"Veido" archyvas

Susierzinimo priepuoliai ar netgi įniršis yra neatsiejama mažylio vystymosi ir augimo dalis. Tėveliams svarbu žinoti, kaip tokius priepuolius malšinti, o svarbiausia – jų išvengti.

Įsivaizduokite įprastą situaciją: vaikštote su mažuoju parduotuvėje ir šis staiga pamato žaislą, kurio tuoj pat užsigeidžia. Net nepajuntate, kaip atsiduriate įniršio audros epicentre. Praeiviai žiūri į iškeltą jums sceną, o jūs neturite kur dėti akių iš gėdos. Ar galėjote šios nemalonios scenos išvengti ir kokiomis priemonėmis?

Kodėl kyla įniršis?

Įniršis – tai vaiko nusivylimas ir susierzinimas, kurį iššaukia nemalonūs fiziniai, protiniai arba emociniai pojūčiai. Fiziniai pojūčiai šiuo atveju – tai badas ir troškulys. Protiniai – tai per sunki mažyliui duota užduotis, negebėjimas žodžiais išreikšti savo minčių. Tuo tarpu emociniais pojūčiais mažylis gali spekuliuoti. Koks bebūtų nemalonus jausmas, jis gali kurstyti mažylio pyktį, kuris galų gale prasiveržia įniršio priepuoliu.

Kaip suvaldyti įniršį?

• Būkite nuoseklūs. Rekomenduojama sukurti stabilią dienotvarkę, kad mažylis žinotų, ko kada tikėtis. Be to, reikia aiškiai nubrėžti ribas ir jų laikytis.

• Planuokite. Jeigu turite neatidėliotinų reikalų, tuomet suplanuokite juos pirmojoje dienos pusėje, kai mažasis dar nebus pavargęs ar išalkęs.

• Skatinkite vaiką išsakyti emocijas žodžiais. Kuo turtingesnis vaiko žodynas, tuo mažesnė įniršio priepuolio tikimybė.

• Leiskite mažyliui rinktis. Kad mažylis jaustų, jog ir jo žodis kažką reiškia, dažniau suteikite jam pasirinkimo laisvę.  Tuomet jis ne taip veršis dėl tos savo nuomonės kovoti. Pvz., paklauskite jo, ar jis nori dėvėti šiandien raudonas kelnes ar mėlynas? Ar jis norėtų valgyti obuoliuką ar bananą? Visuomet nepamirškite pagirti mažylio pasirinkimo.

• Skatinkite gerą vaiko elgesį – pastebėdami ir pagirdami, kai jis elgiasi gerai, bei mažiau pastebėdami ir nereaguodami, kai jis elgiasi blogai. Tuomet vaikas įsisąmonins, jog jūsų dėmesio jis sulaukia tik kai elgiasi gerai.

• Atitraukite vaiko dėmesį. Jei jaučiate beisartinančią audrą, pamėginkite nukreipti vaiko dėmesi, pvz., nutaisykite nustebusį veidą arba pakeiskite buvimo vietą.

• Venkite įniršio priepuolį sukeliančių situacijų. Jeigu jums reikia apsipirkti, o mažylis negali ramiai praeiti pro saldumynus ar žaislus, tuomet geriau jį palikti žaidimų kambaryje, kur jis galės mėgautis naujais nematytais žaislais ir bendrauti su kitais vaikais.

Įniršio epicentre

Geriausia taktika – apsimesti, kad tai jūsų neveikia. Jeigu praradote kantrybę, vaiką apšaukėte, arba priešingai – išpildėte jo reikalavimus, mažyliui tik dar kartą patvirtinote, jog jo pasirinkta taktika teisinga ir jis gavo, ko norėjo.

Užėjus priepuoliui namuose, reikia kuo ramiau palaukti, kol jis baigsis, o vėliau jam paaiškinti, jog norams išreikšti geriau naudoti žodžius, o ne pyktį. Ignoruokite įniršio priepuolį ir viešoje vietoje, kad ir kaip norėtumėte greičiau jį užgniaužti…

"Veido" archyvas

Pirštukas burnoje – problema ar tiesiog įprotis?

Čiulpimas – natūralus kūdikio refleksas. Todėl kartais burnytėje atsiduria ne tik čiulptukas, bet ir pirštukas. Vis dėlto trečiąjį gimtadienį atšventęs mažylis jau turėtų būti pamiršęs jų abiejų skonį.

Dažniausiai vaikai čiulpia nykštį. Specialistai pripažįsta, kad ne visada piršto čiulpimas reiškia problemą. Kartais tai tiesiog įprotis (nors tai nereiškia, kad jis geras…), toks pat, kaip, pavyzdžiui, suaugusiems pieštuko kramtymas. Jeigu mažylis susijaudinęs, tai padeda jam nusiraminti, jei nuobodu – čiulpdamas pirštą jis tarsi turi kuo užsiimti. Kol mažyliui dar nėra trejų ir jis tai daro retai, geriausia į piršto čiulpimą nekreipti dėmesio. Tačiau užpūtus trečiojo gimtadienio žvakutę jau verta sunerimti: gali kilti grėsmė sugadinti dantukus, tiksliau, gali susiformuoti netinkamas vadinamasis zuikio sąkandis arba į organizmą iš panagių patekti infekcija. Be to, mažylis gali sulaukti bendraamžių pašaipų ir patyčių, o tai kartais netgi blogiau nei netinkamas sąkandis. Ir tik labai retai piršto čiulpimas gali būti signalas, įspėjantis apie sutrikusią vaiko raidą. Tačiau neskubėkite šios diagnozės priskirti savo atžalai – šalia šio įpročio turėtų būti ir kitų požymių. Apie sutrikusią raidą paprastai sprendžiama vertinant stambiąją ir smulkiąją motoriką, kalbos išsivystymą, žaidimų formą, piešimą, socialinius įgūdžius, gebėjimą valdyti emocijas ir impulsus.

Kaip pamiršti pirštuko skonį

• Negraužkite vaiko kiekvienąkart pirštukui atsidūrus burnytėje. Taip pat nesistenkite ištraukti jo iš burnos jėga arba nerodykite kaip pavyzdžio to vaiko, kuris piršto nečiulpia – taip tik paversite jį mažylio priešu. Kartais nekreipdami dėmesio į šį atžalos įprotį labiau jam padėsite atsisakyti pirštuko čiulpimo, nei nuolat vaikui apie tai primindami.

• Atkreipkite dėmesį, kada mažylis prisimena šį įprotį – tuomet beliks šalinti priežastis, o ne pasekmes. Jeigu mažasis pradeda čiulpti pirštuką, kai jam nuobodu, išmokykite jį šią savo būseną įvardyti žodžiais. Sakykite: “Tau turbūt nuobodu?”. O tada pasistenkite jį sudominti. Tik nepersistenkite – per daug veiklos gali nuvarginti jūsų pipirą. Jeigu vaikas prisimena šį įprotį ko nors bijodamas, tai jau panašu į pagalbos prašymą. Todėl pasistenkite nurimti patys ir susitvarkyti su savo jausmais, tokiais kaip pyktis, susierzinimas, nepasitenkinimą vaiku, norą greitai pakeisti. Pirštuką ištraukti iš burnytės gali paskatinti ramūs pokalbiai (kai mažylis kalba, o jo klausomasi – pirštukas ilsisi), švelnūs masažai (lengviau perkelti dėmesį kitur ir suvokti visą kūną, ne tik burnos zoną), judrūs žaidimai (padeda atsirasti pusiausvyrai), savarankiškumo ugdymas (užduočių skyrimas pagal amžių skatina pasitikėjimą savimi), dienos režimo laikymasis (padeda išvengti papildomo streso), kalbėjimas apie jausmus, sunkumų įveikimą.

