"Veido" archyvas

“Kai vyras mirė, aš jau buvau padavusi pareiškimą skirtis, nors teismas mūsų dar nebuvo ištuokęs. Norėčiau sužinoti, ar mano šešerių metų dukrytei priklauso našlaitės pašalpa”, – rašo Janina.

Iki 2004 m. Lietuvos teisės aktai numatė pašalpą našlaičiams, kuri buvo mokama ir be tėvų globos likusiems vaikams iki 18 metų. Šiuo metu galiojantis LR Išmokų vaikams įstatymas vietoj pašalpos našlaičiams numato globos (rūpybos) išmoką, kurią gauti turi teisę tik globojamas vaikas.

Tačiau sprendžiant iš Jūsų klausimo, Jus domina ne “pašalpa našlaičiui”, o “našlaičio pensija”, skiriama ir mokama vadovaujantis LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu.

Teisę gauti našlaičių pensiją turi visi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, o kai kuriais atvejais – ir ilgiau (tai susiję su neįgalumu ir mokymusi aukštosiose, profesinėse ir bendrojo lavinimo mokyklose, dieniniuose skyriuose).

Taigi vadovaujantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais, tam, kad vaikas po tėvo ar motinos mirties gautų našlaičio pensiją, nereikalaujama, kad vaiko tėvai būtų susituokę asmens mirties dieną.

"Veido" archyvas

“Su vyru esame išsituokę. Jis nori mėnesiui penkerių metų sūnelį išsivežti į užsienį. Ar turiu galimybę uždrausti jam tą padaryti?” – rašo Lina.

Skyrybų metu teismas privaloma tvarka išsprendžia vaiko gyvenamosios vietos klausimą ir nurodo, su kuriuo iš tėvų vaikas lieka nuolat gyventi. Kartu teismas nustato skyrium nuo vaiko gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarką. Dažniausia ši tvarka nėra detali, todėl kartais leidžia kuriam nors iš tėvų ją interpretuoti savaip.

Kadangi klausdama nenurodėte, su kuriuo iš tėvų – su Jumis ar su vyru buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, yra galimi du Jūsų aprašytos situacijos variantai.

Pirma, teismas nustatė vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su Jumis, kuri nesutinka leisti tėvui išsivežti sūnų į užsienį ilgesniam laikui (manau, kad mėnesio laikotarpį pagrįstai galima priskirti “ilgesnio laiko” kategorijai, atsižvelgiant į vaiko amžių, jo prieraišumą, stiprų emocinį ryšį su jumis, psichologinį stabilumo poreikį ir kt.). Tokiu atveju, atsižvelgdama į vaiko interesus, Jūs turite teisę nesutikti išleisti vaiką išvažiuoti su tėvu į užsienį tokiam ilgam laiko tarpui ir fiziškai neleisti to padaryti (net pasitelkus į pagalbą vaiko teisių apsaugos tarnybą ir policijos pareigūnus).

Antra, teismas nustatė vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su vaiko tėvu. Tokiu atveju, jeigu keičiasi tėvo gyvenamoji vieta (pvz., jis išvažiuoja į užsienį dirbti), atitinkamai pasikeis ir vaiko gyvenamoji vieta. Todėl vaikas turėtų sekti paskui tėvą. Tačiau tokiu atveju būtų pažeisti ir Jūsų interesai – juk Jūs negalėtumėte matytis ir bendrauti su vaiku visą mėnesį. Tai pažeistų ne tik Jūsų interesus, bet ir vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais, kad ir kur jie gyventų. Jūsų buvęs vyras neturi teisės kliudyti Jums bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Taigi jis arba turėtų atsisakyti savo ketinimų išsivežti vaiką ilgesniam laikui, arba suteikti Jums galimybę net vaikui esant užsienyje matytis ir bendrauti su vaiku.

Norėčiau pabrėžti, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtam vaikų atskyrimui nuo tėvų (ar vieno iš jų) ir išvežimui į užsienį yra priimta Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, pagal kurią neteisėtai į užsienį išvežti vaikai nedelsiant grąžinami į savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, o juos išsivežę asmenys – baudžiami. Tačiau norėtųsi, kad Jūs vaiko labui pasistengtumėte išspręsti šį konfliktą taikiai, abipusiu susitarimu, juk kitą kartą vaiką išsivežti ilgesniam laikui į užsienį gali tekti ir Jums…

"Veido" archyvas

Vaikas myli savo kūną. Visą visą. Ir nekapsto giliau, nei jo amžiui priklauso. Tik tėvai to domėjimosi kartais bijo. Nepraleiskime kasdienybės momentų pasikalbėti apie savo sielos rūbą – kūną.

Bažnyčia stoja piestu prieš lytinį švietimą darželiuose, apeliuodama į kyšančias komercinių struktūrų ausis ir siūlydama krikščionišką požiūrį į meilę ir kūniškus santykius bei iš jų išplaukiantį nėštumą ir vaikus. Kita visuomeninė organizacija siūlo sekti pasakas apie dviejų princų meilę ir šeimos idiles su tėčiu prie puodų ir mama su kirvuku prie malkų. Įvairovė… pasirinkimas… O darželiuose vaikai po senovei žaidžia daktarus ir tyrinėja kelnaičių turinį tualete prieš miegą.

Ugdykime, o ne švieskime

Katalikų bažnyčia lytinio švietimo pamokėles mokykloje kritikuoja jau vien už pavadinimą – vaikus reikia ne šviesti, o ugdyti. Savo pranešime apie vaikų ir jaunimo rengimą šeimai kunigas A.Narbekovas pabrėžė, kad lytinis švietimas ir lytinis ugdymas tik atrodo panašios sąvokos, tačiau šių sąvokų samprata, pasak kunigo, skiriasi iš esmės savo kilme ir požiūriu į žmogų (citata iš delfi.lt). Nepakanka vaikams vien papasakoti, kaip vyksta vienas ar kitas procesas žmogaus organizme, reikia susieti šias žinias su praktika, įprastu gyvenimu. Tam pritaria ir ikimokyklinio ugdymo pedagogė – vaikų seksologė Margrete Wiede Aasland (Norvegija), parašiusi knygą “Pasisakyk kam nors”.

Požiūrį į kūną ir kūniškus santykius reikia formuoti kasdien ir stengtis nepraleisti palankių progų.

Geriau už paveiksliuką

Darželiuose per ugdymo valandėles kalbama apie kūną: jo sandarą, organus, funkcijas. Tai apima daugiau fiziologinę pusę, o vaizdinės priemonės – lyg iš gydytojo kabineto: skeletas, širdies muliažas ar raumenų paveikslėliai. Specialistai siūlo į tokias pamokėles įtraukti praktinius žaidimus. Vaikams patinka tyrinėti ir atrasti, kuo jų kūnai yra panašūs ir ką turi skirtingo, pabandyti orientuotis ir apčiuopti vienas kitą užrištomis akimis ar išmėginti, kaip kinta juslės įvairiomis aplinkybėmis. Pedagogams rekomenduojama ištrūkti iš nustatytų, įprastų rėmų. Šis patarimas, be abejonės, labai tinka ir tėvams.

Nereikia vaikų nuvertinti, jie puikiai geba susieti greitą bėgimą su stipriu širdies plakimu, pasekti kotletuko kelią nuo šakutės iki tualetinio puoduko, domisi kūnu, judėjimu ir sveikata, o taip pat gali filosofiškai panagrinėti, kas būtų, jei visų kūnai būtų visiškai vienodi ar visas kraujas ištekėtų iš kūno. Tokie pokalbiai, žinoma, negali išsamiai supažindinti su kūno sandara, tačiau jie moko vaiką savarankiškai mąstyti, asocijuoti ir pagrįsti savo nuomonę.

Filosofuoti niekas nėra per mažas

Darželyje pietų metas. Keturmečiai ragauja košės.

– Kas vyksta, kai valgai košę? – klausia auklėtoja.

– Gali nusideginti burną, karšta, – audringai reaguoja Laurynas.

– Aš žinau, kada košė pasidaro kakas, – pareiškia Antanas.

O Marius turi kitą atsakymą. Jis mano, kad košė numiršta, kai ją suvalgo. Taip pokalbis virsta filosofine diskusija apie gyvą ir mirusią košę.

Paklausti apie mergaičių ir berniukų skirtumus ir apžiūrėję pasiūlytus paveikslėlius, darželinukai gana greitai prieina prie išvadų.

– Plaukai! Berniukų plaukai trumpi. Ir dar mergaičių ir berniukų skirtingi sysiukai, – teigia Martyna.

– Ar visų mergaičių plaukai ilgi? Ar mergaitė irgi gali turėti trumpus plaukus? – klausia auklėtoja.

– Mano sesės plaukai tikrai trumpi, – susimąsto Laurynas. – Bet va čia berniukas, nes jo sysiukas yra kaip priklijuotas, jis atsikišęs, o tas kitas sysiukas tai plokščias. Matot? – gyvai klausia berniukas.

Kai vaikai karstosi po laipynes, lengva ir natūralu pasikalbėti, kaip dirba raumenys. Galima paklausti, ar vaikas jaučia, kaip rankytės ir kojytės darosi stipresnės. O grįžtant namo po žiemos smagumų galima aptarti, kaip ir kodėl parausta skruostai čiuožiant nuo kalniuko, kodėl norisi nuo vėjo užsidengti ausis.

Tokie pokalbiai nereikalauja pasiruošimo ar papildomai skirti laiko, tačiau efektyvumu prilygsta arba net pranoksta specialų pedagogiškai sudėliotą ugdymą.

Aš – nuostabus!

Gana anksti vaikas susidomi savo kūnu. Normalu, kad maždaug dvejų metų pyplys pats sau yra gražus ir patrauklus. Būtent todėl šio amžiaus vaikai mėgsta “plikinėti”. Nuosavas kūnas, jo nuogumas sukelia vaikui džiaugsmą ir pasitenkinimą, todėl jis laimingas laigo ir visu odos plotu geria šilumą bei jaučia aplinką, o prabėgdamas pro veidrodį dar ir vizualiai paglosto savimeilę. Gėda, drovumas kol kas yra bereikšmiai žodžiai, ir tai visiškai normalu. Tėvams nereikėtų nei patiems jaudintis, nei itin tramdyti mažąjį nudistą. Laikui bėgant vaikas natūraliai suvoks ir prisiderins prie visuomenei priimtino vadinamojo aprangos kodo.

Žaidžia daktarą? Ir tegul

Kiek vyresni vaikučiai ima žaisti grupinius žaidimus: karą, šeimą, daktarus. Juose svarbų vaidmenį vaidina kūnas. Kai kurie vaikai visai netyrinėja savęs seksualiniu požiūriu, kiti jau anksti su tuo susipažįsta ir net mėgaujasi savo kūno reakcijomis. Kartais tėvus visa tai gerokai veikia. Seksologai rekomenduoja į žaidimus su draugais, taip pat ir į žaidimus pačiam su savo kūnu, reaguoti ramiai. Kol žaidimai vyksta abiem šalims sutariant ir noriai, viskas yra gerai ir nerimauti neverta.

