BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vilniuje ir Visagine – kontrastingi požiūriai į naujosios Nacionalinės energetikos strategijos gaires. Praėjusią savaitę teko stebėti, kaip Ener­ge­ti­kos ministerija pristatė naujosios Na­cio­nalinės energetikos strategijos (NES) gaires dviejose absoliučiai skirtingose auditorijose.

Pirmasis pristatymas vyko Lietuvos pramonininkų konfederacijoje, kurioje susirinkusi publika išklausė išsamius NES rengėjų, Lietuvos energetikos instituto mokslininkų dr. Arvydo Galinio ir prof. Juozo Augučio, pranešimus. Pirmasis gilinosi į ekonominius įvairių variantų vertinimus, antrasis juos plačiau detalizavo energetinio saugumo požiūriu.

Lie­tuvos energetikos instituto ekspertai pabrėžė, kad sprendimas statyti naują atominę elektrinę būtų grynai politinis.

Abu priėjo prie išvados, kad naujos atominės elektrinės statyboms Visagine šiuo metu nėra ekonominių prielaidų. Pirmiausia dėl to, kad jos gaminama elektros energija nebūtų konkurencinga regioninėje rinkoje, vadinasi, be subsidijų toks objektas veikti nepajėgtų. Ant­ras argumentas – plačiai akcentuota VAE įtaka valstybės energetiniam saugumui iš tiesų tebūtų minimali, nes šiuo požiūriu gerokai reikšmingesni kiti, jau įgyvendinti ar tik ketinami įgyvendinti projektai (tarp jų – sinchronizacija su žemyninės Europos elektros perdavimo tinklais bei antrosios „LitPol Link“ linijos statyba).

Mokslininkų išanalizuoti potencialūs Lie­tuvos ūkio plėtros scenarijai įrodė, kad šalies energetikos sektorius ateityje puikiai sugebės funkcionuoti ir be VAE. Todėl Lie­tuvos energetikos instituto ekspertai pabrėžė, kad sprendimas statyti naują atominę elektrinę būtų grynai politinis.

Pabrėžė konkurencingumą

Pramonininkai savo ruožtu energetikos mi­nist­rą Roką Masiulį įspėjo, kad ekonominei logikai prieštaraujantys politiniai sprendimai galėtų kirs­ti pramonės konkurencingumui, nes ir šiuo me­tu šalies įmonėms tenkanti energetinių mo­kesčių našta yra didesnė nei kitose ES valstybėse.

Jeigu mes aukštomis kainomis pramonei lenkiame kaimynus, tuomet tiek pramonės plėtra, tiek investicijų pritraukimas tampa sudėtingi.

„Pramonininkams svarbu ne konkrečios kainos, bet kad elektros kaina pramonei, palyginti su regionu, būtų konkurencinga. Jeigu prioritetas yra socialiai aprūpinti pigia energija gyventojus, tuomet nereikia tikėtis ekonomikos plėtros Lietuvoje. Švedai ne šiaip sau mažina mokesčius elektrai – jie nori padidinti savo šalies konkurencingumą. Jeigu mes aukštomis kainomis pramonei lenkiame kaimynus, tuomet tiek pramonės plėtra, tiek investicijų pritraukimas tampa sudėtingi“, – tvirtino Lie­tu­vos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Jis NES gairėse pasigedo skaičiavimų, kaip artimiausiais dešimtmečiais keisis energijos vartojimas atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą. Be to, R.Dargis pabrėžė, kad lietuvišką strategiją būtų logiška vertinti kitų Baltijos šalių bei Skandinavijos valstybių analogiškų strategijų kontekste.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos vi­ce­pre­zidentas, „Lietuvos energijos“ generalinis di­rek­torius Dalius Misiūnas sutiko, kad išorės veiks­niai ir jų įtaka kainoms turi būti tinkamai įvertinti, taip pat atkreipė dėmesį į pasaulyje populiarėjančią mažąją energijos gamybą, dėl kurios gali brangti energetikos infrastruktūros išlaikymas ir kilti kainos kitiems vartotojams.

Mūru stoja už VAE

Ministras R.Masiulis, atsakydamas į klausimus Lietuvos pramonininkų konfederacijoje, pabrėžė, kad NES gairėse išanalizuotus galimus energetikos sektoriaus vystymosi variantus vadinti plėtros scenarijais būtų klaida. Mat kol kas teturime teorinę 14 skirtingų vystymosi galimybių apžvelgiančią medžiagą, iš kurios po aptarimų su institucijomis ir visuomene gims ir bus pateiktas Seimui tvirtinti priimtiniausius plėtros scenarijus aprobuojantis NES tekstas.

Nepaisant to, energetikos viceministras Rokas Baliukovas, tą pačią savaitę pristatydamas NES gaires Visagino savivaldybės surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Visaginas po IAE uždarymo: augti negalima sustoti“, mokslininkų nagrinėtas galimybes ir toliau ramiai vadino scenarijais.

Be to, priešingai nei Vilniuje, buvusiame Ignalinos atominės elektrinės mokymo centre surengtoje konferencijoje dauguma kalbėjusiųjų, nepaisydami mokslininkų argumentų, ragino Energetikos ministerijos atstovus kuo greičiau apsispręsti ir pagaliau ryžtis antrą kvėpavimą Visaginui žadančioms VAE statyboms.

