Šiuo metu užsienyje studijuoja keliolika tūkstančių lietuvių studentų. Ar baigę mokslus jie grįš į Lietuvą?

Europos valstybių aukštosiose mokyklose studijuoja apie 11 tūkst. Lietuvos piliečių. Palyginti su 2007 m., užsienyje studijuojančių lietuvių padaugėjo 1,5 karto.
Tūkstančiai išsilavinimo pasaulyje siekiančių lietuvių dabar gvildena vieną didžiausių savo gyvenimo galvosūkių: ar gavus diplomą grįžti į Lietuvą ir karjeros siekti tėvynėje, ar vis dėlto likti užsienyje. Kokį kelią pasirinks dauguma jų ir kokias galimybes tai žada vienu ar kitu atveju?

Liks užsienyje pasisemti patirties

22 metų Povilas Joniškis, neseniai baigęs chemijos studijas Kembridžo universitete, paskutiniu metu iš aplinkinių labai dažnai sulaukdavo klausimo: „Grįši ar ne Lietuvą?“. Tokią pat dilemą sprendžia ir kiti jo draugai bei pažįstami lietuviai, šiuo metu bebaigiantys arba jau baigę studijas užsienio universitetuose.
Tačiau Povilas, gavęs perspektyvų ir dideles karjeros galimybes žadantį darbą vienoje didžiausių tarptautinių vadybos konsultacijų bendrovių „Oliver Wyman“ Londone, bent jau kol kas lieka Jungtinėje Karalystėje. Kaip pats sako – laikinai, kol įgis darbo patirties, o gal ir užsidirbs lėšų gyvenimo pagrindui Lietuvoje susikurti, bet kaip rodo ne vienas pavyzdys, su tuo „laikinai“ būna visaip.
Beje, tai, kad Povilas Kembridžo universitete apsigynė chemiko diplomą, jo norui dirbti ne chemijos, o verslo konsultacijų srityje nesudarė jokių kliūčių. Iš tiesų darbdaviai, kviesdami pokalbio šio ir kitų prestižinių universitetų absolventus, neretai net nesigilina, kokią konkrečiai specialybę jie yra baigę. Harvardo universiteto JAV, Oksfordo ar Kembridžo universitetų Jungtinėje Karalystėje diplomas darbdaviui jau savaime yra garantas, kad priešais jį yra protingas, talentingas ir itin imlus jaunas žmogus, iš kurio gali nesunkiai susikurti bet kokios srities darbuotoją – lyg lipdytum skulptūrą iš molio.
Taigi Kembridžo universiteto absolventui Povilui, buvusiam Vilniaus licėjaus mokiniui, dabar atsiveria daug durų, tik klausimas, kurias iš jų labiausiai verta praverti.
Ši mintis neapleidžia ir 21-erių Vladimiro Oleinikovo, šiemet Kembridže taip pat baigiančio chemijos bakalauro studijas. Viena vertus, save mokslininku matantį Vladimirą džiugina, kad Lietuvoje kuriasi mokslo slėniai ir atnaujinama mokslinė įranga bei laboratorijos, kita vertus, dvejoti dėl ateities jį skatina girdėtos kalbos, jog mokslininko karjerą Lietuvos universitetuose po studijų užsienyje pradėti labai sunku, nes jaunų mokslininkų juose nelabai kas ir laukia. „Norinčių grįžti ir dirbti akademinį darbą Lietuvoje yra, bet girdėjau, kad jie tiesiog neranda darbo, – pastebi V.Oleinikovas. – Manau, Anglijos universitetuose man įsidarbinti būtų lengviau nei Lietuvoje jau vien dėl tos priežasties, kad ten geriau žinoma, koks mano išsilavinimas ir kur mano žinias geriausia pritaikyti.“
V.Oleinikovą, kaip ir daugelį užsienyje studijuojančių lietuvių, likti užsienyje paskatintų ir gerokai didesnis atlyginimas. Jis neslepia, jog po įtemptų studijų užsienyje, kurioms teko imti paskolą, būtų apmaudu dirbti už 2 tūkst. Lt algą – nors kažin ar ir tiek galėtų tikėtis pradėdamas dirbti mokslininku universitete Lietuvoje. „Jei reikėtų rinktis, ar dirbti už 5000 svarų Anglijoje ar už 2000 Lt Lietuvoje, manau, karjeros pradžioje rinkčiausi pirmąjį variantą, nes dar yra skola, kurią reikia grąžinti“, – pripažįsta studentas.
Na, o 23 metų Audrius Zujus, kuris greitai gaus Astono universiteto verslo mokyklos Birmingeme, patenkančios į geriausių aukštųjų mokyklų Jungtinėje Karalystėje dvidešimtuką, verslo ir vadybos studijų diplomą, šiuo metu ieško darbo, kaip pats sako, visame pasaulyje – įvairiose šalyse nuo Anglijos iki Australijos, kuriose oficiali kalba yra anglų. Nuo to, kokių pasiūlymų sulauks, ir priklausys, kokioje šalyje Audrius įsikurs po mokslų. Deja, Lietuvoje tarptautinių geras karjeros galimybes galinčių pasiūlyti įmonių yra labai mažai.
Be to, prieš pora mėnesių vaikinas Jungtinėje Karalystėje įkūrė įmonę – pirmąjį savo verslą. IT ne blogiau nei verslo vadybą išmanantis, daug gabių programuotojų pažįstantis A.Zujus pradeda verstis IT produkcijos eksportu. Kodėl jis nusprendė pradėti verslą užsienyje, o ne Lietuvoje? „Rinkausi, kur tą padaryti, ir pasirinkau Jungtinę Karalystę, nes ten mažiau biurokratijos – įmonę internetu galima įkurti vos per pusantros valandos. Lietuvoje tai būtų užtrukę keletą dienų, be to, nebuvo galimybės uždarąją akcinę bendrovę įregistruoti nuotoliniu būdu“, – pastebi A.Zujus ir priduria, kad Lietuvos valdžia, norėdama paskatinti užsienyje studijuojantį jaunimą grįžti ir kurtis Lietuvoje, visų pirma turėtų gerinti verslo sąlygas. „Aš noriu gyventi Lietuvoje ir manau, kad dauguma lietuvių, kuriuos sieja stiprūs ryšiai su artimaisiais ir draugais Lietuvoje, taip pat ketina sugrįžti. Kita vertus, diplomas nebesuteikia tokios pridėtinės vertės, kaip anksčiau. Studijos suteikia tik labai ribotą pasaulio ir profesijos suvokimą, todėl man, kaip ir daugeliui, pirmiausia norisi įgyti patirties, kad grįžus netektų pradėti nuo žemiausio lygmens. Be to, studijos turi savo kainą ir norisi ją atpirkti. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl neskubama grįžti į Lietuvą iš karto po studijų“, – paaiškino pašnekovas.

Kodėl jie negrįžta

Milano Bocconio universitete finansų magistro studijas šiemet baigiantis Ramojus Motuzas sako netikintis, kad užsienyje liktų dirbti tiek studentų, kiek dabar, jeigu lietuviški atlyginimai būtų bent kiek panašūs į angliškus, olandiškus ar suomiškus. “Aišku, dėl to mažų mažiausiai reikia kaltinti Lietuvą, nes nei Anglija, nei Olandija ar Suomija nematė komunizmo, o per tą laikotarpį pastatė pasaulinio lygio kompanijas – “Barclays”, “Rolls-Royce”, “Shell”, “Nokia” ir t.t., kurios generuoja pinigus į jų šalis. O lietuviai dabar turi būti dar apsukresni ir gabesni, kad surastų būdų, kaip sukurti savo “Nokia”, kurios vardą žinotų visas pasaulis ir kuri pajėgtų mokėti jiems suomiškus atlyginimus. Tai užtruks, bet viskas yra mūsų rankose“, – pozityviai žvelgia R.Motuzas.
KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis pripažįsta, kad kol kas dauguma buvusių gimnazijos mokinių po studijų lieka užsienyje. Apie tokias tendencijas kalba ir kitų geriausių Lietuvos mokyklų, kurių mokiniai kasmet papildo užsienio universitetų studentų gretas, vadovai. Vis dėlto B.Burgis sako, kad didesni atlyginimai – ne vienintelė priežastis, lemianti pasirinkimą po studijų negrįžti į tėvynę: „Gerus mokslus baigusiems intelektualiems žmonėms daug svarbiau yra darbo prestižas, jiems svarbu jausti, kad jie išnaudoja savo galimybes, – pabrėžia B.Burgis. – O fiziko Šveicarijoje ar bankininko Londone darbas yra visai kito mastelio. Jei mūsų mokinys Audrius yra programuotojas Silicio slėnyje, tai tarsi ordinas, garbės ženklas. Pinigai šiuo atveju per daug sureikšminami, nes išsilavinę žmonės akcentuoja savo būties prestižą. Kitas svarbus dalykas – socialinio gyvenimo skirtumai. Pas mus nacionalinis bruožas yra pavydas, vyrauja nuomonė, kad jei „nedirbi alkūnėmis“ – tai tada visai nedirbi. Tai daug ką atstumia. Ar pas mus patenka į Seimą mokslo pirmūnai? Ne, nepatenka. Priešingai, daugelyje sričių egzistuoja požiūris, kad gyvenime ko nors gali pasiekti tik per ryšius, pažintis.“
Vis dėlto ar tikrai dauguma jaunų lietuvių, tarp jų – ir patys gabiausieji, iš tų keliolikos tūkstančių į Lietuvą negrįš? Į kurią pusę pakryptų svarstyklės, jei ant skirtingų jų svertų sudėtume karjeros ir gyvenimo galimybes Lietuvoje bei užsienyje – tarkime, Jungtinėje Karalystėje, į kurią išvyksta daugiausiai lietuvių studentų? Deja, įvertinus daugybę argumentų, pasvėrus visus „už“ ir „prieš“, šiandien svarstyklės nusvyra būtent Lietuvos nenaudai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasaulio patirtis rodo, kad kelias į sėkmingą ekonomiką prasideda nuo gero švietimo.

Dainininkas Bobas Dylanas kadaise yra padaręs išvadą, kad universitetai labai panašūs į senelių namus. Skirtumas esąs tik toks, kad universitetuose miršta daugiau žmonių. Aišku, miršta ne fiziškai, veikiau dvasiškai, kai savęs tobulinimas, naujų įgūdžių ir žinių įgijimas iškeičiamas į paprasčiausią mechaninį faktų kalimą.
Tas pats gali būti pasakyta ir apie mokyklas, kuriose vaikai pradeda savo žygį į žinių bei įgūdžių pasaulį. Už švietimą atsakingiems specialistams kyla svarbiausias klausimas: kaip užtikrinti, kad tas žygis būtų ne tik įdomus, kupinas iššūkių, atradimų, bet ir efektyvus, duodantis apčiuopiamų rezultatų? Galų gale Lietuvai ypač aktualus klausimas, kaip grąžinti prestižą mokytojo specialybei, kuri pas mus yra labai nuvertinta? Čia neabejotinai praverstų labiausiai švietimo srityje pažengusių valstybių pavyzdžiai.

Iš ko mokytis?

Prieš pradedant svarbiausia atsakyti į klausimą, kaipgi nustatomos tos šalys, kuriose mokymo lygis pats aukščiausias. Čia itin praverčia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos kas trejus metus atliekamas PISA tyrimas. Štai 2009 m. pasiekimų patikrinime dalyvavo 65 valstybės ir daugiau kaip 470 tūkst. penkiolikmečių moksleivių. Penkiolikmečiai pasirinkti neatsitiktinai, nes jie sparčiai artėja prie to amžiaus, kai pagal daugelio valstybių įstatymus baigiasi privalomasis lavinimas ir mokiniai toliau patys gali rinktis savo ateitį. Tad tyrimu siekiama patikrinti, kaip mokiniai geba priimti sprendimus, susidoroti su kasdieniais iššūkiais, pritaikyti praktikoje įgytas žinias ir įgytus gebėjimus investuoti į tolesnį tobulėjimą.
Mokinių gebėjimai vertinami trijose srityse – skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų. Pirmojoje geriausiai pasirodė Kinijos mokiniai, jiems už nugaros liko Pietų Korėjos ir Suomijos penkiolikmečiai. Estai šioje kategorijoje užėmė itin aukštą tryliktą vietą ir pranoko tokias valstybes, kaip Šveicarija, JAV, Didžioji Britanija, Švedija ar Vokietija. Lenkai liko penkiolikti. Geriausiai išvystytais matematiniais gebėjimais gali didžiuotis Kinijos, Singapūro ir Honkongo mokiniai. Iš Europos valstybių aukščiausią šeštą vietą užima Suomija. Gamtos mokslų srityje vėlgi pirmauja Kinija, o už jos rikiuojasi Suomija ir Honkongas. Estai šioje kategorijoje didžiuojasi devinta vieta.
Tad favoritai daugmaž aiškūs, ir Lietuvai, kuri šiuose reitinguose negali pasigirti aukštomis vietomis (visose trijose kategorijose pasirodėme statistiškai daug prasčiau nei bendras Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių vidurkis), tikrai yra kur stiebtis. Lietuva visose trijose kategorijose netgi atsilieka nuo bendro šalių vidurkio. O pavyzdžių, kaip galima sėkmingai pertvarkyti švietimo sistemą, toli dairytis tikrai nereikia – užtenka pažvelgti į sėkmingą suomių patirtį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasaulis taip susimaišė, kad lietuvių emigrantų ar kilusių iš jų jau rastume ir tarp pasaulinio garso filmų kūrėjų, ir tarp didžiausių bankų vadovų, ir tarp aukštų kitų valstybių politikų. Kurie jų savo talentu, profesiniais laimėjimais daugiausiai pasiekė ir išgarsėjo pasaulyje pastarąjį dvidešimtmetį?

Vilniaus universiteto leidykla šiemet išleido Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio knygą „Lietuvos istorija“. Paskutiniame jos skyriuje „Pabaiga, arba išbarstyti Lietuvos veidai“ autoriai primena apie Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijų palikuonis, kurie perdavė savo genus visoms žinomiausioms Europos monarchijoms, ir kad pasauliui davėme daugybę garsių šeimų, aristokratų, o Amerikai ir Europai – darbščių angliakasių, statybininkų, auklių, inžinierių. Lietuvos žmones emigracijos bangos išblaškė po visą pasaulį, bet ten, kaip pabrėžia istorikai, daugelio jų vardai tapo netgi geriau atpažįstami nei Lietuvos.
„Įsivaizduokime „idealiąją Lietuvą“, kurioje spektaklius ir filmus kuria ne tik Jonas Mekas ar teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, bet ir Robert Zemeckis (Robertas Zemeckis, gimęs Čikagoje 1952 m. lietuvio šeimoje), o juose vaidina seras John Gielgud (Džonas Gilgudas) ir Charles Bronson (Karolis Bučinskis). Visos šios pasaulinės teatro ir kino žvaigždės yra Lietuvos emigrantai arba kilusios iš jų šeimų. O kai pamatai po provincijos miestelį Tryškius vaikštantį Erkiulį Puaro – aktorių Davidą Suchetą – ir ieškantį savo protėvių Suchedowitzų, emigravusių per Turkiją į PAR, pagalvoji, kiek dar tokių vardų slepia Lietuva?“ – po pasaulį pabirusius ir ten profesinių aukštumų pasiekusius lietuvių emigrantus bei jų palikuonis naujoje „Lietuvos istorijoje“ vardija istorikai.

