Lietuvos moterys labiau išsilavinusios ir daugiau dirba, bet, nepaisant to, vyrai uždirba daugiau ir kur kas dažniau pasiekia aukščiausią karjeros laiptelį. Šiuo metu tiek Lietuva, tiek Vakarų pasaulis ieško būdų, kaip tai pakeisti.

Tarpukariu kovojusios dėl elementarios teisės dirbti, sovietmečiu tempusios ir darbo, ir visą buities naštą, dabar moterys turi kur kas daugiau galimybių. Tačiau praėjusio šimtmečio pabaigoje matyta sparti pažanga šiame amžiuje sustojo: moterys niekaip nesugeba pramušti nematomų lubų ir įsitvirtinti vadovaujamose pozicijose lygia greta su vyrais. Nors teisiškai moters lygiateisiškumu pasirūpinta, praktiškai įsigalėję stereotipai įveikiami dar gana sunkiai.

Moterys vadovauja rečiau ir mažesnėms įmonėms

Atrodytų, objektyvių trukdžių lyčių lygybei šiandien nėra ir moterys visuomenėje ryškiai matomos, tačiau statistika atskleidžia tikrąją padėtį. 65 proc. universiteto absolventų yra moterys, tačiau vadovaujamuose postuose jų dalis menka.
Kreditų biuro „Creditinfo“ duomenimis, tik 30 proc. Lietuvos įmonių vadovų yra moterys. „Moterys daugiausia vadovauja mažesnėms įmonėms, kurių apyvarta nesiekia 3 mln. Lt. Didėjant įmonės apyvartai, mažėja moterų vadovių procentinė dalis. Pavyzdžiui, mažesnėse įmonėse moterys vadovės sudaro 30 proc. visų vadovų, o didžiosiose (kurių apyvarta didesnė nei 30 mln. Lt) – 10 proc.“, – komentuoja „Creditinfo“ kredito rizikos vadovė Alina Buemann.
Viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje labai daug moterų sudaro vidurinę vadovų grandį, tačiau prasibrauti į vadovaujamas pozicijas joms gana sudėtinga.
Lietuva, vertinant šią statistiką, pasaulyje ne išimtis, o greičiau vidutiniokė. Žurnalas „Newsweek/The Daily Beast“ išanalizavo 165 šalių duomenis ir pagal moterų gyvenimo kokybę Lietuvai skyrė 62 vietą. Pirmose vietose atsidūrė Islandija, Švedija, Kanada. O pagal Pasaulio ekonomikos forumo skelbiamą lyčių atotrūkio indeksą esame 35-oje vietoje.
Štai Vokietijoje moterys užima mažiau nei 4 proc. aukščiausių pozicijų korporacijose, o JAV tarp valdybos pirmininkų moterys sudaro 16 proc.
Tokia padėtis ypač kelia nerimą Europos Sąjungos institucijoms. ES teisingumo komisarė Viviane Reding pernai paragino didžiausias Bendrijos įmones įsipareigoti, kad iki 2015 m. valdybose moterų skaičius pasieks apie 30 proc., o iki 2020 m. – apie 40 proc., tačiau per metus moterų valdyboje pagausėjo vos 1,9 proc. – iki 13,7 proc. Konstatavusi, kad judant tokiu tempu užsibrėžtų tikslų pavyks pasiekti tik po 40 metų, eurokomisarė pakvietė visuomenę viešai diskutuoti, ar šalims narėms nereikėtų įvesti moterų kvotos didžiausių įmonių valdybose. Toks siekis nėra tik užsispyrusių biurokratų noras bet kokiais būdais įgyvendinti dokumentuose priimtas gaires: audito bendrovių tyrimai atskleidė, kad įmonės, kurių valdyboje yra moterų, dirba sėkmingiau.
Moterys sunkiai prasibrauna į vadovaujamas pozicijas ne tik versle, bet ir politikoje. Dabar Lietuvoje net keturi svarbiausi valstybės postai – moterų rankose: prezidentės Dalios Grybauskaitės, Seimo pirmininkės Irenos Degutienės, finansų ministrės Ingridos Šimonytės ir krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės. Tačiau Seime – tik apie 19 proc. moterų, ir pagal šį rodiklį, kaip rodo organizacijos „Inter-Parliamentary Union“ duomenys, užimame 67 vietą pasaulyje. Štai Švedijoje, kur partijų statutuose numatytos lyčių kvotos, jų net 44,7 proc.
Tokia pati padėtis visur, kur pažvelgsi: moterys atrodo aktyvesnės, tačiau geriausius karjeros kąsnius nugriebia vyrai. Kad ir mokslo srityje: Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė atkreipia dėmesį, kad iš pradžių išsilavinimo siekia daugiau moterų, tačiau įgijus daktaro laipsnį dominuoti ima vyrai.
Dar vienas labai svarbus aspektas, kad už tą patį darbą moteris vis dar gauna mažesnį atlygį. Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. vyrų vidutinis atlyginimas siekė 2151 Lt, o moterų – 1844 Lt. Galbūt tai viena priežasčių, kodėl didžiausi indėliai bankuose dažniau priklauso vyrams. Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanavičienės, nors indėlius turinčių moterų beveik du kartus daugiau negu vyrų, bendra santaupų suma (vyrų ir moterų) litais – beveik vienoda. Vadinasi, santaupas bankuose laiko mažiau vyrų, bet tie, kurie laiko, sukaupę daugiau pinigų nei moterys.

