Korumpuota antikorupcinė tarnyba Rusijoje visai neskamba kaip sviestas sviestuotas. Tokia yra Rusijos realybė. O kiekvienų metų pabaigoje šioje šalyje švenčių proga skerdžiamas korumpuotas atpirkimo ožys. Šiemet paaukoti net du: vienas kovos su korupcija padalinio vadovų Dmitrijus Zacharčenka ir Rusijos ekonomikos plėtros ministras Aleksejus Uliukajevas.
Rima JANUŽYTĖ
Tikrai gražus duetas: vadovaujamas pareigas einantis kovos su korupcija agentūros prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas ir Rusijos ekonomikos plėtros ministras.
Pirmojo darbas – siekti, kad šalyje su šaknimis būtų išrauta korupcija. Antrasis – žmogus, kuris turėtų rūpintis, kad klestėtų šalies ekonomika. Pirmojo bute Maskvoje per kratą rasta daugiau kaip 120 mln. JAV dolerių (111,7 mln. eurų) vertės grynųjų, laikytų dėžėse ir plastikiniuose maišeliuose. Dalis šių pinigų – pagrobtos „Nota-Bank“ lėšos. Kiti pinigai, manoma, gauti kaip kyšiai.
Mat specialiosios tarnybos, nagrinėdamos su korupcija susijusias bylas, reguliariai kreipiasi dėl atitinkamos informacijos į Rusijos vidaus reikalų ministerijos Kovos su korupcija ir ekonominio saugumo valdybos padalinį, kurio specializacija – degalų ir energetikos srities nusikaltimai. Taigi D.Zacharčenka žinojo apie visus operatyvinius veiksmus, vykdytus aukšto rango valdininkų ir stambių verslininkų atžvilgiu, ir esą naudojo turimą informaciją asmeninio praturtėjimo tikslams. „Turime pagrindo manyti, kad jis ne kartą yra gavęs didelių kyšių už įvairaus pobūdžio „paslaugas“, – teigia tyrėjai.
Antroji žvaigždė – ministras A.Uliukajevas – suimtas dėl įtarimų paėmus 2 mln. dolerių kyšį, susijusį su didžiulės vertės sandoriu, kuriame dalyvavo valstybės kontroliuojama naftos milžinė „Rosneft“.
„Šių žmonių mentalitetas yra būtent toks. Reikia gauti iš visur: reikia gauti grynaisiais, kad nebūtum ištrauktas į dienos šviesą. Reikia sukaupti atsargų sau, kad be vargo galėtum gyventi senatvėje. Reikia maksimaliai užsidirbti einant aukštas pareigas“, – kyšininkų mentalitetą aiškina ekonomikos mokslų daktaras Nikita Kričevskis.
Kad korupcija – didžiausia Rusijos problema, neabejoja ir „Transparency International“ Rusijos skyriaus valdybos pirmininkė Elena Panfilova. Jos nuomone, tai susiję su naujai atsiveriančiomis oligarchų galimybėmis patekti „prie lovio“ – valdžios.
Vis dėlto ar ne tiksliau būtų sakyti, jog oligarchais Rusijoje tampama, nes lovyje yra tiek ėdesio, kad galima prisigrūsti pilnas kišenes dolerių, o paskui išsikraustyti kad ir į Panamą. Geriems korupcijos meistrams pakanka vienos kadencijos, kuklesniems – keleto.
Rusijos ekonomikos plėtros ministras A.Uliukajevas buvo dar tik pakeliui į svajonių gyvenimą be rūpesčių. Ir še tau, kad nori: lapkritis jam iškrėtė nemalonią staigmeną: būtent jis tapo tuo garsiuoju kasmet suimamu valdžios atstovu, kurio pavyzdžiu pademonstruojama: a) kad Rusijoje korupcija netoleruojama, b) gėris visada laimi c) vogti vis dar yra ką, vadinasi, nėra taip jau blogai.
