“Vilnius šiandien iš esmės neturi iš kur pasisemti galios veikimui užsienio politikoje ir diplomatijoje be atramos į bendrus interesus su Vašingtonu ir Varšuva”, – tokią Lietuvos užsienio politikos kryptį, nepaisant sudėtingų dvišalių Lietuvos ir Lenkijos santykių, brėžia politologas prof. Raimundas Lopata.
Duodamas interviu “Veidui” jis taip pat pabrėžė, kad Lietuva iki šiol negeba įtvirtinti savo, kaip Rusijos ekspertės, statuso, nors būtent tuo galėtų būti įdomi tiek Europos, tiek viso pasaulio didžiosioms valstybėms.

VEIDAS: Viešojoje erdvėje neretai tvirtinama, kad šiandieninė Lietuvos užsienio politika neturi aiškios strategijos ir yra sunkiai apibrėžiama. Kaip vertintumėte tokį teiginį?
R.L.: Pastarojo penkmečio Lietuvos užsienio politiką galime drąsiai apibūdinti kaip blaškymosi politiką. Blaškymąsi iliustruoja, pavyzdžiui, svyravimai nuo perdėtos meilės Rusijai Vygaudo Ušacko laikais iki karingos antirusiškos retorikos pastaruoju metu; nuo vaikiško įsitikinimo paveiksnumu Aliaksandrui Lukašenkai iki visiško Baltarusijos klausimo ignoravimo; nuo teiginio apie JAV nesvarbą Lietuvos būčiai iki realistinio Jungtinių Amerikos Valstijų tikrosios įtakos pasaulio raidai supratimo. Blaškymasis rodo, kad užsienio politikai Lietuvoje neteikiamas reikiamas dėmesys arba kad pagrindinis Lietuvos užsienio politikos veikėjas stipriai pervertino savo gebėjimus užsienio politikos srityje.
Todėl kyla klausimas, ar yra vilties, kad blaškymasis pereis į strateginį mąstymą artimiausiu metu. Ar visos penkmečio prezidentavimo pamokos yra tinkamai išmoktos? Mano požiūriu, pamokos – neišmoktos, nes ir ateityje dominuos vienasmeniškumas, o ne politinio konsensuso strateginiai sprendiniai.
VEIDAS: Ar, žvelgiant retrospektyviai, Lietuvos užsienio politiką po Kovo 11-osios galima skirstyti į etapus, kurie numatė skirtingus tikslus bei strategijas jiems įgyvendinti?
R.L.: Bent jau du etapai akivaizdūs. Pirmasis – tai svetimos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Antrasis – Lietuvos Respublikos įstojimas į NATO ir ES. Ir trečiasis – po to, labiausiai neapibrėžtas ir chaotiškas laikotarpis. Valdo Adamkaus laikai pasižymėjo pastangomis prioritetą skirti Rytų partnerystei, o Dalios Grybauskaitės – panaikinti visa tai, kas buvo svarbu ankstesniu laikotarpiu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tarp užsienyje studijuojančių lietuvių populiariausios Jungtinės Karalystės, Danijos ir Nyderlandų aukštosios mokyklos. Į kokias išlaidas reikia atsižvelgti norint studijuoti užsienyje?

Paulius Gesevičius baigė politikos mokslų ir tarptautinių santykių studijas Didžiojoje Britanijoje, Londono Karališkajame Holloway universitete. Trejų metų trukmės bakalauro studijos jam kainavo apie 10 tūkst. svarų (to meto kursu – kone 50 tūkst., dabartiniu – 40 tūkst. Lt). Kadangi studijoms apmokėti pasiėmė paskolą, svaro kurso kritimas vaikinui išėjo į naudą.
Pauliui pasisekė į Didžiosios Britanijos universitetą įstoti iki 2012 m., kai dar galiojo tvarka, kad studentai už vienus studijų metus įprastai (priklauso nuo universiteto) turėjo mokėti tik apie 3,3 tūkst. svarų. „Vėliau Anglijos vyriausybė priėmė sprendimą neberemti studentų studijų. Iki tol apie trečdalį sumos sumokėdavo studentas, o likusią kainos dalį padengdavo valstybė“, – paaiškina studijų agentūros „Kastu International“ vadovas Arturas Jefimovas.
Pabrangusios studijos atsispindi ir statistikoje. Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo statistikos agentūros HESA duomenimis, 2007–2011 m. į Jungtinės Karalystės universitetus įstojusių lietuvių padaugėjo 2,7 karto (nuo 720 iki 1925 įstojusiųjų), o studijoms pabrangus susidomėjimas iš karto smarkiai krito.
Pats Paulius atkreipia dėmesį, kad už studijas visoje Didžiojoje Britanijoje studentai moka panašiai, bet išlaidos, skiriamos pragyvenimui ir ypač būstui, priklauso nuo miesto ir gali labai skirtis. Mažesniuose nuo Londono nutolusiuose miestuose kainos mažesnės. Gyvendamas Sario mieste Paulius kas mėnesį už kambarį mokėdavo apie 400 svarų (per 1,6 tūkst. Lt), o jo draugai Notingame mokėdavo tik 250 (apie 1 tūkst. Lt).
„Pragyvenimas čia nepigus. Būstas įprastai kainuos apie 350 svarų per mėnesį, pietūs universiteto valgykloje – nuo keturių iki aštuonių svarų, kava – du, bokalas alaus – apie tris, sumuštinis universitete – du tris svarus, – vardija P.Gesevičius. – Kiekvieną savaitę maistui išleisdavau apie 50 svarų, į tai įeidavo pirkiniai prekybos centre, produktai, skirti gamintis namie. Vis dėlto kai kas, tarkim, drabužiai, kainuoja daug pigiau negu Lietuvoje.“
Pasak A.Jefimovo, Didžiojoje Britanijoje universitetai turi teisę patys koreguoti studijų kainas, tačiau ES šalių studentams kainos juose stabilios. „Pvz., viename universitete visos programos ES šalių studentams kainuoja 8950, o kitame – 9450 svarų. Jei studentai atvyktų iš kitur, tada jiems kainos skirtųsi pagal pasirenkamas studijas“, – dėsto studijų agentūros vadovas.

Patraukliausi – tikslieji ir technologiniai mokslai anglų kalba
Domėjimosi studijomis užsienyje bumas prasidėjo Lietuvai įstojus į ES, kasmet buvo galima matyti didėjantį srautą studijuoti iš Lietuvos išvažiuojančių jaunuolių. Vis dėlto pastaraisiais metais šie procesai stabilizavosi.
Nepaisant to, kad studijų kaina studentams nuo 2012 m. tapo kur kas sunkiau įkandama, „Kastu International“ duomenimis, 2013 m. 6,1 proc. abiturientų pasirinko studijas užsienyje, o Anglija išliko populiariausias studijų maršrutas – čia studijuoti įstojo daugiau nei 900 studentų. Antrą vietą užima Danija, kurioje pernai pradėjo studijuoti daugiau nei 400 lietuvių, toliau ryškėjo dar viena populiarėjanti šalis – Nyderlandai. Čia ėmė studijuoti bene pusketvirto šimto lietuvių.
Studijų užsienyje informacijos centro direktorė Žaneta Savickienė teigia, kad labiausiai domimasi ekonomika ir finansais, medicina, inžineriniais ir technologiniais mokslais, vadyba, IT, dizainu, biotechnologijomis ir psichologija.
Kopenhagos universitete fizikos doktorantūros studijas pasirinkęs Erikas Gaidamauskas pasakoja, kad tokios studijos Danijoje laikomos darbu, tad doktorantui mokamas atlyginimas, kurio užtenka su kaupu. Aišku, magistrantams ar bakalaurams yra sudėtingiau. Nors studijos čia nekainuoja, stipendijos nėra mokamos, nebent studentas dar dirbtų papildomai.
„Nors pragyvenimas Danijoje brangus, ten didesni ir atlyginimai, taigi ten studijuoti važiuojantys lietuviai dažniausiai stengiasi susirasti bent pusės etato darbą. Čia įdiegta tvarka, kad 10–12 valandų per savaitę dirbantis studentas, atsižvelgiant į tėvų pajamas, gali gauti iki 770 eurų (neatskaičius mokesčių) valstybės paramos per mėnesį“, – teigia A.Jefimovas.
E. Gaidamauskas pasakoja, kad Danijoje būnant studentu mėnesio išlaidos vidutiniškai gali siekti maždaug 1–1,5 tūkst. Lt. „Danijoje parduotuvės klasifikuotos pagal skirtingus kainų lygius, tad bazinių produktų tikrai įmanoma įsigyti ne ką brangiau nei Lietuvoje. Vis dėlto kavinės ir net valgyklos čia gerokai brangesnės. Danijoje veikia paprastas principas – visur, kur reikia papildomo žmonių darbo, tai yra aptarnavimo, kaina gerokai išauga, nes norima išlaikyti didelius atlyginimus“, – šios šalies niuansus atskleidžia Kopenhagos universiteto doktorantas.

