Pirmosios Donaldo Trumpo savaitės Baltuosiuose rūmuose nepraėjo veltui: per šį trumpą laiką jis jau spėjo „pažaboti imigraciją“, sužlugdyti viltis Europai pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su JAV, paralyžiuoti santykius su Meksika, sukelti sumaišties Kinijoje ir padrąsinti Vladimirą Putiną. Spėliojama, kad būtent telefoninis V.Putino pokalbis su D.Trumpu gali būti atsinaujinusio konflikto Rytų Ukrainoje priežastis. Arba pasekmė.

Rima JANUŽYTĖ

Nors 45 minučių trukmės pokalbis telefonu tarp Rusijos ir JAV prezidentų buvo tik vienas iš kelių, kurie tą dieną laukė Donaldo Trumpo, regis, šiam pašnekesiui jis iš tiesų labai ruošėsi ir jo labai… laukė.

Tą dieną jis dar kalbėjosi su Vokietijos kanclere, taip pat Japonijos, Australijos, Prancūzijos lyderiais.

Šiame pokalbių sąraše V.Putinas buvo tik trečias, tačiau, analitikų nuomone, būtent šis pokalbis buvo pats reikšmingiausias ir rimčiausias geopolitiniu požiūriu. Ne todėl, kad kalbėdamasis su Australijos premjeru Malcolmu Turnbullu D.Trumpas nuolat šmaikštavo ir demonstravo atsipalaidavimą bei pasitikėjimą savimi, o šalia tebuvo tik pora žmonių – patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelas Flynnas bei jo atstovas spaudai Seanas Spiceris. Ir ne todėl, kad kalbėdamasis su Angela Merkel D.Trumpas, priešingai, atrodė nesusikaupęs ir žarstėsi tik formaliomis frazėmis.

Pašnekesys su Rusijos prezidentu ne tik sutelkė visą D.Trumpo komandą – be M.Flynno ir S.Spicerio, šalia ausis ištempęs stovėjo viceprezidentas Mike’as Pence’as, Baltųjų rūmų štabo vadovas Reince’as Priebusas, taip pat postą nacionalinio saugumo taryboje D.Trumpo sprendimu gavęs strategas Steve’as Bannonas.

Pokalbiui su V.Putinu JAV prezidentas kruopščiai pasiruošė: teigiama, kad pokalbio metu jis atrodė susikaupęs, priešais turėjo pasidėjęs iš anksto parengtą medžiagą, o jo stalas buvo nuklotas įvairiais dokumentais.

Apie ką juodu kalbėjosi, žinome tik iš gana lakoniškų pranešimų spaudai, kuriuos išplatino Baltieji rūmai ir Kremlius.

Baltieji rūmai visuomenę informavo gana šykščiai: apie pokalbį, kuris pavadintas „Pasveikinimo skambučiu“, atskleista tik tiek, kad jis buvo pozityvus ir kad simbolizuoja santykių tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos gerinimo pradžią. „Ir prezidentas Trumpas, ir prezidentas Putinas tikisi, kad po šiandieninio pokalbio abi pusės galės greitai imtis svarstyti terorizmo ir kitus svarbius klausimus, rūpimus abiem pusėms“, – sakoma Baltųjų rūmų pranešime.

Rusams atskleista šiek tiek daugiau detalių. Kaip teigė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, „ankstesniais metais trūko abipusės pagarbos, o tai iš dalies ir buvo mūsų pablogėjusių santykių priežastis“.

Jam antrino ir Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas, pareiškęs, kad tai buvęs geras pokalbis politiniu ir ekonominiu požiūriu. „Parodytas gebėjimas bendrauti be moralizavimų. Jie abu sutarė tęsti bendradarbiavimą ekspertų lygiu. Abiejų šalių ekspertai turės patikslinti, kaip mūsų bendri interesai gali virsti bendrais mechanizmais sprendžiant problemas“, – aiškino S.Lavrovas.

Tiesa, Kremliaus atstovų tvirtinimu, nors D.Trumpas ir V.Putinas išreiškė norą palaikyti reguliarų ryšį ir susitikti, tačiau realių planų tai padaryti artimiausiu metu kol kas nėra. Kremliaus pareiškime pabrėžiama, kad abiejų šalių vadovai sutarė plėtoti abipusius santykius ir kurti veiksmų prieš „Islamo valstybę“ strategiją. Be to, pasak Kremliaus atstovo D.Peskovo, „pozityvaus“ pokalbio metu kalbėta ir apie Irano branduolinės programos sutartį, įtampą Korėjos pusiasalyje, prekybinius santykius, konfliktą tarp Izraelio ir Palestinos, o svarbiausia – konfliktą Ukrainoje.

Sutarimas „bendradarbiauti“ pastaruoju klausimu iš karto sukėlė ant kojų Ukrainos vyriausybės narius. Jie išreiškė būgštavimus, kad atšilę JAV ir Rusijos santykiai gali pakenkti strateginei Kijevo pozicijai ir sumažinti JAV paramą Ukrainai.

Regis, jų nerimas ne šiaip išsipildė, o išsipildė su kaupu.

Avdijivkos pragaras

Sutapimas ar ne, tačiau iš karto po V.Putino ir D.Trumpo pokalbio Rytų Ukrainoje atsinaujino kruvinas konfliktas.

Rusijos remiami sukilėliai pradėjo Avdijivkos miesto prieigų atakas ir artilerijos apšaudymą. Šis miestas yra į šiaurę nuo separatistų užimto Donecko, o atakų teritorija išplito į pietus link Mariupolio – svarbiausio vyriausybei pavaldaus miesto Azovo jūros pakrantėje.

Ukrainos pareigūnai ir Rusijos palaikomi separatistai sako, kad per praėjusį sekmadienį prasidėjusius susirėmimus žuvo iš viso 35 žmonės. Tokio didelio kraujo liejimo nebuvo nuo konflikto kulminacijos 2015 m.

Gyventojų situacija čia jau vadinama humanitarine katastrofa ir lyginama su padėtimi 2014 m. Žmonės čia jau daugiau nei savaitę gyvena be vandens ir šilumos, o jų gyvybei gresia realus pavojus.

Naujoji Vašingtono ambasadorė prie Jungtinių Tautų (JT) Nikki Haley pasmerkė Rusijos agresyvius veiksmus Ukrainoje, tačiau neišsklaidė abejonių, kad dėl atsinaujinusio konflikto iš dalies kaltas D.Trumpo ir V.Putino susitarimas „gerinti santykius“.

Kai kurie analitikai aiškina, esą telefoninio pokalbio metu D.Trumpas V.Putinui atrišo rankas ir leido veikti netiesiogiai pažadėdamas nesikišti ir neremti Ukrainos. Tokios nuomonės, be kitų, laikosi „Stratfor“ analitikai.

Kitų nuomone, V.Putinas taip tikrina ribas – aiškinasi, kiek naujasis JAV vadovas jam leis ir kur yra jo ribos. „Nuo pat sekmadienio nesiliaujanti į Ukrainos kariuomenės pozicijas nukreipta raketų „Grad“ ir sunkiosios artilerijos kruša kur kas labiau panėšėja į naujajam JAV prezidentui surengtą testą, kuriuo bandomas išsiaiškinti jo atsparumas Maskvos savivalei“, – rašo „The Washington Post“.

Kaip socialiniame tinkle „Facebook“ rašo Vilniaus universiteto politologas Vytis Jurkonis, versijų yra daug, o viena jų – kad iš telefoninio pokalbio V.Putinas galbūt galėjęs pajusti D.Trumpo abejingumą Ukrainos temai ir būtent todėl ėmęsis veiksmų.

Mat per šį pokalbį Rusijos ir JAV prezidentai daug dėmesio Ukrainai neskyrė. Pasak oficialių šaltinių, D.Trumpas tepavadino Ukrainos situaciją probleminiu klausimu.

Dar viena versija – kad V.Putinas siekė sužlugdyti Ukrainos prezidento Petro Porošenkos susitikimą su Vokietijos kanclere A.Merkel, svarbiausia jo šalininke Vakarų Europoje.

Kad ir ką kalbėtų ambasadorė N.Haley, Ukraina kol kas yra palikta viena, o parama jai išreiškiama tik žodžiais. Daugiausia tik žodžiais Ukraina kol kas atremia ir Rusijos agresiją.

Pavyzdžiui, Ukrainos ambasadorius Volodymyras Jelčenka apkaltino Rusiją, kad ši trukdo atkurti elektros tiekimą į Avdijivką ir taip dirbtinai sukelia humanitarinę krizę.

„Tai yra dar vienas akivaizdus įrodymas, kad Kremlius siekia sukelti humanitarinę krizę Avdijivkoje, kaip Rusijos armija padarė Alepe“, – sakė ambasadorius, turėdamas galvoje Sirijos režimo pajėgų su Rusijos karine pagalba užimtą miestą.

Rusijos ambasadorius JT Vitalijus Čiurkinas savo ruožtu apkaltino Kijevą, esą šis kursto konfliktą norėdamas patraukti tarptautinį dėmesį ir sulaukti naujosios JAV administracijos paramos. „Kijevas mėgina pasinaudoti susirėmimais, kuriuos jie patys pradėjo, kaip pretekstu pasitraukti iš Minsko susitarimų, – aiškino jis. – Matyt, taip Kijevas siekia, kad jų pačių išprovokuota krizė toliau liktų tarptautinėje darbotvarkėje, ir kartu stengiasi savo neprotinga konfrontacine politika įtraukti į tai naujai išrinktus valstybių vadovus.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

Arūnas BRAZAUSKAS
Bikiniu praminto maudymosi kostiumėlio jubiliejus pernai praėjo be didelio triukšmo. Paplūdimio uniformos istorija tokia. Automobilių inžinierius Louisas Réardas iš motinos paveldėjo apatinių drabužių verslą. Moterys, kurios raitojo palankus, kad labiau nudegtų saulėje, pažadino inžinieriaus atjautą, ir jis pasiūlė minimalistinį sprendimą: paplūdimy pakanka keturių medžiagos trikampių, dviejų didesnių, dviejų mažesnių, susiūtų poromis, – būtent toks klasikinis bikinis.

L.Réardo išradimą 1946-ųjų vasarą viename iš Paryžiaus baseinų pristatė striptizo šokėja. Drabužių dizaineriu tapęs automobilininkas vykusiai parinko pavadinimą. Tais metais JAV pradėjo branduolinius bandymus Bikinio atole Didžiajame vandenyne. Tai pasibaigė tik 1958 m., buvo susprogdinti 23 užtaisai.

Bikinio vardas asocijavosi su grėsme, karu, mirtimi. Ir dabar atole radiacijos lygis viršija normą. Tas maudymosi kostiumėlis irgi buvo savaip „sprogstamas“. Striptizo šokėja jį demonstravo todėl, kad neatsirado kitų tam pasiryžusių manekenių. Prancūzas Jacquesas Heimas pora mėnesių prieš L.Réardą sudrebino rinkas minimalistiniu maudomuku „atome“, tačiau nugalėjo bikinio „radiacija“ – su paplūdimiu mes siejame pastarąjį žodį.

Dviejų dalių maudymosi kostiumėlis ir branduolinis ginklas pirmiausia audrina vaizduotę. Bomba dar ir didžiulius žemės plotus padaro netinkamus gyventi.

Galima įžvelgti ir daugiau sąsajų. Ir bikinis, ir atominė bomba yra savaip minimalistinės technologijos. Mažinti tuos keturis trikampius ir didinti niekuo nepridengtą kūno plotą galima tik iki tam tikros ribos, už kurios net ir ploniausiu siūleliu pridengta moteris vis tiek bus laikoma nuoga. Atominio ginklo naudojimas irgi turi sveiko proto ribas. Kovai parengtų branduolinių galvučių, kurias turi, pavyzdžiui, Rusija ir JAV, abi maždaug po 1,8 tūkst., – akivaizdžiai per daug, kad visos būtų panaudotos. Tikėtina, kad iki pirmosios salvės vyktų intensyvios derybos. Jeigu vis dėlto prasidėtų branduolinis karas, viso to arsenalo sprogdinimas reikštų kariaujančių valstybių savižudybę. Kartu susinaikintų ir dabartinė žmonijos civilizacija.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas su bikiniu susijęs bent keliais atžvilgiais. Visų pirma jis merginų grožio konkursų organizatorius, kuris 2013-aisiais būdamas Maskvoje aktyviai komunikavo su konkurso „Mis Visata“ dalyvėmis, pavyzdžiui, pasak mis Vengrijos, pasikvietė ją į numerį.

Kas buvo D.Trumpas iki š.m. sausio 20-osios? Valdžios neturintis žmogus, kuris judino rinkas, varė iš proto sąjungininkus bei priešininkus vien savo kalbomis ir trumpais tviterio įrašais. Panašiai ir bikinis nuo 1946-ųjų vis dar padrebina vaizduotę, nors tai tik dvi medžiagos atraižos.

O kaip politikas D.Trumpas jau padarė pareiškimų, tiesiogiai susijusių su branduoliniais ginklais. Pernai gruodį jis tviteryje parašė, kad JAV turi stiprinti savo branduolinį arsenalą, kol pasaulis neatsipeikės dėl branduolinio ginklo. Kitaip tariant, reikia ginkluotis, kad kiti išsigąstų ir būtų nuolaidesni dėl nusiginklavimo.

Artėjant inauguracijai D.Trumpas atskleidė kortas dėl nuolaidų Rusijai. Jis pareiškė, kad siūlys Vladimirui Putinui gerokai sumažinti kovai parengtų branduolinių galvučių skaičių. Jei Rusija sutiktų, pasak D.Trumpo, tai būtų prielaida palengvinti ar net panaikinti sankcijas, kurios Rusijai įvestos dėl Krymo užgrobimo ir agresijos prieš Ukrainą.

Kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama priminė, kad jis bergždžiai įtikinėjo V.Putiną mažinti branduolinius arsenalus. 2013-aisiais JAV ir Rusijos prezidentai apsikeitė laiškais. Amerika siūliusi įsileisti rusų inspektorius į priešraketinės gynybos objektus. V.Putinas atsakė aptakiai, o 2014-aisiais valstybių santykiai labai pablogėjo dėl Ukrainos.

Vertinant D.Trumpo pasiūlymus V.Putinui nereikėtų pamiršti, kad abu labu tokiu. Rusijos prezidentas gali paskelbti, kad jo šalies pajėgos išvedamos iš Sirijos, ir pradėti ten didinti jų skaičių. D.Trumpas gali deklaruoti ginklavimosi varžybų pradžią ir tuo pat metu siūlyti Rusijai mažinti branduolinius arsenalus. Jo valioje kelti Rusijai reikalavimus, kurie panėšėtų į užduotį sunešioti geležines kurpes. Kitaip nei Rusija, Amerika turi daugiau išteklių, kad keltų neįmanomas sąlygas.

