D. Trumpas/"Scanpix" nuotr.

Galingiausios valstybės prezidentu ką tik tapęs Donaldas Trumpas migrantus vadina žagintojais bei narkotikų platintojais ir yra pažadėjęs pastatyti sieną Meksikos pasienyje. Tokie pažadai džiugina ne tik visą šiuolaikinį Amerikos „kuklusklaną“, bet ir ginklo brolius bei seseris Europoje.

Rima JANUŽYTĖ

Europarlamentaras Petras Auštrevičius lapkričio 9-osios rytą savo socialinio tinklo paskyroje angliškai parašė: „The #Berlin wall went down 27 years ago. On same day D. #Trump is elected #US President with promise to build the #Wall“ – „Prieš 27 metus griuvo Berlyno siena. Tą pačią dieną JAV išrinktas prezidentas, pažadėjęs pastatyti sieną.“

Įdomiausia, kad šis ir kiti absurdiški jo pažadai tiesiog glosto radikalams širdį. Kaip nesidžiaugsi, kai viskas „prieš“: prekybos sutartims – ne; imigracijai – ne; kovai su klimato kaita – ne; sankcijoms Rusijai – ne.

Nieko keisto, kad po pergalės D.Trumpas sulaukė radikalų liaupsių ir sveikinimų. Antai „Brexito“ kalvis Nigelas Farage‘as nedelsdamas viešai sveikino „dvi didžiąsias politines revoliucijas“ – savąją ir amerikietiškąją. O Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė Marine Le Pen pasveikino D.Trumpą ir „laisvus Amerikos žmones“.

Autokratiškas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, kuris vadovauja prieš imigraciją nusiteikusiai dešiniųjų koalicijai, irgi nenustygo vietoje: „Sveikinimai. Kokia puiki žinia. Demokratija vis dar gyva.“

Autoritarinio populizmo bumas

Tie, kurie sakė, kad D.Trumpas nelaimės, nes yra radikalas, o žmonės balsuoja už „sveiko proto“ politikus, buvo prasti politologai. Mat XXI a. rinkimus reikėtų prognozuoti priešingai: vienas ar kitas veikėjas turi šansų laimėti, nes yra radikalas, o žmonės nebenori balsuoti už vadinamąjį isteblišmentą, arba sisteminius politikus.

Europos, o dabar, kaip matome, ir Amerikos rinkėjai ima reikšti vis stipresnę paramą populistinėms partijoms. Daugumoje Europos šalių tokios politinės partijos, anksčiau buvusios kažkur užribyje arba geriausiu atveju prie slenksčio į parlamentą, vis dažniau švenčia gana solidžias pergales ir patenka į valdžią.

Šių metų viduryje švedų organizacija TIMBRO paskelbė autoritarinio populizmo indeksą. Šis rodiklis matuotas 33 Europos valstybėse, remiantis 1980–2016 m. vykusių nacionalinių rinkimų rezultatais. Skaičiuojant indeksą atsižvelgta į du dalykus – visuomenės palaikymą ir politinę įtaką. Buvo pristatyti atlikto tyrimo rezultatai, pateiktos įžvalgos apie politinį ir ekonominį populizmą. Pagrindinė išvada tokia: autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Gera žinia mums: Lietuva pagal šį indeksą yra prie autsaiderių, 24-oje vietoje. Radikaliu populizmu Europoje labiausiai „žiba“ ir mus toli lenkia Vengrija, Graikija, Lenkija ir daugybė kitų Europos šalių.

Vengrijoje karaliauja radikalas V.Orbanas, vadinamas visos Europos radikalų lyderiu, Lenkijos vyriausybėje jau daugiau nei pusmetį dominuoja vienvaldė konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“. Britai nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos, olandai nepritarė ES asociacijos sutarčiai su Ukraina, Prancūzijoje regionų rinkimuose trečdalį balsų gavo kraštutinis dešinysis „Nacionalins frontas“, Austrijoje prezidento rinkimų vos nelaimėjo kraštutinės dešinės Laisvosios Austrijos partijos atstovas Norbertas Hoferis, kuriam iki pergalės trūko tik daugiau nei pusės procento.

Visa tai – jau pasekmės, nes radikalų judėjimai pagreitį pradėjo įgauti prieš daugiau nei dešimt metų. Antai 2000-aisiais, kai Austrijos kraštutinių dešiniųjų Laisvės partija pirmą kartą pateko į vyriausybę, charizmatiškas ir prieštaringas šios partijos lyderis Joergas Haideris viešai gyrė Adolfo Hitlerio „Waffen SS“, griežtai pasisakė prieš imigraciją ir išgarsėjo euroskeptiškomis pažiūromis. Nors jis buvo pasmerktas tiek Austrijoje, tiek užsienyje ir iš pažiūros atrodė, kad austrai juo bei jo mintimis yra labai pasipiktinę, nepraėjo nė dvidešimt metų, ir kai kurios populistinės radikalo J.Haiderio idėjos nemažai daliai Austrijos, taip pat ir visos Europos gyventojų pradeda atrodyti visiškai savos.