"Veido" archyvas

Higienos įgūdžiai dar niekam nepakenkė. Tačiau kai mamos dėl kiekvieno menkniekio puola dezinfekuoti vaikų žaislus ar virina drabužėlius – to jau per daug. Reikia atskirti švaros laikymąsi ir perdėtą paniką dėl paprasto susipurvinimo.

Su dvimetuku namie neužsidarysi… Mieste gyvenančios mamos su mažyliais  prasiblaškyti skuba ne tik į žaidimų aikšteles, bet ir į prekybos centrus, neretai naudojasi viešuoju transportu. Aplinkui mažojo keliauninko tyko begalės nepažįstamų, užtat ir pavojingų mikrobų. Tik savus mikrobus pažįstanti vaiko imuninė sistema dar negali pajėgiai kovoti su neseniai sutiktais svetimais mikroorganizmais, todėl perbraukęs ranka parduotuvės turėklą mažylis išties gali susirgti. Todėl higienos, t.y. rankų plovimo ir kitų apsaugos priemonių, reikšmės nuneigti negalima. Netgi atvirkščiai, jos laikytis būtina. Kita vertus, nors aplinkui daug ligas sukeliančių bakterijų (galinčių sukelti plaučių uždegimą ar anginą) ir virusų (pvz., gripo), bet yra ir naudingų mažyliui gerųjų bakterijų. Jos dažniausiai gyvena mažylio burnoje, ant odos ar žarnyno gleivinėje. Jos ne tik padeda virškinimui, bet ir grūdina imuninę sistemą, todėl būtina jas saugoti. Tuo tarpu per uolus švaros laikymąsis gali sunaikinti gerąsias bakterijas ir pakenkti mažylio imunitetui. Taigi, šį kartą sakome „ne“ per dideliam mamų uolumui švarinantis.

Žaislų dezinfekuoti nebūtina

Yra mamų, kurios po kiekvieno pasivaikščiojimo puola dezinfekuoti mašinytes, kibirėlius ar kastuvėlius. Plastmasinius žaislus užtenka nuplauti vandeniu su muilu. Jeigu koks mikrobas kitas ir liks, jis mažylio imuninei sistemai gal netgi pasitarnaus. Ir kitą kartą žaisdamas kieme, išsipurvinęs mažylis bus daug atsparesnis purve besislepiantiems mikrobams.

Daugeliui mamyčių iškyla klausimas, ar reikia plauti naujus žaislus. Plastmasinius išplauti nesunku – tad galite tą padaryti. Tačiau minkštus žaislus gana nuvalyti drėgnu skudurėliu, rekomenduojama juos palyginti (jeigu įmanoma) ar palaikyti virš karštų garų – tai nebloga apsauga nuo mikrobų. Jei vis dėlto naujas žaislas jums atrodo skalbtinas, naudokite vaikams skirtus skalbimo miltelius, nes juose mažiau kenksmingų cheminių medžiagų.

Virinti ar nevirinti?

Dvimetukai – jau nebe kūdikiai! Nors net ir tiems virinti vystyklų ir rūbelių nereikia, užtenka lyginti. Švaros aukoms reiktų priminti, jog net idealiai išplovus ir išvirinus bei išlyginus skalbinius, ant jų po kiek laiko vėl nusėda aplinkoje esantys mikrobai. Mes gyvename ne sterilioje erdvėje, todėl reikia susitaikyti su mus supančiais „kaimynais“. O virinti ar plauti rūbus ir patalynę 90 laipsnių temperatūroje prireiks tik tuomet, kai vaikutis sirgs žarnyno infekcija, pasigaus virusą arba užsikrės spalinukėmis.

Jeigu iškrito čiulptukas

Jeigu mažylis netyčia išmetė čiulptuką ant žemės namuose arba lauke, mamytė neturėtų jo aplaižyti, mat suaugusiųjų burnoje yra visokių mikrobų. Kita vertus, pulti jį virinti kiekvieną kartą irgi atrodo gana keistai. Užtektų žinduką nuplauti po karštu vandeniu, jeigu tokio nėra – išgelbės ir paprastas geriamas vanduo. Jei einate  iš namų ir žinote, kad čiulptuko nuplauti negalėsite, iš anksto įsimeskite kelis atsarginius švarius.

Naminiai gyvūnai

Jeigu mažylis nėra alergiškas, o naminiai gyvūnai tinkamai prižiūrėti (švarūs, skiepyti, jiems duota vaistų nuo kirminų), tai tuomet mažyliui jokios grėsmės dėl higienos nėra.

Perdėtas namų tvarkymas

Neverta ir tapti namų tvarkymo manijos auka. Grindis pakaktų valyti drėgnu skuduru, pamirkytu šiltame vandenyje. Nereiktų pamiršti drėgna servetėle nuvalyti ir baldus. Tačiau pirkti priemones specialiai kiekvienam namų kampui ne tik neverta, bet ir žalinga. Mat daugelio priemonių grindims, baldams, voniai sudėtyje gausu galinčių alergizuoti mažylį lakiųjų ir kitokių medžiagų.

"Veido" archyvas

“Esu viena iš tų laimingųjų, kuriai valstybė suteikė galimybę būti vaiko priežiūros atostogose net dvejus metus. Tačiau girdėjau, kad nuo kitų metų liepos 1 dienos keisis motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimo tvarka. Ar tai reiškia, kad ir mano gaunamoji pašalpa bus perskaičiuota?”, – klausia Lėjos mama Andžela.

Dar ne taip seniai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mokama, kol vaikui sukanka dveji metai (arba iki tos dienos, kai jūs nusprendėte grįžti į darbą): iki pirmojo mažylio gimtadienio – 100 proc. buvusio atlyginimo, o nuo vienų iki dvejų metų – 85 proc. Nuo 2010 m. liepos 1 dienos šios sumos atitinkamai sumažėjo iki 90 ir 75 proc. Net jeigu jums dar iki 2010-ųjų liepos 1 d.  jau buvo paskirta ir pradėta mokėti pašalpa, jos dydis turėjo būti atitinkamai perskaičiuotas. Beje, jei gavote išties nemažą pašalpą, jos dydis gali sumažėti kur kas labiau nei dešimt procentų. Mat nuo 2010 m. liepos 1 dienos sumažėjo ir maksimali motinystės pašalpa, vadinamos “lubos”. Dabar ji sudaro 4 draudžiamųjų pajamų dydžius, t.y. 4680 Lt neatskaičiavus mokesčių, o juos atskaičius – apie 3972 Lt.

Ateityje teks rinktis

Tačiau didžiosios ir, deja, ne pačios geriausios permainos laukia kitą vasarą. Nuo 2011 m. liepos 1 dienos tėveliai turės apsispręsti – būti vaiko priežiūros atostogose vienus metus ir gauti 100 proc. arba dvejus, bet pirmaisiais metais gauti 70 proc., o antraisiais – 40 proc. buvusio atlyginimo, žinoma, jei jis neviršys valdžios nustatytų “lubų”. Šį sprendimą reikėtų priimti išeinant vaiko priežiūros atostogų – vėliau persigalvoti bus per vėlu.

Kita vertus – yra gera naujiena norintiems dienos dalį dirbti tėveliams. Dabar dirbančiai mamai šioji pašalpa yra mažinama darbo užmokesčio dydžiu, t.y. jūs netenkate tokio dydžio pašalpos, kokio yra jūsų gaunamas atlyginimas. Nuo 2011 m. liepos 1 d. antraisiais vaiko auginimo metais bus galima gauti visą pašalpą ir visą darbo užmokestį. Pirmaisiais vaiko auginimo metais pašalpos mokėjimo tvarka turint draudžiamųjų pajamų nesikeičia.

"Veido" archyvas

Jei vaikus išties globoja skirtingos planetos, jiems netgi dangus gali atrodyti skirtingai žydras…

Atrodytų, koks skirtumas, kada gimei – pirmadienį ar trečiadienį, ryte ar vakare, esant pilnačiai ar delčiai. Bet, pasirodo, yra. Charakterį ir temperamentą lemia ne tik auklėjimas ar genai, bet ir gimimo diena.