Jungtinių Valstijų kareiviams ir tankams išsilaipinant Europoje, taigi siunčiant signalą Rusijai, kad Amerika gins rytinį NATO pakraštį, kitoje vandenyno pusėje žvalgybos šulai bandė įtikinti išrinktąjį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, jog Rusija kišosi į rinkimus – vadinasi, ir prie jo, D.Trumpo, pergalės prisidėjo.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kadangi susitikimas su žvalgybų vadovais buvo iš anksto numatytas, o jų pranešimo turinys nutekintas į žiniasklaidą anksčiau, nei oficialiai paviešintas, šnekusis D.Trumpas visaip reiškėsi, tviteriu bendravo su pasauliu ir skleidė nuomonę, kad žvalgybininkų duomenys abejotini. Esą jis, D.Trumpas, turįs žinių iš kitų šaltinių. Iš jų D.Trumpas įvardijo tik Ekvadoro ambasadoje Londone besislapstantį Julianą Assange‘ą, kurio nuomonę išrinktasis JAV prezidentas pritariamai pacitavo: „WikiLeaks“ įkūrėjas svarstė, kad Demokratų partijos serverį, kurį neva nulaužė Rusijos programišiai, galėjo įveikti net 14 metų paauglys.

Vis dėlto po susitikimo su žvalgybininkais išrinktojo prezidento aparato vadovas Reince‘as Priebusas pareiškė, kad D.Trumpas pripažino Rusijos įsikišimą, ir netgi gali Rusijai pritaikyti sankcijas. Tačiau R.Priebusas pakartojo, kad Demokratų partija nepadarė nieko, kad apsaugotų savo duomenis, – kitaip tariant, demokratai patys kalti, nes žiopli.

Galima suprasti D.Trumpą, kuriam neparanki versija, kad Rusija siekusi jam padėti. Regimai nenumaldomas D.Trumpo noras dar iki inauguracijos siųsti Rusijai draugystės signalus irgi turi racionalių paaiškinimų. D.Trumpas ketina griežčiau kalbėti su Kinija, ir jau pradėjo ją erzinti, pvz., tik išrinktas telefonu bendravo su Taivano prezidente Tsai Ing-wen. O Pentagono požiūriu, Kinija ir Rusija kelia JAV didžiausias karines grėsmes. Be to, šalys turi ir bendrų ekonominių interesų, pvz., rusai turi vilčių parduoti Kinijai energetinių išteklių, kurių vis mažiau pavyksta įpiršti Europai. Matyt, nereikia būti genialiu strategu, kad suprastum, jog konfrontuojant su Kinija reikėtų susitarti su Rusija, – tegul ši bent jau lieka nuošaly.

D.Trumpas ketina ir Iraną iš naujo „pastatyti į vietą“ – atšaukti JAV prezidento Baracko Obamos susitarimus su šia valstybe dėl jos branduolinių programų. O iki B.Obamos atėjimo į valdžią būta daug kalbų apie galimą JAV ir Izraelio smūgį Iranui. B.Obamai pradėjus tartis su iraniečiais, Izraelis pagrasino pats vienas smogsiąs tai šaliai.

Rusija negali veikti Sirijoje be Irano paramos. Vaizdas iš Alepo miesto dalies, kurią užėmė Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado pajėgos, atskleidžia, kas yra kas: ten greta iškabinti plakatai su Rusijos prezidento Vladimiro Putino, B.al Assado, musulmonų šiitų karinės organizacijos „Hezbollah“ vado ir Irano dvasinio lyderio atvaizdais – visiems jiems reiškiama padėka.

Taigi D.Trumpo pastangos pervilioti į savo pusę Rusiją visiškai suprantamos. Tai silpniausia neviešos trijų valstybių sąjungos grandis. D.Trumpas gali turėti vilčių, kad nors ir nedidelės nuolaidos Rusijai ją neutralizuotų, juolab kad neaišku, ką JAV žvalgyba slepia užantyje. Nuo Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios 2014-aisiais vis pašnekama, kad JAV laiko Rusijos oligarchus už gerklės – visuomet galima areštuoti jų banko sąskaitas. Tai liečia ir V.Putiną. Ne mažiau nemalonus dalykas V.Putinui būtų paviešinti duomenys apie jo tiesiogiai ar per tarpininkus valdomus turtus.

Po to, kai buvo priremtas prie sienos argumentais dėl Rusijos kišimosi, D.Trumpui bus sunku pirmosiomis savo kadencijos dienomis apdalyti Rusiją dovanėlėmis. Ateitis parodys, ar dovanėlės tikrai būtinos, kad Rusija būtų neutralizuota, kai JAV susidauš kaktomis su Kinija ir Iranu. Gal JAV ir Rusijai pakaks išlaikyti šaltai mandagų toną.

V.Putinas suvirškintų net simbolines nuolaidas – kokių nors nereikšmingų sankcijų atšaukimą. Kremliaus propaganda Rusijos viduje išpūstų tai kaip didžiulę V.Putino diplomatijos pergalę.

D.Trumpo politika iš kalbų virs darbais tik po jo inauguracijos. Tada paaiškės, kokį lauknešelį V.Putinui sukrovė 93 metų politikos veteranas Henry Kissingeris, pasisiūlęs būsimam JAV prezidentui tarpininkauti tarp Vašingtono ir Kremliaus.

V.Putinas, R.T.Erdoganas

Energetiniai ištekliai ir prekyba jais išlieka svarbia didžiosios politikos dalimi. „Dujų diplomatija“, jeigu tai būtų galima taip apibūdinti, grįžta į aktualią darbotvarkę. Daug pastangų tam deda Rusija, kuri seniai vertina energetinius išteklius kaip puikią politinę priemonę, leidžiančią skatinti vienus ir bausti kitus. Po netikėto Maskvos susitaikymo su Turkija prikeliamas „Turkų srauto“ projektas. Kremlius ir toliau per valstybinę korporaciją „Gazprom“ bando prastumti projektą „Šiaurės srautas-2“. Visa tai verčia plačiau apžvelgti situaciją.

Viktoras DENISENKO

Vėl „amžina“ draugystė su turkais

„Turkų srauto“ dujotiekio istorija panaši į detektyvą. Kiek ironizuojant galima pasakyti, kad tai yra sunkaus likimo dujotiekis. Pirmiausia jis gimė kaip „Pietų srauto“ projektas. Jo tikslas buvo dar labiau pririšti Europą prie rusiškų dujų ir užtikrinti šio energetinio ištekliaus tranzitą apeinant „nedraugiškos“ Ukrainos teritoriją. Suprantama, kad po Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Maskva, ir separatistinio konflikto Donbase sukurstymo atimti iš Ukrainos tranzitą (ir už jį gaunamus pinigus) Rusijai tapo dar aktualiau.

Tačiau Maskvai teko nutraukti „Pietų srauto“ projektą, nes jai nepavyko įveikti Europos Sąjungos vidinio reguliavimo, kuris yra nepalankus Kremliaus planams naudoti dujas kaip poveikio priemonę. Iš esmės objektyvių priežasčių stabdyti šį projektą nebuvo, išskyrus Maskvos nenorą žaisti pagal europines taisykles. Sustabdęs „Pietų srauto“ projektą Kremlius neatsisakė planų sukurti kitą rusiškų dujų kelią į Europą. Beveik iš karto buvo anonsuotas naujas, alternatyvus, „Turkų srauto“ projektas.

Sustabdęs „Pietų srauto“ projektą Kremlius neatsisakė planų sukurti kitą rusiškų dujų kelią į Europą. Beveik iš karto buvo anonsuotas naujas, alternatyvus, „Turkų srauto“ projektas.

Anuomet Rusija pozicionavo Turkiją kaip strateginę partnerę. Tačiau jau tada teko rašytiapie problemas dėl šio projekto įgyvendinimo, nes Maskvai „Turkų srauto“ dujotiekis akivaizdžiai buvo reikalingesnis nei Ankarai. Atitinkamai Turkija norėjo gauti daugiau materialios naudos, kol Maskva buvo įsitikinusi, kad Ankara turėtų ją palaikyti vien dėl noro įgelti Europos Sąjungai, kuri vis laiko Turkiją prie savo slenksčio ir neskuba priimti jos į ES.

Galutinai „Turkų srauto“ projekto vos nepalaidojo geopolitinis Turkijos ir Rusijos ginčas, susijęs su įtaka Sirijoje. 2015 metų rugsėjį Maskva kiek netikėtai tiesiogiai įsitraukė į Sirijos konfliktą, pasiuntusi į šią šalį savo karo aviaciją. Rusų lakūnai gana neatsakingai elgėsi konflikto zonoje (galima numanyti, kad Maskva taip tikrina vadinamąsias raudonąsias linijas šiame konflikte). Pavyzdžiui, Turkija kelis kartus buvo pareiškusi apie savo oro erdvės pažeidimus ir net kaip aiškų įspėjimą numušusi nepilotuojamą orlaivį(tikėtina, priklausantį rusams). Kai ir tai Maskvos nepaveikė, 2015 metų lapkričio 24 dieną Turkija numušė rusų bombonešį „Su-24“, kuris pažeidė jos oro erdvę.

Rusija labai skausmingai reagavo į savo karo lėktuvo sunaikinimą. Turkija kaip pagrindinis priešas net kuriam laikui išstūmė iš rusiškos informacinės erdvės Ukrainą. Ankaros adresu skambėjo prakeiksmai ir grasinimai. Tapo aišku, kad tokioje situacijoje Maskva negali tęsti bendradarbiavimo su Turkija. Tarp kitų projektų kuriam laikui (tada atrodė, galutinai) buvo nutrauktas ir „Turkų srautas“.

Tačiau šiandien galima pasakyti, kad konfliktas su Turkija buvo stebėtinai trumpalaikis. Pirmų santykių atšilimo požymių pasirodė dar 2016 metų pavasarį, kai Turkijos vadovas T. Erdoganas atsiprašė Maskvos dėl numušto lėktuvo. Kiek tas atsiprašymas buvo realus (pasak kitos versijos, T. Erdoganas ne atsiprašė, o tik dar kartą išreiškė apgailestavimą dėl incidento ir šiek tiek sušvelnino poziciją) – atskiras klausimas, tačiau abi pusės interpretavo šį įvykį sau palankia linkme.

Kitas santykių pagerėjimo etapas buvo pastebėtas po nepavykusio karinio valstybės perversmo Turkijoje 2016 metų liepos pradžioje. Tada taip pat kalbėta, kad Rusijos slaptosios tarnybos perdavė Ankarai svarbią informaciją, kuri leido Turkijos valdžiai operatyviai reaguoti į sąmokslą.

Paminėtina, kad dėl paties perversmo vis dar lieka nemažai klausimų, kurie gimdo įvairaus pobūdžio sąmokslo teorijas, jog sąmokslą galėjo pakurstyti Maskva, norėdama padaryti spaudimą T. Erdoganui, ar net pats Turkijos prezidentas, siekdamas apriboti šalyje demokratines laisves ir pateisinti represijas.

Kartu su Rusijos ir Turkijos draugyste atgijo ir strateginiai projektai. Kad „Turkų srauto“ projektas bus atgaivintas, tapo žinoma dar liepos pabaigoje, o jau rugpjūčio pradžioje šią naujieną patvirtino V. Putinas ir T. Erdoganas. Spalio pradžioje buvo pasirašyta politinė Rusijos ir Turkijos deklaracija, kuri dar kartą patvirtino, jog minėto dujotiekio projektas iš esmės yra gyvas. Beje, įdomu paminėti ir tai, kad, ekspertų manymu, bent nominalaus „Turkų srauto“ projekto atgaivinimo Maskvai reikėjo, kad padarytų spaudimą Europai, kuri vis dar rimtai dvejoja dėl „Šiaurės srauto-2“ projekto. Apie tai, kokių kliūčių atsiranda šio projekto kelyje, mes toliau ir pakalbėsime.

Nori praplėsti „Šiaurės srautą“

Priminsime, kad pirmas „Šiaurės srauto“ dujotiekis buvo pastatytas 2010–2012 metais. Įgyvendinti šį projektą leido ne vien ekonominiai ar energetiniai interesai, o visų pirma V. Putino ir tuometinio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio draugystė. Su šio kanclerio vardu yra susijęs toks terminas kaip „politiko šrioderizacija“, simbolizuojantis parsidavimą ir politinių principų pamynimą.

Naujas projektas, kuris dažniausiai vadinamas „Šiaurės srautu-2“, užgimė 2015 metais. Jo atsiradimas pirmiausia siejamas su Rusijos nesėkmėmis stumiant „Pietų srauto“ projektą.

Naujas projektas, kuris dažniausiai vadinamas „Šiaurės srautu-2“, užgimė 2015 metais. Jo atsiradimas pirmiausia siejamas su Rusijos nesėkmėmis stumiant „Pietų srauto“ projektą.

Vėliau „Šiaurės srauto-2“ reikšmę aktualizavo ir konfrontacija su Turkija. Tai iš esmės nėra naujas projektas – kalbama apie „Šiaurės srauto“ dujotiekio praplėtimą, siekiant padvigubinti jo laidumą.

Tačiau ir čia Maskvai prisiėjo susidurti su problemomis. Šių metų vasarą potencialiems investuotojams teko atsisakyti sukurti bendrą įmonę šiam projektui įgyvendinti, nes tam prieštaravo Lenkijos antimonopolinis reguliuotojas – UOKiK.

Pažymima, kad „Šiaurės srauto-2“ projektas kertasi ir su ES trečiuoju energetiniu paketu, kuris taip stipriai nervina Kremlių. Trečiajame energetiniame pakete numatoma, kad energetinių išteklių gabenimo infrastruktūros (šiuo atveju – dujotiekio) negali valdyti energetinių išteklių tiekėjas. Protestuodama prieš šią nuostatą Maskva anuomet ir nutraukė „Pietų srauto“ projektą.

Dėl visų šių priežasčių ir „Šiaurės srauto-2“ ateitis lieka gana miglota.

Kai dominuoja politika

Įdomu tai, kad net dalis Rusijos valdžiai lojalių žiniasklaidos priemonių neskubėjo džiaugtis „Turkų srauto“ projekto atgaivinimu. Esminė to priežastis – finansinė. Gana plačiai kalbama, kad Maskvai „Turkų srauto“ projektas kainuos brangiai. Faktiškai jis gali būti nuostolingas. Be to, jis vykdomas neturint atitinkamos infrastruktūros perspektyvos ES teritorijoje. Net neslepiama, kad „Turkų srauto“ reikšmė pirmiausia yra politinė ir atitinka esminį Maskvos siekį palikti nuo 2019 metų Ukrainą be rusiškų dujų tranzito.