Užsienio šalyse išsibarstę 1,3 mln. lietuvių kilmės žmonių

Iš tiesų kai 1994 m. R.Zemeckis atsiėmė „Oskarą“ už režisūrinį darbą kuriant geriausią tų metų Holivudo filmą „Forestas Gampas“, per visą pasaulį apskriejo ir tas faktas, kad vieno geriausių Holivudo režisierių tėvas – lietuvis.
O šiemet už nebylųjį filmą „Artistas“ „Oskaru“ apdovanotas prancūzų kino režisierius Michelis Hazanavicius gimęs Lietuvos žydų šeimoje Paryžiuje.
Garsiojo detektyvo Erkiulio Puaro vaidmens atlikėjo D.Sucheto kraujo ryšys su Lietuva šiek tiek tolimesnis: aktoriaus senelis iš tėvo pusės buvo Lietuvos žydas, gyveno Kretingoje, vėliau – Memelyje (dabartinėje Klaipėdoje). Prieš porą metų D.Suchetas, ieškodamas savo šaknų, tikrai lankėsi Lietuvoje, o stovėdamas prie Tryškių žydų kapinių vartų nusistebėjo: „Toks mažas miestelis ir tokios didelės kapinės.“
Domėdamasis savo lietuviškomis šaknimis Lietuvoje yra lankęsis ir filmų „Pianistas“, „Australija“ bei kt. scenarijų autorius seras Ronaldas Harwoodas, kurio tėvas buvo plungiškis. Na, o rugsėjį Lietuvoje pradėto rodyti filmo „Kita svajonių komanda“, sujaudinančio žiūrovus iki širdies gelmių, režisierius Marius Markevičius yra šių dienų Amerikoje kylanti kino žvaigždė. JAV lietuvių šeimoje gimusio M.Markevičiaus filmas jau rodomas didžiausiose Amerikos kino salėse.
Per kelias didžiąsias emigracijų bangas pirma į JAV, vėliau – į Europos šalis Lietuva po pasaulį išbarstė tikrai daug reikšmingų asmenybių.
Tiesa, nei R.Zemeckis, nei R.Harwoodas ar daugelis kitų šiandieninių garsenybių, gimusių paprastose lietuvių emigrantų šeimose, šiandien lietuviškai nešneka ir apie šiandieninę Lietuvą žino nedaug. Amerikoje rastume nemažai net ir nemišrių lietuvių emigrantų šeimų, kuriose lietuviškai jau seniai nebekalbama.
Istorikui Algimantui Kasparavičiui tai visai neatrodo keista. Jis primena, kad vien tarpukariu, per 22 metus, į JAV dėl ekonominių priežasčių emigravo apie 105 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš kurių didžioji dalis labai greitai „suamerikonėjo“. Tai patvirtina faktas, kad 1938–1939 m. užsidarė apie pusšimtį įvairaus pobūdžio lietuviškų organizacijų, veikusių Amerikoje, o priežastis buvo paprasta: lietuvių šalyje nesumažėjo, bet jie išmoko anglų kalbą, sėkmingai integravosi į vietines bendruomenes, ir šios organizacijos tapo nebereikalingos.
Pasak A.Kasparavičiaus, kita emigrantų banga, po Antrojo pasaulinio karo už Atlanto pasitraukęs Lietuvos visuomenės elitas, kur kas labiau siekė išlaikyti lietuvybę, mat dauguma jų atvykę į šalį iš elito nukrito į patį žemiausią Amerikos visuomenės sluoksnį, o viltis ir laukimas, kada jie galės grįžti į atkurtąją Lietuvos valstybę ir vėl atsidurs sau deramoje vietoje, itin stipriai laikė lietuvybę.
Kad lietuviškai nekalba rašytoja Rūta Šepetys, pasaulyje išgarsėjusi savo romanu „Tarp pilkų debesų“, ar žymus JAV politikas senatorius Richardas Durbinas, taip pat turintis lietuviško kraujo, gal ir apmaudu. Galima ginčytis ir dėl to, ar daugelis šių asmenybių vadintini lietuviais, net jei jie patys save tokiais ir laiko. Vis dėlto reikia pripažinti ir tai, kad dėl savo talento, ambicijų, o kartais ir sėkmės šie žmonės garsina ir Lietuvos – savo arba tėvų tikrosios tėvynės vardą.
Skaičiuojama, kad užsienio šalyse gyvena apie 1,3 mln. lietuvių kilmės ar iš Lietuvos kilusių asmenų. Tad vardyti visas iškiliausias kultūros, politikos, verslo ar sporto asmenybes, kurias su Lietuva visada sies jų lietuviška kilmė, net jei šie žmonės jau gimė ne Lietuvoje ir jų tėvai nebemokė jų lietuvių kalbos, būtų galima labai ilgai. Kaip pripažįsta organizacijos „Global Lithuanian Leaders“ (GLL) vadovė Dalia Venslovaitė-Petkevičienė, apie daugelį šių žmonių Lietuvoje mažai kam žinoma. Dažnas jų laiko save lietuviu, bet savo karjeros viršūnę pasiekė negyvendami Lietuvoje.
„Pavyzdžiui, kiek lietuvių žino Johnny Unitą, arba Joną Jonaitį, kuris Amerikoje buvo tapęs tikra amerikietiškojo futbolo legenda – jis amerikiečiams buvo lyg Arvydas Sabonis lietuviams, – sako D.Venslovaitė-Petkevičienė. – Arba kas Lietuvoje žino, kad Sidnėjaus savivaldybės jūrų uosto pakrantės tarnybai Australijoje vadovauja lietuvė Eglė Garrick, ar kad šį rudenį Lietuvoje viešėjęs perkamiausių finansinių knygų Amerikoje autorius, verslininkas ir investuotojas Dougas Casey taip pat turi lietuviško kraujo, nes jo seneliai pasitraukė į JAV iš carinės Lietuvos. Tokie žmonės savo įtakingais ryšiais bei prijautimu Lietuvai gali būti ne tik Lietuvos įvaizdžio ambasadoriai, bet ir patarėjai atveriant duris užsienyje ar išnaudojant globalias galimybes.“
Beje, šių metų pabaigoje, gruodžio 27-ąją, kai į Lietuvą sugrįš daug po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių, GLL kartu su Užsienio reikalų ministerija ir VšĮ „Versli Lietuva“ rengia pasaulinių lietuvių kilmės lyderių verslo, mokslo, kūrybos ir visuomenės srityse apdovanojimų renginį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiausiai Lietuvos verslo investicijų užsienyje sukaupta Nyderlanduose, tačiau šioje šalyje nekyla nei lietuviškų gamyklų, nei parduotuvių – į šią mokesčių lengvatomis garsėjančią šalį emigruoja lietuviškų koncernų valdymas.

Nuo 2007–2008 m. Lietuvos verslo investicijų užsienyje žemėlapis ėmė pildytis naujomis, iki tol visiškai nepasižymėjusiomis kryptimis. Štai Nyderlanduose, su kuriais mūsų šalis neturi nei istorinių ryšių, nei ypatingos draugystės saitų, nuo 2007 m. pabaigos Lietuvos investicijos išaugo net 12 kartų, o Kipre – keturis. Šios šalys varžybose dėl lietuviškų investicijų netgi ėmė stumti į šoną mūsų kaimynus: Nyderlandai, kur jau sukaupta 1,6 mlrd. Lt tiesioginių Lietuvos investicijų užsienyje, pagal šį parametrą užima pirmą vietą tarp visų valstybių, o Kipras – trečią.
Vis dėlto Nyderlanduose ar Kipre Lietuvos verslininkai neatrado nei būrių klientų savo produkcijai, nei išskirtinių sąlygų savo gamykloms, kurių uždirbti pinigai parkeliautų stiprinti mūsų ekonomikos. Pagrindinė šios tendencijos priežastis visai kita – Lietuvos verslininkai vienas po kito į užsienį ėmė kelti savo įmonių akcijų valdymą.
„Dėl šios priežasties dabar Lietuvos verslo investicijos užsienyje labiau „holdinginės“, o ne realiosios“, – atkreipia dėmesį advokatų kontoros SORAINEN partneris Algirdas Pekšys. Ekspertas primena, kad prieš keletą metų Lietuvos verslas daugiausiai buvo investavęs mūsų kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, kur iš tiesų vykdydavo realią veiklą.
„Vis dažniau išgirstame apie vieną kitą žinomesnį verslininką, perkeliantį verslo valdymą į užsienį, bet šis procesas daug didesnis“, – tvirtina advokatų kontoros „Juridicon“ advokatas Laimonas Marcinkevičius.
Iš tiesų, užsienyje kontroliuojančią valdymo bendrovę įkūrusių didelių lietuviškų įmonių gretos nuolat didėja. Naujausias pavyzdys – statybos ir nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Hanner“, valdymo įmonę įsteigusi Estijoje. „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis komentuodamas šį sprendimą tvirtino neapsikentęs Vyriausybės pomėgio įvedinėti naujus mokesčius ir pavargęs nuo Lietuvos mokesčių sistemos nestabilumo.
Tarp kitų didelių įmonių, valdymą perkėlusių į užsienį, – „VP grupė“, įkūrusi holdingus Maltoje ir Nyderlanduose, aviacijos paslaugų bendrovė „Avia Solution Group“, kurios pagrindinė akcininkė registruota Kipre, taip pat investicijų bendrovė „Scaent Baltic“, kurios valdymo įmonė registruota Nyderlanduose, azartinių lošimų bendrovė “Nesė”, holdingą įkūrusi Liuksemburge. Minėtose šalyse holdingus ypač naudinga turėti nekilnojamojo turto bendrovėms, tad užsienyje įregistruota nekilnojamojo turto projektų plėtotoja „Baltisches Haus“, didžiųjų Skandinavijos bankų Lietuvoje antrinės įmonės, įkurtos perimtam nekilnojamajam turtui valdyti.
Tokios įmonės veiklą ir toliau vykdo Lietuvoje, tačiau motininė bendrovė veikia jau pagal kitos šalies įstatymus. Pasak teisinių paslaugų teikimo įmonės „Verslo gurmanai“ konsultanto Artūro Razgūno, į palankesnės mokesčių aplinkos šalis perkeltos motininės bendrovės dažniausiai verslo nevykdo ir yra naudojamos kaip finansiniai centrai. Pagrindinė jų funkcija yra tam tikrų aktyvų, daugiausia akcijų, laikymas, o bene vienintelės pajamos – dividendai ir palūkanos už paskolas iš susijusių įmonių.

Kraustytis į kitas šalis vilioja mažesni mokesčiai

Holdinginių investicijų užsienyje suaktyvėjimą ekspertai labiausiai sieja su šios kadencijos Seimo naktine mokesčių reforma, kuri pakirto verslo pasitikėjimą šalies mokesčių sistemos stabilumu. Nors nemažai per šią reformą priimtų sprendimų, kaip pakeltas pelno mokesčio tarifas, buvo panaikinti, verslas vis tiek ėmė aktyviai judėti iš Lietuvos.
„Ši tendencija gal nebėra tokia karštligiška, kokia buvo po naktinės reformos, bet tokie svarstymai nuolat vyksta. Dabar Lietuvos verslai tiek išaugo, kad nemažai įmonių, investuojančių ne tik Lietuvoje, ieško patogios dislokacijos motininei įmonei. Kita priežastis – rizikos išskaidymas: nenorėdamos sukoncentruoti viso kapitalo vienoje valstybėje, kai kurios grupės renkasi turėti holdingo kompanijas keliose jurisdikcijose“, – komentuoja audito ir mokesčių konsultacijų bendrovės „PricewaterhouseCoopers“ vadovė Lietuvoje Kristina Kriščiūnaitė.
“Scaent Baltic” ryšių su visuomene departamento direktorius Jacekas Komaras ypač pabrėžia stabilumo svarbą: “Olandijos jurisdikciją „paveldėjome“ įsigydami įmonę ir ją vertiname labai palankiai. Visų pirma ji garantuoja veiklos stabilumą ir leidžia planuoti plėtrą ne vienus–trejus metus į priekį, bet penkerius–dešimt. Puikus to patvirtinimas – netgi per krizę nebuvo taikomos juridinių asmenų situaciją bloginančios mokesčių pataisos ar neigiami teisinės bazės pakeitimai. Kiti pranašumai – palankus kontroliuojančių institucijų požiūris, patogi lokacija bei didelis skaičius šalyje veikiančių tarptautinių finansinių institucijų, leidžiančių taikyti pačius įvairiausius finansinius instrumentus.”
Vis dėlto ekspertai sutaria: kad ir kokius motyvus vardytų verslininkai, pagrindinė paskata steigti valdymo bendroves užsienyje – mokesčių optimizavimas, o populiariausios šalys šiems tikslams – Nyderlandai, Kipras, Malta, Liuksemburgas. Tačiau toli gražu ne kiekvienas verslininkas nori garsiai apsiskelbti, kad gyvendamas ir veikdamas Lietuvoje jis sutaupo mokėdamas mokesčius kitoje šalyje.
Stiprėja tendencija, kad dėl mažesnių mokesčių Lietuvos verslininkai net į kaimynines šalis investuoja per savo motinines bendroves užsienyje. Pasak A.Pekšio, taip verslininkai sutaupo, nes šios šalys turi palankesnes dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis nei Lietuva. „Nyderlandai turi daugiausiai dvigubo apmokestinimo vengimo sutarčių su kitomis šalimis ir daugelis jų labai palankios. O Lietuva neturi jų nei daug, nei labai palankių“, – lygina A.Pekšys.
Šį motyvą pabrėžia ir audito bendrovės „Ernst&Young Baltic“ partneris Kęstutis Lisauskas, pridurdamas, kad dividendus ar palūkanas mokėti iš Rusijos ar Baltarusijos tiesiogiai į Lietuvą brangiau, negu iš pradžių mokėti į Olandiją ir Kiprą, o paskui atsiųsti į Lietuvą. „Taip yra todėl, kad Rusija ar Baltarusija turi teisę išskaičiuoti daugiau mokesčių, jei pinigai keliauja teisiai į Lietuvą, nei keliautų į Olandiją. Investuojant Rusijoje ne visada geriausia mosuoti trispalvėmis, dėl to kartais verslininkai nusprendžia įterpti olandišką bendrovę“, – aiškina K.Lisauskas.
A.Razgūnas mato ir kitą galimybę sutaupyti: minėtose šalyse taikomi nedideli kapitalo apmokestinimo mokesčiai. Pavyzdžiui, Olandijoje nėra apmokestinamos gaunamos palūkanos iš paskolų, nėra kapitalo prieaugio mokesčio, netaikomas nei minimalus išlaikymo terminas, nuo kurio gaunami dividendai ar parduodamos akcijos apmokestinamos, nei minimalaus paketo reikalavimas: pardavus net ir vieną procentą akcijų, gautos pajamos  neapmokestinamos.
Beje, kartais norą kurti valdymo bendrovę užsienyje lemia ir subjektyvios priežastys. Pasak A.Razgūno, kai įmonės nori plėsti savo verslą į Vakarų valstybes, partneriai ir net būsimi klientai palankiau žiūri, jei įmonė registruota Senojo žemyno šalyse.

Apsimoka ne visiems

Perkelti valdymą į užsienį apsimoka ne visais atvejais, todėl ekspertai pirmiausia pataria gerai apskaičiuoti įmonės veiklos perspektyvas bent penkerių metų laikotarpiu, įvertinti pinigais, kiek pavyks sutaupyti dėl mažesnių mokesčių, ir pasiskaičiuoti, ar gautos naudos užteks papildomoms išlaidoms padengti. Pasak K.Kriščiūnaitės, šis žingsnis apsimoka didelėms įmonėms ir jų grupėms, kurios sugebėtų išlaikyti sukurtą didelę struktūrą, nes reikia samdyti darbuotojus, pildyti deklaracijas, skraidyti į valdybos posėdžius.
Būna ir tokių atvejų, kai verslininkai, pamatę, kad išlaikyti naują įmonę atsieina daugiau, nei siekia mokesčių nauda, įkurtą įmonę palieka likimo valiai. K.Lisauskas skaičiuoja, kad įsteigti valdymo ar finansavimo bendrovę Olandijoje pirmais metais kainuos 50 tūkst. eurų, o vėliau kasmet reikės skirti 10–20 tūkst. eurų, tad mažiausiai reikėtų sutaupyti tokią sumą.
„Valdymo perkėlimas skirtas veiklai optimizuoti, bet tai nėra garantas, kad po perkėlimo verslas vienaip ar kitaip pasikeis. Pats perkėlimas savaime pinigų neuždirba, tam tikrais atvejais jis tik padeda sutaupyti“, – priduria A.Razgūnas.