Stereotipai pavadinami gražiomis tradicijomis

Kyla klausimas, kodėl taip yra, kodėl moterys uždirba mažiau ar rečiau užlipa karjeros laiptais. Atsakymas paprastai visada toks pat: jos anksčiau ar vėliau turi padaryti karjeros pertrauką dėl šeimos. Kai po motinystės atostogų grįžta į darbą, jos jau būna atsilikusios nuo vyrų, su kuriais buvo užėmusios vienodas startines pozicijas.
„Manau, kad 20–40 metų moterys dalį pakankamai reikšmingo laiko skiria šeimai kurti, vaikams gimdyti ir auginti, o vėliau joms sunku pasivyti vyrus. Vyrai karjeros pertraukos paprastai neturi, tad spėja geriau įsitvirtinti savo darbuose, greičiau sukaupia kompetenciją ir patirtį“, – priežastis nagrinėja 32 metų bendrovės „Naujoji Ringuva“ generalinė direktorė Jurgita Žilvinskaitė, į vadovaujamas pareigas pradėjusi lipti nuo analitikės laiptelio viename banke.
Kita svarbi priežastis, kad nors ilgainiui šeimos, bent jaunosios kartos, po truputį modernėja, vaikų priežiūra ir buities našta vis dar priskiriama moterims ir nėra lygiavertiškai padalyta šeimoje. Natūralu, kad moterims neretai susidoroti tiesiog per sunku, tad dėmesio darbui ir karjerai tenka mažiau.
Įdomių paradoksų atskleidžia laiko panaudojimo tyrimai, liudijantys, kad moterys buities darbams per dieną skiria dviem valandomis daugiau nei vyrai. Pasak M.Jankauskaitės, kol vyrai ir moterys viengungiai, jų laikas, skiriamas pomėgiams, buičiai ir darbui, – beveik vienodas. Tačiau pradėjus gyventi šeimoje ir susilaukus vaikų, vaizdas kardinaliai pasikeičia moterų nenaudai. Vyrų viengungių ir gyvenančių šeimoje gyvenimo būdas praktiškai toks pat, o moteriai buities darbų našta išauga net kelis kartus, tad natūralu, kad sumažėja laiko darbui ir laisvalaikiui.
Vaikų turinčių moterų galimybes siekti karjeros apriboja ir per menkai išplėtota infrastruktūra. „Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje tik 10 proc. jaunesnių nei trejų metų vaikų lanko valstybinius darželius ir vos 15 proc. naudojasi kitais priežiūros būdais. Tai vienas mažiausių rodiklių ES, kur vidutiniškai 27 proc. tokio amžiaus vaikų lanko darželius, o Danijoje – net 73 proc.
Be minėtų veiksnių, karjeros siekiančioms moterims taip pat tenka kovoti ir su įvairiais visuomenėje susiformavusiais stereotipais, kad vyrai geresni vadovai ar labiau linkę prisiimti atsakomybę. M.Dargužaitė atkreipia dėmesį ir į auklėjimo pasekmes – pačių moterų įsisenėjusias nuostatas, kad jos geresnės vaikų ugdytojos nei vyrai. „Iš tiesų nėra lengva įveikti įsisenėjusius stereotipus. O dažnas tuos stereotipus mėgsta pavadinti tradicijomis – dar ir gražiomis tradicijomis“, – visuomenės pasipriešinimą permainoms atskleidžia moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė.
Visi šie stereotipai lemia, kad neretai pačios moterys apsisprendžia karjeros nesiekti arba nedrįsta pretenduoti į vadovaujamas pozicijas, mažiau pasitikėdamos savimi. „Kartais moterims, kurios yra geros specialistės, trūksta pasitikėjimo savimi, jos linkusios save nuvertini, nori, bet ne visą laiką išdrįsta prisiimti atsakomybę dėl vienų ar kitų darbų. O vyrai paprastai save vertina geriau nei moterys, jie taip pat ir agresyvesni“, – atkreipia dėmesį J.Žilvinskaitė.
Tai pastebi ir gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė, Lietuvos mokslo premijos laureatė, Vilniaus universiteto profesorė, viena iš keturių tikrųjų Lietuvos mokslo akademijos narių moterų Rūta Dubakienė, savo prasibrovimą į sritį, ilgai laikytą vyrų reikalu, vadinanti normaliu procesu. Jau pirmoje klasėje nusprendusi tapti mokslininke, R.Dubakienė atkakliai dirbo siekdama aukščiausio lygio mokslininko įvertinimo – narystės Mokslų akademijoje. Dukrą užauginusi gydytoja mokslinei veiklai aukojo visas atostogas ir laisvalaikį. „Jei turi svajonę, ją realizuoji, ir nieko nėra neįmanomo. Nebūtinai visos moterys nori užsiimti mokslu, gal joms užtenka šeimos. Atrodo, kad mūsų akademinėje visuomenėje mažai moterų, bet tos, kurios nori, ją pasiekia“, – įsitikinusi mokslininkė.
Su stereotipais gana dažnai tenka susidurti ir karjerą Lietuvoje jau padariusioms moterims. Atsarginėmis dalimis bei gyvulininkystės įranga prekiaujančios bendrovės „Konekesko Lietuva“ generalinė direktorė Lina Morkūnaitė, vadovaujanti 67 darbuotojų kolektyvui ir įmonei, kurios apyvarta 2011 m. siekė 144 mln. Lt, neslepia dažnai išgirstanti replikų, kad labai keista matyti moterį versle, o ypač – technikos pardavimo.