Nerimauti dėl dujotiekio rentabilumo verčia ir tai, kad Rusija dėl Vakarų pasaulio taikomų sankcijų ir kritusių (ir taip ryškiai ir nepakilusių) naftos kainų gyvena finansiškai sunkų laikotarpį. Akivaizdu, kad Maskvai atėjo laikas skaičiuoti pinigus ir galvoti ne tik apie įvaizdį ir geopolitiką, bet ir apie ekonominę projektų naudą.

Čia yra ir kitų aspektų. Galima numanyti, kad „Turkų srauto“ projektas iš tikrųjų bus kuklesnis, nei anonsuota anksčiau: vietoj keturių numatytų šio dujotiekio šakų gali būti nutiesta dvi ar net viena.

Galima numanyti, kad „Turkų srauto“ projektas iš tikrųjų bus kuklesnis, nei anonsuota anksčiau: vietoj keturių numatytų šio dujotiekio šakų gali būti nutiesta dvi ar net viena.

„Šiaurės srauto-2“ istorija rodo, kad Europa šiandien irgi dvejoja dėl galimų reikalų su Rusija. Situacijoje, kai vyksta naujas šaltasis karas, eiti obuoliauti su velniu (t. y. Kremliumi) kainuoja pernelyg brangiai.

Tačiau akivaizdu, kad Rusija, nepaisydama nieko, sieks ir toliau plėtoti jai įprastą „dujų diplomatiją“, nors šis energetinis išteklius Kremliaus rankose tradiciškai pavirsta ne draugystės, o konfrontacijos įrankiu. Bet pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje bet kokios Maskvos iniciatyvos Europoje sutinkamos gana atsargiai. Nors minėti Rusijos dujų projektai palengva juda, šis procesas yra gana lėtas ir, kaip galima pastebėti, finansiškai sunkus Rusijai. Be to, bet kuris iš šių projektų rizikuoja galutinai užstrigti, tad „dujų diplomatija“ vis dėlto negali būti laikoma pačia perspektyviausia Maskvos strategija.

Šis straipsnis buvo publikuotas svetainėje www.geopolitika.lt

Geopolitika.lt

E.Schmittas, asm. archyvo nuotr.

Vilniuje pirmą kartą vykusioje Pasaulinėje specialiųjų operacijų pajėgų konferencijoje („Global SOF Symposium“) viešėjo apie du šimtus gynybos ekspertų iš dvidešimties šalių. Tarp jų – ilgametis „The New York Times“ žurnalistas, rašytojas, dviejų Pulitzerio premijų laureatas Ericas Schmittas, savo įžvalgomis apie gynybą, saugumą, tiriamąją žurnalistiką sutikęs pasidalyti su „Veido“ skaitytojais.

Rima JANUŽYTĖ

– Šiandien ėmėte interviu iš Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus. Ką „The New York Times“ skaitytojai iš šio pokalbio sužinos apie Lietuvą?

– Taip, man jis padarė įspūdį per sveikinimo kalbą! Iš da­lies čia esu todėl, kad rengiu straipsnį apie tai, kaip Bal­­tijos šalys reaguoja į Rusijos vykdomą hibridinį ka­­rą, kokių veiksmų būtų imtasi tikro karo akivaizdoje.

Čia juntamas didelis nerimas dėl situacijos Rytų Ukrainos, Krymo okupacijos. Norėjau pasikalbėti su Lietuvos karinių pajėgų atstovais, civiliais ir išsiaiškinti, kaip jaučiasi žmonės, kokių veiksmų imasi politikai ir kariai.

Mano tikslas buvo išsiaiškinti, kaip būtų atgrasoma bet kokia Rusijos agresija.

Kadangi R.Šimašius – politikas, tai norėjau sužinoti, ką jis darytų, kaip mobilizuotų Vilniaus gyvento­jus.

– Labai smalsu, ką sužinojote.

– Kalbėdamasis su kariškiais supratau, kad svarbiausia – konvencinis atgrasymas. Kitaip sakant, NATO ba­­­­­­talionas, konkrečiai – vokiečių kariai. Tai viena. Ru­­­­sijai tarsi sakoma, kad štai pirmiausia jums reikėtų praeiti pro mus, paskui pasimatyti su Lietuvos pa­jė­gomis, prieš jums vėl atsikandant bent kąsnelį mū­sų šalies.

Jei D.Trumpas taptų prezidentu ir Rusijai pasiūlytų susitar­ti, kaip žada JAV rinkėjams, V.Putinas jį suvalgytų gyvą.

Šiandien klausydamasis pulkininko pranešimo apie savanorius, kuriuos mes vadiname nacionaline gvar­dija, supratau, kad Lietuvoje labai daug patriotizmo. Daug sąmoningumo. Nerimo. Gal ir baimės dėl Rusijos.

Pamačiau aiškų skirtumą, kaip viską vertina amerikiečiai, ir kaip – lietuviai. Amerikoje Sovietų Są­jun­ga, kuri buvo bloga, yra praeitis. Dabar yra Rusija, su ku­ria galima dirbti. Čia, Lietuvoje, viskas kitaip: Lie­tuva visada įtariai žiūrėjo į Rusiją, konkrečiai – į Vla­dimirą Putiną. Galima sakyti, kad budrumas Ru­sijos atžvilgiu čia yra kasdienybė.

Žinoma, praleidau tik porą dienų ir nespėjau pa­sikalbėti su daugybe žmonių, tačiau iš to, ką sužinojau, susidariau būtent tokią nuomonę.

– Užsiminėte apie JAV požiūrį į šiandieninę Rusiją. Tai valstybės ar gyventojų nuomonė? Kaip manote, ką apie Rusiją mano jūsų skaitytojai?

– Viskas labai paprasta: yra dvi nuomonių stovyklos. Vienoje – manantieji, kad Rusija įsilaužė į JAV politi­nių partijų korespondencijos sistemas ir kad net pa­mėgino paveikti prezidento rinkimų kampanijos ei­gą ir rezultatus. Daug žmonių, kurie prieš metus ar dve­jus būtų pasakę, kad tai visiškai nerealu, dabar pra­deda suvokti: o taip, realu. Rusija gali taip elgtis. Ma­nau, kad amerikiečiai pamažu pradeda pasivyti lie­tuvius suvokimu, kas yra Rusija.

– Kitoje pusėje – tikintieji Donaldo Trumpo žodžiais, esą Rusija gali būti ne priešas, o partneris?

– Manau, kad daugybė amerikiečių, net iš paties D.Trumpo partijos, su tuo nesutinka. Daug kas yra labai susirūpinę dėl to, kas vyksta, nes akivaizdu, kad Ru­sijos įtaka pasireiškė net atskirose valstijose. Ru­­sijos jėgos sugebėjo ten patekti ir sukelti dvejonių dėl rinkimų rezultatų. Žinoma, gal nerimas, kad Rusija re­guliuoja JAV rinkimų eigą, šiek tiek perdėtas, ta­čiau kai ateina D.Trumpas ir pradeda aiškinti, kad, girdi, net neaišku, ar tai buvo programišių įsilaužimas… Aš su juo visiškai nesutinku.

Abi partijos sutaria, kad tai, kas įvyko, buvo įsilaužimas.

– Ar jums, kaip žurnalistui, yra tekę susidurti su ko­kiais nors Rusijos mėginimais daryti įtaką jums pa­čiam?

– Pačioje mano karjeros pradžioje – taip. Dirbau Va­šingtone. Tai buvo 1998-ieji. Vienoje konferencijoje prie manęs priėjo Rusijos diplomatas. Išsiaiškino, kad esu jaunas reporteris, kad dirbu „The New York Times“, ir tada staiga tapo labai draugiškas. Pakvietė mane kavos. Aš pamaniau – ką gi, puiku, neturiu daug rusiškų šaltinių, nežinai, kada ko gali prireikti.

Tačiau manau, kad jis su manimi norėjo eiti kavos ne todėl, kad pajuto man draugiškumą, o būtent todėl, jog dirbau „The New York Times“. Bet kavos mes taip ir neišgėrėme – persikėliau į Niujorką ir ryšys su šiuo diplomatu nutrūko. Tai buvo, ko gero, artimiausias ryšys su bet kokiu rusu. Beje, ir Rusijoje nesu buvęs. Baltijos šalys – arčiausiai Rusijos, kur man yra tekę būti.

– O kiek įtakos savo darbe juntate iš JAV politikų? Ar esate susidūrę su valdžios mėginimais sutrukdyti jums atlikti kokį nors tyrimą ir parašyti kokį nors straipsnį?

– Laisvoje, demokratinėje visuomenėje įtaką politikai visuomet mėgina daryti. Labai dažnai oficialūs asmenys paneigia tai, ką ketini publikuoti. Kadangi rašau nacionalinio saugumo, žvalgybos klausimais, tai labai jautrios informacijai sritys.

Prieštaravimus ar paneigimus iš valdžios pusės kiek­­vienu atveju vertiname labai rimtai, bandome su­­prasti, ar vyriausybė turi priežasčių siekti, kad mes kažko neviešintume ar nukeltume publikaciją vėlesniam laikui. Reikia įvertinti, ar straipsnis nesukels grės­­­mės JAV ir jos gyventojams, taip pat – mūsų są­jun­gininkams. Galbūt bus suteikta per daug informa­cijos priešui apie mūsų pajėgumus. Visa tai mes įvertiname, tariamės su redakcine kolegija, ar straips­­­nyje yra kažkas, ką visuomenei būtina sužinoti. Kartais pakanka labai subtilių korekcijų, kurios nekeičia esmės, tačiau apsaugo priešą nuo tam tikros informacijos, kuria jis vėliau galėtų pasinaudoti.

Tokios diskusijos vyksta nuolat. Tačiau niekada nesu sulaukęs iš valdžios pareiškimo, kad kažko publikuoti negalima. To nėra buvę nuo pat mano darbo žiniasklaidoje pradžios ir tikiuosi, kad taip niekada nenutiks.

– „The New York Times“ dirbate ilgiau, negu leidžiamas savaitraštis „Veidas“, kaip tik švenčiantis 24 metų gimtadienį. Turėjote progą iš vidaus stebėti labai ilgą „The New York Times“ evoliuciją. Kokie jūsų pastebėjimai dėl spausdintinės žiniasklaidos pokyčių ir kokia ateitis jos laukia visame pasaulyje?

– Ačiū, kad primenate, koks esu senas. O jei rimtai, pasakysiu taip: viena vertus, žurnalistikai dabar – auk­so amžius, nes mes turime tiek daug įrankių, tiek priemonių. Dabartinis mano darbas ir galimybės nepalyginami su tuo, kaip buvo, kai prieš 34 metus pradėjau savo reporterio karjerą. Internetas, komunikacija per socialinius tinklus, galimybė keliauti po visą pasaulį… Visa tai didelis privalumas. Galimybė į pasakojimą įterpti garso ir vaizdo medžiagą, pasitelkti įvairiausius įrenginius leidžia istoriją pateikti kur kas įtikinamiau.

Didžiausia problema susijusi su pačiu verslo mo­de­liu. Daugybė žiniasklaidos kompanijų atsisako spau­dos leidinių, nes sparčiai mažėja reklamos apim­tys, spaudos žurnalistai pereina į kitas visuomenės informavimo priemones, nes laikraščiai tampa per maži ir nebeišsilaiko. Tačiau mes ieškome finansinio modelio, kuris mums leistų išlikti ir tęsti kokybiškos žurnalistikos tradiciją. Norime išlaikyti kokybės standartus. Deja, „The New York Times“ – vienas iš vos kelių likusių spausdintinių laikraščių. „The Washington Post“, „The Wall Street Journal“ ir dar keli laikraščiai vis dar randa finansinių galimybių egzistuoti ir užsiimti kasdiene tiriamąja žurnalistika. Bet visi jie ieško naujų formų.

Kokybiška žurnalistika kainuoja, ir kainuoja labai daug. Mums apie 2 mln. dolerių kainuoja vien biuro Bagdade išlaikymas – daugiausiai išlaidų ten sudaro saugumas. Dar 7 mln. dolerių kainuoja reporterių darbas informuojant apie prezidento rinkimų kampaniją skirtingose valstijose.

Kokybiška žurnalistika kainuoja, ir kainuoja labai daug. Mums apie 2 mln. dolerių kainuoja vien biuro Bagdade išlaikymas.

Taigi, tai iššūkių laikas. Labai džiaugiuosi, kad man tai ne verslas, nes žmonės, kuriems laikraščiai yra verslas, dabar turi labai atidžiai svarstyti įvairias ilgalaikes perspektyvas.

– Paminėjote biurą Irake. Kaip manote, kas yra efektyviau: vykti į karštuosius taškus ir viską pamatyti savo akimis, ar likti redakcijoje, bet iš toliau pamatyti platesnį kontekstą?

– Man pasisekė, kad darau ir viena, ir kita. Būdamas Vašingtone stengiuosi kuo geriau suprasti politiką, po­litinius sprendimus, visas aplinkybes. Tačiau nėra ge­resnio būdo viską geriau suprasti, nei nuvykti į Af­ga­nistaną. Ar, tarkime, ši konferencija, kurioje ga­li­ma gyvai pasikalbėti su įvairiausiais žmonėmis ir su­sidaryti aiškų vaizdą, kas vyksta.

Ypač tie žurnalistai, kurių sritis yra tarptautiniai santykiai ir saugumas, privalo derinti abu šiuos dalykus. Jei darysi tik vieną, vis tiek galėsi parašyti gerą istoriją, bet ji nebus tokia išsami.

– Viena iš jūsų dažnų temų – kova su terorizmu. Kaip manote, koks vaidmuo tenka žiniasklaidai, kai kalbama apie teroristinių išpuolių prevenciją?

– Mūsų misija – viso pasaulio skaitytojams paaiškinti, kas yra teroristinės grupės, kas jas motyvuoja, kokios jų galimybės. Po Rugsėjo 11-osios labai daug JAV pa­­reigūnų laikėsi taktikos slėpti informaciją, mes žinojome labai nedaug, o tai gali baigtis grėsmės išpūtimu. Kai žinai daugiau, viskas nebeatrodo taip baisu ir pradedi ieškoti būdų, kaip su ta grėsme kovoti.

Taigi žiniasklaidos misija – kelti klausimą, ar politikų būdai kovoti su grėsmėmis yra teisingi. Štai da­bar JAV vyksta karštos diskusijos dėl veiksmų Si­ri­jo­je. Daug amerikiečių kelia klausimą, ar JAV iš viso tu­ri kištis, o jeigu taip, gal kažkokiomis kitomis formomis? Ar tikrai Baracko Obamos administracija turėtų kariniais veiksmais atakuoti Sirijos armiją? Juk tai gali grėsti net kariniu susirėmimu su Rusija.

