A.Pitrėnienė, BFL nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Grįžtame į XIX a. pabaigą, tuoj reikės knyg­nešių, – taip šią situaciją apibūdina Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Regina Dilienė, pati sudariusi ne vieną vadovėlį. – Va­dovėlių nėra, nebent reikia skambinti, tartis, ar ga­li nelegaliai gauti nepatvirtintą knygą. Leidyklos, jei užsakysi jų vadovėlius, neoficialiai siūlo, iki kol šie atsiras, atsiųsti kažkokį variantą pradžiai. Bet kaip gali užsakyti vadovėlius jų nematęs, negalėdamas palyginti su kitų autorių, nežinodamas kainos, kiek dalių jį sudarys. Nugirsti ką nors apie tai per as­menines pažintis, bet tai juokinga.“

Nuo Rugsėjo 1-osios ši mokytoja kiekvienai de­vintokų literatūros pamokai ruošiasi bent dvi va­landas: pati dar kartą perskaito nagrinėjamą kūrinį, prirenka autoriaus citatų, susirankioja medžiagos iš įvairių šaltinių, parengia ją pamokai ir, aiš­ku, padaugina mokiniams teksto kopijų, kuriuos de­vintokai įsiklijuoja į sąsiuvinį, nes vadovėlio nėra.

„Bet iš ko mokysis vaikas, kuris nebuvo klasėje? Ar bendraklasis bus kompetentingas paaiškinti pra­­leidusiajam pamoką? Tokiomis sąlygomis ne­ga­li būti kalbos apie jokį savarankišką mokymąsi, – nu­kerta R.Dilienė. – Pavyzdžiui, viena pirmokė pa­sakė: mokytoja, žinokite, kad iš pirmo karto aš nie­ko nesuprantu, man reikia ir antro, ir trečio. O ką aš jai galiu atsakyti? Vaikeli, nebus to antro, to tre­čio, o jei neateisi į pamoką, tai ir pirmo nebus.“

Kodėl įpusėjus rugsėjui dar nėra 5, 7, 9 klasės vadovėlių pagal naujas programas? ŠMM į šį klausimą atsako paprastai: ji nekoordinuoja vadovėlių leidybos, gali tik informuoti leidyklas apie naujai rengiamas ugdymo programas.

Negana to, ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė-Kas­pa­rie­nė sako, kad vadovėliai nėra vienintelė mokymo prie­monė ir mokykloje jie apskritai neprivalomi. Esą daugelyje šalių vadovėliai nebėra svarbiausia mo­kymo priemonė, todėl Lietuvos mokytojams ir mo­kiniams ŠMM siūlo įvairios kitos mokymosi me­džiagos, kurią atrinko ir susistemino Ugdymo plė­totės centras (UPC).

Vadovėlis

„Naujos programos literatūros ugdymo turinys naujas, bet dalis autorių ir kūrinių yra ir dabartiniuo­se vadovėliuose. Nauja programa orientuoja ne į kūrinio fragmentų nagrinėjimą (o būtent fragmen­tai dažniausiai pateikiami vadovėliuose), o į vi­so kūrinio skaitymą, taigi literatūros mokymui la­biausiai reikalingi grožinės literatūros kūriniai“, – sako Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

ŠMM atstovės teigimu, naujų programų įgyven­dinimui parengti laisvai prieinami šaltiniai – pri­valomi kūriniai, nuorodos į vaizdo ir garso įrašus ir kita medžiaga informacinėje sistemoje „Ug­dymo sodas“, nuotolinėje mokytojų mokymosi ap­linkoje „Lituanistų avilys“.

„Reikia būti nemačiusiam penktoko, septintoko ar devintoko, kad sakytum, jog jis gali dirbti be va­dovėlio. Nežinau, ką reikia įsivaizduoti, – galbūt tai, kad visi mokiniai turi planšetinius kompiuterius, visur veikia internetas, susirenkame į klasę ir per pamoką planšetėse skaitome kūrinius?“ – atkerta R.Dilienė.

Visi žinojo, kad nespės, tik ministerija – ne

Kad vadovėlių rugsėjo 1 d. dar nebus, daug kam buvo aišku sausio pabaigoje. Naujas lietuvių kal­bos programas 1–10 klasėms švietimo ir mokslo ministrė patvirtino tik paskutinėmis sausio dieno­mis. Tačiau nuspręsta, kad jau pagal jas nuo pat rug­sėjo pirmosios pradės mokytis 5, 7, 9 klasės mo­kiniai, o 1–3 klasės gali įgyvendinti naują progra­mą, jei yra tam pasirengusios.

Švietimo atstovai sako, kad bent kiek nutuokian­­tys apie vadovėlių atsiradimo mechanizmą iš­kart suprato, jog penktokų, septintokų ir devintokų vadovėlių per septynis mėnesius išleisti fiziškai tiesiog neįmanoma. Juolab vadovėlius leidžia ne ministerija, autoriai juos pradeda rašyti tik perskai­tę programą, o kur dar derybos su leidėjais, eks­­pertų įvertinimas, ar vadovėlis tinkamas naudo­ti, nedidelės vertės viešųjų pirkimų konkursų or­ganizavimas.

Trumpai tariant, daug kas žinojo, kad vadovėliai per mažiau kaip likusį pusmetį mokslo metų ir va­sarą neatsiras, o ministerija, tik sausio 25 d. patvirti­nusi naujas programas nuo rugsėjo 1-osios, esą neturėjo apie tai žinoti.

