Premjeras Algirdas Butkevičius negalėjo dalyvauti tiesioginėje nacionalinio transliuotojo televizijos laidoje, nes kandidatuoja rinkimuose, naujienų portalas lyg ir neturėjo rašyti apie visuomenės apklausų rezultatus ir aiškintis partijų populiarumo priežastis, nes tai – paslėpta politinė reklama. Bent jau taip teigia Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Ir paslėptos, ir juokingos, ir įkyrios politikų reklamos per šią kampaniją kaip niekada anksčiau daug yra ir feisbuke. Kada VRK imsis nurodinėti Markui Zuckerbergui?

 

Gabija SABALIAUSKAITĖ

 

Geroji feisbuko vertybė yra laisvė vartotojui susidėlioti tokį turinį, kokį jis nori gauti: bendrauji su draugais, su kuriais nori; ko matyti nenori – paslepi; nenori politikų brukamos reklamos – nedraugauji su jais, o jei ir iššoka kokia reklama, žadanti kiekvienam po naują butą ar medį, supranti, kad už jos rodymą sumokėta kompanijai „Facebook“, ir nekreipi dėmesio (pažymėta žodeliu sponsored).

Labiau erzina reklama ten, kur nesitikėtum jos rasti. Kai kurie vartotojai pasipiktino, kad jų prenumeruojamoje paskyroje apie Kauno miesto naujienas atsirado nufilmuotas eksperimentas, kaip įsigyti alkoholio pažeidžiant visas įmanomas taisykles, ir kvietimas diskutuoti: „Ar jau esame pasirengę realiems prekybos alkoholiu pokyčiams, o ne nieko nekeičiančiam „vaidinimui“, kuris šiuo metu vyksta prekybos centruose, kuomet dokumentų prašoma net iš senolių“. Viena vertus, gan įdomus klausimas ir gerai iliustruotas, o iš tikrųjų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinė reklama. Pažymėta reklama kainavo 484 eurus, tik už ją sumokėta ne „Facebook“, bet tos paskyros savininkams, kurie net įtraukti į oficialios politinės reklamos skleidėjų sąrašą.

Jei nepastebite politikų lauko reklamos, nematote jų klipų per televizorių ir atrodo, kad rinkimai apskritai nevyksta, ateikite į feisbuką. Socialdemokratai transliuoja tragikomišką siaubo filmo parodiją, rinkėjui sapnuojasi grėsmingos kregždės ir naktinė mokesčių reforma, Darbo partijos kandidatė rimtu veidu svarsto, kodėl vyrai neša moterų rankines ir klausia: „Ką tju?“, Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija Vijūnėlės dvaro fone traukia dainą apie mafiją.

Prieš šiuos Seimo rinkimus reklamos feisbuke gerokai daugiau nei prieš 2015-ųjų savivaldos rinkimus. Tuomet reklamą feisbuke esą pirko tik keturios partijos ir vienas visuomeninis rinkimų komitetas. Prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus tokios reklamos, jei tikėtume partijų ataskaitomis, nepirko niekas. Ekspertai sutaria, kad jau nebeliko partijų, ignoruojančių feisbuką.

Socialinių tinklų rinkodaros agentūros „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas tokį politikų pasidavimą į feisbuką vadina invazija. Vis dėlto feisbuko jis nehiperbolizuoja ir primena, kad socialinis tinklas – tik vienas iš visų politikų naudojamų komunikacijos kanalų.

„Feisbukas, kaip komunikacijos kanalas, gali būti lygiai toks pat efektyvus arba neefektyvus kaip ir bet kokia kita medija – televizija, radijas, spauda. Feisbukas politikams išskirtinis tuo, kad šis socialinis tinklas Lietuvoje turi 1,3 mln. vartotojų, o tai turbūt sudaro apie 80 proc. visų Lietuvos interneto vartotojų. Tai kanalas, kuriuo tikrai galima pasiekti labai didelę auditoriją“, – sako A.Žakas.

Štai JAV prezidento rinkimų kompanijoje kandidatų naudojami komunikacijos kanalai persistumdė iš esmės. Respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas apskritai neperka reklamos televizijoje, bet pinigų socialiniams tinklams negaili: jo štabas jau vasarą buvo išleidęs 200 tūkst. dolerių grotažymei tviteryje, kurią mato visi vartotojai JAV, nusipirkti.

Lietuvos partijų rinkimų štabų vadovai sako, kad reklama feisbuke yra gana pigi, todėl socialiniam tinklui netaupo, leisdami pinigus kitos reklamos sąskaita. Kita vertus, donaldų trampų Lietuvoje taip pat nėra – geidžiamiausia, kaip ir brangiausia, politikų reklamos tribūna išlieka televizija.

 

M.Zuckerbergas neatrašo

Kiek partijos išleidžia reklamai feisbuke? Nežinia, nes tai esą jų vidiniai dalykai. Bet nedaug, nes reklama pigi, o tikslūs skaičiai bus pateikti kampanijai pasibaigus. Bent taip tikino daugelis „Veido“ apklaustų partijų rinkimų štabų vadovų.

To paties tikisi ir vienas iš feisbuko vartotojų, VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Jis primena bendrą rekomendaciją, kad politikai galėtų žymėti visą į feisbuką kraunamą reklamą, o jei už informacijos sklaidą feisbuke jie dar ir susimoka, tokią reklamą pažymėti privalo.