Nors per pastaruosius 24 metus užsienio politikoje didelių vingių nebūta, gero santykių su kaimynais recepto mums rasti vis dar nepavyko.

„Tūkstantį metų grūmėmės su kinais, šimtą metų – su prancūzais ir dvidešimt – su amerikiečiais. Laikas galvoti apie ateitį“, – taip dar 2006 m. pareiškė BBC kalbinamas Vietnamo užsienio reikalų ministerijos atstovas.
Daugelį amžių konfliktų su užsienio jėgomis kamuota valstybė tik 1991 m. atkūrė diplomatinius santykius su Vakarų šalimis, o pirmasis per 30 metų vizitas į JAV įvyko dar vėliau – 2005-aisiais. Tačiau ilgainiui šalys vis dėlto sugebėjo atkurti pasitikėjimą viena kita, o Vietnamo valdžia, suprasdama santykių su JAV reikšmę šalies vystymuisi, stengiasi užversti skaudų istorijos puslapį ir judėti į priekį. Tam esą pasitarnavo tai, kad net trys ketvirtadaliai gyventojų yra gimę jau po karo ir nėra tiesiogiai patyrę jo žiaurumo.
Tarptautinių santykių ekspertai pabrėžia, kad panašus mentalinis lūžis būtų naudingas ir Lietuvos politikų veikimo modelyje, kuriame strateginio planavimo ir pragmatiškumo vietą neretai užima emocijos ir vidinės politinės peripetijos. Tokios pozicijos kaina – mažėjantis draugų tarptautinėje arenoje skaičius ir buksavimas įgyvendinant svarbiausius projektus.

„Perkrauti“ santykių su kaimynais nepavyksta

2009 m. JAV prezidentu tapęs Barackas Obama paskelbė santykių su Rusija „perkrovimo“ politiką. Nepaisant ambicingų planų, šis žingsnis sulaukė vis daugiau kritikos, o galiausiai buvo kone bendru sutarimu pripažintas nepavykusiu.
„Perkrovimo“ retorika mėgstama ir Lietuvoje: rinkėjams kone prieš kiekvienus rinkimus žadama atversti naują santykių su mažiausią palankumą Lietuvai rodančiomis kaimynėmis puslapį. Ne išimtis ir dabartiniai valdantieji: vienas pirmųjų užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitų praėjusių metų pradžioje buvo į Lenkiją, kurioje politikas viešai atsiprašė už žadėtą, bet nepavykusį 2010 m. balsavimą Seime dėl lenkiškų vardų ir pavardžių rašymą originalo kalba įteisinančio įstatymo projekto.
Tačiau patirtis rodo, kad vienašaliai bandymai dažniausiai baigiasi nesėkme. Pastaruoju metu itin paaštrėjęs konfliktas dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje bei Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu Rusijos vykdytas informacinis bei vadinamasis pieno karas parodė, kad „perkrovimo“ politika yra labiau orientuota į vidaus politikos procesus.
Vis dėlto Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka ragina neskubėti vertinti, nes santykių pokytis neįvyksta per vieną dieną: „Prisiminkime, kaip buvo iki L.Linkevičiaus vizito: Lenkijos užsienio reikalų ministras buvo pareiškęs, kad į Vilnių ir kojos nekels. L.Linkevičius nuvažiavęs susitiko su kolega Radeku Sikorskiu, o santykiai ministrų ir premjerų lygiu pagerėjo.“
Pasak europarlamentaro Algirdo Saudargo, santykių „perkrovimas“ yra tik tuščia klišė be turinio: „Užsienio politikoje tokia nuvalkiota retorika pavojaus nekelia, nes kitos šalys ją taip ir priima. Ji gali nebent sukelti laikiną painiavą. Šie pareiškimai iš tikrųjų priklauso vidaus, o ne užsienio politikai. Didžiosios valstybės gali sau leisti tokią prabangą, bet išmintingos mažesnės šalys vengia viešuose pasisakymuose be būtino reikalo užsienio politikos retoriką naudoti vidaus politikos tikslams.“

Kodėl nesusikalbame su Lenkija

Būtent pačių Lietuvos politikų inicijuotas, tačiau fiasko pasibaigęs balsavimas Seime dėl pavardžių rašybos Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vizito į Vilnių metu, o ne tuščiavidurė „perkrovimo“ retorika įprasmina Lietuvos vidinį nesusikalbėjimą Lenkijos, šalies, kuri ne be priežasties vadinama mūsų vartais į Europą, klausimu.
„Tik tie, kurie santykius su Lenkija sugebėjo sugadinti iki šiandieninio lygio, gali teigti, esą jie yra geri ir normalūs. Metas pasitraukti iš iliuzijų pasaulio ir pagaliau suvokti, kad infrastruktūros projektai su Lenkija juda vėžlio greičiu ir jau yra pavėluoti“, – kritikuoja politologas prof. Raimundas Lopata.
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekano prof. Šarūno Liekio teigimu, mūsų politikams derėtų švelninti žodyną: „Karinga etnonacionalistinė retorika, dažnai sklindanti iš aukščiausių Lietuvos pareigūnų lūpų, trukdo užmegzti partneriškus santykius. Su partneriais paprastai elgiamasi draugiškai ir net atlaidžiai, o ne platinamos nepagrįstos paranoja dvelkiančios sąmokslo teorijos. Tik žengdami nuoširdžius ir geranoriškus žingsnius kitų atžvilgiu galime tikėtis tokių pačių žingsnių iš kaimynų.“
Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius pasigenda iniciatyvų judėti konstruktyvesnio dialogo linkme. „Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra paskelbusi apie pauzę santykiuose su Lenkija, tačiau man sunku suvokti, ko derėtų laukti, kai yra tiek problemų. Lenkija Lietuvai siuntė ne vieną signalą, pakeitė ir Lietuvoje reziduojantį ambasadorių, tačiau pas mus iki šiol nėra suvokiami strateginiai tikslai. Tik tuščiai mojuojama retoriniais vėzdais, svaidomasi kaltinimais, o tokioje atmosferoje konstruktyvių sprendimų tikėtis neįmanoma“, – neabejoja istorikas.
Tiesioginę įtaką minimiems politiniams apsisvaidymams turi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), kurios rinkimų sėkmė yra tiesiogiai priklausoma nuo lenkų tautinės mažumos problemų eskalavimo ir neretai agresyviai dėstomų kaltinimų Lietuvai. Net ir būdama dabartinės Seimo valdančiosios koalicijos partnerė, LLRA nevengia kritikos pliūpsnių, kuriuos Europos Parlamente neseniai atrėmė D.Grybauskaitė: prezidentė pabrėžė, kad Valdemaras Tomaševskis siekia diskredituoti Lietuvą, kaupdamas asmeninį politinį kapitalą. Tačiau būtent kitų politinių jėgų nesusikalbėjimas ir įsisenėjusių problemų ignoravimas palieka terpę LLRA veiklai.
Su tuo sutinka ir B.Juodka. „Tautinių mažumų problema eskaluojama dirbtinai, tai persimeta ir į dvišalius santykius, o išspręsti dirbtines problemas – sudėtinga. Tarkime, yra kultūros viceministro Eduardo Trusevičiaus parengtas Tautinių mažumų įstatymo projektas, bet jis turi rimtų trūkumų. Todėl reikia ieškoti kompromiso, taisyti šį įstatymą, tačiau LLRA net į kalbas nesileidžia“, – apgailestauja parlamentaras.

