BFL nuotr.

Ilgiausio nepertraukiamo vadovavimo teatrui stažo rekordas šiuo metu priklauso Kauno valstybinio lėlių teatro vadovui, šįmet 70-metį atšventusiam Sigitui Klibavičiui. Jis vadovauja šiam teatrui nuo 1986 m. Pernai balandžio mėnesį S.Klibavičius, Kultūros ministerijos skelbtame konkurse įveikęs kitą kandidatą, buvo patvirtintas naujai kadencijai. „Veidas“ neatsispyrė pagundai pakalbinti teatro vadybos veteraną.

– Kone ketvirtį amžiaus vadovavote teatrui neskaičiuodamas kadencijų, vėliau įveikėte jau du konkursus. Kaip jums atrodo, ar teatrų vadovų kadencijos – reikalingos? O gal konkursai tik sukelia kolektyve bereikalingo sąmyšio?

– Yra ir viena, ir kita pusė. Baigiantis vadovo kadencijai teatre padaugėja įtampos, kolektyvas atsiduria tarsi nežinioje, žmonės nerimauja, kas jų laukia. Tam vadovui, kuris sugeba palaikyti sveiką kolektyvo mikroklimatą, ruošimasis konkursui ir naujos programos rašymas tebus proga įdėmiau apsižvalgyti aplinkui. Nors rašydamas mąstai, kad visa tai tėra formalumas, iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog periodiškas minčių surikiavimas, veiklos gairių išgryninimas vėliau pačiam praverčia darbe. Sunkiau tiems vadovams, kurių kolektyvuose atsiranda povandeninių srovių. Mat užtenka mažos nepalankių žmonių grupelės, kad ji, pasinaudodama situacija, sukeltų tokį skersvėjį, prieš kurį nesugebės atsilaikyti ir pats geriausias vadovas.  O teatruose, kur dirba jautrūs, talentingi, bet kartu ir nemažų ambicijų turintys žmonės, kolektyvo išsisluoksniavimai neišvengiami. Neretai susiformuoja dominuoti siekiančios grupuotės, viena kitai įrodinėjančios savo tiesas. Vadovas turi gebėti suvaldyti tokius vėjus, kol jie neįgavo nesveiko pagreičio.

– Kaip jums pavyko net tris dešimtmečius didesnių audrų teatre išvengti?

– Turiu pakankamai lankstumo ir pagarbos skirtingoms nuomonėms, ieškodavau kompromisų. Antra vertus, man buvo lengviau, nes mūsų teatras nedidelis ir jo trupė mažytė: dvylika etatinių aktorių ir keturi pagal autorines sutartis samdomi žmonės. Kadrų kaitos praktiškai nėra. Be to, lėlininkų bendruomenėje neatsiranda tiek „žvaigždžių“, įtikėjusių savo spindesiu, kaip operos ar dramos pasaulyje. O būtent „karūnuotieji“ dažniausiai ir kelia skersvėjus. Todėl, palyginti su įtampa, kylančia dideliuose nacionaliniuose teatruose, mūsų konfliktai tėra audros stiklinėje.

– Ar pats į postą atėjote iš teatrinės bendruomenės?

– Ne. Ir manau, kad man tai padėjo, nes kolektyvo interesai neretai kertasi su asmeniniais kūrybinių darbuotojų interesais. Tuomet iš „savo“ gali lengvai virsti priešu. Aš ir paskirtas buvau todėl, kad tuo metu kolektyvą skaldė vidinės intrigos ir sąmoningai buvo ieškomas žmogus iš šalies.

Vis dėlto teatras man nebuvo visiškai svetimas. Nuo vaikystės buvau statistas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, baigęs mokyklą netgi įstojau į tuometės Valstybinės konservatorijos aktorių kursą. Tačiau sėkmingai įveikęs stojamuosius egzaminus pajutau, kad manyje tarsi kažkas nutrūko… Matyt, tenorėjau išbandyti save, o ne tapti aktoriumi. Laiku susivokiau ir dar tais pačiais metais perstojau žurnalistikon. Baigęs dirbau Lietuvos televizijos Kauno redakcijoje, vėliau „Žinijos“ draugijoje, o iš ten vėl sugrįžau į teatrą.

– Kaip apibūdintumėte dabartinę valstybinių teatrų finansinę padėtį?

– Manau, kad valstybiniai teatrai su savo trupėmis ir pastatais yra didelis valstybės turtas. Bet nežinau, ar ilgai valstybė tą turtą pajėgs ir norės išlaikyti. Valstybinis finansavimas teatrams šiuo metu siekia 70 proc. jų biudžeto – tai nemažai, palyginti su užsienio teatrais, bet ten ir galimybės susirankioti pinigų iš kitų šaltinių gerokai didesnės, ir mecenavimo tradicijos kitokios. Yra unikalių atvejų, kai vieniši turtuoliai testamentu teatrui užrašydavo savo palikimą. O mūsų rėmėjai vis dar aktyviai domisi, kiek ir kokios naudos patys turės iš teatro, kiek kartų jų firminį ženklą sugebėsime prakišti į televizijos ekraną. Tokie „mainai“ tampai ypač neskanūs, kai kalbama apie lėlių teatro žanrą, ištikimai tarnaujantį vaikams. Negalime kelti bilietų kainų, nes taip iš publikos iškart eliminuotume nepasiturinčias šeimas. Todėl sunkiai įsivaizduoju, kad lėlių teatrai iš biudžetinių organizacijų galėtų virsti viešosiomis įstaigomis.

– Ar nemanote, kad reklamos, siekdamos į save atkreipti dėmesį, neretai prasilenkia su spektaklių turiniu?

– Sutinku, kad teatrams lenktyniaujant dėl pajamų ir verčiantis per galvą reklama tampa neadekvati parduodamam produktui. Antra vertus, reklaminis malūno ratas būna užsukamas likus nemažai laiko iki spektaklio užbaigimo ir tikrosios jo vertės suvokimo. Prisapnuoji, kad gimsta šedevras, o galiausiai pamatai, kad yra priešingai. Tai – kaip loterija.

– Šioje kadencijoje jums teks užsiimti ir statybomis, nes jau palaiminta teatro rekonstrukcija.

– Apkvaitom iš laimės sužinoję, kad tam skirta milžiniška lėlininkams atrodanti suma – net pusantro milijono eurų. Bet kai pradėjome dėlioti konkrečius darbus ir jų kainas, paaiškėjo, kad geriausiu atveju įstengsime atnaujinti mažiau nei du trečdalius savo patalpų. Aišku, pirmiausia rekonstruosime žiūrovines erdves, kad mažieji žiūrovai po poros metų jau džiaugtųsi permainomis. Bet kokiu atveju tai pirma reikšminga finansinė injekcija, per 60 metų pasiekianti Kauno valstybinį lėlių teatrą.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

“Turtingi vargšai” – toks apibūdinimas labiausiai tinka kalbant apie skirtingų valstybių vadovus ir aukščiausius politikus. Tiesa, vieni jų turtingi savo galia ir įtaka, o vargšai finansiniu požiūriu, kiti skelbiasi esantys skurdžiai, o iš tiesų yra pasakiškai turtingi, nors galia jų nėra didelė.

Naujausiame amerikiečių žurnalo „Forbes“ paskelbtame turtingiausių pasaulio žmonių sąraše – gausybė įvairių profesijų atstovų: vieni turtą sukaupė investuodami, kiti – kurdami genialias programas, treti – steigdami telekomunikacijų verslą, ketvirti pralobo iš naftos ar dujų, penkti storus finansinius lašinius užsiaugino iš nekilnojamojo turto. Tačiau pažvelgus, kiek turtingiausių pasaulio žmonių sąraše esama politikų, paaiškėja, kad vos du: 13 vietoje įsitaisė dabar jau buvęs Niujorko meras Michaelas Bloombergas, o Čilės prezidentą Sebastianą Pinerą galima rasti… jau tik 589 vietoje, nors to paties leidinio įtakingiausių žmonių sąraše jis yra 49 pozicijoje.

Didžiuliai skirtumai

Prieš praėjusius JAV prezidento rinkimus respublikonų kandidatas Mittas Romney pareiškė, kad 47 proc. JAV piliečių yra „gavėjai, o ne davėjai“ (angl. ~takers, not makers~). „Mano darbas nėra rūpintis tais, kurių neįmanoma įtikinti, kad jie patys turi imtis atsakomybės ir rūpintis savimi“, – sakė M.Romney.
Šis požiūris puikiai atspindi pasaulio politikos lyderių supratimą, kad gerovę užsitikrinti gali tik pats. Tiesa, principai, kaip tai pasiekti, skiriasi kardinaliai.
Nors amerikiečiai ir piktinasi esą dideliais savo politikų turtais, šie nė iš tolo neprilygsta Rusijos, Tailando, Brunėjaus, Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų ar Kinijos politikų sukauptam kapitalui. Kaip skaičiuoja „The Economist“, bendras 50-ies turtingiausių JAV Kongreso narių turtas yra lygus viso labo 1,6 mlrd. JAV dolerių, o 50-ies turtingiausių Kinijos Nacionalinio Liaudies Kongreso narių – net 94,7 mlrd. dolerių. Turtingiausias JAV Kongreso narys, respublikonas iš Kalifornijos Darrelas Issa, turi 355 mln. dolerių vertės turto, o Kinijos – gėrimų kompanijos magnatas, taip pat ir politikas Zong Qinghou – 19 mlrd. dolerių.
Pažvelgus į turtingiausių pasaulio politikos lyderių lentelę nesunku suvokti, kad koreliacija tarp atlygio už einamas pareigas ir turimo turto – itin menka. Iš tiesų turtingiausiųjų viršūnėje dominuoja karališkųjų dinastijų atstovai iš gamtos išteklių turtingų valstybių. Pavyzdžiui, Saudo Arabijos, kurioje sutelkta net 20 proc. visų žinomų pasaulio naftos išteklių, karalius valdo maždaug 18 mlrd. dolerių vertės turtą, o taip pat naftos turtingo Brunėjaus sultonas – 20 mlrd. dolerių. Tačiau pirmasis, šalį valdantis nuo 2005-ųjų, didelį dėmesį skiria miestų ir finansinių centrų plėtrai, taip pat universitetų steigimui, o štai Brunėjaus valdovas, šalį valdantis nuo 1967-ųjų, yra sukaupęs daugiau nei 7 tūkst. automobilių kolekciją ir gyvena vienoje didžiausių pasaulio rezidencijų “Istana Nurul Iman”.
Įvertinus valstybių vadovų ir politikų sąrašus tiek pagal turtus, tiek pagal atlyginimus, tiek pagal įtakingumą, išryškėja keletas tendencijų: demokratinių valstybių prezidentai daugiau mažiau tenkinasi tuo, ką jiems atseikėja valstybė (nors rinkėjams tuo ir labai sunku patikėti), o totalitarinių, autoritarinių ar kitokių nedemokratinių šalių vadovai į savo sąskaitas užsienio bankuose pumpuoja pinigus iš visų įmanomų šaltinių.
Kad taip buvo daroma, sužinome po pastaraisiais metais vykusių revoliucijų ar pilietinių karų: juk Libijos diktatorius Muammaras Gaddafi ir visa jo šeima buvo pasakiškai turtingi (per 42 savo valdymo metus šis tironas susigrobė maždaug 75–80 mlrd. dolerių verto turto). Dabar aiškėja, kad ir Sirijos diktatorius Basharas al Assadas maudosi neregėtuose turtuose (jo šeimos turtai vertinami net 122 mlrd. dolerių).
Portalas ~businessinsider.com~ parengė sąrašą turtingiausių pasaulio diktatorių, kurie turtus susikrovė terorizuodami savo pačių valdomus gyventojus, plėšdami ir pardavinėdami vertingiausius savo šalies išteklius. Šiame sąraše, be jau minėtų M.Gaddafi ir B.al Assado, įsitaisę ir buvęs Egipto diktatorius Hosni Mubarakas (jis su sūnumis susigrobė turto, verto maždaug 70 mlrd. dolerių), buvęs Jemeno prezidentas Ali Abdullah Salehas (per 30 metų sukaupęs 32 mlrd. dolerių vertės turto), buvęs Tuniso prezidentas Zine’as el Abidine’as (praturtėjęs 7 mlrd. dolerių, bet dabar nuteistas 35 metams kalėjimo), taip pat Zimbabvės vadovas Robertas Mugabe, kurio turtai galėjo siekti per 10 mlrd. dolerių.
O štai Pusiaujo Gvinėjos vadovas Nguema Mbasogo priskiriamas prie vis dar tebelobstančių iš šalyje išgaunamos naftos pardavimo. Manoma, kad šis diktatorius turi turto, verto maždaug pusantro milijardo JAV dolerių turto, nors dauguma jo šalies gyventojų turi išsiversti vidutiniškai su vienu doleriu per dieną.