Jei neatkreipėte dėmesio, šis scenarijus kartojasi jau daugelį metų. Antai pernai gruodžio pradžioje Kovos su korupcija fondas (FBK), įkurtas opozicionieriaus Aleksejaus Navalno, paskelbė didžiausią 2015 m. tyrimą, kurio herojais tapo Rusijos Federacijos generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos šeimos nariai. FBK aktyvistai išsiaiškino nemažai nusikalstamų schemų, kurias organizavo ši šeimynėlė. 2013–2014 m. rudenį „krito“ virtinė gubernatorių, 2012 m. lapkričio mėnesį dėl didelio korupcijos skandalo posto neteko Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas.
Gal tik sutapimas, bet paprastai tokie skandalai įvyksta maždaug tuo metu, kai paskelbiamas „Transparency International“ kasmet skaičiuojamas korupcijos suvokimo indeksas. Savaime suprantama, jis Rusijai niekada nebūna palankus. Štai ir dabar vos prieš keletą dienų paskelbtas indeksas liudija, kad Rusija – viena korumpuočiausių valstybių pasaulyje, kyšį čia yra davę mažiausiai 34 proc. žmonių.
Neliečiamųjų kasta
Tiesa, kova su korupcija Rusijoje iš tiesų vyksta. Ar ji yra nuoširdi ir, svarbiausia, efektyvi – kitas klausimas. Tačiau per metus šalyje už korupciją nuteisiama iki 10 tūkst. žmonių. Deja, didžioji dalis – už smulkių kyšių (iki 50 eurų) ėmimą. O stambiosios žuvys vienuose vandenyse pagaunamos – į kitus paleidžiamos.
Juk kalėjime nesėdi ir tas pats A.Serdiukovas. 2012 m. dėl vaidmens daugelio milijonų dolerių vertės neteisėtoje turto schemoje jis buvo atleistas iš gynybos ministro posto. Tačiau jam buvo pateiktas tik nereikšmingas kaltinimas, paskui byla apskritai nutraukta. O pernai gegužę buvusi gynybos aukšto rango pareigūnė Jevgenija Vasiljeva, kuri esą buvo užmezgusi romaną su A.Serdiukovu, buvo nuteista penkerius metus kalėti už 328 mln. rublių (dabartiniu kursu 4,66 mln. eurų) pasisavinimą iš valstybės apgaulės būdu. Atrodytų, kokia neteisybė: A.Serdiukovas laisvėje, o jo meilužė – kalėjime. Nenusiminkite – rudeniop ir jai buvo suteikta malonė.
Jokios bausmės nesulaukė ir, pavyzdžiui, į didelę korupcijos schemą įsitraukusi buvusi žemės ūkio ministrė Jelena Skrynik. Iki šiol ji nenuteista, nors buvo įtariama, kad ji iki 2009 m. paskiriant ministre, vadovaudama valstybinei agropramoninei lizingo bendrovei „Rosagrolizing“, pasisavino ar iššvaistė apie milijardą dolerių valstybinės bendrovės lėšų. Vis dėlto ji pateko į vadinamųjų neliečiamųjų kastą: J.Skrynik gavo ne teismo nuosprendį, o asmeninį V.Putino palaiminimą gyventi Prancūzijoje, kur jai priklauso didžiulė prabangi vila.
Filmų galia
Nors bausmėmis Rusija negali pasigirti, užtat turi daug vaizdingos „dalomosios medžiagos“. Pavyzdžiui, pirmą kartą kaltinimai J.Skrynik nuskambėjo dokumentiniame filme „Turintys valdžią“, parodytame per Rusijos televizijos kanalą „Rosija“.
Filme atskleista ir jau minėtos Čaikų šeimos korupcijos istorija – ją filme gražiai sudėliojo J.Navalnas ir jo komanda.