Užtikus žaidžiant daktarus ir dar susidrovėjusius vaikus, tėvams nereikėtų dramatizuoti, juolab gėdinti. Iš kambario išeiti vis dėlto reikėtų prieš tai įsitikinus, kad abu žaidėjai mano, jog žaidimas yra smagus.

Paprasčiau, nei atrodo

Štai du vaikystės draugai sugulę į lovą kuičiasi po antklode ir kikena. Paklausti tėvų, ką veikia, paaiškina, kad žaidžia mamą ir tėtį ankstų šeštadienio rytą. Kitas pavyzdys: jaunutė auklėtoja, užklupta klausimo “ar tu jau “darei seksą?”, nukaista ir pasipiktinusi sugėdina penkiametį.

Vaikų seksologai pataria visada reaguoti ramiai ir visų pirma pasidomėti nuodugniau. O ką iš tikro veikia tiedu mama ir tėtis? Gali pasirodyti, kad, vaikų supratimu, jie juokiasi ir dūksta, nes dar anksti ir jie nenori keltis iš šiltos lovos. O gal jie šitaip žaidžia, nes myli vienas kitą. Ir tiek. “Daryti seksą” vaiko akimis gali reikšti ne ką kita, o bučinį. Verta atsiminti, kad vaikai dažniausiai priima pasaulį, koks jis yra, giliai nekasinėdami. Visą savo vaikišką gyvenimą jie nuolat susiduria su naujais, nematytais dalykais ir tiesiog neturi tiek laiko, kad galėtų kiekvieną naują objektą preparuoti lyg pirmakursis medikas varlę – jie tiesiog dedasi juos į galvą, o ne skrodžia skersai išilgai.

Šiek tiek privatumo

Vaikas turi teisę į privatumą. Reikėtų išmokti pasibelsti einant į kambarį ir ypač, jei įtariate, koks žaidimas vyksta už durų. Žalos dažnai padaro išgąstis, susidrovėjimas, barimas, o ne pats žaidimas.

Žinoma, tėvams dera paaiškinti, kad savo kūną tyrinėti vaikas turėtų ne svetainėje, kur tėtis su mama geria arbatą, bet savo kambaryje, už uždarų durų. Tėvai, be abejonės, kontroliuoja vaiko veiklas, prižiūri, kiek kam yra skiriama laiko ir nukreipia vaiko interesus. Čia galioja tie patys dėsniai, kaip ir žiūrint televizorių ar žaidžiant kompiuteriu – visur reikia saiko.

Visi vaiko žaidimai yra pasiruošimas tikram gyvenimui. Tai galioja ir seksualinių žaidimų atveju, reikėtų žvelgti į tai kaip į repeticiją to, kas vaiko gyvenime tikrai vyks. Kaip tėvai, mes visi linkime vaikams sėkmės ir lytiniame gyvenime, tik dėl intymumo ir savo pačių auklėjimo negalime paprastai ir atvirai paploti vaikui per petį, kaip kad pamatę kruopščiai sukonstruotą modeliuką.

Sudėtinga tema

Temos, susijusios su seksualumu, yra jautrios, daugeliui sunku apie tai kalbėti. Ne vien dėl padorumo ir drovumo, bet ir dėl to, kad visai šalia yra seksualinės prievartos ir išnaudojimo klausimai. Kai kas reaguoja skausmingai, net priešiškai, pasijunta įžeistas ir nesupranta, kam su vaikais kalbėtis apie tokius dalykus.

Vis dėlto seksualumas neslepia savyje nieko blogo, tik visiškai natūralius kūniškus dalykus. Mokėjimas elgtis su savo kūnu, gebėjimas apsaugoti savo intymumą, žinoti ribas, turėtų būti vaiko ugdymo dalis. Tokia pati svarbi ir natūrali kaip ir mokymas elgtis gatvėje, pažinti šviesoforą ir pėsčiųjų perėją. Taip, kaip įvardijame kelyje tykančias grėsmes ir išmokome vaikus jų saugiai išvengti, galime kalbėtis ir apie kūną, artumą, intymumą. Mokome ir auklėjame vaiką dar prieš tai, kai jau išdrįstame paleisti jo ranką ir išleidžiame eiti vieną. Juk taip?

Pokalbių kryptys

• Svarbu, kad vaikas susipažintų su visu savo kūnu. Rodykime, girkime gražias mažylio ausytes, nosytę, rankytę, pilvuką, lygiai taip pat – ir užpakaliuką, pimpaliuką. Kalbėkimės apie tai, ką mes matome, girdime, uodžiame ir liečiame. Išmokykime vaikus, kad tik mes patys sprendžiame, su kuo dalytis savo kūnu.

• Teigiamas požiūris. Padėkime vaikui jį suformuoti į savo kūną ir į artumą. Vaikui yra sunkiau suvokti kūno procesus ir juos paaiškinti, jei jis jaučia negatyvumą nuogumo ar artumo atžvilgiu.

• Ribos. Suaugusieji turi gerbti vaiko nustatomas ribas ir nereikalauti artumo. Esate girdėję skundžiantis, jog vaikas “neduoda bučinuko ar nenori mylu mylu”? Šitokiu būdu vaikas yra netiesiogiai mokomas, kad ne jis sprendžia, ką ir kaip jam liesti.

• Prievartos pavojus. Turime išmokyti ir įtikinti vaikus, kad niekas negali jų versti daryti tai, ko jie nenori. Negąsdiname, tiesiog suteikiame sprendimo galią ir užbėgame už akių netikėtoms situacijoms. Juk mokome saugotis gatvėje – įspėkime ir apie tvirkinimo grėsmę. Vaikas turi žinoti, kad atsitikus panašiam dalykui jis turėtų pasipasakoti patikimam suaugusiajam, kuris jo niekada nepasmerks. Jei kilo įtarimas, kad vaikas yra tvirkinamas ar skriaudžiamas, būtina nedelsiant pasikalbėti su juo, atvirai paklausti, o tai leis atsakyti plačiau nei “taip” ir “ne”.

Dauguma šalies vaikų gerai nesuvokia, kas yra asmens duomenys ir internete skelbia per daug asmeninės informacijos apie save, rodo Lietuvos vartotojų instituto atliktas tyrimas.

Pasak instituto pranešimo, praėjusių metų pabaigoje atliktas tyrimas parodė, kad 92 proc. apklaustų 13-18 metų moksleivių dažniausiai internete pateikia savo vardą, pavardę, 87 proc. – elektroninio pašto adresą, 60 proc. – telefono numerį, o 58 proc. – mokyklos pavadinimą.

Tyrimo duomenimis, 49 proc. apklaustųjų prie asmens duomenų nepriskyrė mobilaus telefono numerio, 62 proc. – nuotraukos, 65 proc. – elektroninio pašto adreso.

Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikai dažnai nesirūpina ne tik savo, bet ir kitų asmenų privatumu. 72 proc. apklaustųjų teigė, jog yra talpinę nuotraukas, vaizdo filmukus, tekstinius pranešimus įvairiose interneto svetainėse apie save ar savo draugus. 41 proc. nurodė, kad yra paskelbę savo draugų asmens duomenis be jų sutikimo.

Atsakydami į klausimą apie galimas grėsmes internete, 72 proc. apklaustų vaikų didžiausia grėsme laikė tapatybės vagystę. 48 proc. nemanė, jog asmens duomenų panaudojimas komerciniais tikslais yra grėsmė, o 46 proc. vaikų nemanė, kad jų nuotraukos internete gali būti panaudotos reklamai ar patalpintos erotinio pobūdžio tinklapiuose.

60 proc. vaikų teigė pokalbių svetainėse bendravę ar dar bendraujantys su nepažįstamais asmenimis. 32 proc. apklaustųjų sakė, jog iš nepažįstamo asmens telefonu ar elektroniniu paštu yra gavę nepageidaujamą pasiūlymą, 23 proc. tvirtino, kad be jų sutikimo internete buvo išplatintos nuotraukos ar vaizdo filmukai, 18 proc. – jog nepažįstamas asmuo internete apsimetė jais, 15 proc. – kad internete buvo pateikta melaginga informacija apie juos.

58 proc. vaikų nuomone, su galimais asmens duomenų apsaugos pažeidimais internete ir priemonėmis jų išvengti, juos turėtų supažindinti mokytojai. Mokytojai savo ruožtu teigė, kad ši pareiga priklauso jiems ir tėvams. 95 proc. apklaustų tėvų manė, jog tai yra jų pareiga.

50 proc. tėvų ir 68 proc. mokytojų sakė esantys įsitikinę, jog vaikai neturi pakankamai žinių apie galimas grėsmes, susijusias su neatsakingu asmens duomenų platinimu internete. Tuo pat metu 31 proc. tėvų prisipažino nežinantys, ar jų vaikai internete bendrauja su nepažįstamais asmenimis.

Pasak pranešimo, 77 proc. apklaustųjų vaikų teigė besinaudojantys Facebook tinklu, 65 proc. – one.lt. Daugiau nei pusė (52 proc.) apklaustųjų Facebook socialiniu tinklu naudojasi kiekvieną dieną. Tyrimo duomenys parodė, kad daugiau nei pusė apklaustų tėvų (58 proc.) bei mokytojų (53 proc.) taip pat naudojasi Facebook.

Atliekant tyrimą apklausti 1863 moksleiviai iš įvairių Lietuvos mokyklų, 112 tėvų, 34 informacinių technologijų mokytojai bei devyni interneto paslaugų teikėjai, siūlantys paslaugas vaikams.

Vertinant visos ES duomenis, dažniausiai vaikai žudosi Lietuvoje, mokykloje daugiausiai jų patiria fizinį smurtą ir patyčias, kurios plinta kaip epidemija, ypač internetinėje erdvėje.

Prieš keletą savaičių visą Lietuvą sukrėtė alytiškio Ričardo Gacenbillerio savižudybė. Manoma, kad lėtas, uždaro būdo penkiolikmetis nusižudė neištvėręs bendraamžių patyčių. Prieš metus Prienuose ranką prieš save pakėlė vienuoliktokas – taip pat dėl nuolatinių bendraklasių užgauliojimų ir įžeidinėjimų. Plačiai nuskambėjo ir 2007 m. sausį nusižudžiusios šiaulietės ketvirtokės istorija. Spėjama, kad mergaitė užsismaugė chalato diržu, nes vaikai mokykloje kasdien iš jos tyčiojosi.

Tai tik keletas savižudybėmis pasibaigusių tragedijų, kurios kiekvienoje Lietuvos mokykloje gali bet kada pasikartoti. Juk šimtai vaikų kasdien kenčia dėl to, kad bendraamžiai nuolat juos užgaulioja dėl svorio, ūgio, plaukų spalvos, kalbos sutrikimų, socialinės padėties. Be to, šiandien labai populiaru “egzekuciją” nufilmuoti mobiliuoju telefonu arba filmavimo kamera ir įdėti į internetą. Taigi patyčias patiriantis vaikas nuo savo skriaudėjų niekur negali pasislėpti, todėl patiria dar didesnę traumą. Tėvai dažnai net neįtaria, ką išgyvena jų vaikas, o mokytojai linkę problemos nepastebėti.

