Rasa Didžpetrienė / BFL nuotr.

Jau antra tragedija per trumpą laiką sukrečia visuomenę – vėl kūdikis žiemos viduryje išmetamas į šulinį su lediniu vandeniu. Taip pasielgė patys artimiausi vaikui žmonės – mama ir tėtis. Pasikartosiu: šios tragedijos yra atspindys to darbo, kuris vykdomas vaikų teisių apsaugos srityje Lietuvoje.

Rasa Dičpetrienė, “Gelbėkit vaikus” gen. direktorė

Mūsų organizacija kasdien susiduria su šeimomis, kurios nežino nei kaip išgyventi, nei kaip išmaitinti vaikus rytoj. Padedame, bet to nepakanka. Išeitis – kompleksinė, sustyguota visų susijusių institucijų teikiama pagalba, paremta komandiniu principu. Kol kas to nėra.

Prie kiekvieno šulinio po pareigūną nepastatysime, būtina susitelkti ir teikti pagalbą šeimai tuomet, kai vaikai dar ne šulinyje. Teisingu keliu einanti Alytaus rajono savivaldybė galėtų būti pavyzdžiu – 71 savivaldybės darbuotojas dirba mobiliuosiuose grupėse, kurios esant reikalui visą parą, teikia pagalbą krizinėje situacijoje atsidūrusioms šeimoms, lanko socialinės rizikingos šeimas. Savivaldybėje jau įgyvendinamas priemonių planas, kurio tikslas – vaikų saugumas šeimose ir šeimyninė globa vaikams, kuriais negali pasirūpinti jų tėvai.

Labai ačiū kaimynui, nesuabejojusiam tą lemtingą akimirką ir nepabūgusiam išgelbėti kūdikio. Kiekvienam tokiam žmogui norėčiau paspausti ranką. Jeigu tokių kaimynų būtų daugiau… Jeigu mes mokėtumėme atpažinti požymius, kurie veda prie tokių nelaimių ir lauku suteiktumėme kompleksinę pagalbą – mūsų visuomenė būtų kur kas labiau atsakinga. Tai yra ilgas ir kruopštus kiekvieno iš mūsų darbas. Ir jame svarbiausia ne popierius, o elementarus žmogiškumas.

BFL

Jaunoji karta. Lietuva pasmerkė ateinančiąją populiaciją gyventi vidutiniokų valstybėje, išlaikyti beveik pusę nedirbsiančių šalies gyventojų – pensininkų ar vaikų, mokėti pirmtakų skolas.

Vasara prasideda parodomąja meile vaikams: birželio 1-ąją minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną būna daug balionų, vaikiškų dainų, skambių žodžių. Tačiau ar tikrai juos giname? Ir nuo ko?

Tarptautinės moterų federacijos įteisintos ir nuo 1950 m. minimos šios dienos idėja – priminti visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises, be ko neįmanoma sveika visuomenė. Beje, Vaikų dieną nemažai šalių mini ne birželio 1-ąją, o lapkričio 20-ąją, kai 1954 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Vaiko teisių konvenciją, skatindama didinti vaikų gerovę. Kas įeina į šią sąvoką, UNICEF, pasaulinė pagalbai vaikams skirta humanitarinė organizacija, remdamasi minėta konvencija, sugrupavo į penkis pagrindinius vaiko gyvenimo aspektus: materialinę gerovę, sveikatą ir saugumą, elgesio rizikas, būstą ir aplinką.

Į vaikų gynimo kategoriją, ko gero, būtų privalu įtraukti dar vieną dimensiją: iš tikrųjų ginti vaikus ir jų teises turėtų reikšti ir tai, kad nepasmerkiame jų mokėti didžiulės kainos už mūsų kartos sukurtas problemas ir prisidirbtas skolas. Deja, šios dienos tendencijos rodo, kad nuo tokios ateities jaunosios kartos ir neginame. Demografinės problemos, švietimo kokybės lygmuo, valstybės finansinės drausmės stygius dabartiniams vaikams, atrodo, rengia prastoką palikimą.

Pats pirmučiausias klausimas – ar lietuviai nemyli vaikų, kad tiek nedaug jų turi? Galima džiaugtis, kad gimstamumas šiek tiek padidėjęs, bet, kaip aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, net padidėjęs gimstamumas tėra toks, kad tebelemia depopuliaciją. Šalia to, intensyviausi ES skaičiuojant tūkstančiui gyventojų emigracijos srautai, didžiausias vyrų mirtingumas suformavo dabartinę amžiaus struktūrą – mažą vaikų, paauglių, jaunimo dalį. „Ateina negausios kartos, kurios duos negausias ir ateinančias kartas. Gyventojų skaičiaus mažėjimas užprogramuotas amžiaus struktūroje, jis ir toliau mažės, ir sparčiai“, – konstatuoja V.Stankūnienė.

Nepaisant to, kad išgarsėjome didžiausiomis pasaulyje motinystės pašalpomis ir daugeliui išsivysčiusių šalių šeimų nesuvokiamai ilgomis vaiko auginimo atostogomis, tai neleido pasiekti deklaruoto tikslo, nors valstybės piniginei ir kainavo daug. Taip, gimė šiek tiek daugiau vaikų: iki dosniųjų išmokų 2007 m. gimė per 30 tūkst. vaikų, o 2008 m. – per 31,5 tūkst., 2009 m. – beveik 32,2 tūkst., tiesa, vėliau naujagimių vėl sumažėjo iki 30 tūkst. Pernai – vėl šuoliukas: gimė beveik 31,3 tūkst. mažylių.

Deja, šalies gyventojų sandaroje to nebuvo matyti. Vaikų dalis mūsų visuomenėje kasmet nuosekliai mažėja: 2005 m. jie sudarė 21,6 proc. Lietuvos gyventojų, 2008 m. – jau tik vos daugiau nei penktadalį, gimimų bumo 2009-aisiais – 19,6 proc., ir toliau jų, nors gal ir mažesniais nei anksčiau tempais, senka. Remiantis Eurostato prognozėmis, 2020 m. vaikų dalis gali sudaryti vos apie 15,4 proc.

„Kad šeimos turėtų tiek vaikų, kiek jos nori turėti, einame ne ta linkme. Kitų šalių patirtis rodo, kad gimstamumą didina gera vaikų ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus įstaigų sistema. Kai ji gerai veikia, šeima gali auginti tiek vaikų, kiek nori, nes gali derinti šeimą, darbą, pajamas. O pas mus nutarta – duokime paramą ir ilginkime atostogas. Bet ilginamos atostogos duoda tik neigiamą rezultatą“, – konstatuoja demografė V.Stankūnienė.

Maža to, kad jaunos moterys po dvejų metų atostogų vaikui auginti susiduria su problemomis norėdamos visavertiškai grįžti į darbo rinką, jos dar ir neturi kur palikti vaiko, nes miestuose darželis – didesnis deficitas nei mandarinai sovietmečiu. Neįtikėtina, kad skatinant šeimas turėti daugiau vaikų niekam nešovė į galvą pasirūpinti vaikų darželių tinklo plėtra.

Apskritai ar ne keista, kad dažnoje Vakarų Europos šalyje vaikučiai lopšelius-darželius pradeda lankyti sulaukę vos kelių mėnesių, mokyklėles – nuo ketverių penkerių metų. O pas mus raginimai paankstinti mokyklinį amžių palydimi aimanų –  neatimkime iš vaikų vaikystės. Mokytis pradedame vėlai, mokslo metų trukmė Lietuvoje – tarp trumpiausių ES. Pagaliau vieni ikimokyklinio ugdymo metai nuo rugsėjo taps privalomi. O paskutinėmis savo darbo švietimo ir mokslo ministro poste valandomis dabar jau eksministras Dainius Pavalkis pasirašė sprendimą dėl mokslo metų pailginimo, sukeldamas didžiulį pasipiktinimą.

Žinoma, jei mokymasis bus tik imituojamas, kaip dažnai paskutinėmis mokslo metų savaitėmis ir būna, tai efekto neduos. Tačiau kodėl tikrai nehumaniškai didelį krūvį, kurį mokykloje, ypač baigiamosiose klasėse, patiria paaugliai, nepadalijus ilgesniems mokslo metams. Juolab deklaruojama, kad mokykloje vis daugiau laiko bus skiriama kritiniam mąstymui ir kūrybingumui lavinti, o tam reikia daugiau laiko, nei tik išklausyti mokytojo monologą. „Veido“ šnekinti moksleiviai tikina, kad dabar mokytojui laiko teužtenka mokymo programai išdėstyti.

Dar vienas argumentas už ilgesnius mokslo metus – o ką mūsų vaikai veikia mokslo metams pasibaigus? Tėvų atostogos trumpos, stovyklos vaikams – ne kiekvienam įkandama prabangos prekė, senelius kurortuose ar kaime turi retas. Pridurkime, knygų namie lentynos vis trumpėja, o televizorių ekranai didėja. Tai gal tikrai verta ginti vaikus ir nuo per didelio krūvio, jį padalijant per ilgesnius mokslo metus, ir nuo dykinėjimo be naudos per ilgas vasaros atostogas. Mokyklinio amžiaus paankstinimas net prisidėtų ir prie šeimų finansinės gerovės: juk Lietuvos Konstitucija garantuoja nemokamą mokslą, o privačiame darželyje tenka pakloti ir per 300 eurų už vieną mėnesį.

Žinoma, nėra aksiomos, kad labai anksti ėmę lankyti mokyklą vaikai ją baigs įgiję daug daugiau žinių ir gebėjimų. Suomijos – efektyviausios švietimo sistemos Europoje – pavyzdys tai lyg ir paneigia, nes ir čia į mokyklą vaikai eina nuo septynerių. Tačiau turime pripažinti, kad mums iki suomių švietimo rezultatų dar toli, tad turime dėti daugiau pastangų vytis geriausiuosius.

O vytis būtina, jei nenorime pasmerkti savo vaikų dar sunkesnei, nei jau esame užprogramavę, ateičiai. Maža šalis, ir dar neturinti didelių gamtos išteklių, konkurencines varžytuves dėl finansinių investicijų ir žmogiškųjų išteklių gali atlaikyti tik dėl didelių gebėjimų. Deja, jau daug metų lietuviška mokykla ugdo daugiausia vidutiniokus.

Tarptautinės švietimo vertinimo asociacijos IEA generalinės asamblėjos narė dr. Rita Dukynaitė atkreipia dėmesį, kad pagal gebėjimų lygį mūsų moksleiviai PISA ir kituose tarptautiniuose tyrimuose geriausiu atveju tėra vidutinių gebėjimų. Pavyzdžiui, PISA tyrime moksleivių žinios ir gebėjimai vertinami šešiais lygiais. Siekiama, kad žemiau antrojo nebūtų daugiau nei 15 proc., nes tai jau tokie gebėjimai, kurie ateityje leistų dirbti tik menkiau kvalifikuotą darbą. Žinoma, siekiamybė – kad kuo daugiau būtų aukščiausių penkto ir šešto gebėjimų lygio moksleivių.

Tačiau pasilyginkime kad ir su kaimynais estais, su kuriais regione dažniausiai ir konkuruojame dėl investicijų. Matematikoje žemiau antro lygio lietuviukų – 26, estukų – 10,6 proc., o aukščiausių penkto ir šešto lygio mūsų – 8, estų 14,6 proc. Vertinant skaitymą proporcijos panašios: žemiau antro lygio mūsiškių – 21,2, estų – 9,2 proc., o dviejų aukščiausių lygių mūsų – 3,3, estų – 8,4 proc. Gamtos moksluose prastos žinios ir gebėjimai 16,1 proc. lietuvių ir 5 proc. estų, o puikūs – 5,1 proc. lietuvių ir 12,8 proc. estų. Proporcijos labai akivaizdžios: žemiausio lygio gebėjimų vaikų dalis Lietuvoje maždaug pustrečio karto didesnė nei Estijoje, o aukščiausių gebėjimų – panašiai tiek mažesnė. „Mūsų kohorta – vidutiniokai ir žemiau“, – apgailestauja R.Dukynaitė.

Prie to pridūrus, kad nemažai geriausių moksleivių išvyksta studijuoti svetur ir į Lietuvą nebegrįžta, akivaizdu, jog ir po keliolikos metų Lietuvos politikoje ir versle vyraus vidutiniokai, nes greičiau išimtis nei taisyklė, kad vidutiniokas moksleivis staiga taptų genialiu studentu, o vėliau – ir tokiu specialistu.

Maža to, lietuviška mokykla, ko gero, kelia sau per menkus uždavinius parengti šios dienos jaunąją kartą ateities iššūkiams. Prieš keletą metų pakoreguotos mokymo programos daugiau svorio suteikė Lietuvos istorijos ar literatūros tematikai, taip siekiant ugdyti patriotiškumą. Kas galėtų neigti, kad tai svarbu, tačiau pasididžiavimą tėvyne lengviau ugdyti ne senovės, o nūdienos pavyzdžiais. Todėl pažangios valstybės, tobulindamos savo švietimo sistemas, koncentruojasi į pasaulines tendencijas ir ateities iššūkius, rengdamos jaunąją kartą tam, kas bus svarbu ateityje.

Tyrimą apie vaikų kūrybiškumo ugdymą atlikusios bendrovės „Visionary Analytics“ ekspertas Simonas Gaušas primena, kad Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ kūrybiškumas ir kritinis mąstymas vertinami kaip svarbūs šalies ištekliai, kurie turi būti ugdomi nuo mažens ir visą gyvenimą. Todėl bendrojo lavinimo sistemą būtina orientuoti į kūrybiškumo, pilietiškumo, lyderystės ugdymą. Pagrindiniai Lietuvos strateginiai dokumentai, pavyzdžiui, 2014–2020 m. Nacionalinė pažangos programa, tai numato. Tačiau minėtų tarptautinių moksleivių gebėjimų tyrimų, kuriuose tikrinami ir gebėjimai kūrybiškai taikyti žinias, rezultatai nerodo, kad darytume pažangą. O pažangos stygius užprogramuoja ir ateities problemas.

Štai per Europos Komisijos apklausą Lietuvos darbdaviai buvo vieni kritiškiausių vertindami aukštųjų mokyklų absolventų bendruosius gebėjimus. Šiuolaikiniams darbdaviams reikia inovatyvių, komunikabilių, mokančių dirbti komandoje, kūrybiškai mąstančių darbuotojų. Tarptautiniuose tyrimuose akcentuojama, kad šalių sėkmė daugiausia priklausys nuo kūrybingų asmenybių koncentracijos visuomenėje. Kaip pabrėžiama „Visionary Analytics“ tyrime, kad tokių asmenų būtų kuo daugiau, pažangios šalys pereina nuo tradicinės prie naujosios švietimo sampratos.

Štai keli skiriamieji jų bruožai: dabar svarbiausia siekiamybė – ne žinios, o supratimas ir suvokimas, mokykla tampa ne mokymo, o mokymosi vieta, jos hierarchinę struktūrą, kai centre – mokytojas, keičia horizontali, kai centre – besimokantis asmuo. Standartizuotas mokymasis ir vertinimas užleidžia vietą personalizuotam mokymuisi ir savianalizei. Mokymąsi, grįstą konkrečiais metodais ir medžiaga, keičia mokymasis iš daugybės šaltinių ir įvairiomis formomis, dominuoja neformalus ir visą gyvenimą truksiantis mokymasis su žaidybiniais elementais.

Mokymosi turinys tampa vis labiau tarpdalykinis, integruotas ir vis labiau transformuojasi nuo faktinės informacijos pateikimo prie turinio, grįsto problemomis, kurioms spręsti reikės pasitelkti visas turimas kompetencijas. Vis didesnę svarbą įgis vadinamosios XXI a. kompetencijos: gebėjimas dirbti su itin dideliais informacijos kiekiais, itin sudėtingų problemų sprendimas, gebėjimas tirti ir užduoti tinkamus klausimus siekiant atlikti užduotis, kurios anksčiau nebuvo atliekamos.

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) ekspertai pabrėžia, kad turėtų keistis (kitose šalyse tai jau senokai vyksta) mokymosi procesas: nuo labiau teorinio, faktinių žinių perdavimu grįsto mokymo pereinama prie labiau patyriminio mokymosi, daugiau dėmesio skiriant interaktyviam žinių taikymui, mokomasi tiriant, žaidžiant, susiejant žinias su realiu gyvenimu, bandant spręsti konkrečias problemas. Mokymosi procesas, pasitelkiant technologijas, vis dažniau vyksta už klasės ribų.

Deja, Lietuvoje tokių pavyzdžių dar nedaug. Kaip rodo įvairūs tyrimai, nemažai Lietuvos mokytojų ne tik nesuvokia kūrybiškumo ugdymo svarbos, bet kai kurie jų net nemėgsta kūrybingų vaikų, nes šie neva ardo mokymosi tvarką, reikalauja daugiau dėmesio.

O „suaugusi“ Lietuva pagal su kūrybiškumu susijusius rodiklius ES užima kuklias pozicijas: pasauliniame kūrybiškumo indekse mes lenkiame septynias iš 28-ių ES šalių, inovacijų indekse – penkias. Banalu net pridurti, kad nuo estų atsiliekame. Beje, nuo latvių – taip pat. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo („Eurofound“) tyrimo duomenimis, Lietuvoje kūrybingų darbuotojų dalis yra viena mažiausių ES.

Nieko gero negalime tikėtis, jei į konkurencingą pasaulinę rinką, kurioje ir dabar neblizgame kūrybiškumu bei inovatyvumu, ateis nauja lietuvių populiacija, kuri taip pat bus tik vidutinių gebėjimų, atsiliekanti nuo regiono kaimynų.

Įsisenėjusios ir tinkamai nesprendžiamos demografinės ir švietimo problemos, ko gero, padarys daugiausiai žalos ateinančiai kartai. Nors, palyginti su kai kuriais kitais vaiko gerovę nusakančiais rodikliais, švietimo srityje dar nesame visiški autsaideriai. UNICEF, vaiko gerovę pamatavusi 29-iose prie turtingųjų kategorijos priskirtose šalyse (tarp jų pateko ne tik Baltijos šalys, bet ir Rumunija, Lenkija, Slovakija etc.), Lietuvai skyrė 27 poziciją, aukščiau tik už latvius ir rumunus, estai – 23-ti. Bet reikia pripažinti, kad šalių kompanija tikrai solidi, pavyzdžiui, tik viena pozicija mus aplenkė JAV.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad tarp gausybės duomenų Lietuva beveik visur atsiduria tarp blogiausių trijų keturių šalių. Iš penkių vertintų sričių – materialinės gerovės, sveikatos ir saugumo, elgesio rizikų, būsto ir aplinkos aukščiausiai kitų šalių kontekste esame pakilę švietimo srityje, tačiau ir čia mums dar toli iki didžiausios vaikams gerovės šalių Nyderlandų, Norvegijos, Islandijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos. Užtat pagal vaikų žalingus įpročius – rūkymą, alkoholio vartojimą, smurtą, patyčias, taip pat mankštinimąsi, sveiką maitinimąsi atsidūrėme paskutinėje vietoje. Esame gerokai nuo pažangių šalių atsiplėšę pagal nepilnamečių alkoholio vartojimo mastus. Negali stebėtis: pagal alkoholio suvartojimo kiekius gyventojui tarp „pirmūnų“ – ir Lietuvos suaugusieji.

Vienintelėje Lietuvoje daugiau kaip pusė vaikų prisipažino patyrę patyčių. Stipresni atlaiko, silpnesni – ne. 2013 m. nusižudė 23 Lietuvos vaikai. Ne vieni metai taikomos valstybės finansuojamos patyčių prevencijos mokykloje priemonės vis dar neduoda pakankamų rezultatų. Beje, ir Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvoje gyvena vieni nelaimingiausių jaunų žmonių pasaulyje. Per apklausas mūsų vaikai teigia, kad nenoriai eina į mokyklą, jos nemėgsta, joje ne visada gali jaustis saugūs.

UNICEF apklausti vaikai taip pat patvirtino statistinius duomenis: dauguma olandų, pirmaujančių UNICEF tyrime, vaikų pasakė esantys patenkinti savo gyvenimu, o lietuviai, kaip ir pagal objektyvius parametrus, treti nuo galo.

Dar didelė Lietuvos vaikų dalis gyvena ties skurdo riba. Eurostato duomenimis, Lietuva pagal vaikų, patiriančių skurdo ir socialinės atskirties riziką, dalį yra devynioliktoje vietoje tarp 28 ES narių. Skurdas, deja, tarsi paveldimas, perduodamas iš kartos į kartą kartu su alkoholizmu, asocialiu gyvenimo būdu.

Kad ir kaip smerkiame norvegus, neva atiminėjančius iš lietuvių vaikus, pirmiausia turime pripažinti, kad pagal pasaulyje pripažintus vaiko gerovės parametrus norvegai – tarp pirmaujančiųjų, o mes – autsaideriai, tiesa, tarp išsivysčiusių šalių, bet juk į kitokias ir nesilygiuojame. Lietuvoje socialinės rizikos šeimose auga 20,7 tūkst., vaikų globos įstaigose – 10,6 tūkst., tėvų globos kasmet netenka per 2 tūkst. vaikų, ir tik išimtiniu atveju – netekę tėvų, o dažniausiai – dėl jų asocialaus elgesio. Sunku būtų ką įtikinti, kad esame geriausi vaikų teisių gynėjai.

Lietuvoje dabar gyvena apie 532 tūkst. vaikų. 2005 m. jų buvo per 726 tūkst., taiyra apie 193 tūkst. daugiau. Vadinasi, vaikų – mūsų ateities šviesumo garanto – kasmet sumažėja po beveik 20 tūkst. Beje, Lietuvoje vaikų būtų kur kas daugiau, jei ne emigracija. Per pastarąjį dešimtmetį emigravo apie 103 tūkst. Lietuvos vaikų, kasmet vidutiniškai po 5–6 tūkst. (pernai 5,7 tūkst.). Gera žinia ta, kad ankstesniais metais sugrįžtančiųjų būdavo apie tūkstantį, o pastaruosius porą metų grįžo rekordiškai daug – maždaug dvigubai nei ankstesniais metais.

Vis dėlto reikėtų tikėtis geriausio, o rengtis ir rengti mūsų vaikus ir prastesniam scenarijui. Senstančioje ir nepakankamai atsinaujinančioje visuomenėje ant dirbančiųjų (o darbingo amžiaus žmonės 2020–2030 m. jau gali tesudaryti 55–60 proc. gyventojų) kris dar didesnė socialinių išmokų našta, kurią valstybė įsipareigojusi mokėti pensininkams ir vaikams. Ateinančiajai kartai dar teks sumokėti ir dabartinės valdančiųjų kartos skolos likučius, nes ir dabar daugiausiai skolinamės praeities skoloms grąžinti. Maža to, švietimo sistema menkai tepadeda ateities kartai rengtis ateities iššūkiams – būti kūrybingiems, inovatyviems, prisiimti lyderystės atsakomybę. Regis, nekokį ateities scenarijų užprogramavome savo vaikams, kurių gynėjais sakomės esantys.

Atrodytų, vilties gali teikti nebent tai, kad staiga Lietuvoje ištrykš naftos fontanai ir praturtėsime kaip norvegai. Bet, prisimenant skalūnų dujų atvejį, matyt, ir tai nepadėtų, nes Žygaičių sindromu serga didelė dalis Lietuvos visuomenės.

Tad labiausiai vaikus reikia ginti nuo dabartinės kartos stereotipų, nuo bevaisės ir netoliaregiškos politikos. Belieka tikėtis, kad į Lietuvą grįžtančiųjų, ypač jaunų žmonių, srautas didės, kad jaunoji karta gimdys daugiau vaikų nei dabartinė, kad bus sveikesni ir ilgaamžiškesni, galų gale – kad jaunosios kartos dėka tapsime atviresni ir kitų šalių žmonėms. Tačiau ir šiandien reikia ne švęsti Vaikų gynimo dieną, o realiai juos ginti.

Aušra Lėka

"Flickr" / P.Coelho nuotr.