Ypač ryžtingai tuo požiūriu buvo nusiteikusi miesto merė Dalia Štraupaitė, pareiškusi, kad Ignalinos atominės elektrinės sustabdymas buvusi politinė klaida, kurią atitaisyti įmanoma ne kitaip, kaip naujos elektrinės statybomis. Emocinga merės kalba konferencijoje palydėta audringais plojimais.

Geriausias laikas jau praleistas

Vis dėlto net ilgametis ankstesnės atominės elektrinės vadovas Viktoras Ševaldinas, taip pat dalyvavęs konferencijoje, žurnalistams prisipažino nebetikintis, kad VAE bus statoma.

„Geriausias laikas tam praleistas. Kadrai jau prarasti, aktyvių specialistų atomininkų Lie­tu­voje nebėra: liko tik pensininkai ir artėjantys prie pensinio amžiaus, kurie naujoje elektrinėje dirbti nebegalėtų. Be to, VAE statyboms reikėtų milžiniškų investicijų, kurių šiandien pati viena Lietuva neturi, o latviai ir estai rizikuoti savomis lėšomis, neturėdami ekonominės grąžos garantijų, nepanoro. Realiai vienintelis Lietuvos išlikimo atomine valstybe šansas buvo savalaikės derybos su ES, kad ji skirtų pinigų ne vien senųjų blokų uždarymui, bet ir padėtų sukaupti lėšų naujos jėgainės statybai. Kaip? Labai paprastai: tereikėjo leidimo pratęsti IAE darbą 6–8 metus, per kuriuos iš atominėje pigiai gaminamos ir rinkoje brangiau parduodamos elektros energijos kainų skirtumo patys būtume sukaupę lėšų naujam reaktoriui. Per porą metų šitaip buvo galima uždirbti po milijardą eurų“, – tvirtino iki šiol visaginiečių labai gerbiamas V.Še­val­di­nas.

Jis neneigė, kad miesto gerovė šiuo metu labiausiai priklauso nuo ES skiriamų lėšų IAE uždarymo darbams. Jeigu po 2020 m. ES finansavimas būtų sustabdytas – miestą ištiktų katastrofa, nes Lietuvos biudžeto skiriamų lėšų pakaks nebent tinkamai objekto apsaugai, o ne saugykloms įrengti.

Nei paleisti, nei pagauti

Kalbinti miesto verslininkai pripažino, kad labiausiai miesto gyventojus šiuo metu slegia ne tiek pats atominės jėgainės netekimo faktas, kiek Vyriausybės neapsisprendimas dėl VAE. Ir nebūtinai tas apsisprendimas privalo būti teigiamas: jei būtų nedviprasmiškai pareikšta, kad Visaginas ateityje nebebus atomininkų miestas, beveik trečdaliu sumenkusį vietinių gyventojų būrį tai paskatintų aktyviau išnaudoti kitas, su turizmu ir vandens sportu susijusias vietovės galimybes.

„Supraskite – nemažai vietos gyventojų jau dešimtmetį gyvena neremontuotuose butuose, nes nenumano, kiek laiko išlaikys savo darbo vietas. Jie nemato prasmės investuoti į sienas, kurias rytoj gali tekti palikti“, – teigia sportinę karjerą jau baigęs olimpinis vicečempionas, miesto tarybos narys Jevgenijus Šuklinas, kartu su verslo partneriu Ivanu Chomenka prieš ketverius metus Visagine įsteigęs piceriją, o neseniai rekonstruotame „Draugystės“ kultūros komplekse – ir prabangų kepsnių restoraną „Rendez Vous“.

Buvęs irkluotojas neslepia ambicijų ateityje siekti Visagino mero posto, nes kraštiečiams norėtų įrodyti, kad šis miestas – patogiausia vieta gyventi. Šiuo metu čia statoma ir nau­ja irkluotojų rengimo bazė, kurioje J.Šuklinas ateityje galės ugdyti jaunus sportininkus.

Kovos dėl subsidijų

Iš Ispanijos Visagino konferencijon atvykęs svečias, tarptautinės organizacijos GMF (Group of European Municipalities with Nuclear Facilities – Europos savivaldybių, turinčių branduolinius objektus, tinklas) generalinis sekretorius Mariano Vila d’Abadalas ragino visaginiečius mokytis iš Vokietijos miesto Lubmino, kuris, 1990 m. sustabdžius netoliese veikusią penkių reaktorių atominę elektrinę, tapo ramiu SPA paslaugas teikiančiu pajūrio kurortu ir pramoginės laivybos centru. O milžinišką tvirtovę primenančiame buvusios elektrinės pastate, esančiame visai šalia „Nord Stream“ dujotiekio galinės stoties, dabar įrengtas muziejus, kurį lanko turistų grupės.

Savo ruožtu Saulius Urbonavičius, IAE veiklos planavimo skyriaus vadovas, teigė, kad pažintinio tako turistams buvusios elektrinės teritorijoje įrengti kol kas neplanuojama. Mat saugos instrukcijos draudžia panašiuose objektuose lankytis asmenims iki 18 metų amžiaus, o tai reiškia, kad moksleivių ekskursijų „atominis“ muziejus vis tiek negalėtų priimti. Kita problema – neaišku, kas išlaikytų tokio muziejaus patalpas ir jo darbuotojų etatus.

