Stovimos darbo vietos! Nesibaigiantis geros kavos srautas! Atviro plano biuras! Šias ir daugelį kitų panašių frazių išgirstume paklausę įmonių, kas padeda joms dirbti efektyviau. Tačiau tai – tik blizgučiai. Organizacijos, ieškančios efektyvių valdymo būdų, susiduria su daugybe pasiūlymų ir idėjų. Du populiarėjantys metodai, tiksliau, jų kombinacija, vis didesniam skaičiui įmonių tampa sėkmės elementu pakeliui į našumo didinimą ir veiklos gerinimą. Šie du metodai – tai LEAN vadybos sistema ir koučingas.

Eimantas SINKEVIČIUS, „GoodPeople.lt“ asocijuotas konsultantas

Pirmiausia trumpai apie pačias sąvokas. LEAN – tai vadybos sistema, padedanti mažesniais ištekliais sukurti didesnę vertę klientui. Koučingas – tai metodas, padedantis tobulėti norima kryptimi ir atveriantis tiek komandos, tiek individo potencialą.

Tiek koučingas, tiek LEAN orientuoti į esminius dalykus, kolonas, ant kurių laikosi organizacija. Pritaikę metodus procesuose orientuosimės į tikros vertės kūrimą; asmenybėse ar komandose – į potencialo atskleidimą.

Tačiau svarbiausia suprasti, kad bendras vardiklis šioje sinergijoje – įmonės žmonės. Su koučingo pagalba išgryninamas asmens arba komandos vidinis potencialas (t.y. pradedama daugiau mąstyti, kas, kodėl ir kaip daroma). LEAN metodai darbuotojams padeda sukurti efektyvius procesus ir surasti dalykus, kurie kuria didesnę vertę klientui išleidžiant mažiau.

Įprastai LEAN metodus taikančios įmonės greitai įsitikina, kad geriausias įmonės tobulinimo idėjas generuoja ne vien vadovų komandos. Dažniausiai idėjos kyla iš darbuotojų, kurie konkretų darbą atlieka kasdien. Būtent todėl švaistymu LEAN metodikoje vadinamas ir neišnaudotas žmogiškasis kapitalas, visos mintys bei idėjos, kurios lieka neišgirstos, todėl – neįgyvendintos. Čia į pagalbą ateina koučingas, padedantis tą kapitalą išlaisvinti ir panaudoti įmonės efektyvumui didinti. Tai tarsi kuras darbuotojui idėjų generatoriui, skatinantis kryptingai galvoti, ką galima daryti dar geriau, greičiau ir efektyviau.

Reikia pabrėžti, kad LEAN diegimas įmonėse – tai pokyčių projektas, kuriam būdingas didesnis dėmesys naujoms rutinoms (pvz., „baltų lentų“ susitikimams). Nusistovėjusi kultūra diegiant LEAN keičiama į kažką naujo ir dažnai dar nežinomo. Tai daro tiesioginę įtaką visiems įmonės darbuotojams. Ne vienas matėme ar bent galime įsivaizduoti emocijų bangą, kylančią, kai darbuotojai savo įprastus procesus turi keisti naujais. Lygia greta taikant koučingo elementus galima padėti bangoms nurimti ar net nekilti. Tiek komandos, tiek atskiri darbuotojai taptų įgalinti patys rasti būdą, kaip naujose situacijose jaustis taip patogiai, kad atsirastų laiko ir jėgų galvoti apie tobulėjimą.

Koučingas padeda su(si)asmeninti darbinę atsakomybę atsakant į klausimus, kur link aš einu, koks noriu būti. Jis padeda trumpam sustabdyti individus ir komandas rutinoje. Tuomet galima savęs paklausti ne vien tik apie rezultatus, bet ir apie patį procesą, apie tai, kaip kiekvienas dirba organizacijose.

Kaip susprogdinti efektyvumo bombą?

Jei pamėgintume atsakyti trumpai, be ko efektyvumas organizacijoje neveikia, atsakymą sutalpintume į vieną žodį – balansas. Turime jį rasti tarp efektyvių procesų, veiklos valdymo ir žmonių noro pasikeisti.

Efektyvumo bombų iš esmės yra kiekvienoje organizacijoje. Reikia jas tik susprogdinti. Kaip tai padaryti?

Pirmiausia vadovui reikia tapti mini koučeriu, ugdančiu savo komandą bei padedančiu plačiau mąstyti apie tai, kaip galima sukurti daugiau vertės savo padalinyje, skyriuje ar departamente. Kartu būtina būti su savo komandos nariais įgyvendinant pokyčius ir juos palaikyti dalijantis savo žiniomis, o jei reikia – mandatu.

Tam, kad sukurtume pokyčio poreikį ir ugdytume komandą, padėdami jai suprasti daugiau, galima pradėti nuo paprastų klausimų apie didesnį efektyvumą. Jų reikėtų klausti ne tik savo komandos, bet ir savęs:

1. Kaip, klientų akimis, atrodytų efektyvesnė mūsų organizacija, procesai ir t.t.?

2. Iš ko mes patys atpažintume didesnį mūsų veiklos efektyvumą?

3. Kas šiuo metu mums trukdo pasiekti geresnių rezultatų?

4. Kokių alternatyvų turime? Kuri iš jų geriausia?

5. Kokiu būdu galėtume įgyvendinti tobulinimo planą? Kada tam būtų tinkamiausias laikas? Nuo kokio mažiausio veiksmo pradėtume?

6. Kokia komanda turime būti, kad mums pavyktų?

Tai paprasti klausimai, tačiau jie padeda pradėti galvoti daugiau apie komandos, padalinio ar organizacijos efektyvumą plačiąja prasme. Vadovams tai galimybė iš dalies suvaldyti pasipriešinimą pokyčiui, o kartu iš lėto įtraukti komandą. Taip pat tokiems vadovams, kurie įpratę prisiimti visą atsakomybę už visus organizacijos veiksmus, tai galimybė dalį jos perleisti ir taip ugdyti darbuotojus. O komandoms jie padeda suvokti, kas neveikia arba nėra reikalinga, ir imtis įgyvendinti pakeitimus.

Taip tik dar kartą įsitikiname, kad posakyje „There is no I in team“ (liet. „komandoje nėra žodžio aš“) slypi daug tiesos.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

T.Misiukonis, OVC nuotr.

Beveik kiekvienoje mokymų auditorijoje tenka paliesti šią temą – kaip sustiprinti pasitikėjimą savimi įvairiose pardavimo situacijose.

Tomas MISIUKONIS, „OVC Consulting“konsultantas

Štai neseniai pardavimo veiklą pradėjusi mergina pasakoja, kaip jai sunku derėtis su patyrusiais pirkėjais vyrais, kurie įsivaizduoja, kad tą gali daryti tik rūstūs dėdės. Ką tik pardavimui vadovauti pradėjęs inžinierius, kuriam reikia bendrauti su tarptautiniais partneriais, teigia kol kas tą darydamas nesijaučiąs tvirtai: „Aš esu iš mažos šalies, o jie labai dideli.“ Kitas žmogus pasakoja, jog manė, kad jam bus lengviau daryti klientams įtaką. „Nesijaučiu galintis kažką pakeisti, man nedrąsu prašyti klientų, kai pats netikiu tuo projektu“, – sako jis. Mums reikia stiprinti pardavėjų pasitikėjimą savimi, kad su klientais jie jaustųsi kaip lygūs su lygiais ir gebėtų daryti klientams įtaką, – taip ugdymo tikslus formuluoja daugelis verslo įmonių. Anksčiau pardavimo mokymų reklamos mirgėjo fantastiškais pažadais suteikti pardavimo specialistams kuo daugiau elgesio technikų, o dabar atsigręžiama į asmeninį šių žmonių ugdymą. Visada sakiau, kad jokios pardavimo technikos neveiks, jeigu pardavėjas, pavyzdžiui, bijo kliento arba su juo bendraudamas nesijaučia drąsiai. Tvirtesnis stuburas atsiranda žmogui bręstant ir tinkamai valdant savo nuostatas.

Neverskite savęs pasitikėti savimi

Nepasitikėti savimi verslo susitikimuose yra normalu, ypač tiems, kurie pardavimo veiklą pradėjo neseniai. Jums tenka susidurti su įvairiais žmonėmis ir, suprantama, kiekvienam iš jų norite parodyti geriausią ir drąsiausią savo versiją. Tokia pastanga kainuoja milžiniškus jūsų energijos resursus. Jūs parodysite kur kas didesnį pasitikėjimą savimi, jeigu klientui pasakysite: „Žinote, kol kas nesijaučiu drąsiai, bet bandykime šnekėtis.“ Tai yra kur kas geriau, negu vaidinti kietą ir apsimetinėti, kad jums viskas gerai. Akylesnis žmogus nuspės prastą jūsų savijautą vien iš jūsų kūno kalbos ir tuo pasinaudos. Kalbėsite greitai, darysite daug nereikalingų judesių, vengsite akių kontakto. Jums to nereikia, atsipalaiduokite ir leiskite sau nepasitikėti savimi. Tai paperka. Atviras prisipažinimas, kad jaučiatės pažeidžiami, nutrauks galimą psichologinį žaidimą iš kitos pusės ir paskatins bendradarbiauti. Nebijokite prarasti sandorioVersdami save šiame susitikime pasirodyti taip gerai, kad jau dabar sudarytumėte sandorį, įsikalbate, jog tai yra būtina ir privaloma. Blogiausia, kas jums gali nutikti, – išgirsti kliento „ne“. Savo „ne“ jis gali pasakyti nepriklausomai nuo to, kaip jūs pasiruošėte. Pavyzdžiui, jo prioritetai, nuostatos ar biudžetas neleis jam turėti su jumis reikalų. Jeigu atsipalaiduosite ir nespausite savęs per šią valandą pasirašyti sutarties, jūs bet kuriuo atveju pasieksite kitų tikslų. Pavyzdžiui, atidarysite duris į šio kliento veiklą ir galėsite vėliau grįžti su kitu pasiūlymu. Galbūt sužinosite, kas ir kokius sprendimus čia priima, tad bus lengviau juos vėliau įtikinti. O gal sužinosite, kad šis klientas niekada nenorėjo ir nenorės su jumis dirbti. Tai taip pat gera žinia, nes ji taupo jūsų energiją. Nusistatykite daugiau tikslų. Jums nereikia jaustis taip, kaip jaučiasi krepšinio žaidėjas, lemiamose rungtynėse metantis lemiamus baudos taškus. Net ir tokiais atvejais sportininkai mokomi negalvoti apie metimą.

