"Veido" archyvas

Kiekvienai ikimokyklinio ugdymo įstaigai vadovauja direktorius ar direktorė, kuri išrenkama konkurso būdu ir skiriama remiantis darželio steigėjos administracijos direktoriaus įsakymu. Ir nors darželio direktorė yra formali ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovė, nereikėtų nuvertinti ir darželio savivaldos, kurią sudaro darželio taryba, tėvų visuotinis susirinkimas ir grupės tėvų taryba.

Lyginis ar nelyginis skaičius

Bene svarbiausia darželio savivaldos institucija – vaikų darželio taryba, kurios įsteigimas nuo direktorės norų ar valios priklausyti negali. Tai privaloma ikimokyklinio ugdymo savivaldos institucija, sudaroma lygiomis dalimis iš tėvų ir darbuotojų atstovų. Taigi jeigu bus nuspręsta, kad tarybą turi sudaryti, pavyzdžiui, dešimt narių, penki iš jų turės būti tėvai ir penki darželio darbuotojai. Kartais tėvai to nežino, o vadovai sąmoningai “netyčia” nutyli, ir tėvų į tarybą išrenkama mažiau nei darželio darbuotojų.

Tačiau to nesiūlytume praleisti pro pirštus, nes negali žinoti, kurioje situacijoje pritrūks to vieno vienintelio jūsų balso. Juk darželio darbuotojai kartais gali ir pabijoti pritarti vienam ar kitam sprendimui. Tėvus į darželio tarybą pasiūlo visuotinis tėvų susirinkimas (kurį inicijuoti gali ir patys tėvai), o įstaigos atstovus – darželio darbuotojų susirinkimas.

Pirmininkas renkamas tarybos susirinkime. Rekomenduotina, kad jis būtų tėvų atstovas. Mat priimant sprendimus ir balsavimo metu balsams pasiskirsčius po lygiai, pirmininko balsas galėtų būti lemiamas. Visi kiti tarybos nariai, kaip, beje, ir pats pirmininkas, turi po vieną balsą. Darželio direktorė nei priklausyti, nei vadovauti šiai savivaldos institucijai negali. Ji tik gali, nors tikrai neprivaloma, būti kviečiama į tarybos posėdžius. Į juos pakviesti vertėtų ir grupių tarybos pirmininkus. Šie balsuoti negalėtų, bet išdėstyti savo grupės reikalus – visada. O ir po to nebūtų vadinamojo sugedusio telefono, kai netiksliai perduodama informacija dėl taryboje priimtų sprendimų.

Be tarybos – nė iš vietos

Kaip ir kitos institucijos, ši taip pat turi savo nuostatus, kuriuose numatytos jos funkcijos. Darželio tarybos funkcijos paprastai būna apibrėžtos įstaigos nuostatuose, tačiau jūs turite visas teises ir galimybes pasirengti jums labiausiai priimtinus (svarbu tik, kad šie neprasilenktų su teisės aktais ir sveika nuovoka). Pavyzdžiui, galite nuspręsti, ar darželio taryba bus renkama trejiems, ar dvejiems metams; kas daroma, jei balsuojant balsai pasiskirsto po lygiai – tarkime, lemiamu balsu pripažįstamas pirmininko balsas; tarybos posėdis vadinamas teisėtu, jei jame dalyvauja 2/3 narių. Jei dar tik kuriate naują tarybą ir jums nuostatų kūrimas atrodo labai sudėtingas dalykas, nesigąsdinkite – tokių nuostatų pilnas visagalis internetas. Tik aklai jų nenusirašykite – ne visada jie gali būti teisingi ar jums priimtini.

Remdamasi nuostatais taryba svarsto visus aktualius bendruomenės klausimus (kurie neįteisinti teisės aktais), pavyzdžiui, dėl biudžeto paskirstymo, įstaigos darbo laiko, saugių darbo, vaikų ugdymo sąlygų sudarymo, įstaigos darbo tobulinimo ir kt. Ir nors darželio direktorė – formali įstaigos vadovė, priimdama sprendimus dėl esminių klausimų privalo tartis su taryba. O ši, pritardama arba ne direktorės pateiktiems siūlymams, taip pat turėtų remtis protingumo principu. Juk viena, kai taryba nepritaria ugdymo lėšų panaudojimui naujiems baldams, skirtiems direktorės kabinetui, pirkti, nes senieji jau nemadingi, o visai kas kita, kai taryba nepritaria sulūžusių lovų vaikų miegamuosiuose keitimui, nors tai prieštarauja higienos normoms. Baimintis, kad galite taryboje nesutarti, kas yra protingumo principas, tiesiog nėra pagrindo. Dažniausiai tokių klausimų neiškyla. Juk ir tėvų, ir darbuotojų tikslas vienas – vaikų sveikata ir gėrovė. Jei direktorė nepaklūsta tarybos sprendimams, taryba visada gali kreiptis į darželio steigėją, pavyzdžiui, vilniečiai į Vilniaus miesto savivaldybę, šis padės išspręsti konfliktinę situaciją.

Keisti! Misija: įmanoma

Jei dėl vieno ar kito klausimo taryba balsuotų priešingai nei mano darželio direktorė, šiai nebeliks nieko kito, kaip tik paklusti tarybos sprendimui. Pavyzdžiui, darželio grupių darbo laikas yra nuo 8 iki 17 val. O taryba, daugeliui darželinukų tėvų pageidaujant, nusprendžia, kad šį darbo laiką reikia pratęsti bent pusvalandžiu, nes tai dažniausiai sutampa su tėvų darbo laiku ir šie nespėja atvykti paimti savo atžalos. Vaikai labai nenoriai tam pusvalandžiui keliauja į prailgintą grupę, o iš pačių tėvų atimama galimybė sužinoti, kaip praėjo mažylių diena, nes pagrindinės auklėtojos jie tiesiog nesutinka. Tereikia visai nedaug – susidėlioti prioritetus, kaip kitaip paskirstyti pinigus (sumažinti ne pirmo būtinumo išlaidas ir pridėti auklėtojų atlyginimams). Tėvams pageidaujant, taryba gali nuspręsti, kad nemiegantiems pietų miego vyresniems darželinukams (patiems mažiausiems miegelis labai svarbus ir būtinas) iš nemiegančiųjų tėvų pinigų oficialiai būtų samdomas pedagoginę kvalifikaciją dirbti su ikimokyklinukais turintis žmogus, kuris pietų miego metu prižiūrėtų visus darželio nemiegiukus, pavyzdžiui, salėje.

Beje, darželio tarybos susirinkimai privalo būti įtraukiami į protokolą, o su priimtais nutarimais turi teisę susipažinti ne tik tarybos nariai, bet ir visi darželinukų tėvai bei darželio darbuotojai. Bent kartą per metus jie turėtų būti supažindinami ir su metine veiklos ataskaita per visuotinį tėvų susirinkimą.

Net jei jūs ir nepriklausote tarybai, bet jums ne vis tiek, kas vyksta įstaigoje, kurioje dienas leidžia jūsų pipiras, nebijokite į ją kreiptis su savais pasiūlymais! Taryba privalo ne tik jus išklausyti, bet svarstyti jūsų keliamus klausimus ir spręsti problemas.

Vaikų seksualinis švietimas būtinas dėl to, kad jie galėtų saugotis išnaudojimo, sako vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Anot jos, šiuo metu problemų šioje srityje kelia tai, kad Lietuva nėra ratifikavusi konvencijos dėl seksualinės prievartos. Dėl to kontrolieriaus įstaiga diskutuoja su ministerijomis ir parlamentarais.

“Toje konvencijoje viena iš dalių yra seksualinis švietimas. Vaikus šviesti būtent, kad jie suvoktų, jog jų kūnas yra tam tikras objektas, kuris galėtų būti išnaudotas netinkamai”, – BNS sakė E.Žiobienė.

“Vaikams turi būti prieinamas tokio pobūdžio švietimas, kad jie suvoktų, kas yra, kodėl taip gali būti ir kas atsitinka, ir ypatingai per tą konvenciją eina ne tai, kad paskatinti seksualinį aktyvumą vaikų, iš esmės, kad paskatinti vaikus suvokti ir saugotis. Iš saugojimosi pusės galbūt po tokių pamokų galima po trupučiuką atskleisti tuos atvejus”, – svarstė ji.

E.Žiobienės teigimu, ją nustebino tai, kad Panevėžio moterų kalėjime yra nepilnamečių mergaičių, kurios teisiamos už išžaginimą: “Tai reiškia, kad iš esmės jos dalyvavo tuose veiksmuose, ir kyla abejonių, gal jos pačios yra buvusios aukos prieš tai”.

Anot kontrolierės, seksualinę prievartą patyrę vaikai tai dažniau nuslepia, jei jie auga globos namuose.

“Jei vaikas patiria seksualinę prievartą iš išorės, šeima iš karto reaguoja, o kada vaikas auga globos namuose, yra gana sudėtinga, jei suaugusieji nepastebi, o vaikas nesako, nesiskundžia, nesupranta. Gali nesuprasti tų veiksmų, kas su juo daroma, arba gali bijoti išsiduoti, bijoti pasekmių. Laukia labai didelis darbas su vaikais, kad jie suvoktų, kas jie tokie yra, ko negalima su jais daryti”, – pasakojo E.Žiobienė.

Anot jos, pastaraisiais mėnesiais nepadaugėjo skundų dėl prievartos globos namuose: “Gavome pora skundų, ir atrodo, kad abiem atvejais pradėti tyrimai, jie pasitvirtins arba ne”.

Tuo metu, pasak kontrolierės, pasitaiko skundų dėl patėvių išnaudojamų vaikų.

“Laikas nuo laiko atsiranda vienas kitas skundas, daugiausia – netikrieji tėčiai, patėviai. Skirtingose Lietuvos vietose, ir natūralu, kad visi šitie tyrimai yra atiduodami prokuratūrai, (…) kol kas nežinome atgalinio ryšio”, – sakė ji.

E.Žiobienė pastebi, kad aktyvesnė šioje srityje pasidarė visuomenė.

“Gavome skundą, kuris nebuvo anoniminis – žmogus mieste priėjo prie verkiančių mergaičių, pasikalbėjo ir mums paskambino”, – sakė kontrolierė.

"Veido" archyvas

Vaikas apvertė aukštyn kojom visą jūsų pasaulį, išjudino stereotipus? Suplojo į blyną dar visai nesenai puoselėtus prioritetus? Tai nusiteikite dar keliems salto, kuriuos jums pateiks ritmologija.