1

Prieš penkerius metus smogus krizei per Lietuvą nusirito įmonių vadovų kaita. Krizė nušienavo nepamatuotą plėtrą vykdžiusius ir prieš staigų rinkos nuosmukį atsilaikyti nesugebėjusius vadovus, o juos pakeitė prie įmonių vairo sugrįžę akcininkai arba sąnaudų mažinimo specialistai.
Praėjusiais metais stebėjome jau antrą vadinamųjų topvadovų traukimosi bangą – aukščiausius postus paliko ir ilgamečiai vadovai, jau spėję tapti įmonės prekės ženklu, tokie kaip „Swedbank“ valdybos pirmininkas Antanas Danys, „Teo LT“ generalinis direktorius Arūnas Šikšta, „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis, „Biok“ generalinis direktorius Linas Čereška, ir gana neilgai vadovavę Šiaulių banko valdybos pirmininkas Audrius Žiugžda, „Achemos“ koncerno prezidentas Arūnas Laurinaitis, „Bitės“ vadovas Chrisas Robbinsas, „Vilniaus baldų“ generalinis direktorius Aidas Mackevičius, „AL holdingo“ – Gintautas Mažeika ir kiti.
Vadovų paieškos ir verslo konsultacijų ekspertai sutaria, kad šiuos pokyčius įmonėse paskatino prasidėjęs naujas ekonomikos ciklas. „Per krizę kompanijos ėmėsi greitų sprendimų, kad išsigelbėtų, kad verslas dramatiškai nesmuktų. O išgyvenusios krizę įmonės siekia prisitaikyti prie pasikeitusios rinkos, ieško naujų būdų, kaip veikti, ir imasi naujų ilgalaikių strategijų įgyvendinimo – galvoja apie visiškai naują darbo su klientais pobūdį, apie srities pakeitimą, apie naujus produktus ar krypties pokyčius. Pavyzdžiui, jei dirbo vietos rinkoje, tai dabar susitelkia į tai, kaip verslą išplėtoti užsienyje. O naujoms strategijoms reikia naujų vėliavnešių“, – kodėl pernai įvyko tiek pokyčių aukščiausio lygio vadovų grandyje, komentuoja tarptautinės vadovų paieškos bendrovės „Pedersen & Partners“ partnerė Kristina Vaivadaitė.
Iš tiesų, šiuo metu matome daug pokyčių, susijusių ir su rinka, ir su vartotojų poreikiais: gamybos įmonės ateitį sieja su eksportu ir efektyvesne gamyba, bankai susitelkė į sąnaudų mažinimą ir perėjimą į elektroninę erdvę, o telekomunikacijos sektoriaus įmonės pradeda koncentruotis į kitokias paslaugas – konkuruoja nebe balso telefonijos, bet duomenų perdavimo srityje.
„Iki krizės turėjome greitai užkariauti rinkos dalį, o šiandien reikia ne tik efektyviai optimizuoti sąnaudas, bet ir ieškoti unikalių sprendimų, kaip išlaikyti klientus ir užtikrinti, kad jie būtų patenkinti. Reikalinga daugiau darbo ir didesnės kompetencijos“, – pasikeitusią situaciją rinkoje mini ir vadovų paieškos įmonės „J.Friisberg&partners” partnerė konsultantė Nijolė Kelpšaitė.

Užsienyje vadovų kaita taip pat rekordinė

Prie didelės praėjusiais metais stebėtos vadovų kaitos prisidėjo ir pasikeitusi politinė valdžia, kuri jautė pareigą nušluoti politinių konkurentų parinktus vadovus valstybės įmonėse, todėl keitėsi Vilniaus oro uosto, Ignalinos atominės elektrinės, „Litexpo“ ir kitų valstybės įmonių vadovai.
Beje, didelę vadovų kaitą būtent pernai skatino ir optimistiškesnės nuotaikos rinkoje dėl gerėjančios ekonominės padėties. Verslo ir komunikacijų konsultantas Mindaugas Lapinskas atkreipia dėmesį, jog krizės laikotarpiu įmonės savininkai dažnai nenori imtis drastiškų veiksmų, kad nepasidarytų dar blogiau. „O kai rinkoje ima vertis galimybės, įmonės tampa drąsesnės ir nusprendžia, kad jei naujo vadovo pasirinkimas ir nebus vykęs, vėjas vis tiek pūs į burę ir laivas galės išplaukti“, – aiškina M.Lapinskas.
UAB „AIMS International Lietuva“ vadovaujantis partneris Šarūnas Dyburis į šią kategoriją taip pat išskiria bendroves, kurios turėjo įsisenėjusių problemų ir vadovų pasikeitimas tiesiog buvo laiko klausimas. Pavyzdžiui, akcininkų jau seniai netenkino žemyn smunkantys „Omnitel“ finansiniai rezultatai.
Tokia pat tendencija pernai stebėta ir kitose šalyse. BMI generalinis direktorius Jaunius Pusvaškis pabrėžia, kad 2013 m. buvo rekordiniai pagal vadovų keitimąsi daugelyje šalių. „Tyrimo, kurį atliekant tirta per 2 tūkst. didžiausių pasaulio įmonių, duomenimis, vadovų kaita praėjusiais metais sudare 15 proc. ir tai yra vienas didžiausių rodiklių nuo 2000 m.“, – lygina J.Pusvaškis.
O vadovų paieškos bendrovės „Spencer Stuart“ atliktas tyrimas parodė, kad per tris 2013 m. ketvirčius pasikeitė 43 iš 500 pirmaujančių JAV bendrovių, patenkančių į „Standard & Poor’s 500“ indeksą, generaliniai direktoriai. Tai didžiausia aukščiausio lygio vadovų kaita nuo 2008 m. Vadovai pernai keitėsi ir tokiose pasaulinėse korporacijose, kaip „Wal-Mart“ ar „Microsoft Corp.“
Tarptautinių vadovų paieškos kompanijų ekspertai šį aktyvų pokytį sieja su tuo, kad įmonės dabar grumiasi su besikeičiančiu vartotojų skoniu, sparčiais technologiniais pokyčiais ir sunkiai suvaldomais bei kur kas aktyvesniais smulkiaisiais akcininkais.
J.Pusvaškis priduria, kad pagerėjus ekonominei situacijai ir patys vadovai linkę aktyviau ieškoti naujų iššūkių ir galimybių realizuoti savo patirtį, tad ir tai prisideda prie aktyvesnės vadovų kaitos.

Kodėl rinkimus laimėję politikai pakankamai kompetentingus valstybės valdomų įmonių vadovus keičia kitais, dažnai – panašios kompetencijos?

Praėjusią kadenciją įvyko stebuklas: valstybės valdomų įmonių grąža valstybei per porą metų išaugo keliolika kartų, pelnai dvigubėjo, ties bankroto riba atsidūrusios įmonės tapo pelningos. Tokiam rezultatui pasiekti dešiniųjų koalicija pasitelkė dvi pagrindines priemones: įmonėms suformulavo tikslus ir planus, be to, praktiškai nušlavė visų pagrindinių valstybės valdomų įmonių, išskyrus „Lietuvos geležinkelių“ ir Generalinės urėdijos, vadovus ir pasistatė savus.
Tie savi, kaip rodo jų darbo rezultatai, buvo visai kompetentingi vadovai. Tačiau vis tiek po rinkimų į valdžią grįžus kairiesiems jie tapo „svetimi“ ir politinio revanšo principu vėl yra keičiami ar net atkeičiami į dešiniųjų išmestuosius.
Žinoma, vadovų rotacija būtina, bet tai ne tas pats, kas kadrų valymas pagal politinius vėjus. Tad vis dėlto kodėl ir ką į ką keičia politikai valstybės valdomų įmonių vadovybėje?

Kas rengia vadovaujamus kadrus valstybės įmonėms

„Tai kad praėjusią kadenciją buvo viskas iššluota. Dabar irgi šiek tiek pasišlavėme“, – šypsosi valdančiosios daugumos atstovas, Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Kęstutis Daukšys.
„Šiek tiek“ – švelniai pasakyta: pakeisti beveik visų svarbiausių energetikos įmonių vadovai. Dauguma šių perversmų priderinta prie energetikos įmonių reorganizavimo jas sujungiant į „Lietuvos energijos“ įmonių grupę. Tačiau kairieji struktūros reorganizaciją panaudojo praktiškai urmu visiems įmonių vadovams pakeisti.
Per metus stambiose energetikos įmonėse – bene septyni nauji vadovai, dauguma jauni, bet jau turintys patirties ne tik Lietuvos energetikos įmonėse. Tad dabar visi spėlioja, katras energetikos profesionalas geresnis: nauja „Litgrid“ galva Daivis Virbickas ar ligšiolinė – Virgilijus Poderys? Arba kuo Darius Janulevičius iš bankrutuojančio „Hermis Capital“ bus geresnis už Žilviną Jurkšų?
„Nėra labai daug žmonių, kurie galėtų užimti postus energetikos srityje. Kai kam atrodo, kad atėjo žmogus iš banko ar audito kompanijos, ir viskas gerai. Bet iš tikrųjų reikia ir energetiką suprasti“, – sako K.Daukšys.
Politikas labai taikliai pastebėjo: energetikos įmonės stebėtinai glaudžiai susijusios su kai kuriomis įstaigomis. Štai pora advokatų kontorų ir energetikos įmones aptarnauja, ir jų atstovai paskirti į įmonių valdybas, parenkančias tų įmonių vadovus, ir konsultuoja rengiant šios srities įstatymų projektus. O, pavyzdžiui, “Ernst & Young” (ta pati audito kompanija, kuri daug metų auditavo „Snoro“ banką ir niekaip „nepastebėjo“, kad ten ne viskas gerai) – tikra kadrų kalvė energetikos įmonėms. Štai dabar net dviejų svarbiausių įmonių – „Lietuvos energijos“ įmonių grupės ir „Klaipėdos naftos“ vadovai anksčiau yra dirbę šioje audito kompanijoje. Aktyviai vadovaujamus kadrus valstybės įmonėms ugdo ir bankai.
Opozicijai atstovaujantis Seimo Energetikos komisijos pirmininko pavaduotojas konservatorius Kęstutis Masiulis argumentuoja, kad, pavyzdžiui, toks aktyvus LAWIN advokatų kontoros dalyvavimas energetikos sektoriuje pateisinamas, nes nėra labai daug konkurencijos teikiant teisines paslaugas šioje srityje. Jį piktina kitkas: „Iš pradžių atrodė, kad energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius dirbs kaip specialistas, bet juo toliau, juo labiau susidaro įspūdis, kad jis linkęs politikuoti tuščioje vietoje ne mažiau nei kiti ir keisti gerai dirbančius žmones.“
Beje, per konservatorių koalicijos kadenciją energetikoje taip pat būta labai jau paslaptingų paskyrimų, stebinusių net pačius konservatorius. K.Masiuliui, pavyzdžiui, lig šiol neaišku, kodėl buvo atleistas tiek gerų poslinkių Ignalinos AE padaręs Osvaldas Čiukšys. Tiesa, ir po jo paskirtasis Ž.Jurkšus, K.Masiulio vertinimu, gerai tęsė pirmtako pradėtą darbą. K.Masiulis ir socialdemokratų pasirinktą naują IAE direktorių Darių Janulevičių vertina palankiai. Tad kokia prasmė buvo keisti vadovus, juolab kiekvienam atleistajam reikėjo sumokėti keliasdešimties tūkstančių išeitinę išmoką?

Energetiką tebevaldo konservatoriai?
„Būtų gerai, jei ir kairė, ir dešinė gerbtų specialistus, o šie nepolitikuotų“, – sako Seimo narys K.Masiulis.
„Jei vadovas gerai dirba, koks skirtumas, ar jis baltesnis, ar raudonesnis“, – šiuo klausimu konservatoriaus politinio oponento K.Daukšio nuomonė visiškai tokia pati.
“Darbietis” pateikia ir pavyzdį: štai visai Lietuvos energetikai vadovauti dabartinė valdančioji dauguma paskyrė ankstesniosios į vadovus iškeltą Dalių Misiūną. „Dar konservatoriai jį paskyrė „Lietuvos energijos“ vadovu, dabar socialdemokratai – visos energetikos grupės vadovu. O jis „pasišlavė“ kitus kadrus. Tad kyla klausimas: jis tęsia eksministro Arvydo Sekmoko politiką, ar kaip čia yra?“ – juokiasi K.Daukšys.
Tokią versiją kelia ne jis vienas, juolab palyginęs, kaip socialdemokratai elgiasi kitų sričių valstybės valdomose įmonėse. Štai naujasis Klaipėdos valstybinio uosto direkcijos vadovas – socialdemokratų aktyvistas, buvęs dabartinio susisiekimo ministro bendradarbis „Achemoje“ Arvydas Vaitkus. Dabartinis susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius pareiginius nuostatus pakoregavo taip, kad Uosto direkcijos vadovas turi turėti technikos mokslų diplomą, tačiau tokiu atveju kandidatuoti negalėjo net Klaipėdos universitete rengiami jūrų uosto vadybininkai.
Žinoma, negalima užmiršti, kad ir uosto vadovo pirmtakas buvo paskirtas lygiai tuo pačiu principu: Eugenijus Gentvilas buvo ankstesnio ministro liberalo partijos bičiulis, anksčiau nieko bendra neturėjęs su uostu. Beje, E.Gentvilas nė nelaukė, kad jį atleistų, – pats pasitraukė iš posto. O „Litexpo“ vadovas, nors sugebėjo puikiai surengti tarptautinio masto renginius, buvo išmestas iš darbo, kad būtų kur iš pensijos sugrąžinti buvusį vadovą, socialdemokratams artimą Aloyzą Tarvydą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Modernius vadybos metodus taikantys vadovai nesėdi kabinetuose apsistatę hierarchinės sistemos sienomis – jie dirba bendroje erdvėje su pavaldiniais, tiesiogiai bendrauja su įvairių grandžių darbuotojais, o norėdami pasisemti idėjų ir pajusti kompanijos pulsą netgi pasiryžta laikinai atsidurti su klientais dirbančių darbuotojų kailyje.