Nebijokite atrodyti kvailai

Daugybė pardavimo specialistų bendraudami su klientu naudoja nuvalkiotas klišes: „ir jums, ir mums būtų naudinga“; „mūsų produktas pats kokybiškiausias, o dirbame mes profesionaliausiai“; „kainelę jums paderinome, turėtų tikti“ ir pan. Tokios klišės atsirado iš negebėjimo jaustis saugiai sudėtingose situacijose su klientais. Pardavimo specialistai ėmė standartizuoti savo susitikimus ir įprato juose elgtis vienodai.Nesielkite standartiškai ir nebijokite eksperimentuoti. Baimė rizikuoti bendraujant su klientu sukausto ir verčia elgtis labai nuspėjamai. O kas, jeigu klientas pamanys tą ar aną? O jeigu jam nepatiks? O jeigu jis manęs nesupras? Visa tai kalba mūsų psichika, kuri linkusi mus saugoti nuo neapibrėžtų situacijų. Ji kaip mūsų mamos, kurios saugo mus nuo lakstymo po lauką ar ilgų kelionių, nes vaikas gali susirgti, pasiklysti, vaikui bus sunku. Gyvendami įprastuose rėmuose mes neugdome pasitikėjimo savimi ir gerai jaučiamės tik mums pažįstamose situacijose. „Ko reikia, kad mūsų pasiūlymas būtų jums patraukliausias?“; „ką man jums pasakyti, kad sutiktumėte su manimi susitikti?“; „žinote, juokauju, bet man reikia padidinti mėnesio pardavimus, tad paskambinau jums tikėdamasis, kad padėsite man pasiekti rezultatą“. Kai kuriems pardavimo specialistams tai yra drąsios frazės ir jie jų niekada nepasakytų klientui. Pabandykite, klientas taip pat žmogus. Nėra nieko geriau už atvirą bendravimą nebijant padaryti klaidų.Taigi norite didinti pasitikėjimą savimi? Būkite savimi, nes tai yra pigiausia ir efektyviausia būsena bet kurioje dalykinėje situacijoje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Mantas Tvarijonavicius

Džiaugsmui tų įmonių, kurios metinių pokalbių sistemos taip ir nespėjo įsidiegti, vis girdžiu kalbant, kad metiniai pokalbiai, kaip veiklos vertinimo priemonė, išnyksta. Neseniai teko konsultuoti vadovus, kurie svarstė: „Kam mums tie metiniai pokalbiai, jei kitos įmonės jų atsisako?“

Dr. Mantas Tvarijonavičius, Žmonių ugdymo kompanijos „GoodPeople.lt“ konsultantas, PVPA valdybos narys

Metiniai veiklos vertinimo pokalbiai neišnyksta. Įmonėse, kurios sistemingai vertina darbuotojų veiklą, metiniai pokalbiai duoda apčiuopiamos naudos: darbuotojams – daugiau aiškumo, vadovams – daugiau nuoseklumo, iš personalo valdymo pusės – sistemiškumo. Didelė dalis įmonių neįsivaizduoja savo veiklos be kasmetinių veiklos vertinimo pokalbių.

Tačiau tiesa ta, kad metiniai pokalbiai evoliucionuoja, bet nyksta tik terminas „metiniai pokalbiai“. Dinamiškuose versluose jie tampa ketvirtiniais arba mėnesiniais pokalbiais.

Kolega vadovas, einantis aukštas pareigas paslaugų įmonėje, dalijosi savo naudojamu veiklos valdymo receptu: arti darbuotojų esantys vadovai (su kuriais darbuotojai nebijodami ir iškart gali ieškoti kilusių problemų sprendimo) plius neformalūs mėnesiniai veiklos aptarimo pokalbiai (kad kiekvienas darbuotojas žinotų, kaip jam sekasi ir ką toliau daryti), plius aiškus metinis kiekvieno darbuotojo veiklos vertinimas (atsisveikinant su tikslų nepasiekiančiais, papildomai įvertinant tikslus viršijusius darbuotojus).

Kiekvienoje įmonėje nusistovi savita veiklos rezultatų aptarimo ir vertinimo tvarka. Galbūt jūs savo darbus su vadovu aptariate prie pietų stalo kartą per savaitę, galbūt pateikiate ketvirtines ataskaitas elektroniniu paštu. Kad ir kokia tvarka jūsų įmonėje – nerekomenduoju veiklos aptarimo atlikti tik kartą per metus. Tai tas pats, kas nežinomais keliais lėkti automobiliu 400 kilometrų nė karto nepažvelgus į žemėlapį, navigacijos ekraną ir kelio ženklus. Tai toks aklasis vairavimas, kurį mistiniais ir galbūt ne visai sąžiningais būdais yra pademonstravę keli žinomi iliuzionistai.

Veiklos rezultatus aptarti reikia dažnai. Kas savaitę? Kas mėnesį? Čia jau priklauso nuo jūsų veiklos pobūdžio, dinamikos ir žmonių skaičiaus.

Nauja tendencija, imanti ryškėti įmonėse pastaraisiais metais, – veiklos vertinimo pokalbiuose atsisakoma… darbuotojų vertinimo. Metiniai pokalbiai tampa veiklos aptarimo (ne vertinimo) susitikimais, kai vadovas ir pavaldinys aptaria, kaip sekėsi siekti užsibrėžtų tikslų ir ką reikėtų daryti per ateinantį laikotarpį.

Bet kokio veiklos vertinimo ar aptarimo pokalbio tikslas – ne „nusodinti“ žmogų, priversti nerimauti, bijoti ar panašiai. Tokių pokalbių esmė – padėti ateityje dirbti efektyviau ir pasiekti geresnių rezultatų nei dabar.

Keletas rekomendacijų vadovams ir darbuotojams, ketinantiems susitikti geriausio veiklos aptarimo pokalbio savo karjeroje.

Pasiruošti. Šiems pokalbiams ruošiasi ir vadovai, ir darbuotojai. Svarbu apžvelgti ne tik pastarųjų kelių savaičių, bet viso aptariamo laikotarpio darbuotojo veiklą. Bėda ta, kad mūsų atmintis geriau fiksuoja tai, kas įvyko neseniai. Patarimas, jei aptariate ilgesnį laiką, – naudoti užrašinę ar patogią elektroninę erdvę, kurioje galėtumėte nuolat fiksuoti ryškesnius pasiekimus ir nepasisekimus.

Sukurti konstruktyvią pokalbio atmosferą. Didelė atsakomybė tenka vadovams – nekelti bereikalingos įtampos, paaiškinti pokalbio vertę ir eigą. Darbuotojams taip pat svarbu gebėti atsipalaiduoti ir nusiteikti konstruktyviai.

Ir kalbėti, ir klausyti. Vadovai šių pokalbių metu yra linkę dominuoti. Vis dėlto geroji praktika – ne užgožti darbuotojus, o leisti jiems kalbėti daugiau. Iš kitos pusės, darbuotojams itin svarbu gebėti konstruktyviai priimti kritiką ir pagyrimus iš vadovų.

Faktai, ne interpretacijos. Remkitės kaip įmanoma konkretesniais faktais. Jei „klientai skundžiasi“, tai kokie klientai skundėsi ir kada tai įvyko. Jei „kolegos tavimi džiaugiasi“, tai kokie kolegos ir dėl ko konkrečiai. Iš savo patirties galiu patvirtinti – konfliktinių situacijų ir nuoskaudų sumažėja daugiau nei per pusę, jei bent 20 proc. daugiau argumentų paremiama faktais.

Orientacija į ateitį. Prisiminkite, kad šių pokalbių tikslas – sutarti, ką darbuotojams reikia daryti ateityje, ką konkrečiai daryti artimiausiu metu. Reikėtų vengti kalbėjimo stiliaus „tąsyk tu blogai padarei tą ir aną“ ir orientuotis į stilių „ateityje panašioje situacijose reikia elgtis štai kaip…“

Aiškumas. Baigdami pokalbį įsitikinkite, kad abu (vadovas ir darbuotojas) išeinate aiškiai žinodami, ką toliau daryti. Pasistenkite baigti pokalbį pozityviai, raskite kuo pasidžiaugti ar už ką pagirti.

O ką daryti, jei vadovas nesikviečia darbuotojų aptarti veiklos rezultatų? Jei norite lėkti nežinomais keliais nesižvalgydami į kelio ženklus – nekeiskite nieko. Tačiau jei norite žinoti, kur link keliaujate ir kaip jums sekasi, pakvieskite savo vadovą aptarti jūsų darbo patys.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

T. Misiukonio nuotr.

Anądien vienoje tų kavinių, kuriose paprastai savo latte geria barzdoti dvidešimtmečiai, manęs ir vėl paklausė: „Jums kavos iš tos šalies ar iš anos?“ Eilinį sykį galvodamas apie tai, kad turėčiau atsisakyti rytinės kalorijų bombos kartoniniame puodelyje, pamaniau, jog tie laikai, kai pardavėjai kalba apie save, o ne apie klientą, dar nepraėjo.

Tomas Misiukonis, „OVC Consulting“ konsultantas

„O koks skirtumas tarp tos šalies ir anos?“ – nuoširdžiai paklausiau baristės. „Na, iš tos šalies kava labiau karamelinė, o iš ten ji sodresnė…“ – atsakė ji. Šypsodamasis pasakiau, kad jeigu pradžioje ji būtų paklaususi, kokią kavą labiau mėgstu – sodresnio skonio ar karamelinę, man būtų buvę aiškiau. Į tai jauna mergina atsakė pritrenkiančiu argumentu: „Bet visi žino, kuo kava iš tos šalies skiriasi nuo kavos iš anos.“

Kai klientui vardijamos nieko jam nesakančios pro­dukto ar paslaugos savybės, jam reikia teirautis, ką jos reiškia, ir vėliau pritaikyti gautą atsakymą sau. Tai erzina. Be to, ne visi klientai nori pasirodyti neišma­­nėliai, todėl daugelis nedrįsta klausti, ką pardavėjas turėjo galvoje, ir nueina sakydami „aš pagalvosiu“.

Gerai savo produktus ir paslaugas išmanantys par­davėjai daro prielaidą, kad jų klientas turės pa­našų išsilavinimą, todėl beria informaciją nežinodami, ar visa tai klientui suprantama. Pavyzdžiui, pardavėjas gali būti puikus televizorių ekspertas, todėl gali daryti prielaidą, kad klientui rūpi techniniai produkto parametrai ir jis  juose puikiai gaudysis.

Visos techninės sąvokos ir skaičiai klientui nebūtinai turi būti suprantami. Daugybė žmonių vadovaujasi sąvokomis „gražu“, „patinka“, „patrauklu“, „gerai veikia“. Kitaip tariant, klientai ieško atsakymų į klausimus: kaip tai tinka man? Kas man iš to? Kaip aš atrodysiu?

Siūlyčiau kliento klausti: „Ką norėtumėte sužinoti apie šį televizorių? Kas jums svarbu? Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip paprastai žiūrite televiziją. Kokius kanalus mėgs­tate? Kaip elgiatės, kai jūsų šeima nori vienu metu žiūrėti kelis kanalus?“ Gavęs atsakymus į to­kius klausimus pardavimo vadybininkas gali spręsti apie tai, kas klientui svarbu ir į ką reikia atkreipti jo dė­mesį pristatant savo prekę.

Daug pardavėjų, ypač atstovaujančių techninei sričiai, pirmiausia yra puikūs savo veiklos ekspertai. Daugelis jų mano, kad kuo geriau išmanys savo produkto ar paslaugos niuansus, tuo labiau padidins tikimybę parduoti. Tai taip pat galioja ir, pa­vyz­džiui, finansinių paslaugų sektoriui. Kartais ten­ka skęsti pateikiamoje informacijoje, kuri visiškai neatitinka mano poreikių, tačiau kenčiu tai iš mandagumo.

Kai buvau dar nepatyręs pardavimo vadybininkas, labai pasiklioviau gražiomis pristatymo skaidrėmis. Ilgai galvodavau, kokį šriftą ar paveikslėlį parinkti. Vėliau supratau, kad mano pašnekovui šios skaidrės yra dar viena perteklinė informacija, kurios jis dažnai nepageidauja gauti. Tokią nuostatą galiu pagrįsti daugybe pavyzdžių, kai po vienpusio pristatymo klientas užduodavo klausimų, visai nesusijusių su mano iš anksto parengta medžiaga. O juk aš maniau, kad gerai išmanau, ko klientui reikia!

