Švietimas. Lietuvoje, kuri vadinama vadybininkų šalimi, šios profesijos absolventai įsidarbina visai pakenčiamai. Tikėtina, kad rezultatas būtų dar geresnis, jei patys absolventai suprastų, ko mokėsi ir į kokį darbą gali taikyti.

Iš beveik 4 tūkst. pernai šalies universitetuose ir kolegijose baigusiųjų verslo ir vadybos studijas šių metų sausio 1 d., arba praėjus pusmečiui nuo studijų baigimo, darbo galėjo neturėti apie 200 absolventų. Tai atskleidžia šalies aukštųjų mokyklų ir Lietuvos darbo biržos (LDB) „Veidui“ pateikti duomenys apie verslo, vadybos bei verslo ir vadybos studijas.

Skaičiavimai rodo, kad apie 5 proc. šias studijas baigusių bakalauro ar magistro absolventų praėjus pusmečiui po diplomo gavimo tebeieškojo darbo. Žinoma, neaišku, kokia dalis šių absolventų dirba pagal specialybę arba įgytą kvalifikaciją, nežinia ir tai, ar visi užsiregistravusieji LDB iš tikrųjų neturi darbo, kad ir nelegalaus.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo santykinai nebrangias studijas organizuoti ėmėsi įvairiausios aukštosios mokyklos, net profesinio rengimo centrai. Juk atsirado nauja profesija, jos atstovai tada vakarietiškai vadinti „menedžeriais“, naujadaru, nevartotu buvusioje santvarkoje. Ilgainiui keliems tūkstančiams žmonių kasmet įgyjant vadybos kvalifikacinį laipsnį sąvoka nuvertėjo, pasikeitė ir vadybos įvaizdis. Pusiau juokais, pusiau rimtai tvirtinta, kad dalies aukštųjų mokyklų absolventai, jei nestovi prie prekystalių turgeliuose, tai dirba prekybos centrų kasose ir vadinasi pardavimo vadybininkais.

„Tai tapo savotišku priedėliu prie bet kokios veiklos, kurią atlieka kažkuris žmogus organizacijoje: pardavimo vadybininkas, finansų vadybininkas ir t.t. Taip ir yra, galima išskirti kelis vadybos lygius – nuo žemiausio lygio vadybininkų iki aukščiausio lygio vadovų, nes žmogus, turintis bent kelis pavaldinius, jau yra tam tikro statuso vadovas. Taigi visur vadybininkai – vadybininkai ten, vadybininkai šen, ir šis žodis prarado reikšmę, tapo kone keiksmažodžiu“, – apie pasikeitusį šios profesijos atstovų įvaizdį svarsto Klaipėdos universiteto (KU) Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros vedėjas doc. dr. Rimantas Stašys.

Reikia rasti vadybos sritį

Kelerius metus įvairiausiais kanalais transliuojama, kad „prigaminta“ per daug vadybininkų, teisininkų, ekonomistų, ir apskritai socialinių mokslų atstovų perprodukcija pasiekė lubas. To paneigti, aišku, negalima, todėl tokie pareiškimai turi įtakos ir valstybės finansuojamų studijų vietų mažėjimui, ir kai kurių aukštųjų mokyklų pasirinkimui perregistruoti studijų programas iš vadybos krypties į verslo kryptį arba kitaip keičiant jų pavadinimus ar formą nusikratyti neigiamo atspalvio. Tačiau AIKOS sistemoje pagal studijų kryptis – vadyba, verslas bei verslas ir vadyba galima rasti beveik pusantro šimto šių krypčių studijų programų, kurias vykdo šalies aukštosios mokyklos.

„Jei verslo vadybą baigęs žmogus neturi patirties, žinoma, tai problema, nes jis yra vienas iš tų tūkstančių verslo vadybininkų be patirties. Šią bėdą žino ne vienas vadybos studentas, taigi, manau, studentai puikiai supranta riziką baigti bakalauro, tada magistro studijas ir nesukaupti jokios darbo patirties. Na, o tada, žinoma, kaltinama darbo rinka, esą ji nesugeba priimti magistro išsilavinimą turinčių absolventų. Reikia suprasti, kad verslo vadybos magistras nebus pirminis kandidatas, nes yra jau dirbančių vadybininkų, baigusių bakalauro studijas“, – vadybininkų gausybės sunkumus darbo rinkoje patvirtina personalo paieškos ir atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius.

