinios atitinka tai pareigybei keliamus reikalavimus“, – pagrindinę sėkmės prielaidą apibrėžia Organizacijų vystymo centro, padedančio verslo ir kitoms institucijoms ugdyti žmogiškąjį potencialą, partnerė Almanta Jakštaitė-Vinkuvienė.

Ekspertės manymu, nesvarbu, ar toks žmogus iš sostinės ar iš provincijos, dirba toje institucijoje ar ateina iš, pavyzdžiui, akademinio sluoksnio, – svarbiausia, kad jis atitiktų reikalavimus, reikalingus sėkmingam darbui einant tas pareigas. Bet čia ir problema: kad žinotum, ar asmuo atitiks reikalavimus, reikia labai aiškiai suformuluoti, kokių privalumų komplektas lemtų sėkmingą darbą viename ar kitame poste. Tada visiems su tuo susijusiems asmenims būtų aiškus ratas žmonių, tarp kurių reikia žvalgytis kandidatūrų. O dabar į aukštus valdžios postus, turinčius didelį poveikį valstybės sėkmei, ieškoma žmogaus, iki galo neapsisprendus, kas einant tas pareigas lemia sėkmingą darbą, tad vadovaujamasi simpatijų ir antipatijų principu.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vitalis Nakrošis atkreipia dėmesį, kad vadovų pareigybės valstybės institucijose skiriasi: valstybės politikui (pavyzdžiui, ministrui) svarbus politinis lojalumas, valstybės tarnautojui (pavyzdžiui, įstaigos prie ministerijos vadovui) – karjeros tęstinumo, o valstybės pareigūnai (Seimo, prezidento skiriami vadovai) yra kažkur per vidurį: čia reikia derinti politinį pasitikėjimą ir karjeros nuopelnus, kartais tai sutampa, o kartais ne. Kandidatų pasirinkimas, pasak eksperto, priklauso ir nuo to, kokių tikslų siekiama skiriant vieną ar kitą asmenį. Jeigu manoma, kad sistema ar institucija veikia neefektyviai ir reikia „šviežio kraujo“, gali būti pagrįsta skirti asmenį iš šalies, iš kitos sistemos, pavyzdžiui, teisėją skirti generaliniu prokuroru.

Tačiau, kaip atkreipia dėmesį V.Nakrošis, Lietuvoje apskritai daugėja vadovų, einančių pareigas laikinai, ir tai didžiulė problema. 2014 m., kai vyko Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovų rotacija, tik 34 proc. visų vadovų buvo nuolatiniai. „Sukūrėme kadencijas minėtiems vadovams, bet nesukūrėme vadovų tarnybos. Be to, 2012 m. sugriežtinus vadovų atranką į valstybės tarnybą kai kurie kandidatai (galbūt partijų ir ministrų palaikomi) negalėjo jų visiškai atitikti ir todėl galbūt buvo delsiama skelbti konkursus eiti nuolatines pareigas, nors turėtų būti nuostata, per kokį trumpiausią laiką turi būti skelbiamas konkursas. O tai, kad Generalinė prokuratūra bus be nuolatinio vadovo neapibrėžtą laiką, nėra sveika šiai sistemai – pavaduotojas juk neturi mandato pokyčiams“, – vertina V.Nakrošis.

Kitose Baltijos šalyse aukščiausių institucijų kadrų skyrimo tvarka yra pastebimai kitokia. Tai lemia ne vien čia susiformavusi politinė kultūra, bet ir politinės sistemos sąranga. Jau pirmaisiais pokomunistinės raidos metais pastebėta, kad politinės konkurencijos tiek Estijoje, tiek Latvijoje yra mažiau ir ji daugiausia susijusi su konfliktais tarp estiško ir latviško politinio elito bei rusakalbių palaikomų politinių partijų. Tokia padėtis lėmė, kad politinis elitas šiose šalyse yra labiau susitelkęs, sutariantis ir vieningesnis, o jo bendras tikslas, ypač Latvijoje, ilgą laiką buvo ir vis dar yra neprileisti prie valdžios ir reikšmingų postų rusakalbės visuomenės dalies.

Be to, Estija ir Latvija – parlamentinės respublikos, todėl ir kovų tarp prezidentų ir parlamentarų (kurie čia ir renka prezidentą) būna kur kas mažiau.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais atlikti Baltijos šalių politinio elito tyrimai ir apklausos parodė, kad Estijoje ir Latvijoje kur kas dažnesnis neformalus bendravimas tarp institucijų: nuolatiniai neoficialūs kontaktai šiose šalyse vaidina itin svarbų vaidmenį priimant sprendimus. Latvijoje ir Estijoje, kitaip nei Lietuvoje, perskyra tarp biurokratijos ir politikos yra kur kas mažesnė, todėl dėl vienos ar kitos institucijos vadovų kandidatūros dažnai susiderama institucijų koridoriuose, o ne parlamento tribūnose.

Elitistinės politikos tradicija persikėlė ir į politinių partijų plotmę. Pavyzdžiui, kone dešimtmetį Latvijos politikoje dominavusi ir nuolat koalicinių vyriausybių darbe dalyvavusi partija „Latvijos kelias“ 1993 m. rinkimus laimėjo teturėdama 260 narių, iš kurių 36 pateko į parlamentą. Estijoje pagrindinė, centristine save įvardijanti Reformų partija vyriausybės darbe nenutrūkstamai dalyvauja šešiolika metų, o premjero postą išlaiko dešimtmetį. Labai sunku įsivaizduoti tokią situaciją Lietuvoje.

Sudėtinga atrasti „politinių kengūrų“, vadovaujančių svarbioms institucijoms, Estijoje. Tiesa, šioje šalyje tokiais nebent galima pavadinti būrį jaunų politikų, kuriems pasitikėjimo kreditas suteikiamas labai anksti. Tarp jų ir premjerui – šiandieninis valdančiosios Reformų partijos lyderis ir ministrų kabineto vadovas Taavi Roivas, rudenį švęsiantis 36 metų gimtadienį, yra jauniausias ministras pirmininkas Europoje. Tačiau jaunas amžius anaiptol nereiškia kompetencijos stokos. Jei kalbėsime apie teisėsaugą, Estijoje generalinį prokurorą teisingumo ministro siūlymu skiria vyriausybė, o ne parlamentas, todėl iš esmės užtenka pasiekti vidinį valdančiosios koalicijos sutarimą. Po nepriklausomybės paskelbimo šalyje iš viso buvo septyni generaliniai prokurorai. Šiuo metu šį postą užima Lavly Perling, savo kadenciją pradėjusi 2014-ųjų rugsėjį. Generalinėje prokuratūroje L.Perling dirba nuo 1996 m.: karjerą pradėjo kaip prokuroro padėjėja, vėliau tyrė su narkotikų prekyba susijusias bylas, 2004–2007 m. vadovavo regioninėms Viru ir Pohjos prokuratūroms, o prieš tapdama generaline prokurore vadovavo Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriui.

Nepriklausomoje Latvijoje iki šiol tebuvo vos trys generaliniai prokurorai. Kandidatus į šį postą Saeimai Latvijoje siūlo Aukščiausiojo teismo pirmininkas. Dešimtmetį (1990–2000 m.) šiai institucijai vadovavo vienas pagrindinių jos kūrėjų Janis Skrastinis. Postą jis paliko savo noru dėl tuo metu šalį krėtusio pedofilijos skandalo. Dvi kadencijas, dar dešimtmetį (2000–2010 m.), prokuratūrai vadovavo Janis Maizytis, kuris buvo pasirinktas kaip J.Skrastinio darbų tęsėjas ir artimas jo žmogus, kilęs iš to paties Cėsių miesto (iki paskyrimo jis šešerius metus vadovavo Cėsių prokuratūrai), kartu su pirmtaku mokęsis ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Nuo 2010-ųjų Latvijos generalinio prokuroro pareigas eina Erikas Kalnmeieras. Prieš užimdamas šį postą jis dešimtmetį vadovavo Generalinės prokuratūros Baudžiamosios teisės departamentui, 1994–2000 m. buvo prisiekusysis advokatas, dar prieš tai dirbo „Parex“ banko teisininku, o karjerą pradėjo kaip rajoninės prokuratūros tyrėjas.

Naujasis prokuroras J.Mazyčiui, kuriam vadovaujant Generalinė prokuratūra ėmėsi reikšmingų korupcijos bylų, tarp jų ir nuo 1988-ųjų Ventspilio mero pareigas einančio Aivaro Lembergo korupcinių ryšių tyrimo, pasiūlė užimti bet kokias kitas jo norimas pareigas prokuratūroje. J.Maizytis jų atsisakė ir vėliau patarinėjo prezidentui Andriui Bėrziniui saugumo klausimais, o šiuo metu vadovauja Konstitucinio saugumo biurui – latviškajam Valstybės saugumo departamentui.

Tad tokio lygio institucijų vadovais Latvijoje nesišvaistoma, kita vertus, kritikai pasakytų, kad itin reta vadovų kaita ir jų pirmtakų darbų tęstinumas kliudo vykdyti reikšmingas reformas ar įžvelgti naujas veiklos perspektyvas. Tą neretai pabrėžia ir kone prieš kiekvienus rinkimus į politinę areną žengiantys balsingi naujokai, žadantys reikšmingų permainų ir teisėsaugos srityje.

