Lietuvos verslą dabar slegianti mokesčių bei biurokratizmo našta ir artimiausiais metais netaps lengvesnė. Tad ambicingi ir savo gebėjimus siekiantys realizuoti lietuviai verslus kurs užsienyje, taip pat daugės verslininkų, kurie Lietuvoje veikiančias įmones registruos kitose šalyse. Tuo įsitikinęs Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius, Kauno kolegijos lektorius, UAB „Baliomanija LT“ steigėjas Giedrius Romeika.

VEIDAS: Verslą kurti pradėjote 1996-aisiais. Kaip nuo tų metų iki dabar pasikeitė Lietuvos smulkusis ir vidutinis verslas?
G.R.: Sąlygos, reikalingos verslui kurti, taip pat aplinka pasikeitė labai stipriai. Kiekvienais metais didėja technologinės galimybės. Nebeliko tokios verslo rūšies, kai užsienio šalyje nupirktos prekės Lietuvoje tiesiog perparduodamos. Dabar išsilaikyti norintis verslininkas į kuriamą produktą ar paslaugą turi įdėti originalios pridėtinės vertės.
VEIDAS: Valdininkai daug kalba apie verslo sąlygų gerinimą, paramą pradedantiesiems. Ar jaučiate bent kokį palengvėjimą?
G.R.: Suvaržymai keičiasi, bet jų nemažėja. Štai neseniai įsigaliojo tvarka, kad verslo liudijimų turėtojai negalės verstis didmenine prekyba, daugelis jų turės steigti uždarąsias akcines bendroves. Tad mokesčių ir biurokratizmo našta nelengvėja. Anksčiau smulkųjį verslą plėtojančiam verslininkui buvo lengviau išlaikyti tokius darbuotojus, kaip buhalteriai. Dabar daugelis jų atsisako, todėl yra didelė rizika, kad verslininkas pridarys klaidų.
Buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio žadėtas verslo pavasaris taip ir neišaušo. Nors buvo parengta pluoštas teisės aktų, kurie turėjo sukurti palankesnę aplinką verslui ir investicijoms, tačiau realiai niekas neįgyvendinta. Jau seniai diskutuojama dėl vadinamosios šeimos įmonės, mažosios bendrijos, įteisinimo. Ši koncepcija nagrinėjama keleri metai, bet sprendimų niekaip nepriimama.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kodėl padėtis jau daugelį metų nesikeičia?
G.R.: Smulkusis ir vidutinis verslas valdžios atstovams nerūpi, nes jis neparankus. Juk daug lengviau susitarti su dešimčia magnatų. Todėl nieko keista, kad Lietuvoje vis stipriau įsitvirtina oligopolinė rinka. Nors kuriasi mažos parduotuvėlės, tačiau už jų dažnai slepiasi tie patys didieji gamintojai. Pavyzdžiui, gyvo alaus parduotuvėles kuria „Švyturio alus“. Atrodo, kad yra didelis pasirinkimas pieno produktų, tačiau juos visus gamina keli gamintojai. Panaši situacija ir turgavietėse. Oligarchinės struktūros iš tradicinio verslo, prekybos išgujo smulkiąsias įmones.
VEIDAS: Vis dėlto apklausos atskleidžia, kad daugelis jaunų žmonių norėtų kurti savo verslą.
G.R.: Kai savo studentų paklausiu, kuo norėtų užsiimti baigę studijas, didžioji dalis atsako, jog dirbti sau, tačiau tuoj pat priduria, kad Lietuvoje niekada to nepasieks dėl administracinių pančių. Juos atbaido ir visuomenėje vyraujantis požiūris, kad verslininkas – tai sukčius.
Kad aplinka verslui plėtoti Lietuvoje nepalanki, patvirtina ir užsienio investuotojų elgesys. Štai į Lietuvą planavo ateiti vienas didžiausių pasaulyje padangų gamintojų – Vokietijos koncernas „Continental“, tačiau susipažinęs su mūsų mokesčių sistema apsigalvojo.
VEIDAS: Ar galima tikėtis, kad artimiausią dešimtmetį mokesčiai verslui vis dėlto mažės, o sąlygos pradėti individualią veiklą lengvės?
G.R.: Visi palengvinimai, kurie iki šiol buvo padaryti, – tai ES direktyvų įgyvendinimas. Iš vietinės valdžios iniciatyvos labai mažai. Niekaip neišsivaduojam iš sovietinio valdymo draudimais modelio. Vis dar vadovaujamasi nuostata, kad jeigu galima neleisti, tai ir neleisim. Padėtis pasikeis tik tuomet, kai visose ES šalyse bus suvienodintos verslo kūrimo ir plėtojimo sąlygos. Tada Lietuvos valdininkai bus tiesiog priversti imtis permainų, o ne jas žadėti, kaip yra dabar.
VEIDAS: Kaip, jūsų vertinimu, Lietuvos verslininkai bandys atlaikyti kylančius iššūkius, kol smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimas tik deklaruojamas?
G.R.: Pažadų, kad jau kitąmet bus lengviau kurti smulkųjį verslą, girdžiu nuo 1996 m., kai įkūriau įmonę, tačiau jau pavargau laukti. Manau, kad panašiai jaučiasi ir daugelis kitų smulkiųjų bei vidutinių verslininkų. Tad jeigu padėtis nesikeis, greitai sulauksime dar vienos emigrantų bangos. Išvažiuos žmonės, kurie smulkiuosius verslus kurs užsienyje, – lietuviai juk išradingi. Taip pat daugės verslininkų, kurie Lietuvoje veikiančias įmones registruos kitose šalyse. Tada jie mokesčius mokės į kitų valstybių biudžetą.
VEIDAS: Tad Lietuva, jūsų požiūriu, neturi galimybių tapti nei informacinių technologijų, nei paslaugas kuriančia šalimi?
G.R.: Jeigu pritrūks politinės valios atsikratyti sovietinio palikimo, o energija, kuri galėtų būtų skiriama didelę pridėtinę vertę turintiems produktams ir paslaugoms kurti, bus ir toliau nukreipiama žaisti žaidimui „Katė ir pelė“ (vieni kurs apribojimus, kiti stengsis juos apeiti), tai Lietuva taps jaukia nedidele provincija. Pas mus važiuos ne investuotojai, o žmonės, kurie nori ramiai praleisti senatvę.

Mažų parduotuvėlių daugėja, tačiau už jų dažnai slepiasi didieji gamintojai.

Tris kartus padidinta studijų kaina Didžiosios Britanijos universitetuose nebuvo pakankama priežastis Lietuvos moksleiviams atsisakyti planų studijuoti šioje ar kitose, mažiau populiariose užsienio valstybėse.

Prieš septynerius metus Lietuvoje buvo vienintelė studijų užsienyje klausimais padėti galinti bendrovė. Šiemet jų – jau penkios. Šių bendrovių atstovai beveik unisonu tvirtina: lietuvių susidomėjimas studijomis užsienyje toliau didėja. Tas didėjimas nebėra toks kaip prieš penkerius šešerius metus, kai besidominčiųjų kasmet būdavo dvigubai daugiau nei ankstesniais metais, tačiau manoma, kad šiemet planuojančių studijuoti užsienyje jaunuolių bus gausu kaip niekada anksčiau.

111 tūkst. litų paskola – ne kliūtis

UAB „Kalba.lt“, kasmet konsultuojančios iki 5 tūkst. studijomis užsienyje besidominčių žmonių, vadovas Rytis Jurkėnas patvirtina: „Šiais metais dokumentus padėjome susitvarkyti dešimtadaliu didesniam būriui jaunuolių nei pernai. Taip pat pastebimai ūgtelėjo besidominčiųjų magistro studijomis skaičius.“
Įdomu tai, kad 5 proc. pagausėjo stojančiųjų į Didžiosios Britanijos aukštąsias mokyklas, nors dauguma šių tris kartus padidino studijų kainas. Dabar studijos britų universitetuose kainuoja iki 9 tūkst. svarų sterlingų, arba beveik 37 tūkst. Lt per metus. Turint omenyje, kad studijos dažniausiai trunka trejus metus, absolventai universitetus paliks su 111 tūkst. Lt skola bankui.
Būsimas ir esamas Didžiosios Britanijos akademinis jaunimas į reformą atsakė gausiais protestais ir šiuo metu fiksuojamu 16 proc. sumažėjusiu stojimu į savo šalies aukštąsias mokyklas. Kodėl išaugusi studijų kaina netapo priežastimi šioje šalyje atsisakyti studijuoti lietuviams?
„Lietuviai tikisi, kad paskolos nereikės grąžinti“, – atskleidžia studijų užsienyje konsultavimu užsiimančios bendrovės „Fox Universitetai“ projektų vadovė Rita Petrovė.
Išties, Lietuvos kontekste studijų paskolos Jungtinėje Karalystėje atrodo labai patraukliai: paskolą reikės grąžinti per dvidešimt penkerius metus po studijų baigimo, ir tik tada, jei metinės pajamos Lietuvoje viršys 36 tūkst. Lt, o Jungtinėje Karalystėje – 15 tūkst. svarų sterlingų (61,6 tūkst. Lt). Paradoksalu, bet nemaža dalis stojančiųjų, o tai reiškia, kad ir geresnių karjeros perspektyvų siekiančiųjų, ima paskolą tikėdamiesi, kad tokių sumų niekada neuždirbs ir paskola jiems bus „nurašyta“.
Jungtinė Karalystė yra populiariausia tarp užsienyje studijuojančių lietuvių. Kol kas naujausiais Švietimo ir mokslo ministerijos turimais duomenimis, šioje šalyje užpernai studijavo 2325 iš kiek daugiau nei 7 tūkst. Europoje Sąjungoje studijavusių Lietuvos atstovų. Geriausiuose šalies universitetuose – Kembridže ir Oksforde žinias sėmėsi atitinkamai 36 ir 18 lietuvių.
„Fox Universitetų“ atstovė prisimena, kad kai prieš penketą metų jų įmonė, tuomet dar veikusi tarptautinės studijų paieška užsiimančios organizacijos „Dream Foundation“ vardu (nuo praėjusios vasaros „Fox Universitetai“ yra „Dream Foundation“ dalis) pradėjo veiklą, su jų pagalba į užsienį išvyko vos 10 abiturientų. Pernai tokių buvo jau du šimtai. Šiemet šioje organizacijoje paraiškas studijuoti užsienyje padavė jau apie tūkstantį žmonių. Tikimasi, kad iki gegužės jų bus dvigubai daugiau. Žinoma, ne visiems pavyks jau šį rudenį pradėti studijas, tačiau R.Petrovė patvirtina, kad šiemet susidomėjimas aukštuoju mokslu užsienyje kaip niekada didelis.
Šeštus metus dirbančios ir analogiškas paslaugas teikiančios organizacijos „Kastu International“ vadovas Artūras Jefimovas pateikia savus skaičius: „Pernai per mūsų kompaniją stojimo į užsienio aukštąsias dokumentus tvarkėsi apie 600 žmonių iš Lietuvos, studijas pradėjo 330. Iš nepradėjusiųjų didesnė dalis persigalvojo, kitų nepriėmė universitetai, 2010 m. įstojusiųjų buvo 280. Šiemet augimas taip pat turėtų išlikti, tačiau, palyginti su ankstesniais metais, bus mažesnis.“
Pastebima ir nauja tendencija: vis daugiau lietuvių nori studijuoti Olandijoje. A.Jefimovas tai aiškina palankiu studijų kainos ir kokybės santykiu šioje šalyje. „Studijų kaina ES piliečiams Olandijoje siekia kiek daugiau nei 6 tūkst. Lt per metus. Lietuviai į Olandiją pradeda žiūrėti kaip į alternatyvą“, – teigia „Kastu International“ vadovas.
2010 m. Olandijoje studijavo 219 lietuvių.