Žinoma, nereikia visko suplakti į vieną: populistai nebūtinai yra radikalai, nors radikalai dažniausiai – populistai. Politologas Justinas Dementavičius yra apibrėžęs pagrindinį skirtumą: „Pirmieji (populistai – R.J.) tik žada, o antrieji siekdami savo tikslų neretai griebiasi smurto ar kitokių neteisėtų veiksmų, kad gautų ar išlaikytų valdžią.“

Pasak J.Dementavičiaus, kraštutinės dešinės partijos paprastai siejamos su islamofobija, suverenios valstybės apsauga, griežta antiimigracine politika, kultūrinės tautos principo iškėlimu, o kraštutinės kairės partijos kvestionuoja pačios valstybės prasmę, kritikuoja bet kokius egzistuojančius autoritetus, reikalauja visiškos ekonominės sistemos pertvarkos ir globalios Europos atsakomybės.

Į vieną katilą negalima sumesti, pavyzdžiui, neonacistinės „Auksinės aušros“ partijos Graikijoje ir britų UKIP, vykdžiusios aktyvią antieuropietišką kampaniją už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES. Vis dėlto panašumų tarp jų yra, o dar tiksliau būtų sakyti, kad panašumų yra už šias partijas balsuojančių rinkėjų galvose.

O ar tai reiškia, kad jiems, radikalų gerbėjams, reikia vado ir toks vadas atsiras?

Kas bus populistų lyderis pasaulyje ir Europoje?

„Gali būti, kad V.Orbanas siekia tapti Europos populistų lyderiu, kurių po truputį daugėja visame žemyne“, – yra sakęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras, Europos komisaras prof. Peteris Balazsas.

Jo nuomone, anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Lygiai tokį patį tikslą ką tik Amerikoje pasiekė D.Trumpas, suvienijęs visus islamofobus, rasistus, seksistus ir kitokius „istus“ ir atlydėjęs juos prie balsadėžių.

Kaip ir V.Orbanas Europoje, D.Trumpas Amerikoje terorizmą išnaudojo klasikinei populistinės ideologijos kūrimo strategijai – priešo paieškai. Kai vienas priešas tampa nuvalkiotas, reikia rasti naują. Pabėgėlių krizė – Europoje, meksikiečiai, plūstantys per sieną, – Amerikoje.

Nei vienas, nei kitas nesiūlė tikrų problemų sprendimų, o tik kalbėjo apie tvoras ir sienų statymą. Prisiminkime, kaip per reklamos kampaniją V.Orbanas buvo užsakęs ir visoje Vengrijoje iškabinęs plakatus su tokiais užrašais: „Jei atvyksite į Vengriją, negalėsite atimti mūsų darbo vietų“; „Jei atvyksite į Vengriją, turėsite gerbti mūsų įpročius ir įstatymus“.

Įdomu tai, kad visi šie plakatai buvo parašyti vengrų kalba… Imigrantai, kuriems jie neva buvo skirti, nei suprato, nei žinojo, kas ten parašyta, užtat vengrai skaitė ir linkčiojo. Ir ėjo balsuoti už „Fidesz“ – radikalią V.Orbano partiją.

Po Paryžiaus išpuolių V.Orbanas savo idėjas dar papildė naujomis: visi imigrantai yra teroristai. O jeigu nėra, tai gali tokie tapti. Ir Vengrai vėl „pasirašė“.

Toks politikos modelis – naujo priešo paieškos – Europoje plinta tarsi infekcija. Galima teigti, kad V.Orbano triumfas Vengrijoje atspindi europines tendencijas. Rinkimuose Prancūzijoje kaskart vis geriau pasirodo Prancūzijos dešiniųjų „Nacionalinis frontas“, Italijoje – ksenofobinių pažiūrų „Lega Nord“, o Nyderlanduose baiminamasi konservatyviosios Laisvės partijos atėjimo į valdžią.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus. Ieškoma kaltų, o tais kaltais dažnai tampa tautinės mažumos, migrantai ar užsienio „konspiracinės jėgos“ – taip apie Europą prieš maždaug metus rašė „The New York Times“ ir stebėjosi, kaip Europoje plinta blogasis užkratas.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus

„Kai V.Orbanas tapo ministru pirmininku, spaudos konferencijų salėje buvo nukabintos visos ES vėliavos, kad jam kalbant jų nesimatytų fone. Vietoj jų buvo pakabinta daugybė Vengrijos vėliavų. Ir štai matome Varšuvoje kalbančią Beatą Szydlo, Lenkijos premjerę, o už jos nugaros kabo daugybė nacionalinių vėliavų – nė vienos ES. Nors tai tik detalė, bet daug pasakanti“, – pavyzdį pateikia P.Balazsas.

Britų kampanijos „The In Crowd“, skatinusios balsuoti už pasilikimą ES, nario Beno Crome’o nuomone, euroskeptiškas populizmas Europoje plinta per žiniasklaidą. Antai Didžiosios Britanijos žiniasklaida esą formuoja nuomonę, kad imigrantai kalti dėl šalies socialinių problemų, o štai teigiamos informacijos apie ES yra labai nedaug arba visai nėra.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Timea Drinoczi

Nuo teisės mokslo inovacijų iki politinės situacijos Vengrijoje - Vengrijos Pečo universiteto Teisės fakulteto konstitucinės teisės docentės Timea Drinoczi pokalbis su Mykolo Romerio universiteto docentu Mantui Bileišiu.

- Timea, teisė Lietuvoje vis dar gana uždara sritis. Esate naujos Vakaruose sparčiai populiarėjančios teisės mokslo šakos – legisprudencijos (angl. Legisprudence) – atstovė. Šis tarpdisciplininis mokslas griauna barjerus tarp socialinių ir humanitarinių mokslų disciplinų, bet Lietuvoje apie šią inovatyvią tyrimų kryptį žinoma dar labai mažai. Kas ta legisprudencija?