O kaimyninėje Lenkijoje generalinio prokuroro postas atsirado tik 2010-aisiais, iki tol šias funkcijas vykdė Teisingumo ministerija. Generalinį prokurorą šioje šalyje skiria prezidentas, pasirinkdamas iš dviejų kandidatų, kuriuos siūlo nacionalinė teismų bei nacionalinė prokurorų tarybos. Nuo 2010-ųjų šias pareigas eina Andrzejus Seremetas, buvęs Aukščiausiojo teismo teisėjas, ilgametis Tarnuvo ir Krokuvos teismų teisėjas.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos generalinių prokurorų atlyginimai panašūs: Lietuvos generalinis prokuroras per mėnesį uždirba daugiau nei 3400 eurų, Latvijoje ir Estijoje atlygis už šį darbą yra keliais šimtais eurų didesnis. Šiek tiek didesnis  Lenkijos generalinio prokuroro atlygis, tačiau ir valstybės bei atsakomybės mastai visai kiti.

Žvelgiant į Estijos, į kurią dažnai mėgstame lygiuotis, vyriausybės ministrus, „pradinukų“ čia galima atrasti, tačiau taip juos galima vadinti tik pagal amžių, bet ne patirtį, ambicijas ar vadybinį talentą. Nors Estijos valdančiąją koaliciją, kaip ir Lietuvoje, sudaro trys partijos, kurios savo įvardija kaip priklausančias skirtingoms ideologijoms, – centristinė Reformų partija, kairieji socialdemokratai bei dešinioji „Pro Patria“ ir „Res Publica“ sąjunga, kandidatų į ministrus paieškai šios partijos skiria didesnį dėmesį, o niekam negirdėtiems, vietiniams provincijos veikėjams į aukščiausius postus iš karto prasimušti nepavyksta.

Jauniausias ministrų kabineto narys – 34-ąjį gimtadienį netrukus švęsiantis sveikatos apsaugos ir darbo ministras Rannaras Vassiljevas. Prieš tapdamas ministru jis penkerius metus darbavosi 15 tūkst. gyventojų turinčio Rakverės miesto mero pavaduotoju, o prieš ketverius metus buvo išrinktas į parlamentą. Tačiau ten politikas spėjo tapti itin svarbaus finansų komiteto pirmininku. Iš tokios pozicijos į ministrus septynmylio žingsnio žengti nereikia.

Iš penkiolikos Estijos vyriausybės narių šeši nėra iš sostinės Talino arba Estijos kultūros ir švietimo židinio, antro pagal dydį šalies miesto Tartu. Tačiau iš šio šešeto karjerą provincijoje pradėjusių ir iš karto į ministrus „peršokusių“ politikų neatrasime. Be minėto R.Vassiljevo, kaimo reikalų ministras Urmas Kruuse, kilęs iš Elvos miesto, prieš tai buvo sveikatos apsaugos ir darbo ministras, o iki posto vyriausybėje septynerius metus vadovavo Tartu miestui. Verslumo ministrė Urve Palo, prieš pasukdama į politiką, vadovavo didelei užsienio kapitalo įmonei, kultūros ministras Indrekas Saaras dešimtmetį vadovavo įvairiems Estijos teatrams, vidaus reikalų ministras Hanno Pevkuras lig tol vadovavo Socialinės apsaugos bei Teisingumo ministerijoms, beveik dešimtmetį yra Estijos parlamento narys.

Nors ir būdami gana jauno amžiaus (Estijos vyriausybės ministrų amžiaus vidurkis – 41 metai), didžioji dalis politikų savo partijos veikloje dalyvauja bent antrą dešimtmetį, taigi yra partijų užauginti ir perėję visus jų laiptelius.

O štai  Latvijos vyriausybėje provincijos klerkų valdysenos pavyzdžių nesudėtinga pamatyti. Pradėti būtų galima ir nuo pačios ministrės pirmininkės Laimduotos Straujumos, kuri sovietmečiu penkiolika metų praleido Latvijos mokslų akademijos Agrarinės ekonomikos skyriuje, vėliau dirbo Žemės ūkio konsultavimo centre, Latvijos hipotekos ir žemės banke, valstybės sekretore Žemės ūkio, Regioninių reikalų ir savivaldybių ministerijose.

Politinė L.Straujumos karjera staiga pradėjo kilti kaip ant mielių: trejus metus išbuvusi žemės ūkio ministre, 2014-aisiais po parduotuvės „Maxima“ griūties Rygoje pasitraukus Valdžiui Dombrovskiui, technokratiška, visą gyvenimą žemės ūkio srityje dirbusi politikė gana netikėtai tapo vyriausybės vadove. Tačiau per savo vadovavimą ir Latvijos pirmininkavimą Europos Sąjungai politikė kol kas labiausiai spėjo pasižymėti savo prastomis anglų kalbos žiniomis.

Latvijos ekonomikos ministerijai šiandien vadovauja Žaliųjų ir valstiečių sąjungai atstovaujanti 33 metų amžiaus šachmatininkė, daugkartinė šalies čempionė, kuri iki tol dirbo Ventspilio technologijų parke. O šalies švietimo ir mokslo sistema šiuo metu patikėta nedidelio Preilių miestelio matematikos mokytojai Marytei Seilei. Prieš pasukdama į politika ji spėjo tapti mokyklos direktorės pavaduotoja, vėliau pasuko į verslą – UAB „Maxima“ ir keliose kitose įmonėse dirbo personalo ir verslo procesų direktore, vėliau vadovavo privataus verslo inicijuotai švietimo paramos programai.

Taigi „politinių kengūrų“ šuoliai aukštyn ir nusileidimai žemėn pirmiausia susiję su politine branda ir politinių partijų kokybe. Ten, kur šios pirmiausia rūpinasi savo prestižu ir viešosios politikos kokybe, būtent žmonių kompetencija, o ne postų dalybos, išskaičiavimai ar duoklė nusipelniusiems tampa svarbiausia vieno ar kito paskyrimo priežastimi. Tačiau ten, kur susitarti sudėtinga, o gal ir niekam nenaudinga, į priekį žengia ne geriausieji, bet beveidės kompromisinės figūros.

Dovaidas Pabiržis

Generalinių prokurorų atlyginimai (Eur)

Lietuvos generalinio prokuroro  3443

Latvijos generalinio prokuroro  3750

Estijos generalinio prokuroro   3850

Lenkijos generalinio prokuroro  4080

Šaltiniai: wynagrodzenia.pl, kasjauns.lv, prokuraturos.lt, news.postimees.ee

Scanpix

Pirmiausia visus didžius politikus sieja tai, kad jie ne tik turėjo viziją, bet ir žinojo, kaip ją įgyvendinti ir siekti ilgalaikių tikslų. Tikrieji politiniai lyderiai nesiekia politinio efekto koncentruodamiesi į trumpalaikius tikslus, o supranta, kad norint išspręsti problemas iš esmės skausmingų sprendimų dažniausiai nepavyks išvengti.
Taigi kol vieni politikai nepaliauja galvoti apie savo įvaizdį ir ateinančius rinkimus, kiti nebijo neigiamos reakcijos, įgyvendindami ilgalaikius šalies tikslus.

Nepainiokite energijos su stiprybe
Pirmasis Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris Konradas Adenaueris neabejotinai stovėtų pokario politikų avangarde. Jis laikomas ryškiausia vokiečių politine figūra nuo Otto von Bismarcko laikų ir tapo šalies atstatymo po Antrojo pasaulinio karo simboliu.
“Šalis subombarduota, visiškai nuniokota, keli milijonai žmonių išvaryti iš savo žemių, valdo okupacinė valdžia”, – padėtį, kuri buvo susidariusi Vokietijoje, nupasakoja istorikas doc. dr. Algis Povilas Kasperavičius.
K.Adenaueriui teko iššūkis ne tik atstatyti Vokietiją, bet ir spręsti klausimą, kaip traumuotą nacistinę agresorę paversti ekonomiškai stipria ir su buvusiomis priešininkėmis santykius normalizavusia valstybe. Per pirmuosius šešerius valdymo metus K.Adenaueris įgyvendino plataus masto užsienio politiką, kurios tikslas – susieti ateitį su Vakarų aljansu. Jis buvo didelis Vokietijos ir Prancūzijos įsteigtos Europos anglių ir plieno bendrijos (ES pirmtakės) rėmėjas, o 1955 m. Vokietija įstojo į NATO ir taip iš priešininkės tapo buvusių priešų partnere.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

Naujoji Vyriausybė ėmėsi Lietuvos santykių su kaimynais „perkrovimo“. Ką iš tiesų gali ir turi padaryti politikai, kad į mūsų dvišalius santykius ateitų ilgai lauktas pavasaris?

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, Europos Parlamento narys Valdemaras Tomaševskis ir šiandien yra tos nuomonės, kad Lietuva nesugeba palaikyti gerų dvišalių santykių nė su vienais kaimynais. „Blogiau jau negali būti, ypač kai kalbama apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, o ar bus geriau – parodys laikas“, – dėsto V.Tomaševskis. Jo tikinimu, viena pagrindinių šaltuko tarp Lietuvos ir Lenkijos priežasčių – žemo lygio, populistinėmis vertybėmis besivadovaujantys neišprusę Lietuvos politikai.
Užsienio politiką analizuojantys istorikai ir politologai pripažįsta, kad Lietuvos dvišaliai santykiai su kaimynais tikrai neblizga, tačiau nė vienas jų šiandien nėra toks griežtas kaip V.Tomaševskis. Be to, nemažai politologų pastebi, kad Lietuvos ir kaimyninių šalių santykiai pamažu šyla. Tai siejama ir su naujosios Vyriausybės pažadais „perkrauti“ mūsų santykius su artimiausiais kaimynais.
Praėjusią savaitę užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pabaręs apie santykių gerinimą su Rusija prisišnekėjusį Seimo pirmininką Vydą Gedvilą, draugiškos kaimynystės stiprinimo būdų ieškojo nukakęs pirmojo oficialaus dvišalio vizito į Latviją ir pažadėjo, kad tokių pokalbių ir bendrumų ieškojimo šią Vyriausybės kadenciją nestigs.
Na, o kokias pagrindines dvišalių santykių su kaimynais problemas įžvelgia ekspertai ir kaip siūlo jas spręsti?