Naujovės, netikėtumai –  labai gerai, pasakytų jums ritmologijos žinovas. Smegenys  priverstos nuolat priimti daug naujos informacijos, patirties, o tai verčia jas dirbti ir tobulėti. Jei mūsų kūnas mėgsta komfortą ir pastovumą, tai smegenims nuolat reikia naujo peno, galvosūkių, iššūkių. Štai ir pati ritmologija, mokslas, kurį sukūrė ir išplėtojo Jevdokija Marčenko mokslininkė astronomė iš Peterburgo, turinti taip pat ir psichologijos bei filosofijos mokslinius laipsnius, daugeliui yra naujiena. Gilinantis į šios tik du dešimtmečius skaičiuojančios teorijos tiesas, griūva nuo mažens diegtos taisyklės, “pakimba” anksčiau taip nesunkiai smeigti “teisinga-klaidinga” ir “gera-bloga” vertinimai.

O vaikai, pasirodo, ateina pas mus ne atsitiktinai. Atsitiktinumų mūsų gyvenime apskritai nėra, teigia ritmologiją tyrinėjanti ir praktikuojanti Ilma Jalnionienė. Vaikas renkasi sau šeimą, tad žinokite, kad jūsų pirmagimis tėtį pasirenka jau prieš septynerius metus iki gimimo, o motiną – prieš trejus. Antras, trečias ir t. t. vaikai renkasi jau brolius ar seseris ir ateina pas juos. Įdomu? Tuomet reiktų pradėti nuo pat pradžių.

Planuokite!

Meskite iš galvos, kad vaiko auginimas rutuliosis kaip Dievas duos ir tiek, kad vaikelio atėjimui pasiruošite išėjusi motinystės atostogų. Chaotiška įvykių eiga veda į klaustuku pažymėtą vietą žemėlapyje, kur ant vietovės pavadinimo netyčia užtiško kečupo… Na, liaukitės, juk tai jūsų gyvenimas, kaip gali būti neįdomu, kur riedate. Viskas, kas planuojama, anot ritmologijos, turi potencijos išaugti į kokybišką produktą ar įvykį. Tai tinka ir tokiu svarbiu atveju kaip gimdymų planavimas.

Jei reikšmingus žmogaus gyvenimo įvykius sugebėtume suverti ant skirtingų spalvų gijų ir atsitraukę pažiūrėtume bei paanalizuotume, rastume tam tikrų dėsningumų ir logikos. Gyvenimas vyksta ne chaotiškai, atsitiktinumų jame nėra – priešingai, jis pulsuoja tam tikru ritmu, įvykiai turi ciklus. Reikšmės turi absoliučiai viskas – maistas, kurio staiga užsimanome, ir jį lydinčios mintys, spalvos, kurias imame pastebėti visur aplink save; šalys, kur vis sugrįžtame, žmonės, netikėtai atsiradę akiratyje. Štai, pavyzdžiui, raudona spalva veikia fizinę sveikatą, tad susirgus verta valgyti raudonos spalvos patiekalus iš raudonų indų ir šitaip, anot ritmologijos, šauktis pagerėjimo. Įžiūrėtume ir tai, kad prieš svarbius įvykius pasirodo lyg ir raudonos vėliavėlės, galima sakyti, kelio ženklai. Jei mokame juos skaityti, žinome, kur veda mūsų kelias ir kas laukia pakeliui iki tikslo. Jei nemokame – galime skaudžiai suklupti.

Vaiko laukimas

Nusiteikimas, pozityvios mintys norima linkme veikia naują gyvybę. Tėvas yra be galo svarbus, jis atsakingas už informacinį vaiko lauką, jo dvasingumą. Motinos sritis yra kūniškos, materialios substancijos, kurioms susiformuoti prireikia mažiau laiko nei dvasinėms. Ir su vyresnėliais yra apie ką pasikalbėti, juk pas juos ateina svarbus žmogus, kaip jau minėta, pasirinkęs savo šeimą ir brolius. Tad šiam įvykiui, pakeisiančiam visų artimųjų gyvenimo tėkmę, reikia savo mintyse skirti deramą vietą, o elgesyje paisyti dar neakivaizdaus šeimos nario buvimo, ypač susitelkti į savo atsakomybės sritį.

Taigi vaiko atėjimas prasideda ne nuo gimimo ir net ne nuo pradėjimo, bet daug anksčiau. Minčių higiena ir pagarba gyvybę nešančiam ir skiepijančiam kūnui, neapsunkinta rūkymo, alkoholio ar kitų svaigalų bei sunkaus maisto energetika, yra vienas iš siektinų dalykų ruošiantis ir laukiant kūdikio. Netikėti nėščiosios norai, vadinamosios užgaidos, yra jau einančio į pasaulį vaiko ženklai, jų verta paisyti.

Įsisąmoninus, kad nieko nėra atsitiktinio, labai norisi iš karto suvokti, sužinoti visų ženklų, įvykių, sutapimų, dėsningumų reikšmę. To per vieną dieną nepasieksi, o ir nebūtina. Svarbiausia yra žmogaus susitelkimas į save, savo gyvenimą, noras ir pastangos kreipti jį pozityvia linkme. Laikui bėgant gerą rezultatą duos vien savęs bei aplinkos stebėjimas. Išvados, tam tikri apibendrinimai ateis pamažu. O gatavų receptų, deja, niekas ant lėkštutės nepatieks. Norint judėti toliau, galima susirasti ir literatūros, ir jau patyrusių ritmologų, ir netgi kursus.

Stebėkite ir analizuokite!

Ritmologijos požiūriu, be galo svarbu fiksuoti viską, kas vyksta kūdikio pradėjimo, gimimo ir augimo metu. Tai turi reikšmę ir ryšį. Svarbi vieta, kur kūdikis gimė, taip pat šalis, miestas, gimdymo namai, net jų adresas, o taip pat tai, kur kūdikis buvo vežamas iškart iš jų. Tai yra laukas, kur kūdikis įgyja energetinį žemės karkasą. Todėl būkite atidi netgi smulkmenoms, pavyzdžiui, koks gydytojas vaiką priėmė į savo rankas – ar jis šiltas žmogus, ar turi humoro jausmą (atsižvelgiant į tai, kas jums pačiai svarbu žmoguje). Idealiausias variantas, kai kūdikis gimsta į mylinčio ir laukiančio tėčio rankas, o mama iškart jį priglaudžia ir maitina krūtimi. Lengviausia harmoningą ir konkrečiai jus įkvepiančią aplinką sukurti yra namie, būtent todėl ritmologai rekomenduoja gimdymą namie, tačiau dabar jau yra galimybių pasirūpinti viskuo ir gimdymo įstaigose. Tiesiog reikia įsiklausyti į save, pajusti, kokios aplinkos reikia būtent jums, kokie elementai lemtų sklandžią eigą jūsų atveju.

Gimties momentai

Taip pat labai svarbu, ar kūdikis gimė laiku. Neišnešiotam privalu skirti daug daug dėmesio, su juo nemažai kalbėtis, skaityti, sekti pasakas, skatinti domėjimąsi mokymusi. Kalba ir su ja susiję dalykai turėtų tapti tokio vaiko ugdymo ašimi. Jei vaikas gimsta pernešiotas, jam būtina suteikti galimybę daug judėti, “išlakstyti” energiją. Pasaulis dar nebuvo pasiruošęs jį sutikti, todėl kūdikis truputį ir užtruko mamos įsčiose laukdamas savojo momento.

Vaiko gimimas galvute ar kojytėmis yra susijęs su gravitacija. Gimties metu kūdikis turi suktis, šio veiksmo laiką, beje, irgi reikėtų užfiksuoti, nes tai toks pat svarbus momentas kaip ir pats gimimas. O kai kūdikis gimsta kojytėmis, šio apsisukimo jis neatlieka ir ateina į šį pasaulį, pažeisdamas gravitacijos dėsnį. Ypatingas atvejis – vaikai, gimę “horizontaliai”, t. y. operaciniu būdu, vadinamieji “cezarinukai”. Tai jau dvigubas gravitacinio lauko pažeidimas.

Priklausomai nuo nuo šio lauko iškreipimo dydžio vyksta tolesnė kūdikio formacija. Tokiais atvejais gali atsirasti įvairių vystymosi sutrikimų, emocinio nestabilumo, sunkumų moksle.

Aš atėjau!

Kūdikis gimė, didysis virsmas įvyko! Prasideda pats jautriausias, subtiliausias laikas. Pirmosios septynios valandos, septynios dienos ir septyneri pirmieji vaiko gyvenimo metai – tai pagrindinio žmogaus energinio karkaso formavimosi metas. Kartu tai yra laikas, kai tėvai daugiausia gali padaryti auklėjant, ugdant, koreguojant vaiko asmenybę nuo fizinio kūno iki sielos. Žmogaus siela (“psichėja”) yra sudaryta iš septynių sferų. Kiekvienoje sferoje pasireiškiančios problemos atsispindi tam tikrų organizmo sistemų bei organų būklėje. Šie reiškiniai sferose yra analogiški žmogaus energinių centrų (dar vadinamų čiakromis) darbui. Pirma diena atitinka pirmąją sferą, antra – antrąją ir t. t. Tą patį galima pasakyti ir apie ritmiškai einančias pirmąją savaitę, mėnesį, metus. Būtent dėmesys, detalių fiksavimas leis geriau pažinti vaiką ir laikui bėgant nuspėti jo poreikius. Tėvų užduotis – ne vesti, o veikiau stebėti, padėti, netrukdyti.

Pačios pirmos dienos ir savaitės, priešingai nei trimituoja modernūs įpročiai, turėtų prabėgti ramybėje ir rimtyje. Nereikalingas vaikui nei linksmas lankančiųjų paradas, nei maži ar dideli pobūviai, nei skaitlingos viešos vietos, garmančios žmonių erzeliu. Tegul prie vaiko priartėja tik patys artimiausi, sielai mieliausi, dviem šimtais procentų patikimi žmonės. Visos žmogaus ligos, sveikatos sutrikimai susiformuoja būtent per pirmąsias septynias jo gyvenimo dienas ir per septynerius jo gyvenimo metus. Nenuostabu tad, kad ikimokyklinio auklėjimo įstaigos ar auklė, anot ritmologų, yra pirmosios svarbos dalykas.

Žmogaus būties apvalkalai

• Pirmoji sfera – fizinė sveikata. Apie šioje sferoje esančias problemas išduoda kaulų, raumenų sistema.

• Antroji sfera – priešingų lyčių, tėvų ir vaikų santykiai. Jei nepavyksta išspręsti šios sferos problemų, atsiranda šlapimo takų, inkstų, lyties organų ligos.

