"Veido" archyvas

Geriausia mažylio mokykla – Jūs. Tad kuo daugiau būkite kartu ir kalbėkite, kalbėkite…

Dvimetukai dar tik pradeda regzti sakinius, o trimetukai jau turėtų kalbėti sakiniais. Tiesa, dar ne tokiais ilgais ir sudėtingais kaip tėtis ar mama, bet jau sakiniais.

Jeigu jūsų mažylis jau užpūtęs trečiojo gimtadienio žvakutes, jo sakinį turėtų sudaryti jau nebe du žodžiai – kas ką veikia, o kur kas daugiau, pavyzdžiui, ir kokios spalvos ar storio buvo tas daiktas ar asmuo, ir kada vienas ar kitas įvykis nutiko. Jei ima stigti žodžių, ir vėl eikite žaisti. Sunerimti ir praverti logopedo duris reikėtų, jei trimetis kalba tik sava kalba arba tik atsakinėja į klausimus.

Kas būna ir koks būna?

Iš pradžių mažyliui papasakokite, kas gali būti, pavyzdžiui, minkštas, ir palaukite, kol vaikas sugalvos bent vieną pavyzdį. Jei mažyliui tai per sunki užduotis, pasakykite jūs (pavyzdžiui, pagalvė), bet kartu pateikite klausimą su priešinga reikšme, pavyzdžiui, kas gali būti kietas (pavyzdžiui, obuolys). Klausti galite ir atvirkščiai: kokia gali būti pagalvė ir koks obuolys? Galiausiai su vaiku apsikeiskite vietomis – tegu jis užduoda jums klausimus, o jūs atsakinėkite. Jūsų atsakymai bus ne mažiau jam naudingi.

Iš pradžių ar po to?

Jei mažylis dar nepažįsta šių sąvokų, būtų metas su jomis susipažinti. Kad būtų lengviau suvokti, į pagalbą pasitelkite paveikslėlius arba konkrečias gyvenimiškas situacijas. Pavyzdžiui, pabudęs tu iš pradžių nusiprausi, o tik po to (arba vėliau) sėdi pusryčiauti. Tada vaikučio paklausinėkite, ką jis daro iš pradžių, o ką po to. Tada papasakokite, ką jūs darote iš pradžių, o ką po to. Pirmą kartą pasakykite teisingai, o antrą kartą – klaidingai. Ar mažylis pastebės klaidą? Dar galite pradėti sakyti, ką jūs veikiate abu iš pradžių, o vaikas tegu pabaigia, ką jūs abu veikiate po to.

Kas ką daro?

Vienas pradėkite, o kitas sakinį baikite. Pavyzdžiui, saulė šviečia, šildo; žmogus eina, bėga, valgo, miega. Tada pasakykite du daiktus, tegu mažylis pasako vieną jiems abiem bendrą veiksmą. Pavyzdžiui, saulė ir lempa – šviečia; paukštis ir lėktuvas – skrenda. O tada atvirkščiai. Pavyzdžiui,  šviečia – saulė ir lempa; skrenda – paukštis ir lėktuvas. Galiausiai užduokite klausimų, pavyzdžiui, kas šviečia, kas skrenda.

Atspėk, kas tai

Užduotis labai paprasta – jūs keliais žodžiais apibūdinkite vieną ar kitą daiktą, o tada tegu mažylis atspėja, kas tai yra. Jei nepavyksta atspėti, jis gali užduoti papildomų klausimų, į kuriuos galimi atsakymai tik “taip” arba “ne”. O tada apsikeiskite vietomis ir spėliokite jūs.

"Veido" archyvas

Anokia čia paslaptis, kad dvimetį pipirą geriausia lavinti ir mokyti žaidžiant. Tą tėveliai ir daro. Tik neretai pamiršta, kad lavinti reikia ne tik pirščiukus, bet ir liežuviuką.

Antrąjį gimtadienį atšventęs pipiras jau turėtų pažvelgęs į paveikslėlį mokėti papasakoti, ką jame mato. Tiesa, sudėtingų sakinių iš tokio mažo žmogučio reikalauti nereikėtų. Šaunu, jei dvimetis geba pasakyti, pavyzdžiui, kad meškutis sėdi, zuikis šoka ar vilkas bėga. Nors paprastai tokio amžiaus vaikai dar tik mėgina atsakyti į klausimus, kas tai yra ir ką vienas ar kitas daiktas ar asmuo veikia. Ir tai yra gerai. Bet jei mažylio liežuviukas dar nelabai klauso, raskite laiko su vaikučiu tiesiog pažaisti.

Imituokite pokalbį telefonu

Pokalbiai telefonu, kai mažylis nemato pašnekovo, jau patys savaime skatina kalbos raidą – juk nieko neparodysi pirštu, teks viską papasakoti. Kaip tą padaryti? Ogi visai paprasta – galite net susikonstruoti telefono būdelę, paėmę didelę popierinę dėžę, į kurią mažylis mielai šmurkštelės, arba teritoriją atskirti kokia nors širma ar net spintos durimis. Svarbiausia, kad pašnekovai vienas kito nematytų. Tik nepamirškite – tariamasis pokalbis telefonu neturėtų priminti, kaip dažniausiai nutinka, suaugusiojo monologo. Ne mažiau svarbu ir tai, kad kalbantysis vartotų vaikučiui žinomus žodžius, klausimai būtų aiškūs bei suprantami ir į juos nereikėtų atsakyti tik “taip” arba “ne”.

Klausinėkite, bet nekamantinėkite

Užduokite mažyliui kuo daugiau klausimų. Žinoma, tai neturėtų skambėti kaip vaiko egzaminavimas vienu ar kitu klausimu. Klausimai turėtų būti pateikti įtikinamai, tarsi jums tai iš tiesų būtų labai įdomu. Jei mažylis dienas leidžia ne lopšelyje ar su aukle, o su jumis, galite į pagalbą pasikviesti tėtį. Tegu jis būna tas, kuris išklauso, kaip praėjo diena.

Žinoma, dvimetukui bus dar sunku rišliai ir išsamiai papasakoti, ką veikė, bet į klausimus, ką valgė, kur buvo, ką matė, kas patiko, o kas ne, atsakyti tikrai galės.

Siužetiniai žaidimai – ne tik įdomu

Kiekvienuose namuose apstu įvairiausių meškučių, zuikučių ir kitų mielų padarėlių. Jie gali tapti ne blogesniais pagalbininkais nei močiutė ar tėtis. Mažyliui juk kartais įdomiau pasikalbėti su zuikučiu nei su mama, tad nepatingėkite pritūpti ant kilimo ir paėmusi zuikutį į rankas prabilti jo balsu.  Galite imituoti vieną ar kitą situaciją, pavyzdžiui, apsilankymą pas gydytoją, apsipirkimą parduotuvėje ar kavinėje.

Darbo partijos frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys Seimo kancleriui įteikė prašymą Seimo rūmuose vietoje esančios rūkymo vietos įrengti vaikų žaidimo ir priežiūros kambarį. Pasak V. Gapšio, įdiegta Seime ši priemonė paskatintų vaikų susilaukiančias poras aktyviai dalyvauti darbo rinkoje ir neprarasti darbo įgūdžių.

Darbo partijos frakcijos seniūno teigimu tokį kambarį galima būtų apmokestinti. Kita vertus, motinos (tėvai), kurie motinystės (tėvystės) atostogas pasirinks tik vienerius metus vietoj dviejų, nuo šio mokesčio galėtų būti atleisti.

Tokia praktika jau paplitusi Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos valstijose, kur privačios kompanijos leidžia tėvams vaiką atsivesti į darbą. Žmogiškųjų išteklių specialistai teigia, kad tokios priemonės didina žmonių pasitenkinimą darbu, dėl to auga darbuotojų lojalumas, gerėja veiklos rezultatai.