Latvija: „drungni“ santykiai – natūrali kasdienybė

Dauguma istorikų ir politologų mano, kad Lietuvos valstybės santykiai su Latvija pastaraisiais metais tikrai nėra labai prasti. Kaip sako istorikas Algimantas Kasparavičius, žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos jie gal netgi geresni nei bet kada anksčiau, kai, tarkime, 1919–1920 m. lietuviai pretendavo į Liepoją, o latviai – į Mažeikius. „Šiandien tokio pobūdžio nesutarimų nebeturime. Bet istoriškai ir dėl kultūrinių, konfesinių ypatumų taip jau susiklostė, kad drungnas Lietuvos ir Latvijos santykių pobūdis yra natūrali kasdienybė“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
Su juo sutinka ir politologas Kęstutis Girnius: „Santykiai su Latvija korektiški, bet tikrai nėra draugiški, nėra didesnio bendravimo ne tik tarp vyriausybių, bet ir tarp šalių apskritai. Tarkime, kiek mūsų žiniasklaida rašo apie Latviją, ten vykstančius procesus? Ką eilinis Lietuvos gyventojas galėtų pasakyti apie dabartinę Latvijos politiką, ar galėtų įvardyti, kas šiuo metu yra tos šalies prezidentas, premjeras? Manau, šito nežinotų dauguma lietuvių. Tikrai keista, kad apie savo artimiausius kaimynus, savo brolius baltus, mes beveik nieko nežinom ir nelabai norime žinoti“, – stebisi K.Girnius.
Kaip vieną esminių problemų, trukdančių plėtoti santykius su latviais, A.Kasparavičius nurodo nesugebėjimą per dvidešimt metų nustatyti Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje. „Šiandien pats laikas ministrams, ekspertams dar kartą sėsti prie derybų stalo ir garbingai, abipusiškai naudingai tą sieną nubrėžti“, – siūlo istorikas.
„Taip pat labai rimtai siūlyčiau analizuoti Latvijos prezidento Andrio Bėrzinio idėją apie bendrą Lietuvos ir Latvijos valstybingumo formavimą globaliame XXI amžiuje, – toliau siūlymus dėsto A.Kasparavičius. – Baltų tautos parodė ryžtą išsilaisvindamos iš SSRS, dabar reikalinga jų drąsa ir valia kuriant Lietuvos bei Latvijos federaciją ir priešinantis globalizacijai. Gilesnė Lietuvos ir Latvijos integracija (imtinai iki bendros federacinės valstybės su viena pilietine tauta, integruotais universitetais ir elitu), galbūt lietuvių ir latvių politinę bei kultūrinę egzistenciją pratęstų dar tūkstantį metų?“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius modeliuoja diplomatijos prioritetus: reikia „perkrauti“ mūsų šalies santykius su kaimyninėmis valstybėmis, sėkmingai baigti derybas dėl naujo ES finansinio laikotarpio.

Svarbiausios kryptys nekinta
Iki 2004 m. Lietuva turėjo tris svarbiausius prioritetus – integraciją į ES ir NATO bei gerų kaimyninių santykių kūrimą. Panašūs prioritetai išliko tapus NATO ir ES nare, tik tuomet jau deklaruotas siekis įsitvirtinti šiose organizacijose, išnaudojant jų teikiamas galimybes mūsų valstybei veiksmingai ir efektyviai dalyvauti tarptautinėje politikoje bei siekiant apčiuopiamos ir realios naudos mūsų piliečiams. Šiandien jau drąsiai galime teigti, kad esame lygiaverčiai, o ne statistiniai nariai. To patvirtinimas bus ir mūsų šalies pirmininkavimas ES Tarybai 2013 m. antrąjį pusmetį, kuris tarsi apibendrina ilgą nueitą užsienio politikos kelią.
Lietuva nuo pat nepriklausomybės atkūrimo svarbiausius savo užsienio, saugumo, gynybos politikos klausimus spręsdavo ne daugumos balsais, o bendru sutarimu. Būdavo pasirašomas Lietuvos politinių partijų susitarimas svarbiausiais užsienio politikos ar gynybos klausimais. Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus nuomone, būtent užsienio politikos srityje labai svarbus yra prioritetų ir veiklos tęstinumas bei jų įgyvendinimo nuoseklumas. Turime gerų tokio konsensuso svarbiausiais klausimais pavyzdžių, tokių kaip Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, 2001 m. parlamentinių politinių partijų susitarimas gynybos klausimais.
Dabar būtina susitelkti ties ES klausimais, ir ne tik todėl, kad artėja mūsų valstybės pirmininkavimas ES Taryboje. Derėtų visais lygiais stiprinti bendradarbiavimą su ES valstybėmis, ypač su vadinamosiomis ES sunkiasvorėmis – Vokietija, Prancūzija, Jungtine Karalyste.
NATO darbotvarkė taip pat buvo ir liks Lietuvos užsienio politikos veiklos prioritetas, todėl privaloma atsakingai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Lietuva suinteresuota, kad Aljansas išliktų stipri, vieninga ir efektyvi organizacija, kaip tai buvo pastaruosius daugiau nei šešiasdešimt metų. O stipri strateginė partnerystė su JAV svarbi ne vien Lietuvai, bet ir visai Europai.

Kaip „perkrauti“ santykius su kaimynėmis
L.Linkevičius ne kartą yra kartojęs, kad reikia „perkrauti“ santykius su Rusija. Šios minties jis neatsisako iki šiol. „Kalbu ir kalbėjau apie poreikį „perkrauti“ santykius su visais kaimynais. Naujos Vyriausybės darbo pradžia yra labai gera proga iš naujo pažvelgti į esamą situaciją ir blaiviai įvertinti faktus, nepasiklysti tarp stereotipų, netapti vienos ar kitos išankstinės bei kategoriškos nuomonės įkaitais. Jau esu sakęs, kad mes nebūsime Rusijos advokatai Europoje, bet negalime prisiimti ir prokuroro vaidmens. „Perkrovimas“ – tai mūsų draugų amerikiečių terminas ir aš jį suprantu jokiu būdu ne kaip revoliuciją ar norą viską pakeisti, o būtent kaip natūralų sistemos „patikrinimą“, kas yra daroma daugelyje valstybių keičiantis administracijai“, – aiškina L.Linkevičius.
Nors rezultatas priklauso ne nuo mūsų vienų pastangų, akivaizdu, kad siekdami realaus turinio pripildytų santykių turime labai daug neišnaudotų rezervų. Su visomis kaimynėmis – Lenkija, Rusija, Baltarusija, Latvija, nepaisant tam tikrų skirtumų, galime ir turime siekti santykių pažangos. Kaimynystės politikos plėtra – vienas rimčiausių neatidėliotinų darbų.
Tą pačią sampratą galima taikyti ir dialogui su Lenkija ar net su Baltarusija. „Esu įsitikinęs, kad turėtume atsakingiau rinktis toną kalbėdamiesi su kaimynais. Norėdami, kad kaimynas, tegu ir labai skirtingų nuo mūsų pažiūrų, išgirstų mūsų argumentus ar norėtų keistis, naudojame liepsningą retoriką, o ji ne visuomet duoda laukiamų rezultatų. Jei iš tiesų norime, kad mus išgirstų ir įsiklausytų, santykių tarp valstybių, kaip ir tarp žmonių, srityje turime parodyti pagarbą pašnekovui. Pripažinkime, kad ne vien pašnekovui, bet ir mums patiems tai ne visuomet pavykdavo. Todėl reikia atsakingai rinkti žodžius, vengti nepagrįstų ar perdėtų kaltinimų, racionaliai ir konstruktyviai siekti norimo rezultato“, – nurodo L.Linkevičius.
Ministras labai tikisi, kad ir bendraujant su Lenkija išnyks trinties prielaidos, jeigu sugebėsime pagarbiai, kaip dera tikriems europiečiams, pažvelgti į tautinių mažumų poreikius. Vyriausybė savo programoje numato, kad bus sprendžiamas visas kompleksas klausimų. „Nors daug šimtmečių pragyvenus greta sunku į santykius žvelgti be išankstinio nusiteikimo, vis dėlto jeigu norime įgyvendinti atsakingą, abipusių įsipareigojimų vykdymą skatinančią politiką, turime atvirai nagrinėti visus, net labai jautrius klausimus – nuo asmenvardžių rašybos gimtąja kalba iki vietovardžių rašymo tautinės mažumos kalba greta užrašų valstybine kalba tose vietovėse, kuriose tautinė mažuma gyvena kompaktiškai“, – santykių su Lenkija perspektyvą komentuoja užsienio reikalų ministras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Viešų kalbų apie draugystę ir demokratijos plėtrą sumažėjo, tačiau darbų apimtis iš esmės nepakito – taip būtų galima apibūdinti Lietuvos santykius su Gruzija ir Ukraina po to, kai šalies užsienio politikos vairas perėjo į Dalios Grybauskaitės rankas.