• Trečioji sfera – dalykiniai santykiai, verslas. Įtampa šioje sferoje baigiasi virškinamojo trakto sutrikimais.

• Ketvirtoji sfera –  širdies atsivėrimas. Čia saugomas ryšys su aukščiausiomis substancijomis. Apie sutrikimus gali byloti atsiradęs religinis fanatizmas, o fiziniu lygmeniu – širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų sutrikimai.

• Penktoji sfera yra atsakinga už mokslinę veiklą, studijas. Nesugebėjimas sisteminti informaciją, gaunamas žinias ir klaidingas požiūris į patį mokymosi procesą signalizuoja apie centrinės ir periferinės nervų sistemos apkrovimą ar sutrikimą.

• Šeštoji sfera – tai žmogaus sugebėjimai tiksliai, aiškiai mąstyti, kurti įvairaus lygio planus.

• Septintoji sfera savo energetine struktūra yra arčiausiai dvasios, kuri ritmologijos požiūriu yra artima žmogaus valiai. Jei šeštoji ir septintoji sferos, palyginti su pirmomis trimis, kurios energiškai yra arčiau fizinio kūno, yra hipertrofuotos, gali atsirasti psichikos sutrikimų.

Gyvenkite pagal ritmą

Sukoncentruokite savo pastangas ne vien į banalią kūdikio priežiūrą, tačiau į naujo svarbaus jums asmens stebėjimą.

Kas vyko pirmą dieną (atitinkamai savaitę, mėnesį, metus), tas lems vaiko fizinę sveikatą. Tai, kas tuo metu bus pastebėta, taps vertinga informacija. Jei pabandysite užfiksuoti pasikartojančius ar dominuojančius skaičius, spalvas, būsenas, bet ką, kas krenta į akis ar įsimena, tai, be abejonės, sugebėsite net ir nesigilindama į ritmologiją padaryti tam tikras išvadas. O ritmologijos žinios leis ne tik suvokti, kaip viskas yra, tačiau ir pakoreguoti eigą. Ritmologija siūlo tam tikrų metodikų koreguoti atsineštą į gyvenimą informaciją, keisti likimą, tačiau tam reikia mokytis ir įgyti specialios patirties.

Ką daryti, jei tokių žinių neturite? Tiesiog atkreipti didesnį dėmesį į sritis, kur jūsų motiniška akis kažką (kad ir kas tai būtų) užfiksavo. Žinokite, kad vaikai yra jūsų veidrodis, problemos slypi jumyse, o jie tik atspindi. Jei nieko nedarysite, tam tikra vaiko sistema ims šlubuoti. Štai pavyzdžiui, antrą gyvenimo dieną jūsų kūdikis labai verkė, aiškiai jautėsi nekaip savo naujoje aplinkoje. Paklauskite savęs, kas vyksta jūsų šeimos pjūvyje vyras-moteris arba tėvai-vaikai. Gal galite kai ką patobulinti, ištaisyti? Jei ne, gal pakeisti savo požiūrį? Bent šiek tiek neutralizuoti įtampą? Juk bent truputį galite, ar ne? Dar vienas patarimas – leiskite vaikui reguliuoti savo gyvenimą. Nelaužkite jo pagal rekomenduojamą dienos režimą ar kitas taisykles, kol vaikas mažas, dažnai tiesiog intuityviai nori ir reikalauja jam reikalingų dalykų, tarkim, tam tikro maisto. Maistas –  labai asmeniška ir tiesiogiai veikia visą organizmą, sielą ir mintis – kaip ir nėštumo metu mamai, taip ir mažyliu verta leisti paklusti vidiniam šauksmui, jau nekalbant apie pozityvią valgymo atmosferą.

Netobulumus galima taisyti

Ritmologijoje praktikuojami metodai leidžia koreguoti sutrikimus ir pasiekti tiek fizinės, tiek psichologinės sveikatos. Jei tai, ką reikėjo koreguoti jau pirmąją kūdikio gimimo dieną, nebuvo ištaisyta, vėliau prireiks visų pirmųjų gyvenimo metų. Jei nepavyko to padaryti per šį laikotarpį –  teks tam skirti pirmąjį gyvenimo dešimtmetį. Nepavyko ir per pirmąjį dešimtmetį – tada, atleiskite, galbūt tik… kitame gyvenime. Tačiau net jei gana dideli vaikai kelia rūpesčių, nepatogumų, problemų, visada yra galimybė koreguoti santykius, kreipti aplinkybes norima linkme. Visada gali būti geriau nei yra. Tačiau iš dangaus nenukris, atsitiktinai nenutiks – dalyvaukite savo gyvenime aktyviai ir sąmoningai.

Rašytojas, ekonomistė, psichologė ir mokslininkai pataria, kokių įgūdžius lavinančių ir naudingų dovanų įteikti vaikams Kalėdų proga.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas iki šiol pamena daugiausiai džiaugsmo vaikystėje ir paauglystėje suteikusias dovanas: pačiūžas, konstruktorių, iš kurio buvo galima surinkti sunkvežimį bei kranus, ir, žinoma, knygą. Labiausiai į atmintį įsirėžusi dovanota knyga vadinosi “Mažieji laukinukai”, kuri paauglius berniukus mokė, kaip pasidaryti lanką, palapinę ir pateikė kitokių tokiam amžiui be galo svarbių patarimų.

Nors ši knyga dabartiniams berniukams negirdėta (J.Liniauskui kilo minčių, kad ją derėtų perleisti), Rašytojų sąjungos pirmininkas pasvarstė ir sudarė labiausiai dabartiniams vaikams tinkamų dovanoti knygų sąrašą. Iš dabartinių lietuvių autorių 2009–2010 m. išleistų knygų vaikams J.Liniauskas rekomenduoja šias: Rimanto Černiausko “Vaikai ir vaiduokliai”, Kristinos Gudonytės “Blogos mergaitės dienoraštis”, Onos Jautakės “Ponia Pelargonija”, Ramutės Skučaitės “Aš – eilėraščių knyga” ir Selemono Paltanavičiaus “Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios”.

Kartu pašnekovas ragina nepamiršti ir klasika tapusių kūrinių, tarp kurių Justino Marcinkevičiaus “Grybų karas” ir “Voro vestuvės”, Vytauto Bubnio “Arberonas”, Vytauto Petkevičiaus “Gilės nuotykiai Ydų šalyje” ir “Kodėlčius”.

“Tėvai turėtų įvertinti, ką perka, – nekreipti dėmesio į blizgučius ir pažiūrėti į turinį, nes turinys dažnai būna lėkštas ir netikras. Kai kurios knygos gali būti netgi kenksmingos”, – knygas norintiems dovanoti tėvams pataria J.Liniauskas.

Besidomintiems mokslu – mikroskopai ir mikrorobotukai

Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas profesorius Eugenijus Butkus tėvams taip pat rekomenduoja nepamiršti spausdinto žodžio – vyresniems vaikams tiktų tokie žurnalai, kaip “Iliustruotasis mokslas”, “National Geographic” ar enciklopedijos. Itin smalsiems, mokslu besidomintiems vaikams įspūdį padarys mikroskopai: didinantys apie dešimt kartų kainuos kelias dešimtis litų, o didinantys daugiau nei šimtą kartų jau perkops šimto litų ribą.

Skirtingų mokslininkų nuomone, įvairaus amžiaus vaikams tinkama dovana yra konstruktoriai. Kauno technologijos universiteto Mechatronikos katedos dėstytoja Jolanta Baskutienė mažiems vaikams ypač rekomenduoja “Lego”. “Šie žaislai lavina taktinius ir matematinius įgūdžius, moko atskirti spalvas, suteikia konstravimo ir dizaino pradmenis, lavina vaizduotę ir skatina kūrybiškumą”, – įsitikinusi du vaikus auginanti mokslininkė.

Tuo tarpu vyresniems E.Butkus rekomenduoja nesudėtingą elektronikos rinkinį “Jaunasis mechanikas”. Jį dėliojant galima atlikti 27 bandymus ir išstudijuoti mechaninės fizikos pagrindus.

Dar viena J.Baskutienės siūloma idėja – “Hexbug” robotukai, kainuojantys 30–70 Lt. Tarakonus bei kitokius vabzdžius primenantys žaislai keičia judėjimo kryptį prilietę kliūtį ar nuo skardaus garso, gali persiversti per save, yra ir valdomų nuotoliniu pultu. “Šie žaislai įdomūs, judrūs, kai kurie labai greiti, tad žaidžiant su jais galima praplėsti žinias apie jutiklius. Be to, nors nėra galimybės konstruoti pačiam, jie gali paskatinti kūrybinius ieškojimus, norą domėtis, konstruoti, kurti”, – mano mokslininkė.

Atsižvelgti į pomėgius

Psichologė Rasa Bieliauskaitė pataria, kad renkant dovanas svarbu klausytis vaiko, stengtis išgirsti, kas jam įdomu. Ikimokyklinio amžiaus vaikai žaisdami mokosi būti įvairiose gyvenimo situacijose, įsisavina įvairius socialinius vaidmenis, todėl R.Bieliauskaitė siūlo padovanoti kokios nors profesijos atributų rinkinį, pavyzdžiui, gydytojo instrumentų komplektą.

“Vienas svarbiausių dalykų vaikams yra bendravimas su tėvais, kartu smagiai ir linksmai praleistas laikas. Gal dovana gali tai suteikti? Svarbu, kad dovana nepralenktų vaiko gebėjimų – jei žaidimas pernelyg sudėtingas ar neįdomus, vaikas gali būti ne padrąsintas, bet pasijusti sumenkintas”, – sako psichologė.

Pasak jos, jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikui ypač svarbu bendrauti tiek su draugais, tiek su suaugusiais, todėl tinkama dovana būtų keliese žaidžiami stalo žaidimai. Dabar jų pasirinkimas itin didelis.

Tokią pat dovaną rekomenduoja ir SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė. Ekonomistė taip pat pataria tėvams prie mažųjų užsiprašytos dovanos pridėti gražią taupyklę, į kurią už kiekvieną per savaitę sutaupytą litą tėvai pažadėtų dar pridėti, pavyzdžiui, 10 ct. “Taip bus ugdomas įprotis neskubėti iš karto išleisti turimų pinigų. Tik svarbu nepamiršti šio pažado”, – pataria J.Varanauskienė.

Tuo tarpu vyresniems kaip simbolinę dovaną ekonomistė rekomenduoja proginę monetą, kuri galėtų paskatinti domėtis monetomis, pinigais, jų istorija.