Po tarptautinės karjeros – konkurencija su žemesnės kvalifikacijos vyrais

„Veido“ pašnekovės sutaria: moterys vadovės turi būti stiprios ir užsitarnauti didesnį pasitikėjimą, kad jų lauktų sugrįžtant po motinystės atostogų ar leistų dirbti namie. Visa tai byloja, kad moterims pastangų reikia įdėti gerokai daugiau. Tą savo pavyzdžiu patvirtina ir „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė M.Dargužaitė: „Tiek studijuodama matematiką, tiek finansų inžineriją ar vėliau dirbdama finansų srityje buvau toje aplinkoje, kurioje dominavo vyrai. Norint įrodyti, kad esu lygiavertė savo žiniomis ir gebėjimais, prireikė daugiau pastangų.“
Po ketverių penkerių metų darbo JAV investiciniame banke „Goldman Sachs“ M.Dargužaitė buvo paskirta į atsakingas viceprezidento pareigas, tačiau grįžusi į Lietuvą moteris stebėjosi turinti iš naujo, nepaisant ilgos darbo patirties, įrodinėti, kad gali padaryti daugiau nei kai kurie vyrai, kurių kvalifikacija daug mažesnė.
O „Konekesko Lietuva“ generalinė direktorė L.Morkūnaitė mano, kad jai sparčiai lipti karjeros laiptais padėjo tai, kad ji įsidarbino skandinaviško kapitalo įmonėje, kurioje vyravo teisingas požiūris į jaunimą ir moteris. Su tuo sutinka ir J.Žilvinskaitė, pastebėdama, kad Lietuvoje kapitalas – vyrų rankose, o jie pačiuose atsakingiausiuose postuose dažnai labiau linkę matyti vyrus.
Kaip ištrūkti iš šio rato? M.Jankauskaitės vertinimu, kad būtų įveiktas lyčių atotrūkis, reikia pagalvoti, kaip keisti šiandieninę vyriškumo sampratą, kad slaugyti sergantį vaiką ar pasiimti tėvystės atostogų yra nevyriška. „Kol ši nuostata nepasikeis, didelio proveržio neturėsime“, – konstatuoja ekspertė.
Tokie stereotipai ne tik apriboja moters karjeros galimybes, bet ir retina vyrų gretas. M.Jankauskaitės nuomone, būtent dėl to, kad nesugeba įsikomponuoti į stereotipinį paveikslą – žavaus, turtingo, stipraus, sveiko ir nerodančio emocijų, vyrai Lietuvoje gyvena 10 metų trumpiau nei moterys. „Berniukų gimsta daugiau nei mergaičių, tačiau tam tikru momentu tos demografinės kreivės susikeičia. Švedijoje jos apsikeičia tarp 60–65 metų, o Lietuvoje – 29–35 metų amžiaus tarpsnyje. Kodėl? Vyrai žūva keliuose, vienas kitą žaloja, vartoja daug daugiau alkoholio ir narkotikų, dažniau žudosi – tai įsikabinimo į vyriškumo normą kaina, nes jie neatlaiko spaudimo“, – apibendrina M.Jankauskaitė.