“Pasirašinėjame draugystes su “ubagais”, o su sprendimus priimančiomis šalimis konfrontuojame”, – taip apie Lietuvos užsienio politiką esą kalbėjo Dalia Grybauskaitė, prieš išrenkama valstybės vadove.

Nors vėliau prezidentė šių žodžių išsižadėjo, visą jos vykdomą užsienio politiką priimta matuoti šiais žodžiais. Juolab kad pastangų pasukti Lietuvą didžiųjų Europos Sąjungos valstybių kryptimi būta. Tačiau netrukus tikrovė viską sustatė į savo vietas ir Lietuvos Rytų politika liko iš esmės nepakitusi. Tik šnekėti apie ją tapo nebemadinga.

Su Ukraina draugystė didesnė nei anksčiau

Kai lygiai prieš metus, 2010-ųjų vasario 25-ąją, vyko naujojo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus inauguracija, jį Kijeve sveikino ir D.Grybauskaitė. Kartu su Europos “užsienio reikalų ministre” Catherine Ashton ir JAV prezidento nacionalinio saugumo patarėju Jamesu Jonesu. Po pusmečio Lietuva su Ukraina ir Baltarusija susitarė dėl keleto energetinių ir transporto projektų, kurių svarbiausias – ukrainietiškos elektros energijos tranzitas į Lietuvą per Baltarusiją. Pernai rudenį į Vilnių su oficialiu vizitu atvykęs V.Janukovyčius pažadėjo, kad abipusės prekybos apyvarta netrukus turėtų sugrįžti į ikikrizinį lygį ir viršyti milijardą JAV dolerių. Na, o D.Grybauskaitė pažadėjo, kad jeigu Ukraina pageidaus, mūsų šalis mielai pasidalys su ja stojimo į Europos Sąjungą patirtimi.

Tad kas pasikeitė, palyginti su tais laikais, kai Ukrainos valstybės vadovas buvo oranžinis prezidentas Viktoras Juščenka, o Lietuvos – Valdas Adamkus, vienas tų Europos politikų, kurie 2004-ųjų rudenį prisidėjo prie oranžinės revoliucijos pergalės? Žinoma, pirmiausia pasikeitė žmonės. Šiandien Kijeve valdo tie, kurių kadaise oranžinė revoliucija neprileido prie valdžios, o kadangi Lietuva ir V.Adamkus tame dalyvavo, tai prieš penketą metų V.Janukovyčius netgi grasino Lietuvos ambasadoriui Ukrainoje, kad “jūsų veiksmai turės neigiamų padarinių Lietuvos ir Ukrainos santykių plėtrai ateityje”. Laikas praėjo, ir padarinių, kaip matome, nebuvo. Dargi būtų galima sakyti, kad įvyko atvirkščiai. Tiesą sakant, nepaisant demonstratyvios V.Adamkaus ir V.Juščenkos draugystės ir tankių vizitų vienas pas kitą, ekonominiai abiejų valstybių ryšiai mezgėsi labai sunkiai.

Ant revoliucinės euforijos bangos, patikėję naujųjų Ukrainos politikų pažadais, kai kurie Lietuvos verslininkai sukišo nemažai pinigų į stambių objektų statybą Kijeve. Politikams Kijeve pasikeitus, pasikeitė ir požiūris į Lietuvos investicijas. Nepaisant visų V.Juščenkos pažadų, kad jis asmeniškai rūpinsis lietuvių investicijomis, jiems lig šiol nepavyksta nei statybų baigti, nei pinigų atgauti. Lygiai taip pat oranžinės draugystės nepadėjo išjudinti ir Ukrainos muitininkų, trukdančių visu pajėgumu veikti šaudykliniam traukiniui “Vikingas”, jungiančiam Iljičevsko ir Klaipėdos uostus. Nerodė didelio dėmesio Lietuvos rinkai ir Ukrainos verslas. Geriausiai tai iliustruoja faktas, kad lietuvių investicijos Ukrainoje viršijo 380 mln. Lt, o ukrainiečių Lietuvoje – vos 25 mln. Lt.

Tokia disproporcija – tikrai ne todėl, kad Ukraina būtų neturtinga šalis, kaip gali pasirodyti žiūrint į bendrojo vidaus produkto ar pajamų vienam gyventojui statistiką. Veikiau atvirkščiai – didžiajam Ukrainos verslui Lietuva su mūsų mažyte rinka paprasčiausiai neįdomi. Tam, kad suvoktum, kokiame lygmenyje sukasi ukrainiečiai, užtenka pasakyti, jog savaitraščio “Wprost” sudaryto turtingiausių Vidurio ir Rytų Europos verslininkų sąrašo pirmajame dvidešimtuke – keturi iš Ukrainos. Pavyzdžiui, turtingiausias Lenkijos verslininkas tėra 40-oje vietoje, o mūsiškių pirmajame šimtuke iš viso nėra.

Tad ko stebėtis, kad per pastarąjį penkmetį, nepaisant abipusių vizitų gausos, į Lietuvą nė karto neatvyko Ukrainos premjerė ir tuo metu įtakingiausia politikė Julija Tymošenko? Važiavo vieni pas kitus prezidentai, parlamentarai, diplomatai, kalbėjo apie Ukrainos stojimą į Europos Sąjungą ir NATO (nors, atrodo, kuo toliau, tuo mažiau tikėdami šiomis perspektyvomis), bet tikrąją valdžią turintys ir pinigus valdantys ukrainiečiai Vilnių aplenkdavo, o Kijeve lietuviams nerasdavo laiko.

Žinant, kad V.Janukovyčius, priešingai nei V.Juščenka, ir kaip buvęs premjeras, ir kaip pramoninių Ukrainos Rytų atstovas, laiko savo rankose ir ekonomines šalies vadžias, galima teigti, kad iš tikrųjų D.Grybauskaitės laikotarpiu Lietuvos santykiai su Ukraina netgi pagerėjo. Taip, apie narystę NATO nebekalbama, taip, Lietuvos verslas susiduria su tais pačiais sunkumais kaip ir anksčiau, bet bent jau atsirado tikimybė, kad kažką pavyks išspręsti.

Gruzijai pamojavome vėliavėlėmis

Šalia mito apie didelę Lietuvos pagalbą Ukrainai (gimusį per oranžinę revoliuciją, kurios metu V.Adamkus asistavo jį į Kijevą nusivežusiam Lenkijos prezidentui Aleksandrui Kwasniewskiui) ilgą laiką klestėjo ir mitas apie didžiąją Lietuvos pagalbą Gruzijai, ypač – per 2008-ųjų Rusijos agresiją.

Taip, Rusijos ir Gruzijos karo metu keturi prezidentai – Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos ir Estijos – susikabinę rankomis Tbilisio aikštėje atrodė įspūdingai. Bet, vėlgi – kaip ir Kijeve ketveriais metais anksčiau, Gruzijoje V.Adamkui teko labiau pagalbinis vaidmuo. Jeigu paskaitytume ne Lietuvos, o Gruzijos ar kitų šalių žurnalistų aprašytus tų dienų įvykius, tai nuolat buvo pabrėžiamas a.a. Lecho Kaczynskio, kuris ir nusivežė V.Adamkų, V.Juščenką ir Toomą Hendriką Ilvesą į Tbilisį, vaidmuo. Tai neturėtų stebinti, nes Lenkijos prezidento politinis svoris tuo metu vis dėlto buvo didesnis nei visų kitų prezidentų, kartu sudėjus.

Tas pats Michailas Saakašvilis, prieš mėnesį tiesioginiame eteryje Editos Mildažytės paklaustas, kas, jo manymu, taip stipriai sieja jo šalį su Lietuva, atsakė niekada nepamiršiantis 2008-ųjų, kai karo su Rusija metu tūkstančiai lietuvių išėjo į gatves, kad išreikštų paramą Gruzijai. “Jie mojavo Gruzijos vėliavomis ir labai mus palaikė”, – pridūrė prezidentas. Štai taip – gruzinų atmintyje Lietuva išliko kaip pamojavusi vėliavėlėmis ir suaukojusi šiek tiek labdaros.

O štai apie estus M.Saakašvilis kalba visai kitaip ir neklausiamas. “Aš dažnai sakau, kad Gruzija turi sekti Singapūro pavyzdžiu ir kad Gruzija daugelyje savo reformų seka Estijos pavyzdžiu, – prieš tris savaites kalbėdamas per televiziją sakė Gruzijos prezidentas. – Mes atvirai sakome, kad mokomės iš Singapūro ir Estijos.”

Vargu ar jis taip pasakė todėl, kad D.Grybauskaitė, galima sakyti, demonstratyviai nerado laiko susitikti su M.Saakašviliu, kai šis buvo atvykęs į Vilnių per Algirdo Brazausko laidotuves, o prieš tai atmetė Gruzijos prezidento kvietimą atvykti į nepriklausomybės metinių minėjimo iškilmes Tbilisyje. Tiesiog estai tikrai yra toliau pažengę valstybės reformomis už Lietuvą, be to, estų specialistų pagalba ir parama Gruzijai, regis, buvo daug rimtesnė nei lietuvių.