„Feisbuke yra įvairiausios reklamos. Viena užsakoma, mokama už jos parodymą. Pats matau daug tokios reklamos, ypač kelių partijų. Ji pažymėta, tikiuosi, kad išlaidos jai bus deklaruotos taip, kaip numato įstatymas, – sako Z.Vaigauskas. – Dar yra „savos gamybos“ reklama, kai kandidatai savo paskyrose platina kažkokią medžiagą, primena, kad kandidatuoja, prašo draugų palaikymo. Tokie dalykai nieko nekainuoja, bet esame prašę, jog ir tai būtų pažymėta kaip politinė reklama, pagaminta kandidato lėšomis, kad nebūtų įtarimų, kaltinimų pažeidimais. Žinoma, jei kandidatas  bendrauja įprastai, dalijasi įspūdžiais, rašo laiškus draugams ir staiga ims rašinėti, kad tai – galima politinė reklama, irgi atrodys keistokai. Tačiau pasitaiko, kad draugai susipyksta ir apskundžia mums. Šito, mano supratimu, nei sukontroliuoti įmanoma, nei tai būtų labai korektiška.“

Paprastai tariant, politinės reklamos skelbimo socialiniame tinkle taisyklės yra miglotos, o atskirti reklamą gali būti dar sudėtingiau.

Z.Vaigauskas pripažįsta, kad visos reklamos feisbuke nesužiūrėsi, todėl reikės pasitikėti vien partijų deklaracijomis, nes nei „Facebook“, nei „Google“ tokių duomenų neteikia.

Dar šių metų pradžioje VRK žadėjo kreiptis į šias bendroves, kad galėtų gauti informacijos apie su jų pagalba besireklamuojančius Lietuvos politikus. VRK iš tikrųjų prisiruošė parašyti laišką, tik kad jokio atsakymo. „Kreipėmės, rašėme laiškus, bet realių atsakymų nesulaukėme“, – sako Z.Vaigauskas ir patikslina, kad iš „Facebook“ negavo apskritai jokio atsakymo.

„Jei feisbuke pasirodytų apmokėta, bet nepažymėta reklama, turėtume atlikti tyrimą. Esu įsitikinęs, kad „Facebook“ gerbtų Lietuvos įstatymus ir praneštų, ar ta reklama apmokėta, kas ją apmokėjo, – VRK pirmininkas. – Kai turėtume problemą, reikėtų ieškoti būdų, kaip ją išspręsti.“

Jis patikina, kad VRK, jei jau užsimotų vėzdu už nepažymėtą reklamą, tikrai baustų ne M.Zuckerbergą, bet partiją.

Pasirodo, vien už kandidatų „palaikinimą“ rimtų nuobaudų galėjo sulaukti ir keli rinkimų komisijų nariai. „Vienas ir į teismą žadėjo kreiptis. Pagal įstatymą, komisijos narys negali vykdyti rinkimų agitacijos, ir jei jis pradeda „laikinti“ kandidatus, žinutes siuntinėti, mūsų supratimu, jis užsiima netinkama veikla. Svarstomas narys bandė įrodyti, kad „laikinimas“ nėra politinė reklama, bet komisija vieningai nusprendė, kad toks elgesys netinkamas priesaiką davusiam komisijos nariui. Kaip juo gali pasitikėti rinkėjas?“ – stebisi Z.Vaigauskas.

Pats VRK vadovas tarp feisbuko draugų turi ir politikų, bet dabar dėl 5 tūkst. draugų limito nebegali priimti naujų žmonių. Šis feisbuko vartotojas politikų prašymų dalytis jų reklaminiais pažadais sako nesulaukiantis: „Žino, kad tai beprasmiška. Išmesčiau iš draugų.“

 

Kiek politikų pinigų feisbuke?

Pagal VRK pateiktas partijų ataskaitas, per 2015-ųjų savivaldos rinkimų kampaniją feisbuke besireklamavusios partijos išleido apie 11 tūkst. eurų, o ten reklamavosi tik keli dalyviai: Liberalų sąjūdis (LS), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“, partija „Lietuvos sąrašas“, Lietuvos žaliųjų partija.

Žinoma, jei ataskaitoje partija ir prisipažįsta, kad reklamavosi feisbuke, ji gali nurodyti tik tuos pinigus, kuriuos už reklamą sumokėjo iš kampanijos sąskaitos, bet kiek iš viso nupirkta reklamos ir kas už ją sumokėjo – neaišku. Jei tikėtume VRK pateikiamomis politinių kampanijų išlaidų ataskaitomis, 2012 m. Seimo rinkimuose partijos apskritai nesireklamavo nei feisbuke, nei „Google“. Tiesa, jei šią paslaugą partija perka iš reklamos agentūros, „Facebook“ pavadinimo ataskaitoje gali ir nebūti.

Taigi neįmanoma suskaičiuoti, kiek pinigų už politinę reklamą sumokama „Facebook“ ar „Google“ bendrovėms. A.Žakas patvirtina, kad tokių duomenų nėra, „Facebook“ jais nesidalija, o štai VRK politinės reklamos stebėjimo sistema, kuri lyg ir galėtų tai apskaičiuoti, buvo sukurta ir tebėra taikoma tik trims medijoms.

„VRK stebi reklamą spaudoje, televizijoje ir radijuje. Tarkime, jei vykdant politinę kampaniją feisbuke VRK reikia nurodyti, koks buvo jos tiražas, tai mažų mažiausiai absurdiška. Matyt, reikia veikti pagal tokią sistemą, kokia yra sukurta. „Facebook“ neskelbia duomenų apie tai, kas, kiek išleidžia, bet natūralu, kad pasiekti rezultato neišleidus pinigų nėra įmanoma“, – apibendrina A.Žakas.