Lietuva praranda ir darbo vietas, ir įvaizdį

Lietuviškų įmonių valdymui iškeliaujant svetur, pirmiausia pralaimi Lietuva. Tokia tendencija mūsų šaliai reiškia ir mokestinių pajamų, ir darbo vietų praradimą. Nyderlanduose ar Kipre tokio pobūdžio poreikiui tenkinti susiformuoja nemažas aptarnavimo paslaugų ratas – bankai, konsultantai, auditoriai, finansininkai, įmonių steigėjai, vadinasi, kažkokia dalis šių darbo vietų prarandama Lietuvoje.
Be to, pasak A.Pekšio, valstybė netenka tam tikros pelno dalies, dažniausiai susijusios su akcijų ir kapitalo turėjimu. Pavyzdžiui, pajamos pardavus pagrindinės įmonės akcijas (skirtumas tarp akcijų įsigijimo ir pardavimo kainos) būtų apmokestinamos, o dažnai net net neapmokestinamos toje valstybėje, į kurią perkeltas akcijų valdymas.
Dėl šios tendencijos ekspertai mato ir daugiau trūkumų. Didelėms įmonėms traukiant valdymą iš Lietuvos mažėja ir pačios šalies, kaip stabilios ir saugios vietos investuoti, įvaizdis. A.Razgūno nuomone, nukenčia ir finansinis sektorius, nes jame sumažėja pinigų srautai: akcijų valdymą perkeliančios įmonių grupės neretai turi  laisvų apyvartinių lėšų, kurias arba investuoja į vertybinius popierius, arba deda į trumpalaikius indėlius, tačiau įsteigus motininę bendrovę užsienyje laisvi pinigai laikomi ten.
Bendroves lietuviškoms įmonėms valdyti steigiant užsienyje mažėja ir verslo skaidrumas, nes sužinoti, kam priklauso vienas ar kitas didelis šalyje veikiantis verslas, visuomenei tampa vis sudėtingiau.

Lietuvos investicijos užsienyje

Šalis    Sukaupta investicijų (mlrd. Lt)
1. Nyderlandai    1,6
2. Latvija    0,86
3. Kipras    0,63
4. Lenkija    0,46
5. Rusija   0,44

Šaltinis: Statistikos departamentas

FB-SM142515

“Jei būsite geri, tai ir vandens prileisime” – nelabai juokingai skamba ši sena plaukikų anekdoto frazė, kuria Lietuvoje be jokio humoro galima puikiai iliustruoti visą mūsų baseinų infrastruktūrą.
Olimpiadoje auksą ką tik iškovojusi penkiolikmetė Rūta Meilutytė apie apgailėtiną šalies baseinų būklę viešai prabilo net socialiniame tinkle, o gavusi apdovanojimą išreiškė viltį, kad jos pergalė paskatins atsižvelgti į jau du dešimtmečius Lietuvoje pamirštų vandens sporto šakų atstovų sąlygas norint siekti pasaulinio lygio rezultatų.
R.Meilutytės, kuri treniravosi Plimute (Didžiojoje Britanijoje), pirmasis treneris Giedrius Martinionis Lietuvos baseinus lygina su senomis automobilių padangomis, kurias galima renovuoti, bet anksčiau ar vėliau vis tiek prireikia naujų.
Tai galima pasakyti ir apie 50 m ilgio Vilniaus Lazdynų baseiną, kuris neseniai buvo uždarytas dėl avarinės stogo būklės, ir apie kitus du šiek tiek mažesnius sostinėje įrengtus baseinus, kuriems anksčiau ar vėliau prireiks kapitalinio remonto.
“Jei ne 50 m ilgio baseinas Alytuje, situacija šalyje būtų visiškai tragiška”, –  apibendrina Plaukimo federacijos generalinis sekretorius Gintautas Bartkus, pažymintis, kad ji šalyje nesikeičia jau porą dešimtmečių.

Vietoje baseino – ežeras

“Besirengdami Barselonos olimpinėms žaidynėms 1992-aisiais, baseino iš viso neturėjome – sportavome Pilaitėje esančiame ežere”, – apie olimpiečiams sudarytas sąlygas netrukus po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kalba tais metais 15-ą vietą moderniosios penkiakovės rungtyje iškovoję Tomas Narkus, Gintaras Staškevičius ir Vladimiras Močialovas.
Profesionalią karjerą jau baigusių sportininkų žodžiais, galimybę likus dviem savaitėms iki olimpiados sportuoti atvirame Žalgirio baseine jie gavo tik  atsitiktinai: į Lietuvą atvykęs Lietuvos ir Tarybų Sąjungos nacionalinių plaukimo rinktinių narys, olimpinis medalininkas ir nacionalinis rekordininkas Raimundas Mažuolis, išvydęs, kokiomis sąlygomis olimpiadai rengiasi sportininkai, pakėlė triukšmą ir, matyt, įtikino, jog jie, kaip ir minėtame anekdote, yra pakankamai geri, kad “baseinas vis dėlto būtų pripiltas vandens”.
Tačiau per tuos kelis dešimtmečius šalyje nedaug kas tepasikeitė. Pagal baseinų ir šalies gyventojų santykį Lietuva 22 kartus atsilieka nuo Europos Sąjungos valstybių vidurkio, šalyje yra vos keli 50 m ilgio baseinai.
Ir šiandien profesionalūs mūsų sportininkai treniruojasi privačiuose sporto klubuose įrengtuose ar vaikų ir jaunimo centrų baseinuose.
R.Meilutytė plaukti išmoko siaurame ir labai ankštame Kauno Šilainių baseine – viename keturių, esančių šiame mieste. Kaip ir kiti jis tinkamas vaikų treniruotėms, tačiau jo nepakanka rengiantis olimpinėms žaidynėms – ilgis yra tik 25 m, kaip ir naujo baseino Anykščiuose, dviejų baseinų Klaipėdoje, tiek pat baseinų Šiauliuose, taip pat Panevėžyje, Utenoje, Telšiuose, Mažeikiuose, Kėdainiuose, Ignalinoje, Pasvalyje.
Beje, Anykščių baseine nemažai laiko yra praleidęs ir iš čia kilęs šių metų olimpietis plaukikas Giedrius Titenis. “Anykščių baseinas nėra prastas, tik per trumpas. JAV treniruotis sąlygos buvo nepalyginti geresnės”, – nepalyginamus dalykus lygina vieno garsiausių pasaulio plaukikų – amerikiečio Michaelo Phelpso – trenerio Genadijaus Sokolovo mokytas sportininkas.

Lietuvoje treniruojasi nedaug kurie

Sąlygos rengtis olimpinėms žaidynėms ar kitoms tarptautinėms varžyboms Lietuvoje nekokios ir kalbant apie kitas sporto šakas. Pavyzdžiui, itin prastos galimybės yra dviratininkams.
BMX dviratininkė Vilma Rimšaitė įsitikinusi, kad jei mūsų šalyje sąlygos sportuoti liks tokios pat, ateityje varžytis su kitų šalių sportininkėmis bus visai neįmanoma. Pavyzdžiui, amerikietės, prancūzės ar australės treniravosi olimpinėse trasose, nes jų federacijos žinojo, kaip atrodys trasa Londone, o Lietuvoje tokių galimybių nebuvo.
“Čia treniruotis nėra nei sąlygų, nei galimybių”, – antrina ir Lietuvai Londone atstovaujantis dviračių plento sportininkas Ramūnas Navardauskas, savo treniruotėms pasirinkęs nedidelį Ispanijos pajūrio miestelį.
Beje, Pietų Europoje didžiąją laiko dalį treniruojasi ir mūsų kanojininkai, baidarininkai, taip pat burlentininkai.
Štai Londono olimpiadoje dalyvaujantis burlentininkas Juozas Bernotas Lietuvoje treniruojasi tik vasarą, o didžiąją metų dalį jis sportuoja Ispanijoje, kaip ir dauguma kitų šalių baidarininkų.
Tris kartus pasaulio čempionas Egidijus Balčiūnas itin palankiai atsiliepia ir apie sąlygas Portgalijoje – šalyje, kuri, priešingai nei Lietuva, mėgsta irklavimo sportą ir siekia, kad sportininkams būtų užtikrinamos puikios gyvenimo sąlygos, nepriekaištingas maitinimas.
“Didžioji dalis Europos irklavimo rinktinių treniruojasi būtent Portugalijoje”, – patvirtina Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos (LBKIF) generalinis sekretorius Virmantas Galdikas.
Portugalija garsėja ir sudarytomis puikiomis sąlygomis šuolininkams į aukštį. Būtent šioje šalyje esančiame Albufeiros mieste olimpiadai rengėsi geriausias Lietuvos šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys. Jo žodžiais, Portugalijoje treniruotis yra visos galimybės: pradedant apgyvendinimu, maitinimu, inventoriumi, baigiant puikiu klimatu. Ne veltui čia sportuoja ir tokios šuolių į aukštį žvaigždės kaip pasaulio vicečempionas iš Rusijos Aleksejus Dmitrikas.

Užsienyje geresnis tiek klimatas, tiek sąlygos, tiek infrastruktūra

Olimpinėms žaidynėms svečiose šalyse rengėsi ir kiti Lietuvos sportininkai. Nemažai jų užsienin vyksta ne vien dėl prastų mūsų salių ar stadionų, bet ir bėgdami nuo pasirinktai sporto šakai netinkamo oro. Štai šaulė Daina Gudzinevičiūtė pasirinko šiltą, saulėtą ir puikiomis sąlygomis sportininkę sugundžiusį Katarą. Badmintonininkė Akvilė Stapušaitytė intensyviai sportavo Harlemo mieste Olandijoje. Beje, 2011 m. ji buvo išrinkta geriausia šio miesto sportininke. Boksininkai Evaldas Petrauskas ir Egidijus Kavaliauskas prieš olimpines žaidynes, norėdami treniruotis kalnuose, kurių Lietuvoje nėra, dalyvavo keliose stovyklose Čekijoje ir Armėnijoje.
Dėl to, kad Lietuvoje nėra tinkamų sąlygų, užsienyje didžiąją laiko dalį, ypač žiemą, praleidžia ir ėjikai. Štai olimpiečiai Marius Žiūkas ir Tadas Šuškevičius šaltuoju metų laiku olimpinėms žaidynėms rengėsi Afrikoje: sausį sportavo Maroke, vasarį – Pietų Afrikos Respublikoje esančiuose Drakono kalnuose. Sportininkų teigimu, jiems svarbu išvengti sniego, ledo, vėjo ir pagaliau žiemą vis pasikartojančios gripo epidemijos.

Sąlygos gerėja?

Vis dėlto kalbinti valdininkai tikina, esą sąlygos rengtis olimpinėms žaidynėms tėvynėje pastaruoju metu gerėja. Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis skaičiuoja, kad visų sporto šakų, išskyrus krepšinį, besirengiančių vasaros ir žiemos olimpinėms žaidynėms, finansavimas iš valstybės biudžeto vien pernai buvo padidintas nuo 16,3 mln. litų 2010-aisiais iki beveik 20 mln. Lt. Daugiau nei pusė šios sumos skirta pasirengti būtent Londono olimpiadai, kita dalis – nuolatiniam olimpinių sporto šakų sportininkų pasirengimui būsimoms olimpinėms žaidynėms Sočyje bei Rio de Žaneire.
Kiek iš šių įspūdingų sumų tenka patiems sportininkams? Pasak Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidento Algirdo Raslano, šiemet per Olimpinį komitetą ir Kūno kultūros bei sporto departamentą sportininkams pasirengti olimpiadai skirta per 7 mln. Lt, bet kiekvienam asmeniškai tekusi suma kol kas nėra aiški.
Užtat bent jau tikimasi, kad R.Meilutytės pergalė prisidės ir prie postūmio baseinų infrastruktūroje. Nors per 15 metų net sostinėje nebuvo pastatytas nė vienas naujas baseinas, Kaune ir Klaipėdoje duris žada atverti po naują didelį baseiną, bent iš dalies patenkinsiantį plaukikų poreikius. Štai Kauno “Girstučio” kultūros ir sporto rūmuose šiuo metu vykdoma rekonstrukcija, o 50 m ilgio aštuonių takų baseinas turėtų pradėti veikti metų pabaigoje. Šalia didžiojo bus įrengtas ir 25 m apšilti skirtas baseinas.
Klaipėdoje naujas 50 m ilgio baseinas duris galbūt atvers 2014 m., nes jau yra parengtas statybų projektas.

Aštuonių ES šalių gyventojų apklausa atskleidė, kad europiečiai žavisi Vokietija, niekina Graikiją, o savo pačių finansines perspektyvas vertina gana pesimistiškai.

Tai, kas Europoje prieš ketverius metus prasidėjo kaip skolų krizė, vėliau peraugo į euro krizę ir sugriovė kelias vyriausybes, raudonai nudažė europiečių nuomonės apklausų rezultatus: šie nebepasitiki nei valdžia, nei euru, nei šviesia ekonomikos ateitimi.

Visos Europos gyventojams didžiulį nerimą kelia nedarbas, infliacija, viešoji skola, ir todėl daug nepasitenkinimo bei pesimizmo. Tai paaiškėjo vienai didžiausių ES tyrimų kompanijų – ”PewResearcCenter” apklausus aštuonių ES šalių gyventojus ir uždavus jiems klausimų apie ekonomiką, eurą, lyderius, šalių perspektyvas.

Dauguma balsų – už Vokietiją

Vokietija apklausose pasirodė kaip šviesulys. Pavyzdžiui, paklausus, kurios šalies gyventojai yra darbščiausi, vokiečius įvardijo septyni iš aštuonių apklaustų valstybių piliečiai. Vienintelė vokiečiams už darbštumą balsų neskyrusi šalis – Graikija, kuri, beje, vokiečius priskyrė prie bene mažiausiai darbštumu pasižyminčiųjų. Komiškai atrodo tai, kad Graikijos gyventojai darbščiausiais visoje ES įvardija patys save.

Įdomu tai, kad paklausus, kurią šalį vertina palankiausiai, o kurią – mažiausiai palankiai ir vėl radikaliai išsiskyrė graikų nuomonė. Mat visi, išskyrus graikus, palankiausiai vertina Vokietiją. O Graikijoje net 49 proc. gyventojų pareiškė, kad Vokietiją vertina itin nepalankiai, o 84 proc. nusprendė, jog Vokietijos kanclerė Angela Merkel dirba net ne blogai, o labai blogai. Tai vienintelė ir unikali nuomonė, nes visi kiti europiečiai A.Merkel įvardijo kaip geriausiai dirbančią ES lyderę, o ką jau kalbėti apie tai, kad vokiečiai savo kanclerę tiesiog užkėlė ant pjedestalo. Pavyzdžiui, paprašius gerai arba blogai įvertinti savo šalies lyderius, Vokietijos kanclerės reitingai bemat šovė į viršų. Paaiškėjo, kad politikės darbą gerai įvertino net 80 proc. apklaustų vokiečių, ir joks kitas aštuonių šalių vadovų tiek palankumo iš savo šalies gyventojų negali tikėtis. Pavyzdžiui, buvusio prezidento Nicola Sarkozy veiksmus palankiai vertina 56 proc. apklaustų prancūzų, Didžiosios Britanijos premjerą Davidą Cameroną teigiamai vertina 51 proc. britų. Visų kitų reitingai – mažiau kaip 50 proc., o Čekijos ir Lenkijos premjerus teigiamai vertina tik 25 proc. jų šalių piliečių: tai blogiau net už Graikijos premjero Luco Papademo ”pasirodymą”, nes graikai jam nepagailėjo vos daugiau nei trečdalio teigiamų įvertinimų.

