Arogancija

Arūnas BRAZAUSKAS

Arogancija – skambi sąvoka, reiškianti nemalonią savybę. Aiškinant reikšmę prireikia ne vieno lietuviško žodžio. Žmogus nebūtinai atrodo pasipūtęs ar įžūlus, bet ilgiau pabendravus aiš­kėja, kad jis „pasinešęs“ – mano esąs geresnis už ki­tus. Psichologai teigia, kad toks daugiau ar ma­žiau pastebimas „pasinešimas“ yra gilaus nevisavertiškumo išraiška.

Arogantišką žmogų galima auklėti sentimentaloku gėdinimu, pvz., aiškinti jam, kad arogancija – patrauklumo priešė. Internetinė Sol.Veiga (toks „nikas“) rašo: „Savęs sureikšminimas ir ma­nymas, kad esi geresnis už visus, asmenybėje iš­augina pasipū­timą ir išsiurbia tolerancijos trupinius kitokiems nei tu, o tai gimdo patyčias ir kitų menkinimą.“

Psichologai kimba į aroganciją savo profesionaliais įrankiais. Tarp Lietuvos vadybos gurų patarimų apstu arogancijos vertinimų. Antai rašoma, kad arogancija tėra kaukė, po kuria slepiamas siekis vienašališkai kontroliuoti kitų veiklą, noras visada laimėti nepaisant kainos, įprotis visada slėpti jausmus, kad kitiems atrodytum racionalus. JAV Ak­rono ir Mičigano universitetų mokslininkai sukūrė darbuotojų arogancijos matavimo testą – WARS (The Workplace Arrogance Scale). Klau­simynas leidžia įvertinti tai, kas atrodo kaip „pasinešimas“:

• viešas šaipymasis iš pavaldinių ir bendradarbių idėjų;
• perteklinis patarinėjimas netgi tose srityse, kuriose patarėjas nekompetentingas;
• lipšnumas viršininkams ir bjaurumas pavaldinių atžvilgiu;
• diskusijų, aptarimų vertimas vieno žmogaus spektakliu.

Arogancijos žala – vadybos vadovėlių tema. Arogantiški vadovai, nors ir kompetentingi, linkę engti pavaldinius, šie tampa pasyvūs, kita vertus, juose kaupiasi agresija.

Arogantiški vadovai, nors ir kompetentingi, linkę engti pavaldinius, šie tampa pasyvūs, kita vertus, juose kaupiasi agresija.

Kritiškais atvejais pavaldiniai elgiasi formaliai, nekooperuoja su vadovu. Mažiau kompetentingiems vadovams „marios iki kelių“. Jie nežino ribų, elgiasi tarsi visažiniai ir gali pridaryti bėdų ne vien sau, bet ir darbdaviams.

Mažiau žinomas aro­gancijos įveikimas „pagal nurodymą“. Toks yra va­dinamojo smegenų šturmo metodas. Šiuo žo­džių deriniu populiariai vadinamas bet koks ko­lek­tyvinis idėjų generavimas. O tikrasis va­dovėlinis smegenų šturmas – pagal formalią pro­cedūrą vykstantis pokalbis, kurio pradiniame eta­pe draudžiama bet kokia išsakomų idėjų kritika.

Darbo santykius analizuojanti JAV kompanija „Payscale“ neseniai ištyrė daugiau nei 380 tūkst. žmonių, kad nustatytų, kurių profesijų darbuotojai yra labiausiai arogantiški (aprėpta 480 profesijų). Buvo sudarytas 10 arogantiškiausių profesijų sąrašas, kuriam galėtume prilipdyti žymą #tyčianesugalvosi:

1. Asmeniniai virėjai

2. Įmonių aukščiausi vadovai

3. Kūrybos vadovai (angl. art directors) – asmenys, atsakingi už spaudinių, interneto svetainių, kino, televizijos produkcijos bendrą vaizdą

4. Floristai

5. Barmenai

6. Oro uosto eismo reguliuotojai

7. Mašinų ir kompiuterijos sistemų operatoriai

8. Garso operatoriai

9. Fermeriai

10. Rančų savininkai

Keli paaiškinimai dėl sąrašo nacionalinių ypatybių. 9-oji ir 10-oji pozicijos – vis tie patys ūkininkai, tik vieni daugiau užsiima augalininkyste (fermeriai), kiti augina vien galvijus (rančų savininkai). Pro­fesijų dešimtuko atstovams būdinga tai, kad jie ma­no esantys geriausi tarp geriausių. Sąrašo pirmoje vietoje esan­čius privačius virėjus visai darbo dienai samdo tai išgalintys žmonės. Ar gali būti geresnis įvertinimas nei tai, kad tave nusamdė milijonierius? Šiek tiek kuklesnių įmonių vadovų postai ir yra jų „me­da­liai“. Kiti saviverte pertekę profesionalai arba dirba kūrybinį darbą (net ir barmenai), arba monopoliškai atsako už labai reikšmingus barus. Sąrašas sudėliotas pagal tai, kaip profesionalai vertina kitus savo srities atstovus. Kitas klausimas, ar nuo arogancijos kenčia jų klientai.

Sovietmečiu arogantiški galėjo buvo visi, kurie turėjo nors kiek valdžios. Populiaraus teiginio, kad itin arogantiški buvo buhalteriai, dabar jau nepatikrinsi. Sklinda gandas, kad nepriklausomoje Lietuvoje arogantiški yra teisininkai. Ar kas nors matavo?

Doc. dr. Alberto Šermoko vadovaujamai bendrovei „Asseco Lietuva“ turime būti dėkingi už sumažintą popierių šūsnį ir trumpesnes eiles. Jos informacinių technologijų sprendimai gerokai palengvino mums gyvenimą.

Vaiva Sapetkaitė

A.Šermokas save vadina universiteto žmogumi, perėjusiu į verslą. Jis stengiasi išsaugoti savo, kaip specialisto, įgūdžius, tad būdamas bendrovių „Asseco Lietuva“ ir „Sintagma“ generaliniu direktoriumi dar dėsto Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete (VU MIF).
„Tai yra žmogus, dėl kurio neturiu problemų. Jis pareigingas, visada laiku ir sąžiningai atlieka darbus. Jei kyla problemų, išsprendžia jas savarankiškai, – A.Šermoką apibūdina VU MIF Programų sistemų katedros vedėjas prof. dr. Romas Baronas. – Tai mielas žmogus, su kuriuo lengva bendrauti. Jis jau daugelį metų dėsto geografines informacines sistemas ir studentai noriai renkasi šį dalyką.“

Vadovas su akademiniu šleifu

„Žiūrint į kilmę, man arčiau yra specialisto darbas, bet pagal socialinį aktyvumą – jei emigruoji į vadybinę veiklą, iš jos nebeišeini. Tik mūsų sritis gera – čia abu dalykai dera“, – sako A.Šermokas ir prideda, kad į informacinių technologijų įmonių vadovus žiūrima kaip į specialistus, turinčius padėti susivokti, patarti dėl technologijų, tad derinti abi veiklas nesunku.
Beje, A.Šermokas – ne vienintelis dirbantis ir įmonėje, ir universitete, tad įmonė glaudžiai susijusi su universitetu. Tą patvirtina ir R.Baronas, pabrėždamas, kad puiku, jog įmonė tolerantiška universitete dirbantiems darbuotojams (vien jo vadovaujamoje katedroje yra bent penki nuolat dirbantys dėstytojai). „Supranta, kad mūsų bendras reikalas yra parengti pamainą, jaunus žmones. Taip elgtųsi toli gražu ne kiekvienas vadovas“, – mano profesorius.
Net įmonės kilmė glaudžiai susijusi su universitetu (pagrindiniai vadovai buvo iš VU MIF), tad akademinis šleifas palieka savo pėdsaką. Tai turi pliusų, nors yra ir minusas – akademiniame pasaulyje nėra verslui būdingos agresijos.
„Galvoji, kad viskas remiasi diskusija, argumentavimu, įrodymu, o versle veikia kitokie dėsniai – proaktyvumo, konkurencijos, agresijos. Mes atsinešame stipresnius bendradarbiavimo, sprendimų paieškos per diskusijas principus“, – lygina A.Šermokas.
Taigi šį vadovą galima pavadinti deleguojančiu, demokratišku ir, kaip ir pridera matematikui, apskaičiuojančiu visus „už“ ir „prieš“. „Aš tikiu tuo, ką darau. Tai vienas pagrindinių mano principų. Tikiu tuo, ką darau, be to, moku argumentuoti“, – apibendrina A.Šermokas.
Pasak jo, geriau nesivadovauti principu „aš taip noriu, todėl taip darysi“, o ieškoti geriausio sprendimo. Kai taikoma tokia metodika, daugmaž visi supranta, kad priimtas sprendimas tinkamiausias.

Vietiniai vadovai – vietinėms rinkoms

Asociacijos „Infobalt“ vykdomasis direktorius Edmundas Žvirblis primena, kad ši įmonė buvo viena iš penkiolikos narių, įsteigusių asociaciją. Pasak jo, tai parodo tam tikras jos vertybes, verslo tradiciją. „Be to, tiek metų rinkoje išlikti tarp lyderiaujančių kompanijų – sudėtinga. Įmonė nuėjo ilgą kelią ir tikrai patenka į svarbiausių Lietuvos informacinių technologijų įmonių sąrašą“, – įsitikinęs E.Žvirblis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Vadovaudamas su kitais elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad kiti elgtųsi su manimi. Ir šitai tikrai veikia“, – sakė Petras Masiulis, bendrovės „Tele2“ generalinis direktorius, kurį solidi mokslo ir verslo atstovų komisija išrinko geriausiu 2013 metų vadovu.

Jam, kaip ir ankstesniems savaitraščio „Veidas“ paskelbtiems trylikai Metų vadovų, buvo įteiktas diplomas bei skulptūra „Žmogus tiltas“.
Geriausio metų vadovo renginį globojanti šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, sveikindama laureatą, šmaikštavo, kad žvelgdama į salę nežino, į katrą pusę žiūrėti, nes vienoje sėdi vienas Masiulis, kitoje – kitas. Ir abu – kaip vienas (P.Masiulis turi brolį dvynį Roką, kuris yra AB „Klaipėdos nafta“ vadovas; beje, R.Masiulis viename ankstesnių konkursų liko antras). Prezidentės žodžiais, abiejų brolių kuriama kokybė yra labai svarbi ir vertinga visai mūsų valstybei.
„Lietuvos sėkmės istoriją kuria aktyvūs, atsakingi ir atkakliai tikslo siekiantys žmonės. Šiandien mes pagerbiame vadovus, kurių įžvalga, gebėjimas dirbti greitai ir kokybiškai padeda kelti įmonės vertę ir kurti šalies gerovę, – sakė šalies vadovė. – Geras vadovas kuria ilgalaikę sėkmę. Toks lyderis daugeliui neįmanomą idėją paverčia konkurencinga preke ir geba pasiūlyti sąžiningą kainą. Taip kartu su juo laimi ir vartotojai.“
„Veido“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis priminė, kad Lietuvoje esama labai daug puikių vadovų, kurių įmonių rezultatai kyla, kurie sumoka daug mokesčių valstybei, tačiau dauguma jų, deja, nėra tiltai tarp verslo ir visuomenės. „Tie žmonės, kuriuos „Veidas“ išrenka geriausiais metų vadovais, yra daugiau nei tik geri verslininkai. Jie yra dar ir tikri valstybės patriotai, kuriems svarbu, kad žmonės neišsivaikščiotų iš Lietuvos. Toks yra ir šių metų laureatas“, – pabrėžė A.Šindeikis.
Pirmasis Metų vadovo rinkimų laureatas ir šiųmetės komisijos pirmininkas prof. Vladas Algirdas Bumelis pasidžiaugė: „P.Masiulis mums visiems padėjo tapti turtingesniems, nes jo įmonės pastangomis mums sumažėjo pokalbių kainos. Tai puikus pavyzdys, kai kapitalizmas leidžia laimėti ne tik įmonei, bet ir visiems žmonėms.“
„Veido“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas pastebėjo, kad Lietuvoje iš skirtingų lūpų dažnai girdime žodį „neįmanoma“. Jį dažnai taria ir vadovai, lyderiai. „Jie aiškina, jog neįmanoma vadovauti taip, kad visi būtų patenkinti. Jei būsi gerai vertinamas akcininkų, tada dantį grieš darbuotojai, jei įtiksi klientams, tada kabinėsis mokesčių inspektoriai, jei pasieksi maksimalų efektyvumą, tai atmosfera darbovietėje ir kolektyve bus užnuodyta. Taip nemažai vadovų tampa šių laikų vergvaldžiais, ir tai liūdina. Nors jie bando pateisinti save, bent yra neteisūs, – dėstė G.Sarafinas. – Sunku patikėti, bet yra vadovų, kurie sugeba pasiekti, kad visi būtų patenkinti. Ir šiais laikais, ir Lietuvoje. Toks yra mūsų išrinktasis geriausias metų vadovas P.Masiulis bei antroje vietoje likusi „Mars Lietuva“ vadovė Aušra Žemaitienė. Jų įmonių pelnas auga, klientų daugėja, efektyvumas didžiulis, taigi akcininkai patenkinti, bet patenkinti ir darbuotojai, taip pat ir klientai, ir net konkurentų klientai.“
Pats P.Masiulis sakydamas savo kalbą neslėpė susijaudinimo bei džiaugsmo ir kalbėjo taip paprastai, šiltai bei nuoširdžiai, kad kone kiekvieną sakinį apie pusantro šimto kviestinių svečių palydėdavo plojimais ar šypsenomis. O po renginio daugelis susirinkusiųjų sakė, jog šią kalbą reikėtų išspausdinti visą, kad kiti vadovai pamatytų, koks turėtų būti tikras lyderis.
Taigi, pateikiame P.Masiulio kalbos santrauką: „Kai sužinojau, kad mane išrinko, taip apsidžiaugiau. Ir visai ne dėl garbės, tikrai. Tiesiog kartais būna momentų, kai tau reikia tokio patvirtinimo. Man tai yra aiškus ženklas, kad kai žmogus dirba su meile, kai jis žino, ko nori, svajoja, kai jo širdis veržiasi paskui tikslą, tai Dievas jį laimina. Ir ne tik laimina, o ir tris keturis kartus padidina tai, ko tu siekei.