Nors LDB prognozuoja, kad pardavimo vadybininkai ir giminiškų profesijų atstovai 2015 m. bus tarp tų daugiausiai darbo ieškančių asmenų, užsiregistravusių LDB, tarptautinės prognozės jiems brėžia šviesias perspektyvas. Pavyzdžiui, žurnalas „Forbes“, remdamasis JAV darbo statistikos biuro duomenimis, prognozuoja, kad 2010–2020 m. įvairių sričių vadybininkams atsiras daug naujų darbo vietų.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) studijų dekanė prof. dr. Viltė Auruškevičienė paaiškina, kad daugelyje šalių, taip pat ir JAV, dideli atlyginimai kelerių metų perspektyvoje prognozuojami verslo vadybos specialistams, analitikams, kurie geba dirbti su dideliais duomenų masyvais ir remdamiesi ta informacija priimti bei pagrįsti sprendimus.

„Pasaulinė patirtis yra tokia, kad žmonės renkasi verslo studijas gerose mokyklose, moka didelius pinigus už mokslus. Vadinasi, jie tikisi, kad ta investicija atsipirks. Žinoma, universitetai, atsirenkantys geriausius studentus, taikantys dideles studijų kainas, rengia specialistus ne konkrečiai funkcijai atlikti, bet platesnei – vadovavimo karjerai“, – komentuoja ISM atstovė.

„Indigruop“ vadovas tikina, kad visi vadybininkai turi žinoti, kokia jų sritis ir ką jie išmano, nes bendrosios vadybos nėra, nebent bendros pagrindinės finansų, rinkodaros, verslo administravimo žinios, vienijančios visas verslo ir vadybos krypčių studijas. Juk šių studijų absolventai gali dirbti ir pardavimo vadybininkais, ir IT projektų vadovais. Tačiau ką gali dirbti IT absolventas, yra labiau nei akivaizdu, o ką vadybos – neaišku. Kai vadybos absolventų kasmet į rinką išleidžiama labai daug, išskyrus „agro“ specialybes, kurios yra tikslinės, absolventai privalo pasirinkti vieną sritį, kurioje praktikuosis, galbūt tęs ir magistrantūros studijas. Viskas tik tam, kad išsiskirtų iš masės. Pavyzdžiui, ketvirtakursis, dirbdamas pardavimo vadybininku, greičiausiai ir baigęs mokslus judės pardavimo vadybininko kryptimi, o štai komercijos vadybininkas ilgainiui gali pasukti į rinkodarą.

Taigi, pasak K.Blaževičiaus, svarbiausia išgryninti savo sritį, nes vien vadybos – nėra. „Dažnai absolventai nurodo to paties kaip studijų pavadinimo poziciją „verslo vadybininkas“ ir ieško verslo administravimo darbo. Bet tokio darbo nėra, nes apskritai nėra tokios pozicijos. Yra pardavimo, komercijos, rinkodaros ir t.t. vadybininkai. Taigi patarčiau panagrinėti skelbimų turinį, kokių vadybininkų ieškoma“, – komentuoja personalo paieškos ir atrankos ekspertas.

Beje, iš tos masės vadybininkų, kuriems darbdaviai suteikia progą padirbėti, gana greitai išsikristalizuoja geriausi. „Reikia darbdaviui įrodyti, kurioje srityje tas vadybininkas yra geras. Nes jei jis sako esantis geras verslo vadybininkas, tada jis geras lyg ir visur“, – sako K.Blaževičius.

Pašnekovas priduria, kad masiškai vadinti vadybininkais plačią auditoriją žmonių, nežinant, ką reiškia šis terminas, imta maždaug 1998–2003 m. Iš šio laikotarpio galima kildinti ir epitetą „vadybininkų šalis“. Tada, kaip primena K.Blaževičius, atsirado pirmieji darbo skelbimų portalai ir pasipylė siūlymai užimti vadybininko pozicijas, o dabar tiesiog vadybininkų niekas neieško.