Raštelis ant nugaros, išmesta kuprinė – tai nekaltos vaikų išdaigos? Tikrai NE. Emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“ pradeda kampaniją „Patyčių muziejus“, kuria kviečia kiekvieną prisidėti, paverčiant patyčias istorija – papasakota ir išsiųsta į muziejų.

Interaktyviame muziejuje pateikiamos 6-ios ypač paplitusios patyčios ir jų atsiradimo istorijos:

1. Nukirpta kasa:

“Ilgi plaukai – asmens saviraiškos dalis. Prievarta sugadinta šukuosena, kaip ir bet kuris smurtas, žemina ir liūdina. Nukirpus plaukus, laidomi kandūs juokeliai apie naują šukuoseną arba grasinama, kad situacija pasikartos.”

2. Raštelis ant nugaros:

“Žeidžianti priemonė, neretai užmaskuojama draugišku gestu – apkabinimu, peties patapšnojimu ar pokalbiu. Manoma, kad šis patyčių būdas atsirado mokyklose pradėjus naudoti 1930 m. išrastą lipnią juostelę.”

3. Sugadinti žaislai:

“Atstūmimo forma, kai nepriėmimas į grupę parodomas, trukdant užsiimti veikla ar sunaikinant žaidimo priemones. Pradėta naudoti XIII a.”

4. Išniekintas sąsiuvinis:

“Viena iš patyčių formų, kai skriaudėjas ar jų grupė veikia slaptai. Sąsiuviniai, užrašų knygelės ar piešimo popierius sugadinamas, norint pasišaipyti, įbauginti ar parodyti galią.”

5. Išmesta kuprinė:

“Vaiko kuprinė – tikra aukso kasykla, todėl labai skaudu, kai ji  kartu su kruopščiai atrinktu savo turiniu atsiduria šiukšlių dėžėje.”

6. Sugadintas piešinys:

“Patyčių metu sumenkinami aukos talentai: pašiepiami gabumai, sunaikinami darbai.”

Pasak “Vaikų linijos”, nuo patyčių šiandien kenčia kas ketvirtas Lietuvos vaikas ir paauglys. „Norint sustabdyti patyčias, jas patiriantiems vaikams be galo svarbu sulaukti palaikymo ir pagalbos. Tačiau dažnai vaikai ir paaugliai nepasakoja savo išgyvenimų šeimos nariams, nes nenori, nedrįsta arba bijo netinkamos jų reakcijos ir tyliai kenčia vienumoje. Deja, tai leidžia patyčioms toliau tęstis“, – teigia „Vaikų linijos“ vadovas dr.Robertas Povilaitis.

Virtualiu patyčių muziejumi, kuriame pristatome įvairius patyčių situacijose naudotus eksponatus, siekiame surinkti paramos, kuri leistų atsiliepti į daugiau nei 40 tūkst. vaikų skambučių.

Patyčios jau daug metų yra vienas dažniausių sunkumų, dėl kurio vaikai ir paaugliai skambina ar rašo į „Vaikų liniją“. Papasakojimas apie patyčias dažnai yra pirmas žingsnis, stabdant jas – „Vaikų linijos“ savanoriai konsultantai siekia palaikyti ir sustiprinti vaikus, skatina juos kreiptis pagalbos ir kartu su jais ieško galimybių, kaip būtų galima nutraukti patyčias jų aplinkoje.

“Virtualiu patyčių muziejumi, kuriame pristatome įvairius patyčių situacijose naudotus eksponatus, siekiame surinkti paramos, kuri leistų papildomai per metus atsiliepti į daugiau nei 40 tūkst. vaikų ir paauglių skambučių. Išklausyti vaikų išgyvenimai, kylantys dėl patyčių, ir pokalbio metu gautas palaikymas drąsina vaikus ieškoti suaugusiųjų paramos savo aplinkoje, su jų pagalba stabdyti patyčias ir taip jas paversti istorija“, – tvirtina kviečia „Vaikų linijos“ vadovas.

Visi, norintys ir galintys prisidėti, kad patyčios virstų istorija, kviečiami apsilankyti kampanijos „Patyčių muziejus“ interneto svetainėje www.patyciumuziejus.lt ir paaukoti „Vaikų linijai“ arba tapti „Vaikų linijos“ savanoriais.

BFL

Vienoje moteriškų drabužių parduotuvėje atliktas eksperimentas: ilgai be dėmesio kabėjusias įprastas plataus kirpimo sukneles, kurias galima nešioti bet kokia proga, nuspręsta perkabinti į nėščiųjų skyrių ir kainą padidinti keturis kartus. Užsigulėję drabužiai bemat buvo išgraibstyti – besilaukiančioms mamoms keturguba suknelės kaina nepasirodė per didelė.

Inga NECELIENĖ

Ne vienas jau ūgtelėjusių vaikų turintis tėvas ar motina galėtų papasakoti, kur ir kada sumokėjo gerokai daugiau, nei prekės to buvo vertos, arba įsigijo ir tokių, kurių vėliau visiškai nereikėjo. Laukiantis vaiko, ypač pirmojo, būsimiems tėvams ne vien su įsiaudrinusiomis emocijomis tenka kovoti, bet ir spręsti ne vieną rebusą: pratintis prie būsimų kardinalių pokyčių, naujojo tėvų vaidmens ir užgriūsiančių pareigų, planuoti ir ieškoti būtiniausių pirkinių, kurių prireiks vos gimus kūdikiui.

Bent keli drabužėlių komplektai, vilnonės kojinės, sauskelnės, užklotas, buteliukas, galbūt žindukas – štai tiek reikia turėti jau ligoninėje pačiai pirmai pradžiai. Automobilinė kėdutė, lauko drabužiai, jeigu šaltasis sezonas, šiltas kombinezonas, vokelis, batukai, kepurė, pirštinės – tiek prisideda, kad vos gimęs mažasis žmogus pasiektų namus. Namie būtiniausių daiktų sąrašas pailgėja: reikia lovelės, čiužinio, užkloto, patalynės, vonelės ir maudymosi reikmenų, vežimėlio, daugiau įvairių drabužėlių, o jeigu mama nemaitina pati – buteliuko, mišinio, paklotų, drėgnų servetėlių ir sauskelnių – dėžėmis.

Susidarius labai preliminarų pirminį pirkinių sąrašą ir ėmus domėtis, kiek tai kainuos, pirmomis akimirkomis gali apkarsti kūdikio laukimo džiaugsmas. Jeigu tenka verstis iš vidutinių pajamų, svarbu iš anksto įvertinti finansines galimybes – esamas ir būsimas, kurios vienam iš tėvų išėjus auginti vaiko sumažės, suvokti, kad daugumos šių daiktų reikės labai neilgą laiką (daugumos kūdikių drabužėlių – 3 mėn. arba daugiausia pusmetį) ir apsišarvavus kantrybe nerti į interneto platybes arba vaikiškų prekių parduotuvių jūrą.

Nevaikiška kaina

Vėjuotą ir lietingą šeštadienio popietę Šiaurės miesteliu vadintas, o dabar didžiausia sostinėje prekybine teritorija besiskelbiantis prekybos centrų ir didesnių bei mažesnių parduotuvių miestelis to paties pavadinimo rajone – pilnas mašinų ir žmonių. Kai šlapia ir vėjuota, mėgstama prisiminti parduotuves, be to, kaip tik tarpusezonis, kai apsižiūrime, kad kažko spintose ar batų dėžėse trūksta. Ir trečia – tą dieną daugeliui prekių buvo taikoma papildoma nuolaida.

Ir dažniau ten besilankantys pirkėjai, ir ne viena pardavėja tarsteli, kad žmonių daugiau nei įprastai. Daug jų ir vaikiškų prekių parduotuvėse, ir įprastų drabužių ar avalynės parduotuvių vaikų skyriuose. Nemažai ir į vežimėlius besidairančiųjų – įvairių vaikiškų prekių siūlančios didelės parduotuvės konsultantas jau greitai tėvais tapsiančiai porai kantriai aiškina apie linges, amortizatorius, važiuoklę, ratus.

Vežimėlių skyriuje iš tiesų galima pasijusti lyg mašinų turguje. Ne tik dėl panašios leksikos – ir dėl kainų.

Išskirtinio dizaino „Aston Martin“ vežimėlių, kainuojančių 3 tūkst. eurų, Lietuvos parduotuvėse nerasime. Nerasime ir „Volks­wagen“ ar BMW koncernų sukurtų, ir reklaminio „Škoda“ kūrinio su hidrauline pakaba, 20 colių ratais, priekiniais žibintais ir šoniniais veidrodžiais už 12 tūkst. eurų. Užtat po keletą nepigių pirmųjų vaikiškų ratų ir paprastose, ir internetinėse parduotuvėse siūloma.

Nepigus – tai apie 1100–1300 eurų kainuojantis gulimas vežimas kartu su sėdima dalimi, bet dažnai be automobilinės kėdutės, kuri kainuos papildomai.

Bet ieškokime aukso vidurio. Ne pačių pigiausių, bet ir ne brangiausių. Išsyk dairykimės universalaus vežimėlio, dar transformeriu ar „trys viename“ vadinamo, į kurio komplektaciją įeitų ne tik gulima ir sėdima vežimėlio dalis, bet ir automobilinė kėdutė.

Tokių vežimėlių, į kurių kainą žvilgtelėjus nekyla noro eiti klausti, kad galbūt informaciniame prekės lapelyje buvo pamiršta litus paversti į eurus, – daugiausia ir jau minėtoje vaikiškų prekių parduotuvėje, kurioje palikome būsimų tėvų kamantinėjamą konsultantą.

Universaliam trijų dalių vežimėliui (su lopšiu, sėdima dalimi ir automobiline kėdute) galint skirti 400–450 eurų, rinktis yra iš ko. Bet nuspręsti, kokią pinigų sumą vežimėliui ketinama išleisti – gal tik penktadalis būsimų tėvų laukiamo darbo.

Dar tenka laužyti galvą dėl gamintojo, modelio, komplektacijos, norimo funkcionalumo, o tada lįsti į dar mažesnes smulkmenas, kurios, kaip vėliau paaiškėja, visai ne smulkmenos: vežimėlio svoris (kuo lengvesnis ir kuo kompaktiškiau jį galima sulankstyti, tuo brangesnis, bet jei namas be lifto ir jį teks tąsyti aukščiau nei į pirmą ar antrą aukštą, svoris nebus smulkmena), pripučiami didesni ar plastikiniai mažesni ratai, kokia medžiaga ir vidaus audiniai naudoti.

Didžiojoje Britanijoje, iš kurios parduotuvių dažniausiai mėgstama siųstis reikiamų daiktų į Lietuvą, vaikiški drabužiai gerokai pigesni, nes jiems taikomas nulinis PVM. Bet to nebūtų galima pasakyti apie naujus vežimėlius, automobilines ar maitinimo kėdutes – tuos daiktus, kuriems tenka didžioji išlaidų dalis.

Pavyzdžiui, universalų trijų dalių vežimėlį „Pepe eco“ vienoje Lietuvos vaikiškų prekių parduotuvėje su nuolaida siūloma įsigyti už 345 eurus ir gauti dovanų, o Didžiojoje Britanijoje už tokį pat prašoma 400 eurų ir apie jokias dovanas neužsimenama. Universalų „Jane“ firmos „Epic Nano“ vežimėlį Didžiosios Britanijos internetinėse parduotuvėse pavertus eurais pigiausiai pavyko rasti už 671 – nors galima pirkti ir už 860 eurų. Lenkijoje tokį pat pavyktų įsigyti už maždaug 650 eurų, o toje pačioje Lietuvos vaikiškų prekių parduotuvėje su nuolaida tektų mokėti 544 eurus.

Lietuva turi ir savų gamintojų

Dauguma vežimėlių importuojami, bet turime ir vieną lietuvišką gamintoją – „Tutį“. Iš pradžių prekiavusi kūdikiams ir vaikams skirtomis prekėmis, po kelerių veiklos metų ši įmonė nusprendė pati pradėti gaminti vaikiškus vežimėlius.

Pirmieji „Tutis“ vežimėlių „keleiviai“ kitąmet jau sulauks pilnametystės. Nuo 2000-ųjų lietuviški vežimėliai imti eksportuoti ir šiuo metu jų galima rasti 12-oje šalių. „Tutis“ siūlo kelių modifikacijų vežimėlius ir taiko į kainos ir kokybės santykio ieškančių klientų grupę. Lietuviški vežimėliai nėra iš brangiųjų – pigiausias modelis „Tutis Tapu“ kainuoja 300, brangiausias „Tutis Leather“ – 450 eurų.

Remiantis gaminama.lt pateiktu gamintojų sąrašu, be vežimėlių gamintojo, Lietuvoje yra dar dešimt įmonių, gaminančių prekes tik kūdikiams. Dauguma jų siuva, mezga, neria patiems mažiausiems skirtus kasdienius ir proginius drabužėlius, batukus, patalynę, tekstilinius kūdikio higienos reikmenis, pirštines, kepuraites, palaidinukes, krikšto drabužius.

Vaikus matančių lietuviškų įmonių yra ir daugiau, tik jos siuva ar mezga ne tik kūdikiams, bet ir didesniems vaikams bei suaugusiesiems skirtus gaminius, todėl į šią kategoriją nepatenka.

Štai keletas lietuviškų drabužėlių parduotuvių kainų, rastų su išpardavimo nuoroda: lengvos plonos vasarinės kelnės iki metukų vaikui – 15 eurų, storesnės megztos medžiagos megztinukas – 25 eurai, viengubos kilpinės medžiagos suknelė – 35 eurai. Ar perkama 10–12 metų vaikui, ar 6–12 mėnesių mergytei – suknelės kaina ta pati.

Be išpardavimą skelbiančių šauktukų kūdikiui nuo gimimo iki 3 mėnesių tinkamo nešioti Lietuvoje siūto kostiumėlio (kelnės ir marškinėliai) kaina – 10 eurų.

Panašus internetinėje parduotuvėje siūlomas lenkiškas kainuos pusšešto euro, o pasidairius pagal skelbimus jau nešiotų drabužėlių galima rasti ir tokių, kai už 25 įvairių panašių kostiumėlių, smėlinukų, glaustinukių vienetus prašoma 4 eurų. Rudenišku atšiauru oru tinkamas lietuviškas kūdikio kombinezonas (vidus – 100 proc. medvilnė, išorė – 100 proc. poliesteris) – nuo 30 eurų, naują atvežtinį, dažniausiai lenkišką, su natūraliu avies kailiu paieškojus galima rasti už 20 eurų, o pavarčius skelbimus – ir už 5–7 eurus.

Dar yra lietuviška kūdikių proginių drabužių rinka. Medvilninė nesudėtingo modelio krikšto suknelė, skirta 64–81 cm ūgio mergaitei, kainuoja nuo 40 eurų. Už šilkinę su perlų siuviniu prašoma per 100 eurų, už vienkartinį krikštynų proga siūlomą vilkėti kostiumą – kelnytes ir liemenę iki metų berniukui norima gauti 65 eurus.

Visų vaikiškų prekių kainos, priklausomai nuo to, kur ir ko ieškai, skiriasi ne eurais, o kartais, todėl rasti prekę pagal kišenę galima, tereikia nepatingėti jos paieškoti.

Būtiniausios ir ne pirmo reikalingumo

Po vežimėlio ateina eilė kitai didelei prekei – lovelei ir jos priedams. Paprastą medinę nuleidžiamu kraštu ir reguliuojamu dugno aukščiu galima įsigyti ir už 50 eurų (nors galima ir už 100, ir už 300 eurų rasti). Vienas populiaresnių ir paprastesnių grikinių ar kokosinių čiužinių – 15–20 eurų. Medžiaginė lovytės apsauga – 10–20, antklodė 15–20, patalynė – 10–15 eurų. Visų šių prekių galima rasti ir keliskart brangesnių, bet ieškome pagal tokį principą – ne prasčiausia kokybė už priimtiną kainą.

Iš miegamojo su skaičiuotuvu kelkimės į vonią. Plastikinė kūdikio vonelė – 13, rankšluostis su gobtuvu – bent 10, kūdikiams rekomenduojamas muilas be šarmų kainuoja per 4 eurus. Vandens termometrui, šampūnui, aliejui po vonios, žirklutėms, kūdikių ausų krapštukams ir kitiems higienos reikmenims taip pat drąsiai pridėkime 20 eurų.

Jeigu maitina mama, tai nieko nekainuoja, nebent vienkartinę pientraukio injekciją (paieškojus su nuolaida naują rankinį „Avent“ firmos su papildomu buteliuku galima įsigyti už 40–45 eurus). Jeigu tenka griebtis mišinių, matematika jau kita. Žinomų firmų buteliukų kainos prasideda nuo 8 eurų, nuo gimimo tinkamų mišinių, kurių, atsižvelgiant į pakuotės dydį ir maitinimo dažnumą, reikės pirkti maždaug kas savaitę ar dar dažniau, – nuo 3–20 eurų ir daugiau.

Pirmąjį pusmetį mišinių reikia daugiau, vėliau – mažiau. Bet daugiausia išlaidų mišiniams reikia tikėtis, jeigu kūdikis alergiškas arba turi kitokių bėdų, pavyzdžiui, susijusių su pilvu. Tokios patirties turinčios dvynukus auginančios Renatos pasakojimu, tada dalį mišinukų tenka tiesiog išmesti, kol atrandi vaikui tinkamiausią. Atradus tinkamą vėlesnė mišinukų aritmetika tokia: per tris dienas vienas kūdikis suvartodavo beveik 8 eurus kainuojančią bifidobakterijomis ir vitaminais praturtintą mišinio pakuotę. Vadinasi, per mėnesį vienam vaikui vien mišiniams reikia 80 eurų.

Dar viena kategorija, be kurios prekių kūdikystėje būtų gerai, bet sunku išsiversti, – vaistai ir maisto papildai. Ne viena jauna motina, paklausta, kokios kainos susilaukus vaiko labiausiai nustebino, paminėjo būtent vaistus. Nueiti vaistinėn kūdikiui nupirkti į nosį lašinamo jūros vandenėlio ir grįžti su glėbiu kitokių medikamentų pirmais kartais būdavo įprasta. Tėvai – jautrus segmentas, todėl su jais žaidžiama papildomais rinkodaros triukais. O kuris tėvas vaikui, ypač sergančiam, nenupirks visko, kas geriausia?

Kelios kūdikiams aktualių vaistinių preparatų kainos: gerosios bakterijos (10 tirpiųjų miltelių) – 6–9 eurai, skystas preparatas nuo pilvo pūtimo – 4, atsiraugėjimą skatinantis sirupas – nuo 10, aspiratorius kūdikio nosiai valyti – nuo 9, aspiratoriui skirti vienkartiniai keičiami antgaliai (10 vnt.) – 8 eurai.

Pasak farmacininkų, pagrįsti, kodėl vaikiški medikamentai galėtų kainuoti šiek tiek brangiau, galima klinikiniais tyrimais. Tam, kad į maisto papildo informacinį lapelį būtų galima įrašyti „vaikiškas“ bei nurodyti, jog tinka vartoti nuo gimimo, reikia atlikti brangiai kainuojančius klinikinius tyrimus ir tokią informaciją pagrįsti.

Jeigu į tai neinvestuojama, informaciniame lapelyje matome, kad atitinkamo maisto papildo negalima vartoti iki 12 metų. Papildams klinikiniai tyrimai neprivalomi, bet solidžios, rimtos, save gerbiančios kompanijos juos atlieka. Dar vienas medikamentus pabranginantis veiksnys – atskiroms šalims gaminamos pakuotės, todėl yra skirtumas, ar atitinkamas maisto papildas bus vartojamas Lenkijoje, kurioje per metus gimsta per 400 tūkst. kūdikių, ar tik apie 30 tūkst. kūdikių per metus susilaukiančioje Lietuvoje.

Per metus sauskelnėms – 780 eurų

Dar vienas naudotų daiktų skyriuje neįsigyjamas atributas – sauskelnės, kurioms taip pat išleidžiama daug. Kaip ir mišinukų, pirmaisiais mėnesiais sauskelnių reikia daug. Nuolatinės išlaidos gresia mažiausiai metus, nors iš tiesų kur kas ilgiau – ir dvejus, o kai kada beveik trejus. Kuo didesnis vaikas, tuo brangesnes sauskelnes teks pirkti.

Pavyzdžiui, vienos „Pampers“ firmos sauskelnės, tinkamos 3–6 kg kūdikiui, kainuoja apie 0,22 euro, o vaikui artėjant link metų ir pasiekus 9–16 kg tos pačios firmos vienos sauskelnės pabrangsta maždaug 5 centais – iki 0,27. Kaip ir daug kur, perkant didesnę pakuotę iškart sumokama daugiau, bet vienetas kainuoja mažiau.

Dėl patogesnio skaičiavimo manykime, kad kūdikiui per parą reikės 10 sauskelnių. Vadinasi, per mėnesį užteks 4 pakuočių po 72 vnt., vienos pakuotės kaina – 16,19 euro (yra įvairių dydžių pakuočių, šią renkamės vėlgi dėl patogumo skaičiuoti). Tokį kiekį iškart pirkdami vaikiškų prekių parduotuvėje vien sauskelnėms per mėnesį išleistume beveik 65 eurus. Vyresniam vaikui per parą reikia mažiau sauskelnių, bet kadangi jos brangesnės, išlaidų dalis lieka panaši.

Žaislai – taip pat svarbūs. Visai mažam kūdikėliui jų nereikia, bet jam ūgtelėjus ne vieną tėvą aplanko maždaug toks suvokimas: paprasto barškalo ar kramtuko kainos prasideda nuo 5 eurų. Jeigu barškutis yra žinomo gamintojo ir ne tik barška, bet dar ir, pavyzdžiui, čeža ar cypia, be 10 eurų nieko nebus, o jeigu dar atlieka ir kokią nors lavinamąją funkciją, tokių žaislų kainos neturi ribų – 15 ar net ir per 100 eurų.

Sudėliokime kūdikio auginimo pradžioje pačių būtiniausių naujų prekių ir reikmenų krepšelį. Pirkime naują lietuvišką trijų dalių vežimėlį „Tutis Leather“ (450 eurų), medinę lovelę su visais miegoti būtinais priklausiniais (apie 110), kūdikio vonelę ir šiek tiek higienos reikmenų (50), drabužėlių (vadovaujantis principu visko po truputį ir perkant lauko kombinezoną, tinkamą dabartiniu metu, bei šiltą vokelį – mažiausiai 150).

Gauname 760 eurų ilgalaikių, t.y. dvejų metų trukmės, investicijų (tiek tarnaus lovytė ir universalus vežimas, bet automobilinę kėdutę teks keisti maždaug po pusmečio). Dar pridėkime mėnesio išlaidas sauskelnėms (65), buteliukams ir pieno mišinukams (80) – ir pirmą kūdikio gyvenimo mėnesį gausime labai apytikrę 905 eurų sumą. Be vaistų ir maisto papildų. O per pirmuosius vaiko gyvenimo metus vien sauskelnėms išleisime 780 eurų.

Daug tai ar mažai? Vidutinė motinystės (tėvystės) pašalpa, mokama metus arba dvejus, vienam iš tėvų, išėjusių vaiko priežiūros atostogų, šiuo metu siekia 347,6 euro per mėnesį. Minimali motinystės ir tėvystės pašalpa per mėnesį siekia 144,67, maksimali – 1388,73 euro.

Pirmąjį kūdikio gyvenimo mėnesį „Sodra“ apmoka vieno atlyginimo dydžio tėvystės atostogas (vidutinė tėvams mokama išmoka – 802,8 euro). Gimus kūdikiui dar išmokama vienkartinė pašalpa, šiuo metu tai 431 euras. Manykime, kad už šią valstybės skiriamą sumą ir įsigijome universalų vežimėlį.

Nuo 2015 m. už kiekvieną auginamą vaiką (įvaikį) Valstybinė mokesčių inspekcija taiko 60 eurų papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį. Tai bene ir visa finansinė vaikus auginantiems tėvams suteikiama parama.