Pristatymuose dažnai matau tokias frazes: „didžiausia kompanija X srityje“, „užaugome nuo x iki y“, „esame viena profesionaliausių įmonių X srityje“… Ką tai reiškia klientui? Ar jis turėtų automatiškai pasidaryti išvadą, kad jam siūlomas sprendimas yra geriausias dėl to, jog jūsų kompanija gyvuoja jau 19 metų? Nebūtinai. Maža to, labai gali būti, kad šiandien su klientu jūs susitinkate jau treti ar penkti, kurie apie save kalba taip: „Esame viena profesionaliausiai dirbančių kompanijų, kurioms rūpi sukurti vertę jums – mūsų klientams.“ Tai tik tušti žodžiai, kurie klientui skamba nuobodžiai, nes juos vartoja visi tik apie save galvojantys pardavėjai.

Manau, jog savo paslaugų ar produkto subtilybių išmanymas yra labai patogi strategija, nes jeigu klientas nutarė nesudaryti sandorio, bus galima teigti, kad dėl to kalta prekė, jos kaina ar kliento neišmanymas. Šiuo atveju pardavėjas neveikia aktyviai, o ir kritikos savo atžvilgiu nenori priimti, nes jam pavyko pasislėpti už siūlomo produkto ar paslaugos. Kai kurie pardavėjai pripažįsta, kad ilgas pasakojimas apie produktą ar paslaugą padeda jiems labiau pasitikėti savimi, nes klausimų uždavimas klientui yra grėsminga situacija, kurioje daug nežinomybės. „O jeigu klientas atsakys ne taip, kaip man tin­ka?“ – klausia jie. Paprastai atsakau, kad es­mė yra tai, ką klientas galvoja, o ne tai, ką sa­ko. Klausimais paskatiname klientą išsaky­ti mintis. Jų nežinodami rizikuojame prašau­ti pro šalį.

Daugiau klausimų, kuriuos užduosime klientui susitikimo metu, negarantuos sandorio. Tačiau bendraudami ne per produkto ar paslaugos prizmę, o iš kliento perspektyvos, užsitikrinsime geresnį tarpusavio supratimą. Daugybė pardavimo sandorių neįvyksta dėl to, kad kažkas kažką ne taip suprato ar neatitiko vieni kitų lūkesčių, kuriuos nepagrįstai kėlė. Ypač tai galioja paslaugų teikimo sričiai, kai parduodamas neapčiuopiamas dalykas. Žinodami, kas klientui svarbu, ką jam skauda ir į ką jis reaguoja, galėsime lengviau valdyti pokalbį ir nesėkmės atveju užtikrintai pasakyti: padariau viską.

Visą naują „Veido“ numerį rasite ČIA

Justina KARINIAUSKAITĖ

2015 m. pabaigoje knygynų lentynas pasiekė nauja dr. Manto Tvarijonavičiaus knyga esamiems ir būsimiems vadovams „Kaip įgalinti: lietuvių vadovų praktiniai pavyzdžiai“. Nors knyga yra tam tikras koncentruotas tyrimų, įžvalgų, patarimų, kaip motyvuoti, rinkinys, verčiant jos puslapius akis užkliūva už vaizdingų iliustracijų, kurios skaitytojui neįprastu būdu atvaizduoja knygoje pateikiamus patarimus.

Knygos autorius dr. Mantas Tvari­jo­na­vi­čius – organizacijų psichologas, ugdymo kompanijos „GoodPeople.lt“ partneris. Pa­s­taruosius 13 metų dirba vadovavimo ir as­me­ninio efektyvumo konsultantu. Pa­klaus­tas, kaip kilo mintis parašyti knygą apie įgalinimą, au­­torius sako: „Baigdamas rašyti daktaro di­ser­taciją (darbuotojų įgalinimo tema) pamaniau, kad ją, deja, mažai kas skaitys. Tad nu­spren­džiau įdomiausias mokslinių tyrimų įžvalgas „išversti“ į suprantamą kasdienę kalbą.“

Savo knygoje M.Tvarijonavičius skaitytojams pateikia kitokį požiūrį į darbuotojų motyvavimą, kurį vadina šiek tiek neįprastu terminu – įgalinimu. Kaip teigia autorius, įgalinimą jis pateikia iš dvejopos perspektyvos: tai ir darbuotojo būsena – psichologinio įgalinimo būsena, ir įvairios įgalinančios priemonės šiai būsenai sustiprinti.

Knygoje „Kaip įgalinti: lietuvių vadovų prak­­­ti­niai pavyzdžiai“ skaitytojai ras tyrimų įž­val­gų, pa­pildytų daugiau nei 40 realių pavyzdžių, ku­riais dalijasi 8 žymūs lietuviai vadovai iš įvairių sektorių – telekomunikacijų, draudimo, fi­nan­sų, gamybos, IT ir viešojo sektoriaus.

„Įdomiai, netarpišku stiliumi parašyta kny­ga ne tik suteikia vertingos informacijos, bet ir mo­tyvuoja vadovus tobulėti, ieškoti ir išbandyti įvai­rias darbuotojų psichologinio įgalinimo prak­tikas“, – taip apie M.Tvarijonavičiaus kny­gą at­siliepia Vilniaus universiteto dės­ty­toja doc. dr. Dalia Bag­džiū­nie­nė.

Pateikiame M.Tvarijo­na­vi­čiaus knygos ištrauką.

Įvairūs tyrimai rodo, kad nuo vadovo elgesio didele dalimi priklauso darbuotojų emocijos, mąstymas, nuostatos, el­ge­sys. Galima sakyti, kad va­dovas yra tarsi skėtis, po ku­riuo formuojasi ypatingas mikroklimatas. Lauke lyja ir šlapia, po skėčiu – sausa.

Vadovo elgesys daro stip­­rią įtaką darbuotojų psi­­cho­loginiam įgalinimui. Ty­ri­mai rodo, kad ypatingai sva­­rų vaidmenį čia atlieka dvi va­dovavimo taktikos. Jas galima pavadinti įgalinančio vadovavimo taktikomis.

Atlikite greitą testą. Kaip manote, kurios iš šių vadovavimo taktikų daro didžiausią poveikį darbuotojų psichologiniam įgalinimui?

1. Vadovas parodo darbuotojams jų darbo pras­­mingumą, paaiškina, kaip jų darbas susijęs su visos organizacijos veikla.

2. Vadovas įtraukia darbuotojus į strateginių sprendimų priėmimą, tariasi strateginiais klausimais.

3. Vadovas demonstruoja pasitikėjimą darbuotojų gebėjimu susidoroti su sunkumais dar­be.

4. Vadovas suteikia darbuotojams autonomi­jos, leidžia patiems nuspręsti, kokiu būdu at­likti savo darbą.

Tyrimai rodo, kad tik dvi iš šių taktikų stiprina darbuotojo psichologinio įgalinimo jausmą „noriu dirbti“ ir „galiu dirbti“. Tik dvi iš šių taktikų galima pavadinti įgalinančio vadovavimo taktikomis.

Darbo prasmingumo didinimas. Vadovai kartais aiškina darbuotojams, kaip jų darbas susijęs su visos organizacijos veikla. Taip bando parodyti didesnę darbuotojo atliekamo darbo prasmę. Tačiau tyrimai sufleruoja, kad šių va­do­vo pastangų reikšmė kiek pervertinama. Šios vad­­ovo pastangos nėra stipriai susijusios su di­des­niu darbuotojų psichologiniu įgalinimu. Taip, svarbu, kad darbuotojas suprastų sa­vo vaid­menį organizacijoje. Tai yra būtina. Ta­čiau tai ženkliai nepadidins darbuotojo jausmo „noriu dirb­ti“ ir „ga­liu dirbti“. Dar­­bo prasmin­gumo didinimas apie tai kalbant nėra įga­linančio va­dovavimo taktika.

Įtraukimas į strateginius sprendimus. Va­do­vai kartais įtraukia darbuotojus į strateginių sprendimų priėmimą. Ta­ria­si su savo pavaldiniais strateginiais klausimais. Tačiau tyrimai rodo, kad toks įtraukimas nė­ra susijęs su didesniu dar­buo­to­jų psichologiniu įgalinimu. Vie­na galimų priežasčių – galbūt darbuotojai atpažįsta vadovus žaidžiant demokratiją. Sprendimai jau yra priimti, o pasitarimas strateginiais klausimais yra tik si­muliacija. Taip, darbuotojų įtraukimas yra svar­bus. Tačiau įtraukimas į strateginių sprendimų priėmimą žaidžiant demokratiją nėra įgalinančio vadovavimo taktika.

Vadovo pasitikėjimas savo darbuotojais. Tai – pirmoji įgalinančio vadovavimo taktika. Skam­­ba paprastai? Neapsigaukite. Kalbame apie pasitikėjimą savo pavaldinio galimybėmis su­sidoroti ne tik su įprastiniu darbu, bet ir su ky­lančiais sunkumais. Be to, nepakanka, kad va­­dovas tiesiog pasitikėtų savo darbuotoju. Bū­tina, kad vadovas aiškiai parodytų, jog pasiti­ki savo darbuotoju. Darbuotojas turi matyti ir girdėti, kad vadovas juo pasitiki. Pasitiki jo ga­li­my­bėmis susidoroti su sunkumais ir iššūkiais. Vadovas turi tai kartoti. Ir savo elgesiu parodyti, kad pasitiki. Jei darbuotojas nejaučia vadovo pasitikėjimo, vadinasi, jo tiesiog nėra.

Autonomijos suteikimas. Antroji įgalinančio vadovavimo taktika – autonomija. Tai su­teik­­­ta laisvė darbuotojams patiems nuspręsti, kaip dirbti, ir nereikalingų formalumų atsisakymas. Kitaip tariant, vadovas turi nekliudyti savo darbuotojams dirbti. Pašalinti tuos darbo elementus, kurie darbuotojui trukdo koncentruotis į didžiausią vertę kuriantį darbą. Kiek­viename darbe yra daugybė trukdymo dirbti pavyzdžių. Detalios kassavaitinės ataskaitos? Hmmm, taip, tai tikrai svarbu. Tačiau kokią tai kuria pridėtinę vertę? Gal jos galėtų būti trumpesnės? O gal jų nereikia išvis? Kasdieniai pa­sitarimai, kaip mes atliekame įprastinius darbus? Ar tikrai jų reikia? O reikalavimas gauti vadovo pavizavimą rutininiais klausimais? Ar tai būtina? Trys besidubliuojančios ataskaitos, kurias tiesiog privalu užpildyti? Gal pakaktų vienos?

Knygą galite įsigyti čia

Švietimas. Pastaraisiais metais visuomenėje formuojamas stereotipas, esą jau pakankamai ir net per daug prirengėme vadybos specialistų. Atrandama epizodinių atvejų, kai vienas ar kitas absolventas ieško darbo per biržą ar dirba aukštojo mokslo diplomo nereikalaujantį darbą. Politikai labai mėgsta ir jau šiek tiek nuvalkiotą pavyzdį apie absolventą, dirbantį prekybos centro kasoje.

Apie tai, kodėl visuomenėje įsitvirtinusi pašaipi klišė „vadybininkas“, kokios savybės bei kompetencijos turi būti ugdomos siekiant įsitvirtinti versle ir apie asmenines patirtis susėdome pasikalbėti su VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) dekanu prof. habil. dr. Pranu Žukausku, Vadybos katedros vedėju prof. dr. Giedriumi Jucevičiumi, Ieva Dyraite, kuri VDU studijuoja viešąją komunikaciją ir gretutinėse studijose – verslo administravimą, to paties universiteto marketingo vadybos studijų ketvirtakurse Ieva Kinčiūte bei VDU EVF absolventu Martynu Prieveliu, dirbančiu mokesčių konsultantu tarptautinėje įmonėje „Ernst and Young“.

– Ar gali būti per daug vadybininkų?