Kita vertus, bendrąją vadybą išmanantys specialistai dirba aukščiausio lygio vadovais ir styguoja didžiausių įmonių veiklą. Žinoma, tokių reikia nedaug, be to – pačių geriausių. O Lietuvoje jų trūksta. K.Blaževičius sukonkretina, kad vadybos asų ypač reikia finansų valdymo, gamybos, komercijos, IT srityse.

„Galima skaičiuoti tik antrąją vadovų kartą, kuri turi nepriklausomos Lietuvos patirtį, tačiau tokių žmonių atsiranda, jie auginami, tad tarptautinio lygio vadovų stygius yra laiko klausimas“, – pabrėžia „Indigroup“ atstovas.

Žinoma, visų savybių, būtinų geram vadybininkui, vien aukštojoje mokykloje neįgysi. Be išsilavinimo, reikia patirties ir bent B2 lygio gebėjimų komunikuoti užsienio kalba. Svarbiausia šios srities specialistams, darbo rinkos ekspertų teigimu, suprasti, kaip veikia verslas, gebėti užmegzti dialogą su aukščiausios grandies vadovais, suvokti, koks yra asmeninis tavo tikslas toje įmonėje ir kokie bendrieji įmonės siekiai.

„Trečias dalykas – komunikaciniai įgūdžiai. Kadangi vadybininkai nėra programuotojai, daug ką jų karjeroje lemia pirminis kontaktas ir bendravimo, derybų patirtis – su ja atsiranda supratimas ir apie verslo procesus. Jei žmogui kas nors gyvenime jau pasakė „ne“, jis patirties jau turi, o jei dėstytojai jį tik gyrė – „šaunuolis, dešimtukas“, tai jau blogai. Reikia dinamiškumo“, – vadybininkų savybes, kurių pageidauja darbdaviai, vardija K.Blaževičius.

Universiteto kokybės veidrodis – alumnai

Taigi ne visi įgūdžiai įgyjami aukštojoje mokykloje. Nepaisant to, aukštosios verslo mokyklos nuolat lyginamos skirtinguose reitinguose: „Forbes“, „Business Week“, „The Economist“ kasmet lygina geriausius MBA (liet. „verslo administravimo magistras“) universitetus. Nauja universitetų apskritai lyginimo sistema kuriasi ir profesiniame tinkle „LinkedIn“, kur visą informaciją apie aukštosios mokyklos gerumą suteikia užsiregistravusių alumnų nurodoma darbovietė ir pareigos. Lietuvoje kol kas tokios informacijos stinga, o profesiniame tinkle užsiregistravę dar palyginti nedaug aukštųjų mokyklų absolventų.

Pavyzdžiui, „Financial Times“, kasmet sudarančio geriausią verslo mokyklų reitingą,  „žemėlapyje“ suskaičiuota, kiek kuri geriausia mokslo įstaiga išleido geriausių įmonių, patenkančių tarp to paties „Financial Times“ didžiausių 500 pasaulio įmonių, vadovų. Absoliutus lyderis šioje turnyrinėje lentelėje – Harvardo universiteto verslo mokykla, kuriai priklauso 25 aukščiausio lygio vadovai, dirbantys didžiausiose įmonėse – „General Electric“, „Procter & Gamble“, „Thermo Fisher Scientific“, „Vodafone“ ir kt., INSEAD verslo lyderių kalvei Prancūzijoje ir Stanfordo verslo mokyklai priskiriami aštuoni aukščiausio lygio vadovai. Vis dėlto atsiranda net 16 mokslo įstaigų, kurios išleido po vieną didžiausių 500 kompanijų aukščiausios grandies alumną. Pavyzdžiui, Timas Cookas, „Apple“ vadovas, yra Diuko universiteto Verslo mokyklos absolventas, nors daugiau šios mokyklos alumnų penkiuose šimtuose didžiausių kompanijų nedirba.