"Veido" archyvas

Kiekvieną mažylio kąsnelį įvertinkite – ar tikrai jis vertingas augančiam mažylio organizmui

Kartais mamos sako: “Ir kam reguliuoti vaiko maitinimąsi? Užsinorės valgyti – pats paprašys”. Jos neteisios, nes užsižaidęs mažylis gali ir nepaprašyti… Tuomet jis peralksta, be to, negauna visų reikalingų maisto medžiagų.

Peralkęs mažylis pajunta alkio priepuolį, tuomet krinta gliukozės kiekis kraujyje, o vaikas pradeda kaprizintis, verkti arba tampa vangus. Tokia būklė neigiamai veikia jo savijautą. Taigi labai svarbu tinkamai sureguliuoti mažylio mitybos režimą. Maitinant mažylį svarbu viskas: maisto kiekis ir kokybė, švara ir valgymo laikas, intervalai tarp valgymų, aplinka, kurioje valgo vaikas, bei namiškių požiūris į mažylio mitybą.

Mitybos režimo pagrindai

• Reguliuokite režimą. Vienas svarbiausių sveikos mitybos principų – valgyti laiku ir keliskart per dieną. Geriausia, kad per dieną mažylis sočiau valgytų keturis penkis kartus, kas tris keturias valandas. Ikimokyklinuką reikėtų maitinti tomis valandomis, kai jo virškinimo sistema dirba geriausiai, t.y. geriausias pusryčių laikas – 8–8.30 val., pietų – 12–12.30 val., pavakarių – 16–16.30 val., o vakarienės – 19.30–20 val. Panašaus režimo laikosi dauguma ikimokyklinių įstaigų, nereikėtų nuo jo nukrypti namuose ir tėveliams. Mat pripratus valgyti tomis pačiomis valandomis, mažylio apetitas bus geras ir jis valgys viską be kaprizų. Be to, maitinantis tokiu režimu susidaro refleksas, ir atėjus valgymo metui pradeda skirtis skrandžio sultys – tuomet mažylis pasiprašo valgyti pats!

• Valgydamas retai mažylis labai išalksta ir iškart suvalgo daugiau maisto, todėl skrandžio sienelės išsitempia, negali laisvai judėti, maistas blogiau susimaišo su virškinamosiomis sultimis, ilgiau užsibūna skrandyje ir ima dirginti skrandžio gleivinę. Tai gresia virškinamojo trakto ligomis, o didesnis nei įprastai suvalgomo maisto kiekis – nutukimu. Be to, labai išalkęs vaikas valgo skubėdamas, blogai sukramto maistą. Svarbu ir tai, kad vakarienę mažylis valgytų ne visai prieš miegą.

• Valgymui skirkite pakankamai laiko. Išmokykite mažylį valgyti lėtai ir gerai sukramtyti maistą. Pusryčiams ir vakarienei užtenka skirti 15–20, o pietums – 20–25 minutes. Neverskite vaiko valgyti greičiau, neskubinkite, neleiskite lenktyniauti su seserimi ar broliu, kuris greičiau ištuštins lėkštę. Skubant maistas blogai sukramtomas, be to, būtinos pauzės tarp kąsnių.

• Ribokite užkandžiavimą tarp maitinimų. Tarp sotesnių valgymų nerekomenduojama duoti mažyliams jokių skanėstų ir saldumynų. Jų galima duoti nebent po valgio, nes saldumynai daugeliui vaikų ilgam sutrikdo apetitą.

• Vaikas turi gauti reikiamą kiekį kalorijų. Tuomet jis nejaus nei energijos trūkumo, nei jos pertekliaus. Valgant penkiskart per parą (t.y. kas dvi tris valandas) pusryčiai turi sudaryti 20–25 proc., priešpiečiai – 15 proc., pietūs – 25–30 proc., pavakariai – 15 proc., vakarienė – 20–25 proc. paros kalorijų normos. Vaikų iki trejų metukų paros kalorijų norma – 1400 kcal, o nuo ketverių iki šešerių – 1700 kcal.

Remkitės sveikos mitybos piramide

Norėdami auginti sveikus mažylius, tėvai ir kiti šeimos nariai taip pat turėtų rinktis kuo sveikesnį maistą. Atsisakykite perdirbto, įvairiais priedais “patobulinto” maisto, kuris organizmui labiau kenkia, nei padeda. Maistas turėtų būti gaminamas iš kuo natūralesnių, mažiau apdorotų produktų. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja sveikos mitybos piramidę, kuri parodo, kokį suvalgomo maisto kiekį turi sudaryti vienas ar kitas produktas mažylio dienos valgiaraštyje. Šie kiekiai skaičiuojami porcijomis. Porcija – tai santykinis, o ne absoliutus kiekis. Porcijos mato vienetas gali būti puodelis (stiklinė), vienas valgomasis šaukštas ar vienas arbatinis šaukštelis.

Sveikos mitybos piramidė rodo pagrindinį sveikos mitybos principą – įvairovę. Šioje piramidėje šalia mėsos, paukštienos, žuvies, kiaušinių, ankštinių daržovių kaip vertingi itin kokybiški baltymų ir riebalų šaltiniai minimi riešutai ir sėklos. Susmulkinus kavamale 1–4 arbatinius šaukštelius šio mišinio galima dėti į jogurtą, vaisių, daržovių mišrainę, košę (ypač daržovienę).

Riebalų labirintuose

Sotieji ir nesotieji riebalai piramidėje neišskiriami į atskirą grupę, nes jų mažyliui pakanka tiek, kiek jų yra pieno, mėsos, žuvies ar kiaušinių ir papildomai duodant 3–5 arbatinius šaukštelius įvairaus šalto spaudimo aliejaus, kuris vartojami ruošiant patiekalus. Geruosiuose, t.y. nesočiuosiuose, riebaluose (jų gausu žuvyse, riešutuose, augaliniame aliejuje), yra omega-3 riebalų rūgščių. Sotieji riebalai, kurių gausu gyvūninės kilmės produktuose (mėsoje, piene), taip pat daug bėdos vaikams nepridaro, tačiau ateityje jiems gali vystytis aterosklerozė, sutrikti riebalų apykaita. Be to, valgant daug sočiųjų riebalų mažiau gaunama nesočiųjų. Itin blogos reputacijos yra Lietuvoje dar mažai žinomi transriebalai – dirbtiniu būdu pagaminti riebalai, naudojami maistui gaminti. Taigi iš mažylių valgiaraščio reikėtų išbraukti kietos konsistencijos (panašų į sustingusį sviestą) margariną, bulvių traškučius, kukurūzų spragėsius, sausainius, pramoniniu būdu gaminamas keptas bulvytes ir picas.

Angliavandeniai – irgi ne bet kokie

Sveikos mitybos piramidėje atskirai maisto grupei nepriskiriami ir nesudėtiniai angliavandeniai, mat juose nėra vertingų maisto medžiagų, išskyrus tai, kad jie suteikia mažyliui energijos. Būtina riboti daug cukraus turinčius vaisvandenius ar sultis, saldainius, ledinukus, pyragaičius ir kitus mažos maistinės vertės produktus. Daug cukraus gaunantys mažyliai pradeda tukti, ima pulti dantų ėduonis. Taigi vaikams skirtas maistas nesaldinamas ir jie neturi būti pratinami valgyti saldžių patiekalų. Reikėtų vengti ir baltų miltų gaminių, nes jie sukelia staigų gliukozės lygio šuolį kraujyje, kuris greitai pakilęs taip pat greitai ir nukrinta. Tokie šuoliai neigiamai veikia organizmą, itin smarkiai apkraunama kasa. Energijos mažylis gali gauti ir iš sudėtinių angliavandenių, kurių gausu vaisiuose, daržovėse ir grūduose (avižose, grikiuose, rupaus malimo miltuose), kuriuose yra nemažai balastinių medžiagų.

Sudėtiniai angliavandeniai skaldomi pamažu, todėl gliukozės kiekis kraujyje didėja ir mažėja palengva. Mažylis ilgiau lieka sotus.