VZ nuotr.

„Kiti į darbą eina kaip į darbą ar kaip į lažą, o aš į darbą einu kaip į šventę, – džiugiai taria Paulius Insoda, darbe praleidžiantis 10–12 ar daugiau valandų ir neretai jam skiriantis bent dalį savaitgalio. – Man tiesiog įdomu tai, ką darau, ir norisi žinoti viską, ko reikia, nuo A iki Ž.”
„Iš tiesų tai žmogus enciklopedija”, – juokiasi ilgametis NFQ grupės klientas, internetinės parduotuvės „Imk.lt” vadovas Jurgis Gylys ir paaiškina, kad P.Insoda pasižymi plačiu savo veiklos srities išmanymu, tad į jį galima kreiptis dėl gana skirtingų klausimų ir tikėtis išsamių bei tikslių atsakymų.
Būtent platų akiratį J.Gylys nurodo kaip vieną savybių, padedančių P.Insodai išsiskirti iš didelės dalies kitų IT srities įmonių vadovų, kurie dažnai būna linkę gilintis į gana siaurą sritį ir dėl to ne visada sugeba pamatyti bendrą paveikslą.
O elektroninės prekybos konsultantas Vytautas Vorobjovas priduria, kad kai kalbama apie plataus masto techninius internetinio verslo projektus, Lietuvoje iš tiesų yra mažai žmonių, turimomis žiniomis galinčių varžytis su P.Insoda. Nieko nuostabaus, nes, kaip tvirtina asociacijos „Infobalt” vykdomasis direktorius Edmundas Žvirblis, jį galima laikyti vienu iš elektroninės komercijos krikštatėvių Lietuvoje, svariai prisidėjusių prie šimtų elektroninių parduotuvių atsiradimo bei elektroninės komercijos verslo ugdymo.
„Tikriausiai nebe priežasties iš paprasto darbuotojo jis sugebėjo pakilti iki generalinio direktoriaus”, – pabrėžia V.Vorobjovas.
Iš tikrųjų P.Insoda nuėjo ilgą kelią, kol galiausiai įsitvirtino generalinio direktoriaus kėdėje. Maždaug prieš dešimtmetį pradėjęs dirbti paprastu programuotoju ir sistemų administratoriumi, netrukus jis tapo projektų vadovu, tada – projektų padalinio vadovu, o galiausiai pasiekė patį viršų. Kaip jam taip pavyko? Ogi labai paprastai – jam tiesiog patinka tai, ką daro.
Kad P.Insoda visada buvo atsidavęs darbui, patvirtina ir J.Gylys: „Anksčiau, kol Paulius dar nebuvo generalinis direktorius, dažnai juokaudavau, kad jei tuometinis vadovas net ir kokiems metams būtų įstrigęs negyvenamoje saloje, įmonei tai nebūtų turėję didelės neigiamos įtakos, tačiau jei tik kur nors bent trumpam pradingdavo Paulius, iškart tapdavo sunkiau dirbti. Sakyčiau, kad kur kas anksčiau, nei tapo vadovu, jis savo rankose jau laikė įmonės vairą.”

Grupės augimo tempai stebina

Taigi toks vadovas vadovauja vienai sparčiausiai regione augančių IT paslaugų įmonių grupių. Investicinės bankininkystės bendrovės „Prime Investment” reitingas parodė, kad tarp didžiausių Baltijos šalių IT paslaugų įmonių NFQ grupės augimas buvo pats sparčiausias. Ji taip pat pateko į „Deloitte Technology Fast 50 CE” reitingą – tarp penkiasdešimties sparčiausiai augančių Vidurio ir Rytų Europos technologijų bendrovių.
Nors šiuo metu įmonių grupėje dirba 178 darbuotojai, tikimasi, kad per 2014–2015 m. jų skaičius persivers per 300. Pats P.Insoda įsitikinęs, kad NFQ grupės plėtra tuo nesibaigs, ir pašmaikštauja, esą po keleto metų čia galbūt dirbs ir tūkstantis darbuotojų.
Tuo nereikėtų labai stebėtis žinant, kad didžiąją dalį gaunamo pelno NFQ grupė investuoja į plėtrą ir inovacijas. Nesunku pastebėti, kad tai itin dinamiška kompanija: vos prieš porą mėnesių Lietuvoje įsteigusi naują (trečią) grupės bendrovę „NFQ eXtremes”, ji jau audžia planus įsteigti ir ketvirtą, tik šįkart Vokietijoje. Pirmoji yra orientuota į ypač didelių elektroninių verslų programinės įrangos kūrimą ir praktiškai dirba su užsienio klientais. Pasak P.Insodos, „NFQ eXtremes” sprendžiami tokie uždaviniai, kurie Lietuvos rinkai dėl jos dydžio retai kada būtų aktualūs.
„Pavyzdžiui, naujausias klientas turi apie 20 mln. prekių ir kiekvieną dieną į jo elektroninę parduotuvę ateina po kelis šimtus tūkstančių vartotojų. Taigi joje sprendžiami visai kitokio masto technologiniai iššūkiai”, – paaiškina NFQ grupės vadovas ir priduria, kad Vokietijoje įsteigta įmonė bus labiau orientuota į projektų konsultavimą.
„NFQ grupė jau senokai išaugo lietuviškas kelnes ir vidaus rinka jai pasidarė per maža, tad kompanija vis labiau orientuojasi į kuo spartesnį įsitvirtinimą tarptautiniuose vandenyse”, – pastebi V.Vorobjovas.
„Bent jau Baltijos šalyse jau dabar esame stipriausia įmonė, dirbanti su elektroninių verslų kūrimu, ir jau šiuo metu turime net pasauliniu lygmeniu garsių klientų”, – paaiškina P.Insoda.
Iš pastarųjų galima paminėti KAYAK, dirbančią su lėktuvų skrydžių paieška, elektroninės komercijos platformą „OXID eSales”, taip pat įvairius Vakarų klientus, investuotojančius į stambius startuolių verslus.

ELTA

„Marius su juo sietus lūkesčius pateisino 150 proc. – tikrai nesitikėjome, kad naujas žmogus gali taip atsidavęs ir taip kompetentingai dirbti, – sako unikalios šiaudų skydų gaminimo technologijos kūrėjas Domantas Surkys, apibūdindamas prieš trejus metus „Ecococon“ vadovauti pakviestą Marių Tarvydą. – Iki tol mūsų įmonė dirbo be krypties, o jis atėjęs viską sustatė į vietas.“
Pasak D.Surkio, pasirinkti M.Tarvydą buvo logiškas sprendimas: situacija vertė ieškoti gerai rinkodarą išmanančio žmogaus, nes jų pačių kompetencijos neužteko. Be to, natūralu, kad ekologinę produkciją gaminanti įmonė rinkosi žmogų, suprantantį šią sritį, o M.Tarvydas anksčiau kaip tik dirbo žurnalo „Green‘as” bei televizijos laidos „Green‘as gyvenimas“ rinkodaros vadovu. „Pabendravome su juo, labai patiko ir netrukus pradėjome kartu dirbti“, – kaip į jų kompaniją įsiliejo naujas akcininkas ir kolega, prisimena D.Surkys. Jis džiaugiasi, kad Marius pasirodė esąs ne tik daug dirbantis ir patyręs savo srities specialistas, bet ir malonus kolega bei geras draugas.
Pats M.Tarvydas neabejoja, kad tokia situacija gana dažna: mokslininkai bei tokie naujoviškai mąstantys žmonės, kaip D.Surkys, turi labai gerų idėjų, tačiau nemoka jų taikyti rinkoje. „Kūryba ir idėjos labai svarbu, tačiau visa tai turi būti pritaikoma ir praktiškai. Tada ir prireikia tokių komersantų“, – požiūrį atskleidžia verslininkas.
Kad su naujo vadovo atėjimu iš esmės pasikeitė „Ecococon“ reikalai, sako pastebėjęs ir kitos šioje srityje dirbančios šiaudinių namų statybos įmonės „Šiaudinukas“ direktorius Jonas Kačerauskas.
„Jam atėjus pasikeitė visa įmonės veikla. Prieš tai jie tobulino produktą ir kartu patys bandė rūpintis pardavimu bei rinkodara, bet tik M.Tarvydui atėjus „Ecococon“ pavyko sutvarkyti verslą. Per jo rankas dabar eina užsakymai, pristatymai, popierinė dalis. Manau, kad perėmęs šiuos reikalus jis stipriai pakėlė įmonę ir padėjo jai veikti kur kas kryptingiau“, – komentuoja J.Kačerauskas.
M.Tarvydas teigia, kad jį nuo pat pradžių sudomino „Ecococon“ produkcija. „Visada renkuosi dirbti tik su tais projektais, kurių rinkoje dar nėra, bet kurie turi daug paslėptų galimybių ir ateityje gali tapti standartu, – sako jis. – Žinoma, statybų sektoriuje inovatyviam per trumpą laiką tapti sunku, nes būtini ilgi sertifikavimo procesai, kad būtų užtikrintas žmonių saugumas ir palankumas aplinkai. Vis dėlto tokie nišiniai projektai visada randa kelią. Vienintelis klausimas – kada.“

Ekoinovatyvus produktas tobulintas dešimtmetį

Ši technologija buvo tobulinama maždaug dešimtmetį. Pirmuosius penkerius metus galima pavadinti eksperimentų laikotarpiu, kol galiausiai buvo prieita prie dabartinės produkto vizijos. Tada teko sugalvoti, kaip būtų galima pagreitinti ilgą gamybos procesą, ir tik po to buvo galima pristatyti produktą sertifikavimo institucijai. Vien ši procedūra trunka dvejus trejus metus.
Vis dėlto mūsų pašnekovai teigia, kad pastangos atsipirko. „Ecococon“ gaminama produkcija tikrai kokybiška“, – pripažįsta ir „Šiaudinuko“ direktorius J.Kačerauskas.
Taigi kokia ta unikali „Ecococon“ išplėtota technologija, sulaukusi tarptautinio įvertinimo? Trumpai tariant, į karkasinį medinį skydą dedami šiaudai yra ypač tankiai suspaudžiami, o tai leidžia pasiekti ypač geras šiaudinio skydo šiluminės varžos, garso izoliacijos, atsparumo ugniai ir kitas charakteristikas.
„Palaidi šiaudai supresuojami į skydą 100 kg/kv. m tankiu. Tai labai daug – į tokią sieną net neįmanoma įkišti piršto. Dėl tokio presavimo būdo namas iš šiaudų skydų atitinka pasyvaus namo standartus ir pasiekia tą pačią energinę klasę (A+), – tvirtina „Ecococon“ vadovas M.Tarvydas. – Be to, dėl pačių šiaudų savybių nereikalingos nei rekuperacijos, nei kondicionavimo sistemos. Mūsų siena pati veikia kaip natūralus rekuperatorius. Vyksta natūrali kaita: iš vienos pusės siena praleidžia šilumą, garus, per ją namas prisotinamas oro, o iš kitos pusės išeina anglies dioksidas.“
Pasak jo, jų ištobulinti šiaudų skydai yra tarsi labai lengvai panaudojamas statybinis pusfabrikatis, leidžiantis sutaupyti daug laiko. „Sienas iš blokelių mūrysite dvi–keturias savaites, paskui dar šiltinsite, rąstines rinksite vieną du mėnesius, o sienas iš šiaudų skydų turėsite per vieną dvi dienas“, – lygina M.Tarvydas.
Beje, šiuo metu vienas 3,6 kv. m skydas padaromas per 15 minučių.
Vis dėlto svarbiausia, kad 99,4 proc. šiaudų skydams gaminti naudojamų medžiagų yra greitai suyrančios (šiaudai ir medis), be to, tai yra vietoje gaunamos žaliavos, tad ir transportavimo keliama žala aplinkai yra minimalizuojama.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiais metais „Metų CEO“ – geriausio vadovo titulą – pelnė didžiausios šalyje ne gyvybės draudimo bendrovės „Lietuvos draudimas“ generalinis direktorius ir Valdybos pirmininkas Kęstutis Šerpytis.

Jį Lietuvos verslo lyderių apdovanojimuose, kuriuos trečią kartą rengia dienraštis „Verslo žinios“, autoritetinga septynių narių, atstovaujančių įvairias verslo sritis, komisija, pripažino geriausiu vadovu.