Užsienyje tikisi kokybiškų studijų ir galimybės tobulėti

Kodėl vis gausesnis būrys lietuvių renkasi užsienio aukštąsias mokyklas? Praėjusiais metais „Dream Foundation“ atlikta Lietuvos studentų apklausa atskleidė bendras Lietuvos jaunimo nuotaikas. Kaip pagrindinius studijų užsienyje pranašumus respondentai įvardijo studijų kokybę, asmeninę patirtį ir tobulėjimą, geresnes darbo perspektyvas, praktinius įgūdžius, užsienio kalbų lavinimą, tarptautines pažintis.
Reikia suprasti, kad šie duomenys atskleidžia ne tikrąją užsienyje studijuojančių lietuvių padėtį, o viso labo įvaizdį, kokį Lietuvoje turi užsienio universitetai ir kolegijos. Sudėtinga atsakyti, kiek šie lūkesčiai atitinka tikrovę, nes užsienyje studijuojančių lietuvių nepažįstame. Nėra suskaičiuota, kiek jų šiuo metu studijuoja, neatlikta tyrimų, kiek studentų yra patenkinti savo pasirinkimu, nežinoma, kiek jų planuoja grįžti į Lietuvą. Belieka remtis pavienių studentų pavyzdžiais.
„Veido“ kalbinti ir Lietuvos bei užsienio akademines erdves išbandę pašnekovai prielaidas patvirtino: išvykti studijuoti buvo teisingas sprendimas.
„Lūkesčius studijos viršijo su kaupu. Prieš išvykdamas tikėjausi įgyti naujų žinių, sutikti savo srityse pripažintų dėstytojų, pažinti britų akademinę kultūrą. Dėl to visi šie dalykai tarsi buvo savaime suprantami. Tačiau bene labiausiai nustebino dėstytojų individualus dėmesys. Per nuolatines diskusijas su dėstytojais ir iš viso pasaulio atvykusiais draugais išmokau bene daugiausiai“, – tikina Londono ekonomikos mokyklos magistrantas Marius Skuodis.
Pašnekovas jau yra baigęs politikos mokslų bakalauro studijas Vilniaus universitete, ten pat įgijęs ir Europos studijų magistro laipsnį. Argi Lietuvoje įgytas išsilavinimas nebuvo pakankamas? „Lietuvoje studijavau politikos mokslus, tačiau ilgainiui vis labiau pradėjau domėtis ekonomika. Turiu pripažinti, kad manęs netenkino Lietuvoje esančių ekonomikos studijų programų kokybė ir konkrečių dalykų pasiūla. Išvykau studijuoti tai, ko nėra Lietuvoje“, – argumentuoja M.Skuodis, pabrėždamas, kad studijos Vilniaus universitete jo lūkesčius taip pat pateisino, be to, atvėrė duris visuomeninei veiklai. 2005–2010 m. M.Skuodis buvo studentų atstovavas Vilniaus universiteto senate.
Panašiomis mintimis dalijasi ir informologijos studijas Lietuvoje baigęs, o prieš dvejus metus islandų kalbą Islandijos universitete pradėjęs studijuoti Edvardas Paškevičius. Be šioje šalyje rasto šiltesnio dėstytojų ir studentų bendradarbiavimo, geresnio studijų organizavimo, jis taip pat išskiria visiškai kitokį studentų sąmoningumą.
„Lietuvoje vis dar populiari „ai, praslysiu“ ar „svarbu gauti penkis“ dvasia. Islandijos universitete tokio požiūrio patirti neteko. Nusirašinėjimas taip pat praktiškai neegzistuoja. Toks reiškinys, kai viename iš Lietuvos technologinių universitetų studentai vieni kitiems pardavinėja brėžinius ar į egzaminus eina su telefonais ir ausinėmis, čia nebūtų suvokiamas“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Svarbiausias klausimas – ar tiek studijomis, tiek apskritai gyvenimu svetur patenkinti studentai grįš į Lietuvą. Edvardas neslepia: „Artimiausiu metu, išskyrus per šventes, neplanuoju.“ Jis norėtų Islandijoje tęsti magistrantūros studijas, vėliau išbandyti galimybes ir kitose šalyse.
Marius ne toks kategoriškas, tačiau grįžimą į Lietuvą greičiau mato kaip tolimą perspektyvą. „Viskas priklausys nuo labai konkrečių įdomios profesinės veiklos ir savirealizacijos galimybių. Vis dėlto šio sprendimo nebūčiau linkęs sureikšminti. Juk kelionė iš Londono į Vilnių trunka tik dvi valandas“, – mąsto ketvirtame geriausiame socialinių mokslų universitete Europoje studijuojantis vaikinas.

Grįžtančiųjų yra, bet neaišku kiek

Nors kol kas neturime svertų įvertinti grįžtančių absolventų masto, tokių žmonių tikrai yra. Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė pastebi, kad vis daugėja lietuvių, kurie prašo pripažinti užsienyje įgytą diplomą. Ši procedūra  reikalinga norint įsidarbinti valstybės tarnyboje, ją atlikti reikalauja ir kai kurie verslo darbdaviai.
Viceministrė taip pat primena, kad, ministerijos turimais duomenimis, nuo 2007 m. studijuojantieji užsienyje sudarė 3,4 proc. visų Lietuvos studentų, o 2010 m. šis skaičius buvo padidėjęs vos 0,1 proc. punkto. Stojančiųjų į Lietuvos aukštąsias mokyklas skaičiai taip pat išlieka stabilūs. Ekstremalių lūžių, kuriuos būtų galima sieti su itin padidėjusiu studijų užsienyje pasirinkimu, nėra. „Labai abejočiau, kad toks lūžis įvyks šiais metais“, – ramina N.Putinaitė.

Kaip studijuojantieji Lietuvoje mato studijas užsienyje
95 proc. domisi studijomis užsienyje.
Kaip pagrindinius studijų užsienyje pranašumus jie mato studijų kokybę (31 proc.), asmeninę patirtį ir tobulėjimą (25 proc.), geresnes darbo perspektyvas (17 proc.).
Didžiausios baimės – kalbos barjeras ir galimi finansiniai sunkumai (po 26 proc.). Dėl dėstytojų kompetencijos abejoja tik 2 proc. studentų.
Labiausiai norėtų studijuoti Didžiojoje Britanijoje (25 proc.), Danijoje (21 proc.), JAV (18 proc.).

Šaltinis: „Dream Foundation“, 2011 m. Apklausti 5677 Lietuvos studentai

Lietuvių, turinčių antruosius namus Bulgarijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Egipte ar kitų šalių kurortuose, jau yra apie porą tūkstančių. „Veidas“ domėjosi, kaip būstas tolimoje šalyje pakeičia gyvenimo kokybę, kokios šiandien jo kainos ir ar apskritai verta dairytis nekilnojamojo turto užsienyje.