Rusija ir Baltarusija – vis dar galvosūkiai

Kitas „perkrovimo“ objektas – Rusija, svarbi Lietuvos prekybos partnerė. „Ypač gerais santykiais suinteresuoti mūsų eksportuotojai, nes tokie atvejai, kaip vadinamieji pieno karai, yra žalingi ekonomikai. Pagerėjimo prošvaisčių matau: pavyzdžiui, pramonininkai, kurie siekia santykių pagerėjimo, pavasarį rengia Lietuvos ekonomikos forumą Sankt Peterburge. Politikai taip pat turėtų stengtis gerinti tarpusavio ryšius“, – neabejoja B.Juodka.
Tačiau R.Lopatos teigimu, vietoj žadėtų pozityvių poslinkių šiandien galime konstatuoti dar blogesnę situaciją nei anksčiau: „Santykiai su Rusija niekada nebuvo tokie blogi kaip dabar. Dėl to turėtų būti gėda ne tik Prezidentūrai, bet pirmiausia socialdemokratų vadovaujamai koalicinei Vyriausybei, kuri minėtu klausimu sugebėjo paskelbti tik keletą neaiškių pareiškimų Užsienio reikalų ministerijos vardu. Vyriausybė nesugebėjo santykių su Rusija paversti konstruktyviais. O juk sakoma, kad ne dydis svarbu – svarbi yra mūsų politikų potencija.“
Kadangi Lietuva neturi svertų paveikti tokios valstybės kaip Rusija politinės krypties, turėtų būti siekiama glaudesnio bendradarbiavimo ES viduje. Tą “Veidui” akcentavo Š.Liekis: „Lietuva savarankiškai nelabai gali veikti net santykius su Kaliningrado sritimi, todėl prioritetas, be abejonės, turėtų būti ES lygmens politikos formavimas Rusijos atžvilgiu. Kita vertus, „perkrovimo“ šalininkai turbūt turi omenyje neigiamą retoriką, suvešėjusią šalyje ir nukreiptą prieš Rusiją. Galios disproporcijos sąlygomis triukšminga retorika Rusiją veikia kaip dirgiklis ir trukdo klostytis konstruktyviems santykiams. Kita vertus, provokuoja Rusiją aktyviau vykdyti prieš Lietuvą nukreiptas propagandines akcijas Vakaruose, kenkti ir rodyti Lietuvą Vakarams kaip ekonomiškai, politiškai pažeidžiamą.“
Rytinėje užsienio politikos dimensijoje vaisių nedavė ir siekis užmegzti dialogą su Baltarusijos lyderiu Aleksandru Lukašenka, kuris net buvo pakviestas atvykti į Vilnių. Vis dėlto susikalbėti su nedemokratinės valstybės valdžios atstovais visada yra komplikuota. „Negalime būti abejingi, kai ten yra politinių kalinių. Kai ES suspenduoja kelis šimtus vizų Baltarusijos pareigūnams, mes negalime to ignoruoti. Rytų partnerystės valstybių parlamentinėje asamblėjoje Baltarusijai atstovauja opozicija, nes parlamento rinkimai ES nėra pripažįstami kaip skaidrūs. Tai trukdo geriems santykiams su Baltarusija, tačiau tam yra objektyvios politinės priežastys“, – pabrėžia B.Juodka.

Prieš pirmininkavimą ES Tarybai labai susitelkėme į infrastruktūros gerinimą, bet užmiršome kitas sritis.

Iki Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai liko vos porą savaičių. Parengiamieji darbai vyksta taip, kad net rūksta: perasfaltuojamos gatvės, klojami nauji šaligatviai, sodinami gėlynai, įvairiausiuose rūmuose šveičiamos salės, restoranai pildo atsargas, net taksi firmos atnaujina savo automobilių parkus. Kitaip tariant, prieš svečius norime pasirodyti daug šaunesni, nei esame iš tikrųjų.
Bet prieš pirmininkavimą mes labai susitelkėme į infrastruktūros gerinimą ir užmiršome kitas sritis. Juk užsienietis, atvykęs į Vilnių ar Kauną, įspūdį apie Lietuvą susidaro ne vien iš gatvių, šaligatvių, reprezentacinių salių ir lovų viešbutyje. Iš tiesų jam tai rūpi mažiausiai, nes nei Briuselio, nei Paryžiaus, nei Londono gatvių, šaligatvių, salių ar viešbučių kambarių mes tikrai nepranoksime. Įspūdį svečiai susidarys iš bendravimo su mūsų žmonėmis, jų mandagumo, elgesio gatvėse, aptarnavimo kultūros, lankytinų mūsų vietų, senamiesčių, pramogų industrijos, galų gale iš elementarios tvarkos ar netvarkos. Kitaip tariant, koks nors taksistas, už 10 km kelionę iš užsieniečio nuplėšęs 150 Lt, gali nubraukti visus jo mūsų šalyje patirtus gerus įspūdžius ir ilgam palikti kartėlį bei prastą mūsų šalies įvaizdį.
Daugumai Lietuvos gyventojų atrodo, kad tas  pirmininkavimas ES Tarybai tėra egzaminas mūsų politikams ir klerkams, bet iš tiesų tai išbandymas daugumai šalies (ypač didžiųjų miestų) gyventojų. Per būsimą pusmetį pamatysime, kokie esame iš tikrųjų, ar tikrai taip puikiai mokame užsienio kalbas, kaip giriamės. Juk, remiantis gyventojų surašymo duomenimis, lietuviai patys save laiko kone poliglotais, mokančiais po keturias penkias kalbas. Pamatysime net ir tai, ar mūsų žmonės nėra tamsūs. Šiaip jau mėgstame pasigirti savo išsilavinimu, geografijos ar istorijos žiniomis, bet ne vien tai parodo žmogaus šviesumą ar intelektą. Šviesūs mes ar tamsūs, nesunku nustatyti bandant užmegzti pokalbį su nepažįstamu žmogumi.
Tarkime, mokslininkas, ūkininkas, stalius ir eurobiurokratas lengviau ras bendrą kalbą Vakaruose nei Lietuvoje. Apie ką šie žmonės kalbėtų Lietuvoje? Apie orą, krepšinį, gal dar apie Viktorą Uspaskichą. Negebėjimas rasti bendrą kalbą kaip tik ir rodo lietuvių tamsumą. O štai Vokietijoje su nepažįstamu žuvies pardavėju valandą galima diskutuoti apie neramumus Turkijoje, apie nesibaigiantį pilietinį karą Sirijoje ar islamistų radikalėjimą skirtinguose pasaulio regionuose. Pamėginkite apie tai pasikalbėti su vidutiniu lietuviu ir liksite nemaloniai nustebinti. Taip yra todėl, kad esame gana provincialūs ir siauro akiračio. Be to, esame linkę savo problemas sureikšminti ir nesugebame įvertinti mūsų kitų valstybių ar tautų interesų kontekste.
Tikriausiai dauguma sutiks, kad būtų kur kas geriau, jei svečiams paliktume darbščių, nuoširdžių, lanksčių, naujovėms imlių, o ne tamsių, nešvarių, nekultūringų ir agresyvių žmonių įspūdį. Tačiau kaip tik tokį įspūdį galime palikti, jei vairuotojai Vilniaus gatvėse elgsis kaip chamai. O kol kas jie elgiasi būtent taip. Tiesa, kai iš gatvių pasitrauks remontininkai, galbūt mūsų vairuotojai taps ramesni. Jei taip nenutiks, paliksime labai nekokį įspūdį. Juk vokietis, nuvažiavęs į Italiją, beveik visada pasibaisi italų vairavimo kultūra, taigi ir atvykęs į Lietuvą pasipiktins lietuvių vairavimo maniera. Tiksliau, nekultūra.
Dar gerai būtų, kad prie svečių lietuviai mažiau inkštų, stenėtų, dejuotų, kaip čia viskas blogai ir kokie jie nelaimingi.

Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė bei aukštųjų mokyklų vadovai mėgsta kartoti, kad mūsų šalies universitetų ir kolegijų lygis tikrai aukštas, o visi tuo abejojantieji yra piktavaliai mūsų valstybės ir jos institucijų menkintojai.
Kad ir ką kalbėtų oficialūs švietimo institucijų vadovai, Lietuvos gyventojų vertinimai krypsta jiems nepalankia linkme. Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, jau daugiau nei pusė apklaustųjų savo vaikams patartų studijuoti užsienio universitetuose (ankstesniais metais šis nuošimtis buvo šiek tiek mažesnis). Ir tik ketvirtadalis respondentų sutinka, kad kokybė tiek Lietuvos, tiek užsienio aukštosiose mokyklose panaši. Na, o Lietuvos universitetuose savo vaikams studijuoti patartų tik kas šeštas apklaustasis.
Respondentų taip pat pasiteiravome, kuri švietimo grandis, jų nuomone, Lietuvoje yra silpniausia. Vėlgi kai kam tikriausiai bus liūdna išgirsti, bet kone ketvirtadalis apklaustųjų pabrėžė, kad visos švietimo grandys mūsų šalyje yra silpnos. O kalbant apie konkrečias sritis, prie silpnųjų dažniau buvo minimos profesinės mokyklos, kolegijos, gimnazijos ir progimnazijos.

Jūsų nuomone, kuri švietimo grandis Lietuvoje silpniausia? (proc.)

Lietuvoje visos švietimo grandys silpnos    23,6
Profesinės mokyklos    23
Kolegijos    15,4
Gimnazijos    12,8
Progimnazijos    7,8
Universitetai    5
Nežino / Neturi nuomonės    4,6
Pradinis ugdymas    4,2
Privačios mokyklos ir privačios aukštosios mokyklos    3,2
Lietuvoje visos švietimo grandys stiprios    0,4

Kur patartumėte studijuoti savo vaikams? (proc.)

Užsienio universitetuose    51,4
Nesvarbu, kokybė tiek Lietuvos, tiek užsienio aukštosiose mokyklose panaši    25
Lietuvos universitetuose    16,6
Nežino / Neturi nuomonės    5,8
Lietuvos kolegijose    1,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. gegužės 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Artėjant vasarai kiekvienam iškyla maloni dilema – tenka apsispręsti kur ir kaip geriausia praleisti atostogas. Vis dėlto tinkamiausią variantą pasirinkti nėra taip lengva.

Pasauliniai turizmo srautai, trumpam kritę per ekonominę krizę, vėl auga. Keliautojai gali mėgautis neaprėpiamomis galimybėmis – patekti galima beveik visur, be to, galima pasirinkti daugybę skirtingų keliavimo būdų. Tai leidžia stipriai varijuoti kaina ir santykinai už nedidelę pinigų sumą aplankyti galima daugiau ir tolimesnių šalių.
Kyla klausimas, kada geriausia keliauti? 2012 m. pab. duomenimis, populiariausi kelionių į užsienį mėnesiai buvo gegužė, birželis bei spalis. Tam įtakos turėjo logiškos priežastys – dalies žmonių noras išvengti didelių karščių, ypač keliaujant į šiltus kraštus, bei tai, kad vasarą ir ankstyvą rudenį kelionių kainos yra didžiausios. Pasirodo, renkantis kelionių agentūrą, daugiausia kaip tik ir nulemia kainos (36 proc.), taip pat siūlomų nuolaidų kelionėms dydis (24 proc.).

Kas populiaru pasaulyje?

Kiekvienais metais analizuojama, kokios kryptys ir kelionių maršrutai yra geriausi, vertingiausi, sudaromi jų reitingai. Vienas iš įtakingiausių patarėjų, į kurį žvalgosi daugelis keliautojų, yra žurnalo „National Geographic Traveller“ sudaromi geidžiamiausių kelionių tikslų sąrašai. Šių metų sąrašo viršuje puikuojasi ir lietuviams lengvai pasiekiama vietovė – Ukrainoje esantis autonominis Krymo regionas. Mūsų kelionių agentūros už maždaug savaitės kelionę į šį regioną prašo apie 3 tūkst. Lt, tačiau keliaujant savarankiškai galima stipriai sutaupyti. Nors pats skrydis į abi puses preliminariai atsieitų apie 800-900 Lt, tačiau ten nuvykus kainos nesikandžioja. Priminsime, kad lietuviams vizos į Ukrainą nereikia. Paminėsime ir dar vieną aspektą: tai ne tik nebrangi, bet ir įstabi vietovė. „Ir Rusijai reika savo rojaus“, – taip XVIII a. laiške carienei rašė  generolas feldmaršalas Grigorijus Potiomkinas Tavričeskis, skatindamas Krymo aneksiją.
Toliau „National Geographic Traveller“ sąraše seka viena iš dviejų 2013 m. Europos kultūros sostinių – Marselis. Jis patiks tiek uostamiesčių gerbėjams, tiek kultūrinių renginių mėgėjams.
Iš „National Geographic Traveller“sąrašo taip pat galima išskirti ir sąlyginai netolimą bei per mažai keliautojų dėmesio susilaukiantį Ravenos miestą Italijoje. Kažkada jis buvo Vakarų Romos imperijos sostinė, todėl pasižymi itin turtinga istorija ir paveldu. Dvigubos naudos būtų galima patirti į šį miestą nuvykus vykstant unikaliam renginiui – tarptautiniam šiuolaikinės mozaikos festivaliui „Ravenna Mosaico“ (spalio ir lapkričio mėnesiais).
O turistai, mėgstantys Graikija, raginami vykti į Tesalonikus, ramų, palyginus nedaug krizės paliestą ir kol kas turistų neapgultą Graikijos uostamiestį.
O štai kitos siūlomos kryptys lietuviams jau sunkiau pasiekiamos. Tarkime, Raja Ampat sala Indonezijoje, pasižyminti viena didžiausių gyvybės įvairovių; arba didžiausias nepaliestas vidutinio jūrinio klimato Didžiųjų lokių atogrąžų miškas Britų Kolumbijoje (Kanadoje); arba tarp Malavio, Zambijos, Mozambiko ir Tanzanijos esantis Malavio ežeras, arba vienas iš dvasinių Mianmaro budizmo centrų Baganas.
Tuo tarpu Vokietijos verslo žurnalas „Der Standart“ dėmesį šiemet siūlo atkreipti į kitas šalis ir regionus. Jis ragina aplankyti Aliaską (dėl gyvūnų įvairovės ir Šiaurės pašvaistės), Butaną (ilgą laiką buvusį viena labiausiai izoliuotų pasaulio valstybių), netoli Naujosios Zelandijos esantį „nardytojų rojų“ – Kuko salas, taip pat Islandiją (atšiaurų gamtos stebuklą su vulkanais, geizeriais ir amžinas ledu), Kirgiztaną (mažai žinomą, pigią, tačiau aktyviam poilsiui labai tinkančią valstybę) ir „National Geographic Traveller“ jau minėtą Malavį (dėl jo gamtinės ir kultūrinės įvairovės).
Rusijos Turist.ru vėlgi įtraukia Marselį ir taip pat mini Mianmarą kaip didelį keliautojų atradimą. Kitos siūlomos vietovės gana netikėtos, tačiau nebūtinai tai blogai. Pavyzdžiui, atkreipiamas dėmesys į „naują“ traukos centrą, iki šiol turistų mažai lankytą Bazilikatos teritoriją Italijos pietuose ir jos pajūrio kurortus, kurie tik neseniai pateko į turistinius vadovus. Šia proga turėtų suskubti pasinaudoti tie, kurie nemėgsta būti apsupti būrio kitų turistų, nes veikiausiai greitu metu jau nebebus tokios galimybės.
Taip pat siūloma Kosta Rika ir prabangus poilsis joje. Tai esą tinka Egipto ir Turkijos gerbėjams, užsimaniusiems kažko panašaus, bet naujo. Nors šita šalis tolima ir į ją nukeliauti sudėtingiau nei į pastarąsias šalis, visgi tai bent dalinai gali atsverti tai, kad prabanga joje kainuoja mažiau.
Norintiems daugiau adrenalino siūlo trekingą Nepale po Himalajų kalnus arba safarį Zambijoje. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad pastaroji iš regiono šalių išskirta dėl didesnio saugumo. Nuotykių ieškotojams taip pat turėtų patikti Prancūzijos užjūrio regionas – Reunjono sala Indijos avndenyne (800 km nuo Madagaskaro). Čia daug ugnikalnių, galima keliauti po kalnus, džiungles ar pasigrožėti banginiais.
Panašių sąrašų gana daug ir dažnai skirtumus lemia tiek valstybių geografinė padėtis, tiek susisiekimo infrastruktūra ar kultūriniai aspektai. Vis dėlto galima pstebėti keletą juose pasikartojančių 2013 m.geidžiamiausių krypčių. Europoje – Prancūzija (ypač dažnai paminimas marselis), Italija ir Ispanija, Afrikoje – Malavis, Azijoje – Šri Lanka ir neseniai turistams atsivėręs Mianmaras, Šiaurės Amerikoje – įvairios JAV ir Kanados vietovės, Pietų Amerikoje – Peru ar Kolumbija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dauguma praėjusiais metais Lietuvos gimnazijas baigusių ir studijas užsienyje pasirinkusių jaunuolių žinių siekia vidutinio arba gana žemo lygio aukštosiose mokyklose. Geriausiuose pasaulio universitetuose studijuoja vos 302 praėjusių metų laidos mūsų abiturientai.