"Veido" archyvas

Jeigu mažylis darželyje nemiega – išmokykite jį bent ramiai pagulėti

Artėjant rudeniui visi vėl sugrįžta į įprastas vėžes ir režimą. Prie režimo turi priprasti ir mažieji, ypač tie, kurie turės eiti į darželius. Itin svarbu sureguliuoti miego režimą, kad mažylis visą dieną jaustųsi žvalus ir pailsėjęs.

Kad mažyliui būtų lengviau priprasti prie naujojo režimo, reikia iš anksto prisiderinti prie darželio. Paprastai ryte vaiką reikia atvesti ne vėliau 9 val., pietauja jie 12- 12.30 val., o pietų miegelis trunka nuo 13 iki 15 val. Taigi, tokio režimo reikėtų laikytis ir namuose.

Vaiko savijauta ryte daugiausia priklauso nuo to, kaip jis yra pažadinamas. Stenkitės tai daryti švelniai ir kuo linksmiau, jokiu būdu neskubinkite mažylio ir nekurkite įtampos – geriau jau pradėti žadinti dešimčia minučių anksčiau.

Abudu miegeliai vienodai svarbūs

• Dienos miegas. Nors visuomet didesnis dėmesys skiriamas naktiniam mažylio miegui, tačiau ne mažiau svarbus ikimokyklinukams yra ir dienos miegelis. Mat jo metu „neutralizuojamas“ ryte patiriamas stresas ir antrąją dienos pusę mažylis gali pasitikti atgavęs jėgas. Be to, specialistai teigia, kad nuo dienos miego kokybės priklauso ir tai, kaip vaikas miegos naktį. 3- 5 metų vaikas jau gali ir atsisakyti miegoti dienos metu arba mėgautis 1- 2 val. poilsiu.

• Naktinis miegas. Manoma, jog pats tinkamiausias laikas keliauti į lovą vakare – 21 valanda, tačiau tai nėra auksinė taisyklė. Jeigu vis nerandate optimalaus laiko, kada vaikas turi eiti miegoti, šiek tiek paeksperimentuokite. Turbūt pastebėjote, jog vakarinis nuovargis ir mieguistumas mažylį apima staiga: vieną minutę jis dar smagiai žaidė, o kitą – jau trina akytes, žiovauja, ima zirzti. Po kiek laiko – jis vėl žvalus ir net nesileidžia į kalbas apie ėjimą į lovą. Manoma, jog yra vadinamieji “miego langai”, kuriems atsivėrus mažylis labai lengvai užmiega, nes smegenų aktyvumas tuomet būna pasiekęs žemiausią lygį. Būtent tuo metu mažylis ir pradeda trinti akytes ir žiovauti. Tuo tarpu “miego langui” užsivėrus, pastangos užmigdyti vaikutį tampa bevaisės. Vakare “miego langai” būna keli, todėl pabandykite juos susekti – dažniausiai jie atsiveria tuo pačiu metu.

Režimas – ne atgyvena

Kad mažylis gerai miegotų ir užmigtų, labai svarbūs yra besikartojantys ritualai – ne tik miegojimo, bet ir pasivaikščiojimo, maudynių. Jeigu kiekvieną dieną viskas yra daroma vienodai ir tuo pačiu metu  – mažylis jaučiasi ramus. Taigi, rutina mūsų mažiesiems netgi būtina.Visų pirma labai svarbu eiti miegoti visada tuo pačiu metu. Taip sureguliuojamas vidinis mažylio laikrodis, kad jis tam tikrą valandą užsinorėtų miego. Be to, kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau jis patiria įspūdžių, todėl jis vakarais nevisuomet sugeba ir gali užmigti, be to neretai mažylis pats sau trukdo: užduoda daug klausimų, sugalvoja norų, stengiasi pabėgti iš lovos ar miegamojo. Tokie mažyliai prašo sekti pasakėles, gerti. Kartais jie atbėga pas žiūrinčius televizorių tėvus, įkyriai lenda į jų lovą ar bent prašosi likti kambaryje.

Šie mažylio „išsidirbinėjimai“ prasideda tuomet, kai tėveliai nesukuria gulimosi taisyklių ir mažieji užmiega kada nori ir kur nori. Kai kurie tėveliai elgesi nenuspėjamai – tai per daug griežtai guldo vaikus, tai atleidžia vadžias. Visais šiais atvejais vaikas užmiega vėliau ir kitu laiku. Vienintelis būdas nuo to apsisaugoti – kuo ramesni mažyliovakarai: jokių judrių žaidimų, naujų žaislų bei televizoriaus žiūrėjimo.

Kaip pasirengti miegui

• Miegui ruoškitės kartu su vaiku: nusiprauskite, persirenkite pižama, paruoškite lovytę, pasodinkite joje mažylio mėgstamą žaisliuką.

• Stenkitės, kad lovelėje vaikas tik miegotų ir ji netaptų “žaidimų aikštele”.

• Paguldę vaiką, šiek tiek pabūkite prie jo lovytės, švelniai paglostykite mažylį.

• Reikalaukite, kad vaikas prieš miegą susitvarkytų žaislus, nueitų į tualetą, kad nebūtų dingsties tik atsigulus vėl keltis.

• Jeigu mažylis dieną buvo neramus, verkė, prieš miegą būtinai nuraminkite, nes jis tikrai prastai miegos.

• Greičiau atsipalaiduoti mažyliui padės ramios maudynės šiltame vandenyje. Net ir šiltos vonelės kojoms turi panašų, tik šiek tiek menkesnį poveikį.

• Prieš miegą būtina gerai išvėdinti kambarį.

• Jeigu vis dėlto niekaip nepavyksta prisišaukti ramaus mažylio miego, geriausia pasitarti su vaikų neurologu ar psichologu. Neretai padeda ir reabilitologo skirtos procedūros – masažai, mankštelės, šildymai. Visa tai mažina mažylio nervų sistemos jautrumą. Gydytojai rekomenduoja pirmiausia išbandyti homeopatinių ar žolių – mėtų, melisos, valerijono, jonažolės pagrindu pagamintų vaistų (pvz., “Sedalia”).

Kai nemiega darželyje

Dažnai mamos skundžiasi, kad jų vaikai nemiega darželyje, dažnai vietoje to verkia arba trukdo miegoti kitiems. Tai atsitinka dėl to, kad pasikeičia ėjimo miegoti ritualas, mat anksčiau mažuosius guldė tik mama arba tėtis, o dabar auklėtoja. Be to, mažieji gali neužmigti ir dėl to, kad jie namuose dienos metu nemiegodavo arba miegodavo kitu laiku. Ką daryti, kad mažylis pradėtų miegoti darželyje? Pirmiausiai pratinkite jį keltis kuo ankščiau ryte. Jeigu jis atsibus 7  – 7.30 val., tai tikrai per pietus jau bus gerokai išvargęs ir ims žiovauti. Pabandykite palikti jį vieną ramiai pagulėti, kai šalia nėra nė vieno iš tėvelių. Nors jis ir nemiegos, bet pamažu išmoks ramiai pagulėti ir žinos, kad po pietų ateina poilsio valanda.

Miegelio fazės

Miegą sudaro dvi skirtingos fazės: aktyviojo (arba greitojo) ir giliojo (arba lėtojo) miego. Gilusis miegas dar skirstomas į  4 fazes: snaudulys, vidutinio gylio miegas, gilus miegas ir giliausias miegas. Greitojo miego fazės metu išoriškai atrodo, jog žmogus miega labai giliai, sumažėjęs jo raumenų tonusas, tačiau iš tiesų smegenys dirba taip pat aktyviai, kaip ir esant budriam. Šios miego fazės metu žmogus sapnuoja. Tai išduoda po užmerktais vokais judančios akys. Tuo tarpu giliojo miego fazės metu žmogaus miegas būna ramus, organizmas – visiškai atsipalaidavęs. Šios dvi fazės per naktį kaitaliojasi keletą kartų. Nuo 6 val. vakaro iki 3 val. ryto dominuoja lėtojo miego fazė, o po to ima vyrauti aktyvioji fazė, taigi ir sapnuojama daugiausia paryčiais.