Brangus tik pirmas vaikas

Vaikiškų prekių pasiūla didžiulė, kainos įvairios ir dėl to, kad daugumos vaikams perkamų drabužių, batų, žaislų tinkamumo nešioti ar žaisti laikas labai trumpas – metai dveji. Juk vaikai auga greitai, o kokybiškus drabužius išmesti arba sandėliuoti reta motina turi noro. Jei norima bent dalį sumokėtos sumos susigrąžinti, lieka giminaičiai ir draugai, komiso parduotuvės, mamų turgus arba skelbimai. Vadinamojoje antrinėje rinkoje galima rasti visko – pigesnių ir kokybiškesnių, labiau ir mažiau sunešiotų daiktų.

Kaip sumažinti su kūdikio atsiradimu susijusias išlaidas?

Ne visiems priimtina pirkti nepažįstamų vaikų nešiotus drabužius ar batus. Bet gal ši nuostata pasikeičia, jei vaikas – pažįstamas? Gal draugai, bičiuliai ar giminaičiai nežino, kur dėti išaugtų kūdikio drabužių ryšulių? Galima paklausti – labai tikėtina, jie bus laimingi radę kam parduoti, atiduoti ar davę su sąlyga vėliau grąžinti, jeigu  planuoja dar vieną atžalą.

Kalbintos motinos sutartinai tvirtina, kad brangus tik pirmas vaikas, nes jam reikia supirkti viską nuo nulio. Paskesni vaikai – daug pigesni. Jei pati mama maitina, kainuojantys tiek, kiek reikia sauskelnėms. Aišku, jei pirmagimė mergaitė, o antras vaikas – berniukas, greičiausiai teks vieną kitą ne rožinį drabužėlį nupirkti, bet įgyta patirtis leidžia nemažai sutaupyti. Jau ne teorinis, o praktinis žinojimas sako, kokių daiktų išties reikės, o be kokių galima lengvai apsieiti ir, tarkime, į šokliukus, vaikštynes ir panašias brangiai kainuojančias, bet labai trumpai tenaudojamas vaikų prekes neinvestuoti.

Prieš porą mėnesių septintos atžalos susilaukusi Meilė tvirtina nuo ketvirto vaiko, be sauskelnių, apskritai jokių kitų vaikui būtinų išlaidų nepajutusi. Maitina pati, o nuo vyresnių brolių ir seserų liko drabužių, batų, vežimų, žaislų. Neseniai į spintą pakabino jau šiek tiek aptrintą, bet jai labai brangią prieš 15 metų nepigiai pirktą nėščiosios suknelę. Gal dar prireiks.

Tarnautojas 2014

Savaitraščio „Veidas“ redakcija Valstybės dienos išvakarėse vienuoliktą kartą paskelbs geriausią valstybės karjeros tarnautoją ir geriausią valstybės instituciją. Tai dar vienas savaitraščio „Veidas“ projektas, skirtas visuomenės ir valstybės suartinimui.

Šio projekto tikslas atkreipti dėmesį į valstybės tarnautojų sektorių, išskirti valdininkų kvalifikacines ir moralines savybes, nuo kurių ne maža dalimi priklauso sėkmingas valstybės darbas.

„Metų valstybės tarnautojo“ projektas skirtas Valstybės dienos, liepos 6 d. minėjimui. Projekto kulminacija – iškilminga apdovanojimo ceremonija vyks Valdovų rūmuose, liepos 2 d. „Metų valstybės tarnautoją“  sveikins LR Premjeras Algirdas Butkevičius. Projektui talkina LR Konstitucinis Teismas.
Projektui skirti du „Veido“ numeriai: valstybinių institucijų reitingai, „Metų valstybės tarnautojas“  – tai numeris išeinantis iki apdovanojimo ceremonijos ir sekantis numeris su  reportažu ir vaizdine medžiaga iš apdovanojimo ceremonijos Valdovų rūmuose.

Nominacijos:

- Metų valstybės karjeros tarnautojas,

- Metų politinio pasitikėjimo tarnautojas,

- Metų valstybės institucija.

Kaip ir kasmet, geriausiuosius balsuodami renka ministerijų, savivaldybių, valstybės institucijų vadovaujantys asmenys, taip pat verslo asociacijos. Šiemet pirmąkart rinksime ir geriausią politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoją.

Balsuojant nurodomi trys asmenys ir trys valstybės institucijos, o balai skaičiuojami pirmai vietai skiriant tris, antrai du, trečiai vieną balą. Balsavimas anoniminis, taip pat negalima balsuoti už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ar institucijas

2014 m. Metų valstybės tarnautoju išrinktas Europos teisės departamento generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas, 2013 m. laureatas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, 2012 m. Metų valstybės tarnautojo vardą pelnė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius.

Shutterstock

Nyki tikrovė. Milijonai Amerikos šeimų, nesvarbu, kokia jų socialinė, ekonominė padėtis ir išsilavinimas, kasdien daro siaubingą nusikaltimą – fiziškai smurtauja prieš vaikus.

Bandant apibrėžti fizinį smurtą dažnai kyla daug neaiškumų ir prieštaringų nuomonių. Daugelis žmonių vis dar įsitikinę, kad tėvai ne tik turi teisę savo vaikams taikyti fizines bausmes, bet ir privalo tą daryti. Auklėjant vaikus vis dar labai dažnai vadovaujamasi principu „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Dar visai neseniai vaikai iš esmės neturėjo jokių teisių ir būdavo laikomi šeimos turto dalimi, kilnojamaisiais daiktais, kurie „priklausė“ tėvams. Šimtus metų tėvai turėjo absoliučias teises – auklėjimo sumetimais tėvai galėjo elgtis su vaikais kaip tinkami ir kone juos užmušti.

Šiandien elgesio normos tapo griežtesnės. Fizinis smurtas prieš vaikus buvo įsigalėjęs taip plačiai, kad visuomenės susirūpinimas privertė fizines bausmes apriboti teisinėmis priemonėmis. Siekdamas išaiškinti, ką reiškia sąvoka „fizinis smurtas“, 1974 m. JAV Kongresas priėmė Federalinį smurto prieš vaikus prevencijos ir teisinių priemonių taikymo aktą. Šiame akte fizinis smurtas apibūdinamas kaip „sukelti fiziniai sužalojimai – kraujosruvos, nudegimai, randai, pjovimo žymės, kaulų ir kaukolės lūžiai, kurie atsiranda spardant, trankant, kandant, mušant, žalojant peiliu, surišant, plakant ir t.t.“ Kaip ši apibrėžtis įgyvendinama teisės aktuose, priklauso nuo jos išaiškinimo. Kiekviena valstija turi savo smurto prieš vaikus prevencijos įstatymus, kuriuose smurto sąvoka dažniausiai apibrėžiama taip pat kaip ir federaliniame akte, nors jo taikymo sritis nėra visai aiški. Kai vaikui lūžta kaulas, akivaizdu, kad prieš jį buvo smurtaujama, tačiau daugelis prokurorų nesiryš pateikti kaltinimų tėvams, jei ant pylos gavusio vaiko kūno matosi mėlynių.

Nesu nei teisininkė, nei policininkė, tačiau per daugiau negu dvidešimt metų prisižiūrėjau, kokių kančių sukelia „įteisintos“ fizinės bausmės. Fizinį smurtą suprantu savaip: tai bet koks elgesys, kuris sukelia vaikui didelį fizinį skausmą, nesvarbu, ar lieka žymių, ar ne.

Kodėl tėvai muša savo vaikus?

Daugeliui iš mūsų – vaikus auginančių tėvų – vienu ar kitu metu labai knietėjo jiems trinktelėti. Tokia pagunda ypač stipri, kai vaikas nenustoja verkti, zyzti ar atsikalbinėti. Kartais dėl to kaltas ne tiek vaiko elgesys, kiek mūsų pačių nuovargis, didžiulė įtampa, susierzinimas ar bloga savijauta. Daugelis mūsų sugeba atsispirti momentiniam norui pliaukštelėti vaikui. Deja, yra daug tėvų, kurie nesugeba valdytis.

Atrodo, kad visiems fiziškai smurtaujantiems tėvams būdingos tos pačios savybės – mums belieka tik spėlioti, kodėl taip yra. Pirmiausia jie pasibaisėtinai nemoka valdytis staiga užplūdus pykčiui. Fiziškai smurtaujantys tėvai užsipuola vaiką norėdami išlieti viduje sukauptas neigiamas emocijas. Atrodo, kad tokie tėvai pernelyg nesuka galvos, o gal ir iš viso nesusimąsto apie savo veiksmų pasekmes vaikams. Smurtavimas tampa kone automatine reakcija į jų patiriamą stresą. Momentinės emocijos iš karto virsta veiksmais.

Fiziniai smurtautojai dažnai patys būna užaugę šeimose, kuriose smurtauti buvo įprasta. Užaugę savo elgesiu jie dažniausiai tik tiesiogiai atkartoja tai, ką išmoko ir patyrė jaunystėje. Jie įprato sekti smurtaujančio asmens pavyzdžiu, ir smurtas yra vienintelis jiems žinomas būdas spręsti problemas ir valdyti emocijas, ypač pyktį.

Daugelis fiziškai smurtauti linkusių tėvų į suaugusiųjų gyvenimą žengia turėdami didžiulių emocinių sutrikimų ir nepatenkintų poreikių. Emociškai jie vis dar yra vaikai. Dažnai į savo pačių vaikus tokie tėvai žvelgia kaip į pakaitinius tėvus, kurie turi patenkinti tuos jų emocinius poreikius, kurie niekuomet nerūpėjo jų tikriesiems tėvams. Įsiutęs, kad vaikas patenkinti jo poreikių nesugeba, smurtautojas pratrūksta. Tą akimirką vaikas labiau negu bet kada prilyginamas pakaitiniam tėvui, nes iš tikrųjų smurtautojo širdyje liepsnoja pyktis jo tikriesiems tėvams.

Be to, daugelis tokių tėvų dar ir piktnaudžiauja alkoholiu arba narkotikais. Tuomet dažnai tampa dar sunkiau suvaldyti staigias emocijas ir neprarasti savitvardos, nors, žinoma, tai tikrai nėra vienintelė jų nesivaldymo priežastis.

Fiziniai smurtautojai būna įvairių tipų, tačiau žemiausią laiptelį užima tie, kurie, regis, vaikus ir augina tik tam, kad galėtų juos skriausti. Daugelis tokių žmonių atrodo, kalba ir elgiasi kaip eiliniai žmonės, tačiau iš tikrųjų – tai pabaisos, praradę bet kokius jausmus ir savybes, kurios daugeliui mūsų suteikia žmoniškumo. Tokie nežino, kas yra gailestis, o jų elgesys – protu nesuvokiamas.

Holokaustas šeimoje – ištrūkti neįmanoma

Keitės tėvas buvo didžiai gerbiamas bankininkas, bažnyčią uoliai lankantis ir šeimai atsidavęs žmogus – vargu ar taip žmonės galėtų įsivaizduoti ~vaikų skriaudiką~. Tačiau Keitė negyveno įsivaizduojamame pasaulyje – jai teko gyventi košmariškoje tikrovėje.

– Mes su seseria taip bijojome, kad naktimis pradėjome rakinti savo kambario duris. Niekuomet nepamiršiu to karto, kai man buvo vienuolika… Jai buvo devyneri. Mums slepiantis po lovomis, jis nesiliovė belsti į duris. Dar niekuomet nebuvau tokia išsigandusi. Tuomet jis staiga įvirto į mūsų kambarį su visomis durimis, panašiai kaip būna filmuose. Buvo siaubinga – durys tiesiog įlėkė vidun. Bandėme ištrūkti, tačiau jis, mudvi sučiupęs, sviedė į kampą ir pradėjo trankyti diržu rėkdamas: „Užmušiu, jei dar sykį užsirakinsite nuo manęs!“ Tąsyk maniau, kad mus uždaužys negyvai.

Keitės nupasakota siaubo aplinka tvyro visuose fiziškai skriaudžiamų vaikų namuose. Net ir ramybės valandėlėmis tokie vaikai gyvena bijodami, kad pykčio vulkanas bet kurią akimirką vėl išsiverš. O kai taip nutinka, visi aukos veiksmai stengiantis apsiginti nuo smūgių tik dar labiau pakursto smurtautojo įniršį. Desperatiškos Keitės pastangos apsisaugoti slepiantis po lova ir užsirakinant duris sukėlė tik dar agresyvesnį tėvo elgesį. Nėra vietos, kur galėtum saugiai pasislėpti, nėra kaip ištrūkti iš smurtautojo rankų, nėra kur ieškoti užuovėjos.

Niekuomet nežinai, kada tai prasidės

Pirmą kartą dvidešimt septynerių metų Džojų sutikau seminare, kurį vedžiau aukštojoje psichologijos mokykloje. Čia jis studijavo magistrantūroje. Skaitydama paskaitą užsiminiau, kad rašau knygą apie toksiškus tėvus. Susiradęs mane per pietų pertrauką, Džojus pasiūlė knygoje papasakoti jo gyvenimo istoriją. Rašydama knygą turėjau daugiau nei pakankamai medžiagos iš savo pačios praktikos, tačiau kažkas šio jauno vyro balse vertė mane manyti, kad jam reikia išsikalbėti. Susitikę kitą dieną kalbėjomės kelias valandas. Mane sužavėjo ne tik jo atvirumas ir tiesumas, bet ir nuoširdus troškimas, kad iš jo skaudžios patirties pasimokytų kiti.

– Aš visuomet būdavau mušamas savo kambaryje, net negaliu prisiminti, už ką. Nesvarbu, kuo būdavau užsiėmęs, mano tėvas tiesiog įvirsdavo į kambarį, visa gerkle rėkdamas ant manęs. Man nespėjus susivokti jis imdavo mane kumščiuoti, kol prispausdavo prie sienos. Jis daužydavo mane taip smarkiai, kad galų gale, sąmonei apsiblausus, daugiau nebesuvokdavau, kas aplink mane vyksta. Baisiausia buvo tai, kad niekuomet nežinodavau, kas sukeldavo jo pykčio priepuolius!

Beveik visą vaikystę Džojus praleido laukdamas, kada jį vėl užgrius tėvo įniršio banga, žinodamas, kad tai neišvengiama. Gyvenant tokioje aplinkoje jį užvaldė didžiulė ir visą gyvenimą neapleidžianti baimė būti nuskriaustam ir išduotam. Abi jo santuokos baigėsi skyrybomis, nes jis taip ir neišmoko pasitikėti

– Baimė neišnyksta dėl to, kad persikeli gyventi kitur ar sukuri šeimą. Nuolat kažko bijau ir dėl to pykstu pats ant savęs, bet kai tėvas, kuris turėtų mylėti ir rūpintis, elgiasi šitaip, tai kas, po velnių, turėtų nutikti pradėjus gyventi tikrą gyvenimą? Sužlugdžiau daugybę pažinčių, nes nieko negaliu prisileisti pernelyg arti. Man dėl to be galo gėda. Man taip pat gėda, kad ištisai bijau, tačiau gyvenimas išties man kelia siaubingą baimę. Tikrai daug dirbu su savimi pratindamasis įveikti šias baimes, nes suvokiu, kad kol to nepadarysiu, iš manęs nebus nieko gero nei man pačiam, nei kitiems, bet, Dieve brangus, kokia tai kankynė.

Nepaprastai sunku vėl pajusti pasitikėjimą ir saugumą, kai šiuos jausmus sutrypia tėvai. Pagal savo santykius su tėvais mes kiekvienas savaip įsivaizduojame, kaip su mumis elgsis aplinkiniai. Jei santykiai su tėvais iš esmės buvo emociškai visaverčiai, jei buvo paisoma mūsų teisių ir jausmų, užaugsime tikėdamiesi, kad ir kiti su mumis panašiai elgsis. Užaugus šie teigiami lūkesčiai leidžia mums atsiverti kitiems žmonėms ir nebijoti pasirodyti pažeidžiamiems. Tačiau jei vaikystė pilna įtampos, nerimo ir skausmo (kaip nutiko Džojui), gyvenime nesitikėdami nieko gero, susikuriame nepramušamus apsauginius barjerus.

Džojus iš aplinkinių laukė blogiausio, galvodamas, kad bus skriaudžiamas ir skaudinamas kaip ir vaikystėje, todėl emociškai nuo viso pasaulio atsitvėrė tvirta siena, nenorėdamas arti prisileisti nė vieno žmogaus. Deja, ši tvirta siena veikiau buvo emocinis kalėjimas, o ne apsauga nuo aplinkinių.

<….>

„Tai darau tavo paties labui“

Kai kurie smurtautojai dėl savo elgesio nekaltina kitų, bet bando įrodinėti, kad taip elgėsi galvodami apie vaiko interesus. Daugelis tėvų vis dar mano, kad fizinės bausmės – vienintelis veiksmingas būdas įskiepyti vaikui tam tikras vertybes ar priversti jį gražiai elgtis. Daugelis tokių „pamokų“ vykdomos religiniais sumetimais. Siekiant pateisinti mušimą dar jokia knyga nebuvo panaudota taip neteisingai, kaip Biblija.

Pasibaisėjau laišku, kurį perskaičiau Anos Landers1 patarimų skiltyje:

„Gerb. Ana Landers,

Mane nuvylė jūsų atsakymas mamos mušamai mergaitei. Fizinio lavinimo mokytojas, pastebėjęs kirčių žymes ant jos kojų ir nugaros, tai pavadino „smurtavimu prieš vaiką“. Kodėl nepritariate vaikų mušimui, jei Biblijoje tiesiai šviesiai tėvams liepiama taip elgtis? 23 psalmės 13 eilutėje rašoma: „Nebijokite auklėti vaiko, nes mušamas rykšte jis tikrai nenumirs“, o 23 psalmės 14 eilutėje sakoma štai kas: „Muškite jį rykšte ir išgelbėsite jo sielą nuo mirties.“

Tokie tėvai dažnai mano, kad vaikas iš prigimties yra blogas, ir tiki, kad uolus plakimas apsaugos jį nuo klystkelių. Jie dažnai kalba taip: „Vaikystėje man dažnai tekdavo ragauti beržinės košės, ir vienas kitas kirtis vytele tikrai nepakenkė“, „Turiu jam įskiepyti Dievo baimę“, „Ji turi žinoti, kieno čia valdžia“ arba „Jis turi žinoti, kas jo laukia, kad kitą kartą suprastų, jog reikia klausyti“.

Yra ir tokių tėvų, kurie mušimą laiko kone ritualu ar būtinu gyvenimo išbandymu, kad vaikas taptų ištvermingesnis, drąsesnis ar stipresnis. Štai ką papasakojo Džojus:

– Tėvo mama mirė, kai tėvui buvo keturiolika. Jis niekada nebeatsitiesė. Dar ir dabar jam sunku, nors netrukus jis bus šešiasdešimt ketverių. Neseniai iš jo išgirdau, kad su manimi taip negailestingai elgėsi norėdamas užgniaužti mano jausmus. Nors ir kaip nesveikai tai atrodytų, jis įtikėjo, kad, negalėdamas jausti, nesikankinsi dėl gyvenimo negandų. Aš šventai tikiu, kad taip jis stengėsi mane apsaugoti nuo kančių, nenorėdamas, jog man kada nors tektų patirtį tokį skausmą, kokį jis išgyveno po savo mamos mirties.

Tačiau nuo smūgių Džojus tapo ne atsparesnis ar ne toks pažeidžiamas, bet įsibaiminęs ir nepatiklus, daug mažiau pasiruošęs gyvenimo iššūkiams. Absurdiška manyti, kad skaudžios fizinės bausmės turės vaikui kokios nors naudos.

Tyrimai kaip tik rodo, kad fizinės bausmės nėra itin veiksminga drausminimo priemonė, net kai vaikas išties elgiasi blogai. Įrodyta, kad mušimas būna veiksmingas tik trumpą laiką, o vaiką užvaldo stiprus įniršis, mintys apie kerštą ir neapykanta sau. Akivaizdu, kad fizinio smurto sukeltos psichinės, emocinės ir dažnai fizinės vaikų kančios tikrai neatperka trumpalaikių rezultatų.

Pasyvusis smurtautojas

Iki šiol kalbėjau beveik vien tik apie aktyviai smurtaujančius tėvus. Tačiau smurtaujančioje šeimoje yra dar vienas veikėjas, kuris irgi turi prisiimti dalį atsakomybės už tai, kas vyksta. Tai kitas iš tėvų, kuris dėl savo baimių, priklausomybės ar noro išlaikyti teigiamą nuomonę apie šeimą toleruoja smurtą. Tai – pasyvusis smurtautojas. Paklausiau Džojaus, kaip elgdavosi mama, kol tėvas jį mušdavo.

– Ji visai nieko nedarė, kartais užsirakindavo vonioje. Niekuomet nesupratau, kodėl ji net nebandydavo sustabdyti to kuoktelėjusio šunsnukio, kad jis liautųsi mane ištisai talžęs. Manau, kad, ko gero, ji pati jo paniškai bijojo. Ji buvo ne iš tų, kurie būtų galėję pasipriešinti. Suprantate, mano tėvas – krikščionis, o mama – žydė. Ji augo labai vargingoje sentikių šeimoje ir pagal jų tradicijas moterys negali nurodinėti vyrams, kaip elgtis. Man atrodo, kad ji tik džiaugėsi turėdama pastogę virš galvos ir tuo, kad jos vyras gerai uždirba.

Džojaus mama pati vaikų nemušdavo, tačiau nebandydama jų apsaugoti nuo savo vyro agresijos ji prisidėjo prie smurtavimo šeimoje. Užuot ką nors dariusi, kad apgintų vaikus, ji pati tapo įsibaiminusiu vaiku, į savo vyro smurtą reagavo pasyviai ir bejėgiškai. Tiesą sakant, ji apleido savo sūnų.

Džojus ne tik jautėsi visų atstumtas ir bejėgis, tačiau jam teko ir didžiulė atsakomybės našta

– Prisimenu, kai man buvo maždaug dešimt metų, vieną vakarą tėtis be gailesčio sutalžė mamą. Kitą rytą atsikėlęs labai anksti, sėdėjau virtuvėje. Pamačiau jį lipant žemyn apsisiautusį chalatu. Jis paklausė, kodėl taip anksti atsikėliau, o aš, nors ir siaubingai bijodamas, pasakiau: „Jei dar kartą bandysi mušti mamą, pridaušiu tave beisbolo lazda.“ Pažvelgęs į mane jis tik nusijuokė, tuomet apsisukęs užlipo į viršų praustis ir ruoštis į darbą.

Tai tipinis atvejis – skriaudžiamas vaikas perima kitų vaidmenį: jis jautėsi turįs apsaugoti mamą, tarsi jis būtų jos tėvas, o mama – vaikas.

Įtikėjus savo bejėgiškumu, pasyviajam iš tėvų lengviau neigti, kad savo neveiklumu skatina smurtautojo veiksmus. Bandydamas apsaugoti skriaudžiamą šeimos narį arba pateisinti pasyvaus tėvo elgseną, skriaudžiamas vaikas lengviau paneigia tą faktą, kad jį apleido ~abu~ tėvai.

Puikus pavyzdys – Keitės žodžiai:

– Iš pradžių, kai tėvas imdavo mus mušti, mes su seseria visuomet šaukdavomės mamos, tačiau ji niekuomet neateidavo į pagalbą, o tiesiog sėdėdavo apačioje ir klausydavosi, kaip mes klykiame. Neilgai trukus supratome, kad iš jos nėra ko tikėtis. Ji niekada nedrįsdavo prieštarauti tėvui, tikriausiai negalėjo elgtis kitaip.

Kad ir kiek kartų būčiau girdėjusi tokius žodžius, kaip „tikriausiai ji negalėjo elgtis kitaip“, vis dar negaliu ramiai jų klausytis. Keitės motina ~galėjo~ elgtis kitaip. Paaiškinau Keitei, kad labai svarbu, jog ji savo mamos veiksmus pradėtų vertinti realistiškai. Keitės mama neturėjo taikstytis su tėvo elgesiu arba, jei jo pernelyg bijojo, turėjo iškviesti policiją. Kai vienas iš tėvų tiesiog pasyviai stebi, kaip skriaudžiami vaikai, ir leidžia taip elgtis, ~jokio~ pateisinimo negali būti.

