"Veido" archyvas

Tėvai ir uošviai gali išvesti iš proto lepindami vaikus, apiberdami juos dovanomis, o jus – neprašytais patarimais

Gal jūsų tėvai ir nori gero, tačiau tai netrukdo jiems nuodyti (ak, koks negražus žodis…) jūsų gyvenimo. O gal vis dėlto įmanoma priversti juos ir dievinti anūkėlį, ir laikytis jūsų taisyklių?

Močiutė, jei neserga, turi daug energijos. Tikrai. Ji gali nepailsdama lauke spardyti kamuolį ir net ant galvos pastovėti. Deja, taip pat nepailstamai ji gali sekioti paskui anūkėlį su lėkštute ir šaukštu, nors jis dešimtą kartą patvirtino, kad jau sotus… Močiutei giliai įkalta, kad maistas vaikui – gėris, ir jokie dukters žodžiai jai nedaro įspūdžio. Bręsta konfliktas? Bet jis subliūkšta nesprogęs – mat ant šaldytuvo durelių atsiranda iš žurnalo iškirptas gydytojo straipsnis apie vaikų mitybą ir racioną. Močiutė ir mama nepersimeta nė žodeliu, tačiau nuo tos dienos vaikučio niekas nebekemša it dešrelės…

Be abejonės – seneliai yra tikra Dievo dovana. Vaikams jie tampa ypatingais draugais, stiprėja šeimos tradicijų puoselėjimas, o jei jums pasisekė – dar ir gaunate nemokamą auklę, kuri myli vaikus ne ką mažiau nei jūs. Bet pripažinkite: tėvai ir uošviai gali išvesti iš proto lepindami vaikus, apiberdami juos dovanomis, o jus – neprašytais patarimais, kaip auginti mažuosius.

“Jie girdi, ką sakau, bet neklauso”

Kas už to slypi? Jūsų tėvams tiesiog be galo smagu leisti anūkams iki pusiaunakčio žiūrėti filmukus ar valgyti ledus pusryčiams. Kitaip tariant, jiems patinka būti “nusikaltimo bendrininkais”, nes tai žmones paprasčiausiai labai suartina. Be to, taisyklių laužymas – garantuotas būdas pelnyti mažylio simpatijas, ypač kai seneliams netenka susidurti su tokių savo poelgių pasekmėmis.

Ką daryti? Jei imsite siautėti dėl kiekvieno menkniekio, rizikuojate padėtį tik pabloginti. Tėvai ims jaustis vaiko gelbėtojais… Tad pataupykite kategorišką toną patiems svarbiausiems dalykams – vaiko saugumui (negalima kūdikio migdyti ant pilvuko, automobiliu važiuojame tik kėdutėje ir kt.), taip pat tiems, kurie kainuoja jums daug pastangų ar apsunkina gyvenimą, pvz., leidimas neiti miegoti įprastu laiku.

Kalbėkitės jokiu būdu ne viešai ir ne prie vaikų, valdykite emocijas. Pasakykite, kad džiaugiatės, kad jie pasiima anūką nakčiai, tačiau devintą jis jau privalo būti lovoje. Jei komendanto valandos ir toliau niekas nesilaiko, galite paskambinti iki jos likus pusvalandžiui ir pati liepti vaikams gultis. Taisyklių nesilaikantiems seneliams duokite suprasti, jog visada galite pasisamdyti žmogų, kuris jų laikysis (o juos kviesitės su anūku pabūti, kai pati būsite šalia).

Įmanomi ir kompromisai. Pvz., jei jums išėjus iš virtuvės močiutė apipila vaiko blynelius uogiene, sutarkite, kad jūsų namuose ji to nedarys, užtat jūs užsimerksite, kai svečiuodamiesi pas ją vaikai kaskart pateks į saldumynų fiestą.