Žinoma, nieko čia jau dabar nebepakeisi, bet gal bus lengviau suprasti, iš kur atsirado vienas ar kitas mažylio būdo bruožas, ir atlaidžiau į viską žiūrėti. Netikite? Perskaitykite, ir kas žino, gal tai bus tiesa…

Pirmadienio romantikai

Pirmadienis – diena, kurią dažna būsimoji mamytė labiausiai bijo gimdyti. Juk dar nuo seno buvo manyta, kad geriau naujų darbų nepradėti pirmadienį, mat jei atsitiks kokių nemalonumų, jie lydės visą savaitę. Tačiau nėra taip blogai, kaip gali atrodyti. Pirmadienį valdo Mėnulis – sidabras (vandens elementas), todėl pirmąją savaitės dieną gimusiems žmonėms būdingas romantiškumas, turtinga fantazija, švelnumas, jautrumas, svajingumas. Deja, taip pat ir baimė, prietaringumas, miego sutrikimai, polinkis į blogus įpročius… Gal todėl tą dieną gimusiems sunkiau įsitraukti į darbus ir jie lengviau išmušami iš vėžių, nors dėl to nerimauti nereikėtų – pakanka smulkmenos, kad jie ir vėl išsitiestų. Kartais jie atrodo nepastovesni, nei iš tikrųjų yra… O iš tikrųjų jie labai globėjiški.

Pirmadienį gimė Edis Merfis, Nostradamas, Greta Garbo, Harisonas Fordas, Michailas Gorbačiovas, Agata Kristi.

Antradienio kariai

Antradienį globoja karingasis Marsas. Tai geležies (ugnies elementas) diena, daugelyje religijų laikoma laiminga. Antradienis tinkamas aktyviems ir sunkiems darbams, o tą dieną gimusiems žmonėms būdingas energingumas, atkaklumas, stipri valia, drąsa, lyderio savybės. Kita vertus, gali išryškėti ir nekantrumas, agresyvumas, negebėjimas užbaigti pradėto darbo. Jie ilgai nešiojasi nuoskaudas ir tobulai moka slėpti savo jausmus. Sakoma, kad atradieniukai itin moka pasiaukoti (juk tai graži savybė mūšio lauke…), jie pasiryžę didelei meilei ir kančiai.

Antradienį gimė Karlas Marksas, Čarlis Čaplinas, Nikita Chruščiovas, Melas Gibsonas, Kevinas Kostneris, Margareta Tečer, Klaudija Šifer.

Trečiadienio apsukruoliai

Tai išties linksmiausia savaitės diena, nes ją globoja Merkurijus – gyvsidabris. Taigi jis savo globotiniams dovanoja iškalbą, komunikabilumą, apsukrumą, gebėjimą išsisukti… Kitaip tariant, trečiadieniukai – logiški, protingi ir išradingi, rizikuoti visiškai nebijantys žmonės. Tik gaila, kad jų siekiai dažnai būna labai jau materialūs. Kartais šie žmonės būna permainingi ir neapsisprendėliai, kartais – veidmainiai ir “gandonešiai”…

Trečiadienį gimė Salvadoras Dali, Džonas Lenonas, Sadamas Huseinas, Merlin Monro, Bredas Pitas.

Ketvirtadienio entuziastai

Tai Jupiterio (alavo, žemės elemento) diena. Jupiteris šiai dienai suteikia veržlumo ir linksmumo. Todėl nenuostabu, kad ketvirtadienį gimusieji yra entuziastingi, geraširdiški, linksmi, didelių užmojų turintys, bet… kartais godūs ir nepatikimi. Ketvirtadienį gimusieji atkakliai priešinasi bet kokioms kliūtims, siekia sėkmės – ne tik sau, bet ir savo bičiuliams. Sėkmė juos lydi todėl, kad sugeba maksimaliai atsiduoti darbui ar studijoms. Deja, kartais tai baigiasi fanatizmu, o sėkmė įpučia ekstravagancijos ir ketvirtadieniukai išmoksta gana skaudžiai gelti.

Ketvirtadienį gimė Leonardas da Vinčis, Voltas Disnėjus, Polas Makartnis, Viljamas Šekspyras, Fredis Merkuris, Sofija Loren, Džonas Travolta.

Penktadienio  artistai

Penktadienis – meilės ir menų deivės Veneros (vario, vandens elemento) diena. Penktadienį Ieva pavaišino Adomą obuoliu, todėl vis dar sklando mitas, kad tą dieną negalima nei vesti, nei gimdyti, nei laidoti, nei teisti, nei pradėti naujų darbų, o sapnai iš penktadienio į šeštadienį neva yra pranašingi. Vis dėlto Veneros planeta tą dieną gimusiems suteikia įgimto žavesio, švelnumo, mandagumo, jausmingumo, artistiškumo, noro rūpintis savo išvaizda. Nors gali pasireikšti ir pasyvumas, prisitaikėliškumas, polinkis verkšlenti. Vis dėlto penktadieniukai – labiausiai meilę ir dėmesį  mokantys reikšti bei priimti (o tai – ne mažiau svarbu!) žmonės. Todėl jų santykius – tiek santuokoje, tiek versle, tiek su visais žmonėmis apskritai – dažniausiai lydi harmonija. Pavojai, kuriais malonumų mėgėja Venera gali “apdovanoti”, – suvulgarėjimas, tuštybė, tingulys…

Penktadienį gimė Albertas Enšteinas, Maiklas Džeksonas, Jurijus Gagarinas, Bilas Geitsas.

Šeštadienio mąstytojai

Šeštadienį valdo Saturnas (švinas, žemės elementas). Tai apmąstymų diena. Todėl tą dieną gimsta filosofai, mokslininkai, mokytojai. Tai rimti, atkaklūs, praktiški ir pareigingi žmonės, dažniausiai padarantys puikią karjerą – tai galimi būsimieji didelių įmonių ar net valstybės vadovai. Kartais tie dideli darbštuoliai net primiršta romantinę gyvenimo pusę, juos dažnokai užklumpa pesimizmas, vienišumas, noras moralizuoti. Tie, kuriems mažiau sekasi, ima įtarinėti, pavydėti ir skųsti…

Šeštadienį gimė Vladimiras Nabokovas, Adolfas Hitleris, Motina Teresė, princesė Diana, Lučianas Pavarotis, Garis Kasparovas.

Sekmadienio švyturiai

Tai Saulės (aukso, ugnies elemento) diena. Buvo manoma, kad tą dieną raganos ir piktosios dvasios tūno savo slaptavietėse, o gimusieji sekmadienį pasmerkti švytėjimui. Šiems žmonėms dažniausiai viskas sekasi, nes jie apdovanoti daugybe gabumų. Kartais susidaro įspūdis, kad jie šalti ir neprieinami, tačiau šie žmonės yra nuoširdūs ir to paties reikalauja iš kitų. Na, ir kas, kad jie labai mėgsta girtis – argi tai taip jau blogai?

Sekmadienį gimė Liudvikas van Bethovenas, Čarlzas Darvinas, Josifas Stalinas, Deividas Koperfildas, Borisas Jelcinas, princas Čarlzas.

Paros metas

Be abejo, visos mamos prisimena, ar gimdė šviečiant saulei, ar žvelgiant pro langą mėnuliui. Ką jau ten paros laikas – valandas ar net minutes dažna gali pasakyti. Pasirodo, ir tai yra svarbu mažo žmogučio charakteriui.

• Naktį, nuo 24 iki 2 valandos, kai valdo Merkurijus, pasaulį išvysta smalsūs, viskuo besidomintys žmonės. Per pirmąsias dvi valandas gimusieji yra komunikabilūs, jiems netrūksta draugų, tik jie linkę dažnai juos keisti.