Ir Keitės, ir Džojaus gyvenime tėvas buvo aktyvusis smurtautojas, o mama – tylioji partnerė, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad negali būti atvirkščiai: kai kuriose šeimose aktyviuoju smurtautoju tampa motina, o pasyviuoju – tėvas. Tėvai gali keistis vaidmenimis, tačiau pasyvaus smurto dinamika lieka tokia pati. Man teko turėti klientų, kurių ~abu~ tėvai smurtavo, tačiau daug dažniau šeimoje būna aktyvusis ir pasyvusis smurtautojas.

Daugelis suaugusių vaikų pateisina pasyviųjų tėvų veiksmus, nes juos irgi laiko smurto auka. Džojaus atveju tokį požiūrį dar paskatino ir tai, kad jam teko perimti tėvo vaidmenį, todėl jis jautėsi atsakingas už savo pasyviai besielgiančią mamą.

Keturiasdešimt trejų metų pardavimo vadybininkui Teriui viskas tapo dar painiau tuomet, kai jo pasyvusis tėvas tapo užjaučiančiu guodėju. Teris, kurį beveik visą jo vaikystę fiziškai skriaudė motina, idealizavo savo nieko nedariusį tėvą.

– Buvau labai jautrus vaikas, daugiau linkęs į meną ir muziką negu į sportinius užsiėmimus. Mama visuomet mane vadindavo mižniumi, dažnai pykdavo ir lupdavo bet kuo, kas pasitaikydavo po ranka. Galima sakyti, kad beveik visą vaikystę praleidau slėpdamasis spintose. Niekada nesupratau, kodėl ji ištisai mane muša, tačiau viskas, ką darydavau, ją ištisai nervindavo. Jaučiuosi, tarsi ji būtų sutrypusi visą mano vaikystę.

Paklausiau Terio, kaip mamai smurtaujant elgdavosi tėvas.

– Daugybę kartų tėtis apglėbęs laikydavo mane tol, kol nustodavau kūkčioti, apgailestaudamas dėl mamos pykčio priepuolių. Jis visuomet kartodavo nieko negalįs padaryti ir kad jei labiau pasistengčiau, reikalai pasitaisytų. Tėtis tikrai buvo nuostabus. Jis taip sunkiai dirbo, kad šeima galėtų gerai gyventi. Vaikystėje jis vienintelis nuoširdžiai mane mylėjo.

Paklausiau Terio, ar užaugus jam yra tekę kalbėtis su tėvu apie vaikystę.

– Porą kartų bandžiau, bet jis tik sako: „Kas buvo, pražuvo.“ Kad ir kaip ten būtų, kam reikia jį liūdinti? Visos mano problemos – dėl mamos, ne dėl jo.

Teris neigė tėvo kaltę dėl patirto smurto, nes norėjo apsaugoti vienintelius gražius vaikystės prisiminimus – tas šviesias akimirkas su tėvu. Vaikystėje tėvo švelnumu jis besąlygiškai tikėjo būdamas išsigandęs vaikas, šiandien tą patį darė būdamas išsigandęs suaugęs žmogus. Norėdamas išsaugoti gražių santykių iliuziją, jis nesiėmė nieko, kad išsiaiškintų tiesą.

Teris puikiai suvokė, kokius skaudžius pėdsakus jo gyvenime paliko mamos smurtas, tačiau visai nenutuokė apie savo širdyje liepsnojantį užgniaužtą pyktį tėvui. Metų metus Teris neigė, kad tėvas ji apleido. Lyg to dar būtų negana, visą atsakomybę tėvas perkėlė ant Terio pečių, patardamas „labiau pasistengti“, kad išvengtų mamos smurto.

Apie autorę ir knygą

Ar jūs toksiškų tėvų vaikas? Šioje knygoje mokslų daktarė Susan Forward – visame pasaulyje garsi psichologė, dėstytoja, grupinių terapinių užsiėmimų ir mokymų vadovė daugelyje Pietų Kalifornijos medicinos ir psichiatrijos centrų – dalijasi tikromis jau suaugusių vaikų, kuriuos užaugino toksiški tėvai, istorijomis. Šie nesumeluoti pasakojimai gali padėti išsilaisvinti iš žlugdančių santykių su tėvais ir atrasti naują pasaulį, pripildytą pasitikėjimo savimi, vidinės stiprybės ir emocinės nepriklausomybės.

Kai buvote maži…

ar tėvai sakė jums, kad esate blogas ar nieko vertas?

ar drausmindami jus naudojo fizinę jėgą?

ar jums reikėjo rūpintis tėvų problemomis?

ar dažnai bijodavote tėvų?

ar tėvai darė ką nors, ką privalėjote laikyti paslaptyje, tik tarp jūsų?

Dabar, kai jau suaugote…

ar tėvai vis dar elgiasi su jumis kaip su mažu vaiku?

ar praleidę šiek tiek laiko su tėvais patiriate intensyvių emocijų ar fizinių reakcijų?

ar tėvai kontroliuoja jus grasindami, kurstydami kaltės jausmą, pasitelkdami pinigus?

ar jaučiate, kad neįtiksite savo tėvams, kad ir ką darytumėte?

„Bandymas iš tikrųjų tapti suaugusiu žmogumi nėra tolygus procesas. Kilsite, krisite žemyn, pasistūmėsite į priekį, o tada – vėl atgal. Nusiteikite tam, kad ne viskas pavyks, kad neišvengsite kluptelėjimų. Niekuomet galutinai neatsikratysite nerimo, baimės, kaltės ir sumaišties jausmų. Tai neįmanoma. Tačiau šios demoniškos jėgos daugiau nebegalės jūsų valdyti – tai ir yra svarbiausia“, – teigia S.Forward.

J. Petronio nuotr.

Ugdymas. Prieš daugiau kaip dvidešimtmetį amerikiečių mokslininkai W.Straussas ir N.Howe’as pristatė kartų teoriją. Dabartiniai ir būsimi moksleiviai (gimę nuo 2003 iki 2023 m.) priklauso Z kartai – taip vadinama interneto karta, kuri informaciją priima ir apdoroja greičiau nei kiti, bet tik nedidelius jos kiekius. Kiekvienos kartos atstovai turi savo mokymosi ypatumų, todėl nepaprastai svarbus tampa mokytojo uždavinys – atsižvelgti, su kokiais mokiniais dirbama ir kaip jiems perduoti žinias, kurios ne tik sudomintų, būtų suprastos, bet ir įsimintų.

„Keičiantis mokinių kartoms turi keistis ir tobulėti mokymosi metodikos. Atsižvelgiant į šiandieninės kartos specifiką, į mokymo programą turi būti įtrauktos naujos mokymo aplinkos: e. mokymas, e. knygos, atvirieji mokymosi ištekliai, žaidimai ir t. t.“, – įsitikinusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Edukologijos katedros vedėja Lina Kaminskienė.

Jos teigimu, Z karta puikiai įvaldo naujausias informacines ir komunikacines technologijas, tačiau tuo pačiu metu susiduria su dėmesio išlaikymo ir susikoncentravimo stoka. Visi šie pokyčiai ir specifika kelia iššūkių mokytojams bei mokslininkams.

Patraukti ir išlaikyti dėmesį – vienas sunkiausių uždavinių

„Z kartos atstovai nemėgsta apribojimų – jie nori visada turėti teisę rinktis, pavyzdžiui, nurodymas spręsti konkretų uždavinį iš tikimybių teorijos gali sulaukti pasipriešinimo, tačiau „leidimas“ rinktis, kokį uždavinį spręsti tarp analogiškų tikimybės uždavinių, bus priimtas palankiai“, – teigia VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto dėstytoja doc. dr. Eglė Stonkutė.

Pasak jos, šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai nemėgsta prievartos, griežtų taisyklių ar įsakmaus tono, jie nori, kad su jais būtų bendraujama liberaliai.

Šiuolaikinė karta iš visų kitų išsiskiria tuo, kad yra novatoriškų mąstytojų karta, kuriai šiuolaikinės technologijos yra neatsiejama kasdienybė. Kompiuteriu, išmaniuoju telefonu ir internetu vaikai nori naudotis ne tik laisvalaikiu, bet ir pamokose. Ir į tai reikėtų atkreipti dėmesį.

Tačiau dėl to, kad didžiąją savo laiko dalį įprato būti įbedę akis į kompiuterio ekraną, jie nesugeba išlaikyti žvilgsnio, kai kalba gyvai. Didžiausią stresą šios kartos atstovai patiria tada, kai reikia ką nors pasakoti ir pristatyti prieš auditoriją, diskutuoti, todėl komunikaciniai gebėjimai bendrauti tiesiogiai turi būti lavinami. Priešingu atveju viešas kalbėjimas ar konstruktyvūs debatai visada išliks silpniausia Z kartos sritimi.

Pedagogai ypatingą dėmesį turėtų atkreipti į tai, kad dabartiniai mokiniai ilgam negali sukoncentruoti dėmesio, tai yra jiems lengviau sekasi greitai atlikti trumpas, skirtingas užduotis, nei prie vienos dirbti visą pamoką ar ilgiau. „Informaciją mokiniai ar studentai nori gauti ir atlikti taip, kaip socialiniame tinkle „Facebook“: štai viena informacija iš vienos srities, štai iš kitos, štai nuotrauka, štai ir vaizdo įrašas. Ir tokių trumpų tekstinių ar vizualių žinučių – begalė. Nepaisant to, kad vyresniems toks informacijos gavimo būdas atrodo padrikas ir netvarkingas, Z kartai tai tinka geriausiai“, – pasakoja ekonomistė E.Stonkutė.

Lietuvių moksleiviai atsilieka

Dėl nesugebėjimo ilgai susikoncentruoti ties vienu darbu knygų skaitymas taip pat nėra mėgstamas moksleivių užsiėmimas, vis dėlto skaitymo procesas turėtų būti skatinamas. Pagal Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (angl. ~Programme for International Student Assessment~) tyrimą, kuris pradėtas nuo 2000 m. ir atliekamas kas trejus metus, Lietuvoje vidutinis 15-mečių skaitymo lygis siekia 477 taškus – tai yra mažiau už Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ( EBPO) šalių vidurkį (496 taškai).

Remiantis to paties tyrimo išvadomis, Lietuvoje pastebimas ryškus mergaičių pranašumas pagal vidutinį mokslinį raštingumą (vidutiniškai 15 taškų daugiau už berniukus) ir skaitymo užduočių atlikimą (55 taškais daugiau už berniukus). O iš matematikos 15-mečiai Lietuvoje surenka vidutiniškai 479 taškus, kai EBPO vidurkis – 494 taškai.

Mokslininkai lietuvių mokinių atsilikimą nuo bendro vidurkio aiškina tuo, kad kitose valstybėse per pamokas būna kur kas daugiau kūrybiškumo, kuris padeda labiau sudominti dėstomu dalyku ir geriau jį suprasti. Lietuvoje dėl keičiamos ir iki galo nebaigtos mokslo reformos vis dar nėra aiškios vizijos, kaip turėtų vykti mokymosi procesas. Aišku tik viena – šiuolaikinei kartai seni mokymo metodai nebeveiksmingi.

Mokytojai taip pat turi išmokti mokyti

VDU Edukologijos katedros vedėjos teigimu, nereikia kalbėti vien tik apie technologijų pritaikymą mokymuisi. Naujausios metodikos pagrįstos interaktyvumu, tarpdiscipliniškumu, aukščiausio mąstymo lygmens gebėjimų stiprinimu. Tokie metodai, kaip probleminis mokymas, patirtiniai mokymosi metodai, integruotas (pvz., kalbų) mokymas, šiandienos mokyklose yra taikomi ir plėtojami. „Vienas naujųjų uždavinių mokslininkams ir praktikams yra kurti, tobulinti ir diegti formaliojo ugdymo ir neformaliojo švietimo interaktyvias, patirtines edukacines sistemas bei technologijas, taip mažinant skaitmeninę atskirtį – novatorišku, technologijomis grindžiamu švietimu besinaudojančių asmenų ir tokios galimybės neturinčių asmenų atotrūkį“, – įžvalgomis dalijasi ekspertė.

„Nors mokytojai gauna įvairių mokymų, tačiau jų nėra pakankamai apie tai, kaip išnaudoti gausybę e. šaltinių ir aplinkų, kurias būtų galima sėkmingai integruoti į ugdymo procesą. Taip pat trūksta mokymų, kaip naudoti atviruosius mokymo išteklius, kaip kurti e. priemones, kaip apsaugoti sukurtų mokymosi išteklių intelektinę nuosavybę ir pan.“, – teigia L.Kaminskienė.

Ji siūlo mokyklose skatinti virtualų mobilumą – tai būtų puiki galimybė moksleiviams ir mokytojams plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą, ugdyti kalbų, technologijų taikymo, problemų sprendimo ir tarpkultūrinius gebėjimus.

Rimgailė Dikšaitė

ŠMM

Pedagogika. Žmogus gimsta jau turėdamas didžiulį spiečių neuronų, vėliau, jam augant, smegenyse tarp neuronų formuojasi ryšiai. O nenaudojami ar rečiau naudojami ryšiai nunyksta. Nors neuronų jungtys gali ataugti ir vėliau, tačiau sparčiausiai jos formuojasi ankstyvame vaiko amžiuje. Ir kuo įvairesne veikla užsiima vaikas, tuo daugiau išsivysto neuroninių jungčių.

Pasak Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto dekanės prof. Onos Monkevičienės, vienas naujausių smegenų tyrimų atskleidė: jeigu norite, kad jūsų vaikas išaugtų gabus, ankstyvoje vaikystėje sudarykite sąlygas jam patirti kuo įvairesnių pojūčių.

„Be to, 4–6 metų amžiaus vaikai sparčiai ugdosi savireguliaciją, tikslingą elgesį, gebėjimą planuoti – savybes, kurios vėliau gyvenime dažnai lemia sėkmę. Tačiau šios savybės gali formuotis tik tinkamai ugdant vaikus, sudarant sąlygas patirti ir įveikti iššūkius“, – sako O.Monkevičienė.

Ar svarbi mokymosi pradžia?

Naujausių tyrimų duomenimis, nuo to, ar vaikui buvo sėkminga mokyklos lankymo pradžia, nemažai priklauso ir tai, kaip jam seksis mokytis toliau. Anksčiau nustačius mokymosi sunkumus, anksčiau galima ir padėti juos ištaisyti. Nepašalinti ankstyvoje vaikystėje, šie skirtumai turi tendenciją dar labiau ryškėti.

Vaikų, kurie ankstyvoje vaikystėje buvo ugdomi nevienodai, kognityvinis, socialinis, emocinis vystymasis skiriasi. Mokslininkai pripažįsta, kad tikslingas, kokybiškas ankstyvasis ugdymas daro stiprią įtaką vaiko raidai. Prastiems mokymosi rezultatams daugiausiai įtakos turi skurdas ir šeimos disfunkcija. Todėl ankstyvasis institucinis ugdymas yra vienas iš būdų mažinti skurdą ir socialinę atskirtį.

Buvo lyginami Europos šalių vaikų, kurie lankė ankstyvojo ugdymo įstaigas ir kurie ne, pasiekimai. Lankiusių įstaigas vaikų pasiekimai yra net 18 taškų aukštesni nei vaikų iš tokių pat šeimų, kurie nedalyvavo ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programose (tai Europos Komisijos duomenys iš „Euridikės“ ir „Eurostato“ ataskaitų). Rumunijoje šie skirtumai yra net 74 taškai, Bulgarijoje – 44, Švedijoje ir Slovakijoje – daugiau nei 20. Lietuvoje skirtumas šiek tiek mažesnis, siekia 16 taškų, tačiau taip pat laikomas reikšmingu.

Kiti atskleidė tyrimai, į ankstyvąjį vaikų ugdymą investavus vieną JAV dolerį, ateityje galima sutaupyti devyniskart daugiau: paprastai netenka leisti pinigų prevencinėms programoms, o žmogus, įgijęs išsilavinimą, greičiau susiranda darbą. Tyrimai patvirtina, kad suaugusieji, kurie vaikystėje lankė ankstyvojo ugdymo programas, būdami 40-mečiai uždirbo daugiau nei tokių programų nelankiusieji.

Išanalizavus ir įvertinus padėtį Lietuvoje, susipažinus su kitų šalių patirtimi, pas mus taip pat pasiūlyta įteisinti privalomą priešmokyklinį ugdymą.

Europos tendencijos

„Daugelyje šalių vaikai pradeda lankyti mokyklą šešerių metų, tik Lietuvoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Skandinavijos valstybėse – nuo septynerių. Apskritai pastebima institucinio ugdymo ankstinimo tendencija“, – sako Laimutė Jankauskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja.

Šiaurės Airijoje gyvenanti Audronė, trijų vaikų mama, pasakoja, kad čia jau trejų metukų mažyliai pėdina į darželį, kuris panašesnis į priešmokyklinę grupę: jie jau gauna knygučių, pieštukų ir pan.

„Į pirmą klasę vaikai privalo eiti nuo ketverių arba penkerių metų – priklauso nuo gimimo dienos. Pavyzdžiui, mūsiškis Justas pradėjo mokslus ketverių metukų, Augustas – beveik penkerių. Mano nuomone, keturmečiui dar per anksti į mokyklą, jis dar turėtų stiprėti šeimoje. Tuo labiau kad yra vaikų, kuriems sunku priprasti prie svetimų žmonių, orientuotis kitokioje aplinkoje. Bet išimčių nedaroma. Nors, kita vertus, taip vaikas greičiau pripranta prie disciplinos ir vidaus taisyklių. O jei vaikas iš rizikos šeimos ir, tarkim, neturi draugų, tai jam puiki galimybė anksčiau integruotis į visuomenę.“

Audronė pasakoja, kad pirmieji treji metai mažai kuo skiriasi nuo likusių ketverių pradinėje, tik viskas būna mažesnėmis dozėmis – ir namų darbų mažiau, ir testų, kontrolinių, o mokymasis atmieštas žaidimais. Bet jie mokosi tų pačių dalykų kaip ir vyresniokai – kalbos, matematikos, kūno kultūros ir pan., tik „švelnesne“ forma.

Belgijoje įsikūrusi Aida, dviejų mažamečių motina, gali nemažai papasakoti apie sudėtingą šios šalies švietimo sistemą. „Tai, kas lietuviškoje švietimo sistemoje vadinama darželiais, Belgijoje dažnai – vienu pavadinimu „mokykla“. Mano sūnus nuo 2 metų ir 11 mėnesių lanko prancūzišką darželį ir kalbėdama su juo dažniausiai sakau „mokyklėlė“ ar „mokykla“. Prieš tai jis nuo vienų metų lankė lopšelį. Ikimokyklinis ugdymas yra trijų ciklų: parengiamoji grupė (nuo 2,5 metų), mažoji sekcija (3–4 metų), vidurinė sekcija (4–5 metų) ir didžioji sekcija (5–6 metų)“, – aiškina Aida.

Iš pradžių į ankstyvą institucinį vaikų ugdymą ji sako žiūrėjusi skeptiškai. Tačiau antraisiais sūnaus mokyklėlės lankymo metais nuomonė pasikeitė. „Iš klasėje iškabintų vaikų darbelių matau, kaip jie nuosekliai dirba ties tam tikromis temomis, žaismingai, bet metodiškai mokosi piešimo, tapymo, skaitymo ir rašymo pradmenų. Ankstyvajame amžiuje, atsižvelgiant į prancūzų kalbos specifiką, raštas prisijaukinamas atliekant įvairias užduotėles su dėlionėmis, paveiksliukų su piešiniais ir žodžiais atpažinimu, grupavimu, – pasakoja jauna mama. – Būtų galima kalbėti ir apie belgiškos ankstyvojo priešmokyklinio ugdymo sistemos trūkumus, tačiau apsiribosiu subjektyviu pastebėjimu, kad patys tėvai ir vaikai į darželius žiūri daug pozityviau nei Lietuvoje. Žinoma, tai susiję ne tik su pačia švietimo sistema, mokymo metodika, bet ir su daugeliu kultūrinių, socialinių aspektų.“

Nors ikimokyklinis ugdymas nėra privalomas, „Eurostato“ duomenimis, Belgijoje šias įstaigas lanko apie 98–99 proc. vaikų. Pradinis ugdymas prasideda nuo šešerių. „Trimečiui ar keturmečiui lankyti ~mokyklą~ – šis žodis labiau nei darželio terminas apibūdina belgišką ugdymo specifiką – yra savaime suprantamas dalykas. Darželius lanko net ir vaikai iš šeimų, kuriose tėvas ar motina nedirba. Požiūris į darželius, apskritai žiūrint, yra pozityvus – manoma, kad vaikai juose įgyja socialinių, bendruomeniškumo, psichomotorinių ir pirmųjų kultūrinių kompetencijų, – pasakoja Aida. – Užsiėmimai mokyklose trunka nuo 9 iki 15 valandos. Trečiadieniais tiek darželiuose, tiek mokyklose užsiėmimai vyksta tik iki 12 val. Dažnai vienas iš tėvų trečiadieniais dirba ne visą darbo dieną.“

Pasak Aidos, tėvai moka už maistą, nors yra galimybė valgyti savo atsineštą, taip pat už užklasinę grupę ar pasirinktus būrelius po bendrųjų užsiėmimų. Mokesčiai nėra dideli, socialiai remtinos šeimos gauna paramą iš savo bendruomenės.

Belgijoje yra ir privačių darželių, bet jų nedaug ir jie labai brangūs.

Pamoka – tai labiau žaidimas

O.Monkevičienės manymu, Lietuvoje dalis tėvų delsia savo mažylį nuvesti į priešmokyklinio ugdymo grupę, nes kažkodėl įsivaizduoja, kad šešiamečiai neatsitraukdami sėdi prie stalų ir mokosi skaityti bei rašyti. Profesorės teigimu, ne visi tėvai susipažinę su šiuolaikine pedagogika – vaiko ugdymu per jam įdomią ir smagią veiklą: kartu su bendraamžiais ir auklėtoja tariantis, bendraujant, žaidžiant ir pan. Šiandien vaikai ugdomi padedant jiems įsitraukti į žaidimus ir kurti įdomią, smagią veiklą, sudarant sąlygas tyrinėti, atrasti, veikti bendradarbiaujant su bendraamžiais ir pedagogais.

„Pagrindinis priešmokyklinio ugdymo tikslas yra padėti vaikui pasirengti tapti mokiniu, kad jis norėtų mokytis mokykloje ir jam sektųsi. Svarbu, kad vaikas išmoktų pasitikėti savimi, bendrauti, nesibaimintų imtis naujos veiklos. Kad išmoktų „girdėti“, ką kalba kiti, sugebėtų nors trumpai išlaikyti dėmesį ir pan. Jei pradžia bus sėkminga, didelė tikimybė, kad vaikas noriai mokysis ir vėliau“, – sako L.Jankauskienė.

~Siekiant sudaryti sąlygas visiems vaikams gauti kokybišką ugdymą įgyvendinamas ES struktūrinių fondų finansuojamas projektas„Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra“. Mažų vaikų ugdymas derinamas su konkrečioje vietovėje gyvenančių šeimų poreikiais: pakeistas ugdymo įstaigų darbo laikas, siūloma daugiau veiklų, įsteigtos naujos grupės. Didelis dėmesys skirtas ir ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo kokybės gerinimui. Auklėtojams, darželių vadovams ir kitiems specialistams buvo organizuojami mokymai, sukurtos kvalifikacijos tobulinimo programos bei parengtos metodinės priemonės.~

Teresė Karklinytė

Demografija ir psichologija. Mokslininkai svarsto, ar šalyje, kurioje itin spartūs gyventojų senėjimo ir emigracijos tempai, senstantys tėvai gali tikėtis svetur išvykusių vaikų priežiūros.