Išskirtinis atvejis – dokumentinis filmas „Putino žaidimai“ („Putin’s Games“), atskleidžiantis korupciją statant olimpinius objektus Sočyje. Įdomiausia dalis – ne pats filmas, o tai, jog prodiuserei Simone Baumann buvo pasiūlyti… didžiuliai pinigai už tai, kad ši juosta neišvystų dienos šviesos. Įdomu, kad kyšis buvo pasiūlytas dar tik kuriant dokumentinę juostą, kai jos turinys niekam nebuvo žinomas, išskyrus autorius.
Ar toks kyšio davimas – kvailumas, drąsa ar akiplėšiškumas? O gal kaina, kurią verta sumokėti už Sočio viešuosius ryšius? Juk po šio filmo, o dar labiau – po žinios, kad V.Putinas bando šį filmą uždrausti, susidomėjimas Sočiu ir noras sužinoti, ko ten pristatyta už tiek milijonų, tikrai sustiprėjo.
Šių metų „derlius“
Pastarųjų metų kovoje su korupcija Rusijoje irgi nestinga melodramos elementų. Juostos nekuriamos, tačiau korumpuoti pareigūnai sulaikomi tarsi filme. Antai šių metų birželį Kirovo regiono Centrinėje Rusijoje gubernatorius Nikita Belychas buvo areštuotas viename Maskvos restoranų, kur, kaip įtariama, tuo metu ėmė 400 tūkst. eurų kyšį. Tyrėjai paskelbė nuotraukas, kuriose matyti užtemdytoje patalpoje prie 100 eurų banknotų šūsnimis nukrauto stalo sėdintis N.Belychas.
2015 m. kovą Tolimuosiuose Rytuose esančiame Sachaline, kur išgaunama daug gamtinių dujų, vizualiai efektingai buvo areštuotas gubernatorius Aleksandras Chorošavinas, įtariamas didžiulio kyšio paėmimu.
Beje, kyšius šis Sachalino valdovas ėmė ne tik grynaisiais: per kratas A.Chorošavino valdose Sachalino saloje ir Maskvoje konfiskuota daug juvelyrinių dirbinių, brangių laikrodžių ir mobiliųjų telefonų…
2015 m. rugsėjį atokaus Rusijos šiaurės vakaruose esančio Komijos regiono gubernatorius Viačeslavas Gaizeris filmuojant televizijos kameroms buvo areštuotas ir apkaltintas ne tik sukčiavimu, bet ir vadovavimu nusikalstamai organizacijai.
Gynybos spragos
Atskira korupcijos sritis, nervinanti net korumpuočiausią elitą, – gynybos sektorius. Nors Rusija skiria didžiules lėšas įvairioms karinėms technologijoms ir strategijoms kurti, šios lėšos žaibiškai išgrobstomos, o pasigirti vis nėra kuo.
Jau minėtas buvęs gynybos ministras A.Serdiukovas grobstymo gynybos sąskaita klausimu „dirbo“ itin uoliai. Korporacija „Oboronservis“, kurios direktorių tarybos pirmininku iki 2011 m. buvo pats A.Serdiukovas, glaudžiai bendradarbiaudama su Rusijos gynybos ministerija, valdė nemažai ginkluotųjų pajėgų nekilnojamojo turto objektų ir karinėms pajėgoms priklausančių žemės sklypų. Manipuliuojant šiais objektais iš valstybės biudžeto buvo grobstomos didelės pinigų sumos.
Nevienareikšmiškai vertinama ir jo nuo 2008 m. vykdyta karinė reforma. Esminis reformos tikslas buvo modernizuoti ginkluotųjų pajėgų struktūrą, perorientuoti jas į veiksmus lokaliuose konfliktuose (numanu, kad tam įtakos turėjo 2008 m. karas su Gruzija) ir kitaip optimizuoti karinius šalies pajėgumus. Šiandien pačioje Rusijoje nesutariama dėl to, ar reforma pavyko. Apie jos „sėkmę“ galima išgirsti labai skirtingų nuomonių.