Metų CEO K. Šerpytis – vienas iš labiausiai patyrusių aukščiausio lygio vadovų Lietuvoje, savo patirtį draudimo versle ir vadovo krėsle skaičiuojantis dešimtmečiais, ir tikras draudimo verslo mohikanas. „Lietuvos draudimas“ yra pirmoji ir vienintelė Kęstučio Šerpyčio darbovietė: šiemet rugpjūtį sukanka lygiai 30 metų nuo to laiko, kai jaunas specialistas pirmą kartą pravėrė draudimo bendrovės duris. Būdamas vos 31-nerių metų (1992-aisiais) K. Šerpytis tapo „Lietuvos draudimo“ generaliniu direktoriumi.

Per 21 metus, kai didžiausiai šalies draudikei vadovauja Kęstutis Šerpytis, „Lietuvos draudimas“, kurdamas vakarietišką verslo modelį ir atsiliepdamas į besikeičiančias rinkos realijas, nuėjo ilgą pokyčių kelią. Kolegos už tai jį pagrįstai vadina pokyčių guru. Kompanijoje įgyvendinta daugiau nei 200 reikšmingų pokyčių projektų, o už inovatyvumą ir novatoriškumą „Lietuvos draudimas“ pelnė vieną reikšmingiausių tarptautinių apdovanojimų – „European Bussiness Awards“ buvo išrinkta kaip viena iš 10 novatoriškiausių bendrovių Europoje.

Nepaisant didelių permainų, bendrovė sugebėjo išlikti vienvalde draudimo rinkos lyderė ir progreso draudimo srityje pavyzdžiu: pirmoji Lietuvoje sukūrė ir įdiegė tokius draudimo procesus kaip skambučių centras, žalų reguliavimas telefonu, draudimas internetu. Šiuo metu „Lietuvos draudime“ dirba daugiau nei 1100 darbuotojų, bendrovė turi plačiausią draudimo konsultantų tinklą Lietuvoje.

„Lietuvos draudimas“ ne kartą buvo nominuotas ir apdovanotas įvairiuose rinkimuose: bendrovė įvertinta kaip patraukliausias, geidžiamiausias darbdavys, pelnė „Metų darbovietės“ apdovanojimą, Ūkio ministerijos apdovanota kaip vieta, kurioje gera dirbti, žurnalo „World Finance” pripažinta geriausia Lietuvos draudimo kompanija. Taip pat bendrovės finansų direktorius pripažintas Metų efektyviausiu finansų direktoriumi. Kęstutis Šerpytis yra tapęs „Verslo šlovės galerijos“ laureatu.

„Vieną reikšmingiausių ir svarbiausių karjeroje savo darbo įvertinimų gavau praėjusiais metais – pelnėme „Geriausio darbdavio“ apdovanojimą. Tuomet sakiau, kad šis apdovanojimas man brangesnis už milijoną pasirašytų įmokų, nes jis parodo, kad „Lietuvos draudime“ sukūrėme tokią organizacinę kultūrą, kuri įgalina visus komandos žmones siekti ambicingų tikslų ir būti sėkmingu verslu. Labai didžiuojuosi tuo, kad tai, ką pasiekė mūsų komanda, grįžta puikiais rezultatais, kuria vertę darbuotojams ir visuomenei ir atneša grąžą akcininkams. Šį titulą vertinu kaip ženklą, kad „Lietuvos draudimas“ eina teisingu keliu, kuris padeda išlaikyti draudimo rinkos lyderio pozicijas bei pasiekti užsibrėžtus tikslus, o kiekvienas komandos narys turi užtektinai galių ieškoti teisingų sprendimų ir įgyvendinti novatoriškas, inovatyvias idėjas“, – kalbėjo „Lietuvos draudimo“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas K. Šerpytis.

Pernai „Metų CEO“ titulą laimėjo tuomet dar biofarmacijos bendrovei „Sicor Biotech“ vadovavęs Vladas Algirdas Bumelis, 2011-ųjų Metų CEO tapo tuometinis „Teo” vadovas Arūnas Šikšta.

„Verslo žinių” tradiciškai trečius metus rengiamo konkurso komisija lyderį rinko pagal tris esminius kriterijus: jo vadovaujamos bendrovės sukuriamą naudą akcininkams, darbuotojams ir visuomenei. Pernai „Lietuvos draudimas“ uždirbo 56 mln. litų pelno, bendrovės pasirašytos įmokos išaugo 7,6 proc. iki 380 mln. litų, o klientams atlyginta žalų už 189 mln. litų. „Lietuvos draudimas“ taip pat yra finansiškai stipriausia draudimo bendrovė: jos turima mokumo atsarga, sudaranti 188 mln. litų, net 3 kartus viršijo būtinąją mokumo atsargą.

„Mūsų įmonėje vyrauja stipri vidinė darbuotojų kultūra ir bendros vertybės. Tai savotiškas įsiliejimo į supančią aplinką sindromas, kuris skatina kiekvieną jos narį laikytis tos kultūros ir siekti geriausių rezultatų įmonei“, – sakė K. Šerpytis.

Nuo šių metų vasario 20 dienos K. Šerpytis vadovauja ir didžiausiai Latvijos draudikei „Balta“: jis yra „Baltos“ prezidentas ir valdybos pirmininkas. Abi Baltijos šalių draudimo rinkos lyderės priklauso vienai didžiausių pasaulio draudimo grupių RSA. Ji savo filialus turi 33 šalyse ir aptarnauja daugiau kaip 20 mln. klientų iš 140 pasaulio šalių. Įkurtas prieš 300 metų, RSA yra didžiausią patirtį turintis draudimo aljansas ir vienas iš pripažintų pasaulio draudimo rinkos vizionierių.

Kinijai vadovauti ėmėsi Xi Jinpingas – aristokratas “iš kaimo”, kuriuo pasitiki ne tik komunistų partijos elitas, bet ir susiskaldęs, skurdo nustekentas Kinijos valstiečių luomas.

Apie Xi Jinpingo asmenybę ir charakterį jau pačioje jo vadovavimo Kinijai pradžioje žinoma kur kas daugiau nei apie jo pirmtaką Hu Jintao – šio kadencijos pabaigoje.
Priešingai nei apie Hu, visiems žinoma, kur Xi gimė. Arba kada mirė jo tėvas. Regis, tai paprastos detalės, tačiau Hu Jintao vadovavimo laikotarpiu apie tai buvo draudžiama net garsiai kalbėti – tuometis Kinijos vadovas gėdijosi savo gimdytojo, nevykusio prekeivio arbata, ir niekam nenorėjo pasakoti nei jo gyvenimo, nei savo paties vaikystės detalių.
Xi tėvas, priešingai, visuomet pasižymėjo dideliu moraliniu autoritetu. “Jei Kinijos komunistų partija ir turi kokią šviesiąją pusę, tuomet buvęs vicepremjeras Xi Zhongxunas yra jos centrinė figūra”, – apie dabartinio Kinijos lyderio tėvą rašo leidinys “Foreign Policy”, primindamas, kad tarp svarbiausių Xi Zhongxuno nuopelnų yra reikšmingos devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ekonomikos reformos ir priešinimasis 1989-aisiais Tiananmenio aikštėje įvykusiam susidorojimui su protestuotojais.
Šį moralinio bei politinio autoriteto šleifą paveldėjo ir jo sūnus. Tačiau Kinijos vadovu jis tapo ne (vien) dėl šios priežasties. Visiems Kinijoje žinoma, kad septyni iš dešimties svarbiausio Kinijos sprendimų priėmimo organo – nuolatinio politbiuro komiteto nariai yra saistomi giminystės ryšių. Vienus sieja tiesioginis kraujo ryšys, kitus – santuoka, bet, šiaip ar taip, Xi irgi yra svarbiausių Kinijos aristokratų giminaitis.
Be to, jis iš tų politikų, kurie visą gyvenimą vengė konfrontacijos su svarbiais partijos žmonėmis ir nesistengė išsišokti ar išsiskirti iš kitų. Taigi, nors jo sąskaitoje nėra jokių reikšmingų laimėjimų, nėra ir rimtų klaidų. “Viską, ką galime pasakyti apie Xi Jinpingą, turime pradėti žodžiais “Manau” arba Ko gero”, – teigia rašytoja ir aktyvistė iš Pekino Dai Ching.
Taigi, viena vertus, Xi yra tikrai garbingo politiko sūnus. Antra vertus, jis priklauso visuomenės grietinėlei, ir tai – vienintelis jo “nuopelnas”.

Supranta varguomenę

Tiesa, kalbant apie Xi asmenybę negalima nutylėti ir to, kad vaikystėje jam teko paragauti ir paprasto valstietiško gyvenimo, nes būdamas mažas jis, kol sostinėje vykdavo neramumai, gyvendavo kaime pas gimines.
Vyresni Liangdziaho kaimelio gyventojai vis dar prisimena aukštą, šiek tiek vaikiškos išvaizdos penkiolikmetį “studentų vaiką”, kuris, nesiafišuodamas, kad yra partijos funkcionieriaus sūnus, į kaimą atvyko nešinas dviem didžiuliais maišais knygų.
“Jo kelnės buvo sulopytos kaip mūsų visų – neatrodė kažkoks išskirtinis. Tai buvo gana gražus vaikinas. Tiesa, tuo metu jis buvo labai liesas – ne taip kaip dabar, kai matome jį apskritaveidį, kalbantį per televizorių”, – juokiasi senyva kaimo parduotuvėlės savininkė.
“Iš pradžių jis nepajėgė dirbti valstietiškų darbų, bet greitai išmoko visko, ko reikia norint išgyventi kaime. Niekas apie jį negalėtų pasakyti nė vieno blogo žodžio”, – prisimena vietiniai gyventojai, kurie dabar be galo didžiuojasi, kad jų “berniukas” tapo visos Kinijos vadovu.
Tiesa, jie nutyli tai, ką mielai pasakoja pats Xi. Pavyzdžiui, 1969-aisiais, kai Kinijoje vyko vadinamoji kultūrinė revoliucija, kaimiečiai jį versdavo dalyvauti protestuose, kuriuose jam buvo liepiama juodinti savo tėvą. “Tris ar keturis kartus buvau jėga užrakintas ir verčiamas patikėti tuo, kuo patikėti tiesiog negalėjau. Tad 1969-aisiais pabėgau iš kaimo. Tiesa, tik tam, kad Pekine būčiau suimtas ir grąžintas atgalios”, – 1992-aisiais duodamas interviu leidiniui “The Washington Post” pasakojo būsimasis Kinijos vadovas.
1998-aisiais išleistoje biografinėje esė Xi Jinpingas ano meto padėtį pavaizdavo dar dramatiškiau. Jis prisimena, kad 1968–1969 m., kai Pekine buvo žudomi žmonės, o kaimuose vyko riaušės, jis išgyveno baisiausius likimo smūgius – paauglys buvo atskirtas nuo šeimos ir paliktas likimo valiai. “Sveikas sausį, paliegęs vasarį, pusgyvis kovą ir balandį”, – taip šiuos metus prisimena Xi Jinpingas.
Vis dėlto gyvenimas tarp paprastų žmonių, nors ir nelengvas, išugdė Xi Jinpingo gebėjimą suprasti šalies gyventojus ir gebėti įsijausti į jų vargus bei rūpesčius.
“Tai bene jautriausias Kinijos vadovas. Kaip asmenybė, jis nepaprastai mielas ir patrauklus”, – praėjus 15 metų po interviu su Xi Jinpingu konstatuoja tas pats JAV dienraštis “The Washington Post”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Savaitraščio „Veidas“ sukviesta komisija išskyrė vadovus, kurie net itin konkurencingose srityse savo įmones sugeba išauginti iki lyderių.

Savaitraštis „Veidas“ kasmet rengiamuose Metų vadovo rinkimuose siekia pastebėti ir įvertinti tuos vadovus, kurie ne tik sugeba įkvėpti komandą bei pasiekti puikių finansinių rezultatų, bet ir vairuoja įmonę inovacijų keliu, dirba skaidriai, stiprina šalies ekonomiką didindami eksportą ir pasidalija uždirbtu pelnu su šalies gyventojais.
„Labai puiku, jei vadovas orientuojasi į inovacijas, partnerystę su mokslininkais, eksporto augimą, tačiau taip pat labai svarbu ir klimatas įmonėje, o tai galima išskaityti iš vidutinių atlyginimų, labdaros ir paramos bei pelno mokesčio. Šalia vadovo savybių vertinčiau ir tai, ką jis daro savo įmonei ir Lietuvai“, – svarbiausius Metų vadovo konkurso kriterijus įvardijo konkurso komisijos narė, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto dekanė Rima Žitkienė.
Būtent todėl konkurso nugalėtojui kasmet įteikiama skulptoriaus Arvydo Ališankos sukurta Petro Vileišio skulptūra. Šis lietuvių inžinierius, nusipelnęs inovatoriaus ir filantropo vardo, naudodamas tuo metu naujoviškus sprendimus, statė tiltus Rusijoje, o uždirbtomis lėšomis rėmė Lietuvos švietimo projektus.