Apie tai, kaip nuotolis ir intensyvus gyvenimo tempas keičia Lietuvoje likusių tėvų ir po pasaulį pasklidusių jų vaikų bendravimą, „Veido“ kalbasi su Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros mokslininke stažuotoja, sociologe dr. Margarita Gedvilaite-Kordušiene.

VEIDAS: Dvejus metus tyrinėjote, kaip suaugusių vaikų migrac?ą vertina vyresnio amžiaus tėvai, taip pat – kokios suaugusių vaikų nuostatos dėl tėvų priežiūros senatvėje. Prie kokių išvadų priėjote?

M.G.-K.: Per dvejus metus trukusį sociologinį tyrimą buvo apklausta 1016 Lietuvos gyventojų bei 305 vyresnio amžiaus (60 metų ir vyresni) tėvai, kurių bent vienas iš suaugusių vaikų gyvena užsienyje. Taip pat atliktas kokybinis tyrimas (10 interviu) su vyresnio amžiaus tėvais, gyvenančiais senelių namuose ir turinčiais emigravusių vaikų. Tyrimas parodė, kad migracija neigiamai veikia vyresnio amžiaus tėvų ir emigravusių vaikų susitikimų bei kontaktų dažnumą, tačiau esminės įtakos emociniam artumui neturi. Išvados šiek tiek netikėtos: nemaža dalis apklaustųjų (daugiau kaip penktadalis šeimų) įvardija, kad jų santykiai po emigracijos su vaikais pagerėjo. Tyrimas taip pat atskleidė, jog vaikų migracija dar nereiškia, kad tėvai senatvėje bus palikti likimo valiai ir jais nebus rūpinamasi. Net ir būdami užsienyje vaikai randa būdų, kaip tėvams pagelbėti (suorganizuoja tiek finansinę, tiek socialinę pagalbą). Žinoma, šis rūpinimasis šiek tiek kitokio pobūdžio nei gyvenant šalimais. Tenka pripažinti, kad emigravusių vaikų galimybės rūpintis savo tėvais „čia ir dabar“ yra gerokai mažesnės. Kaip rodo kitų šalių patirtis, vadinamieji neformalūs paramos tinklai (tokie kaip šeima) vis dėlto negali kompensuoti priežiūros vyresnio amžiaus žmonėms sistemos trūkumų.

VEIDAS: Kas lėmė jūsų apsisprendimą tyrinėti emigracijos įtaką kartų ryšiams?

M.G.-K.: Lietuva – valstybė, pasižyminti ypatinga demografine situacija: labai spartūs gyventojų senėjimo tempai, intensyvi emigracija ir gana mažas gimstamumas. Be to, gana ribota socialinių paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms sistema. Anksčiau buvo galima tikėtis, kad suaugę vaikai prižiūrės savo tėvus senatvėje, o dabar, kai vis daugiau vaikų gyvena užsienyje, tyrėjai svarsto, kiek tai įmanoma. Temos pasirinkimas susijęs ir su kultūriniais veiksniais. Nuostata, kad suaugę vaikai turėtų prižiūrėti vyresnio amžiaus tėvus, Lietuvoje dar gana stipri. Dėl šių priežasčių nutariau patyrinėti, kaip emigracija veikia kartų ryšius iš vyresnio amžiaus tėvų, liekančių Lietuvoje, pozicijos.

VEIDAS: Kokios šiuolaikinio komunikavimo priemonės pasitelkiamos bendraujant per atstumą? Kurias iš jų vadintumėte populiariausiomis?

M.G.-K.: Ne visi apklausti tėvai šiuolaikiški ir modernūs, mokantys pasinaudoti virtualiomis bendravimo priemonėmis. Kaip matyti iš atlikto tyrimo duomenų, populiariausia priemonė išlieka telefonas. Naudotis internetu tarp vyresnių žmonių nėra labai populiaru. Įprastai susiklosto tokia situacija, kad vyresnio amžiaus tėvai laukia savo emigravusių vaikų skambučių. Lietuvos senjorų pajamos gana ribotos, taigi jie negali sau leisti dažnai skambinti į užsienį.

Gana ribotos ir vaikų lankymo galimybės. Kaip matyti iš apklaustų vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių senelių namuose, daugelis nė karto nebuvo aplankyti savo vyresnio amžiaus vaikų. Tėvams nepriimtina išsiruošti į kelionę už savo vaikų pinigus (jie nenori būti našta, o patys susitaupyti iš skurdžių pensijų nesugeba). Todėl apie vaikų gyvenimą užsienyje sprendžia tik pagal atžalų pasakojimus, nuotraukas ar dovanas.

Norėtųsi, kad tokia nelygybė būtų kuo mažesnė ir atstumą būtų galima įveikti lengviau. Žinoma, kai kada keliauti tėvams neleidžia ir sveikatos problemos, bet kur kas dažniau tam trukdo nepakankami finansai.

VEIDAS: Vaikams ne vienus metus gyvenant užsienyje Lietuvoje likę tėvai tikriausiai susitaiko su mintimi, kad senatvėje vaikai negrįš?

M.G.-K.: Atrodytų, jei vaikai užsienyje, tėvai neturėtų puoselėti lūkesčių dėl savo priežiūros senatvėje. Tačiau susiklosto visai priešingai: net ir emigracijoje gyvenančių atžalų tėvai, paklausti, kaip norėtų, kad senatvėje būtų organizuojama jų priežiūra, pageidauja būti prižiūrimi jų pačių ar vaikų namuose, o priežiūros tikisi iš savo vaikų. Priežiūrą dienos centruose ar senelių namuose daugelis jų vertina ne itin palankiai (tik trečdalis apklaustų tėvų pateisina situaciją, kai negalintys savimi pasirūpinti tėvai gyvena senelių namuose, nors ir turi Lietuvoje gyvenančius vaikus). Taigi Lietuvoje prioritetai labai aiškiai teikiami šeimyniniams tinklams – vaikams ir kitiems giminaičiams, o palankiausiai vertinamas toks priežiūros organizavimo būdas, kai pagalba teikiama savo namuose.

Nemaža dalis (maždaug trečdalis) apklaustųjų nežino ir nėra apsisprendę, kaip organizuotų savo priežiūrą senatvėje. O iš kokybinio tyrimo matyti, kad nors jie norėtų sulaukti pagalbos iš vaikų, tačiau suvokia, jog tai nebūtinai bus įgyvendinta. Kita vertus, jie nenori tapti našta savo atžaloms. Tai patvirtino ir kiekybinis tyrimas: tik labai maža tėvų dalis (16,4 proc.) mano, kad vaikai savo darbo laiką turėtų derinti prie senų tėvų poreikių. Kausimas, kiek toks derinimas įmanomas dabartinės darbo rinkos sąlygomis.

VEIDAS: Atliekant sociologinį tyrimą vertinta ir tai, kaip migracija veikia šeimos bendravimo ir susitikimų dažnumą. Kokių pokyčių pastebėta?

M.G.-K.: Vertinant santykių artumą reikšmingo poveikio nebuvo nustatyta. Atrodo, kad atstumas mūsų emocinio ryšio vis dėlto neveikia. Nepriklausomai nuo susitikimų ar bendravimo dažnumo emocinis kartų artumas išsaugomas. Tyrimo duomenimis, jo nekeičia netgi vaikų gyvenimo užsienyje trukmė. Tačiau tiriamieji neslėpė, kad ilgai nesimatant jiems labai sunku. Nemaža dalis apklausiamų tėvų pokalbio metu verkė, neslėpdami savo ilgesio, tačiau buvo ir tokių, kurie pabrėžė, kad jei jų vaikams gerai, tai ir jie patenkinti.

Kita vertus, Lenkijoje atlikti tyrimai rodo, kad migracija – vienas būdų padėti savo išplėstinei šeimai. Todėl gana dažnai sprendimą dėl jos priima ne tik emigracijai pasiryžę suaugę vaikai, bet ir visi šeimos nariai.

VEIDAS: Ar galima lyginti anksčiau gyvenusių kartų ir šiandieninės – emigrantų kartos – paramą savo tėvams? Per atstumą rūpintis ir suteikti reikiamą pagalbą senatvėje, matyt, gana keblu?

M.G.-K.: Negalima tvirtinti, kad dabar tėvais rūpinamasi mažiau nei anksčiau, tiesiog ta priežiūra ir pagalba šiek tiek kitokia. Pavyzdžiui, migrantai per atstumą lengvai gali teikti finansinę ar emocinę paramą, o per vizitus namo – ir kitaip padėti tėvams. Vis dėlto reikia pripažinti, kad išplėtota paslaugų sistema gerokai palengvina naštą emigracijoje gyvenantiems vaikams. Tarkime, Skandinavijoje senyvo amžiaus paslaugų sistema labai išplėtota, tačiau šeimyniniai ryšiai dėl to nesusilpnėja. O štai  Lietuvoje didžiausia vyresnių žmonių problema ta, kad jie vis dar jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Tad jei socialinis vyresnio amžiaus žmonių tinklas yra negausus ir visi vaikai (ar vienintelis vaikas) išvyksta gyventi į užsienį, tai, žinoma, gali padidinti izoliacijos ar vienišumo jausmą.

VEIDAS: Kaip socialinės atskirties ir vienišumo klausimai sprendžiami kitose valstybėse ?

M.G.-K.: Atlikti tyrimai rodo, kad ir kitose šalyse vaikai jaučiasi ne mažiau atsakingi už savo tėvų priežiūrą. Italų emigrantai verčiasi per galvą, kad galėtų grįžti ir kažkaip padėti seniems savo tėvams. Labai įdomi ir estų praktika. Atliktas Taline ir Helsinkyje gyvenančiųjų tyrimas (atstumas – apie 80 km) rodo, kad kai kuriais atvejais vaikai, nepaisant skiriančių kilometrų skaičiaus, nuolat grįžta ir stengiasi patys suteikti tėvams nuolatinę priežiūrą (juos prausia, apiperka ir pan.). Taigi net ir gyvenant skirtingose šalyse tokie dalykai įmanomi. Vakarų šalyse paslaugų senjorams sektorius išplėtotas nepalyginti geriau nei Lietuvoje, taigi ir socialinės atskirties problemos nėra tokios didelės.

VEIDAS: Vyresnio amžiaus žmonės ne visuomet entuziastingai pripažįsta, kad jiems reikalinga kitų pagalba. Galbūt emigravę vaikai daug ko nežino?

M.G.-K.: Būtent dėl šios priežasties atlikdami tyrimą, per kurį apklausėme tik pagyvenusius tėvus, ne tik domėjomės pačiu faktu, ar reikalinga pagalba, bet ir klausėme, kokius darbus atliekant jiems praverstų kito asmens pagalba. Buvo atsakoma, kad dažniausiai pagalbos prireikia atliekant fizinės jėgos reikalaujančius darbus – dirbant sode, prižiūrint gyvulius ar tvarkant aplinką šalia namo (24,6 proc.), taip pat tvarkant namus (15,7 proc.) ir apsiperkant (12,1 proc.). Dėl tos pačios priežasties svarbu tirti ir kontaktų dažnumą (tiek tiesioginių per vizitus namo, tiek virtualių), nes juos mokslininkai vertina kaip esminį priežiūros santykių elementą. Reti kontaktai gali reikšti, kad vyresnio amžiaus žmonių poreikiai vaikams nėra gerai žinomi ir tėvams reikalinga pagalba iš šalies. Taip pat tai gali būti įtampos ar ambivalentiškų situacijų šeimoje ženklas.

Atliekant tyrimą nustatytas neigiamas migracijos poveikis ne tik susitikimų dažnumui (per vizitus namo), bet ir bendravimui pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Didžioji dalis apklaustų tėvų norėtų dažniau bendrauti su emigravusiais vaikais. Galbūt galima teigti, kad retesni kontaktai iš dalies kompensuojami parama, kurią galima teikti ir per atstumą. Dažniausiai vyresnio amžiaus tėvų įvardijama vaikų migracijos pasekmė šeimai yra pagerėjusi finansinė padėtis (39,7 proc.). Nurodžiusiųjų, kad atsirado sunkumų dėl priežiūros, dalis gana nedidelė – 5,6 proc. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad vyresnio amžiaus tėvai yra ne tik pagalbos ar priežiūros gavėjai, – jie patys dažnai finansiškai remia Lietuvoje gyvenančius vaikus.

Lenkijoje atlikti tyrimai rodo ir kitokius mainus tarp kartų: emigravę vaikai padeda savo tėvams, o šie gautą paramą kompensuoja prižiūrėdami anūkus. Taigi vienokiu ar kitokiu pavidalu parama šeimoje cirkuliuoja, o vyresnio amžiaus žmonės ne visuomet yra tik paramos gavėjai – jie yra ir paramos teikėjai.

VEIDAS: Ar senatvė, leidžiama senelių namuose, Lietuvoje vis dar stigmatizuota?

M.G.-K.: Kiek teko bendrauti su socialinėmis darbuotojomis, stigma nebėra tokia žymi, tačiau jei vertinsime pačių senelių namų gyventojus, esama labai liūdnų interviu. Ypač neseniai į šią įstaigą atvykę žmonės sunkiai susigyvena su savų namų ir savarankiško gyvenimo praradimu. Kai kurie jų mini, kad „čia gyvena tik nelaimingi žmonės“.

VEIDAS: Per pastarąjį dvidešimtmetį iš Lietuvos emigravo kone penktadalis darbingo amžiaus gyventojų. Gal jūsų tyrime fiksuojama, ar dažnai jie matosi su čia likusiais tėvais?

M.G.-K.: Reprezentatyvaus Lietuvos gyventojų tyrimo duomenimis, Lietuvoje yra 28,8 proc. tėvų, kurių suaugę vaikai gyvena užsienyje ilgiau nei šešis mėnesius. Beveik pusė (49,4 proc.) visų tėvų, turinčių emigravusių vaikų, yra vyresnio amžiaus – 60 metų ir vyresni. Kone pusė apklaustųjų (47 proc.), dalyvavusių tyrime, mini susitinkantys su vaikais kartą per metus, 38 proc. – kartą per pusmetį, na, o likusi dalis kalbėdama apie susitikimų periodiškumą nurodė kartą per tris mėnesius (14 proc.). Tačiau nemaža dalis apklaustų tėvų teigia jaučiantys dažnesnio bendravimo su savo vaikais poreikį.

Taigi, jei norime išsaugoti skirtingų kartų ryšį, būtina galvoti apie kai kurių mokslininkų jau įvardytą socialinės gerovės kūrimą, peržengiantį nacionalinės valstybės sienas, kuris bent kiek kompensuotų vaikų nebuvimą šalia. Galimybės emigrantams dažniau aplankyti savo tėvus padėtų tai išsaugoti. Kita vertus, kadangi didžioji dalis apklaustųjų pageidauja priežiūros savo pačių ar vaikų namuose, reikėtų galvoti apie kokybiškų socialinės gerovės paslaugų namuose plėtrą.

VEIDAS: Minite, kad motinos tiek su emigracijoje, tiek su Lietuvoje gyvenančiais vaikais bendrauja dažniau nei tėvai. Kas tai lemia?

M.G.-K.: Tai tradiciniai mūsų lyčių modeliai, kurių išmokstame dar socializacijos metu. Mamos dažnai įvardijamos kaip šeimos ryšių palaikytojos, taigi bendravimas šeimoje organizuojamas per moteriškąją liniją: mamas, močiutes, dukras, anytas ir t.t. Vis dėlto galimybės bendrauti su savo vaikais Lietuvoje nepalyginti didesnės nei šiems emigravus. Mokslininkai pabrėžia, kad emigracijos atveju šeimas skiria ne tik atstumo, bet ir geografinio laiko skirtumai. Tėvams su vaikais, gyvenančiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, bendrauti sunkiau, nei su esančiais Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Norvegijoje ar Airijoje (autorės tyrime emigrantai dažniausiai ir buvo šiose šalyse – K.K.-Š.), nes yra didelis laiko skirtumas, taigi sunkiau prisitaikyti. Tačiau migrac?os išskirtos šeimos, kurių nariai gyvena skirtingose šalyse, stengiasi įvairiais būdais išlaikyti artimus tarpusavio santykius. Tai galima vadinti jau įprastu šiuolaikinių globalių visuomenių reiškiniu.

VEIDAS: Ar galima apibrėžti, kada Lietuvoje įsibėgėjo spartesnis visuomenės senėjimas ir kuo jis ypatingas?

M.G.-K.: Daugelis Vakarų šalių gerovės valstybės sistemą kūrė dar prieš tapdamos senomis visuomenėmis, todėl Rytų bei Vidurio Europos šalyse spartus gyventojų senėjimas kelia kur kas didesnių iššūkių, nes reikia iš esmės persvarstyti politikos priemones, susijusias su pensijų, sveikatos apsaugos sistemomis.

Pasaulio mastu visuomenės senėjimas (t.y. gyventojų amžiaus struktūros kaita, kai didėja 65 metų ir vyresnių žmonių dalis) pradėtas fiksuoti maždaug nuo 1959-ųjų. Tada Jungtinės Tautos išreiškė susirūpinimą dėl šio proceso bei jo keliamų iššūkių. Dabar jau visos išsivysčiusios šalys yra pasiekusios aukštą demografinės senatvės lygį. Pavyzdžiui, Švedijoje ir Prancūzijoje visuomenės senėjimo procesas prasidėjo dar XIX amžiaus pabaigoje ir vyko gana lėtai per ilgą laikotarpį. O tokiose šalyse, kaip Brazilija, Kolumbija, Singapūras, pastebimas spartesnis visuomenės senėjimo tempas.

Lietuva pirmą spartaus demografinio senėjimo bangą patyrė nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio iki aštuntojo dešimtmečio vidurio. Antra banga, prasidėjusi XX amžiaus devintąjį dešimtmetį, tebesitęsia.

VEIDAS: Pagal kokius parametrus mokslininkai sprendžia apie visuomenės senėjimą lemiančius procesus?

M.G.-K.: Apie visuomenės senėjimo rodiklius sprendžiama pagal tai, kiek jaunų (iki 19 metų) ir pagyvenusių (nuo 65 metų) žmonių potencialiai tenka išlaikyti darbingo amžiaus gyventojams. Tarkime, Lietuvoje 2011 m. nustatytas 26,6 proc. (ES – 26,2 proc.) demografinis vyresnio amžiaus žmonių išlaikymo koeficientas, tai yra maždaug keturiems darbingo amžiaus gyventojams teko vienas 65 metų ar vyresnis žmogus. Kartu su jauniausiųjų grupe šis koeficientas Lietuvoje jau yra 48,7 proc. (ES – 49,6 proc.) ir dviem darbingo amžiaus žmonėms tenka vienas išlaikomo amžiaus asmuo.

VEIDAS: Dėl mažo gimstamumo ir sparčios emigracijos Lietuvoje telikę 2 mln. 945 tūkst. gyventojų. Savo senėjimo tempais, matyt, pranokstame daugelį europiečių?

M.G.-K.: Lietuvos visuomenės senėjimo tempas pasaulio mastu yra vidutinis, tačiau gana didelis, palyginti su ES šalimis. Dar 2001 m. Lietuvą buvo galima priskirti prie demografiškai jauniausių Europos valstybių. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį vis labiau artėjome prie seniausių ES šalių 65 metų ir vyresnių gyventojų dalimi.

Skirtingose ES šalyse numatomas nevienodas senėjimo tempas. Švedijoje jis turėtų būti lėtas, Vokietijoje – vidutinis, o Lietuvoje kartu su Latvija, Vengrija, Bulgarija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Malta bei Kipru – didžiausias. Prognozuojama, kad 2060-aisiais Lietuvoje 31,2 proc. gyventojų bus 65 metų ir vyresni.

VEIDAS: Užsimenate, kad šis tyrimas iškėlė ir naujų klausimų tęstiniams tyrimams. Kurie jų jums atrodytų svarbiausi?

M.G.-K.: Kadangi tyrimas atskleidė, kad migracija neigiamai veikia tik kontaktų dažnumą, bet neturi įtakos emociniam artumui, būtų įdomu patyrinėti, kokios praktikos leidžia jį išsaugoti. Taip pat būtų svarbūs tyrimai, kuriuose būtų atskleidžiamos abi pozicijos: ir emigravusių vaikų, ir tėvų, taip pat – aktualūs didesnės imties tyrimai, kuriuose būtų galima fiksuoti skirtumus pagal geografinį šalių, kuriose gyvena emigravę vaikai, atstumą.

Vyresnio amžiaus tėvų, turinčių emigravusių vaikų, priežiūros prioritetai (proc.)

Priežiūra, kurią teikia vaikai jūsų namuose           76,3

Priežiūra, kurią teikia vaikai savo namuose           57,6

Priežiūra, kurią teikia giminaičiai jūsų namuose      49,7

Priežiūra, kurią teikia privačiai samdomi žmonės, ateinantys į namus       48,5

Priežiūra, kurią teikia į jūsų namus ateinantys globos darbuotojai         48,2

Priežiūra senelių namuose       26,2

Priežiūra, teikiama dienos globos centruose           20,3

Šaltinis: sociologės M.Gedvilaitės-Kordušienės tyrimas „Tarptautinės migrac?os pasekmės šeimai: Lietuvoje likusių tėvų priežiūra ir santykiai su suaugusiais vaikais“. Tyrimo išlaidas finansavo Lietuvos mokslo taryba, įgyvendinant projektą „Podoktorantūros stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Švietimas. Lietuvos tėvų forumas (LTF), Socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“, Tėvų pedagogų sąjūdis, Humanistinės pedagogikos asociacija (HPA) ir kitos nevyriausybinės švietimo srities organizacijos – tarsi mažos, bet svarbios gyvybinės ląstelės.

Jų siunčiamus impulsus išgirsta gyvybingiausieji. Tie, kuriems rūpi tikroji Lietuvos švietimo ir pačių vaikų būklė. Kas lankosi šių organizacijų renginiuose, domisi iniciatyvomis, nepriklausomais tyrimais, suvokia jų naudą, įsitikina, kad mūsų šalyje dar yra šviesių, pokyčių savo veiksmais švietimo srityje siekiančių žmonių. Gali „pasitikrinti“, į kokią sieną atremtos kopėčios, ant kokio laiptelio esi užkopęs ir kur kviečiami iš paskos lipantieji…

Apie pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo spragas bei pokyčius rašome pasiremdami praktikų nuomone. Greta to – oficiali Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) statistika, išorės auditų išvados, kurios kartais pateikia pagražintą vaizdą.

Norvegijoje visuomeninėje veikloje dalyvauja apie 70 proc. žmonių, o Lietuvoje – tik apie 30 proc. Ar galime pasvajoti apie didesnį jų aktyvumą, svorį visuomenėje? Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininko Vytauto Budniko nuomone, jokia valdžia netrokšta stiprios opozicijos, todėl kiekvienos valdžios prigimtyje slypi noras pajungti sau ir visuomenines organizacijas. „Autoritarinėse valstybėse valdžiai neįtinkančios nevyriausybinės organizacijos (NVO) paprasčiausiai uždraudžiamos. Lietuvoje jos veikia nevaržomai, tačiau lojalesnės valdžiai NVO yra gausiau finansuojamos, o aršiau ją kritikuojančios – marginalizuojamos. Taip natūraliai ir klostosi valdžios ir visuomeninių organizacijų santykiai“, – sako V.Budnikas.

Viena aktyvesnių švietimo srities visuomeninių organizacijų – Lietuvos tėvų forumas jau ketvirtus metus darbuojasi mokyklų bendruomenėse, ragindamas mokytojus ir tėvus bendradarbiauti. ES lėšomis buvo vykdomas projektas „Darni šeima, tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva“, privataus rėmėjo lėšomis – projektas „Tėvų iniciatyvos ir pokyčiai mokykloje“. Buvo skaitomos paskaitos „Kur vaiko laimė ir sėkmė“, pradėtas saviugdos klubų užsiėmimų ciklas. Per šią prizmę bandoma nagrinėti kelių skirtingų švietimo įstaigų pavydžius.

Mokykla bunda – tėvai žadinami

„Mano darbotvarkėje saviugdos klubo užsiėmimai įrašyti pirmu numeriu“, – sako Kaišiadorių rajono Rumšiškių A.Baranausko gimnazijos direktorius Artūras Čepulis, vadovaujantis jai 18 metų. Gimnazijoje mokosi 390 mokinių.