Popieriaus fabriko „Grigiškės“ generalinis direktorius Gintautas Pangonis maždaug kas antrą dieną išeina iš savo kabineto ir leidžiasi pasižvalgyti po gamybos cechus. Vadovas apžiūri, kaip einasi gamyba, šnekteli su darbuotojais. „Kai tik turiu galimybę, užsuku į gamybą – įdomu pažiūrėti, kaip dirba technika, žmonės. Jei neisi ir nežiūrėsi, nesuprasi, kas ir kaip vyksta“, – sako vadovas.
Technika besidomintis ir po parodas važinėjantis G.Pangonis nesigėdija ir prie staklių atsistoti, jei reikia parodyti darbuotojams, kaip sparčiau atlikti darbą. „Kartą užsukęs žiūriu, kad nauji darbuotojai, kurie buvo nepakankamai gerai apmokyti, ne taip daro – sakau, stokite ir pažiūrėkite, šitaip dirbti bus greičiau. Iš tikrųjų, kai parodžiau, daug greičiau darbas ėjosi. Iš gamybos cechų kartais grįžtu ir tepaluotomis rankomis, bet manau, kad tepalas mano rankoms nekenkia“, – juokauja vadovas.
Verslo valdymo konsultacijų įmonės “OVC Consulting” valdybos pirmininkas dr. Virginijus Lepeška tokį G.Pangonio vadybos stilių vadina vadovavimu vaikščiojant aplinkui (angl. “Management by walking around”) – tai toks būdas, kai žmonėms vadovaujama tiesiogiai su jais bendraujant. Šią koncepciją plačiai taikė bendrovės „ Hewlett-Packard“ vadovai 1970 m., o išpopuliarino Tomas Petersas ir Robertas Watermanas, parašę knygą ir atradę, kad tos įmonės, kurių aukščiausio lygio vadovai tiesiogiai bendrauja su darbuotojais ir klientais, sėkmingiau verčiasi už tas, kurių vadovybė laikosi atokiai. Tiesioginis bendravimas leidžia sumažinti biurokratiją komunikacijos procese.
“Gali bendrauti skambindamas, rašydamas elektroninius laiškus, nurodymus perduodamas per kitus vadovus, bet gali pats vaikščioti aplinkui, lankytis įmonėje ir susipažinti su situacija vietoje. Kai vadovas gerai pažįsta bendrovės vidų, jam lengviau reaguoti į problemas“, – pabrėžia V.Lepeška.
Vadybos konsultantai pastebi, kad Lietuvoje dar nedaug tokių vadovų, kurie pamina hierarchinę struktūrą ir iš savo kabineto aukštybių nusileidžia į žemiausių darbuotojų lygmenį. Pasak V.Lepeškos, jei paklaustume šimto generalinių direktorių, kada jie pastarąjį kartą lankėsi gamybinėse patalpose, paaiškėtų, kad didesnė pusė, jei ten ir užsuka, tai tik priešokiais.
„Tokia praktika Lietuvoje nėra labai dažna, vis dėlto nemaža dalis vadovų susikoncentravę ties skaičiais, ties santykiais su bendrovės išore ir ne visada randa laiko tai vidinei įmonės situacijai valdyti bei tikrajai lyderystei. Tikroji lyderystė pasireiškia tada, kai vadovas iš tikrųjų sugeba būti vedliu savo darbuotojams. Pažangūs vadovai, lyderiai supranta, kad reikia palaikyti ryšį su organizacija, su jos žmonėmis, įskaitant žemiausius hierarchinius lygius, nes koks tu lyderis, jei pats toli nubėgi, o visi kiti paskui nespėja“, – vaizdžiai lygina V.Lepeška.
Kita vertus, tendencijos ir Lietuvoje krypsta į gerąją pusę. Verslo konsultantai pastebi, kad vadovų, taikančių šiuolaikiškus vadybos metodus, pamažu daugėja – ir jau ne tik užsienio kapitalo įmonėse.

Vadovas, neturintis net darbo stalo

Nuolat jausti įmonės pulsą stengiasi ir prekybos tinklo „Norfos mažmena“ bei įmonės „Rivona“ vadovas ir pagrindinis akcininkas Dainius Dundulis. Kai prieš porą metų D.Dundulio paklausėme, kada pastarąjį kartą lankėsi „Norfos“ parduotuvėje, išgirdome: „Šiandien“. Lygiai tokį pat atsakymą vadovas pateikė ir šįkart.
„Praktiškai nebūna dienos, kad neapsilankyčiau, nebent būnu išvykęs. Atvažiuoju į darbą anksčiau, o „Norfa“ šalia biuro, todėl malonu užeiti ir pasidairyti. Nelabai suprantu tokio vadovo, kuris sėdi prie stalo ir nemato, kas vyksta apačioje. Kai dirba mašinos, gali mažiau stebėti ir prižiūrėti, bet maisto mažmena remiasi žmonėmis, todėl tai labai svarbu“, – kodėl kasdien lankosi parduotuvėse ir sandėliuose, aiškina vadovas. Šių vizitų nauda – galimybė įsitikinti, kaip veikia vienas ar kitas sprendimas, pamatyti padarytas klaidas ir jas ištaisyti. D.Dundulis įpratęs pats įsitikinti, kas dedasi jo valdomose įmonėse, ir apie bėdas sužinoti iš pirmų lūpų, o ne laukti, kol informacija pasieks per hierarchines pakopas.
Kad šitaip elgtis naudingiau, yra pabrėžęs ir amerikiečių profesorius bei vadybos konsultantas Williamas E.Demingas. Profesoriaus tvirtinimu, laukdami, kol ateis patys darbuotojai, vadovai sužinos tik apie smulkias negandas, tad jei nori sužinoti apie didžiąsias problemas, turi eiti patys jų ieškoti – ir neretai jų pamatys ten, kur darbuotojai iš viso nesupras, jog tokių esama.
Telekomunikacijų bendrovės „Bitė Lietuva“ generalinis direktorius Chrisas Robbinsas ne tik neturi atskiro kabineto, bet net ir savo darbo stalo.„Paprastai aš dirbu prie atostogaujančių kolegų stalų arba prie vieno iš turimų laisvųjų stalų. Kartais viename skyriuje sėdžiu kelias dienas ar savaites, kad geriau suprasčiau, kaip jiems sekasi, pajausčiau to skyriaus darbo atmosferą. Be to, taip aš visada esu šalia, kai žmonėms kyla idėjų ar klausimų. Taip kuriama daug geresnė komunikacija bendrovėje“, – įsitikinęs C.Robbinsas.

Degalinėje galite būti aptarnautas ir direktoriaus

Norėdami sužinoti klientų nuomonę ar pajusti, kaip jaučiasi žemiausių grandžių darbuotojai, kai kurie vadovai jau neapsiriboja ir apklausomis ar pašnekesiais. Šiandien ir Lietuvoje galime rasti ne vieną įmonę, kurioje įvairių grandžių vadovai – įskaitant ir generalinius direktorius – pasiryžta dieną kitą pabuvoti su klientais dirbančių darbuotojų kailyje.
Visai gali būti, kad paskambinę į LAWIN advokatų kontorą, pasikalbėsite ir savo klausimus išdėstysite ne administratorei, o vadovaujančiam partneriui Rolandui Valiūnui. Pasak V.Lepeškos, šis vadovas, norėdamas geriau pažinti klientų poreikius bei savo darbuotojų darbo specifiką, skiria laiko darbui firmos priimamajame ir kartais pats aptarnauja klientus – atsako į jų skambučius. O jei rugsėjo pabaigoje benziną pylėtės „Statoil“ degalinių tinkle, gali būti, kad jus aptarnavo degalinės operatoriaus uniformą vilkėjęs „Statoil Fuel&Retail Lietuva“ generalinis direktorius Giedrius Bandzevičius bei kiti šios įmonės vadovai.
„Statoil Fuel&Retail Lietuva“ personalo departamento direktorė Neringa Žilinskienė pasakojo, kad jau penkerius metus per įmonės gimtadienį rugsėjo 23 d. visi biuro darbuotojai vyksta į degalines. Tokia praktika taikoma ir daugelyje „Statoil“ įmonių kitose šalyse. „Tai mūsų vidinės kultūros dalis. Per įmonės gimtadienį tiek generalinis direktorius, tiek personalo darbuotojai, tiek administratorė važiuoja į degalines visoje Lietuvoje padėti kolegoms darbuotis – užsivelkame uniformas ir aptarnaujame klientus. Šis principas labai padeda mažinti atotrūkį tarp degalinių ir biuro darbuotojų, nes mūsų verslas išsibarstęs, sunku susirinkti. Be to, kiekvienas darbuotojas gali pabendrauti su klientais, pamatyti jų poreikius ir į procesus degalinėje pažiūrėti per savo prizmę – tai suteikia naujų idėjų, pamatai realią situaciją. Ši praktika veikia, nes mūsų pagrindinis verslas juk sukasi ne biure“, – kuo ši tradicija naudinga įmonei atskleidžia N.Žilinskienė.
Beje, įmonėje vadovai ir administracijos darbuotojai neapsiriboja viena darbo diena degalinėje per metus. Pasak N.Žilinskienės, prieš pradėdami dirbti ofise visi nauji darbuotojai tris dienas turi padirbėti degalinėje. Tokiu būdu siekiama atrinkti darbuotojus, kurie tinka mažmeninės prekybos verslui. „Nesvarbu, ar į darbą priimamas asistentas, ar aukščiausio lygio vadovas – įvadinė dalis turi būti degalinėje. Tad kartais nuvažiavęs kaip klientas į degalinę ir neatskirsi, ar tualetą valo operatorius, ar degalinių departamento direktorius“, – aiškina N.Žilinskienė.
Toks pat principas taikomas ir “Bitė Lietuva” įmonėje – kiekvienas naujas darbuotojas tris savaites su darbu “Bitėje” susipažįsta dirbdamas skambučių centre, skirtinguose salonuose. O dabartiniai įmonės darbuotojai skambučių centre apsilanko ir klientams skambina bent kartą per metus – tokią praktiką turėjo ir „Bitė Lietuva” vadovas C.Robbinsas.
Modernius vadybos metodus ima atrasti net valstybinių įmonių vadovai. Nusižiūrėjusi nuo Skandinavijos šalių, „Lietuvos pašto“ vadovybė gegužės 10 d. įmonėje surengė „Lojalumo dieną“, kai vadovai vienai dienai perėmė savo darbuotojų vaidmenis. Pavyzdžiui, „Lietuvos pašto“ generalinė direktorė Lina Minderienė visą dieną praleido dirbdama su laiškininku ir aptarnaudama „Verslo trikampyje“ įsikūrusias įmones – padėjo pristatyti prenumeratą, laiškus, iš įvairių įmonių surinko siunčiamą korespondenciją ir kitas siuntas. Kiti vadovai dirbo pašto skyriuose klientų aptarnavimo specialistais, laiškininkais, skirstytojais.
Kaip informavo „Lietuvos paštas“ atstovė Aurelija Jonušaitė, ateityje „Lojalumo dienas“ planuojama rengti kiekvieną mėnesį. Pirmą kartą „Lojalumo dienoje“ dalyvavo aukščiausio lygmens įmonės vadovai, antrą kartą – regionų, grupių vadovai. O šiuo metu ruošiamasi trečiajai „Lojalumo dienai“, kurios metu darbo vietas pakeis įmonėje dirbantys projektų vadovai.
Verslo konsultacijų bendrovės “Primum Esse” direktorė, vadybos konsultantė Solveiga Grudienė pabrėžia, kad tokia praktika ypatingai daug naudos ir aiškesnį supratimą apie įmonę suteikia vadovams, kurie iki aukščiausio karjeros laiptelio kopė kitoje įmonėje. Be to, tokie metodai teigiamai veikia darbuotojus, į kurių vaidmenį vadovai bando įsijausti. „Tiesioginio darbo su klientais pareigybių darbuotojai, matydami, kad vadovai domisi jų darbo specifika, tai labai vertina. Tai akivaizdus pavyzdys, kad vadovybė ne „nuleidžia“ sprendimus, bet renka informaciją iš tiesiogiai su klientais dirbančių darbuotojų. Tokie veiksmai vadinami apverstąja piramide. Jei visi įpratę prie hierarchinės piramidės, kai informacija teka iš viršūnės žemyn, tai šiais atvejais viršuje atsiduria klientas, tiesiogiai su jais dirbantys žmonės, o vadovams informacija leidžiasi iš plačiųjų masių“, – lygina S.Grudienė.
Tad neveltui šią praktiką taikantys vadovai pastebi, kad žemiausios grandies darbuotojai tampa atviresni, iniciatyvesni, drąsiau reiškia savo nuomonę.

Skandinaviško kapitalo įmonės Lietuvoje keičia strategiją ir ima reikalauti maksimalaus efektyvumo. Šių pokyčių pasekmė – mažėja investicijų, darbo vietų ir traukiasi aukščiausio lygio vadovai.