Netiki šviesia ateitimi

Tokius neigiamus lyderių vertinimus lydi ir pesimizmas dėl ateities. Matyt, netikėdami savo išrinktaisiais, gyventojai prarado ir viltį, kad ekonomika pagaliau ims augti.

Vidutiniškai 22 proc. apklaustųjų tiki, kad jų šalies ekonomika per artimiausius 12 mėnesių pagerės. Didžiausi pesimistai šiuo atveju yra graikai (vilties nepraranda tik 9 proc.), o didžiausi optimistai – britai (32 proc.) ir vėl vokiečiai (29 proc.). Tačiau tai vis dėlto labai menkas optimizmo laipsnis, nes, tarkime, JAV neseniai atliktos apklausos parodė, kad ekonomikos kilimu tiki net 52 proc. amerikiečių.

Dar vienas apklausose išryškėjęs europiečių pesimizmo aspektas – netikėjimas, kad geriau finansiškai seksis ir jų vaikams. Pavyzdžiui, 47 proc. apklaustųjų rimtai abejoja, ar jų palikuonys pajėgs pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Juodžiausiai savo vaikų ateitį ir vėl piešia graikai. Net 73 proc. jų įsitikinę, kad vaikams nėra ko gero laukti iš ateities. Taip pat mano ir 69 proc. ispanų bei didžioji dalis italų (62 proc.).

Vis dėlto, nepaisydami neigiamų nuomonių dėl ekonomikos perspektyvų, europiečiai suvokia, kad gyvena geriau, nei gyveno jų tėvai ir seneliai. Iš esmės net šeši iš dešimties apklaustųjų patvirtina, kad jų gyvenimo kokybė yra geresnė nei jų tėvų – tokios nuomonės laikosi ir lygiai tiek pat amerikiečių. Išimtis čia galėtų būti nebent Prancūzija, kurioje geriau už tėvus gyvenantys mano mažiau nei pusė (48 proc.) prancūzų.

Narystė ES – kenksminga?

Minėta apklausa atskleidė ir dar vieną įdomų dalyką. Paaiškėjo, kad didžioji dalis europiečių palankiai vertina ES (60 proc.), tačiau tuo pat metu mano, kad jų šalies narystė bendrijoje turėjo neigiamos įtakos ekonomikai. Pavyzdžiui, tik 34 proc. apklaustųjų tiki, kad narystė sustiprino jų šalies ekonomiką, visi kiti – kad ekonomiką paveikė neigiamai. Išimtis kaip įprasta – Vokietija. Jos vienintelės gyventojai mano, kad narystė bendrijoje turėjo teigiamos įtakos šalies ekonomikos vystymuisi.

Beje, įdomu tai, kad euro teigiamai nevertina net vokiečiai. Paklausus, kaip vertina bendrąją ES valiutą (klausiama buvo tik tų šalių, kurios ją įsivedusios, piliečių), nė vienoje šalyje nevyravo teigiamas atsakymas. Pavyzdžiui, palankiausi eurui (ir vėl paradoksas) – graikai, tarp kurių 46 proc. apie eurą atsiliepia teigiamai. Vokietijoje eurui palankūs 44, Ispanijoje – 37, Vokietijoje – 31, Italijoje – vos 30 proc. gyventojų.

Dar prasčiau vertinamas Europos Centrinis Bankas (ECB). Netikėta, kad jį palankiausiai vertina lenkai. Pavyzdžiui, net 56 proc. (o tai labai daug, palyginti su visais kitais) lenkų mano, jog tai šauni institucija. Jiems pritaria mažiau nei pusė prancūzų, vokiečių, italų, čekų ir tik ketvirtadalis ispanų bei šeštadalis graikų.

Ar ECB iš to pasidarys tinkamas išvadas, nežinia, tačiau aštrus signalas šiai institucijai ir Europos Komisijai turėtų būti tai, kad europiečiai gana priešiškai nusiteikę prieš didesnio taupymo politiką ir mano, jog taupant nueita jau per toli. Tad galima laukti nemažai pasipriešinimo, ypač iš ispanų (73 proc.) ir britų (71 proc.).

Kita vertus, paklausti, ar reikia finansiškai paremti labiausiai bėdos ištiktas šalis, europiečiai pasidalijo į dvi stovyklas: turtingesnėse ES šalyse pagalbos rankos tiesti niekas neskuba – kad vyriausybė prisidėtų prie pagalbos, visai nenorėtų 62 proc. britų, 56 proc. prancūzų ir 48 proc. vokiečių.

Kaip ir galima tikėtis, visiškai priešingos nuomonės laikomasi tose valstybėse, kurioms šios pagalbos reikia ar gali prireikti.

Jūsų nuomone, kurios ES šalies piliečiai darbščiausi, o kurios – didžiausi tinginiai?

Šalis Darbščiausi Mažiausiai darbštūs

Didžioji Britanija Vokietija Graikija

Prancūzija Vokietija Italija

Vokietija Vokietija Graikija

Ispanija Vokietija Graikija

Italija Vokietija Rumunija

Graikija Graikija Italija

Lenkija Vokietija Graikija

Čekija Vokietija Graikija

Kaip vertinamas šalies lyderis?

(vertinimas, proc.)

Šalis Lyderis Neigiamai Teigiamai

Vokietija A.Merkel 19 80

Prancūzija N.Sarkozy 43 56

Didžioji Britanija D.Cameronas 46 51

Italija M.Monti 44 48

Ispanija M.Rajoy 50 45

Graikija L.Papademas 62 32

Lenkija D.Tuskas 69 25

Čekija P.Necas 69 25

Vokiečiai ir kiti europiečiai

(teigiami atsakymai, proc.)

Klausimas Vokiečiai Europiečiai

Ar jūs patenkinti šalies kryptimi? 53 14

Ar teigiamai vertinate ekonomiką? 73 15

Ar šalį sustiprino integracija į ES? 59 31

Ar lyderis nuveikė gerų darbų? 80 45

Mano namai – mano tvirtovė, mėgsta pabrėžti lietuviai. Aukštinant namų svarbą vartojamas ir šventovės epitetas. Ypač kalbant apie šventąją namų ugnį, ne vienai kartai įprastus krikščioniškus atributus: paveikslėlius su šventųjų atvaizdais, kryželius virš lovos. Bet galima neabejoti, kad mintis gyventi ne šalia savotiško namų altoriaus, o tiesiog maldos namuose atrodytų patraukli nedaugeliui religingų lietuvių.

Pertvarkymas siekiant išgelbėti

Europoje įsigalinti praktika kulto pastatus pertvarkyti į gyvenamąjį būstą nesusijusi su, tarkime, siekiu įsikurti arčiau Dievo. Tai tik bandymas rasti išeitį – mažėjant aktyviai praktikuojančių tikinčiųjų randasi vis daugiau apleistų bažnyčios pastatų. Kad jie nestovėtų tušti ir išvengtų paties liūdniausio, kuriami įvairūs konversijos projektai. Gyvenamasis būstas – viena iš daugelio galimybių pratęsti kulto pastatų istoriją.

Nyderlanduose stūkso daugybė tuščių ir apleistų bažnyčių – nuo 1970 metų bažnyčios bendruomenės jų uždarė daugiau kaip tūkstantį. Daugiau nei trečdalis buvo nugriautos, o pusė katalikiškų nebefunkcionuojančios. Skaičiuojama, kad ateityje dar maždaug tūkstantis bažnyčių neteks pirminės savo paskirties. Griauti jas nesant būtinybės neplanuojama – bažnyčių pastatai įtraukti į valstybės saugomo kultūros paveldo sąrašus. Idėja šiuos kultūros paminklus, atlikus kuo mažesnę intervenciją, paversti gyventi tinkamomis erdvėmis patraukli pasirodė ne tik olandams, bet ir daugelio kitų šalių gyventojams.

Patrauklios permainos

Vienas sėkmingų bažnyčių konversijos pavyzdžių – 1870-aisiais pastatytos gotikinės Šv. Jokūbo bažnyčios Utrechte (Nyderlandai) pertvarkymas. Dar 1991 metais joje buvo įrengta antikvarinių baldų parodų salė, o architektų biurui „Zecc Architects“ pasiūlius istorinį paminklą atgaivinti paverčiant gyvenamuoju pastatu ir gavus tam miesto valdžios leidimą, 2009 metais gyvenamoji bažnyčia „Resident Church XL“ buvo užbaigta. Taip pat buvo patvirtinta ilgalaikė savivaldybės subsidija pastato fasadų priežiūrai.

Dabartiniai savininkai pastato renovaciją planavo skrupulingai, stengdamiesi vengti ženklių intervencijų. Architektai ir interjero dizaineris buvusią bažnyčią pavertė originaliu šviesiu, erdviu ir funkcionaliu gyvenamuoju namu. Ne šiaip sau rinkoje jo kaina šiandien siekia 2,375 mln. eurų (apie 8,2 mln. litų).

Iki šios transformacijos buvusioje bažnyčioje buvo rengiami susitikimai ar kameriniai koncertai, jiems net buvo įrengtas mezoninas. Rekonstruojant pastato vidų, siekiant didesnės erdvės, nuspręsta atsisakyti dalies paaukštintų grindų. Taip atsirado naujų įdomių linijų, o į pirmąjį aukštą patenka daugiau šviesos. Po likusia pusaukščio dalimi, pirmajame aukšte, sumaniai įkurdinti miegamieji, studija ir vonios kambarys. Pastate yra ir dar vienas svečių kambarys su vonia, ir antras darbo kambarys. Dienos šviesa patenka pro grindyse ir sienose suprojektuotas ertmes.

Namas name

Architektai pasirūpino išsaugoti vitražinius langus, senovines duris, medines grindis. Tik visa tai buvo atnaujinta. Naujoji balta grindų skulptūra nesijungia su sienomis, kolonomis ir arkomis. Glotniai nutinkuota konstrukcija sumontuota iš plieno, medžio ir plokščių. Praėjimus formuojančios pertvaros nesuskaido erdvės, tik apjungia visas gyvenamąsias zonas, o jose palikti stikliniai langai atveria įvairius bažnyčios fragmentus, į viena apjungia sena ir nauja. Tuščios erdvės tarsi maži vidiniai kiemeliai dalija pirmojo aukšto gyvenamąjį plotą į atskiras zonas.

475 kvadratinius metrus užimančią gyvenamąją erdvę būtų galima vadinti laikina istorinės bažnyčios gyventoja. Ją būtų paprasta išgriauti, jei kiltų mintis vėl keisti pastato paskirtį. Namą bažnyčioje supanti bendra šventovės erdvė tarsi apjungia pastato priekį su galine dalimi, kur anksčiau stovėjo altorius. Kartais atrodo, kad čia vis dar tvyro monumentalios bažnyčios atmosfera, kartais ją nustelbia naujas gyvenamosios erdvės įvaizdis.

Pastato galas skirtas valgomojo ir virtuvės zonai. Virtuvė įrengta kaip sala, dėmesį atkreipia valgomasis, kur prie pietų stalo stovi kaip kėdės naudojami klauptai. Siekdami sustiprinti jungtį su galiniu kiemu ir nukreipti kuo daugiau dienos šviesos į valgomąjį, architektai suprojektavo tris naujus vitrininius langus, kurie savo spindinčiu glotnumu beveik išnyksta pastato fasade. Beje, bažnyčia visiškai apsaugota nuo gatvės praeivių akių. Dienos šviesa į pastatą patenka ir pro originalius vitražinius 1911 metų langus. Įspūdingoje 14 metrų aukščio navoje kurtas originalus stilius, tačiau laikantis standartinių proporcijų, atsižvelgiant į gyvenamąją funkciją, kuriant jaukią namų erdvę.

Išskirtinė kokybinė šio projekto ypatybė yra tai, kad išsaugotas bažnyčios erdviškumas ir galimybė ją vėl paversti viešosios paskirties pastatu: biblioteka, knygynu, muziejumi ar netgi bažnyčia.

Dabartinė gyvenamosios bažnyčios savininkė Valerie Houpperichs sako, kad jai buvo garbė namais paversti buvusią bažnyčią: „Su profesionalių architektų pagalba sugebėjome išsaugoti gražius senuosius elementus ir tuo pačiu sukūrėme tokį namą, kokio norėjome. Prieš tai gyvenome irgi puikia gyvenamąja erdve paverstoje senoje koplyčioje. Džiaugiuosi, kad tokie istorinių pastatų paskirties keitimo projektai leidžia išsaugoti šį palikimą ateities kartoms. Neabejodama imčiausi kito tokio projekto nors ir rytoj!“

Vietoj pianino – vargonai

Olandų įmonės „Zecc Architects“ darbų sąraše yra dar vienas įgyvendintas gyvenamosios bažnyčios projektas, jau pakeliui ir trečias. Startu tapo 2006 metų rugsėjį pradėta ir jau 2007 metų balandį baigta 250 kvadratinių metrų ploto gotikinės koplyčios („Church of Living“) transformacija – gotikinio stiliaus pastatas su vitražiniais langais ir originaliais bažnytiniais vargonais virto moderniu būstu neatsisakant nė vienos šių detalių. Vargonų balkonas buvo pratęstas į laisvai ir asimetriškai erdvėje įsiliejančias gyvenamąją, valgomojo ir darbo erdves. Minimalistinis abstrakčių formų būsto dizainas įdomiai kontrastuoja su originaliomis minkštomis koplyčios formomis.

Kaip ir jau minėtame gyvenamosios bažnyčios projekte, čia daug baltos spalvos, daug dėmesio skirta šviesai ir erdviškumui, bet išsaugoti ir buvusios bažnyčios praeitį pabrėžiantys krištolo elementai – sietynai ir kita. Dėl jų stoge suprojektuoti langai – pro juos patenkanti išskaidyta dienos šviesa kartu su balta paviršiaus apdaila grąžina gyvybę seniems krištolo elementams.

Architektai išsaugojo ir kulto pastato specifiką pabrėžiančias detales, koplyčios relikvijas – jos kuria švelnią įtampą tarp senos ir naujos statinio funkcijos.

Iki renovacijos koplyčioje nebuvo langų akių lygyje, tad būdami viduje žmonės jautėsi lyg atskirti nuo išorės. Priekinėje pastato dalyje įstačius didelį meninį judėjimą „De Stijl“ stilistika primenantį fasadinį langą, buvo sukurtas pastato vidinės erdvės santykis su išore.

Kaimiška prabanga

Anglija turbūt viena romantiškiausių šalių ieškoti apleistų bažnyčių – čia daugiausia legendų apie vaiduoklių gausias senovines pilis. Ir ieškantiesiems vaiduoklių, gyvenimo su aštresniu prieskoniu tenykštės anglikonų bažnyčios būtų puikus radinys.