• Pusiaunaktį, tarp 2 ir 4 valandos, viešpatauja Venera. Ji apdovanoja gebėjimu siekti tikslo visur ir visada, nesvarbu, ar tai būtų susiję su pinigais, ar su meilės reikalais. Pusiaunaktį gimusieji labiau nei dvasines vertybes vertina materialias.

• Paryčiais, nuo 4 iki 6 valandos, gimsta Marso globotiniai. Jie sąžiningi, užsispyrę ir nemėgstantys, kai jiems įsakinėja ar juos su kuo nors lygina.

• Ryte, nuo 6 iki 8 valandos, kai įsiviešpatauja Neptūnas, gimsta vienišiai, labai jautrūs ir pažeidžiami, bet labai dvasingi ir kūrybingi žmonės.

• Ryte, nuo 8 iki 10 valandos, valdo Uranas, todėl tuo metu pasaulį išvysta nuoširdūs, mėgstantys bendrauti, norintys padėti ir dvasingi žmonės.

• Ryte, nuo 10 iki 12 valandos, – Saturno laikas. Jis suteikia pasitikėjimo savimi, gebėjimo siekti tikslo. Tokiems žmonėms patinka vadovauti, o svarbiausia – jie nebijo atsakomybės.

• Įdienojus, nuo 12 iki 14 valandos, kai veikia Jupiteris, pasaulį išvysta smalsūs, valingi ir viskuo besidomintys žmonės. Jiems reikia naujų įspūdžių ir veiklos, todėl jie atviri gyvenimo pokyčiams.

• Dieną, nuo 14 iki 16 valandos, gimusieji yra Plutono globotiniai. Šis jiems dovanoja stiprią valią, nebijojimą rizikuoti. Tokie žmonės nemėgsta nuobodulio ir monotonijos.

• Vakarop, nuo 16 iki 18 valandos, kai ir vėl įsiviešpatauja Venera, pasaulį išvysta ištikimi ir teisybės ieškotojai. Šiems žmonėms gyvenime svarbiausia susirasti gerą draugą, o vėliau – mylimąjį, kurio vertybės būtų tokios pačios.

• Vakare, nuo 18 iki 20 valandos, valdžią perima Merkurijus. Jo globotiniai, kad ir kas atsitiktų, niekada nenuleis rankų ir liks ištikimi savo idėjoms ar draugams.

• Vėlai vakare, nuo 20 iki 22 valandos, viešpataujant Saulei, gims norintys visur ir visada švytėti, nevengiantys bendrauti ir maloniai leisti laiko.

• Prieš vidurnaktį, nuo 22 iki 24 valandos, karaliauja Mėnulis, lemiantis filosofišką, ramų ir uždarą būdą, nors kita vertus – šiems žmonėms nesvetimas naujų įspūdžių troškimas.

Renata Maslauskienė

"Veido" archyvas

Pirmyn – atgal, kairėn – dešinėn, aukštyn – žemyn… Ir iš naujo!

Neneigsime, hiperaktyvus vaikas – šiokia tokia našta tėvams. Pernelyg aktyvus, chaotiškas mažylių elgesys tėveliams dažniausiai sukelia papildomą nerimą, baimę, trukdo laisvai jaustis visuomenėje. Tačiau nereikia per daug įsibaiminti – juk visada daugiau žinome apie tai, kas mums nenaudinga, o apie tai, kas nuramintų ar parodytų, jog situacija normali, – informacijos dažniausiai pritrūksta.

Hiperaktyvumo sutrikimą turinčių vaikučių tėvelių skundai dažniausiai labai panašūs: vaikai, tarsi gyvi kamuoliukai, negali nustygti vienoje vietoje, kai turėtų būti susikaupę – blaškosi, nenurimsta, bėgioja, būna labai impulsyvūs, neklauso nei tėvelių, nei auklėtojų, pertraukinėja kalbančiuosius. Jiems niekaip nepavyksta sukoncentruoti dėmesio, jie neužbaigia pradėtų darbų, labai dažnai pameta daiktus, nesilaiko tvarkos. Tai sukelia daugybę problemų šeimoje: dažnai pažeidžiami ne tik tėvelių ir jų atžalų, bet ir pačių sutuoktinių santykiai. Ką tada daryti? Atsakymas vienareikšmis: nereikia kovoti su pasekmėmis, o geriau ieškoti priežasčių. Tik tada viskas  sugrįš į reikiamas vėžes.

It paspaustas mygtukas

Hiperaktyvų sindromą turintys vaikai perdėtai stipriai išgyvena bet kokio pobūdžio emocijas, todėl vos tik sureagavę į skleidžiamus impulsus, jie “veikia” iškart – nedelsdami. Proto suvokimas išlieka antroje vietoje: daugiau klausomasi savo emocijų, norų, realizuojami vidiniai poreikiai.

Stebint šiuos vaikučius, atrodo, jog jie nuolat, be perstojo juda. Didžiausių rūpesčių kyla tada, kai rimties ir drausmės nesilaikoma tuomet, kai ji būtina: autobuse, gydytojo kabinete, vaikų darželyje, renginukuose ir t.t. Tai sukelia neigiamą aplinkinių, dažniausiai suaugusių žmonių, reakciją. Galbūt tai mūsų pačių tėvelių kaltė, jog vis bandome vaikams primesti savo elgesio taisykles, įpročius? Kas žino. Kaltė tai ar ne, tačiau bet kuriuo atveju atsižvelgti į vaiko poreikius, stebėti juos – mūsų pareiga, kurią turime prisiimti.

Didžiausios bėdos

• Lėkiau, griuvau, užsigavau… Tokie vaikai jau nuo mažumės skiriasi savo temperamentu, todėl jų tėveliams, kitiems šeimos nariams iškyla daug daugiau bėdų dėl tvarkos, poilsio, ramybės namuose. Objektyviausia problema – kai dėl savo nekontroliuojamo elgesio jie dažniau nei kiti vaikai patiria įvairiausių traumų, susižalojimų, patys tarsi pritraukia nelaimių. Tokį elgesį  lemia negalvojimas apie galimas pasekmes, todėl su vaikučiu būtina kalbėtis, draugiškai jam paaiškinti, kas yra gerai, o ko daryti negalima, kas gali nutikti.

• Įdomu tik dvi minutes! Viena ryškiausių hiperaktyvių vaikų bėdų – sunkus dėmesio sutelkimas ir jo išlaikymas. Jie nesugeba ilgai išlaikyti dėmesio vienam dalykui,  nuolat “šokinėja” ir ieško kažko naujo, įdomaus. O ir atradus, kas sudomina, dažniausiai greit viskas vėl kartojasi iš pradžių: nauja veikla greitai atsibosta, o dėmesys keliauja kitur. Atitinkamai atsiranda rūpesčių, susijusių su mokymosi, ugdymo procesais, todėl tokie vaikai dažniau sunkiau ir prasčiau mokosi.

• Išaugama, bet ne visada… Paauglystėje hiperaktyvumo sutrikimas dažniausiai išsivysto į normalų žmogaus aktyvumą, pradedama geriau mokytis. Tačiau dažnai pasitaiko ir kardinaliai priešingų atvejų, kai vaikas ima maištauti, asocialiai elgtis, vartoti alkoholį, narkotikus, atsiranda naujų bendravimo trikčių. Žinoma, dėl viso to galima kaltinti tiesiog blogą vaiko elgesį ir jį patį, tačiau dažniausiai net vaikui suaugus šių problemų išlieka dėl pačių tėvų elgesio.

“Blogą” elgesį gydo geras

Pakankamai sunku atskirti, kada vaikas yra tiesiog sveikai judrus, o kada – jau turintis elgesio ar emocinių trikčių. Dažniausiai tai pastebima lyginant su kitais tokio paties amžiaus vaikais ir stebint, kiek jo elgesys kelia rūpesčių jam pačiam bei aplinkiniams. Jei matyti, kad vaikas turi bėdų, – verta kreiptis į specialistus, padėsiančius nustatyti, ar tai tikrai hiperaktyvumo sindromas, kurį reikia gydyti.