Beje, panašiai elgiasi ir daugelio darželių auklėtojos. Mažylių muštynes jos vadina normaliu, tam tikram amžiaus tarpsniui būdingu reiškiniu ir tikina, kad tai išaugama. Tačiau jau darželyje vieni vaikai tampa aukomis, o kiti skriaudėjais, ir padarinius jaučia ne tik atėję į mokyklą, bet ir visą gyvenimą.

Mokytojai problemos nepripažįsta

Alina Jarmalienė pasakoja, kad jos trečiokas sūnus vaikų patyčias kenčia nuo darželio. Ketverių Augustas dar šveplavo, nederindavo linksnių, giminių, todėl vaikai darželyje iš jo nuolat šaipydavosi, mėgdžiodavo. “Jiems tai atrodė juokinga, o Augustas jautėsi įžeidinėjamas, nes labai daug dirbo ir stengėsi, kad pradėtų gražiai kalbėti”, – pasakoja A.Jarmalienė.

Ji tvirtina, kad sūnus dėl nuolatinių patyčių tapo uždaras, tylus, vengia bendrauti su bendraamžiais. “Skaudžiausia buvo, kai per karnavalą Augustas, nedeklamavęs eilėraščio, išdrįso prieiti prie Kalėdų Senelio ir norėjo jam kažką garsiai pasakyti, bet užsikirto. Tada viena mergaitė girdint visiems tėvams ir vaikams pareiškė: “Seneli, tu jo neklausyk. Jis nenormalus, nieko nesugeba”, – prisimena moteris.

Mokykloje Augustas taip pat dažnai girdi užgaulių replikų. Pavyzdžiui, kad yra miknius, nes kai susijaudina, jam užsikerta kalba. Beveik kasdien bendraklasiai jį apspjaudo, tranko per galvą, stumdo, kaišioja kojas. Kai skriaudžiamo vaiko mama nuėjo pasikalbėti su klasės mokytoja, ši patarė berniukui mokytis apsiginti, esą kitaip šios problemos nepavyks išspręsti, nes šiandieniniai vaikai žiaurūs ir agresyvūs. Be to, normalu, kad vaikai šaiposi vieni iš kitų, todėl reikia mokėti atsikirsti.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė pabrėžia, jog didžiausia bėda, kad mokytojai nepripažįsta patyčių problemos. Daugeliui atrodo, kad vaikai vienas kitą įžeidinėjo visada, ir tai normali vaikų bendravimo dalis. Be to, E.Žiobienės nuomone, pedagogai mokykloje turi ne tik mokyti matematikos ar fizikos, bet ir neužsimerkti matydami, kad per pertrauką mokiniai skriaudžia silpnesnį vaiką. O sprendimo būdų turėtų ieškoti kartu su tėvais.

“Kai elgesys nėra stabdomas, jis gali plisti. Jeigu atėjęs į pirmą klasę vaikas mato, kad kiti mokiniai tyčiojasi vieni iš kitų, jam gali susidaryti įspūdis, jog patyčios yra normalu. Jeigu mes susitaikysime su tuo, kad patyčios buvo, yra ir bus, tuomet efektyvi patyčių prevencija nebus įmanoma”, – teigia “Vaikų linijos” psichologė, iniciatyvos “Savaitė be patyčių” koordinatorė Marina Mažionienė.

Skriaudžia ir pirmūnai

Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos direktorius Gediminas Urbonas mano, kad patyčių problemos nereikia nei slėpti, nei pernelyg išpūsti. “Žurnalistai dažnai išpučia vieną įvykį, o atitinkamos tarnybos reaguoja. Tačiau tie atvejai, kurie nuskamba per visą Lietuvą, pavyzdžiui, savižudybės, yra vienetiniai. Mokyklose tai nėra sistema”, – tvirtina G.Urbonas ir primena, kad nereikėtų pamiršti, jog kiekvienas vaikas skirtingas. Todėl vienas užgaulų žodį priima kaip patyčias, kitas tai supranta kaip sąmojį.

Vis dėlto M.Mažionienė įsitikinusi, kad suaugusiesiems svarbu atkreipti dėmesį į bet kokias patyčių apraiškas, ir geriau tai daryti per dažnai, nei per retai. Vaikams taip pat reikėtų pabrėžti, kad labai svarbu netylėti. “Deja, pranešimas apie patyčias dažniausiai suvokiamas kaip skundimas. O vaikas nenori būti skundikas bendraamžių akyse, todėl labai svarbu keisti šį požiūrį”, – paaiškina psichologė.

Pasak jos, vaikai tyčiojasi įvairiais būdais: prasivardžiuoja, stumdosi, mušasi, apkalbinėja vieni kitus, siuntinėja nemalonias SMS žinutes. “Patyčios yra tyčinis ir pasikartojantis elgesys. Skriaudėjas supranta, kad žeidžia kitą, bet ir toliau tyčiojasi. Taip pat vienas tyčiojimosi ypatumų yra jėgų persvara. Patyčias patiriantis vaikas sunkiai gali apsiginti nuo skriaudiko, todėl jam labai svarbi suaugusių žmonių pagalba”, – pabrėžia “Vaikų linijos” psichologė.

Pasak jos, tyčiojasi ne tik tie vaikai, kurie prastai mokosi, turi elgesio sutrikimų, bet ir pirmūnai, aktyviai dalyvaujantys popamokinėje veikloje.

Dešimtmečio Domo mama Lina Švanienė sako, jog niekada nebūtų pagalvojusi, kad jos sūnus, kuris puikiai groja pianinu, rašo tėvams laiškus, mielai prižiūri jaunesnį broliuką, klasėje beveik kasdien skriaudžia bendramokslį. Pavyzdžiui, nupiešia asilo užpakalį su uodega, parašo “Kristupo šikna” ir leidžia per klasę. “Siaučiant gripui mokytoja nupirko servetėlių rankoms valytis, tai sūnus dabar per kiekvieną pertrauką pavaizduoja, kad valosi ja užpakalį, ir paskui meta Kristupui į veidą”, – pasakoja L.Švanienė.

Įdomiausia, kad Domas nė nemanė ką nors skriaudžiantis. Jis tiesiog norėjo padaryti draugams kietuolio įspūdį ir nesusimątė, ką jaučia kitas. O, pasirodo, tą jausmą galima ištreniruoti. “Svetainėje “Youtube”, kuri mano sūnui didelis autoritetas, yra daug filmukų, kuriuose rodoma, kaip mokyklos kietuoliai prieina prie skriaudžiamo vaiko ir jam padeda. Domui įspūdį padarė filmukas, kuriame šauniausias mokyklos blondinas nusidažo plaukus raudonai, taip parodydamas solidarumą užkabinėjamam raudonplaukiam vaikui”, – patirtimi dalijasi trijų vaikų mama.

Neaišku, ar patyčių mažėja

Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos direktorius sako, kad jautriausi yra penktokai ir šeštokai, o tyčiojamasi daugiausia iki aštuntos klasės. G.Urbonas pastebėjo, kad vyresnėse klasėse mokiniai, atvirkščiai, globoja silpnesnius, ypač turinčius specialiųjų poreikių, neįgaliuosius. Tačiau ar vaikas iš skriaudiko taps užtarėju, priklauso nuo aplinkos veiksnių: koks elgesio pavyzdys rodomas vaikams, kokios taisyklės nustatytos šeimoje bei mokykloje ir kaip reaguojama į netinkamą elgesį – ar jis yra sistemingai stabdomas.

“Nuo mažų dienų vaikams reikia aiškinti, kad, pavyzdžiui, negalima likti pasyviu stebėtoju, kai skriaudžia kitą, taip pat nedera spręsti konfliktų kumščiais. Todėl įvairios programos, skatinančios atkreipti dėmesį į patyčias, pristatomos jau darželyje. Mokyklose pedagogai ir tėveliai taip pat aktyviai raginami įsitraukti į renginius, projektus, tokius kaip “Savaitė be patyčių”, kuris šiemet vyks kovo 21–27 d.”, – vardija E.Žiobienė.

Kontrolierė apgailestauja, kad vis dėlto neaišku, kiek tokie renginiai veiksmingi, nežinoma, ar patyčių mažėja, nes jų plitimas Lietuvoje pagal Tarptautinę mokinių sveikatos ir gyvensenos tyrimų programą buvo tiriamas tik keturis kartus – 1994, 1998, 2002 ir 2006 metais.

Tad skriaudžiamą vaiką pirmiausia turėtų išklausyti tėvai. “Kartais vaikai nepasakoja tėvams apie patyčias, nes baiminasi, kad šie nepatikės arba tiesiog nekreips dėmesio. Todėl labai svarbu leisti vaikui išpasakoti viską, kas nutiko. O pagalba ir pasirinktas reagavimo būdas bus veiksmingesnis tuomet, kai bus aptartas su vaiku, sprendimas, kaip toliau reaguoti, priimtas kartu”, – pataria psichologė M.Mažionienė.

Jos manymu, paplitusi nuostata, kad patyčios gali padėti vaikui išmokti tinkamų socialinių įgūdžių, kaip įveikti sunkumus, yra klaidinga. Atlikti įvairūs tyrimai rodo, kad vaikas, nuolat patirdamas patyčias, gali manyti, jog yra bejėgis pakeisti situaciją, todėl nuleidžia rankas, nesiima jokių veiksmų, nesigina.

Ar jūs teisingai prisegate savo vaiką automobilinėje saugos kėdutėje, kai jis dėvi žieminę striukę ar kombinezoną? Tyrimai rodo, kad 60-80 proc. tėvų į šį klausimą turėtų atsakyti neigiamai*, nes, panašu, jie pamiršta, jog saugos diržai turėtų būti atitinkamai įtempti ir liečiantys vaiko krūtinę, nesvarbu, kokio storumo drabužius jis dėvi.

„Neteisingai prisegti saugos diržai negarantuoja optimalios apsaugos“, – tvirtina „Renault“ vairavimo mokyklos direktorius Zbigniew Weseli. – „Jei vaikas dėvi, pavyzdžiui, storą žieminę striukę, eismo įvykio metu ji susispaudžia ir dėl to saugos diržas krūtinės srityje yra nepakankamai įtemptas. Tai gali lemti rimtus sužeidimus.“

2010 m. nutiko 780 eismo įvykių, kurių metu nukentėjo vaikai: 17 jų žuvo, 834 buvo sužeisti.**

Teisingo saugos diržų prisegimo taisyklės galioja visiems vaikams nepriklausomai nuo jų amžiaus, taip pat ir kūdikiams. Vaikų kombinezonai dažnai yra pasiūti iš vandens nepraleidžiančio slidaus audinio, kuris gali padidinti vaiko išslydimo iš saugos kėdutės riziką, jei saugos diržai nėra pakankamai įtempti.

Deja, teisingai prisegti ir įtempti saugos diržai ant žieminių drabužių gali sukelti šiokį tokį diskomfortą vaikui, o kartu ir automobilio vairuotojui. „Geriausias sprendimas – nurengti vaiko striukę, ypač ilgose kelionėse, tada pasodinti vaiką į saugos kėdutę, prisegti jį ir, pavyzdžiui, užkloti mažąjį keleivį su antklode, kol temperatūra automobilyje pasidarys komfortabili“, – pataria „Renault“ vairavimo mokyklos instruktoriai.