Būtent tokią Šv. Mikalojaus bažnyčią įsigijo viena dizainerių pora Šiaurės Rytų Anglijoje esančioje Nortamberlando grafystėje. Juodu sužavėjo karaliaus Jurgio laikų pilko granito sienos, aukšti vitražiniai langai ir, matyt, netoliese esančios senos kapinaitės. 1792 metais pastatyta Kyloe parapijos Šv. Mikalojaus bažnyčia XX amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo uždaryta ir stovėjo apleista apie 20 metų, kol 2002-aisiais ją įsigijusi pora ėmėsi tvarkyti visą nemenką ūkį. Jai priklauso ne tik bažnyčia (kapinaičių vaiduokliai greičiausiai čia irgi įskaičiuoti), bet ir vienas akras žemės, didžiulis sodas, ūkinis pastatas su leidimu projektuoti dviejų miegamųjų kotedžą.

Pirkinį pora įsigijo už 92 tūkst. svarų sterlingų (tuomečiu kursu apie 515 tūkst. litų), o jam modernizuoti išleido triskart daugiau – apie 300 tūkst. svarų sterlingų (tuomečiu kursu apie 1,680 mln. litų).

Nereikia pamiršti, kad tokių laisvų bažnyčių Anglijoje yra gerokai mažiau nei Olandijoje. Iš viso jų čia parduota ir naujai funkcijai pritaikyta tik 240.

Lyginant su olandų architektų dizainu, angliškas gyvenamosios bažnyčios variantas atrodo kiek kaimiškas, bet dera pripažinti, kad architektai sukūrė originalų namo su penkiais miegamaisiais projektą. Be to, reikia nepamiršti, kad tai nebuvo vien rekonstrukcijos projektas – dizaineriai Sally Onions ir Ianas Bottomley užsibrėžė atlikti brangiai kainuojančius restauravimo darbus.

Gyvenimas kaip rūmuose

Kaip ir bet kokiame įprastame dideliame name, čia yra visi būtini elementai: didžiulis gyvenamasis kambarys, dvi svečių menės, įkurdintos atokiau nuo miegamųjų kambarių. Kaip tikruose rūmuose čia yra net dvi virtuvės. Didžiulė zakristijos virtuvė su klintinėmis grindimis, iš senų klauptų sukurtu virtuvės komplektu, grindiniu šildymu ir langais, žvelgiančiais į jūrą ir į šiaurę. Yra ir kita – maža žiemos virtuvė, idealiai tinkanti vėlyviems užkandžiams ruošti.

Virtuvei nenusileidžia pagrindinis vonios kambarys: į tris lygius suskirstyta vonios kambario erdvė, kur į besimaudantįjį iš vitražų žvelgia šventieji. Įdomu, ar tokia aplinka nuteikia atpalaiduojamai kontempliacijai, ar kelia norą kuo greičiau baigti higienos procedūras. Beje, vonios kambarys išties itin šviesus ir jaukus.

Jaukumo ir šilumos itin norisi šiame pilko granito pastate, ypač drėgnomis angliškomis žiemomis. Todėl pertvarkant bažnyčią buvo numatyti keli šildymo variantai: žibalu kūrenamas katilas šildo grindis visame pastate bei vandenį. Vandenį galima šildyti ir elektra. Taip pat čia išsaugotos kelios įvairiu kuru kūrenamos krosnys. Jos aprūpina karštu vandeniu virtuvę ir šildo didžiosios svetainės radiatorius.

Didžiulė atvira lyg lofto erdvė, kurioje susijungia svetainė, menė, į
bibliotekos erdvę vedantys laiptai, išlaiko bažnytinę aurą, kurią pabrėžia spalvingi vitražai ir restauruoti užrašai. Bet tuo pačiu yra ir kaimiškai jauki, įrėminta arkinėmis medinėmis lubomis ir tamsiomis pušinėmis grindimis. Bene didžiausią įspūdį ir nuostabą visoje šioje mozaikoje kelia didysis miegamasis, išsiskiriantis ne tiek kokiomis nors detalėmis, kiek vieta – lova pastatyta altoriaus vietoje centrinėje navoje, užbaigiančioje atvirą bendrąją erdvę. Čia ją supa aštuonių vitražinių langų vaivorykštė.

Naujasis interjeras puikiai pritapo granito ir vitražų fone – atrodo, lyg šventovė būtų sukurta kaip tik šitiems jaukiems kambariams su gausybe tradicinių elementų ir baldų. Beje, šiuos namus dabar galima įsigyti už 650 tūkst. svarų sterlingų (apie 2,7 mln. litų, atsižvelgiant į gerokai per dešimtmetį kritusį svaro kursą). Su visais vaiduokliais.

Būstas gigantomanams

Pastatų konversijos iniciatoriai įprastai susiduria su įvairiausiais sunkumais. Jiems tenka taikytis su ribotomis pasirinkimo galimybėmis, tam tikrais suvaržymais. Tad ieškant sprendimų tenka ne tik galvą palaužyti. 1909 metais San Franciske pastatytą gražuolę milžinę – gotikinio stiliaus bažnyčią – įsigijusiam komercinio nekilnojamojo turto plėtotojui Siamakui Akhavanui, regis, viskas buvo paprasta. Beje, šios bažnyčios savininkas yra ir žinomas senovinių ženklų, tekstų, paminklų tyrinėtojas, neseniai išleidęs knygą „Universalusis ženklas“ („The Universal Sign“).

Prieš penkerius metus įsigijęs bažnyčią S. Akhavanas pasirūpino, kad būtų atnaujintas plytų fasadas, užtaisyti plyšiai, suklotos naujos grindys ir grąžinti vitražiniai langai. Buvo atlikta ir seisminė pastato modifikacija, užtikrinanti geresnį atsparumą žemės drebėjimams. Kainą didina ir bažnyčios lokacija – prieš ją atsiveria parko panorama. Didmiesčio gyventojai turėtų įvertinti ir šešių vietų garažą, pastatytą likus šiek tiek laisvos vietos.

Savininkas buvusią bažnyčią pavertė išties jaukiais, saugiais ir šiuolaikiškais namais. Marmurinės vonios, puošnios kietmedžio grindys, įspūdingas dekoras ir… ir beveik 5200 kvadratinių metrų erdvės. Vargu ar būtų galima norėti daugiau, o kai kuriems ir tiek jau gerokai per daug. Gal per daug visa to galiausiai tapo ir pačiam savininkui, nes savo kūrinį jis nusprendė parduoti.

2011 metais Pilis prie parko buvo parduota už 6,6 mln. JAV dolerių (17,3 mln. litų). Šeimos su tokiomis neišmatuojamomis kaip buvusio savininko ambicijomis neatsirado. Pilį nusipirko Vaikų dienos mokykla – privati ne pelno siekianti ikimokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo įstaiga, toje pat gatvėje turinti pagrindinį mokyklos pastatą.

Pirmame pastato aukšte bus įrengtos devynios klasės, o nava bus palikta kaip bendra erdvė. Duris klasės turėtų atverti jau šį rudenį. Planuojama, kad buvusiame vienos šeimos name mokysis apie 450 mokinių. Ką gi – naujoji bažnyčios pastato funkcija – ne tokia tolima nuo pradinės. Juolab kad juk būtent prie bažnyčių kadaise pradėtos steigti pirmosios mokyklos. Tad šventieji mokyklos globėjai turėtų būti patenkinti.

Įrengė du butus

Nuo modernių, baltų skandinaviško stiliaus gyvenamųjų bažnyčių iki ūkanotų angliškų tvirtovių su vaiduokliais ir prabangių kone karališkų rūmų – gyvenamųjų bažnyčių rinka plečiasi, vis daugiau ir didesnių, ir mažesnių transformuotų buvusių bažnyčių parduodama nekilnojamojo turto agentūrų svetainėse. Ne išimtis ir ne tokia sena bažnyčių šalis Australija. Čia agentūrų puslapiuose galima rasti net po kelis panašius skelbimus, taip pat modernių bažnyčių rekonstravimo projektų.

Neseniai perparduota Sidnėjaus centre stovinti didžiulė bažnyčia iš išorės atrodo gana įprastai, tačiau viduje slepia modernius būstus su prašmatniomis voniomis, marmurine verslo klasės virtuve ir netgi atviru baseinu – prabangia būtinybe karštojo klimato zonoje.

„Baker Kavanagh Architects“ architektų biuras bažnyčią pavertė dviem liukso klasės butais, supančiais dvi vidines prie pastato pristatytas terasas. Šios tolygiai jungiasi su labai aukštomis bažnyčios lubomis, kurias laiko grakščios plieninės detalės ir kiti konstrukciniai elementai, o metalinės detalės ir originalūs langai suteikia žmogiškųjų proporcijų dekoro pojūtį.

Virš pagrindinio aukšto iškelta tik suaugusiesiems skirta būsto dalis – tėvų užuovėja, kur šie gali atsipūsti nuo vaikų, bet kartu pro stiklines užtvaras ir nuo lubų iki grindų įstiklintas sienas stebėdami juos žaidžiančius apačioje.

Žemesniame aukšte sudėtos šildomos itališko akmens plytelės ir medinės grindys, leidžiančios mėgautis ėjimu į ir iš baseino. Ne be reikalo Australija – gana jaunu laikomas kontinentas. Tokie projektai išsiskiria moderniausiais patogų gyvenimą užtikrinančiais elementais: oro kondicionavimo, automatinėmis sodo laistymo sistemomis. Čia jau mažiau arkinių motyvų, vitražinių langų, tačiau daug šviesos ir modernių dekoro elementų. Nors šiuo konkrečiu atveju architektai sugebėjo išlaviruoti tarp modernaus įstiklinto erdviškumo ir jaukios senamadiškos romantikos, palikdami šiek tiek vitražų, medinių lubų arkos motyvų.

Per pastaruosius trejus metus smarkiai susitraukusi Lietuvos turizmo rinka, atsigauna. Kelionių organizatoriai prognozuoja, kad šią vasarą lietuvių kelionių į užsienį skaičius pasieks prieškrizinį lygį. Be to, vis daugiau norinčių įdomiau praleisti atostogas ir sutaupyti, keliones organizuojasi savarankiškai.

Prieš dešimtmetį kelionės į užsienį organizavimo rūpesčius buvo įprasta patikėti tik turizmo agentūrai. Daugelis turistų keliones įsivaizdavo tik su organizatoriaus autobusu, kai visa grupė greitai apibėga žymiausius miesto lankytinus objektus, o vakare keliautojai pristatomi į viešbutį. Dabar Lietuvos turisto portretas gerokai pasikeitęs – tai savarankiškais, laisvas, jau nemažai šalių aplankęs keliautojas, kuriam neįdomu drybsoti paplūdimyje ar vykti vien tik į turistų traukos centrus. Vis daugiau lietuvių nori pamatyti tikrą svetimos šalies gyvenimą, artimiau pažinti jos kultūrą, gamtą, tad ieško vietų, neįtrauktų į turistinius gidus ir keliauja savarankiškai. Štai pernai vos 12 proc. į užsienį išvykusių lietuvių turistų pasinaudojo kelionių organizatorių paslaugomis. Beje, tokių keliautojų, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, palyginus su 2008 m. buvo net 41,9 proc. mažiau.
Tokius pokyčius lemia ne tik noras įdomiau keliauti ir daugiau pamatyti negu siūlo turistinės agentūros, bet ir siekis sutaupyti. Galimybes pigiau keliauti atvėrė pigių skrydžių aviakompanijos, kurias pasirinkus dažnai sutaupoma apie 600-700 Lt kelionės kainos. Be to, jos praplėtė ir maršrutus, kasmet pristatydamos tiesioginius reisus į tas šalis, kur kelionių organizatoriai vykti dar nesiūlo.
Šie pokyčiai turizmo rinkoje kelionių organizatorius verčia persiorientuoti. Tad dabar jie siūlo ne tik pilnus turistinių paslaugų paketus, bet ir vieną ar kelias paslaugas. Pavyzdžiui, gali surasti tik viešbutį ir suorganizuoti atvežimą iš oro uosto arba galima nusipirkti lėktuvo bilietus, nakvynę viešbutyje, o ekskursijas organizuotis pačiam. Dar vienas, pastaraisiais metais sparčiai populiarėjantis, kelionės organizavimo būdas, kai turistas pats nusiperka lėktuvo bilietus, o gidas jį pasitikęs svečioje šalyje padeda nuvykti į viešbutį ir paskui organizuoja turus po miestą.
Vis dėlto, atsiranda vis daugiau keliautojų, kuriems nereikalingos jokios tarpininkų paslaugos. Keliauja jie su pigių skrydžių aviakompanijomis, automobiliu, autobusais, traukiniais, viešbučius užsisako internetu arba ieško, kur apsistoti nuvykę, o maršrutą susidėlioja panaršę internete.
Keliauja pagal vietinių rekomendacijas

Vilnietė Rūta Eidukaitytė su šeima išmaišiusi beveik visas Europos šalis, keliavusi po Indiją, Laosą, Kambodžą, Gruziją, sako, kad keliones organizuojasi pati, nes pastebėjo, kad tai ką siūlo aplankyti turizmo agentūros nėra pačios įdomiausios vietos. „Dažniausiai vežioja po atstatytas pilis, kitus turistams pritaikytus objektus. Taip pamatai išblizgintą šalį. Man įdomiau keliauti pasikliaujant vietinių rekomendacijomis. Štai Gruzijoje sutikti žmonės pasiūlė apsilankyti kaimo SPA, – pasakoja R.Eidukaitytė. – Išvydome seną apgriuvusį tvartą, kurio viduryje iš žemės trykšta karšto vandens srovės. Mėgaujiesi jomis, o aplink laksto laukiniai šunys. To nepasiūlys jokie kelionių organizatoriai“.
Tailande moteris taip pat patyrė ne vieną keliavimo savarankiškai privalumą. Pavyzdžiui, vietiniai pasiūlė pairstyti valtimi, kuri plukdo ryžius. Taip keliautojų šeima atsidūrė beveik negyvenamoje mažoje salytėje.
Kad patirtų kuo daugiau įspūdžių, be to, galėtų patikusioje vietoje apsistoti ilgesniam laikui, R.Eidukaitytė, net viešbučių neužsakinėja iš anksto. „Kai ruošėmės atostogoms Gruzijoje, iš vieno keliautojo susirinkome kontaktus gruzinų, kurie savo namuose išnuomoja kambarius. Tačiau ne norėdami sutaupyti, o kad iš arčiau pamatytumėt, kaip jie gyvena, sužinotumėm, ką verta aplankyti“, – kaip organizuojasi keliones atskleidžia R.Eidukaitytė.
Nors tokioms nakvynių paieškoms sugaištama nemažai laiko, tačiau keliautojos nuomone, tai tik suteikia atostogoms šarmo. Net jeigu reikia pusė dienos ar dar ilgiau ieškoti, kur apsistoti, nuotaika dėl to R.Eidukaitytei, nesubjūra. Mat tai puiki proga išmaišyti visą miestelį.
Tokia patirtis žavi ir kitą keliautoją, Karolį Matusevičių, pamėgusį klajoti po svečias šalis automobiliu. „Slovakijoje kartą iki vidurnakčio ieškojom vietos nakvynei. Apvažiavom septynis viešbučius, kol radom dirbantį. Tačiau jeigu ne šios paieškos nebūtumėm iš arčiau susipažinę su tuo miesteliu“, – neabejoja K.Matusevičius. Ir priduria, kad didžiausias kelionės automobiliu privalumas, kad gali užklysti į mažiausią kaimelį, pabendrauti su nuo civilizacijos atitrūkusiais kalnų gyventojais, kiek nori grožėtis gamta. „Dažniausiai keliauju dešimt dienų ir sudėlioju maršrutą taip, kad pirmyn važiuodamas aplankyčiau vienas šalis ar miestus, grįždamas – kitus“, – pasakoja K.Matusevičius automobiliu du kartus keliavęs į Kroatiją, aplankęs Juodkalniją, Bulgariją, Čekiją, Austriją, Švediją.