P. Žukauskas: Kategoriškai nesutinku su tokia niekuo nepamatuota nuomone, kurią pastaraisiais metais skleidžia keistais stereotipais mąstantys politikai, kai kurie Vyriausybės nariai ir net žiniasklaidos atstovai. Ekonomikos, vadybos ir kai kurių kitų socialinių mokslų specialistai, jeigu jie gerai parengti, labai skiriasi nuo labai specializuotų programų absolventų. Būtų logiška kalbėti apie galimą itin specifinių technologų, siauros specializacijos medikų perprodukciją, nes jie rengiami labai specializuotai ir pagal suteiktas kompetencijas sunkiau randa pritaikymą kitose darbo rinkos srityse. Aš mėgstu pajuokauti, kad tikrai galima prirengti per daug dantistų, nes jiems visiems neužteks gydytinų dantų, tačiau gerų vadybos organizatorių niekada nebus per daug, nes jie ne tik pajėgūs dirbti samdomą darbą, bet dažnai patys susikuria sau darbo vietą ir sukuria ją kitiems.

– Beveik kiekvienas universitetas rengia vienos ar kitos srities vadybos specialistus. Kokių yra skirtumų vienur ar kitur studijuojant vadybą arba verslo administravimą?

P.Žukauskas: Pirmiausia reikia pasidomėti, kaip vertinamas fakultetas. VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetas – viena iš visame pasaulyje pripažintų verslo mokyklų. Mūsų fakultetas patenka į geriausių pasaulyje verslo mokyklų, besispecializuojančių vadybos ir verslo administravimo srityse, sąrašo pirmąjį tūkstantuką. Tarptautinio verslo mokyklų tinklo „Eduniversal“ mokslo komitetas kiekvienais metais vertina 7 tūkst. verslo mokyklų pasaulyje. VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetas – vienintelis Lietuvos valstybinių universitetų fakultetas, jau septintus metus esantis tarp šių geriausių.

G.Jucevičius: Taip pat pravartu išsiaiškinti, kokios realios sąlygos ir galimybės laukia studijų laikotarpiu, pasikalbėti su esamais studentais ar jau baigusiais EVF absolventais, kurie šiandien dirba ar vadovauja sėkmingiausioms Lietuvos ir užsienio įmonėms. Vytauto Didžiojo universitete taikomas ~artes liberales~ studijų modelis, todėl studentai mūsų fakultetą palieka su tikrai didesniu žinių ir įgūdžių bagažu, nei tik ekonomikos, finansų, vadybos ar rinkodaros žinios. Tai prisideda prie to, kad, tarkim, vadybos studentas nėra tik siauros specializacijos vadybos specialistas, jam formuojamos verslumo savybės, jis tampa kur kas įvairiapusiškesne asmenybe, darbuotoju ar būsimu vadovu.

– Kokių išskirtinių galimybių turi VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto studentai?

P.Žukauskas: Vienu metu galima studijuoti ne tik mūsų fakulteto, bet ir kitą studijų programą, lankyti dominančias paskaitas kituose fakultetuose, per tą patį studijų laikotarpį įgyti ir dviejų universitetų diplomus. Tokias bendras programas fakultetas vykdo su Katalikiškojo Liuveno universiteto vadybos mokykla Belgijoje ir Trento universitetu Italijoje. Fakultetas taip pat vienintelis Lietuvoje priklauso tinklui „Campus Europae“. Į užsienio universitetą metams išvykstantys studentai vieną semestrą, be specialybinių dalykų, dar mokosi ir tos šalies kalbos, o antrąjį semestrą jau lanko paskaitas ta kalba, kuri toje šalyje yra valstybinė, pavyzdžiui, Prancūzijoje studijuoja prancūzų kalba. Tokios studijos siūlomos aštuoniose Europos šalyse – ką jau kalbėti apie dar didesnes „Erasmus“ galimybes.

Taip pat klysta tie, kurie mano, kad profesionaliam vadovui užtenka mokėti vienintelę užsienio kalbą – anglų. VDU iš kitų universitetų išsiskiria daugiakalbyste – jame galima mokytis daugiau nei 30-ies skirtingų užsienio kalbų. Daugumos jų moko dėstytojai, kuriems ta kalba yra gimtoji. VDU yra antrasis universitetas Europoje (po Vienos universiteto), kuriame siūloma išmokti tiek kalbų. Užmegzdami verslo santykius, tarkim, su norvegų kompanija ir bendraudami su jais angliškai arba norvegiškai – spėkit, kuriuo atveju būsite jiems patrauklesnis?

– Vadyba yra daugiau mokslas ar menas? Jeigu žmogus iš prigimties yra verslus ir apsukrus gerąja prasme, galbūt mokslų baigti nėra būtina?

P.Žukauskas: Pasaulyje yra sėkmingo verslo rezultatų, kuriuos pasiekė žmonės be specialaus vadybinio išsilavinimo, pavyzdžių. Tačiau jeigu analizuojame tokius atvejus atidžiau, matome, kad jie vienetiniai, – tais pavyzdžiais dažnai spekuliuojama. Puikus pavyzdys yra Billas Gatesas, vienas iš 410 mlrd. dolerių vertės „Microsoft“ kompanijos sumanytojų ir įkūrėjų. Verslumo idėjų B.Gatesas nestokojo jau ankstyvoje jaunystėje, tačiau dėl didelio užimtumo versle nebaigęs Harvardo verslo mokyklos, jau būdamas vienas iš kompiuterijos verslo pasaulio lyderių, pats pripažino, kad jam trūksta šiuolaikiniam verslo vadovui reikalingų žinių, taigi po 32 metų pertraukos sugrįžo į universitetą ir jį sėkmingai baigė.

Verslo studijos visame pasaulyje yra vienos brangiausių. Tad čia ir glūdi atsakymas, kokios jos svarbios ir reikalingos.

Vykdydami ne tik nuolatines, bet ir podiplomines magistrantūros studijas, kurios daugiausia skirtos persikvalifikuoti siekiantiems kitų krypčių specialistams,  pastebime, kad vadybos žinių semtis ateina žmonės, kurie jau įsitvirtinę konkrečioje srityje, tačiau pajunta, jog trūksta būtent vadybinių žinių. Tarkim, prieš kelerius metus buvo privačių klinikų ir vaistinių steigimosi bumas. Tuomet sulaukėme nemažai medikų, farmacininkų – kai kurie jų savo srityje buvo įgiję net mokslo laipsnius, tačiau suprato, kad turi tik siaurų specialybės žinių, susidūrė su organizavimo, darbo su žmonėmis, finansų tvarkymo, rinkodaros, organizacijos vystymo problemomis. Tas spragas užpildė studijos mūsų fakultete – daugelis jų šiandien yra sėkmingo medicinos verslo lyderiai Lietuvoje.

G.Jucevičius: Parodykite bent vieną vadovą, kuris įmonę valdytų pagal tai, kokia jo nuotaika šiandien. Versle reikia kliautis ne nuojauta ar nuotaika. Tenka vadovauti, kurti, įtvirtinti idėjas, parduoti naujus produktus ar paslaugas – įvertinus visas galimybes, ateities tendencijas ir pasvėrus riziką. O to nepadarysi be specialių mokslo žinių. Labai klysta tie, kurie į mokslo dalykus žiūri atmestinai ir meta pašiepiamai skambančią frazę – „ai, vadybininkas“. Profesionalus vadovas niekada nepasakys, kad mokslo žinios jam buvo nereikalingos, – jos tikrai prisideda prie sėkmingesnės veiklos, padeda išvengti klaidų ir greičiau pasiekti norimų rezultatų.

I.Dyraitė trečiame kurse studijuoja viešąją komunikaciją, o gretutinėse studijose – verslo administravimą. Klausiame jos, kodėl būtent šias specialybes pasirinko studijuoti vienu metu.

I.Dyraitė: Universitete taikomas ~artes liberales~ studijų modelis, todėl nejaučiu jokios įtampos. Galime lankyti patinkančius dalykus ir netgi studijas derinti su darbu, nes patys sudarome savo paskaitų tvarkaraštį. Tiek paskaitos, tiek bendravimas su dėstytojais vyksta laisva forma, o tai ugdo pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą, nes suprantame, kad mokomės tik dėl savęs. Dėl viso to vienu metu galiu studijuoti kelias specialybes. Žinios ir patirtys, kurių gaunu iš ekonomikos ir vadybos dėstytojų, neabejotinai prisidėjo prie to, apie ką anksčiau net nepagalvojau: prie minties, kad galėčiau ir pati vadovauti įmonei, tarkim, žiniasklaidos. Dabar tam drąsos ir žinių jau turiu.

I.Dyraitei pritaria ir I.Kinčiūtė – marketingo vadybos ketvirtakursė. Ji taip pat sako, kad po studijų ketina steigti savo įmonę. Teiraujamės, ar nebaisu žengti tokio, kaip jaunam žmogui, ambicingo žingsnio.

I.Kinčiūtė: Nuo pat studijų pradžios labiausiai patikdavo, kad studijų dalykai labai siejami su praktika. Nagrinėdami ar kurdami verslo planus remiamės ne tik vadovėliais, bet analizuojame konkrečius pavyzdžius – ir sėkmingus, ir nenusisekusius. EVF dėstytojai visada stengiasi mus „pritraukti“ prie realybės – supažindina su partneriais, skatina dalyvauti įvairiuose projektuose (pastarajame Suomijoje vykusiame projekte „Baltic Business and Innovation“ EVF studentai buvo įvertinti prizine vieta), padeda „įsitaisyti“ praktikai ten, kur norime, ir galiausiai visada skatina kurti kažką pačius. Matyt, per visus studijų metus prie to jau taip pripratau, kad ir savo įmonės valdymas man neatrodo toks neįmanomas ir nepasiekiamas. EVF studentus ir dėstytojus sieja šiltas bendravimas, todėl neabejoju, kad net ir baigusi studijas galėsiu kreiptis konsultacijos.

M.Prievelis EVF įgijo ekonomikos ir finansų bakalauro laipsnį, o magistrantūroje studijavo finansų bankininkystę bei pagal dvigubo diplomo programą baigė vadybos studijas Liuveno katalikiškajame universitete Belgijoje. Pagal „Campus Europae“ programą buvo išvykęs ir į Trento universitetą Italijoje. Vaikinas teigia, kad studijos svečioje šalyje, neskaitant profesinių žinių, turi ir daugybę kitų pranašumų. Kokių?

M.Prievelis: Profesiniu aspektu studijos Belgijoje ir Italijoje man leido įgyti platesnį supratimą apie šių šalių verslo ir ekonomikos aktualijas, įvertinti egzistuojančius skirtumus. Paskaitas universitetuose skaitydavo lyderiaujančių pasaulinių kompanijų, tokių kaip „L’Oréal“, „Ernst & Young“, „Procter & Gamble“ ir kt., atstovai. Tai sudarė puikias galimybes gilintis į tai, kuo gyvena šių dienų verslas, kas lemia jo sėkmę ir su kokiomis problemomis jis susiduria. Tačiau tai ne viskas. Studijos svečioje šalyje suteikia tarpkultūrinės patirties, galima bendrauti ir mokytis kartu su studentais iš viso pasaulio, kelti savo konkurencingumą darbo rinkoje, tobulinti užsienio kalbų žinias. Man tai padėjo greta anglų kalbos išmokti dar ir italų bei prancūzų kalbas.

– Šiuo metu dirbate tarptautinėje kompanijoje, būdamas studentas jau buvote įgijęs tarptautinės patirties. Kaip vertinate VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetą globaliame kontekste?

M.Prievelis: Per savo studijų metus mokiausi trijuose universitetuose. Mano manymu, VDU EVF iš tiesų gali didžiuotis studijų kokybe, tarptautiškumu ir bendruomene. Džiaugiuosi, kad baigiau kokybiškas studijas, kurios vertinamos ir Lietuvoje, ir pasaulyje.