Besaikį augimą ir didžiulį nuopuolį išgyvenusioje Lietuvos rinkoje prasidėjo naujas etapas – užsienio kapitalo finansų ir telekomunikacijų sektorių įmonės šiuo metu susitelkė į maksimalų sąnaudų mažinimą. “Veido” kalbinti verslo konsultantai ir vadovų paieškos specialistai būtent su šia tendencija sieja ir vienų geriausių Lietuvos vadovų pasitraukimą iš einamų pareigų. Šiais metais iš “Teo LT” generalinio direktoriaus pareigų pasitraukė Arūnas Šikšta, “Swedbank” valdybos pirmininkas Antanas Danys ir “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis.

„Teo LT” ir „Omnitel” gali būti sujungtos?

Per vienus metus pasikeitė visi penki švedų telekomunikacijų įmonei “TeliaSonera” Lietuvoje priklausančių įmonių vadovai. Nors daugiausiai ratilų visuomenėje nuvilnijo po A.Šikštos, neefektyvią fiksuoto ryšio įmonę pavertusio modernia telekomunikacijų bendrove, pasitraukimo, ir A.Zabulio, sugebėjusio “Omnitel” paversti technologijų lyderiu, atleidimo, akcininkai atsisveikino ir su duomenų centro “Hostex” vadovu Pranu Slušniu, o prieš metus vadovų kėdes paliko “Teo LT” grupei taip pat priklausančių įmonių “Baltic Data Center” vadovas Saulius Markūnas ir “Lintel” generalinis direktorius Remigijus Šeris. Kodėl?
“Nors žmogiškuoju požiūriu pokyčiai nustebino, nes per tiek daug metų žmogus imamas tapatinti su įmone, iš kitos pusės, šie procesai nelabai nustebino matant pokyčius ir pačioje “TeliaSoneros” grupėje – ten taip pat vyko vadovų kaita. Buvo klausimas, ar Lietuvos padaliniai šito išvengs. Jei būtų išvengę, vadinasi, Lietuvoje viską darome labai gerai”, – komentuoja Finansų analitikų asociacijos prezidentas Eladijus Kirijanovas.
Iš tiesų, dėl galimos korupcijos skandalo Uzbekistane atsistatydinusį „TeliaSoneros” grupės vadovą praėjusią savaitę pakeitė buvęs „Vodacom International” generalinis direktorius Johanas Dennelindas. Kaip pastebi užsienio analitikai, pati grupė jau kurį laiką stengiasi mažinti sąnaudas, o krintančias pajamas namų rinkose bando kompensuoti susitelkdama į duomenų perdavimą ir sparčiai augančias rinkas Eurazijoje. Tad “Omnitel” akcininkų greičiausiai netenkino pralaimima konkurencinė kova su “Tele2″ ir kasmet prastėjantys rezultatai – tiek mažėjančios pajamos, tiek besitraukiantis klientų ratas. Šių metų pirmąjį ketvirtį “Tele2″, kurios apyvarta 5,5 proc. padidėjo, pagal pajamas jau aplenkė “Omnitel”, kurios pajamos 4,8 proc. sumažėjo.
Vadovų paieška užsiimančios įmonės “AIMS International Lietuva” vadovaujantis partneris Šarūnas Dyburis tvirtina, kad „Omnitel” vadovo pasikeitimo galimybė buvo akivaizdi prieš pusantrų metų, kai „TeliaSonera” grupės vadovas per vieną konferenciją Ispanijoje pasakė, jog didelis dėmesys bus skiriamas finansiniams rezultatams – tame kontekste buvo paminėta ir Lietuva. „O nuo to laiko rezultatai dar paprastėjo. Greičiausiai buvo laukiama, duota šansų kažką pakeisti, nes dažniausiai vadovai keičiami ne tada, kai rezultatai prastėja, bet kai prastėja ir nėra idėjų, kaip juos pagerinti. Dėl to, kad rezultatai prastėja, gali būti objektyvių priežasčių – šiuo atveju atėjo agresyvus konkurentas „Tele2″, kurio nuostata yra dirbti mažiausiomis sąnaudomis ir pasiūlyti mažiausią kainą. „Omnitel” tai bandė ignoruoti sakydamas, kad už kokybę reikia mokėti, bet pasirodė, kad vartotojas yra jautrus kainai. Dabartiniu metu „Omnitel” yra visiškai išsisėmęs ir nebeturi idėjų – čia blogiausia, kas galėjo atsitikti”, – mano Š.Dyburis.
„Veido” duomenimis, įvairios „galvų medžiotojų” komandos jau prieš metus atakavo „TeliaSoneros” vadovybę, siūlydamos savo paslaugas dėl naujo vadovo paieškos Lietuvoje.
Vis dėlto prastėjantys rezultatai buvo ne vienintelė priežastis, lėmusi pokyčius ir „Omnitel”, ir kitose „TeliaSoneros” Lietuvoje valdomose įmonėse. Šaltinis „Teo LT” įmonių grupėje „Veidui” atskleidė, kad „TeliaSonera” pradėjo procesą, kuriuo įmones Lietuvoje siekiama labiau integruoti su pagrindine įmone. Todėl ir vadovus siekiama pakeisti tokiais, kuriems priimtinas integracijos procesas.
„Kol „Teo LT” vadovavo A.Šikšta, tai buvo gana nepriklausoma kompanija su savo politika. Dabar akivaizdu, jog procesas krypsta į tą pusę, kad ateis pakankamai lojalus vadovas ir labiau orientuosis į centrą. Nenustebčiau, jei ateityje bus viena įmonė Lietuvoje, – kad „Omnitel” ir „Teo LT” susijungs, esama daug šansų. Stebiu procesus, vykstančius kitose šalyse: sujungimas, integravimas, sąnaudų taupymas. Taigi Lietuvoje pakeitė vadovus, nenorėjusius būti marionetėmis ir aklai vykdyti nurodymų, kurie ne visuomet buvo apgalvoti”, – pasakoja „Veido” šaltinis.
Beje, tai, kad abi įmonės – “Teo LT” ir “Omnitel” galėtų būti sujungtos, prognozuoja ne vienas “Veido” pašnekovas. E.Kirijanovo tvirtinimu, pasaulyje daug atvejų, kai fiksuoto ryšio tiekėjas susijungia su mobiliojo ryšio tiekėju. Apie tai duodamas interviu „Veidui” užsiminė ir A.Šikšta, tvirtindamas, kad šių dviejų įmonių veiklą plėtoti atskirai buvo investuotojų klaida, o mobiliojo ryšio paslaugų iš visų buvusių Europos telekomų neteikia tik Baltijos šalių įmonės.
Centralizacijos ir didesnės kontrolės procesus jau anksčiau pajuto „Omnitel” darbuotojai. 100 proc. „Omnitel” akcijų valdantys švedai siekia ir visiškos „Teo LT”, kurios akcijomis dar prekiaujama biržoje, kontrolės – dėl tos priežasties buvo ne vienas bandymas supirkti akcijas iš smulkiųjų akcininkų, bet kol kas nesėkmingai. Šiuo metu „TeliaSonerai” priklauso 88 proc. bendrovės „Teo LT” akcijų.

Anksčiau ieškojo asmenybių, dabar tenkinsis kareivėliais

„TeliaSonera” – ne vienintelis užsienio investuotojas, pastaraisiais metais Lietuvoje veikiančiose įmonėse pradėjęs didesnės centralizacijos ir sąnaudų mažinimo procesą bei ėmęsis keisti vadovus. Kaip pastebi investicinės bankininkystės įmonės “Prime Investment” direktorius Darius Saikevičius, ši tendencija išsiplėtė ir į telekomunikacijų, ir į finansų sektorių. Tai „Veidui” patvirtino ir A.Šikšta, užsiminęs, kad investavimo laikotarpis baigėsi – dabar prasideda maksimalios grąžos siekimo metas.
“Pasikeitė ekonomikos ciklas, rinkos sąlygos. Kai tarptautinės įmonės atėjo į Lietuvą, rinka dar nebuvo pasidalyta, tad iš vadovų buvo reikalaujama užkariauti kuo didesnę rinkos dalį. Dabar atėjęs metas, kai stebuklų neįvyks: augimo apimtys gana stabilios, niekas nepasitrauks, nenusileis, nebankrutuos. Tarptautinės kompanijos iš vadovų reikalauja maksimalios grąžos, pelno didinimo, o kadangi staigaus augimo nebenumatoma, vadinasi, reikia didinti efektyvumą. Jei negali parduoti daugiau paslaugų, turi mažinti sąnaudas: reikalauti iš tų pačių darbuotojų daugiau ir mokėti mažiau. Manau, vadovui gana sunku pakeisti žaidimo taisykles, kai turėjo savo susiformavusias”, – pokyčius užsienio kapitalo įmonėse aiškina konsultacijų paslaugas teikiančios EKT grupės direktorius Gintas Umbrasas.
Susitelkdami į sąnaudų mažinimą investuotojai bando neatsilikti nuo pasaulinėje rinkoje prasidėjusių didelių pokyčių: finansų ir telekomunikacijų rinka traukiasi, mažėja pelningumas – bankai paskolas dalija vis dar vangiai, o telekomunikacijų srityje matyti perėjimas nuo balso paslaugų prie duomenų siuntimo. Be didelės tarpusavio konkurencijos, šių sektorių įmonėms atsiliepia ir didelis ES reguliavimas. Tad šių pokyčių akivaizdoje įmonės ieško sprendimų, kaip kovoti su mažėjančiu pardavimu, o vienas sprendimų – optimizuoti veiklą. Siekdamos tai įgyvendinti, pagrindinės įmonės ir bando labiau sutelkti savo rankose antrinių įmonių kontrolę.
Lietuvai šis prasidėjęs procesas nežada nieko gero – jis reiškia mažiau investicijų, mažiau sumokėtų mokesčių, mažiau gerai mokamų darbo vietų ir prastėjantį patogumą naudotis pirmo būtinumo paslaugomis. Pavyzdžiui, visi skandinavų bankai jau porą metų uždarinėja klientų aptarnavimo centrus ir mažina darbuotojų. Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, nuo 2010 m. Lietuvos veikiančiuose bankuose klientų aptarnavimo skyrių sumažėjo beveik dvigubai – nuo 742 iki 387. Tokią tendenciją toli gražu lėmė ne tik dviejų bankų griūtis – skyrių mažėjo beveik visuose bankuose. O darbuotojų gretos bankuose traukiasi ir toliau, pavyzdžiui, per vienus metus SEB neliko 190 darbuotojų, „Danske Bank” – 84, „Swedbank” – 78, „Nordea Bank” – 44. „Omnitel” darbuotojų per dvejus metus sumažėjo nuo 683 iki 573.
Susitelkimas į efektyvinimą persikėlė ir į aukščiausio lygio vadovų gretas: vadovų paieškos specialistai „Veidui” prognozuoja, kad pasitraukus A.Daniui „Swedbank” greičiausiai paskirs vieną vadovą visoms Baltijos šalims.
Keičiantis investuotojų strategijai, atėjo kitokių vadovų metas. “Kai atsiranda nauji sprendimai, patys vadovai gali pasijusti nekomfortiškai, pavyzdžiui, kad susiaurėjo atsakomybė. Normalu, kai keičiasi vadovai – nenormalu, kai nesikeičia, neatitinka tos dienos reikalavimų. Jei žiūrėsime į Europos vidurkį, tai 4,7 metų yra efektyviausias vadovo darbo laikotarpis, o Amerikoje – dveji treji metai. Mūsų rinkoje vadovai dirba ilgai, nors rinka per pastaruosius dešimt metų keitėsi įvairiai – ir į vieną, kitą pusę”, – komentuoja vadovų paieškos ir atrankos bendrovės „J.Friisberg&partners” partnerė konsultantė Nijolė Kelpšaitė.
Pasak jos, dabar reikia pokyčių vadovų. Nors G.Umbrasas prieštarauja: dabar paprasčiausiai nebereikia brangių, iššūkius įveikti pratusių asmenybių. „Dabar gali dirbti eiliniai kareiviai, nes nebėra tokių iššūkių kaip anksčiau”, – pabrėžia G.Umbrasas.

Staigią karjerą padariusi pirmoji aukščiausio lygio vadovų karta šiandien susiduria su dilema, ką daryti toliau – dėl mažos rinkos ir padidėjusios konkurencijos daryti horizontalią karjerą tampa labai sudėtinga. Tad šiandien rinkoje laisvi net keliolika aukščiausio lygio vadovų.