Esminis skirtumas tarp vaiko ir suaugusio žmogaus miego yra tas, kad mažylių miego fazės kaitaliojasi daug dažniau. Mažyliui augant po truputį daugėja giliojo miego. Būtent jo metu organizmas gamina augimo hormoną. Taigi, tikra tiesa, jog vaikai auga miegodami. Specialistai, tyrinėjantys miegą, mano, kad aktyvusis miegas padeda formuotis smegenims. Be to, šios miego fazės metu apdorojami ir surikiuojami dienos įspūdžiai.

Jei išgirdę žodį “utėlės” nutaisote nuostabos kupiną veidą, vadinasi, dar nesate leidę vaiko į jokį kolektyvą. Nes šiais laikais parsinešti iš ten utėlių tampa ganėtinai įprasta. Aišku, ne mažiau pasibjaurėtina, tačiau vis mažiau gėdinga.

Nors gyvename civilizuotame amžiuje, bet utėlės vis dar gyvena kartu su mumis. Ir tai tikrai ne tik asocialių šeimų rūpestis. Šie kraujasiurbiai parazitai įsiveisia tvarkinguose namuose dėl to, kad mažylis parsineša “augintinių” iš darželio ar kitų vaikų susibūrimo vietų.

Vaikai dažniausiai užsikrečia galvos utėlėmis, kurios maitinasi žmogaus krauju. Be “šeimininko” utėlė gali išgyventi ne ilgiau kaip 48 val. Tačiau jei jos niekas neiškrapšto iš šukuosenos, utėlė čia gyvena apie 27–38 dienas, per kurias padeda iki140 kiaušinių – glindų, jas priklijuodama prie plauko arti odos.  Taigi nesunku apskaičiuoti, kaip greit viena atklydėlė gali virsti visa kariauna parazitų.

Kasymasis prišaukia kitas bėdas

Galvinėmis utėlėmis mažieji gali užsikrėsti per artimą kontaktą su kitais utėlėtais žmonėmis (darželyje, perpildytame transporte, keičiantis drabužiais, patalyne, šukomis, šepečiais, ausinėmis). Jos nešokinėja, bet greitai ropoja, tad nesusilietus galvomis ar pečiais tikimybė užsikrėsti itin maža, tačiau išlieka – kartais utėlės perropoja nuo vienos darželinuko pagalvės ant kitos, nuo drabužinėje greta suglaustų drabužių ar per sofos atkaltes. Geriausiai utėlės plinta iš galvos į galvą, esant artimam sąlyčiui, dėvint užkrėstus galvos dangalus (kepures, skareles, plaukų juosteles, kaspinus ir kt.). Didesnis pavojus užsikrėsti yra mergaitėms.

Glindų dažniausiai galima rasti smilkinio, pakaušio, kaktos srityse. Utėlių įkandimai ir jų seilėse esančios medžiagos gali sukelti odos paraudimą, atsiranda papulių ar pūslelių. Įkandus utėlei labai niežti, ypač naktį… Mažylis nuolat kasosi, kol nusikaso odą, o tai – puikūs vartai antrinei infekcijai, atsiranda odos uždegimas, egzema, folikulitas, furunkulas ir t.t. Jeigu utėlėtumas gausus, gali net pakilti temperatūra, padidėti kaklo limfmazgiai. Sunkiais ir užleistais atvejais visa galva gali būti padengta pūlingu šašu, plaukai susivelia į kaltūną.

Pirmiausia – gerai iššukuoti!

Galvos utėles, jei jų nedaug, galima iššukuoti tankiomis šukomis – specialios šukos, parduodamos vaistinėse, kainuoja keliolika litų. Toks naikinimas dabar rekomenduojamas daugelyje šalių dėl pastaruoju metu pastebėto utėlių atsparumo vaistams ir jų sukeliamos alergijos vaikams. Ne visi vaistai yra saugūs, tad bandyti išnaikinti utėles šukomis ypač prasminga nėštukėms, vaikams iki 5 metų, o jei serga alergija ar odos ligomis – ir vyresniems.

Ši procedūra nėra sudėtinga, tiesiog padalykite plaukus į kelias dalis, o kiekvieną dalį – į smulkias sruogas. Mažylio plaukus sudrėkinkite 4–5 proc. acto tirpalu ir šukuokite kiekvieną sruogą atskirai. Pradėkite kuo arčiau galvos odos, t.y. nuo pat plaukų šaknų, ir šukuokite iki galiukų (taip neleisite utėlėms sugrįžti).

Šukuoti rekomenduojama ilgai, apie pusvalandį, arba tol, kol į šukų “tinklus” nebeįklius joks gyvis. Ir tai dar nereikš, kad plaukai jau visiškai švarūs. Tokią procedūrą reiks kartoti kelias dienas. Kai kurios mamos iš patirties tvirtina, kad efektyviau už bet kokias šukas – glindų išrankiojimas rankomis, nes jos išties labai tvirtai prisiklijavusiosę prie plauko ir šukoms kartais nepasiduoda. Kad būtų lengviau, siūlome pabandyti į šukų tarpdančius įpinti siūlą.

Įdėmiai rinkitės vaistus

Vaistinėse galima įsigyti įvairių preparatų utėlėms ir glindoms naikinti – vieni su insekticidais, kiti be jų. Dažniausiai jie būna šampūnų ar losjonų pavidalo. Geriausiai mažyliui parinkti tokį preparatą, kuriame nėra sveikatai pavojingų cheminių medžiagų, – jis nedirgina odos ir nekenkia plaukams. Mažyliui tiktų “Nyda”, kurie, be visų minėtų savybių, dar pasižymi tuo, kad fiziškai užkemša parazitų kvėpavimo takus ir jie žūsta. Preparato sudėtyje esantis simondsijų vaškas saugo odą ir plaukus bei palengvina šukavimą. Sudrėkinkite tirpalu plaukus, palaikykite 45 minutes, paskui kruopščiai iššukuokite specialiomis šukomis. Kad būtų didesnis poveikis, iškart plaukų neplaukite – galite leisti vaikui permiegoti ir išplauti ryte.

Kad jos negrįžtų…

Ne mažesnės kaip 60 °C temperatūros vandenyje išskalbkite drabužius, patalynę ir kitus daiktus, galėjusius liestis su utėlėmis. Jei reikia, minkštus ir kitokius žaislus sudėkite į plastikinį maišelį ir dvi dienas palaikykite šaldiklyje  – taip sunaikinsite juose esančias utėles. Kruopščiai išsiurbkite automobilius ir gyvenamąsias patalpas, o siurblio maišelį sunaikinkite.

Kovoti visiems kartu

Ikimokyklinėse įstaigose vaikai turi būti profilaktiškai tikrinami dėl utėlėtumo – paprastai tai daro seselė ar kitas sveikatos specialistas. Tam vis dar reikia tėvų sutikimo. Tačiau jokiuose dokumentuose nėra numatyta, kad mažylis, kurio galvoje aptikta utėlių ar glindų, gydymo metu negali eiti į darželį.

Tėveliai turėtų prisiminti, kad užsikrėsti utėlėmis galima nepriklausomai nuo šeimos gerovės! Utėlės negimsta galvoje, jos iš kažkur ateina – taigi gali ateiti ir į jūsų namus! Todėl leiskite kolektyve patikrinti galvytes, darykite tai ir patys – ypač pastebėję, kad mažylis kasosi galvą. Aptikus utėlių, jas reikia naikinti, ir būtina informuoti vaiko lankomą kolektyvą – tik taip išvengsime tolesnio jų plitimo. Apie šią problemą reikia kalbėti drąsiai, taip, kaip kalbėtumėte apie slogą ar kitą negalavimą. Antraip, jei utėlių vienu metu neišsinaikins visi kolektyvo vaikai (ir kiti šeimos nariai), užsuksime užburtą ratą ir vos išgydę saviškį vėl rizikuosime parsinešti “svečių”.

