A. Pliadžio nuotr

Rima JANUŽYTĖ

Praėjusią savaitę Briuselyje susitiko NATO gynybos ministrai, o Miunchene įvyko tradicinė saugumo konferencija. Abiem atvejais pagrindinės su saugumu ir gynyba susijusios diskusijos sukosi aplink naująjį JAV prezidentą Donaldą Trumpą ir tolesnius JAV santykius su ES ir Rusija. Apie saugumo perspektyvas Lietuvai ir mūsų regionui kalbamės su Krašto apsaugos ministerijos gynybos politikos direktoriumi Vaidotu Urbeliu.

– Ką tik grįžote iš Briuselyje vykusio NATO gynybos ministrų susitikimo, kurio „vinimi“ tapo JAV gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso kalba. Ką iš jos suprato kitos šalys: ar keisis JAV administracijos politika NATO, Europos, Rusijos atžvilgiu? –

Gera žinia ta, kad jeigu pokyčių ir esama, tai jie nėra revoliuciniai. J.Mattiso kalba nebuvo revoliucinė, ji buvo evoliucinė, labiau pabrėžiant tam tikras amerikiečiams svarbias detales. Pagrindiniai du dalykai – naštos pasidalijimo klausimas ir NATO vaidmuo kovoje su terorizmu.

Pirmuoju atveju J.Mattisas akcentavo, kad valstybės, kurios neskiria 2 proc. BVP gynybai, turi bent jau turėti planą, kaip tuos 2 proc. pasiekti. Antra – kaip NATO prisidės prie kovos su terorizmu. Šiuo atveju JAV pačios peržiūri savo politiką Artimuosiuose Rytuose, ir kol nebus aišku dėl JAV politikos pokyčių, spręsti, koks bus NATO vaidmuo, truputį per anksti.

Du tris ateinančius mėnesius tęsis sprendimų laikotarpis. Gali būti, kad gegužės mėnesį Donaldas Trumpas viešės Europoje. Taigi iki gegužės turime tris mėnesius savo politikai peržiūrėti ir nuspręsti, kokia bus Europos, NATO žinutė D.Trumpui.

– O kokia yra šiandien JAV siunčiama žinutė? Regis, nebūtinai visada sutampa to paties J.Mattiso ir naujojo prezidento D.Trumpo požiūriai? Neseniai priešingą žinutę, nei prezidento, Ukrainos klausimu pasauliui pasiuntė ir JAV ambasadorė prie Jungtinių Tautų…

– Didelių skirtumų šiose žinutėse aš neįžvelgčiau. J.Mattisas savo kalboje pasakė, kad su Rusija reikia imtis vadinamojo „dual track approach“ (liet. dvilypio požiūrio). Tai reiškia, jog mes suprantame realybę, kad Rusija yra grėsmė. Bet kai kuriais klausimais galime bendradarbiauti ir durys Rusijai yra atviros. Žinoma, jeigu Rusija pati nori bendradarbiauti. Nors vilčių turime nedaug ir visi esame realistai, bet jeigu Rusija pasirinks kelią bendradarbiauti, visi iš to tik laimėsime.

Ši žinutė eina visur, tik galbūt vienų pasakoma vienaip, kitų – kitaip. Tai, beje, yra ir bendra NATO žinutė. Jeigu peržiūrėtume dokumentus, pamatytume, kad visuomet svarbiausia frazė ta, jog durys bendradarbiauti Rusijai yra atviros.

Taigi nėra kažkokios didelės takoskyros. Išskyrus tai, kaip mes vertiname Rusijos norą arba nenorą bendradarbiauti. Iki šiol jo nebuvo. Ar bus ateityje – sunku pasakyti. Vertinimai čia gali labai skirtis.

– Turkija, būdama NATO narė, jau dabar bendradarbiauja su Rusija – visai neseniai pradėjo bendras atakas prieš „Islamo valstybę“ Sirijos Al Babo mieste.

– Viskas priklauso nuo to, kaip vertiname bendradarbiavimą. Šiuo požiūriu amerikiečiai irgi bendradarbiauja su Rusija ir taip dekonfliktina savo veiksmus Sirijoje. Lygiai taip pat ir kitos valstybės. Toks procesas niekad nenutrūko. Reikia prisiminti, kad net Šaltojo karo metais, pačiais gūdžiausiais laikais, bendradarbiavimas visada egzistavo. Netgi ginklų mažinimo sutartys buvo pasirašytos kada? Šaltojo karo metais. Susitarti tam tikrose srityse galima. Tai nepanaikina totalios konfrontacijos, bet ten, kur yra abiejų pusių interesas, rasti sprendimą galima.

Aišku, Turkijos padėtis specifinė – viskas vyksta už jos sienų. Viena yra kalbėti deklaratyviai, kita – kai iš Sirijos teritorijos už sienos šaudoma į tavo miestus.