Savarankiškai keliauti perpus pigiau negu su agentūra

Nors visi savarankiškai keliaujantys turistai tvirtina, kad organizuotis kelionę pačiam yra įdomiau negu gauti visą informaciją iš organizatorių, tačiau pripažįsta, kad tai nėra lengvas darbas. „Net neužsakinėjant iš anksto viešbučių ir smulkiai neplanuojant, ką nori aplankyti, reikia dvi dienas nuo ryto iki vakaro skirti maršruto dėliojimui“, – teigia K.Matusevičius.
Jam antrina R.Eidukaitytė: „Dažnai pigius lėktuvo bilietus greičiau pavyksta rasti negu susidėlioti maršrutą. Turistinius traukos centrus mes praleidžiame, tad informaciją, kur vykti renkamės iš pažįstamų, internetiniuose keliautojų forumuose.“
Būtent tai, kad reikia skirti daug laiko organizavimui, nemažai žmonių atbaido nuo savarankiško keliavimo. Kai kurie baiminasi, kad nuvykę į svetimą šalį nesusikalbės, iš daugybės pasiūlymų internete neišsirinks geriausio viešbučio varianto arba nenori tam gaišti laiko, nors užsisakius nakvynės vietas savarankiškai, ypač privačiame sektoriuje, galima nemažai sutaupyti.
Pigių kelionių ieškotojas, puslapio makalius.lt įkūrėjas Rimvydas Širvinskas skaičiuoja, kad tarkim birželio mėnesį norint atostogauti Maljorkoje, turizmo agentūroje už kelionę teks suploti apie 2000 Lt, o susiorganizavus pačiam galima išsitekti su 1000 Lt. Poilsis Koso saloje, užsisakius pigius bilietus ir nakvynę internete atsieina maždaug 1200 Lt, o kelionių organizatoriui teks sumokėti apie 2000 Lt.
Besikeičiantys keliautojų poreikiai didžiuosius kelionių organizatorius skatina siūlyti išskaidytas paslaugas. Štai nuo šios vasaros „Novaturas“ pardavinės ne tik poilsinių kelionių komplektus, bet ir siūlys tik skrydžio bilietus tiems klientams, kurie nori keliauti savarankiškai. Tokias paslaugas jau ne vienerius metus teikia kelionių organizatorius „Tez Tour“. Tačiau R.Širvinskas pataria pernelyg nesižavėti didžiųjų kelionių organizatorių siūlomomis naujovėmis. „Nemažai agentūrų dabar siūlo įsigyti tik kelionių bilietus, tačiau dažniausiai jų kaina palyginus su visų paslaugų paketu yra mažesnė vos keliais šimtais litų. Tad žmogus palyginęs, kad nedaug sutaupys, be to, išvengs papildomų rūpesčių, užsisako visą komplektą“, – organizatorių gudrybes atskleidžia R.Širvinskas.

Lietuvos turistai vis drąsesni

Vis dėlto, kelionių pardavimo tinklalapį judek.lt valdančios bendrovės „Travelonline Baltics“ vadovas Arūnas Navickas pastebi, kad kasmet tik daugės turistų, kurie keliones organizuosis patys. Mat vis daugiau žmonių išgirdę savarankiškai keliavusiųjų pasakojimus, išdrąsėja ir patys pabando susidėlioti maršrutą, susirasti pigesnius bilietus. „Atsiradus naujovėms daugeliui žmonių norisi jas išbandyti. Tai ir psichologinis aspektas, – mano A.Navickas. – Tačiau visuomet išliks nemaža dalis keliautojų, kurie neeikvos savo laiko viešbučių paieškoms. Kai didelis asortimentas, o žmogus vyksta į tą šalį pirmą kartą, labai sudėtinga atsirinkti. Štai Maljorkos saloje yra daugiau kaip tūkstantis viešbučių. Tad turistui kyla labai daug klausimų“.
Tą patvirtina Lina Mažeikienė, kuri Šveicariją, Čekiją, Lenkiją, Austriją, Milaną aplankė su turistinėmis grupėmis, o prieš pora metų vykdama į Amsterdamą iš agentūros užsisakė tik lėktuvo bilietus ir viešbutį. „Paskaičiavau, kad taip pigiau. Be to, mane labai išvargindavo derinimasis prie grupės ir priklausymas nuo gido programos. Kai po pusmečio nusprendžiau vykti į Romą lėktuvo bilietus jau pati susiradau, tačiau dėl viešbučių kreipiausi į agentūrą. Mat kelis vakarus prasėdėjusi prie interneto ir neradusi tinkamos nakvynei vietos, nusprendžiau negaišti laiko“, – pasakoja L.Mažeikienė.
Tiesa, organizuodamasi paskutinę kelionę į Barseloną, ji nepasinaudojo jokios tarpininkų paslaugomis. „Įgijau daugiau patirties, tapau drąsesnė, todėl ryžausi viską pati užsisakinėti internetu. Sutaupiau apie tris šimtus litų ir rezultatu nenusivyliau. Vis dėlto, planuodama kitas atostogas viešbučių pati neieškosiu. Mat vykstant savarankiškai dar nemažai laiko reikia skirti susirinkti informacijai apie lankytinus objektus“, – dėsto moteris.
Turizmo agentūrų tinklo „West Express“ generalinis direktorius Egidijus Vaišvilas pabrėžia, kad laiko sąnaudos ne vienintelė priežastis, kodėl lietuviai neatsisako kelionių organizatorių paslaugų. „Mūsų agentūrose maždaug kas penktas keliautojas kartu su lėktuvo bilietu užsako ir viešbutį. Kaina labai nedaug skiriasi nuo tos kai pats žmogus susiranda, tačiau retas pagalvoja apie tai, kad agentūra pasirūpins keleiviu, jei viešbutis negalės priimti svečio dėl kambarių užimtumo. Taip pat atstovaus keleivio interesus konfliktinėse situacijose, kurių neretai pasitaiko“, – teigia E.Vaišvilas.

Populiarėja Graikijos salos, Malta, Maljorka

Nors kelionių organizatoriai šiuo metu priversti konkuruoti su pigių skrydžių aviakompanijomis, taip pat turizmo rinkos dalimi turi dalintis su bendrovėmis, kurios siūlo internetu įsigyti tik lėktuvų bilietus ir viešbučius, tačiau šiemet jų nuotaikos optimistinės. „Jau esame pardavę daugiau nei 40 proc. visų planuotų vasaros kelionių. O į populiariausią lietuvaičių atostogų šalį Turkiją – beveik pusę planuotų sezono kelionių. Poilsiautojų susidomėjimas nemažėja, tad vasaros sezono srautai turėtų dar išaugti“, – prognozuoja „Tez Tour“ atstovė I.Aukštuolytė.
Kelionių organizatorius „Novaturas“ taip pat skaičiuoja didesnius keliautojų srautus nei pernai. Per vasaros išankstinio pardavimo laikotarpį (iki balandžio 1 d.) įmonė kelionių pardavė apie 30 proc. daugiau negu pernai.
„Ekonominis nuosmukis pakeitė keliavimo įpročius – keliaujama kiek mažiau, lietuviai renkasi mažesnę kainą, kelionės užsakomos iš anksčiau, klientai ateina geriau žinodami ko nori, tačiau pagal keliautojų skaičių rinka atsigauna, ir jau lenkia 2009 m. lygį“, – teigia E.Vaišvilas.
Nors šią vasarą populiariausia lietuvių atostogų kryptis, kaip ir daugelį metų, vėl išliks Turkija, tačiau poilsiautojai aktyviai domisi ir kitomis šalimis. „Tiek tiesioginių reisų, kiek pasiūlyta šiemet, nebuvo nei vienais metais. O tai populiarina ir kitas kryptis. Ypač didelis susidomėjimas šiuo metu Graikijos Koso ir Rodo salomis, Maljorka, Malta“, – pastebi A.Navickas.
Anot R.Širvinsko, užsienio turizmo rinkoje juntamas panašios tendencijos – susidomėjimas viena ar kita kryptimi priklauso nuo tą, ką naujo pasiūlo pigių skrydžių bendrovės. „Prieš keletą metų net patyrę užsienio keliautojai mažai žinojo apie Graikijos Korfu salą, tačiau atsiradus galimybei ten nuskristi su pigiomis avialinijomis, vis daugiau poilsiautojų iš didžiųjų ES šalių, ilsisi šioje vietoje“, – sako R.Širvinskas.
E.Vaišvilas pastebi dar vieną tendenciją: „Bendras ekonominis nuosmukis verčia Vokietijos, D.Britanijos gyventojus vėl grįžti atostogauti į pigesnes šalis: Graikiją, Turkiją, Ispaniją, todėl turizmo paslaugų kainos šiose šalyse nemažėja“.
„Atostogas Graikijoje pernai kainavo 15 proc. mažiau, tačiau šią vasarą paslaugų kainos grįžo į 2010 m. lygį. Mat salose nesijaučia ekonominės krizės, o turistų srautai nemažėja. Sunki dabartinė ekonominė Ispanijos padėtis, kelionių kainai į šią šalį įtakos taip pat neturi“, – paaiškina A.Navickas.

Ieško alternatyvų pigiems bilietams ir įprastoms kelionėms

Beje, vis daugiau lietuvių ieško alternatyvų įprastoms šalims. „Poilsiui renkasi mažiau žinomus regionus – Bulgariją, Graikijos salas, arba aktyvesnes pažintines programas egzotiniuose kraštuose – Filipinuose, Vietname, Pietų Amerikoje. Šiemet tokių kelionių paklausa auga apie 50 proc.“, – skaičiuoja „West Express“ generalinis direktorius E.Vaišvilas.
Nusprendę atostogauti ne Europoje lietuviai dažniausiai keliauja į Tailandą. Mat, pasak R.Širvinsko, ten galima pasijusti turtuoliu – vakarienė kainuoja 3 Lt, SPA procedūros atsieina vos 6 Lt, o vietinių avialinijų bilietai – 20-30 Lt.
Nors dabar keliauti lėktuvu yra bene pigiausia, tačiau išradingi turistai atranda ir kitų būdų. Štai K.Matusevičius savaitgalio kelionėms renkasi autobusą. „Į Taliną, Varšuvą, Rygą galima nuvažiuoti už 50 Lt. Kelių dienų užtenka apžiūrėti miestui“, – sako K.Matusevičius.
„Skelbiamos akcijos, kai pirmi autobuso Vilnius-Berlynas bilietai kainuoja tik 10 Lt (įprasta kaina 140 Lt). Dažnai lietuviai su autobusu nuvažiuoja iki Rygos, paskui keltu persikelia į Helsinkį ir taip aplanko kelis miestus“, – vardina R.Širvinskas.
Neretai norėdami sutaupyti Lietuvos turistai renkasi ir užsienio šalių kelionių agentūras. Pavyzdžiui, iš Lenkijos keliauja į Tunisą, Kroatiją, iš Vokietijos – Kubą, Malaiziją, Viduržemio jūros regiono šalis, iš Olandijos – į Portugaliją. Taip galima sutaupyti, nes aptarnaudamos didesnę rinką, užsienio šalių kelionių agentūros iš viešbučių gauna pigesnius pasiūlymus.
Beje, lietuvių įprotį pasyviai drybsoti prie jūros ar viešbučių baseinų, keičia pažintiniai maršrutai net ir atostogaujant kurortuose.
Be to, pasak E.Vaišvilo, tiek pasaulyje, tiek ir pas mus jaučiama tendencija, kad keliautojai linkę labiau grožėtis gamtovaizdžiais. Tuo tarpu prieš keletą metų labiau buvo domimasi istoriniais objektais. „Kitas populiarėjantis kelionių būdas – hobio turizmas: kulinarinės kelionės, vyno ūkių lankymas, nardymo, jėgos aitvarų mėgėjų kelionės“, – apibendrina E.Vaišvilas

Lietuvos turistų kelionės į užsienį
Kelionės (mln.) Organizavo kelionių agentūros (proc.)
2005 m. 1,6 12,1
2006 m. 1,8 13
2007 m. 1,7 14,9
2008 m. 1,8 18,1
2009 m. 1,3 17,3
2010 m. 1,4 14,2
2011 m. 1,5 12,1
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Transporto priemonės, kurias dažniausiai renkasi keliautojai (proc.)
Lėktuvas 53,9
Lengvasis automobilis 29,4
Maršrutinis autobusas 5,9
Traukinys 5,4
Turistinis autobusas 3
Laivas, keltas 2,3
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2010 m. duomenys

Populiariausios kelionių kryptys 2011 m. (išvykusių lietuvių skaičius, tūkst.)
1. Latvija 191,3
2. Baltarusija 170
3. Jungtinė Karalystė 149,3
4. Lenkija 145
5. Vokietija 116,4
6. Rusija 100,2
7. Turkija 55,7
8. Airija 45,5
9. Norvegija 45,2
10. Egiptas 28,7
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Populiariausios kelionių agentūrų organizuojamos kelionės (išvykusių lietuvių skaičius, tūkst.)
2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.*
1. Turkija 70,8 58,2 56,7 50,6
2. Egiptas 58,1 42,7 41,8 23,6
3. Graikija 27,3 21,9 15,6 15,8
4. Ispanija 17,6 13,7 12 11,1
5. Italija 15,3 8,8 7,6 8,8
6. Prancūzija 11,2 6,1 5 6,1
7. Bulgarija 4,5 3,9 3,2 6,1
8. Švedija 3,7 2,9 3,6 6,1
9. Lenkija 7,7 5,1 5,1 5,5
10. Estija 7 3,5 3,6 5
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas
*Sureitinguota pagal 2011 m.

Kelionių organizatorių šį sezoną pristatomos naujienos
• Bulgarija. Siūloma ilsėtis Burgaso regione įsikūrusiuose Saulėto kranto, Šv. Vlaso ir Nesebero kurortuose. Pristatomi Varnos regiono Obzoro ir Auksinių kopų kurortai.
• Graikija. Didieji kelionių organizatoriai kaip šios vasaros naujienas pristato keliones į Rodo salą, taip pat Chalkidikės pusiasalį, Koso salą.
• Kitos naujos kryptys. Kipras, Kroatija, Sicilija, Andalūzijos regionas Ispanijoje.
• Nauji tiesioginiai vasaros skrydžiai. Į Ispanijos kurortą Palmą de Maljorką, Kiprą, Maltą, Pietų Norvegijoje įsikūrusį Stavangerio miestą, Islandijos sostinę Reikjaviką.

Lietuvos svetainių puslapių peržiūrų, sugeneruotų užsienyje, dalis yra didžiausia Baltijos šalyse – ji sudaro 11%. Didžioji dalis (31 %) sugeneruota Jungtinėje Karalystėje.
Didžiausią lietuviškų puslapių peržiūrų iš užsienio dalį sugeneruoja Didžiosios Britanijos (31%) ir Skandinavijos šalių (19%) interneto vartotojai. Taip pat didelė dalis sugeneruota Jungtinėse Valstijose (8%) ir Airijoje (7%). Peržiūros iš Vokietijos ir Švedijos sudaro po 6%, iš Prancūzijos -  4%. Didžioji kaimynė Rusija ir Latvija sudaro tik po 3% užsienio interneto srauto.

Palyginimui Latvijoje puslapių peržiūros iš užsienio sudaro 10% mėnesinio srauto. Ženkli dalis puslapių peržiūrų sugeneruota Jungtinėje Karalystėje – 23 %, po 7% Rusijoje, Jungtinėse Valstijose ir Lietuvoje. Be to, įdomu tai, kad tik Latvijoje Italijos, Ukrainos ir Olandijos vartotojų sugeneruojamas srautas sudaro 2 ir daugiau procentų. Taigi, Latvija pasižymi didžiausia vartotojų iš užsienio įvairove.