"Veido" archyvas

Retas mažylis nenori augintinio. Tačiau vienas inkšdamas kas rytą verčia iš lovos, kad išvestum jį pasivaikščioti, o kiti, žiūrėk, po metų ar dviejų nugaišta – kam vaikui tokia trauma? Gal jums tiktų papūga – jomis rūpintis gali net ikimokyklinukai, o didesni paukščiai gyvena ne vieną dešimtmetį. Nors, žinoma, turi ir savų “kabliukų”.

Be abejo, būtų naivu tikėtis, kad jūsų pagalbos mažyliui neprireiks. Bet būkite tikri – tai vis tiek bus puikios atsakomybės ir rūpinimosi kitu pamokos.

Priežiūros ABC

Papūgos narvą teks valyti kasdien, lesalo ir geriamo vandens indelius – taip pat. Kartą per savaitę narvą reikėtų išvalyti nepavojingomis dezinfekantais, o medžių šakas nuplauti karštu vandeniu. Šakos paukščiui reikalingos ne vien palaipioti, į jas ji nusibrūžina snapą ir nagus, kad neperaugtų. Papūgai būtina pasimankštinti, todėl išleiskite ją paskraidyti po namus, žinoma, prieš tai uždarę langus, duris, nepalikę atviros ugnies, įkaitusių elektros prietaisų.

Joms kenkia ir tabako dūmai, pavojingi kai kurie kambariniai augalai (pvz, difenbachijos, krotonai, karpažolės, lelijos). Daugelis papūgų mėgsta “turkštis” negiliame dubenyje su drungnu vandeniu – taip joms lengviau prižiūrėti plunksnas.

Kas šiandien pietums?

Tinka specialūs sėklų ir grūdų mišiniai, skirti konkrečiai papūgų grupei ar rūšiai. Duokite kuo daugiau šviežių (nors galima ir džiovintų) vaisių ir daržovių, pvz., obuolių, morkų, bananų, pomidorų, kopūstų, kivių, žirnių su ankštimis, virtos su lupena bulvės. Retkarčiais galima duoti liesos šviežios varškės, kietai virto kiaušinio, batono, medaus.

Papūgos ypač mėgsta riešutus ir saulėgrąžas, tik šiais produktais piktnaudžiauti nereikėtų, nes per ilgesnį laiką paukštis gali nutukti, sutriks kepenų veikla, o riebalų perteklius gali paskatinti plunksnų pešiojimąsi. Šiukštu negalima lesinti likučiais nuo savo stalo. Ypač pavojingi sūdyti bulvių traškučiai, šokoladas, avokadas, sūdyti bei kepinti riešutai.

Kodėl mes norime papūgų?

Jos labai gražios. Gali būti ir labai meilios – nors tai priklauso nuo paukščio charakterio. Papūgos protingos, kai kurios rūšys išmoksta mėgdžioti žmonių kalbą, švilpauti, loti, net važinėti riedučiais, atsiliepti telefonu, šokti pagal muziką. Todėl tinka vienišiems mažiesiems.

… ir kodėl galime nenorėti?

Ne visos papūgos yra prijaukinamos – tai priklauso nuo papūgos rūšies, amžiaus (kuo jaunesnė, tuo lengviau), charakterio ir šeimininko kantrybės.

Papūgos gali būti ganėtinai triukšmingos. Aktyvios jos tampa pasirodžius pirmiems saulės spinduliams, todėl einant miegoti narvelį reikėtų uždengti tamsiu audiniu.

Šios žmogaus draugės gadina daiktus… Mėgsta viską “paragauti” su savo stipriu snapu, todėl dažnai kenčia visi joms namuose pasiekiami daiktai.

Šie paukščiai – jautrūs. Nuobodžiaudamos ir liūdėdamos gali pradėti pešioti savo plunksnas, net susirgti ar nugaišti. Todėl išeidami iš namų palikite narve paukščio mėgstamą daiktą. Dar viena išeitis – auginti ne vieną, o dvi papūgas.

Tačiau tuomet negalėsite tikėtis, kad bent vieną jų pavyks išmokyti kalbėti – mat jos daugiau bendraus tarpusavyje.
Be to, papūgos kerštingos! Neretai ilgai atsimena skriaudą ir gali atkeršyti stipriai įgnybdama. Todėl mažiesiems reikėtų išaiškinti, jog net ir su prijaukintu paukščiu reikia elgtis atsargiai ir pagarbiai.

Papūgos – labai netvarkingos. Dergia ne tik po savimi, bet ir aplink narvelį pridrabsto maisto likučių, kurių nebelesa.

Jos dukart per metus keičia plunksnų dangą, todėl narvelyje ir šalia jo dažnai mėtosi plunksnų, pleiskanų nuo odelės. Papūgai suplasnojus sparnais visos šios dalelės pakyla į orą. O tai gali sukelti alergiją ar net kvėpavimo sutrikimų.

Vaikų psichologė Giedrė Gutautė išskiria penkias priežastis, dėl kurių prasminga veikla po pamokų yra naudinga vaiko raidai. Pirmiausia vaikas turi galimybę kryptingai užsiimti jam patinkančia veikla. Antra, vaikas turi galimybę lavinti savo gabumus. Trečia, jis turi galimybę susirasti bendraminčių draugų, tai ypač aktualu sunkiau bendraujantiems, klasėje draugų neturintiems vaikams. Ketvirta, vaikas turi galimybę būti įvertintas veikloje, kuri jam patinka ir gerai sekasi, tai ypač aktualu vaikams, kurie nepakankamai gerai save vertina. Penkta, sporto būreliuose vaikas turi galimybę kryptingai panaudoti savo fizinę energiją.

Parenkant popamokinę veiklą psichologė rekomenduoja atsižvelgti į konkretų vaiką, o ne į tai, kas šiuo metu populiaru ar madinga, ką lanko klasės draugai, prie ko linksta vaiko tėvai ir pan. Veikla po pamokų vaikui pirmiausia turėtų teikti malonumą, būti smagi, o ne orientuota į neišsipildžiusius tėvų lūkesčius ar svajones.

Pasak G.Gutautės, tėvams dažnai kyla klausimų, kaip atrasti tą sritį, kuriai vaikas yra gabus ir kuri vaikui patiks, tad jie užrašo jį iškart į nemažą kiekį būrelių. “Tėvai turi gerai apsvarstyti, ar verta vaiką vedžioti į nesuskaičiuojamą kiekį būrelių. Vargu ar iš tos gausybės bus daugiau naudos nei iš vieno ar dviejų būrelių. Jei norima išmėginti ne vieną veiklą, tai galima daryti paeiliui. Ne visi vaikai gali atlaikyti didelį krūvį, vaikas gali pervargti, tapti dirglus, jam gali pradėti sunkiau sektis tiek būreliuose, tiek mokykloje, o galiausiai jį gali apimti apatija. Kai žmogus pervargęs, net pati smagiausia veikla jo nedomina ir nedžiugina”, – dėsto vaikų psichologė.

G.Gutautė pabrėžia, kad jei vaikas perspaudžiamas ankstyvajame amžiuje, kol nemoka pasipriešinti pagal savo amžių per dideliam gyvenimo intensyvumui ar krūviui, paaugęs jis pusiau sąmoningai, pusiau nesąmoningai priešinasi bet kokioms išorinėms pastangoms priversti jį kažką padaryti ar kažko išmokti. Tad labai svarbu neperspausti vaiko, stebėti, ar jis nepervargsta, ar veiklos jam nėra per daug, ir į tai reaguoti.

Be to, tėvai turėtų neužmiršti, kad vaikui svarbus ne tik lavinimas, bet ir paprasčiausias poilsis, žaidimai, kad labai svarbus bendravimas ir bendra veikla su tėvais.

Jei bent kartą lankėtės lėlės teatre, negalėjote nepastebėti, kaip mažylis išpučia akytes, kai šoka ir dainuoja lėlės, o pliušiniai kiškučiai dreba iš baimės, kai atsėlina toks pat pliušinis vilkas. Tyrimais nustatyta, kad vaikai, kaip niekas kitas, geba suasmeninti daiktus, greitai persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamą. Pavyzdžiui, keturmetis, laikydamas rankose lėkštę, gali puikiausiai įsivaizduoti esąs formulės vairuotojas ir lakstyti po namus.