Pasitikrinkite ar teisingai prisegate savo vaiką saugos kėdutėje***

1. Apvilkite vaiką kasdienine žiemine striuke.

2. Pasodinkite jį į kėdutę, prisekite ir iki reikiamo lygio įtempkite saugos diržus.

3. Iškelkite vaiką iš kėdutės nereguliuodami saugos diržų ilgio.

4. Nuvilkite vaiko striukę ir vėl pasodinkite į kėdutę nereguliuodami saugos diržų ilgio.

5. Jei raktikaulio lygyje galite po saugos diržu pakišti daugiau negu du pirštus, turėtumėte labiau įtempti saugos diržus arba nevežti vaiko, aprengto storais žieminiais drabužiais.

"veido" archyvas

Žinote posakį apie optimistą ir pesimistą? Kai stiklinė yra iki pusės pripildyta, vienas iš jų mato ją puspilnę, kitas – pustuštę. Ir taip skirtingai matyti gali jau maži vaikai.

Kaip manote, kokių savybių reikia žmogui, kad jam gyvenime sektųsi? Nelabai sunkus klausimas: pasitikėjimo savimi ir tikėjimo savo idėjomis, entuziazmo, smalsumo, gabumų ir proto, ryžto, išradingumo, drąsos… Dar vienas nesudėtingas klausimas – ar šios savybės įgimtos, ar suformuojamos, t.y. įgyjamos? Tik štai įdomus dalykas – tyrimų statistika rodo, kad bet kurioje auditorijoje atsakymai pasiskirsto panašiai: apie 40 proc. šias savybes kildina iš genų ir mano, kad jos įgimtos, kiti 40 proc. – išaukština aplinką, kuri formuoja, o likusieji 20 proc. mano, kad įtakos lygiai turi abu dalykai.

Psichologijos ir ugdymo specialistai vienbalsiai teigia, kad sėkmę lemia gebėjimas nugalėti kliūtis, o šį gebėjimą savo ruožtu lemia požiūris. Jei žmogaus laukia sudėtinga užduotis, jos įgyvendinimą nulemia ne vien išradingi ir protingi sprendimai, bet visų pirma požiūris. Optimistas, susidūręs su kliūtimi ar dilema, automatiškai įjungia paieškos režimą – bando rasti išeitį, o pesimistas išplečia akis ir leidžia išsikeroti siaubui “neįmanoma, šito aš niekada nepadarysiu”.

Būtent vidinis žinojimas “aš galiu” ir sukuria prielaidas sėkmei. Beje, į antrąjį klausimą apie sėkmę lemiančias savybes optimistai dažniausiai atsako, kad jų neatsinešame gimdami, o išugdome.

Vidinio “aš” galia

Tai, kaip reaguosite į kliūtis ir imsitės spręsti problemą, priklausys nuo to, ar susiesite savo vidinį “aš” su problema ar nesėkme. Vieni įnirtingai imasi šalinti problemas lyg spręstų galvosūkį arba tiesiog kasasi į priekį, o kiti su tuo susidūrę susinervina arba išsigąsta.

Įsivaizduokite du mažylius, vargstančius su striukės užtrauktuku. Vienas, negalėdamas jo tinkamai užsegti, tiesiog ramiai tikrina, kas negerai, ir bando toliau tol, kol galų galų pavyksta. Kitas po poros nesėkmingų bandymų ima pykti, isteriškai rėkti ar verkti. Priežastis slypi žmogaus sugebėjime (arba nesugebėjime) savo veiksmo “aš darau” atskirti nuo savasties “aš”. Tai, kad užtrauktukas nepasiduoda užsegamas, pirmajam vaikui reiškia tik tiek, kad užtrauktukas blogai veikia. Kitas vaikas šią nesėkmę, deja, traktuoja kaip savo dar vieną fiasko, jo asmens menkumo įrodymą: tai jis yra netikęs, ir štai vėl jis patenka į bjaurią, nekenčiamą situaciją, kai jam tenka nusivilti savimi ir patirti gėdą.

Jau darželyje galima atskirti šias dvi grupes asmenybių. Pavyzdžiui, vieni vaikai mėgsta dėlioti vis tas pačias dėliones, o kiti nori kaskart sudėtingesnių. Iššūkis arba traukia, arba gąsdina, ir tai susiję su vaiko saviverte.

Pirmasis vaikas labai nustebtų delikačiai paklaustas, ar tik ne jo nevikrumas bus kaltas. Tačiau net ir tai jo neišmuštų iš vėžių. Kitas gi, priešingai, pasipiktintų dėl tokio klausimo ir imtų visaip gintis. Jo gynybinė reakcija pasireikštų agresija (pulti) arba grauduliu (trauktis). Gal vienas tokių vaikų gyvena jūsų namuose? O gal abu? Jie skirtingi ir elgtis su jais reikia skirtingai.

Baimė gniuždo

Dar vienas be galo galingas veiksnys sprendžiant problemas, t.y. skinantis kelią link sėkmės ir laimės yra baimė. Ne visi, bet daugelis žmonių į spaudimą reaguoja neigiamai. Spaudimas sukelia stresą ir gamina adrenaliną, kuris pavojaus atveju veikia dvejopai – suteikia daugiau jėgų ir skatina veikti arba slopina, net paralyžiuoja.

Kartais ekstremaliomis aplinkybėmis adrenalinas išgelbsti gyvybę, todėl mirtino pavojaus akivaizdoje žmogus gali bėgti jam neįmanomu greičiu ar ištverti nepakeliamą skausmą. Visu pajėgumu veikia instinktai, tačiau baimė blokuoja smegenų veiklą, tiksliau – gebėjimą mąstyti. Baimė ir stresas sutrukdo gerai išlaikyti egzaminą, susidraugauti su naujais draugais, įmušti įvartį. Tai užslėpta baimė būti nemylimam, nevertinamam, nepopuliariam, netekti aplinkos pritarimo, nuvilti ir nusivilti savimi, patirti gėdą.

Kas bus, jei mažylio batas nieku gyvu nepataiko ant kojos, o tėtis barasi, nes vėl teks vėluoti? Niekšingas batas dar ilgai nepasiduos ir sukels tikrą audrą. Kodėl? Mažius nesitiki galįs pats susitvarkyti, jis jaučiasi bejėgis, patiria gėdą, sumaištį ir, žinoma, jaučia tėvo nusivylimą. Iš tikrųjų pyksta ir verkia jo ant menčių paguldytas vidinis “aš”.

Aš galiu!

Vidinis įsitikinimas, kad kliūtis įveikiama, kyla iš teigiamos patirties bei aplinkos pritarimo. Net jei vaikui nesiseka matematika, paprastus aritmetikos uždavinius jis nesunkiai įveikia. Vadinasi, yra dalykų, kuriuos jis gali, ir būtent nuo jų reikia pradėti. Atspirties taškas yra ten, kur žemė tvirta. Šį tašką verta užfiksuoti, net jei jis būtų toli nuo reikiamo, nes tai “aš galiu” riba. Jis suteikia pasitikėjimo ir gerų emocijų, jos itin svarbios. Progreso nereikia skubinti, forsuoti.

Netinka viskas, kas sukelia stresą ir spaudimą. Nereikia ir griežtų rėmų, pavyzdžiui, nustatyti mokymosi valandas, ten pat ir taip pat susėsti daryti ar tikrinti namų darbų. Šios aplinkybės vaikui gali kelti negatyvių minčių ir blokuoti.

Verta įdėti pastangų ir pasinaudoti išradingumu, išprovokuoti vaiko susidomėjimą, džiaugsmą ir pasitenkinimą savo atradimais. Anglų kalbos žodžius kartotis galima ir pasivaikščiojimo metu, svarbu ne kaip, bet kad būtų išmokta. Jei net po savaitės triūso raideles suklijuoti sekasi sunkiai, pasidžiaukite vaiko piešiniu ir pagirkite už spalvų pasirinkimą. Tada vėl pradėkite žaidimą su raidelėmis. Įrodykite, kad pastangos visada vaisingos. Būtent suvokimas, kad įdėjus pastangų užsibrėžtas tikslas yra pasiekiamas, suteikia tikėjimo savo jėgomis ir leidžia atsikratyti baimės, kad menki gabumai jam sukliudys.
Tėvų pareiga yra išmokti mažylį girti. Girkite tai, ką vaikas sugeba, kur lemia jo pastangos. Pasidžiaukite ne dėl to, kad jūsų vaikas mielas, gabus ir protingas, netvirtinkite nuolatos, kad jums jis pats nuostabiausias. Šios frazės yra abstrakčios. Daug geriau bus, jei kartu įvertinsite, kiek vaikas dirbo, ko pavyko pasiekti, kokiu atveju jam sekasi.

Atraskite, užfiksuokite ir įtvirtinkite būtent jam palankias aplinkybes, tinkamiausius mokymosi modelius, sėkmingus veikimo būdus. Šis jūsų indėlis išties vertingas visam vaiko gyvenimui. Tai padės jam pasirinkti teisingai, valdyti situaciją, vengti pralaimėjimo, o svarbiausia tvirčiau jaustis ir nepanikuoti.

Prigimtis irgi lemia

Grįžtant prie pradžioje iškelto klausimo apie įgimtus gabumus reikia pripažinti, kad psichologai ir edukologai nesutaria, kas lemia vaiko polinkį į optimizmą arba pesimizmą. Nėra aišku, kodėl vienas vaikas savo nesėkmes suvokia kaip tiesiog nepasisekimą, o kitas priima jas asmeniškai ir kaltina savo netikusią asmenybę ir išgyvena gėdą. Kai kurie specialistai linkę manyti, kad tai kyla iš prigimties. Jų teigimu, optimistams mažiau kenkia sunkesnės gyvenimo aplinkybės, jie lengviau susidoroja su sunkumais, mažiau dėmesio kreipia į kritiką.

Linkę į pesimizmą vaikai itin jautriai reaguoja į kritiką, dažnai atrodo nekantrūs, nes sureikšmina nesėkmę ir ją ilgai atsimena. Jie dažnai nepasitiki pagyromis, nes jaučiasi jų neverti arba įtaria falšą, neobjektyvumą. Tėvų užduotis yra padėti tokiam vaikui patikėti savimi, išmokyti žingsnelis po žingsnelio įveikti kliūtis. Labai svarbu ugdyti tokio vaiko savarankiškumą, atkaklumą ir racionalų mąstymą. Būtent šaltas protas leidžia mastyti, o mąstymas – rasti išeitį. Kartu su vaiku išmoksite atpažinti vaiko baimę, o tada jau pažvelgti jai į akis ir nuginkluoti. Čia svarbu mokėti padaryti pauzę, kuri leidžia atsitokėti ir sutelkti vidines jėgas.

Tad jei prigimtis automatiškai blokš į nemalonias būsenas, vien žinojimas padės sustoti ir “įjungti” pozityvų mąstymą, t.y. “aš galiu”, “jau žinau, kaip pasiekti rezultatą”.

Būsimo optimisto tėvams

• Mylėkite savo vaikus už tai, kokie jie yra. Vaikai, kurie auga manydami, kad vien dėl savo asmenybės, charakterio, pomėgių ir nuomonės jie yra vertingi, įgyja didelį pasitikėjimą savimi.