„Darbo paieška – pats sudėtingiausias darbas”, – pripažįsta aukšto lygio vadovas Gintautas Mažeika, prieš kelis mėnesius išėjęs iš “AL holdingo” ir šiuo metu besiderantis dėl poros darbo pasiūlymų. Samdomo top vadovo karjerą pradėjęs nuo vadovavimo draudimo įmonėms „BonumPublicum“ ir „PZU Lietuva“, per pastaruosius šešerius metus G.Mažeika pakeitė tris darbovietes – įmones „Rytų skirstomieji tinklai“, „Leo LT“, „Lietuvos rytas“ ir galiausiai – AL holding”. Dažniausiai šis vadovas būdavo pasamdomas projektiniams darbams – atlikti tam tikras skaudžias reformas, sumažinti darbuotojų skaičių, padidinti efektyvumą ir pan.
„Vargu, ar šiais laikais taip būna, kad vadovui prieš nosį guli keli pasirinkimo variantai. Iš tiesų nėra didelio pasirinkimo“, – pritaria ir Valdas Tekorius, buvęs „Kalnapilio-Tauro grupės“ generalinis direktorius, po šio darbo trumpai vadovavęs “Fly Technics” ir dirbęs “Amazing CILI Invest” valdybos pirmininku.
Šiuo metu pirmosios kartos aukščiausio lygio vadovų tarpe matome ypatingai daug laisvų vadovų – vieni jų tik prieš mėnesį ar kelis pasitraukė iš aukščiausio lygio vadovo pareigų, kiti šias gretas papildė prieš metus ar daugiau. Tarp šių pirmosios kartos Lietuvos vadovų žvaigždžių – neseniai iš „Teo LT“ generalinio direktoriaus pareigų pasitraukęs Arūnas Šikšta, savo verslą nusprendęs kurti buvęs „Swedbank“ valdybos pirmininkas Antanas Danys, buvęs „Achema“ prezidentas Arūnas Laurinaitis, buvęs „Pieno žvaigždžių“ vykdantysis direktorius Linas Sasnauskas, buvęs „Air Baltic“, „AstraZeneca Lietuva“ ir „Žemaitijos pienas“ vadovas Tadas Vizgirda, buvęs „Konekesko Lietuva”, “Fazer Gardėsis” ir „Alita“ generalinis direktorius Paulius Kibiša, buvęs „Bitė Lietuva“, „Čili Holdings“ vadovas Darius Masionis, buvęs „Bureau Veritas” direktorius Suomijai Gintaras Gavėnas bei keletas kitų. Birželio 1 dieną iš „Biok Lietuva“ generalinio direktoriaus pareigų pasitrauks bei naujos veiklos žvalgysis dar ir Linas Čereška. Tad kodėl šiandien laisvų vadovų sąrašas toks ilgas?

Staigi karjera atsigręžia bumerangu

Vadovų paieškos specialistai paaiškina, kad brangiai apmokamam aukščiausio lygio vadovui Lietuvoje susirasti darbą galimybės labai ribotos – pasirinkimas jiems kur kas mažesnis nei daugumai žemesnių pozicijų specialistų. Pirmiausia dėl to, kad Lietuvos rinka labai maža, tad įmonių, kurios būtų įdomios aukščiausio lygio vadovams ir kurios pačios galėtų juos įpirkti, mūsų šalyje mažai – dažniausiai jie sukasi tarp tų pačių kelių dešimčių bendrovių. Daugumos kalbintų vadovų ir galvos medžiotojų nuomone, potencialiame sąraše tėra apie 50-100 įmonių, tačiau jose laisvų pozicijų atsiranda gana retai – ypač dabar.
„Anksčiau vadovai patys išeidavo, susirasdavo kitą darbą, darydavo karjerą. Dabar dėl rinkos sudėtingumo daugiau vadovų, kurie dirba, laikosi savo pozicijos, todėl mažai pokyčių pačiose bendrovėse ir mažai tų laisvų vietų“, – mano G.Mažeika.
Judėjimą sumažino ir tai, kad vadovauti įmonėms per krizę sugrįžo nemažai akcininkų. Tad tarptautinės vadovų paieškos kompanijos „Pedersen & Partners” partnerė Kristina Vaivadaitė tvirtina, kad minėti vadovai pasiūlymų tikrai sulaukia, bet ne visi juos sudomina.
„Kai vadovauji didelei organizacijai, kurios apyvarta šimtai milijonų litų, tau nebeįdomu vadovauti įmonei, kurios apyvarta 5 milijonai. O didelių įmonių sąrašas Lietuvoje nėra didelis. Be to, Lietuvoje visi vieni kitus pažįsta – žinodami akcininkus, vieni nenori eiti dirbti pas vienus, kiti pas kitus,“, – priduria personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ plėtros direktorius Andrius Francas.
Štai G.Mažeika pasakoja, kad per tuos tris mėnesius, kai nedirba, porą pasiūlymus atmetė, nes jie nepasirodė labai patrauklūs – dėl vieno reikėjo pakeisti gyvenamą vietą, kitame pritrūko iššūkių. „Normali, gera, vidutinė įmonė, kur reikia išlaikyti esamą lygį ir kažkiek jį pagerinti, bet „draivo“ pasirodė mažoka. Šiuo metu vyksta derybos dėl kelių pasiūlymų – vienas iš jų įdomus, žiūrėsime, kas susidėlios“, – atskleidžia G.Mažeika.
Beje, jis pastebi, kad pastaraisiais metais aukščiausio lygio vadovams susirasti darbą užtrunka ilgiau nei iki krizės – anksčiau top vadovui susitarti dėl naujo darbo pakakdavo pusmečio, o dabar šis laikotarpis pailgėjo iki metų. Žinoma, ne paskutinį vaidmenį vaidina ir sėkmės faktorius – atsidurti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, tad vieni vadovai greitai susiranda darbus, o kiti užsilieka.
Šiems pirmosios kartos vadovams po truputį bumerangu ima atsigręžti ir iki šiol privalumu laikytas Lietuvos ypatumas – staigi karjeros galimybė, leidusi tiems ambicingiems, sovietmečio antspaudo neturėjusiems specialistams iki aukščiausios pozicijos vadovo iškilti mažiau nei per dešimt metų. Staigiai pasiekę iki tokių aukštumų, po 7-10 metų vadovai susiduria su dilema, ką daryti toliau, kai nusprendžia pasitraukti iš įmonės dėl išsisiėmusių galimybių ar dėl akcininkų pasikeitimų. Būdami 40-45 metų amžiaus Vakarų šalyse jie dažnu atveju dar tik artėtų iki aukščiausio laiptelio ar mėgautųsi karjeros aukštumomis.
„Kai jie greitai geometrine progresija pakyla į viršų, jiems atrodo, kad ir toliau taip turi būti, tad kai pasiekiamas zenitas ir toliau nebėra kur, sunku susitaikyti, kad nuo šiol turėsi gyventi taip, kaip dabar, ir nieko grandiozinio neatsitiks. Tuomet lieka horizontali karjera, tačiau Lietuvoje vienetai kompanijų, kurios gali išlaikyti tokius specialistus“, – komentuoja vadovų paieška užsiimančios įmonės “AIMS International Lietuvoje“ vadovaujantis partneris Šarūnas Dyburis.
Dėl mažos rinkos top vadovų karjera Lietuvoje nuo karjeros Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje skiriasi ir tuo, kad lietuviai dažniau priversti migruoti tarp skirtingų sričių. Vadovų atrankos įmonės “Amrop” Vilniaus biuro partneris Audrius Šošas lygina, kad Vokietijos automobilių pramonėje be didžiųjų automobilius gaminančių koncernų veikia dar daugybė kitų įmonių, kurios gamina įvairius komponentus, todėl vadovas gali galvoti apie karjeros tęstinumą toje pačioje industrijoje.
„Lietuvoje tokios galimybės dėl rinkos mažumo labai ribotos – pažvelkite į telekomunikacijų ar aludarystės kompanijas. Štai aludarystėje be mažųjų gamintojų veikia trys pagrindiniai rinkos dalyviai, todėl vienos iš jų vadovas, jei yra korektiškas, net negali sau leisti judėti į konkuruojančią kompaniją, todėl tiesiog svarsto galimybes eiti į kitą verslo sritį“, – atkreipia dėmesį A.Šošas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Septyni aukščiausio lygio įmonių vadovai „Veidui“ atskleidė savo laiko valdymo metodus. Viena svarbiausių taisyklių – keltis anksti ir dienotvarkę planuoti gerokai iš anksto.

Greitėjant gyvenimo tempui ir daugėjant tokių dėmesio blaškiklių, kaip „Facebook“, „Google“ ar interneto portalai, vis daugiau darbuotojų susiduria su dilema, kaip per aštuonias darbo valandas atlikti visas suplanuotas užduotis. O kaip viską spėja vadovai, kurie atsakomybių ir darbų turi daugiausiai iš visų?
“Veidas” teiravosi septynių aukščiausio lygio vadovų, kaip atrodo jų darbotvarkė ir kaip jie planuoja savo laiką.

Keliasi 5–6 val. ryto

Visų “Veido” pašnekovų atsakymai liudija viena – norint daug nuveikti, dieną reikia pradėti anksti ir kruopščiai susiplanuoti darbus. Tad „Veido“ kalbinti vadovai dažniausiai keliasi 5–6 val. ryto ir iki darbo dienos pradžios spėja nemažai nuveikti. Nė vienas vadovas darbo dieną nemiega ilgai – paprastai 5–7 val. Beje, suskambus žadintuvui jie nedelsdami kyla iš lovos, o ne nugrimzta į palaimingą snūduriavimą, kaip nevengia pasielgti dauguma.
Telekomunikacijų bendrovės „Bitė Lietuva“ generalinis direktorius Chrisas Robbinsas paprastai keliasi 4.30 val. ryto ir nuo pat pradžių kruopščiai susiplanuoja savo dieną: pusryčiauja, pusvalandį atsakinėja į elektroninius laiškus ir bendrauja su draugais iš viso pasaulio per „Facebook“ socialinį tinklą, valandą ruošia lietuvių kalbos namų darbus, o nuo 6.30 val. jau treniruojasi sporto klube. Į biurą vadovas atvyksta 8.30 val.
„Dažniausiai visą ateinančią savaitę susiplanuoju sekmadieniais. Susidarau sąrašą darbų, kuriuos noriu atlikti per savaitę, ir susirašau žmones, su kuriais noriu pasikalbėti. Visur, kur einu, nešiojuosi užrašų knygelę ir „iPad“, – pasakoja Ch.Robbinsas.
Planavimo svarbą pabrėžia ir visi kiti kalbinti vadovai. „Kitron“ generalinis direktorius Mindaugas Šeštokas dirba Kaune, o gyvena Vilniuje, tad keliasi 6.15 val. ir valandą, praleistą kelionėje, išnaudoja einamiesiems darbams susiplanuoti ir apgalvoti bei svarbiausiems dienos reikalams susiderinti. „Lietuvos draudimo“ generalinis direktorius Kęstutis Šerpytis ir Lietuvos pašto generalinė direktorė Lina Minderienė įpratę ant darbo stalo prieš akis turėti dienos ir savaitės darbotvarkę. „Kai žinai, kur ir kada turi būti, kiek laiko turi skirti vienam ar kitam darbui, viską atlieki daug konstruktyviau ir organizuočiau”, – pabrėžia Lietuvos pašto vadovė.
O SEB banko prezidentas Raimondas Kvedaras dalį susitikimų, kuriuose būtinai turi dalyvauti, suplanavęs net metams į priekį. „Taip pat laikausi taisyklės, kad kiekvieną ketvirtadienį važiuoju pas banko klientus, t.y. susitinku su jais ne banke, o pats važiuoju į įvairius Lietuvos regionus. Visus kitus susitikimus ar darbus planuoju atsižvelgdamas į aplinkybes – jeigu jos pasikeičia, iš karto keičiasi ir planai, darbotvarkė. Dirbant šį darbą apsispręsti ir reaguoti reikia labai greitai“, – pabrėžia R.Kvedaras.
„Agrokoncerno“ grupės prezidentas Ramūnas Karbauskis mano, kad viena didžiausių žmonių klaidų – nesugebėjimas įvertinti savo galimybių. “Jei manote, kad visus planuojamus darbus pajėgsite atlikti, labai nuodugniai pasidarykite kiekvieno projekto įgyvendinimo planą ir stenkitės jį išdėstyti per tam tikrą laiko tarpą. Atsiradus bendram darbų žemėlapiui bus aišku, kada ir kur yra rezervų, o kada realūs jūsų ketinimai negali sutilpti į laiko rėmus“, – pataria R.Karbauskis.
Aukščiausio lygio vadovams tenka būti valingiems ir organizuotiems, tad kai kurie kruopščiai suplanuoja net savaitgalius. „Planuodamas darbotvarkę, planuoju ir savaitgalius, nors poilsis jų metu retas reiškinys. Dažniausiai savaitgaliai atrodo kaip visos kitos darbo dienos, nes per juos būna daug visuomeninių renginių, kuriuose tenka dalyvauti. Man tenka vadovauti „Agrokoncerno“ grupei, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, vykdyti daugybę kultūrinių ir kitokių projektų. Žmogus, norintis daug naudingo nuveikti, juolab jei veiklos diapazonas toks platus, turi būti labai pareigingas ir valingas“, – įsitikinęs R.Karbauskis. Panašiu ritmu kaip darbo dieną savaitgaliais gyvena ir Ch.Robbinsas – tik keliasi dviem valandomis vėliau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Savaitraščio “Veidas” tyrimas atskleidžia skandalingą faktą: absoliuti dauguma visų mokyklų vadovų tai pačiai mokyklai vadovauja daugiau kaip dvidešimt metų, penktadalis – per trisdešimt, o keliolika – po keturiasdešimt ir daugiau.