Šiandien jau kaip darbuotojas susiduriu su dabartiniais EVF studentais, kurie pasižymi drąsa. Labai džiaugiuosi matydamas, kad verslumo dvasia tarp studentų plinta vis sparčiau. Jie nebijo eksperimentuoti, kurti ir įgyvendinti inovatyvių idėjų. Pažįstu ne vieną EVF studentą, kuriantį savo verslą ar įgyvendinantį idėjas startuolių projektuose. Manau, visų svarbiausia verslo sėkmei yra drąsa, kūrybiškumas, originali idėja ir verslumas. Tai pasiekiama bei tobulinama verslo ir vadybos studijų metu.

Švietimas. Lietuvoje, kuri vadinama vadybininkų šalimi, šios profesijos absolventai įsidarbina visai pakenčiamai. Tikėtina, kad rezultatas būtų dar geresnis, jei patys absolventai suprastų, ko mokėsi ir į kokį darbą gali taikyti.

Iš beveik 4 tūkst. pernai šalies universitetuose ir kolegijose baigusiųjų verslo ir vadybos studijas šių metų sausio 1 d., arba praėjus pusmečiui nuo studijų baigimo, darbo galėjo neturėti apie 200 absolventų. Tai atskleidžia šalies aukštųjų mokyklų ir Lietuvos darbo biržos (LDB) „Veidui“ pateikti duomenys apie verslo, vadybos bei verslo ir vadybos studijas.

Skaičiavimai rodo, kad apie 5 proc. šias studijas baigusių bakalauro ar magistro absolventų praėjus pusmečiui po diplomo gavimo tebeieškojo darbo. Žinoma, neaišku, kokia dalis šių absolventų dirba pagal specialybę arba įgytą kvalifikaciją, nežinia ir tai, ar visi užsiregistravusieji LDB iš tikrųjų neturi darbo, kad ir nelegalaus.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo santykinai nebrangias studijas organizuoti ėmėsi įvairiausios aukštosios mokyklos, net profesinio rengimo centrai. Juk atsirado nauja profesija, jos atstovai tada vakarietiškai vadinti „menedžeriais“, naujadaru, nevartotu buvusioje santvarkoje. Ilgainiui keliems tūkstančiams žmonių kasmet įgyjant vadybos kvalifikacinį laipsnį sąvoka nuvertėjo, pasikeitė ir vadybos įvaizdis. Pusiau juokais, pusiau rimtai tvirtinta, kad dalies aukštųjų mokyklų absolventai, jei nestovi prie prekystalių turgeliuose, tai dirba prekybos centrų kasose ir vadinasi pardavimo vadybininkais.

„Tai tapo savotišku priedėliu prie bet kokios veiklos, kurią atlieka kažkuris žmogus organizacijoje: pardavimo vadybininkas, finansų vadybininkas ir t.t. Taip ir yra, galima išskirti kelis vadybos lygius – nuo žemiausio lygio vadybininkų iki aukščiausio lygio vadovų, nes žmogus, turintis bent kelis pavaldinius, jau yra tam tikro statuso vadovas. Taigi visur vadybininkai – vadybininkai ten, vadybininkai šen, ir šis žodis prarado reikšmę, tapo kone keiksmažodžiu“, – apie pasikeitusį šios profesijos atstovų įvaizdį svarsto Klaipėdos universiteto (KU) Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros vedėjas doc. dr. Rimantas Stašys.

Reikia rasti vadybos sritį

Kelerius metus įvairiausiais kanalais transliuojama, kad „prigaminta“ per daug vadybininkų, teisininkų, ekonomistų, ir apskritai socialinių mokslų atstovų perprodukcija pasiekė lubas. To paneigti, aišku, negalima, todėl tokie pareiškimai turi įtakos ir valstybės finansuojamų studijų vietų mažėjimui, ir kai kurių aukštųjų mokyklų pasirinkimui perregistruoti studijų programas iš vadybos krypties į verslo kryptį arba kitaip keičiant jų pavadinimus ar formą nusikratyti neigiamo atspalvio. Tačiau AIKOS sistemoje pagal studijų kryptis – vadyba, verslas bei verslas ir vadyba galima rasti beveik pusantro šimto šių krypčių studijų programų, kurias vykdo šalies aukštosios mokyklos.

„Jei verslo vadybą baigęs žmogus neturi patirties, žinoma, tai problema, nes jis yra vienas iš tų tūkstančių verslo vadybininkų be patirties. Šią bėdą žino ne vienas vadybos studentas, taigi, manau, studentai puikiai supranta riziką baigti bakalauro, tada magistro studijas ir nesukaupti jokios darbo patirties. Na, o tada, žinoma, kaltinama darbo rinka, esą ji nesugeba priimti magistro išsilavinimą turinčių absolventų. Reikia suprasti, kad verslo vadybos magistras nebus pirminis kandidatas, nes yra jau dirbančių vadybininkų, baigusių bakalauro studijas“, – vadybininkų gausybės sunkumus darbo rinkoje patvirtina personalo paieškos ir atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius.

Nors LDB prognozuoja, kad pardavimo vadybininkai ir giminiškų profesijų atstovai 2015 m. bus tarp tų daugiausiai darbo ieškančių asmenų, užsiregistravusių LDB, tarptautinės prognozės jiems brėžia šviesias perspektyvas. Pavyzdžiui, žurnalas „Forbes“, remdamasis JAV darbo statistikos biuro duomenimis, prognozuoja, kad 2010–2020 m. įvairių sričių vadybininkams atsiras daug naujų darbo vietų.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) studijų dekanė prof. dr. Viltė Auruškevičienė paaiškina, kad daugelyje šalių, taip pat ir JAV, dideli atlyginimai kelerių metų perspektyvoje prognozuojami verslo vadybos specialistams, analitikams, kurie geba dirbti su dideliais duomenų masyvais ir remdamiesi ta informacija priimti bei pagrįsti sprendimus.

„Pasaulinė patirtis yra tokia, kad žmonės renkasi verslo studijas gerose mokyklose, moka didelius pinigus už mokslus. Vadinasi, jie tikisi, kad ta investicija atsipirks. Žinoma, universitetai, atsirenkantys geriausius studentus, taikantys dideles studijų kainas, rengia specialistus ne konkrečiai funkcijai atlikti, bet platesnei – vadovavimo karjerai“, – komentuoja ISM atstovė.

„Indigruop“ vadovas tikina, kad visi vadybininkai turi žinoti, kokia jų sritis ir ką jie išmano, nes bendrosios vadybos nėra, nebent bendros pagrindinės finansų, rinkodaros, verslo administravimo žinios, vienijančios visas verslo ir vadybos krypčių studijas. Juk šių studijų absolventai gali dirbti ir pardavimo vadybininkais, ir IT projektų vadovais. Tačiau ką gali dirbti IT absolventas, yra labiau nei akivaizdu, o ką vadybos – neaišku. Kai vadybos absolventų kasmet į rinką išleidžiama labai daug, išskyrus „agro“ specialybes, kurios yra tikslinės, absolventai privalo pasirinkti vieną sritį, kurioje praktikuosis, galbūt tęs ir magistrantūros studijas. Viskas tik tam, kad išsiskirtų iš masės. Pavyzdžiui, ketvirtakursis, dirbdamas pardavimo vadybininku, greičiausiai ir baigęs mokslus judės pardavimo vadybininko kryptimi, o štai komercijos vadybininkas ilgainiui gali pasukti į rinkodarą.

Taigi, pasak K.Blaževičiaus, svarbiausia išgryninti savo sritį, nes vien vadybos – nėra. „Dažnai absolventai nurodo to paties kaip studijų pavadinimo poziciją „verslo vadybininkas“ ir ieško verslo administravimo darbo. Bet tokio darbo nėra, nes apskritai nėra tokios pozicijos. Yra pardavimo, komercijos, rinkodaros ir t.t. vadybininkai. Taigi patarčiau panagrinėti skelbimų turinį, kokių vadybininkų ieškoma“, – komentuoja personalo paieškos ir atrankos ekspertas.

Beje, iš tos masės vadybininkų, kuriems darbdaviai suteikia progą padirbėti, gana greitai išsikristalizuoja geriausi. „Reikia darbdaviui įrodyti, kurioje srityje tas vadybininkas yra geras. Nes jei jis sako esantis geras verslo vadybininkas, tada jis geras lyg ir visur“, – sako K.Blaževičius.

Pašnekovas priduria, kad masiškai vadinti vadybininkais plačią auditoriją žmonių, nežinant, ką reiškia šis terminas, imta maždaug 1998–2003 m. Iš šio laikotarpio galima kildinti ir epitetą „vadybininkų šalis“. Tada, kaip primena K.Blaževičius, atsirado pirmieji darbo skelbimų portalai ir pasipylė siūlymai užimti vadybininko pozicijas, o dabar tiesiog vadybininkų niekas neieško.

Kita vertus, bendrąją vadybą išmanantys specialistai dirba aukščiausio lygio vadovais ir styguoja didžiausių įmonių veiklą. Žinoma, tokių reikia nedaug, be to – pačių geriausių. O Lietuvoje jų trūksta. K.Blaževičius sukonkretina, kad vadybos asų ypač reikia finansų valdymo, gamybos, komercijos, IT srityse.

„Galima skaičiuoti tik antrąją vadovų kartą, kuri turi nepriklausomos Lietuvos patirtį, tačiau tokių žmonių atsiranda, jie auginami, tad tarptautinio lygio vadovų stygius yra laiko klausimas“, – pabrėžia „Indigroup“ atstovas.

Žinoma, visų savybių, būtinų geram vadybininkui, vien aukštojoje mokykloje neįgysi. Be išsilavinimo, reikia patirties ir bent B2 lygio gebėjimų komunikuoti užsienio kalba. Svarbiausia šios srities specialistams, darbo rinkos ekspertų teigimu, suprasti, kaip veikia verslas, gebėti užmegzti dialogą su aukščiausios grandies vadovais, suvokti, koks yra asmeninis tavo tikslas toje įmonėje ir kokie bendrieji įmonės siekiai.

„Trečias dalykas – komunikaciniai įgūdžiai. Kadangi vadybininkai nėra programuotojai, daug ką jų karjeroje lemia pirminis kontaktas ir bendravimo, derybų patirtis – su ja atsiranda supratimas ir apie verslo procesus. Jei žmogui kas nors gyvenime jau pasakė „ne“, jis patirties jau turi, o jei dėstytojai jį tik gyrė – „šaunuolis, dešimtukas“, tai jau blogai. Reikia dinamiškumo“, – vadybininkų savybes, kurių pageidauja darbdaviai, vardija K.Blaževičius.

Universiteto kokybės veidrodis – alumnai

Taigi ne visi įgūdžiai įgyjami aukštojoje mokykloje. Nepaisant to, aukštosios verslo mokyklos nuolat lyginamos skirtinguose reitinguose: „Forbes“, „Business Week“, „The Economist“ kasmet lygina geriausius MBA (liet. „verslo administravimo magistras“) universitetus. Nauja universitetų apskritai lyginimo sistema kuriasi ir profesiniame tinkle „LinkedIn“, kur visą informaciją apie aukštosios mokyklos gerumą suteikia užsiregistravusių alumnų nurodoma darbovietė ir pareigos. Lietuvoje kol kas tokios informacijos stinga, o profesiniame tinkle užsiregistravę dar palyginti nedaug aukštųjų mokyklų absolventų.