Net 1663 jaunuoliai iš 29,3 tūkst. pernai gimnazijas baigusių abiturientų išvyko studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas. Daugiausiai abiturientų rinkosi anglakalbes šalis arba tuos universitetus, kuriuose galima studijuoti anglų kalba. Tad net 505 gimnazistai rinkosi Jungtinės Karalystės aukštąsias mokyklas, antras pagal populiarumą traukos centras – Skandinavija.
Lietuvos jaunuoliams visiškai nebuvo patrauklios Vokietijos ir kitų vokiškai kalbančių šalių aukštosios mokyklos. Vos trisdešimt praėjusių metų laidos gimnazistų išvyko studijuoti į Vokietijos universitetus.
Tie, kurių gimtoji kalba yra lenkų ar rusų, rinkosi Lenkijos (31 abiturientas), Rusijos (19 gimnazistų) aukštąsias mokyklas. Tai paaiškėjo iš savaitraščio “Veidas” atliktos 432 Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų apklausos. Iš viso į šią anketą atsakė 324 gimnazijų ir vidurinių mokyklų vadovai, 108 mokyklų administracijos teigė neturinčios duomenų apie praėjusių metų laidos abiturientus arba atsisakė pateikti duomenis, kaip sekasi pernykščiams jų auklėtiniams.
Remiantis mokslo ir studijų stebėsenos bei analizės centro “Mosta” duomenimis, per pastaruosius ketverius metus vis daugiau geriausiai mokyklas baigusių abiturientų pasirenka ne nemokamas studijas Lietuvoje, o užsienyje. “2009 m. studijas Lietuvoje rinkosi 84 proc. šimtukininkų, 2010 m. – 81 proc., 2011 m. jau 76 proc., o pernai – 77 proc.”, – sako “Mostos” direktorė Jurgita Petrauskienė.
“Veidas” aiškinasi, kodėl Lietuvos universitetams vis sunkiau konkuruoti su užsienio aukštosiomis mokyklomis.

Studijos vidutiniame Vakarų universitete kokybiškesnės
Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis yra studijų užsienyje entuziastas. Jis mano, kad studijos užsienyje ne tik suteikia daugiau naujesnių mokslo žinių, išplečia akiratį, bet ir yra pigesnės. Profesoriaus manymu, patys talentingiausi ir gabiausi jaunuoliai vienareikšmiškai turi vykti studijuoti į užsienį. “Genialūs vaikai nėra tik Lietuvos turtas, tai pasaulio vertybė ir anksčiau ar vėliau jie vis vien išvyks iš Lietuvos, – dėsto V.Daujotis ir netikėtai paaiškina: – Lietuvos stuburas yra stiprūs vidutiniokai. Bet didžiausia bėda ta, kad dėl neaiškių studijų Lietuvoje sąlygų jie išvažiuoja mokytis į užsienį ir dažnai nebegrįžta.”
Pašnekovas įsitikinęs, kad studijuoti, tarkime, Jungtinėje Karalystėje, kurioje studijos nuo praėjusių metų gerokai pabrango, vis tiek pigiau nei Lietuvoje. “Mano galva, studijos šioje šalyje ir toliau yra nemokamos, nors ir kainuoja 10 tūkst. svarų sterlingų. Mat nors lietuviai skolinasi studijoms, esmė ta, kad jei po studijų neuždirbi 47 tūkst. Lt per metus, paskolos grąžinti nereikia. Tiek Lietuvoje uždirbti iš karto po studijų mažai galimybių. O studijuojant Lietuvoje būtina grąžinti studijų paskolą, nepriklausomai nuo gaunamo uždarbio”, – skirtumus aiškina V.Daujotis.
Vis dėlto, kaip tvirtina “Veido” pašnekovai, svarstant, kurioje šalyje ir kokiame universitete studijuoti, derėtų rinktis pasaulio universitetų reitingo lyderius, o ne autsaiderius. Taip pat dera atkreipti dėmesį, ar užsienyje įgijus specialybę vėliau Lietuvoje pavyks rasti darbo. Mat daugybės užsienyje rengiamų aukštos kvalifikacijos specialistų mūsų rinkai nereikia ir nežinia ar artimiausioje ateityje prireiks.
Buvęs Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) direktorius dr. Eugenijus Stumbrys apie pirmosios pakopos studijas užsienyje kalba gerokai atsargiau. Nuo 18 iki 23 m. jaunuoliai mezga socialinius ryšius, formuojasi jų įgūdžiai, todėl, pašnekovo nuomone, didelė tikimybė, kad po gimnazijos svetur išvykę lietuviai jau niekada nebegrįš į Lietuvą. O tie, kurie grįžta, neretai skundžiasi, kad jiems sunku įsidarbinti gimtinėje net ir turint prestižinio Vakarų šalies universiteto diplomą. Bet vykti į užsienį pastudijuoti pagal studentų mainų programą arba krimsti antrosios pakopos doktorantūros studijų, pasak E.Stumbrio, itin vertinga.
“Mano nuomone, net vidutiniuose Vakarų universitetuose studijų lygis gerokai aukštesnis, nes Vakarų Europoje ir JAV aukštojo mokslo sistemos išlaiko aukštai pakeltą kartelę ir žemo lygio studijų programas, universitetus “iššienauja”, – vaizdžiai apibendrina dr. E.Stumbrys ir priduria: – Taigi kai kurie į geriausiųjų reitingus nepatenkantys Jungtinės Karalystės, į kurią dažniausiai vyksta studijuoti mūsų jaunimas, universitetai yra mažesnis blogis nei mūsų aukštosios mokyklos.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kurios Lietuvos savivaldybės pagal gebėjimą pritraukti užsienio investicijų yra lyderės, o kurios autsaiderės?