“Kai prieš keletą metų panorau išsiaiškinti, kas vyksta mano antroko klasėje, kad net smalsūs vaikai nebenori eiti į mokyklą, skundžiasi triukšmu per pamokas, guodžiasi dėl šiurkštaus mokytojos elgesio ir net patyčių kai kurių mokinių atžvilgiu, iš direktorės išgirdau atsainų atsakymą: “Aš jums neleisiu stebėti pamokos, nes mokytoja yra tam nepasiruošusi, apie tai reikia pranešti prieš dvi savaites, juk mokytojai kelia didžiulį stresą jūsų dalyvavimas pamokoje. O jei jums nepatinka mūsų mokykla, eikite į privačią”, – pasakojo vilnietė, nenorinti skelbti savo pavardės.
Pasirodo, taip nusivylusi buvo ne tik mūsų pašnekovė: iš jos sūnaus klasės į kitas mokyklas ar kitas klases išėjo net dešimt vaikų, bet mokytoja – nepajudinama.
Vilniaus privačios “Saulės” gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė įsitikinusi, kad tokia padėtis daugelyje savivaldybių mokyklų susiklostė dėl to, kad savo postuose užsisėdėję mokyklų vadovai ne tik nebesugeba generuoti naujų idėjų, bet ir nebemato, kas vyksta jų kolektyvuose, yra pernelyg susitapatinę su senaisiais mokyklos kadrais. “Jei direktorius norėtų, nesunkiai atleistų kiekvieną nebenorintį ar nebegalintį dirbti mokytoją. Užtenka su kompetentingais juristais surašyti detalią pareiginę instrukciją, ką kiekvienas mokytojas privalo daryti, bei parengti išsamią darbo sutartį, kokie yra kiekvienos šalies įsipareigojimai ir teisės. Privačiose mokyklose prastas mokytojas neužsibūna ilgiau kaip mėnesį ar du, o savivaldybių mokyklų direktoriai dažnai dangsto savo vadybos broką Darbo kodekso suvaržymais”, – kritikuoja I.Baranauskienė.

Prarasti direktoriaus vietos neįmanoma
“Negali būti, kad yra direktorių, kurie mokykloms vadovauja po 30–40 ir daugiau metų, – sužinojęs “Veido” tyrimo rezultatus iš nuostabos aiktelėjo Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) prorektorius Aivas Ragauskas. – Tai nenormali situacija: prezidento kadencija apribota, parlamentarų – apribota, rektorių ir kolegijų direktorių – apribota, o štai mokyklos direktorius gali vadovauti iki pensijos. Bet juk po dvidešimties metų vadovavimo tai pačiai mokyklai jis nebegali nieko gero duoti nei mokiniams, nei visai bendruomenei. Jis jau būna išsisėmęs: nebelieka dinamikos, atvirumo, o ir jam pačiam nebeįdomu.”
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentė dr. Jolanta Urbanovič, rašydama disertaciją apie mokyklų savarankiškumą, irgi nustėro sužinojusi, kiek metų kai kurioms mokykloms vadovauja tie patys direktoriai. Be to, rašydama mokslo darbą ši MRU dėstytoja atliko dar ir kokybinę analizę, tad jai teko bendrauti su įvairių šalies regionų mokyklų vadovais. “Su vienais direktoriais, dažniausiai jaunesniais, buvo labai paprasta tiek kalbėtis, tiek vėliau elektroniniu paštu ar telefonu suderinti atsakymus, su kitais, turinčiais ilgą vadovavimo vienai mokyklai stažą ir jau garbaus amžiaus direktoriais net susikalbėti buvo sunku. Tuomet priėjau prie išvados, kad po 10–20 metų ir daugiau žmogus negali vadovauti tai pačiai mokyklai”, – sako J.Urbanovič.
Tiek LEU prorektorius A.Ragauskas, tiek MRU docentė J.Urbanovič sutaria, kad tik vienas kitas mokyklų direktorius, vadovaujantis daugiau nei 20 metų, yra autoritetas, šviesulys, kurį praradusi mokykla stipriai nukentėtų. O MRU docentas, dėstantis apie įstaigų vadybą, Dangis Gudelis apibendrina, jog tai, kurie seniai vadovaujantys direktoriai ir tolau gali eiti pareigas, o kurie išsikvėpė, geriausiai parodo gimnazijų reitingas.
“Suprasčiau, jei tokia padėtis būtų privačioje mokykloje ar bet kurioje kitoje įmonėje, kuri pasiekia puikių rezultatų ir kurios akcininkas, valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius yra tas pats asmuo, bet tai jokiu būdu neturėtų būti savivaldybės ir valstybės švietimo įstaigose”, – pabrėžia A.Ragauskas.
O štai vienas mūsų šalies verslo lyderių, koncerno “MG Baltic” vadovas Darius Mockus, paklaustas, ar įmanoma švietimo įstaigai kokybiškai vadovauti 30 metų ir ilgiau, atsakė: “Į mūsų švietimo sistemą taip ir neatėjo nei verslo vadybos principai, nei konkuravimas. Kita vertus, nors versle esama pavyzdžių, kai kompanijoms vadovai sėkmingai vadovauja po 20 ar 40 metų, vis dėlto tai greičiau unikalios išimtys, o ne taisyklė. O apie mokyklų vadovų darbo kokybę ir gebėjimą toliau vadovauti ypač daug pasako pedagogų kolektyvas.”
“Iš tiesų mūsų mokyklose susiklostė tokia pat ydinga situacija kaip daugelyje ES institucijų Briuselyje, kur juokaujama, girdi, norint prarasti eurokrato vietą reikia nebent ką nors nužudyti”, – perfrazavęs Briuselio biurokratų kalbas ironizuoja A.Ragauskas, kalbėdamas apie Lietuvos mokyklų direktorių sotų, užtikrintą ir saugų gyvenimą iki pensijos.
“Iš tikrųjų daugelis savivaldybių atstovų pripažįsta esą nepajėgūs pajudinti nieko gero vaikams nebeduodančių mokyklų direktorių: jei tik atleisi – tuoj į teismą, ir šis grąžins į darbą bei dar kompensaciją už priverstines pravaikštas priskaičiuos, – teigia J.Urbanovič. – Tad daugelis savivaldybių atstovų susitaikė su tokia padėtimi ir nieko nebedaro.”

Maksimali kadencija neturėtų viršyti 8–10 metų
Mokslininkė atskleidžia, kad daugelis jos apklaustų mokyklų direktorių pripažino, jog mokyklos vadovo kadencija neturėtų būti ilgesnė nei aštuonerių metų. Mat vėliau daugelis praranda motyvaciją bet ką keisti mokykloje. Prasideda stagnacija arba net ritimasis žemyn.
Tuo pat metu ne vienas švietimo įstaigos vadovas pasiguodė, kad bijo rotacijos, jai priešinasi, nenorėdamas likti už borto. “Jiems psichologiškai sunku, kad po tų aštuonerių metų turės eiti į žemesnes pareigas, tai yra vėl grįžti mokytojauti, – aiškina J.Urbanovič. – Antra vertus, jei pretendentai į mokyklų vadovus iš anksto žinotų, kad jų kadencija ribota, o po to jie turės grįžti dirbti mokytojais, būtų gerokai mažiau įtampos.”
MRU Edukologijos instituto vadovė prof. Valdonė Indrašienė antrina, kad mokyklų vadovai neturėtų vadovauti ilgiau nei aukštųjų mokyklų vadovai: “Racionaliausia leisti mokyklų direktoriams vadovauti ne daugiau kaip dvi kadencijas po penkerius metus iš eilės. Tad dabartinė situacija negalima ir keistina.”
“Deja, pas mus trūksta politinės valios, – pastebi J.Urbanovič. – Nė viena politinė jėga nenori pyktis su Mokyklų vadovų asociacija. Aišku, viena vertus, gerai, kad yra susibūrusi tokia asociacija, tačiau ji negali užsiimti vien savo lobizmu ir trukdyti bet kokioms reformoms. Dabar Mokyklų vadovų asociacija yra didžiausias mokyklų reformų ir pažangos stabdys. Būtent profsąjungos pasipriešino visuotinei mokyklų vadovų rotacijai ir kadencijų įvedimui.”
Tiesa, ekspertai siūlė pačių įvairiausių variantų, netgi tokių švelnių, kaip neatleisti direktoriaus, o perkelti jį į kitą mokyklą, kaip kad iš parapijos į parapiją kilnojami kunigai. Bet direktorių profsąjungos stojo piestu, ir visos ligšiolinės valdžios atsitraukė.
Vis dėlto naujai paskiriami vadovai, kaip pasakojo Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) direktorius Gražvydas Kazakevičius, į vadovus gali pretenduoti jau tik po šios agentūros vertinimo. Bet iki dabar paskirti tik 37 nauji švietimo įstaigų vadovai: iš jų trys vadovavę nuo 23 iki 25 metų, o penki – vadovavę nuo 30 iki 39 metų. Visi kiti tingiai laukia pensijos savo nuzulintose kėdėse.
“Gerai, kad bent jau naujai paskiriamus direktorius prieš tai įvertina ekspertai, juk anksčiau niekas jų gebėjimų nevertindavo, – sako J.Urbanovič ir netikėtai priduria: – Beje, išanalizavusi NMVA duomenis pastebėjau, kad tik 50 proc. visų pretendentų į direktorius pereina šią atranką. Taigi įsivaizduokite, kas anksčiau tapdavo mokyklų vadovais ir kiek atsitiktinių žmonių šiandien vadovauja mokykloms.”
Mokslininkės manymu, vienas galimų būdų, kaip atsisveikinti su apkiautusiais mokyklų vadovais, – bent jau sugriežtinti atestacijos reikalavimus. Pirmiausia įvesti kasmečius atsiskaitymus už per metus nuveiktus darbus. “Dabar nė vienas direktorius nebijo jokių metinių atestacijų, nes tam užtenka tinkamai užpildyti popieriukus. O jei būtų vertinama dar ir kompetencija, reikėtų atsiskaityti už nuveiktus metų darbus, manau, kai kurie užsisėdėję vadovai patys atsistatydintų”, – svarsto J.Urbanovič.
V.Indrašienė priduria, kad būtina nedelsiant grįžti ir prie privalomojo pedagogų kvalifikacijos tikrinimo kas penkerius metus. “Universitetų ir kolegijų dėstytojų kvalifikacija vertinama kas trejus arba kas penkerius metus, be to, dar būna tarpiniai patikrinimai, gydytojai taip pat nesiginčija ir kelia savo kvalifikaciją bei ją įrodo, o štai mokyklų direktoriai ir mokytojai nuolat priešinasi kvalifikacijos kėlimui ir įsivaizduoja, kad jie jau tobuli”, – ironizuoja MRU Edukologijos instituto direktorė.
LEU prorektorius A.Ragauskas atitaria: “Su universiteto dėstytoju, jei jis neįrodė savo kvalifikacijos dvi trejų arba penkerių metų kadencijas paeiliui, net nesudaroma terminuota darbo sutartis, o ir atleisti jį galima bet kada, net nesumokėjus išeitinės kompensacijos. Be to, tiek paprasti dėstytojai, tiek mokslo darbuotojai turi ne tik dėstyti, atlikti ir rašyti mokslo tiriamuosius darbus, bet ir daryti įvairiapusį poveikį visuomenei dalyvaudami televizijos, radijo laidose bei komentuodami spaudoje, vietos ir tarptautinėse konferencijose. O štai mokytojams užtenka kartą pasiekti pedagoginės kvalifikacijos viršūnę, ir jau nieko daryti nebereikia. Tai nonsensas.”
“Gaila, kad švietimo strategai pabijojo veltis į konfliktus su mokytojų profsąjungomis ir sutiko su išlyga, jog mokytojai kvalifikaciją tikrinsis kas penkerius metus, tik jei patys šito norės. O kitiems tai nebus privalu”, – pasakoja viena pedagogų kvalifikacijos kėlimo metodikos rengėjų V.Indrašienė.
Tikslumo dėlei vertėtų pridurti, kad dėl tokio problemos posūkio nuosaiki liko ir šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, kuri anksčiau yra ne kartą kritikavusi švietimo bei sveikatos strategus, esą būtina nedelsiant įvesti rotaciją visiems švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigų vadovams.
Todėl belieka viltis, kad tie, kurie imsis vadovauti švietimo sistemai kitą kadenciją, vykdys švietimo reformas ir ras būdų, kaip įvertinti visų mokyklų vadovų kompetenciją bei nustatyti kadencijas ir jau seniai paskirtiems direktoriams, bei įves privalomą kvalifikacijos kėlimą visiems mokytojams.
Čia vertėtų prisiminti, kaip su reformoms besipriešinusiomis profsąjungomis elgėsi legendinė konservatorė, Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher: ji nurodė specialiosioms pajėgoms išvaikyti protestuojančias mokytojų profsąjungas vandens čiurkšlėmis.