„Kai ministerija patvirtino programas, leidyklos mokyklas informavo, kad nauji vadovėliai bus pa­rengti, ir siūlė juos užsisakyti. „Baltų lankų“ ir „Šviesos“ leidyklos mokytojams rengė seminarus, kaip dirbti su jų naujų vadovėlių medžiaga“, – apie seminarus, kurių tema – neegzistuojantys vadovėliai, pasakoja Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

Ji priduria, kad dažnai užtrunka vertinimo ir tai­symo procesas, nes jo tikslas – aukštos kokybės va­dovėlis (nors, kaip anksčiau teigė pati ŠMM at­stovė, daugelyje šalių vadovėliai jau beveik nereikalingi). Be to, galima suprasti, kad už tai, jog mo­kiniai laiku turėtų vadovėlius, atsakingos komercinės leidyklos, o ne ŠMM.

„Nesuprantu, kas atsitiko, koks gaisras ar trečia­sis pasaulinis karas kilo, kad įgyvendinti naują pro­gramą reikėjo pradėti būtent dabar. Kas būtų at­sitikę, jei būtume palaukę kito rugsėjo? Dabar ra­miai būtų rašomi vadovėliai, išsibandytume te­­mas“, – stebi­si lituanistė iš Marijampolės.

ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direkto­rės teigimu, taip nuspręsta dėl dviejų priežasčių: pir­ma, siekiant gerinti mokinių pasiekimus, diegia­mas sisteminis lietuvių kalbos mokymas, aukštes­­ni reikalavimai keliami skaitymo pasiekimams, daug didesnis dėmesys skiriamas asmenybės vertybiniam ugdymui; antra, remiantis Švietimo įstatymu visos Lietuvos mokyklos turi mokytis pagal bendrą programą ir ją baigusios pasitikrinti mokymosi pasiekimus pagal bendrą Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programą.

Už ką pirkti ateities vadovėlius?

Kol kas teigiamą įvertinimą gavo, vadinasi, yra lei­džiami naudoti ugdymo procese, „Šviesos“ va­do­vėliai „Lietuvių kalba 1“ pirmokams, „Lietuvių kalba 5“ bei „Literatūra 5“ – penktokams.

Šiuo metu UPC yra vertinami „Baltų lankų“ va­dovėliai 5 klasei „Lietuvių kalba“ ir „Literatūra. Vadovėlis 5 klasei“, taip pat – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovėlis 5 klasei „Skai­ti­niai“. ŠMM teigimu, „Šviesa“ atnaujino 7 ir 9 klasės lietuvių kalbos vadovėlius ir siūlo naudoti juos darbui pagal naujas programas.

Taigi yra tikimybė, kad pirmieji vadovėliai jau pra­dėti spausdinti ir mokyklos galės juos užsisakyti, bet jei turi pinigų. ŠMM pabrėžia, kad problemos nėra: mokyklos pačios sprendžia, kam panaudoti mokinio krepšelio lėšas, skirtas mokymo priemonėms įsigyti, kokius vadovėlius pirkti, ir tokias iš­laidas planuoja.

Tačiau mokyklos teigia, kad norint nusipirkti va­dovėlių joms prireiktų vos ne stebuklo. Tarkime, vieno penktos klasės va­dovėlio vidutinė kaina knygynuose yra 15,09 eu­ro, visų keturių reikalingų – 60 eurų.

„5 klasės vadovėliai patvirtinti, dalis jų pagamin­ta, taigi, jei turėtume 3676 eurus, iki spalio vi­du­rio jau gautume naujus vadovėlius, – skaičiuoja Lie­tuvos progimnazijų asociacijos vadovas, Vil­niaus Baltupių progimnazijos direktorius Viktoras Bli­­novas.

O štai jei mokykla norėtų naujais vadovėliais aprūpinti visus pirmokus ir penktokus, o septintokus – mokomosiomis knygomis (nes vadovėlio nė­ra), tam reikėtų maždaug 8 tūkst. eurų: 3,1 tūkst. eurų pirmokų vadovėliams, 3,7 tūkst. – penk­­­tokų ir 1,7 tūkst. eurų septintokų mokomosioms knygoms.

O kiek pinigų iš tų 8 tūkst. eurų, reikalingų va­do­vėliams, turi Baltupių progimnazija? 700 eurų.

„Kai paaiškėjo, kiek pinigų galime skirti, informacijos apie naują programą, vadovėlius ar jų kai­ną dar nebuvo. Apie lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlius, programas pradėta kalbėti tada, kai pirkinių sąrašas jau buvo sudarytas. Juk pinigų reikia ir kitur kam nors atnaujinti, ne tik lietuvių kalbai“, – sako V.Blinovas.

Direktorius primena, kad panašių sumų reikės dar kelerius metus, nes naujų vadovėlių pagal naujas programas prireiks ir antrokams, trečiokams, ket­virtokams, šeštokams, aštuntokams. Juk nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. pagal naująsias programas mokysis visi 1–10  klasių mokiniai.

„Be abejonės, tokios pinigų sumos skirti vien tik lietuvių kalbai neįmanoma“, – neslepia V.Bli­no­vas.

