Stebint, kaip Lietuvos bankas ir Vyriausybė sprendžia „Snoro“ bankroto bylą, tikriausiai pirmą kartą galima jausti pasitenkinimą valdžios veiksmais. Ar bent jau nepavyksta rasti, prie ko čia rimčiau prikibti.

Taip, Lietuvos bankas ir prokuratūra turėjo išvengti informacijos nutekėjimo ir operaciją pradėti, kaip planuota, savaitgalį, o ne vidury savaitės. Taip, komunikuoti su visuomene buvo galima geriau. Bet visa kita kol kas verčia tik kraipyti galvą ir užsiduoti klausimą: kaip jiems taip gerai pavyksta?
Bankas perimtas žaibiškai, pavykus apsaugoti nuo išvedimo nemenką dalį pinigų. Visi įstatymų paketai, reikalingi jam perimti, parengti ir nedelsiant priimti Seime. Žmonėms, regis, jau įkalta į galvą, kad indėliai niekur nedings, nes yra drausti, tad panikos išvengta. Lietuvoje buvęs turtas, tiek nekilnojamasis, tiek kilnojamasis, sugaudytas. Visi su banko savininkais susiję asmenys stebimi kiaurą parą (tą parodė Sigitos Baranauskienės ir jos palydos sugavimas pakeliui į Rygą ir išlaipinimas iš jau nacionalizuoto mersedeso).
Banko perėmimą ir turto susigrąžinimą administruoja vienas geriausių specialistų pasaulyje Simonas Freakley, kadaise gaudęs Saddamo Husseino ir Marcosų šeimos turtus. Patys savininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas suimti Londone ir sprendžiamas jų ekstradicijos į Lietuvą klausimas. Jie, regis, ketina bandyti to išvengti ar kaip galima labiau vilkinti bylą, bet kažkodėl atrodo, kad Lietuvos Vyriausybė, sugebėjusi pasisamdyti S.Freakley, sugebės pasisamdyti ne ką prastesnius advokatus „Snorą“ išgrobsčiusiems bankininkams susigrąžinti.
Toks Lietuvos valdžios veiksmų operatyvumas ir veiksmingumas, nuolat aplenkiant abu „Snoro“ savininkus ir verčiant juodu tik reaguoti į Lietuvos banko bei prokuratūros veiksmus, ėmė gimdyti jų galvoje sąmokslo teorijas. Esą visą operaciją suplanavo ne nevykę ir nerangūs „pribaltai“, o NATO žvalgyba, nutarusi kirsti per nagus su Irano apsirūpinimu branduolinėmis technologijomis susijusiems rusams.
Tokį Antonovų ir jų bendrų konspiracinį mąstymą galima suprasti – nuo pat atėjimo į Lietuvą dirbę su brazauskine-kirkiline Vyriausybe ir Reinoldijaus Šarkino vadovaujamu Lietuvos banku, jie priprato, kad jokių ryžtingų sprendimų iš valdžios pusės bijoti neverta. Galima neabejoti, kad jeigu ir dabar Prezidentūroje, Lietuvos banke, Vyriausybėje, Finansų ministerijoje būtų sėdėję tie patys asmenys kaip prieš trejetą metų, „Snoras“ būtų tyliai prasmegęs su visais indėliais, o turto trūktų ne už 3,4 mlrd. Lt, o už visus aštuonis milijardus.
Veikiausiai viskas būtų taip, kaip „pas braliukus“ Latvijoje: Lietuvos Vyriausybei jau perėmus „Snorą“ ir nutraukus visas jo operacijas, V.Antonovas ramiausiai atvyko į Rygą, susitvarkė reikalus „Snorui“ priklausančiame „Krajbanke“, išvedė iš jo, kaip teigiama, apie pusę milijardo litų, regis, dar ir savo banko Ukrainoje pardavimo dokumentus sutvarkė. Latvijos valdžia tyliai sėdėjo ir žiūrėjo, o gaudyti šoko tik tada, kai V.Antonovo jau ir pėdos buvo ataušusios.
Lietuva sugebėjo veikti greitai ir veiksmingai, nes sprendimus priimančiuose kabinetuose sėdi jau kitokie žmonės. Jaunas, bet „dantytas“ advokatas Vitas Vasiliauskas, dar tapdamas Lietuvos banko valdybos pirmininku, šių metų balandį žadėjo imtis visai kitokios bankų priežiūros, nei buvo ligi šiol. Beje, tuomet jis pažadėjo tai priežiūrai ir užsienio specialistus pasitelkti. Tik dauguma arba neatkreipė dėmesio, ką jis šneka, arba nesuprato, kuo tai gresia.
Ingrida Šimonytė – irgi ne romiai tylintis Rimantas Šadžius, užsikimšdavęs ausis, kai Finansų ministerijos specialistai trimituodavo apie artėjančią krizę. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai irgi nebe Romualdas Boreika vadovauja. Ir dar susidaro įspūdis (nors labai norėtųsi klysti), kad operacijoje „Snoras“ tiek STT, tiek VSD arba visai nedalyvavo, arba vaidino tik antraeilį, pavedimų vykdytojų vaidmenį. Kaip tie muitininkai, kuriems buvo tiesiog paskambinta ir nurodyta, kur, kada ir kokį mersedesą sulaikyti.
Visi tie valstybės žmonės, besitvarkantys su „Snoro“ byla, neatsirado iš niekur, jie ir anksčiau dirbo valstybės tarnyboje. Tiesiog šį kartą jie gavo leidimą veikti – taip, kaip leidžia įstatymai, ir taip, kaip jie, pasirodo, sugeba. Tai, kad jie negalėjo veikti anksčiau, lėmė ne kas kita, o politinės valios nebuvimas. Nes tikrai sunku įsivaizduoti savo žmonos viešbučiu ir Panevėžio statybos tresto statomais Valdovų rūmais labiausiai susirūpinusį Algirdą Brazauską, duodantį veikimo laisvę finansinių nusikaltimų tyrimo pareigūnams. Ar šnabždukų apsuptą Valdą Adamkų, kuris, gavęs žinių apie grėsmingą padėtį banke, darytų ką nors dagiau, nei nusiųstų tas žinias su kurjeriu Gediminui Kirkilui ir padarytų įrašą dienoraštyje, kaip jį šios žinios sukrėtė.
Ką reiškia vos kelių kertinių figūrų pasikeitimas, rodo ir kita pastarojo meto Vyriausybės bei teisėsaugos veikla: įvesti kasos aparatai turguose, operacija prieš mokesčių nemokėjimą Gariūnuose, praėjusią savaitę įvykęs masinis kontrabandininkų sulaikymas.
Tačiau matant visuos šiuos ryžtingus veiksmus kartu kirba klausimas: o kas bus, kai visos šios bylos atsidurs teismuose? Juk gerai žinoma, kad susidūrę su turtingų bei įtakingų asmenų bylomis mūsų teisėjai pajunta ypatingą pagarbą nekaltumo prezumpcijos principui. Gariūnų byla tokį precedentą jau davė. Tad, ko gera, ruošiantis V.Antonovo ir R.Baranausko parskraidinimui į Lietuvą, valdžiai reikėtų padaryti vieną kitą permainą ir teisėjų gretose.

Valstybės žmonės, besitvarkantys su „Snoro“ byla, ir anksčiau dirbo valstybės tarnyboje. Tiesiog šį kartą jie gavo leidimą veikti, kaip leidžia įstatymai ir kaip jie, pasirodo, sugeba.