• Pasakykite “Taip, tu tai gali!”, kai jūsų vaikas teigia priešingai. Kai jūsų vaikas žino, kad jūs juo tikite, jis ima tikėti, kad gali išgyventi bet ką. Paremkite savo tikėjimą racionaliais argumentais. Tėvų užduotis yra sukurti visą debesį pozityvių teiginių vaiko galvoje. Pripildykite laimingų atsitikimų dėžutę – saugokite nuotraukas, padedančias prisiminti, kaip jūsų vaikas nesuklupo pusiaukelėje, kaip jam pavyko tas ar anas. Mokydami įveikti kliūtis, nesistenkite apsaugoti vaiko sudėtingoje situacijoje. Pagelbėkite patarimais, ką vaikas gali padaryti, siekdamas keblumą išspręsti.

• Rodykite savo vaikui šviesiąją gyvenimo pusę. Pasakykite vaikui, kad nėra problemų, kurių jūs negalėtume įveikti kartu. Mokykite vaiką optimizmo. Tai svarbu, nes vaikas optimistas ir užaugęs bus optimistas. Nepatenkinti žmonės savo dėmesį sutelkia tam, ko trūksta jų gyvenime, o pozityviai nusiteikusieji save kreipia į šviesius aspektus.

"Veido" archyvas

Mūsų vaikai ne tik meile gyvi…

Diskusijos apie išties ilgiausias Europoje motinystės atostogas nerimsta ir nerims. Vienos mamos jų dėka planuos būsimus vaikelius, kitos tyliai manys, kad imdamos išmokas skriaudžia silpną valstybę. Tokioms gerai būtų žinoti, kad kitose šalyse, nors mokamos motinystės atostogos ir trumpesnės, šeimoms jų poreikis nėra gyvybiškai svarbus – tai daugiau valstybės pagarbos motinystei ir tėvystei gestas. Nėra svarbus, nes auginantys vaikus žmonės ten yra remiami daugybe kitų būdų ir turi aibes orių pasirinkimų.

Išmokos vaikams

Šiuo metu Lietuvoje tokios išmokos gavėjų skaičius sumažintas perpus ir yra mažiausias visoje ES. Išmokas gauna tik socialiai remtinų šeimų vaikai iki mokyklinio amžiaus ir gausių šeimų vaikai iki pilnametystės. Palyginti: Vokietijoje ir Belgijoje visi, ne tik skurstantys, vaikai gauna daugiau nei po 500 Lt kas mėnesį, o Anglijoje tokia išmoka viršija netgi 1000 litų. Ir mokama iki pilnametystės arba kol vaikas mokosi dieninėse studijose.

Darželių problemos

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, Lietuvoje beveik dešimt kartų mažiau nei kitose šalyse vaikų lanko ikimokyklines ugdymo įstaigas. Tokia situacija susidaro dėl vietų darželiuose stygiaus ir paslaugų kokybės keblumų. Kaip yra pasaulyje? Norvegijoje ikimokyklinio ugdymo įstaigas lanko net 60 proc. vaikų iki trejų metų, Lietuvoje – vos 11 proc. Nuo trejų metų – Anglijoje, Skandinavijoje – apie 90 proc., Lietuvoje – 57 proc. Sostinėje kai kurioms šeimoms ši paslauga tampa nebeįkandama dėl įteisinto “abonentinio ugdymo mokesčio”. Tai reiškia, kad mokėti reikia, nežiūrint vaiko buvimo darželyje trukmės ir priežasties (liga ir pan.), ir nepaisant, kad darželis buvo uždarytas ir neteikė šios paslaugos keletą vasaros mėnesių.

Jei Vyriausybė sukurs ir įgyvendins efektyvią, visiems vaikams prieinamą ir visų poreikius tenkinančią ikimokyklinių įstaigų plėtros programą, galbūt ir mes vesime į lopšelius savo mažuosius, galbūt pamažu net įtikėsime, kad jiems ten gera. Tai bus paskata mamoms ir tėčiams palyginti ramiai dirbti ir uždirbti tiek sau, tiek valstybei. O jei prisidėtų dar ir galimybė dirbti ne visą darbo dieną ar kitaip derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus – supanašėtume į savo piliečius gerbiančias šalis.

Visiškai nemokamas mokslas

Lietuvoje didelė dalis mokymo priemonių turi būti privalomai perkama tėvų sąskaita (pratybos, trūkstami vadovėliai, priemonės ir t.t.). Tuo tarpu mokinio krepšelis yra leidžiamas neatsakingai, o tėvai negali kontroliuoti šio proceso. Beveik nėra užimtumo po pamokų, didžioji dalis būrelių mokami.

Anglijoje, Danijoje, Vokietijoje mokslas valstybinėse mokyklose ir mokymosi medžiaga nemokama. Švedijoje nemokami ne tik mokslas, vadovėliai, bet ir pietūs. Danijoje didelis dėmesys skiriamas vaiko užimtumui po pamokų, veikia dienos centrai jaunuoliams.

Kiti paramos būdai

Šalyse, kur gyvybė yra vertybė ne tribūnose, o reali politika, šeimų skatinimo mechanizmus kuriančios institucijos atviros ir kūrybingos. Lietuvoje egzistuoja tik finansinė parama šeimoms – pašalpos (kaip apsauga nuo skurdo) ir draudiminės išmokos (kai kompensuojamos neuždirbtos pajamos). Tai – primityvus paramos modelis, kuris ilgainiui prijaukina piliečius gyventi nesuvokiant, kad visas jiems išmokamas pašalpas kažkas turi uždirbti. Kitose pasaulio šalyse sukuriamos paslaugų ar netiesioginės finansinės paramos priemonės: tarkime, Airijoje dalį būsto nuomos mokesčio už auginančią vaikus šeimą valstybė sumoka iš biudžeto tiesiogiai nuomininkui. Austrijoje gimus kūdikiui jo vardu valstybė atidaro tiesioginę kaupiamąją banko sąskaitą, į ją sistemingai yra pervedama dalis lėšų vaiko reikmėms, dalyje kitų šalių yra papildomai ir gerokai gausiau finansuojamas neįgalių vaikų ugdymas.

Gal mums paramos nereikia?

Galėtume taip kalbėti, jei mūsų atlyginimai būtų didesni už gaunamus kitose Europos šalyse. Deja, deja… Ir minimalus, ir vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra vienas mažiausių ES.

Krizė palietė ne tik mažas, bet ir vidutines pajamas gaunančias šeimas, kurios nukentėjo per darbo vietų mažinimą, mažėjantį darbo valandų skaičių, išlaidų didėjimą, augant paskolų palūkanoms ir brangstant energijai. Sunkiai besiverčianti, bet dirbanti ir besistengianti save išlaikyti šeima šiandien yra palikta be jokios, net minimaliausios, valstybės paramos. Išmokų vaikams nebeliko, komunalinių mokesčių ar mokymo įstaigų mokesčių lengvatos netaikomos. Mūsų šalyje net mokesčių lengvatos, siejamos su asmenų skaičiumi šeimoje, palyginti su kitomis šalimis, yra tik simbolinės.

Apskaičiuotas nonsensas, kodėl neapsimoka dirbti…

Praktiniai pavyzdžiai visuomet tikroviškiau rodo situaciją. Tad pateikiame panašių, bet kartu visiškai skirtingų šeimų, auginančių po tris vaikus (darželinuką ir du mokyklinukus), istorijas.

• Pirmoji: abu tėvai nedirba ir yra registruoti kaip oficialūs bedarbiai. Bedarbio pašalpos mokėjimo terminai baigėsi. Taigi iš viso jų pajamos sudaro 0 Lt. O darbo vis nėra… Tokiai šeima tampa socialiai remtina ir gauna socialinę pašalpą (1575 Lt/mėn.), išmokas vaikams (156 Lt/mėn.), lengvatas būsto šildymui ir karštam vandeniui (jei turimas turtas neviršys nustatytų normatyvų) bei darželio mokesčio lengvatas (viso vidutiniškai apie 200 Lt/mėn.), dar 312 Lt vienkartinę paramą mokyklos reikmenims įsigyti (kad būtų lengviau vertinti, išdalykim ją į 26 Lt/mėn. santykį) ir nemokamą vaikų maitinimą mokyklose (apie 160 Lt/mėn.). Iš viso tokia šeima tiesiogine ir netiesiogine parama gauna apie 2117 Lt.

• Antroji: abu tėvai nedirba ir yra registruoti kaip oficialūs bedarbiai. Bedarbio pašalpos mokėjimo terminai nesibaigė. Abu tėvai gauna bedarbio pašalpą (vidutinė 500 Lt/mėn.). Taigi iš viso jų pajamos sudaro 1000 Lt (po 200 Lt asmeniui). Tokia šeima tampa socialiai remtina ir gauna socialinę išmoką (dar 405 Lt/mėn.), išmokas vaikams (156 Lt/mėn.), šildymo lengvatas bei ikimokyklinio ugdymo įstaigų lengvatas (apie 200 Lt) ir nemokamą vaikų maitinimą mokyklose (apie 160 Lt). Iš viso tokia šeima tiesiogine ir netiesiogine parama gauna apie 1921 Lt.

• Trečioji: abu tėvai dirba. Abiejų pajamas sudėjus ir mokesčius atskaičius, asmeniui šeimoje lieka po 349 Lt (1745 Lt/mėn.). Šiuo atveju pajamas mažins išlaidos, kad galėtų dirbti (transportas, drabužiai, pietūs mieste ir t.t.) – vidutiniškai po 200 Lt vienam suaugusiajam. Pagal galiojančią tvarką tokia šeima vis dar yra socialiai remtina, bet socialinės išmokos jau nebegaus, nes mokėtinas skirtumas bus per mažas. Šeima vis dar gali tikėtis gauti išmokas vaikams (156 Lt/mėn.), šildymo lengvatų, ikimokyklinio ugdymo įstaigų lengvatą (apie 200 Lt) ir nemokamą vaikų maitinimą mokyklose (apie 160 Lt/mėn.). Iš viso tokiai šeimai pajamų “į rankas” liks 1745 – 400=1345 Lt/mėn., o tiesiogine ir netiesiogine parama gaus apie 516 Lt. Taigi iš viso 1861 Lt/mėn.

• Ketvirtoji: abu tėvai dirba ir atskaičius mokesčius uždirba kiekvienam asmeniui šeimoje po 360 Lt (1800 Lt). Vėlgi skaičiuokime išlaidas kelionei, drabužiams, pietums (po 200 Lt abiem). Tokia šeima jau nebetenka socialiai remtinų asmenų statuso. Ji viso labo gali tikėtis gauti išmokas vaikams (156 Lt) ir nemokamą vaikų maitinimą mokyklose (apie 160 Lt). Taigi iš viso tokios šeimos pajamos “į rankas” sudarys 1716 Lt.

Šiais atvejais šeimos dar turi teisę gauti paramą iš intervencinių atsargų – t.y. maisto paketus, gerinančius jų išgyvenimo perspektyvas kruopomis ir miltais…

• Penktoji: abu tėvai dirba. Abiejų pajamas sudėjus irmokesčius atskaičius asmeniui šeimoje lieka po 530 Lt (2650 Lt). Tokia šeima Lietuvoje laikoma pasiturinti ir į jokias Valstybės paramos ar skatinimo formas nebegali pretenduoti. Iš viso tokiai šeimai pajamų “į rankas” liks 2650 – 400 (išlaidos transportui, rūbams, pietums ne namie) = 2250 Lt.