Stengtasi įvaryti baimės

Lituanistė R.Dilienė prisipažįsta, kad tokia situacija, kai mokytis reikia, o vadovėlių nėra, jos nebestebina, tačiau labai piktina. O labiausiai siutina neoficialūs bauginimai. Mokytoja pasakoja, kad seminaruose, kurių tema – atnaujinta ir buldo­­zeriu prastumta programa, apie esminius dalykus neužsimenama, daug laiko ir energijos skiriama mokytojams prisaikdinti, kad pagal naują pro­gramą reikia dirbti paraidžiui. Esą literatūros pro­gramą nuo pat pirmos iki paskutinės raidės reikia įgy­vendinti tiksliai taip, kaip ji parašyta: negalima sukeisti vietomis kūrinių ir autorių, negalima pasirinkti, kuris kūrinys labiau tinka prie kurios temos ir t.t. R.Dilienė sako, kad tokios pat nepagrįstos pre­cizikos reikalauta ir iš leidėjų, priešingu atveju jų vadovėliai esą nebus patvirtinti, tai reiškia – ne­leidžiama jų naudoti ugdymo procese.

„Aš prašiau pacituoti dokumentą, kuriuo re­mian­tis reikalaujama vykdyti programą paraidžiui. Pro­gramoje nurodyta, ką reikia išmokti, kokių ži­nių suteikti, kokius kūrinius perskaityti, kokius ge­bėjimus išugdyti, o visa kita – mokytojo reikalas. To paties buvo reikalaujama ir iš autorių, ir iš leidyklų atstovų. Pasakyta, kad jei vadovėlyje bus ne programos kūrinys ar ne ta jo versija, kurią numatė naujosios programos autoriai, tų vadovėlių „ne­praleis“. Bet gąsdinama buvo neteisėtai, nes ne mi­nis­terija vertina vadovėlius, o ekspertai, kurie ir pri­siima atsakomybę. Yra dokumentai, kokius kriterijus va­dovėliai turi atitikti, ir juose tikrai nėra reikalavimo, kad vadovėlis paraidžiui turi atitikti programą. Toks reikalavimas ir negalėtų atsirasti“, – paaiškina R.Dilienė, pati dirbusi tokioje ekspertų komisijoje.

Negali susitaikyti su nauja programa

R.Dilienė sako, kad jei ne stresas ir prigrasymai programos laikytis paraidžiui, kol nėra vadovėlių, de­vintokų mokytojai žinotų, kaip dirbti: pradėtų nuo antikos, mitologijos, tautosakos. Būtent to­kios pirmosios temos devintokams visada ir buvo se­nuosiuose literatūros vadovėliuose. Ji patikina, kad medžiagos yra, galima rasti įdomių kūrinių ir juos siejančių aspektų, tačiau tokia interpretacija ne­leidžiama.

Žiūrime į 9 klasės literatūrinio ugdymo atnaujintą programą, nuo ko reikia pradėti, nes antika at­siranda gerokai vėliau nei pirmosiomis naujosios programos pamokomis. Pirmasis privalomas li­teratūros programos kūrinys – Vandos Juknaitės kn­y­­ga „Išsiduosi. Balsu“, netrukus po jos – Ri­čar­do Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“.  Mo­ky­to­ja sako nesuprantanti, kodėl devintokams pirmosiomis literatūros pamokomis reikia tokios juodžiausio nihilizmo ir juodžiausios ironijos do­zės: „Jauno žmogaus memuarai“ galėtų būti 12 klasės kūrinys, prieš Balio Sruogos „Dievų miš­ką“ – būtų galima palyginti stilių, požiūrį. O de­­vintokams – pasikoręs Kostia („Išsiduosi. Balsu“) ir mirusiojo laiškai („Jauno žmogaus memuarai“). Aš neturiu ką pasakyti.“

Verčiame toliau: patriotinės tautinės programos literatūros kūrinys – kalbos, kurias 1975-ai­siais teisme pasakė disidentė Nijolė Sadūnaitė, ne­se­n­iai įsiliejusi į violetinę minią vadinamojo kedofi­lijos skandalo įkarštyje.

Lituanistė R.Dilienė negali paaiškinti, kodėl per literatūros pamokas devintokai turėtų nagrinė­ti N.Sadūnaitės kalbas teisme. „Kovojome, aiški­nome, psichologai nagrinėjo programą, pasakė, kad ji netinka, negali būti jokių tokių dalykų, – prisi­mena pedagogė. – Kam reikalinga devintokui Ma­­rija Gimbutienė, N.Sadūnaitė? Kalba teisme nė­ra literatūra, kodėl ji nenagrinėjama per istoriją? Juk tai istorinis kontekstas, lietuvių kalbos mo­kytojai neturi to nagrinėti.“

Lituanistė atvirai sako, kad pradėjusi dirbti pa­gal naująją programą negali atsistebėti jos neprofe­sionalumu. Tiesa, atskiro aptarimo programa su­laukė dar jos nepatvirtinus, kai peticiją prieš literatūriniam ugdymui skirtą jos dalį pasirašė 1,7 tūkst. lituanistų. Besipriešinančiųjų teigimu, literatūra programo­je susiaurinama iki kultūros istorijos ži­nių šalti­nio ir tautinio pasakojimo perteikimo prie­monės, o ir visa tai parengta neprofesionaliai. Be to, ji parengta be edukologijos tyrimų, be konsultacijų su pedagogais ir vaikų literatūros specialistais.

Dešimtokų egzaminas – toks kaip dvyliktokų

Devintokų mokytojai ne juokais išsigando dėl at­naujintos programos įgyvendinimo nesant vadovėlių, nes turi parengti juos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui (PUPP). Planuojama, kad 2018 m. dešimtokai turės rašyti tik literatūrinį rašinį iš privalomų kūrinių ir autorių, taip pat pasikeis kalbėjimo užduotis – jie gaus bilietus, kuriuose bus privalomo kūrinio ištrauka, ir žodžiu turės ją analizuoti, susieti su kontekstu.