Visagino savivaldybė jau šįmet pasiryžusi tapti tikrąja GMF organizacijos nare – pasak merės D.Štraupaitės, beliko sulaukti tokį sprendimą aprobuojančio miesto tarybos posėdžio. Narystė GMF organizacijoje atsieis 500 eurų per metus. Iš „likimo brolių“ Europoje tikimasi pasisemti patirties, kaip įtikinti šalies Vyriausybę remti „branduolinių“ savivaldybių socialinius projektus, mat turtingesnėse šalyse, tokiose kaip Švedija, uždarytas atomines elektrines arba radioaktyviųjų atliekų saugyklas savo ribose turinčios savivaldybės gauna specialias subsidijas iš valstybės biudžeto.

Tiesa, GMF atstovams lengviau sekasi įtikinėti politikus tose šalyse, kuriose atominė energetika buvo plačiau išplėtota: ten vieningas daugelio „branduolinių“ savivaldybių balsas būna išgirstas greičiau nei vienintelę atominę jėgainę šalies pakraštyje uždariusioje Lietuvoje.

Vėl skambančios Visagino atominės elektrinės statybai palankios kalbos gali reikšti ir tikrą valdančiųjų norą atgaivinti Lietuvai bei visam Baltijos regionui strategiškai svarbų projektą, ir įprastą šiai Vyriausybei norą dar labiau vilkinti galutinį sprendimą dėl atominės energetikos ateities.

Prieš tris savaites iš Energetikos ministerijos pasklidusi žinia, kad netrukus Vyriausybei bus pristatyta apibendrinta Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikos įmonių bei Japonijos koncerno „Hitachi“ pozicija dėl pagerinto Visagino atominės elektrinės projekto iš pradžių didelio susidomėjimo nesukėlė. Viena, niekam ne paslaptis, kad energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius nuo pat pradžių buvo VAE projekto plėtojimo entuziastas. Antra, lygiai niekam ne paslaptis, kad ministro entuziazmas jau greitai metai, kai dūžta į socialdemokratų ir jų premjero Algirdo Butkevičiaus nenorą tęsti, kaip jiems regisi, „konservatorių projekto“. Ypač kad socialdemokatų vadovybėje sėdi atviri Rusijos energetikų interesų lobistai.
Tad buvo galima tikėtis, kad, pristačius naują, kaip vasarą žadėjo už energetikos projektus atsakingas „Hitachi“ viceprezidentas Koji Tanaka, pagerintą VAE statybos finansavimo projektą, iš Vyriausybės tradiciškai pasigirs pasvarstymai, esą dar daug klausimų tebėra neatsakytų, tad reikia sukurti dar kokią darbo grupę ir, svarbiausia, dar atidėti atsakymą. Nors vasarą Vilniuje viešėjusiam tam pačiam K.Tanakai buvo pažadėta, kad atsakymas bus rugsėjo mėnesį. Vietoj to rugsėjį „Hitachi“ iš A.Butkevičiaus išgirdo, kad spalio mėnesį prasidės nebe politikų, o specialistų lygio diskusijos dėl projekto. Suprask – tuo metu politinis sprendimas dėl VAE projekto likimo Vyriausybėje bus priimtas, o kadangi po jo vyks specialistų diskusijos, tai politinis sprendimas turėtų būti teigiamas.
Tačiau spalis atėjo, o Vyriausybėje tebekalbėta apie tai, kad reikėtų surengti trijų Baltijos šalių premjerų pasitarimą ir dar pasitarti. Tai A.Butkevičiui įprastas elgesio modelis, tikintis, kad kiti partneriai (o latviai ir estai jau atvirai kalbėjo, kad VAE projektas žlugęs, nes Lietuvoje tam nėra politinės valios, Lenkijos vyriausybė savo atsakyme Lenkijos Seimui irgi teigė, jog po Lietuvos premjero vizito Varšuvoje tapę aišku, kad Vilniuje nėra jokio apsisprendimo ir aiškumo), neapsikentę metus laiko trunkančio akių muilinimo, išeis iš VAE projekto patys, tad jam teliks, kaip dėl „Chevron“, skėstelėti rankomis ir pasakyti, kad čia ne jis ir Vyriausybė kalti, čia kiti taip netikėtai nusprendę.
Staiga spalio 11-ąją kažkas pasikeitė. Tądien Vilniuje vykusiame simpoziume “ES Rytų partnerystė ir Rytų Azijos saugumo situacija” Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka netikėtai viešai atsiprašė Japonijos užsienio reikalų ministerijos Europos reikalų biuro generalinio direktoriaus pavaduotojo Norio Maruyamos už tai, kad Lietuvos Vyriausybė taip ilgai delsia duoti atsakymą „Hitachi“ dėl VAE projekto ateities. Pasak B.Juodkos, dėl to kalta Vyriausybių kaita, referendumas, bendro aiškumo trūkumas, „bet greitai Vyriausybės sudės taškus šiuo klausimu“.
Nežinia, ar B.Juodka šį, neabejotinai puikų, diplomatinį žingsnį padarė asmeniškai, ekspromtu, ar iš anksto suderinęs su Vyriausybe, bet žinant, ką japonų bendravimo kultūroje reiškia viešas atsiprašymas ir kaltės prisiėmimas, kartu pasižadant ištaisyti padarytą klaidą, galima sakyti, kad jeigu ir dabar Vyriausybė numuilins atsakymą „Hitachi“, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui teks pasidaryti charakirį, priešingu atveju Japonijos akyse Lietuva įgis amžiną negarbingos melagės reputaciją.
Vis dėlto po šio atsiprašymo prasidėję įvykiai leidžia daryti kol kas atsargią prielaidą, kad B.Juodkai charakirio darytis neteks. Pirmadienį premjeras A.Butkevičius, aiškiai paveiktas masinės kritikos dėl pradangintų šimtamilijoninių „Chevron“ investicijų į skalūnų dujų paiešką, ėmė skelbti, esą ekspertų išvados, kad vilkinant sprendimą dėl VAE „Hitachi“ pati išeis iš atominio projekto, tėra pasakos.
Kitą dieną po šio premjero pareiškimo energetikos ministras J.Neverovičius pristatė pagerintą VAE projektą (kuris, pasak viceministro Aleksandro Spruogio, jau yra konkurencingas) Seime ir buvo gana palankiai išklausytas. Iš karto po to ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, ir Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Kęstutis Daukšys prabilo, kad reikėtų surengti dar vieną referendumą dėl Visagino atominės statybos, kuris galėtų paneigti pernykščio referendumo patarimą nestatyti atominės.
Pabrėžtina, kad K.Daukšys (šiaip jau irgi nuo pradžių palankiai žiūrėjęs į VAE projektą) formulavo, jog be referendumo negalima pradėti statybų, taip tarsi sakydamas, kad sprendimas – statyti atominę elektrinę – jau priimtas ir dabar valdantieji tik ieško būdo, kaip paversti „blogą konservatorių atominį projektą“ į „gerą socialdemokratų atominį projektą“ ir grįžti prie jo „išsaugant veidą“.
Beje, sprendimo uždelsimas, motyvuojant „veido išsaugojimu“, japonams turėtų būti labai suprantamas. Tarp žaliųjų ir atsinaujinančių išteklių energetikos lobistų kilusi isterija, esą valdantieji atsimeta nuo pernykščių pažadų nestatyti atominės ir atsižvelgti į referendumo rezultatus, tarsi irgi liudija, kad posūkis atominio projekto atgimimo link yra rimtas.
Kita vertus, tas VAE projekto saistymas tiek su Lenkijos įtraukimu, tiek su nauju referendumu, gali būti tik dar vienas valdančiųjų bandymas apdumti partnerius, ypač menant „Chevron“ investicijų istoriją. Premjeras A.Butkevičius irgi visą laiką amerikiečiams žadėjo, kad jis už investicijas, bet nė piršto nepajudino, kad įtikintų ar priverstų saviškius netrukdyti „Chevronui“. Kas garantuos, kad jis, nutarus rengti antrą referendumą dėl VAE, agituos už atominę energetiką?