- Legisprudencija tyrinėja „kas“ leidžia įstatymus, „apie ką“ tie įstatymai ir „kaip“ jie yra leidžiami. Ši tyrimų kryptis apima visą teisėkūros procesą nuo pradinių politikų idėjų, teisės aktų juodraštinių projektų iki jų įgyvendinimo ir stebėsenos. Kuriant ir įgyvendinant įstatymus didelė tikimybė padaryti klaidų, dėl kurių pirminiai abstraktūs sumanymai praktikoje neveikia arba veikia ne taip.

Vyriausybės, parlamentų organizaciniai padaliniai, pavaldžios institucijos dažnai tarpusavyje ne tik bendradarbiauja, bet ir konkuruoja rengdamos teisės aktų redakcijas, konsultuodamos visuomenę ir sprendimų priėmėjus, vertindamos galimą aktų poveikį ir prižiūrėdamos jų įgyvendinimą. Ši sistema yra sudėtinga, dažnai veikia lėtai, o teisėkūros procese atsiradusiomis nenuosekliomis nuostatomis gali pasinaudoti apsukresni visuomenės nariai.

Netinkamas reglamentavimas taip pat gali itin apsunkinti valdymą. Todėl svarbu identifikuoti visas matomas ir nematomas interesų grupes, įvertinti, kaip jų dalyvavimas padeda ar kenkia galutiniam rezultatui.

Viešojoje erdvėje Vengrijos valdžia sėkmingai įtikino piliečius, jog ši kritika nukreipta prieš visus Vengrijos žmones, o ne prieš nedemokratiškai besielgiančią valdžią.

Galiausiai mes tyrinėjame, kaip įstatymai atsiranda: ar jų rengimas ne per lėtas, ar neapkrauna teismų arba viešosios administracijos nebūtinu darbu. Legisprudencijoje laikomasi nuostatos, jog teisės aktas turi būti priimtas tik kai būtina, o įstatymo turinys turi būti kokybiškas: atitikti Konstituciją, demokratijos normas, būti racionalus, proporcingas, kad iš esmės keistų esamus nepageidaujamus socialinius santykius arba spręstų kilusias socialines problemas: būtų veiksmingas, efektyvus ir suprantamas.

- Specializuojatės Centrinės Europos teisėkūros tyrimuose. Vengrija jau dabar su kitomis V4 šalimis (Lenkija, Slovakija ir Čekijos Respublika ) yra pirmaujanti euroskeptiška jėga. Kaip vertintumėt šias tendencijas, juk būtent Europos integracija į Rytų Europos regioną buvo pagrindinis impulsas kurti ir tobulinti demokratinio valdymo bei teisėkūros procesus?

- Bijau, jog Vengrijoje šiuo metu vyksta antieuropietizacijos procesai. Deja, didžioji dalis gyventojų remia šį požiūrį, todėl ir politikai nejaučia spaudimo persvarstyti savo euroskeptiško požiūrio. Vengrijos viešosios teisės srityje jaučiama ryški teisinės valstybės dekonstravimo tendencija.

Dabar Vengrijoje veikia 2011 metais priimta Konstitucija, kuri stipriai prasilenkia su daugeliu plačiai priimtų Europos standartų. Ją kritikavo daug mūsų ES partnerių valstybių, tarptautinių nevyriausybinių organizacijų. Net Venecijos komisijos nuomonė buvo neigiama, tačiau faktinio poveikio tai neturėjo.

Viešojoje erdvėje Vengrijos valdžia sėkmingai įtikino piliečius, jog ši kritika nukreipta prieš visus Vengrijos žmones, o ne prieš nedemokratiškai besielgiančią valdžią.

Susidaro įspūdis, kad daugelio dokumentų rengėjai  yra nekvalifikuoti, arba kažką slepia.

Teisėkūros kokybės požiūriu Vengrija turi keletą labai gerų „blogųjų praktikų“ pavyzdžių: tarkim, Vengrijos parlamento statutas leidžia išvengti viešų debatų svarbiais visai visuomenei klausimais ir sukurti konsensuso iliuziją. Parlamente galima įtraukti įstatymų pataisas prieš pat komitetų posėdžius jų nariams nesuteikiant laiko įsigilinti į jas. Vengrijoje taip pat faktiškai neveikia viešosios konsultacijos, nors formaliai jos privalomos. Nėra tinkamai atliekamos teisės aktų poveikio analizės, o aiškinamieji raštai prie teisės aktų projektų rašomi taip, kad nieko nepaaiškina – kyla tik dar daugiau klausimų.

Susidaro įspūdis, kad daugelio dokumentų rengėjai  yra nekvalifikuoti, arba kažką slepia. Bet kuriuo atveju tai yra tikrai rimti mūsų valstybės valdymo trūkumai.

- Lietuvoje apie Vengriją daug kalbama pabėgėlių krizės kontekste. Savo paskaitose Mykolo Romerio universitete minėjote, kad pabėgėlių krizė leido Vengrijos valdžiai dar labiau nepaisyti teisėkūros kokybės standartų. Ką turėjote omenyje?

- Vengrijoje viešojoje erdvėje girdime, kad migrantai – yra egzistencinė grėsmė, o ES siekia, kad į kontinentą atvyktų kuo daugiau migrantų (ne pabėgėlių), kuriuos įkurdinti būtų verčiamos tokios šalys kaip Vengrija.

Pabėgėlių tema tapo nuolatinio žiniasklaidos dėmesio objektu – o kiti, ko gero, eiliniams piliečiams svarbesni klausimai lieka nepastebėti.