Taigi žiniasklaida turi kuo detaliau informuoti, kas ten vyksta, kaip veikia ISIS ir jos tinklai Eu­ro­po­je, kodėl mes Sirijoje darome tai, ką darome. Visa tai lei­džia priimti teisingus sprendimus politikams, o vi­suo­menei – tuos sprendimus vertinti: kritikuoti ne­sėk­mes, paploti sėkmės atveju.

– Jei kalbame apie sėkmę, kaip manote, ko Europa turėtų pasimokyti iš JAV kovoje su terorizmu?

– Europa dabar mokosi iš savo pavyzdžių. Išpuoliai Briuselyje gali daug ko pamokyti ne tik Europą, bet ir Ameriką. Problema ta, kad Europa ir Amerika te­ro­rizmo klausimu per mažai kalbasi tarpusavyje. Yra per daug kliūčių, per mažai pastangų kartu imtis veiksmų. Tas pats ir tarp atskirų Europos valstybių.

Europos terorizmo istorija gerokai ilgesnė nei JAV – prisiminkime išpuolius Ispanijoje, Didžiojoje Bri­­tanijoje, Italijoje, Vokietijoje. Tačiau tik penkių Europos valstybių žvalgyba tarpusavyje dalijasi informacija. Išpuoliai Europoje atskleidė būtent dalijimosi informacija spragas.

– Šiame kontekste vėl prisiminkime Rusiją. Ar kovoje su pasauliniu terorizmu Rusija kada nors galėtų tapti sąjungininke, ar jos niekas nepriims į partnerių gretas?

– Galiu tai įsivaizduoti. Rusijos ir JAV vyriausybių bendradarbiavimo terorizmo klausimu praeityje jau būta. Buvo gerų ir blogų pavyzdžių. Bostono išpuolis atskleidė, kad Rusija mums nepasakė visko, ką galėjo pasakyti ir kas galbūt būtų padėję šiam išpuoliui užkirsti kelią.

Jei kalbame apie Siriją, amerikiečiai ir rusai tarpu­savyje nesusikalba net dėl to, kas yra teroristai. JAV nori susitelkti ties ISIS, o Rusija sako – ne ne, tai kur kas daugiau nei vien ISIS, tai kur kas platesnė grupė. Tai trukdo bendradarbiauti.

Šiuo metu aplinkybės Rusijai ir JAV bendradarbiau­ti bet kuriuo klausimu yra labai sudėtingos, bet gal­būt kova su ISIS – viena tų sričių, dėl kurių abi pu­sės gali susitarti.

– Konferencija, kurioje dalyvavote, pirmą kartą vyksta ne JAV. Kodėl jai pasirinkta Lietuva? Ar tai JAV žinutė mums, kad galėtume jaustis saugūs, ar žinutė Rusijai? Jei taip, kokia ji?

– Manau, viskas paprasčiau. Tiesiog ši organizacija – „Global SOF Organisation“ – nutarė išsiveržti iš JAV ribų ir parodyti, kad jos mastas yra tarptautinis.

Kita vertus, Lietuvos noras priimti šią konferenciją yra žinutė JAV, jog per pastaruosius 15 metų JAV specialiųjų operacijų pajėgos buvo taip susikoncentravusios į kovą su terorizmu, kad galbūt dėmesio ne­teko kai kurios kitos grėsmės. Ši konferencija yra priminimas, kad specialiosios pajėgos gali būti panaudotos ne tik kovoje su teroristais, bet ir įvairių formų kovoje su kitomis valstybėmis, jei to prireiktų.

Specialiųjų operacijų pajėgų gebėjimai – unikalūs ir gali labai pasitarnauti informacinio, hibridinio ka­ro atveju. Pradedama suprasti, kad tokios pajėgos ga­li praversti Baltijos šalyse.

– Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai skamba dvejonė, ar NATO tikrai mums padėtų karinės agresijos atveju. Juk net gyventojų apklausos įvairiose NATO priklausančiose valstybėse rodo, kad daug kas rinktųsi į konfliktą nesikišti, nepaisant 5-ojo straipsnio. Kokios amerikiečių – jūsų skaitytojų – nuotaikos?

– NATO įvaizdis vis dar geras, nors ir ne toks, koks buvo Šaltojo karo laikotarpiu. Daug kam dar visai neseniai gal atrodė, kad NATO buvo reikalinga tol, kol egzistavo Sovietų Sąjunga, o dabar, kai jos nebėra, NATO turi užsiimti kitais reikalais, pavyzdžiui, misija Afganistane.

Pastaruoju metu daug kas šį požiūrį pradeda keisti ir vėl prisimena Rusiją. Amerikiečiai suvokė, kad Ru­­sija vėl kelia grėsmę. Žinoma, ne tokią kaip Šaltojo karo laikotarpiu – toli gražu. Tačiau atsirado po­reikis iš naujo užtikrinti Baltijos šalis, kad JAV bus čia, jeigu prireiks. Beje, net tarp paprastų amerikiečių vis dažniau vietoj „užtikrinimo“ pasigirsta žodis „atgrasymas“.

Tai nereiškia, kad Rusija yra priešas, koks buvo Sovietų Sąjunga Šaltojo karo laikais. Dabar kiti laikai, kitos aplinkybės. Tačiau vis daugiau amerikiečių suvokia, kad Rusija nėra ir draugė. Taigi, sakyčiau, šiuo metu vyksta nuomonės pokytis.

– Kol vyko ši konferencija, Vilniuje prasidėjo kitas renginys – Laisvos Rusijos forumas. Į jį susirinko daug garsių Rusijos opozicijos atstovų, žurnalistų, visuomenės veikėjų. Visi jie svarsto, kaip Rusijoje sukurti demokratiją, ir dalis jų, regis, tiki, kad tai tikrai įmanoma. Kokia jūsų nuomonė? Ar įsivaizduojate Rusiją vakarietišką, demokratinę? Tokią, su kuria išties galima draugauti?

– Manau, kol Rusijai vadovaus V.Putinas, tai labai sunkiai įmanoma. Juk jis konsoliduoja vis daugiau ga­­lios ir ne kartą parodė norą atkurti buvusią imperi­ją su tokia pat struktūra. Jo aplinkoje – buvusios So­vie­tų Sąjungos „aparatčikai“, KGB žmonės. Ra­šan­tys apie saugumą žurnalistai amerikiečiai Rusiją su­vo­kia kaip KGB valstybę. Juk  V.Putinui oponuojantys žmonės susiduria su tiesiogine grėsme. Jie net nužudomi. Taigi artimiausiu metu vilčių nedaug.

Kita vertus, Rusijos gyventojai jau spėjo paragauti vakarietiškos ekonomikos skonio, pajuto, kuo ji ski­riasi nuo komunistinės ekonomikos. Pačioje Ru­si­joje randasi vis daugiau žmonių, tikinčių, kad vieną die­­ną Rusija ims keistis. Tačiau tai neįvyks per trumpą laiką. V.Putinas daro viską, kad ir toliau liktų valdžio­je.

JAV įstatymų leidėjai, ta pati Hillary Clinton, su­v­o­­kia, kad apie Rusiją reikia galvoti kaip apie V.Pu­ti­­no Rusiją. Jei H.Clinton būtų išrinkta ir net perrinkta antrai kadencijai, manau, Rusijai tuo laiku vis dar tebevadovautų V.Putinas.

Neaišku, kaip į Rusiją žiūrėtų D.Trumpas, jei tap­tų prezidentu. Ar jam pavyktų pakeisti santykius? Esu nusiteikęs skeptiškai. Manau, kad jei jis V.Pu­ti­nui pa­sakytų tai, ką aiškina JAV rinkėjams, – „susitar­ki­me“, V.Putinas jį suvalgytų gyvą. Na, bet pažiūrėsime.

Aišku viena: Amerikoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, niekas nenori konflikto. Tačiau apie susitarimus su Rusija, kol kas, manau, anksti kalbėti.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

Arūnas BRAZAUSKAS

„Man ėmė kurpti bylą praėjus dviem savaitėm nuo tada, kai Vladimirui Putinui viešai priminiau apie nikelio gavybos pasekmes Chopioro gamtos draustiniui“, – „Veidui“ sakė Rusijos gamtosaugininkas Konstantinas Rubachinas (40 m.), kuriam Lietuva 2015 m. suteikė politinį prieglobstį.

K.Rubachinas atsidūrė konflikto centre. Iš vienos pusės – Rusijos Voronežo srities gyventojai, iš kitos – tarptautinė Rusijoje registruota bendrovė, kurios interesai driekiasi į Europą, apraizgydami žemyno metalurgijos pramonę.

Nikelio gavybos reikalai Voronežo srityje dabar jau plačiai žinomi Rusijoje kaip ir „Veido“ pašnekovas, nesiliaujantis vadovauti judėjimui „Apginkime Chopiorą“. Ekologas, žurnalistas, fotografas ir poetas K.Rubachinas yra Rusijos žurnalistų sąjungos ekologinės premijos laureatas. Premija skirta už tinklaraščius, rašytus radijo stotims „Svoboda“ ir „Echo Moskvy“.

Uralo kalnakasybos ir metalurgijos kompanija (rusiško pavadinimo santrumpa – UGMK) 2012 m. gavo leidimą išgauti spalvotus metalus draustinyje. Vietiniai gyventojai sukilo. Konfliktas tęsiasi iki šiol, neišvengta smurto.

Šią gegužę Vilniuje bendraujant su emigrantu, Rusijoje vyko teismo procesas, kuriame K.Rubachino bendražygiai kaltinami turto prievartavimu. Jo teigimu, kaltinimai sufabrikuoti.

2013 m. du vietiniai aktyvistai buvo apkaltinti grasinę sugadinti kalnakasybos techniką ir prievartavę UGMK atstovus, kad šie duotų kyšį mainais už bendrovės saugumą bei protestų nutraukimą. Trečiasis, K.Rubachinas, vos per plauką išvengė Rusijos teisėsaugininkų pasalų ir spėjo emigruoti.

Prezidentui sakyta ne kartą

Dar iki šio incidento įvyko Rusijos prezidento ir K.Rubachino pokalbis jaunimo stovykloje prie Seligero ežero. 2013 m. rugpjūčio mėn. susitikimo įrašą galima rasti internete. Toje pat stovykloje 2012 m. nikelio gavybai nepritariančių gyventojų vardu į V.Putiną kreipėsi K.Rubachino bendražygė.

„Tikiuosi, kad jūs atstovaujate gyventojų interesams, o ne konkuruojančiai firmai“, – perklausė V.Putinas.

Kalbėdamas prezidentui, K.Rubachinas priminė, kad nikelio gavybos pasekmės gali apimti visą Rusijos juodžemio zoną: Vo­ronežo, Volgogrado, Tambovo sritis. Pla­nuojama, kad nikelio gavyba truktų iki 40 metų, o aplink šachtą susidarančios vadinamosios depresinės įgriuvos skersmuo gali siekti 100 km. Žemė ten gali būti naši tūkstančius metų, jeigu dėl gruntinio vandens slėgio pokyčių, jų užteršimo nebus padaryta žalos dirvai. K.Rubachinas V.Putinui aiškino, kad iš nikelio gavybos gautas pelnas išplauks į užsienį, ir keli tūkstančiai darbo vietų, kurios ten atsiras per kelis dešimtmečius, nepalyginamos su galimais nuostoliais gamtai.

„Tikiuosi, kad jūs atstovaujate gyventojų interesams, o ne konkuruojančiai firmai“, – perklausė V.Putinas. Paskui jis ėmė samprotauti, kad konflikte nėra nieko naujo: visada egzistavęs prieštaravimas tarp gelmių įsisavinimo ir gamtosaugos.

Ginant mišką ir žemę

Akylai nuotaikas šalyje stebintis prezidentas turėjo žinoti, kad numatomose nikelio gavybos vietose tvyro įtampa. Nuo licencijos išdavimo iki susitikimo prie Seligero įvyko per pusšimtį protesto mitingų ir kitokių gamtosauginių renginių. Mažesniuose miesteliuose į juos susirinkdavo iki 85 proc. gyventojų. Rusijos mokslų akademijos sociologų apklausų duomenimis, 2012 m. spalį 98 proc. gyventojų laikė projektą žalingu, trečdalis jų buvo pasirengę pažeisti įstatymus kovojant su UGMK ar bet kuo, kas imtų kasti šachtas tose vietose.

Nemanau, kad V.Putinas pats davė nurodymą susidoroti su manimi. Jis galėjo tiesiog kam nors pasakyti, kad daugiau tokių dalykų nebūtų – kodėl jis turįs prieš TV kameras kažkam aiškintis?

Konfrontacija balansavo ties teisėtumo riba. 2013 m. vasario 8 d. įvyko aktyvistų susidūrimas su bendrovės, kuri rengėsi daryti gręžinius, vadovais. 2013 m. gegužės 13 d. protestuotojai susigrūmė su geologų stovyklos apsaugininkais. Šie panaudojo jėgą, buvo sužeistų. Tą pačią naktį šimtai gyventojai apsupo stovyklą, ją apgynė tik policija ir iškviestos specialiosios OMON pajėgos. 2013 m. birželio 22 d. apie 3 tūkst. vietinių gyventojų po mitingo patraukė į geologų bazę, išvertė tvoras, padegė techniką. Apsieita be žmonių aukų.

Pokalbį su K.Rubachinu V.Putinas užbaigė pažadais: „Gerai, jūsų žodžiai neliks be dėmesio, mes išnagrinėsime šią problemą dar kartą.“

K.Rubachinas „Veidui“ spėliojo apie vėliau jį ištikusių nuotykių užkulisius: „Nemanau, kad V.Putinas pats davė nurodymą susidoroti su manimi. Jis galėjo tiesiog kam nors pasakyti, kad daugiau tokių dalykų nebūtų – kodėl jis turįs prieš TV kameras kažkam aiškintis?“

Pasak politinio emigranto, UGMK atstovai nesėdėjo rankų sudėję. Jie parėmė kelis aktyvistus, faktiškai juos papirko. Kartu buvo rezgama provokacija. Bendrovės atstovai parašė skundą Vyriausiajai ekonominio saugumo ir korupcijos užkardymo valdybai (rusiško pavadinimo santrumpa – GUEBiPK). Ši ėmėsi kurpti tai, kas vadinama nusikalstamos veiklos modeliu.

Pasalos bei gaudynės

2013 m. lapkričio 26 d. UGMK atstovai įkalbėjo K.Rubachino bendražygį Michailą Bezmenskį, ne itin principingą žmogų, paimti 15 mln. rublių neva gamtosaugininkų reikmėms. Perduodant pinigus Borisoglebsko mieste M.Bezmenskis buvo sulaikytas. Jį privertė susitikti su kitu aktyvistu – vietos kazokų atamanu Igoriu Žiteniovu, pasiūlyti jam pinigų, kuriuos perduodant buvo sulaikytas ir I.Žiteniovas (šis buvo smarkiai nukentėjęs per gegužės 13-osios grumtynes, po to mėnesį gydėsi ligoninėje).