Vietoj A.Serdiukovo, kuris nuo 2007 m. sausio „patikimai“ dirbo šiame poste keturiose vyriausybėse, buvo paskirtas kitas Rusijos Federacijos vyriausybių senbuvis – Sergejus Šoigu. Įdomu, kad pernai A.Navalno kovos su korupcija fondas elitiniame Maskvos Rubliovkos rajone „aptiko“ S.Šoigu rūmus, kurių vertė – 18 mln. dolerių (apytikriai 16,35 mln. eurų).
Kitas gynybos „efektyvumo“ pavyzdys – prieš ketvertą metų Rusijos elitą šokiravusios naujienos iš navigacijos įrenginių gamyklos. Neteisėtais veiksmais įtarta akcinė bendrovė „Rusijos kosminės sistemos“ („Rossijskije kosmičeskije sistemy“), pagal valstybinės korporacijos „Roskosmos“ užsakymą dirbusi prie rusiškos navigacinės sistemos GLONASS plėtros. Šis projektas, kuris, kaip iki šiol tebesvajoja Maskva, turėtų nurungti pasaulyje plačiai naudojamą amerikiečių navigacinę sistemą GPS, buvo prioritetinis tarp visų valstybės vykdomų projektų. Tačiau paaiškėjo, kad bendrovės „Rusijos kosminės sistemos“ vadovai grobstė navigacinei sistemai kurti skirtas lėšas: užsakant darbus fiktyvioms firmoms ir paskui „atsiskaitinėjant už paslaugas“ jiems pavyko pasisavinti mažiausiai 6,5 mlrd. rublių (beveik 2 mln. eurų).
Beje, ši sukčiavimo schema buvo naudojama ne vienus metus, o buvęs vicepremjeras Sergejus Ivanovas yra prasitaręs, kad apie šią nusikalstamos veiklos schemą žinojo dar nuo 2010 m., tačiau jokių aktyvių veiksmų grobstymams nutraukti nebuvo imtasi, esą siekiant „nenubaidyti nusikaltėlių“ ir leisti užbaigti tyrimą.
Tyrėjai taip pat atskleidė korupciją Rusijos ginkluotosiose pajėgose, bet rimtų bausmių kariškiams nebuvo skirta ir čia.
Tiesa, 2015 m. rugpjūtį buvęs Rusijos sausumos pajėgų vadas Vladimiras Čirkinas buvo nuteistas penkerius metus kalėti už kyšio paėmimą. Jis yra vienas aukščiausio rango Rusijos karininkų, kada nors nuteistų už korupciją. Teismas pripažino, kad jis paėmė 450 tūkst. rublių (tuometiniu kursu 18,6 tūkst. eurų) kyšį už pagalbą vienam karininkui gaunant tarnybinį butą.
Po kelių mėnesių svarstydamas V.Čirkino apeliaciją karinis tribunolas kaltinimą sušvelnino ir nusprendė, kad vietoj kalėjimo jis turi sumokėti 90 tūkst. rublių baudą.
Beje, sumokėjęs šia baudą jis kreipėsi į teismą su prašymu: V.Čirkinas tikisi, kad jam bus panaikinta žyma „teistas“. Teistumo panaikinimą žemesnės instancijos teismas panaikino nedelsiant, nors vėliau šis sprendimas buvo apskųstas ir dabar V.Čirkinas varsto teismų duris laukdamas galutinio sprendimo. Kaip lapkričio 18 d. užsiminė Rusijos agentūros TASS žurnalistams, dar nenuveikta daug darbų gynybos srityje, ir jis jaučiąs, kad turės grįžti į valstybės tarnybą.
Kodėl korupcija neįveikiama?
Jei korupcija tokia įsišaknijusi, o korumpuotieji – tokie įžūlūs, kodėl V.Putinas nestoja su jais į karą? Paaiškinimų esama įvairių. Viena vertus, manoma, kad ir jis, ir jo aplinkos žmonės yra susiję su korupcija. Antai visai neseniai paviešinta informacija apie pasakiškus V.Putino atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo turtus. Tačiau problemos gali būti kur kas gilesnės ir sudėtingesnės.