Įdomumo dėlei panašią metodiką galima taikyti ir peržvelgiant didžiausių Lietuvos įmonių vadovų gyvenimo aprašymus. Pavyzdžiui, „Veido“ sudarytame 2013 m. vertingiausių Lietuvai ir jos piliečiams bendrovių trisdešimtuke reikšmingą dalį užima vadovai, baigę Vilniaus universitetą. Tačiau detalesnės informacijos apie konkretaus laikotarpio alumnų darbo vietas Lietuvoje dar stinga, nors jų „kalvės“ turi informacijos apie savo absolventus ir žino, ką jie veikia po studijų.

Didžioji dalis aukštųjų mokyklų, pateikusių duomenis „Veidui“, nurodė, kokia dalis 2009–2015 m. laidų absolventų įkūrė savo verslą arba kiek jų rado darbą per šešis mėnesius po studijų baigimo. Vis dėlto tiksli stebėsena esą brangiai atsieina, o dalis informacijos apie absolventus ne visada gali būti reprezentatyvi.

Visa mokslo paslaptis – dėstymas

Be absolventų karjeros sėkmės, minėtuose reitinguose reikšmingas dėmuo tenka dėstymui ir akademiniam personalui. Taigi ir „Veidas“ šį kartą, beje, lygindamas trijų krypčių studijas, ne surikiuoja aukštąsias mokyklas į geriausiųjų eilę skaičiuojant reitingą, bet pateikia duomenis apie svarbiausias studijų sritis, o aukštosios mokyklos rikiuojasi nuo mažiausio darbo sausio 1 d. neturėjusių 2014 m. laidos absolventų skaičiaus.

Panašią metodiką naudoja ir Europos Komisijos universitetų reitingavimo sistema „U-Multirank“, kurioje pateikiami duomenys apie skirtingus studijų krypties rodiklius ir pažymimi geriausi rezultatai, tačiau universitetai nekomponuojami į geriausiųjų eilę, „nekarūnuojant“ geriausių ir į užribį nenustumiant prasčiausių.

Verslo ir vadybos krypčių studijos, priklausančios socialinių mokslų sričiai, nereikalauja įmantrios materialinės bazės ar neribotų technologinių galimybių. Taigi svarbiausia jose, pasak „Veido“ kalbintų pašnekovų, – dėstymas arba mokymas.

Ką dėsto, kas dėsto ir kaip dėsto – tokius pagrindinius verslo ir vadybos studijų turinio kokybės matus, ypač bakalauro pakopoje, formuluoja ISM studijų dekanė V.Auruškevičienė. Ji paaiškina, kad studijų procesui reikšminga metodinė medžiaga: viena yra mokytis iš šiuolaikinių kūrinių, kuriais remiasi pirmaujantys verslo universitetai, ir visai kas kita – nagrinėti senstelėjusią verstinę literatūrą, kuri labiau primena ne autoritetingo autoriaus darbą, o kompiliatą.

„Žinoma, galima naudotis puikiais vadovėliais, bet jei nebus gerai žinias perteikiančio dėstytojo, profesoriaus, nebus ir kokybės. Dėstytojo darbas, jo mokymo ryšys su praktinių žinių perteikimu yra labai svarbus. Juk žinome, kad mokėti teoremą nepakanka – reikia ją ir taikyti. Taigi turinio atžvilgiu svarbiausi trys dalykai – kas dėstoma, kas dėsto ir kaip dėsto“, – dar kartą pabrėžia V.Auruškevičienė.

Ir priduria, kad ta pati atvejo analizė (angl. „case study“) gali būti taikoma šimte aukštųjų mokyklų, tačiau ne visose studentai įgis tokių pačių žinių, išgirs tiek įžvalgų ar modelių, kaip galima išspręsti analogišką situaciją. „Svarbiausia yra metodas, kuriuo tos žinios perduodamos. Juolab kad dabar jas galima pasiekti vienu spragtelėjimu. Niekas nebeina į paskaitas vien tam, kad kažką sužinotų. Šiandien paskaita nebėra ta, kurioje dėstytojas pusantros valandos kalba. Atsiranda nauji metodai, projektai, diskusijos, klausimai, dėstymas. Tai ir yra visa paslaptis“, – komentuoja ISM studijų dekanė.