Kitą dieną M.Bezmenskis išvyko į Maskvą susitikti su K.Rubachinu. Pasak K.Rubachino, jis nežinojęs, kad M.Bezmenskis į susitikimą su savimi tempia 16 kg sveriantį krepšį su 7 mln. eurų. M.Bezmenskis turėjęs įteikti krepšį K.Rubachinui, kurį planuota suimti perdavimo metu. Bendražygiai prasilenkė – K.Rubachinas iš pasimatymo vietos kavinėje pajudėjo anksčiau, nes iš draugų Bo­risoglebske gavo žinutę, kad M.Bezmenskis turėjo reikalų su policija. „Tarp mano išėjimo  ir jo pasirodymo praėjo maždaug viena minutė“, – „Veidui“ sakė politinis pabėgėlis.

Išėjęs K.Rubachinas greitai gavo žinutę ir iš Maskvoje esančio namo, kuriame turėjo butą: pažįstamas pranešė, kad jo būste policija rengia pasalą. K.Rubachinas kurį laiką mėtė pėdas – keitė nakvynės vietas, paskui išvyko iš miesto. Sukoręs ne vieną tūkstantį kilometrų Rusijos keliais, jis sėkmingai kirto sieną.

M.Bezmenskiui, kuris tebuvo jaukas, ir į pinkles pakliuvusiam I.Žiteniovui Rusijoje pateikti kaltinimai turto prievartavimu ir grasinimu sugadinti kalnakasybos techniką. Teismas vyksta, abu kaltinamieji Rusijoje kalinami jau pustrečių metų. K.Rubachinui kaltinimai kol kas nepateikti.

Šių bylų tyrėjas Olegas Silčenka kažkada tardė auditorių Sergejų Magnitskį, kuris 2009 m. neaiškiomis aplinkybėmis mirė tardymo izoliatoriaus ligoninėje. JAV valdžia patvirtino vadinamąjį Magnitskio sąrašą, apimantį maždaug 60 Rusijos pareigūnų, kurių veiksmai  byloje pripažinti neteisėtais, jiems draudžiama įvažiuoti į JAV. Tarp jų – O.Silčenka.

Detalė: GUEBiPK vadovai, sankcionavę veiksmus prieš minėtus Voronežo srities gamtosaugininkus, generolai Denisas Su­grobovas ir Borisas Kolesnikovas 2014 m. buvo suimti apkaltinus juos nusikalstamos grupuotės organizavimu. D.Sugrobovo teismas vyksta, B.Kolesnikovas žuvo – neva pats iššoko pro tardytojo kabineto langą. Iki tol D.Sugrobovas pasižymėjo garsiose baudžiamosiose bylose, kuriose įtariamaisiais, paskui kaltinamaisiais tapo Gynybos ministerijos, Rusijos prezidento administracijos pareigūnai.

2014 m. pradžioje jauni, greitai padarę karjerą D.Sugrobovas (g. 1976 m.) ir B.Kolesnikovas (g. 1977 m.) ėmė regzti nusikalstamos veiklos modelį Federalinės saugumo tarnybos (santrumpa rusų k. – FSB) darbuotojo Igorio Demino atžvilgiu – norėta jį apkaltinti kyšio ėmimu. I.Deminas pasiskundė vyresnybei. Buvo suimti B.Kolesnikovas ir keli GUEBiPK darbuotojai, kurie dalyvavo provokacijoje. Iš viršaus paspaustas GUEBiPK vadovas D.Sugrobovas atsistatydino. 2014 m. gegužės 1 d. jis buvo suimtas.

D.Sugrobovo ir įtariamų jo bendrininkų teis­mas vyksta. Šaltinių duomenimis, dviejų žinybų – GUEBiPK ir FSB konfliktas įvyko dalijantis Maskvos mokėjimo terminalų rinką.

Kalnakasybos užkulisiai

Kalbėdamas apie nikelio gavybą Voronežo srityje K.Rubachinas aiškina, kad atsižvelgiant į esamas nikelio kainas, jų tendencijas, taip pat į kasybos savikainą visas projektas būtų nuostolingas. UGMK motyvacija neskaidri, neaiški. Rusijos ekonomistas Michailas Deliaginas kažkada irgi atkreipė dėmesį į nikelio gavybos nuostolingumą tose vietose. Jo nuomone, nikelis tėra širma, o tikrasis tikslas – išgauti sidabrą ar platiną, slūgsančius tuose pačiuose kloduose.

K.Rubachinas „Veidui“ pasakojo apie UGMK veiklą. Lėšos, kurias UGMK gauna už parduotus Rusijoje išteklius – anglis, metalus, nusėda žaliavomis prekiaujančių firmų sąskaitose Europoje: Kipre, Šveicarijoje. Už sukauptas lėšas perkamos įmonės, kurios Europoje užsiima žaliavų perdirbimu. Kitaip tariant, Rusijos naudingosios iškasenos tampa priemone, įgalinančia užvaldyti atitinkamą pramonę Europoje. UGMK per antrines Šveicarijos įmones valdo spalvotųjų metalų perdirbimo įmones Austrijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje. Nenuostabu, kad Rusijos ir Europos kapitalistų interesai susipina.

K.Rubachinas aiškina, kokiu būdu UGMK steigėjas ir vienas savininkų uzbekų kilmės Iskanderas Machmudovas (52 m., 2015 m. valdė 3,7 mlrd. JAV dolerių turtą)  susijęs su Prancūzijos bendrove „Alstom“, gaminančia geležinkelio riedmenis, tarp jų – greitaeigius traukinius.

I.Machmudovas ir vienas UGMK direktorių Andrejus Bokarevas (50 m., įvairių šaltinių duomenimis, 2015 m. valdė turto, vertinamo nuo 0,7 iki 1,35 mlrd. dolerių) kartu su „Alstom“ valdo Rusijos bendrovę „Trans­mashholding“. Didžiausias „Alstom“ akcininkas yra prancūzas Martinas Bouy­guesas. Jis – I.Machmudovo ir A.Bokarevo draugas, medžioklės partneris (Prancūzijoje UGMK vadovai turi įsigiję labai brangaus nekilnojamojo turto, medžioklės plotų). M.Bouygueso laivų statyklose Rusijos užsakymu pastatyti skandalingieji „Mistral“ laivai (vienas dabar parduotas Egiptui), jo lėšomis Paryžiuje statomas stačiatikių centras.

Maskvos miestas yra pasirašęs su „Alstom“ 6 mlrd. eurų vertės kontraktą. I.Machmudovo ir A.Bokarevo komandos žmogus Maskvos vicemeras Maksimas Liksutovas (39 m.) kuruoja Rusijos sostinės transporto departamentą. Pasak K.Ru­bachino, M.Liksutovas yra veikęs Estijoje, kur užsiėmė UGMK tiekiamų anglių tranzitu. M.Liksutovas buvo „Trans­mash­holdingo“ bendrasavininkis, paskui perrašė savo dalį sutuoktinei. Tai nesutrukdė jam tarpininkauti tarp Maskvos miesto ir „Transmashholdingo“. Toks sandėris tarp „savų“ (įskaitant ir „Alstom“) kvepia korupcija.

Birželio 1 d. laikraštis „Süddeutsche Zeitung“, pradėjęs ir tęsiantis „Panamos dokumentų“ tyrimą, parašė, kad Estijoje registruotai firmai „Transgroup Invest“, kurios bendrasavininkis tuo metu buvo M.Liksu­tovas, nubyrėjo per 300 tūkst. dolerių iš tų 5,4 mlrd. rublių, kurių vagystę iš Rusijos biudžeto tyrė S.Magnitskis.

„Alstom“ garsėja korupcija. 2015 m. lapkritį teismas Konektikuto valstijoje nubaudė „Alstom“ didžiausia JAV istorijoje bauda už kyšininkavimą – 772 mln. dolerių. „Alstom“ (tarp jų ir JAV veikiantys padaliniai) davė pakišas valstybinėms įmonėms Indonezijoje, Egipte, Saudo Arabijoje, Bahamose ir Taivane.

Latvijos teismas šiuo metu nagrinėja bylą, kurioje verslo konsultantas Andrejus Li­vanovičius kaltinamas davęs 600 tūkst. eurų kyšį bendrovės „Latvenergo“ pareigūnams, – siekta, kad užsakymą rekonstruoti Pliavinių hidroelektrinę gautų „Alstom“.

„Putino kareiviai“

Turėdamas dešimtis milijonų kainuojančias „dačas“ Prancūzijoje, I.Machmudovas buvo prigriebtas Ispanijoje. Jis ir Olegas Deripaska (48 m., 2015 m. valdė 6,2 mlrd. dolerių vertės turtą) įtariami pinigų plovimu per bendrovę „Vera Matalurgica“. Ispanijos teisėsaugininkai 2009 m. pasirašė susitarimą su Rusija dėl bendro tyrimo, tačiau rusų pusė tyrimą sabotuoja. Pasak K.Rubachino, Rusijos gamtosaugininkai kas pusę metų teiraujasi Rusijos prokuratūros apie bylos eigą ir visuomet gauna standartinį atsakymą: I.Machmudovas yra įtariamasis Ispanijoje, o Rusijoje byla vyksta sava eiga – tyrimas tęsiasi. Ispanų pusė ketina susitarimą nutraukti.

I.Machmudovas kažkada išdidžiai pareiškė žiniasklaidai: „Visi mes Putino kareiviai.“ Nenuostabu, kad taip sako Rusijos žvalgybos karininkas, dirbęs vertėju Libijoje ir Irake. Jis dabar talkina Rusijos bendrovėms, kurioms taikomos tarptautinės sankcijos. Pasak K.Rubachino, I.Machmudovas ir A.Bokarevas nupirko V.Putino draugo Genadijaus Tym­čenkos valdomos bendrovės „Transoil“ dalį, įsigijo 49 proc. ginklų gamintojo „Kalašnikov“ akcijų. Keičiant savininkus bandoma išvengti sankcijų arba paremti nuostolius dėl sankcijų patiriančias įmones.

„Kaip manote, kiek žmonių dirba UGMK?“ – K.Rubachinas uždavė „Veidui“ savo mėgstamą klausimą. Atspėti sunku, nes pagal sąrašus bendrovėje dirba tik du žmonės. I.Machmudovo įsteigta imperija iškaišiota po antrines įmones.

„Mano ir bendražygių vienintelis tikslas – kad prie Chopioro upės niekas niekada nevykdytų jokios kasybos: nei UGMK, nei bet kas kitas“, – „Veidui“ sakė tose vietose augęs K.Rubachinas.

Jis viliasi, kad kada nors be baimės sugrįš į tėviškę. Kviečia apsilankyti, tik perspėja, kad vasarą ten gausybė uodų.

Scanpix

1902 m. Rusijos caras išleido auksinę 37,5 rublio monetą, dabar numizmatų laikomą viena vertingiausių pasaulyje: jos tiražas siekė vos 200 vienetų, tad aukcionuose ši moneta dabar gali kainuoti iki 100 tūkst. dolerių. Tuometė monetos vertė – 37 rubliai ir 50 kapeikų – gali pasirodyti keistoka, tačiau ji visai ne atsitiktinė, nes šis pinigas buvo skirtas ne apyvartai, o caro lošimams Prancūzijos kazino.

Rima JANUŽYTĖ

100 Prancūzijos frankų anuomet kainavo kaip tik tiek – 37,5 rublio, tad Nikolajus II pasilengvino sau išloštų arba praloštų pinigų konvertavimą.

Tuo metu turtingi rusai, jau bebaigią pamiršti kelis iš eilės Rusijos karus su Prancūzija, plūdo į Žydrąją pakrantę leisti savo turtų ir lėbauti. Nicoje ir gretimuose Prancūzijos Rivjeros miesteliuose jie leisdavo savaitgalius, statėsi vilas vasaros atostogoms ir net cerkves, kuriose uoliai lankė pamaldas ne tik per didžiąsias religines šventes – prabangą mėgstantys rusai Prancūzijoje švęsdavo ir krikštynas ar vestuves.

Prancūzams rusų turčiai buvo tikras lobis ir vėlesniais metais. Štai bėgdami nuo bolševikų valdžios daugelis jų spruko būtent į Prancūziją ir, teigiama, gerokai papildė šios šalies biudžetą.

Jį papildė net ir bolševikai, prisidėję prie vienos didžiausių prancūziškų-rusiškų aferų istorijoje ir iš pradžių papirkinėję prancūziškus leidinius, politikus bei kitus žinomus veikėjus, kad tie visuomenei formuotų teigiamą SSRS įvaizdį ir spaustų vyriausybę pripažinti Sovietų Sąjungą, o paskui juos dėl to šantažavę ir galiausiai pasiekę savo.

Rusų ir prancūzų draugystę visais laikais būtum galėjęs pavadinti meile tik iš išskaičiavimo. Štai pernai baigėsi didelį rezonansą tiek Rusijoje, tiek Prancūzijoje sukėlusi byla dėl teisių į Nicoje stovinčią Šv. Nikolajaus ortodoksų katedrą. Kasacinis teismas po ilgo, dar 2007-aisiais prasidėjusio teismų maratono galiausiai pripažino, kad šios katedros raktai – Rusijos federacijos nuosavybė, mat ją 1912-aisiais caras Nikolajus II pastatė toje vietoje, kur 1865 m. mirė jo dėdė.

Nieko asmeniško, tik pinigai, Prancūziją su Rusija vienija ir kitais, daug svarbesniais šių dienų klausimais. Kaip 1967 m. prancūzų diplomatas Jeanas de Grandville’is yra sakęs Henry Kissingeriui, „viskas Prancūzijos politikoje sukasi apie gerų santykių su Maskva palaikymą“.

Šis dėsnis nėra labai pasikeitęs, o prancūziškas-rusiškas aljansas, tiesą sakant, niekada ir nebuvo išardytas. Tai liudija ir pavieniai į viešumą išlendantys neformalių Rusijos ir Prancūzijos bendradarbiavimo atvejų įrodymai. Pavyzdžiui, toks yra tarsi atsitiktinis valandą trukęs Vladimiro Putino susibėgimas su Francois Hollande’u Maskvos oro uoste, apie kurį paskelbė „pro šalį ėję žurnalistai“, arba nelaimingai pasibaigęs ir tik dėl to į viešumą iškilęs „Total“ vadovo vizitas, tapęs akivaizdžiausiu įrodymu, kad Vakarų sankcijos Rusijai veikia tik popieriuose.