„Įprastas Vakarų žiniasklaidos paaiškinimas byloja, kad pats V.Putinas yra stipriai korumpuotas – iš tiesų jis sėdi Rusijos korumpuotos sistemos epicentre. Gali būti. Tačiau kaip žmogus, nugyvenęs savo gyvenimą Balkanuose (ir todėl šį bei tą išmanantis apie korupciją), aš supratau, kad buvimas korumpuotam nėra priežastis neskelbti karo korupcijai. Priešingai, tai gali būti akstinas tai daryti, nes nėra nieko, ko korumpuoti politikai nekęstų labiau, kaip kitų korumpuotų žmonių“, – įsitikinęs politologas, Liberalių strategijų centro Sofijoje pirmininkas, Vienos humanitarinių mokslų instituto mokslinės draugijos narys Ivanas Krastevas.
Straipsnyje, išspausdintame „The New York Times“, jis aiškina, esą V.Putino nenoro įveikti korupciją ir nubausti kaltuosius priežastys gerokai sudėtingesnės. Viena vertus, kaltinimai korupcija reikalingi kaip priemonė žaisti galios žaidimus Kremliaus elite. Antra vertus, išnaikinus korupciją gali išnykti kone visa Rusijos vidurinė klasė.
„Šiandienos Rusijoje vidurinė klasė daugiausia susideda iš tų pačių kyšius imančių pareigūnų, į kuriuos turėtų būti nukreiptos kovos su korupcija kampanijos“, – savotišką argumentą dėsto I.Krastevas.
Tačiau tai, anot jo, tikrai ne vienintelė priežastis. Ne mažiau svarbu kitas dalykas: tai ne korupcijos lygis, o visuomenės suvokimas, kiek šalis yra korumpuota. „Maži ir sėkmingi karai užsienyje gali būti geresnė priemonė keičiant žmonių suvokimą apie korupcijos lygį šalyje, nei faktinės pastangos mažinant korupciją. Tarpusavio ryšys nėra priežastinis, tačiau Krymo aneksijos pradžioje rusų, manančių, kad korupcija didėja, sumažėjo nuo 50 iki 30 proc.“, – rašo analitikas.
Įdomu, kad korupcija V.Putiną iš tiesų jaudina tik vienu požiūriu – kaip ginklas, kurį prieš jį gali panaudoti Rusijos išoriniai priešai. Kremlių jaudina ne tai, kad Rusijos pareigūnai korumpuoti, bet tai, kad jie jautrūs Vakarų spaudimui, mat jų pavogti turtai, kaip ir jų vaikai, yra Vakaruose. Korupcija paprastai padeda suvienyti elitą, tačiau taip pat ji paverčia juos gerais darbuotojais. Šiuo požiūriu Maskva neturėtų džiaugtis Vakarų pastangomis išvalyti slaptas ofšorines sąskaitas.
Paprastai sakant, Rusijos elitas turi teisę būti korumpuotas, tačiau tik tokiu atveju, jeigu įrodė savo lojalumą. Paradoksas, tačiau Vakarų sankcijos prieš Rusijos prezidentui artimus verslo veikėjus padėjo išteisinti kai kuriuos dėl korupcijos labiausiai pagarsėjusius Rusijos oligarchus ir leidžia Rusijos propagandai pateikti save kaip pasiaukojantį tėvynės gynėją.
Na, o pati svarbiausia priežastis, kodėl V.Putinas nenori skelbti karo korupcijai, – bet kokia kovos su korupcija kampanija įkvėps visuomenę reikalauti pokyčių. Ir būtent šio pokyčių reikalavimo Kremlius bijo labiausiai. Rusijos lyderiai vengia žadėti, kad rytoj gyvenimas bus geresnis. Užtat jie tikrai žada, kad gyvenimas neblogės…
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA
Loading ...