Svarbus verslo ir vadybos studijų elementas – ne tik žinių, bet ir praktinės patirties perdavimas ir įgūdžių formavimas. Todėl ypač šių krypčių studijose reikalingi dėstantys praktikai. „Veido“ kalbinti aukštųjų mokyklų atstovai pasakoja, kad formatas, kai studentams dėstyti pakviečiamas sėkmingai dirbantis verslininkas, naudojamas beveik visur, nes taip geriausiai atskleidžiamos verslo paslaptys, studentai motyvuojami ir svarbiausia – tokiuose užsiėmimuose jie dalyvauja interaktyviai. Visose aukštosiose mokyklose, pateikusiose duomenis „Veidui“, yra nuolat dėstančių praktikų, kurie turi realios verslo organizavimo patirties. Net regionuose esančios kolegijos nurodė turinčios dėstytojų, kurie dirba stambiausiose to regiono įmonėse.

Daugiausiai praktikų verslo srities studijose dirba ISM bei baltarusiškame Europos humanitariniame universitete. Vadybos krypties studijose daugiausiai verslo patirties turinčių dėstytojų turi Klaipėdos universitetas, ISM bei privatus Kazimiero Simonavičiaus universitetas. Studijų programose, kurios pakliūva į „verslo ir vadybos“ klasifikaciją, daugiausiai praktikų, matuojant procentais nuo bendro dėstytojų skaičiaus, tenka Lietuvos sporto universitetui.

Kolegijose, kurių pobūdis yra taikomoji, praktinė veikla, daugiausiai praktikų verslo ir vadybos studijose turi privati Socialinių mokslų kolegija, Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, Alytaus kolegija.

Vis dėlto reikia išlaikyti balansą tarp dėstytojų praktikų ir grynųjų akademikų. Pasak V.Auruškevičienės, organizuojant verslo ir vadybos studijas negalima perlenkti lazdos nė į vieną pusę, o idealus atvejis, kai akademikas turi verslo patirties. Pasak ISM studijų dekanės, praktikai visada gali ateiti į paskaitas kaip svečiai, bet vienas praktikas labai retai gali nuo pradžių iki pabaigos parengti visą mokomąjį dalyką, o dėstyti jį visą semestrą – iššūkis. Dekanė primena, kad darbas su studentais nėra „užklasinė“ veikla, kaip neretai manoma.

KU Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros vedėjas R.Stašys vertina praktinius užsiėmimus, svečių paskaitas ar net studentų ekskursijas į įmones, tačiau pamini ir kitas metodikas, pavyzdžiui, praktinius mokymus simuliacinėje sistemoje „Simulith“, padedančius studentams įsigilinti į verslo paslaptis, „pasimatuoti“ skirtingas kėdes įmonėje ir pasirengti realiai profesinei praktikai. R.Stašys pasakoja, kad šioje sistemoje už atitinkamą mokestį aukštosios mokyklos registruoja įmones, kuriose studentai, pasidaliję pareigomis – finansininkų, rinkodaros ekspertų, personalo vadovų ir t.t., priima sprendimus, analizuoja jų pasekmes, klaidas ir daro viską, ką veikia tikrų įmonių darbuotojai.

„Vien darbas auditorijose negarantuoja kokybiško verslininko parengimo, praktinių situacijų reikia kaip įmanoma daugiau. Iš pradžių jie dirba virtualioje organizacijoje, o tada atlieka praktiką tikroje įmonėje“, – praktinių įgūdžių formavimąsi aptaria R.Stašys.

Vilniaus kolegijoje esančio „Simulith“ centro vedėjos Rimos Bačiulytės teigimu, šiuo metu simuliaciniame tinkle veikia 51 Lietuvos įmonė: sistemoje dalyvauja 25 kolegijos, virtualias įmones turi du universitetai – KU ir Aleksandro Stulginskio universitetas (ASU).