Direktorius sako, kad nėra girdėjęs apie valstybinių švietimo įstaigų glaudaus bendradarbiavimo su tėvais pavyzdžius. Tiesiog tai ne prioritetinė sritis. Jis kartais paskaito internete apie išorės audito išvadas: sukurti mokyklos ir tėvų bendradarbiavimo sistemą. Bet tokio modelio dar tikrai nėra. Žinoma, pradinėse klasėse santykiai šiltesni, paprastesni, pedagogai su vaikų tėvais bendrauja intensyviau. Galbūt mažosios mokyklos irgi gali tuo pasigirti, bet tikrai ne „ilgosios“ išgrynintos gimnazijos, kurioms rūpi tik akademiniai mokinių pasiekimai.

Direktoriaus nuomone, mūsų pedagogų klaidos – moralizavimas, susirinkimuose dominuojantis monologas, vieša auklėtojų ataskaita. Tai atgyvenusi sena forma, ir taip tėvų į mokyklą tikrai nepritrauksi. Vaiko elgesys gali būti svarstomas tik individualiai. Iki saviugdos klubo atsiradimo nedaug tėvų domėjosi mokyklos gyvenimu, šventėmis, neformaliu ugdymu.

„Po LTF lektorių Ramunės Želionienės, Audriaus Murausko paskaitų kažkaip „užsikabinome“, – sako A.Čepulis. – Įkurto saviugdos klubo idėją pirmiausia palaikėme mes, administracija, specialistai, o paskui įsitraukė keletas aktyvių tėvų, kurie nepraleidžia užsiėmimų. Ir Jolanta Lipkevičienė kaip moderatorė mums tikrai patiko. Gal mūsų ir nelabai daug (10–15), bet per metus susiformavo branduolys. Tapo įdomu susitikti, diskutuoti, atsinaujinti. Mano darbotvarkėje klubo užsiėmimai įrašyti pirmu numeriu. Iš kiekvieno susitikimo užsirašau į užrašų knygelę bent vieną mintį, kuri praverstų mokyklai. Manau, tik šio klubo dėka mes su tėvais prie arbatėlės susidraugavome, išgirdome vieni kitus ir diskutuojame, kaip dar pritraukti aktyvių tėvų. Tai labai didelis žingsnis į priekį.“

„Kalbėti mokame, klausytis mokame, bet vieni kitų neišgirstame, nemokame priimti kitos nuomonės, ypač jei ji nesutampa su mūsiške“, – sako Renata Letukienė, Rumšiškių A.Baranausko gimnazijos saviugdos klubo narė.

Pasak jos, tėvų vaidmuo mokykloje turbūt buvo kaip dygliukas mokyklos administracijai, nes tėvai keldavo tai vienus, tai kitus klausimus. Kai jie susibūrė į saviugdos klubą, dirva jau buvo suarta. Klubas kol kas renkasi vieną kartą per mėnesį, aptariamos tam tikros temos, parinktos moderatorės J.Lipkevičienės. Saviugdos klube ne tik nagrinėjamos pasirinktos temos, bet ir mokomasi priimti kito nuomonę, sukurti saugią aplinką pasisakyti, nepriimti kitų pasisakymų kaip asmeninių įžeidimų ir pan. Ne visada temos ir pasisakymai būna „patogūs“, tačiau būtent tokie dygliukai neduoda ramybės, išveda už komforto zonos ribų ir verčia savyje atlikti inventorizaciją: pasverti, ką deklaruoji, o ką darai, ar darbai atitinka žodžius.

Mokyklos administracija saviugdos klube jau „nebediskriminuojama“ – tai tiesiog žmonės su vardais, o ne pareigomis. „Tik gaila, kad mokytojai ateina į saviugdą retkarčiais, ne nuolat, ir ne tie patys, – pastebi R.Letukienė. – Galbūt po metų drąsiau įvardyčiau teigiamus pokyčius, bet jei kalbėtume apie tėvų pabudimą ir norą įsigilinti, pažinti vaiką, mokyklą, bendruomenę, poreikį keistis ir keisti – tai tokių požymių tikrai yra. Aš vis dar matau tėvų ir pedagogų baimę susitikti ir kalbėtis. Pedagogai yra įpratę kalbėti, todėl per susirinkimus tėvai dažniausiai tyli ir klausosi, o mokytojai nėra pasirengę išgirsti tėvų. O ir ne visi tėvai moka išsakyti savo nuomonę tinkamai.“

Palengva saviugdos klube einama prie konkrečių temų, liečiančių mokyklą, ir po truputį pradedama jas atsargiai nagrinėti, nes norima išsaugoti tai, kas jau sukurta – pasitikėjimą bei galimybių ir pokyčių pojūtį. Tai dar tik pradžia, bet, R.Letukienės įsitikinimu, daug žadanti.

Tėvai bunda – mokykla miega

„Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kritikos“, – sako Kauno rajono Raudondvario gimnazijos direktorius Ilmaras Embrektas, vadovaujantis jai 17 metų. Gimnazijoje kartu su Kulautuvos skyriumi dabar mokosi 450 mokinių.

„Saviugdos klubo atsiradimas gimnazijoje, mano nuomone, yra normalus dalykas. Jeigu tėvai nori šviesti vieni kitus – kodėl ne? Aš neprieštarauju. Deja, daugeliui pedagogų LTF pirmininko A.Murausko paskaita, po kurios ir gimė klubas, nepatiko. Aš joje nebuvau, bet mokytojai sakė išgirdę daug kritikos ir negatyvių pastabų savo atžvilgiu. Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kritikos, yra gana konservatyvūs. Jei nueinu į pamoką ir pasakau, ka,s mano galva, yra negerai, labai nepatinka… Kartais mokytojai priekaištauja, kodėl administracija kilus konfliktui jų neužstoja. Bet mums rūpi tiesa“, – tikina direktorius.

Ir nors technologijos, internetas mūsų bendravimo galimybes išplečia, pasak I.Embrekto, besidominčiųjų mokyklos reikalais skaičius nelabai kinta. Per elektroninį dienyną tėvai drąsiau reiškia nuomonę, pateisina pamokas, tik neatrodo, kad aktyviau dalyvautų apklausose. Tėvai domisi įvairiais klausimais, bet dažniausiai juos jaudina konkrečios situacijos: neteisingas, jų nuomone, pažymys, disciplinos trūkumas klasėje, netinkamas pedagogo elgesys. Dažniausiai tėvai rūpinasi dėl savo vaiko, bet buvo ir klasės prašymų skirti ar pakeisti mokytoją, auklėtoją.

Direktorius pasakoja, kad jų gimnazijoje jau mokosi buvusių mokinių vaikai. Pastebėta tendencija: tie, kurie buvo aktyvūs mokiniai, dabar yra aktyvūs tėvai, jie daug labiau viskuo domisi. Nors visuomet buvo ir bus aktyvių tėvų, prisidedančių prie tradicijų puoselėjimo, besirūpinančių mokyklos gerove. Vėlgi anksčiau ir gimnazijos taryboje su tėvais daugiau būdavo kalbamasi apie finansinius dalykus, o dabar viskas centralizuota, diskusijos dėl ugdymo plano beveik neįmanomos, nes daug kas remiasi į krepšelio pinigus.

Tėvų bendravimas pirmiausia turėtų vykti klasėse, bet gerokai sumažėjo susirinkimų ir klasės valandėlių, tad kaip šiam procesui plėtotis? Tėvai rečiau lankosi, nes dabar yra ne trimestrai, o pusmečiai, be to, pagal higienos normas klasės valandėlės neturėtų būti privalomos. Vidutiniškai į klasės susirinkimus ateina penki–septyni tėvai. Tiesa, kai po sovietmečio dogmų susirinkimuose nustota kalbėti vien apie blogus dalykus, o pozityviau, tendencijos šiek tiek gerėjo.

„Mums atrodė, kad esame apsiskaitę, ne patys blogiausi tėvai, bet diskusijose atsivėrėme, plačiau ir giliau pažvelgėme į mus supančią aplinką ir suvokėme klaidingus įsitikinimus, žinių spragas“, – sako Jurgita Kirkilaitė, Raudondvario saviugdos klubo koordinatorė.

Klubas prieš porą metų susibūrė ne tik spartesniam problemų sprendimui, pozityvių pokyčių siekiui, bet ir savęs tobulinimui. Pasirinktas moto „Gali būti geriau!“, nes tai tiksliausiai atspindi bendrus siekius. Ne iš karto suvokta, kad saviugdos klubo tikslas – tėvystės įgūdžių stiprinimas, siekiant asmenybinių pokyčių, savęs pažinimo. Klubo moderatorė LTF tarybos narė, asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė J.Lipkevičienė buvo tiek, kiek reikėjo. Ramiai, nuosekliai, tvirtai vedė užsiėmimus, patarė, kaip burti klubą, bendrauti su administracija, sekti švietimo naujienas, stiprinti save ir veikti komandoje. Klubo dalyvių skaičius nuolat kito: pradžioje buvo šeši tėvai, penki mokiniai, trys mokytojai. Tad virė emocijos tarp skirtingų kartų iš skirtingų „barikadų“ pusių. Paskui mokytojai tyliai pasišalino, retkarčiais pasirodydavo viena, o vyresnieji mokiniai baigė mokyklą. Vyrams iš viso atrodo, kad vaikų ugdymas – mamų reikalas, taigi dabar klube yra dešimt mamų.

Klubo viziją, strategiją, veiklos gaires kūrė patys klubo nariai, nors yra manančiųjų, kad tai mokyklos „užsakymas“. Tad veiklos pobūdis – kaip ir klubo nariai – labai įvairus: vyksta diskusijos įvairiausiomis temomis, su mokiniais dalyvaujama protų mūšiuose, radijo laidose, seminaruose, konferencijose, mokymuose, sukurtas tinklalapis. Kadangi kelios saviugdos klubo narės yra ir mokyklos taryboje, paliečiami patys aktualiausi klausimai.

Tėvai visaip skatinami prisidėti prie mokinių iniciatyvos rinkti makulatūrą, dovanoti knygas, organizuoti labdaros šventes, skirti gimnazijai 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, paspartinti renovaciją ar kitaip prisidėti prie gimnazijos gerovės. Tiesa, pasak J.Kirkilaitės, labai skaudina kai kurių tėvų vangumas, abejingumas mokyklos gyvenimui, tinkamam savo vaikų ugdymui. Vis dar gajus lietuviškas bambėjimas „Vis tiek nieko gero iš to nebus!“, „komentatorių“ ar pasyvių stebėtojų sindromas. Kitiems užtenka žinojimo, kad mokykla pirmauja pagal egzaminų rezultatus Kauno  rajone. Tad ir klubo strategiją šiemet po truputį keičiasi tėvų švietimo, aktyvinimo link. Tačiau be mokyklos palaikymo tai padaryti labai sunku, nes kol kas pedagogai nuo klubo atsitvėrę Kinijos siena.

Klubui norėtųsi šiltesnių santykių su mokytojais, administracija, artimesnio bendradarbiavimo, tikro dialogo. Aišku, pedagogams ramiau, kai tėvai nesikiša, neinicijuoja susirinkimų, o vienas kitas gražiai nutildomas. Klubo nariai retai kviečiami į mokyklos renginius, neklausiama jų nuomonės kokiu nors svarbiu klausimu, į klubo iškeltus klausimus reaguojama vangiai – tokia klubo narių nuomonė. Pasak J.Kirkilaitės, šiaip maloniai bendraujantis direktorius nerado laiko pas apsilankyti klube ir kažkodėl nepasirašė bendradarbiavimo sutarties su LTF.

Bunda mokykla – bunda tėvai

„Dėl pertvarkos mūsų vidurinė mokykla tapo pagrindine. Tik nuolat bendradarbiaujant su tėvais nedidelė dalis mokinių renkasi mokymąsi kitose gimnazijose, o neįstojusieji į universitetines klases paprastai grįžta“, – sako Kauno V.Kuprevičiaus pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymo klausimais Gerda Kemežienė. Mokykloje mokosi 520 mokinių.

Paprastai tėvai į mokyklą kreipiasi dėl nemotyvuotų mokinių, dar vienu kitu klausimu, tad ieškodama būdų tėvus aktyvinti mokykla savo lėšomis ėmė samdyti LTF lektorius. Tikimasi, kad po šių mokymų ciklo ledai iš tiesų pajudės. Galbūt susiburs ir saviugdos klubas.

Lėšų gaunama iš tų dviejų procentų labdarai, kuriuos skiria tėveliai, taigi atlygio už paskaitas suma juokinga, tai pusiau LTF savanorystė. Lektorių pozicija labai geranoriška, nors jų paskaitos vertinamos nevienareikšmiškai. Tarkime, jei tėvai nori matyti savo vaiką sveiką, jiems primenama, kad patys turi rodyti pavyzdį – mankštintis, negerti, nerūkyti ir t.t. Tėvų reakcija – na, kaip čia dabar atsisakysi tokių įpročių.

Kai keliami tokie klausimai, savaime suprantama, kyla ir prieštaravimų. Turi  pasikeisti visos visuomenės, pirmiausia tėvų, požiūris, bet tam reikia juos šviesti, mokyti, kalbėtis. Sunkiau tėvams rasti laiko ateiti į mokymus, ypač tiems, kurie dirba po 12–14 valandų. Kiekviena mokykla turi savo socialinį kontekstą, todėl mokyklai reikia rasti būdų, formų, kad tokiuose mokymuose, paskaitose būtų sudaryta galimybė dalyvauti tėvams.

Per pastaruosius dvejus metus tėvų vaidmuo pasikeitė: jie ne tik padeda atnaujinti mokyklos kabinetus, erdves, tam tikras klasių zonas, bet ir labiau įsitraukia į renginius, šventes, koncertus, mokinių pasirodymus. Daugiau dėmesio pradėjus skirti bendravimui su tėvais, suaktyvinus mokykloje formalią ir neformalią veiklą, pirmose klasėse atsirado daugiau mokinių. Tėveliai veda edukacinius užsiėmimus, profesinio švietimo pamokas, ekskursijas savo darbovietėse. Štai Kalėdų eglutės įžiebimo šventėje, kuri organizuojama jau ketvirtus metus, pirmais metais tik mokiniai su klasės vadovais ir keletas tėvų dalyvavo, o dabar mokyklos salėje visi netelpa.

Pokyčiai nevyksta greitai. Turi pasikeisti nuomonė, kad ne tik mokyklos atsakomybė išmokyti vaiką, kad be tėvų įsitraukimo į mokinių mokymo(si) procesą gerų rezultatų tikėtis neverta.

Tėvai negali miegoti

Laura T., Kauno „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje besimokančio šeštoko mama, į LTF kreipėsi nebežinodama, kas galėtų padėti spręsti įsisenėjusią šeimos problemą. Rankose laikydama neretą šiais laikais medikų sūnui nustatytą diagnozę „hiperakyvus, dėmesio stoka, elgesio sutrikimai“, ji dėsto savo skausmingų išgyvenimų istoriją.

„Taip, sūnus toks – judrus, plepus, aktyvus, kartais neklusnus. Bet jis nebuvo blogas vaikas, lengvai bendraudavo, pasisiūlydavo padėti, kiti jį net pagirdavo. Pradinėse klasėse mokėsi gerai, bet jau ketvirtoje klasėje ėmė kilti problemų dėl elgesio, drausmės. Pasipylė pastabos, priekaištai iš auklėtojos, – pasakoja mama. – Domėjausi, lankiau susirinkimus, reaguodavau į visas pastabas, kartais bandžiau apginti savo vaiką. Gero tuomet nepasakydavo nieko, tik tai, kas blogai. Kaltino mus, kad nesirūpiname vaiku, neauklėjame jo, kartais net atsisakydavo kalbėti. Pamažu tapo ne taip svarbu, kas iš tiesų esant vienai ar kitai situacijai kaltas, – jis ir mes tapdavome atpirkimo ožiais.“

Pašnekovė mąsto, ar nepadarė klaidos, kad nuo penktos klasės neperkėlė sūnaus į kitą mokyklą, nes analogiškai pasielgę dviejų „sunkesnių“ vaikų tėvai nesigaili. Juolab kad vienturtį sūnų auginanti šeima pakeitė gyvenamąją vietą. Berniukas pateko pas, anot mamos, išankstinę nuostatą turinčią auklėtoją – buvusios pradinių klasių mokytojos seserį, kuri dėsto rusų kalbą. Mama stebisi, jog ši mokytoja per du mėnesius kažkaip „nepastebėjo“, kad penktokas mokosi rusų kalbos jos grupėje. Pasipylę pagrįsti ir nepagrįsti priekaištai dėl elgesio, patarimai keisti mokyklą (esą vaikui per toli važinėti) situaciją tik aštrino. Berniukas negalėjo niekuo pasiskųsti auklėtojai, nors namo grįždavo ir perplėštu švarku, sudaužytais akiniais, su mėlyne. Jei pamokose jis pasakydavo, kad ko nors nesupranta, mokytojai liepdavo nutilti, įrašydavo minusą į kaupiamąjį balą arba liepdavo eiti į drausmės klasę. Būdavo mokytojų žeminamas prieš visą klasę. Ypač istorijos mokytojas svaidėsi įžeidžiamais žodžiais, o į tėvų pastabas atšaudavo, kad juokauja.

Mama lankėsi mokykloje, net įsiprašydavo į pamokas. „Pusė mokyklos mokinių vaikšto su ne pačiomis tvarkingiausiomis uniformomis, pamokose tikrai visi gauna pastabų, ir nieko, o maniškis visuomet užkliūva, – nuoskaudą lieja Laura T. – Auklėtoją pakeitėme, bet kas iš to? Mokytojai tai tie patys.“

Tad nenuostabu, kad šeštoko mokymosi motyvacija tik prastėjo, jis nebenori eiti į mokyklą, tapo piktas, nervingas. Pačios mamos sveikata blogėja, šeimoje kaupiasi įtampa. Pagaliau mokykloje buvo sušaukta vaiko gerovės komisija, kurioje ponia Laura teigė patyrusi psichologinį spaudimą ir pasigedusi geranoriško, pozityvaus požiūrio. Gerai vaiko nepažįstanti psichologė nustatė daug sutrikimų, pasiūlė siųsti jį į Pedagoginę psichologinę tarnybą ir pas medikus.

„Tai štai iš visų specialistų surinkome anketas, dokumentus, kuriuose matomos jų išvados. Taip, jis hiperaktyvus, bet kartu tvirtinama, kad jo amžiuje tai normalu. Mes ne kartą klausėme savęs ir kitų, ką ne taip darome. Kokios mūsų auklėjimo klaidos, kaip galime padėti savo sūnui? Bet iš mokyklos pagalbos nesulaukėme. Atvirkščiai – jam įskiepijo, kad jis blogas, – guodžiasi mama. – Jis ir pats ėmė taip save vertinti ir kitoks nebenori būti. Kiek daug yra Lietuvoje tėvų, kurie neieško išeities, jų vaikai vos vos ištempia mokykloje iki 16 metų, o ką paskui veikia? Kodėl tokios dažnos depresijos, savižudybės, kitokios baisybės? Negaliu būti abejinga, tad informaciją pati renkuosi. Turbūt aš atrodau keista mama, kad taip viskuo domiuosi, tad džiaugiuosi iš kolegės išgirdusi apie Lietuvos tėvų forumo tarpininkavimą.“

Ji pripažįsta: kartu su LTF atstove buvo drąsiau pirmą kartą eiti pas mokyklos direktorę. Iš tiesų vadovė apie jos problemas ir konfliktus su pedagogais nieko nežinojo ir buvo gerokai nustebusi, kodėl mama anksčiau į ją nesikreipė. Buvo iškviesta socialinė pedagogė, pasitarta su kitais specialistais. Priešingai nei socialinei pedagogei, direktorei šis atvejis neatrodė kažkuo ypatingas ir ji pažadėjo atkreipti dėmesį į judrųjį šeštoką. Buvo pasiūlytas nuotolinis mokymas.

„Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į mokyklos specialistų siūlymus“, – tvirtina Kauno „Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktorė Nijolė Jukštienė. Įstaigai, kurioje 650 mokinių, ji vadovauja devynerius metus.

Pasak jos, hiperaktyvių mokinių mokykloje yra ne vienas, šis atvejis nėra išskirtinis. Minėto berniuko elgesio problemos pastebėtos dar pradinėje mokykloje. Mokytoja konsultavosi su socialine pedagoge, bendrauta su tėvais. Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į mokyklos specialistų siūlymus. Perkėlus į kitą klasę tėvams ir mokiniui atrodo, kad reikalai pagerėjo. Patarta vaiką konsultuoti Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Jam rekomenduota lankytis pas mokyklos psichologą, tačiau to jis nedarė. N.Jukštienė mano, kad mokyklos specialistai sprendė šią problemą kvalifikuotai, tačiau mamos tai netenkino, ji net nepasinaudojo galimybe spręsti problemą kreipdamasi į direktorę.

Tik po to, kai mokykloje apsilankė mama ir LTF atstovė, direktorė asmeniškai išsikvietė mamą. Į klausimą, kodėl ji nesikreipė į ją, mama nežinojo, ką atsakyti. „Mudvi pasikalbėjome, aptarėme problemas. Po to pasikvietėme ir sūnų. Manau, kad susitikimas buvo naudingas, nes mokinys jau apsilankė pas mokyklos psichologę. Be abejo, jo elgesio problemų vis dar yra, bet bendromis specialistų, tėvų, paties vaiko ir mano pastangomis darysime viską, kad reikalai kryptų į gerąją pusę. Manau, kad LTF tarpininkavimas padeda tėvams“, – pripažįsta direktorė.

Budėtojai ar budintojai?

Minėtos nevyriausybinės švietimo organizacijos dažnai kviečia į konferencijas, seminarus, mokymus, darbuojasi mokyklose, švietimo centruose su pedagogais, tėvais, mokiniais, tarpininkauja sprendžiant konfliktines situacijas. Dažniausiai tai daroma savanoriškai, aukojant savo laiką. Ir, žinoma, sulaukiama nepelnytos kritikos, ypač iš pedagogų pusės.

LTF atstovai kuruoja beveik tris dešimtis saviugdos klubų Lietuvoje ir po truputį plečia veiklą. Pastebėta, kad vienur aktyvesni mokyklos nariai, kitur – vyresniųjų klasių mokiniai, bet aktyviausi vis tik yra tėvai.

Kodėl ėmė steigtis šie klubai? „Saviugdos klubų idėja gimė ne šiaip sau. Mes pastebėjome po vienkartinių seminarų fejerverkų įspūdį – gražu, gerai, bet greitai užgęsta. O turime jausti nuolatinę paramą visais atvejais ir efektyviau siekti tikslų. Užsienyje normalu kreiptis pagalbos, kol dar problemos neįsišaknija, – pasakoja dešimt klubų kuruojanti Socialinės veiklos asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė, LTF tarybos narė J.Lipkevičienė. – Būna, kad iš pradžių administracija nori su tėvais bendrauti, o kai tėvai išsako lūkesčius, mokytojai puola, ginasi. Tuomet tėvai sako – ko ten eiti, jei mūsų neklauso, kalbėtis neįmanoma. Dabar tie patys pedagogai juokiasi iš pirmų tokių savo įspūdžių ir kviečiasi tuos tėvus, kurie iš pradžių atrodė „ne tokie“. Arba štai: tėvai pastebi pedagogų klaidas, neteisingus įvertinimus. Pedagogai prieš tokius „drumstėjus“ sukyla, pasitelkia kitus klasės tėvus, nustato vienus prieš kitus. Ugnis užgesinama, bet problemos lieka. Labai norėčiau pagirti Rumšiškių A.Baranausko bei Vilkijos gimnazijas, Kazlų Rūdos mokyklas, Marijampolės M.Lukšienės švietimo centrą, Kėdainių J.Paukštelio pagrindinę, Kauno „Šviesos“ pradinę mokyklas. Čia jau bręstama rimtiems pokyčiams bendradarbiavimo su tėvais srityje.“

„Tikiu, jog padedant saviugdos klubams susidarys kritinė masė sąmoningų žmonių, kurie prisidės prie to, kad švietimas iš tiesų būtų visuomenės priekyje, kad atsirastų daugiau galimybių alternatyvoms, kad sukurtume savo vaikams tokią aplinką, kurioje jie galės geriau save pažinti, atrasti savo kelią“, – pritaria Indrė Pavinkšnienė, asociacijos „Tėvų pedagogų sąjūdis“ vadovė, saviugdos klubų moderatorė.