Pavyzdžiui, „Financial Times“, kasmet sudarančio geriausią verslo mokyklų reitingą,  „žemėlapyje“ suskaičiuota, kiek kuri geriausia mokslo įstaiga išleido geriausių įmonių, patenkančių tarp to paties „Financial Times“ didžiausių 500 pasaulio įmonių, vadovų. Absoliutus lyderis šioje turnyrinėje lentelėje – Harvardo universiteto verslo mokykla, kuriai priklauso 25 aukščiausio lygio vadovai, dirbantys didžiausiose įmonėse – „General Electric“, „Procter & Gamble“, „Thermo Fisher Scientific“, „Vodafone“ ir kt., INSEAD verslo lyderių kalvei Prancūzijoje ir Stanfordo verslo mokyklai priskiriami aštuoni aukščiausio lygio vadovai. Vis dėlto atsiranda net 16 mokslo įstaigų, kurios išleido po vieną didžiausių 500 kompanijų aukščiausios grandies alumną. Pavyzdžiui, Timas Cookas, „Apple“ vadovas, yra Diuko universiteto Verslo mokyklos absolventas, nors daugiau šios mokyklos alumnų penkiuose šimtuose didžiausių kompanijų nedirba.

Įdomumo dėlei panašią metodiką galima taikyti ir peržvelgiant didžiausių Lietuvos įmonių vadovų gyvenimo aprašymus. Pavyzdžiui, „Veido“ sudarytame 2013 m. vertingiausių Lietuvai ir jos piliečiams bendrovių trisdešimtuke reikšmingą dalį užima vadovai, baigę Vilniaus universitetą. Tačiau detalesnės informacijos apie konkretaus laikotarpio alumnų darbo vietas Lietuvoje dar stinga, nors jų „kalvės“ turi informacijos apie savo absolventus ir žino, ką jie veikia po studijų.

Didžioji dalis aukštųjų mokyklų, pateikusių duomenis „Veidui“, nurodė, kokia dalis 2009–2015 m. laidų absolventų įkūrė savo verslą arba kiek jų rado darbą per šešis mėnesius po studijų baigimo. Vis dėlto tiksli stebėsena esą brangiai atsieina, o dalis informacijos apie absolventus ne visada gali būti reprezentatyvi.

Visa mokslo paslaptis – dėstymas

Be absolventų karjeros sėkmės, minėtuose reitinguose reikšmingas dėmuo tenka dėstymui ir akademiniam personalui. Taigi ir „Veidas“ šį kartą, beje, lygindamas trijų krypčių studijas, ne surikiuoja aukštąsias mokyklas į geriausiųjų eilę skaičiuojant reitingą, bet pateikia duomenis apie svarbiausias studijų sritis, o aukštosios mokyklos rikiuojasi nuo mažiausio darbo sausio 1 d. neturėjusių 2014 m. laidos absolventų skaičiaus.

Panašią metodiką naudoja ir Europos Komisijos universitetų reitingavimo sistema „U-Multirank“, kurioje pateikiami duomenys apie skirtingus studijų krypties rodiklius ir pažymimi geriausi rezultatai, tačiau universitetai nekomponuojami į geriausiųjų eilę, „nekarūnuojant“ geriausių ir į užribį nenustumiant prasčiausių.

Verslo ir vadybos krypčių studijos, priklausančios socialinių mokslų sričiai, nereikalauja įmantrios materialinės bazės ar neribotų technologinių galimybių. Taigi svarbiausia jose, pasak „Veido“ kalbintų pašnekovų, – dėstymas arba mokymas.

Ką dėsto, kas dėsto ir kaip dėsto – tokius pagrindinius verslo ir vadybos studijų turinio kokybės matus, ypač bakalauro pakopoje, formuluoja ISM studijų dekanė V.Auruškevičienė. Ji paaiškina, kad studijų procesui reikšminga metodinė medžiaga: viena yra mokytis iš šiuolaikinių kūrinių, kuriais remiasi pirmaujantys verslo universitetai, ir visai kas kita – nagrinėti senstelėjusią verstinę literatūrą, kuri labiau primena ne autoritetingo autoriaus darbą, o kompiliatą.

„Žinoma, galima naudotis puikiais vadovėliais, bet jei nebus gerai žinias perteikiančio dėstytojo, profesoriaus, nebus ir kokybės. Dėstytojo darbas, jo mokymo ryšys su praktinių žinių perteikimu yra labai svarbus. Juk žinome, kad mokėti teoremą nepakanka – reikia ją ir taikyti. Taigi turinio atžvilgiu svarbiausi trys dalykai – kas dėstoma, kas dėsto ir kaip dėsto“, – dar kartą pabrėžia V.Auruškevičienė.

Ir priduria, kad ta pati atvejo analizė (angl. „case study“) gali būti taikoma šimte aukštųjų mokyklų, tačiau ne visose studentai įgis tokių pačių žinių, išgirs tiek įžvalgų ar modelių, kaip galima išspręsti analogišką situaciją. „Svarbiausia yra metodas, kuriuo tos žinios perduodamos. Juolab kad dabar jas galima pasiekti vienu spragtelėjimu. Niekas nebeina į paskaitas vien tam, kad kažką sužinotų. Šiandien paskaita nebėra ta, kurioje dėstytojas pusantros valandos kalba. Atsiranda nauji metodai, projektai, diskusijos, klausimai, dėstymas. Tai ir yra visa paslaptis“, – komentuoja ISM studijų dekanė.

Svarbus verslo ir vadybos studijų elementas – ne tik žinių, bet ir praktinės patirties perdavimas ir įgūdžių formavimas. Todėl ypač šių krypčių studijose reikalingi dėstantys praktikai. „Veido“ kalbinti aukštųjų mokyklų atstovai pasakoja, kad formatas, kai studentams dėstyti pakviečiamas sėkmingai dirbantis verslininkas, naudojamas beveik visur, nes taip geriausiai atskleidžiamos verslo paslaptys, studentai motyvuojami ir svarbiausia – tokiuose užsiėmimuose jie dalyvauja interaktyviai. Visose aukštosiose mokyklose, pateikusiose duomenis „Veidui“, yra nuolat dėstančių praktikų, kurie turi realios verslo organizavimo patirties. Net regionuose esančios kolegijos nurodė turinčios dėstytojų, kurie dirba stambiausiose to regiono įmonėse.

Daugiausiai praktikų verslo srities studijose dirba ISM bei baltarusiškame Europos humanitariniame universitete. Vadybos krypties studijose daugiausiai verslo patirties turinčių dėstytojų turi Klaipėdos universitetas, ISM bei privatus Kazimiero Simonavičiaus universitetas. Studijų programose, kurios pakliūva į „verslo ir vadybos“ klasifikaciją, daugiausiai praktikų, matuojant procentais nuo bendro dėstytojų skaičiaus, tenka Lietuvos sporto universitetui.

Kolegijose, kurių pobūdis yra taikomoji, praktinė veikla, daugiausiai praktikų verslo ir vadybos studijose turi privati Socialinių mokslų kolegija, Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, Alytaus kolegija.

Vis dėlto reikia išlaikyti balansą tarp dėstytojų praktikų ir grynųjų akademikų. Pasak V.Auruškevičienės, organizuojant verslo ir vadybos studijas negalima perlenkti lazdos nė į vieną pusę, o idealus atvejis, kai akademikas turi verslo patirties. Pasak ISM studijų dekanės, praktikai visada gali ateiti į paskaitas kaip svečiai, bet vienas praktikas labai retai gali nuo pradžių iki pabaigos parengti visą mokomąjį dalyką, o dėstyti jį visą semestrą – iššūkis. Dekanė primena, kad darbas su studentais nėra „užklasinė“ veikla, kaip neretai manoma.

KU Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros vedėjas R.Stašys vertina praktinius užsiėmimus, svečių paskaitas ar net studentų ekskursijas į įmones, tačiau pamini ir kitas metodikas, pavyzdžiui, praktinius mokymus simuliacinėje sistemoje „Simulith“, padedančius studentams įsigilinti į verslo paslaptis, „pasimatuoti“ skirtingas kėdes įmonėje ir pasirengti realiai profesinei praktikai. R.Stašys pasakoja, kad šioje sistemoje už atitinkamą mokestį aukštosios mokyklos registruoja įmones, kuriose studentai, pasidaliję pareigomis – finansininkų, rinkodaros ekspertų, personalo vadovų ir t.t., priima sprendimus, analizuoja jų pasekmes, klaidas ir daro viską, ką veikia tikrų įmonių darbuotojai.

„Vien darbas auditorijose negarantuoja kokybiško verslininko parengimo, praktinių situacijų reikia kaip įmanoma daugiau. Iš pradžių jie dirba virtualioje organizacijoje, o tada atlieka praktiką tikroje įmonėje“, – praktinių įgūdžių formavimąsi aptaria R.Stašys.

Vilniaus kolegijoje esančio „Simulith“ centro vedėjos Rimos Bačiulytės teigimu, šiuo metu simuliaciniame tinkle veikia 51 Lietuvos įmonė: sistemoje dalyvauja 25 kolegijos, virtualias įmones turi du universitetai – KU ir Aleksandro Stulginskio universitetas (ASU).

„ASU buvo vienas pirmųjų universitetų, prisijungusių prie šio tinklo. Projekto metu jis keturioms specialybėms įrengė agroverslo korporaciją, kuri sėkmingai veikia jau kelerius metus. KU prisijungė palyginti neseniai. Anksčiau įmones šiame tinkle turėjo daugiau universitetų –  VU, Šiaulių universitetas“, – komentuoja R.Bačiulytė.

Trečioji sritis, aktuali verslo ir vadybos krypčių studijų kokybei užtikrinti – tarptautiškumas, užsienio reitinguose neretai įvardijamas kaip tarptautinė orientacija. „Veidas“, lygindamas verslo ir vadybos studijų programas, tarptautiškumui „pamatuoti“ pasitelkė užsienio dėstytojų dalį nuo visų šių programų dėstytojų, mokslinių publikacijų, parengtų kartu su užsienio autoriais, ir studentų, atvykusių mokytis iš užsienio, skaičių.

Galima sakyti, kad Lietuvos universitetai, vykdantys šių krypčių studijas, savo studentams sukuria tarptautinį foną: užsienio dėstytojų verslo ir vadybos krypčių studijose šiemet neturi nebent Lietuvos sporto universitetas, tuo metu kiti universitetai užsienio dėstytojų turėjo bent vienos krypties verslo ar vadybos studijose. Taip pat visi universitetai turėjo ir šios krypties tarptautinių mokslinių publikacijų, parengtų drauge su užsienio autoriais.

Žinoma, daugiausiai užsienio dėstytojų ir studentų turi specifiniai universitetai: LCC tarptautinis universitetas ir baltarusiškas Europos humanitarinis universitetas.

ISM studijų dekanė paaiškina, kad darbas daugiakultūrėje komandoje svarbus bendram universitetiniam išsilavinimui, bendrosioms kompetencijoms ugdyti. Juolab kai visi verslais seniai peržengė nacionalines ribas, tarptautiškumo negalima ignoruoti ir verslo studijose. Vis dėlto V.Auruškevičienė sako, kad svarbiausias motyvas, kodėl ISM nemažą dalį sudaro užsienio dėstytojai, – kokybė ir kvalifikacija, nes Lietuvoje kompetentingų kai kurių sričių specialistų tiesiog dar nėra. Todėl ji pabrėžia, kad ilgainiui ir ISM užsienio dėstytojų dalis gali sumažėti, nes daugėja savo srities profesionalų lietuvių, užsienyje apgynusių daktaro disertaciją, tapusių profesoriais, kurie galėtų dėstyti.