„ASU buvo vienas pirmųjų universitetų, prisijungusių prie šio tinklo. Projekto metu jis keturioms specialybėms įrengė agroverslo korporaciją, kuri sėkmingai veikia jau kelerius metus. KU prisijungė palyginti neseniai. Anksčiau įmones šiame tinkle turėjo daugiau universitetų –  VU, Šiaulių universitetas“, – komentuoja R.Bačiulytė.

Trečioji sritis, aktuali verslo ir vadybos krypčių studijų kokybei užtikrinti – tarptautiškumas, užsienio reitinguose neretai įvardijamas kaip tarptautinė orientacija. „Veidas“, lygindamas verslo ir vadybos studijų programas, tarptautiškumui „pamatuoti“ pasitelkė užsienio dėstytojų dalį nuo visų šių programų dėstytojų, mokslinių publikacijų, parengtų kartu su užsienio autoriais, ir studentų, atvykusių mokytis iš užsienio, skaičių.

Galima sakyti, kad Lietuvos universitetai, vykdantys šių krypčių studijas, savo studentams sukuria tarptautinį foną: užsienio dėstytojų verslo ir vadybos krypčių studijose šiemet neturi nebent Lietuvos sporto universitetas, tuo metu kiti universitetai užsienio dėstytojų turėjo bent vienos krypties verslo ar vadybos studijose. Taip pat visi universitetai turėjo ir šios krypties tarptautinių mokslinių publikacijų, parengtų drauge su užsienio autoriais.

Žinoma, daugiausiai užsienio dėstytojų ir studentų turi specifiniai universitetai: LCC tarptautinis universitetas ir baltarusiškas Europos humanitarinis universitetas.

ISM studijų dekanė paaiškina, kad darbas daugiakultūrėje komandoje svarbus bendram universitetiniam išsilavinimui, bendrosioms kompetencijoms ugdyti. Juolab kai visi verslais seniai peržengė nacionalines ribas, tarptautiškumo negalima ignoruoti ir verslo studijose. Vis dėlto V.Auruškevičienė sako, kad svarbiausias motyvas, kodėl ISM nemažą dalį sudaro užsienio dėstytojai, – kokybė ir kvalifikacija, nes Lietuvoje kompetentingų kai kurių sričių specialistų tiesiog dar nėra. Todėl ji pabrėžia, kad ilgainiui ir ISM užsienio dėstytojų dalis gali sumažėti, nes daugėja savo srities profesionalų lietuvių, užsienyje apgynusių daktaro disertaciją, tapusių profesoriais, kurie galėtų dėstyti.

„Pavyzdžiui, jei turime mokomąjį dalyką apie verslo kūrimą Rusijoje, ko gero, geriausiai jį dėstytų žmogus, atvykęs iš Rusijos. O, pavyzdžiui, matematikos puikiai mokyti gali ir Lietuvos matematikas. Tačiau kartais, net jei ir turime konkrečios srities praktikų, jie būna dirbę lokaliuose regionuose, bet dar ne globaliose kompanijose, – paaiškina ISM atstovė. – Žinoma, studentams universitetas tuo ir žavus, kad ne tas pats dėstytojas dėsto visus dalykus nuo pat pirmo iki paskutinio kurso.“

„Veido“ kalbinti pašnekovai apibendrina, kad technologiniai, inžineriniai mokslai, kurių atstovų ypač reikia valstybei, žinoma, turi perspektyvią ateitį, tačiau jiems klestėti reikės ir tokių žmonių, kurie stovėtų priekyje jų, nes prastai valdomos tokio pobūdžio įmonės naudos neduos.

„Ko gero, yra kelios grupės žmonių: tie, kurie turi verslo idėją, turi pinigų ir gali padėti ją įgyvendinti, tie, kurie sugeba organizuoti, sukurti verslą, ir tie, kurie tokioje įmonėje geba dirbti. Taigi nuo tų žmonių, kurie turi idėją, lėšų jai realizuoti ir sukuria verslą, priklauso šalies ekonominis rezultatas“, – apibendrina KU vadybos katedros vedėjas R.Stašys.

Gabija Sabaliauskaitė