„Per seminarą buvo pasakyta, kad literatūrinis rašinys dešimtokams skirtas jiems pripratinti prie 12 klasėse egzamino, – sako R.Dilienė. – Bet to bū­ti negali, juk yra egzaminų matrica – ką tikriname, kokius gebėjimus, kiek yra turinio. O 10 klasėje du kartus – ir raštu, ir žodžiu bus tikrinama, ar mokinys perskaitė privalomus kūrinius.“

Mokytoja apgailestauja, kad bet kokia improvizacijos laisvė iš pamokų dings, nes reikės kalti pro­graminius kūrinius taip, kaip jie išrikiuoti, nesvarbu, įdomu ar ne.

ŠMM teigimu, 2018 m. PUPP keisis kalbėjimo, rašymo užduotys, bet ne esminės patikrinimo dalys. Esą dar birželį su savivaldybių lituanistų me­todinių būrelių pirmininkais buvo aptarta, kokios užduotys turi būti, kad būtų įvertinti gebėjimai, būtini baigus 10 klasę. Planuojama, kad literatūrinis rašinys bus vienas iš galimų rašymo dalies pasirinkimų, kalbėjimas bus susietas su teksto supratimu. Apibendrinus mokytojų siūlymus, projektas paskelbtas „Li­tua­nistų avilyje“, kur bus toliau aptariamas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Ką rinktis: spalvingus „Baltų lankų“ vadovėlius ar kompaktiškas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtas literatūros chrestomatijas?

„Praėjusiais mokslo metais pagal naująsias programas vienuoliktose klasėse dirbau su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) parengtomis literatūros chrestomatijomis, kuriose yra ir literatūros tekstai, ir informacija apie autorius bei atskiras literatūros epochas. Patogiau, kai visa reikalinga medžiaga pateikiama vienoje knygoje. Nes tikėtis, kad moksleivis kasdien nešiosis į mokyklą ir vadovėlį, ir chrestomatiją, sudėtinga“, – praktiškai svarsto Aurelija Lesauskienė, Vilniaus „Ateities“ vidurinės mokyklos lituanistė.
Mokytoja taip pat pabrėžia, kad „Baltų lankų“ vadovėliai ir chrestomatijos – brangesni. Dabar, kai moksleivių dėl demografinių svyravimų sumažėjo, reta mokykla pajėgia jų įsigyti. Neretai pinigai vadovėliams pirkti netgi renkami iš moksleivių tėvų, tad esant tokiai situacijai vadovėlio kaina išties tampa svarbiu kriterijumi.
Dvi lietuvių literatūros chrestomatijos dalys, kurias leidžia LLTI, vienuoliktai klasei kainuoja po 25 Lt, dvyliktai klasei (kol kas teišleista pirmoji) – po 30 Lt. Nemokamai pridedama ir elektroninė kiekvienos perkamos chrestomatijos versija.
„Baltų lankų“ du vieniems mokslo metams skirti literatūros vadovėliai kainuoja po 35 Lt, jiems pritaikytos chrestomatijos – po 12 Lt.
Atnaujintą, pernai įsigaliojusios Vidurinio ugdymo programos reikalavimams pritaikyto vadovėlio „Literatūros erdvės“ pirmąją dalį šįmet pateikė ir leidykla „Šviesa“, internete nurodanti, kad vidutinė jo kaina knygynuose beveik siekia 50 Lt.
LLTI leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis pagal rinkos duomenis skaičiuoja, kad pernai maždaug 15 tūkst. šalies vienuoliktokų mokėsi apskritai nežinia iš ko, nes neįsigijo nei LLTI, nei „Baltų lankų“ siūlomų naujų vadovėlių. Matyt, ir toliau vertėsi programos nebeatitinkančiais senaisiais.

Keturi puslapiai per dieną

Pažvelgus į LLTI išleistų chrestomatijų storį, moksleiviams pavydėti nesinori. Vis dėlto specialistai teigia, kad įspūdis apgaulingas: iš tikrųjų naujojoje programoje privalomos skaityti literatūros sumažėjo.
G.Vaškelis tvirtina, kad norint įveikti privalomą literatūros kursą, moksleiviui užtenka perskaityti keturis knygos puslapius per dieną. O LLTI direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams Aušra Martišiūtė-Linartienė padarė „mokslinį eksperimentą“ ir per dvi savaitgalio dienas nesunkiai pati perskaitė abi vienuoliktokams skirtas chrestomatijas.
„Pirmieji darbo metai pagal naujas programas, sakyčiau, buvo improvizaciniai: kaip kas sugebėjo, taip ir dirbo. Turbūt atsirastų nedaug kolegų, kurie rėmėsi vienu kuriuo nors vadovėliu. Kita bėda, kad nepavyko suspėti išdėstyti viso privalomo vienuoliktos klasės programos kurso, – dalį teko atidėti dvyliktai klasei. Galbūt per daug dėmesio skyrėme senajai literatūrai? Ji įdomi, bet tokie tekstai reikalauja didelio parengiamojo darbo – ypač tautinių mažumų mokyklose. Norėdami sudominti moksleivius, lituanistai privalėjo tapti istorikais“, – tvirtina A.Lesauskienė. (…)