Šiuo metu visoje šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis dėl „masinės migracijos sukeltos krizinės situacijos“. Šio režimo taikymo teisėtumas yra labai abejotinas. Tačiau paradoksalu, kad toks sprendimas valdžiai atriša rankas naudoti daug priemonių, kurios šiaip jau nėra leistinos teisinėje valstybėje, o dažnai šios priemonės nukreiptos prieš pačius Vengrijos piliečius, o ne pabėgėlius.

Ministras Pirmininkas inicijavo referendumą dėl sprendimo dėl pabėgėlių perkėlimo į Europą. Pabėgėlių tema tapo nuolatinio žiniasklaidos dėmesio objektu – o kiti, ko gero, eiliniams piliečiams svarbesni klausimai lieka nepastebėti ir sprendimai dėl jų yra visiškai nesvarstomi. Tarkim, mūsų vidurinio lavinimo ir sveikatos apsaugos sistemos reikalauja neatidėliotinų reformų.

– Vengrijos santykiai su Rusija ir jų turinys mums kelia nerimą dėl NATO ir ES vieningumo. O kai kurie apžvalgininkai drąsiai veda paraleles tarp V.Orbano ir V.Putino valdymo stilių. Ar manote, kad tokie komentarai yra pagrįsti?

- Vengrijoje iš valdžios atstovų galima dažnai išgirsti žodžių junginį „neortodoksiška demokratija“. Tai tokia vengriška demokratijos interpretacija, kuri vis tiek turėtų būti laikoma demokratija, nes mes tiesiog esame „religingi“, todėl nesilaikome visų vakarietiškos demokratijos  postulatų arba neinterpretuojame jų „siaurai“.

Įžūlus konstitucionalizmas Vengrijoje leidžia politikams paskirti daugelį viešojo administravimo ir teismų pareigūnų.

Manau, kad kur kas taikliau Vengrijos politinę situaciją apibūdina Davido Landau „įžūlaus konstitucionalizmo“ terminas. Nors priimant konstitucinius įstatymus formaliai laikomasi teisėtų procedūrų, suardomos demokratinei santvarkai būtinos visuomenės struktūros, dėl to atveriamas kelias autoritarinio lyderio iškilimui, o jo įtakai priešintis teisinėmis priemonėmis būtų itin sunku.

Įžūlus konstitucionalizmas Vengrijoje leidžia politikams paskirti daugelį viešojo administravimo ir teismų pareigūnų, kurie kitose šalyse užimti tokias atsakingas pareigas galėtų tik dėl savo aukštų profesinių kompetencijų. Tokia politizacija dažnai pristatoma kaip platesnės demokratijos elementas, nors dėl šio sprendimo praktiškai nevyko viešos diskusijos, o apie tokią „specifinę“, tačiau beveik visuotinai priimtą temą, kaip politinio pasitikėjimo ir profesionalumo valdžioje balansą išvis nebuvo kalbama.

Ypač probleminis šiuo požiūriu yra faktas, kad du trečdalius Konstitucinio Teismo teisėjų Vengrijoje skiria parlamentas. Iki 2010 m. kiekviena parlamento frakcija, nepriklausomai nuo narių skaičiaus turėjo lygų balsą skiriant teisėjus. Tačiau dabar parlamente dominuoja viena frakcija, o ji sugebėjo skyrimą susieti su parlamentarų balsų skaičiumi. Vadinasi, Konstituciniame Teisme nuomonių pliuralizmas tampa retu reiškiniu.

Daugelis pasakytų, kad mažos ir didelės frakcijų parlamente įtaka yra skirtinga – juk tokia ir yra demokratijos esmė. Tačiau problema tame, jog nemažai opozicijos siūlytų kompromisų niekada nepasiekė jokio oficialaus svarstymo etapo. Ir tai tik vienas pavyzdys iš daugelio.

- Lietuvos gyventojų, palankiai vertinančių ES skaičius yra vienas didžiausių tarp visų narių. Vengrija, kita vertus, yra priešingoje skalės pusėje. Kokios, jūsų nuomone, yra šio skeptiškumo priežastys?

- Nesu tikra, ar Vengrijos visuomenė yra tokia jau euroskeptiška, kaip piešia kai kurių apklausų rezultatai. Daugelis analizių rodo, kad žmonės yra nusivylę, nes tikėjosi didesnių pokyčių po įstojimo į ES. Bet manau, kad pačioje Vengrijos vykstantys valdymo procesai kur kas labiau įtakoja mūsų padėtį nei ES, tačiau visuomenė to nenori matyti ir pripažinti.

Mums siūlo atpirkimo ožį – ES, ir tai mums leidžia sau tarsi paaiškinti, kodėl „gyvename blogai“.

Mes turime rimtų struktūrinių problemų švietime, ypač viduriniame. Mokytojai pradinėse ir vidurinėse mokyklose yra nepatenkinti ir nusivylę, jie neskatinami ugdyti kūrybingų ir pilietiškų asmenybių; jie tiesiog plaukia pasroviui. Vienas didžiausių mano, kaip tyrėjos iššūkių, kaip užtikrinti teisėkūros kokybę ir demokratiškumą aplinkoje, kurioje piliečiai nėra pakankamai aktyvūs gindami savo teises ar prižiūrėdami savo pačių rinktus pareigūnus.