Ilgiausiai mokykloms vadovauja
Mokykla    Direktorius vadovauja metų
Vilniaus Mickūnų vid.    51
Prienų jaunimo    49
Kauno “Versmės” vid.    47
Priekulės spec.    47
Vilniaus J.Ivaškevičiaus jaunimo    46
Šiaulių Žarėnų pagr.    45
Kauno “Aušros” gim.    44
Kauno “Nemuno” vid.    44
Kretingos Vydmantų vid.    44
Panevėžio prad.    43
Šiaulių Zoknių pagr.    43
Kaišiadorių mok.-darž. “Rugelis”    42
Kėdainių Labūnavos pagr.    42
Klaipėdos S.Dacho pagr.    42
Marijampolės Degučių mok.-darž.    42
Kauno J.Jablonskio gimn.    41
Marijampolės mok.-darž. “Žiburėlis”    41
Molėtų pagr.    41
Vilniaus invalidų ugd. c. “Viltis”    41
Jonavos mok.-darž. “Šilelis”    40
Kauno Garliavos vid.    40
Pagėgių Šilgalių pagr.    40
Šiaulių Medelyno pagr.    40
Kauno Eigulių pagr.    39
Mažeikių K.Jagmino prad.    39
Žagarės spec.    39
Kauno “Saulės” gimn.    38
Šiaulių sutrikusios klausos vaikų ugd. c.    38
Trakų Vytauto Didžiojo gimn.    38
Anykščių Debeikių pagr.    37
Jurbarko Šimkaičių J.Žemaičio pagr.    37
Kaišiadorių V.Giržado pagr.    37
Pasvalio Narteikių mok.-darž. “Linelis”    37
Šakių Kidulių pagr.    37
Šilutės prad.    37
Trakų Bijūnų pagr.    37
Vilniaus A.Mickevičiaus gimn.    37
Vilniaus L.Karsavino vid.    37
Vilniaus S.Konarskio vid.    37
Alytaus “Volungės” pagr.    36
Alytaus A.Ramanausko-Vanago gim.    36
Biržų Medeikių pagr.    36
Kaišiadorių Antakalnio pagr.    36
Kaišiadorių spec.    36
Kauno Montessori mok.-darž. “Žiburėlis”    36
Marijampolės prad. “Smalsutis”    36
Panevėžio A.Lipniūno pagr.    36
Panevėžio Paįstrio J.Zikaro vid.    36
Šiaulių Šakynos pagr.    36
Šiaulių S.Šalkauskio gimn.    36
Širvintų “Atžalyno” pagr.    36
Vilniaus S.Stanevičiaus vid.    36
Jurbarko Juodaičių pagr.    35
Kauno S.Lozoraičio vid.    35
Klaipėdos “Pajūrio” pagr.    35
Klaipėdos Vėžaičių pagr.    35
Kupiškio Subačiaus gimn.    35
Lazdijų Šeštokų vid.    35
Mažeikių Gabijos gimn.    35
Prienų Želkūnų pagr.    35
Rietavo Tverų vid.    35
Šalčininkų Dainavos pagr.    35
Šiaulių spec. ugd. c.    35
Vilniaus Dūkštų pagr.    35
Sudervės M.Zdziechovskio pagr.    35
Alytaus “Drevinuko” darž.-mok.    34
Jurbarko “Ąžuoliuko” darž.-mok.    34
Jurbarko Girdžių pagr.    34
Kauno darž.-mok. “Vaidilutė”    34
Kauno J.Dobkevičiaus vid.    34
Kauno Vilkijos gimn.    34
Kretingos Kurmaičių prad.    34
Kupiškio Adomynės pagr.    34
Mažeikių “Žiburėlio” prad.    34
Šalčininkų Jašiūnų “Aušros” vid.    34
Šiaulių Aukštelkės pagr.    34
Šiaulių Drąsučių pagr.    34
Tauragės Sartininkų pagr.    34
Telšių “Saulėtekio” prad.    34
VšĮ Alytaus šv. Benedikto gim.    34
Vilkaviškio pagr.    34
Vilniaus Baltupių vid.    34
Vilniaus B.Radvilaitės pagr.    34
Alytaus Dainavos pagr.    33
Alytaus Dzūkijos pagr.    33
Jonavos Bukonių pagr.    33
Kauno Aleksoto darž.-mok.    33
Šaukėnų V.Pūtvio-Putvinskio vid.    33
Klaipėdos “Aukuro” gim.    33
Klaipėdos “Smeltės” pagr.    33
Klaipėdos 1-oji spec.    33
Klaipėdos Baltijos gimn.    33
Akmenės mok.-darž. “Buratinas”    33
Pasvalio darž.-mok. “Liepaitė”    33
Pušaloto pagr.    33
Radviliškio V.Kudirkos pagr.    33
Šakių Slavikų pagr.    33
Širvintų Gelvonų vid.    33
Tauragės Baltrušaičių pagr.    33
Varėnos Merkinės pagr.    33
Vilniaus Dvarčionių prad.    33
Vilniaus Fabijoniškių vid.    33
Jonavos Užusalių pagr.    32
Seredžiaus S.Šimkaus pagr.    32
Kalvarijos Jungėnų pagr.    32
Kėdainių mok.-darž. “Vaikystė”    32
Kelmės Tytuvėnų jaunimo    32
Klaipėdos “Vyturio” pagr.    32
Klaipėdos Naujakiemio suaug. vid.    32
Panevėžio “Žemynos” vid.    32
Panevėžio Pažagienių darž.-mok.    32
Radviliškio Grinkiškio J.Poderio vid.    32
Skuodo Daukšių pagr.    32
Telšių Ryškėnų prad.    32
Utenos Kuktiškių pagr.    32
Vilkaviškio Virbalio    32
VšĮ Šiaulių univ. gimn.    32
Vilniaus “Vilnies” pagr.    32
Vilniaus Vingio vid.    32
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimn.    32
Elektrėnų Pastrėvio pagr.    31
Kaišiadorių Palomenės pagr.    31
Kauno J.Naujalio muzikos gimn.    31
Kauno Vydūno pagr.    31
Kėdainių spec.    31
Klaipėdos “Pakalnutės” mok.-darž.    31
Klaipėdos “Versmės” pagr.    31
Kretingos J.Pabrėžos gimn.    31
Kretingos Baublių pagr.    31
Pakruojo “Atžalyno” gimn.    31
Prienų Klebiškio pagr.    31
Radviliškio Šiaulėnų M.Šikšnio vid.    31
Radviliškio Vaižganto gimn.    31
Kudirkos Naumiesčio V.Kudirkos gimn.    31
Šiaulių Micaičių mok.-darž.    31
Šiaulių Voveriškių pagr.    31
Šilutės Žemaičių Naumiesčio gimn.    31
Širvintų Barskūnų pagr.    31
Širvintų Zibalų pagr.    31
Vilniaus Valčiūnų vid.    31
Gelgaudiškio spec.    30
Jonavos prad.    30
Kauno A.Stulginskio katal. vid.    30
Kauno Vilijampolės vid.    30
Kėdainių Aristavos pagr.    30
Mažeikių Kalnėnų pagr.    30
Mažeikių Židikų M.Pečkauskaitės vid.    30
Pakruojo Triškonių pagr.    30
Radviliškio Pašušvio pagr.    30
Radviliškio Pociūnėlių pagr.    30
Šiaulių V.Kudirkos pagr.    30
Utenos mok.-darž. “Eglutė”    30
Varėnos Vydenių pagr.    30
Vilkaviškio “Aušros” gimn.    30
Vilniaus J.Basanavičiaus gimn.    30
Vilniaus Jono Pauliaus II gim.    30
Vilniaus Nemenčinės Gedimino gimn.    30
Vilniaus Veriškių prad.    30
Šaltinis: “Veidas”, mokyklos, savivaldybės, ŠMM

Statistinis Lietuvos vadovas – gerokai jaunesnis negu Vakarų šalyse ir lankstesnis bei entuziastingesnis negu kitose Baltijos valstybėse.

Vidutinis Lietuvos vadovas: 42–43 metų vyras, įmonei vadovaujantis šešerius metus, savo rankose laikantis prekybos ar paslaugų bendrovės vairą ir diriguojantis vidutiniam 12 žmonių kolektyvui. Jis ambicingas, lankstus, įgijęs ar siekiantis antro diplomo, tačiau besiorientuojantis į trumpalaikius įmonės veiklos rezultatus. Tokį Lietuvos vadovo portretą nupiešė savaitraštis “Veidas”, konsultuodamasis su vadovų atrankos specialistais ir išnagrinėjęs įvairius tyrimus.

Lietuvos vadovai – tarp jauniausių

Lietuvos įmonių vadovų amžiaus vidurkis – 42–43 metai. Tai atskleidė ir “Veido” prašymu kreditų biuro “Creditinfo” atlikta 70 tūkst. įmonių analizė, ir “Consulteam Baltics” vykdytas tyrimas.
Lietuvos įmonių generaliniai direktoriai atsiduria tarp jauniausių pasaulyje. Už kolegas JAV mūsų vadovai jaunesni visu dešimtmečiu: tyrimų bendrovės “Spencer Stuart” duomenimis, generalinių direktorių, vadovaujančių 500 pirmaujančių JAV kompanijų, amžiaus vidurkis – 55 metai. O tyrimų bendrovės “Booz and Co” tyrimas rodo, kad Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Japonijoje vidutinis naujų generalinių direktorių amžius 2009 m. siekė 53 metus. Vaizdą Europoje papildo tarptautinės konsultacijų bendrovės “Hay group” tyrimas, parodęs, kad Belgijoje vidutinis vadovų amžius siekia 46, Lenkijoje – 45, o Baltijos šalyse – vos 42 metus.
Kreditų biuro “Creditinfo” kredito rizikos vadovė Alina Buemann mano, kad Lietuvos vadovai vieni jauniausių dėl to, kad ir mūsų įmonės jaunos. O “Hay group” atlygio informacinių paslaugų vadovas Baltijos šalims Eligijus Kajieta pabrėžia, kad būtent jaunesnės kartos vadovai, išsilavinimą įgiję nepriklausomybės laikais, rinkoje paklausesni – jų atlyginimai didesni negu vyresnių kolegų.
“Daugiausiai mokama vadovams, kurių amžius 35–39 metai. Iki šios amžiaus grupės atlyginimas nuosekliai kyla, o nuo šios amžiaus grupės – po truputį mažėja. Galime sakyti, kad šie vadovai rinkoje geidžiamiausi. Ką tai reiškia? Matoma takoskyra tarp vadovų, baigusių sovietinę mokyklą, ir tarp jaunesnės kartos. Sovietinę mokyklą baigusių vadovų rinkoje stipriai mažėja. Tai tiesiogiai susiję su neatitikimu tarp turimų ir rinkoje reikalingų įgūdžių – kalbos, išsilavinimo, specialybės, darbo kompiuteriu ir t.t.”, – išvadas iš 700 didžiausių įmonių Baltijos šalyse tyrimo daro E.Kajieta.
Beje, Lietuvos vadovai savo išsilavinimui skiria nemažą dėmesį. Atkūrus nepriklausomybę verslo ėmėsi ir vadovauti pradėjo įvairias studijas baigę žmonės – buvo nemažai istorikų, fizikų, medikų. Per du dešimtmečius, kaip pastebi vadovų atrankos specialistai, didelė dalis Lietuvos vadovų kryptingai mokėsi ir įgijo antrą diplomą – dažniausiai iš verslo srities.

Ir vadovai ieško darbo

Karjeros kelias įmonėje – ilgas ir sudėtingas, todėl vadovų darbo stažo vidurkis toje pačioje įmonėje ilgesnis negu kitų darbuotojų. Pasaulinei konsultacijų įmonei “Mercer” Baltijos šalyse atstovaujančios personalo valdymo paslaugų įmonės “Consulteam Baltics” tyrimų vadovė Baltijos šalims Jurga Blinstrubaitė atskleidė, kad Lietuvos generalinių direktorių bendras darbo stažas šiuo metu vadovaujamoje bendrovėje siekia vidutiniškai 10 metų.
“Aukščiausio lygio vadovai toje pačioje darbovietėje dirba ilgiau nei statistinis Lietuvos darbuotojas ir nėra linkę dažnai keisti darbdavius. Palyginkime: į tą patį tyrimą įtrauktų specialistų darbo stažo įmonėje, kurioje dirba šiuo metu, vidurkis – šešeri metai”, – pabrėžia J.Blinstrubaitė.
Ekspertė priduria, kad europiečiai darbą keičia vidutiniškai kas septynerius metus. O Lietuvoje darbuotojų kaita gana smarkiai priklauso nuo ekonominės padėties. 2007 m. darbo skelbimų portalo naujasdarbas.lt atlikta gyvenimo aprašymų duomenų bazės analizė atskleidė, kad lietuviai darbą keičia kas trejus metus, tačiau krizė darbuotojų kaitą labai sumažino. “Mercer” tyrimų duomenimis, savanoriška darbuotojų kaita Lietuvos įmonėse pasiekė piką 2008 m. ir sudarė 16 proc., 2009 m. sumažėjo iki 9 proc., o 2010 m. – iki 5 proc.
Beje, nors vidutinis Lietuvos vadovas toje pačioje įmonėje dirba dešimtmetį, “Creditinfo” analizė rodo, kad direktorius įmonei vadovauja vidutiniškai šešerius metus. Iki trejų metų vadovauja trečdalis įmonių direktorių, o 20 ir daugiau metų įmonės vairą laiko tik 2 proc. vadovų.
“Vadovavimo periodas susijęs su įmonės dydžiu – mažesnių bendrovių vadovai savo pareigas eina trumpiau nei didesnių. Daugiau nei pusė Lietuvos įmonių turi iki penkių darbuotojų ir pusės tokių bendrovių apyvarta praėjusiais metais neviršijo 3 mln. Lt. Minėtų įmonių vadovai vadovauja vidutiniškai trejus metus”, – Lietuvos vadovo portretą naujais bruožais pildo A.Buemann.
Personalo atrankos įmonės “Indigroup” vadovas Karolis Blaževičius pastebi, kad vadovai dabar linkę dažniau keisti darbo vietą nei prieš penkerius metus. Jei įmonės generalinis direktorius mato, kad “užaugo” kartu su įmone ir nebeturi galimybių tobulėti, jis linkęs pats ieškoti naujos darbo vietos. Prieš penkerius ar dešimt metų vadovai iniciatyvos nerodydavo.