Pernai vidurvasarį po kelerių metų pertraukos ilsėdamasis Nidoje, trakiškis verslininkas Saulius Liupšavičius į Baltijos jūrą įbrisdavo tik trumpam: vandens temperatūra tesiekė septyniolika laipsnių. S.Liupšavičius tuomet labai nusivylė – maudynės vėsioje jūroje jam malonumo neteikia.
Užtat Bulgarijoje, kur turi butą poilsiavietėje už septynių kilometrų nuo prestižinio Saulėtojo Kranto kurorto, vos už šimto metrų nuo paplūdimio, S.Liupšavičius vasarą nuolat mėgaujasi maudynėmis, nes vanduo Juodojoje jūroje įšyla iki 24–27 laipsnių. Šilta ir ypač švari jūra, tvarkingi paplūdimiai bei kur kas mažesnės kainos, palyginti su Viduržemio jūros kurortais, pasak S.Liupšavičiaus, yra pagrindiniai Bulgarijos pranašumai.
Trakuose poilsio paslaugų verslą turintis S.Liupšavičius su šeima būstą Bulgarijoje įsigijo dar gerokai iki krizės, kai nekilnojamojo turto burbulas Lietuvoje tik pūtėsi. Pirkti būstą kosminėmis kainomis Lietuvoje vyrui pasirodė neprotinga, tačiau jis susiviliojo pasiūlymu investuoti į nekilnojamąjį turtą Bulgarijoje. „Dabar galiu pasakyti, kad mes iš to nei daug laimėjome, nei pralaimėjome, o jei vis dėlto būtume pirkę būstą Lietuvoje, nuostoliai būtų buvę garantuoti“, – neabejoja verslininkas.
Vis dėlto namus Bulgarijos kurorte Liupšavičiai pirko ne tik kaip investiciją: ši šalis tapo nuolatine šeimos atostogų vieta, kur jie kasmet išsiruošia dukart per metus ir praleidžia po tris savaites. Šis laikas būna skirtas tik poilsiui: saulės vonioms bei maudynėms paplūdimyje ar baseine (lietuviams priklausančių apartamentų teritorijoje jų net keli), įvairioms pramogoms, išvykoms po turistinius objektus. Taip Bulgarija tapo antraisiais namais, į kuriuos Liupšavičiai, susikrovę į keletą lagaminų būtiniausius daiktus, visuomet traukia tik automobiliu – toks keliavimo būdas sutuoktiniams priimtiniausias. „Svarbu ir tai, kad buto išlaikymas atsieina labai nedaug: nereikia mokėti už šildymą, komunaliniai mokesčiai nedideli“, – nemažai Bulgarijos pranašumų įžvelgia S.Liupšavičius.
Interneto svetainės „Aruodas.lt“ duomenimis, skelbimai apie Bulgarijoje parduodamą nekilnojamąjį turtą (kurio savininkai, beje, dažniausiai lietuviai) yra trečioje vietoje ir sudaro apie 16 proc. visos objektų užsienyje pasiūlos. Antroje vietoje – Egiptas (24 proc.), o pirmauja Turkija, kurioje šiuo metu pasiūla yra didžiausia ir siekia trečdalį visų užsienyje siūlomų nekilnojamojo turto objektų.
Daugiausiai lietuvių atostogų būstus turi būtent Turkijoje, nes čia tiek nekilnojamasis turtas, tiek įvairūs mokesčiai bei pragyvenimas pigesni nei populiariausiuose Ispanijos ar Italijos pajūrio kurortuose, o klimatas – panašus. Todėl lietuviai, iki šiol svajodavę apie senatvę viloje ant jūros kranto Ispanijoje, dabar pirmenybę labiau teikia Turkijai.

Du skirtingi gyvenimai

Vieni tų, kurie senatvę nusprendė praleisti Turkijos kurorte Alanijoje, yra ir vilniečiai matematikai Dalia ir Romas (pavardės pašnekovų prašymu neskelbiame). Ši pora prieš kelerius metus įsigijo erdvius apartamentus kalnuose, iš kurių atsiveria puikus vaizdas į 0,5 km žemiau esantį miestą ir jūros pakrantę. Vilniečių butas įrengtas kotedže, kurį sudaro iš viso keturi atskiri butai, yra bendras sodas, baseinas.
„Lietuvoje mums per šalta, tad išėję į pensiją norime bent jau žiemas, o gal ir rudenį bei pavasarį leisti Turkijoje. Prieš metus turėjome galimybę ten pagyventi nuo lapkričio iki vasario ir buvome labai patenkinti: Turkijoje kainos leidžia gyventi oriai net iš lietuviškų pensijų“, – tvirtina šiuo metu Kopenhagoje laikinai dirbanti ir gyvenanti ponia Dalia.
Ką reiškia turėti namus skirtingose šalyse, žino ir nemažai Lietuvos garsenybių: štai buvęs krepšininkas Arvydas Macijauskas su žmona ir pirmagimiu šią žiemą leidžia JAV, saulėtajame Majamyje, o Lietuvos krepšinio federacijos prezidento Arvydo Sabonio šeima Ispanijoje jau seniai praleidžia daugiau laiko nei Kaune.
Ispanijoje, šalies šiaurės vakaruose esančiame Vigo mieste, vadinamame jūros gėrybių rojumi, namus turi ir menininkų pora Linas bei Jurga Lago. Tapytojas ispanas ir juvelyrė lietuvė kartu su savo atžalomis, dvylikos ir šešerių metų sūnumis, Ispanijoje dabar leidžia tik vasaras, o ateityje, pasak J.Lago, greičiausiai bus atvirkščiai: šaltuoju metų laiku šeima gyvens Ispanijoje, o vasaroti grįš į Lietuvą. „Mano juvelyrikos verslas užaugo, tapo savarankiškas, o mes su vyru galime dirbti praktiškai bet kurioje šalyje“, – tvirtina didžiąją dalį gamybos į Ispaniją jau perkėlusi juvelyrė J.Lago, kaip kūrėja vis labiau įsitvirtinanti ne tik Ispanijoje, bet ir JAV sostinėje Niujorke.
Menininkų šeima turi erdvų butą Vigo senamiestyje, į kurį atvykus jų gyvenimo būdas akimirksniu pasikeičia. Jie dažnai maudosi prie namo esančiame baseine ar jūroje, valgo daugiausia tik žuvį ir jūros gėrybės, ilgai vakaroja su draugais gurkšnodami vyną, tad ir miegoti eina vėliau nei Lietuvoje „Skamba kaip pasaka, bet taip yra”, – šypteli J.Lago.
Garsi juvelyrė priduria, kad ji, kaip ir daugelis, grįžusi į Lietuvą labiausiai pasigenda šypsenų ir mandagumo. Tik tuo, pasak J.Lago, Vilnius šiandien ir nusileidžia kitoms Europos sostinėms.

Susidomėjimas būstu užsienyje atgyja

Pasiūlymų pirkti nekilnojamąjį turtą Bulgarijoje, Ispanijoje, Turkijoje ir kitur dabar apstu, o kainos smuktelėjusios. Būstas Bulgarijoje ar Egipte šiuo metu kainuoja net keliskart pigiau nei Nidoje ar Palangoje, o Ispanijoje ar Italijoje kainos panašios, nors ir šiose šalyse gali aptikti labai pigių variantų. Be to, kaip teigia savo tėvo Ispanijoje įkurtai nekilnojamojo turto agentūrai „Inversiones Valdas“ atstovaujantis Tomas Simutis, ispanų bankai mielai teikia lietuviams būsto paskolas, finansuodami iki 60 proc. įsigyjamo turto vertės.
Visiškai įrengtą beveik 40 kv. m butą viename Bulgarijos kurortų, šalia jūros, šiuo metu vos už 128 tūkst. Lt parduodanti brokerė Diana Bilevičienė sako, kad tai normali rinkos kaina.
Egipte gali rasti dar tik statomų butų ir vos už 20 tūkst. Lt, tačiau tokie atvejai nekilnojamuoju turtu užsienyje prekiaujančios bendrovės „Burbonas“ komercijos vadovui Erikui Armaliui jau kelia įtarimų: nors dėl Egipte besitęsiančių neramumų kainos Hurgadoje ar Šarm el Šeiche išties stipriai krito, vis dėlto itin pigiai daugiausia siūlomi tik žemiausios kokybės namuose ypač tankiai išdėstyti butai, pro kurių langus matyti tik kaimynų namų sienos. „Tokį butą nusipirkęs gali būti pirmas ir paskutinis klientas“, – perspėja E.Armalis.
Taigi perkant būstą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje galioja ta pati taisyklė – būtina gerai pasverti savo poreikius ir sprendimą priimti tik nuodugniai apgalvojus. Vis dėlto E.Armalis nepataria į būstą užsienyje žiūrėti vien kaip į investiciją: nors kainos šiuo metu labai patrauklios, geriausi laikai uždirbti jau praėjo.
Lietuvių domėjimasis nekilnojamuoju turtu užsienyje šiuo metu šiek tiek padidėjo, bet dauguma įmonių per mėnesį neparduoda nė vieno, o geriausiu atveju – tik vieną ar porą nekilnojamojo turto objektų lietuviams.
Apibūdindamas tipinį lietuvį, perkantį būstą Ispanijoje, nekilnojamojo turto bendrovės „Esphouses“ vadovas Andrius Čepkauskas teigia, kad tai daugiausia pasiturinčios šeimos su vaikais, atvykstančios čia pailsėti keletą kartų per metus, bei prakutę pensininkai, dažniausiai atvykstantys rudenį ir išvykstantys tik baigiantis pavasariui.

Pagrindiniai būsto užsienyje pirkėjai – emigrantai

Nekilnojamąjį turtą užsienyje aktyviausiai perka lietuvių emigrantai, dažniausiai Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, tačiau jie perka būstą ne atostogoms, o gyvenimui, ir atostogauti paprastai jau važiuoja į Lietuvą.
Tarp jų – ir Karališkojoje Kornvalio ligoninėje jau beveik septynerius metus gydytoju kardiologu dirbantis Audrius Šimaitis, nors jis nėra klasikinis emigrantas: vyriškis su žmona ir jaunėliu sūnumi (vyresnysis studijuoja doktorantūrą Oksforde) iš pradžių į Australiją, o vėliau į Angliją išvyko ne dėl ekonominių priežasčių, bet siekdamas tobulėti kaip specialistas.
Be to, A.Šimaitis nuo Lietuvos atitrūkęs nesijaučia: 25 tūkst. gyventojų turinčiame Trūro mieste, kuriame įsikūrė, lietuvių vos vienas kitas, bet gydytojas su šeima į Lietuvą grįžta tris keturis kartus per metus ir praleidžia čia iš viso porą mėnesių. Taigi Šimaičiai jaučiasi gyvenantys tarp dviejų miestų – Trūro, kuris, kaip ir angliškas gyvenimo būdas, tapo jiems labai artimas, ir Klaipėdos, kur taip pat tebeturi namus – savo šeimos kotedžą.
A.Šimaitis prisimena, kad sprendimas pirkti namą Anglijoje brendo net pusketvirtų metų. Lygiai taip pat sunku buvo kadaise ryžtis nusipirkti automobilį Australijoje. Vėliau gydytojas sako supratęs, kad automobilis ir namas yra tie simboliai, kurie mūsų pasąmonėje asocijuojasi su prisirišimu prie konkrečios vietos.
Anglijoje A.Šimaitis jaučiasi kur kas labiau vertinamas kaip gydytojas ir nė nenori prisiminti tų laikų, kai ligoninėje Lietuvoje kasdien dirbdavo po dvylika valandų, turėjo daug popierinio ir organizacinio darbo, kurį Kornvalyje atlieka jau ne jis, o jam skirta sekretorė, na, o tobulintis, atnaujinti žinias galėjo nebent savo laisvalaikio ir atostogų sąskaita. „Čia daug geresnis balansas tarp darbo, šeimos ir poilsio“, – apibendrina kardiologas.
Šimaičiai jaučiasi įleidę šaknis Anglijoje: pamėgo vietinius žmones, maistą, visiškai nepasiilgsta ir lietuviškos televizijos, nes angliškos laidos pasirodė kur kas įdomesnės. Jų penkiolikmetis sūnus Joris irgi puikiai pritapo – lanko anglišką mokyklą, buvo priimtas į miesto futbolo komandą vartininku. Nepaisant to, A.Šimaitis įsitikinęs, kad Jungtinė Karalystė – tik laikina jų šeimos stotelė, o tikraisiais namais visada liks Lietuva.