Išvada paprasta: dėmesio stokos ir hiperakyvumo sindromas – tai liga, o ne išlepimo pasekmė. Vaikas nekaltas, kad turi bėdų! Pirmasis privalomas tėvelių žingsnis – įsisąmoninti tai. Pagrindinė suaugusiųjų užduotis – jautrumas ir dėmesingumas savo vaikui, kad ir kaip neigiamai jis elgtųsi. Kreipkitės pagalbos į specialistus, juk laukti kol vaikas “išaugs” šitą būseną net neverta: negydant tai įvyksta labai retai, o uždelsus gydyti gali išsivystyti rimtesnių neuropsichologinių ligų.

Be abejo, hiperaktyvus vaikas sukelia nemažai rūpesčių savo tėvams. Juos kamuoja aplinkinių spaudimas, mintys, kad jie nemoka auklėti savo atžalų. Isterijos, kada vaikas krinta ant žemės, verkia, šaukia, yra tiesiog maištas prieš aplinkinių nesupratimą ir negerbimą jo, kaip asmenybės, todėl bausmės čia nepadės. Palaukite ramiai, kol vaikas nusiramins, o po to pabandykite su juo apie tai, kas nutiko, pasikalbėti. Neleiskite, jog tai taptų įpročiu ir pajutęs “isterijos metodo” veiksmingumą vaikas pradėtų tuo toliau naudotis.

Bausmių kelias – slidus

Pernelyg emocionalus vaiko elgesys natūraliai lemia didesnę suaugusiųjų kontrolę, kuri dažniausiai tik be reikalo slopina vaiko asmenybę, sukelia dar didesnę agresiją, maištavimą, isterijas,  užsisklendimą savyje, nuoskaudas ar pyktį. Deja, kontroliuoti nėra paveiku, tai – tarsi bandyti sulaikyti tekančią upę –  juk ji vis tiek tekės…

Kur kas veiksmingiau – teigiamai skatinti bei motyvuoti. Vaikas pats turi norėti sutelkti dėmesį, užbaigti pradėtus darbus, išmokti tai, ką yra pradėjęs mokytis. Visa tai iš “reikia” turi pavirsti “noriu”, juk visi vaikai gan sunkiai suvokia pačio žodžio “reikia” prasmę: bendraukite su vaiku jam suprantamesne kalba.

Akcentuokite vaikui jo laimėjimus, pagirkite už juos. Vaikui nepasisekus, parodykite jog nieko baisaus neatsitiko, jog jis ir toliau taip pat stipriai mylimas, niekas nepasikeitė. Aptarkite kartu nesėkmės priežastis, priimkite kartu visą tai kaip naują pamoką.

Tėvus vaikas turi suvokti ir priimti kaip pagalbininkus, o ne diktatorius, kurių balsas yra vienintelis ir visa lemiantis. Parodykite pagarbą vaiko asmenybei – tai tikrai jam padės sutvirtėti.

Keletas patarimų

• Jis netyčia… Tą reikia suvokti. Hiperaktyvus vaikas dažniausiai nesugeba savęs kontroliuoti, todėl viską jis daro netyčia, be jokių blogų tikslų kažką paerzinti ar supykdyti. Supraskite tai, nekaltinkite vaiko egoizmu ar kitomis blogomis savybėmis, kurios išties nėra jam būdingos. Pirmiausia patys pamąstykite, ar tinkamai suvokiate vaiko elgesį, – nesupratę ir nepelnytai pažeminę galite tik dar labiau pakenkti.

• Ramybės ir dar kartą ramybės! Tokio “motoriuko” tėvams gydytojai paaiškina, jog būklė  pagerėja, jei su vaiku elgiamasi ramiai, nuosekliai ir geranoriškai. Be abejo, negalima vaikui visko leisti. Jis turi suprasti konkretaus elgesio taisykles, normas. Idealu, jei tokio mažylio aplinkoje nebus jį erzinančių daiktų, triukšmo – namuose turi tvyroti geranoriška, rami atmosfera.  Saugokite savo vaiką nuo pervargimo, padėkite jam susidaryti dienotvarkę, kartu laikykitės jos.

• Išnaudokite vaiko energiją jo paties labui. Supažindinkite jį su nauja veikla, žaidimais, pabandykite sudominti sportu. Pasistenkite savo vaiko energiją nukreipti naudinga linkme – patys nustebsite pamatę, koks

Trečdalis Lietuvos mamų mano susiduriančios su problema, kad jų vaikas mažai valgo. Tiek pat yra pastebinčių, kad jų vaikas išrankus maistui. Tokius rezultatus atskleidžia Lietuvos vaikų gastroenterologų ir mitybos draugijos iniciatyva spalio mėnesį atlikto tyrimo rezultatai. Mamų, auginančių iki 3 metų amžiaus vaikus, apklausą atliko tyrimų bendrovė “Macroscope”.

Anot tyrimą inicijavusios draugijos pirmininko vaikų gastroenterologo doc. dr. Vaidoto Urbono, tai, kad mažamečiai vaikai mažai valgo, dažniausiai yra tik mamų iliuzija: “Lietuvoje nėra tiek vaikų, kuriems būtų nustatyta mažo svorio problema, – akcentuoja gydytojas. – Išrankumas maistui taip pat nėra liga. Tai normalus vaikų elgesys, kurį šiandien įvardiname kaip neofobiją – baimę naujam maistui”.

Priimdamos sprendimą dėl vaikelio maitinimo, mamos labiausiai pasikliauja vidine intuicija ir gydytojų konsultacijomis. Šiuos kriterijus labai svarbiais arba svarbiais laiko atitinkamai 85 ir 77 proc. respondenčių. Šeimos tradicijomis – mamos ar močiutės patarimais – kliaujasi 30 proc. mamų.

Atliktas tyrimas parodė, kad kas penkta mama anksti nutraukia maitinimą krūtimi. Visų tyrime dalyvavusių respondenčių nuomone, tokiu atveju geriausia alternatyva mamos pienui yra mišinėliai karvės pieno pagrindu.

Karvės pienas kaip pagrindinis pieno gėrimas buvo vertintas kaip gana menkavertis maisto produktas: 70 proc. apklaustųjų mano, kad karvės pienas yra netinkamas arba tikrai netinkamas vaikams iki 1-nerių metų amžiaus.

“Visų pieno mišinėlių gamintojų etalonas – mišinys, kuris užtikrintų tokį patį kūdikio ir vaiko augimą kaip ir mamos pienas”, – kalba gydytoja dietologė Daiva Čižauskaitė. Anot medikės, maitinamiems karvės pienu kūdikiams, ypač vaikams iki 6 mėnesių amžiaus, gali net atsirasti mikrokraujavimas iš virškinamojo trakto, nes jų skrandžio pH yra šarmingesnė, virškinamojo trakto gleivinė yra pralaidesnė maisto antigenams.

Mamų apklausa atskleidė, kad 44 proc. respondenčių jogurto arba kefyro produktus duoda arba planuoja duoti savo vaikams laikotarpyje nuo pusės metų iki metų. Vaikų gastroenterologas doc. dr. Vaidotas Urbonas pabrėžia, kad ir tokie produktai kaip kefyras ar jogurtas neturėtų būti duodami jaunesniems nei 1-nerių metų amžiaus vaikams, nes tai yra tos pačios kilmės pieno produktai.

Tyrime dalyvavo 315 mamų, auginančių iki 3 metų amžiaus vaikus. Duomenys surinkti 2010 m. spalio mėnesį.