Kai prieš dvejus metus kilo tarptautinio masto skandalas dėl mįslingo rusų sausakrūvio “Arctic Sea” dingimo ir atsiradimo, viešumon iškilo Estijos politiko Eriko N.Krosso pavardė. Vienas tikrų ar tariamų laivo užgrobėjų teisme Maskvoje tvirtino, esą veikęs šio buvusio ilgamečio Estijos žvalgybos bendruomenės vadovo ir prezidento Lennarto Meri’o patarėjo saugumo klausimais užsakymu.

Atsakydamas į tai E.N.Krossas nurodė, kad rusų kaltinimai – tai Maskvos kerštas jam už pagalbą Gruzijai prieš ir per karą su Rusija. Žurnalistai netruko išsiaiškinti, kad E.N.Krossui priklauso saugumo konsultacijų firma “OÜ Trustcorp”, kuri 2008 m. oficialiai suteikė Gruzijai paslaugų, vertinamų maždaug 6 mln. Lt. Pats E.N.Kroosas neslėpė buvės Tbilisio konsultantu saugumo ir stojimo į NATO klausimais.

Mažiau tuščių kalbų

Taigi ne žodinės, o realios Lietuvos pagalbos Gruzijai nelabai ir pamatysime. Tiesa, 2008-ųjų balandį Lietuva, blokuodamas ES derybų su Rusija mandatą, šalia savų reikalavimų įrašė ir neišspręstus konfliktus Gruzijoje bei Moldovoje, bet po karo, nors ir grasinosi, neblokavo derybų dėl ES ir Rusijos partnerystės.

Tad sakyti, jog Lietuva, prezidente tapus D.Grybauskaitei, nutraukė pagalbą Gruzijai, neišeina vien todėl, kad ir V.Adamkui vadovaujant ta pagalba labiau teikta vien garsiais žodžiais, menkai paremiant juos darbais. Žinoma, Gruzijai, kovojančiai dėl visaverčių santykių su ES ir NATO atkūrimo, svarbi kiekvienos šių organizacijų narės parama, bet Lietuva jos ir neatsako. Pernai rudenį D.Grybauskaitė priėmė pirmą kartą per pastaruosius 16 metų į Vilnių atvykusį Gruzijos premjerą Niką Gilaurį ir nedviprasmiškai pasakė, kad “Lietuva toliau nuosekliai remia sėkmingą struktūrinių politinių bei ekonominių reformų Gruzijoje įgyvendinimą” bei “pasirengusi pasidalyti turima eurointegracijos patirtimi”. Į Tbilisį, kaip ir anksčiau, važinėja Seimo vadovų delegacijos, Lietuva priima Gruziją remiančius pareiškimus.

Iš esmės niekas nepasikeitė. Tik sumažėjo tuščių kalbų.

– Šiaurės ir Baltijos šalių vyriausybių vadovų susitikimas Londone – kas tai? Naujos politinės, ekonominės, o gal net gynybinės sąjungos kūrimas?

– Lietuvoje pasigirdusios kalbos apie kažkokį “šiaurinį NATO” ar “Šiaurės sąjungą” labai neteisingos ir visiškai neatitinkančios Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono iniciatyva surengto Danijos, Islandijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Lietuvos, Latvijos bei Estijos vyriausybių vadovų susitikimo esmės. Britų premjero požiūriu, labai naudinga suburti draugėn panašiai galvojančius politikus ir kartu paieškoti būdų, kaip veiksmingiau kovoti su krize, gaivinti ekonomiką, kurti darbo vietas.

D.Cameronas pabrėžė norėjęs, kad tai būtų susitikimas, visiškai nepanašus į tuos, kurie vyksta Briuselyje. Tad jame dalyvavo ne tik premjerai ir politikai, bet ir verslo, mokslo, meno pasaulio atstovai. Tiesą sakant, patys premjerai labiau klausėsi, nei patys kalbėjo. Vyko savotiška idėjų mugė. Jokių kalbų apie gynybinės sąjungos kūrimą ar ką nors panašaus. Net sunku patikėti, kad kažkam Lietuvoje galėjo šauti į galvą neformalų laisvos diskusijos susitikimą paversti formaliu kažkokios organizacijos steigimu.

– Gal tai ženklas, kad savotiškos Šiaurės sąjungos idėja jau sklando ore ir visi ieško ženklų, rodančių, kad ji kuriama? Ypač krito į akis, kad Londone nebuvo Lenkijos.

– Iš tiesų, Londone vykusio susitikimo turinys tarsi atitinka jau kuris laikas Lietuvos Vyriausybės įgyvendinamą viziją glaudinti Baltijos ir Šiaurės valstybių bendradarbiavimą. Tačiau glaudesnis bendradarbiavimas nereiškia kokių nors formalių struktūrų kūrimo. Praeis dar daug laiko, kol Baltijos šalys savo išsivystymo lygiu prisivys Skandinaviją.

Nepamirškime, kad premjerus į Londoną sukvietė D.Cameronas, kuris tikriausiai nieko nežinojo apie Lietuvos požiūrį į glaudesnį Baltijos ir Šiaurės valstybių bendradarbiavimą. Jis tiesiog kvietė žmones, kurie į krizės įveikimo būdus žiūri, sakykime, kitaip, nei tai daro Pietų Europos gyventojai.

Susitikime daug kalbėta apie tai, kokiomis priemonėms Baltijos valstybės siekė finansinio stabilumo. Mat kai kurie metodai – aukštojo mokslo mokestis, motinystės pašalpų ir socialinių išmokų mažinimas – dabar Jungtinėje Karalystėje taikomi kone paraidžiui. “Biudžeto išlaidų karpymas” – Didžiojoje Britanijoje šiandien pats populiariausias terminas.

Lietuva, ilgą laiką dėjusi daug, bet ne itin sėkmingų pastangų tapti svarbia Vidurio ir Rytų Europos valstybe, vos per kelerius metus tapo visaverte neformalaus, bet įtakingo Šiaurės klubo nare.

Devynių premjerų susitikimas Londone daug kam buvo tiek netikėtas, kad nedelsiant apaugo įvairiomis sąmokslo teorijomis. Rusijai pasirodė, kad artimiausia JAV sąjungininkė Europoje Didžioji Britanija, pasikvietusi Danijos, Islandijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Lietuvos, Latvijos bei Estijos vyriausybių vadovus, bando kurti kažką panašaus į “šiaurinį NATO”.

Londono devynetuko kūrimas

Rusijos nuogąstavimai suprantami – pretenzijas į visus po Arkties vandenynu glūdinčius gamtinius išteklius, pirmiausia naftą ir dujas, reiškiančiai Maskvai visur vaidenasi konkurentai. Be to, Rusijoje puikiai suprantama, kad jos agresyvūs kėslai negali nekelti kaimynių atsakomosios reakcijos, tad ir linkstama įžvelgti ją bet kokiose Šiaurės valstybių pastangose koordinuoti savuosius veiksmus. Juoba, kaip rašoma “WikiLeaks”, dalis Šiaurės valstybių, pirmiausia Švedija ir Norvegija, jau kuris laikas galvoja apie ilgamečių neformalių santykių formalizavimą.

Tai, beje, galėtų būti itin patrauklus variantas švedams ir suomiams, jau dešimtmetį netgi oficialiu lygmeniu diskutuojantiems apie galimą narystę NATO, bet dėl daugybės politinių ir ekonominių priežasčių kol kas negalintiems prisidėti prie Aljanso. Skandinavijos gynybinė sąjunga, į kurią įeitų ir Baltijos šalys bei kuri nors svarbesnė, branduolinį ginklą turinti NATO narė, būtų tam puiki alternatyva. Juoba visas devynias Londono devynetuko valstybes vienija du dalykai – aiškus požiūris į JAV, kaip pagrindinį NATO ir Europos karinio saugumo garantą, ir atsargus požiūris į Rusiją. Priešiškumo santykiuose su Maskva stengiamasi vengti, bet apie jokias “strategines partnerystes” ar siekius “modernizuoti Rusiją”, vis dar itin populiarius Berlyno ir Paryžiaus politiniuose salonuose, nei Skandinavijoje, nei Baltijos šalyse, nei Didžiojoje Britanijoje nekalbama.

Galimas dalykas, kad, kaip ir sako susitikime Londone dalyvavę Lietuvos atstovai, jokių kalbų apie naujų sąjungų ar federacijų kūrimą ten nebuvo. Tiesiog susirinko bendraminčiai laisvai ir nevaržomai (ne veltui renginys truko dvi dienas) pasišnekėti, kaip krapštytis iš krizės, daugiau nebelendant į skolas. Nes, kaip teigia susitikimą inicijavęs Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas, Londono devynetukas jau yra “sukūręs ekonomikos vystymo receptą, kuris turi būti atkartotas visoje Europos Sąjungoje”. Tačiau ir jo pasvarstymai apie elektros supertinklą, kuris galėtų susieti susitikimo dalyves, jau rodo į siekius bendradarbiauti ne tik neformaliai, bet ir instituciniu lygmeniu. Nes iš patirties žinome, kad niekas taip nesieja valstybių, kaip bendros energetinės sistemos.

Lietuva pakeitė geopolitinį įvaizdį

Tiesą sakant, Lietuvos požiūriu, šiuo metu netgi nėra labai svarbu, apie ką Londone kalbėjosi devynių valstybių premjerai. Mums daug svarbiau, kad Lietuva buvo į šį “bendraminčių” susitikimą pakviesta.