Praėjusiais metais užsienio investuotojai savo projektams įgyvendinti dažniausiai rinkosi keturias Lietuvos savivaldybes. Viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ preliminariais duomenimis, Kauno savivaldybėje 2012 m. paskelbtų planuojamų investicijų vertė siekė 3 mln. Lt tūkstančiui gyventojų, Marijampolėje – 2,8 mln. Lt, Vilniuje – 1,7 mln. Lt, o Elektrėnuose – 0,7 mln. Lt.
„Pagal investicijų vertę vienam gyventojui pernai išsiskyrė Kaunas. Tai nulėmė „Fortum Heat“ Lietuva paskelbtas kogeneracinės jėgainės statybų Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) planas. Kaune 2012 m. taip pat plėtėsi jau seniau įsitvirtinę investuotojai „Kitron“, „KB Components“, „Peikko Lietuva“ bei paskelbta apie naują majonezo gamyklos „Hes-Pro Finland“ statybą“, – vardijo VšĮ „Investuok Lietuvoje“ direktorė Milda Dargužaitė.
Dideles investicijas, tenkančias tūkstančiui gyventojų, Marijampolės savivaldybėje 2012 m. lėmė vienas beveik 172 mln. Lt vertės „CargoBeamer“ logistikos terminalo projektas. Šią savivaldybę užsienio investuotojai pasirinko todėl, kad čia yra skirtingo pločio geležinkelio bėgių sankryža. „Įmonės naudojama technologija leis greitai perkrauti krovinius iš plačios į siauros vėžės sąstatus. Taikant tokią technologiją bus sumažintas transportavimo laikas tarp Vakarų ir Rytų, tad įmonė tikisi padidinti krovinių srautą. “CargoBeamer” tikslas – krovinių srautas iš Dortmundo iki Rygos ir į Maskvą“, – informavo M.Dargužaitė.
Jei ne minėti du stambūs projektai Kaune ir Marijampolėje, pagal investicijas, tenkančias tūkstančiui gyventojų, pirmautų Vilnius, nes į sostinę ateina daugiausiai projektų. „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, pagal investicijų vertę didžiausias pernai Vilniuje paskelbtas projektas buvo 500 mln. Lt vertės nauja biokuro gamykla, kurią planuoja statyti „Dalkia Eastern Europe“. Vilniuje taip pat plėtėsi jau veikiančios užsienio bendrovės, duris atvėrė viešbučiai “Kempinski” ir “Choice Hotels”.
Tuo tarpu į Elektrėnus ateina Vokietijos „Bio-chem“ bendrovė, planuojanti investuoti apie 20 mln. Lt ir gaminti paviršių priežiūros priemones, skirtas geležinkelių, lėktuvų infrastruktūrai prižiūrėti. Kitos savivaldybės, jei lygintume gyventojų skaičių ir paskelbtų užsienio investicinių projektų vertę, pernai gerokai nusileido lyderiams. Klaipėdoje 2012 m. užfiksuotas tik vienas projektas – plėtėsi Danijos kapitalo žuvų perdirbimo įmonės “Espersen Lietuva”, Panevėžyje du: pramoninių mašinų ir įrenginių gamintojo „Lipro Engineering BV“ bei Norvegijos baldų gamintojo „Hjellegjerde“, nusprendusio perkelti visą savo gamybą į Lietuvą.

Daugiausiai užsienio investicijų – Mažeikiuose ir Vilniuje

Pernai daugiausiai tiesioginių užsienio investicijų (TUI) laimėjusiems miestams dėl jų kovoti neblogai sekasi ne tik pastaruosius kelerius metus, bet ir nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kaip rodo Statistikos departamento duomenys, pardavus „Mažeikių naftą“ pagal sukauptų TUI rodiklį į viršūnę iškopė Mažeikiai (64,5 tūkst. Lt vienam gyventojui), o antroje vietoje rikiuojasi Vilniaus miestas (42,8 tūkst. Lt vienam gyventojui). Šiuose miestuose vienam gyventojui tenka tris–penkis kartus daugiau užsienio investicijų, nei siekia šalies vidurkis. Pagal šį rodiklį Vilnius ir Mažeikiai netgi pasiekia Estijos vidurkį, nuo kurio Lietuva atsilieka beveik triskart.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasaulio universitetai nuožmiai kovoja dėl perspektyvių studentų iš užsienio.

Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija ir Skandinavijos šalys sulaukia daugiausiai studentų iš užsienio. Kas gi lemia, kad didžioji dalis studentų iš užsienio savo mokslams renkasi būtent šias, o ne kitas valstybes? Ieškant atsakymo į šį klausimą svarbu atkreipti dėmesį ne tik į siūlomą aukštojo mokslo kokybę, bet ir į tokius kriterijus, kaip studijų kaina ar dėstomoji kalba.
Anglų kalba šiandieniniame globaliame pasaulyje jau tapo lingua franca. Tai gali paaiškinti, kodėl beveik 10 proc. visų užsienio studentų renkasi būtent Didžiąją Britaniją.
Vokietija savo ruožtu ne tik yra didžiausia Europos ekonomika, bet ir pasižymi puikia aukštojo mokslo sistema, ypač kai kalbama apie inžinerijos studijas. Nors dauguma kursų šioje valstybėje dėstoma vokiškai, tačiau sparčiai gausėja ir programų anglų kalba. Štai magistro studijas jau galima rinktis iš daugiau nei 600 programų, kurių dėstomoji kalba yra anglų. Vokietija pritraukia apie 7 proc. visų tarptautinių studentų.
Panašų skaičių studentų iš užsienio pas save privilioja ir Prancūzija. Ši šalis itin populiari tarp tų studentų, kuriems prancūzų kalba yra gimtoji ar bent antroji kalba. Tai ypač pasakytina apie studentus iš Afrikos, kurie išsilavinimą trokšta įgyti Europoje.
Jei kalbėsime apie bendresnes tendencijas, verta pabrėžti, kad nuo 2000 iki 2009 m. studentų iš užsienio Europoje padaugėjo 82 proc. Per tą patį laikotarpį JAV studentų iš užsienio pagausėjo 49 proc. Tiesa, JAV kol kas vis dar išlieka didžiausias studentų iš užsienio traukos centras. Tačiau dėl užsienio studentų JAV turi vis rimčiau konkuruoti ir su kitomis valstybėmis: 2000 m. JAV studijavo 23 proc. visų tarptautinių studentų, o 2009 m. šis skaičius siekė 18 proc.
Vien 2010 m. studijuoti į JAV, Didžiąją Britaniją ir Australiją atvyko 1,5 mln. studentų iš užsienio (iš viso net 3,7 mln. žmonių visame pasaulyje studijuoja ne savo šalyje). Universitetai stengiasi turėti studentų iš užsienio ne tik siekdami privilioti geriausius protus, sukurti tarptautinę studijavimo aplinką, bet ir paprasčiausiai norėdami uždirbti. „The Parthenon Group“ atliktas Tarptautinis studentų mobilumo tyrimas atskleidė, kad Kinijoje studentų, galinčių leisti sau galimybę rinktis studijas užsienyje, nuo 2001 iki 2011 m. padaugėjo nuo 8 iki 11 proc. Indijoje per tą patį laikotarpį šis skaičius išliko stabilus – 25 proc. Vadinasi, rinka tik auga.

Studentai reiškia pajamas

Tarptautinio švietimo instituto duomenys rodo, kad JAV šiuo metu studijuoja daugiau kaip 723 tūkst. studentų iš užsienio. Aukštojo mokslo statistikos agentūros duomenys atskleidžia, kad Didžiojoje Britanijoje studentų iš užsienio yra apie 420 tūkst. Nuo 2008 m. tarptautinių studentų skaičius JAV vidutiniškai didėja po 4 proc. per metus, o Didžiojoje Britanijoje šis augimas siekia 8 proc. Tai reiškia ir didėjančias pajamas šioms valstybėms.
Beje, kaip pabrėžia ekspertai, šioje srityje vis dar lieka daug neišnaudotų galimybių. Galima kalbėti, tarkim, apie papildomus ikiuniversitetinius kursus, kurie būtų skirti būsimų studentų kalbos, akademinėms bei kultūrinėms žinioms pagerinti. Galima kalbėti apie glaudesnį bendradarbiavimą su besivystančios ekonomikos šalimis ir siekį pritraukti kuo daugiau studentų iš šių valstybių.
Taip pat galima kalbėti ir apie galimybę pasinaudoti kitose valstybėse jau veikiančiomis stipendijų programomis. Štai Saudo Arabijoje prieš septynerius metus buvo pradėta speciali programa, pagal kurią kasmet parama studijuoti užsienyje suteikiama 66 tūkst. studentų. Iš viso šiai programai Saudo Arabija jau išleido 5 mlrd. JAV dolerių, tad natūralu, kad užsienio valstybės konkuruoja dėl šių studentų. Trumpai tariant, siekis privilioti užsienio studentų tampa strateginiu kai kurių valstybių švietimo sistemos tikslu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugybė lietuvių programuotojų, nors jų atlyginimai šalyje yra vieni didesnių, išvyksta dirbti į užsienį. Kokios priežastys tai lemia?