Gal išvadas jau pasidarėte patys? Taip, du suaugę žmonės palieka savo tris atžalas namie ar įstaigose turėdami vieną tikslą: uždirbti pakankamai pajamų savo šeimai. Rezultatas – palyginti su pirmąja šeima papildomai uždirbami 133 Lt, ir jokių papildomų mokesčių lengvatų ar kitų paskatos dirbti priemonių. Tik su auklėmis ar įstaigose palikti vaikai, nuolatinis nuovargis ir visi kiti padariniai dėl užimtumo.

Nejauskime kaltės!

Taigi grįžtant prie kaltės, kurią dėl visuomenės spaudimo jaučiame gaudamos motinystės pašalpą…

Stulbinama statistika: kitose šalyse, net ir turinčiose vienas trumpiausių finansuojamų motinystės atostogų (JAV ar Liuksemburge) savo kūdikius iki dvejų metų augina apie 48 proc. motinų, o iki mokyklos – apie 25 proc. Ir taip yra dėl pakankamo pragyvenimo lygio ir galimybės sukaupti reikiamų lėšų iki gims kūdikis arba išgyventi iš vieno iš tėvų darbinių pajamų.

Tuo tarpu įvertinus pajamų ir mokamų mokesčių skirtumus tarp šių šalių ir Lietuvos peršasi akivaizdi išvada: Lietuvoje išgyventi iš vieno atlyginimo šeimai, net ir auginant vieną vaiką, neįtikėtina prabanga. Sukaupti reikiamą sumą, kad mama galėtų auginti kūdikį iš santaupų – sunkiai įmanoma. Taigi jei atsiliepsime į mažylių poreikį augti su mama, be Valstybės paramos mūsų greičiausiai lauks tik skurdas.

"veido" archyvas

Atrodo, jūsų pipiras jau ne metukų ir iš sauskelnių amžiaus jis jau išaugo prieš kelerius metus, bet tos kelnytės kaip šlapios, taip šlapios… Na, gal ne kasdien, gal ne permirkusios, o tik drėgnos, bet vis tiek…

“Kaip gi čia taip?”, – pradeda kamuoti neramios mintys. Juk, atrodo, įdėjote šitiek titaniškų pastangų, kad jūsų kruopa anksčiau nei kiti   bendraamžiai prispaudus reikalui tūptųsi ant puoduko. O dar, žiūrėk, kokia geradarė teta ar kaimynė laiko pareiga priminti, kad gal jūsų pyplys per ilgai šuto vienkartinėse sauskelnėse ir dabar galite džiaugtis rezultatu – juk jos laikais taip nenutikdavo… Bet juk jūs tikrai sauskelnėmis nepiktnaudžiavote! Bet gal iš tikrųjų kažką darėte netinkamai?

Veiksmų planas

Stop! Visų pirma nusiraminkite ir nepradėkite ieškoti kaltųjų – šlapioms kelnytėms išdžiūti tai tikrai nepadės. Pirmiausia pabandykite prisiminti, kada tie sysčiojimai prasidėjo – tai gali būti siūlo galas, vedantis link atsakymo, kodėl taip įvyksta. Tada atsakykite sau į dar keletą klausimų: kaip dažnai tai nutinka (kasdien, kartą per savaitę ar dar rečiau), kokiu paros metu tai nutinka (dieną ar naktį), su kokiais įvykiais tai dažniausiai susiję (žaidimo metu, miegant, patyrus kokių nors  emocijų ar išgyvenimų) ir svarbiausia – ar mažyliui prieš atsirandant balutei nieko neskauda, jis netampa irzlus, nepakyla temperatūra.

Infekcijos paieškos

Net jei vaikutis į ligoniuką nepanašus, nereikėtų aplenkti gydytojo kabineto. Kas žino, gal šlapimo takuose ar inkstukuose tūno kokia infekcija. Jei šlapimo pūslės ar inkstų uždegimas dar tik prasidėjęs arba, jūsų manymu, jau išgydytas, o iš tikrųjų ne iki galo, labai skausmingo šlapinimosi (o tai vienas būdingiausių šlapimo pūslės uždegimo požymių) gali ir nebūti. Gali tik padažnėti šlapių dėmių ant kelnyčių – ne tik dieną, bet ir naktį. Ar kaltas šlapimo pūslės, ar inkstų uždegimas, sužinosite atlikę šlapimo tyrimą, prireikus – ir šlapimo pasėlį. Jei jame nieko blogo nėra, praverstų atlikti dar ir šlapimo pūslės bei inkstų echoskopinį tyrimą – jis gali parodyti net ir nedidelius šių organų pakitimus, apie kuriuos šlapimo tyrimas nutyli. Be to, jei mergaitė serga vulvitu (išorinių lytinių organų uždegimu), tai irgi gali tapti ligos priežastimi, bakterijoms iš tarpvietės patekus į šlapimo pūslę. Tokiu atveju jau teks praverti mergaičių ginekologo kabineto duris. Kartais nevalingo sysčiojimo priežastis gali būti ir kirmėlės, dažniau spalinės, kurios migruodamos gali patekti į šlaplę ir ją dirginti.

Jei kaltininką pričiupote

Ir jis yra ne kas kitas, o infekcija, be vaistukų tikrai neišsiverstite.

• Šlapimo takų infekcijos, jei sunegaluoja pūslė ar šlaplė, gydoma antibiotikais. Lengvesniais ir nekomplikuotais atvejais pakanka uroseptikų, t.y. šlapimą dezinfekuojančių medžiagų. Visais atvejais vaistus reikia vartoti tiek laiko, kiek skiria gydytojas, net jei būklė pagerėja vos po kelių dienų. Mat šlapimo takų uždegimai lengvai atsinaujina ir gali nuolat kartotis. Nepamirškite ir antibakterinį poveikį turinčių arbatėlių, pvz., meškauogių lapų (jos turi dezinfekuojančių savybių, tik yra labai karčios, taigi įsiūlyti ligoniukui gali būti labai sunku), asiūklių, petražolių ar dilgėlių (skatina šlapimo išsiskyrimą ir padeda išplauti bakterijas iš šlapimo takų – kuo dažniau vaikutis šlapinsis, tuo greičiau valysis šlapimtakiai, vadinasi, ligoniukas greičiau pasveiks).

• Inkstų infekcijos, pvz., pielonefritas, taip pat gydomos antibiotikais, o antirecidyvinis gydymas dažniausiai – uroseptikais ir žolėmis.

O jeigu ne…

Jei kelnytės vis tiek kaip šlapios, taip šlapios. Greičiausiai išgirsite patarimą – nieko, iki mokyklos tikrai išaugs. Bet niekas nepataria, kaip išgyventi iki tos mokyklos neperšalus uodegos dėl nuolat šlapių kelnių ar neišgirdus naujos pravardės. Nereikia net “gėdos pelėdos”, kad suprastum, koks tu nevykėlis. Viską išduoda piktas, paniekinantis draugų ar tiesiog nusivylusių tėvų žvilgsnis. Netrukus šlapukas ir pats pradeda gėdytis tų balučių, todėl dažniausiai jas stengiasi nuslėpti net nuo pačių artimiausių žmonių, vaikščiodamas ir toliau šlapiomis kelnaitėmis, jausdamas nerimą  ir gėdą. Sakysite, anokia čia problema šiais sauskelnių laikais. Taip, sauskelnės nuo balučių kelnes išgelbės, bet problemos tikrai neišspręs.

Taip iškeliauja baimė ir nerimas

Nevalingas sysčiojimas dažniausiai yra jautruolių bėda. Ir tikrai jų tėvelius mažai guodžia, kad kuo daugiau jautrių žmonių, tuo gražesnis ir geresnis pasaulis. Mat šlapimo pūslė yra susijusi su baimės ir nerimo jausmu, tiksliau – pasišlapindamas mažylis tarsi atpalaiduoja baimę, nuleidžia emocijas, tik, deja, neišsprendžia problemų. Taigi jūsų užduotis išsiaiškinti, kaip jūsų pipiras jaučiasi, kaip jis gyvena ir ką išgyvena. Gal mažylio gyvenime įvyko kai kas labai svarbaus: pradėjo lankyti darželį, gimė broliukas ar sesutė, pasikeitė gyvenamoji vieta, išsiskyrė tėvai, buvo išvykusi mama, anapilin iškeliavo artimas žmogus ar nugaišo mylimas gyvūnėlis. O tai išties rimtas išbandymas jo jausmams. O gal jūsų lūkesčiai tiesiog per dideli mažam žmogučiui ir jis nepajėgia jų išpildyti, todėl jaučia baimę, kad dėl to gali prarasti jūsų meilę. Arba namie vyrauja du visiškai priešingi auklėjimo stiliai: vienas – viską draudžiantis, o kitas – viską leidžiantis. O juk norisi įtikti ir mamai, ir tėčiui, tik ne visada lieka aišku, kaip geriau elgtis ir kurio iš tėvų reikia klausyti. Dažniausiai jautruoliai protestuoja prieš pusiausvyros ardymą ir pasikeitimus, todėl jiems nėra nieko geriau už pastovumą ir stabilumą.

Nebarti, bet ir nenumoti ranka

Tikėtis perdaryti jautruolį, t.y. paversti jį mažiau jautriu, vargu ar pavyks. Tačiau padėti su šia būdo savybe gyventi galima ir netgi būtina.

• Nebarkite, nebauskite ir negėdykite “šlapuko”. O tai reiškia, kad ir kalbos su aplinkiniais prie vaiko apie šią problemą turėtų būti tabu. Patikėkite, nėra nė vieno vaiko, kuris norėtų daryti į kelnes, ir jis dėl to kenčia ne mažiau nei jūs, greičiausiai netgi labiau. Jei vaikas prisipažįsta ko nors bijantis, tai priimkite, nemenkinkite, nesijuokite ir nesakykite “ai, čia nieko baisaus”, – priimta baimė linkusi tarsi sniegas po truputį tirpti. Geriau vaiką apkabinti ir pasakyti, kad jūs jį labai suprantate, nes, tarkime, ir jums šis tas panašaus yra nutikę.

• Neparodykite savo nerimo ar nusivylimo. Juk mažylis jaučia ir supranta, kokio elgesio iš jo tikitės. O kaip ir kiekvienas vaikas, labai nenori nuvilti tėvų.

• Nepamirškite pagirti, kai drabužėlis lieka sausas. Tik pernelyg to neakcentuokite. Pakaks pasakyti, kad džiaugiatės, jog pavyko nesušlapinti kelnyčių, kad jis atrodo didelis ir drąsus. Gali užtekti ir pliaukštelėjimo per petį, iškelto nykščio ar kitokio jums abiem žinomo ženklo, rodančio, kad jūs džiaugiatės ir kad tai yra šaunu.

• Suteikite švelnią pagalbą. Mažylio dirglumą kartais sumažina raminamosios arbatos ar vaistažolių mikstūros (pavyzdžiui, “Sedalia”), o neramų miegą pagerina vakarinės maudynės paprastoje ar raminamųjų žolelių vonelėje. Efektyvus yra ir švelnus masažas, refleksinis padų masažas, nes glostymas ramina ir atpalaiduoja nuolat įsitempusius raumenukus. Galite patepti delniukus prieš miegą levandų eteriniu aliejumi.