Nuo interpretacijų – prie kultūrinio konteksto

Naujoji, pernai įsigaliojusi Vidurinio ugdymo programa literatūros dėstymo srityje nusigręžė nuo beveik dešimtmetį propaguoto analitinio interpretacinio metodo, sugrįžta prie nuoseklaus kultūrinio bei istorinio konteksto pateikimo. „Interpretacinis metodas labiau tiko motyvuotiems, stipriau išprususiems moksleiviams, ketinantiems savo ateitį sieti su filologija ir turintiems asmeninį santykį su literatūros kūriniais. Visų kitų interpretacijos būdavo šabloniškos, dažnai nusirašomos iš paruoštukų. Taigi nors interpretacijos buvo įvestos kūrybiškumui skatinti, išėjo kone atvirkščiai“, – teigia A.Lesauskienė.
„Interpretacijos formalizavo skaitymą ir įpratino moksleivius skaityti bei analizuoti fragmentus. Taip pradingdavo kūrinio visuma, jos problematika. Rašinys sugrąžins į vertinimo apyvartą rišlaus teksto suvokimą“, – tikisi V.Dailidienė.
Tačiau „Baltų lankų“ vadovėlių rengėjai, pasak šios leidyklos vadovo Sauliaus Žuko, bandė derinti kūrinių interpretavimo tradiciją su istorinio bei kultūrinio konteksto dėstymu. „Siekėme, kad nebūtų prarasti moksleivių spėti įgyti atidaus kūrinio skaitymo įgūdžiai. Antra vertus, lietuvių literatūros istorijoje esama autorių, kurių biografija įdomesnė už jų literatūrinį palikimą, – tarkime, Antanas Strazdas. Priešingas atvejis – Henrikas Radauskas, karo metais rašytoje poezijoje karą paminėjęs tik viename eilėraštyje. Ar daug iš jo kūrybos galima sužinoti apie rašytojo laikmetį?“ – klausia leidėjas.

Kompaktiški ar spalvoti

Kalbintos mokytojos pabrėžė, kad LLTI chrestomatijose – labai vertingi, moderniai parašyti kiekvienos temos įvadiniai straipsniai.
„Iš tiesų šias chrestomatijas traktavome kaip naujos kartos vadovėlius, kuriuose greta galima rasti ir literatūros tekstus, ir užduotis, ir papildomą informaciją. Nors mokslininkai į vadovėlių rengimą iš pradžių žvelgė tarsi į šalutinį, daug laiko neturintį atimti darbelį, išėjo priešingai: kai susidėjome visus pastaraisiais metais publikuotus šaltinius ir pradėjome juos studijuoti, darbas pareikalavo netgi labai daug laiko. Kai kurie tyrimai, pateikti vadovėliuose, dar nebuvo paskelbti net mokslinėse monografijose“, – pabrėžia A.Martišiūtė-Linartienė.
Vis dėlto šiose chrestomatijose karaliauja tekstai, o ne vizualinė medžiaga, todėl jas sunku būtų laikyti tradiciniais nūdienos aukštų reikalavimų vadovėliais. „Baltų lankų“ leistose knygose gerokai daugiau vizualinės medžiagos – pasakojimai apie atskirus autorius (tarkim, partizaną Juozą Lukšą-Daumantą) čia paversti įtaigiomis biografinėmis fotonovelėmis. Šiems vadovėliams spausdinti panaudotos keturios spalvos, o tai savaime brangino leidybą. S.Žukas taip pat tvirtina, kad vadovėlių tekstai daugeliu požiūriu pranoksta anksčiau pasirodžiusias literatūros enciklopedijas.

Stebuklų nebūna

Jau minėjome, kad LLTI leidykla prie įprasto vadovėlio prideda ir elektroninę jo versiją. „Knygos turi gulėti klasėje, o darbui namie moksleivis, gavęs specialų kodą, parsisiunčia elektroninę chrestomatijos versiją iš interneto. Taip moksleivio kuprinė tampa lengvesnė“, – tvirtina G.Vaškelis.
Tačiau požiūris į tai, kad literatūros tekstus moksleiviai skaitys monitoriuje, o ne knygoje – įvairus. „Jaunuoliai ir taip nuolat sėdi įbedę akis į savo kompiuterius ir telefonus. O knyga lieka knyga: ji šiltesnė, joje gali kažką pasižymėti pieštuku“, – svarsto A.Lesauskienė.
Dar viena detalė, į kurią turėtų atkreipti dėmesį silpniau besimokančių gimnazistų tėveliai: jeigu moksleivis neįsisavino gramatikos taisyklių per pirmuosius dešimtį metų mokykloje, nevertėtų tikėtis, kad paskutinieji padarys savaiminį stebuklą. Gimtajai lietuvių kalbai vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje teskirta vienintelė savaitinė pamoka, per kurią moksleiviai mokomi teksto lingvistikos, o ne nosinių raidžių rašybos. Prastėjantiems lietuvių rašybos įgūdžiams, lituanistų tvirtinimu, įtakos turėjo ir mokyklose įsigalėjęs žinių tikrinimas testais, atpratinęs moksleivius nuo savarankiško tekstų rašymo.

Print

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tarpusavyje konkuruojančios leidyklos išleidžia nemažai alternatyvių to paties dalyko vadovėlių. Tokia gausa glumina vartotoją ir skatina mąstyti, ar visi išleidžiami vadovėliai yra kokybiški. Taigi kaip pasirinkti tinkamiausią mokymo priemonę?