Modernėjančios šeimos tendencijos akivaizdžios

Vis dėlto ilgainiui Lietuvoje moterų vaidmuo daugelyje sričių didėja (ypač jei lyginsime, tarkim, su 1990 metais), vis daugiau faktų, kai įsitvirtina lygiavertė vyrų ir moterų partnerystė. Ypač tai pasakytina apie jaunesnės kartos žmones.
Štai 28 metų vilniečių Dovilės ir Daumanto Stumbrių šeimoje vyriškų ir moteriškų darbų nebėra – jie kartu rūpinasi savo 1,8 metų sūnumi Vincu, kartu gamina valgyti, kartu tvarko kambarius ir atlieka kitus darbus. Nors Vincas tris kartus per savaitę eina į darželį, o likusias dvi darbo dienas jį prižiūri Dovilė, vakare namo grįžęs Daumantas visuomet skuba į pagalbą. „Vyras lygiai tiek pat kiek aš ir sauskelnes keičia, ir maudo, ir valgydina. Kuris tuo metu būna laisvas, tas ir vaiku pasirūpina“, – pasakoja Dovilė, pastebėdama, kad jų šeima labai skiriasi nuo tėvų modelio, kai visi buities rūpesčiai krisdavo ant moters pečių.
Tokių šeimų bent jau Lietuvos didmiesčiuose daugėja, ir tai leidžia teigti, kad permainų esama. Šiuolaikinė jauna pora dažnai per pusę moka buto nuomą, o poros sąskaitą kavinėje apmokanti mergina nebekelia didžiulės nuostabos. „Prieš 20 metų sąskaitas 100 proc. apmokėdavo vyrai, o dabar sumokančios merginos nėra retenybė – tokių apie 30 proc. Dar didesnis procentas sąskaitas apmokančių moterų, kurios kviečiasi klientus verslo pietų“, – pastebi restorano „Esse“ administratorius Darius Dambrauskas.
Modernėjantį visuomenės požiūrį atskleidžia ir moterų apsisprendimas gimdyti vis vėliau, kad spėtų palypėti karjeros laiptais. Statistikos departamento duomenimis, vidutinis pirmą vaiką gimdančių moterų amžius Lietuvoje 2010 m. buvo 26,6 metų, o prieš dešimtmetį – 23,9 metų. Lygių galimybių kontrolierė A.Burneikienė kaip teigiamą ženklą vertina per 12 jos darbo metų pastebėtą požiūrio kaitą: visuomenė drąsėja, ir nors anksčiau daugelis išsišokimų ar smurto atvejų prieš moteris buvo laikomi norma, šiandien tai traktuojama kaip įstatymo pažeidimas.
O bene ryškiausiai iš lėto besikeičiantį stereotipinį požiūrį liudija vyrų, einančių vaiko priežiūros atostogų, dalis. 2005 m. jie sudarė vos 1,3 proc., o 2011 m. – jau 7,6 proc. Tuo tarpu mėnesį tėvystės atostogų, kuris skiriamas tik gimus vaikui, pernai pasiėmė 12 tūkst. vyrų.
„Progresas tikrai yra. Tėvai nutraukia atsakingą, gerai apmokamą darbą ir apsisprendžia imti tėvystės atostogas, būti su savo kūdikiais, kad turėtų stipresnį ryšį ir padėtų savo žmonoms – tai iki šiol niekada neegzistavęs modelis Lietuvos šeimos istorijoje. Niekada vyras nesijautė atsakingu už vaikų priežiūrą“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė Dalia Marcinkevičienė.
Ji primena, kad tarpukariu sąlygų reikštis visuomeniniame ar politiniame gyvenime moteriai nebuvo daug. Štai iš daugiau nei 70 tarpukario istorikų mokslo daktarų devynios buvo moterys, tačiau tik vienintelė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė – pirmoji egiptologė, keletos knygų autorė, vykdžiusi ekspedicijas Egipte, – dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Kitos iškilios moterys, nors ir buvo apsigynusios disertacijas užsienyje, universitete darbo nerado. Akademiniame gyvenime matyta situacija atsispindėjo ir kitose srityse – 1932 metais Kauno darbo biržoje registruota 3 tūkst. moterų bedarbių ir 611 vyrų.
Tuo tarpu sovietmečiu pradėta moteris raginti dalyvauti visuomeniniame gyvenime, buvo įvestos kvotos ir įkurtos moterų tarybos, tačiau tarpukario patriarchaliniai vaidmenys išliko tiek šeimoje, tiek visuomenėje – 1986 m. sovietinėje nomenklatūroje buvo tik 6 proc. moterų, o visą buitį sovietinė moteris taip pat tempė ant savo pečių.
Tačiau, panašu, kad tai jau tolima praeitis. Įvykusios permainos mūsų visuomenę padarė sveikesnę ir civilizuotesnę.