Lietuvos banko duomenimis, visų Lietuvos bankų klientai pernai per devynis mėnesius naudodami mokėjimo korteles užsienyje išleido 1,8 mlrd. litų, t. y. maždaug ketvirtadaliu daugiau negu tą patį 2010 metų laikotarpį.

Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės, šio didėjimo priežastys – tolimieji vežėjų reisai, tebesitęsusi emigracija ir keliautojų išvykos, kurias vienaip ar kitaip lėmė noras sutaupyti: pigių prekių paieškos Lenkijoje, atrastos galimybės naudotis pigių skrydžių bendrovių paslaugomis.
2010–2011 metų SEB banko klientų atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis užsienyje statistika rodo, kad daugiausia operacijų mokėjimo kortelėmis pernai buvo atlikta Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Latvijoje, tuo tarpu didžiausią pinigų sumą Lietuvos gyventojai išleido Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Sparčiausias augimas ir pagal operacijų skaičių, ir pagal išleidžiamą sumą buvo Norvegijoje – pernai čia SEB banko klientai mokėjimo korteles naudojo 48 proc. dažniau ir išleido beveik 28 proc. daugiau pinigų negu 2010 metais.
„Pinigų suma, išleidžiama užsienyje naudojant Lietuvos bankų išduotas korteles, per metus augo sparčiau negu šalies gyventojų darbo užmokestis, šalies vidaus vartojimo mastas ar pinigų kiekis, išleidžiamas naudojant mokėjimo korteles Lietuvoje. Pajamų padidėjimą pernai pajuto nebent vežėjai, turėję daugiau užsakymų ir užsienyje išleidę daugiau pinigų degalams, o gyventojų užsienyje išleidžiamų pinigų sumos augimą lėmė ne padidėjusios pajamos, o kitos priežastys: emigracija, kuomet užsienyje Lietuvos bankų išduotomis kortelėmis naudojasi ne tik emigrantai, bet ir juos lankantys artimieji, noras sutaupyti vykstant pigiau apsipirkti į kaimyninę Lenkiją bei galimybė Lietuvos gyventojams keliauti į užsienį pigiomis oro linijomis: mažiau sumokėjus už kelionę į svečią šalį, daugiau pinigų lieka išleisti toje šalyje“,– sako SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.
Pasak ekspertės, remiantis SEB banko klientų duomenimis, palyginti su 2010-aisiais, kortelių operacijų Lenkijoje skaičius padidėjo 26 proc., o išleistų pinigų suma augo mažiau – tik 14 procentų. „Taigi galima manyti, kad Lietuvos gyventojai jau ir dėl mažesnio krepšelio pirkinių vyksta pas kaimynus, kurių valiuta, o taip pat ir prekės atpigo, palyginti su lietuviškomis. Jungtinė Karalystė – šalis, kurioje gyventi, dirbti ar mokytis pasirinko beveik trečdalis savo išvykimą deklaravusių tautiečių. Didesni mokėjimo rodikliai Norvegijoje veikiausiai taip pat susiję su Lietuvos gyventojų darbo paieškomis šioje šalyje. Emigracija – tai ne tik emigrantų perlaidos į Lietuvą, bet ir Lietuvos gyventojų išlaidos užsienyje. Tuo tarpu Vokietija, Prancūzija – tranzitinės šalys, kuriose kortelėmis už degalus atsiskaito ir nemažas sumas išleidžia mūsų vežėjai. Taip pat nereikėtų pamiršti ir atsiradusios galimybės į šias šalis pigiau keliauti oro linijomis, kuria pasinaudoja nemažai Lietuvos keliautojų“, – sako J. Varanauskienė.
Vykstantiems į užsienį ir ketinantiems ten atsiskaityti kortele šeimos finansų ekspertė rekomenduoja laikytis paprasčiausių saugumo reikalavimų – nesinaudoti kortele ir nepalikti savo duomenų įtartinose vietose, rinkti ir tikrinti atsiskaitymo dokumentus, prarastą kortelę paskubėti blokuoti. „Saugiau vežtis ne vieną kortelę. Taip pat rekomenduojama turėti ir grynųjų pinigų tos šalies, į kurią vykstame, arba kuria nors laisvai konvertuojamąja valiuta. Grynųjų pinigų reikėtų turėti bent tiek, kad užtektų nakvynei ir vakarienei. Tai padėtų sumažinti rūpesčius įvairių techninių nesklandumų atveju (pavyzdžiui, sutrikus duomenų perdavimo ryšiui), praradus arba sugadinus kortelę“, – keliautojams pataria Julita Varanauskienė

Šiemet pasaulio šalys turės ne tik refinansuoti didžiulės vertės skolas, bet ir susitaikyti su tuo, kad skolintis teks dar brangiau nei pernai.

2012-aisiais daugelio skolose skendinčių valstybių laukia didelės dalies šių skolų grąžinimo terminas. Daugeliui jis sueis jau kovo mėnesį. Tačiau valstybės, be jokios abejonės, šių pinigų negrąžins, o savo skolas bandys refinansuoti, kitaip tariant, persiskolinti iš naujo. Suma, kurios prireiks visoms pasaulio valstybėms kartu sudėjus, siekia 7,6 trln. JAV dolerių. O jeigu įvertinsime dar ir už skolas mokėtinas palūkanas, tai bendrai didžiosioms pasaulio šalims reikės refinansuoti daugiau nei aštuonis trilijonus dolerių vertės siekiančias skolas.
Daugiausiai skolų tarp didžiųjų pasaulio šalių šiais metais turės grąžinti arba refinansuoti Japonija – tris trilijonus dolerių.
Iš esmės tai beveik pusė viso pasaulio šalių šiemet grąžinamos skolos, tad šie metai Japonijai bus ypač nelengvi. Iš viso, kaip perspėja buvęs šalies finansų ministras Hirohisa Fujii, Japonijos valstybės skola siekia 220 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Be to, Japonija per dvejus metus pasiskolino daugiau pinigų, nei surenka mokesčių. Tiesa, Japonija nuo didžiųjų Europos skolininkių skiriasi tuo, kad daugiausiai skolinasi ne iš tarptautinių rinkų, o iš savų, tai yra Japonijos koorporacijų ir verslininkų.
Antroje vietoje atsidūrė Amerika, kuri šiais metais turės grąžinti arba refinansuoti 2,8 trln. dolerių vertės savo skolas. Iš viso Amerikos viešosios skolos limitas sudaro 15,19 trln., o skolos dalis, tenkanti vienam Amerikos gyventojui, jau siekia 48,2 tūkst. dolerių. Be to, šalis į skolas klimpsta itin sparčiai: nuo prezidento Baracko Obamos kadencijos pradžios, kai valstybės skola siekė 10,6 trln. dolerių, ji padidėjo 41,5 proc., o vien pernai net tris kartus buvo padidintas JAV skolos limitas.
Priminsime, kad rugpjūčio pradžioje likus vos kelioms valandoms iki paskelbimo apie nemokumą, Amerikos Kongresas ir prezidento administracija susitarė trimis etapais padidinti šalies skolos limitą 2,1 trln. dolerių. Rugpjūtį Amerikos Kongresas šalies skolos limitą padidino 400 mlrd., rugsėjį – 500 mlrd. dolerių suma. Na, o pačioje gruodžio pabaigoje Amerikos iždo departamentas Kongreso paprašė dar kartą, 1,2 trln. dolerių, padidinti šalies skolos limitą, o į tai reaguodama tarptautinė reitingų agentūra „Fitch“ metų pabaigoje įspėjo JAV, kad susikaupusi skolų našta kelia grėsmę aukščiausiam – AAA šalies reitingui.

Euro zona grąžins beveik trilijoną eurų

Euro zonos valstybėms šiemet irgi teks grąžinti nemenką sumelę – beveik trilijoną eurų, tiksliau – 837 milijardus. „Tai didžiuliai skaičiai. Ypač dėl to, kad daugelis valstybių turi deficitinį biudžetą, skolos didėja, ši suma bus didžiulė problema“, – sako Elwinas de Grootas, „Rabobank“ ekonomistas iš Nyderlandų.
Daugiausiai skolų šiemet teks grąžinti krizės epicentre atsidūrusiai Italijai, iš kurios šiemet kreditoriai laukia 193 mlrd. eurų, taip pat įspūdingai prasiskolinusioms Prancūzijai ir Vokietijai.
Didžiulės skolos šiemet spaudžia ir mažesnes valstybes. Nors jų sumos pasaulio mastu nėra tokios įspūdingos, bet šaliai jos dažnai yra labai didelė našta. Pavyzdžiui, Nyderlandams ir Graikijai teks grąžinti po 30 mlrd., Belgijai – 24 mlrd. eurų.
Kebli padėtis susiklosčiusi ne tik euro zonoje, bet ir euro dar neįsivedusiose valstybėse. Štai Lietuvai šiemet teks refinansuoti 1 mlrd. eurų (3,45 mlrd. Lt) vertės euroobligacijų: gegužės 10 d. teks išpirkti 400 mln. eurų nominalios vertės 2002 m. išleistą ir 2006 m. dar 600 mln. eurų papildytą euroobligacijų emisiją. Tačiau šiam reikalui iš pernykščio biudžeto esame atsidėję tik 1,7 mlrd. Lt – pusę reikalingos sumos. Ką jau kalbėti apie tai, kad, be skolų refinansavimo, yra ir kitų reikmių, kurioms šiemet mūsų šaliai iš viso teks skolintis 10,3 mlrd. Lt.
Ne mažiau keblu ir mūsų kaimynei Latvijai, kuri šiemet turės pradėti grąžinti jai suteiktą TVF paskolą. 2012 m. tam ji privalės skirti 241 mln. latų (345 mln. eurų), o tai grėsminga suma.