Kiek politikams kainuoja brukti feisbuko vartotojams savo reklamą apie geresnį rytojų? A.Žakas skaičiuoja, kad pasiekti tūkstantį žmonių kainuoja vidutiniškai du eurus. Tačiau neužtenka, kad informaciją žmogus pamatytų vos vieną kartą, reikėtų jo dėmesį patraukti 6–8 kartus. Vadinasi, toks kontaktas su tūkstančiu feisbuko vartotojų kainuoja 16–20 eurų. Galima spėti, kad partijų auditorijos yra gerokai didesnės.

„Tačiau tai nėra televizijos reklama, kai džiaugiamasi, kad parodytas tam tikras skaičius reklamos klipų. Feisbuke rezultato negarantuoja vien tas faktas, kad pasiekėme žmones, nes skirtingai auditorijai siunčiame skirtingą žinutę, skirtinga žinutė turi skirtingą atoveiksmį“, – priduria A.Žakas.

Todėl jis sako sunkiai įsivaizduojantis, kad politinės kampanijos metu politikas vienas galėtų susitvarkyti su informacijos srautu feisbuke. Jei užsiimtų šiuo kanalu vien savo jėgomis, fiziškai neturėtų laiko jokiam kitam darbui.

 

Vienam politikui – 1,94 mln. valandų laiko

Liepą suskaičiuota, kad respublikonų kandidatas D.Trumpas socialiniuose tinkluose buvo paminėtas jau 129,7 mln. kartų, jo varžovė demokratų kandidatė Hillary Clinton – 37,3 mln. kartų. Vartotojai skaitydami D.Trumpo turinį socialiniuose tinkluose praleido 1,94 mln. valandų, H.Clinton – 630 tūkst. valandų.

Lietuvoje, kai feisbukas „neapskaitomas“, lieka labai primityvi statistika, kai jau kurį laiką virtualių sekėjų minias bandoma prilyginti aktyviems rinkėjams, nueinantiems iki balsadėžių. Pagal šią primityvią statistiką, daugiausiai šansų rinkimuose tebeturi liberalai, socialdemokratai  – tiek pat kiek valstiečiai, konservatoriai – tiek pat kiek „darbiečiai“.

Komunikacijos socialiniuose tinkluose ekspertas A.Žakas sako, kad svarbiausia yra suprasti, kaip veikia feisbukas, ir skirti tam nemažai išteklių. Pasak jo, labai dažnai politikai prabunda tik prieš rinkimus, „atkomunikuoja“ ir dingsta, manydami, kad sulauks sėkmės, bet viskas gerokai sudėtingiau.

„Jei politikas eina į televizijos laidą, jis supranta, kad turi jai pasiruošti, nes gali sulaukti įvairių klausimų. Tas pats yra ir feisbuke, tik jame klausimai krinta kaip iš gausybės rago, o atsakymus į juos žmonės nori gauti iškart, – aiškina A.Žakas. – Dažnai tai neįvertinama, todėl pasitaiko, kad politikai, kažkur išgirdę, kad dabar jau tikrai turi ką nors daryti feisbuke, greičiau pakenkia sau, nei padeda. Tiems, kurie turi sekėjų gvardiją, pranešti savo žinutę lengviau, bet tiems, kurie ir šiaip nėra socialūs, socialiniai tinklai turbūt tik trukdo.“

„Socialaus marketingo“ vadovas primena, kad socialiniai tinklai – tik vienas iš kanalų, norint pasiekti rezultatų. Tačiau jei moki juo naudotis, ir tai darai nuolat, gali pasisekti. Tai esą rodo Liberalų sąjūdžio sėkmė iki grynųjų butelio dėžutėje skandalo. A.Žako teigimu, liberalų feisbuke sėkmę daugiausia lėmė atskirų jų politikų komunikacija.

„Matome, kad populiariausia komunikacija yra asmeninė, kai mūsų lyderiai bendrauja patys kurdami turinį, pranešdami žinutes, kurioms randa asmeninius kampus. Tarkime, neseniai Remigijus Šimašius pakvietė diskutuoti dėl medicininiams tikslams naudojamų kanapių legalizavimo. Į tokį kvietimą pokalbio atsiliepė labai daug feisbuko vartotojų“, – apie partijos narių gebėjimus išnaudoti feisbuką pasakoja Liberalų sąjūdžio rinkimų štabo vadovas Renaldas Vaisbrodas.

Daugiau kaip 10 tūkst. sekėjų feisbuke tebeturi ir buvęs liberalų pirmininkas Eligijus Masiulis, o štai naujasis lyderis Eugenijus Gentvilas feisbuke užsiregistravo tik vasarą ir dabar turi apie 1,6 tūkst. sekėjų.

R.Vaisbrodas neslepia, kad politinės kampanijos metu partija socialiniams tinklams skiria didžiulį dėmesį, pavyzdžiui, prieš šiuos rinkimus beveik visai atsisakyta reklamos spaudoje. Vis dėlto jis nesutinka, kad dialogas su rinkėjais feisbuke gal pakeisti bendravimą akis į akį.

TS-LKD rinkimų štabo vadovas Dainius Kreivys sako, kad partija pastaruosius ketverius metus remiasi aiškia komunikacijos socialiniuose tinkluose strategija. Prieš Seimo rinkimus konservatoriai daugiau dėmesio skiria reklamai feisbuke, apskritai internete ir regioninėje žinisklaidoje.

„Mūsų tikslas socialiniame tinkle – pasiekti pusę milijono vartotojų. Viena iš tokių sėkmingų žinučių – „Plano Lietuvai“ pristatymas, kuris surinko per 0,5 mln. peržiūrų. Kuriame kokybišką turinį, nenorime teršti erdvės tuo, kas nepatrauklu, nekokybiška ir neneša žinios“, – tvirtina D.Kreivys.