„Pavyzdžiui, jei turime mokomąjį dalyką apie verslo kūrimą Rusijoje, ko gero, geriausiai jį dėstytų žmogus, atvykęs iš Rusijos. O, pavyzdžiui, matematikos puikiai mokyti gali ir Lietuvos matematikas. Tačiau kartais, net jei ir turime konkrečios srities praktikų, jie būna dirbę lokaliuose regionuose, bet dar ne globaliose kompanijose, – paaiškina ISM atstovė. – Žinoma, studentams universitetas tuo ir žavus, kad ne tas pats dėstytojas dėsto visus dalykus nuo pat pirmo iki paskutinio kurso.“

„Veido“ kalbinti pašnekovai apibendrina, kad technologiniai, inžineriniai mokslai, kurių atstovų ypač reikia valstybei, žinoma, turi perspektyvią ateitį, tačiau jiems klestėti reikės ir tokių žmonių, kurie stovėtų priekyje jų, nes prastai valdomos tokio pobūdžio įmonės naudos neduos.

„Ko gero, yra kelios grupės žmonių: tie, kurie turi verslo idėją, turi pinigų ir gali padėti ją įgyvendinti, tie, kurie sugeba organizuoti, sukurti verslą, ir tie, kurie tokioje įmonėje geba dirbti. Taigi nuo tų žmonių, kurie turi idėją, lėšų jai realizuoti ir sukuria verslą, priklauso šalies ekonominis rezultatas“, – apibendrina KU vadybos katedros vedėjas R.Stašys.

Gabija Sabaliauskaitė

Teisės studijos išlieka populiariausių socialinių mokslų viršūnėje: nepaisant gąsdinimų pasakojant apie absolventus už prekystalių, šį fenomeną stebime toliau.
Šiemet Vilniaus universiteto teisės studijos patenka į populiariausių studijų programų antrą vietą – čia studijų sutartis sudarė 274 būsimi pirmakursiai. Mykolo Romerio universitete mokysis 203 teisės studentai, 182 teisės ir muitinės veiklos pirmakursiai, o 163 krims dar kito pavadinimo – teisės ir ikiteisminio proceso mokslus. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas pasirengęs priimti 156 būsimuosius teisininkus.
2010 m. teisės diplomus gavo 1828 absolventai, o pernai Lietuvos aukštosios mokyklos parengė 2097 teisininkus. Matyt, todėl Panevėžyje į prokuroro padėjėjo vietą taikosi 20, o Vilniuje – net 40 galimų darbuotojų.
Tokia loterija nestebina prokuroro Ginto Ivanausko. Jis teigia, kad įsidarbinti prokuratūroje vis sudėtingiau, nes čia smarkiai sumažėjo etatų. G.Ivanausko žodžiais, daugiausiai galimybių yra tapti advokatu, nes jų skaičius nenustatytas. “Sudėtingiausia tapti notaru: jų yra mažiausiai, o kaita – nedidelė”, – teigia G.Ivanauskas.
Lietuvoje yra apie 2 tūkst. advokatų, 2 tūkst. jų padėjėjų, beveik 800 teisėjų. Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkas dr. Leonas Virginijus Papirtis pabrėžia, kad nors pamainos jiems ir reikia, negalima plėstis iki begalybės, todėl ir ne visi pasirinkusieji teisės mokslus privalo tapti teisėjais, prokurorais ar notarais.
Deja, kai kalbama apie tiesiogiai su studijomis susijusias darbo vietas, kuriose tradiciškai įsivaizduojama teisininko mantija, – notaro biurą, advokatų kontorą, teismą ar prokuratūrą, tai jų, personalo paieškos ir atrankos įmonės “Indigroup” duomenimis, yra vos keliems procentams teisės absolventų.
Tiesa, “Indigroup“ atstovas Ramūnas Volkovas guodžia, kad teisės studijų programos yra universalios ir esą joks darbdavys nepraleis progos priimti į darbą vadybininką, turintį teisininko išsilavinimą. O L.Papirtis primena, kad tokie specialistai gali išnaudoti ir kelių pakopų aukštojo mokslo sistemą: teisės studijas derinti su ekonomikos ir tapti sėkmingai dirbančiu vadybininku, kurio norės darbdavys, bet ne advokatu.

Lietuviai sudaro ryžtingų žmonių, apsisprendusių pamiršti nemalonią praeitį ir kurti geresnę Lietuvos ateitį, įspūdį. Taip teigia amerikiečių vadybos ir valdymo ekspertas, prestižinės Hulto tarptautinės verslo mokyklos profesorius George‘as Kastneris, mokantis pasaulio įmonių vadovus strateginio planavimo paslapčių.

Prof. George’as Kastneris turi daugiau nei 30 metų patirties vadybos, konsultavimo ir strateginio planavimo srityje. Jis yra gyvenęs šešiose, o dirbęs 22 šalyse. Šiuo metu yra vadybos konsultacijų bendrovės „REDITUS International”, kuriančios strateginius planus įmonių vadovams, generalinis direktorius. Be to, jis ne tik pasauliniu mastu dirbantis verslo konsultantas bei vadovų mokytojas, bet ir atsidavęs dėstytojas, dirbęs devyniuose pasaulio universitetuose, šiuo metu – Hulto tarptautinės verslo mokyklos profesorius, tad gerai išmano ir aukštojo mokslo sistemą.
Kaip sako pats G.Kastneris, prieš keletą metų jis nusprendė atsidėti savo patirties ir žinių dalijimuisi su kitais. Tą jis sako darantis trimis skirtingais būdais: dėstydamas, konsultuodamas ir rašydamas. „Man labai patinka tai, ką aš darau. Mano veikla skatina mane toliau mokytis, skaityti ir plėtoti naujus metodus, kuriais naudosis įmonės, visuomenės ir gyventojai”, – duodamas interviu „Veidui” sakė jis.
G.Kastneris gimė Rumunijoje, užaugo Izraelyje, mokėsi JAV, apie dvidešimt metų dirbo Venesueloje, šiuo metu dirba ir gyvena JAV. Iš dalies dėl savo šaknų profesorius daug domisi Rytų Europa.
Taigi – „Veido” pokalbis su G.Kastneriu.
VEIDAS: Rumunija, Bulgarija ir Lietuva pagal daugelį europinių rodiklių yra Europos Sąjungos “uodegoje”. Tai rodo, kad atotrūkis tarp Vakarų ir Rytų Europos tebėra milžiniškas. Vis dėlto dauguma Rytų europiečių tikisi, kad vieną dieną ir jie gyvens kaip skandinavai. Jūsų nuomone, kada tai gali įvykti?
G.K.: Ar tauta yra rodiklių apačioje, ar jų viršuje, tai visada yra tik to momento išraiška – lyg momentinė nuotrauka. Svarbu, ką tauta daro, kad išlaikytų savo užimamą poziciją ar ją pagerintų. O čia tarsi filme didžiausias ramstis yra pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai, motyvacija ir atkaklumas ilgalaikėje perspektyvoje. Skandinavijos šalys savo dabartinės padėties nepasiekė per naktį – joms reikėjo daugybę metų savarankiškai mokytis, kad įgytų visuomenės paramą siekdamos bendros vizijos ir susikurtų sėkmę. Dauguma Rytų Europos šalių turi pranašumą, nes gali mokytis iš kai kurių kitų valstybių bei jų visuomenių tos ilgos ir didelio atkaklumo reikalaujančios kelionės į pažangą. Tik kyla klausimas, ar jos to nori ir ar turi pakankamai tvirtus raumenis tam įveikti.
O užtikrintai pasakyti, kiek šis procesas gali trukti, manau, negali niekas. Kai kurios šalys turi geresnes startines pozicijas, tačiau dėl mano jau minėtų priežasčių tai dar nereiškia, kad jos taip siekiamą gerovę būtinai pasieks anksčiau nei kitos.
VEIDAS: Kaip jums Lietuva atrodo šiandien ir kaip apibūdintumėte dabartinį mūsų šalies įvaizdį pasaulyje?
G.K.: Deja, Lietuvoje aš dar nesu buvęs, bet iš to, ką girdėjau ir žinau, galiu pasakyti, kad tai graži šalis su ryžtingais žmonėmis – turinčiais ryžto ištrinti nemalonią praeitį ir apsisprendusiais kurti geresnę Lietuvos ateitį. Lietuviai, kuriuos man yra tekę sutikti, man pasirodė labai darbštūs ir besididžiuojantys savo tautos istorija.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, ką Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys turėtų daryti, kad padidintų savo konkurencingumą pasaulyje?
G.K.: Nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems. Kiekviena šalis turėtų pasižiūrėti į savo vidų ir identifikuoti savo stipriąsias puses bei konkurencinę padėtį regione ir pasaulyje. Pagal daugelį aspektų valstybės yra tarsi įmonės, vadinasi, joms reikia išplėtoti savo strategiją, kad tai maksimaliai padidintų jų geriausias galimybes konkuruoti. Vienų šalių stiprybė yra jų gamtos turtai, kitos tapo žinių ekonomikos šalimis, dar kitų valstybių konkurencingumo pagrindas – turizmas ar žemės ūkis.
Svarbiausia, kad šalis objektyviai pasižiūrėtų į savo stipriąsias puses ir išgrynintų tai, ką unikalaus, geresnio nei kiti ji gali pasiūlyti. Tuomet reikia nurodyti kryptį savo visuomenei, parodyti tų pokyčių vertę, kad kiekvienas asmeniškai galėtų dalyvauti šiame iššūkių kupiname kelyje siekiant socialinės ir ekonominės gerovės.
Tokių pavyzdžių yra daug. Maždaug prieš 60 metų viena šalis, savo dydžiu panaši į Lietuvą, atsigaunanti po skaudžios patirties, užsibrėžė sau tris strategines kryptis ir sugebėjo suburti gyventojus pasirinktiems tikslams siekti. Jie pasirinko maisto nepriklausomybę, technologinį pranašumą ir pasaulinio lygio išsilavinimą. Šiandien ši šalis yra pagrindinė eksportuotoja kiekvienoje iš šių trijų kategorijų.
VEIDAS: Įdomu, ar jūs jau supratote, kokia yra, tarkime, Šveicarijos suklestėjimo paslaptis? Šią šalį jūs taip pat neblogai pažįstate.
G.K.: Aš netikiu, kad yra kokia nors Šveicarijos suklestėjimo paslaptis. Be to, ji ne visais atžvilgiais yra klestinti ir lydima sėkmės. Tačiau Šveicarijos visuomenėje pabrėžiama abipusė pagarba, dėmesys detalėms, punktualumas, skaidrumas, sąžiningumas ir aukštas išsilavinimo lygis. Jei tai paslaptis, tai ji grindžiama bendromis vertybėmis bei pasiryžimu gyventi pagal tas vertybes ir pasiekti daugiau.
VEIDAS: Viena didžiausių Lietuvos problemų – emigracija. Per pastaruosius du dešimtmečius iš mūsų šalies išvyko daugiau nei 600 tūkst. gyventojų. Kaip Lietuva galėtų sustabdyti emigraciją ir ar įmanoma susigrąžinti išvykusius piliečius?
G.K.: Paprastas atsakymas būtų – taip, įmanoma. Kaip žinote, Kolumbija turėjo didelių problemų dėl partizanų ir narkotikų, daugybę kolumbiečių tai paskatino bėgti iš šalies. Vyriausybė kreipėsi pagalbos. Rezultatas – šalyje žingsnis po žingsnio įvykę socialiniai bei ekonominiai, teisinės ir mokesčių politikos pokyčiai ne tik paskatino piliečius sugrįžti, bet jie dar ir pradėjo investuoti Kolumbijoje savo svetur uždirbtas lėšas.
Lietuva turi galimybę elgtis panašiai, sudarydama palankias sąlygas pasiturintiems lietuviams prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir socialinės gerovės didinimo šalyje.