Bendri Rusijos ir Prancūzijos reikalai taip įsibėgėja, kad Rusijoje jau prabilta apie vizų režimo liberalizavimą į Prancūziją vykstantiems Rusijos piliečiams. Tokias kalbas kursto net Prancūzijos ambasadorius Rusijoje Jeanas Maurice’as Ripert’as, pareiškęs, kad trumpalaikių vizų panaikinimas rusams yra sena jo svajonė.

Prancūzai tik dėl akių rusams nepardavė ir „Mistral“ klasės laivų, kurie iškeliavo į Egiptą ir, kol kas neoficialiais duomenimis, iš ten, padarę šiokį tokį lankstą, anksčiau ar vėliau gali vis tiek atitekti rusams. O iki to laiko Rusija dar pasipelnys, mat prancūzų spaudžiamas Egiptas iš Rusijos perka 50 kaip tik „Mistral“ klasės laivams pritaikytų atakos sraigtasparnių Ka-52: Rusija Prancūziją buvo perspėjusi, kad „Mistral“ įsigijusi valstybė iš Rusijos turės įsigyti minėtų sraigtasparnių.

Tiesa, „Mistral“ projektas Rusijai jau davė nemažai naudos. Oficialiai Rusija „privertė“ Prancūziją sumokėti jai kompensaciją už neįvykdytą „Mistral“ sandorį – iš viso Maskva iš Paryžiaus gavo net 949 754 859 eurus, t.y. beveik tiek, kiek kainuoja abu „Mistral“ laivai (1,2 mlrd. Eur). Už gautus pinigus ji tikrai įpirktų šiuos laivus iš Egipto, kitaip sakant, gautų juos nemokamai, tik šiek tiek vėliau, negu tikėjosi.

Prancūzija irgi nė kiek nepralošė, nes kompensacijai skirtą sumą atsiėmė iš ES, o už laivus gavo pavedimą iš Egipto, tad galiausiai neprarado nei pinigų, nei draugystės su Rusija, o kalbant paprastai – drauge su rusais gražiai „išdūrė“ Europą. Ir ruošiasi tai padaryti dar kartą.

„Atsivėrimas“ Rusijai

Dabar Prancūzija ir Rusija žengia į dar tvirtesnę ir jau oficialiai net kitų Vakarų šalių laiminamą sąjungą. Kaip sakoma, nelaimė suartina. Šiuo atveju Rusiją ir Prancūziją santuokos sakramentui pastūmėjo 129 žmonių gyvybę nusinešusios atakos Paryžiuje ir Rusijos keleivinio lainerio susprogdinimas virš Egipto, dėl kurių atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“ (ISIS). Tad abi valstybės pareiškė norą drauge įveikti šią džihadistų grupuotę. Tokios detalės, kaip Rusijos vidaus reikalų ministerijos dovana Pran­cūzijos policijai – mažytis vokiečių aviganių veislės šunytis, turėsiantis pakeisti per antiteroristinę operaciją Paryžiaus priemiestyje nukautą ir jau garsenybe tapusį šunį Dieselį, – tik žiedeliai.

Po F.Hollande’o ir V.Putino pokalbio praėjusią savaitę ir susitikimo gyvai lapkričio 26-ąją Kremlius patvirtino, kad, nepaisant incidento, kai Turkijos pajėgos numušė Rusijos orlaivį, Rusija pasiryžusi bendradarbiauti su kita NATO nare – Prancūzija. Ir kad abiejų šalių kariuomenės bei saugumo tarnybos bendradarbiaus kovodamos su teroristų grupuotėmis Sirijoje. Kaip tiksliai tai bus daroma, apibrėš nauja Saugumo Tarybos rezoliucija, kurios prašo ir atskirus, bet savo turiniu labai artimus dokumentus rengia ir Rusija, ir Prancūzija.

Rusija Jungtinėms Tautoms pateiktame rezoliucijos projekte raginama kovoti su džihadistų judėjimu ISIS, o Prancūzija nurodo, kad dalis to teksto gali būti įtraukta į jos pačios siūlymą, pateiktą Saugumo Tarybai po atakų Paryžiuje. Jeigu 15 narių turinti Taryba pritars sujungtam rezoliucijos tekstui, išdėstančiam tarptautinį požiūrį į kovą su ISIS ekstremistais, tai ir bus šventiko palaiminimas: Rusija taps oficialia Vakarų martele.

Na, o piršlybos jau įsibėgėjusios. „Būtina užmegzti tiesioginį ryšį su Prancūzija ir dirbti su jais kaip su sąjungininkais“, – aiškina Rusijos ambasadorius prie JT Vitalijus Čiurkinas. „Vyksta, taip sakant, atsivėrimas rusams. Manome, kad jie yra nuoširdūs ir kad mums reikia suvienyti visas savo pajėgas“, – antrina Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent’as Fabiusas.

Rusijos prezidento V.Putino raginimas karinėms jūrų pajėgoms bendradarbiauti su Prancūzijos kariniu laivynu „kaip sąjungininkams“ – pirmasis atvejis nuo Antrojo pasaulinio karo, kai Paryžius ir Maskva susivienijo prieš bendrą priešą. Na, o Rusija tuo nepaprastai džiaugiasi: kas gali pralinksminti labiau nei faktas, kad Maskvai peršasi Paryžius – viena NATO sostinių, kai kita sostinė Ankara suka galvą, kuo baigsis Rusijos lėktuvo numušimas.

Vis dėlto tai neturėtų stebinti – Prancūzijai visuomet buvo nusispjaut į tai, ką apie ją mano kitos Vakarų šalys ir partnerės. Nuo 1871 m. Vokietijos susivienijimo Prancūzija ir Rusija nuolat prisimindavo aljanso formatą, siekdamos silpninti kaimyninės Vokietijos įtaką. Charles’is de Gaulle’is, vos paskelbęs apie Prancūzijos pasitraukimą iš NATO 1966 m., netrukus jau viešėjo Maskvoje ir buvo pirmasis Sovietų Sąjungos sostinę aplankęs Vakarų lyderis. 2003 m. Gerhardas Schröderis ir Jacques’as Chiracas sudarė neformalų aljansą su V.Putinu, kad pasipriešintų Šiaurės Amerikos intervencijai į Iraką. Šį kartą Maskvos ir Paryžiaus aljansas, kurio paradinė pusė yra kova su ISIS, pamėgins susilpninti net dviejų valstybių įtaką: per krizę daug kreditų užsidirbusios Vokietijos ir su globaliomis problemomis nesusitvarkančių JAV.

Beje, įdomi detalė. F.Hollande’o V.Putinui pateiktas siūlymas bendradarbiauti yra absoliučiai identiškas tam, kurį rugsėjo 28 d. pateikė V.Putinas prieš pat JT Asamblėją. Tuo, kad dabar F.Hollande’as bendradarbiavimą su Rusija pateikia kaip savo idėją, nušaunami iš karto du zuikiai – po vieną Paryžiui ir Maskvai. Pastarajai tai leidžia pasijusti „pakviestai“, o ne įsiprašiusiai. Kitaip sakant, Prancūzija, žaisdama diplomatinėmis kortomis, Maskvai leidžia oriai ateiti į geopolitikos sceną. Paryžius savo ruožtu gauna mandatą tapti Vakarų valstybe, suabejojusia JAV strategija Sirijoje ir ketinančia parodyti, kaip reikalai tvarkomi iš tikrųjų.

Dar vienas svarbus aspektas – NATO pamatų klibinimas. Penktasis straipsnis „Vie­nas už visus ir visi už vieną“ F.Hollande’o nustumiamas į antrą planą, nes pasakęs, kad Prancūzija dalyvauja kare, jis kovai su terorizmu prašo ne NATO pagalbos, o dairosi į Rusiją.

Be to, Prancūzija yra linkusi sudarinėti dvišales sutartis ir su kitomis valstybėmis, tad iš esmės skaldo NATO. Kaip ir bet kokią organizaciją, kuriai priklauso Prancūzija.

Antai bandymas sukurti karines Europos pajėgas ir pradėti karinę integraciją žlugo dėl Prancūzijos kaltės: būtent Paryžius 1954 m. pasipriešino šiai idėjai ir privertė kitus Europos lyderius ją pamiršti. O dabar Prancūzija mėgina priversti suabejoti ir penktuoju straipsniu, o mums, gyvenantiems „fronto linijoje“, tai labai prasta naujiena.

Aljansas – labai trapus

Kita vertus, naujai formuojamas prancūziškas-rusiškas aljansas vis dėlto yra labai nepatvarus.

Abi šalys labai skirtingai įsivaizduoja tiek Sirijos perspektyvas, tiek savo galutinius tikslus šiame regione, tiek dabartinės situacijos ištakas. Paryžiaus supratimu, Sirijos krizė yra pilietinio karo, Arabų pavasario padarinys. Iš esmės – tai režimo pasikeitimas, po kurio laukia perėjimas prie demokratijos. O teroristų tinklai gimė iš Sirijoje vyravusios tironijos. Paprasta.

Maskva viską mato gerokai kitaip. Sirijos krizę, jos supratimu, sukėlė Vakarų remiamos sunitų pajėgos, veikiančios per nevaldomais tapusius džihadistų judėjimus. Ant kortos pastatytas Rusijos karinių bazių saugumas, Irano įtakos stiprėjimas bei prorusiškos šiitų ir alavitų pozicijos išsaugojimas.

Dar labiau bendradarbiavimą apsunkins tai, kad Rusija ir Prancūzija turės mažai galimybių derinti veiksmus, mat Prancūzija yra pavaldi NATO ir negalės atskleisti Rusijai visos informacijos.

Žvelgiant dar plačiau, ilgalaikiai Rusijos ir Prancūzijos tikslai šiame regione yra ne tik ne tokie patys, bet netgi priešingi. Rusija tikisi Irano iškilimo ir šiitiškos ašies susiformavimo – ją turėtų sudaryti Sirija, Libanas, Jemenas bei Šiaurės rytų provincijos Saudo Arabijoje ir atsverti sunitų pajėgumus Saudo Arabijoje, Persų įlankos monarchijose, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, pagaliau – toje pačioje Turkijoje, su kuria praėjusią savaitę jau prasidėjo neoficialus Rusijos „karas“.

O Prancūzija viliasi savitarpio supratimo (ypač paremto dujų ir naftos tiekimu) su sunitais, ypač – Irano klausimu.

Kitoje plotmėje Prancūzijos ir Rusijos aljansas susvyruos, vos tik vėl paaštrės situacija Ukrainoje. Juk Maskvai reikia, kad Donbase tęstųsi įšaldytas konfliktas, silpninantis Ukrainos vyriausybę ir kliudantis tiek NATO, tiek ES plėtrai. O Paryžius visokeriopai remia Kijevo valdžią ir Rytų partnerystę.

Visiškai tikėtina, kad kol kas šis Paryžiaus-Maskvos aljansas duos gerų trumpalaikių rezultatų, jei rezultatais vadinsime ISIS sunaikinimą ar apnaikinimą bei situacijos Sirijoje apraminimą. Tačiau kiekvieną minutę ši dvišalė sąjunga gali iširti, o auksinės monetos, tik šį sykį skirtos ne kazino, o kariniams lošimams, vėl taps tik numizmatų pramoga ir nebegalės nupirkti jokių naujų bendrų pergalių Artimųjų Rytų fronte.

Scanpix

Italijos žurnalistas, šiemet traukiniu keliavęs po Rusijos platybes, nutarė atlikti nedidelę apklausą ir išsiaiškinti, ar šio traukinio keleiviai rusai smarkiai pyksta ant prezidento už negandas, patiriamas dėl sankcijų. Didelei italo nuostabai, bendrakeleiviai ne tik užstojo Vladimirą Putiną, bet ir pareiškė, kad jų tauta dar ne tiek iškentėjo, todėl jokios sankcijos jiems nebaisios.

Rima JANUŽYTĖ

Italų žurnalisto „apklausa“ nėra vieša ir Vakarų analitikams ji neprieinama. Apie ją „Veidui“ papasakojo Rusijoje keliavusio žurnalisto bičiulis lietuvis, iki šiol negalintis atsistebėti rusų tolerancija kančiai ir keista meile valdžios vertikalei. Tarkim, jei Lietuvos prezidentė prisivirtų tiek košės, kad mūsų šalis būtų nubausta tarptautinėmis sankcijomis, į gatves protestuoti tikriausiai išeitų net kantrieji lietuviai.

Kažko panašaus europiečiai tikėjosi ir Rusijoje. Prognozuota, kad sankcijos labai skaudžiai paveiks Rusijos ekonomiką, o sunki ekonominė padėtis privers rusus blaiviai pažvelgti ir į Vladimirą Putiną. O tada jo dienos valdžioje – suskaičiuotos, nes jei ne kritinė gyventojų masė, tai bent artimiausia V.Putino aplinka pasinaudos proga jį pašalinti iš valdžios ir tikėtis, kad už tai jiems bus atleista.

Juolab kad Rusijos prezidentas daugelyje kitų, net tolimiausių planetos kampelių yra tarp nekenčiamiausių planetos lyderių ir lenkia net kai kuriuos nuožmiausius diktatorius. Tai patvirtina instituto „Pew Research Center“ paskelbtas tyrimas. 45,4 tūkst. respondentų iš 40 šalių negalėjo sumeluoti: V.Putiną palankiai vertina vos 24 proc. pasaulio gyventojų.

V.Putinu žavimasi tik Vietname ir Kinijoje, kur jo gebėjimą teisingai tvarkyti pasaulio reikalus vertina atitinkamai 70 ir 54 proc. gyventojų.

Nepalankiausiai V.Putinas vertinamas Ispanijoje (92 proc.), Lenkijoje (87 proc.), Prancūzijoje (85 proc.) ir Ukrainoje (84 proc.). Be to, V. Putiną neigiamai vertina maždaug trys ketvirtadaliai Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos ir Artimųjų Rytų gyventojų.

Svarbiausia, kad pasaulio gyventojai V.Putino ypač nemėgsta būtent dėl to, kad per jį dabar kenčia paprasti rusai. Juos užjaučiantieji nesuvokia, kad patiems rusams ši kančia – lyg koks mazochistinis malonumas. Naujausių apklausų duomenimis, pačioje Rusijoje V.Putiną teigiamai vertina bene 88 proc. gyventojų, o apie jo pasitraukimą iš valdžios svaičioja tik nedidelė grupelė aršiausių oponentų.

Rusijos opozicijos radijo stotyje „Echo Moskvy“ žurnalistas Leonidas Radzichovskis yra sakęs, kad naftos kainai pasaulio biržose nukritus iki 70 JAV dolerių už barelį ir dar žemiau, vadinamoji putinomika parodė visišką savo neveiksmingumą, ir tuo netruks įsitikinti kiekvienas rusas. Tačiau šiandien nafta kainuoja tik 43–53 dolerius už barelį, o rusai vis tiek nepraregėjo.