Darbo partija per šią rinkimų kampaniją feisbuko nesureikšmina – didesnį dėmesį komunikacijai socialiniame tinkle ji skyrė per praėjusius savivaldos rinkimus. Šios partijos rinkimų štabo vadovas Vytautas Gapšys skaičiuoja, kad per visą kampaniją „darbiečiai“ reklamai feisbuke neišleis daugiau kaip 5 tūkst. eurų, o VRK pateiks visas išlaidas, nes partijos komunikacija feisbuke užsiima reklamos agentūra.

„Jei sudėtume visų partijų reklamos feisbuke išlaidas, ši suma turbūt sudarytų vos kelias valandas kampanijos pajamų, todėl priversti deklaruoti, kiek feisbuke išleidžia mūsų politikai, būtų sudėtinga. Pilkoji zona – ar kandidatai nurodo, kur yra politinė reklama. Problema kyla tada, jei jie neįtraukia to į kampanijos išlaidas. Kad nekiltų tokių problemų, dirbame su agentūra, kuri išrašo sąskaitą, ir matyti, kiek pinigų skirta reklamai feisbuke“, – aiškina V.Gapšys.

Kad politinės kampanijos reklamos taisyklės yra šiek tiek atgyvenusios ir pritaikytos tik tradicinėms medijoms, sutinka ir Z.Vaigauskas: „Atsiranda medijos, keičiasi žiniasklaidos elgesys, galėtų būti ir įstatymo, reguliavimo pokyčių. Pavyzdžiui, 1992 m. įstatyme buvo įrašyta, jog kategoriškai draudžiama vykdyti sociologinius tyrimus ir pristatyti jų rezultatus likus mėnesiui iki rinkimų, kad jie nepaveiktų rinkėjų apsisprendimo.“

 

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

 

3 klausimai VRK pirmininkui Zenonui Vaigauskui

– Kodėl VRK pateiktame 2016 m. Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų projekte Vilniuje padaugėja dviem apygardomis, o ne trimis, kaip buvo minėta anksčiau?

– Siūloma šiuose rinkimuose Vilniuje apsieiti su 12 apygardų, Grigiškes „ištremiant“ už Vilniaus miesto apygardų ribų. Buvo stengtasi išsaugoti kiek galima nepakeistas esamas sostinės apygardų ribas. Atsirandančios dvi naujos Panerių ir Verkių apygardos būtų kompensuojamos Trakų apygardą prijungiant prie Varėnos, o Kauno mieste iš aštuonių paliekant septynias – sujungiant Centro ir Žaliakalnio.

Esminis principas nustatant apygardų ribas buvo neprasilenkti su Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame nurodytas leistinas rinkėjų skaičiaus nuokrypis Seimo rinkimų apygardose – ne didesnis kaip 10 proc. nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus. Bet turėjo būti paisoma dar dviejų įstatyme paminėtų principų – ligšiolinių apygardų ribų ir administracinio padalijimo. Siekėme, kad kiekviena savivaldybė (išskyrus didžiąsias –  Vilniaus ir Kauno) būtų dalijama į galimai mažesnį apygardų skaičių – ne daugiau nei į tris ir kad į rinkimų apygardą nepatektų daugiau kaip trys teritoriniai vienetai.

– Kaip bus sudaroma apygarda, kurioje balsuoja užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai?

– Visi Lietuvos piliečiai, kurie balsuoja užsienyje, kaip ir iki šiol, patenka į 1-ąją Nau­ja­mies­čio apygardą, bet iš esmės keičiasi šios apygardos sudarymo pagrindai. Imamas užsienio rinkėjų, balsavusių praėjusiuose Seimo rinkimuose, skaičius (2012 m. – per 13 tūkst.). Tie rinkėjai įrašomi kaip Naujamiesčio apygardos rinkėjai, o toliau ji sudaroma taip, kad pasiektų rinkėjų vidurkį (apie 35 tūkst.) su ne didesniu nei 10 proc. nuokrypiu. Vadinasi, jei balsuojančiųjų užsienyje daugės, sukurtas mechanizmas, kuris leidžia už­sienyje gyvenantiems rinkėjams turėti atskirą apygardą.

Buvo siūlymų iš karto daryti jiems atskirą apygardą. Tačiau užsienyje yra apie 260 tūkst. turinčių rinkimų teisę Lietuvos piliečių, todėl tuomet klausimas, kodėl tik vieną, jei pagal  rinkėjų skaičių užtektų ir septynioms ar aštuonioms. Bet jeigu jie pasyviai dalyvautų rinkimuose, tuos Seimo narius išrinktų labai mažai rinkėjų.

– Ar pavyks padaryti tokius pakeitimus, kad jų užtektų bent dviem rinkimų ciklams?

– Dabar pakeisime didžiosios dalies esamų apygardų ribas, nes maždaug 44-ios netilpo į 10 proc. nuokrypį, o keičiant vienos ribą tenka keisti ir kitos. Pagal gyventojų pokyčių prognozes 2020 m. Vilniuje prireiks dar vienos, tryliktos, apygardos, o pirmasis mažinimo pretendentas – Alytaus regionas, panašios tendencijos Šiaurės Lietuvoje.

Galutinį 2016 m. rinkimų apygardų variantą planuojame patvirtinti trečią gruodžio savaitę.

 

3 KLAUSIMAI Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui Zenonui Vaigauskui

 

VEIDAS: Kaip manote, kiek gali būti legitimi saujelės žmonių, kurie dalyvavo pakartotiniuose rinkimuose, išrinkta valdžia?