Anksčiau Lietuvoje vadovėlių rengimo procesas buvo centralizuotas ir sukoncentruotas vienos leidyklos bei Švietimo ir mokslo ministerijos, kuri buvo tiesiogiai atsakinga už vadovėlių kokybę ir jų užsakymą mokykloms, rankose. Apie 2000 m., pasak buvusio Vadovėlių centro vadovo ir daugelio vadovėlių autoriaus Evaldo Bakonio, įvedus mokinio krepšelį situacija pasikeitė: dabar leidyklos savo rizika, be jokių išankstinių užsakymų ir realizavimo garantijų leidžia vadovėlius. Laisvoji rinka sudarė prielaidas rastis alternatyviems tos pačios paskirties vadovėliams. Mokykloms taip pat atsirado daugiau pasirinkimo galimybių.
Alternatyvių vadovėlių leidžiama ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse (pvz., Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje). Viena vertus, vartotojas gali pasirinkti produktą pagal tam tikrus jam aktualius poreikius (kainą, metodiką, poligrafiją) ir, kaip teigia E.Bakonis, teoriškai ši galimybė turėtų sumažinti konkuruojančių produktų kainas. Remiantis tyrimų duomenimis, tikėto ženklaus vadovėlių kainų kritimo neįvyko, nes leidyklos taiko įvairias kainų strategijas.

Mokytojams palikta spręsti patiems

Kieno žodis lemia, renkantis tinkamiausią mokymo priemonę, atitinkančią bendrosiose ugdymo programose iškeltus reikalavimus? Atsakomybė čia tenka mokytojui. Pasak Ugdymo plėtotės centro Veiklos analizės ir kokybės užtikrinimo skyriaus vedėjo Lino Jašinausko, gausi pasiūla reikalauja iš mokytojų gebėjimo kritiškai vertinti leidyklų siūlomų vadovėlių kokybę. Tačiau mokytojai tokio gebėjimo stokoja, o ir informacijos apie vadovėlių turinio kokybę nėra daug.
“Kiekviena sudėtingesnė prekė parduodama kartu su instrukcija. Bet tokia sudėtinga prekė, kaip vadovėlis, į rinką pakliūva vieniša, nebent lydima dar sudėtingesnio, tačiau leidykloms ir autoriams finansiškai naudingo priedo – pratybų sąsiuvinio. Kaip tuo naudotis, paliekama spręsti vartotojui. Kartais kyla įtarimas, kad netgi autoriai dorai nežino, kaip pasitelkus jų vadovėlius efektyviai vesti pamokas. Mokytojo knyga, kaip prekės (mokinio vadovėlio) instrukcija, būtų garantija, kad bent jau patys rengėjai sugeba atlikti vadovėlyje pateiktas užduotis, išmano, kaip panaudoti vieną ar kitą knygos elementą”, – teigia E.Bakonis.

Turi žadinti smalsumą

Tiek L.Jašinausko, tiek E.Bakonio nuomone, vadovėlio kokybė yra reliatyvus dalykas. Nė vienas pašnekovas nesiryžo išskirti geriausių, kokybiškiausių vieno ar kito dalyko vadovėlių, šią sritį palikdami mokytojų kompetencijai. Pasak jų, vienam mokytojui vadovėlis gali būti labai geras, o kitam jis visiškai netiks.
Vis dėlto egzistuoja bendros nuostatos, pagal kurias galima spręsti, kiek vadovėlis tinkamas mokykloms. Žymus vadovėlių teoretikas J.Mikkas, apibūdindamas svarbiausius aspektus, pirmiausia pabrėžia vadovėlio turinio kokybę, jo atitiktį mokymo programoms ir tai, kad vadovėlis turi skatinti mokinių motyvaciją mokytis. Juk vadovėlis pirmiausia yra skirtas mokiniams: jis turi žadinti jų smalsumą, domėjimąsi dalyku.
Leidyklos “Baltos lankos” direktoriaus ir vadovėlių autoriaus Sauliaus Žuko nuomone, svarbu ir teksto konceptualumas, kad jį būtų galima aiškiai suvokti ir atpasakoti savais žodžiais, bei rašto kultūros dermė su vizualine, tai yra tekstus papildančios informatyvios iliustracijos. Kuo didesnė mokinio motyvacija atsiversti vadovėlį, tuo geresni bus darbo rezultatai.
“Rengiant vadovėlį, – tvirtina E.Bakonis, – reikia galvoti ne apie kuo aukštesnį mokslinį to dalyko lygį (nors klaidų ir pasenusių teorijų neturėtų būti), bet apie jo vartotoją – mokinį, kaip jis supras išdėstytus dalykus.”
Pagrindiniai reikalavimai dėl vadovėlio turinio pateikti Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuotame dokumente – Mokyklų aprūpinimo bendrojo lavinimo dalykų vadovėliais ir mokymo priemonėmis tvarkos apraše (2009), jų privalo laikytis vadovėlius rengiantys autoriai ir leidėjai. Kita vertus, trūksta kvalifikuotos pagalbos vadovėlių rengėjams ir leidykloms. “Didžioji problema, kad nesukuriamos programos, kurios būtų palydimos metodinių nuorodų, kaip keliamus reikalavimus reikėtų perteikti vadovėlyje”, – teigia S.Žukas. Remdamasis asmenine patirtimi leidėjas tvirtina, kad vadovėlių rengėjų komanda turėtų būti sudaryta tiek iš akademikų, tiek iš mokytojų.