Paklaustos apie mokyklose vyraujančius pedagogų ir tėvų santykius, pašnekovės įvardija juos kaip gana šaltus, pasyvius, tarsi abi pusės kalbėtų skirtingomis kalbomis. Abiem pusėms trūksta emocinio raštingumo, dialogo kultūros, kritikos pripažinimo. Gyvo bendravimo nedaug belikę. O jeigu jis ir vyksta, tai kaip mūšio lauke – kas ką įveiks.

Saviugdos klubų moderatorės psichologės Rasos Lydekienės nuomone, daugumoje Lietuvos mokyklų nėra stiprių bendruomeninių ryšių, o atsakomybę abi suaugusiųjų šalys linkusios perkelti viena kitai, ieškoti kaltų. „Taip iššvaistoma labai daug energijos, kuri bendradarbiaujant komandoje galėtų būti panaudota vaikų labui, problemų sprendimui. Aktyvių, sąmoningų tėvų idėjos neretai slopinamos. Asmeniniai interesai dažnai svarbesni už bendradarbiavimą, bendro tikslo siekimą“, – tvirtina psichologė.

Ji pripažįsta, kad ne visi mokyklų vadovai suvokia LTF misiją. Neretai forumo atstovai kviečiami tam, kad būtų pasidėtas dar vienas pliusas vykdant planą arba kaip pasyviųjų tėvų masalas. Būna, jog saviugdą kuria administracija su tam tikru užsakymu „apšvieskite tėvus, kad jie būtų lojalūs mums“. O LTF supažindina su mokymosi alternatyvomis, moko dialogo kultūros, telkimo, atvirumo, viešumo, kad neišstumtume vaikų į nesėkmės ruožą.

Dauguma pašnekovų pripažįsta, kad mokyklų vadovų bei administracijos vaidmuo skatinant bendradarbiavimą su tėvais – labai svarbus, net lemiamas. Kitaip sakant, per prievartą mielas nebūsi. Tiesa, jei vietos mokyklose tėvai nepageidaujami, jie darbuojasi kitomis formomis. Pavyzdžiui, aktyvūs tėvai įkūrė Rietavo savivaldybės tėvų forumą. Toks savarankiškas LTF padalinys veikia ir Žemaitijoje, Klaipėdoje. O vienoje mokykloje tereikėjo užkrečiamo pavyzdžio, ir psichologė subūrė dar vieną tėvų klubą.

Teigiamų pokyčių esama – daugėja tėvų ir pedagogų, kurie, remdamiesi humanistine pedagogika, kreipia dėmesį ne tik į tai, kaip vaikas mokosi, bet ir į tai, kaip jis jaučiasi mokykloje, kokiomis vertybėmis yra ugdomas. Kai kur jau sudaromos galimybes tėvams savanoriauti mokykloje, prisidėti prie įvairių veiklų (tai ekskursijos, atviros pamokos, tėvų klasės), atsisakoma konkurencinių žaidimų, mokinių pageidavimai surašomi į svajonių knygas.

Bet ar to užtenka? Nesusikalbėjimo atvejų nemažėja, o tam tikros tėvų ir pedagogų bendravimo klaidos veda į aklavietę. Anot A.Piličiausko, mokykla be tėvų – kaip traukinys be garvežio.

Jurgita Jurevičienė

Vytautas Budnikas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininkas

VEIDAS: Kaip bendražmogiškų vertybių fone jums atrodo demokratijos, progreso pokyčiai mokyklose? Kas labiausiai džiugina, o kas kelia nerimą?

V.B.: Pokyčių labai daug, tačiau juos vertinčiau ne vien technologinio progreso ir mokytojų santykių su moksleiviais aspektu. Bėda ta, kad Lietuvos švietimo sistema nėra orientuota į jaunosios kartos patriotinį ugdymą ir meilę savo kraštui, tėvynei, dėl to jaunuoliai, baigę mokyklas, visiems laikams palieka savo šalį. Ir nematyti šio reiškinio pabaigos. Matome, kaip tuštėja mūsų miestai, kaimai ir gyvenvietės. Kasmet netenkame vidutiniškai po 30 tūkst. gyventojų. Kyla klausimas: koks mūsų mokslo ir švietimo sistemos tikslas? Nejaugi tik parengti jauną žmogų sočiam ir patogiam gyvenimui globaliame pasaulyje?

VEIDAS: Ar švietimo srities visuomeninės organizacijos pakankamai aktyvios, vieningos? Ar jų gausėjimas lemia rezultatą?

V.B.: Straipsnyje paminėtos nevyriausybinės organizacijos rūpinasi švietimo reikalais. Įdomu tai, kad daugelio jų veikla paremta savanoryste. Ir tai labai svarbu. Lietuvoje veikia per 18 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO), tačiau daugelis jų įsteigtos tik siekiant gauti valstybės arba struktūrinių fondų paramą. Todėl  NVO gausėjimą vertinu nevienareikšmiškai. Jei žmonių susivienijimas gimsta savanoriškai, pavyzdžiui, siekiant ginti šeimą, kaip valstybės pagrindą, jei norima ginti vaikų ir tėvų teises, kad šeima ir valstybė stiprėtų, tuomet tai sveikintina. Jei siekiama priešingų tikslų, o jų neretai siekiama po patrauklia priedanga, ir dar gaunama finansinė parama, tuomet nėra ko džiaugtis.

vaikai

Lietuvių išeivių negandos Norvegijoje, nepilnamečių prostitucija Švėkšnos specialiojo ugdymo centre pabarstė druskos ant žaizdų. Piliečiai suskaito diskutuoti apie vaikų padėtį ir teises. „Veido“ apklausa rodo, kad didžiuma atsakiusiųjų vaikų būklę mato niūriai: 74,6 proc. piliečių mano, kad vaikų teisių apsauga šalyje nepatenkinama.

Nepasakysi, kad dabartiniai Lietuvos vaikai masiškai kur nors varomi diržų smūgiais, tačiau ne vienas yra gavęs „beržinės košės“. Su diržu ar be diržo – šiais laikais svarbiausia turėti informacijos. Pasirodo, beveik tiek pat apklaustųjų nežino, ką patarti jaunuoliui dėl profesijos (76,2 proc.), kiek yra manančių, jog vaikų teisės neapsaugotos. Gal „beržinės košės“ reikėtų tiems, kurie nežino, ką patarti? Bet jeigu informacijos nėra, kaip tai išgauti diržu?

Kaip Lietuvoje ginamos vaikų teisės? (proc.)

1                    Ginamos visiškai tinkamai                       4,4

2                    Ginamos labiau tinkamai nei netinkamai 17,0

3                    Ginamos labiau netinkamai nei tinkamai 50,8

4                    Ginamos visiškai netinkamai                   23,8

5                    Apie tai negalvojau            4,0

Ar jaučiatės pakankamai informuota(-s), kad galėtumėte patarti jaunam žmogui, kurią profesiją rinktis, kad po kelerių metų ji būtų paklausi ir užtikrintų darbo vietą? (proc.)

1                    Taip               14,6

2                    Ne                 76,2

3                    Apie tai negalvojau            9,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. vasario 5-8  d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Vaikų teisės. Laimingiausi Europos vaikai auga Norvegijoje, Lietuva, deja, augina pačius nelaimingiausius. Tačiau atrodo, kad lietuvius erzina, net siutina vakarietiško vaikų auklėjimo pamokos.

Norvegijoje – panika, Lietuvoje – protestai. Jau antra savaitė tautiečiams protą temdo septynmečio berniuko drama, kurioje didvyrės ir kankinės vaidmuo tenka Norvegijoje gyvenančiai lietuvei, bandžiusiai slapta pargabenti į Lietuvą globėjams perduotą sūnų. Neigiamas nuo sausio pabaigos besirutuliojančios istorijos herojus – Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“.

Apie šią tarnybą girdėjo ir net savo nuomonę turi daugelis lietuvių, net tų, kurie niekada nebuvo Norvegijoje ar patys neturi vaikų. „Barnevernet“ klijuojami žiauriausi epitetai – nuo šeimas žudančio monstro iki gestapo. Norvegijoje savo atžalas auginantys lietuviai gyvena jausdami nuolatinę įtampą, pakurstydami vieni kitus gąsdinimais, neva „Barnevernet“ vaikus atiminėja ir atiduoda globėjams (netgi lesbiečių poroms!) dėl tokių niekų, kaip neužrištas šalikas, ar net visiškai be priežasties.

Lietuvių emigrantai, beje, jau ne pirmą kartą imasi drastiškų priemonių norėdami susigrąžinti savo vaikus ir sprukti iš šalies. Anksčiau jau buvo nuskambėję keli sėkmingai įgyvendinti pagrobimo atvejai. Septynmečio Gabrieliaus drama tik sustiprino tautiečių nerimą: svarstymai, gal jau metas palikti Norvegijoje susikurtą gerovę ir traukti namo, vis dažnesni.

Tautiečių nuotaikos pasiekė ir diplomatus. Lietuvos ambasados Norvegijoje tinklalapyje bėga eilutė su nurodytu karštuoju telefonu, kuriuo teikiamos konsultacijos vaiko teisų apsaugos klausimais.

Tuo metu Gabrieliaus motina Gražina Leščinskienė užsitikrino tarptautinę paramą – praėjusią savaitę į protesto akcijas būrėsi ir vilniečiai, ir jos likimui neabejingi emigrantai. Vilniuje kelios Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos kvietė rinktis prie Norvegijos ambasados Lietuvoje pastato. Protestuotojai linkėjo Norvegijai tapti civilizuota šalimi ir reikalavo imtis priemonių grąžinant septynmetį lietuvį į Lietuvą. Su plakatais „Aš esu Gabrielius“ tautiečiai protestavo ir prie Norvegijos ambasadų Londone bei Dubline, ir prie Stortingo, Norvegijos parlamento, Osle.

Tarptautiniu mastu keliamas triukšmas galėtų sudaryti įspūdį, kad lietuviai yra nuožmiausi vaiko teisių pažeidėjai Norvegijoje. Tačiau taip nėra. Viešai skelbiama „Barnevernet“ statistika rodo, kad iš visų šios institucijos tiriamų atvejų lietuviams tenka tik 1,3 procento. Iš viso į šios tarnybos socialinės rizikos grupę šiuo metu yra įtraukta 50 tūkst. vaikų, tėvų globą praradę devyni tūkstančiai. Be to, lietuviai, palyginti su kitomis emigrantų bendruomenėmis Norvegijoje, šios šalies vaiko teisių sergėtojams kelia kone mažiausiai rūpesčių.

Praėjusią savaitę per specialų susitikimą su Prezidente Dalia Grybauskaite, kuriame kalbėta apie Lietuvos vaikų interesų gynimą Lietuvoje bei už jos ribų, dalyvavęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigė, kad per pastaruosius dvejus metus buvo 13 atvejų, kai iš lietuvių Norvegijoje buvo atimtos vaikų globos teisės. Dešimt iš jų baigėsi biologinių tėvų naudai (iš viso Norvegijoje gyvena apie 60 tūkst. lietuvių). Tačiau informacijos, kokiu pagrindu šiais konkrečiais atvejais buvo paimami vaikai, oficialiai nėra gavusi nė viena mūsų šalies institucija. Vadovaudamasi Norvegijos įstatymais, „Barnevernet“ neatskleidžia absoliučiai nieko, kas susiję su jų stebimomis šeimomis ir jų vaikus. Laikomasi aukščiausio lygio konfidencialumo.

„Dokumentus gauname tik tuos, kuriuos pateikia tėvai, todėl jie dažnai būna neišsamūs“, – „Veidui“ patvirtino ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė.

Tad priežastys, dėl kurių konkrečiais atvejais „Barnevernet“ imasi radikalių priemonių, paprastai prasilenkia su tikrove ar net visiškai jos neatitinka. Nukentėjusios šeimos yra linkusios jas slėpti, tvirtindamos, kad buvo nubaustos dėl niekų.

Oficialiai skelbiama, kad vaikai iš tėvų atimami tik ypatingais atvejais, tai yra jei prieš juos taikomas fizinis ar psichologinis smurtas, jei jie seksualiai išnaudojami, jei tėvai nesirūpina atžalomis, vartoja narkotikus, girtauja. Vis dėlto vaikus Norvegijoje auginantiems lietuviams kyla gerokai daugiau neaiškumų. Klausimai, į kuriuos jie ieško atsakymų, stulbina: arba norvegai kuria utopinę visuomenę su taisyklėmis, prie kurių neįmanoma prisitaikyti, arba lietuvių atsivežama vaikų auklėjimo kultūra neturi nieko bendro su civilizuotu pasauliu ir garantuoja konfliktą su juo.

Be abejo, „Barnevernet“, itin didele galia išsiskirianti, nuo kitų valdžios institucijų nepriklausoma tarnyba, stebi ne tik imigrantus – patys norvegai lygiai taip pat rizikuoja patirti didelių problemų, jei nesirūpins savo atžalomis. Tik problemų išvengti jiems paprasčiau, nes šiandien auga trečia norvegų karta, auklėjama be diržo.

Vaiko teisių apsaugos įstatymas, ginantis juos nuo fizinių ir psichologinių bausmių, buvo priimtas 1953 m. Tad jau daugiau nei pusę amžiaus Norvegijoje niekas nedrįsta manyti, kad beržinė košė vaikams sveika, nors anksčiau ir šioje šalyje auklėjimo diržu būdas buvo savaime suprantamas. Rezultatas – Norvegija (kartu su Olandija, Suomija, Islandija ir Švedija), kaip matyti 2013 m. balandį UNICEF paskelbtoje Vaikų gerovės turtingose šalyse lyginamojoje apžvalgoje, yra vaiko gerovės sąrašo viršuje. O štai Lietuva jau daugelį metų atsiduria tarp nelaimingiausių vaikų šalių sąrašo rekordininkių.

Jau daug metų tarp Norvegijos ir Lietuvos gyvenančiai žurnalistei, rašančiai švietimo temomis, Jurgitai Kirkilaitei neatrodo keista, kad mūsų emigrantus reikia supažindinti su vaikų auklėjimo ir rūpinimosi jais pradžiamoksliu. Moteris gerai pažįsta gausią lietuvių bendruomenę Tionsbergo kurorte Pietų Norvegijoje bei jos gyvenimo modelį.

„Tionsberge daugiausia iš Klaipėdos, Biržų krašto atvykusių lietuvių – vilniečių ar kauniečių beveik nėra. Tai statistiškai vidutinės šeimos su vaikais, nėra tarp jų nusikaltėlių, piktybiškai nusiteikusių žmonių, bet nėra ir aukštos klasės specialistų, inteligentų. Prieš ketverius ir daugiau metų čia dirbo beveik vien lietuviai vyrai, o dabar jie jau atsivežę ir žmonas, vaikus, kai kurie – ir senus tėvus. Dauguma mano pažįstamų lietuvių Norvegijoje gyvena seniai – 8–10 metų“, – socialinį lietuvių bendruomenės portretą piešia J.Kirkilaitė.

Lietuviai vyrai dažniausiai randa nekvalifikuoto darbo statybose, išvežioja naktimis spaudą, moterys dirba auklėmis, valytojomis, šiek tiek pramokusios kalbą eina į slaugos namus, privataus verslo parduotuvėles. Vienas kitas yra įkūręs nedidelį verslą, dažniausiai susijusį su statybomis. Regionas, kuriame įsikūręs Tionsbergas, nelaikomas turtingu, čia nėra pramonės, didelių žuvų fabrikų, tačiau lietuvių šeimoms tai netapo kliūtimi susikurti sotų gyvenimą. Vis dėlto nuo vietos gyventojų juos skiria praraja.

„Dauguma lietuvių nėra priaugę iki norvegų pilietiškumo, sąmoningumo. Reikia pripažinti, kad daugeliu atžvilgių lietuviai yra labai neteisūs. Dažnai būdama tarp jų kalbu, kad jie negali burnoti prieš valstybę, kurią patys pasirinko, prieš jos pasiekimus, sukurtas organizacijas. Norvegai – labai visuomeniški žmonės, mums toli iki jų. Mes sakome – paskundė, o jiems nesuvokiama, kaip galima nepranešti valdžiai apie prasižengusį asmenį. Nemanau, kad reikia labai gailėtis ten gyvenančių emigrantų“, – tikina pašnekovė.

Lietuvio įvaizdis Norvegijoje per pastaruosius metus pasikeitė į gera. Anksčiau garsėjome plėšimais, vagystėmis, dabar norvegai jau vertina lietuvių darbštumą, nagingumą. Bet mūsų mentalitetas tebėra gana žemas, beveik negirdėti, kad kas išsiveržtų iš savos aplinkos, padarytų karjerą. Dalis lietuvių tebegyvena iš kontrabandos ir – itin lietuviška! – smaugia vieni kitus konkuruodami dėl darbų ir uždarbių. Taisyklė, kad žmogus žmogui – vilkas, čia pagrindinė. Jų laisvalaikis – žemo lygio linksmybės su daug alkoholio.

J.Kirkilaitė prisimena, kaip ją vos atvykusią į šią šalį stebino norvegų vaikai – labai savarankiški, laisvi, turintys savo nuomonę ir nebijantys jos pasakyti, nesuvaržyti, spartietiškai auklėjami, užgrūdinti, bet kokiu oru basi lakstantys pajūryje… Mažieji lietuviai prieš juos atrodė kaip atvykėliai iš kitos planetos.

„Dažnai pasikalbu su lietuviais apie „Barnevernet“ agentūrą. Jie visi labai daug apie tai galvoja. Tos šeimos, kurios atvyko neseniai ir nespėjo apsiprasti, yra gana įsitempusios. Jos įpratusios vaikus auklėti lietuviškai: „valgyk-nevalgyk, eik ruošti pamokų, gausi diržo, jei neklausysi“… Mūsų auklėjamas, deja, paremtas muštro pedagogika, ypač vidutiniame statistiniame sluoksnyje, iš kurio daugiausia ir emigruojama. O Norvegijoje yra atvirkščiai – ne vaikai muštruojami, o tėvus muštruoja valstybė, kad jie aprūpintų, prižiūrėtų ir t.t., nors ir pati valstybė labai daug duoda vaikams“, – dviejų auklėjimo sistemų skirtumus vardija J.Kirkilaitė, pabrėždama, kad toje šalyje sudarytos idealios sąlygos būti gerais tėvais.

Dauguma seniau Norvegijoje įsitvirtinusių lietuvių, nors kartais ir sukandę dantis, integruojasi, prisitaiko prie naujų taisyklių, prie beribės laisvės, kuri vaikams suteikiama ir šeimose, ir švietimo įstaigose. Bet jiems nėra lengva priprasti, kad nuosavam vaikui negalima nieko drausti: nori eiti į lauką, o ne ruošti pamokas – negali prieštarauti ir pan. Net tarp savo keturių sienų jie turi galvoti, ką sako ir kaip elgiasi su savo vaiku. Norvegai įpratę, kaip mes sakytume, skųsti – jie raportuoja valdžiai, švietimo įstaigoms, ką kaimynai daro ne taip, – neduok Dieve, išgirs triukšmą, pamatys mėlynę ar įbrėžimą.

Atvykę į Norvegiją emigrantai nepaliekami vieni su savo baimėmis. Pavyzdžiui, pirmais mėnesiais darželiuose, mokyklose atvykėliams leidžiama apsiprasti, jie tik supažindinami su tvarka, aiškinama ir angliškai, žodžiu ir raštu, kad tik tėvams būtų suteikta kuo daugiau informacijos. Tad susivokti, išmokti taisykles sudarytos visos sąlygos.

„Neseniai bendravau su viena mama. Darželyje buvo susirinkimas, į kurį ji privalėjo ateiti kartu su sūnumi. Bet jis tuo metu, per vasaros atostogas, buvo pas savo senelius Ispanijoje. Motina buvo labai išsigandusi, kad atsidurs „Barnevernet“ akiratyje. Bet sūnaus auklėtoja po ilgo pokalbio įsitikino, kad vaikui su seneliais yra gerai, kad jis ten ne dėl to, jog tėvai norėjo jo atsikratyti, ir problemų nekilo. Bet motina buvo labai įsibaiminusi. Didžiausia įtampa ir kyla iš to, kad tėvai nežino, kaip pedagogai sureaguos esant vienai ar kitai situacijai“, – pasakoja lietuvė.

Ji pažįsta Tionsberge gerą darbą turinčią, niekada jokioms institucijoms neužkliuvusią moterį, kuri netrukus gimdys, bet vaiką ketina auginti Lietuvoje. „Barnevernet“ jai atrodo kaip monstras, nors Norvegijoje gyvena jau beveik dešimt metų.

„Vis dėlto man sunku būtų nesutikti su norvegų požiūriu, kad svarbiausia yra vaikas. Be jokios abejonės, norvegiška sistema yra gerokai labiau pajėgi išauginti laimingą žmogų negu lietuviška. Taip, kartais ten pasitaiko atvejų, kai vaikas iš šeimos atimamas klaidingai, bet kiek pas mus našlaičių, kiek šeimose apleistų, smurtą patiriančių vaikų. Norvegijoje tokių dalykų apskritai nėra. Laimės, pilnatvės požiūriu vaikams ten tikrai geriau. Bet Lietuvoje – lengviau tėvams“, – ironizuoja J.Kirkilaitė.

„Veidas“ susisiekė su keliomis šeimomis, auginančiomis vaikus Norvegijoje, tačiau pasikalbėti sutiko tik dvi pašnekovės. Kiti Norvegijoje gyvenantys lietuviai atsisakė kalbėti ir pakeistais vardais, ir be jokios nuorodos, kuri leistų juos atpažinti.

„Supraskite, mes čia gyvename ir turime vaikų. Be to, jau patyrėme problemų“, – būgštavo viena šeima.

Iš tiesų gali atrodyti, kad kelių motinų kova su Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema parodė, kaip beatodairiškai mylinti motina gali kautis dėl savo atžalų, ir atskleidė šaltų šiauriečių sistemos piktžaizdes. Skaudi tema pasėjo baimę ir lietuvių bendruomenėse. Kaip televizijos reportaže sakė viena piketo Norvegijoje dalyvė: „Na, kažkokia baimė tai vis tiek yra, nes kalbos eina, kad čia vos ne be reikalo atiminėja vaikus.“

„Aš esu Norvegijos valstybės pusėje. Suprantu, kad žmonės reaguoja, ir džiaugiuosi, jog vieningai palaikome savus, bet gal reikia turėti daugiau faktų ir apie kitą istorijos pusę“, – pokalbio pabaigoje pripažins Osle penkiolika metų gyvenanti Laura.

Iš pradžių ji sako maniusi, kad visa nepagrįsto vaikų atėmimo Norvegijoje tema taps viena iš progų žiniasklaidai sukurti sensaciją, kurios nori auditorija. Tiesa, taip jai atrodė tol, kol į šį reikalą nebuvo įtraukti europarlamentarai ir valstybės diplomatai.

Paklausta, kaip ši tema pateikiama Norvegijos žiniasklaidoje, Laura sako, kad kai buvo ieškoma dingusio vaiko, ko gero, buvo pritaikyta išimtis: grynai paieškos tikslams paskelbta jo nuotrauka ir vardas, o vėliau pasirodė pranešimas, kad vaikas rastas. Tik tiek, ir jokių spekuliacijų ar prielaidų.