"Veido" archyvas

Namie kilimo nepalaistysi ir neužuosi šlapios žemės kvapo

Lauko erdvė leidžia mažiesiems patenkinti tokius paprastus, tačiau labai svarbius poreikius: lipti, šokti, bėgti, suptis, rėkti, voliotis, slėptis ir dar daug daug kitų. Žinia, uždaroje patalpoje viso to (beveik) arba negalima daryti, arba tai esti ribojama. O štai lauke jie pajunta laisvės, nuotykių, rizikos, eksperimentų ir… tiesiog vaikystės skonį!

Lauko žaidimų nauda vaikams yra didžiulė, todėl svarbu, kad jie reguliariai leistų laiką gryname ore. Deja, lauko žaidimai, kurie anksčiau buvo savaime suprantama mažų vaikų gyvenimo dalis, šiandien vis dažniau yra pakeičiami tupėjimu prie televizoriaus… Pavargę tėvai neturi laiko išeiti su vaiku, o vieno išleisti nedrįsta – nesaugu. Darželiuose (ir ypač lopšeliuose) pedagogai irgi vaikus vis rečiau veda į lauką teigdami, kad jiems gan sudėtinga išruošti daug vaikų į lauką ir (arba) prastas oras ir pan. Žodžiu, vis mažiau praleidžiama laiko gryname ore – ypač šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku. O štai tyrimai rodo, kad būti lauke esti gyvybiškai svarbu, jei norima, kad vaiko raida būtų visavertė:

• Tyrimas, atliktas Švedijoje (Bondestam, 1994), parodė, kad vaikai, kurie bent 6 val. per savaitę būdavo lauke, daug rečiau nelankydavo darželio dėl ligos.

• Vaikai, kurie daug laiko būna gryname ore, pasižymi geresne psichine sveikata.

• Vaikų, leidžiančių laiką ne tik žaidimų aikštelėse, bet ir natūralioje gamtinėje aplinkoje, stambiosios motorikos raida yra spartesnė, nei vaikų, būnančių patalpoje ir (arba) tik žaidimų aikštelėse. Nustatyta ir tai, jog lauko žaidimus vaikams smagiausia žaisti tiesiog gamtoje, o ne specialiai įrengtose vietose.

• Mitu laikytina tai, kad jei vaikas nemėgsta dėlionių, mažiau piešia, veria ir pan., tai jo smulkioji motorika prasčiau vystosi. Vaikai, imdami mažus pagaliukus, kaišiodami virveles, rinkdami už kotelių lapus, kapstydamiesi darželio darže, lavina smulkiąją motoriką nė kiek nemažiau.

• Daug tyrimų rodo, kad stambioji motorika susijusi su kalbos raida, o lauko darželiuose veiklos, skirtos stambiajai motorikai, apstu. Taigi, lavėja ir kalba.

• Vaikai, kurie leidžia laiką gamtoje, geba geriau koncentruotis ir yra kūrybiškesni (nes niekas jiems neatneša žaisti jau “paruoštų” žaislų, jiems patiems reikia susigalvoti veiklos.

• Tyrimai (Herrington ir Studtmann, 1998) taip pat rodo, kad natūrali gamta skatina socialinę, emocinę ir kognityvinę raidą.

• Prasmingas žaidimas lauke lemia tai, kad grupėse yra mažiau patyčių, kivirčų ir sužeidimų, kurių  pasitaiko vaikams konfliktuojant.

• 2005 m. atlikus darželių aplinkos tyrimus, paaiškėjo, kad daugumos pa
• talpų triukšmo lygis yra ganėtinai aukštas, o štai lauke retai kada smarkių garsų būna per daug, todėl vaikas esti ramesnėje aplinkoje.

• Lauke vaikai mokosi apie juos supantį pasaulį: kas bus, jei palaižysiu ledą? Ar šį pagalį įsmeigsiu į žemę? Kaip auga ši gėlė? Ar gili ši bala? Ar pagausiu skrendantį drugelį? Ar užlipsiu šioms kopėčiomis? Užduodamas begalę klausimų, vaikas sprendžia matematines problemas, gauna gamtos mokslų pradmenis, pradeda suprasti apie ekologiją, sodininkystę (daržininkystę) bei suvokia metų laikų kaitą. Be to, vaikas ne tik išmoks, bet ir tikriausiai prisimins, nes visa bus konkretu ir asmeniškai patirta.

• Lauke vaikas atranda savo vietą gamtoje bei santykį su ja: jis mokosi suptis, čiuožti, lipti, voliojasi ant žolės, liečia augalus ir pan.

• Žaidimai lauke sudaro vaikui sąlygas atsipalaiduoti, “išsikrauti”, todėl, vėl grįžus į patalpą, jam lengviau susikaupti ir lavinti kitus gebėjimus.

• Jei vaikystėje buvo daug laiko leidžiama lauke, užaugus labiau linkstama sportuoti ir užsiimti kita veikla gryname ore.

• Geriausios žaidimų aikštelės yra tos, kuriose yra kuo mažiau… konkretumo. Juk elementari pastogė gali būti ir karalaitės pilis, ir drakono rūmai, ir namai, ir ligoninė, o štai raketa bus tik raketa.

Idėjos žaidžiant lauke

Jei skaitys tėvai – šias idėjas jie galės ir panaudoti, tačiau jos tiks ir pedagogams. Kaip tėveliai galėtų šias mintis “nunešti iki darželio” – vis dar iššūkis jiems patiems, nes Lietuvoje dar nėra priimta “mokyti” pedagogų… Kita vertus, nepamirškime, jog yra ir tokių pedagogų, kurie visada mielai pasimokytų ko nors naujo!

• Patieskite ant žolės didelį popieriaus lapą ir duokite vaikams guašo ir teptukų. Piešimo temos gali būti įvairiausios – vieną dieną pieškite “vaikščiodami”, kitąsyk tai, apie ką skaitėte su vaiku knygelėje arba jis mokėsi darželyje. Pavyzdžiui, varles.

• Turite dviratukų, pasispiriamų mašinyčių, paspirtukų? Karštą dieną duokite vaikams kempinaites ir negilius dubenis su vandeniu. Tegul vaikai įsivaizduoja plauną mašinas. Puikus būdas išmokti vaikams dalytis ir bendradarbiauti (juk visiems mašinyčių neužteks!).

• Yra neįtikėtina daugybė žaidimų su kamuoliu!

• Turite senų paklodžių? Pripildykite purkštukus vandeniu, skiestu dažais, ir leiskite vaikams nupurkšti jas.

• Duokite vaikams lankų: iš pradžių tegul žaidžia taip, kaip nori, o po to parodykite, kaip galima juos sukti aplink juosmenį bei žaisti įvairius žaidimus.

• Lobio paieškos moko drauge siekti tikslo, spręsti problemas, sekti nurodymus (žemėlapis!), mąstyti ir pan.

• Jei nėra vėjo, su senomis raketėmis “muškite” balionus.

• Jeigu grupėje kalbate apie vorus (drugelius, vabaliukus ir pan.), eikite jų ieškoti ir stebėti.

• Pažymėkite vaikams taškus A ir B. Atstumą jie turi įveikti: šokinėdami kaip triušiai, šliauždami it gyvatės, liuoksėdami it stirnos ir pan.

• Sugalvoję temą “Miškas”, lauke galite surinkti daug medžiagos ir sukurti koliažą (žievė, gėlės, lapai, žolė, akmenėliai, riešutėliai ir pan.).

• Eidami į žaidimų aikštelę, stebėkite aplinką. Grįžę nubraižykite žemėlapį, kaip reikia nueiti iš grupės (ar namų) į žaidimų aikštelę – taip realybė perkeliama į abstraktų žemėlapį, be to, vaikai mąsto kūrybingai, sprendžia problemas ir tobulėja jų erdvinis mąstymas.

• Miške rinkite įvairius akmenukus.  Namie (grupėje) juos rūšiuokite pagal spalvą, dydį, tuomet nudažykite ir pan.

• Išneškite smėlio ir vandens – vaikams bus tas pats, tarsi atostogautų prie jūros!