“Jie amžinai kritikuoja mūsų auklėjimą”

Kas už to slypi? Seneliai irgi augino vaikus, todėl nėra ko stebėtis, jei jie laiko save tėvystės ekspertais – nesvarbu, ar kalbama apie puoduką, migdymą, ar apie drausmę. Nieko keista, kad tėvai mėgina jus pamokyti, jei, jų nuomone, jūs smarkiai klystate. Kita vertus, nuo tų laikų, kai buvote maži, labai daug kas pasikeitė…

Ką daryti? Pasakyti: “Ačiū už patarimą, mama” ir toliau elgtis, kaip išmanote. Juk nenorint pritarti, nebūtina nepritarti ar juolab susipykti. Galite duoti mamai paskaityti knygų ar žurnalų, kuriais vadovaujatės, o jai pasakyti: “Norėčiau, kad daugiau apie tai nebekalbėtume. Verčiau smagiai pabūkime kartu”. Jei situacija verčia pasiaiškinti, tai darykite tik su savo tėvais, o sutuoktinis – su savaisiais. Tai sveikiau visai šeimai.

Jei seneliai mėgina suabejoti jūsų sprendimais vaikų akivaizdoje (“Įdomu, kodėl jis dabar pat turi eiti miegelio?”), paprasčiausiai paaiškinkite, kad tokios namų taisyklės. Vaikus ramina žinojimas, kad mama ir tėtis čia vadovauja, nors seneliai ir vyresni. Jei kartą ryžtingai jiems pasipriešinsite, tikėtina, jie daugiau nedrįs kišti trigrašio.

“Jie lepina vaikus!”

Kas už to slypi? Pirkti dovanas seneliams – malonumas, ypač jei jie negalėjo sau to leisti, kai jūs buvote maži. Be to, negi paneigsite, kad aspimetinėjimas Kalėdų Seneliu kartą per savaitę – tiesiausias kelelis į vaiko širdį…

Ką daryti? Pasakykite mamai, kad per tas dovanas vaikai jau pamiršo, ką reiškia tiesiog džiaugtis atėjusia močiute. Šūksniai “Ką atnešei?” nereiškia, kad vaikai laukia būtent jos, o gal tik jos dovanų?

Beje, šioks toks palepinimas – puikus dalykas. Tačiau kai iš vaikų išgirsite, kodėl nenuperkate to ar ano kaip seneliai, – laikas imtis veiksmų. Yra ir tokių senelių, kurie per gimtadienį vaikui įteikia dovaną, kurios vertė prilygsta pusei jūsų algos. Tokiais atvejais teks pabūti griežtesniems ir įjungti išmonę, kuri tą griežtumą paslėptų. Pvz., galima pareikšti, kad nuo šiol dėl įdomumo gimtadienio dovanos turės būti teminės – seneliai gali padovanoti daiktą, kuris tilptų į batų dėžutę, nekainuotų daugiau nei šimtą litų ir prasidėtų ta pačia raide, kaip ir vaiko vardas. O seneliams pašnibždėkite, jog džiaugiatės, kad jie taip myli anūkus, bet prisiminimai vertingesni už dovanas. Kartais seneliai dėl tokio “vadovavimo” pabumba, laido sąmojus, kai vaikas ko nors prašo: “Reikia pasiklausti viršininkės – tavo mamytės”, bet galiausiai susitaiko.

“Jie išsirenka numylėtinius”

Kas už to slypi? Galbūt jūsų vyresnėlis jau visko daugiau moka už mažiuką ir yra seneliams įdomesnis, o gal ilgakasė dukrytė – vienintelė mergaitė berniukų šeimoje. Seneliai gali daugiau meilės rodyti jūsų sesers vaikams paprasčiausiai todėl, kad jie tiesiog toliau gyvena ir jų labiau pasiilgstama. Kad ir kaip ten būtų, nepamirškite vieno – dažniausiai favoritai pasirenkami nesąmoningai, seneliai to gali net nepripažinti, nors jums tai visiškai akivaizdu.