Turkija, kaip ir, beje, Izraelis, matydama, kad Rusija Sirijoje yra fiziškai – turi bazę, turėjo laivyną, turi su ja kalbėtis. Ji tiesiog negali nesikalbėti, nes veiksmas vyksta po langais.

– Neseniai LR Seimas patvirtino naują Nacionalinio saugumo strategiją. Joje tarp keturiolikos grėsmių nacionaliniam saugumui pirmuoju numeriu įrašyta Rusijos pasirengimo ir valios naudoti karinę jėgą keliama grėsmė. Ar yra tokia valia naudoti jėgą – prieš Lietuvą, prieš Baltarusiją?

– Man atrodo, Rusija nuolat naudoja jėgą, ir tai liudija pavyzdžiai – 2008 m. Gruzija, paskui Ukraina, Sirija. Rusija naudoja karinę jėgą kaip politikos įrankį. Kažko itin naujo Nacionalinė saugumo strategija nepasakė, tik fiksavo faktą. Tai, kad Rusija naudoja karinę jėgą pažeisdama tarptautinę tvarką, tarptautinę teisę, pažeisdama bendrą supratimą apie tarptautinį saugumą, yra aiški grėsmė. O prognozuoti, kada Rusija panaudos karinę jėgą ir kur – ganėtinai sunku. Tikiuosi, ji to nebedarys, bet toks tikėjimas turi būti paremtas faktais, kurių dabar, deja, nematome. Taigi mūsų tikslas – pasirengti, kad tai neatsitiktų pas mus. Ir šiuo atveju svarbiausia yra atgrasymas.

Atgrasymas – tai pakankamas valstybės sugebėjimas priešintis bet kokiam bandymui paveikti jos politiką karinėmis ir nekarinėmis priemonėmis. Saugumo strategija tai ir akcentuoja.

– Kaip tik ima aiškėti, kokio masto karines pratybas prie Baltarusijos sienos šiemet organizuoja Rusija. Pasigirsta perspėjimų, kad jos kelia grėsmę ir Lietuvai. Ar tokia baimė pagrįsta?

– Realybė tokia, kad labai dažnai kariniai veiksmai – tiek Gruzijos, tiek Ukrainos atžvilgiu – prasidėdavo Rusijai vykdant dideles planines pratybas. Tokiais atvejais pratybose išbandytus karinius vienetus Rusija panaudoja realiai – savo agresyviems tikslams.

Rusija labai dažnai daro ir kitaip – skaido pratybas, kad jas vizualiai tarsi sumažintų. Lygiai taip pat prieš „Zapad“ pratybas vyks ir kitų pratybų, kurios yra iš tiesų tik vienos kitų tęsinys, papildinys. Į jas visas reikia žiūrėti kaip į visumą.

Nerimą kelia tai, kad Rusija dėlioja agresyvius pratybų scenarijus. Kaip žinome, kai kurie jų apima ir NATO teritorinio vientisumo pažeidimą. Jie kelia nerimą, kai matai visą komplektą: agresyvią retoriką, pratybų planus, scenarijus, matai visą karinės jėgos panaudojimo istoriją.

Tiesiog reikia būti labai pasiruošusiems ir turėti visas atsako priemones į galimas provokacijas. Kiekvienas oponentas gerbia gerai pasiruošusius, tai mažina konflikto tikimybę.

– Kaip Lietuva ruošiasi šioms Rusijos planuojamoms pratyboms?

– Yra bendri principai, taikomi visoms šalims. Matydamas grėsmę tu padidini savo pasirengimo reaguoti lygį. Pats aukščiausias lygis – kai kariniai daliniai išeina iš savo teritorijos su visa įranga, pajėgomis ir išsiskleidžia kur nors teritorijoje, nebūna statiški. Vadinasi, jie pasirengę kovai. Pats žemiausias parengties lygis – kai neribojamos atostogos, savaitgaliui dauguma grįžta pas šeimas, ilsisi dalis šauktinių. Pagal situaciją sprendžiama, koks parengties lygis reikalingas: nuo žemiausio, kai visi „atsipalaidavę“, iki aukščiausio, kai užsidedi šalmą ir esi pasiruošęs išvažiuoti vos gavęs signalą.

Į pratybas „Zapad“ reikia žiūrėti per šią prizmę. Stebėsime, kiek dalinių bus prie Lietuvos sienos, kas vyks, kaip vyks. Mes nežinome, kaip Rusija vykdys pratybas, kas vyks Baltarusijoje, – tai irgi labai svarbu. Viską reikia sudėlioti taip, kad atsakas būtų proporcingas ir būtume pasirengę, jei kažkas įvyktų. Dar liko pusė metų, tad detales komentuoti sunku.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m