Pasaulyje sparčiai didėja IT industrija, sykiu – ir specialistų paklausa. IT sektoriaus plėtra bei specialistų trūkumas ir yra vienos pagrindinių priežasčių, lemiančių santykinai didesnius šios srities specialistų atlyginimus.
Asociacijos „Infobalt“ apklausa, kuria siekta įvertinti IT specialistų poreikį, parodė, kad 2016 m. Lietuvai reikės maždaug 21 tūkst. IT specialistų – programuotojų, sistemų analitikų, projektų ir pardavimo vadovų, testuotojų, IT inžinierių ir kt. Tačiau aukštosios mokyklos iki 2016 m. parengs tik apie 15 tūkst. specialistų. Jau dabar įmonės darbuotojų ima ieškoti universitetuose, o pasiūlymų įsidarbinti sulaukia net pirmo kurso studentai.
Į kovą dėl IT specialistų su Lietuvos įmonėmis stoja ir užsienio bendrovės, nes kvalifikuotų technologijų srities darbuotojų trūksta ir Europoje. Europos Komisijos duomenimis, iki 2015 m. IT sektoriuje trūks apie 700 tūkst. kvalifikuotų specialistų.

Anglijoje uždirba keturiskart daugiau

Vienas pagrindinių užsienio bendrovių kozirių, siekiant prisivilioti populiariausios šalyje IT specialybės atstovus – programuotojus, yra didesnis atlyginimas. Lietuvoje programuotojo mėnesio atlyginimas svyruoja tarp 2,5–7 tūkst. litų į rankas. O štai JAV programuotojo vidutinis metinis atlyginimas, „CareerCast.com“ atlikto tyrimo duomenimis, siekia 88 tūkst. dolerių (apie 19 tūkst. Lt per mėnesį). „Absolutsalary.net“ analizė parodė, kad programuotojo be patirties atlyginimas JAV siekia 40 tūkst. dolerių per metus (apie 8,6 tūkst. Lt per mėn.), o didesnę nei dvidešimties metų patirtį turintis specialistas galėtų uždirbti ir apie 133 tūkst. dolerių (apie 28,6 tūkst. Lt per mėn.).
„Didžiojoje Britanijoje uždirbu keturis kartus daugiau nei Lietuvoje. Turint omenyje, kad kainos abiejose šalyse panašios, programuotojo gyvenimo kokybė ten geresnė“, – teigia Londone gyvenantis ir dirbantis programuotojas Vilius Paulauskas, užsimenantis, kad išskirtiniais gabumais ir kvalifikacija neišsiskiriančio programuotojo atlyginimas siekia keliolika tūkstančių litų.
Mažiausi Lietuvoje yra interneto tinklalapių programuotojų atlyginimai. Penkerių metų patirtį turintis programuotojas uždirba apie 2,5–3 tūkst., labai geras specialistas – apie 4 tūkst. Lt per mėnesį. Labiausiai trūksta „Apple“ operacinės sistemos „iOS“ aplinkoje gebančių programuoti specialistų, todėl ir jų uždarbiai didesni. „Šių programuotojų atlyginimas gali siekti ir 8 tūkst. Lt, nors jų darbo patirtis gali būti vos keleri metai. Penkerių metų patirties nelabai kas turi, nes „Apple“ gaminių rinka pas mus gana jauna“, – teigia „VM Consulting“ vadovas Vaidas Mičiūda.
Vis dėlto personalo atrankos agentūros „Captor“ partneris Kostas Valančauskas pastebi, kad didesnis atlyginimas ne visuomet yra geriausia motyvacijos priemonė. „Prieš kelerius metus Vilniuje atsidarius „Barclays“ technologijų centrui, ten buvo perviliotas būrys geriausių IT specialistų, kuriems pasiūlyti labai geri atlyginimai. Tačiau pastaruoju metu dalis jų atsikando darbo aptarnavimo centre, kuriame viskas labai reglamentuota, gana mažai veiksmų laisvės, ir grįžta atgal į senas darbovietes, neretai ir už mažesnį atlyginimą, nes ten gali geriau realizuoti savo gebėjimus“, – pasakoja personalo atrankos specialistas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Geriausiuose užsienio universitetuose studijuojantiems lietuviams teks patiems susikurti galimybes siekti karjeros Lietuvoje.

Vasario pradžioje lankantis Jungtinėje Karalystėje teko daug bendrauti su ten įsikūrusiais mūsų tautiečiais. Tiek su tais, kurie, turėdami Lietuvos universitetų diplomus, dabar Anglijoje dirba nekvalifikuotus darbus – nuo auklių iki statybininkų, tiek su keliais aukšto lygio finansų ir inžinerijos specialistais, kurie Londone dirba su pasaulinio lygio projektais ir sėkmingai kyla karjeros laiptais. O kadangi pagrindinis kelionės tikslas buvo Kembridžo universitetas ir ten numatytas interviu su jo vadovu bei lietuvių studentais, teko nemažai pabendrauti ir su jais.
Tenka apgailestauti, kad daugelio šių lietuvių artimiausiuose planuose Lietuvos nėra, nepaisant to, kaip skirtingai yra susiklosčiusios jų gyvenimo ir atvykimo į Angliją istorijos.
Pradėkime nuo pirmosios ir gausiausios grupės – nekvalifikuotus darbus svetur dirbančių mūsų tautiečių. Jų grįžimo galimybės ypač priklauso nuo ekonominių sąlygų Lietuvoje, kitaip tariant, grįžti į tėvynę juos galėtų paskatinti nebent ryškus gyvenimo pagerėjimas Lietuvoje arba ryškus pablogėjimas užsienyje. „Dauguma lietuvių stebi, kas vyksta Lietuvoje. Deja, kol kas neatrodo, kad čia reikalai labai gerėtų“, – sako anglams būstus remontuojantis lietuvis Kostas, Londone gyvenantis jau vienuolika metų.
Jis mąsto paprastai: Londone gali nesunkiai uždirbti kokius du tūkstančius svarų ir labai neblogai gyventi – skaniai valgyti, nueiti į teatrą, keliskart per metus pakeliauti. „O ką Lietuvoje gali sau leisti už du tūkstančius litų? Ne kažin ką. O ir tiek uždirbti ne kiekvienam pavyksta“, – dėsto apdailininkas Kostas. Jo prognozės vienareikšmiškos: lietuvių emigracija turėtų sulėtėti, tačiau naujosios Vyriausybės lūkesčiai kaip nors prisišaukti mūsiškius atgalios jam atrodo nepagrįsti.
„O ir kam Lietuvai mūsų reikia? Darbo čia visiems vis tiek nebus“, – klausia kita Anglijos lietuvė Ilona, dirbanti kavinukėje netoli Vestminsterio katedros. Ji neseniai kelioms dienoms buvo parvykusi į Lietuvą ir padarė išvadą, kad čia niekas nepasikeitę: algos mažos, kainos – žvėriškos. „Neįsivaizduoju, kaip jūs ten pragyvenate“, – neatsistebi Ilona.
Kitai lietuvių grupei, karjerą Anglijoje darantiems specialistams, iš kurių dažnas mokslus jau yra baigęs užsienyje, rūpi ne tiek būsimo atlyginimo dydis (nes, anot jų, ir Lietuvoje turėdamas gerą išsilavinimą gali neblogai uždirbti), kiek karjeros galimybės ir gyvenimo kokybė. Jie lygina, ką šiuo požiūriu gali gauti Vilniuje ir Londone, ir tada renkasi. Kol kas dažniau – Londoną nei Vilnių, nes Lietuvoje jiems trūksta ir visada trūks didelių tarptautinių įmonių, stambių projektų, galimybių gyventi tarptautinį gyvenimo būdą ir kalbėti keliomis kalbomis.
Ateis metas, kai visus „už“ ir „prieš“ ant svarstyklių dėlios ir gabiausias Lietuvos jaunimas, šiuo metu studijuojantis Kembridže, Oksforde ir kituose geriausiuose universitetuose. Kembridžo universiteto vicerektorius Leszekas Borysiewiczius interviu „Veidu“ sakė, kad jei Lietuvoje studentai nematys galimybių dirbti aukščiausiu lygiu ir tobulėti, jie negrįš, kad ir kaip to norėtų.
Nebent patys grįžę susikurs tokias galimybes. Iš tiesų, juk kaip tik tam ir gali praversti jų žinios, įgytos sunkiu darbu universitetuose, į kuriuos patenka tik išrinktieji. Šito Lietuvai, sunkiai besiskinančiai kelią pažangiausių Europos valstybių link, šiuo metu labiausiai ir reikia. To ir norėtųsi palinkėti.