Žinant, ką japonų bendravimo kultūroje reiškia viešas atsiprašymas, kartu pasižadant ištaisyti klaidą, galima sakyti, kad jeigu ir dabar Vyriausybė numuilins atsakymą „Hitachi“, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui B.Juodkai teks pasidaryti charakirį.

Po dvejų metų planuotos pradėti statyti Visagino atominės elektrinės projektui valdančioji Seimo dauguma kategoriškai nepritaria ir iš naujo vertina, ar naujoji branduolinė jėgainė būtų labiau naudinga, ar žalinga.

Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė Visagino atominę elektrinę (VAE) planavo pastatyti iki 2020 m., tačiau naujosios valdančiosios koalicijos partneriai pabrėžia, kad būtina atsižvelgti į Lietuvos piliečių patariamajame referendume išreikštą nuomonę, jog branduolinės jėgainės mūsų šalyje neturėtų būti. Be to, laukia ekspertų komisijos išvadų ir tik tada nuspręs, kokią politiką vykdys energetikos srityje: keis VAE projektą ar paaiškėjus, kad tai ne pati reikalingiausia ir efektyviausia valstybės energetinė investicija, imsis naujų projektų.
Atrodo, kad valdančiųjų pozicija nepaaiškės dar gerą pusmetį, nes bus vėl ne tik skaičiuojama, kiek šis projektas ekonomiškai racionalus, bet ir analizuojami visi dokumentai, jų priedai, vertinamos technologinės jėgainės galimybės, peržiūrimos sutartys ir pan. Taigi VAE projektas ir toliau bus vilkinamas, nors nauja atominė elektrinė buvo įrašyta dar į pirmosios Vyriausybės programą 1990 m., o Seimui priėmus Atominės elektrinės įstatymą 2007 m. buvo uždegta žalia šviesa projektui įgyvendinti.
Nuspręsta, kad uždarius Ignalinos atominę elektrinę, Lietuvai gaminusią pigią elektros energiją, geriausia išeitis – pastatyti kitą panašaus dydžio branduolinę jėgainę Visagine. Šio projekto ėmėsi tuometė socialdemokratų Vyriausybė, privačius investuotojus pasirinkusi be konkurso ir įsteigusi nacionalinę energetikos bendrovę „Leo LT“. Bet rinkimus laimėję konservatoriai ir liberalai šią bendrovę likvidavo.
Dabar į valdžią grįžę socialdemokratai kartu su koalicijos partneriais ieškos buvusios Vyriausybės klaidų, nes neslepia, kad ja nepasitiki ir neabejoja, jog rengiant projektą buvo švaistomos lėšos.