Trūkstant medikų daugelio Europos šalių valstybinėse gydymo įstaigose mediko konsultacijos ar tyrimo moderniu aparatu reikia laukti mėnesį ir net ilgiau. Tačiau kodėl Lietuvoje sulaukus savo eilės prie gydytojo kabineto tenka rymoti dar keletą valandų?

Vilnietė Asta Jokubienė pas šeimos gydytoją internetu užsiregistravo prieš savaitę, tačiau atvykusi paskirtu laiku turėjo laukti ilgiau kaip valandą, kol buvo pakviesta užeiti į kabinetą. Kai moteris pasidomėjo, kodėl turi gaišti laiką, išgirdo, kad eilė susidarė, nes atvyko net keturi pacientai, kuriems reikia suteikti skubią pagalbą. „Kokia nauda iš to, kad ateinu paskirtu laiku, jeigu vis tiek sėdžiu poliklinikoje valandą, nes gydytojos darbotvarkėje nėra numatyta papildomų valandų ekstra ligoniams. Be to, jie dažniausiai visi susirenka vienu metu“, – piktinasi A.Jokubienė.
Negana to, jos stumdymasis poliklinikoje nesibaigė prie šeimos gydytojos kabineto durų. Gavusi siuntimą atlikti vidaus organų echoskopiją moteris šios procedūros laukė savaitę, o kai atvyko, vėl dvi valandas sėdėjo koridoriuje. Situacija pasikartojo ir iš anksto užsiregistravus pas ginekologę.
Nors žmonės sėdėdami už durų pyksta, sutartinai keiksnoja sistemą, dažnas neapsikentęs ir be eilės veržiasi pas gydytoją, tačiau daugelio poliklinikų vadovai tvirtina, kad padėtis kontroliuojama, pacientai priimami laiku, registratūroje užgaišta vos penkiolika minučių. O nesklandumų esą pasitaiko tik virusinių ligų protrūkių ar gripo epidemijos laikotarpiu.
Tačiau net ir daugelyje tų gydymo įstaigų, kuriose yra įdiegta išankstinė pacientų registracijos internetu sistema, o registratūroje pastatyti automatai ir švieslentės, nurodančios, kokį numeriuką turintis pacientas gali prieiti prie langelio, ligoniai pajuto menkus pokyčius. Mat elektroninės priemonės tik pagreitina registraciją pas gydytoją, bet chaotiško pacientų srautų plūdimo į poliklinikas nereguliuoja. Be to, internetu registruotis galima vos 46-iose Lietuvos gydymo įstaigose, o ir jose sistema dažnai stringa. Tad nemažai žmonių ateina valanda ar dviem anksčiau, nei nurodyta talonėlyje, baimindamiesi, kad gydytojas nespės jų priimti tą dieną.
Galiausiai daug pensininkų renkasi poliklinikose tiesiog pabendrauti arba gaišina medikus po pusvalandį, kad išpasakotų asmenines bėdas. Visa tai prie gydytojų kabinetų sudaro gyvas eiles, kurios niekaip nemažėja.

Poliklinikų vadovams trūksta viešosios vadybos gebėjimų
Mykolo Romerio universiteto (MRU) Politikos ir vadybos fakulteto prodekanės Danguolės Jankauskienės nuomone, poliklinikose, kuriose nusidrieka kelių dešimčių pacientų eilės, tiesiog blogai planuojamas laikas, neatskirti būtinosios  ir planinės pagalbos reikalaujančių ligonių srautai. Taip pat gali būti, kad skiriama per mažai laiko ligonio apžiūrai, todėl jis priverstas vaikščioti kelis kartus.
Pasak D.Jankauskienės, eilės susidaro ir dėl to, kad gydytojas gaišta pildydamas dokumentus. Taip pat kai ligoniai ateina vien tam, kad medikas pratęstų išrašytų vaistų receptą. Neretai žmonės užsiregistruoja pas specialistus ir visai be reikalo, kai pagalbą gali suteikti šeimos gydytojas. Be to, daugelis nori patekti tik pas tam tikrą labai populiarų specialistą, o pas kitus neina.
„Ilgiausiai tenka laukti kardiologo konsultacijos. Patekti pas gerai vertinamą specialistą galima tik po pusantro mėnesio, mažiau populiarūs gydytojai priima ir po dviejų savaičių“, – tvirtina Vilniaus Centro poliklinikos direktorius Kęstutis Štaras.
Kitose Lietuvos poliklinikose padėtis panaši. Gydytojai ir sveikatos apsaugos ekspertai ragina susitaikyti su tuo, kad ir ateityje specialisto apžiūros teks laukti po kelis mėnesius, mat jau šiandien trūksta daugelio sričių medikų – didėja jų emigracija, o sveikatos apsaugai skiriamas finansavimas gerokai per mažas.
Beje, medicinos paslaugų prieinamumo problema aktuali visoje Europoje ir pas mus padėtis dar ne prasčiausia. Pagal Vartotojų sveikatos indekso metodika matuojamus prieinamumo rodiklius, Lietuvos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas prilygsta Europos vidurkiui. Tačiau daugelio mūsų poliklinikų vadovams niekaip nepavyksta sumažinti eilių prie gydytojų kabinetų.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas, Sveikatos priežiūros vertinimo nepriklausomos agentūros ekspertų grupės vadovas Rimantas Pečiūra pastebi, kad eilių problemą sunkiausia spręsti toms įstaigoms, kurių vadovams trūksta viešosios vadybos gebėjimų. „Net gyvenant sunkiomis ekonominėmis sąlygomis yra galimybių perskirstyti pacientų srautus, organizuoti darbą taip, kad žmonės nesistumdytų prie gydytojų kabinetų. Pavyzdžiui, Kauno Šilainių poliklinika negali pasigirti turtinga materialine baze, tačiau ten puikiai organizuotas gydytojų bendradarbiavimas, naudojamos elektroninės sistemos leidžia gydytojui daugiau laiko skirti pacientui, o ne popierizmui“, – tvirtina R.Pečiūra.

Į polikliniką – pasikalbėti

Kitas geros vadybos pavyzdys – Vilniaus Centro poliklinika. Čia fizines eiles padėjo sumažinti ne tik įdiegtos elektroninės sistemos (gydytojai, pacientams paskyrę kito atvykimo laiką, iškart patys jį įveda į sistemą, kompiuterio ekrane visi specialistai mato ligonio tyrimų išvadas ir pan.), internetinė registracijos sistema, bet ir papildomos gydytojų priėmimo valandos. „Specialistai iki pietų konsultuoja ir šeštadieniais, o šeimos gydytojas dirba ištisą parą. Dėl to mažėja žmonių, vykstančių į ligoninę. Mažinant hospitalizaciją galima gerokai sutaupyti. Tinkamai skirstant lėšas išsprendžiama daug problemų“, – tvirtina K.Štaras.
Beje, jo vadovaujamoje poliklinikoje mažėja ir vyresnio amžiaus žmonių, ateinančių su gydytoju tik pasikalbėti. „Vieniši pensininkai ypač žiemą ateina dviem valandom anksčiau, negu jiems paskirtas priėmimo laikas, kad galėtų tarpusavyje pabendrauti. Dažnai jiems gydytojas konsultaciją suteikia per penkiolika minučių, tačiau jie dar tiek pat laiko pasakoja savo asmenines bėdas. Tokiems žmonėms specialiai įrengėm atskiras saleles su minkštasuoliais, ten galima rasti ir daug naudingos informacijos apie ligas“, – pasakoja K.Štaras.
Vilniaus Karoliniškių poliklinikos direktorė Jelena Kutkauskienė taip pat pastebi, kad nemažai vyresnio amžiaus žmonių į gydymo įstaigą užsuka tik pasikalbėti ir išeina nepasinaudoję jokiomis paslaugomis. Dažnai jie sukelia garsias diskusijas, sudaro spūstis, taip trikdydami ir ligonius, ir medikus, tačiau gydytojai jų išprašyti negali.
D.Jankauskienės vertinimu, sveikatos priežiūros įstaigos kenčia dėl tokių pacientų, nes Lietuvoje nesprendžiamos senyvo amžiaus žmonių socializacijos, kultūrinio ir socialinio gyvenimo problemos. „Vyresnio amžiaus žmonių užimtumas socialiai orientuota veikla, jų kultūrinio gyvenimo įvairovė ir kitos socialinės priemonės, gerinančios visuomenės sveikatą bei socialinę atskirtį, pavyzdžiui, savanorystė, yra labai efektyvios ir populiarios užsienyje“, – dėsto MRU Politikos ir vadybos fakulteto prodekanė.
Vis dėlto senyvi žmonės turi daugiau sveikatos sutrikimų, todėl jų poreikiai natūraliai didesni. Tad šeimos gydytojui, pasak D.Jankauskienės, labai padėtų slaugytojų, socialinių darbuotojų, administratorių komanda ir sukurta vadinamoji atvejo vadybos funkcija, kai senyvo amžiaus ir sergantis lėtinėmis ligomis žmogus turi slaugos ar socialinių paslaugų administratorių, kuris organizuoja jam pagalbą pagal sudarytą planą ir advokatauja visose institucijose dėl jo sveikatos problemų.

Eiles sumažintų gerontologai ir konsultacijos telefonu

Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento Liutauro Labanausko vertinimu, šeimos gydytojai galėtų priimti daugiau pacientų, jeigu vaikus ir vyresnio amžiaus asmenis konsultuotų atskiri specialistai. „Ir vieniems, ir kitiems reikia skirti daugiau laiko, o tai išbalansuoja mediko darbą, gaišinamas jo laikas. Pediatrai ir gerontologai galėtų nuimti dalį krūvio nuo šeimos gydytojų ir kitų specialistų. Tačiau Lietuvoje gerontologai priskirti prie specialistų, todėl norint pas juos patekti reikia gauti šeimos gydytojo siuntimą. Tad tik pakeitus sistemą eilės galėtų mažėti“, – dėsto L.Labanauskas.
Jo nuomone, pacientų poliklinikose gerokai sumažėtų, jeigu gydytojai turėtų laiko konsultuoti telefonu. Taip yra Skandinavijos šalyse ar Olandijoje. „Pacientai įpratę, kad nustatytą valandą gali paskambinti savo šeimos gydytojui, o jis, jeigu reikia, pats paskiria ligoniui atvykimo laiką. Taip vienu metu neatvyksta visi „ekstriniai“ ligoniai ir nereikia žmonėms gaišti laiko poliklinikoje“, – aiškina Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas.
D.Jankauskienės teigimu, norint sumažinti eiles gydymo įstaigose turi būti pertvarkomas šeimos gydytojo institucijos organizavimo modelis. „Išplėtus šeimos gydytojo komandą, jis išspręstų ne 60 (kaip yra dabar), o 80 proc. savo pacientų sveikatos problemų. Taip pat reikia pertvarkyti ir specializuotą ambulatorinę priežiūrą – racionalizuoti receptų išrašymo tvarką, diegti inovatyvias elektroninės sveikatos priemones, daugiau funkcijų suteikti slaugytojoms, administravimo darbus pavesti kitiems, ne sveikatos priežiūros specialistams, plėsti dienos stacionaro, ambulatorinės reabilitacijos, dienos chirurgijos, slaugos namuose paslaugas“, – neabejoja vadybos specialistė.
Jos įsitikinimu, ateityje senstant populiacijai, gyventojų sveikatos poreikiai bus dar didesni, todėl sveikatos paslaugų vadybos problemas reikia spręsti nedelsant.

MRU Politikos ir vadybos fakulteto prodekanė D.Jankauskienė: „Eilės nemažėja dėl blogai planuojamo gydytojų darbo, neatskirtų būtinosios ir planinės pagalbos reikalaujančių ligonių srautų.“