Moterys valdo mažesnes įmones

Nors moterys darbo rinkoje dalyvauja ne mažiau aktyviai nei vyrai, tapti vadovėmis joms pavyksta gerokai rečiau. Kreditų biuro “Creditinfo” atlikta įmonių analizė atskleidė, kad daugiau nei 70 proc. Lietuvos įmonių vadovų yra vyrai. Moterys daugiausia vadovauja mažesnėms įmonėms, kurių apyvarta nesiekia 3 mln. Lt. Didėjant įmonės apyvartai, mažėja moterų, užimančių vadovo poziciją, procentinė dalis. Mažesnėse įmonėse moterys vadovės sudaro 30 proc. visų vadovų, o didžiosiose (apyvarta didesnė nei 30 mln. Lt) – tik 10 proc.
“Vyrai daugiausia vadovauja pramonės, komunalinių paslaugų, statybos, transporto ir žemės ūkio bendrovėms. Nekilnojamojo turto veikla užsiimančiose įmonėse vadovų santykis tarp vyrų ir moterų yra vienodas, o prekybos, finansų, paslaugų, viešbučių ir maitinimo veikla užsiimančioms įmonėms vadovauja daugiausia moterys”, – teigia A.Buemann.
Kita vertus, “Hay Group” generalinė direktorė Baltijos šalims Neda Songinaitė pabrėžia, kad didžiosiose įmonėse karjerą padariusių ir aukščiausio lygio vadovėmis tapusių moterų atlyginimas būna netgi didesnis negu vyrų. “Manau, kad moterų vadovių mažiau, ir tos, kurios “prasimuša” (o tai būna sunkus ir ilgas darbas), stipriai jaučiasi savo pozicijoje, todėl gali išsiderėti didelį atlyginimą”, – komentuoja N.Songinaitė.

Entuziastingi, bet orientuoti į trumpalaikius rezultatus

Galbūt sudėtingiausia apskaičiuoti vidutinį Lietuvos vadovo atlyginimą, nes jie smarkiai skiriasi ir priklauso nuo įmonės dydžio, sektoriaus, vadovo patirties bei įvairių priedų. Skirtingų personalo paieškos ir vadovų atrankos įmonių vertinimu, vidutinis bazinis Vilniuje dirbančios įmonės vadovo atlyginimas neatskaičius mokesčių (be priedų) gali siekti 5–10 tūkst. Lt per mėnesį.
Tačiau atlyginimų žirklės didžiulės. “Consulteam Baltics” 2010 m. atlikto “Mercer” darbo užmokesčio tyrimo Lietuvoje duomenimis, ketvirtadalis įmonių generalinių direktorių uždirba mažiau nei 123 tūkst. Lt bazinio atlyginimo per metus (neatskaičius mokesčių), tačiau kitoje atlyginimų skalės pusėje – 25 proc. vadovų, kurių metinis bazinis atlyginimas be priedų yra didesnis daugiau nei dvigubai.
A.Kajieta pastebi, kad lyginant Lietuvos ir Vakarų Europos įmonių vadovus skiriasi ne tik amžius, bet ir atlyginimo mokėjimo būdai. Atlyginimas susideda iš trijų dalių – bazinis, priedai ir premijos už pasiektus rezultatus per vienus metus bei ilgalaikis skatinimas už rezultatus, pasiektus per ilgesnį nei vienų metų laikotarpį. “Vakarų Europoje ilgalaikis skatinimas gali sudaryti iki 50 proc. atlyginimo. Tai reiškia, kad ilgalaikiai tikslai labai svarbūs vadovui ir pagal tai sudarytas jo atlyginimo paketas. Lietuvoje iš vadovų tikimasi trumpalaikių tikslų, todėl ilgalaikis skatinimas beveik neegzistuoja”, – aiškina E.Kajieta.
“Mūsų atliktas tyrimas parodė, kad vadovai Lietuvoje daugiausia vertinami pagal pasiektus rezultatus, profesinę kompetenciją, gebėjimą efektyviai priimti sprendimus. Tačiau kai kalbama apie santykius su darbuotojais, gebėjimą bendrauti, išklausyti kitus, tinkamai suteikti įgaliojimus, skatinti ir ugdyti darbuotojus – šie įgūdžiai neretai vertinami mažiau”, – “Talentor Lietuva” ir “Profiles International” 2008 m. atliktą tyrimą komentuoja “Talentor Lietuva” direktorė Aušra Grybauskienė.
Sugebėjimo auginti kolektyvą, skirstyti užduotis, būti lyderiu, vedančiu į tikslą, tarp Lietuvos vadovų pasigenda ir tarptautinės vadovų paieškos kompanijos “Pedersen & Partners” partnerė ir Lietuvos biuro vadovė Kristina Vaivadaitė. Palyginti su kitų šalių vadovais, mūsų direktoriams taip pat trūksta gebėjimo suprasti verslą tarptautiniame kontekste – dėl mažos rinkos mūsų vadovai dažnai mąsto pernelyg lokaliai. Kita vertus, lietuvių vadovai, palyginti su vakariečiais kolegomis, turi kur kas mažiau tarptautinės patirties. “Consulteam Baltics” duomenimis, 84 proc. aukščiausių vadovų yra atsakingi už Lietuvoje veikiančio verslo sėkmę ir tik 16 proc. – už įmonės bei padalinių veiklą keliose šalyse ar regione.
Vis dėlto, nepaisant tam tikrų kompetencijų trūkumo dėl rinkos ribotumo ir trumpos privataus verslo istorijos, mūsų vadovai kai kuriomis savybėmis gerokai lenkia kolegas iš kaimyninių šalių. Tarptautinės vadovų paieškos kompanijos “Amrop” Vilniaus biuro partnerio Audriaus Šošo nuomone, lietuviai vadovai yra drąsūs, ryžtingi, ambicingi ir sugebantys priimti argumentuotus, nors ir nepopuliarius sprendimus – tai parodė įtemptas pastarųjų dvejų metų laikotarpis.
Jam pritaria ir K.Vaivadaitė: “Lietuviai vadovai turi daug entuziazmo, aktyvumo, lankstumo, gebėjimo greičiau prisitaikyti, noro mokytis ir judėti į priekį. Palyginti su kitų Baltijos šalių vadovais, lietuviai kur kas verslesni.”

BFL

“Aš matau problemų ne tik su Aplinkos komiteto pirmininku, tą vakar iš išsakiau, reikėtų dviem koalicijos frakcijoms susėsti, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Jungtinei, nes dar daugiau problemų yra Ekonomikos komitete”, – penktadienį žurnalistams Seime sakė I.Degutienė.

“Aš tikrai raginu valdančiosios koalicijos dvi partijas susėsti ir kartu apspręsti, kokį žmogų deleguoti į vieną ir kitą komitetą, kad vyktų darbas”, – pridūrė Seimo pirmininkė.

Ji sakė Ekonomikos komiteto pirmininkui, Jungtinei frakcijai priklausančios Tautos prisikėlimo partijos deleguotam Dainiui Budriui turinti priekaištų dėl darbo organizavimo ir tvirtino, jog komitete vilkinamas įstatymų projektų svarstymas.

“Konkrečiai turiu tai, kad yra vilkinami projektai ir jie nesvarstomi, ir Ekonomikos komitete daugiausiai prisikaupę projektų, kad ir Viešųjų pirkimų įstatymo”, – sakė parlamento vadovė, – juk tam ir yra komiteto pirmininkai, kurie turi organizuoti komiteto darbą. Raginu, kad projektas būtų kuo greičiau įtrauktas į darbotvarkę, bet sesijos pabaigoj sako, kad mes svarstysim rudenį”.

“Aš negaliu pakeisti nei vieno, nei kito komiteto pirmininko. Aš išreiškiau savo poziciją, matau, kaip yra, ir noriu, kad darbas komitetuose būtų kokybiškas ir produktyvus, kad nebūtų vilkinimų, kad įstatymų  projektų nereikėtų man asmeniškai skaityt ir žiūrėt, kad sutaptų su stenogramomis. Tegu frakcijos sprendžia, jeigu (vadovai – red.) tinka – tvarkoj, bet aš ir toliau reikalausiu”, – kalbėjo I.Degutienė.

Ketvirtadienį savo kalboje baigiant pavasario sesiją Seimo pirmininkė pripažino, kad sunkiausia buvo dirbti su Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku Jonu Šimėnu, pasiūlė valdančiajai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai apsvarstyti galimybę jį keisti.

“Prašau Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos pamąstyti, ar nereikia keisti komiteto pirmininko, kad nebūtų tokių dalykų, kokie vyko per šią pavasario sesiją”, – ketvirtadienį iš Seimo tribūnos pareiškė I.Degutienė.

Prieš I.Degutienės kritiką J.Šimėnui, jį Aplinkos apsaugos komiteto posėdžio sprendimų galimu klastojimu apkaltino parlamentaras Arūnas Valinskas.

Pasak jo, komiteto, trečiadienį svarsčiusio, kaip panaudoti lėšas už parduotus taršos leidimus, balsavimas ir Vyriausybei perduotas komiteto pasiūlymas skiriasi.

Po tokių pareiškimų J.Šimėnas  stebėjosi, kad taip galėjo atsitikti. Komiteto pirmininkas aiškino, kad dokumentą, kurį pasirašė Vyriausybei su pasiūlymais, kaip turi būti keičiama lėšų, gautų už parduotus taršos leidimus, sąmata, pats du kartus peržiūrėjo ir viską paliko taip, kaip buvo nutaręs komitetas. “Jeigu susimaišėte jūs, tai atsiprašau, jeigu mes padarėme klaidą, taip pat atsiprašau”, – sakė J.Šimėnas.

J.Šimėnas ir aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas nesutaria, kaip reikėtų panaudoti už Lietuvos parduotus taršos leidimus gautus pinigus. Parlamentaras pasisako už didesnį finansavimą biokuro katilams įrengti šilumos tiekimo įmonėse, o ministras norėtų daugiau pinigų skirti daugiabučiams modernizuoti.

Komitetas pritarė J.Šimėno siūlymui sumažinti daugiabučių renovavimo programai skirtas papildomas lėšas nuo 100 mln. litų, kuriuos renovacijai siūlo minsterija, iki 60 mln. litų, lėšų skirtumą nukreipiant rajoninėms katilinėms atnaujinti, statant biokuro katilus.

A.Valinskas nebe pirmą kartą kaltina J.Šimėną privačių ir viešųjų interesų painiojimu. Seimui svarstant Miškų įstatymą, A.Valinskas pareiškė, esą už įstatymo dėl statybų miške “prastūmimą” Seime J.Šimėnui atsilyginta.

Seimo Etikos ir procedūrų komisija J.Šimėną šiemet jau svarstė dėl to, kad į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektą buvo įrašytos nuostatos, kurioms komitetas nepritarė. Tuomet kaltę prisiėmė Aplinkos apsaugos komiteto biuro darbuotoja.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad numačius rotacijas medicinos įstaigų vadovams būtų atsikratoma tarybinio palikimo, kuomet įstaigoms vadovauti buvo skiriami medikai, ir pereinama prie profesionalios vadybos.

“Teko važinėti po regionus, labai daug nusiskundimų, kad atskiruose regionuose atskirų gydymo įstaigų vadovai tampa svarbesni net už rinktą valdžią, ir labai ilgai užsisėdi, visą gyvenimą. Aš manau, kad seniai laikas atsikratyti tarybinio paikimo, kai profesionalūs gydytojai patys tapdavo ūkininkais ir vadovaudavo”, – šeštadienį žurnalistams sakė prezidentė.

Pasak šalies vadovės, palaipsniui reikia pereiti prie profesionalaus medicinos įstaigų valdymo, jos žodžiais, “tam yra vadybininkai, tam yra magistro studijos Lietuvoje, kurios ruošia medicinos vadybininkus”.

Prezidentė D.Grybauskaitė teikia pataisas, kuriomis siūloma įvesti penkerių metų kadencijas visų asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų vadovams ir nustatyti, kad vadovauti įstaigai jie gali ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Be to, siūloma iki 65-erių metų apriboti visų sveikatos įstaigų vadovų amžių.

Prezidentės nuomone, dėl ydingos vadovų skyrimo tvarkos sveikatos priežiūros sistemą apėmė sąstingis, tai tapo ir didžiausiu sveikatos reformos stabdžiu.

Prezidentės teigimu, pakeitus ydingą sveikatos priežiūros įstaigų vadovų skyrimo tvarką, taip pat atsivers karjeros galimybės visiems kvalifikuotiems ir kompetentingiems specialistams.

Prezidentės iniciatyva jau pateiktos ir STT, Prokuratūros bei VSD vadovų kadencijas ir rotaciją įtvirtinančios įstatymų pataisos.