"Veido" archyvas

Kėdutė turi būti saugi, patogi ir kokybiška, ja turi būti paprasta naudotis. Išbandėme populiariausius modelius, atitinkančius šiuos kriterijus.

Mes važinėjame vis saugesniais automobiliais, bet dauguma sistemų, atsakingų už pasyvų keleivių saugumą, suprojektuotos mąstant tik apie suaugusiuosius. Net jei automobilyje yra daugybė oro pagalvių ir užuolaidų, sustiprinimų ir puikiausių saugos diržų, tai vis tiek neužtikrina vežamų vaikų saugumo. Būtina turėti kėdutę. Ir ne šiaip kokią nors, įsigytą tik todėl, kad toks reikalavimas įrašytas kelių eismo taisyklėse ir siekiant išvengti baudos, kuri yra nuo 20 iki 40 litų.

Prieš perkant vaikišką kėdutę, derėtų palyginti bent kelis modelius

Kėdutė turi būti parinkta pagal vaiko ūgį ir svorį bei tinkamumą tam tikram automobiliui! Nepaisant pirmojo įspūdžio ir to, kad kėdutės yra teoriškai universalios bei suskirstytos į grupes (pagal vaiko svorį), prieš perkant kėdutę, visada reikia ją derinti prie vaiko ir automobilio ir jokiu būdu nesivadovauti vien techniniais duomenimis.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Kėdutė turi būti kokybiška – jei kas nukrinta arba lūžta net naudojantis ja įprastai, reikėtų paieškoti kito modelio. Vaikai yra negailestingi bandytojai!

Labai svarbu, kad kėdutę automobilyje būtų galima pritvirtinti kuo geriau ir saugiau. Kartais pasitaiko, kad kai kurių kėdučių pagrindai tiesiog netinka prie automobilių sėdynių linkių arba kėdutės plačios, kad gamyklinių saugos diržų nepakanka joms pritvirtinti.

Jei kėdutė tinkama pritvirtinti jūsų automobilyje, reikia pažiūrėti, ar ji užtikrins komfortą ir saugumą vaikui. Su pirmomis kliūtimis galima susidurti jau bandant įsodinti savo atžalą į naują kėdutę. Daugelyje modelių tai padaryti sunku, pvz., trūksta vietos gale pakelti vaiką taip aukštai, kad įkeltumėte jį tarp stipriai profiliuotų kėdutės šonų. Taip pat derėtų iš anksto patikrinti diržus ir jų užsegimą, nes kėdučių yra labai skirtingų. Be to, vaikui turi būti patogu joje sėdėti.

Kas apie kėdutes kalbama KET

Ant priekinės sėdynės: jaunesnius kaip 12 metų ir žemesnius kaip 150 cm vaikus draudžiama vežti ant priekinės lengvojo automobilio, autobuso sėdynės ar krovininio automobilio kabinoje. Leidžiama tik tuo atveju, jei vaikas sėdi specialiose jų ūgiui ir svoriui pritaikytose atitinkamos grupės sėdynėse.

Ant galinės sėdynės: jaunesnius kaip 3 metų vaikus leidžiama vežti ant galinės automobilio sėdynės tik specialiose jų ūgiui ir svoriui pritaikytose sėdynėse ir taip turi būti vežami visi šio amžiaus vaikai be išimčių. 3 metų ir vyresnius vaikus leidžiama prisegti saugos diržu, skirtu suaugusiesiems, arba naudoti kitas prisegimo sistemas.Tačiau saugos diržas turi būti prisegtas teisingai – užsegtas juosiant jį per petį ir per juosmenį arba kaip numatė transporto priemonės gamintojas, o ne aplink kaklą ir pan. (KET 202 – 206 p.)

Taigi, jei jau turite tinkamą kėdutę, reikia ją tinkamai ir naudoti. Visų pirma pripratinkite vaiką, kad be kėdutės jis važinėti negali. Be jokių išimčių! Nepajudame iš vietos neprisegę vaiko, net jei važiuojame tik į parduotuvę už kampo, nėra kalbos ir apie jo atsegimą, kai stovite spūstyje. Tai tikrai svarbu, nes daugiausia įvykių nutinka ten, kur mažiausiai tikitės, pvz., prie pat namų.

"Veido" archyvas

Štai sėdi penkerių metų pyplys ant kilimo ir dėlioja kubelius – o greta jo, irgi ant žemės, įsitaisiusi psichologė. Berniukas žaidžia, kažką murma sau po nosimi, o psichologė stebi, nieko nekalba, kartais pakelia kubelį ir paduoda vaikui. Atrodo, jie abu puikiai leidžia laiką: žaidžia, tyli, juokiasi, svajoja. Taip vyksta vaikų psichologinė konsultacija.

Sakysite, bet kurgi čia psichologija? Kur mąstymas, analizė, rimti ir apgalvoti psichologo klausimai “klientui”, įvairūs svarstymai, interpretacijos ir įžvalgos? Ogi viso to nėra. Su vaikais – viskas viskas kitaip.

Darbo priemonės

Pagrindinės vaikų psichologo darbo priemonės –  žaidimų lentos, kubeliai, dėlionės, lėlės, žvėrelių figūrėlės, popierius, pieštukai, paveikslėliai… Nenustebkite ir nesipiktinkite –  psichologas tikrai dirba, bet su vaikais neįmanoma šnekėtis tiek, kiek su suaugusiaisiais, nes mažieji savo patirties apibūdinti žodžiais dar nemoka. Vaikas apie save daug lengviau gali papasakoti ne žodžiais, bet kitais būdais: piešiniu, žaidimu, judesiu, vaidyba. Todėl dirbdamas su vaikais, psichologas palieka daug erdvės kūrybiškumui, fantazijai, vaizduotei – nes būtent per šiuos kanalus vaikas jaučia, priima ir suvokia pasaulį. Būtent kurdamas ir fantazuodamas jis gali pilnai išreikšti viską, kas slypi jo viduje: savo išgyvenimus, mintis, svajones, tikslus ir rūpesčius. O psichologo užduotis –  pajausti ir suprasti tai, ką jam sąmoningai ar nesąmoningai nori pasakyti mažylis. Pvz., žaisdamas lėlėmis “darželį”, vaikas gali parodyti, kokie konfliktai kyla tarp jo ir kitų vaikų ar auklėtojos, nors jeigu jo tiesiai paklaustum: “Ar tu pykstiesi darželyje?”, vaikas atsakytų, kad nesipyksta arba išvis tylėtų.

Sunki pradžia…

Nėra taip paprasta tėvams pasiryžti atvesti vaiką pas psichologą, nors problematiškas vaiko elgesys gali seniai rodyti, kad kažkas ne taip. Kodėl taip sunku patikėti, kad vaikui reikalinga psichologo pagalba? Gali būti, kad tėvams sunku pripažinti, jog jie nebuvo idealūs tėvai, jeigu jų vaikui reikia pas psichologą. Neigiamai veikia ir aplinkinių požiūris – tai štai kokia neva jau prasta jūsų situacija… Kartais tėvams tiesiog sunku rasti laiko vaiką vedžioti. Taip pat nėra paprasta pasitikėti svetimu žmogumi, patikėti jam savo vaiką ir gal net jį palikti vieną su juo kabinete. Kai kuriems tėvams gali kelti nerimą mintis, kad vaikui pas psichologą reikės lankytis labai ilgai, kad jų atžala pripras prie konsultacijų ir prie psichologo, o tada jau negalės gyventi savarankiškai.

Norėčiau nuraminti tėvus –  konsultacijos su vaikais netrunka labai ilgai, dažnai pagerėjimo galima sulaukti po 3–6 mėnesių (susitinkant kartą per savaitę). Aišku, būna atvejų, kai reikia ilgalaikės psichoterapinės pagalbos. Žinoma, vaikas pripranta prie kassavaitinių konsultacijų, susidraugauja su psichologu, tačiau kai problemos susitvarko ir vaiko būsena pagerėja –  natūraliai ateina noras baigti susitikimus, vaikas pats pradeda netiesiogiai užsiminti, kad jau metas atsisveikinti. Pabaiga neateina staiga, jai pasirengiama, vaikas po truputį pripranta prie minties, kad jis jau sustiprėjo ir pats gali išspręsti savo problemas. Taip pat vaikui turi būti suteikiama galimybė grįžti pas psichologą (parašyti, paskambinti), jeigu tik jam kils problemų ar klausimų.

Keistis turės visa šeima

Ko tikėtis tėvams, kurie jau pasiryžo vesti vaiką pas psichologą? Pirmiausia, jie turėtų nenustebti, kai psichologas pasiūlys jiems bendradarbiauti sprendžiant vaiko problemas. Dažnai tėvai galvoja atvirkščiai: “Nuvesiu vaiką pas psichologą ir tegu jis visais būdais stengiasi mano atžalą pataisyti ir pagydyti”. Deja, tėvai ir patys turės dėti dideles pastangas, kad sumažėtų vaiko problemos, nes šeima –  tai sistema, o vaikas – tik viena tos sistemos dalelė. Todėl tam, kad pasikeistų vaikas –  turi keistis visa sistema, t. y. – šeima. Todėl tėvai iš psichologo neretai gauna įvairių namų darbų, susijusių su vaiko auklėjimu, turi paskaitinėti knygų apie vaikų psichologiją ir pan. Kartais besikalbant su šeima paaiškėja, kad psichologinės pagalbos reikia ne vaikui, o kuriam nors iš suaugusiųjų, todėl pasiūloma būtent jam ir lankytis pas psichologą.

Kai jau vaikas pradeda lankytis pas psichologą, periodiškai sutariama susitikti ir su tėvais – tam, kad jie galėtų papasakoti, kaip keičiasi vaiko elgesys, bendravimas namie, kad užduotų iškilusius klausimus psichologui, pasidalytų patirtimi, kaip sekasi, panaudoti naujai išmoktus auklėjimo būdus.

Susitikus psichologas gali paprašyti papasakoti ne tik vaikelio gimimo istoriją, jo kūdikystės ypatumus, bet ir paklausti, kaip praėjo mamos nėštumas, besilaukiant šio vaiko, kaip mama ir tėtis gyveno ir jautėsi, kai patys buvo vaikai. Jeigu vaikutis yra mažas ir nenori atsiskirti nuo mamos, konsultacijoje kartu su vaiku bus ir ji. Tada psichologas stebės mamos ir vaiko žaidimą, bendravimą tiek, kiek reikės, pats dalyvaus bendrame procese.