Estijoje puslapių peržiūros iš užsienio šalių sudaro 9% viso „Gemius“ matuojamo interneto srauto. Didžiąją dalį – 41% – sudaro peržiūros iš Suomijos. Tai didžiausia vienos šalies vartotojų sugeneruotų peržiūrų dalis visose Baltijos šalyse. Kitos šalys užima ženkliai mažesnę dalį – po 6% tenka Rusijai, Švedijai ir Jungtinėms Amerikos valstijoms, 5% – Jungtinei Karalystei.

Žvelgiant į visą Baltijos šalių regioną (Lietuvą, Latviją ir Estiją kartu), matome, kad dominuoja lankytojai iš dviejų šalių – Jungtinės Karalystės ir Suomijos. Kitoms šalims tenka ženkliai mažesnės, tačiau apylygės puslapių peržiūrų dalys.

Apibendrinant duomenis, ima ryškėti kelios intriguojančios tendencijos, pavyzdžiui, tai, kad Estijos interneto svetaines naršo beveik 5 kartus mažiau vartotojų iš Jungtinės Karalystės nei Latvijos ir 6 kartus mažiau nei Lietuvos. Panašios tendencijos matomos ir kalbant apie Airiją, Norvegiją, Vokietiją, Jungtines valstijas. Beveik pusę užsienyje sugeneruojamų estiškų svetainių peržiūrų priklauso Suomijai, o tai daugiau nei 16 kartų didesnis skaičius nei Latvijoje ir net 34 kartais – nei Lietuvoje. Apibendrinant galima teigti, jog Lietuvos ir Latvijos svetainėse naršančiųjų geografinė sudėtis panaši, o štai Estijos gerokai skiriasi nuo kaimynių.

Pranešime panaudoti apibendrinti duomenys apie 2012 metų pirmąjį ketvirtį, gaunami iš „gemiusTraffic“. „gemiusTraffic“ tyrimas teikia informaciją apie interneto vartotojų įpročius ir veiksmus kartu su technine įrenginių, kuriais naršomas internetas, duomenimis. „gemiusTraffic“ tyrimo duomenys prieinami internete puslapyje www.ranking.lt, kuriame duomenys yra reguliariai atnaujinami.

Per keletą pastarųjų metų į Vakarų šalių (daugiausia Jungtinės Karalystės) universitetus studijuoti kasmet išvažiuoja nuo 3 iki 5 tūkst. jaunuolių iš Lietuvos. Prognozuojama, kad po dešimtmečio mokslus kitų šalių universitetuose tęs kone pusė Lietuvos abiturientų, o iš geriausių gimnazijų išvažiuos net 70–80 proc. jaunuolių. Kokios tokio reiškinio priežastys?
Apie tai kalbamės su Škotijoje, Šv. Andriaus (St. Andrews) universitete (“The Guardian” reitinge šis universitetas užima trečią vietą Didžiojoje Britanijoje), informatiką studijuojančiu lietuviu Kerniumi Kuoliu. Jis, beje, vienus metus yra studijavęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, bet po metų, nusivylęs studijų Lietuvoje lygiu, jas nutraukė.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokios pagrindinės lietuvių noro studijuoti Vakarų universitetuose priežastys?
Kernius Kuolys: Visada egzistavusios priežastys – aukštesnė studijų kokybė, noras pažinti pasaulį ir būti savarankiškiems, noras gerai išmokti užsienio kalbą. Greitai išnykstanti priežastis – baigus studijas įsitvirtinti ir padaryti karjerą užsienyje. Daug abiturientų iš Lietuvos išvyksta su savo mokytojų, tėvų ir aplinkos suformuotu požiūriu, kad „reikia kuo toliau dingti iš Lietuvos ir niekada negrįžti“. Visos tos šnekos dažniausiai baigiasi jau pirmaisiais studijų metais Didžiojoje Britanijoje, kai atsiranda tėvynės ilgesys. Žinau daugybę lietuvių, baigusių užsienio universitetus ir grįžusių į Lietuvą: turėdami gerą išsilavinimą jie nesunkiai rado darbų gimtinėje.
Naujausia priežastis – pinigai. Nors Anglijoje aukštasis mokslas pastaraisiais metais smarkiai pabrango, Škotija ES piliečiams kol kas vis dar padengia visas bakalauro studijų išlaidas. Tai reiškia, kad studijuojant Škotijoje vienintelės lietuvių išlaidos susijusios su pragyvenimu – o jos per metus neviršija kai kurių specialybių visos studijų kainos Lietuvoje. Dar reikia pridėti kelis kartus nei Lietuvoje didesnį minimalų atlyginimą: savo laisvalaikio atsisakęs studentas, dirbdamas puse etato, turi galimybę visiškai save išlaikyti be tėvų paramos, ir studijuoti Škotijoje tampa pigiau nei Lietuvoje.
VEIDAS: Daugelio Lietuvos universitetų rektoriai dažnokai pasišaipo, girdi, mūsų jaunimas išvažiuoja studijuoti į antrarūšius, trečiarūšius Vakarų universitetus, kurie gerokai silpnesni už mūsiškius. Ar iš tikrųjų yra taip?
K.K.: Lietuvos universitetų rektoriai iš dalies teisūs: tikrai labai daug lietuvių studijuoja antrarūšiuose užsienio universitetuose, kurie yra daugmaž Lietuvos universitetų lygio. Tiesa, reikėtų pridurti, kad tai nėra gabiausieji. Studentai nekvaili ir universitetus renkasi pagal savo galimybes.
Problema ta, kad visi, kurie lieka Lietuvoje, tampa antrarūšių ir trečiarūšių universitetų studentais, nes Lietuvoje, palyginti su geriausiais Vakarų universitetais, pirmarūšių universitetų tiesiog nėra. Tai reiškia, kad net didžiausi Lietuvos talentai, likę Lietuvoje, būtų priversti mokytis su vidutinių gabumų studentais ir tobulėtų kur kas lėčiau, o tai būtų jų talento švaistymas.
Stodami į užsienio universitetus lietuviai natūraliai suskirstomi pagal gabumus – šimtai talentingų tautiečių dabar studijuoja garsiausiuose Vakarų universitetuose. Lietuvos moksleiviai parengiami gerai, todėl net ir vidutinių gabumų abiturientui nesunku patekti ir geriau studijuoti 20–30-ą vietą užimančiame Didžiosios Britanijos universitete, nei gerokai silpnesniuose už jį Lietuvos universitetuose.
Vienas Lietuvos banko vadovų, Raimondas Kuodis, savo atviroje paskaitoje Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete 2009 m. yra pasakęs, kad po trejų ekonomikos bakalauro studijų metų Anglijoje Lietuvos banke įsidarbinę lietuviai  išmano daugiau, nei šešerius metus Vilniaus universitete praleidę ekonomikos magistrai.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kiek Lietuvos universitetai pasirengę konkurencijai dėl studentų su užsienio universitetais ar tarptautiniais universitetų tinklais?
K.K.: Lietuvos universitetams konkuruoti su užsienio aukštosiomis mokyklomis šiuo metu labai sudėtinga, ir pagrindinė problema, mano nuomone, nėra pinigai, kaip daug kas teigia.
Didžiausias užsienio universitetų pranašumas yra aukštos kvalifikacijos dėstytojai, kurie kelia iššūkius savo studentams ir didina jų motyvaciją savarankiškai gilintis į pasirinktas mokslo sritis. Būtent dėstytojų veiksnys lemia, kad daugybė lietuvių, nutraukę studijas Lietuvoje ir pradėję studijuoti tas pačias specialybes užsienyje, staiga atranda mokymosi malonumą ir spartaus tobulėjimo jausmą. Dauguma Lietuvos dėstytojų niekada nėra dirbę Vakarų universitetuose, tad kaip jie tada gali parengti ateities dėstytojus ir mokslininkus, kurie tą lygį pasiektų?
Manau, Lietuva turėtų ne stengtis pritraukti užsienio universitetų, o stengtis susigrąžinti užsienyje doktorantūrą baigusius ir ten akademinį darbą pasirinkusius lietuvius. Su dabartine “mokslo emigrantų” banga, kuri prasidėjo Lietuvai įstojus į ES ir ypač suaktyvėjo pastaraisiais metais, į geriausius užsienio universitetus išvyko gabiausias Lietuvos jaunimas. Dabar pirmieji jų jau baigia doktorantūros studijas, sukaupę neįkainojamą Vakarų aukštojo mokslo patirtį, kurios labiausiai stinga absoliučiai daugumai Lietuvos dėstytojų. Esu kalbėjęs ne su vienu užsienyje doktorantūrą studijuojančiu lietuviu ir beveik visi tvirtino, kad po studijų norėtų grįžti gyventi ir dirbti į Lietuvą, net jei joje uždirbtų kelis kartus mažiau, – jei tik atlyginimas būtų toks, kad leistų susikoncentruoti ties darbu, o ne ties išlikimu (galvojimu, kaip ir iš ko išgyventi).
Užsienyje lietuviai garsėja kaip ypač gabūs ir talentingi studentai, todėl neabejoju, kad tautiečių, praleidusių ne vienus metus Oksfordo, Kembridžo ir kituose geriausiuose pasaulio universitetuose, susigrąžinimas į Lietuvą ir jos universitetus būtų geriausias būdas konkuruoti su užsienio aukštosiomis mokyklomis ir galėtų paskatinti tikrą (o ne tariamą, kaip dabar) Lietuvos aukštojo mokslo reformą. Šiandieninę Lietuvos aukštojo mokslo reformą studentai jaučia tik savo pinigine ir jos nepajus savo galva tol, kol nepradės keistis žmonės, kurie yra tiesiogiai atsakingi už studijų lygį universitetuose, – jų dėstytojai.
VEIDAS: O kaip vertinate kol kas dviejų Lietuvos valstybinių universitetų pasirašytas sutartis su Centrinio Lankašyro ir Midlsekso universitetais dėl bendrų padalinių (fakultetų) steigimo? Kiek tai lems studijų kokybę?
K.K.: Didžiosios Britanijos universitetus galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmieji rūpinasi savo vardu ir studijų kokybe, kruopščiai atsirenka kiekvieną profesorių, kuriam siūlomas darbas universitete, ir taip pat kruopščiai atsirenka studentus, kurie savo darbais garsintų baigtą aukštąją mokyklą. Oksfordas ir Kembridžas yra garsiausi jų pavyzdžiai, bet tokių Didžiojoje Britanijoje iš viso galima suskaičiuoti 20–30. Šiuose universitetuose sėkmingai studijuoja dauguma vidutinių ir didesnių gabumų lietuvių.
Kiti universitetai, maždaug šimtas, nepajėgdami konkuruoti aukštojo mokslo lygiu, veikia labiau kaip verslo įstaigos: kadangi visos studijų vietos yra mokamos, universitetai suinteresuoti jas užpildyti neretai smarkiai nuleisdami stojimo kartelę ir priimdami beveik kiekvieną, kuris išreiškia norą įgyti Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo diplomą. Tokie universitetai, veikdami kaip aukštojo mokslo „fabrikai“, labiau suinteresuoti ne studijų kokybe, bet studentų skaičiumi.
Lankašyro ir Midlsekso universitetai, su kuriais Lietuva pasirašė sutartis, Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo ekspertų vertinami („The Guardian“ University League Table 2012) net ne kaip antrarūšiai, o kaip trečiarūšiai: nei vienas, nei kitas nepatenka net į geriausiųjų 70-uką. Mano nuomone, šiuo veiksmu Lietuva tiesiog atiduoda dalį mokesčių mokėtojų pinigų, tai yra savo pačių sukaupto studentų krepšelio, žemo lygio užsienio aukštosioms mokykloms, kurios vargu ar daug kuo lenkia pagrindinius Lietuvos universitetus.
Be to, naivu būtų tikėtis, kad Didžiosios Britanijos universitetai, įsteigę padalinius kitoje šalyje, į juos išsiųs geriausius savo profesorius, nuskurdindami savo centrinius rūmus.
Manau, studijos jungtiniame fakultete Lietuvoje būtų naudingos kaip akiračio praplėtimas (geriau nei nieko), bet neabejoju, kad tai niekaip neprilygs tikrai studijų ir gyvenimo užsienyje patirčiai. Tuo labiau to niekada nebus galima lyginti su studijų lygiu, kurį gauna tūkstančiai lietuvių, įstoję į gerus Didžiosios Britanijos universitetus.
VEIDAS: Kiek padidėja konkurenciniai šansai tų absolventų, kurie jau dabar įgyja bendrą Lietuvos universiteto ir kito kurios nors Vakarų šalies universiteto diplomą?
K.K.: Mano nuomone, užsienio diplomas gali padaryti nemažą įspūdį darbdaviams gimtojoje šalyje (Lietuvoje) ir tikrai suteikti konkurencinį pranašumą. O Didžiojoje Britanijoje labai svarbus ne pats diplomas, bet universitetas, kuris jį išdavė, – tad tikėtis padaryti didelę karjerą Didžiojoje Britanijoje turint diplomą tokio lygio universiteto, kuris jį suteikia užsienio (Lietuvos) studentams vos už kelis jame praleistus semestrus, neverta. Jei Oksfordas taip dalytų bendrus diplomus bendradarbiaudamas su bet kokiais užsienio (Lietuvos) universitetais, greitai jo diplomas nebereikštų nieko. Todėl geri universitetai saugo savo vardą ir darbdaviams yra kokybės garantas.
VEIDAS: Kaip derėtų planuoti savo studijas: ką verta studijuoti Lietuvoje, ko neverta?
K.K.: Rekomenduočiau kiekvienam studijuojančiam bakalaurą ir svarstančiam apie magistro studijas neskubėti jų rinktis Lietuvoje. Tiek žinių, tiek akiračio praplėtimo požiūriu studijos užsienyje yra neįkainojama patirtis. Be to, ne vienoje Vakarų valstybėje magistro studijos trunka tik vienus metus (vietoje dvejų Lietuvoje), tad net ir finansiniu atžvilgiu tai apsimoka: verta apsvarstyti galimybę baigus bakalauro studijas padaryti metų ar kelerių pertrauką, per kurią galima ne tik pailsėti nuo mokslų, įgyti praktinės darbo patirties, bet ir dirbant susitaupyti metams magistrantūros studijų užsienyje.

Artimiausiais dešimtmečiais pasaulio politikos, finansų, technologijų srityse įvyks kardinalių pokyčių, kurie iš esmės pakeis dabar egzistuojančią visuomenę.
Šių laikų Emanueliu Kantu vadinamas amerikiečių rašytojas, verslininkas, futuristas Alexas Lightmanas neabejoja, kad per artimiausius dešimtmečius įvyksiantys pokyčiai sukurs tobulesnę, prie idealios labiau priartėsiančią visuomenę. Kaip pasaulis atrodys po kelių dešimtmečių, kalbame su pirmąją “Economist Reader’s Award” premiją “už inovacijas, kurios, tikėtina, radikaliai paveiks pasaulį iki 2020-ųjų”, pelniusiu Alexu Lightmanu.

VEIDAS: Jūsų požiūriu, kaip per artimiausius dešimtmečius pasaulyje keisis vyraujančios politinės ideologijos?
A.L.: Manau, kad neliks susipriešinimo tarp kairės ir dešinės, nes jau ir dabar politinės partijos tolsta nuo klasikinių savo ideologijų. Netgi manau, kad greitu laiku neliks politinio elito, nes dabar Vakarų pasaulyje vyraujančią atstovaujamąją demokratiją pakeis tiesioginė. Tai rodo visi ženklai: masiniai protestai, revoliucijos įgauna vis didesnį mastą, šiuose procesuose dalyvauja vis didesnė žmonių grupė, o svarbiausias jų reikalavimas – leisti dalyvauti priimant su jų gyvenimu susijusius sprendimus. Politinį elitą, mano nuomone, pakeis kolektyvinis valdymas, o tobulėjant technologijoms ir didėjant jų prieinamumui, svarbiausius sprendimus priims politiškai aktyviausi, bet kartu anonimiški, hierarchiškai neišranguoti visuomenės nariai.