Skolos smarkiai brangsta

Atsiradus tokiam pinigų poreikiui, o vertybinių popierių rizikingumui didėjant, skolinimasis šiemet neabejotinai bus ne tik intensyvesnis, bet ir gerokai brangesnis nei pernai. Tą liudija jau dabar lyg ant mielių kylančios obligacijų išpirkimo kainos.
Skaičiuojama, kad Didžiajam septynetui (G-7), kurį sudaro JAV, Japonija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Kanada, skolinimosi išlaidos šiemet gali padidėti net 39 proc., o vidutinė palūkanų norma, kurią teks mokėti už obligacijų išpirkimą, rinkose – tiek pasaulio, tiek Europos – greičiausiai bus didesnė nei 10 proc.
Tiesa, Lietuvos finansų ministerija kaip visuomet nusiteikusi optimistiškai ir žada, kad mokėsime „nedideles“, 6–7 proc. sieksiančias palūkanas. Finansų ministerijos Valstybės iždo departamento direktoriaus pavaduotojas Gediminas Norkūnas aiškina, kad tai tikėtinas palūkanų vidurkis, bet skolinamasi bus ne vienu kartu. „Dalies pinigų reikės gegužę, kitos – rudenį, tad neracionalu iš anksto skolintis pinigus, kurių dar nereikia“, – aiškina ministerijos atstovas.
Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad Lietuva gyvena ne kokiame atskirame skolinimosi pasaulyje, – ji skolinasi iš tų pačių kreditorių kaip ir kitos valstybės. Tad nors Lietuva, kaip ne itin prasiskolinusi valstybė, gali tikėtis mažesnių palūkanų nei Italija ar Graikija, finansų rinka yra ta pati, ir jei skolinimasis brangs, tai brangs visoms valstybėms.
Savo kailiu šiemet tai pajuto jau ne viena euro zonos valstybė. Sausį eurą įsivedusios šalys iš viso turėjo grąžinti arba refinansuoti beveik 90 mlrd. eurų ir platino įvairios trukmės obligacijas (nuo 3 mėnesių iki 10 metų), už kurias mokėjo iki 8 proc. palūkanų. Tiesa, Vokietijai pavyko skolintis už mažiau nei 2 proc. palūkanas, tačiau Italijai teko mokėti daugiau nei 7 proc., o Graikijai – net per 20 proc.
Ne ką lengviau 2012-uosius pasitiko naujos krizės ištikta Vengrija. Pirmosiomis sausio dienomis investuotojai pirkdami Vengrijos skolos vertybinius popierius pareikalavo net 9,96 proc. palūkanų, o tai didžiausia vidutinė palūkanų norma nuo pat 2009 m. balandžio.

Skolintis nebus paprasta

Dar vienas svarbus klausimas, ar, nepaisant palūkanų kainos, vyriausybėms skolintis šiemet apskritai pavyks.
Pastaruoju metu investuotojai nuolat skundžiasi rinkose tvyrančiu netikrumu dėl ateities, juolab kad reitingų agentūros vis grasina peržiūrėti valstybių ilgalaikio skolinimosi reitingus. „Pinigų pasiūla gali trūkčioti. Juolab kad metų viduryje pajusime didžiausią pasaulinės ekonomikos sulėtėjimo daromą įtaką“, – niūriai prognozuoja Glazgo agentūros „Ignis Asset Management“ analitikas Stuartas Thomsonas.
Tokius jo žodžius puikiai iliustruoja praėjusios savaitės Prancūzijos pavyzdys. Šalis už 3,29 proc. palūkanas pasiskolino 7,96 mlrd. eurų, tačiau Prancūzijos obligacijų paklausa buvo rekordiškai maža – pasiūlą ji viršijo tik 1,64 karto, nors pernai viršydavo iki keturių kartų. Vokietijos vyriausybės obligacijų, praėjusią savaitę išplatintų už 4,06 mlrd. eurų, paklausa pasiūlą viršijo irgi vos 1,3 karto.
Užtat JAV vertybinių popierių paklausa kol kas negali skųstis. Remiantis JAV federalinio rezervų banko duomenimis, gruodį užsienio šalių centriniai bankai pardavė savo turėtų Amerikos valstybinių obligacijų už rekordinę 69 mlrd. dolerių sumą. Tačiau žadama, kad netrukus toji paklausa sumenks. „Nors kai kurie pirkėjai iki šiol vis dar palaiko paklausą, obligacijų pajamingumas sparčiai krinta. Jau dabar JAV vertybinių popierių pajamingumas nusirito iki užsienio centriniams bankams nepriimtino lygio, tad paklausa ims mažėti“, – apibendrina „RBS Securities“ strategas Johnas Briggsas.
Jo nuomone, ne tik JAV, bet ir Kanados, Japonijos, Europos šalių vyriausybėms skolintis šiemet bus kaip niekada sudėtinga. „Ir ne tik todėl, kad teks mokėti dideles palūkanas, bet ir dėl to, kad apskritai bus sunku rasti obligacijų pirkėjų“, – apibendrina analitikas.

Šiemet grąžintinos arba refinansuotinos skolos

Šalis    2012 m. išperkamų skolos vertybinių popierių vertė (mlrd. eurų)

Italija    193
Didžioji Britanija    165
Vokietija    157
Prancūzija    100
Ispanija    46
Graikija    30
Olandija    30
Belgija    24
Šaltinis: HSBC

Bendras euro zonos skolų grąžinimo grafikas
Mėnuo    Grąžintina suma (mlrd. eurų)

Sausis    86,7
Vasaris    75,3
Kovas    81,2
Balandis    79,2
Gegužė    74
Birželis    79,6
Liepa    79
Rugpjūtis    31,4
Rugsėjis    76,5
Spalis    70,1
Lapkritis    68,8
Gruodis    35,3
Šaltinis: „Bloomberg“

Scanpix

Prancūzija ir Vokietija ketina toliau stiprinti euro zonos šalių bendradarbiavimą, ypač kovoje su skolų krize. Apie tai pareiškė Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi  ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel po to, kai “Standard&Poors” agentūra įspėjo, kad, jeigu penktadienį vyksiančio Europos Sąjungos (ES) viršūnių susitikimo metu nebus priimtas įtikinamas kovos su krize planas, ji sumažins euro zonos narių skolinimosi reitingus.

Naujienų agentūrų pranešimu, dviejų stambiausių Europos ekonomikų lyderiai pažadėjo “imtis visų būtinų priemonių”, siekiant užtikrinti stabilią regiono plėtrą. Kartu politikai pastebėjo, kad negalima veikti pavieniui, būtina koordinuoti visų euro zonos šalių veiksmus.

Euro grupės, jungiančios euro zonos finansų ministrus, pirmininkas, Liuksemburgo premjeras Jeanas Claude Junckeris agentūros “Standard & Poor’s” veiksmus pavadino “nederamu išpūtimu”. Savo poziciją politikas išsakė per interviu Vokietijos radijui “Deutschlandfunk”. Jis pareiškė, kad “dėl to per daug nesusisielojo, bet nustebo”, nes pastaruoju metu politikai deda išties dideles pastangas kovoje su skolų krize.

Anot AFP, Prancūzijos centrinio banko vadovas Christian Noyeris pareiškė, kad “Standard & Poor’s” veiksmai daugiau susiję su politiniais veiksniais nei su ekonominiais, tačiau jis nepatikslino, kam politiniu požiūriu gali būti naudingi reitingų agentūros veiksmai.

Kasmet slidinėti svetur vyksta daugiau nei 10 tūkst. Lietuvos gyventojų. O lapkričio pradžia – pats slidinėjimo kelionių pirkimo įkarštis.

Šiemet vasarą slidinėjimo entuziastus pradžiugino „Snoras Snow“ arena Druskininkuose, kurioje 460 metrų ilgio trasa leistis galima ištisus metus. Šis per 100 mln. Lt vertės projektas – vienas didžiausių visame regione. Dabar belieka tikėtis, kad arena sulauks užtektinai lankytojų ir investicijos atsipirks.
Profesionalai šioje arenoje treniruotis gali ištisus metus. Vis dėlto labiausiai ji tinka naujokams ar mėgėjams, turintiems gerą progą slidinėti neišvykus už savo šalies ribų. Kad vėliau netektų gailėtis dėl užsienio kurortuose išleistų pinigų, jei nepavyktų prisijaukinti slidžių ir vėjo.
Pasak aktyviai slidinėjančio kauniečio Rimanto Okuličiaus-Kazarino, prieš šešerius metus niekas nesitikėjo, kad tokia arena Lietuvoje gali atsirasti. Jei mums už akių būtų užbėgę kaimynai lenkai ar latviai, tokio žiemos pramogų komplekso lietuvių verslininkai nebūtų statę. Taip atsitiko su trasa prie Vievio, kurios statybą sužlugdė po atviru dangumi Lenkijoje, netoli Suvalkų, atsiradęs žiemos pramogų kompleksas. „Snow“ areną gelbsti tai, kad artimiausi panašūs centrai toli – prie Maskvos ir Vokietijoje.
„Druskininkų slidinėjimo trasos trūkumas tas, kad joje jautiesi kaip žuvies pirštelis šaldytuve. Mat aplinka statinio viduje primena skardinį šaldytuvą arba sandėlį. Žiemą slidinėti aš ten nevažiuočiau, nes man norisi daug erdvės ir aplink matyti gražią gamtą, tokią kaip Slovakijos kurortų eglynai“, – dėsto R.Okuličius-Kazarinas.
Kalnų slidinėjimo entuziastai pabrėžia, kad visos trasos Lietuvoje ar Latvijoje iš tiesų skirtos ne šio sporto aistringiems mėgėjams ar profesionalams, o norintiesiems tiesiog smagiai praleisti laisvalaikį. Tikrų kalnų jos neatstos.