Valdantieji, pataikaudami žmonių nuomonei, užsiima populizmu

Energetikos konsultantų asociacijos prezidentas dr. Valdas Lukoševičius pabrėžia, kad įgyvendinant VAE projektą, į kurį Lietuva pasiryžusi investuoti 7 mlrd. Lt, negalima skubėti. Tad ši pauzė – puiki galimybė permąstyti prioritetus ir susidėlioti energetikos projektų seką.
„Svarbu, kad, jeigu reikės, bus galima šalinti VAE projekto trūkumus, jį koreguoti. Tai didelis ir labai daug valstybei kainuosiantis projektas, todėl net maža klaida vėliau gali brangiai atsieiti. Be to, neskubėti reikėtų ir dėl kol kas neaiškios ES pozicijos branduolinės energetikos klausimu. Ji turėtų paaiškėti ateinančiais metais. Taip pat būtina susitarti su kaimynais dėl elektros sistemos harmonizavimo. Kaip tik dabar ir galima iki galo išsiaiškinti šiuos aspektus, o tada priimti galutinį sprendimą“, – tikina V.Lukoševičius.
Konservatorius Kęstutis Masiulis taip pat pritaria, kad kilus pagrįstų abejonių dėl VAE efektyvumo bei atsipirkimo galimybių projektą reikėtų peržiūrėti, ir geriau dabar prarasti jau investuotus 60 mln. Lt, nei vėliau netekti keliolika kartų didesnių sumų. Vis dėlto politikas teigia, kad dabartinė Seimo valdančioji dauguma tiesiog pataikauja žmonių nuomonei ir užsiima populizmu. Mat, jo žodžiais, visi objektyvūs skaičiai bei faktai rodo, kad šis projektas Lietuvai labai reikalingas ir bus sėkmingas.
„Tiek užsienio, tiek mūsų ekspertų įvairios analizės patvirtina, kad Lietuva neturi kitų būdų pasigaminti pigios elektros. Kogeneracinėse elektrinėse gaunama elektra mums pabrangtų dvigubai nei dabar, o už atominės gaminamą būtų trečdaliu brangesnė. Be to, degindami medžių skiedras, iš kurių gaminamos baldų plokštės, supleškintume Lietuvoje gerai išplėtotą baldų pramonę“, – mano vienas iš Seimo Energetikos komisijos narių.

Diskusijos dėl strateginių energetikos projektų įgyvendinimo pastebimai kaista ir ginkluojasi skaičiais. Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius, Visagino atominės elektrinės verslo plane aptikęs krūvą netikslumų ir nepagailėjęs laiko daliai pateiktų lentelių perskaičiuoti, įrodinėja, kad projektas valstybei komerciškai bus ne pelningas, o nuostolingas. Sudėtingiausiai valdininkams įveikiamu projekto kritikų ruporu pastaruoju metu tapęs ambicingas konsultantas džiaugiasi, kad jo skaičiavimais pagaliau susidomėjo bent vienas viceministras – tiesa, ne iš Energetikos, o iš Ūkio ministerijos.

Geriau, nei nieko nedaryti

„Atominė elektrinė naudinga tik vienu atžvilgiu – makroekonominiu požiūriu geriau statyti ją, negu iš viso nieko nekeisti šalies energetikoje. Tačiau lygindami matome, kad yra racionalesnių būdų tiems milijardams investuoti“, – teigia M.Nagevičius.
Ekonomistas, Vilniaus universiteto dėstytojas Raimondas Kuodis žengia dar toliau ir kalba apie atomo „energetinį bankrotą“: mat apskaičiuota, kad per savo vystymosi ciklą (nuo projekto kūrimo, įrenginių gamybos ir t.t. iki pat atliekų laidojimo giluminės saugyklos įrengimo) branduolinė jėgainė suvartoja tik šiek tiek mažiau elektros energijos, nei įstengia jos pagaminti per visą savo eksploatacijos laikotarpį.
O standartiniai kaltinimai Kremliaus interesų gynimu, pasak ekonomisto, tėra beišsenkančių dalykinių argumentų požymis: „Jei oponentai nori – galime pažaisti šį žaidimą. Tegu atsako, kas geresnis „Gazpromo“ draugas: aš, agitavęs už namų renovacijos proceso spartinimą, ar jie, įstūmę šį procesą aklavietėn. Arba kuris iš mūsų geresnis draugas „rubikoninės“ reputacijos kompanijai „Icor“: aš, pasisakantis už šilumos ūkio sugrąžinimą į valstybės rankas, ar jie, atmetantys tokį problemos sprendimo būdą“, – klausė praėjusią savaitę surengtoje viešoje diskusijoje kovingai nusiteikęs R.Kuodis.

Vienas mūšis – dar ne kova?