Ką daryti? Švelniai atkreipkite į nelygybę tėvų dėmesį. Sakykite: “Žinau, kad Elzė yra lipšnesnė, bet ir Agotėlė nori su jumis pažaisti”. Jei jie daugiau dėmesio rodo kitiems anūkams, pati galite nupirkti bilietus į cirką ir paprašyti senelių juos ten nuvesti. Jei ir toliau nesusipras, atsitraukite. Atminkite: šeimoje iškilus bėdai ar rimtam reikalui, visi pamirš, kas kieno favoritai…

“Jie visiškai nelanko anūkų”

Kas už to slypi? Pašėlęs šeimos su mažais vaikais ritmas – triukšmas, išmėtyti daiktai ir amžini zyzimai – gali vyresnius žmones gąsdinti (ir erzinti, jei jau visai atvirai). Beje, ar pagalvojote, kad seneliai nesiveržia į svečius, nes paprasčiausiai bijo jus apsunkinti?

Ką daryti? Jūsų kvietimai turi būti ne abstraktūs: “Kada nors galėtumėte ir užsukti”, o labai konkretūs: “Sekmadienį vienuoliktą laukiame svečiuose”. Norint prisivilioti tėvus, puikiai veikia gudrybė pripažinti juos kokios nors srities ekspertais ir prašyti pasidalyti patirtimi su anūkais. Pvz., gal anyta galėtų išmokyti anūkę kepti jos firminius sausainius, o sodininkas senelis – pasodinti kartu su ja gėlynėlį? Seneliams, kurie gyvena toli, galite netgi užsakyti bilietus – nušausite du zuikius: parodysite, kad jie yra laukiami, ir kartu užsitikrinsite, kad jie neužsibus per ilgai.

Jei negyvenate tame pačiame mieste, apsiginkluokite šiuolaikinėmis bendravimo priemonėmis – pvz., kompiuterine programa “Skype”. Kalbėtis per kamerą matant vaizdą mažiesiems kur kas įdomiau nei telefonu – tuomet jie išties kalba, o ne tik atsakinėja “taip” ir “ne”. Seneliai taip pat jaučiasi labiau dalyvaujantys vaiko gyvenime. Jei neskiria laiko juostos, su anūku kompiuteriu galite pliekti šachmatais, vis daugėja svetainių, kuriose kelios kartos gali žaisti lavinamuosius edukacinius žaidimus (jei mokate angliškai, išbandykite www.grandparentgames.com). Visagalis internetas įtraukia senelius į vaiko kasdienybę, padeda sužinoti jo mėgstamiausias knygeles ar filmukus, net jei juos skiria vandenynas.

Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys patvirtino mokinių maitinimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarką. Pagal šią tvarką nuo rugsėjo 1 d. mokiniams nebus galima tiekti sveikatai nepalankių produktų, turinčių daug sočiųjų riebalų, cukraus ar druskos, kenksmingų cheminių ar nervų sistemą stimuliuojančių medžiagų.

“Lietuvos mokiniai privalo mokyklose gauti tik tuos produktus, kurie užtikrintų jų maisto medžiagų fiziologinius poreikius, padėtų ugdyti sveikos mitybos įgūdžius, – teigia sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys. – Specialistai tvirtina, kad mūsų šalies gyventojai, ypač vaikai, maitinasi nepakankamai sveikai. Ypač vaikams skubant ar taupant tiekiamas per daug sočiųjų riebalų, druskos, paprastųjų angliavandenių, o mažai skaidulų, vitaminų, mineralų turintis maistas”.

Pagal minėtą tvarkos aprašą mokinių maitinimui nebus galima tiekti šių maisto produktų grupių: bulvių traškučių, kitų riebaluose virtų gaminių, saldainių, šokolado ir jo gaminių, konditerijos ir kitų gaminių su šokoladu ar kremu, maisto produktų su tam tikrais maisto priedais (sintetiniais dažikliais, konservantais, saldikliais, aromato ir skonio stiprikliais, visą sąrašą galima rasti Sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainėje www.sam.lt), gazuotų bei energinių gėrimų, sultinių koncentratų, kavamedžio pupelių kavos, rūkytos žuvies, konservuotų mėsos ir žuvies gaminių (išskyrus vasaros stovyklų metu ar sudarant maisto paketus į namus), mechaniškai atskirtos mėsos ir jos gaminių, maisto, pagaminto iš genetiškai modifikuotų organizmų ar į kurio sudėtį įeina GMO.