Įtikina akcininkus, kad Lietuvoje verta plėstis

Metų vadovą kasmet išrenka „Veido“ sukviesta komisija, kurią šiemet sudarė 13 narių – ekonomistai, sėkmingai dirbančių įmonių vadovai ir verslo asociacijų atstovai. Išnarsčiusi įmonių finansinius rezultatus, indėlį į visuomenės gyvenimą ir inovatyvumą, šiemet komisija nutarė, kad labiausiai Metų vadovo vardo nusipelnė Algimantas Markauskas, „Thermo Fisher Scientific“ Vilniaus padalinio (buvusio UAB „Fermentas“) generalinis direktorius.
Komisija įvertino, kad ši įmonė, gaminanti molekulinės biologijos produktus gyvybės mokslų tyrimams ir diagnostikai, kasmet didina pardavimą, kuria inovatyvius produktus, eksportuoja 99,6 proc. visos produkcijos, o 2012 m. sukūrė 84 naujas darbo vietas. Patį A.Markauską komisijos nariai charakterizavo kaip šiuolaikišką, skaidriai ir etiškai dirbantį vadovą.
„Vadovas vadovauja dviem metodais: vienas yra demokratinė autokratija, kitas – autokratinė demokratija. Man atrodo, kad A.Markauskas vadovaujasi demokratinės autokratijos principu. Tai demokratiškas vadovas, kuris išklauso žmonių nuomonės, o išklausęs priima sprendimą. Antra, tai skaidri organizacija, o skaidrios organizacijos skaidrūs ir vadovai. Trečia, man patinka, kad žmonės, pardavę verslą, toliau tame versle tebedirba ir mato jame savo bei Lietuvos ateitį: pritraukę galingą amerikiečių kompaniją, įtikinėja ją ir toliau investuoti Lietuvoje, perkelti čia savo gamybinius padalinius, kurti darbo vietas“, – A.Markauską apibūdino Metų vadovo konkurso komisijos narys, biotechnologinės farmacijos centro „Biotechpharma“ valdybos pirmininkas Vladas A.Bumelis.
Šių metų rinkimuose A.Markausko vadovaujama įmonė iš kitų taip pat išsiskyrė didžiausiu atlyginimo vidurkiu bei svariausiu indėliu į visuomenės gyvenimą: „Thermo Fisher Scientific“ darbuotojai kelis kartus per metus organizuoja įvairias socialines iniciatyvas, o A.Markauskas inicijavo „Mobiliosios bioklasės“ projektą. Tai pirmoji šalyje mobilioji laboratorija, kurioje moksleiviai supažindinami su naujausiais gyvybės mokslų laimėjimais.

Sugeba pamatyti naujas sritis

Antroje vietoje Metų vadovo konkurso komisijos sprendimu atsidūrė Kaune įsikūrusios įmonės „Elinta“ generalinis direktorius Vytautas Jokužis. Šis vadovas, glaudžiai bendradarbiaujantis su mokslininkais kuriant naujus produktus, imasi sudėtingų projektų, pavyzdžiui, elektromobilių gamybos, nesibaimindamas tarptautinės konkurencijos. Komisijos darbo grupėje dalyvavęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomikos ir finansų direktorius Sigitas Besagirskas pabrėžė, kad V.Jokužis – vadovas, kuris labai drąsiai neria į inovacijas, bet visada gerai viską apskaičiuoja, todėl beveik nėra turėjęs nesėkmingų projektų.
„Šis vadovas daug investuoja į naujas proveržio kryptis – tarp jų į elektromobilius, kurie galbūt šiandien dar neatsiperka. V.Jokužiui būdingas įžvalgumas ir gebėjimas įžengus į sudėtingą rinką, kuri reikalauja daug investicijų, išsisukti su mažomis investicijomis“, – atkreipė dėmesį S.Besagirskas.
Trečią vietą konkurse “Metų vadovas 2012″ užėmė Dainius Liulys, elektroninės parduotuvės „Pigu.lt“ generalinis direktorius, itin konkurencingoje rinkoje sugebėjęs savo vadovaujamą įmonę išvesti į lyderius. Pasak komisijos darbe dalyvavusio VšĮ „Versli Lietuva“ generalinio direktoriaus Pauliaus Lukausko, nepaisant to, kad internetinė prekyba atrodo labai paprasta, tai, ką „Pigu.lt“ padarė per trejus metus, yra proveržis elektroninės prekybos srityje. Augdama pati, ši įmonė kartu augina visą elektroninės prekybos sritį.
„Nesumenkinčiau šių pasiekimų, kad tai esą ir taip natūraliai turėjo įvykti. Manau, tai, kad per kelerius metus suvaldyta plėtra iki 50 mln. Lt, trejus metus iš eilės išlaikytas populiariausio prekybos portalo vardas, įrodo vadovo sugebėjimus. Tai pirmasis elektroninės prekybos projektas, leidęs jiems vykdyti tarptautinę plėtrą. Mano galva, jie labai greitai sulaukė pelno – vos po kelerių metų, o juk „Amazon“ dešimtmetį generavo didžiulius nuostolius“, – pabrėžė P.Lukauskas.
Ketvirtoje vietoje šiemet atsidūrė Edmundas Pigaga, AB „Vilma“ generalinis direktorius. E.Pigaga – sovietmečiu magnetofonus gaminusios įmonės „Vilma“ darbuotojas, kuris 1994 m. žlugus įmonei  tapo jos bankroto administratoriumi ir pamažu įmonę išaugino iki solidžių rodiklių: 2012 m. jos apyvarta padidėjo 69 proc., pasiekdama 158 mln. Lt.
„Tai, kad vadovas kartu su komanda sugebėjo į labai blogą padėtį patekusios įmonės bazėje pradėti naują veiklą, ir dar gamybinę, ko Lietuvai labai reikia, yra puiku“, – neabejoja Metų vadovo komisijos pirmininkė, banko „Citadele“ valdybos pirmininkė Alma Vaitkunskienė.
O geriausių vadovų penketuką užbaigia Julius Banys, starterius ir generatorius gaminančios įmonės „Jubana“ generalinis direktorius, šiuo metu plečiantis gamybinius pajėgumus Lietuvoje. P.Lukauskas atkreipė dėmesį, kad J.Banys išplėtojo verslą iš reeksporto. „Mes įpratę gaminti kažkam kitam, o šis vadovas elgiasi atvirkščiai. Tai, kokius šios įmonės duomenis matome Lietuvoje, – ledkalnio viršūnėlė, nes J.Banys su partneriais turi gamyklas Indijoje, Kinijoje, ten gaminami starteriai. Mes tarpininkų, prekybininkų šalis, ir nereikia bijoti eiti kita kryptimi – produktus gaminti kažkur kitur ir patiems sukūrus pridėtinę vertę parduoti. „Jubana“ turi du savo starterių prekės ženklus – vieną parduoda pigiame segmente, o kitu konkuruoja su tokiais vardais, kaip „Bosch“, – naują požiūrį atskleidė P.Lukauskas, pridurdamas, kad Ukrainoje „Jubana“ yra užėmusi apie 70 proc. starterių rinkos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Atviras, nuoširdus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus dr. Jono Miliaus bendravimas išskiria jį iš būrio tarnautojų. Tačiau ne vien spinduliuojama charizma ir energija lėmė, kad J.Milius šiemet tapo geriausiu Metų valstybės tarnautoju, taip pat buvo apdovanotas Lietuvos verslo konfederacijos Garbės ženklu.

„Jeigu mane uždarytų kabinete, uždusčiau. Negaliu nebendrauti“, – nusišypso Jonas Milius.
Būtent todėl jo pilna visur: J.Milius važiuoja pas miestų ir rajonų merus, kad sužinotų, su kokiomis problemomis susiduria ūkininkai ar smulkieji verslininkai, dalyvauja konferencijose, kuriose nagrinėjami maisto įmonėms aktualūs klausimai. Vieną savaitę jis skrenda į Ameriką, kitą – jau į Izraelį, norėdamas įtikinti užsienio kolegas, kad mūsų maisto produktai yra saugūs, ir padėti Lietuvos gamintojams atverti platesnes eksporto rinkas. Be to, padeda įdiegti kontrolės sistemas Balkanų šalyse, Moldovoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, nes yra Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos veterinarinės ir maisto kontrolės ekspertas. Dar jis yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tarybos pirmininkas, aktyviai dalyvauja „Rotary“ klubo veikloje.
Buvę kolegos, politikai, verslo atstovai J.Milių apibūdina kaip eruditą, savo srities profesionalą, niekuomet padėti neatsisakantį žmogų. O štai „Veido“ kalbinti maisto produktų gamintojai, prekybininkai ne visuomet teigiamai vertina VMVT ir jos direktoriaus darbą, tačiau viešai išsakyti kritikos nedrįso, manydami, kad vėliau neatsigintų VMVT inspektorių.

Platesnis požiūris į veterinarų ir inspektorių darbą

Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas, su J.Miliumi artimai bendraujantis ne vieną dešimtmetį, pastebi, kad jis visose srityse siekia būti pirmas ir bet kokį darbą stengiasi atlikti tik labai gerai. Be to, yra smalsus ir kupinas idėjų. Pastebėjęs būtent šiuos J.Miliaus bruožus tuometis VMVT direktorius Kazimieras Lukauskas pakvietė jį vadovauti Nacionalinei veterinarijos laboratorijai. „Nelengva Jonui buvo palikti Alytaus VMVT viršininko pareigas, nes jis labai prisirišęs prie savo gimtojo krašto, tačiau matydamas, kad Vilniuje gali daugiau nuveikti, persikraustė į sostinę“, – pasakoja A.Vrubliauskas.
Ir dirbdamas Alytuje, ir prieš tai eidamas Lazdijų rajono veterinarijos tarnybos viršininko pareigas J.Milius, pasak A.Vrubliausko, stengėsi plačiau žiūrėti į veterinarų ir inspektorių darbą. „Jis aiškindavo, kad veterinarai neturėtų apsiriboti paršelių ar karvių gydymu. Kartodavo, jog daug svarbiau šviesti ūkininkus, kad šie laikytųsi higienos reikalavimų. Mat tada pieno, kitų produktų kokybė bus kur kas aukštesnė“, – prisimena Alytaus rajono savivaldybės meras.
Prieš dvejus metus tapęs VMVT direktoriumi, J.Milius tokį požiūrį perkėlė į visą sistemą. „Nenorim būti gaisrų gesintojai ir vien tik bausti nesąžiningus gamintojus. Vadovaujamės principu, kad profilaktika geriau nei gydymas. Tad daug dirbam su verslininkais, vartotojais, o pastaruoju metu – ypač su vaikais“, – pasakoja J.Milius. Tai, pasak jo, ne vienadienės akcijos, o sistemingas juodas darbas. Mat gydytojų, dietologų komisija apmoko VMVT inspektorius, kurie paskui sveikos gyvensenos mokys pedagogus, kad šie subalansuotos mitybos principus perteiktų vaikams.
Kitas ambicingas J.Miliaus tikslas – kad dar šiais ar vėliausiai kitais metais Lietuva įgytų sveikos gyvūnų bandos statusą, pripažintą Europoje. Įrodžius, kad mūsų galvijai neužkrėsti tokiomis ligomis, kaip leukozė, tuberkuliozė, bruceliozė, smarkiai padidėtų produkcijos eksportas į užsienio šalis. „Dėl to vykdoma viena iš dvylikos stebėsenos programų – masiškai tikrinami gyventojų auginami galvijai“, – dėsto VMVT direktorius.

VMVT laboratorija – viena geriausių Europoje

J.Miliaus tvirtinimu, šiandien VMVT turi tokių techninių galimybių, kad net galima nustatyti, iš kokios šalies atkeliavo, pavyzdžiui, mėsa. Taip pat moderniausia aparatūra atpažįsta trijų šimtų rūšių pesticidus, sunkiuosius metalus, antibiotikus. Lietuvoje vienintelėje iš kaimyninių valstybių tiriama, ar mėsoje, žuvyje, piene nėra dioksino – nuodingos medžiagos, sukeliančios vėžines ligas, apsigimimus. VMVT tiriamos ir bakterijos, virusinės gyvūnų ligos, aiškinamasi, ar produktai nėra genetiškai modifikuoti.
Pasak buvusio VMVT direktoriaus pavaduotojo Artūro Bagotyriaus, tai J.Miliaus nuopelnas, kad Lietuva šiandien turi moderniausia aparatūra aprūpintas laboratorijas. Mat 2001 m. pradėjęs vadovauti Nacionalinei veterinarijos laboratorijai, kuri vėliau pervadinta į Maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą, jis rašė daugybę projektų, kad iš ES fondų būtų skirtas finansavimas laboratorijai atnaujinti. „Pradėjęs dirbti užsibrėžiau tikslą turėti pačią geriausią Europoje laboratoriją. Kad pavyko, patvirtina vokiečių nuostaba, jog mes turime kelis kartus geresnes technines galimybes nei jie. Taip pat kasmet iš Rusijos, Bulgarijos, Balkanų, Arabų šalių pas mus tobulintis atvykstantys specialistai“, – džiaugiasi J.Milius.
Svarbu ir tai, kad 2010 m. rudenį Vyriausybei J.Milių paskyrus VMVT direktoriumi gerokai sumažėjo tarnybos biurokratinis aparatas – iš 54 juridinių vienetų liko tik du. Valdymas tapo centralizuotas, visos veterinarijos tarnybos rajonuose dirba, tačiau jose neliko buhalterijos, administracijos personalo.
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus pastebi, kad VMVT pastaraisiais metais tapo viena atviriausių verslui valstybės institucijų. „Inspektoriai nesiekia tik nubausti, o pirmiausia pataria, kaip reikėtų šalinti trūkumus. Verslininkai nuolat kviečiami į konsultacijas, tačiau pažeidimai, ypač pasikartojantys, netoleruojami“, – pripažįsta V.Sutkus.
„Santykius su verslininkais keitėme sąmoningai ir kryptingai. Siekėme, kad inspektoriai taptų partneriais, tad labai aiškiai nurodėme reikalavimus įmonėms, – tvirtina Lietuvos vyriausiasis valstybinės veterinarijos inspektorius. – Jau nepasitaiko tokių dalykų, kai pagal inspektoriaus nuotaiką vieną savaitę reikalaujama vienų dalykų, o kitą – visai kitų. Priekabių neieškom, tačiau radę pažeidimų imamės griežtų priemonių.“