Sąrašą keičia duomenų bazė

Priminsime, kad ugdymo procesui tinkamus, tai yra ekspertų įvertintus, vadovėlius mokytojai renkasi pagal Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios institucijos Švietimo aprūpinimo centro sudarytą Galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąrašą. Tačiau kai kurie vadovėliai šiame sąraše neperžiūrimi jau ištisą dešimtmetį. Dažniausiai tai etikos, užsienio kalbų ir specialiųjų poreikių vaikams skirti vadovėliai (pvz., E.Narbutas. “Le Francais 1″, 1999; U.Balasch, M.Pollert, Th.Trautmann, B.Wegener. “Etika. I–II kl.”, 2000 ir kt.).
Pasak L.Jašinausko, šių metų rugpjūtį pradėjus veikti vadovėlių duomenų bazei planuojama atsisakyti ir paties Galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąrašo. Manoma, kad ši duomenų bazė padės spręsti vadovėlių kokybės bei jų praktinio taikymo klausimus. Mokytojai čia galės rasti kompetentingų vertintojų recenzijų ir patys pareikšti nuomonę apie vadovėlius, vertindami juos įvairiais aspektais.
Šiandien informacijos apie vadovėlių turinio kokybę vis dar stinga. “Dėl lėšų stygiaus neatliekami sistemingi vadovėlių turinio tyrimai, rengiant recenzijas beveik nedalyvauja šalies mokslininkai, stokojama aukštos kvalifikacijos vertintojų”, – neslepia L.Jašinauskas.
Pastarasis išsamus visų dalykų vadovėlių ir jų komplektų kokybinis tyrimas vyko 2005 m., o vėliau fragmentiškai buvo tiriami tik pavienių disciplinų (lietuvių kalbos, matematikos, biologijos, istorijos) vadovėliai.

Recenzijas rašo konkurentai

Iki šiol leidėjas ir visa vadovėlį rengianti komanda buvo suinteresuoti tuo, kad jų darbo vaisius atsidurtų Galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąraše. Mat prieš išleidžiant vadovėlį reikalinga gauti Ugdymo plėtotės centro paskirtų ekspertų patvirtinimo žymą – leidimą jį spausdinti. Čia ir kildavo konfliktų, skatinamų aštrios konkurencijos tarp leidyklų bei vadovėlių rengėjų, nes, E.Bakonio pastebėjimu, išankstinis ekspertinis turinio vertinimas riboja rinką. Be to, vartotojui naudos neduoda ir viešas vertinamų vadovėlių rankraščių recenzijų publikavimas, nes jis susiduria ne su rankraščiu, o su galbūt pataisytu jau išspausdintu vadovėliu. “Mano nuomone, būtų daug protingiau vertinti jau išleistus vadovėlius”, – teigia E.Bakonis.
Kad sistema nėra pakankamai skaidri, rodo ir vertintojų sąrašai, kuriuose nemažai vadovėlių autorių ir bendrųjų programų sudarytojų pavardžių. Tai atveria kelius galimam asmeniniam suinteresuotumui užkirsti kelią konkuruojančios leidyklos produkcijai. “Briedžio” leidyklos vadovas Karolis Mickevičius pateikia pavyzdį, kad pernai jo leidyklos vadovėlio recenzija buvo patikėta konkuruojančios “Šviesos” vadovėlių autorei. Pasak leidėjo, mokytojai patys pajėgūs kritiškai mąstyti ir pasirinkti tinkamiausią vadovėlį, nepaisydami visų recenzijų. Pagaliau tik išbandžius klasėje matyti, ko verta viena ar kita knyga. Kartą išmetusi pinigus nekokybiškam produktui, mokykla daugiau neberizikuos pirkti net ir gerų tos pačios leidyklos vadovėlių.
K.Mickevičiaus nuomone, painią vadovėlių vertinimo situaciją galėtų padėti spręsti kaimyninės Estijos pavyzdys. 2008-aisiais Estijos parlamentas priėmė įstatymo pataisą, panaikinusią subjektyvią vadovėlių vertinimo nacionaliniame centre procedūrą. Pagal naują tvarką leidyklos pačios tiesiogiai atsakingos už vadovėlių turinį ir jų atitiktį mokymo programoms privalo deklaruoti. Įkurtas elektroninis registras internete informuoja mokytojus apie rinkoje esančius vadovėlius.
Panašiai elgiasi prancūzai, vokiečiai, švedai, britai. Todėl ten pirmiausia domimasi ne konkrečiu vadovėlio autoriumi, o jį parengusia leidykla: juk galiausiai mokymui skirtos knygos kokybę lemia profesionalus visos komandos darbas.

“Pusę žilų plaukų man uždirbo šitas projektas”, – tvirtina “Baltų lankų” leidyklos vadovas Saulius Žukas. Surimtėjęs patikslina: “Ne tiek jo rašymas, kiek mūšiai su ekspertais”.

Kas yra tematiškai integruotas pradinukų vadovėlis “Vaivorykštė”? Tai viena plona knygelė jūsų pirmoko kuprinėje. Tiek to, tebūnie dvi plonos knygelės: be pratybų sąsiuvinio irgi neapsieisite. Užtat jokios painiavos besiaiškinant, ar visi namų darbai atlikti ir ar visos mažyliui reikalingos knygos jau sudėtos, nes kiekvienai pamokai tereikia atversti naują puslapį. Ir taip ištisą mėnesį, po to imama kita “Vaivorykštės” knygelė.

Rugsėjį pirmokai praleido susipažindami tiek vienas su kitu, tiek su naujojo vadovėlio herojais, lydėsiančiais juos visose pamokose, o spalį pradėjo kalbėti apie rudens vėją: visų dalykų užduotys vienaip ar kitaip susijusios su mėnesiui parinkta tema. Bet svarbiausia, kad “Vaivorykštė” padeda spręsti pradinukų mokytojams puikiai žinomą dilemą: maždaug trečdalis ar ketvirtadalis pirmokų į mokyklą ateina jau mokėdami skaityti. Kol pedagogas dirba su nemokančiais, tokie vaikai pamokose nuobodžiauja, sustoja jų tobulėjimas. O kiekviename “Vaivorykštės” atvarte kairysis puslapis skirtas silpnesniems, dešinysis – stipriau pasirengusiems mokiniams. Ir vienų, ir kitų užduotys susijusios su ta pačia dėstomąja medžiaga, todėl klasė lengvai gali dirbti kartu.