• Pamokykite reikšti emocijas. Tegu vaikas šoka pagal savo mėgstamą muziką, dainuoja (tai dar subalansuoja ir natūralų energijos tekėjimą), klausosi terapinių pasakų ir užsiima veikla, kuri suteiktų pasitikėjimo savimi. Venkite šiurkščių judesių vaiką rengiant, šukuojant, prausiant. Per dieną jūsų žiogelis turėtų patirti ne mažiau kaip aštuonis apsikabinimus. Beje, jis turi matyti ir taip darant tėtį ar mamą. O svarbiausia – daryti viską, kad mažylis jaustųsi geriau, o ne laukti, kol viskas savaime praeis, nes problema paprasčiausiai pakeis išraišką, pavyzdžiui, šlapios kelnytės virs nukramtytais nagučiais.

"Veido" archyvas

Konkurencija tarp šeimoje augančių dviejų ar daugiau atžalų yra normalus ir sveikas reiškinys, tačiau kartais ši konkurencija įgyja fizinei ar emocinei sveikatai (kartais net gyvybei) pavojingų požymių: smurtą, kerštą, patyčias, nevaldomą agresiją ir pan. Todėl reikia stabdyti ir kontroliuoti ne pačią konkurenciją (“tu privalai nepykti ant savo brolio, nes jis dar toks mažas”), o agresyvią konkurencijos išraišką (“aš suprantu, kad tave labai supykdo brolis, kai ima tavo daiktus iš stalčiaus, bet mušti broliuko negalima, geriau sugalvokim, kaip padaryti, kad jis nepasiektų tavo žaislų).

O jeigu nesikištume?

Didžiausią problemą tėvams kelia brolių ir sesių konkurencinės kovos, kurios dažniausiai pasireiškia konfliktais. Vaikams susikivirčijus tėvai sutrinka, supyksta, bando konfliktą sustabdyti arba patys įsivelia į nesibaigiantį ginčą – kas teisus, o kas – kaltas? Tikrai nėra svarbu išsiaiškinti, kuris vaikas kaltas, o kuris – ne, kuris pradėjo pirmas, o kuris – tik gynėsi. Daug svarbiau su vaikais pasikalbėti, kuo būtent jie yra nepatenkinti ir kaip kiekvienas iš jų jaučiasi.

Psichologai pataria, kad susipykus broliams ir sesėms tėvams vertėtų kuo kantriau ir ramiau laukti, kol jų atžalos patys išspręs konfliktą. Aišku, viena ausimi reikėtų girdėti, kas tame “karo lauke” vyksta ir būti budriems, tačiau įsikišti reikėtų tiktai tada, kai į kovą pasitelkiami “ginklai”: kumščiai, sunkūs ar aštrūs daiktai ir pan. Jeigu tėvams pavyksta išlikti ramiems ir nepulti spręsti vaikų ginčų, ilgainiui jų atžalos įgyja puikių konflikto sprendimo įgūdžių, išmoksta derėtis ir bendradarbiauti, išsiugdo aukštą savivokos jausmą, išmoksta išsakyti savo nuomonę, išklausyti kito ir apginti savo ribas.

Dažnai konflikto metu kuris nors vaikas atbėga ieškoti mamos ar tėčio užtarimo ir pagalbos. Kaip tada pasielgti tėvams? Reikėtų su vaiku pasišnekėti, ar jis pats negalėtų išspręsti ginčo, ką jis pats gali pasakyti broliui ar sesei, kad konfliktas pasibaigtų? Jeigu tėvai tuojau pat bėgs padėti “vargšeliui”, jis niekuomet ir neišmoks apsiginti, pakovoti už save, bus priklausomas ir nepasitikės savimi.

Kaip sušvelninti konkurenciją

1. Leiskite kiekvienam vaikui turėti asmeninę erdvę. Tegu kiekvienas vaikas šeimoje turi nors po mažytę tik jam skirtą vietelę: stalą, spintelę, dėžę, atskirą stalčių, jeigu yra galimybė – savo kambarį. Būtų puiku, jeigu į jo erdvę be leidimo negalėtų patekti brolis ar sesė, kad vaikas galėtų užrakinti ar kitaip apsaugoti savo nuosavybę.
2. Suteikite progą vaikams išsikalbėti ar kitaip išreikšti nemalonius jausmus vienas kitam. Konkurencija tampa nevaldoma ir agresyvi tada, kai broliai ar sesės neturi progos išsakyti vienas kitam pykčio, susierzinimo, nuoskaudos ar kitų panašių jausmų. Todėl visaip skatinkite juos išsikalbėti, kokiu vienas kito elgesiu jie nepatenkinti. Neišsigąskite ir nenutildykite vaiko, kai jis įniršęs išrėžia: “Aš nekenčiu brolio, norėčiau jį užmušti; arba kad jis susirgtų ir numirtų!” Tegu išsišneka, nes tik taip jis gali išreikšti nemalonius jausmus, o jeigu jam šnekėti bus uždrausta, veikiausiai vaikas griebsis veiksmų: įkąs broliui, užgaus jį ar kitaip nuskriaus.
3. Kalbėkite apie savo nemalonius jausmus. Jeigu jus erzina ar pykdo tam tikras vaiko elgesys – pasakykite tai garsiai, kad brolis ar sesė išgirstų ir taip pat galėtų laisviau reikšti savo nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, kai jūsų kelių mėnesių mažylis nesustodamas verkia jau kokią valandą, atvirai prisipažinkite, girdint jo broliui ar sesei: “Mane taip erzina šitas rėkimas, atrodo, nebegaliu daugiau tverti.” Tai girdėdami kiti vaikai savęs nekaltins ir nesijaus baisiai nusidėjusiais, kai pyks ant verkiančio broliuko.
4. Skirkite nedalomą dėmesį kiekvienam vaikui. Bent kartą per savaitę pabūkite tik dviese su kiekvienu vaiku: išeikite pasivaikščioti, pažaiskite jo mėgstamą žaidimą, nueikite į žaidimų aikštelę ar kiną ir pan. Svarbiausia – kad tuo metu būtumėte tik jūs ir vaikas, aplink nebėgiotų ir jums netrukdytų brolis ar sesė.
5. Nesureikšminkite vaikų konfliktų. Priimkite kaip savaime suprantamą dalyką konkurencinę kovą tarp brolių ir sesių, nepanikuokite, kai jie susipyksta, kažko nepasidalija ar prasivardžiuoja. Žinokite, kad tik jūsų ramybė, kantrumas, supratingumas gali sustabdyti įsisiautėjusį vaikų konfliktą. O kartais – humoro jausmas: “Oho, na ir vaizdingai tu čia jį pavadinai – knysliagalvis! Gal galėčiau pasiskolyti ir kada nors taip pavadinti savo brolį?”
6. Skatinkite vaikus pastebėti vienas kito patrauklumą. Kuo dažniau pasikalbėkite su vaikais, kuo juos brolis ar sesė žavi, patinka, ką įdomu ir malonu kartu su juo veikti: “Matai, kaip Saulė kantriai dėlioja dėlionę – mudu su tavimi seniai jau būtume spjovę… O jei ne Lukas, visi vaikai tavo gimtadieny būtų susipykę, bet jis sugebėjo išspręsti ginčą.” Jeigu vaikai gražiai žaidžia kartu ir sutaria – pagirkite, paskatinkite jų norą bendradarbiauti, padėti vienas kitam.
7. Papasakokite apie savo vaikystę. Prisiminkite, kaip jūs sugyvendavote su broliais, seserimis (jeigu buvote vienturčiai, galima pasakoti apie santykius su pusseserėmis, pusbroliais). Kaip ir dėl ko jūs pykdavotės, kaip išspręsdavote konfliktus, kaip į jūsų ginčus reaguodavo tėvai? Galbūt jus skaudino, kai tėvai kišdavosi ir palaikydavo garsiau rėkiantį? Papasakokite, kaip sykį jie nubaudė jūsų sesę, nors jūs širdy žinojote, kad visai ne ji buvo kalta… Taip pat verta papasakoti ir malonias akimirkas, išgyventas būnant su broliais ir sesėmis, ką jums kartu patikdavo veikti, kuo jums broliai, sesės patiko. Dažnai vaikai susimąsto papasakojus, kaip vaikystėje tėtis su broliu nekentė vienas kito, bet dabar pirmi skuba vienas kitam į pagalbą ištikus nelaimei: “Ar pameni, kaip dėdė Gintas paskolino visas santaupas, kai tėčiui nesisekė verslas? Mes irgi padarytume lygiai tą patį.” Arba kaip mažoji sesė buvo jums it inkaras prie kojos – ak, kaip ji trukdė siautėti su vyresniais draugais, bet būtent ji padėjo jums auginti jūsų papurgalvius.

Šiuo metu Lietuvos vaikų globos namuose gyvena daugiau kaip keturi tūkstančiai pamestinukų. Iš jų maždaug šimtą per metus įsivaikina lietuvių šeimos, dar panašiai tiek – užsieniečiai. Vaikų psichiatras Dainius Pūras liūdnai konstatuoja, kad per dvidešimt metų mūsų šalyje nieko nepadaryta, kad padėtis pasikeistų.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba džiūgauja, kad pernai lietuvių šeimos įsivaikino rekordinį būrį tėvų paliktų vaikų, tai yra “net” 108 mažylius. Tačiau iš tiesų dėl tokio skaičiau reikėtų verkti, nes pustrečio karto gyventojų skaičiumi mažesnėje Estijoje vaikų įvaikinama dvigubai daugiau nei Lietuvoje. Be to, mūsų šalis visoje Europoje išsiskiria didžiuliu globos namuose augančių vaikų skaičiumi. Lietuvoje valdiškuose namuose gyvena daugiau nei keturi tūkstančiai vaikų.

Šie skaičiai ir tendencijos blaiviai mąstančius valdininkus turėtų šiurpinti ir versti aktyviai ieškoti priežasčių, kodėl taip yra ir ką daryti, kad globos namuose vaikų imtų mažėti. Deja, visa kaltė suverčiama lietuviškam mentalitetui ir vaikus isivaikinti norinčių suaugusiųjų išrankumui. Neva lietuvių šeimos siekia įsivaikinti tik geltonplaukius mėlynakius mažylius iki vienų metų amžiaus. Kitaip tariant, įvaikinimo tarnyba kaltina neišprususius tėvus, įsivaikinti norintieji kaltina Įvaikinimo tarnybą ir neregėtą biurokratizmą šioje srityje, o situacija jau keliolika metų beveik nesikeičia.

Laukti tenka metus

Bet pažvelkime, kaip šiandien atrodo įsivaikinimo procedūra Lietuvoje. Kaunietė Akvilė Katilienė prieš daugiau nei metus kartu su vyru įsivaikino metukų mergytę.