Z.V.: Ką jūs vadinate saujele? Varėnoje tą saujelę sudarė 36 proc., Trakuose antrajame rate – 32 proc., Šilutėje savivaldybės tarybos rinkimuose rinkėjų aktyvumas siekė apie 40 proc., taigi, mano nuomone, aktyvumas buvo gana didelis. Nepamirškime, kad antrą kartą balsuojant juntamas tam tikras žmonių nuovargis, o juk dar vasara. Tačiau rinkėjams be galo svarbu turėti galimybę balsuoti be papirkimų. Vadinamasis saujelės įspūdis galėjo susidaryti, nes, tarkime, Trakuose labai greitai pabalsuota, o rinkimų apylinkės buvo tuštokos: pakartotinių rinkimų komisijos narių skaičius išliko tas pats, tai ir susidaro įspūdis, kad žmonių atėjo labai mažai. Šiuo atveju galima svarstyti, koks rinkėjų aktyvumas turėtų būti? Aš dar prisimenu kandidatus, surinkdavusius 99,9 proc. rinkėjų balsų, bet tai – tik išskirtiniai atvejai ir gana stipriose bendruomenėse.

VEIDAS: Pakartotiniuose rinkimuose nemenkas procentas visuomenės narių išliko pasyvus. Ką tai sako apie lietuvius? Ar nenuvylė tokie rezultatai į rinkimus atėjusiųjų išreikšti savo valią?

Z.V.: Nejau pasyvioji rinkėjų dalis, kuri nenori eiti į rinkimus, turi teisę uždrausti aktyviems ir pilietiškiems rinkėjams, norintiems turėti valdžią, ją išsirinkti? Šalies įstatymai sureguliuoti taip, kad to nedraudžia. Lietuvoje gana populiaru išreikšti savo valią balsuojant prieš visus (atėjęs rinkėjas sugadina biuletenį). Mūsų šalyje paplitęs toks balsavimas. Vien Šilutėje panašių atvejų užfiksuota per 7 proc. Galima svarstyti, kad taip žmogus išreiškia savo nusivylimą ar nepasitenkinimą. Jei balsuoja už jaunus, energingus ir daug žadančius politikus, nori pokyčių ir šviežumo, o šie po metų susimauna, tas pats pasikartoja antrą kartą, trečią kartą, nieko keisto, kad numojama ranka ir tiesiog nebeeinama.

VEIDAS: Bet jei už vieną ar kitą kandidatą balsuojama vangokai ir jis išrenkamas ne iš pirmo karto, rinkėjai, matyt, nelabai apsisprendę?

Z.V.: Žinoma, visada geriau, kai politikas išrenkamas iš pirmo karto, tačiau jei kyla abejonių dėl jo ar jo komandos, pakartotiniai rinkimai abejones tarsi nuvalo. Kita vertus, kai įsibėgėja ikiteisminiai tyrimai ir rezultatai naikinami dėl to, kad jo šalininkai kažką ne taip padarė, politikui nepavydžiu. Tarkime, šių rinkimų metu labai jutau Šilutės, Trakų ir Širvintų rinkėjų palaikymą: jiems nebuvo priimtina palikti rezultatą su didžiule abejone. Dalyvavę pakartotiniuose rinkimuose žmonės kandidatus išgrynino. Taigi jei sugebama nugalėti, verta savimi didžiuotis. Sutikite, susidūręs su gana priešiška aplinka ir sugebėjęs laimėti politikas pelno dvigubą rinkėjų pasitikėjimą. Aš pakartotinius rinkimus vadinu puikia atgrasymo priemone nesąžiningiems pretendentams. Manau, šiandien jau visi supranta, kad yra tam tikra riba, kurią peržengus kelio atgal nelieka: mandatas prarandamas ir baigiasi politinė karjera.

 

 

 

Netrukus, spalio 14 dieną, Lietuvoje vyks Seimo rinkimai ir patariamasis referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos. Šiuose rinkimuose savo jėgas išbandys ne tik didžiosios partijos, bet ir nemažai neseniai susikūrusių politinių judėjimų, be to, pasikeitė partijų finansavimo įstatymas. Apie priešrinkimines aktualijas kalbamės su Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Zenonu Vaigausku.