Jiems tarsi nė motais, kad žiemą visiškai nuvertėjęs, o pavasarį šiek tiek atsigavęs Rusijos rublis vėl krinta, kad Rusijos regionai patiria didžiulių nuostolių, o maždaug 20 iš 83 regionų apskritai bankrutuoja. Rusų lyg ir nejaudina, kad silpna vidaus paklausa ir besitraukianti eksporto rinka sumažino dujų koncerno „Gazprom“ gamybos apimtis, o V.Putino planus rasti rusiškos energijos eksporto į Europą pakaitalą Kinijoje žlunga dėl pačios Kinijos ekonomikos ir entuziazmo investuoti į projektus su Rusija silpnėjimo.

Didžiausių pasaulio bankų, tokių kaip „JP Morgan Chase“ ir „Morgan Stanley“, analitikai teigia, kad Rusijos ekonomikos laukia gili recesija. Jau dabar Rusijoje infliacija didžiausia per pastaruosius 13 metų. Rusijos centriniam bankui tenka didinti bazinę palūkanų normą, o tai dar labiau stabdo ekonomikos augimą.

Investuotojai netiki, kad Rusijos ekonomika gali pasveikti, ir skuba atsikratyti šioje šalyje turimais aktyvais. Spėjama, kad iki metų pabaigos iš Rusijos pasitrauks dar 90 mlrd. dolerių užsienio kapitalo. Ekonomistų skaičiavimais, Rusijos BVP šiemet trauksis 3,5 proc.

Vaizdžiai sakant, Rusijos laukia tikras badas, bet rusams tai, regis, tik dar vienas jaudinantis iššūkis.

Malonumas kentėti

Interneto komentatoriai Rusijoje noriai vardija pavyzdžius, kai Rusija „didingai“ kentė badą. Rusijos Pavolgis išgyveno siaubingą badą 1922–1923 m., paskui 1932–1933 m., taip pat 1942–1944 m. per tuomečio Leningrado blokadą, kai miestą buvo apsupusi Vokietijos armija.

Rusams teko patirti ir pokario laikų badą 1946–1947 m., tačiau net to patys savo kailiu nepajutę jauni rusai įsitikinę, kad viską galima ir net būtina vertinti kaip pergalę, o ne pralaimėjimą. Ko gero, niekur kitur nėra toks gajus požiūris, kad tai, kas mūsų nesunaikina, padaro mus stipresnius. Pavyzdžiui, gyvenimas be ispaniškų pomidorų ar itališkų alyvuogių.

Vakaruose atrodo neįtikėtina, bet rusai demonstratyviai atsisako net tų užsienietiškų produktų, kurie dar likę jų parduotuvių lentynose, o grėsmingos išvaizdos kazokai surežisuotuose reportažuose dantimis lamdo Vakaruose pagaminto alaus skardines.

Sociologų vertinimu, sąmoningai vakarietiškų prekių šiandien neperka 25 proc. Rusijos gyventojų. Tačiau nėra duomenų, kad būtų išaugusi nepatenkintųjų V.Putinu dalis ar kad rastųsi žmonių, kaltę dėl ekonominių problemų verčiančių Kremliaus valdžiai.

„Prieš Antrąjį pasaulinį karą visiška izoliacija Sovietų Sąjungai atnešė patį didžiausią BVP augimą per visą žmonijos istoriją – 15–30 proc. per metus“, – giriasi ne vienas Rusijos naujienų komentatorius, matyt, nelabai jau žinantis, kad šis beprecedentis augimas – dar labiau precedento neturinčio milijonų konclageriuose uždarytų kalinių darbo rezultatas.

Tokį rusų požiūrį į savo vadą ekspertai aiškina įvairiai. Vieni įsitikinę, kad represijos prieš opoziciją ir įtvirtinta autoritarinė politinė sistema atgrasė šalies gyventojus nuo bet kokio domėjimosi politika. O apolitiška visuomenė nebejaučia Kremliaus pulso.

Kiti rusų polinkį į mazochizmą aiškina traumuotos asmenybės sindromu ar net sąmoningų valdžios pastangų rezultatu. Buvęs Rusijos strateginių tyrimų instituto bendradarbis Aleksandras Sytinas straipsnyje „Nesėkmės anatomija: apie Kremliaus užsienio politikos sprendimų mechanizmą“ teigia, kad minėtas institutas ne tik vykdo prezidento administracijos užsakymus, bet ir nuolat formuoja visuomenės nuostatą, kad Europos ir Rusijos civilizacijos skiriasi savo misija, o mąstyti kitaip, nei įprasta Vakaruose, yra visiška norma ir net ruso pareiga. Dėl to Krymo aneksija Rusijoje vertinama kaip laimėjimas, o sankcijos – tik nedidelė šios pergalės kaina.

„Nenuostabu, kad šio instituto ekspertai sveikino Krymo aneksiją ir stengėsi įteigti savo klientams iš prezidento administracijos poreikį remti Novorusijos idėją. Buvo siunčiama dešimtys pranešimų, atkreipiančių dėmesį į būtinybę Ukrainoje formuoti prorusišką pogrindį, o į Pietus, Mariupolio–Mikolajevo–Odesos kryptimi siųsti diversantų grupes ir sukurti Didžiąją Novorusiją, į kurios sudėtį įeitų ir Padniestrė, kuri, kaip ir Krymas, esą turėjo prisijungti prie Rusijos. Bet tuose pranešimuose nebuvo nė žodžio apie Ukrainos galimybę priešintis, jos kariuomenės ir savanorių mobilizaciją, galimas sankcijas ir jų pasekmes, galimą JAV ir NATO priklausančių Europos šalių reakciją“, – rašo A.Sytinas.

Savo tekstu jis siekė atskleisti savotiškas užsienio politikos formavimo tendencijas Rusijoje ir paaiškinti, kodėl V.Putino veiksmai nesukelia priešiškos elito ir visuomenės reakcijos.

Nuspėjamas nenuspėjamumas

Tiesą sakant, V.Putino pasitraukimo savotiškai bijo netgi kai kurie jo, švelniai tariant, nemėgstantys Vakarų lyderiai. V.Putino eros pabaigos jie ir tikisi, ir baiminasi. V.Putinas sunaikino nepriklausomas šalies institucijas, dėl to jam palikus valdžios postą Rusijoje neva įsivyrautų chaosas. Be to, jie tikina, kad tik V.Putinas yra pajėgus suvaldyti nacionalistus, kurie po jo valdymo šalyje įvestų fašistinį režimą. Pagaliau Arabų pavasario pavyzdžiai liudija, kad autoritarinį režimą retai pakeičia demokratinė santvarka.

„Žinodami liberalios opozicijos silpnumą ir V.Putino saugumo aparato stiprybę esame priversti baimintis, kad po jo pasitraukimo teks ilgėtis banditiškai nuspėjamo nenuspėjamumo“, – teigia svetainės „The New Republic“ apžvalgininkė Julia Ioffe.

„Jeigu JAV atsikratytų V. Putino, jos nebegalėtų kontroliuoti to, kas vyktų po to“, – perspėja ir žurnalo „Forbes“ analitikas Markas Adomanis.

V.Putiną nuo pasitraukimo iš valdžios savotiškai atkalbinėja net JAV valdžios elitas. „Mes nenorime jo pažeminti. Mes nesiekiame pakeisti režimo. Mes nesiekiame fundamentalių pokyčių Rusijoje. Mes norime, kad jis elgtųsi racionaliai“, – šių metų pavasarį pareiškė JAV viceprezidentas Joe Bidenas.

Paprastai tariant, J.Bidenas, kaip ir jo pirmtakai praeityje, bijo bet kokių pasikeitimų Rusijoje, manydamas, kad po V.Putino ten atsivertų tikra juodoji skylė. Vakarai, beje, taip pat manė ir po Michailo Gorbačiovo pasitraukimo,

Laukti, kol numirs, ar susitarti?

Pati geriausia išeitis iš putinomikos ir putinokratijos, analitikų vertinimu, būtų kompromisas arba susitarimas. Panašus susitarimo scenarijus buvo įgyvendintas dar ne taip seniai, tik ne į tą pusę, kai prezidentas Borisas Jelcinas drauge su oligarchais ir suinteresuotais asmenimis pasirinko V.Putiną kaip įpėdinį ir, pasinaudodami savo finansais bei įtaka žiniasklaidai, nulėmė rinkimų rezultatus dabartinio Rusijos prezidento naudai.

Neva ir šį kartą gali įvykti panašiai – tam reikia tik įpėdinio. Neatmetama, kad elitas gali pasiūlyti alternatyvų kandidatą, kuris būtų priimtinas ir Rusijos verslui, ir švelniosios linijos šalininkams, ir Vakarams. Pavyzdžiui, tokiu kandidatu, kai kurių analitikų vertinimu, galėtų tapti buvęs Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas.

Susitarimo scenarijų, tik kiek kitu kampu, išsamiai analizuoja ir liepos 27-osios „Laisvės“ radijo laida „Laukti, kol Putinas numirs, ar susitarti?“ Joje savo nuomonę apie įvykius Ukrainoje dėstė Europos universiteto Sankt Peterburge profesorius istorijos daktaras Aleksejus Mileris, kurio nuomone, laukti nebegalima: „Jei lauksime, kol numirs Putinas, iki to laiko numirs Ukraina.“

Tiesa, jo nuomone, rūmų perversmas artimiausiu metu Kremliuje neįmanomas, tad reikia siekti kompromiso su pačiu V.Putinu, nes be jo sutikimo Ukrainoje ir Europoje stabilumo nebus.

Priešingas scenarijus – atviras konfliktas tarp V.Putino ir jo aplinkos. Žurnalistas Rafas Šakirovas įsitikinęs, kad tai vienas labiausiai tikėtinų scenarijų, nes jis susijęs su daug žmonių, kurie turi skirtingų tikslų. Juolab kad V.Putino populiarumas valdžios elite susvyravo po konflikto su Ukraina ir opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymo.

Į Vakarus pasitraukęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas kalba apie tokį scenarijų, o straipsnyje „Vakarams liko tik vienas klausimas: ką daryti su Putinu“ rašo, kad reikia pastangų, kurios galėtų realiai sudrausminti V.Putiną, nes jo problema jau tapo globali. Pasak G.Kasparovo, geriausias scenarijus – didėjantis Rusijos elito suvokimas, kad V.Putino situacija beviltiška: „Kai tik elitas suvoks Putino doktrinos aklavietę, vaizdas ims keistis iš esmės. Prisiminkime fašistinę Vokietiją ir kariškių sąmokslą prieš Hitlerį 1944 m. liepą po sėkmingo sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje.“

Vis dėlto nuosaikesni V.Putino oponentai dar tiki, kad Rusija nėra galutinai prarasta ir čia tebeegzistuoja konstitucinio scenarijaus galimybė. Tam reikia vieno, nors ir sunkiai tikėtino, dalyko: kad V.Putinas pripažintų, jog nebegali eiti prezidento pareigų.

Rusijos konstitucijoje numatoma, kad tokiu atveju laikinuoju prezidentu tampa ministras pirmininkas, o po trijų mėnesių skelbiami prezidento rinkimai.

Kas juose laimėtų – V.Putino pasirinktas įpėdinis, opozicijos lyderis, o gal savo įtaka pasinaudojęs oligarchas?

Į šį klausimą atsako Rusijoje traukiniu keliavęs italų žurnalistas: „Atsistebėti rusų mentalitetu neįmanoma. Paklausti, už ką jie balsuotų, jei Putinas pasitrauktų iš valdžios, jie atsako paradoksaliai: už Putiną. Kito mums nereikia.“

Scanpix

Vakar Rusijoje buvo surengta daug dėmesio sulaukusi spaudos konferencija, kurioje buvo tikimasi išgirsti atsakymą, ar D. Medvedevas kandidatuos prezidento rinkimuose.

„Lietuvos žinios“ rašo: „Tai kas, po galais, eis į prezidento rinkimus: jūs ar V. Putinas?” Štai klausimas, kuris visiems rūpėjo labiausiai. Atsakymo taip ir nesulaukta.

Vakar Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas surengė pirmąją tokią didelę spaudos konferenciją – ją tiesiogiai transliavo keli Rusijos televizijos kanalai ir radijo stotys, konferenciją taip pat galėjo stebėti “Twitter” lankytojai. Tačiau žurnalistai, kurių į “Skolkovo” vadybos mokyklą susirinko beveik 900, jau iš anksto buvo nusivylę, mat spėjo, kad D. Medvedevas neatsakys į svarbiausią visus dominantį klausimą – dėl tandemo (t. y. jo ir premjero Vladimiro Putino) rinkimų planų.”

„Verslo žinios“ priduria, kad intriga dėl Rusijos prezidento rinkimų dar nesibaigė. Dienraštis praneša, kad „Dimitrijus Medvedevas sprendimą dėl kitos  kadencijos vėl pažadėjo paskelbti „greitu metu“. Jo kadencija baigiasi 2012-aisiais.

„Tai turėtų būti tinkamai pranešta, tačiau tai nereiškia, kad tikrai kandidatuosiu. Pranešimas bus paskelbtas greitu metu“.

„Mano ir p. Putino santykiai nėra tai, kas vadinama „tandemu“, – pareiškė prezidentas. Jis sakė pažįstąs premjerą jau 20 metų ir, žinoma, ne visada su juo sutaria, juolab kad tai būtų „nuobodu“. Kita vertus, p. Medvedevas pažymėjo, kad Rusijos modernizavimas turėtų būti spartesnis, nei tą sekasi daryti premjerui.“

„Lietuvos rytas” skelbia, kad spaudos konferencijoje „D. Medvedevas stengėsi parodyti, kad jie su premjeru V. Putinu tebėra sąjungininkai. Tačiau pastabą, kad jie su V. Putinu nors ir bendraminčiai, bet sutaria ne visais klausimais, kai kas palaikė signalu apie D. Medvedevo ambicijas siekti antrosios prezidento kadencijos.

Netrūko ir kitų visuomenę bei politikos apžvalgininkus suintrigavusių Rusijos vadovo pareiškimų. Pavyzdžiui, D. Medvedevas pareiškė, kad Rusija gali būti modernizuota greičiau, nei mano V. Putinas.“

Apie Rusijos modernizavimo būtinybę D. Medvedevas pabrėžė kone visose svarbiausiose savo kalbose. Politikas ne kartą demonstravo pasisakantis už modernesnį Rusijos vystymąsi, nei siūlo V. Putinas.