Tėvų vaidmuo

• Klauskite ir domėkitės. Nebijokite paklausti psichologo, kokius metodus naudoja konsultuodamas vaikus, kokias psichologines ar psichoterapines studijas yra baigęs, kaip vyksta konsultacijos, ko gali tikėtis vaikas, atėjęs pas psichologą ir pan. Patikėkite, tik aiškumas ir atvirumas garantuos pasitikėjimą psichologu ir konsultavimo procesu.

• Diskutuokite ir išsakykite savo nuomonę. Jeigu jums atrodo, kad per konsultacijas vyksta kažkas ne taip, kad vaikui nepatinka lankytis pas psichologą, kad jūs nepritariate tam, kaip psichologas bendrauja su jūsų vaiku –  būtinai apie tai pasikalbėkite, atvirai išsakykite savo abejones ir nepritarimą. Gali būti, kad specialisto darbe niekas iš esmės nepasikeis, tačiau jis paaiškins, kodėl naudoja būtent tokius metodus. Atvirai pasikalbėjus dažniausiai išnyksta įtampa ir susierzinimas.

• Išsiaiškinkite vaiko problemas. Dažnai tėvai nesiryžta paklausti, kokios yra vaiko problemos, ar galėtų būti nustatyti kokie nors psichiatriniai ar kiti sutrikimai. Aišku, psichologas negali tiksliai diagnozuoti visų psichiatrinių diagnozių, be to, vaikams apskritai jos labai retai diagnozuojamos. Tačiau vaikui gali pasireikšti ne diagnozė, o tik jos požymiai, užuomazgos, tėvai tikrai tai turėtų žinoti.

• Bendradarbiaukite. Labai svarbu, kad tėvai dalyvautų vaiko emocinio ugdymo ir problemų sprendimo procese. Todėl darykite užduotis ir namų darbus, kuriuos psichologas jums pasiūlo, dalinkitės savo pastebėjimais, susisiekite su psichologu, jeigu iškilo neaiškumų, klausimų.

• Padėkite vaikui. Negąsdinkite vaiko ir negrasinkite, kad nuvesite pas psichologą –  nes tada vaikas konsultacijas suvoks kaip bausmę, o ne kaip pagalbą. Paaiškinkite vaikui, kas yra psichologas, ką jis daro, kaip dirba, kodėl pas jį vaikai kartais turi apsilankyti. Vaikui suprantama kalba papasakokite, dėl kokių problemų jam reikia pagalbos, kodėl jis turi eiti pas psichologą.

Kada gali padėti vaikų psichologas?

• Bendravimo, elgesio problemos (vaikas yra labai vienišas, uždaras, nenori ir nemėgsta bendrauti, patiria bendraamžių patyčias, nepasitiki savimi, daug konfliktuoja, agresyviai elgiasi, meluoja, sunkiai sukaupia dėmesį).

• Adaptacijos sunkumai (sunki adaptacija darželyje, mokykloje, neprisitaikymas kituose vaikų kolektyvuose, nenoras būti su bendraamžiais).

• Emocinės problemos (vaikas patiria įvairias baimes, nerimą, nesuvaldo impulsų, yra labai jautrus, verksmingas, nuolat atrodo liūdnas ar abejingas, sunkiai išsiskiria su tėvais).

• Įvairūs negalavimai, kai nerandama medicininės priežasties (galvos, pilvo skausmai, šlapinimasis į lovą, sutrikęs miegas, apetito praradimas arba pernelyg didelis maisto poreikis, nerviniai tikai, mikčiojimas).

• Krizės, traumos (artimo žmogaus mirtis, tėvų skyrybos, ligos, brolio, sesers gimimas, persikraustymas gyventi kitur, darželio ar mokyklos pasikeitimas, naminio gyvūno praradimas, autoavarija, gaisras, patirta prievarta).

Aišku, mes norime, kad mūsų mažieji būtų laimingi. O tam reikia, kad jie ne tik būtų mylimi, bet ir patys mokėtų mylėti, atjausti, atleisti. Deja, tai ne tas pats, kas išmokyti naują eilėraštį ar dainelę.

Maždaug trejų–penkerių metų vaikams pradeda formuotis tokios emocijos, kaip meilė, švelnumas, gailestis, užuojauta kitam. Pirmąsias gerumo pamokas mažieji gauna iš tėvų. Jei jų žvilgsnyje jie mato meilę ir geranoriškumą, mažieji išmoksta į žmones žiūrėti taip pat. Taigi visų pirma sąžiningai atsakykite sau, ar jūsų atžala dažniau girdi iš jūsų lūpų burnojimą, ar meilius ir šiltus žodžius. O tada žinosite, ko galite tikėtis ir iš savo pipiro. Tačiau keistis patiems ir keisti mažo žmogučio požiūrį bei elgesį niekada ne vėlu.

Gerumo pamokos

• Kalbėkite, kalbėkite, kalbėkite. Ypač apie jausmus ir emocijas. Ikimokyklinukams dar labai sunku juos išreikšti žodžiais, todėl galite pradėti nuo kasdienių situacijų. Pavyzdžiui, pamatėte kieme parvirtusį berniuką. Galite pasakyti: “Nukrito berniukas. Tikiuosi, jis nesusižeidė. Kaip tu manai?” Perskaitėte laikraštyje apie sudegusį namą. Pakalbėkite apie tai. Nebūtina vaikui rodyti baisių nuotraukų ar pasakoti kraupių istorijų, pakaks pasakyti, kad kažkas neteko namų ir kaip tai yra baisu. Jei turite galimybę, galite net kartu aptarti, kaip galėtumėte į tokią padėtį patekusioms šeimoms padėti. Vaikai, kurie geba išsakyti savo jausmus, į kurių nuomonę įsiklausoma, ateityje būna labiau pasitikintys savimi ir atkakliau siekia savo tikslų.

• Pasakos – tikros gerumo mokytojos. Bet nepersistenkite – jų daugiau dar nereiškia geriau. Kasdien skaityti po naują pasaką nereikėtų. Savaitei pakaks vienos – tai padės vaikui suprasti ir priimti visus pasakos moralus. Nuobodu? Nebent jums – mažiesiems ritualai ir pasikartojimai suteikia saugumo. Tuo tarpu iš televizoriaus naudos bus mažai. Atlikite eksperimentą – paklausykite nežiūrėdami į vaizdą, kokie žodžiai iš jo sklinda. Būsite nemaloniai nustebinti – šie žodžiai veikia kaip hipnozė, o apie gerumą juose, deja, nieko.

• Gerbkite vieni kitus. Mažylis visų pirma turi pagarbiai bendrauti su šeimos nariais, tik tuomet jis pagarbiai bendraus ir su aplinkiniais. Atšventęs trečiąjį gimtadienį žmogutis jau gali padėti tėvams – plauti nedūžtančius indus, nešti dalį produktų iš parduotuvės, palaistyti gėles, nušluostyti dulkes. Žinoma, jis to nepadarys taip gerai, kaip jūs. Betgi svarbiausia išmokyti vaiką padėti ar padaryti ką nors gera kitiems. Vaikui toks elgesys turi tapti įprastas.

• Rūpinkitės kitais. Gimęs broliukas ar sesutė gali būti postūmis kuo nors rūpintis. Vėliau vaikui teks išmokti dalytis daiktais ir žaisliukais. Skatinkite vyresnėlį kartu pasirūpinti mažuoju. Jei mažo broliuko ar sesutės neturite, mažylio globai, žinoma, ne be jūsų pagalbos, galite patikėti mažutį gyvūnėlį ar net vazonėlyje augančią gėlytę. Su keturmečiais jau galima pažaisti žaidimą “Geri poelgiai”. Pasiūlykite vaikui periodiškai daryti staigmenas pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms, pavyzdžiui, kaimynystėje gyvenančiai vienišai senutei priskinti lauko gėlių, išmokti naują eilėraštuką apie močiutę ir padeklamuoti jai jį arba pavaišinti kiemo draugus saldainiais.

• Gerumas nėra nuolaidžiavimas. Nusileidimą ten, kur nereikia nusileisti, leidimą daryti tai, ko paprastai negalima daryti, vadinti gerumo pavyzdžiu nereikėtų. Svarbu pagalvoti, ar po šių veiksmų visi jausis  gerai.

"Veido" archyvas

Tėveliai kartais negali suprasti, iš kur jų mielas mažylis prisirankiojo tokių negražių žodžių. Bet geriau tokiu atveju ne aiškintis, o pabandyti „išvalyti“ vaiko žodyną nuo keiksmažodžių.

Iš kur mažylis tai išgirdo? Nelabai ir sunku atspėti  – darželyje, žaidimų aikštelėje ar nusiklausęs suaugusiųjų, kartais net tėvų… Laimei, 2 – 4 metų mažyliai nelabai supranta tų žodžių prasmės, mat labiausiai juos sudomina nauji garsai ir jų skambesys. Nežiūrint to, tėvams atrodo, kad jų atžalos keiksmažodžius taria su dideliu malonumu. Ir tai nenuostabu, nes mažieji mato, kad tėveliai reaguoja į šiuos „magiškus“ žodžius daug emocionaliau nei į įprastus. Tai gal reiktų nekreipti į tai dėmesio? Specialistai to daryti nepataria, nes tuomet mažasis džiaugsmas gali tėveliams pridaryti daug gėdos.

Užrakinkite burnytę

Išgirdę, kad mažylis vis kartoja keiksmažodžius, nereikia pulti aiškintis, iš kur jis juos „parsinešė“. Tvirtai pasakykite, kad tai blogas žodis ir jūs nenorite jo girdėti.

• Jeigu sužinojote iš kur mažylis semiasi šios „išminties“, neskubėkite drausti su tuo „geradariu“draugauti, nes galite sulaukti priešingos reakcijos – pasipriešinimo. Pakanka pasakyti mažyliui, jog už tuos žodelius pykstate.

• Išgirdę keiksmažodžius niekada nesijuokite, nes mažyliui juokas asocijuojasi su džiaugsmu ir malonumu. Vaikai tai gali suprasti kaip paskatinimą.

• Suaugę privalo galvoti, kaip ir ką jie šneka. Dažnai tėveliai nesusimąsto, kaip jie bendrauja su draugais ar pažįstamais, užmiršdami, kad vaikų mažieji lokatoriai visuomet paruošti gaudyti naujus neįprastus žodžius.

• Išgirdęs keiksmažodžius iš televizoriaus ekrano, mažasis neretai pasimeta ir nesupranta, kodėl jam keiktis negalima, kai tuo tarpu kiti tai daro net per televizorių. Šiuo atveju reiktų paaiškinti, kad geri ir išauklėti žmonės taip nesielgia, nenorėdami įžeisti kitų.