Tai – tik keletas pavyzdžių! Kiekvieną temą galima praturtinti daug laiko leidžiant lauke ir susipažįstant su pasauliu. Taip kiekvienas vaikas pajus, kad tai, apie ką kalbama mokyklėlėje, yra neatsiejama nuo jį supančios aplinkos. Be to, juk visi lengviau ir geriau suvokiame tai, kas mums aktualu ir ką mes galime pajusti patys!

Lauke – ugdymas, o ne šalimas!

Veikla lauke yra tąsa to, kas vyksta grupėje. Planuodami veiklą lauke, pedagogai atsižvelgia į vaiko raidą bei amžiaus ypatumus – lygiai taip pat, kaip planuodami laiką patalpoje. Tam tikrą veiklą pedagogai parengia pagal temą arba stebėdami vaikus ir atsižvelgdami į jų susidomėjimą. Taigi, ugdymo programa yra įgyvendinama veiksmingiau, tobulinama ir turtinama, jei pedagogas nuolat stebi vaikus, klausosi, apie ką šie kalba, ir atkreipia dėmesį į jų užduodamus klausimus. Taip pat svarbu, kad užsiėmimai gryname ore būtų orientuoti į vietos klimatą, augalus, gyvūniją, papročius, o pedagogai turi nepamiršti, kad veikla lauke gali būti ir matematinė, ir muzikinė, ir mokslinė, ir kalbinė, ir meninė. Ir telieka tikėtis, kad jau nebėra tokių auklėtojų, kurios vaikams žaidžiant lauke skaito žurnalą…

Žinoma, tėvams yra lengviau išeiti su vaiku į lauką. Ugdymo įstaiga taip lengvai to padaryti negali, nes ją varžo vaikų saugumo reikalavimai. Ir – be jokios abejonės – vaikai išties turi būti prižiūrėti ir saugūs. Tačiau tai, jog tai nėra lengva, neturėtų būti priežastis atsisakyti prasmingo žaidimo lauke. Ypač šiais laikais, kai tų žaidimų lauke vis mažėja…

Nors vasarą moksleivių stovyklų pasiūla Lietuvoje ganėtinai plati ir jų organizatoriai tarpusavyje netgi konkuruoja, to negalima pasakyti apie atostogas kitais metų laikais. Gerai, jei klasės auklėtojas su kelionių agentūros pagalba organizuoja moksleivių ekskursiją į vieną ar kitą netolimą užsienio šalį. O jeigu ne?

Vilniečiams išeitį siūlo Lietuvos vaikų ir jaunimo centre įsikūrusi stovykla “Įspūdžiautojai”. Joje šias rudens atostogas leido daugiau nei 30 vaikų. “Jie plaukiojo baseine, fotografavo pačių pasidarytais pinhole aparatais, išbandė save perkusijos ir astronomijos laboratorijose, piešė ir patys rengė savo kūrinių parodas”, – pasakoja LVJC rinkodaros vadovė Milda Marozaitė. Tokia stovykla, kokias numatoma rengti ir žiemos bei pavasario atostogų laikotarpiu, vienam vaikui kainuoja 289 Lt už savaitę. Beje, moksleiviai gauna pusryčius ir pietus.

Dar vieną alternatyvą nuobodžiaujantiems vaikams pasiūlė rašytojas Vytautas V.Landsbergis su bendraminčiais. Šalia Anykščių esančio Pavarių kaimo sodyboje 21 moksleivis atostogas leido kurdamas pasakas. “Iš pradžių kiekvienas stovyklos dalyvis parašė savo  pasaką. Tada jas redagavome. Kartu su atvykusiu dailininku vaikai piešė iliustracijas, o su atvykusiu maketuotoju – rengė pasakas spaudai. Galiausiai atėjo knygrišyklos diena, ir visi laimingi išsiskirstėm nešini knygelėmis”, – pasakoja V.V.Landsbergis. Be to, moksleiviai vyko į netoliese esantį partizanų bunkerį, susitiko su buvusiu laisvės kovotoju Jonu Kadžioniu. Tokia savaitės stovykla sodyboje, kur moksleiviai prižiūrimi kiaurą parą, tėvams kainavo dvigubai brangiau nei miestietiška.

Lietuvos vaikų maitinimo kokybe susirūpinusi Sveikatos apsaugos ministerija dėl jai vienai suprantamų priežasčių nutarė pirma pasirūpinti tik moksleiviais, o darželinukų ir internatų globotinių skrandžio turinio reikalus atidėjo kitiems metams.

Pataisius vaikų maitinimą mokyklose reglamentuojančią higienos normą, nuo šių metų rugsėjo mokyklų valgyklose ne tik nebeliko menkaverčių į blizgančius popierėlius supakuotų užkandžių, bet ir kasdienis šiltas maistas privalo būti gaminamas nenaudojant jokių koncentratų, stipriklių, vengiant genetiškai modifikuotų produktų. Tačiau kodėl tokios pat taisyklės netaikomos ir kitose vaikų prižiūros įstaigose?

“Šiais metais nustatėme maitinimo taisykles mokyklose, kitais metais planuojame nustatyti panašias ir vaikų darželiuose, – “Veidą” informavo Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamento Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas. – Nuo mokyklų pradėjome todėl, kad didžioji dalis vaikų mokosi ir maitinasi mokyklose, o darželiuose padėtis geresnė – ten nėra produktų, draudžiamų mokyklose (bulvių traškučių, gazuotų ir energinių gėrimų), gaminamas šviežesnis maistas”.

Tačiau dėl sveikos vaikų mitybos aktyviai kovojanti Sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė sako, kad daželiuose taip pat nestinga nieko gero vaikų organizmui neduodančio maisto. “Bulvių traškučių mažyliams, aišku, neduoda, bet dešrelių, šokoladinių sūrelių rasite ne vieno darželio valgiaraštyje. O štai mokyklose jų nebeliko – naujoji tvarka nebeleidžia”, – komentuoja pašnekovė.

"Veido" archyvas

Gyvsidabrinius termometrus rekomenduojama pakeisti naujoviškais

Laiško forma:

“Vaikystėje buvau apsinuodijusi gyvsidabriu, mane ilgai gydė ligoninėje. Ar šiais laikais ta liga vis dar aktuali? Kur ir kaip mano judrus penkiametis galėtų apsinuodyti ir nuo ko jį saugoti?” – klausia Karolio mama.

Nors gyvsidabris kartais laikomas “atgyvenusiu” metalu, jis vis dėlto dar  naudojamas ir šiais laikais – daugiausia gaminant baterijas, elektros lempas, matavimo prietaisus (termometrus, barometrus, kraujospūdžio matavimo aparatus) ir kt. Anksčiau gyvsidabris buvo plačiai naudojamas odontologijoje, amalgamos plomboms gaminti, šiandien, tiesa, jau tik labai retai. Taigi vis dar yra progų apsinuodyti jo garais ar per maistą, kuriame šis metalas kaupiasi.

Kenkia garai

Skystas sidabriškai baltos spalvos gyvsidabris ypatingas tuo, kad gali garuoti temperatūrai nukritus net žemiau nulio. Kuo aukštesnė temperatūra, tuo daugiau susidaro gyvsidabrio garų, kuriais ilgesnį laiką kvėpuojant galima apsinuodyti (pvz., sudaužius prietaisus ir nesurinkus gyvsidabrio). Anksčiau pasitaikydavo apsinuodijimų gyvsidabrio garais, ypač kaimo vietovėse, kai žmones apgyvendindavo buvusiose ambulatorijose, stomatologijos kabinetuose, kur į grindų plyšius buvo pribirę daug gyvsidabrio ir šis nuolat garuodavo.