Gyvename tarsi nerašytame valdžios ir visuomenės susitarime „gyventi blogai“. Esame nepatenkinti savo padėtimi, tačiau iš vienos pusės su valdžia tingime kovoti už geresnį gyvenimą, kita vertus, valdžia mums siūlo atpirkimo ožį – ES, ir tai mums leidžia sau tarsi paaiškinti, kodėl „gyvename blogai“.

L. Balogh nuotr.

Posūkis. Čekų rašytojas Milanas Kundera 1984-aisiais publikuotoje garsiojoje savo esė „Centrinės Europos tragedija“ mėgino atkreipti dėmesį į skaudų šio regiono likimą, kai prieš savo valią jis atsidūrė sovietų politinės įtakos veikiamuose Rytuose. Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams Višegrado valstybės vėl pasuko į Rusijos pusę. Tik šįkart jau savo valia.

Vakarai, anot Milano Kunderos, niekada nesuprato ir neįvertino Centrinės Europos tautų tragedijos, nes patys prarado savo tikrąsias vertybes, kultūrą ir identitetą. Būtent vengrų rašytojai inspiravo Vengrijos revoliuciją, kinas, literatūra ir filosofija pažadino Prahos pavasarį, Adomo Mickevičiaus pjesių draudimas – studentų bruzdėjimus Lenkijoje 1968-aisiais. Didžioji Centrinės Europos tragedija, sakė rašytojas, yra ne Rusija ir jos politika, o pasikeitusi Europa, kurios desperatiškai, to dar nesuprasdamas, prieš mirtį šaukėsi Vengrijos naujienų tarnybos direktorius 1956-aisiais, į Budapeštą jau įriedant sovietų tankams.

Auklėti ir pabrėžti Vakarų Europos moralinį nuosmukį pokomunistinėse valstybėse populiaru iki šiol. Tačiau politinis kontekstas šiandien jau visai kitas. 1991-aisiais tuometė Čekijos ir Slovakijos federacija, Lenkija ir Vengrija pasirašė Višegrado grupės steigimo deklaraciją, kuria buvo numatyta aktyviai bendradarbiauti, siekiant spartesnės integracijos į Europos Sąjungą. „Grįžimui į Europą“ pasisekus, regiono valstybės pasuko savais pragmatiniais keliais ir vis dažniau būtent Vakarų Europai ir Europos Sąjungai kyla pagrįstų abejonių dėl pastaruoju metu pastebimai sušilusių ir atviresnių šių šalių santykių su tarptautinėje arenoje dėl karo Ukrainoje vis labiau izoliuojama Rusija.

Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos politikai nuolat viešai primena apie ES sankcijų Rusijai žalą ir būtinybę jas atšaukti. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pareiškė, kad įvedusi šias sankcijas ir apribojusi prekybą Europa „šovė sau į koją“. Panašios pozicijos laikosi ir Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, pabrėždamas, kad jos turi būti atšauktos nedelsiant. Visos šios trys valstybės nesutiko ir su sankcijų griežtinimu, krizei Ukrainoje pasiekus aukščiausią tašką.

Aukščiausi Čekijos ir Slovakijos vadovai kartu su Graikijos ir Kipro politikais planuoja dalyvauti ir Maskvoje gegužę vyksiančiame Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime bei kariniame parade. Apie tai bent jau pranešė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Esą iš viso gegužės 9-ąją laukiama 26 užsienio šalių vadovų, o keturi jų atvyks iš Europos Sąjungos.

Šių metų vasarį penkerius metus Vengriją valdantis ministras pirmininkas V.Orbanas Budapešte priėmė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Vengrija tapo vienintele Europos valstybe, pakvietusia Rusijos vadovą oficialaus vizito po 2014-ųjų liepos, kai virš Ukrainos separatistų kontroliuojamos teritorijos buvo numuštas Malaizijos avialinijų lėktuvas. Vizito metu pasirašyti svarbūs ekonominiai susitarimai. Vengrija buvo viena svarbiausių partnerių Rusijos plėtojamame „Pietų srauto“ dujotiekio projekte, tačiau jam žlugus Kremlius paskelbė apie planuojamą naują dujotiekį per Turkijos teritoriją. Atvykęs į Budapeštą V.Putinas sutarė į jį įtraukti ir Vengriją.

Tokia įvykių eiga gerokai atšaldė Vengrijos ir JAV santykius. Senatorius Johnas McCainas savo kalboje Senate V.Orbaną išvadino su V.Putinu į vieną lovą gulančiu neofašistu. V.Orbanas tuomet senatoriui atsikirto pavadindamas jį fašistu ekstremistu ir pabrėždamas, kad šalies suverenitetui dėl tokių pareiškimų iš užsienio kyla pavojus.

Naujausios žinios iš šios jau daug metų dėl autoritarinių tendencijų Europos Sąjungos kritikuojamos valstybės – apie 10 mlrd. eurų vertės paskolą iš Kremliaus, suteiktą Pakšo branduolinei elektrinei finansuoti. Ją statys ir Rusijos valstybinė bendrovė „Rosatom“. Neabejojama, kad šis projektas dar labiau suartins Vengrijos politinį elitą ir Kremlių. Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto šį sandorį jau įvardijo kaip „amžiaus susitarimą“.

Europos Komisija pradėjo tyrimą dėl Vengrijos sprendimo pasirašyti sutartį neatlikus viešųjų pirkimų procedūros, tačiau galiausiai šalis vis dėlto gavo leidimą Pakšo branduolinei jėgainei vežtis branduolinį kurą iš Rusijos. Jėgainę Vengrijoje statyti norėjo ir prancūzų bei japonų įmonės, tačiau buvo pasirinkta būtent „Rosatom“. Analitikai pabrėžia, kad Pakšo branduolinės jėgainės projektas – planas laimėti jau 2018-ųjųrinkimus. Esą valdančioji „Fidesz“ partija ir V.Orbanas taip aprūpino šalį elektros energija.