VEIDAS: Šiemet į rinkimų kovą stojusių politikų daugiau nei prieš ketvertą metų.
Z.V.: Išties politinių judėjimų pagausėjimas šiemet gana ženklus. Be to, palyginti su ankstesniais rinkimais, 2012 m. stipriai padidėjęs ir kandidatų skaičius. Tarkim, vienmandatėse apygardose balotiruojasi nuo 11 iki 17 kandidatų, o ir daugiamandatėje apygardoje nemažai partijų turi pateikusios iki maksimumo užpildytus sąrašus. Mano nuomone, idealūs rinkimai būna tada, kai dėl vienos vietos varžosi keturi penki kandidatai. O kai į vieną vietą bando pretenduoti 17 žmonių – jau šiek tiek daugoka, ir rinkėjui darosi gan sudėtinga susigaudyti.
VEIDAS: Dėl kokių priežasčių šiemet užderėjo toks gausus naujų kandidatų į politikus derlius?
Z.V.: Viena priežasčių – pasikeitusi visuomenė. Juk antrą kartą į rinkimus ateis kita rinkėjų, gimusių jau po nepriklausomybės atkūrimo, karta. Taip pat savo efektą duoda ir sunkmetis: rinkėjai nusivylę politikos senbuviais ir jų darbais krizės metu, tad ieško naujų, net ir nuo politikos ganėtinai tolimų kandidatų. O juk padidėjusi paklausa visada lemia ir padidėjusią pasiūlą. Palyginti su 2008-aisiais, šiemet daug daugiau politinių naujokų, prie to ypač prisidėjo ir Arūno Valinsko vadovaujamos Tautos prisikėlimo partijos sėkmingas žygis į Seimą, kurį šiais metais pakartoti nori dar daugiau naujų politikų.
VEIDAS: Ar šiemet jau pasitaikė kokių ryškesnių rinkimų kampanijos pažeidimų?
Z.V.: Nepasakyčiau, kad būtų pasitaikę didesnių pažeidimų, nors laiko dar yra. Vis dėlto man atrodo, kad nusistovėjusios taisyklės bei griežtesnis kontroliuojančių institucijų dėmesys šiais metais apsaugo nuo didesnių pažeidimų. Todėl prieš šiuos rinkimus malonu tai, jog ypač trumpas sąrašas kandidatų, tik keliolika pavardžių, kurie bus išbraukti iš sąrašų dėl to, kad bandė nuslėpti teistumą ar bendradarbiavimą su Sovietų Sąjungos KGB tarnyba. Ir daugiausiai tokių žmonių mažesnėse partijose naujokėse – didžiosios tokių bandymų nuslėpti savo praeitį visiškai netoleruoja. Daugiausiai tokių kandidatų yra tarp besibalotiruojančiųjų provincijoje, o pašalinti iš sąrašų, jie kreipiasi į teismą, dažnai esant visiškai beviltiškai situacijai, – net nežinau, ko tikėdamiesi.
Kita vertus, jaučiamas daug stipresnis pačių rinkėjų atsparumas bandymams juos papirkti. Lietuvoje turime turtingų žmonių, kurie vis dar kartkartėmis pabando trūks plyš įsigyti Seimo nario mandatą, dalydami rinkėjams dovanas. Šiandien pastebiu, jog rinkėjai supranta, kad toks kandidatas, išleidęs pinigus rinkimų kampanijai, būtinai ieškos būdų, kaip juos vėliau susigrąžinti – pačių rinkėjų sąskaita.
VEIDAS: Galbūt pastebėjote užsienio valstybių bandymų kištis į rinkimų kovą Lietuvoje?
Z.V.: Tokį poveikį sunku pastebėti, dažniausiai apie jį suprantame tik praėjus kuriam laikui po rinkimų. Ko gero, toks poveikis turėtų būti – kai kuriose kaimyninėse valstybėse rinkimai jau praėjo, todėl jų tarnybos atkreipia dėmesį ir į Lietuvą. Prie tokio poveikio priskirčiau periodiškai interneto naujienų portaluose pasirodančius straipsnius, kuriuose bukai agituojama, kad rinkėjai iš viso neitų balsuoti ir tokiu būdu paveiktų valdžią. Kartais stebina, kad ši idėja taip įnirtingai kartojama net ir didesniuose portaluose. Ko gero, vis dar tikimasi, kad tokios kalbos, susidėjusios su niūria rinkėjų nuotaika, gali sumažinti rinkėjų aktyvumą.
VEIDAS: Ar gausiai, jūsų nuomone, šiemet rinkėjai eis prie balsavimo urnų? Ar tam didesnės įtakos turės kasmet menkstantis visuomenės pasitikėjimas Seimu bei politinėmis partijomis?
Z.V.: Nemanau, kad bus kokių nors stebuklų: turėtų ateiti apie pusę rinkimų teisę turinčių asmenų, kaip visada kelių procentų svyravimą gali lemti politinės kampanijos aktyvumas ar oro sąlygos rinkimų dieną. Menkstantis pasitikėjimas Seimu ar politinėmis partijomis nekelia džiaugsmo, nors Lietuvos partijos per rinkimus visuomenės pasitikėjimo sulaukia pakankamai. Tą rodo ir faktas, kad save išsikėlusių kandidatų sumažėjo, o kai kuriems jų sunkiai sekėsi rinkti rinkėjų parašus. Vis dėlto tokie kandidatai gan greitai susirado partijas, kurios juos priglaudė savo sąrašuose ir iškėlė jų kandidatūrą tose pačiose apygardose. Nors partijos keikiamos ir nelabai mylimos, vis dėlto dauguma rinkėjų joms teikia pirmenybę ir pasitiki jų galia kažką pakeisti labiau, nei paskirų kandidatų.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokios reikalingos sąlygos, kad referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos įvyktų? Ką manote apie klausimo formuluotę?