Kasdien mokyklose per ilgąsias pertraukas turi būti organizuojami pietūs. Pagal suderintą valgiaraštį mokiniams turi būti sudarytos sąlygos valgyti šiltą maistą. Pietums turi būti tiekiamas karštas patiekalas, sudarytas iš daug baltymų turinčių produktų (mėsa, paukštiena, žuvis, kiaušiniai, ankštiniai, pieno produktai) ir daug angliavandenių turinčių produktų (bulvės, makaronai, kruopos ir pan.), taip pat daržovės / vaisiai arba jų salotos, duona (rekomenduojama, ruginė) ir gėrimas (rekomenduojama sultys).

Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai atkreipia dėmesį, kad šiuo tvarkos aprašu nedraudžiama mokyklose įrengti maitinimo automatus. Tačiau juose nebus galima prekiauti šiuo metu populiariais, tačiau įtrauktais į Netiekiamų į mokyklas maisto produktų sąrašą gaminiais – bulvių traškučiais, saldumynais, gazuotais ar energetiniais gėrimais ir pan.

Šią savaitę Palangos klube “Ramybė” pradeda veikti vasarinė “Kindermusik” mokyklėlė. Vasarojantys mažyliai su mamomis ir tėčiais valandą trunkančiose popietėse iki vasaros pabaigos mokysis groti kamuoliais, siūti skarelėmis, piešti lazdelėmis, statyti laivus ir skraidyti spalvotais parašiutais. “Kindermusik International” yra tarptautinė vaikų ankstyvojo ugdymo muzika kompanija, kurianti ir diegianti programas Orfo, Suzuki, Kodaly, Montesori sistemų pagrindu.

"Veido" archyvas

Tėvų meilė vaikams… Šiais laikais tiek daug apie ją kalbama – netgi sugalvojamos įvairios instrukcijos, kaip tuos vaikus reikia mylėti. O juk būtent jų auklėjant vaikus geriau vengti. Bet kas telpa žodyje “meilė”?

Dažnai manoma, kad vaikai ir taip žino, jog tėvai juos myli – tad kam dar apie tai šnekėti ar tą meilę kaip nors rodyti. Abstrakti ir teoriška meilė vaikams neegzistuoja. Tam, kad mūsų atžalos jaustųsi mylimi, meilė turi būti išreikšta – žodžiais ar veiksmais. Todėl vaikams visai nesvarbu, ką mes apie meilę žinome ir suprantame – jiems svarbiausia, kaip mes meilę parodome, ar mes vaikus matome, girdime, jaučiame, ar būname ir KAIP būname su jais.

Psichologai išskyrė penkis būdus, kuriuos vaikai naudoja meilei išreikšti arba priimti. Juos pavadino meilės kalbomis. Vaikai moka ir supranta jas visas, bet vis dėlto dauguma turi pagrindinę meilės kalbą, tą, kuri jiems yra suprantamesnė už kitas. Labai svarbu ją atrasti…

Pagirk, padrąsink, sušildyk

Yra vaikų, kuriems labai svarbu meilę pagauti ausimis – išreikštą žodžiais.

• Meilę ir švelnumą išreiškiantys žodžiai: kai vaikui sakome, kad jį mylime, jokiu būdu nepridėkime sąlygų arba nebaikime sakinio žodeliu “bet”. Geriausiai tinka trumpi, malonūs ir nuoširdūs posakiai: “kaip gera, kad tu esi”, “man patinka būti su tavimi”, “myliu tave”, “man patinki toks, koks esi”, “labai tavęs pasiilgau”, “atsiprašau, jei suklydau”, “tu man labai svarbus”, “kaip gerai, kad mes kartu” ir t.t.

• Pagyrimo žodžiai: šie žodžiai sakomi vaikui už tai, kas šiek tiek priklauso nuo vaiko. Pagyrimas turi būti nuoširdus, konkretus ir labai aiškus: “koks tu savarankiškas”, “tu toks mielas”, “pasitikiu tavimi”, “kaip tau puikiai pavyko” ir t.t.