Vertinant ne kaltinimus, o viešojoje erdvėje dėstomus racionalius argumentus, galima konstatuoti, kad į primityvius reklaminius filmukus viltis dedantys branduolinės energetikos šalininkai vis labiau atsilieka nuo savo priešininkų intelektualiame, „ne plačiosioms masėms“ skirtame mūšyje. Kol kas šios persvaros nepajėgia įveikti nė po kelerių metų tylos stebuklingai prabilęs energetikos ministras.
Štai kad ir praėjusios savaitės pavyzdys – bandymas išsiaiškinti, kodėl verslo plane daroma prielaida, jog VAE elektrinės vidutinis metinis galios išnaudojimo koeficientas sieks 85–92 proc., jei, pagal Tarptautinės branduolinės agentūros 2011 m. ataskaitą, visų iki šiol veikusių tokio tipo reaktorių efektyvumas tesiekė 61,2 proc.
„Kai kalbama apie Japoniją, reikėtų atkreipti dėmesį, kad šioje šalyje eksploatuojamų AE galios panaudojimo koeficientas mažesnis nei pasaulinis vidurkis dar ir dėl griežtesnės reguliacinės aplinkos. Pagal Japonijos įstatymus privalomas 55 dienų planinis remontas kas 13 mėnesių, kai kitose šalyse tokie remontai daromi kas 18–24 mėn. ir trunka apie 20 dienų. Panaudojimo koeficientas mažesnis dar ir dėl gamtinių veiksnių, pavyzdžiui, tokių kaip žemės drebėjimai, dėl kurių elektrinės sustabdomos automatiškai, o prieš paleidžiant iš naujo kiekvienas reaktoriaus komponentas, kiekviena sistema nuodugniai patikrinama. Ir dar Japonijoje galioja išskirtinė, niekur daugiau pasaulyje nesanti tvarka, kad po kiekvieno reaktoriaus sustabdymo, sistemų patikrinimo ar remonto leidimą vėl paleisti reaktorių išduoda vietos savivaldybė“, – aiškino autoritetingas akademinės atomininkų stovyklos atstovas, KTU Energetikos technologijų instituto direktorius profesorius Jonas Gylys.
Ir jau po kelių dienų sulaukė taiklios M.Nagevičiaus replikos, kad Japonijoje žemė dėl nepaaiškinamų sutapimų kažkodėl dreba tik ten, kur stovi ABWR, o ne PWR tipo reaktoriai, mat pastarųjų, veikusių tomis pačiomis seisminėmis sąlygomis, efektyvumo koeficientai buvo gerokai didesni: vidutiniškai 77–85 proc.
„Tikrai nesunku būtų surinkti išsamią statistiką apie priežastis, kodėl ABWR reaktoriai stabdomi kur kas dažniau ir ilgesniam laikui nei kiti reaktoriai. Juk nuo to priklauso biudžeto mokėtojų investuotų milijardų likimas. Tuo labiau kad tų pasaulyje veikusių ABWR reaktorių tikrai nėra daug – tik keturi. Profesorius tikrai turėtų žinoti, kokie gedimai buvo fiksuojami Hamaoka ir Shika atominėse elektrinėse, kuriose įrengti ABWR reaktoriai, ir kaip vyko teisminiai procesai tarp „Hitachi“ ir elektrinės operatoriaus bei kuo tie teisminiai procesai pasibaigė. Galėtų pateikti duomenis, kodėl Pietų Teksaso (JAV) projekte buvo atsisakyta ABWR reaktorių ir dėl kokių problemų vėluoja ABWR reaktorių įrengimas Taivane. Geriau būtų sąžiningai išdėstyti visų gedimų atominėse elektrinėse, kuriose veikė ABWR reaktoriai, statistiką ir svarstyti, ar galima tų gedimų išvengti jam veikiant Lietuvoje“, – logiškai pabrėžė jaunasis profesoriaus oponentas. Galiausiai pridėjo: „Teiginys, jog atominio reaktoriaus priežiūra Lietuvoje bus mažesnė nei jo kilmės šalyje, paprastam Lietuvos žmogui skamba šiek tiek šiurpokai.“
Pasikuklino Martynas: mąstančiam piliečiui tai skamba ne šiurpokai, o baisiai. Dar vieną informacinės dvikovos setą atominės priešininkai išlošė „sausai“ ir, regis, net nedėdami ypatingų pastangų.
Nenorėdami būti šališki, sėdėdami šios dvikovos stebėtojų tribūnoje tiesiog konstatuojame štai ką: per keletą metų įpratus automatiškai kartoti teiginius, kuriais netgi nebuvo leidžiama suabejoti, VAE komandos žaidėjams sunkiai sekasi pritapti lygiaverčių argumentų aikštelėje. Propagandiniai filmukai „liaudžiai“ galbūt pravers per referendumus, bet siekiant pelnytos pergalės specialistų mūšyje energetikos strategams teks paieškoti rimtesnių ginklų.

10 VAE šalininkų argumentų
1. Atominė elektrinė – komerciškai pelningas projektas ir per savo veiklos laikotarpį suneš 38 mlrd. Lt dividendų valstybės biudžetui.
2. Per reaktoriaus tarnavimo laiką elektrinės eksploatacijai nutraukti planuojama surinkti 1,10–1,73 mlrd. Lt.
3. Bus išrastos antrinio branduolinio kuro atliekų panaudojimo technologijos.
4. Vidutinis metinis reaktoriaus galios išnaudojimo koeficientas sieks 85–92 proc.
5. Baltijos jūros šalių regione prognozuojamas elektros energijos trūkumas.
6. Lietuvos elektros energijos poreikiai iki 2030 m. išaugs iki 18 TWh.
7. Pastačius elektrinę bus sutaupyta 1,8 mlrd. Lt elektros importui, elektrai gaminti naudojamų gamtinių dujų importui bei VIAP mokesčiui.
8. Branduolinis kuras – švarus ir ekonomiškas.
9. Atominės elektrinės statyba sukurs 6 tūkst. darbo vietų.
10. VAE užtikrins pakankamą bazinę Baltijos šalių generaciją bei leis Lietuvai integruotis į žemyninės Europos tinklų sistemą.