Veterinaras, tapęs cerberiu

Vis dėlto, nepaisant J.Miliaus gebėjimo su visais rasti bendrą kalbą, VMVT kasmet ginčus su maisto pramonės įmonėmis sprendžia net teismuose. Štai šiemet UAB „Švyturys-Utenos alus“ gaminamoje giroje radus draudžiamų saldiklių, gamintojai bandė teismuose įrodyti, kad neleistinų priedų nenaudojo. „Mūsų klaida verslui gali labai brangiai kainuoti, todėl tyrimai kartojami kelis kartus, be to, mėginiai siunčiami ištirti dar bent mažiausiai į dviejų užsienio šalių laboratorijas. Tad visas bylas iki šiol laimėjome“, – darbo rezultatais džiaugiasi VMVT direktorius.
Vis dėlto UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis neabejoja, kad nė viena valstybės institucija, įskaitant ir VMVT, verslui nepadeda, o tik kaišioja pagalius į ratus. Beje, detaliau komentuoti tarnybos ir direktoriaus darbą D.Dundulis atsisakė, manydamas, kad išdėstyta kritika jam, kaip verslininkui, stipriai pakenktų.
Kiti gamybininkai taip pat ne kartą yra piktinęsi, kad J.Miliaus vadovaujama tarnyba, griežtai kontroliuodama maisto pramonės įmones, smaugia verslą. VMVT direktorius ne kartą kaltintas kyšininkavimu, esą vienus tikrina griežčiau nei kitus. Jo darbą tyrė net STT pareigūnai, tačiau jokių pažeidimų nerado.
„Esu girdėjęs kalbų, kad prieš vieną ar kitą verslininką esu priešiškai nusiteikęs dėl asmeninių priežasčių, neva kai kuriuos verslininkus reikalauju smaugti. Tačiau akmens užantyje niekuomet nelaikau, nes tiesiog nemoku pykti“, – tvirtina J.Milius.
Įsišnekėjus apie ne itin malonią valdininko darbo pusę, VMVT direktorius su nostalgija prisiminė tuos laikus, kai baigęs tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją ir paskirtas į Viduklę dirbo veterinarijos gydytoju. „Pagydai gyvuliuką, ir iškart matai darbo rezultatą, jauti žmonių dėkingumą, o dabar esu lyg cerberis“, – apgailestauja J.Milius.

Geriausias poilsis – Dzūkijos miškuose

VMVT direktorius pasakoja, kad gimęs ir užaugęs kaime, Alytaus rajone, gyvūnams didelę trauką jautė nuo mažų dienų. O veterinaro darbu susižavėjo maždaug dešimties metų, mat kaimynas veterinarijos gydytojas, važiuodamas gydyti gyvūnų, J.Milių dažnai pasiimdavo kartu.
„Esu gamtos vaikas ir dabar geriausiai jaučiuosi vaikščiodamas po Dzūkijos miškus arba numynęs per dieną šimtą kilometrų dviračiu. O maloniausias poilsis – pirtelėje prie Ančios ežero“, – kaip leidžia laisvalaikį, atskleidžia Metų valstybės tarnautojas.
Dar J.Milius turi Lazdijuose namą, kuriame dešimt metų viena šeimininkavo jo žmona. Neseniai Irena Milienė, buvusi Lazdijų darbo biržos direktorė, atsikraustė gyventi į Vilnių, tad dabar kaime Miliai augina tik daržoves.
Beje, J.Miliaus vaikai, nors užaugę kaime, tėvo pėdomis nepasuko. „Dukra Danijoje baigė ekonomikos ir tarptautinio verslo specialybę ir dabar dėsto VU Tarptautinio verslo mokykloje, o sūnus plėtoja nedidelį versliuką“, – pasakoja VMVT direktorius.
„Dabar, kai į Vilnių atsikraustė ir žmona, visa šeima gyvename sostinėje. Tačiau jie vis tiek mane retai mato – aš arba užsienyje, arba iki vidurnakčio darbe. Labai daug dirbu ir kitaip nemoku. Bet šiemet po trejų metų darbo be poilsio jau tikrai atostogausiu savo pirtelėje prie ežero“, – baigdamas pokalbį žada J.Milius.

I vieta
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius 67 balai

II vieta
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas 57 balai

III vieta
Finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas 55 balai

IV vieta
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Remigijus Baniulis 47 balai

V vieta
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė 45 balai

Geriausi valstybės tarnautojai

VI 42
Tomas Vaitkevičius
Teisingumo viceministras

VII 40
Giedrė Švedienė
Valstybės kontrolės vadovė (valstybės kontrolierė)

VIII/IX 37
Dainius Numgaudis
Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris

VIII/IX 37
Arūnas Kazlauskas
Teisingumo ministerijos kancleris

X 36
Robertas Klovas
Aplinkos ministerijos kancleris

XI 35
Deividas Kriaučiūnas
Europos teisės departamento gen. direktorius

XII 34
Sigitas Šiupšinskas
Vidaus reikalų viceministras

XIII 33
Asta Skaisgirytė-Liauškienė
Užsienio reikalų viceministrė

XIV 31
Modestas Kaseliauskas
Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

XV/XVI 27
Rūta Baškytė
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė

XV/XVI 27
Vaidas Bacys
Švietimo ir mokslo viceministras

XVII/XVIII 26
Saulius Silickas
Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius

XVII/XVIII 26
Rimvydas Vaštakas
Susisiekimo viceministras

XIX 25
Nerija Putinaitė
Švietimo ir mokslo viceministrė

XX 23
Audrius Klišonis
Sveikatos apsaugos viceministras

XXI/XXIV 22
Dalius Bitaitis
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras

XXI/XXIV 22
Evaldas Gustas
Vidaus reikalų ministerijos kancleris

XXI/XXIV 22
Rolandas Kriščiūnas
Finansų viceministras

XXI/XXIV 22
Žydrūnas Plytnikas
Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius

XXV 21
Diana Varnaitė
Kultūros paveldo departamento direktorė

Kiti 55 daugiausiai balų gavę valstybės tarnautojai

Janina Kumpienė, sveikatos apsaugos viceministrė 20
Zenonas Vaigauskas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas 20
Adomas Ąžuolas Audickas, ūkio viceministras 18
Romas Valentukevičius, Seimo kontrolierių įstaigos vadovas 18
Vilius Mačiulaitis, Valstybinės darbo inspekcijos vadovas 17
Laura Nalivaikienė, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkė 17
Aleksandras Spruogis, aplinkos viceministras 17
Giedrius Kadziauskas, ūkio viceministras 15
Klemensas Rimšelis, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius 15
Gediminas Rutkauskas, kultūros viceministras 15
Mindaugas Ladiga, vidaus reikalų viceministras 14
Skirmantas Skrinskas, Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius 14
Audrius Bitinas, socialinės apsaugos ir darbo viceministras 13
Egidijus Meilūnas, užsienio reikalų viceministras 13
Mindaugas Kuklierius, žemės ūkio viceministras 13
Giedrius Rimša, Finansų ministerijos kancleris 13
Mindaugas Sinkevičius, Valstybinio socialinio draudimo fondo (“Sodros”) valdybos direktorius 13
Gintaras Steponas Vyšniauskas, vidaus reikalų viceministras 13
Tomas Karpavičius, susisiekimo ministerijos kancleris 12
Feliksas Petrauskas, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius 12
Arūnas Štaras, susisiekimo viceministras 12
Šarūnas Keserauskas, Konkurencijos tarybos pirmininkas 10
Audra Mikalauskaitė, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė 10
Dalia Miniataitė, žemės ūkio ministerijos kanclerė 10
Edvardas Raugalas, žemės ūkio viceministras 10
Kęstutis Sabaliauskas, Registrų centro direktorius 10
Nora Ribokienė, sveikatos apsaugos viceministrė 9
Vidmantas Žukauskas, Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininkas 9
Teresė Birutė Burauskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė 8
Arvydas Darulis, energetikos viceministras 8
Algirdas Kunčinas, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorius 8
Ramūnas Lebedys, Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos viršininkas 8
Vitas Lopinys, Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 8
Vytautas Umbrasas, krašto apsaugos viceministras 8
Vilija Lapėnienė, Statistikos departamento generalinė direktorė 7
Alvydas Puodžiukas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kancleris 7
Deividas Staponkus, kultūros viceministras 7
Vida Augulienė, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktorė 6
Michailas Demčenka, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos viršininkas 6
Gražina Drėmaitė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė 6
Daumantas Lapinskas, ūkio viceministras 6
Antanas Šipavičius, Muitinės departamento generalinis direktorius 6
Mindaugas Keizeris, Centrinės projektų valdymo agentūros l.e.p. direktorius 5
Diana Korsakaitė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė 5
Giedrius Krasauskas, LR Prezidento kanceliarijos kancleris 5
Remigijus Rekerta, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas 5
Algirdas Skripėta, Lietuvos metrologijos inspekcijos viršininkas 5
Stanislovas Šriūbėnas, aplinkos viceministras 5
Aušrinė Burneikienė, lygių galimybių kontrolierė 4
Evaldas Ignatavičius, užsienio reikalų viceministras 4
Germanas Lamsodis, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros l.e.p. generalinis direktorius 4
Aurelija Jakaitienė, Valstybės turto fondo generalinė direktorė 4
Jonas Šimkūnas, Technikos priežiūros tarnybos generalinis direktorius 4
Brunonas Šičkus, Lietuvos standartizacijos departamento direktorius 4
Zita Zamžickienė, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos vadovė 4

Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta aukščiausio rango valstybės tarnautojų bei Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių merų apklausa
Paaiškinimas: valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po penkis, jų nuomone, geriausiai dirbančius aukščiausio rango valstybės tarnautojus bei vieną patį geriausią Metų valstybės tarnautoją – valstybininką. Šiemet dauguma apklausos dalyvių tarnautojus reitingavo už I vietą skirdami 5 balus, už II vietą – 4 balus, už III vietą – 3 balus, už IV vietą – 2 balus, už V vietą – 1 balą. Jei rinkimuose dalyvaujantis tarnautojas buvo paminėtas kaip valstybininkas, jam buvo pridedami trys papildomi balai (iš viso skiriant aštuonis balus).
Sąraše skelbiami valstybės tarnautojai, surinkę mažiausiai po keturis balus. Už ankstesnių metų geriausio valstybės tarnautojo nominacijų laimėtojus balsuoti nebuvo galima.

Geriausios valstybės institucijos

I vieta
41 balas
Finansų ministerija

II vieta
28 balai
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas

III vieta
26 balai
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Kitos daugiausiai balų gavusios valstybės institucijos (4–44 vietos)

4. Susisiekimo ministerija 25
5. Valstybės kontrolė 20
6. Valstybinė mokesčių inspekcija 19
7. Europos teisės departamentas 17
8. Žemės ūkio ministerija 16
9–10. Lietuvos bankas 14
9–10. Teisingumo ministerija 14
11–12. Registrų centras 12
11–12. Ūkio ministerija 12
13. Krašto apsaugos ministerija 11
14–15. Centrinė projektų valdymo agentūra 10
14–15. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 10
16–20. Kultūros paveldo departamentas 9
16–20. Ryšių reguliavimo tarnyba 9
16–20. Užsienio reikalų ministerija 9
16–20. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 9
16–20. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 9
21–24. Lietuvos automobilių kelių direkcija 8
21–24. Nacionalinė mokėjimo agentūra 8
21–24. Valstybinė darbo inspekcija 8
21–24. Vidaus reikalų ministerija 8
25–30. Aplinkos ministerija 7
25–30. Generalinė miškų urėdija 7
25–30. LR Prezidento kanceliarija 7
25–30. Švietimo ir mokslo ministerija 7
25–30. Viešųjų pirkimų tarnyba 7
25–30. Vyriausioji rinkimų komisija 7
31. Muitinės departamentas 6
32–37. Centrinė hipotekos įstaiga 5
32–37. Kūno kultūros ir sporto departamentas 5
32–37. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 5
32–37. Sveikatos apsaugos ministerija 5
32–37. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 5
32–37. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba („Sodra“) 5
38–44. Energetikos ministerija 4
38–44. Lietuvos geologijos tarnyba 4
38–44. Lietuvos standartizacijos departamentas 4
38–44. Valstybinė kelių transporto inspekcija 4
38–44. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija 4
38–44. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 4
38–44. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 4

Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta aukščiausio rango valstybės tarnautojų bei Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių merų apklausa
Paaiškinimas: valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po tris geriausias, pažangiausias ir europietiškiausias valstybės institucijas. Šiemet dauguma apklausos dalyvių institucijas reitingavo už I vietą skirdami 3 balus, už II vietą – 2 balus, už III vietą – 1 balą.
Į sąrašą įtrauktos institucijos, surinkusios mažiausiai po 4 balus.