• Padrąsinimo žodžiai: jie sakomi vaikui dėl to, kad įkvėptų drąsos, pasitikėjimo savimi, paskatintų atsiverti, išsipasakoti: “papasakok, kaip jautiesi‘, “ar tu laimingas”, “kas tave nuliūdino”, “man atrodo, tau pavyks”, “pabandyk dar kartą” ir t.t.

Priglausk, pakutenk, paglostyk

Jau seniai psichologai ir medikai išaiškino, kad vaikams tėvų prisilietimai tiesiog būtini. Niekas nebesistebi, kai sakoma, kad kūdikį būtina myluoti, supti, apsikabinti, glostyti, nes tai sąlygoja ne tik jo psichinį, bet ir fizinį vystymąsi. Bet lygiai tą patį galima pasakyti ir apie didesnius vaikus, net ir apie paauglius! Ir paaugusiems vaikams reikalingi tėvų apsikabinimai, paglostymai, pamylavimai, nes jų dėka vaikai jaučia tėvų meilę, rūpestį ir priėmimą.

Šiems vaikams ypač svarbu būti apkabintiems ir priglaustiems, kai jie verkia, kenčia ar išsigąsta. Taip pat reikėtų nepamiršti visų žaidimų, kuriuose reikia prisilietimų: plojimas rankomis dviese, jodinėjimas tėvams ant nugaros, kutenimas, galynėjimasis ant grindų, gaudynės ir pan. Labai svarbu įvesti įvairius pasisveikinimo ar atsisveikinimo ritualus: bučinius, apsikabinimus, rankos paspaudimą, patapšnojimą per petį, paglostymą.

Išklausyk, pasiimk kartu, pramogauk

Leisti laiką kartu – tai visą dėmesį skirti būtent vaikui, tuo pat metu nesikalbėti telefonu, neskaityti laikraščio, nebendrauti su kitais vaikais.

• Nuoširdus pokalbis. Svarbiausia – mokėti vaiką išgirsti ir išklausyti iki galo. Klausytis reikėtų ne siekiant ištardyti vaiką ir paaiškinti, ką jis ne taip padarė, o tam, kad suprastumėme vaiko mintis, jausmus, išgyvenimus, troškimus. Juk būna taip, kad mes, paprašę vaiko kažką papasakoti, nutraukiame jį viduryje pasakojimo, pradedame kritikuoti, duoti “gerus” patarimus, siūlome įvairias išeitis arba tik linkčiojame galva, tačiau negirdime, ką mums pasakoja. O vaikui tuo metu reikia tik vieno, kad jį ramiai ir dėmesingai išklausytų. Labai svarbu palaikyti akių kontaktą su vaiku, kalbėtis viename lygyje (jeigu vaikas kalba atsisėdęs – ir jūs atsisėskite, jeigu atsigulęs ant grindų – ir jūs atsigulkite), nepertraukinėti, būti empatiškiems (stengtis pasijusti vaiko kailyje, nežiūrėti į viską iš savo varpinės).

• Mėgstama veikla. Ne tiek svarbu, kiek laiko jūs praleisite su vaiku, kiek svarbu, ar ta veikla, kuria užsiimsite, patiks abiems, ar iš tos veiklos vaikas patirs džiaugsmo, atradimų, pasitenkinimo, ramybės ir išgyvens ryšį su jumis. Labai svarbu veiklą suplanuoti kartu su vaiku, tegu ir jis pasiūlo idėjas, ką norėtų su jumis veikti. Tinka viskas: kelionės, žygiai, tvarkymasis kartu, maisto gaminimas ir valgymas, pasivažinėjimai dviračiais, sporto klubai, kino filmai, stalo žaidimai, nuotraukų žiūrėjimas, apsipirkimas parduotuvėje – bet kas, kas jums abiem teikia smagumo.