Patraukliausia – Italija

Tikrų kalnų kasmet pasiilgsta vilnietės Rasos Augutytės šeima. Nuo 1999-ųjų penkerius metus iš eilės šeima slidinėdavo Slovakijos Aukštuosiuose Tatruose, nes būdavo palyginti netoli nuvažiuoti automobiliu, be to, pigiau. „Pirmąkart pamačius tenykščius kurortus nuo grožio širdis apsalo. Tačiau kai 2006 m. ryžomės paslidinėti Italijoje, supratome, kad Slovakijos kurortai gerokai atsilieka tiek infrastruktūra, tiek paslaugomis“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė. Aišku, poilsis Italijoje atsiėjo apie 35 proc. brangiau nei Slovakijoje.
Turintieji patirties primena, kad nusprendus slidinėti reikėtų iš anksto atsidėti apie 2000 Lt vienam žmogui. Aprangos komplektui – pirštinėms, apsaugoms, šalmui, drabužiams, batams reikėtų skirti 1500 Lt. Slidinėjimo įrangai – slidėms, lazdoms – dar apie 1500 Lt.
R.Augutytė tvirtina, kad ypač geras laikas rinktis poilsį kalnuose su šeima – per velykines vaikų atostogas. Tuomet Europos kurortuose baigiasi slidinėjimo sezonas ir taikomos įvairios nuolaidos. Pavyzdžiui, nieko nekainuoja keltuvai. Trūkumas tas, kad žemutinėse trasose nebebūna sniego, todėl reikia kilti aukštyn į kalnus. Gerai slidinėjimo meną įvaldžiusių slidininkų nebaido ir tai, kad retkarčiais trasose atsiranda ledo. Slidinėjimo sezono pabaigoje kur kas mažiau lankytojų, o aptarnavimas – toks pat.
Ne pirmą sezoną slidinėjančių lietuvių ypač mėgstami ir kiti Italijos kurortai: Bormijus, Celis prie Zė, Išglas, Val Gardena. Ne kartą išgirsime minint slidininkų Meka tapusius Val di Fassa slėnį ar garsųjį Sella Ronda žiedą.
Nemažai pasiturinčių kalnų slidinėjimo mėgėjų traukia į Šveicarijos, Austrijos, Prancūzijos slidinėjimo kurortus. Nors šios valstybės ir asocijuojasi su brangesniu pragyvenimo lygiu, tačiau iš anksto užsisakius keliones, patiems rezervavus kambarius ir žinant vietos specifiką, paatostogauti galima išleidžiant ne ką daugiau nei, tarkim, Italijoje. Įgudę slidininkai paprastai su kokia nors turizmo agentūra nuskrenda į kurortą, o gyvenimo sąlygomis ir slidinėjimo leidimais būna iš anksto pasirūpinę patys.

Kai kišenėje du trys tūkstančiai

Mūsų pašnekovas R.Okuličius-Kazarinas kalnų slidinėjimo aistra užsikrėtė prieš keliolika metų. Tuomet kaip ir daugelis vidutines pajamas gaunančių lietuvių jis vykdavo ten, kur arčiau – į Latviją, arba kur pigiau – į Slovakiją. Dabar jo slidinėjimo vietų geografija stipriai prasiplėtusi. Ilgainiui patirties ir išmanymo daugėjo, tad ir Austrijoje Rimantui pavykdavo rasti šešių vietų apartamentus romantiškame namuke ant uolos už 1200 Lt. Nepatogumas tik toks, kad kiekvieną dieną reikėdavo važinėti pavojingais serpantinais, o prisnigus ant automobilio tekdavo dėti grandines. Apsistojus kurortiniuose miesteliuose, slidininkus vežioja reguliariai kursuojantis autobusas.
„Veido“ pašnekovai norintiems sutaupyti rekomenduoja vietas slidinėjimo kurortuose užsisakyti jau rugpjūtį. Beje, Rimantas kritikuoja tautiečių įprotį iki tikslo ištisą parą važiuoti automobiliu. Pasak jo, tai pavojinga, be to, vairuotojui po bemiegės nakties pirmiausia rūpi gerai pailsėti, o ne leistis nuo kalno. Slidininkas pataria atostogas pratęsti bent porą dienų ir pakeliui aplankyti įdomius Europos miestus. Tarkim, jis savo automobiliu keliaudamas į Austriją nakvynės sustojo Vroclave ir Prahoje.
Pasak kelionių agentūros „Sofa Travel“ direktoriaus Andriaus Caplevo, labiausiai patyrę ir kelionei daugiau nei 3 tūkst. Lt galintys skirti slidininkai paprastai renkasi elitinius Šveicarijos, Prancūzijos, Andoros slidinėjimo kurortus bei 4–5 žvaigždučių viešbučius su SPA centrais. Taip pat atsiranda vis daugiau norinčiųjų slidinėti Siera Nevados kalnyne Pietų Ispanijoje, Andalūzijos provincijoje, kur dieną galima slidinėti kalnuose, o po pietų leisti laiką prie Viduržemio jūros. Yra ir norinčiųjų paslidinėti Turkijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Aliaskoje. Įvairesni darosi ir pramogavimo būdai: slidinėjama naktį, ieškoma ne tik slidėms, bet ir snieglentėms pritaikytos infrastruktūros.

Vyksta su vaikais

Skirtingi pašnekovai atkreipia dėmesį ir į dar vieną prastą lietuvių įprotį – senukus ir vaikus palikti namie. Iš tiesų ir juos verta vežtis. Štai, pavyzdžiui, Rasos vaikai slidinėja nuo trejų ketverių metų, o Rimanto dukra nuo kalno čiuožė būdama vos pustrečių.
Okuličiai į Austriją vyko, kai dukrai buvo vos penki mėnesiai, o tėčiui – 76-eri. Rimanto tėtis ne tik padėjo globoti mažylę, bet ir pats šauniai paslidinėjo. Patogiai keltuvu pasikėlę su mergaite ant kalno suaugusieji pakaitomis ją prižiūrėjo, kai ši erdviame kavinės prieangyje mėgavosi gaiviu kalnų oru.
Pasirodo, slidžių ir avalynės apstu vos tik ėmusiems stovėti vaikams. Slidinėjimo trasos taip pat pritaikytos mažiesiems ir vadinamuosiuose varlinukuose pamatysi daug nuo kalno besileidžiančių jaunųjų slidininkų, kuriuos viršuje vienas tėvas paleidžia, o apačioje kitas – pasitinka. Užsienio kurortuose tai jau nieko nestebina. Kaip ir tai, kad vieniems slidinėjimo kurortuose svarbu pasipuikuoti kelis tūkstančius kainuojančiais kostiumais, kitiems – aukštos kokybės įranga. Pasiūla ir vienų, ir kitų – milžiniška. Tarkime, prekybininkai gali pasiūlyti slidžių su įmontuotomis mikroschemomis, kurios pagal slydimo greitį reguliuoja slidės minkštumą. Tokios slidės kainuotų nuo 3 tūkst. Lt. Gali jie pasiūlyti ir šalmą su stereomuzikos įranga bei kitų naujovių.
Apibendrinant svarbu paminėti, kad slidinėjimas „dėl mados“ po truputį praranda madą. Bent jau į užsienio kurortus paprastai vyksta išties slidinėjimo aistra užsikrėtę žmonės, jaučiantys tikrą malonumą kelis kilometrus leistis vingiuota kalnų trasa. Dauguma jų tvirtina, kad atostogos kalnuose jiems pačios kokybiškiausios.

Slidininko įrangos kainos (Lt)

Šalmas    150–250
Akiniai    150
Slidės su apkaustais, skirtos mėgėjams    700–1500
Slidės su apkaustais, skirtos pažengusiems ir sportininkams    1500–3000
Lazdos    70–150
Mėgėjų batai    400–1000
Sportininkų batai    1000–2000
Striukė    300–1500
Kelnės    300–800
Šaltinis: „Boardsports“

Savaitė Europos kalnų slidinėjimo kurorte

Slidinėjimo (ski) pasas    400–580 Lt. Taikomos nuolaidos šeimoms, vaikams. Kaina kasmet vidutiniškai padidėja 3–7 proc.
Gyvenimas apartamentuose (be maitinimo)    300–400 Lt
3–4 žvaigždučių viešbutyje su pusryčiais ir vakariene    950–1900 Lt
Slidžių ir batų nuoma    200–330 Lt (Austrijoje, Italijoje); 345–620 Lt (Prancūzijoje, Šveicarijoje)
Užsakomieji skrydžiai    800–1200 Lt (iš Lietuvos į Milano Bergamo oro uostą)
Skrydis su pigia oro skrydžių bendrove    400–600 Lt; atskiras mokestis už inventoriaus gabenimą
Maisto kainos prekybos centruose    10–15 proc. didesnės nei Lietuvoje
Pietūs kalno viršūnėje    50–100 Lt
Šaltinis: „Sofa Travel“

„Snoras Snow” arenos slidinėjimo bilietų kainos (Lt)

Pirmadienis–penktadienis    Savaitgaliai ir švenčių dienos
Suaugusiesiems    2 val.    Visa diena    2 val.    Visa diena
45    65    55    75
Šeimai (1 suaugęs ir 1 vaikas iki 18 m.)    2 val.    Visa diena    2 val.    Visa diena
55    95    75    115

Šį savaitgalį į Vilnių ketvirtą kartą grįžta medikams ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams skirtos tarptautinės karjeros dienos „MedPharmCareers“.

Spalio 30 d. vyksiančiame renginyje pristatys 11 medicinos personalo įdarbinimo kompanijų iš Vakarų Europos. Organizatoriai tikisi pritraukti iki tūkstančio Lietuvos specialistų, besidominčių darbo Vakarų Europoje galimybėmis.