• Kai kada mažieji keikūnai stengiasi išsiaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas keiksmažodis. Tačiau stop – į aiškinimus veltis nereikėtų. Geriau vaikui pasakyti, kad tokie žodžiai kultūringiems žmonėms visiškai nereikalingi.

Bausti ar ne?

Bet kokios auklėjamosios priemonės tikslas – ne nubausti, bet išauklėti vaiką. Todėl prieš statydami savo atžalą į kampą, pagalvokite – gal yra efektyvesnių priemonių? Pavyzdžiui, už kiekvieną be keiksmažodžių praleistą dieną mažyliui duokite iš spalvoto popieriaus iškirptų žetonų, kuriuos vėliau bus galima išmainyti į kokį nors prizą. Yra daug kitų būdų gražiuoju priversti mažylį liautis negražiai kalbėjus. Galima mažiesiems pasekti pasaką apie tai, kad keikūnams po kiek laiko užauga didelė nosis (uodega, ausys ir t.t.). Arba pagąsdinti tuo, kad šiais metais pas negražiai kalbantį mažylį Kalėdų Senelis gali ir neužsukti.

Na, o jeigu tėveliai viską išbandė, o mažylis vistiek tęsia savo keikūnišką veiklą? Tuomet galite imtis šiek tiek „stipresnių“ priemonių, pvz., po eilinio riebių žodelių pliūpsnio nusiveskite vaiką į vonią ir pasiūlykite jam išsiskalauti burnytę pasūdytu vandeniu. Dažniausiai vienos tokios procedūros užtenka, nes vaikas skonį dar  ilgai atsimena.

Kad ir kokių priemonių imtumėtės, svarbiausia, kad visi šeimos nariai laikytųsi vienos pozicijos. Tik tuomet vaikas žinos, kad jo blogas elgesys sulaukia visos šeimos nepasitenkinimo. Tai paskatins jį liautis vartojus negražius žodžius.

"Veido" archyvas

Kai mažylio burnytėje pasirodo pirmieji perliukai, tai ženklas, kad jau metas ragauti rimtesnio maisto. Ir koks ten to maisto rimtumas, jei jame nėra mėsos. Net jei patys retai draugaujate su šiuo produkto, iš vaikučio valgiaraščio jo išbraukti nereikėtų.

Ką jau ką, bet mėsos vertę nuginčyti būtų sunku. Juolab, kad joje besislepiančių naudingų medžiagų sąrašėlis išties nemažas.

• Baltymai – vertingiausia mėsos sudedamoji dalis. Jie ypač reikalingi raumenims ir gyvybiniams organams vystytis. Žinoma,  baltymuose esančių aminorūgščių yra ir augaliniame maiste, tačiau esančios mėsoje lengviau pasisavinamos ir reikia mažesnio maisto kiekio visoms joms gauti.

• Geležis ne mažiau vertinga mažo žmogučio organizmui. Ji dalyvauja kraujo gaminimo procese ir sumažina anemijos tikimybę. Mažylio dienos geležies poreikis – 0.6 mg, o su amžiumi šis poreikis padidėja iki 1,2  -1,5 mg. Maisto produktuose geležis yra dvejopa: vadinamoji hemo (mėsoje, žuvyje) ir ne hemo (kruopose, vaisiuose, daržovėse, uogose, piene). Pirmoji geležies rūšis, palyginant su antrąja, labai gerai pasisavinama. Daugiausia šio gėrio – raudonoje mėsoje, pavyzdžiui, jautienoje, neriebioje kiaulienoje, ypač gausu liežuvyje ir širdies raumenyje. Mažiau – paukštienoje, ypač vištienoje.

• Vitaminų mėsoje taip pat nemažai. Daugiausia – B12, kuris itin svarbus virškinimo sistemai, kraujo kūnelių gamybai bei nervų sistemai. Taip pat yra vitaminų A, E, D ir mikroelementų – cinko, vario, kalcio, mangano, kobalto, nikelio.

Ar nepavėluosim?

Nepaisant visų išsakytų liaupsių mėsai, skubėti ją įvesti į mažylio racioną nereikėtų. Pasak specialistų, mėsą reikėtų pradėti duoti nuo šešių mėnesių, jeigu vaikas yra maitinamas mišinukais ir jau yra ragavęs daržovių. Jei mažylis žindomas, šis laikas gali būti nukeltas keliais mėnesiais vėliau, tačiau irgi jau po daržovių ir kruopų įvedimo. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas mažylis auga ir vystosi individualiai, todėl laikas, kada vaiko valgiaraštyje turi atsirasti mėsa, tėra rekomenduojamas. Jei vaikutis gimė išnešiotas, pirmąjį pusmetį jam užtenka tos geležies, kurios jis gavo gyvendamas mamos pilvelyje. Tačiau jei į pasaulį pasibeldė anksčiau, geležies atsargų jam taip pat pritrūksta anksčiau, nes geležis vaikelio organizme kaupiasi paskutinį nėštumo trimestrą. Būtent dėl šios priežasties neišnešiotukų tėveliams gydytojai rekomenduoja pradėti duoti ragauti mėsytės anksčiau, dar nesulaukus pusmečio.

Žingsnelis po žingsnelio

• Mėsa irgi gali alergizuoti. Primaitinti pradėti geriausia nuo mažiau alergizuojančios mėsos, pvz., triušienos. Labai tiktų ėriena, strutiena, taip pat ir žvėriena – stirniena ir briediena (gausu vitaminų ir baltymų, be to, laukiniai gyvūnai neėda jokių koncentruotų pašarų, kurie pakeičia mėsos sudėtį ne į gerąją pusę). Rečiau alerginę reakciją sukelia kiauliena. Jei vaikas yra alergiškas karvės pienui, jis gali būti alergiškas ir jautienai ar veršienai, jei kiaušiniams – vištienai

• Per daug – irgi blogai. Pradėti reikėtų nuo šaukštelio, 20 – 30 gramų, palaipsniui (kiekvieną mėnesį iki pirmojo gimtadienio pridedant po dešimt gramų). Net jei mažylis serga mažakraujyste, pradedant ragauti mėsytės per dieną neduokite jos daugiau nei 50 gramų, nes galite pernelyg smarkiai apkrauti jautrų mažylio skranduką.

• Su kruopomis ir druska nepersistenkite. Tėveliams dažnai kyla klausimas, su kuo mėsą pateikti. Pasak specialistų – geriausia su šviežiomis arba virtomis ar troškintomis daržovėmis. Mėsa su kruopomis ar makaronais – sunkus maistas, todėl tokio patiekalo nereikėtų valgyti dažnai. Be to, valgant mėsą su kruopomis, geležies pasisavinama mažiau, nei su daržovėmis. Venkite į maistą dėti ir druskos – ji kenkia jautriems inkstukams, be to, susidaręs įprotis sūriai valgyti ateityje gali sukelti hipertoniją, todėl geriau rinktis natūralius prieskonius, pavyzdžiui, krapus, petražoles, pipirnes, baziliką.

• Nuo tyrelės iki dešrelių. Iš pradžių tai turėtų būti pertrinta mėsos tyrė, o išdygus daugiau dantukų, nuo aštunto-devinto mėnesio mažylio lėkštėje gali atsidurti kažkas panašaus į faršą, kad vaikutis turėtų ką kramtyti. Pažintį su pieniškomis dešrelėmis ar rūkyta mėsa reikėtų atidėti iki trejų metų. Pieniškos dešrelės maistiniu požiūriu – gana menkavertis produktas, daugelyje jų rūšių kokybiškos mėsos beveik nėra. Rūkytoje mėsoje yra benzopirenų, dūmuose – formaldehidų, o tai rimtas signalas, kad mažasis valgytojas gali neišvengti virškinimo sutrikimo ligų.

• Negirdykite stipriais mėsos sultiniais - jie apsunkina jautrų skranduką, ypač kūdikiams iki metukų. Mėsos sultinys didina skrandžio rūgštingumą, todėl labiausiai kenkia vaikams, kuriems  įtariamas gastroezofaginis refliuksas (o tokių vaikų pastaruoju metu daugėja).

Pirkti ar iš indelio?

Žinoma, kad nieko nėra geriau už mamos ar tėčio namuose išvirtą tyrę. Tačiau kaip ir daugeliu  atvejų, šiuo taip pat lazda yra su dviem galais. Pirkdami mėsą parduotuvėje ar turguje, niekad nebūsite tikri dėl jos kokybės. Turguje ji gali būti nešviežia, galbūt buvo atšaldyta ir vėl atšildyta – o tai gali reikšti pavojų, kad į ją pateko bakterijų. Parduotuvėje mėsa atsiranda iš ūkių ir paukštynų, kur gyvūnai galbūt šeriami pašarais su antibiotikais ir pan. Tuo tarpu pirktinių košelių gamintojai garantuoja, kad jų produktai yra ekologiški. Beje, tyrelėse negali būti naudojami konservantai ir dažikliai. Na ir žinoma, pirktinės tyrelės – nepakartojamas patogumas keliaujant, svečiuojantis ar tiesiog mamai labai pavargus…

Ko galbūt nežinojote

• Kad nebūtų mažoka… Pirkdami atidžiai skaitykite gaminio etiketes. Pavyzdžiui, 200 g indelyje avienos su daržovėmis nurodoma, kad avienos yra 10 proc. Vadinasi, suvalgęs visą indelį mažylis gaus tik 20 g mėsos, nors per dieną rekomenduojama 50 g. O tai reiškia, kad gali tekti atidaryti dar vieną košės su mėsa indelį.

• Vaiko amžius. Jis nurodytas ant kiekvieno indelio. Labiausiai – dėl tyrės konsistencijos. Mažyliui augant, jam skirtos tyrelės tirštėja, atrsiranda ko pakramtyti…

• Galiojimo data. Ją surasite ant dangtelio. Jei data nusitrynusi arba neaiškiai parašyta, geriau tokio indelio nepirkti. Kaip ir tokio, kurio dangtelio centras bent truputį papūstas – tai irgi rodo, kad maistas jame jau nebetinkamas naudoti, nors galiojimo data dar gali būti ir nepasibaigusi. Norėdami dangtelį patikrinti spustelėkite jo centrą – jei nejuda, nerimauti nereikia.