Tuo tarpu apsinuodyti gyvsidabriu per  išorės aplinkos orą nėra įmanoma. Taip pat jei mažylis netyčia prarytų išsibarsčiusio gyvsidabrio rutuliuką – šis nepakitęs būtų pašalintas su išmatomis ir sveikatai nepakenktų. Tačiau jei jis sudaužytų seną termometrą ir nuslėptų šį faktą nuo jūsų, gyvsidabris liktų nesurinktas kambaryje ir garuotų – apsinuodyti šansų yra. Todėl rekomenduojame pakeisti termometrą į modernesnį.

Kaip surinkti

Šepetėliu surenkami matomi lašeliai, pradedant rinkti nuo užteršto ploto krašto į vidurį, į popierinį vokelį. Smulkesnius gyvsidabrio lašelius galima susiurbti gumine kriauše, o smulkiausius “priklijuoti” ant pleistro. Surinktas gyvsidabris dedamas į stiklinį indą su vandeniu ir sandariai uždaromas. Vieta, kurioje buvo pasklidęs šis metalas, išvaloma drėgnu laikraščiu, išplaunama kalio permanganato tirpalu ir muiluotu vandeniu bei gerai išvėdinama.

Kaupiasi žuvyje

Pavojingi ne tik gyvsidabrio garai, bet ir aplinkai veikiant pakitęs gyvsidabris, kuris patenka į organizmą su maistu. Šis procesas vyksta taip: metalinis gyvsidabris, patekęs į aplinką, yra veikiamas bakterijų, grybelių ir virsta metilgyvsidabriu, kuris dirvožemyje išsilaiko ilgą laiką, gali būti nuplautas į paviršinius vandenis, tačiau nemigruoja į požeminius vandenis. Metilgyvsidabris kaupiasi grybuose, tuo tarpu augalai jo nekaupia. Pats didžiausias pavojus žmonių sveikatai siejamas su metilgyvsidabrio patekimu į paviršinius vandenis, kuriuose jį kaupia žuvys.

Viena vertus, mažyliui žuvis būtina, nes tai vertingas maisto produktas, kuriame gausu vertingų baltymų, geležies, reikalingų vaiko augimui ir vystymuisi, bei omega-3 riebalų rūgščių, būtinų smegenų vystymuisi. Kita vertus, žuvis tėveliai turi rinktis atsakingai, nes kai kurios jų, ypač jūrų bei plėšriosios (lydekos, upėtakiai, tunai, kardžuvės, rykliai, karališkosios skumbrės) gali būti užterštos metilgyvsidabriu. Jų reikėtų vengti, nes teršalai gali pakenkti mažylio smegenų ir nervų sistemos vystymuisi.

Kuo didesnė ir senesnė žuvis, tuo daugiau joje gali būti gyvsidabrio. Norint to išvengti, vaikams patariama duoti jaunų, nedidelių ir neplėšrių žuvų.

Juodas gyvsidabrio darbas

Gyvsidabriui jautriausia yra nervų sistema. Gyvsidabris veikia įvairias smegenų sritis, todėl gali būti labai įvairių simptomų: atsiranda dirglumas, tremoras, regėjimo sutrikimai (akipločio susiaurėjimas), kurtumas, raumenų nekoordinuotumas, atminties sumažėjimas ir t.t.

"Veido" archyvas

Krizės įveikiamos ne po vieną, o visiems kartu surėmus pečius

Sunku šiandien surasti šeimą, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietusi krizė. Jei ropinėjančiam pypliui ji dar nė motais, penkiametis ją jau gali pajusti savo kailiu – juk dėl suplonėjusios tėvų piniginės gali tekti apriboti savo pomėgius ar atsisakyti visus metus lauktos kelionės į Disneilendą.

Darytumėte klaidą, jei bandytumėte apsimesti, kad nieko nevyksta. Juolab kad pekiametis jau pajėgus suprasti, jog kartais taip nutinka, kad mama ar tėtis netenka darbo ir dėl to sumažėja šeimos pajamos. Tik būtina apie tai su mažyliu kalbėtis. Kur kas labiau nei priežastys vaikus gąsdina pasekmės. Tad kas svarbu pradedant pokalbį?

Strateginis planas

Jis turėtų būti sudarinėjamas be vaikiškų ausų ir akių. Visų pirma susidariusią situaciją turi aptarti ir  išsirinkti padėsiančią susidoroti su sunkumais strategiją patys suaugusieji, ir tik tada kalbėtis su mažiausiais šeimos nariais. Labai svarbu patiems tėvams gebėti įveikti emocinius sunkumus, kuriuos sukelia finansinės problemos. Tai puiki proga iš tiesų pasitikrinti savo vertybes ir peržiūrėti savo gyvenimo prioritetus. Žaisti su tėvais, dainuoti, šokti ar kepti duoną vaikui paprastai smagiau ir naudingiau, nei lankyti dainavimo pamokas ar kas savaitę lankytis kino teatre.

Atvirumas ir tik atvirumas

Žinoma, tai nereiškia, kad vaikui būtina žinoti viską nuo A iki Z. Užteks jam pasakyti: atėjo sunkūs laikai, mūsų pajamos sumažėjo, bet mes tikrai surasime išeitį. Nors dabar teks kuriam laikui pakeisti, pavyzdžiui, mūsų atostogų planus arba nuo šiol negalėsime taip dažnai eiti į kavines. Jeigu mažylis užduos papildomų klausimų, į juos atsakinėkite ramiai ir užtikrintai. Mažylį labiau nei bloga finansinė situacija baugina nežinia – juk vis tiek vargu ar pavyks nuslėpti savo nusiminimą ir nerimą. Tik svarbu nesukelti vaikui kaltės jausmo, nes mažieji neretai dėl blogos tėvų nuotaikos linkę kaltę suversti sau – juk greičiausiai viskas dėl to, kad jie blogai elgėsi. Jei jau nepavyksta tvardytis, geriau iš anksto įspėti atžalą, kad tėtis ar mama šiandien yra blogos nuotaikos.

Vaiko nerimas – ne mažiau svarbus

Todėl nenumokite ranka ir į mažo žmogučio baimes, liūdesį ir nerimą. Ką daryti? Ogi visų pirma leiskite vaikui suprasti, kad jūs žinote apie jo išgyvenimus ir jums tai rūpi, nesvarbu, ar sunkumai užgriuvo jūsų šeimą, ar tik vaiko draugo artimuosius: “Gaila, kad su tavimi draugas nebegali lankyti dailės būrelio, nes jo tėtis neteko darbo ir jų šeima tam nebeturi pinigų. Tu turbūt dėl to labai išgyveni. Ar lankysi būrelį toliau vienas?” O jei taip nutiko jūsų šeimai, taip pat reikėtų apie susidariusią situaciją pakalbėti su mažyliu: “Taip, iš tiesų dabar mes neturime pinigų, kad galėtume sumokėti už tavo dailės pamokėles. Bet tai tikrai ne katastrofa. Daugeliui šeimų dabar yra labai sunku. Bet kai tik tėtis susiras kitą darbą, tu galėsi ir vėl mokytis piešti”.

Kuo daugiau apsikabinimų!

Nesaugumo jausmas paprastai tvyro ore. Tačiau šeimai išlikti ir sustiprėti sunkiais laikais padeda nuostata, kad mes kartu viską nugalėsim. Veiksminga nuraminimo priemonė – ne mažiau kaip aštuoni apkabinimai per dieną vaikui ir tam šeimos nariui, kuris jaučiasi liūdnesnis ar kitaip emociškai labiau prislėgtas. Kūniškas šiltas apkabinimas ramina, suteikia saugumo ir parodo, jog esi mylimas. Viskas praeina, praeis ir krizė, svarbiausia, kad šeimoje liktų jausmas: mes tai įveikėme, buvo sunku, bet tai nesugriovė mūsų santykių, nes mes turime vienas kitą. O vaikas tai matydamas mokosi, kad sunkumai įveikiami, kad kartais būna sunku, o šilti jausmai šeimoje tai padeda nugalėti.