Pastarasis pabrėžia stabilumo poreikį ir ragina atsargiai vertinti įtaką iš užsienio.“

„Lietuvos žinios” rašo, kad „Apžvalgininkų nuomone, liberalesnis D. Medvedevas didžiąją savo prezidentavimo dalį praleido V. Putino šešėlyje. Daugelis mano, kad jis yra tik laikinas vadovas, o V. Putinas ketina grįžti į Kremlių. Konstitucija jam neleido trečią kartą iš eilės siekti aukščiausio šalies vadovo posto, bet ji nedraudžia to daryti po pertraukos. Kai kurie į viešumą prasprūstantys D. Medvedevo bei V. Putino pasakymai ir priešingi požiūriai perša mintį, kad galbūt tarp jų vyksta slapta kova.

Pasak kai kurių ekspertų, D. Medvedevas stengiasi perimti iniciatyvą iš V. Putino, o šis pastaruoju metu demonstruoja grynai rinkiminį aktyvumą. Dar didesnį galvosūkį užminė V. Putino frazė per vizitą Stokholme – švedų žurnalisto paklaustas dėl tandemo rinkimų planų jis mestelėjo: “Jums patiks! Būsite patenkinti.”

„Lietuvos rytas“ pažymi, kad D. Medvedevas dviprasmiškai pareiškė: „Niekas neateina į valdžią amžinai. Žmonėms, kurie turi tokių iliuzijų, paprastai blogai baigiasi.”

Akivaizdu, jog vakarykščiais į rinkimų kampaniją panašiais komentarais D. Medvedevas galėjo siekti parodyti, kad jis nėra tik premjero statytinis.”

REUTERS

Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas nelaiko savęs “labiausiai charizmatišku” žmogumi politinėje arenoje, o politinio korektiškumo klausimais mano, kad būtina atskirti ir remti svarbiausius dalykus.

“Be abejo, labai svarbu, ypač valstybės vadovui, elgtis taip, kad žodžiu ar darbu nebūtų įžeisti žmonės, pažeminti jų jausmai, bet visuomenėje, tiek daug įvairių, kartais ir vienas kitą atmetančių dalykų, įpročių, domėjimosi, saviraiškos formų, kad nuolat suderinti savo veiksmus su kiekvienu iš jų tiesiog neįmanoma”, – sakė V. Putinas interviu Amerikos žurnalui “OutdoorLife”, išspausdintame trečiadienį be sutrumpinimų žurnalo “Russkij pioner” tinklalapyje.

Pasak jo, negalima visko privesti prie absurdo, bet taip pat negaliama puikuotis, demonstratyviai laikytis vadinamųjų gero tono taisyklių.

“Čia būtina atskirti ir remti svarbiausius, pagrindinius dalykus”, – pabrėžė premjeras.

Drauge V. Putinas pažymėjo, kad politinis korektiškumas ir tolerancija “yra labai svarbios dabartinės civilizacijos vertybės”.

“Aš ne kartą atkreipiau dėmesį į tai, kaip kai kuriose šalyse, tarp jų ir JAV, žmonės, vadinantys save krikščionimis, varžosi, nenori ar bijo viešai parodyti savo ištikimybę krikščioniškosioms tradicijoms ir apeigoms, – pažymėjo premjeras. – O juk tai nėra nieko įžeidžiama kitų konfesijų atžvilgiu. Žinoma, jeigu ir jos laikomos lygios pagal savo tikėjimo reikšmę, juo labiau, kad visų pasaulio religijų pagrindą iš esmės sudaro tos pačios dorinės vertybės”.

“Pranašumo jausmas čia neleistinas, net žalingas, ir mes visi tai labai gerai suprantame. Griežtą politinio korektiškumo principų laikymąsi religijos klausimais aš priskiriu prie pačių svarbiausių žmogaus elgesio pagrindų”, – pabrėžė V. Putinas.

Atsakydamas į klausimą, ar rusai neturi prietarų, kaip amerikiečiai, kurių jausmus gali įžeisti prezidento su medžiokliniu šautuvu ar apnuogintu liemeniu nuotraukos, jis sakė: “Jūs sakote, kad negali įsivaizduoti situacijos, kad Amerikos prezidentas fotografuotųsi per medžioklę ar būdamas nuogu liemeniu. O aš galiu, nes gerai atsimenu Theodore’o Roosevelto (Teodoro Ruzvelto) nuotraukas, kuriose jis nufotografuotas ne šiaip su šautuvu ar meškere, o su savo paties nušautu liūtu. O ir JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) maudėsi ne seniau kaip praėjusią vasarą fotografuojant ir filmuojant keliasdešimčiai kamerų Meksikos įlankoje, švelniai tariant, “ne su kaklaraiščiu”. Jūs čia matote elgesio politinio nekorektiškumo požymių? Aš – nematau, ir mano tautybė čia nieko dėta”.

Savo populiarumą Jungtinėse Valstijose V. Putinas aiškina rusų ir amerikiečių mentaliteto artumu.

“Mes gana artimi mentaliteto požiūriu ir jau tikrai ne snobai. Mano, kaip sakote, “populiarumas” tarp Amerikos aktyvios gyvensenos vertintojų tik patvirtina mūsų požiūrių ir pojūčių artumą”, – sakė premjeras.

“Nesu pasirengęs matuotis “labiausiai charizmatiško žmogaus politinėje arenoje” laurus ir, prisipažinsiu, nematau ypatingų išsiskiriančio elgesio požymių savo veikloje, susijusioje su gamtosauga ar siekiu laikytis aktyvios gyvensenos. Mano nuomone, ir viena, ir kita – norma bet kuriam žmogui”, – pabrėžė jis.

Rusijos ministrui pirmininkui Vladimirui Putinui patiko monumentas “Kovoje su fašizmu mes buvome drauge”, kuris buvo atidengtas antradienį ant Nusilenkimo kalno Maskvoje.

Po atidengimo ceremonijos muziejaus pastate jis susitiko su demokratinio judėjimo “Vieninga Gruzija” lydere Nino Burdžanadze.

Per pokalbį V.Putinas pareiškė viltį, kad paminklas viešniai iš Gruzijos patiko. Jis pridūrė, kad pasirenkant vieną variantų, kurių buvo daug, dalyvavo ir pati N.Burdžanadzė.

Jis pabrėžė, jog labai tikisi, kad paminklo atidengimas, “bus geras simbolinis žingsnis ieškant savitarpiškai priimtinų sprendimų, kaip normalizuoti mūsų tarpvalstybinius santykius”.

N.Burdžanadzė padėkojo V.Putinui “už žodžius, kurie rodo dvišalių, normalių, lygiateisių Rusijos ir Gruzijos santykių svarbą”. Tai labai svarbu, pridūrė ji.

“Žinoma, yra noras, kad šis paminklas taptų santykių atkūrimo pradžia atsižvelgiant į mūsų tautų interesus, santykius, kurie būtų Gruzijos ir Rusijos tautų labui, nes, žinoma, nenormalūs santykiai neprisideda nei prie geros kaimynystės, jei padeda sureguliuoti tas problemas, kurių dar yra šiuose santykiuose”, – pabrėžė N.Burdžanadzė.

Rusijos ministras pirmininkas tikisi, kad Didžiojo tėvynės karo didvyrių užmaršties politika ir Rusijai priešiškos nuotaikos, kurių yra kai kuriose buvusiose sovietinėse respublikoje, baigsis.

“Esu įsitikinęs, kad spaudžiant sveikam protui ir savo šalių visuomenei ši tendencija artės prie nulio”, – pareiškė V.Putinas antradienį susitikime su vienu Gruzijos opozicijos lyderių Zurabu Nogaideliu, kuris dalyvavo atidengiant monumentą “Kovoje su fašizmu mes buvome drauge” ant Nusilenkimo kalno Maskvoje.

Savo ruožtu Z.Nogaidelis pažymėjo, kad paminklo sugriovimas – tai “vandališkas aktas”. Pasak jo, atkurtas monumentas Maskvoje yra ir bendros pergalės Didžiajame Tėvynės kare, ir ,deja, “Šlovės monumento” Kutaisyje sugriovimo paminklas.

“Tikiu, kad ši diena bus Rusijos ir Gruzijos santykių ateities laidas. Ne dvejų metų senumo įvykiai (2008 metų konfliktas), ne vienerių metų senumo įvykiai – paminklo nugriovimas, o priešingai, kaip tik ši diena”, – sakė Gruzijos politikas.

Paminklo autoriai – Rusijos nusipelnęs menininkas Salvatas Ščerbakovas, Rusijos liaudies menininkas Andrejus Kovalčiukas ir architektas Vasilijus Perfiljevas.

Skulptūrų kompozicija vaizduoją Pergalės šlovinimą – vėliavos iškėlimą virš Reichstago. Prie vėliavos stovi kareiviai Michailas Jegorovas ir Melitonas Kantarija.

Kiek žemiau, šoniniuose bareljefuose pavaizduoti sovietiniai kariai, metantys nacistines vėliavas prie Kremliaus sienos, taip pat džiūgaujantys kareiviai. Antrajame plane – siena, primenanti sugriauto Kutaisyje “Šlovės memorialo” siluetus ir 15 granito kubų. Ant šių kubų – svarbiausių paminklų, skirtų Didžiajam Tėvynės karui, pastatytų buvusiose sovietinėse respublikose, atvaizdai.

Memorialinio komplekso plotas – maždaug tūkstantis kvadratinių metrų. Paminklo drauge su postamentu aukštis 14,5 metrų.

“Šlovės memorialą”, pastatytą Kutaisyje žuvusiems Didžiajame Tėvynes kare kariams 1981 metais, sudarė 25 metrų aukščio stela ant dviejų atramų, ant kurios buvo iškaltos bronzinės figūros ir mūšių scenos.

2009 metų gruodžio 19 dieną memorialas buvo susprogdintas Gruzijos valdžios sprendimu “rekonstrukcijos” dingsimi. Dėl saugumo technikos pažeidimų žuvo vietos gyventoja ir jos aštuonerių metu dukra, dar keli žmonės buvo sužeisti.

Rusijos URM pasmerkė Gruzijos valdžios veiksmus, pavadindama juos “šventvagyste ir valstybinio vandalizmo aktu”.

Tada Rusijos premjeras Vladimiras Putinas įvertino paminklo nugriovimą kaip “dar vieną mėginimą ištrinti iš buvusios SSRS tautų istorinės atminties bendros praeities, taip pat didvyriškos praeities” atminimą, ir pasiūlė atkurti paminklą Maskvoje.

Memorialas buvo pastatytas už savanoriškas aukas, taip pat ir išeivių iš Gruzijos aukas. Paaukoti galėjo visi norintieji, pervedę lėšų į sąskaitą, kurią specialiai atidarė Istorinio paveldo fondas. Iki birželio pabaigos paminklui statyti buvo surinkti daugiau kaip 5 mln. rublių, kuriuos paaukojo daugiau kaip 5 tūkst. žmonių ir daugiau kaip 150 organizacijų.

Populiariausiais Rusijos politikas, ministras pirmininkas Vladimiras Putinas ketvirtadienį pirmą kartą komentuodamas šalį suaudrinusias riaušes su ksenofobiniais šūkiais paragino užkirsti kelią smurtui, o kritikams iš liberalų stovyklos atskirai priminė, kad rizikinga destabilizuoti šalį.

Per metinę tiesioginę televizijos laidą V.Putinas atsakė į žmonių, susijaudinusių dėl persekiojimo rasiniu pagrindu ir milicijos neveiklumo, klausimus, taip pat į pretenzijas dėl “vyriausybės vykdomos politikos, kad kaukaziečiams viskas leidžiama, provokuojančios “rusų agresiją”.

“Reikia užkirsti kelią ekstremizmo apraiškoms iš visų pusių, kad ir iš kur jos kiltų. Ir negalima bendrais dažais tepti nei kaukaziečių, nei kitų tautybių žmonių. Nors tokios tautybės kaip kaukazietis nėra”, – sakė premjeras, kuris, daugumos nuomone, sugrįš į Kremlių kaip prezidentas 2012 metais.

“Reikia griežtai užkirsti kelią bet kurioms kraštutinėms apraiškoms. Mūsų visuomenė, taip pat ir liberalioji visuomenė, turi suvokti, ir, man atrodo, tai visi pajuto: tvarka turi būti. Ir ją reikia palaikyti”, – sakė V.Putinas.

Jis apgynė miliciją, kuriai smarkiai priekaištaujama dėl nesugebėjimo įveikti smurtą.

“Kovojant su neigiamomis apraiškomis teisėtvarkos institucijose, ir čia negalima tepti visų viena juoda spalva. Reikia suvokti, kad šios valdžios institucijos atlieka itin svarbią funkciją valstybėje ir negalima jų įžeidinėti”, – pareiškė premjeras.

“O tai teks mūsų liberaliajai inteligentijai barzdelę nusiskusti, patiems užsidėti šalmą ir – pirmyn į aikštę kovoti su radikalais”, – pridūrė jis.

Pašaipus V.Putino tonas atitiko pagrindinio Kremliaus ideologo Vladislavo Surkovo intonacijas – jis šiandien išspausdintame interviu laikraščiui “Izvestija” teigia, kad atsakomybė už pogromus su ksenofobiškais šūkiais tenka liberalams, įvedantiems “į madą” nesankcionuotus susirinkimus.

“Mes – vienos šalies vaikai, ir kad jaustumėmės patogiai vienoje teritorijoje, turime elgtis atitinkamai”, – sakė V.Putinas, komentuodamas etninių susirėmimų Maskvoje ir kituose miestuose padarinius.

Nuo gruodžio pradžios Maskvos gatvės tapo nacionalistų ir išeivių iš Kaukazo santykių aiškinimosi arena, o dingstį tam davė “Spartak” aistruolio Jegoro Sviridovo nužudymas.

Gruodžio 6 dieną Kronštato bulvare Maskvos šiaurėje vyko grupės išeivių iš Šiaurės Kaukazo ir futbolo klubo “Spartak” aistruolių muštynės. Iš viso muštynėse dalyvavo daugiau nei 10 žmonių.

Tyrimo duomenimis, per muštynes gimęs Kabardos Balkarijoje Aslanas Čerkesovas iššovė kelis kartus iš savigynos pistoleto į maskvietį J.Sviridovą. J.Sviridovas buvo sunkiai sužeistas, taip pat ir į galvą, ir čia pat mirė.

Praėjusį šeštadienį tūkstančiai jaunuolių, stichiškai susirinkusių Maniežo aikštėje, skandavo “Rusija rusams” ir mušė išeivius iš Kaukazo ir Centrinės Azijos sostinės gatvėse ir metropolitene, tuo tarpu milicija mėgino nuraminti siautėjimus daugiausia tik žodžiu.

Trečiadienio vakarą radikaliai nusiteikusio jaunimo susirėmimai etniniu pagrindu buvo tęsiami, bet milicija buvo geriau pasirengusi ir veikė griežčiau nei Maniežo aikštėje, sulaikiusi daugiau kaip tūkstantį žmonių, susirinkusių išsiaiškinti santykių prie Kijevo stoties ir kituose sostinės rajonuose.