• Laikymo sąlygos. Uždarytą indelį visa nebūtina laikyti šaldytuve – tinka kambario temperatūra, tik svarbu, kad nepasiektų tiesioginiai saulės spinduliai. Pradarytą tyrelę reikėtų laikyti šaldytuve ne ilgiau nei 24 valandas. Į atidarytą indelį nebedėkite šaukštelio, kuriuo maitinote vaikutį – dėl papuolusių į maistą bakterijų jis gali pradėti greičiau gesti. Jei mažylis visos košelės paprastai nesuvalgo, geriau reikiamą kiekį įsidėkite į dubenėlį, o likusią košelę uždarykite ir padėkite į šaldytuvą. Nesuvalgytos tyrelės likučių iš dubenėlio atgal į stiklainiuką nedėkite – be gailesčio meskite lauk.

• Šildymas. Paprasčiausias būdas – įdėti indelį į didesnį indą su karštu vandeniu. Šildyti mikrobangų krosnelėje nerekomenduojama, nes joje maistas sušyla netolygiai. O tai reiškia, kad dalis jo gali būti per šalta, o kita dalis – deginančiai karšta.

"Veido" archyvas

Pamenate laikus, kai pora dėl įvairių pašalpų ar net lengvatų vienišiems tėvams netgi išsiskirdavo? Oficialiai juokaudami pranešame – šiandien to daryti nebeverta, valstybės teikiamų lengvatų rieškučiomis tikrai nežarstysite. Bet jei jau likote viena ar vienas su vaikeliu ant rankų, savo teises žinoti verta.

Turbūt pastebėjote, kad visi dirbantys ir auginantys mažylį tėveliai turi šiek tiek daugiau teisių nei, pavyzdžiui, bevaikiai ar tie, kurių atžalos jau užaugo. Tiesa, jos nėra labai didelės, bet net ir pati mažiausia pagalba yra pagalba. Taigi jūs turite teisę prašyti:

1. Kad būtų nustatytas ne visas darbo dienos arba (ir) darbo savaitės darbo laikas, jei esate neseniai pagimdžiusi moteris, maitinate krūtimi savo mažylį ar auginate vaiką iki trejų metų. Tik tokiu atveju gali kentėti jūsų piniginė, nes jums bus mokama proporcingai dirbtam laikui.

2. Nemokamų atostogų iki 14 kalendorinių dienų, jei auginate dar 14 metų neturintį vaiką.

3. Galite nesutikti budėti namie ar darbo vietoje, dirbti poilsio ir švenčių dienomis, dirbti viršvalandžius, naktį vykti į komandiruotę, jei esate neseniai pagimdžiusi moteris, maitinate krūtimi savo mažylį ar auginate vaiką iki trejų metų.

4. Negali būti nutraukta darbo sutartis su darbuotoju, auginančiu vaiką arba vaikus iki trejų metų, jei nėra darbuotojo kaltės, o su darbuotoju, auginančiu vaikus iki 14 metų, darbo sutartis gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, pavyzdžiui, kai šis darbuotojas yra ilgalaikėje prastovoje ir nėra galimybės jo perkelti į kitą darbą.

5. Turite teisę prašyti, kad būtų apskaičiuotas papildomas NPD (neapmokestinamasis pajamų dydis) už kiekvieną iki 18 metų (arba vyresnį vaiką, jei jis dar mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje). Kai mažylis auga su abiem tėvais, šis dydis jiems dalijamas per pusę. Pavyzdžiui, jei šeimoje auga vienas vaikutis, abiem tėvams bus taikomas po 50 Lt papildomas NPD, jei du – po 150 Lt, jei trys – po 250 Lt, jei keturi – po 350 Lt papildomas NPD.

6. Jei auginate du vaikus iki 12 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų, jums gali būti suteikta  papildoma poilsio diena per mėnesį arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę, o jei auginate tris ir daugiau atžalų iki 12 metų, jums priklausys jau dvi papildomos poilsio dienos per mėnesį arba atitinkamai sutrumpinamas darbo laikas. Nebijokite pasinaudoti šia lengvata – finansiškai nenukentėsite, gausite tiek pat, kiek ir eidami į darbą.

Jei auginate mažylį vienas

Nesvarbu, ar jūs vienas auginate vaiką (vaikus), esate vieniša (-as) mama (tėtis), našlė (-ys) ar išsiskyrusi (-ęs), priteistas išlaikymas ar ne, iki vaikui sueis 14 metų, jums priklauso dar daugiau teisių. Žinoma, su kai kuriomis išlygomis.

1. Ilgesnės kasmetinės atostogos: vietoje įprastų 28 dienų jums priklauso 35 kalendorinės dienos, kurių laiką turite teisę savo nuožiūra pasirinkti patys. Net jei nustatytas ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas, jūsų kasmetinių atostogų laikas dėl to nesutrumpėja. Tačiau tik tuo atveju, jei jūsų vaikui dar nesuėjo 14 metų (jei neįgalus – 16 metų). Beje, įmonės kolektyvinėje ar darbo sutartyje gali būti numatytos ir ilgesnės trukmės ar kitų rūšių atostogos, kitos lengvatos. Apie kolektyvinėje sutartyje numatytas blogesnes sąlygas, nei jas numato teisės aktai, negali būti nė kalbos. Tokiu atveju jūs galite kreiptis į profsąjungą (jei ji jūsų įmonėje yra) ar kitą darbuotojus ginančią instituciją, kad ši apgintų jūsų teises.

2. Trumpesnis darbo laikas. Jūs galite prašyti, kad jums būtų nustatytas ne visas darbo dienos arba (ir) darbo savaitės darbo laikas, jei auginate vaiką iki 14 metų (ne vieniši tėvai to taip ilgai tikėtis negali).

3. Pirmumo teisė esant galimybei pasirinkti darbo pamainą (tik jei vaikui dar nėra 14 metų).

4. Pirmumo teisė būti paliktiems darbe, jei įstaigoje, kurioje dirbate, mažinamas darbuotojų skaičius, o jūsų vaikui  (įvaikiui) dar nėra 16 metų. Žinoma, jeigu jūsų kvalifikacija nėra mažesnė už kitų tos įmonės tos pačios specialybės kolegų kvalifikaciją.

5.    Taikomas visas papildomo NPD dydis, t.y. auginantiems vieną vaiką bus taikomas 100 Lt, du vaikus – 300 Lt, tris vaikus – 500 Lt papildomas NPD.

6.    Jei mažylis lieka našlaitis, t.y. netenka vieno iš tėvų, jam skiriama pašalpa, kurios dydis apskaič7.    iuojamas individualiai.

Vienas nelygu vienišas

Net jeigu jūs viena (-as) auginate mažylį, dar nereiškia, kad galite save laikyti vienišu tėvu. Beje, šios sąvokos teisinėje kalboje jau net ir nėra. Tačiau būtent šį terminą mes senu įpročiu, kad būtų aiškiau, vartosime, kai vaikui nenustatyta arba nepripažinta tėvystė, t.y. mažylio gimimo liudijimo grafoje prie tėčio pavardės yra brūkšnys. Jei vaiko tėvai nėra susituokę, tėvystės pripažinimas turi būti registruojamas mažylio motinos gyvenamosios vietos Civilinės metrikacijos skyriuje, remiantis notaro patvirtintu motinos ir vyro, laikančio save vaiko tėvu, bendru pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo. Tėvystė gali būti pripažinta ir vėliau, po vaiko gimimo įregistravimo.

Beje, jei jūs, būdama vieniša mama, nuspręsite sukurti šeimą su vyru, kuris nėra to vaiko tėvas, anksčiau vartoto vienišos mamos statuso neprarasite. Kas kita, jei šis vyras jūsų atžalą nuspręstų įsivaikinti.

O lengvatos? Jų taip pat, kaip ir vienišos mamos ar tėvo termino, jau beveik nebėra: šalia išvardytų lengvatų tėvams, vieniems auginantiems vaikus, galima pasinaudoti nebent dar viena privilegija – mokėti 50 proc. mažiau už valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Pavyzdžiui, išsiskyrę tėvai šios lengvatos neturi, mat įstatymas įpareigoja abu tėvus prisidėti prie vaiko išlaikymo.

Kai vaikučio nepadeda išlaikyti

Jei vienas iš tėvų neprisideda prie vaiko išlaikymo, kitas tėvas, su kuriuo gyvena vaikas, turi teisę kreiptis į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administraciją (toliau – GVIFA) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir gauti valstybės išmokas iš šio fondo. Tiesa, vienam vaikui bus mokama ne didesnė kaip 1,5 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio išmoka per mėnesį (šiuo metu 1 MGL – 130 Lt), t.y. iki 195 Lt. O konkretus išmokos dydis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyta tvarka.

Į Vaikų išlaikymo fondą galima kreiptis tiesiogiai arba paštu, siunčiant registruotu laišku prašymo ir antstolio išduotos pažymos originalus ir kitų dokumentų originalų kopijas, patvirtintas notaro arba seniūno. Valstybė perima skolininko (dažniausiai alimentų nemokančio tėvo) pareigą mokėti lėšas vaikui išlaikyti ir įstatymų nustatytais būdais siekia iš jo išsireikalauti fondo išmokėtas sumas ir dar 5 proc. metinių palūkanų. Apie nemokančius išlaikymo ir neturinčius gyvenamosios vietos asmenis skelbiama viešai.

“Mažyliui” rašė mama Janina, kuri bijo, kad jei valstybei nepavyks išsireikalauti mažyliui sumokėtų lėšų iš jo tėvo, vėliau ji tuos pačius pinigus išsireikalaus iš paties vaiko, šiam sulaukus pilnametystės. Tai netiesa – GVIFA paslaugomis galite naudotis drąsiai. Juk skolingas valstybei  vaiko tėvas, kurio konstitucinė pareiga yra išlaikyti vaiką, o ne pats vaikas. Skyrybų atveju teismas visada priteisia vaiko išlaikymą. Jei mama  nesikreips į teismą dėl atžalos išlaikymo priteisimo, vėliau įrodyti, kad tėvas niekaip neprisidėjo prie vaiko išlaikymo, gali būti sunku.

Taip pat verta pagalvoti ir apie dar vieną dalyką – nesvarbu, ar tėvas išlaikys, ar neišlaikys savo vaiko, šiam suaugus (ir turint pakankamai pajamų), teismas dažniausiai vis tiek priteisia tėvo išlaikymą (jei jis negali tenkinti savo minimalių poreikių).