“Vaivorykštės” ėmiausi tuomet, kai į pirmą klasę nuvedžiau savo jaunesniąją dukrą Elžbietą ir pamačiau, kad mokykloje jos pažanga sulėtėjo”, – neslepia S.Žukas.

Konfliktas – geriausia reklama

Net jeigu patys kasryt vedžiojate į mokyklą pirmokėlį, mažai galimybių, kad apie tokį lietuvišką vadovėlį būsite girdėję. S.Žuko žiniomis, šįmet su juo tedirba 17 pirmokų klasių, nors Švietimo ir mokslo ministerija aprobavo “Vaivorykštę” dar prieš metus. Ir tik ministerijos išsiuntinėto aplinkraščio supykinti leidyklos konkurentai, patys to neįtardami, pasitarnavo “Baltoms lankoms” kaip pirmarūšė reklama: dabar pačios mokyklos sukruto teirautis apie neįprastą vadovėlį.

Konkurentų nepasitenkinimas lengvai suprantamas: juk vienas “Vaivorykštės” knygelių komplektas kerta iškart septynių ar aštuonių pavadinimų jų siūlomiems vadovėliams. Pridėjus tėvų kasmet iš savo kišenės perkamus pratybų sąsiuvinius, susidaro nemenka grėsmė apyvartai.

Tiesa, perėjimas prie “Vaivorykštės” vadovėlio nei tėvams, nei mokykloms pinigų greičiausiai nesutaupytų, nes devynių mokslo metams skirtų knygelių komplektas kainuoja 225 Lt, o pratybų sąsiuvinių komplektas – dar 81 Lt. Kartu su vadovėliais kiekvienas pirmokėlis gauna penkių kompaktinių plokštelių komplektą, o mokytojas, klasėje dirbantis su “Vaivorykšte”, – USB atmintinėje sukauptą papildomą dėstomąją medžiagą.

“Vadovėlį išleidome tuomet, kai mokyklos ėmė itin stokoti lėšų mokymo priemonėms, tad pirmuosius komplektus klasėms tiesiog padovanojome. Dabar atnaujintos sudėties autorių kolektyvas rengia “Vaivorykštę” antrokams”, – pasakoja S.Žukas.

Mokytojai dar nepasirengę

Pristatydamas naują vadovėlį leidėjas apvažiavo daug Lietuvos mokyklų, tad ne kartą teko girdėti mokytojų prisipažinimų, kad savo pačių vaikus jie mielai ugdytų pagal “Vaivorykštę”. Tačiau įtikinti mokyklų administratorius, kad verta pereiti prie naujo vadovėlio, pasirodė sudėtingiau, nei manyta. “Ne vienas direktorius bandė mane iškvosti, kaip “Vaivorykštę” vertina ministerijoje – formali rekomendacija jiems buvo nepakankamas argumentas. Be to, naujasis vadovėlis reikalauja aukštesnio pedagogo intelekto, o nepamirškime, kad pradinukų mokytojai dabar rengiami netgi kolegijose”, – primena S.Žukas. Šiandien, leidėjo vertinimu, kokybiškam tematiškai integruotam dėstymui iš tiesų tėra pasirengę 5 proc. šalies pradinio ugdymo pedagogų.

“Joks verslininkas manęs nesuprastų: su “Vaivorykšte” dirbame jau pusketvirtų metų, į naująjį vadovėlį investavome 700 tūkst. Lt, o grąža kol kas minimali. Tam, kad išlaidos atsipirktų, reikėtų parduoti bent 5 tūkst. vadovėlių komplektų – dešimtį kartų daugiau, nei mokyklose naudojama dabar”, – neslepia leidėjas.

Bendrojo lavinimo mokyklose pirmų – dešimtų klasių mokiniai vadovėlius gauna nemokamai, o vienuoliktose-dvyliktose savo nuožiūra perka tik papildomam ugdymui reikalingas mokymosi knygas. Tokią tvarką nustato Švietimo įstatymo pakeitimo nuostata, kurią Seimas priėmė dar 2003 metais, ir jos neketinama keisti.

„Visuomenė yra klaidinama, teigiant, neva šiuo metu svarstomose Švietimo įstatymo pataisose numatoma atsisakyti mokyklų aprūpinimo nemokamais vadovėliais, – sako viceministras. – Ministerija nesiūlo ir neplanuoja keisti esamos tvarkos. Lėšos vadovėlių įsigijimui yra įskaičiuotos į kiekvieno mokinio krepšelį“.

V.Bacys pažymi, kad vyresnėms klasėms yra išleista po kelis vienos disciplinos vadovėlius. Norintieji mokytis papildomai, mokytojo rekomenduotus papildomus vadovėlius turi pirkti už savo lėšas.

„Nuo šių metų mokykloms suteikta teisė lanksčiau naudoti mokinio krepšelio lėšas, – primena viceministras. – Todėl esant poreikiui mokyklos gali papildyti savo vadovėlių fondą. Mokyklų tinklo optimizavimo patirtis liudija, kad racionaliai pertvarkius mokyklas, sutaupoma lėšų ir papildomai ugdymo literatūrai pirkti“.

Šiais mokslo metais vadovėliams ir mokymo priemonėms įgyti skirta 30 mln. Lt.