Keleto pastarųjų metų įvykiai galėjo sudaryti, deja, iš dalies teisingą įspūdį, kad Vilnius tampa vis mažiau įdomus netgi artimiausiems kaimynams. Proveržio santykiuose su didžiosiomis žemyninės Europos valstybėmis, kurio labai tikėtasi prezidente tapus Daliai Grybauskaitei, taip ir neįvyko (nebent tokiu vadintume per didelius vargus pusdieniui prisikviestą Vokietijos kanclerę Angelą Merkel). Santykių normalizavimas su Rusija įstrigo netrukus po to, kai Vilnius labai aiškiai pasakė Maskvai, kad nebus jokių kalbų apie dalyvavimą Kaliningrado atominės elektrinės projekte.

Santykiai su Lenkija, pradėję buksuoti jau nuo 2008-ųjų pavasario, galiausiai, kaip “Veidas” ir prognozavo, susitraukė iki tautinių mažumų pavardžių rašybos. Ypač kai Varšuva po prezidento Lecho Kaczynskio žūties atšildė savo santykius su Maskva, o kartu – ir su Berlynu.

Pats ambicingiausias pastarojo meto Lietuvos užsienio politikos projektas – santykių su Baltarusija normalizavimas ir pastangos padėti Minskui atremti Maskvos spaudimą – šiuo metu pakibęs ore. Kad ir ką sakytų prezidentės D.Grybauskaitės kritikai, suartėjimas su Aleksandru Lukašenka nebuvo vien tik jos asmeninė iniciatyva, o pakankamai glaudžiai su ES sostinėmis suderintas dalykas. Tad ir tolesnė Vilniaus pozicija dėl santykių su Minsku nedaug tesiskirs nuo pagrindinės ES politinės linijos, kuri bus brėžiama kitą savaitę ES viršūnių susitikime Briuselyje.

Tokiomis aplinkybėmis pakvietimas į Šiaurės, Baltijos šalių ir Didžiosios Britanijos premjerų susitikimą Londone Vilniui tapo ženklu, kad jo geopolitinė izoliacija baigėsi. Įvertinę pastarųjų kelerių metų Prezidentūros ir Vyriausybės pastangas gerinti bendradarbiavimą su Baltijos šalimis ir Skandinavija, į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo Vilnius esantys kaimynai nutarė, kad Lietuva verta pakeisti “narystę klube”. Ilgai bandžiusi, bet taip ir netapusi dėmesio verta Vidurio ir Rytų Europos geopolitine žaidėja, Lietuva, gan netikėtai pačiai sau, buvo pakviesta į daug prestižiškesnį klubą. Mat Šiaurės šalys visą laiką, ypač pastarosios ekonominės krizės metais, turėjo racionalių, tvirtai ant kojų stovinčių, sveiką finansinę politiką vykdančių valstybių įvaizdį. Tokios tarsi stabilumo salos ekonominių audrų jūroje.

Šiaurėje – kitokios bendravimo manieros

Tegu ekonominio ir politinio išsivystymo skirtumai tarp Skandinavijos ir Baltijos valstybių yra nepalyginti didesni nei tarp Baltijos valstybių ir Rytų bei Vidurio Europos, bet yra ir panašumų. Pirmiausia – pačių valstybių dydis. Pati didžiausia (jei neskaičiuosime Didžiosios Britanijos) Švedija neturi net 10 mln. gyventojų.

Antra – nedidelėse valstybėse giliai įsisąmonintas bendradarbiavimo su kaimynais poreikis ir iš to kylantis solidarumas. Vargiai įmanoma įsivaizduoti, kad kuri nors Skandinavijos šalis žvelgtų į savo kaimynę tik kaip į figos lapelį savai užsienio politikai pridengti. Tuo tarpu Lenkijos politikai dar “strateginės partnerystės” klestėjimo laikais nesidrovėdami aiškindavo, kad Rytų politikoje Lietuva reikalinga jiems tik kaip tarpininkė, su kuria nebijo bendrauti ukrainiečiai ar baltarusiai. Kol Lietuvos politikai kompanionų teisėmis kartu su lenkais skraidydavo į Kijevą ar Tbilisį, “laisvindavo” Baltarusiją ar paremdavo Lenkijos veto Europos Sąjungoje, tol su strategine partneryste viskas buvo gerai. Bet kai tik Lietuvai prireikdavo tokios paramos arba Vilnius nuspręsdavo, kad dėl savo gyvybinių interesų jis nesidės prie A.Lukašenkai nepriimtinų reikalavimų kėlimo, ji iš karto būdavo iš Varšuvos apkaltinama “vykdanti neprognozuojamą užsienio politiką” ar “laužanti bendrą europinį konsensusą”, nors šio dar nė požymio nėra.

Geopolitinis persikėlimas iš Vidurio ir Rytų Europos į Šiaurės šalių klubą padės Lietuvai laisviau ir, svarbiausia, savanaudiškiau plėtoti santykius su ankstesnėmis ilgametėmis partnerėmis. Savaime suprantama, santykiai su Lenkija, Rusija ir ypač Baltarusija buvo ir išliks itin svarbūs, bet “Šiaurės alternatyva” gali gerokai sumažinti Vilniaus baimes likti geopolitiškai izoliuotam.

Palyginti su pirmtaku Valdu Adamkumi, prezidentė Dalia Gybauskaitė kur kas rečiau vyksta vizitų į užsienio valstybes, mažiau ir pati Lietuvoje priima užsienio šalių vadovų. Suskaičiavus V.Adamkaus antrosios kadencijos ir D.Grybauskaitės prezidentavimo pirmųjų pusantrų metų rezultatus matyti, kad ankstesnis prezidentas ir keliavo, ir savo rango svečių priėmė 40 proc. daugiau.

Prezidentūra šiuos skirtumus komentuoja lakoniškai: “Užsienio vizitų prezidentė važiuoja tiek ir ten, kur to reikalauja valstybės interesai, todėl dauguma jos vizitų yra darbiniai, jais siekiama konkrečių rezultatų.”

Politologas Tomas Janeliūnas pabrėžia, kad analizuojamas V.Adamkaus prezidentavimo laikotarpis buvo pati Lietuvos narystės ES, NATO pradžia, tad tuometinį diplomatinį suaktyvėjimą galima sieti su naujos narės prisistatymu, svečių dėmesiu jai. Be to, ankstesnis prezidentas vienu savo užsienio politikos prioritetų laikė Rytų kaimynų – Ukrainos, Gruzijos priartinimą prie Europos, tad dažni vizitai į šias šalis gerokai patankino jo užsienio kelionių grafiką.

“D.Grybauskaitė tokių uždavinių sau nekelia – tad ir vizitų mažiau”, – sako T.Janeliūnas.

Eksperto manymu, vien prezidentų užsienio kontaktų skaičius, nors ir akivaizdžiai skiriasi, dar neko nesako apie šalies užsienio politikos kokybę. “Juk ne visi vizitai baigiasi konkrečiais susitarimais, ne visada sprendžiamos problemos. Pavyzdžiui, proginiai susitikimai vargu ar turi didelę išliekamąją vertę”, – svarsto politologas.

"Veido" archyvas

Premjero A.Kubiliaus teigimu, Lietuvą žeidžia kai kurių Lenkijos politikų, tarp kurių neabejotinai yra užsienio reikalų ministras R.Sikorskis, išsakomi visiškai nepagrįsti kaltinimai Lietuvai

Vos tik Vilnius baigė žodžių karą su Maskva, o Rusijos vadovai viešai deklaravo norą palaikyti su Lietuva gerus santykius, aštrių žodinių išpuolių prieš Lietuvą pasigirdo iš Varšuvos.

Keisti dalykai pastaruoju metu dedasi aplink Lietuvą. Rusija ir Baltarusija – valstybės, su kuriomis dešimtmetį truko nepaskelbtas šaltasis kartas, netikėtai pradeda rodyti ypatingos draugystės ženklus ar netgi tampa kone strateginėmis partnerėmis siekiant energetinio saugumo. Tuo tarpu pagrindinio nedraugo vaidmenį jau atvirai perėmė Lenkija – valstybė, su kuria Lietuva du dešimtmečius kūrė strateginę partnerystę ir su kuria yra karinė sąjungininkė NATO bei politinė ir ekonominė – Europos Sąjungoje.

“Aš manau, kad faktiškai mūsų santykiai su Lietuva jau daugelį metų buvo tokie (tai yra blogi), tačiau tik dabar jie yra tinkamai apibūdinti”, – prieš savaitę duodamas interviu Lenkijos radijui konstatavo Lenkijos užsienio reikalų ministras ir tikriausiai antras pagal įtaką šios šalies politikas Radoslawas Sikorskis.

Santykių paaštrėjimo laukta

Lietuva jau buvo pripratusi, kad dalis Lenkijos politikų, ypač pasitraukusių iš aktyvios politikos Varšuvoje ir persikėlusių į ramius bei tingius Europos Parlamento koridorius, patraukia kovoti dėl “diskriminuojamos” lenkų mažumos Lietuvoje. Taip elgėsi buvęs vyriausiasis Lenkijos kontrolierius Januszas Wojciechowskis, taip elgiasi buvęs Lenkijos Seimo vicemaršalka bei Lietuvos ir Lenkijos parlamentinės asamblėjos pirmininkas Jaroslawas Kalinowskis.