10 VAE priešininkų argumentų
1. Brangiausia Lietuvos istorijoje investicija valstybei pridarys maždaug 1,85 mlrd. Lt nuostolių.
2. Akivaizdžiai sumažintos elektrinės uždarymo išlaidos. Palyginimui: Ignalinos AE uždarymo sąnaudos jau dabar oficialiai vertinamos 10 mlrd. Lt.
3. ES direktyva įpareigoja Lietuvą iki 2015 m. pateikti Europos Komisijai konkrečių išlaidų ir techninių sprendimų planą, kaip branduolinio kuro atliekos bus laidojamos giluminiu būdu.
4. Visų iki šiol veikusių ABWR reaktorių naudingumas per dešimtmetį vidutiniškai tesiekė 61,2 proc.
5. ENTSO-E Baltijos jūros šalių regione iki 2030 m. prognozuoja elektros energijos perteklių.
6. Pastaruosius trejus metus Lietuvos elektros energijos suvartojimas (be elektros energijos, suvartojamos Kruonio HAE) mažėjo. Nėra priežasčių šiai tendencijai kisti.
7. Lietuvos elektrinė privalės veikti kaip rezervinė, todėl dujų importo elektros gamybai išvengti nepavyks.
8. Branduolinis kuras neturi nieko bendra su ekologija, be to, urano ištekliai pasaulyje mažėja ir jis neišvengiamai brangs.
9. Tokias pat investicijas skyrus pastatų renovacijai ir kogeneracinių biokuro jėgainių plėtrai, darbo vietų būtų sukurta kone dešimt kartų daugiau.
10. Pernelyg galingas 1348 MW reaktorius taps kliūtimi Lietuvai integruojantis į žemyninės Europos tinklų sistemą.

Premjere, šiomis dienomis Seimo nariai aktyviai reiškia savo nuomonę dėl priešlaikinių Seimo rinkimų. Kokia Jūs nuomonė?

Esu ne kartą ją išsakęs ir galiu pakartoti – pats svarbiausias Vyriausybės ir Seimo uždavinys yra tinkamai, laiku ir efektyviai atlikti svarbiausius darbus. Šioje sesijoje, iki rinkimų, svarbiausi darbai yra susiję su strateginiais energetikos projektais. Vyriausybė netrukus pateiks Seimui Visagino atominės elektrinės (VAE) Koncesijos sutartį. Partijos turės pareikšti savo aiškią poziciją – ar jo „už“ atominės elektrinės projekto tęstinumą, ar turi kokių nors naujų, pasikeitusių nuomonių. Seimas būtent į šiuos darbus bei tikslus ir turi koncentruotis. Jeigu pasirodys, kad Seimas yra visiškai nebepajėgus priimti racionalių, atsakingų sprendimų – tik tokiu atveju galima svarstyti rinkimų paankstinimo klausimą. Esminis klausimas yra svarbiausi darbai, tikslai ir uždaviniai, kuriuose Seimas turi atlikti labai svarbų vaidmenį. Šiuo atveju negalima slėptis po bendriniu pavadinimu „Seimas“ – tai yra kiekvienos partijos, frakcijos, nesvarbu, ar priklausančios valdančiajai koalicijai, ar opozicijai, labai aiški atsakomybė, nuo kurios jie neturi pabėgti ankstindami rinkimus, ar sugalvodami dar ką nors, kad nereikėtų pareikšti savo nuomonės.

Kalbant apie energetikos projektus – Didžioji Britanija, Prancūzija, Lenkija ir Čekija bendru laišku kreipėsi į Europos Komisiją, prašydamos svarstyti galimybę branduolinę energiją priskirti prie švarių technologijų. Siūloma leisti ją subsidijuoti. Kas Jums žinoma daugiau, Premjere?

Siūloma leisti ją subsidijuoti taip, kaip yra subsidijuojama žalioji energija – vėjo, saulės jėgainėse pagaminta elektros energija. Tuo požiūriu branduolinė energetika yra tokia pat kaip ir žalioji vėjo ar saulės energija, nes į atmosferą neišmetamas anglies dvideginis. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad visoje Europos Sąjungoje yra stebimas žaliosios energijos subsidijavimo mažėjimas, nes valstybių finansai, biudžetai nebeatlaiko tokio subsidijų lygio, kokį tos valstybės anksčiau buvo nustačiusios žaliajai energetikai. Kyla klausimas, kokios yra žaliosios energetikos kaip tam tikros ekonomikos šakos vystymosi tendencijos.

Kodėl Lietuva neprisijungia prie šio laiško autorių?

Mes tikrai pritartume ir paremtume tokį sprendimą, jeigu jis būtų daromas. Bet mūsų skaičiavimai rodo, kad Visagino AE dirbtų pelningai ir be papildomų subsidijavimų. Atominę branduolinę energetiką matome kaip labai konkurencingą energetiką, todėl papildomo subsidijavimo klausimo mūsų darbotvarkėje nėra. Subsidijavimas (kaip dabar yra su vėjo ar saulės energetika) reiškia, kad mokesčių mokėtojai papildomai moka tokios energijos gamintojams. Geriau plėtoti tokią energetiką, kuriai papildomo subsidijavimo iš mokesčių mokėtojų pinigų nebereikėtų.

Europos Komisija išplatino pareiškimą dėl laikino mokėjimo Lietuvai sustabdymo. Jame teigiama, kad finansų ministrės I. Šimonytės žodžiai, jog EK mokėjimų pagal ES Sanglaudos politikos programas sustabdymas yra politiškai motyvuotas ir taktinis žingsnis, yra klaidinantys ir neteisingi. Premjere, kas šiuo atveju suklydo: ES pareigūnai, išgirdę kritiką savo atžvilgiu, ar finansų ministrė.