Nesvarbu, koks teatras bebūtų – kostiumų, lėlių ar net šešėlių, jis labai patinka jau atšventusiems trečiąjį gimtadienį vaikams. Mat mažieji patys gali jį kurti ir jame dalyvauti. Negana to, jis dar ir naudingas – vaidinimai formuoja mažųjų artistų socialinius įgūdžius, lavina vaizduotę, kritinį mąstymą. Vaikai suvokia konkrečią situaciją ir ją adekvačiai vertina, t.y. ne taip, kaip reikalauja stereotipai, o kaip to reikalauja pati situacija. O neretai “išvaidintas” situacijas pritaiko realiame gyvenime. Pastarosios gali turėti netgi gydomąjį poveikį. Juk labiausiai gąsdina tai, kas nepažįstama. Pabuvęs toje situacijoje gali pasisemti iš jos drąsos ir tikėjimo, kad tau pavyks.

Paprastai tėvams atrodo,  kad namuose tokį teatrą pasidaryti yra labai sunku. Tačiau taip tikrai nėra.

Scena – iš dėžės

Pirmasis mažylio teatras gali būti labai paprastas. Iš storesnės popierinės dėžės pasidarykite sceną, kurioje vyks vaidinimas. Viršuje ir priekyje iškirpkite dideles angas – per viršų nuleisite aktorius, o priekinė anga bus reikalinga žiūrovams stebėti vaidinimą. Sceną galite nuspalvinti, o iš nereikalingo audinio pritvirtinti teatro uždangą.

Į sceną – ir senos pirštinės

Tada su mažuoju režisieriumi nuspręskite, kokią pasaką vaidinsite, kad žinotumėte, kokių personažų jums reikės. Tik nepersistenkite ir nepasirinkite pernelyg sudėtingo repertuaro, ypač jei aktorių nebus daug – juk tuomet visus vaidmenis teks atlikti jums ir mažyliui. Jūs, beje, jo tekstą taip pat turėsite išmokti, kad prireikus galėtumėte pasufleruoti. Beje, trimetukui teksto reikia nedaug – tad atraskite savyje trumpintojų talentą. Pvz., “Raudonkepuraitę” galima sutrumpinti iki 10–ies sakinių… Nepamirškite ir galimybės paimprovizuoti. Kai jau mokėsite tekstą ir būsite jį suvaidinę mažiausiai triskart, vilkas juk gali netikėtai užklausti Raudonkepurės kokio nors juokingo dalyko…

Jei vaidinimo scenarijus jau parengtas, peržvelkite turimų pliušinių žaislų arsenalą. Kiekvienuose namuose atsiras nebenešiojamų senų kojinių ar pirštinių, kurios, pritvirtinus joms akis, nosį ar ragus, gali tapti bet kuo – ir žmogeliukais, ir gyvūnėliais. Ne ką blogiau atrodys ir iškarpos iš spalvoto popieriaus. Tokių pačių medžiagų pakaks ir vaidinimo dekoracijoms.

Žiūrovų pilna sofa

Didžiausia problema dažniausiai būna žiūrovai. Juk visiems labiau norisi vaidinti. O jei namuose tik mama ir mažasis aktorius? Labai svarbi užduotis – pasirūpinti publika. Galima iš anksto į teatrą pakviesti draugus, senelius, kaimynus, įteikus spalvingus kvietimus ar net programėlę. O po vaidinimo visus pakviesti išgerti arbatos su pyragėliu. Tai taps netgi gražia švente ir galimybe visiems pabūti kartu. Tačiau ne bėda, jei nutiks, kad į jūsų rengiamą vaidinimą tetos ar seneliai negalės atvykti. Juk meškučių, zuikučių ar lėlyčių pilni namai. Susodinkite juos visus ant sofos ir elkitės taip, tarsi jie jus matytų ir girdėtų. Kad būtų dar įtikinamiau, jie gali kalbėti jūsų lūpomis ir netgi nusileidus uždangai sušukti “bravo”.

"Veido" archyvas

Gera kalbėti apetitu nesiskundžiančių mažylių tėveliams, neva, jie su šaukštu vaikučiui iš paskos tai nevaikšto. O ką daryti tiems, kuriems dėl kiekvieno suvalgyto kąsnelio tenka  „pakovoti“?

Kartais erzina patarimas palaukti, kol vaikutis išalks ir pats paprašys. O jei nepaprašys? Arba peralks ir tada prisikirs tiek, kad teks griebtis už pilvuko. Dar viena galimybė – priversti valgyti, bet ir ši išeitis ne pati geriausia – kuo labiau versite, tuo didesnio protesto sulauksite. Tad nieko nebus – jei jau auginate nevalgiuką, teks apsišarvuoti kantrybe ir šiek tiek pasukti  galvelę.

Keletas gudrybių nevalgiuko tėveliams

• Nepamirškite judrių žaidimų – juk dar senoliai sakydavo, kas daug juda, tas daug ir valgo. Taigi, nepatingėkite bent kartą per dieną išsiruošti į lauką, kur veiklos tikrai surasite. Na, o jei lietus pliaupia tarsi iš kibiro ir tenka likti namuose, irgi ne bėda – jei dūkimui vietos mažoka, galite tiesiog įsijungti muziką ir pašokti.

• Stenkitės, kad ėjimas valgyti sutaptų su žaidimo pabaiga. Antraip problema bus ne nenoras valgyti, o troškimas baigti žaisti.

• Į atsisakymą valgyti reaguokite ramiai. Vaikai greitai pajunta, kad taip elgdamiesi sulaukia itin daug dėmesio, net jei iki tol tėveliai ir buvo labai užsiėmę. O dėmesys – gerai žinome – visiems malonus.

• Venkite pašalinių dirgiklių prie stalo, pvz., televizoriaus, garsiai įjungtos muzikos, šalia padėtų žaisliukų.

• Jokių užkandžių tarp pagrindinių valgymų, ypač, jei jų maistinė vertė – menka, pvz., saldumynų. Nepamirškite – sultys (ypač slyvų, vynuogių, obuolių) irgi yra kaloringos, o pienas – taip pat maistas. Todėl tiek sulčių, tiek pieno geriau duokite po valgio ir ribokite jų kiekį.

• Gaminkite kartu. Trimečiui jau galite duoti maišyti tešlą, plakti kiaušinį ar formelių pagalba gaminti sumuštinukus. Patikėkite – iš lėkštės jie dings pirmieji.

• Leiskite paserviruoti stalą: išdėlioti servetėles, padėti neaštrius stalo įrankius. Kaip po to nesėsti prie stalo, kurį pats padengei?

• Patiekite maistą vaikučio mylimiausioje lėkštėje. Jei tokios jis dar neturi, metas būtų įsigyti. Ir ją išsirinkti mažylis būtinai turi pats.

• Nebijokite keisti valgymo vietos. Juk pastebėjote, kad svečiuose ar kavinėje mažylis valgo godžiau? Ir tikrai ne todėl, kad tetos gamina skaniau – nemažai prie to prisideda ir aplinkos pakeitimas.  Pabandykite kartais pietus patiekti balkone, kieme ant žolės ar bent jau leiskite sėdėti tėčio vietoje. Rezultatas turėtų jus nustebinti.

• Patikrinkite, ar maistas tinkamos temperatūros. Kartą nusideginęs lūpytes ar liežuviuką, mažylis gali tiesiog bijoti, kad taip neįvyktų dar kartą.

• ! Svarbu. Pablogėjęs apetitas gali būti gynybinė organizmo reakcija ligos metu ar prieš ją. Mat visos jėgos sutelkiamos kovai su liga. Šiai atsitraukus apetitas sugrįžta.

"Veido" archyvas

Jeigu kišenpinigių duosite kasdien, vaikas neturės galimybės mokytis

Lietuvoje vaikai per mažai mokomi, kaip elgtis su pinigais. Dėl to net ir suaugę jie pridaro daug klaidų ir patiria daug nuostolių.