Sukurk, nupirk, paruošk staigmeną

Labai svarbu, kad dovana vaikui būtų įteikiama pasitelkus ir kitas meilės kalbas: prisilietimus, malonius žodžius, nes kitaip vaikas dovaną gali priimti kaip atsilyginimą už tai, kad jis buvo geras arba ką nors gerai padarė. Dovanas galima nupirkti, sukurti, nupiešti, iškepti, surasti ar pan., jas dovanoti galima ir be jokios progos, tiesiog kaip meilės ir dėmesio ženklą. Galima nupirkus vaikui kokį nors reikalingą daiktą, pvz. batus ar striukę (kurie galbūt vaiką nelabai pradžiugins) gražiai įpakuoti, tada vaikas apsidžiaugs ne tiek daiktu, kiek įteikimo reikšmingumu. Galima sudaryti sąrašą dovanų, kurių nori jūsų vaikas, įtraukiant ir labai mažytes ar nereikšmingas smulkmenas, tada iš to sąrašo nors po vieną daiktą per savaitę padovanoti vaikui.

Pagelbėk, atnešk, pamalonink

Savo atžaloms pasitarnaujame ne dėl to, kad jie užsispiria ir mus šokdina, o todėl, mylime juos ir norime būti jiems naudingi. Labai svarbu kažką mažylio labui nuveikti tada, kai mums šito tikrai norisi, o ne tada, kai jis pradeda isteriškai rėkti arba tingi. Paslauga gali būti netikėta staigmena – pvz., atnešti vaikui arbatos prieš miegą į lovą. Tačiau jeigu tą pačią arbatą atnešite iš pareigos, reikalo spiriami, nes vaikas turi atsigerti prieš miegą – jūs tai padarysite suirzę ir pavargę, o tuomet jau jokios paslaugos neliks, ji virs šalta pareiga. Svarbu pasitarnauti ne tik tada, kai vaikas paprašo (sutaisyti dviratį, suklijuoti sulūžusį žaislą, atnešti kokį nors daiktą, pagaminti mėgstamą patiekalą), bet ir tada, kai vaikas visai to nesitiki, ir daryti tai su noru ir užsidegimu.

Laiko daug nereikia

Dabar jūs tikriausiai galvojate, kad parodyti vaikui visas šias meilės kalbas reikia daug laiko? Juk tėvai turi spėti padaryti vaikams valgyti, suruošti juos į mokyklą ar darželį, uždirbti pinigus, tvarkyti namus – vadinasi, laiko pasėdėjimams kartu ir apsikabinimams tiesiog nebeužtenka. Nepatikėsite, tačiau tam laiko reikia labai mažai. Jei jūs, eidami iš parduotuvės, nuskinsite savo vaikui mažą gėlytę pakelėje – tai teužtruks minutę. O jei praeidami pakedensite vaikui plaukus – vos kelias sekundes! Jūsų vaikui tos kelios sekundės gali tapti nuostabiausios per visą dieną, nes jos bus pripildytos jūsų meilės. Pabandykite – pamatysite, kokius puikius jausmus tai sukelia ir kaip prisilietus arba ištarus meilės žodžius suvirpa iš džiaugsmo ne tik vaiko, bet ir tėvų širdys.

Kaip atpažinti vaiko meilės kalbą?

• Kaip vaikas išreiškia meilę jums? Tai ir bus ta kalba, kurios jam pačiam labiausiai reikia. Jei vaikas vis dovanoja jums savo pieštus piešinius, atneša iš lauko medžio lapą – tikriausiai jo meilės kalba bus reiškiama dovanomis. Jei vis nori su jumis kažką veikti, žaisti – vadinasi, tai bus laiko leidimas kartu. Jeigu vis apsikabina, sėdasi ant kelių, jus glosto – prisilietimai. Na, o jei veržiasi padėti jums ruošti pietus, serviruoja stalą, plauna indus – aiškiai rodo, kokie svarbūs jam yra pasitarnavimai.

• Kaip vaikas išreiškia meilę kitiems. Jūsiškis vis neša dovanų darželio auklėtojai? Nesunku atspėti, kad ir jam jų reikia… Jei atvažiavus močiutei anūkas tempia piešinius ir laukia pagyrimų – įsidėmėkite tai ir ateity apipilkite jį palaikymo žodžiais.

• Ko dažniausiai prašo jūsų vaikas. Nuolat prašo kažką sutaisyti, padėti jam, kažką atnešti – vadinasi, jo meilės kalba – pasitarnavimai. Jei vis pasakoja apie save, jei šimtą kartų per dieną girdite: “Na, pasikalbam?” – tikriausiai jis meilę suvokia kaip laiko kartu praleidimą.