Tik keletui Europos valstybių pavyksta išlaikyti nepriekaištingą nedarbo lygį, neviršijantį 5 proc. Jų receptais bent iš dalies neprošal pasinaudoti toms šalims, kuriose darbo nuolat neturi penkiolika, dvidešimt, o kai kuriais atvejais – beveik 30 proc. darbingo amžiaus gyventojų.

Europos Sąjungoje nedarbas dabar siekia beveik 11 proc., o prošvaisčių, kad šiemet jis ims ir sumažės, beveik visiškai nėra, nes padėtis tik blogėja. Pavyzdžiui, statistika skelbia, kad visoje ES šiuo metu darbo neturi daugiau nei 26 mln. žmonių, o kas mėnesį įregistruojama dar po maždaug 150 tūkst. naujų bedarbių.
Tačiau svarbiausia, kad net 18,8 mln. visų Europos bedarbių gyvena euro zonos šalyse ir daugiau nei 100 tūkst. naujų bedarbių kas mėnesį užfiksuojama būtent šiose 17-oje valstybių. Beje, 2012-aisiais bedarbių euro zonoje skaičius ūgtelėjo daugiau nei dviem milijonais, o tai – didžiausias nedarbo augimas per visą euro zonos gyvavimo istoriją.
Vis dėlto tiek visoje ES, tiek euro zonoje kai kurios valstybės sugebėjo rasti receptų, kaip nedarbo lygį išlaikyti labai mažą, kuris beveik arba visai nepadidėjo net ir sunkiausios finansų krizės laikotarpiu, o kai kuriais atvejais šiuo sudėtingu metu net sumažėjo.

Šalys, kuriose dirba beveik visi

JAV analitikai Michaelas B.Sauteris ir Charlesas B.Stockdale’as iš Volstrito pernai parengė studiją, kurioje analizavo mažiausio nedarbo rodikliais pasižyminčias pasaulio valstybes. Tokių jie rado vos devynias, mat atmetė šalis, kuriose nedarbo rodiklius žemumose išlaiko didelis pusę dienos dirbančių asmenų skaičius, kaip yra, pavyzdžiui, Kinijoje, ar, tarkime, dirbtinės valdžios pastangos mažinti nedarbą sukuriant valstybės finansuojamą užimtumą, kaip Baltarusijoje.
Likusias valstybes jie pavadino visuotinio darbo valstybėmis, mat bedarbių jose jau daug metų yra mažiau nei 5 proc. Tarp šių devynių valstybių atsidūrė vos vienintelė Europos Sąjungos atstovė – Austrija, mat šioje šalyje vos vienintelį kartą per pastaruosius trisdešimt metų nedarbas šiek tiek viršijo 5 proc.
Pasak analitikų, šios valstybės paslaptis – labai išplėtota rinkos ekonomika, paremta aptarnavimo ir pramonės sektoriais, ir ypatingos vyriausybės pastangos skatinti darbdavius neatleisti darbuotojų. Pavyzdžiui, krizės laikotarpiu vyriausybė subsidijavo darbuotojų, kuriems buvo sutrumpintos darbo valandos, atlygį.
Tiesa, Europos Komisija pabrėžia, kad Austrijoje toks mažas nedarbas, ypač tarp jaunimo, šiuo metu yra ir dėl to, kad itin daug vyresnio amžiaus austrų labai vangiai dalyvauja darbo rinkoje, be to, šalyje santykinai ilgai trunka studijos universitetuose, o tai irgi mažina registruotų bedarbių skaičių.

“Hire and Fire”: socialistinis rojus darbdaviams

Dar viena nedarbo požiūriu tiesiog pavyzdinė ES valstybė – Olandija.
Apžvalgininkas Adamas Cohenas pabrėžia, kad krizės laikotarpiu itin gerai suveikė Olandijoje, taip pat ir Austrijoje bei Vokietijoje įgyvendintos trumpalaikio darbo programos. Dėl jų Olandijoje nedarbo lygis neišaugo net tuomet, kai šalyje smarkiai, beveik perpus, smuko, tarkime, sunkvežimių gamyba – viena svarbiausių jos pramonės šakų. Valstybės parama tuomet prisidėjo prie to, kad darbą išsaugojo per 80 proc. šio sektoriaus darbuotojų.
“Hire and Fire” (pasamdyk ir atleisk) – taip vadinasi trumpalaikiai darbo kontraktai, kuriuos krizių laikotarpiu subsidijuoja Olandijos vyriausybė, leisdama darbdaviams, kurių pajamos smunka bent 30 proc. per metus, samdyti darbuotojus be baimės, kad bus sudėtinga juos atleisti, ir kompensuodama visus su atleidimu susijusius mokesčius bei išmokas.
“Daugybė šalių krizės laikotarpiu taikė skirtingas užimtumo didinimo priemones, tačiau Olandijos patirtį pavadinčiau pačia sėkmingiausia visame pasaulyje”, – teigia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos padalinio Paryžiuje Darbo politikos skyriaus vadovas Stefano Scarpetta.
Svarbu paminėti, kad šiai valstybei tokie maži nedarbo rodikliai atsiėjo nepigiai. Skaičiuojama, kad Olandijos biudžetui trumpalaikio darbo programos, kurios į šalies konstituciją kaip būtina priemonė krizės laikotarpiu buvo įrašytos dar nacių laikais, vien per pastaruosius kelerius metus kainavo apie 2 mlrd. eurų.
Tačiau kas tinka vienoms šalims, nebūtinai suveikia kitose. Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas atkreipia dėmesį, kad trumpalaikio įdarbinimo (kai kuriais atvejais – vos kelioms dienoms ar net valandoms) praktiką tiek devintajame dešimtmetyje, tiek prieš kelerius metus yra išbandžiusi ir Vokietija (čia toks darbo kontraktas buvo vadinamas “Kurzarbeit”), tačiau jai taip ir nepavyko aplenkti Olandijos pagal nedarbo rodiklius.
“Galbūt dėl to, kad Olandijoje buvo panaudotos ir kitos priemonės, kurioms Vokietija nesiryžo”, – svarsto S.Scarpetta, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Olandijoje pastarosios krizės laikotarpiu vyriausybė ėmėsi visų priemonių, dažnai vertinamų prieštaringai, kad atbaidytų gyventojus nuo mėginimų piktnaudžiauti bedarbiams skirtomis išmokomis. Pavyzdžiui, pernai Olandijoje staiga liko net 20 tūkst. mažiau neįgaliųjų, mat sugriežtėjo jų tikrinimas gydymo įstaigose.
Vis dėlto tai nereiškia, kad vienu puikiausių pavyzdžių Europoje neverta laikyti ir pačios Vokietijos, kuri šiuo metu yra trečia euro zonoje pagal mažiausią nedarbo lygį.
Vokietijoje nedarbas pasižymi viena ir, ko gero, pačia svarbiausia savybe – jis yra stabilus. Tai reiškia, kad šiai valstybei itin gerai sekasi kontroliuoti nedarbo lygį sunkmečio laikotarpiu, o juk kai kurioms Europos šalims būtent krizė ir tapo didžiausiu išbandymu, padvigubinusiu ar net patrigubinusiu bedarbių gretas.
Pavyzdžiui, Vokietijos nedarbo lygis per krizę beveik nepasikeitė: 2010 m. bedarbių buvo panašiai tiek, kiek ir prieš krizę 2008 m., o 2011 m. bendras darbo nerandančiųjų skaičius buvo net mažesnis. Galima sakyti, kad nedarbo lygis nuo pat 2005 iki 2011 m. stabiliai mažėjo tiek buvusioje Rytų, tiek Vakarų Vokietijoje, o 2011 m. 7,1 proc. siekęs nedarbas buvo mažiausias per visus pastaruosius 20 metų.
“Dabar darbo rinka atsigauna daug sparčiau, nei tikėtasi”, – džiaugiasi Vokietijos darbo ministrė Ursula von der Leyen, paminėdama, jog šalyje, kurios ekonomiką aukštyn tempia didelis vidaus vartojimas ir itin aukštos kvalifikacijos darbininkų gildija, sugebanti lanksčiai prisitaikyti prie rinkos poreikių, taip pat sparčiai daugėja ir visą darbo dieną dirbančių žmonių. Pavyzdžiui, per pastaruosius metus visu etatu dirbančių žmonių Vokietijoje padaugėjo 440 tūkst.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.