Dabartiniai vaikai pažintį su pinigais pradeda kur kas anksčiau nei jų tėvai ir daug anksčiau nei seneliai. Paradoksalu, bet tai, pasirodo, nieko nereiškia, nes dabartiniai vaikai ir jaunuoliai nemoka elgtis su pinigais arba juos leidžia kur kas neracionaliau nei jų tėvai, būdami tokio paties amžiaus. Psichologai teigia, kad dabartiniai paaugliai ir jaunuoliai finansinio supratimo ir savarankiškumo požiūriu subręsta kur kas lėčiau nei jų bendraamžiai prieš 34–50 metų. Juk tada jaunuoliai jau nuo aštuoniolikos gyvendavo savarankiškai, o dabar tokių, deja, mažuma.

“Veido” kalbintų specialistų vertinimu, pagrindinė priežastis, kodėl vaikai gana lėtai išmoksta suvokti pinigų vertę (o kartais ir visai neišmoksta, dėl to nemažai jaunų šeimų patyrė finansinį krachą), yra ta, kad matė ydingą tėvų pavyzdį, šie beveik visai nemokė jokio finansų ūkio tvarkymo pagrindų, tokių pamokų vis dar nėra mokyklose, be to, dabartiniams vaikams itin didelę žalą daro didžiulis prekių perteklius ir menkos galimybės dirbti bei užsidirbti.

Kiekvienas suaugęs žmogus dar pamena, kokia buvo bloga mama ar negailestingas tėtis, kai nenupirko geidžiamo žaislo. Iš paauglystės iškyla vaizdas, kaip būdavo gėda prieš draugus, jei dėl pinigų stygiaus tekdavo atsisakyti kartu vykti į iškylą arba jei studentaujant po paskaitų tekdavo skubėti į darbą, o ne su visais į barą. Bet čia svarbu žinoti, kad pinigų stygiaus apmaudą patiria ne tik tie vaikai, kurių tėvai pinigų iš tiesų neturi, bet ir tie, kurių kišenpinigiai ribojami specialiai.

Skirtingi asmeninių finansų patarėjai sutaria: pinigų trūkumas verčia vaiką rinktis, ir tai yra pagrindinis mokymo elementas. Būtent jo dauguma dabartinių vaikų nėra patyrę. Galbūt tam galėtų pasitarnauti dabartinis sunkmetis ir sumažėję tėvų atlyginimai? Tačiau čia svarbu žinoti, kad paaiškinimo “nėra pinigų, nes krizė” vaikui neužtenka, todėl aptariant šeimos biudžeto reikalus tėvai neturėtų nuo vaikų slėpti informacijos ir vyti jų iš kambario.

Planuokite biudžetą su vaiku

Finansinio savarankiškumo mokyklos direktorius Žilvinas Jančoras stebisi paradoksalia situacija. Pasak jo, savo atžalų finansiniu švietimu labiau rūpinasi ne sunkiai besiverčiančios šeimos, bet stabilias pajamas ir savo verslą turinys tėvai.

Pinigai – gan sudėtingas nūdienos instrumentas, kuriuo priversti naudotis visi, todėl labai svarbu vaikus supažindinti su šio instrumento galimybėmis ir nuolat lavinti gebėjimą juo naudotis. Svarbiausia, kad jaunas žmogus suprastų, kaip reikia tvarkyti turimus finansus, norint pasiekti trokštamų tikslų.

“Didžiausia klaida, kurią daro dauguma tėvų, – neįtraukia vaikų į šeimos biudžeto planavimą. Mano pastebėjimu, geresnės sąlygos finansiniams klausimams spręsti sudarytos pasiturinčių šeimų vaikams. Nors galbūt nepamatuojamai geresnių pamokų gautų tie vaikai, su kuriais tėvai bandytų aptarti, kaip išgyventi iki kitos tėvų atlyginimų mokėjimo dienos. Deja, tiek suaugusieji, tiek jų vaikai, kuriems finansinių žinių reikėtų dar daugiau, ne visada supranta, kaip jų gyvenimą gali pakeisti finansinių žinių tobulinimas”, – savo pastebėjimais dalijasi Ž.Jančoras.

Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės, pirmąsias finansines pamokas vaikai išmoksta šeimoje. “Gal ir ne visada būtina vaikams aiškinti, kiek uždirba tėvai ar kur namie laikomi pinigai, bet, manau, gerai, jei vaikas žino, kad šeima turi sumokėti už sunaudotą vandenį, elektrą, šilumą, perkamą maistą, aprangą ar avalynę.

Ir tik tai, kas liko, galima skirti pramogoms ar kokiems nors gardėsiams. Gerai, jei vaikas įtraukiamas į pokalbį, ką šeimai dabar svarbiau nusipirkti, o kas gali palaukti ar ko galima atsisakyti”, – tikina J.Varanauskienė. Taip esą formuojami finansų planavimo įgūdžiai, mokomasi dėlioti prioritetus.

Kišenpinigiai – ne tik išlaidoms

Mokyklose vaikai gauna mažai finansinių žinių ir ypač mažai sužino apie asmeninių finansų valdymą. “Dabar ekonomikos mokslas pateikiamas kaip sudėtingas dalykas, kurį vargu ar vaikas gali pritaikyti, tvarkydamasis su savo kišenpinigiais. Todėl, skirdami vaikui pinigų dienai, savaitei ar mėnesiui, tėvai turi prisiminti auksinę taisyklę, kad kišenpinigiai turi atitikti šeimos pajamas, t.y. vaikui negalima atiduoti paskutinių pinigų dėl to, kad jis nori lygiuotis į savo turtingesnius bendraamžius.

Kad vaiko išlaidos neviršytų jo “pajamų”, J.Varanauskienė tėvams pataria kartkartėmis pasikalbėti apie šeimos finansus, planuojamas atostogas ar didesnius pirkinius, kuriems taip pat reikia taupyti – paaiškinimas padės vaikui rasti atsakymą, kodėl jis gauna mažiau pinigių nei jo bendraklasiai ar kiemo draugai.

Į tėvų klausimą, kas kiek laiko duoti vaikui pinigų, specialistai atsako, kad geriausia vaikui skirti tam tikrą sumą ilgesniam laikotarpiui, bet nepatartina to daryti iš karto, prieš tai jo nepripratinus prie mažesnių sumų, skirtų dienai, kelioms dienoms ar savaitėms. “Jeigu kišenpinigių duosite kasdien, vaikas neturės galimybės mokytis. O jei skirsite didesnę sumą pinigų, pavyzdžiui, trims mėnesiams, tai gali pažadinti įvairias pagundas be reikalo išlaidauti, todėl pratinti prie didesnio pinigų kiekio planavimo ilgesniam laikui reikia mažais žingsniukais”, – aiškina Ž.Jančoras.

Tvirtinama, kad santaupas vaikas turi laikyti savo žinioje, o ne pas mamą piniginėje. Nebent tėvai iš vaiko skolinasi už iš anksto sutartas palūkanas ir konkrečiam terminui. “Dar vienas sprendimas – banko sąskaita, kurią su tėvų sutikimu galima atidaryti jaunuoliams nuo 14 metų ir tuo rekomenduoju būtinai pasinaudoti kaip priemone mokyti vaikus taupyti ir investuoti”, – sako “Veido” pašnekovas.

Vaikų sąskaitų daugėja

Aktyviau didinti jaunųjų klientų gretas Lietuvoje veikiantys bankai pradėjo prieš trejus metus, kai “Swedbank” sukūrė specialią jaunimui skirtą programą “Zoom”. Nuo praėjusių metų pabaigos jos dalyviais gali tapti ir vaikai nuo septynerių metų. “Swedbank” duomenimis, šiuo metu programa naudojasi 205 tūkst. 7–22 metų amžiaus asmenų. O tam tikra pinigų suma savo banko sąskaitoje vidutiniškai disponuoja apie 80 proc. vaikų ir jaunuolių.