Tarp šįkart į Vilnių atvyksiančių įdarbinimo kompanijų – didžiausia Vokietijoje slaugytojų paieškos agentūra S)TEGMED, viena didžiausių Vokietijos įdarbinimo kompanijų „Jörg Herrmann Die Personalberater“, siūlanti šios šalies sveikatos apsaugos sistemoje įsidarbinti ir gydytojams, ir rezidentams, ir absolventams bei galinti juos parengti įvairioms specializacijoms, taip pat didžiausia Didžiojoje Britanijoje laikino įdarbinimo kompanija „ID-Medical“, kuri leidžia išbandyti savo jėgas be ilgalaikių įsipareigojimų.

Karjeros dienų organizatoriaus dr. Grzegorzo Chodkowskio teigimu, nuo praėjusių metų pavasario surengus 3 tokius renginius, kontraktus su užsienio gydymo įstaigomis sudarė apie 200 Lietuvos medikų ir sveikatos priežiūros specialistų. „Lietuvos specialistai ir toliau aktyviai domisi karjeros galimybėmis, nes darbo užmokesčio Vakarų Europoje ir Lietuvoje skirtumai vis dar ryškūs – iki 5 ar net 10 kartų, priklausomai nuo specializacijos“, – sako dr. G. Chodkowskis.

Pavyzdžiui, „ID-Medical“ įvairių specializacijų gydytojams siūlo darbus, apmokamus 50-70 D.Britanijos svarų (apie 200-280 Lt) per val., S)TEGMED pasamdyti slaugytojai gali tikėtis apie 2000 eurų (apie 6900 Lt) per mėnesį, o „Jörg Herrmann Die Personalberater“ rengiami jauni medikai – 2500-3500 eurų (apie 8600-12000 Lt) per mėnesį.

Pasak dr. G..Chodkowskio, keletas darbą Švedijoje, Danijoje bei Norvegijoje siūlančių Skandinavijos kompanijų gali pasiūlyti nemokamus kalbos kursus ne tik medikams, bet ir jų šeimoms.

Renginio lankytojams įėjimas yra nemokamas, tačiau, jie kviečiami užsiregistruoti iš anksto tinklapyje www.medpharmcareers.com. Viešbutyje „Radisson Blu“ nuo 11 iki 18 val. rengiamos kontaktų mugės lankytojai galės ne tik susipažinti su konkrečių šalių bei darbdavių siūlomomis darbo sąlygomis bei reikalavimais, bet ir išklausyti juos dominančius seminarus.

Praėjusiais metais kiek daugiau nei trečdalį (38 proc.) karjeros dienų lankytojų sudarė medicinos studentai, dar apie trečdalį (31 proc.) – gydytojai, 7 proc. – odontologai, 5 proc.- slaugytojos.

Pasak organizatorių, šiuo metu didžiausią paklausą Europoje turi anestiozologai, greitosios pagalbos darbuotojai, psichiatrai, radiologai, patologai, dermatologai, taip pat vidaus ligų gydytojai bei chirurgai. Didžiausią skaičių – apie 10 tūkst. įsidarbinimo vietų gydytojams ir dar daugiau slaugytojams – siūlo Vokietija. Ji taip pat vienintelė šalis Europoje, mielai priimanti dar patirties neįgijusius gydytojus. Naujausia medicinine įranga aprūpintos Rytų Vokietijos gydymo įstaigos netgi siūlo apgyvendinimą ir kitas privilegijas.

Pirmą kartą „MedPharmCareers“ dienos buvo surengtos 2007 m. Lenkijoje ir vyksta Bulgarijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir Ispanijoje..

Priminsime, kad pasipliuškenti puikiai įrengtose maudyklose mėgo jau senovės graikai, iš kurių maudynių įpročius perėmė ir išpopuliarino romėnai. Romoje ir jos provincijos miestuose buvo pristatyta daugybė viešųjų pirčių, kuriose nemokamai ar už nedidelį mokestį laiką leisdavo ne tik paprasti miestelėnai, bet ir aristokratai, filosofai ar senatoriai. Pirtyse romėnai ne tik rūpindavosi higiena, mėgaudavosi vandens procedūromis, bet ir nagrinėdavo sudėtingus filosofinius klausimus ar netgi priimdavo svarbius valstybei sprendimus.

Praėjusių amžių prabanga
Iki šių dienų išlikę termų, arba romėniškų pirčių, pastatai stebina savo prabangos likučiais, didybe ir dydžiu. Manoma, kad tokiose termose galėjo maudytis iki dviejų tūkstančių žmonių. Tad viešint Romoje verta užsukti prie Aventino kalvos riogsančių didžiulių Karakalos termų griuvėsių. Pirtys pastatytos III a. pr. Kr. ir pavadintos baigusio jas statyti imperatoriaus vardu. Jos veikė iki pat VI a., kol gotų gentys sugadino akvedukus. Karakalos termose buvo įrengtos puikios bibliotekos, jaukūs sodai, galerijos, gimnastijai, parduotuvės. Bene labiausiai Karakalos termos nuniokotos XVI a. – prabangūs dekoro elementai buvo panaudoti Farnezių rūmams statyti. Grakščias statulas ir sudėtingas mozaikas, buvusias termose, dabar galima apžiūrėti Neapolio ir Romos muziejuose.
Neblogai išlikusių romėniškų termų yra senoviniuose romėnų miestuose Ostijoje ar Pompėjoje, taip pat imperatoriaus Adriano viloje Tivolyje. Keliautojams, norintiems bent trumpam pasijusti romėnais, verta Italijos Paša Ludžoje ar Alžyro Chenšeloje išbandyti prieš kelis tūkstantmečius pastatytus ir vis dar veikiančius baseinus. Na, o panirus į karštos, mineralų prisotintos versmės vandens vonią Akva Albulėje netoli Romos ar Vokietijos miestuose Achene, Vysbadene ar Baden Badene, dera geru žodžiu paminėti romėnus, kurie pirmi atrado ir pastebėjo gydomąsias jų savybes.
Europoje vis labiau įsigalint krikščionybei romėniškos pirtys nyko, tačiau jos prigijo ir išplito Rytų šalyse. Lietuvoje Rytų kraštams būdinga pirtis dažnai vadinama turkiška, tačiau tai netaisyklingas terminas. “Būtų teisinga sakyti – rytietiškos pirtys, jas turi dauguma Rytų šalių. Šiltose, drėgnose, šlapio garo pirtyse atsigauna oda, lengvai nusišveičia visokie nešvarumai, o išsitiesus ant šiltų suolų gera palepinti sąnarius ir stuburą”, – tvirtina Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininkas Egidijus Žukauskas.
Svečiuojantis Rytų šalyse šiuolaikine pirtimi galima pasimėgauti dažname viešbutyje, tačiau gerokai įdomiau paieškoti senovinio hamamo. Pavyzdžiui, Turkijos sostinėje Stambule XV a. statytoje ir vis dar veikiančioje Galatasaray Hamami ar XVI a. Cemberlitas Hamami galima ne tik mėgautis maloniomis procedūromis, bet ir grožėtis šių pirčių architektūra. Turkai pabrėžia, kad Cemberlitas Hamami yra pats įspūdingiausias osmanų architektūros pavyzdys.

Natūralių versmių stebuklai

Tikriausiai nėra tokios šalies, kurioje nerastum kur pasimėgauti maloniomis vandens procedūromis, tačiau kartais apsilankymas pirtyje ar SPA kompleksuose prilygsta ekskursijai į istorijos ar architektūros muziejų, ypač jei tai senovinis pastatas ar šiuolaikinio architekto pašėlusios vaizduotės padarinys. Pavyzdžiui, keliaujant po Austriją verta užsukti į Bad Blumau kurortą ir pasigėrėti XX a. architekto Friedensreicho Hundertwasserio darbu. Akimirksniu pasijunti kaip Alisa Stebuklų šalyje ir Kreivų veidrodžių karalystėje: kalvotos ir vingiuotos gatvės, kaip grybai netikėčiausiose vietose išdygę margaspalviai namukai šleivais langeliais, žole ir medžiais apželdinti stogai, saulėje tviskantys bokšteliai, vaivorykštinės arkos ir spiraliniai koridoriai. Neįtikėtinų formų baseinuose galima pasilepinti karštu vulkaniniu vandeniu, kuris išgaunamas beveik iš trijų kilometrų gylio, teikiamos ir kitos SPA paslaugos.
Pasak E.Žukausko, verta užsukti ir į įdomias Tbilisio pirtis, pasižyminčias sieros prisotintu vandeniu. Jose maudėsi ir prancūzų rašytojas Alexandre’o Dumas, o štai rusų poetas Aleksandaras Puškinas tvirtino, kad nėra matęs nieko prašmatnesnio nei Tbilisio pirtys. XIV–XV a. pastatas stebina rytietiška prabanga, o pirčių kupolai kuria keisto kalvoto peizažo įspūdį.
Iš žemės gelmių trykštančių karštųjų versmių esama ne vienoje šalyje – Norvegijoje, Islandijoje, JAV, Slovakijoje ir kitose, daug kur tai gausiai turistų lankomi komercializuoti SPA centrai. Panorus autentiškų tradicijų, individualaus sąlyčio su gamta bei kvapą gniaužiančių įspūdžių verta išbandyti japonišką pirtį – sento, natūralių karštųjų versmių vandens vonias, kurių temperatūra siekia iki 50 laipsnių.
Japonijoje iš žemės trykštančių versmių yra daugybė, tačiau patys japonai bene labiausiai mėgsta lankytis Beppu mieste, esančiame Kiusiu saloje. “Tai tarsi karštųjų versmių sostinė, daugiau vienoje vietoje niekur nėra”, – pasakoja Japonų kultūros centro “Tsuru” vadovė Augustė Juraškaitė.
Pasak A.Juraškaitės, žvilgtelėjus į Beppu miesto panoramą akimirksnį galima pagalvoti, kad mieste daugybė fabrikų, iš kurių rūksta dūmai, tačiau tokį įspūdį kuria verdančių versmių garai. Kiusiu salyne galima mėgautis nuolat kintančiu kraštovaizdžiu, spalvotomis vandens versmėmis ir išbandyti jų gydomąsias galias. “Mėlynas vanduo tinka, jei turi odos problemų. Jei skauda sąnarius, tinkamiausias bus raudonos spalvos vanduo. Žmogus gali pasirinkti versmes pagal tai, kur jos yra, – ar kalnuose, ar uždaroje patalpoje, ar ant namo stogo, nuo kurio gali pasigrožėti panorama. Ten tūkstančiai pasirinkimų!” – tikina ponia Augustė.
Verta paminėti ir Fudzijamos kalno regioną. Juk tik čia mirkdamas karštame, mineralų prisotintame vandenyje, gali medituodamas žvelgti į didingą, japonams šventą kalną, kurį piešė žymiausi japonų dailininkai ir savo eilėmis apdainavo garsiausi poetai. Na, o ieškantiems senovės dvelksmo verta pasukti į Kiotą, senąją japonų sostinę.