“Veido” apdovanoti geriausi valstybės tarnautojai

2012 m. Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius
2011 m. Deividas Matulionis, Ministro Pirmininko kancleris
2010 m. Jonas Milerius, Seimo kancleris
2009 m. Gediminas Miškinis, Ūkio ministerijos valstybės sekretorius
2008 m. Rasa Budbergytė, valstybės kontrolierė
2007 m. Valdemaras Sarapinas, Vyriausybės kancleris
2006 m. Edmundas Žilevičius, Finansų ministerijos sekretorius
2005 m. Rimantas Kairelis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius

Kaip buvo renkamas Metų valstybės tarnautojas

Geriausius valstybės tarnautojus ir pažangiausias valstybines institucijas Valstybės dienos proga savaitraštis “Veidas” skelbia jau aštuntą kartą. Šiuo projektu “Veidas” siekia atkreipti dėmesį, kad tarp valdininkų, dažniau sulaukiančių kritikos žodžių nei pagyrimų, yra ir nemažai puikių specialistų, sąžiningų savo darbo profesionalų.
Geriausius valstybės tarnautojus, kaip ir kasmet, rinko patys jų kolegos – aukščiausio rango valstybės tarnautojai (ministerijų viceministrai ir kancleriai bei įvairių valstybinių institucijų vadovai). Manome, kad patys tarnautojai geriausiai pažįsta vieni kitus ir gali įvardyti savo lyderius bei didžiausius profesionalus. Be to, šiemet buvo įvesta naujovė – renkant geriausius valdininkus pirmą kartą dalyvavo šalies miestų ir rajonų savivaldybių merai. Iš viso “Veido” žurnalistų atliktoje apklausoje dalyvavo 120 tarnautojų bei merų.
Valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po penkis, jų nuomone, geriausiai dirbančius valstybės tarnautojus bei vieną patį geriausią Metų valstybės tarnautoją – valstybininką. Dauguma apklausos dalyvių tarnautojus reitingavo už I vietą skirdami 5 balus, už II vietą – 4 balus, už III vietą – 3 balus, už IV vietą – 2 balus, už V vietą – 1 balą. Jei rinkimuose dalyvaujantis tarnautojas buvo paminėtas kaip valstybininkas, jam buvo pridedami trys papildomi balai. Jei apklausos dalyvis išskyrė penkis geriausius tarnautojus, bet jų nereitingavo (tiesa, tokių buvo mažuma), tuomet visiems paminėtiems tarnautojams skyrėme po vieną balą.
Atitinkama tvarka buvo renkamos ir geriausios bei pažangiausios valstybės institucijos: balsuodami už tris geriausias institucijas apklausos dalyviai jas reitingavo skirdami nuo trijų iki vieno balo, o jei buvo nurodomas geriausių institucijų trejetukas jų nereitinguojant, visoms buvo skiriama po vieną balą.
2012 m. geriausias valstybės tarnautojas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius bus apdovanotas ir kiti laureatai pagerbti per iškilmingą renginį liepos 3-iąją Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje.

Rokas Masiulis, vienos pelningiausių valstybės įmonių „Klaipėdos nafta“ vadovas, remiasi krikščioniškomis vertybėmis.

„Dabartinis darbas man labai patinka – dirbu su tokia komanda, kurios nariai visada stengiasi viršyti lūkesčius ir atlikti daugiau, nei iš jų prašoma. Be to, labai mėgstu apžiūrinėti tankerius, kurie atplukdo naftą“, – šypsodamasis pokalbį pradeda R.Masiulis, valstybinės akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ generalinis direktorius.
„Veido“ pašnekovas daro atsipalaidavusio žmogaus įspūdį, nors ant šio vadovo pečių guli atsakomybė už vieno moderniausių Europoje naftos terminalų veiklą. Ir tai dar ne viskas – R.Masiulis šiandien gula ir keliasi su mintimi apie suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektą. „Didžiuojuosi galįs savo šaliai duoti naudos, o SGD projekto įgyvendinimas tapo mano asmeniniu iššūkiu. Tai pats geriausias motyvas dirbti“, – prisipažįsta pašnekovas.
Į „Klaipėdos naftos“ direktoriaus pareigas R.Masiulis atėjo vos prieš dvejus metus, tačiau geriausią vadovą renkanti „Veido“ sudaryta komisija jį jau išskyrė tarp penkių sėkmingiausiai vadovaujančių Lietuvos bendrovių lyderių. Ir ne veltui – juk „Klaipėdos nafta“, vadovaujama R.Masiulio, atliko daugybę naudingų vidinių reformų. Šiandien ši valstybės įmonė veikia efektyviai, skaidriai ir, svarbiausia, pelningai – tai tikras švyturys kitų įmonių vadovams.
Tad „Veidas“ pabandė suprasti, kas veda šį vadovą į priekį, kokie motyvai pastūmėja jį imtis keisti supantį pasaulį ir griebtis grandiozinių projektų.

Broliai dvyniai

„Mano ir Roko charakteris beveik niekuo nesiskiria, esam labai panašūs, kartais mus supainioja ir gerai pažįstantys žmonės“, – juokdamasis prataria telekomunikacijų bendrovės „Tele2“ generalinis direktorius Petras Masiulis, „Klaipėdos naftos“ vadovo R.Masiulio brolis dvynys. Tai gana neįprastas atvejis – dviem stambioms Lietuvos įmonėms vadovauja dvyniai, kuriems dar ir tenka dažnai pabrėžti, kad neturi jokių giminystės ryšių su bendrapavardžiais politikais.
„Brolį suprantu iš pusės žodžio, tačiau negaliu pasakyti, kad yra kažkoks antgamtiškas ryšys, kai per atstumą dvyniai jaučia vienas kitą“, – teigia R.Masiulis. Todėl piešiant R.Masiulio portretą neišvengiamai į pirmą planą patenka ir jo brolis Petras.
Abu broliai gimė darnioje inteligentų šeimoje: tėvas, fizikas ir matematikas, dirbo energetikos srities inžinieriumi, o mama grafologė buvo teismo ekspertė. Mokėsi jie Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje, ir nors buvo gabūs, tačiau su mokslais ir drausme, pasak R.Masiulio, būdavo kaip su amerikietiškais kalneliais: “Mūsų gerą įvaizdį vis sugadindavo įvairūs linksmi pokštai, kurie mokytojams tokie neatrodydavo.“
P.Masiulis savo brolio Roko lyderystės talentą pastebėjo dar vaikystėje, kai šis jau žaidimų metu imdavo vadovauti vyresniems kiemo draugams. Baigę mokyklą abu broliai nusprendė eiti tėvo pėdomis ir įstojo į VU Fizikos fakultetą. Tiesa, mokykliniai pokštai neišėjo į gera – prieš stojamuosius tėvams teko samdyti korepetitorių, kuris per du mėnesius abu brolius parengė stojamiesiems.
Studijuodami broliai buvo pašaukti ir į sovietų armiją. Iš šio laikotarpio ponas Petras taip pat prisimena epizodą, puikiai iliustruojantį R.Masiulio drąsą imtis netikėtos iniciatyvos bei derybų talentą. Vieną naktį jie gavo užduotį iki traukinio nunešti didžiulį kiekį maisto produktų ir vandens – šis darbas galėjo užtrukti iki ryto. Tačiau R.Masiulis sugebėjo įtikinti dalinio vadą, kad šis prikeltų iš miego apie šimtą dalinio karių, ir viskas buvo atlikta per valandą. P.Masiulis iki šiol stebisi, kaip broliui tai pavyko, nepaisant sovietinės armijos hierarchijos ypatumų.
Grįžę studijuoti broliai suprato, kad fizika jiems ne prie širdies: tą pastebėjęs tuometis jų dėstytojas profesorius Aloyzas Sakalas patarė pereiti į Ekonomikos fakultetą. Štai čia abu Masiuliai ir atrado savo pašaukimą. „Iš mums dėsčiusių mokslininkų labiausiai man įsiminė Gitano Nausėdos ir Romo Lazutkos paskaitos“, – prisimena R.Masiulis. Studijuodamas ekonomiką, jis dar baigė tarptautinių santykių ir politikos mokslų studijas – tai jį ypač domino.
Iš karto po studijų brolių keliai vis dėlto išsiskyrė – Petras išvažiavo studijuoti į Daniją, o Rokas įsidarbino tarptautinėje audito bendrovėje „Arthur Andersen“, kurios padalinys vėliau tapo „Ernst&Young Baltic“. Šioje bendrovėje R.Masiulis dirbo apie 14 metų – čia įgijo vadovui būtinos patirties, kurią vėliau panaudojo dirbdamas energetikos projekte „Leo LT“, o šiandien – ir „Klaipėdos naftoje“.

Kas bijo R.Masiulio?

Susipažinus su šiuo žmogumi, toks klausimas atrodo visai netinkamas. Mat pagrindinis jo, kaip vadovo, principas – dėti visas pastangas ir suprasti darbuotoją, o tada jo savybes tinkamai panaudoti ir leisti jam atsiskleisti. Tai pati svarbiausia taisyklė, kuria „Klaipėdos naftos“ direktorius vadovaujasi darbe. Pasak jo, įmonėje vienos pareigos negali būti svarbesnės už kitas, nes kiekvienas turi dirbti tą darbą, kurį jis vienintelis išmano geriausiai. Kai darbuotojai tą suvokia, išvengiama daugybės nereikalingų įtampų. „Vadovas negali būti svarbesnis už paprastą darbuotoją. Bendrovė yra kaip organizmas: juk negalima teigti, kad širdis svarbesnė už smegenis, plaučius ar koją – visi vienodai reikalingi“, – lygina R.Masiulis.
Jis tvirtina kaip vadovas dar nesąs galutinai susiformavęs – tebepatiria nuolatinį keitimosi ir tobulėjimo procesą. „Abejoju, ar kada nors taip bus: žmogus nuolatos keičiasi, ir niekada negali pasakyti, kad štai čia jau galutinis variantas“, – save apibūdina R.Masiulis. Didžiausia savo silpnybe pašnekovas laiko nepakankamą laiko ir darbų planavimą, kurio priežastis – kartais pasitaikantis disciplinos trūkumas.
Kalbėdamas apie savo darbuotuojus R.Masiulis labiausiai vertina daugeliui lietuvių būdingą kūrybingumą – pasak jo, lietuviui davus vieną užduotį, jis pateiks dešimt jos sprendimo būdų. O kaip didžiausią mūsų tautos trūkumą jis įvardija tai, kad lietuviai per mažai pasitiki vieni kitais.
Kalbai pasisukus apie Lietuvą ir jos piliečius, pašnekovas prisipažino, kad didžiuojasi lietuvių gebėjimu įveikti sunkius istorijos momentus. Ryškiausias pavyzdys – nepriklausomybės atkūrimas, kuris, anot R.Masiulio, buvęs išties rizikingas planas. Taip pat jį džiugina, kaip lietuviai išgyveno šį sunkmetį, – nors ir niurzgėdami, bet kantriai.
„Lietuviai primena Napoleono karius, žygiuojančius į Maskvą, – dėl nuolatinio nepasitenkinimo žygio sąlygomis juos vadino didžiaisiais niurgzliais. Tačiau mūšyje jie be jokių kalbų nusimesdavo paltus ir stodavo į kovą“, – lengvai šaržuoja R.Masiulis.

Į Sibiro tundrą – širdimi, į Kiniją – protu

Dvi laisvalaikio aistros, kurioms R.Masiulis stengiasi skirti beveik visą savo laisvalaikį, – tai futbolas bei žvejyba. Jis žaidžia Vilniaus „Ozo tapyrų“ futbolo komandoje, kurioje turi Mokytojo pravardę, gerai atitinkančią jo charakterį. „Futbole man labiausiai patinka bėgti paskui šokinėjantį kamuolį, nes niekada nežinai, į ką jis atsitrenks ir kur riedės po akimirkos. Dėl panašių priežasčių man patinka ir gyvenimas“, – taip filosofiškai apibrėžia vieną savo pomėgių R.Masiulis.
Kadangi yra aistringas muselinės žvejybos mėgėjas, R.Masiulis kada galėdamas ištrūksta į Šiaurę pažvejoti – prie Norvegijos krantų ar Barenco jūroje. „Širdis vis traukia į tą akmenuotą tundrą, kurioje nėra nė vieno medelio, tik skurdi augmenija“, – pasakoja pašnekovas.
R.Masiulis jau kelerius metus mokosi kinų kalbos ir artimiausiu metu nori aplankyti šią didžiulę šalį. Pasak jo, Kinija yra pasaulio ekonomikos ir politikos centras, todėl protinga būtų ją kuo geriau pažinti.
„Rokas Kinijoje mato didžiules galimybes, todėl studijuoja kinų kalbą ir domisi Kinija. Jis visada buvo šiek tiek tikslesnis, labiau apskaičiuojantis nei aš. Štai ir po studijų jis pradėjo dirbti tikslumo reikalaujančioje audito srityje, o aš pasirinkau šiek tiek „meniškesnę“ rinkodarą“, – apie savo brolį pasakoja ponas Petras.
Mintimis grįždamas prie dabarties, „Klaipėdos naftos“ vadovas prisimena, kad Klaipėda jam krito į širdį nuo pat pirmų akimirkų, kai tik įvažiavo į miestą, vykdamas į savo naująją darbovietę. „Pro savo kabineto langą mėgstu stebėti lėtai į uostą įplaukiančius ir besišvartuojančius laivus. Šis vaizdas man, kaip vadovui, suteikia vidinės ramybės ir pusiausvyros priimant svarbius sprendimus“, – pokalbį užbaigia „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius.