"Veido" archyvas

Kaip ir vaikai – greičiau nesubręsta ir neišmoksta, nei leidžia jų galimybės. Nors tai tikrai nereiškia, kad žolei nereikia vandens, o mažyliui – meilės ir dėmesio. Kai šių dalykų pritrūksta, žolė nuvysta, o vaiko raida sulėtėja ar dar blogiau – sutrinka…

Kai tėveliai išgirsta diagnozę “specifinis mišrus raidos sutrikimas”, paprastai sutrinka ir negali tuo patikėti. Juolab kad apie tuos kitokius, bet tikrai ne blogesnius vaikus, jei kas ir yra girdėjęs, tai dažniausiai tik vienu ausies krašteliu. O tada karštligiškai puola ieškoti atsakymų į klausimus, kodėl, už ką ir, svarbiausia, ar tai jau nuosprendis visam gyvenimui.

Jei vis dėlto atsilieka…

Vaiko raidą sudaro judesiai, kalba, pažinimo ir socialinė emocinė raida, turinti atitikti tam tikras nustatytas normas. Žinoma, kiekvieno mažylio raida yra individuali. Visi vaikai vystosi pagal tą pačią seką, bet įgūdžių atsiradimo laikas gali būti skirtingas.

Beje, neišnešiotukų raida gali neatitikti nurodytų gairių. Gimusiajam anksčiau laiko reikėtų pridėti trūkstamų mėnesių skaičių prie esamo amžiaus (pvz., 6 mėn. kūdikį, gimusį dviem mėnesiais anksčiau, reikėtų vertinti kaip 4 mėn. amžiaus).

Bet jei vaiko įgūdžių atsiradimo laikas laiku gimusių mažųjų dviejose srityse (pvz., judesių ir kalbos) vėluoja ne savaitėmis, o mėnesiais, galima įtarti mišrų raidos sutrikimą. Kodėl mišrų? Ogi viskas labai paprasta: sutrinka ne viena sritis, o kelios. Dažniausiai tėvai raidos sutrikimą pastebi, kai vėluoja kalba (nors kartais tėvus suklaidina įvairūs mitai, pavyzdžiui, tai, kad berniukai vėliau pradeda kalbėti). Du požymiai verčia sunerimti labiau, pvz., jei dvimetukas ne tik nekalba trumpais sakinukais, o dar tik savais žodeliais ir tuo pat metu nerodo net mažiausio noro rengtis pats, nors jau turėtų tai daryti.

Kodėl taip atsitiko?

Dažniausiai nuskambantis tėvų klausimas. Deja, kartais jis taip ir lieka retorinis – pusei tėvų atsakymo į šį klausimą taip ir nepavyksta rasti. Paprastai specialistai išskiria dviejų rūšių rizikos veiksnius: biologinius ir socialinius.

• Prie biologinių rizikos veiksnių priskiriami blogi genai, mamytės ligos nėštumo metu, į organizmą patekusi infekcija, vartoti vaistai, netinkama mityba. Taigi priežasčių gali būti gausybė. Tačiau ne tiek svarbu, kas paveikė mažylio smegenis (nes būtent joms formuojantis įvyko pokyčių), kiek svarbu laikas, kada tai įvyko. Pavojingiausias laikas – pirmi keturi nėštumo mėnesiai, kurių metu ir formuojasi mažylio smegenys.

• Socialinis rizikos veiksnys paprastai būna netinkama vaiko priežiūra, kai mažylis nepakankamai gauna jam vystytis būtinų stimulų, ypač emocinių. Mokslo žmonės įrodė, koks svarbus ankstyvasis vaiko ir mamos santykis. Ir jokios močiutės ar geros tetos to negali atstoti. Dažniausiai dėl šių priežasčių raida tik sulėtėja, o tai reiškia, kad vaikas dar gali pavyti bendraamžius.

Geriau supanikuoti, nei nepastebėti

Mišrus raidos sutrikimas – tikrai ne liga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai būklė, kuri, deja, dažniausiai išlieka ir “auga” kartu su vaiku. Tačiau tai nereiškia, kad dabar jau reikia pasiduoti ir iškelti baltą vėliavą. Kuo anksčiau pastebėsite šią bėdą, tuo daugiau savo atžalai galėsite padėti ir tikėtis geresnių rezultatų.

Todėl jei matote, kad jūsų vaikutis tikrai skiriasi nuo bendraamžių (geriau jau be reikalo supanikuoti, nei nepastebėti), pasitarkite su šeimos gydytoju. Jis apžiūrės, įvertins ir padarys išvadą. Kartais gali prireikti kelių vizitų, kartais – kitų specialistų (vaikų neurologo, raidos pediatro) konsultacijų. Jeigu aiški raidos sutrikimo priežastis ir ją galima koreguoti (pvz., širdies yda, epilepsija), vaiko raida gali pagerėti po atitinkamo gydymo (vaistų, operacijos). Bet daugeliu atvejų (pvz., vaikų cerebrinis paralyžius, medžiagų apykaitos ligos) šiuolaikinė medicina yra bejėgė pašalinti raidos sutrikimų priežastis arba išgydyti pačią ligą. Todėl gydymo tikslas tampa maksimalus vaiko gebėjimų išlavinimas, kad vaikas užaugęs taptų kuo mažiau priklausomas nuo aplinkinių.

Diagnozavus raidos sutrikimą mažylis siunčiamas į ankstyvosios reabilitacijos tarnybą. Ten dirbantys specialistai (atsižvelgiant į raidos sutrikimus –  reabilitologas, kineziterapeutas, logopedas) sudaro individualų gydymo planą. Vaiko tėvai pamokomi vaiko priežiūros ir pratimų, kuriuos jie gali atlikti namie. Kuo daugiau užsiėmimų, tuo didesnis žingsnis į priekį.

Mažais žingsneliais į priekį

• Pačius mažiausius pipirus kuo daugiau nešiokite, sūpuokite, rengdami paglostykite, maudydami vienąkart naudokite švelnesnę, o kitąkart šiurkštesnę kempinę. Ir kuo daugiau kalbėkite – net jei jums mažylis atsako tik šypsena.

• Jei atsilieka jutiminė patirtis, nedrauskite mažyliui vaikščioti basam. Rudenį žemė basoms kojytėms jau per šalta, bet puikiai tinka kilimas, vanduo vonioje, į kurią dar būtų galima įtiesti ir rankšluostį – bus skirtinga patirtis. Jei rankytės tiesiasi į vieną ar kitą daiktą, neatimkite jo, priešingai – leiskite liesti kiek įmanoma įvairesnio paviršiaus daiktų. Nebijokite duoti paragauti ir saldaus, ir rūgštaus, ir kartaus, ir sūraus – ir visai nesvarbu, kad vaikas tuoj pat suskubs tai išspjauti.

• Apsirengimo įgūdžiams lavinti puikiai tinka žaisliukai. Pirmiausia įverti, įkišti, užrišti reikėtų mokyti ant kito daikto, tada bus lengviau tai pritaikyti ir sau.

• Jei reikia padėti vystytis kalbai, kuo daugiau su juo kalbėkite aiškiai, trumpais žodžiais ir stengdamiesi įvardyti daiktus. Ir visai nesvarbu, kur būtumėte ir ką darytumėte. Valote dulkes – taip ir sakykite mažyliui: “Valome dulkes”, maišote tešlą – irgi pasakykite. Beje, mažylio kalbai turi įtakos net  laiku duodamas primaitinimas, nes ir valgant, ir kalbant dirba tie patys raumenys.

• Ožiukai ar sutrikimo bėdos. Kartais būna ir viena, ir kita. Todėl svarbu ir per daug tokio vaikučio nespausti, ir per daug neatleisti vadžių. Mažieji labai smalsūs, todėl jei kažko nenori daryti, pasistenkite jį sudominti ir motyvuoti. Apie prievartą negali būti nė kalbos. Nesvarbu, kad mažyliui nepavyko ko nors padaryti – vis tiek pagirkite ne už rezultatą, o už pastangas.

Ar ši bėda išaugama

Mišrus raidos sutrikimas – ankstyvojo amžiaus diagnozė, mažyliui ūgtelėjus ji tikslinama. Taigi viskas priklauso nuo to, kokio laipsnio raidos sutrikimas ir kokia bus nustatyta galutinė diagnozė. Jei raidos sutrikimas nėra sunkus, mažylis gali lankyti įprastą darželį, o vėliau netgi keliauti į mokyklą. Žinoma, didelių akademinių aukštumų vaikui pasiekti greičiausiai nepavyks. Dažniausiai minimalūs raidos sutrikimai vis dėlto lieka, pavyzdžiui, nevisiškai aiški kalba. Bet tai nėra priežastis lankyti specialiąją ugdymo įstaigą. Vokietijos mokslininkai nustatė, kad optimaliausia, kai ikimokyklinio ugdymo įstaigą lanko trys ketvirtadaliai visiškai sveikų ir vienas ketvirtadalis turinčių sutrikimų vaikų – taip pastarieji stengiasi stiebtis iki bendraamžių, o šie mokosi gerumo ir galimybės padėti kitiems. Juk žmogaus gyvenimo kokybė priklauso nuo to, kaip jis sugeba bendrauti visuomenėje, o ne nuo to, kaip gerai moka matematiką. Beje, net ir neturintys raidos sutrikimų anaiptol ne visi yra puikūs matematikai. Taigi nuleisti rankų tikrai neverta!

Lietuvai atgavus nepriklausomybę vis daugiau tėvų savo vaikučiams pradėjo suteikti krikščioniškuosius vardus, tokius kaip Jonas, Lukas, Dovydas, Matas, kurie sovietmečiu buvo laikomi senamadiškais. Taip pat išpopuliarėjo senųjų Lietuvos dievybių vardai: Gabija, Ugnė, Austėja. Šie vardai vieni populiariausių ir šiandien. Palyginus 2001-ųjų ir šių metų populiariausius vaikų vardus matyti, kad šiemet tėvai vaikams rečiau suteikia tokius vardus: Evelina, Greta, Viktorija, Karolina, Karolis, Paulius, Martynas, Mantas ir Deividas.

Pastaraisiais metais nemažai tėvų savo mažyliams ieško kuo originalesnių vardų. Tad susižavi įmantriais, pavyzdžiui, Lela, Tėja, Atėnė, Stela. Arba suteikia originalius, bet neįprastus vardus: Rūkas, Perkūnas, Vasara, Vilnelė, Vėtra.

Esama ir tokių, kurie patys sukuria vardą iš savo vardų pirmųjų skiemenų. Beje, šiandien madinga naujagimiui duoti du vardus. Taip tėvai tarsi apsidraudžia – jeigu užaugusiam vaikui nepatiks vienas vardas, jis galės prisistatyti kitu. Tačiau dažniausia du vardus turi vaikai iš mišrių šeimų.