Z.V.: Pagal referendumo įstatymą jame turi dalyvauti daugiau nei pusė rinkimų teisę turinčių žmonių, o tam, kad būtų pritarta jo svarstomai nuostatai, už ją turi balsuoti daugiau nei pusė. Pateiktą referendumo klausimą galime tik priimti – visais kitais atvejais nieko neįvyks. Nepriėmimas tikrai nereiškia, kad priimame priešingą teisės aktą.
Tačiau atrodo, kad dar kils šiokių tokių keblumų dėl šių metų referendumo klausimo formuluotės, kuri yra painoka: „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje.“ O juk šio referendumo rengimą palaiko būtent VAE oponentai, kurie būtent agituoja prieš šią formuluotę. Manau, kad priartėjus referendumui daugelis rinkėjų susimąstys – o kaipgi balsuoti, jei aš nepritariu atominės elektrinės statybai?
VEIDAS: Kartkartėmis vis pasigirsta siūlymų keisti rinkimų sistemą, tarkime, tik į mažoritarinę (vienmandatę). Galbūt tokia sistema Lietuvos rinkėjams būtų tinkamesnė nei dabartinė?
Z.V.: Manyčiau, tai vienas iš mitų, kad štai mažoritarinė rinkimų sistema, kada balsuojama tik už atskirus kandidatus, išspręs menkstančio pasitikėjimo politikais problemą. Tokiu atveju viskas atitenka nugalėtojui – net ir surinkęs 40 proc. balsų, kandidatas nepatenka į parlamentą, nes jo oponentas, surinkęs 60 proc., pateks. Nebelieka proporcingo silpnesnių politinių jėgų atstovavimo ir tokia rinkimų tvarka ilgainiui priveda prie dviejų dominuojančių partijų sistemos.
Aš linkstu prie proporcinės rinkimų sistemos, nors ji ir turi vieną didelį trūkumą – atsiranda distancija tarp rinkėjų ir renkamų politikų, nes vienoje daugiamandatėje apygardoje rinkėjai turi balsuoti už kandidatų, kurių galbūt net nepažįsta, sąrašus. Tiesa, situaciją šiek tiek pataiso rinkėjams suteikta galimybė politikus reitinguoti – tačiau tik iš vienos partijos.
Vis dėlto šiandien daugeliui rinkėjų palankesnė būtų pakoreguota sistema, kai jie galėtų reitinguoti politikus iš skirtingų partijų, tai yra pirma rinkti asmenybes, o po to – partiją. Norint dar labiau priartinti rinkėjus prie renkamųjų, galbūt vertėtų padidinti daugiamandačių rinkimų apygardų skaičių. Štai Latvijoje jų yra aštuonios, o Lenkijoje – net 41 daugiamandatė apygarda. Tačiau pokyčiai priklausys nuo mūsų politikų apsisprendimo. Paprastai rinkimų sistemos būna labai konservatyvios – jos keičiamos tik tada, kai jau stipriai prispaudžia rinkėjai. Juk ir reitingavimo sistema pas mus kelią skynėsi labai sunkiai.
VEIDAS: Vyriausioji rinkimų komisija kartu su interneto portalu „Delfi“ pradėjo vykdyti projektą, kurio metu bus imituojama balsavimas internetu bei jo eigą aptariančios diskusijos. Koks šio projekto tikslas? Galbūt po ketverių metų ir mes galėsime balsuoti internetu?
Z.V.: Nors tai tik eksperimentas, jame yra visi elektroninio balsavimo elementai, tad tai ne tik bandymas, bet ir pristatymas visuomenei, kai paprastomis priemonėmis paaiškinama, kaip veiks el. balsavimas. Be to, tai bus labai gera ir įdomi sociologinė apklausa, parodysianti rinkėjų nuomonę šiuo klausimu.
Visuomenė domisi su rinkimais susijusiais projektais internetinėje erdvėje. Tarkime, kitas internetinis su rinkimais susijęs projektas „Mano balsas“ sėkmingai veikia nuo praėjusių rinkimų – čia savo politinį požiūrį gali pasitikrinti tiek rinkėjai, tiek politikai.
O minėtas el. balsavimo eksperimentas padės išbandyti ir technologinius saugumo aspektus: galbūt atsiras programišių, kurie bandys ieškoti spragų sistemoje. Natūralu, kad didžiausių abejonių el. balsavimo sistema kelia dėl rinkimų rezultatų saugumo, todėl būtina ne tik sukurti saugią sistemą, bet ir jos saugumu įtikinti visuomenę.
Ko gero, Lietuvos rinkėjai technologiškai jau yra pasirengę balsuoti internetu ir tikriausiai sutiktų su tokių rinkimų rezultatais. Tačiau ar tam yra pasirengę mūsų politikai, nuo kurių priklausys, kada pereisime prie el. balsavimo?