VEIDAS: Ar kalbate apie tai, kad politinį elitą pakeis kolektyvinė sąmonė?
A.L.: Galima pasakyti ir taip. Tačiau ši sistema nebus bukas minios valdymas, kur sprendimus diktuoja diletantiški, nekompetentingi, neinformuoti asmenys. Manau, dabartinį politinį elitą pakeis intelektualinis elitas – žmonės, kurie liks nematomi, bet kurie savo žiniomis ir kompetencija sugebės sureguliuoti dabar politikoje ir ekonomikoje tvyrantį chaosą. Bus sukurtos visiškai naujos superstruktūros, kolektyvinis superprotas, ir globalus socialinis superorganizmas.

VEIDAS: O kalbant apie ekonomiką, kokių pokyčių galima tikėtis pasaulio finansų struktūroje?
A.L.: Artėjame prie pasaulinio dabartinių finansų kolapso: gyvenimas į skolą, burbulo pūtimas negali trukti amžinai. Jau dabar ekonomikos guru siūlo įvairius sprendimus, kaip transformuoti pasaulio finansų struktūrą, bet tam reikės drastiškų sprendimų, kurie nebus lengvi ir paprasti. Kita vertus, juos priimti padės besibaigiantys naftos ištekliai, kurie dabar yra ekonomikos varomoji jėga. Dar vienas svarbus aspektas – kad keisis pati visuomenė, jai dabartinė ekonomikos struktūra taps pernelyg ankšta, pernelyg ribojanti, atgyvenusi. Jau dabar vystomos tokios metodikos kaip rinkos prognozavimas remiantis kolektyviniu intelektu.

VEIDAS: Kaip, jūsų nuomone, pasaulio vaizdą pakeis sparčiai senstanti visuomenė?
A.L.: To nesibaiminčiau, nes technologijos pažengė jau tiek, kad žmogus greitai taps nemirtingas. Itin populiarėjančios transhumanizmo idėjos nebeatrodo fantastiškos – žmogaus nemirtingumas atrodo visiškai realus, nes jau po keliasdešimties metų žmogaus smegenys, jo intelektas galės būti “perkeltas” į kitą materialųjį kūną – odos, kraujo, organų funkcionavimas nebeturės jokios reikšmės.

VEIDAS: Skamba beveik neįtikėtinai. Kalbate apie žmogaus protu valdomus robotus?
A.L.: Mokslininkai jau kuria planus, kaip tai bus įgyvendinta praktiškai. Rusijoje grupė mokslininkų sukūrė strategiją “Rusija 2045”, kurioje numatyta, jog “reinkarnacija” galima ne tik kalbant apie žmogaus protą, bet ir apie sąmonę. Gal tai sunku suprasti, bet jau kuriamos technologijos, kurios leis žmogaus protui net po jo fizinės mirties valdyti įvairius procesus.

VEIDAS: Ar pats sutiktumėte, kad jūsų protas taptų nemirtingas?
A.L.: Be jokios abejonės. Netgi to norėčiau. Mielai sutinku tapti savo smegenų “donoru”. Tik reikia suprasti, kad viskas bus paremta ne fiziniu smegenų funkcionavimu, o jų skleidžiamų impulsų panaudojimu, skaitmenizavimu.

VEIDAS: Kokią reikšmę tokioje skaitmeninėje, technologinėje, anoniminėje visuomenėje turės religija?
A.L.: Jos reikšmė neišnyks, bet pats religijos, Dievo suvokimas keisis. Netgi dalis transhumanistų neneigia aukštesnės jėgos egzistavimo, o kai kurie ja net neabejoja. Bet kuriuo atveju tikiu, kad proto tobulėjimas reiškia ir dvasios tobulėjimą, tad gėrio idėja negali būti paneigta. Aukštesnio sąmoningumo lygio žmonės ateities visuomenėje bus dvasingesni, turės kilnesnes moralines vertybes. Apie tai sprendžiu netgi iš savo asmeniškai pažįstamų mokslininkų, transhumanistų. Jų tikslai yra visiškai kilnūs, jie siekia geresnės, tobulesnės visuomenės.

Sąmoningumo lygio žmonės ateities visuomenėje bus dvasingesni, turės kilnesnes moralines vertybes.

Futuristai, analitikai, politikai, ekonomistai piešia skirtingus pasaulio raidos scenarijus. Vieni gąsdina apokaliptine dabartinės visuomenės egzistencijos baigtimi, kiti, priešingai, neabejoja tobulos visuomenės susiformavimu.

Vasario mėnesį žurnalas “Time” pasirodė neįprastu viršeliu, ant kurio pranešimas – 2045-ieji – tai metai, kai žmogus taps nemirtingas. Šis užrašas pasirodė su mažyte žvaigždute, po kuria parašyta: “Jei tikite, kad mašinos ir žmonės gali tapti vienu kūnu, tuomet sveiki atvykę į singuliariąją visuomenę”.
Beje, singuliarioji visuomenė – tai terminas, kurį dabar naudoja anglakalbiai mokslininkai, tačiau lietuvių kalboje atitikmens dar neturime, mat kalba, kaip įprasta, mokslą visuomet vejasi iš paskos.
Mokslą šiuo atveju vejasi ir elementarus žmonių suvokimas, nes tai, apie ką kalba singuliariosios visuomenės gimimą pranašaujantys mokslininkai, iki galo suprasti nėra paprasta.
“Time” viršelyje užrašytuose žodžiuose slypi paprasta, bet tuo pačiu unikali mintis – radikali vadinamojo transhumanizmo idėja, kad į žmogaus kūną integravus technologijas arba priešingai, žmogų integravus į mašinas, gyvybė taps visiškai nepavaldi laikui ir iš esmės amžina, o skirties tarp gyvybės ir technologijos iš esmės nebeliks.

Singuliarioji visuomenė: mąstantys ir jaučiantys robotai

Kaip tai įmanoma? Interneto portale http://2045.com/tech2/ beveik dvi dešimtys Rusijos mokslininkų išsamiai aiškina, kokių esama nemirtingumo būdai. Vienas svarbiausiųjų – galimybė žmogaus protą ir sąmonę panaudoti technologijų valdymui, o tiksliau, smegenų skleidžiamus impulsus paversti energija. Bet ne paprasta, mechanine energija, o mąstančia ir siūlančia sprendimus.
Ir nors tai gali skambėti kaip utopija, šie mokslininkai, įvairių sričių profesoriai taip toli gražu nemano: savo idėjas jie net bando perteikti plačiajai visuomenei, paruošti ją naujam etapui, kuriame fizinio kūno mirtis nebereikš mirties plačiąja prasme.
Beje, šios transhumanistų idėjos – ko gero, pačios drąsiausios ir keliančios daugiausiai diskusijų ir nemažai pasipriešinimo, mat jos reiškia ir tai, kad iš esmės mąstyti išmoks pačios mašinos.
“Pasaulis priėjo ribą, kai funkcijos, kurias žmogus laikė neatskiriama žmonijos dalimi (mąstymas, sprendimai, emocijos) bus atsietos nuo žmogaus. Visa tai galės atlikti dirbtinės sistemos”, – rašo psichologijos mokslų daktaras Timūras Šukinas.
“Prisimenate 2009-ųjų filmą “Svetimas kūnas” su Bruce’u Willis’u? ten žmonės egzistuoja veikdami per robotus. Filmo scenaristai parašė gana banalų scenarijų, nes jiems pritrūko vaizduotės. Tačiau pagrindinė mintis visiškai teisinga – mes ją plėtojame ir ji yra ne tik reali, bet ir netrukus bus įgyvendinta”, – tikina “Rusija 2045” projekto koordinatorius, kompanijos “New Media Stars” prezidentas Dmitrijus Itskovas.
Jau nekalbant apie tai, kad po kelių dešimčių metų, galima neabejoti, beveik nemirtingumo lygį pasieks ir žmogaus kūnas. Garsiausi pasaulio mokslininkai aiškina, jog 2045-aisiais bus išrasti vaistai nuo senėjimo, nuo visų vėžio formų, taip pat bus galima nesunkiai “ištaisyti” DNR pažeidimus.
“Transhumanizmas taps vyraujančia XXI amžiaus ideologija”, – neabejoja vienas garsiausių pasaulio futuristų, tiksliai išpranašavusių ne vieną iš pradžių nerealistiškai skambančią naujovę, Ray’us Kuzweilas.
Tiesa, apibrėžti transhumanizmą itin sunku – skirtingi autoriai pateikia skirtingus šios filosofijos supratimus.Vis dėlto, galima teigti, kad tai yra judėjimas, kuris nenori pripažinti natūralių žmogaus trūkumų, todėl tiki galimybe, kad technologinė pažanga šiuos trūkumus ištaisys, o žmogui suteiks naujų anksčiau neturėtų savybių. Ir kad visa tai kažkada prisidės prie geresnio žmogaus gyvenimo.
Tačiau kokiomis idėjomis, vertybėmis, įsitikinimais gyvens ši visai naujos kartos, nuo technologijų tiek fiziškai, tiek ir emociškai nebeatskiriama, “tobula” visuomenė?

Išnyks politinės partijos?

Skirtingi autoriai futuristai sutaria, kad netrukus politikoje nebebus aiškios kairės ir dešinės ideologijos, o galiausiai pasikeis ir pačios politikos esmė. “Pirmas požymis, kad politinio gyvenimo laukia radikalūs pokyčiai, buvo tai, jog dauguma Šiaurės Afrikoje kilusių revoliucijų prasidėjo nuo žinučių socialiniuose tinkluose “Facebook” ir “Twitter”. Tai tam tikra kolektyvinės sąmonės forma, kuriai neegzistuoja jokios sienos, barjerai, ar taisyklės. Ši sąmonė yra nepaprastai galinga jėga, sugebanti sugriauti nusistovėjusią tvarką, jei ji nėra tobula, o technologijos yra tik įrankis”, – samprotauja „Google“ Artimųjų Rytų reklamos skyriaus vadovas Waelis Ghonimas.
Juk pavyzdžiui, sukilimo Egipte pradžioje vyriausybei nurodžius išjungti interneto ryšį, „Google“ inžinieriai rado būdą, kaip suteikti Egipto žmonėms galimybę skelbti žinutes socialiniame tinkle „Twitter“. Žmonės galėdavo paskambinti nurodytu telefonu ir palikti balso pašto pranešimą.
“Masėms nebereikės rinkti deleguotų atstovų, kurie už juos priims sprendimus. Jie patys galės dalyvauti sprendimų priėmimo procese. O nuo galimybės priimti klaidingus sprendimus žmones apsaugos vėlgi technologijos. Pavyzdžiui, daugybės žmonių idėjas ir nuomones, pareikštas naudojantis internetu, programos apdoros, išanalizuos ir priiims teisingus, visiems geriausius sprendimus”, – prognozuoja futurologas R.Kuzweilas.
Žinoma, tobulėsiančioje visuomenėje bus ir tam tikrų “autsaiderių” – individų ir judėjimų, kurie kels chaosą arba tiesiog nesugebės prisitaikyti prie naujos visuomenės tvarkos. Taip kaip dabar maištauja vadinamasis “piratų partijos” jaunimas ar naujas “freegan” judėjimas (žmonės, mintantys kitų išmesto maisto likučiais), taip ir singuliariojoje visuomenėje nestigs jos atskalūnų. “Bet įvairovė niekada nebuvo visuomenės trūkumas. Greičiau jau privalumas. Taip visuomenė dar sparčiau tobulėja”, – neabejoja R.Kuzweilas.
Tiesa, visos šios futuristų idėjos nebus įgyvendintos per vieną dieną. Artimiausią dešimtmetį vyks gana greita, tačiau skausminga transformacija, ir tokie procesai kaip senstanti visuomenė ar mažėjantys naftos ištekliai bus vieni didžiausių iššūkių. Ir tą dešimtmetį teks išgyventi kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis, nei Vakarų visuomenė yra įpratusi.

Finansų rinkų laukia neramus dešimtmetis

“Goldman Sachs” veteranas, bestselerio “How to Make Money Trading” autorius bei vienos populiariausių BBC televizijos programų “Million Dollar Traders” autorius ir rėmėjas Lexas van Damas, paklaustas, kokie pokyčiai laukia pasaulio finansų rinkos, “Veidui” teigė manąs, jog vienas svarbiausių akcijų rinkų variklių bent jau artimiausiu metu bus demografija. Mat kai dirbančioji visuomenės dalis pasiekia piką, taip pat nutinka ir akcijų rinkose. Tačiau didėjant vyresnio amžiaus žmonių daliai ir mažėjant atžalų skaičiui, auga skola, o pasaulio finansų rinkoms darosi sunkiau išlaikyti augimą. “Vietoje to, kad investuotume į senatvę, esame priversti išsimokėti skolas. 2020-aisiais tai gerokai slėgs ne tik Vakarų, bet ir Kinijos ekonomiką”, – aiškina L.van Damas. Tokių procesų pasekmė, pasak pašnekovo, artimiausią dešimtmetį bus didėjantis prekybos protekcionizmas ir galimi kariniai konfliktai.
Londone dirbanti socialinės žiniasklaidos finansų organizacijoms projektų vadovė Neringa Kundrotaitė pateikia gana apibendrintą tokių svarbiausių ateinančio dešimtmečio procesų priežasčių rinkinį. Pirmiausia – tai nesubalansuotas populiacijos augimas ir neišvengiamas senėjimas. “Iki 2020-ųjų turėsime apgyvendinti papildomus 750 mln. žmonių, ir daugumą jų ten, kur populiacija jau šiandien yra per didelė”, – teigia pašnekovė. Be to, vis daugiau žmonių persikels gyventi į miestus, kuriuose ilgainiui bus išeikvoti visi ištekliai, vis daugiau gyventojų nebus užtikrinami elementariausi jų poreikiai.
Prie to prisidės ir jau minėtas pasaulio natūralių išteklių mažėjimas. “Žinoma, kartu tai gali tapti ir galimybe, jei situaciją vertintume iš investavimo perspektyvos”, – teigia N.Kundrotaitė, kurios nuomone, situacija ateinančius 10 metų bus palanki investuoti į kompanijas, transportuojančias, filtruojančias vandenį. Trumpalaikiai investuotojai šiuo metu turėtų pelnytis iš valiutų rinkos, ilgalaikiai – turėtų žiūrėti į žaliavų rinkas ir į su jomis susijusias kompanijas.
Dar vienas ateities iššūkis, bent jau Vakarų šalims – ekonominės galios augimas Azijos šalyse. “2020-aisiais finansų rinkos vis labiau bus įtakojamos Azijos šalių ekonominių rodikliu, todėl apie finansinius centrus Londone ir Volstryte galime nustoti kalbėti’, – finansų rinkoje laukiančius pokyčius apibendrina pašnekovė.
Gera žinia, kad futuristai guodžia, jog artimiausią dešimtmetį laukiantys finansų iššūkiai ilgainiui bus išspręsti. “Finansai persitvarkys ir pasaulio ekonomikos struktūra taps harmoninga, subalansuota, nukreipta į atskirties mažinimą, ateities visuomenės darnią raidą ir subalansuotą išteklių naudojimą. Tačiau pirmiausia tam turi pasikeisti pati visuomenė”, – apibendrina R.Kuzweilas.

L.van Damas: “Artimiausioje ateityje pačiu svarbiausiu veiksniu taps demografija”.