Savo asmenines sąskaitas banke ir mokėjimo korteles turi per 5 tūkst. vaikų nuo 7 iki 14 metų, ir tokių per mėnesį vidutiniškai padaugėja penkiais šimtais. 14–18 metų jaunųjų klientų bankas turi apie 29 tūkst., jų būrys kas mėnesį pasipildo dar apie 1,7 tūkst. Daugiausiai “Zoom” programos dalyvių – nuo 18 iki 22 metų, jų yra daugiau kaip 160 tūkst. ir kas mėnesį vidutiniškai padaugėja po 4 tūkst.

“Swedbank” klientų aptarnavimo departamento direktorė Loreta Lapinskaitė pastebi, kad aktyviausi “Zoom” programos dalyviai yra tie jaunuoliai, kurie patys nusprendžia tapti banko klientais. Bet atsiranda ir vis daugiau tėvų, skatinančių savo atžalas domėtis pinigų valdymu banke nuo mažumės. Pašnekovės skaičiavimu, banko klientai šiuo metu yra apie 17 proc. visų nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų amžiaus.

“Vaikų sąskaitų įplaukos yra labai įvairios. Daugiausiai jie gauna lėšų iš tėvų. Pastebime, kad gana aktyviai naudojamasi ir grynųjų įnešimo į sąskaitą per bankomatus paslauga, o tai veikiausiai dovanoti, sutaupyti ar net už mažus darbelius gauti pinigai”, – tvirtina ji. Pasak pašnekovės, visi vaikai nori kuo greičiau užaugti, jiems patinka mėgdžioti savo tėvus, todėl nepilnamečiams nieko nekainuojanti banko kortelė neturi būti tabu.

Už pareigas negalima mokėti

Neretai tėvai daro dar vieną klaidą – už tam tikrus namie atliktus darbus pasiūlo vaikui užsidirbti. Specialistai atkreipia dėmesį, kad čia labai svarbu neperžengti vaiko pareigos ribų. “Negalima mokėti nei už kambario tvarkymą, nei už indų plovimą, nei už šiukšlių išnešimą, nes tai kiekvieno šeimos nario pareiga. Geriausia pasiūlyti vaikui užsidirbti iš to, ką tėvai  samdo. Klasikinis pavyzdys – pasiūlymas nuplauti automobilį. Tėtis ar mama vaikui pasako, kad tokia paslauga plovykloje kainuoja 30 Lt, ir jeigu vaikas nori, gali tiek užsidirbti. Labai svarbu vaikų atliekamus darbus įkainoti rinkos kaina ir reikalauti tokios pat kokybės. Jei už kaime nudažytą tvorą mokamas tūkstantis litų, taip iškreipiamas vaiko suvokimas apie uždirbamus pinigus, todėl reikėtų konkrečiai įvardyti, kiek močiutė davė už tvoros nudažymą ir kiek padovanojo”, – sako Ž.Jančoras.

Pasak J.Varanauskienės, vieniems tėvams atrodo, kad jei pinigų vaikas gaus tik už atliktus darbus, nenorės nieko daryti už dyką, kitų nuomone, pinigus vaikas turėtų gauti kaip atlygį už pastangas, nes šiame pasaulyje dykai niekas nieko neduoda.

“Tėvams vertėtų atminti, kad pinigų davimas vaikams neturėtų būti kaip bausmės įrankis, kai jie nebeduodami dėl netinkamo vaiko elgesio. Sakoma, kad taip vaikas gali pradėti vagiliauti. Tačiau tai pateisinama tuo atveju, kai vaikas tyčia ką nors sugadino ir dėl to šeima turi padengti išlaidas. Kitas perspėjimas – nereikėtų vaikams neva skolinti pinigų, o paskui tą skolą dovanoti arba pamiršti. Taip brukamas požiūris, esą skolų galima ir negrąžinti”, – pataria J.Varanauskienė.

Finansiniai reikalai sudėtingi net suaugusiesiems, todėl mokant vaikus tinkamai elgtis su pinigais pirmiausia prireiks laiko ir kantrybės, o kuo daugiau su pinigais susijusių klaidų bus padaryta vaikystėje ar paauglystėje, tuo mažiau jaunas žmogus jų pridarys ateityje.

"Veido" archyvas

Tik mums, suaugusiems, pilna vonia vandens „kvepia“ kone kurortu. Mažiesiems neretai atrodo kitaip. Dažnai dalis kaltės yra ir mūsų – tai, žiūrėk, per karšto vandens pripylėme ir išgąsdinome pyplį, tai norėdami pažiūrėti gerą filmą suskubome jį tuoj pat iš vonios ištraukti, nors jis ką tik buvo pradėjęs žaisti laiveliais.

Net jei kalti ne jūs, o tiesiog mažylio nemeilė vandenukui, teks pasistengti, kad viskas pasikeistų. Jei ne visiškai, tai bent jau iš dalies. Tą padaryti tikrai nesunku ir visai nebūtina turėti daugybės vonios žaislų, tereikia laiko ir fantazijos!

Akvariumas vonioje

Iš medžiagos arba parolono iškirpkite žuvytes (kuo jos margesnės, tuo įdomiau) ir paleiskite jas į vandenuką. Tik nepersistenkite – žuvytės neturi būti labai didelės (juk jos dar prisigers vandens, o tai reiškia, kad  pasunkės), bet ir neturi būti labai mažos (irgi bus mažai įdomu).  O tada galite leistis į žvejybą. Meškere gali būti bet kas – pradedant lazdele ir baigiant kojytėmis. Beje, bežvejodami galite pasimokyti ir spalvų ar net skaičiukų. Sakysite, per anksti? Nieko panašaus -  mažylio galvelėje šis tas liks.

Į trasą tėčio skutimosi putos

Tėtis, naudojantis skutimosi putas, gali jomis pasidalinti ir su mažyliu. Bet tuomet jau būkite malonūs ir nedrauskite jų purkštelti ant sienos ar ant vonios krašto. O tada mažasis dailininkas pirštuku galės tapyti savo šedevrus. Tikrai nieko baisaus neatsitiks, jeigu iš tų pačių putų padarysite vaikučiui barzdą. Na, jei jų truputį gaila arba namuose tiesiog nėra, ne bėda – puikiai tiks ir vonios putos. Paieškojus, parduotuvių lentynose jau galima surasti ir piešimo priemonių, tinkančių kurti būtent vonioje.

Pirštukų futbolas

Ne, ne – neišsigąskite, vonios kambarys tikrai nepatvins, nors kamuolys ir bus tikras (tiesa, labai nedidelis – pvz., stalo teniso). Iš vonios putų arba į vandenį įmerkto rankšluosčio pasidarykite vartus. Futbolininkai – mažylio pirštukai. Pagrindinė sąlyga – žaidžiant negalima atsistoti.

Skęsta ar plaukia

Pasiūlykite kartu pažaisti žaidimą „Skęsta – plaukia“. Duokite po vieną daiktą (kurio vanduo negali sugadinti) kad mažylis jį padėtų ant vandens. O tada kartu žiūrėkite – jis skęsta ar plaukia. Kuo daiktai įvairesni, tuo įdomiau. Nebijokite duoti ir nedidelį žiupsnelį druskos ar cukraus. Dar įdomiau bus, jei druską ar cukrų duosite palaikyti saujoje arba įmesti į švaru puodelį su vandeniu. Prieš tai galite duoti paragauti gryno vandenuko, o tada jau su priedais, ir paklausti, kuris buvo skanesnis.

Skandinkite laivus

Padarykite popierinių laivelių – kuo daugiau ir įvairesnių spalvų, tuo smagiau. O tada paleiskite juos į vandenį. Kad laiveliai taip greitai nesušlaptų ir nesuplyštų, galite apklijuoti juos lipnia juostele. O tada galite sukelti audrą – rankytėmis arba kojytėmis pliuškenantis daryti bangas. Sakote, kokia audra be lietaus! Jis gali pasipilti iš dušo galvutės, vaikiško laistytuvėlio arba paprasčiausio nedūžtančio indelio.