„Veido“ dosjė
R.Masiulis (42 m.), „Klaipėdos naftos“ gen. direktorius
Išsilavinimas: Vilniaus universitete baigė ekonomikos ir gamybos valdymo fakultetą, taip pat turi tarptautinių santykių ir politikos mokslų bakalauro laipsnį.
Karjera: 1994–2007 m. dirbo audito bendrovėse „Arthur Andersen“ ir „Ernst&Young“; 2007–2009 m. finansinių paslaugų įmonės „IS partners“ direktorius, 2009–2010 m. „Leo LT“ finansų direktorius, vadovavo įmonės likvidavimo procesui; nuo 2010 m. gegužės iki dabar – „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius.
Laisvalaikis: futbolas, žvejyba, kinų kalba.
Pastaroji perskaityta knyga: Mahatmos Gandhi autobiografija.
Pirmi uždirbti pinigai: vaikystėje su tėvais atostogaudamas prie Vištyčio ežero, pardavęs surinktas jonažoles, gavo 25 rublius.

Apie įmonę:
2011 m. apyvarta (trijų ketvirčių duomenys) – 108 mln. Lt
Darbuotojų – 310
Vidutinis atlyginimas (bruto) – 3952 Lt

„Veido“ rengiamame Metų vadovo konkurse ketvirtą vietą užėmę Artūras Mrazauskas ir Gintautas Kvietkauskas – vienos sparčiausiai Vidurio Europoje augančių technologijų bendrovių „Arginta“ bendrasavininkiai.

Visi „Veido“ kalbinti Artūro Mrazausko ir Gintauto Kvietkausko kolegos verslininkai, buvę bendradarbiai, konkurentai, universitetų atstovai tvirtina, jog „Argintos“ vadovų darbas – pavyzdys, kad galima įgyvendinti net ir sunkiai įmanomas idėjas, o neperspektyvių sričių versle nėra.
Pasak Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos prezidento Vaclovo Šleinotos, „Arginta“ įrodė, kad metalo apdirbimas, kuris Lietuvoje nėra populiari sritis, gali būti sėkmingai plėtojamas. Mat įmonės plėtra vyksta didžiuliais tempais, didėja pardavimas ir pelnas. Vien pernai „Argintos“ gaminamų metalo konstrukcijų, įrenginių sudedamųjų dalių, skirtų įvairioms pramonėms šakoms, eksportas išaugo nuo 22 mln. iki 34 mln. Lt. Beje, visos įmonės pagamintos metalo konstrukcijos iškeliauja į užsienio šalis.
Per pastaruosius penkerius metus bendrovės pardavimo pajamos didėjo net 297 proc. Tad „Arginta“ tarp 500 sparčiausiai augusių technologijų bendrovių Vidurio Europoje užėmė 47 vietą.

Vadovaujasi pažangia verslo filosofija

Metalo apdirbimas – ne vienintelė 1991 m. įkurtos įmonės veiklos kryptis. Nuo 1995 m. „Arginta“ dirba ir vandentvarkos srityje – užsiima buitinių nuotekų valyklų statyba ir rekonstrukcija. O prieš trejus metus bendrovės vadovai nusprendė investuoti į atsinaujinančių šaltinių energetiką – pradėjo projektuoti ir statyti saulės baterijų jėgaines. Be to, pernai atidarė didžiausią Baltijos šalyse saulės baterijų bandomąją jėgainę-laboratoriją, kad išsiaiškintų, kokio tipo saulės elementai labiausiai tinkami Lietuvos sąlygomis.
„Jėgainė per metus pagamina tiek elektros energijos, kiek įmonė suvartoja per du mėnesius. Nors į saulės jėgainę investavome daug, ji skirta ne tam, kad būtų pagaminta ir parduota kuo daugiau saulės energijos. Čia atliekame mokslo tiriamuosius darbus, kurių rezultatus perduodame universitetams. Tai pinigais neišmatuojama nauda“, – pasakoja „Argintos“ gamybos direktorius G.Kvietkauskas.
Vis dėlto saulės jėgainė buvo pastatyta ne vien mokslo tikslams. „Argintoje“ pagaminta saulės elektra atiduodama į Lietuvos elektros tinklą. „Tai labai nedidelis kiekis, tačiau džiugu, kad pradėjome naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius. Be to, „Arginta“ yra pavyzdys, kad saulės elektrą galima naudoti ne tik savo reikmėms, bet ir parduoti“, – sako bendrovės „Lesto“ generalinis direktorius Arvydas Tarasevičius.
Jis priduria, kad „Argintos“ bendrasavininkiai vadovaujasi pažangia verslo filosofija, taiko inovatyvius valdymo, darbo ir gamybos metodus. Štai prieš trejus metus įmonė pradėjo taikyti „Lean“ gamybos filosofiją, kuri skatina atsisakyti nereikalingų veiklų ir koncentruotis į kuriančias vertę. A.Tarasevičiaus nuomone, „Argintoje“ tai daroma racionaliai, todėl bendrovė yra viena pažangiausių Lietuvoje.
V.Šleinota taip pat mano, kad „Argintai“ puikiai sekasi, nes įmonės vadovai vieni pirmųjų mūsų šalyje pradėjo taikyti pažangias gamybos valdymo sistemas, nuolat ieško naujų sprendimų, pristato nestandartinius kokybiškus produktus. Pavyzdžiui, surenkami popieriaus, faneros gamybos, pakavimo ir kiti įrenginiai, naudodami pažangią įrangą įmonės specialistai suvirina aukštos įtampos transformatorių detales, dyzelinių laivų variklių duslintuvus ir kitus gaminius.
„Sąlygos kurti verslą visiems vienodos, tačiau ne visiems sekasi. „Argintos“ vadovams taip pat ne viskas einasi kaip iš pypkės. Pavyzdžiui, strigo projektų derinimas dėl saulės jėgainės statybos, tačiau jie neatsisakė savo idėjos. Mat A.Mrazausko ir G.Kvietkausko požiūris į verslą – nevienadienis. Be to, jie nebijo investuoti, stengiasi realizuoti naujoviškas idėjas“, – teigia įmonės „Saulės energija“ direktorius Edmundas Žilinskas.
Ši įmonė taip pat projektuoja bei įrengia saulės ir vėjo mikroelektrines, tačiau E.Žilinskas sako, kad tokių verslininkų kaip „Argintos“ vadovai negali vadinti konkurentais.

Skatina verslo ir mokslo bendradarbiavimą

Kitos „Argintos“ konkurentės, įmonės „Traidenis“, gaminančios nuotekų valymo įrenginius, generalinis direktorius Sigitas Leonavičius taip pat pabrėžia, kad su A.Mrazauskus ir G.Kvietkausku yra kolegos. „Mes pažįstami jau penkiolika metų ir dirbame panašioje srityje, tačiau bendraujame kaip kolegos. Tai santūrūs, kitus gerbiantys žmonės“, – gerų žodžių „Argintos“ vadovams negaili S.Leonavičius.
Be to, jis pabrėžia, kad A.Mrazauskas ir G.Kvietkauskas labai aktyvūs ne tik versle, bet ir visuomeninėje veikloje. „Jie vieni pirmųjų Lietuvoje suprato, kad verslas be mokslo negali būti sėkmingai plėtojamas. Ir atvirkščiai, mokslas turi būti derinamas prie verslo. Tad pradėjo siūlyti būdus, kaip suartinti mokslo įstaigas ir pramonės įmones“, – pasakoja „Traidenio“ generalinis direktorius.
„Arginta“ aktyviai bendradarbiauja su Vilniaus Gedimino technikos universitetu (VGTU), Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija, Vadybos ir ekonomikos universitetu (ISM), Vilniaus kolegija. Be to, G.Kvietkauskas yra VGTU tarybos narys. „Dedam daug pastangų, kad priartintume mokslą prie gamybos įmonių. Nors sekasi sunkiai, mokslo įstaigų atstovai nesupranta verslininkų, o šie jų, tačiau rankų nenuleidžiu. Esu išsikėlęs tikslą per penkerius metus priartinti mokslą prie verslo“, – vieną tikslų atskleidžia G.Kvietkauskas.
VGTU Statybos fakulteto dekano Algirdo Juozapaičio nuomone, „Argintos“ gamybos direktoriaus požiūris į mokslą yra progresyvus. „Jis skatina kuo didesnį dėmesį skirti studentų praktikai, priima daug jaunuolių atlikti praktikos įmonėje. Ragina, kad universitetai sudarytų sąlygas studentams savarankiškai studijuoti, o ne studentauti“, – teigia A.Juozapaitis.
Jam antrina Kauno technologijos universiteto (KTU) tarybos pirmininkas prof. Arvydas Janulaitis: „Pono Kvietkausko išdėsytos mintys, kad studentų baigiamųjų darbų ir praktikų užduotis, tematiką, kryptis formuluotų ne universitetai, bet darbdaviai, pramonės atstovai, labai įdomios. KTU taryba atsižvelgė į tai.“
Kodėl „Argintos“ gamybos direktoriui ne tas pats, koks bus verslo ir mokslo ryšys? „Noriu, kad Lietuvai būtų geriau. Tada ir man bus gerai“, – nedaugžodžiauja G.Kvietkauskas.
O kol universitetai ir profesinės mokyklos parengia nepakankamai specialistų, šiuo metu reikalingų Lietuvos pramonei, „Argintos“ vadovai patys jų pasirengia gamykloje įkurtoje Suvirinimo akademijoje, kuri greitai gaus licenciją kaip mokymo įstaiga.

Dvidešimt metų verslą kuria dviese

G.Kvietkauskui svarbus ne tik glaudesnio ryšio tarp verslininkų ir mokslo atstovų skatinimas – jam rūpi ir Vilniaus Užupio rajono, kuriame gyvena, bendruomenės reikalai. „Jis vienas aktyviausių bendruomenės narių. Ne tik finansiškai prisideda prie projektų ar renginių įgyvendinimo, bet ir pats juos organizuoja. Kai sprendėm klausimus dėl saugios kaimynystės, kiekvieną šeštadienį ateidavo į susirinkimus. Retas geba išlaikyti balansą tarp aukšto lygio įmonės vadovo ir paprasto žmogaus“, – mano Užupio šerifu vadinamas Vytautas Ratkevičius.
Beje, su vienu „Argintos“ savininkų jam teko bendrauti ir verslo reikalais. Nors V.Ratkevičiaus ir G.Kvietkausko nuomonės išsiskyrė, poną Vytautą nustebino „Argintos“ gamybos direktoriaus tolerancija kito nuomonei, gebėjimas konkurentą vertinti kaip potencialų partnerį.
Iš kitų Lietuvos verslininkų G.Kvietkauskas ir A.Mrazauskas išsiskiria ir tuo, kad jau daugiau nei dvidešimt metų kartu kuria verslą. V.Šleinota primena, kad verslo pasaulyje tai gana retas atvejis, mat partneriai dažniausiai neišsitenka vienoje įmonėje, vienas kitam pradeda pavydėti, ir jų keliai išsiskiria.
Įdomu tai, kad G.Kvietkauskas ir A.Mrazauskas dar prieš įkurdami į įmonę abu dirbo „Vilniaus vandenyse“. G.Kvietkauskas ėjo Vilniaus miesto valymo įrenginių direktorius pavaduotojo pareigas, o A.Mrazauskas dirbo vyriausiuoju vandentvarkos technologu.
Vilniaus nuotekų valyklos vadovas Vidmantas Puodžiūnas, buvęs G.Kvietkausko ir A.Mrazausko viršininkas, prisimena, kad ir anuomet „Argintos“ vadovai išsiskyrė kaip iniciatyvūs darbuotojai. „Jiems neužteko žinių, įgytų universitete, todėl verždavosi į seminarus, įgyvendino naujas idėjas, ypač kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę valykla buvo rekonstruojama. Labai didelis jų indėlis, kad nuotekų valykla iki šiol dirba“, – neabejoja V.Puodžiūnas. Ir priduria, kad tokiems iniciatyviems, nebijantiems rizikuoti žmonėms visus savo sumanymus buvo sunku realizuoti valstybinėje įmonėje, todėl jie pasuko į verslą.
„1991 m. neturėjome jokio supratimo apie verslą, be to, pradėjome nuo nulio, nes neprivatizavome jokios įmonės. Tačiau matėme galimybes ir norėjome pasiekti daugiau. Iš pradžių gaminome langų grotas, kurios tuo metu buvo labai populiarios, ir tik vėliau įmonė perėjo į kitą metalo apdirbimo lygį“, – prisimena G.Kvietkauskas.
Jis sako, kad nors Lietuvoje nėra lengva plėtoti verslą, įmonė ir ateityje turi didelių ambicijų plėstis. „Norint gyvenime kažko pasiekti, nereikia jokių įgimtų savybių. Svarbu turėti tikslą ir dirbti“, – įmonės sėkmės paslaptį atskleidžia G.Kvietkauskas.