Į „Veido“ klausimus atsako Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

VEIDAS: Ar draudimas gauti verslo įmonių paramą turės didelės įtakos Seimo rinkimų kampanijos finansavimui?
Z.V.: Manau, taip, nes anksčiau, kaip rodo mūsų duomenys, iš verslo bei kitų juridinių asmenų gaunama parama sudarydavo maždaug 60 proc. viso rinkimų kampanijos biudžeto. Kita vertus, nepamirškime, kad, atėmus galimybę gauti paramą iš verslo, partijoms suteikti kiti pajamų šaltiniai.
Viena, kandidatai apygardose gali gauti fizinių asmenų aukas iki 20 tūkst. Lt. Tiesa, bus tikrinama, kad aukotojo parama neviršytų 10 proc. jo deklaruotų metinių pajamų dydžio. Šiomis dienomis kartu su Valstybine mokesčių inspekcija baigėme diegti kompiuterinę sistemą, kurios padedami partijų iždininkai galės susisiekti su VMI duomenų baze ir pažiūrėti, ar aukotojo siūloma suma neviršija 10 proc. jo pajamų. Nereikia bijoti, kad taip pašaliniai gaus priėjimą prie turto deklaracijų: pirmiausia sistema nerodys, kokios buvo aukotojo metinės pajamos, tik ar siūloma auka neviršija leistino dydžio, be to, bus galima tikrinti tik konkrečiai pinigus pervesti norinčio asmens duomenis. Jei kokios partijos iždininkas norės šiaip pasmalsauti, partijai teks skubiai ieškotis naujo.
Antra, partijos turi teisę prašyti piliečių pervesti joms 1 proc. savo pajamų mokesčio. Teoriškai ši suma galėtų sudaryti 28 mln. Lt, arba dvigubai daugiau, nei partijos 2012 m. gaus iš biudžeto. Tik kažkodėl nematau didelių partijų pastangų tą procentą susirinkti, nors jau nuo gegužės 1-osios galima prašyti.
Trečia, kaip kompensacija už prarastą verslo paramą biudžeto dotacija partijoms, nors krizės metais buvo smarkiai sumažėjusi, šiemet vėl pakilo iki 20 mln. Lt. Pirmą pusę šios sumos paskirstysime artimiausiomis dienomis, antrą pusę įstatymas leidžia paskirstyti iki lapkričio 15-osios. Kadangi tuo metu pasibaigusių Seimo rinkimų balsai veikiausiai dar nebus galutinai oficialiai suskaičiuoti, tai paramos dydis konkrečiai partijai bus paskirstytas pagal dabartines vietas Seime ir savivaldybių tarybose.
VEIDAS: Kaip užtikrinsite, kad Seimo rinkimų kampanijos finansavimas būtų švarus? Juk kalbų apie juodus pinigus rinkimams, kai verslui uždrausta remti partijas, labai daug.
Z.V.: Žinoma, juodais pinigais galima už daug ką sumokėti. Pavyzdžiui, labai sunkiai atrastume, jeigu žiniasklaidos priemonei būtų sumokėta, kad ši neskelbtų neigiamos informacijos apie kurį nors kandidatą. Mes juk negalime nustatyti, kodėl, pavyzdžiui, jūs nerašote blogai apie kurį nors kandidatą: ar todėl, kad apie jį esate geros nuomonės, ar todėl, kad jums sumokėta?
Vis dėlto, nors politinėje reklamoje visko iki smulkmenų nesugaudysime, kokie nors dideli brangiai kainuojantys dalykai vis tiek išlenda ir yra sugaunami. Žiūrėkite, kokie pokyčiai vyksta pastaraisiais metais, kai rinkimų kampanijos laikotarpiu įvedėme skelbiamos reklamos stebėseną. Kai tik pradėjome, skirtumas tarp paskleistos ir oficialiai apmokėtos politinės reklamos siekė du kartus, ypač kad tuomet dar nebuvo numatyta jokių baudų. Tačiau įvedėme sankcijas, gavome teisę samdyti stebėtojus iš „SIC Gallup Media“, pasitelkėme apygardų rinkimų komisijas. Rezultatas – per 2011-ųjų savivaldybių tarybų rinkimus skirtumas tarp paskleistos ir apmokėtos reklamos dar buvo likęs, bet jau labai nedidelis.
Tikrindami surandame, nes kontrolė triguba: pirma, apie pirktą reklamą turi pranešti pats rinkimų kampanijos dalyvis; antra – žiniasklaidos priemonė, kurioje reklama pirkta; trečia – „SIC Gallup Media“ ir apygardų rinkimų komisijų stebėtojai. Visi jie turi priėjimą prie centrinės VRK duomenų bazės ir gali iš karto pasitikrinti, ar ta politinė reklama, kurią jie mato, yra oficialiai apmokėta.

Vasario pabaigoje vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose planuoja dalyvauti rekordinis kandidatų skaičius, sako Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

“Kandidatų skaičius, atrodo, bus rekordinis”, – antradienį Seime prieš pradedant partijos rinkimų numerių traukimo ceremoniją sakė VRK vadovas.

Anot jo, nors dar nebaigti į bendrą bazę suvesti visi kandidatai, jau dabar aišku, kad jų bus apie 14 tūkstančių – maždaug porą tūkstančių daugiau nei per savivaldos rinkimus 2007 metais.

Vasario 27 dieną iš viso bus renkami 1526 savivaldybių tarybų nariai. Tai yra 14 tarybos narių mažiau nei per praėjusius rinkimus.

Pirmą kartą savivaldos rinkimuose leista dalyvauti nepartiniams kandidatams. Jų užsiregistravo 519.

Dėl vietų savivaldybių tarybose kovos ir 23 partijų kandidatų sąrašai.

Antradienį partijų atstovai ištraukė rinkimų numerius.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai per rinkimus turės 94 numerį, Tautos prisikėlimo partija – 62, Liberalų sąjūdis – 143, Lietuvos socialdemokratų partija – 70, Darbo partija – 10, Liberalų ir centro sąjunga – 16, partija “Tvarka ir teisingumas” – 140, Lietuvos liaudies partija – 44, Krikščionių partija – 142, Valstiečių liaudininkų sąjunga – 51, Naujoji sąjunga – 64, Lietuvos lenkų rinkimų akcija – 122, Lietuvos rusų sąjunga – 145.

Iš viso partijos rinkosi iš 145 numerių – mat tai didžiausias savarankiškų rinkimų kampanijos dalyvių skaičius vienoje apygardoje. Būtent tiek kampanijos dalyvių registruota rinkimams į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

Pagal savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, rinkimuose dalyvaujančių partijų atstovai pirmieji ištraukia savo numerius. Tos pačios partijos rinkimų numeris bus vienodas visose savivaldybėse.

Likusieji numeriai rezervuojami nepartiniams rinkimų kampanijos dalyviams. Šie savo rinkimų numerius turės ištraukti iki trečiadienio 20 val. savivaldybių rinkimų komisijose. Jie rinksis iš likusiųjų 122 skaičių.

Į koalicijas susibūrę nepartiniai taip pat privalės traukti atskirus numerius, o vėliau iš ištrauktųjų jie galės pasirinkti vieną, su kuriuo dalyvaus rinkimuose.

Likus ne mažiau kaip 18 dienų iki rinkimų, savivaldybės rinkimų komisijos privalo paskelbti rinkimuose dalyvaujančių išsikėlusių kandidatų, išsikėlusių kandidatų jungtinius sąrašus, partijų kandidatų sąrašus (jungtinius sąrašus) ir kandidatų rinkimų numerius.

Savivaldybių tarybų rinkimai vyks vasario 27 dieną. Šiuose rinkimuose ketina dalyvauti 23 partijos ir 519 nepriklausomų kandidatų.