Nesiruošiu būti tesėju ir aiškintis, kas suklydo, o kas nesuklydo. Mes sau keliame labai didelius skaidrumo reikalavimus panaudojant ES pinigus. EK, nuspręsdama laikinai pristabdyti mokėjimus, kol nebus gauta papildomai informacijos, rėmėsi Valstybės kontrolės pateiktais duomenimis. Niekam neturi būti jokių abejonių, kad mes taikome pačius aukščiausius skaidrumo standartus. Mums rūpi pinigų panaudojimo efektyvumas. Džiaugiamės, kad iki šios Lietuva buvo viena iš pirmaujančių šalių tarp visų ES valstybių panaudojant ES pinigus. Panašių klausimų iš EK dėl informacijos patikslinimo, kartais ir laikinai sustabdant pinigų paskyrimą, susilaukia ne viena valstybė. Neseniai panaši situacija buvo susiklosčiusi ir Estijoje, ir Latvijoje, ir kitose šalyse. Papildoma informacija yra pateikta Europos Komisijai, tikiu, kad likusius klausimus artimiausiu metu išspręsime.

Seime inicijuojama interpeliacija Teisingumo ministrui R. Šimašiui. Po iniciatyva pasirašė ne tik Seimo  opozicija, bet ir kai kurie TS-LKD frakcijos  nariai. Jūsų nuomone,  ar ši interpeliacija ministrui  gali tapti proveržiu teisingumo, teisėsaugos sprendimų srityje?

Susipažinęs su interpeliacijos tekstu galėčiau suabejoti, ar pati interpeliacija yra adekvati toms problemoms, kurias šiuo metu sprendžiame. Po interpeliacija pasirašę Seimo nariai labai gerai supranta, kad ta situacija, kurią šiuo metu turime teisinėje sistemoje, yra priklausoma nuo tų institucijų, kurios pagal Konstituciją yra atsakingos už teismų, prokuratūros ir kitų teisėsaugos institucijų darbą. Vyriausybė šioje srityje turi labai mažus įgaliojimus. Žymiai didesnius įgaliojimus turi Seimas –  prižiūrėti, kontroliuoti. Prezidento institucija turi didesnius įgaliojimus. Bandymas peradresuoti visas problemas vienam ministrui yra nevisiškai adekvatus.

Pirmadienį vykusiame Vyriausybės pasitarime nepriimtas sprendimas  dėl galimai nelegalių statybų Palangoje perspektyvų. Tyrimai rodo, kad visos dabar nelegaliomis vadinamos statybos nėra savavališkos – jos buvo pradėtos su oficialiais leidimais. Kokių sprendimų link juda Vyriausybė?

Dar praėjusiais metais lankėmės Neringoje, Palangoje, kur išvažiuojamuosiuose Vyriausybės posėdžiuose aptarėme  taip vadinamų „užšaldytų“ statybų klausimus. Jūs teisingai pastebėjote – vieniems statybos atrodo nelegalios, kitiems – pradėtos su visais leidimais, o paskui tie leidimai arba pačios statybos sustabdytos. Mūsų siūlymas toks pat kaip ir Neringos atveju –  visoms pusėms teisiniu keliu ieškoti taikos susitarimų.  Rasti kompromisinius sprendimus, kurie patenkintų ir vietos bendruomenę, ir vietos savivaldą, ir investuotojus. Kurortai – Palanga, Šventoji – saugodami gamtą ir ekologiją galėtų turėti aiškesnę viziją ir aiškesnį planą, kaip toliau vystytis ir plėtotis.

O ką iš tikrųjų reiškia ta taikos sutartis?

Tai reiškia, kad ir investuotojai, ir savivaldybė, ir kitos institucijos turi rasti galimus kompromisinius sprendimus. Investuotojai turėtų peržiūrėti savo investicinius planus. Nesame tų ginčų dalyviai, mes bandom būti moderatoriais, susitarimų skatintojais, kad tos problemos, kurios jau keletą metų ar net dešimtmetį niekaip neišsisprendžia, galų gale būtų sprendžiamos.

Rytoj susitiksite su keliolikos Europos Sąjungos valstybių narių ekonomikos ministrais, atvykstančiais į ūkio ministerijos organizuojamą forumą. Kokie šio susitikimo tikslai?

Jau šiandien susitiksiu su Didžiosios Britanijos ekonomikos ir verslo ministru. Rytoj turėsiu galimybę Ūkio ministerijoje susitikti su gera dešimtimi ES valstybių ekonomikos ministrų, kurie mūsų ūkio ministro kvietimu susirinko Vilniuje į neformalų pokalbį, neformalią konferenciją. Renkasi reformistiškai nusiteikę ministrai, kurie nori, kad bendroji ES rinka stiprėtų ir vystytųsi, kad Europa gebėtų konkurencingai dalyvauti globalioje ekonomikoje. Iššūkių visai ES yra tikrai nemažai. Lietuva ir Šiaurės Baltijos regiono valstybės yra vienos iš ES lyderių, plėtojant dinamišką, konkurencingą ekonomiką. Šiuo požiūriu susitikimas yra svarbus dėl to, kad būtent nuo panašiai mąstančių ministrų bei Vyriausybių požiūrių suvienodinimo ir priklauso, kaip sėkmingai ES reaguos į globalius iššūkius. Reikia galvoti ne tik apie tai, kaip konkuruoti su tokiais tradiciniais konkurentais kaip JAV, bet ir kaip ateityje reikės konkuruoti su Kinija, Indija, Brazilija – naujomis, bet labai sparčiai besiplėtojančiomis stipriomis ekonomikomis. Mums tie iššūkiai taip pat yra labai svarbūs.

Ačiū už pokalbį.