V.Putinui lankantis Budapešte, per 2 tūkst. protestuotojų susirinko į antirusišką protesto mitingą. „Pilietinių visuomenės grupių persekiojimas, korupcija ir oligarchų penėjimasis rodo, kad mes vis labiau artėjame prie Rusijos modelio ir tolstame nuo europietiškojo“, – sakė vienas mitingo organizatorių opozicionierius Gaboras Vago.

Tačiau šis mitingas tebuvo balsas tyruose, nes V.Orbanas ir jo vadovaujama partija „Fidesz“ Vengrijoje išlieka populiarumo aukštumose. Pernai vykusiuose parlamento rinkimuose „Fidesz“ surinko 44,5 proc. rinkėjų balsų ir pelnė konstitucinę daugumą – 133 iš 199 vietų.

Šiek tiek daugiau nei du penktadaliai balsų ir daugiau nei du trečdaliai parlamento vietų? Tai tapo įmanoma įvedus naująją rinkimų sistemą, kuri, akivaizdu, labai palanki valdančiajai partijai. Po šios reformos parlamento narių skaičius sumažintas nuo 386-ių iki 199-ių, neliko ir antrojo rinkimų turo, nebesvarbus tapo rinkėjų aktyvumas, o daugiausiai balsų surinkusiai partijai kone garantuojama dauguma.

Prieš rinkimus Vengrija sulaukė kritikos ir iš rinkimų eigą stebinčios ESBO organizacijos. Pasak jos atstovų, televizijos kanalai aiškiai palaikė „Fidesz“, o opozicijai nesuteikė tinkamos galimybės parodyti save. Neįvyko ir prieš rinkimus įprasti debatai – „Fidesz“ atstovai tiesiog atsisakė juose dalyvauti.

Dalyvauti šiuose rinkimuose pirmą kartą turėjo galimybę ir užsienio valstybėse gyvenantys vengrai, kurie dabar gali supaprastinta tvarka gauti ir pilietybę. Tokių yra tikrai nemažai: po Pirmojo pasaulinio karo pasirašius Trianono sutartį Vengrija buvo gerokai „apkarpyta“ ir gausios vengrų tautinės mažumos susikūrė bene visose kaimyninėse valstybėse – Slovakijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Ukrainoje ir kt. Šiandien iš viso suskaičiuojama apie 2,2 mln. pasienyje su Vengrija gyvenančių vengrų. V.Orbano diasporos politika dažnai lyginama su V.Putino – šis taip pat nevengia tautiečiams užsienyje dalyti rusiškų pasų.

Galimybės balsuoti iš viso pageidavo per 200 tūkst. žmonių. Parlamento rinkimuose galiausiai dalyvavo tik 125 tūkst. Tačiau tie, kurie šia proga pasinaudojo, dosniai už ją „atsidėkojo“ valdantiesiems – šiuos palaikė net 96 proc. užsienio vengrų. Iš viso „Fidesz“ rinkimuose pelnė 8 proc. mažiau balsų nei 2010-aisiais, tačiau naujoji, pačių valdančiųjų priimta rinkimų sistema lėmė, kad vietų skaičius parlamente sumažėjo tik 1,3 proc.

Tokia politinė padėtis iš esmės dar bent ketveriems metams įteisina visišką V.Orbano ir jo vadovaujamos partijos „Fidesz“ vienvaldystę su galimybe koreguoti šalies Konstituciją. 2011-aisiais priimta naujoji šalies Konstitucija sulaukė didelės kritikos bangos iš ES. Iki V.Orbano šalyje galiojo 1949 m. priimta ir 1989 m. tik pakeista Konstitucija. Tai buvo paskutinis dar komunizmo laikotarpiu priimtas ir vis dar galiojęs dokumentas.

Kontroversijų sukėlė naujojo pagrindinio įstatymo turinys: Europos Komisija išreiškė susirūpinimą dėl pakeistos centrinio banko veikimo tvarkos, teisėjų ir prokurorų pensinio amžiaus pakeitimo, žiniasklaidos laisvės. Negana to, po metų Konstitucija vėl buvo pildoma. Iš viso tai daryta net penkis kartus.

Šįkart joje griežtai buvo apibrėžta šeimos samprata, apribota rinkimų kampanija, pakeista studijų tvarka, uždrausta vengrų tautą įžeidžianti kritika, apribotos Konstitucinio teismo galios. Į pagrindinį šalies dokumentą taip pat įtrauktas straipsnis, kad benamiai už miegojimą viešose vietose baudžiami baudomis arba laisvės atėmimu.

Pernai V.Orbanas galiausiai pareiškė, kad siekia kurti neliberalią valstybę, paremtą nacionaliniais pagrindais ir darbu. Kaip sektinus pavyzdžius premjeras nurodė Rusiją, Turkiją ir Kiniją. Premjero nuomone, pasaulinė ekonomikos krizė parodė, kad liberalios demokratijos negali išlikti konkurencingos. Tokiai vizijai esą nekliudo ir narystė ES.