Vilniaus nebestebino ir neprognozuojamais išpuoliais prieš bene visus Lenkijos kaimynus pasižymėjusio užsienio reikalų ministro R.Sikorskio pasisakymai. Kad šiam politikui tapus Lenkijos diplomatijos vadovu santykiai su Lietuva neabejotinai blogės, tapo aišku dar 2008-aisiais. Tuomet R.Sikorskis įsigudrino prilyginti lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje lenkų tautinės mažumos padėčiai Baltarusijoje. Nors tuo metu Baltarusijos lenkų bendruomenės lyderiai už savo veiklą sėdėjo kalėjime, o Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovai – Vilniaus savivaldybėje ir Seime.

Vienintelis R.Sikorskio puolimo prieš Lietuvą stabdys buvo jo nekenčiamas tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis. Po šio tragiškos žūties prie Smolensko vienas iš Lietuvos užsienio politiką, ypač su Lenkija, formuojančių diplomatų “Veidui” sakė: “Mes žinome, kad dabar atėjo sunkus santykių su Varšuva laikotarpis, ir išpuoliai, neretai nemotyvuoti, tik stiprės. Teks laukti. Svarbiausia, kad Lietuva, plėtodama santykius su Lenkija, niekuomet neatsakinės kiaulyste į kiaulystę”.

Problema – artėjantys rinkimai?

Matant, kaip pastarosiomis savaitėmis smarkiai paaštrėjo ir taip jau įtempti Vilniaus santykiai su Varšuva, tenka konstatuoti, kad diplomatas buvo teisus. Viena, kas nebuvo prognozuota, – kad į žodinį karą su Vilniumi įsitrauks ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Būdamas pragmatiškos politikos šalininkas, D.Tuskas sentimentais Lietuvos atžvilgiu niekada nepasižymėjo, bet niekados neleisdavo sau peržengti politinio bei diplomatinio etiketo ribų ne tik viešuose, bet ir neoficialiuose pokalbiuose.

Tačiau po praėjusią savaitę Briuselyje pasibaigusio ES vadovų tarybos posėdžio D.Tuskas, kaip teigiama Lenkijos naujienų agentūros PAP pranešime, pasakė, kad Lenkija neatsisakys savo reikalavimų dėl lenkų mažumos Lietuvoje, bet patikino, jog nenaudos brutalių ar neatidėliotinų priemonių spausti Lietuvos pusei. Reikia suprasti, kad Varšuva turi tų “brutalių ir neatidėliotinų priemonių” prieš Lietuvą, bet kol kas nenori (o gal – negali) jų naudoti.

Varšuvoje dirbantys ir šioje šalyje vykstančius procesus stebintys Lietuvos diplomatai pastaruoju metu tiesiog lavina virstančius pareiškimus Vilniaus adresu aiškina pirmiausia Lenkijos viduje vykstančiais politiniais procesais. “Pirma, lapkričio 21-ąją Lenkijoje vyks rinkimai į savivaldybes, įtampa prieš juos tarp D.Tusko ir Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamų partijų pasiekė apogėjų, jau pradėta šaudytis ne tik žodžiais, bet ir tiesiogine prasme, – aiškino jie “Veidui”. – Antra, Seime pradedamas biudžeto svarstymas. Tad vyriausybė suinteresuota nukreipti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį nuo šių dalykų kuria nors kita linkme. Tam yra “budinčių” temų, tarp kurių ir santykiai su Lietuva bei lenkų tautinių mažumų problemos”.

Kam nepatinka Vilniaus draugystė su Minsku

Vis dėlto Lietuvos santykiai su Lenkija atskleidžia ir kitų, daug didesnį nerimą keliančių dalykų. Su “Veidu” bendravę tiek Vyriausybės atstovai, tiek diplomatai atkreipė dėmesį į tai, kad, kaltindama Lietuvą darant kliūtis “PKN Orlen” valdomos Mažeikių naftos perdirbimo įmonės veiklai, Varšuva pati absoliučiai nieko nedaro, jog įmonė išbristų iš nuostolių, tik grasina ją parduosianti Rusijai.

“Būkime “biedni”, bet teisingi savo atžvilgiu ir pripažinkime, kad dalis lenkų priekaištų Lietuvai dėl Mažeikių naftos įmonės veiklos yra teisingi. “Lietuvos geležinkeliai”, nuardę bėgius į Latviją ir taip trukdantys vežti naftos produktus pigesniu maršrutu, tikrai elgiasi nevalstybiškai, – sakė “Veidui” vienas Vyriausybės atstovas. – Lygiai ir geležinkelio tarifai “Orlen” produkcijos atžvilgiu yra diskriminaciniai. Tačiau ir lenkų pusė turi pripažinti, kad nei bėgių į Latviją atstatymas, nei tarifų sumažinimas nepadarys Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pelningos. Nebent šiek tiek sumažins įmonės patiriamus nuostolius. “Orlen” problemas Mažeikiuose išspręsti gali tik naftos tiekimo vamzdynu “Družba” atnaujinimas. Bet tam reikia kalbėtis su Rusija, o Lenkija to kažkodėl nedaro. Maža to, kai Lietuva dėl “Družbos” prieš dvejus metus blokavo ES derybas su Rusija, Lenkija mūsų nepalaikė, nors tai buvo pirmiausia jos interesas. Kai į Lenkiją atvažiavo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, apie naftos tiekimo į Mažeikius atnaujinimą R.Sikorskis net neužsiminė. Kai praėjusią savaitę Lenkijos vicepremjeras ir ūkio ministras Valdemaras Pawlakas Maskvoje derėjosi dėl dujų tiekimo, apie naftotiekį ir “Družbą” irgi neužsiminta nė vienu žodžiu”.

Tad kol Lenkija, kurios santykiai su Rusija šiuo metu yra geriausi per dešimtmetį, nekelia Maskvai klausimo dėl naftotiekio į Mažeikius veiklos atnaujinimo, tol Vilnius netiki, kad Varšuva iš tiesų yra susirūpinusi “Orlen Lietuva” patiriamais nuostoliais.

Lietuvą šiuo metu labiau domina skubus R.Sikorskio ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Guido Westerwelle’s vizitas į Minską pas Aleksandrą Lukašenką. Ten nuvykę juodu pažadėjo Baltarusijai 3 mlrd. eurų, jeigu artėjantys prezidento rinkimai vyks sąžiningai. Toks naujųjų sąjungininkų vizitas įkandin Minską neseniai aplankiusios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės (kaip ir įtakingo Lenkijos politinių tyrimo centro pareikšti nuogąstavimai, kad Vilniaus draugystė su Minsku gali supykdyti Maskvą ir sukelti nemažai problemų Lietuvai) kelia klausimą: kieno interesams iš tiesų Minske atstovavo R.Sikorskis ir G.Westerwelle – Europos Sąjungos ar Rusijos? Netgi Varšuvoje po šio vizito pasigirdo balsų, jog R.Sikorskis užsipuola Lietuvą todėl, kad Vilniaus draugystė su Minsku ir parama A.Lukašenkai itin nepatinka Kremliui.

Užsienio politika geriausiu atveju neaiški, o konkrečiau – prorusiška, nusigręžianti nuo strateginių partnerių JAV, išduodanti šalis, kurioms daug metų tarptautinėje arenoje buvome advokatai. Toks dėliojasi naujosios Lietuvos užsienio politikos įvaizdis. Ar taip ir yra iš tikrųjų, atsakymų ieškome kalbindami užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį.

VEIDAS: Kaip Lietuvos užsienio politikoje pasireikš tai, ką mūsų valstybės vadovė prieš keliolika dienų įvardijo taip: Lietuva nebus JAV politikos įkaite ir vykdys nepriklausomą užsienio politiką?

A.A.: Kuo Lietuva nebus, negaliu atsakyti, bet galiu aiškiai pasakyti, kad Lietuvai JAV buvo ir išliks strateginė partnerė, ypač saugumo klausimais, ką, beje, pabrėžė prezidentė savo kalboje Lietuvos diplomatams. Labai aktyviai konsultuojamės su aukštais JAV pareigūnais, ekspertais, diplomatais visais klausimais – ir dėl NATO strateginės koncepcijos, ir kitais.

VEIDAS: Tokia Jūsų nuomonė. Tačiau prezidentė, pavyzdžiui, atsisakydama JAV prezidento Baracko Obamos kvietimo atvykti su juo susitikti į Prahą, aiškiai artikuliavo abejonę, ar JAV Lietuvą laiko strategine partnere.

A.A.: Kodėl nelaiko? Laiko, per dieną kartais dukart kalbuosi su JAV ambasadore, palaikome nuolatinį ryšį. Iš kur formuojasi toks požiūris? Iš savo dvidešimties metų politikoje patirties žinau, kaip kartais žodžiai išverčiami, o kiekviena citata juk turi savo kontekstą. Man labai svarbu, kas parašyta Vyriausybės programoje, Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų programoje ir ką pasako prezidentė užsienio politikos klausimais. Galiu tik pakartoti: bendradarbiavimas vyksta strateginiais klausimais ir strateginiu lygmeniu.

VEIDAS: Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus sukritikavo užsienio politiką dėl, anot jo, santykių su Rusija gerinimo bet kokia kaina, mažesnio dėmesio Moldovai, Ukrainai, Gruzijai.

A.A.: Aš nustebęs, taip galiu pasakyti. Gali būti, kad prezidentas V.Adamkus neturi tiek informacijos, kiek turėjo būdamas prezidentas. Nematau, dėl ko būtų galima sakyti, kad vyksta santykių gerinimas su Rusija bet kokia kaina.