Vadovai: Artūras Mrazauskas (51 m.) ir Gintautas Kvietkauskas (50 m.)
Apyvarta (mln. Lt):
2009 m.     437,9
2010 m.     255,5
2011 m.     430,7
Darbuotojų skaičius:
2009 m.     108
2011 m.     232
Vidutinis atlyginimas     2831 Lt

Metų vadovu išrinktas „Schmitz Cargobull Baltic“ generalinis direktorius Raimundas Petrauskas savo vadovaują įmonę iš duobės ištempė net du kartus.

Savaitraščio „Veidas“ sukviestos komisijos Metų vadovu išrinktas „Schmitz Cargobull Baltic“ gen.direktorius R.Petrauskas – Panevėžyje žinomas ir gerbiamas žmogus. Būtent jam ir tenka didžiausias nuopelnas už tai, kad šiame mieste įsikūrusi moderni vokiečių kapitalo gamykla, kurią net koncerno savininkai vokiečiai nesigėdija parodyti savo svečiams, o lietuvių inžinierių sukurtus produktus kopijuoja konkurentai kitose šalyse. Kaip jam tai pavyko? R.Petrausko karjeros keliu pasekę „Veido“ žurnalistai įsitikino, kad viską nulėmė dar vaikystėje pasireiškęs atkaklumas.

Organizatoriaus gabumai išryškėjo vaikystėje

R.Petrauskas gimė tremtinių šeimoje Irkutske, o kai jam buvo pusantrų metų, tėvai grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Ventos gyvenvietėje Akmenės rajone. 5-6 klasėje R.Petrausko klasės auklėtoju buvęs Ventos gimnazijos mokytojas Bronislovas Danikauskas pamena, kad Raimundas nuo pat pradinių klasių turėjo organizatoriaus gabumų ir lyderio savybių.
„Jis buvo klasės, mokyklos renginių organizatorius, iniciatyvus, loginio mąstymo vaikinas. Mokykloje su klasės draugu įkūrė estradinį orkestrėlį, kuriam pats ir vadovavo. Nuo pat penktos klasės Raimundas tiek klasėje, tiek mokykloje buvo autoritetas ir jau mokykloje žinojo, ką studijuos ir kuo bus“, – apie R.Petrauską atsiliepia buvęs auklėtojas B.Danikauskas. Kiti jį mokę mokytojai pamena, kad tėvai labai rūpinosi sūnaus mokymosi ir elgesio rezultatais, o pats Raimundas buvo apsiskaitęs, mėgiamas klasės draugų.
Nuo pat mažų dienų p.Raimundui patikdavo tikslumas, jis nemėgo tuščiažodžiauti ir nieko neveikti. Abu tėvai dirbo gamyklose – mama ekonomiste, tėtis inžinieriumi, tad nieko keisto, kad vaikiną dar mokykloje traukė tikslieji mokslai, o universitete jis pasirinko inžinieriaus specialybę. R.Petrauskas buvo aktyvus jaunuolis, nuo pat mažų dienų laisvalaikiu pasinėręs į muziką ir sportą. Dar būdamas moksleivis kelis metus jis mokėsi Panevėžio sporto mokykloje (futbolo klasėje), tačiau susilaužė koją ir supratęs, kad sportinių aukštumų nebepasieks, grįžo į Ventą. Studijų metais dainavo ansamblyje „Nemunas“, draugų kompanijoje brazgindavo gitara ir įvedė tradiciją bendrabučio kieme spardyti kamuolį. „Jis buvo tarsi muzikinė kompanijos siela“, – pamena „Nemuno“ ansamblyje su p.Raimundu kartu dainavęs bendrovės „Dalsa“ direktorius Saulius Tumas.
Beje, muzika ir sportas R.Petrauską lydi iki šių dienų ir leidžia atsipalaiduoti po įtemptų darbų. Kasmet su draugais, kolegomis ar šeima R.Petrauskas leidžiasi į žygius baidarėmis ar valtimis, o kaip tvirtina jo bičiulis nuo studijų laikų Kęstutis Lukoševičius, neatsiejamas jų kelionių atributas yra R.Petrausko gitara.

Prikėlė įmonę iš numirusių

Dar mokyklos laikais išryškėjo ir R.Petrausko suinteresuotumas galutiniu rezultatu, o ši savybė laikui bėgant tik stiprėjo. Visi „Veido“ kalbinti R.Petrausko draugai ir buvę kolegos jį charakterizavo kaip itin pareigingą žmogų, kuris su žemaitišku užsispyrimu darbą atlieka nuo pradžių iki galo ir pasiekia tai, ką yra suplanavęs. „Raimundas savo požiūrį gali įrodinėti labai įtikinančiai ir argumentuotai“, – pabrėžia jo bičiulis K.Lukoševičius.
Būtent šios savybės ir leido R.Petrauskui atsidurti ten, kur jis yra dabar – vadovauti vienai pažangiausių Vokietijos koncerno įmonių „Schmitz Cargobull Baltic“, gaminančiai izoterminius kėbulus, priekabas ir puspriekabes. O juk viskas galėjo baigtis visai kitaip. Pabaigęs tuometinį Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultetą ir įgijęs konstruktoriaus specialybę, R.Petrauskas gavo paskyrimą dirbti kompresorių gamykloje ir paskui žmoną atsekė į Panevėžį. Neilgai trukus sužavėtas tuomet fantastiškai skambėjusios idėjos – gaminti namelius ant ratų, prisijungė prie naujai įkurtos įmonės „Auviga“.
„Tai man atrodė be galo perspektyvu ir įdomu. Savo rankomis brėžinius sukurdavome, pagamindavome namelius. Su pirmuoju netgi teko nuvažiuoti apie porą tūkstančius kilometrų į Toljatį, kadangi bendradarbiaudavome su ten įsikūrusia „VAZ“ automobilių gamykla. Gaminys buvo sutiktas didelėmis ovacijomis ir gamyklos darbuotojai tiesiog skyriais ėjo žiūrėti, kaip mums pavyko“, – įsimintiną ir nutrūktgalvišką kelionę prisimena R.Petrauskas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įmonės padėtis ėmė sparčiai prastėti – blokados laikais niekam poilsio namelių nereikėjo, tad lietuviai pradėjo gaminti prekybai skirtus kioskus ant ratų, vėliau – izoterminius kėbulus maisto produktų pervežimui. Vienas iš buvusios „Auvigos“ įkūrėjų Virginijus Paulauskas prisimena, kad kai įmonės likimas pakibo ant plauko, visas kolektyvo branduolys išbėgiojo į lengvesnius vandenis – kurti nuosavų verslų. Tais laikais atsivėrė daug perspektyvų, tačiau R.Petrauskas užsispyrė ir liko įmonėje. Kai kurios buvusių R.Petrausko bendražygių žmonos dar ir dabar pabara savo vyrus: „Matai, kiek pasiekė Raimundas? Reikėjo ir tau likti įmonėje!“.
Likus sunkias dienas išgyvenančioje įmonėje kruopštus ir nuoseklus jauno specialisto darbas neliko nepastebėtas vadovų. „Man atrodė, kad darbas įdomus, tad nusprendžiau nesiblaškyti ir dirbti – tapau vyr. konstruktoriumi, technikos vadovu, o galiausiai man pasiūlė bankroto administratoriaus darbą“, – pasakojo R.Petrauskas.
Tapęs bankroto administratoriumi, jis ėmė ieškoti investuotojų, kurie galėtų įmonę prikelti antram gyvenimui. Ieškojo atkakliai – išsiuntė daugybę laiškų į įvairias užsienio kompanijas, vyko į parodas, domėjosi, kurie užsienio vadovai palankesni Rytų šalims. „Suradau kompaniją, kurios vadovai man pasirodė labai užsispyrę, gyvenantys tuo verslu, labai daug investuojantys, nesiblaškantys. Sėdome į „opeliuką“ ir nuvažiavome su kolegomis į Belgijoje vykstančią parodą, kur susitikome su buvusiu „Schmitz Cargobull“ vadovu Berndu Hoffmannu – prieš tai buvau sužinojęs, kad jis pakantus Rytų Europai, tiki šiuo regionu. Jis buvo tas žmogus, kuris sutiko bendradarbiauti ir po kažkiek laiko koncernas tapo mūsų nauju savininku“, – lūžio tašką įmonės istorijoje įvardija R.Petrauskas.
„Visi galvojome, kad įmonė žlugs, bet jei Raimundas turi tikslą, per savo darbą ir atkaklumą jį visada pasiekia“, – pabrėžia visą R.Petrausko karjeros kelią stebėjusi buvusi kolegė Neringa Miltienienė.
Tiesa, net suradus potencialų investuotoją nebuvo taip lengva jį prisikviesti. Vokiečiai iš pradžių nutarė lietuvius išbandyti ir nuolat kėlė vis naujas užduotis. „Išgirdę sąlygas, eidavome jas vykdyti – naktimis, šeštadieniais, sekmadieniais. Suprasdami, kad jei pagaminsime, ko vokiečiams reikia, greičiausiai būsime įdomūs ir tai padės jiems apsispręsti“, – dar kartą savo atkaklumą paliudija vadovas.
Galiausiai vokiečių koncernas įžengė į Lietuvą, o R.Petrauskas savo vadovavimo metais sukūrė modernią įmonę. Antrą kartą iš krizės R.Petrauskas bendrovę jau gelbėjo 2009 metais, kai apyvarta krito 80 proc., teko perpus mažinti darbuotojų ir beveik metus gyventi negaunant jokių pajamų. Pasitarus su darbuotojais buvo sutrumpinta darbo savaitė ir susitarta, kad kai nėra užsakymų, darbuotojai mokysis, kurs naujus gaminius, tobulins procesus ir ruošis geresniems laikams. Tokia strategija pasiteisino ir 2011 metai įmonės istorijoje buvo rekordiniai. 2010 m. įmonės apyvarta siekė daugiau nei 197 mln. Lt, o 2011 m. – 299,7 mln. Lt. Pernai “Schmitz Cargobull Baltic“ rinkai taip pat pristatė naują gaminį – lietuvių inžinierių sukurtą autotraukinį-šaldytuvą.

Garsėja kaip novatorius

Kolegos tvirtina, kad R.Petrauskas – reiklus vadovas, gebantis užkrėsti kolektyvą savo idėjomis. Jis taip pat nuolat ieško naujų galimybių. „Jei atsisėsi ir užmigsi ant laurų, rytoj tavęs neliks. Stebime, žiūrime, kaip keičiasi rinka, nes prieš dešimt metų produktų gyvavimo ciklas buvo ilgesnis, o šiuo metu labai trumpėja – pernai sukurtas produktas nebūtinai atneš sėkmę šiemet“, – įsitikinęs R.Petrauskas.
Pažįstami ir draugai pabrėžia, kad R.Petrauskas laikosi duoto žodžio, visuomet būna taktiškas, kuklus ir mandagus. Paprastai bendrauja ne tik su savo senais draugais, bet ir darbuotojais – ranką paspaus ir pasiteiraus, kaip sekasi ir skyriaus vadovo, ir paprasto darbininko.
Panevėžiečiai pasakoja, kad „Schmitz Cargobull Baltic“ – vienas geidžiamiausių darbdavių mieste. Nenuostabu, nes pernai vidutinis atlyginimas įmonėje siekė 4,1 tūkst. Lt, o kompanijos vadovas vadovaujasi nuostata – jei įmonei sekasi, tai turi pajusti ir darbuotojai.
Beje, Panevėžyje R.Petrauskas garsėja kaip novatorius ir labai veiklus žmogus, tad jo pažįstami seka naujienas apie įmonėje pritaikytas naujoves. Diegdami pažangią „Lean“ gamybos sistemą, įgalinančią darbuotojus dirbti taupiai ir protingai, atsisakant nereikalingų veiklų, lietuviai savo produktyvumu net pralenkė kolegas vokiečius. „Analogiška Vokietijos gamykla gamina 4-6 transporto priemones per 8 valandas, kai mūsų komanda – 16-18 vienetų“, – lygina R.Petrauskas.
Vadovas džiaugiasi, kad lietuviai ne pritaiko vokiečių sukurtas technologijas, bet patys kuria naujus gaminius, o įmonės inžinieriai vertinami koncerno mastu: „Tam tikrų specifinių, Skandinavijos rinkai skirtų produktų kūrime, išvystyme ir išbandyme mūsų inžinierių komanda užima vieną svarbiausių vietų visame koncerne“.
O paklaustas kuo labiausiai didžiuojasi per savo, kaip vadovo, karjerą, ilgai nedvejoja: „Tai – sėkmės istorija: kad ant įmonės durų nebuvo užkabinta spyna, kad pavyko suburti šaunią komandą, žmonės turi pažangias darbo vietas, klientus, rinkas. Tai sukurta ne mano, o mano komandos“.

„Veido“ dosjė

R.Petrauskas, „Schmitz Cargobull Baltic“ generalinis direktorius, 48 metai
Išsilavinimas: Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę, Kauno technologijos universitete baigė gamybos vadybos magistro studijas
Pomėgiai: buriavimas, kalnų slidinėjimas, važinėjimas dviračiu, kelionės, poilsis prie jūros ir miške, verslo knygų skaitymas
Pirmi uždirbti pinigai: būdamas penktoje klasėje dirbo kolūkyje ir gavo 12 rublių, už kuriuos nupirko mamai kvepalų.
Šeima: žmona Jolanta, sūnūs Žilvinas ir Paulius

Apie įmonę

Apyvarta (mln. Lt)
2010 m.     197
2011 m.     299,7
Darbuotojų skaičius     270
Atlyginimų vidurkis 2011 m.     4113 Lt