Lietuviškos pirties papročiai – keisčiausi
Trokštantiems egzotiškai pasikaitinti nebūtina belstis į tolimus kraštus – užtenka persikelti per Baltijos jūrą ir išbandyti suomišką pirtį. Štai poną Egidijų sužavėjo Herrankukkaro senovinių pirčių komplekse esanti dūminė pirtis, kurioje telpa 150 žmonių. “Ji įrengta granito kalno šlaite, papildomas priestatas padarytas natūralus, tarsi iš žemės. Viduje milžiniška krosnis, kurioje visą naktį kūrenami didžiuliai rąstai, kad ryte būtų galima ateiti pasikaitinti, pakvėpuoti garu, pajausti dūmo kvapą, taip tarsi sugrįžtant į pirmykštę aplinką, kai dar visi žmonės tebuvo medžiotojai”, – įspūdžiais dalijasi E.Žukauskas.
Ne mažiau įdomiai praleisti laiką galima ir lietuviškoje pirtyje. Lietuvoje nėra karštų versmių, sruvenančių vaizdingais kalnų šlaitais, ar tūkstantmečiu marmuru klotų pastatų, tačiau trokštantys egzotikos bus nustebinti užsukę į seną lietuvišką kaimą ir pasikaitinę prieš šimtmetį statytoje, rodos, sukiužusioje pirtelėje.
“Pasauliniame kontekste labai įdomi ir lietuviška pirtis, nes joje naudojami praktiškai visi augalai, išskyrus nuodingus”, – sako pirtininkas. Iš dilgėlių padaryta plaušine tinka gydyti reumatinius negalavimus, liepų vanta labai švelni, balina odą. Jei poroms trūksta aistros, reikia gerai vienas kitą išvanoti alyvų vanta, beržas – jaunystės, sveikatos medis, gydo šimtą ligų, kadagys – ypatingas antiseptikas. Jei trūksta jėgų – reikia ąžuolinės vantos, o jei energijos – pušinės.
“Į pirtį dera eiti sūpuoklių principu – įeiti, išeiti, vėl įeiti, – pataria ponas Egidijus, – taip po truputį kūnas pripranta prie karščio, ir tik įėjus trečią kartą gali būti vanojamasi. Pirtyje svarbus pirmo garo ritualas, kai visi palinki vienas kitam ir sau gero garo bei sveikatos. Svarbu pirtį palikti švarią, juk net sakmėse pasakojama, kad visiems sumigus ateidavo pasivanoti laumės ir radusios švarią pirtį, naują vantą atsidėkodavo šeimininkams dovanomis, o apsileidėlius bausdavo.”
Seniau pirtis Lietuvoje buvo svarbi bendruomenės gyvenimo dalis. Pasak Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjo hum. m. dr Žilvičio Šaknio, pirtis buvo tarsi šventovės atitikmuo, nes čia buvo pažymimi svarbiausi moters gyvenimo momentai: branda, vestuvės ir gimdymas, atliekami specialūs ritualai. “Pirtyje ne tik prausdavosi, bet ir gimdydavo, gydydavo, apiplaudavo velionį”, – teigia Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja hum. m. dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė.
Moteris, pirmą kartą eidama į pirtį po sutuoktuvių ar gimdymo, atnešdavo vaišių, o Rytų Lietuvoje atsinešdavo net stuomenį – tam tikrą kiekį medžiagos, moters statusas būdavo tarsi iš naujo įtvirtinamas bendruomenėje. “Sakoma, kad Lietuvoje vyrai pirtyse turėjo įpročius, o moterys – papročius”, – pasakojimą baigia E.Žukauskas.

"Veido" archyvas

Stebint užsienin išplaukiantį Lietuvoje uždirbtą pelną, smarkiai susitraukiančias reinvesticijas ir visišką valdžios ramybę, peršasi mintis, kad Lietuvai pinigų nereikia, o investuotojų traukos įvaizdžiui sukurti apsiribojama garsaus investuotojo įkurdinimu ir kebais pasirašytas ketinimų protokolais su kitomis užsienio kompanijomis.

Lietuvoje įmonių savininkams išmokami dividendai neįstringa ir nepereina į reinvesticijų rodiklį, kuris per pastaruosius dvejus metus susitraukė 4 mlrd. litų – kapitalas išvežamas, o jį sulaikyti galinčių valdžios sprendimų nėra, pirmadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

“Kapitalas taip pat neateina – tas akivaizdu”, – sako mokesčių konsultavimo bendrovės “Merits” partneris Andrius Kavoliūnas.

Anot “DnB Nord” grupės vyriausiosios ekonomistės Jekaterinos Rojakos, Lietuva dabar ne tik negauna papildomų investicijų iš užsienio, bet praranda veikiančių įmonių investicijas, jos po truputį krypsta į Čekiją, Slovakiją. “Net Baltarusija jiems atrodo patrauklesnė su visomis politinėmis krizėmis ir nestabilumu”, – pateikia ji pavyzdį.

“Finasta” analitikas Tadas Povilauskas spėlioja, kad bendrovių akcininkai galbūt nenori palikti pinigų čia, nes lietuviškose įmonėse nemato galimybių jų įdarbinti ir “gaminti” pelną.

“Dividendai yra uždirbti pinigai po tam tikrų investicijų ir tam, kad jie liktų šalyje, kurioje gaunamas pelnas, reikia sudaryti sąlygas”, – sako J. Rojaka. Pavyzdžiui, iš Estijos dividendų forma taip pat išvežamos nemažos sumos, bet dėl nulinio tarifo reinvesticijoms į ūkį investuojama daug intensyviau.

“Tarifas yra svarbus įrankis pinigus įdarbinti toje šalyje”, – pabrėžia bankininkė.

Finansų ministerija vardija, kad ir Lietuvoje yra tam tikrų lengvatų: įmonės, investuojančios į esminį technologinį atsinaujinimą ir vykdančios investicinius projektus, gali iki 50 proc. sumažinti apmokestinamąjį pelną; įmonių sąnaudos, patirtos atliekant mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, 3 kartus atskaitomos iš įmonių pajamų, tokioje veikloje naudojamas tam tikras ilgalaikis turtas gali būti nudėvimas per trumpesnį laikotarpį.

Šios lengvatos kiek apramino dėl nulinio tarifo reinvesticijoms kariavusią Lietuvos pramonininkų konfederaciją, tačiau ji neatsisako siekio verslui atgauti prieš kelerius metus turėtą “nulį”.

"Veido" archyvas

Premjeras Andrius Kubilius šeštadienį išvyksta į Vatikaną, kur dalyvaus velionio popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbimo palaimintuoju ceremonijoje.

Per tris dienas truksiančias ceremonijas 2005 metais miręs pontifikas bus paskelbtas palaimintuoju, o šis žingsnis atvers kelią jam ateityje būti paskelbtam Katalikų Bažnyčios šventuoju.

Premjeras ir jį lydinti delegacija Vatikane viešės iki pirmadienio. Svarbiausi renginiai vyks sekmadienį.

Premjerą vizito į Vatikaną ir Romą metu lydės parlamentaras Mantas Adomėnas, Ministro pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis, Lietuvos katalikų mokslo akademijos valdybos pirmininkas Paulius Subačius, žmona Rasa.

BFL

Austrija, kuri kartu su Vokietija nuo šių metų gegužės mėnesio atšaukia apribojimus darbo jėgos judėjimui iš 2004 metais į Europos Sąjungą (ES) įstojusių valstybių, nesitiki Lietuvių darbuotojų antplūdžio, teigia Austrijos ambasadorius Lietuvoje Helmutas Kolleris (Helmutas Koleris).

“Ne, mes nesitikime, nes kol kas į Austriją neatvykdavo daug lietuvių, taigi mes tikrai nežinome, kodėl tai staiga turėtų pasikeisti (…) Mes nesitikime didelio antplūdžio”, – BNS sakė Austrijos diplomatas.

Pasak ambasadoriaus, didesnio darbo jėgos antplūdžio tikimasi iš kaimyninių valstybių – Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Vengrijos.

“Mes buvome tarp tų valstybių narių, kurios norėjo, kad periodas nebūtų trumpesnis nei septyneri metai po ES plėtros. Valstybės narės individualiai galėjo sutrumpinti tą periodą, jeigu jos pageidavo, ir Austrija buvo tarp tų valstybių, kurios to nepadarė”, – kalbėjo H.Kolleris.

Anot jo, septynerių metų periodas buvo reikalingas, kad aplinkinėse valstybėse “pakiltų atlyginimai, pagerėtų ekonominės sąlygos”.

“Ekonomika kyla (…) Geras ir meistriškas darbuotojas visada ras galimybę Austrijos darbo rinkoje. Be abejo, daug labiau reikalingi yra kvalifikuoti darbuotojai”, – kalbėdamas apie lietuvių galimybes dirbti Austrijoje sakė ambasadorius.

Ekspertai sako, kad daugiau lietuvių turėtų pasirinkti Vokietiją darbo paieškoms, tačiau tokių emigracijos mastų kaip į Didžiąją Britaniją ar Airiją nesitikima.