Nebent jei kas mano, kad tai kažkokia kaina, jei po dvejų metų pertraukos pirmą kartą įvyko sėkmingas tarpvyriausybinės komisijos posėdis, kad iš 17 sutarčių, kurių projektai buvo marinuojami po aštuonerius devynerius metus, penkios yra beveik baigtos, galima sakyti, per šį pusmetį, kad Lietuvos pirmieji asmenys turėjo kontaktų su Rusijos vadovais, ko tiek metų nebūta.

O jei kalbėsime apie mūsų santykius su Rytų partnerystės valstybėmis – Moldova, Ukraina, Gruzija, tai jie tapo daug konkretesni ir Lietuvos pagalba šioms šalims labai rimta. Mano, kaip užsienio reikalų ministro, antras vizitas buvo į Gruziją, kur buvo pasirašytas konkretus paramos Gruzijos ėjimui į ES dokumentas, ES užsienio reikalų taryboje pavyko įtraukti šį klausimą į spalio mėnesio darbotvarkę. Inicijavau Moldovos draugų grupės susitikimą Kišiniove. Į Ukrainą važiuoja diplomatų ekonomistų delegacija, kad įtvirtintų mūsų verslo pozicijas ir išsiaiškintų kai kuriuos dvišalės prekybos nesusipratimus.

Beje, Lietuvoje viešėjęs Gruzijos premjeras Nika Gilauris man sakė esąs labai nuoširdžiai nustebęs, kodėl jo visi klausinėja, kaip Gruzija jaučiasi, kai Lietuva nustojo ją palaikyti. Kas tikrai pasikeitė, tai retorika – dabar dirbami konkretūs darbai, bet be viešųjų ryšių pratimų.

VEIDAS: Bet kodėl stringa susitarimai dėl palengvinto pasienio režimo su Kaliningrado srities, Baltarusijos pasienio teritorijomis?

A.A.: Lietuva 2009 m. norėjo pasirašyti sutartį su Baltarusija, buvome pasirengę pasirašyti ir su Rusija. Su Baltarusija pasirašysime labai greitai. O dėl sutarties su Rusija buvo viskas suderinta, bet paskui prasidėjo idėjos dėl supaprastinto režimo suteikimo visai sričiai, ne tik 50 km nuo sienos. Toks jausmas, kad kažkas tyčia nori atitolinti procesą, nors jau dabar pasienyje gyvenantys žmonės galėtų naudotis šiomis lengvatomis. O keisti sutarties reglamentą – ilga istorija.

VEIDAS: Kas konkrečiai per šį pusmetį, kai vadovaujate valstybės diplomatinei tarnybai, padaryta reikalaujant iš Rusijos atlyginti okupacijos žalą, ką taip pabrėždavote dirbdamas Seime?

A.A.: Inicijavau tarpžinybinės grupės šiems klausimams spręsti steigimą. Be kitų konkrečių dalykų, jai pavesta parengti siūlymus dėl juridinio asmens, kuris konsultuotų ir teiktų juridinę pagalbą dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl Sovietų Sąjungos okupacijos, įsteigimo. Antra, susitikęs su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu priminiau galimybę sukurti pasitikėjimo forumą, ir jis tam pritarė. Trečia, iškėlėme klausimą dėl galimų papildomų teisinių ES aktų, susijusių su totalitarinių režimų nusikaltimais, priėmimo. Šio klausimo išlaikymas tarptautiniu lygmeniu rodo, kad Lietuva jo neužmiršo.

VEIDAS: Ar tikite, kad kada nors žalos atlyginimo reikalavimas virs tikrais milijardais?

A.A.: Nenoriu kalbėti apie pinigus. Pirmiausia reikia siekti bendro supratimo, o jei žiūrėsime į praeitį vienodai, tada prasidės kitas etapas. Tai ilgas procesas. Štai kiek metų klausimus su Rusija bando išspręsti Japonija.

VEIDAS: Ar vyksta derybos dėl Lietuvos ir Rusijos vadovų oficialių vizitų? Kokiais konkrečiais klausimais Lietuva siektų susitarti, jei toks susitikimas įvyktų artimiausiu metu?

A.A.: Neturime tapti susitikimų ar vizitų įkaitais, kad tai nepradėtų diktuoti mums politinės darbotvarkės ir lemti derybų proceso. Diplomatinė tarnyba dirba savo darbą, suderintos sutartys dėl bendradarbiavimo metrologijos ir standartizacijos srityje, dėl bendradarbiavimo esant ekstremalioms situacijoms, dėl naujo tilto per Nemuną ir kt.

Dabar savo pusėje neturime nė vienos sutarties – visos su mūsų pasiūlymais Rusijoje. O kvietimas susitikti pirmiesiems šalių asmenims yra, bet laikas turi natūraliai subręsti, kai sutarčių paketas abiem pusėms pasirodys pakankamai solidus.

VEIDAS: Kokių pragmatiškų tikslų Lietuva siekia bandydama gerinti santykius su Baltarusija?

A.A.: Nenoriu sakyti nei pragmatiškų, nei nepragmatiškų – Baltarusija mūsų kaimynė, todėl svarbi įvairiais aspektais. Štai su Baltarusijos opozicijos atstovais kalbėjomės apie artėjančius rinkimus Baltarusijoje, ir jokia paslaptis, kad rėmėme ir remsime baltarusių demokratinius judėjimus. Tačiau lygiai taip kalbėjausi su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Martynovu dėl aukštos įtampos linijos, einančios iš Smolensko per Baltarusiją į Lietuvą, remonto. Mano manymu, Baltarusija negalės ilgai laviruoti tarp dviejų dydžių – ES ir Rusijos, todėl turės pasirinkti valstybės kryptį. Jei suksis į Europą, ES, žinoma, neprarasdama savo principų ir vertybių, turės jai padėti.

VEIDAS: Dirbdamas Seimo Užsienio reikalų komitete buvote kur kas kritiškesnis.

A.A.: Man net nebuvo leidžiama įvažiuoti į Baltarusiją. Tačiau dabar mano pareigos įpareigoja per konsulinę tarnybą ginti Lietuvos piliečių interesus Baltarusijoje ir Lietuvos interesą turėti saugią stabilią demokratinę kaimynę. O kad tas stabilumas ateitų, turime Baltarusijai padėti.

VEIDAS: Pabrėžiama, kad Lietuva laikosi bendros ES užsienio politikos. Tačiau ar po “Nordstream” ar ” Mistral” istorijų galima teigti, kad tokia apskritai egzistuoja?

A.A.: Egzistuoja. Tokie pavyzdžiai iškrinta iš konteksto, bet jei visi apie juos kalba prieštaringai, tai rodo, kad padėtis keičiasi. Juk ES tiek metų, o tik dabar pradėta kurti bendra diplomatinė tarnyba. Didžiosios valstybės buvo įpratusios žaisti atskirai.

VEIDAS: Ką konkretaus pavyko nuveikti dėl Lietuvos ir Latvijos iniciatyvos glaudžiau bendrauti Baltijos jūros regiono šalims?

A.A.: Mano, kaip ministro, pirmas vizitas buvo į Latviją, ten pasiūlėme inicijuoti išminčių grupės steigimą. Šiaurės šalys pasiūlė santykių auditą, ir štai jau turime ne teorines strategijas, o 38 konkrečias rekomendacijas. Manau, tai geras startas bendradarbiavimui glaudinti.

VEIDAS: Ką Lietuva gali laimėti iš pirmininkavimo ESBO 2011 m.?

A.A.: Jau šią savaitę neoficialiai pradedame pirmininkavimą ESBO, Vilniuje sukviesdami aukšto lygio seminarą energetikos klausimais. Energetinė nepriklausomybė – viena esminių mūsų pirmininkavimo krypčių, juolab ESBO unikali tuo, kad čia susitinka ir Rusija, ir JAV, ir ES, ir Azijos šalys. Beje, džiugu, kad bendradarbiaujant su Lenkija juda į priekį “LitpolLink”, ypač kai šį projektą ir naujos branduolinės jėgainės statybą viešai parėmė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Tai signalas visai Europai, kad turime būti integruoti į bendrą europinę energetikos sistemą.

VEIDAS: Krizė apkarpė ir diplomatines atstovybes. Ar artimiausiais metais jų dar mažės? O gal galima perskirstyti pajėgumus, mažiau darbuotojų paliekant pačioje ministerijoje?

A.A.: Per dvidešimt metų beveik iš nieko atkūrėme ir sukūrėme diplomatinių atstovybių tinklą, kitas klausimas, ar visais atvejais labai protingai. Tačiau atstovybę atidaryti lengviau, nei uždaryti. Esu šalininkas, jog reikia stengtis išlaikyti atstovybes, kad turėtume daugiau draugų ir rėmėjų, nes valstybės labai skaudžiai žiūri į atstovybių uždarymą. Vis dėlto teko uždaryti generalinį konsulatą Varšuvoje, ambasadų skyrius Belgrade, Bonoje. Tačiau išlaikyti diplomatą užsienyje daug brangiau nei Vilniuje, todėl, atvirkščiai, atšaukėme 45 žmones. Dabar tobuliname personalo politiką, kad rangų skirstymo, siuntimo į užsienį tvarka būtų skaidri ir nepriklausytų nuo to, kas bus ministras.