Iš viso Katilių šeima įdukros laukė beveik metus. Vien tik du mėnesius – kol susidarė septynių žmonių grupė, norinčių lankyti būsimųjų įtėvių kursus. Paskui tris mėnesius kiekvieną savaitę teko lankyti paskaitas, tada dar mėnesį laukti, kol specialistai surašys išvadas ir patvirtins, kad šeima tinkama auginti tėvų paliktą vaiką. Spalį pristatę visus dokumentus Katiliai tik gegužę sužinojo, kad galės įsivaikinti. Tačiau ir vėl reikėjo du mėnesius laukti, kol bus pasiūlytas mažylis, nors šeima, auginanti biologinius dvynius, jokių ypatingų reikalavimų nekėlė. “Sutikome įsivaikinti pirmą pasiūlytą mergaitę, tačiau kol parsivežėme ją į namus, praėjo dar beveik trys mėnesiai, nes reikėjo laukti teismo posėdžio, paskui sprendimo”, – pasakoja moteris ir priduria, kad įvaikinimo procesas visoms kartu įtėvių kursus lankiusioms septynioms šeimoms užtruko apie metus. Kitose valstybėse įvaikinimo procedūra kur kas paprastesnė.

Siūlomų įvaikinti vaikų sąrašas – trumpas

Sužinojus, kiek reikės laukti, kiek pažymų reikės pristatyti, ne vienai šeimai, turinčiai kilnių tikslų, noras įsivaikinti gali praeiti. Be to, pas mus galiojanti tvarka neleidžia norintiems įsivaikinti nuvykti į globos namus ir patiems išsirinkti vaikutį. Įvaikinimo tarnyba pasiūlo vieną mažylį. Šeima, perskaičiusi jo bylą ar pabendravusi, gali laukti kito vaiko, tačiau tik nurodydama svarius argumentus, kodėl nesutinka priimti į šeimą pasiūlyto mažylio. Įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė paaiškina, kad tokie saugikliai įvesti tam, kad būtų užtikrinama vaiko gerovė. “Įvaikinimo misija – ne šeimai ieškoti vaiko, o vaikui šeimos. Atrankos sistema turi būti griežta, nes negalima trumpam pažaisti tėtį ir mamą, o paskui grąžinti vaiką į globos namus. Įtėvių sprendimas turi būti subrandintas. Tai atsakomybė visam gyvenimui”, – sako O.Tarvydienė.

Vis dėlto stebina, kodėl kursus išklausiusioms ir įvaikinimo tarnybų specialistų pritarimą jau gavusioms šeimoms tenka laukti po kelis mėnesius, kol joms bus pasiūlytas vaikas, nors globos įstaigos Lietuvoje perpildytos.

Paradoksas, tačiau šalyje, kurioje gyvena daugiau kaip vienuolika tūkstančių pamestinukų, trūksta vaikų, kuriuos būtų galima įsivaikinti. Šiuo metu Lietuvos piliečiams siūloma įsivaikinti tik aštuoniolika sveikų mažylių iki trejų metų, dvidešimt vienas – 4–6 metų amžiaus, iš viso sąraše – 121 vaikas.

“Keista, kad neleidžiama įsivaikinti mažylio, kurį vieną kartą per mėnesį globos namuose aplanko močiutė, nes tikimasi, kad gal ji kada nors pasiims auginti anūką. Kad daugiau vaikų būtų įvaikinama, pirmiausia reikėtų greičiau juos įtraukti į siūlomų įvaikinti vaikų sąrašą”, – mano A.Katilienė.

Derėtų priminti, kad mūsų šalyje kūdikių iki trijų mėnesių, jeigu motina neatsisakė teisių į naujagimį, visai negalima įsivaikinti. Galimų įvaikinti vaikų sąraše pamestinukas atsiduria praėjus pusei metų, kai apribojama valdžia jo tėvams. Įrašytas į šį sąrašą vaikas turi išbūti dar pusmetį. Tik po metų jis gali tikėtis sulaukti įtėvių. O su kiekvienais metais rasti mažyliui naujus namus šansų vis mažiau, nes daugelis įtėvių nori kuo mažesnių vaikų, kad lengviau ir greičiau pavyktų įskiepyti šeimos vertybes.

Jeigu mažylis turi brolių ar seserų, augančių globos namuose, vieno taip pat nepavyks įsivaikinti. Šeima turėtų paimti juos visus. Taip siūlomų įvaikinti vaikų sąrašas ir susitraukia.

Institucinė globa žaloja vaikų likimus

Nors ES parengtose direktyvose Lietuvai iškeltas tikslas, kad kuo daugiau tėvų globos netekusių vaikų apsigyventų šeimose arba šeimynose ir valdiškų namų mažėtų, tačiau mūsų politikams tai nė motais. “Per dvidešimt metų Lietuva taip ir nepajudėjo iš mirties taško. Nematau, kad būtų žengtas bent vienas politinis žingsnis, nors tarptautinės organizacijos mums pateikia daug rekomendacijų”, – sako vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras.

Jis mano, kad tėvų palikti vaikai greičiausiai ir ateityje gyvens internatinėse įstaigose, nes ES struktūrinių fondų lėšos yra naudojamos remontuoti dideliems globos namams, o ne kurti alternatyvoms. O tai, anot D.Pūro, yra Lietuvos pralaimėjimas, nes institucinė globa žaloja vaikų likimus. Be to, yra pati brangiausia. “Tai tas pats kaip gyventi viešbutyje. Ir tam Lietuva pinigų turi. O siūlymus kurti alternatyvias paslaugas bendruomenei valdininkai atmeta sakydami, kad trūksta lėšų. Pavyzdžiui, užuot šeimai, kurioje gimė neįgalus vaikas, būtų suteiktos nemokamos ankstyvosios reabilitacijos paslaugos, skatinama jį atiduoti į globos namus, kur tokio vaiko išlaikymas kainuoja dešimt kartų daugiau”, – kritikuoja psichiatras.

SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos nacionalinio direktoriaus Audriaus Natkevičiaus manymu, mūsų šalyje galvojama tik kaip išgyventi šiandien, o ne apie vaiko gerovės užtikrinimą, todėl sistema keičiasi labai lėtai ir į tarptautinių organizacijų rekomendacijas skaldyti globos namus į mažesnius, nereaguojama. “Valstybei pigiau, kai daug vaikų gyvena viename pastate, tačiau jiems juk geresnės sąlygos nesukuriamos dėl to, kad įstatomi nauji langai. Jeigu po dešimt vaikų gyventų butuose ar kotedžuose su tais pačiais darbuotojais, jie grįžtų ne į instituciją, o į namus. Be to, išmoktų gyventi šeimoje. Dabar didesnė dalis vaikų, išėjusių iš globos namų, savo vaikus irgi palieka, nes neturi gyvenimo šeimoje įgūdžių”, – liūdnai konstatuoja A.Natkevičius.

Pataikaujama globos namų tinklui

Vakarų Europos šalyse suvokiama, kad tėvų netekę vaikai patys kurs normalias šeima tik tada, jeigu matys pavyzdį, todėl dauguma pamestinukų gyvena šeimynose. Pavyzdžiui, Austrijoje viename name tik skirtinguose butuose gyvena po šešis septynis vaikus su globėjais. Jie visai kitaip jaučiasi, nes nėra jokių iškabų, kad tai valdiški namai. Norvegijoje yra tokių globos namų, kurie patys suranda globėjus, juos apmoko, nuolat konsultuoja ir moka atlyginimą, kad vaikai su jais gyventų.

Lenkai neseniai nupirko keturis namelius, ir tie patys darbuotojai iš didelių globos namų kartu su vaikais persikėlė į juos gyventi. “Tarp vaikų ir darbuotojų iškart atsirado šiltesni santykiai. Pavyzdžiui, ūkvedį pradėjo vadinti dėde. Estai taip pat stato namelius, kurių vienoje vietoje negali būti daugiau nei šeši. Stengiamasi, kad jie būtų kuo labiau išskaidyti. Mūsų SOS kaime dvylika namelių”, – pasakoja A.Natkevičius ir priduria, kad Lietuvoje didelių globos namų neskubama skaldyti, nes ten dirba daug darbuotojų, kuriems stengiamasi išlaikyti darbo vietas.

“Norint, kad didelių globos namų mažėtų, reikia dabar kurti alternatyvias sistemas, kurios padėtų stiprinti bendruomenines paslaugas šeimai. Tačiau vietoj to pasirinkta politika moralizuoti šeimas, skirstyti jas į geras ir blogas.

Tokiu būdu tik didinamas pamestinukų skaičius ir pataikaujama plačiam vaikų globos namų institucijų tinklui. Juk jiems reikia vaikų, kad galėtų išsilaikyti”, – aštriai kalba D.Pūras. O apie tai, kad dideli valstybiniai namai – blogiausia vieta augti vaikui, mūsų valdininkai tikriausiai nesusimąsto. Anot D.Pūro, normaliai emociškai vystytis, augti socialiai atsakingas vaikas gali tik šeimoje arba aplinkoje, kur dvasinė atmosfera primena šeimą.

Pastaraisiais metais Lietuvoje pirmąjį mėnesį kūdikius žindė apie 76 proc. moterų, o iki 6 mėnesių amžiaus kūdikį krūtimi maitina tik kas trečia mama, praneša Vilniaus miesto Visuomenės sveikatos biuras.

Biuro specialistai, išnagrinėję Vilniaus miesto asmens sveikatos priežiūros įstaigų informaciją nustatė, kad kūdikių maitinimo krūtimi mastai sostinėje mažėja. 2009 metais iki 3 mėn. bent iš dalies kūdikius krūtimi maitino 59,6 proc. motinų (2008 m. – 66,1 proc.), iki 6 mėn. – 36,9 proc. (2008 m. – 46,2 proc.), o iki 9 mėn. – tik 29,2 proc. motinų maitino kūdikius krūtimi (2008 m. – 34 proc.).

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir UNICEF rekomenduoja mažylius žindyti iki 2 metų amžiaus, o jeigu motina ir kūdikis to nori –  ir ilgiau. PSO duomenimis, po gimdymo tik 1–2 proc. moterų dėl tam tikros organizmo sistemos patologijos negali turėti pieno. Taigi net 98 proc. mamų tikrai gali žindyti.

Visuomenės sveikatos biuro direktoriaus pavaduotojas Paulius Paulionis primena, kad moksliniai tyrimai rodo, jog motinos pienas yra geriausias natūralus kūdikio maistas, nes turi visų kūdikiui reikalingų medžiagų. Be to, motinos pienas yra pirmoji kūdikio imunizacija, nes jame veikia biologiškai aktyvūs imuninės  sistemos elementai. Žindomi kūdikiai 3,6 karto rečiau miršta nuo ūminės kvėpavimo takų infekcijos, penkis kartus rečiau serga šlapimo takų infekcijomis,  dikakart rečiau serga vidurinės ausies uždegimu, žindytiems vaikams mažesnė alergijos atsiradimo rizika.

Apie 80 proc. trijų mėnesių amžiaus žindomų kūdikių ir tik 43 proc. mišiniais maitinamų yra normalaus svorio.
“Maitinimas krūtimi svarbus ir motinai, nes žindymas, nors du mėnesius, 25 proc. sumažina tikimybę sirgti kiaušidžių vėžiu, nors tris mėnesius žindžiusios motinos dkart rečiau serga krūties vėžiu”, –  remdamasis tyrimais tvirtina P.Paulionis.