Akivaizdu, kad Vengrijoje V.Orbanas turi laisvas rankas elgtis kaip tinkamas. Pernai žiniasklaidoje pasirodė informacija apie gimtajame premjero miestelyje Felšute kylantį naują futbolo stadioną. Naujas puošnus stadionas, kainuosiantis 17 mln. dolerių, vienu metu galės priimti per keturis tūkstančius žiūrovų. Tačiau užpildyti visas vietas varžybų metu gali būti sudėtinga, nes visame miestelyje iš viso gyvena tik 1,8 tūkst. gyventojų. Bet tai nė motais V.Orbanui, kuris, be kita ko, yra pagarsėjęs futbolo fanas. Statybų darbus vykdo gero premjero bičiulio ir miestelio mero vadovaujama statybų bendrovė.

Vengrijos premjero išmintu prorusišku keliu žengia ir prieštaringai vertinamas Čekijos prezidentas M.Zemanas. Tiesa, tokio populiarumo ir vienvaldystės Čekijoje jis toli gražu nėra pasiekęs. Pernai minint 25-ąsias Aksominės revoliucijos metines, tūkstančiai čekų prezidentui rodė raudonas korteles, kurios futbolo aikštelėje reiškia pašalinimą, o kai kurie svaidė ir kiaušinius, vienas kurių netyčia pataikė į Vokietijos prezidentą. Tokius protestus paskatino nuolatiniai šalies vadovo pareiškimai, kad jis palaiko V.Putiną, o karas Ukrainoje esąs pilietinis konfliktas.

Čekijos prezidentas taip pat yra išdėstęs nuomonę, kad Europa turėtų pripažinti Krymą Rusijai, nes tai jau esąs įvykęs faktas. N.Zemanas taip pat interviu rusų kalba Pirmajame Rusijos televizijos kanale kritikavo ES sankcijas, Arsenijų Jaceniuką vadino karo premjeru, dalyvavo buvusio KGB agento, dabar „Rusijos geležinkeliams“ vadovaujančio Vladimiro Jakunino organizuotame renginyje. V.Jakuninas yra įtrauktas į juodąjį JAV sąrašą ir jam uždrausta įvažiuoti į šią šalį. Tačiau M.Zemanas jį laiko „draugu nuo senų laikų“.

Beje, pagrindiniai prezidento vadovaujamos partijos finansiniai rėmėjai per rinkimus buvo Čekijos „Lukoil“ vadovas Martinas Nejedly bei lobistas Miroslavas Sloufas, tarpininkavęs degalų tiekimo sandoriui tarp „Lukoil“ ir Bratislavos oro uosto. Čekijos žiniasklaida praneša, kad jie buvo pagrindiniai prezidento rinkimų kampanijos patarėjai.

Kaimyninėje Slovakijoje simpatijos Rusijai bei jos vadovui mažiau ryškios, tačiau taip pat pastebimos. Ministras pirmininkas Robertas Fico dar pirmosios kadencijos pradžioje 2006-aisiais apibrėžė viziją pastebimai pagerinti santykius su Rusija ir apeliavo į „slavų solidarumą“, kuris buvo itin svarbus slovakų tautinio atgimimo metu XIX a. Dėl to R.Fico, pavyzdžiui, kritikavo Gruziją, kuri, anot jo, išprovokavo karą su Rusija. Jis viešai neišreiškė pozicijos ir dėl Krymo okupacijos, nors oficialiai Bratislava ir pasmerkė šį tarptautinės teisės pažeidimą. Pastaruoju metu premjeras nevengia Europai nuolat priminti apie sankcijų Rusijai žalą.

Dovaidas Pabiržis

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako buvęs Europos Parlamento narys filosofas Leonidas Donskis.

VEIDAS: 1984 m. Milanas Kundera save esė rašė apie per prievartą nuo Vakarų civilizacijos atplėštos Centrinės Europos tragediją. Po 30 metų tarptautinė ir vidinė šių valstybių – Čekijos, Slovakijos, Vengrijos padėtis visiškai pasikeitė, tačiau regionas lyg ir pats savanoriškai krypsta į Rytus. Kas, jūsų manymu, tai lėmė?

L.D.: Dramatiškas paradoksas yra tas, kad lyderystės krizė, kurią mes konstatuojame visoje Europoje, sakydami, kad trūksta stiprių figūrų, galinčių susidoroti su iššūkiais, ypač skaudžiai palietė Vidurio Europą. Kontrastai tikrai didžiuliai. Po Vaclavo Havelo, kuris buvo kilni asmenybė, su šimtaprocentiniais demokrato impulsais, epochos matomas siaubingas čekų politinės klasės skurdas. Po to atėjo Vaclovas Klausas, kuris, švelniai tariant, atrodė kaip kuriozas. O Milošas Zemanas atrodo jau kaip visiškas vargas ir nelaimė. Deja, Vidurio Europoje vienas po kito ėmė dygti dešinieji populistai – Vladimiras Mečiaras Slovakijoje, o dabar Viktoras Orbanas Vengrijoje. Tai didelė nelaimė, kuri dabar suduoda smūgį šioms šalims.

Adamas Michnikas jau anksčiau pastebėjo liūdną tendenciją Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kurią jis pavadino antikomunistiniu autoritarizmu. Ši tendencija niūriai palietė Slovakiją ir ypač liūdnai atsiliepė Vengrijai.

VEIDAS: Kodėl, jūsų manymu, nutiko būtent taip?