Laura pasakoja per daug metų svetur įgijusi įvairių draugų: bendraujanti ir su lietuvių, ir su norvegų, ir su mišriomis šeimomis, pažįstanti ir vienišų tėvų, kurie vaikus nuo pat mažumės užaugino ir į mokslus išleido Norvegijoje. Nė iš vieno negirdėjusi, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ būtų troliai, grobiantys vaikus. O ir pati tikina nepajutusi, kad būtų akylai stebima ar kad Norvegijos vaikų gerovės sargai būtų susirūpinę jos dukra.

Vaiko priežiūra ir rūpinimasis, natūralu, Norvegijoje yra svarbiausios sąlygos, kurias vaikų auklėjimui ir auginimui kelia visuomenė ir valstybė. Tad kodėl nutinka taip, kad dalis lietuvių, nuvykusių į šią šalį, ne tik patenka į vaiko teisių apsaugos tarnybos akiratį, bet vėliau dar ir turi grobti savo nuosavus vaikus?

Tiesa, toje žiniasklaidoje nuskambėjusioje istorijoje vienas pagrindinių linksniuojamų argumentų buvo, kad vaikas yra Lietuvos pilietis. „Veido“ kalbintos pašnekovės nukerta: vienintelis argumentas Norvegijoje yra vaiko gerovė. Gal tuo ir skiriasi norvegiška sistema nuo lietuviškos? Pašnekovės purto galvą ir sako, kad norvegai nereikalauja nieko neįprasta, o, pavyzdžiui, žinoti, kad vaikų mušti negalima, visiems jau būtų pats laikas. Na, o kitos sąlygos gana paprastos ir visai netolimos Lietuvos įstatymams: rūpintis vaikais, nepalikti jų be priežiūros, negirtauti.

Laura paaiškina, kad jei yra bent menkiausia tikimybė, kad su vaiku elgiamasi netinkamai, į gautą pranešimą vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai reaguoja iškart. „Ar tam skundui yra pagrindo, geriau patikrinti nedelsiant, nei praleisti pro akis, – teigia ji. – Neduok Dieve, tai gali būti seksualinis išnaudojimas ar fizinis smurtas. Net jei panašių įtarimų motyvas būtų vaiko fantazijos, tokius atvejus aiškinamasi iškart.“

O pranešimų apie galimą netinkamą elgesį su vaikais bendruomeniškoje Norvegijoje netrunka pateikti bet kas – nuo susirūpinusių kaimynų iki gydytojų. „Tarkime, jei žmogus medikui pasako, kad namie dažni barniai, kad kenčia sutuoktinio smurtą, medikas privalo pranešti vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tai yra aukščiau už Hipokrato priesaiką“, – apie siekį apsaugoti vaikus nuo smurto šeimoje pasakoja pašnekovė iš Oslo.

„Man ši problema atrodo šiek tiek išpūsta. Kita vertus, lietuviai labiau nei norvegai yra linkę išgerti vaikų akivaizdoje. Norvegijoje tai netoleruojama: taurė vyno, ir ne daugiau. Jei namie nuolat vyksta šventės, prieš vaiką keliamas balsas, girdėti jo rėkimas, jis gali būti skriaudžiamas, neabejokite, kad kaimynai apie tai praneš vaiko teisių apsaugos tarnybai. Jei namie smurtaujama – apie tai sužinos policija. Patarčiau visiems bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos tarnyba, nes ji pirmiausia nori padėti vaikui. Ne tėvams, o vaikui. Toks vienintelis jų tikslas“, – aiškina kita pašnekovė, Dramene mokytoja dirbanti Indra, į Norvegiją atvykusi prieš dvidešimtmetį.

„Veido“ kalbintos pašnekovės paaiškina, kad Lietuvoje visuomenės linčiuojama „Barnevernet“ negali pateikti savo istorijos versijos, nes susilaikyti nuo bet kokių komentarų ir temos eskalavimo ją įpareigoja griežti įstatymai.

Tylos įžadai kalbant tokiomis temomis Norvegijoje saisto ir daugiau žmonių. Pavyzdžiui, pedagogė Indra yra viena iš tų žmonių, kurie Norvegijoje vaiko teisių sergėtojams turi pranešti apie bet kokias abejones dėl vaiko gerovės. Jei ji, kaip mokytoja, įtaria, kad su vaiku elgiamasi netinkamai, turi informuoti mokyklos direktorių. Tada mokykla, kaip institucija, privalo pranešti apie galimus pažeidimus vaiko teisių apsaugos atstovams.

„Nėra jokio kito pasirinkimo. Dažniausiai tai būna ilgas stebėjimas, vaiko teisių apsaugos tarnyba per kažkurį laiką privalo ištirti skundą. Nereaguoti į jį negalima. Šis procesas niekuo nesiskiria nuo Lietuvos sistemos: bandoma susisiekti su vaiko šeima, kuri toliau stebima ir tiriama. O to pranešimo priežastys gali būti įvairios: vaikas nelanko mokyklos, yra neprižiūrimas, šeimoje smurtaujama. Tarkime, kalbuosi su vaiku ir jis pasakoja, kaip naktį miegojo autobusų stotelėje. Iš pradžių, aišku, turiu jį nuraminti, o tada iškart eiti pas direktorių. Suprantama, nes vaikas neturi miegoti gatvėje, nepaisant to, kad tėvai laiko jį suaugusiu ir galinčiu savimi pasirūpinti“, – pasakoja Dramene gyvenanti lietuvė.

Tačiau Norvegijoje įsitvirtinusios lietuvės tikina, kad savavališkai, be jokio įspėjimo vaikų iš jų šeimos niekas neišplėšia. Prasidėjus stebėjimui ar net priėmus sprendimą perduoti vaiką laikiniems globėjams daroma viskas, kad tik patys tėvai išmoktų tinkamai auklėti savo vaiką. Beje, vaiko perdavimas globėjams yra paskutinė priemonė, iki kurios veda ilgas procesas.

Žinoma, yra du atvejai – fizinis smurtas ir seksualinis išnaudojimas, dėl kurių norvegai nepripažįsta jokių diskusijų. „Jei nustatomi tokie atvejai, vaikas paimamas iškart. Jei, pavyzdžiui, pats vaikas pasako, kad nenori grįžti namo, kad yra prievartaujamas, jis paimamas tą pačią dieną, tačiau tokie atvejai – išimtys, priežastys turi būti labai rimtos. Vis dėlto net ir šiais blogiausiais atvejais įvykis tiriamas, apklausiami tėvai, aplinkiniai, mokytojai“, – paaiškina Dramene gyvenanti pedagogė.

Ji priduria, kad vaiko perdavimas globon yra laikinas ir jokiu būdu nereiškia įvaikinimo. Pavyzdžiui, net jei tėvai turi narkotikų ar alkoholio priklausomybės problemų, tai nėra pats blogiausias scenarijus, nes jiems paskiriamas gydymas, o jei pavyksta pasveikti – jie gali susigrąžinti ir patys auginti savo vaikus. Mokytoja pasakoja, kad dažniausiai globėjais tampa vaikui artimi žmonės, kuriais jis pasitiki ir jau spėjo užmegzti emocinį ryšį: giminaičiai, seneliai ar mokytojai.

Lankę kursus, mokymus, kad taptų globėjais, jie gauna kompensacijas, bet globodami vaiką nedirba. Žinoma, tokia integracija į šeimas Norvegijai kainuoja gerokai brangiau nei kiti būdai, pavyzdžiui, grupė beglobių vaikų, kuriems paskirtos dvi auklėtojos. Kompensacija skiriama pagal konkretų atvejį, todėl jos dydis ir forma skiriasi, tarkime, gali būti taikoma ir lengvata būstui įsigyti.

„Nemačiau, kad kas iš globėjų taptų milijonieriais, – patikėjusius vaikų pardavimo teorijomis nuramina Indra. – Tai nėra atostogos, o darbas visą parą, nes laiko sau turi tik tada, kai vaikas būna kitur, pavyzdžiui, susitinka su savo biologiniais tėvais, nes laikinai perėmus jo globą vis tiek reikia palaikyti ryšį su tikrąja šeima. Tokie susitikimai neorganizuojami tik labai išskirtiniais atvejais. Globėjų šeima daugiausiai gali priimti du vaikus, kurie nėra jaunesni nei jų atžalos. Supraskite, jie negali prisirišti prie vaiko, nes jis bet kada gali grįžti pas tikruosius tėvus. Tai sunkus darbas, nes neretai vaikai pas globėjus pakliūva iš sudėtingų šeimų, turėdami emocinių sutrikimų.“

Pašnekovė iš Oslo svarsto, kad panašių problemų, kai lietuviai ir norvegai nesusitaria, kas geriausia vaikams, atsiranda kone dėl vienintelės priežasties: jei atvykėliai nesilaiko šalies įstatymų ir ignoruoja jiems keliamas sąlygas. Vėliau, prasidėjus ginčams, skersai kelio susitarimui ir deryboms, kaip pastebi ji, gali stoti ir kalbos barjeras. Esą lietuviai dažnai naudojasi vertėjais, kaip atstovais ar advokatais. Tokiu atveju, užuot tiksliai pateikus faktus, prasideda jų interpretacija.

„Kadangi daug metų gyvenu Norvegijoje, nuo pat pradžių stengiausi integruotis, bet bendruomenėje, deja, yra ir kitokių pavyzdžių. Jei pasirenki kitą šalį, kurioje nori kurti savo gerovę, turi nusiteikti laikytis jos įstatymų ir prisitaikyti prie kultūros. Pavyzdžiui, daug lietuvių mėgsta slidinėti Norvegijoje. Bet juk nė vienas lietuvis nėra gimęs su slidėmis, kaip sakoma apie norvegus. Jei to galima išmokti, kodėl negalima priimti ir kitos kultūros dalies, užuot elgusis, kaip patinka? Žinoma, yra kultūrinių, istorinių skirtumų, bet nesakyčiau, kad nuo šiauriečių labai skiriamės. Nuo kinų ar kitų tolimų egzotiškų tautų skiriamės kur kas labiau“, – svarsto Laura.

Ji pateikia pavyzdį, iliustruojantį, kaip galima tiesiog iš principo ignoruoti norvegų keliamus pageidavimus. Mokyklose vyrauja cukraus „psichozė“ – visi kaip įmanydami stengiasi išvengti šio nereikalingo „nuodo“. Ir štai viena lietuvė kasdien vaikui į pietų dėžutę įdeda po lietuvišką glaistytą sūrelį. Norvegai tą sūrelį, žinoma, supranta kaip šokoladą. Mamos buvo paprašyta to daugiau nedaryti jau vien dėl bendraklasių. Žinoma, ji gali sūrelį vaikui patiekti namie vakarienei, bet ne, ji užsispyrusi vis tiek įdeda jį pietums…

Pastarosiomis savaitėmis aistringai besiliejančios emocijos lyg ir neleistų kaltinti lietuvių abejingumu vaikų interesams. Deja, mūsų visuomenės elgesys nepaaiškinamas jokia žmogiška logika: giname vieną, bet nemokame pažadinti savo atjautos, geraširdiškumo, pilietiškumo kenčiant tūkstančiams. Apie tai prakalbo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė.

Jos vadovaujama organizacija domėjosi lietuvių vaikų padėtimi Norvegijoje ir žino, kad jokio sąmokslo prieš lietuvių ar apskritai kitataučių šeimas šioje šalyje nėra. Tačiau visuotinių protestų fone jai rūpi paskelbti ir kitą žinią. „Turiu tik vieną prašymą; jeigu visi Lietuvos žmonės gali sukilti į kovą dėl vieno lietuvio vaiko Norvegijoje, tai gal nors keletas žmonių galėtų padėti vaikams, esantiems Lietuvoje?“ – klausia R.Dičpetrienė atvirame laiške Lietuvos žmonėms.

Emocijos, kuriomis visuomenė reaguoja į Norvegijoje vaiką praradusios lietuvės pastangas jį susigrąžinti, jai primena „violetinę“ istoriją, kai vadinamojo pedofilijos skandalo epicentre atsidūrusios mergaitės stojo ginti visa Lietuva.

„Pasiimam šakes į rankas, ir varom! Net nelabai svarbu – kur ir dėl ko. Ir anoje, ir šioje situacijoje vaikas tampa suaugusiųjų manipuliacijų įrankiu. Ir mažai kam rūpi, kaip jis pats jaučiasi, galų gale ką išgyvena jo motina. Labai abejoju, kad kas nors teikia jai psichologinę pagalbą, kol per visus informacijos kanalus ji ir jos vaikas narstomi po gabaliuką. Pasigendu mūsų visuomenės brandos. Kokia mūsų branda – tokia ir reakcija į problemą: liejasi emocijos, bet nėra sprendimų, nėra dialogo“, – apgailestauja R.Dičpetrienė.

Prieš kritikuojant Norvegijos socialinę sistemą ji siūlo bent pasidomėti, kokia ši yra Lietuvoje: į ką gali atsiremti į ribinę situaciją patekę žmonės, iš ko jiems tikėtis pagalbos. Iškalbingas pavyzdys: vienai mūsų šalies savivaldybei pavyko atkovoti vaiko teisių apsaugos tarnybų iš emigrantės lietuvės atimtą vaiką. Jis buvo grąžintas į Lietuvą ir dabar auga… vaikų globos namuose.

O kokie yra skaičiai, ne emocijos?

Penkeri kūdikių namai ir 97 globos namai yra perpildyti – iš viso šiose Lietuvos įstaigose auga daugiau nei 20 tūkst. vaikų. Norvegijoje nėra kūdikių namų, taip pat ir tokio tipo globos namų kaip mūsų šalyje.

Lietuvoje iš viso gyvena pusė milijono vaikų, Norvegijoje – milijonas. Mūsų šalyje šeimose, kurioms trūksta socialinių tėvystės įgūdžių, auga apie 20 tūkst., Norvegijoje – 50 tūkst. vaikų. Taigi abiejų šalių problemos tos pačios. Bet čia panašumai baigiasi. Norvegai daro viską, kad vaikas būtų išsaugotas biologinėje šeimoje, mūsų šalyje, nors skelbiamas tas pats tikslas, jam pasiekti trūksta visko – priemonių, žmonių, metodikos, net tinkamo požiūrio.

„Lietuvoje vaikas iš šeimos paimamas tik pačiu kraštutiniu atveju, kai jo gyvybei gresia pavojus. Norvegijoje apie tai, kad vaikas mušamas, psichologiškai žeminamas, apskritai nešnekama. Ten to negali būti. Pas mus net ir šeimose, kurios tikrai nėra laikomos socialiai rizikingomis, normalu auklėti vaikus bausmėmis, baime, bendrauti su jais liepiamąja nuosaka. Ir štai tokie žmonės kerta sieną ir atsiduria visiškai kitoje kultūroje su jiems svetimais santykiais – ten negalima pliaukštelėti, o jei taip atsitiks, liudininkai būtinai sureaguos. Mes tai vadiname skundimu, jie – pilietine pareiga, nes vaikas pats negali apsiginti, jam reikia padėti“, – skirtumus aiškina R.Dičpetrienė.

Vaiko teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi Vaiko teisių konvencija, viena ar kita šeima pradeda domėtis sulaukusi pranešimo, kad galbūt joje netinkamai elgiamasi su vaiku. Įtarimų gali kilti bet kam – socialinei darbuotojai, medikei, darželio auklėtojai, mokytojai, kunigui, kaimynams… Tada tarnybos atstovai apsilanko šeimoje, kad galėtų įvertinti situaciją, nustatyti, kokie yra jos socialinės tėvystės įgūdžiai. Sudaromas trijų arba šešių mėnesių darbo su šeima planas. Stoja į darbą visas būrys specialistų, suteikiama kompleksinė pagalba. Jei per pusmetį padėtis negerėja, teismo sprendimu vaikas laikinai perduodamas į profesionaliai parengtą globėjų šeimą, o tėvai stiprinami toliau. Pagrindinis ir vienintelis tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą, kai tik ji bus pasirengusi.

Ir Norvegijoje būna atvejų, kai vaikas yra paimamas tą pačią akimirką, bet jie labai reti. Lietuvoje, priešingai, beveik visi paėmimai yra drastiški.

„Šventai tikiu, kad norvegai neima vaikų šiaip sau, tik šovus į galvą. Yra ilgas šeimos stebėjimas, atkaklus darbas su ja“, – neabejoja organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

Aktualusis komentaras

Dainius Pūras: „Sąmokslo teorijos klaidina patiklius žmones“

Apie tai, kaip itin jautrios vaikų, šeimos temos tampa įrankiu propagandiniame kare šmeižiant Vakarų valstybes, „Veidui“ pasakoja vaikų ir paauglių psichiatras prof. Dainius Pūras.

„Juvenaline justicija“ Rusijoje buvo pavadinti vaiko teisių apsaugos principai ir praktikos, kurias rekomenduoja Jungtinės Tautos ir kurias nuosekliai įgyvendina dauguma pasaulio ir Europos valstybių.

Jau pats terminas yra klaidingas. Nors iš tikrųjų terminas „juvenile justice“ (angl.)  reiškia šiuolaikinį požiūrį į tai, kaip reikia spręsti nusikalsti linkusių paauglių problemas, šioje sąmokslo teorijoje juvenaline justicija vadinamas visas kompleksas šiuolaikinių būdų veiksmingai ginti vaiko teises.

Kaip ir dauguma sąmokslo teorijų, ši teorija remiasi nepatikrintomis ir subjektyviai bei tendencingai pateiktomis istorijomis apie tai, kaip esą Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse griaunamas šeimos institutas. Kovotojai prieš „juvenalinę justiciją“ kuria ir skleidžia istorijas apie tai, kad Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse vaikai skatinami nepaklusti tėvams, kad dėl menkiausios smulkmenos „grobiami“ atvykėlių iš Rytų Europos vaikai. Taip pat ši sąmokslo teorija klaidina patiklius žmones, netinkamai informuodama apie rekomendacijas lytinio švietimo srityje (prisiminkime Lietuvoje sukeltą ažiotažą dėl „Estrelos“ projekto, kai žmonės buvo klaidinami, esą  vaikai nuo mažumės bus verčiami  masturbuotis).

Bet dažniausiai šiais išpuoliais stengiamasi ginti vadinamųjų normalių šeimų teisę auklėti vaikus be jokios valstybės institucijų galimybės įsikišti esant įtarimui dėl prievartos prieš vaikus ar nepriežiūros. Laikomasi požiūrio, kad visi būdai, kuriuos tėvai taiko augindami ir auklėdami vaikus, yra tinkami. Šio judėjimo atstovai nepaaiškina, kas ir kokiu būdu turėtų surūšiuoti šeimas į tas, kurias reikia prižiūrėti, ir tas, kurių negalima prižiūrėti. Kaip žinome, šeimose vaikai dažnai patiria akivaizdų smurtą ir nepriežiūrą, ir kai matomos žiaurios pasekmės, jau patys kovotojai prieš bet kokią vaiko teisių priežiūros galimybę piktinasi, kad nieko nebuvo daroma.

Šie kovotojai prieš „juvenalinę justiciją“ kartais informuoja apie tikrus faktus, kai užsienio vaiko teisių apsaugos tarnybos padaro klaidą. Tačiau tos išimtys iš taisyklių pristatomos kaip taisyklės, ir visuomenė nekorektiškai dezinformuojama, esą Šiaurės ir Vakarų Europoje yra labai prastai su šeimų ir vaikų gerove. Tačiau daug objektyvių rodiklių rodo, kad kaip tik tose valstybėse vaikų ir šeimų gerovės rodikliai yra itin aukšti, o tokiose valstybėse, kaip Lietuva ar juo labiau Rusija, jie prasti. Šitų  įrodymų kovotojai prieš tai, ką jie vadina „juvenaline justicija“, komentuoti nenori.

Kovos prieš „juvenalinę justiciją“ tikrieji autoriai nėra žinomi, kaip tai dažnai būna su sąmokslo teorijomis apie geriausių gyvenimo kokybės standartų pasiekusias  liberalios demokratijos valstybes.

Aš apie visas šias negrabiai sukurtas juodąsias technologijas pirmą kartą išgirdau 2010–2011 m., būdamas Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys ekspertas. Tuo metu komitetas siūlė Ukrainai nuosekliai įgyvendinti JT rekomendacijas vaiko teisių srityje, atsisakyti sovietinio požiūrio į vaikų globą, nuolatinio vaikų globos įstaigų protegavimo ir diegti naujas bendruomenines paslaugas šeimoms stiprinti, mokyti šeimas tinkamai ir be prievartos auklėti vaikus, kartu stiprinant vaiko teisių apsaugą.

Tuo metu UNICEF kvietimu nuvykęs į Ukrainą padėti šiai valstybei įgyvendinti rekomendacijas, iš ukrainiečių sužinojau apie nežinia kieno sukeltą panikos dėl „juvenalinės justicijos“ bangą ir kad Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos ir Europos Sąjungos rekomendacijos skirtos „mūsų vaikams grobti ir tvirkinti“ bei „mūsų šeimoms ardyti“. Į Lietuvą šios gąsdinimų kopijos atėjo šiek tiek vėliau, 2012–2013 m.

Instrukcija, kaip nemušti vaiko

Kad emigrantams būtų lengviau prisitaikyti prie norvegiškos tvarkos, ir įvairiuose Norvegijos lietuvių, ir ambasados tinklapiuose skelbiamos tėvų elgesio su vaikais atmintinės. Štai ~norvegija.org~ pateikia dažniausiai užduodamus klausimus ir atsakymus į juos.

„Ar galima vaiką mušti, papurtyti, šaukti ant jo?

Negalima. Bet koks fizinis ar psichologinis smurtas yra kriminalinis nusikaltimas. Bet Jūs galite leisti vaikui rėkti. Vaiko teisių tarnyba nevažiuos patikrinti, jei kaimynas paskambins ir pasakys, kad vaikas apačioje rėkia jau valanda laiko. Jei rėktų nuolat, tarkime, savaitę, mama pasirodytų kieme su mėlyne ant veido, jei būtų girdėti riksmai, indų daužymas ir pan., tada tarnybos darbuotojai atvyktų iš karto. Svarbu suvokti, kur auklėjimas prasilenkia su smurtavimu.

„Nuo kokio amžiaus vaikas gali padėti namų ruošoje?“

Amžiaus ribos nėra. Tai priklauso nuo vaiko ir nuo darbo. Jis gali padėti namų ruošoje tol, kol tai netrukdo atlikti namų darbus, lankyti būrelį, susitikti su draugais ir pan. Jei vaikas mokykloje pasakys, kad negalėjo vakar žaisti futbolo, nes turėjo sutvarkyti visus namus, nuplauti mašina ir dar atlikti kitų darbų, tai jau gali atkreipti vaiko teisių apsaugos dėmesį. Vaikas turi teisę į savo laisvalaikį, tad negalite jo visos dienos užkrauti ruošos darbais ar brolio/sesės priežiūra.

„Ar galima vartoti alkoholį per šventes, pas draugus?“

Vieną kitą taurę gali gerti ir mama, ir tėtis, bet su sąlyga, kad vaiku bus pasirūpinta. Švęsti galima ir kai vaikai yra namie, bet saikingai, nes svarbiausia yra vaiko saugumas, miegas ir pan. Jei švenčiate pas draugus, nieko bloga, jei paryčiais grįšite taksi su miegančiais vaikais ant rankų.

„Ar vaikas privalo eiti į darželį vis su kitais drabužiais?“

Nieko baisaus, jei vaikas drabužius išsitepė iš pat ryto ar vakar vakaro. Tačiau vaikų darželio darbuotojai pasikviečia tėvus pokalbio, jei drabužiai neskalbiami savaitę, vaikas taip pat nepraustas. Jei tėvai nepasitaiso, iškviečiama vaiko teisių apsaugos tarnyba.

„Nuo kada vaikas gali būti vienas namie?“

Nėra nustatytos amžiaus ribos, tai priklauso nuo vaiko sąmoningumo, sugebėjimo pasirūpinti savimi. Tačiau jei norite palikti vaiką vieną, jis turėtų būti sulaukęs 16–17 metų. Ir Jūs turite būti garantuoti, kad jis elgsis atsakingai, nevartos alkoholio ir pan.“

Jūratė Kiliulienė, Gabija Sabaliauskaitė