L.D.: Sunku pasakyti, kas įvyko. Viena vertus, gyvenimo pagreitėjimas bei tam tikra Vakarų komforto ir stipresnės ekonomikos banga galėjo neutralizuoti ar net ištrinti atminties jautrumą, kuris buvo labai svarbi politinės kultūros dalis. Persijungimas į vakarietišką režimą iš dalies atbukino daugelio politikų politinę klausą. Kita vertus, paaiškėja, kad nebuvo realių didžiųjų figūrų sekėjų. Vengrijoje liberalias ir demokratines permainas vykdė partija, kurios dabar net nėra žemėlapyje, – Liberalų partija, kuriai priklausė garsiausi vengrų intelektualai, rašytojai. Paklauskite, kur dabar šie žmonės.

Dramatiškai pasikeitė politinis žemėlapis. Ta karta, kuri po Berlyno sienos griuvimo kūrė demokratinę revoliuciją, iš politikos pasitraukė. Jie grįžo į kultūrą, kai kas pasuko į verslą. V.Havelo aplinkos žmonės Čekijoje dabar yra mažuma, o kitose šio regiono valstybėse tokių politikų iš viso neliko. Lietuvos politinis peizažas keitėsi daug mažiau, mes turime tam tikrą perimamumą. Jokio perimamumo neliko Vidurio Europos valstybėse, išskyrus Lenkiją. Neliko ir politinės atminties jautrumo, atbuko kai kurie demokratiniai impulsai ir radarai, kurie reaguotų į grėsmes. Iš čia – gana buka reakcija į Rusiją ir jos politiką, kuri byloja, kad Višegrado, kaip klubo, idėja yra palaidota. Šiandien Baltijos valstybėms daug artimesnė Didžioji Britanija ir Švedija nei kai kurios Vidurio Europos šalys.

Šis atbukimas atvedė ir tolimąją dešinę. Vengrijoje – tai „Jobbik“, kurią „Fidesz“ kartais nemaloniai toleruoja ir su ja flirtuoja. Bulgarijoje, kuri irgi yra NATO ir ES narė, įsitvirtino beveik fašistinė partija „Ataka“. Mūsų šalyje kraštutiniai nacionalistai yra labiau komiški personažai, o čia jie tapo politinės scenos dalimi. Tuo, be abejo, žaidžia ir Rusija, meistriškai skaldydama sąjungininkus. Padėties nedramatizuoju, bet šio regiono problemos palengvino Rusijos skaldymo ir valdymo taktiką.

VEIDAS: Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse politinė atmintis, okupacija išlieka labai svarbi politikoje. Jei kalbame apie Vidurio Europą, juk ten tokie įvykiai, kaip Prahos pavasaris ar Vengrijos revoliucija, vyko vėliau nei, pavyzdžiui, partizaninis karas Lietuvoje. Kaip atsitinka, kad vienose valstybėse politinė atmintis išlieka svarbi, formuoja politines takoskyras, o kitur tai gali visiškai užsimiršti?

L.D.: Mūsų dienomis, prisimenant Napoleoną Bonapartą, yra sakoma, kad geografija – tai likimas. Bet, žinote, nebūtinai. Esame pavojingai arti Rusijos, bet ES ir NATO faktoriai mūsų padėtį gerokai švelnina. Fiziškai nuo Rusijos šios šalys yra toliau, bet jos yra arti Ukrainos ir nereaguoja taip, kaip turėtų reaguoti. Mano paaiškinimas galėtų būti tik vienas – jos didenybė korupcija. Tai reiškia, kad Rusijos vykdoma korumpavimo politika, kuri net kurį laiką buvo sėkminga ir Vakaruose – Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, neabejotinai palietė Vidurio Europą. Viena priežasčių galėtų būti ta, kad šių šalių politinė klasė yra labai neatspari korupcijai. Ši nebūtinai yra tiesioginė ir gali būti organizuojama taip, kad turėtų šaliai palankių kontraktų pavidalą.

Kita priežastis gali būti ir tam tikra politinės klasės fragmentacija bei provincializacija. Bet nemanykime, kad tai yra konstantos, – tie dalykai kinta. Vidurio Europoje, be to, dramatiškai suprastėjo politikai.

VEIDAS: O kur tuomet visuomenė? Lietuvoje karas Ukrainoje sukėlė daug pilietinių iniciatyvų, kurių matome bene kiekvieną dieną.

L.D.: Jaunystėje mano karta, ypač roko muzikos ir tokių grupių kaip „Locomotiv GT“ ar „Omega“ dėka, laikė Vengriją Vakarais. Kur visa tai dingo? Labai prastą vaidmenį suvaidino V.Orbanas, kuris privertė daug jaunų žmonių nusivilti ir emigruoti. Kadangi tai nuosavas autokratas, o ne „padovanotas“ rusų ar „atskridęs iš Marso“, tai nusivylimas ir politinė apatija Vengrijoje padarė labai liūdną darbą. Nusivylimas savo šalimi ir atviros sienos Europoje yra toksiškas mišinys. Masė vengrų emigravo, o nusivylusi emigruoja aktyvioji visuomenės dalis, kuri myli savo šalį, yra patriotiška, pilietiška, gabi.

Be to, šiose šalyse didžiulę įtaką politikai darė literatūra ir kultūra apskritai, bet tie dalykai dingo. Kultūros žmonių įtaka politinei klasei šiandien yra nulinė. Supraskite teisingai, tai nereiškia, kad tie žmonės turi lipti ant „bačkos“ ar kurti pseudopartijas, bet normalioje visuomenėje turi egzistuoti tam tikrų idėjos žmonių, kurie nėra apolitiški, autoritetas. Atėjo prasto lygio politikos banga – tai technokratizmas, korupcija, nusiraminimas ir tam tikri ES teikiami malonumai.