• Kuo jis dažniausiai skundžiasi. Gal jis pyksta, kad neturite laiko kartu pasivaikščioti arba kad kitam vaikui skiriate daugiau dėmesio (tuomet jo meilės kalba -  laiko leidimas kartu), ar kad jam ko nors nenuperkate (tuomet – dovanų gavimas).

• Ką vaikas pasirenka. Leiskite jam pasirinkti kažką iš dviejų dalykų – arba eiti kartu į kino filmą (laiko leidimas kartu), arba nupirkti sportinius batelius (dovanos). Ko jis labiau norėtų? Keletą savaičių sudarykite vaikui galimybę rinktis ir žymėkite jo pasirinkimus, tuomet geriau pasimatys, kokia meilės kalba dominuoja.

"Veido" archyvas

Jei stalčiuje neturite gydytojos diplomo, vaistukų vaikui geriau neišrašinėkite…

Susirgo mažylis! Nors nerimas jau išgyventas daug sykių, jis nemąžta ir verčia griebtis bet ko, kad tik padėtum ligoniukui. Na, ir nepakenkti būtų neprošal… Kai kurios mamų gydytojavimo saviveiklos klaidos labai paplitusios ir tapusios savotiškais mitais.

Vos peršalus gydyti nereikia?

Tai klaidingas teiginys. Mažylį reikia pradėti gydyti nedelsiant, tik pastebėjus pirmuosius peršalimo simptomus, nes tuomet turite galimybę ligą sustabdyti pačioje pradžioje ir neleisti jai įsibėgėti.

Įtarus peršalimą, naudinga pamirkyti kojytes karštoje vonelėje, kuri tonizuoja visą organizmą ir pagerina kraujotaką – nosiaryklės taip pat. Peršalusiam vaikui dažnai duokite gerti šiltų skysčių (pvz., lygiomis dalimis maišytos ramunėlių žiedų ir erškėtuogių arbatos). Būdingiausi peršalimo ligų simptomai – gerklės skausmas, kosulys, čiaudulys ir sloga, pakilusi temperatūra – pasireiškia tik antrą ar trečią ligos dieną. Tuomet gydymas šiek tiek keičiasi, nes reikia palengvinti pagrindinius peršalimo simptomus ir numušti temperatūrą.

Temperatūrą reikia tuoj pat mažinti?

Vis dar nemažai tėvų klysta manydami, kad ligai užkirs kelią, sugirdydami mažyliui temperatūrą mažinančių vaistų, jai vos viršijus 37 °C. Atminkite, kad pakilusi kūno temperatūra yra ne tik įspėjimas apie ligą, bet ir organizmo kova su jos sukėlėjais. Esant aukštesnei nei 37 °C temperatūrai, pradeda veikti organizmo gynyba, gaminasi interferonas, kuris stabdo virusų dauginimąsi ir plitimą organizme. Todėl kai temperatūra nesiekia 38 °C, temperatūrą mažinančių vaistų reiktų duoti tik tuomet, jei mažylis blogai jaučiasi. Tais atvejais, kai temperatūra pakyla iki 38,5 °C ir aukščiau, o mažylio rankos ir kojos šąla, būtina duoti karščiavimą mažinančių vaistų.

Pavems ir nustos?

Kam čia pas gydytoją tampyti? Netiesa. Vaikui pradėjus vemti, jį turi apžiūrėti gydytojas, nes vėmimo priežastys, ypač mažų vaikų, yra labai įvairios – kai kurios vėmimą sukeliančios ligos gali būti net pavojingos gyvybei. Ilgesnį laiką vemiant, vaikams sutrinka vandens ir elektrolitų (natrio, kalio, chloridų ir kt.) pusiausvyra organizme, dėl sutrikusios medžiagų apykaitos pradeda gamintis ketoninių medžiagų, tai skatina tolesnį vėmimą ir taip susidaro užburtas ratas. Ypač jautrūs tokiems procesams maži vaikai. Dėl vandens ir elektrolitų kiekio sumažėjimo organizme sutrinka smegenų veikla (vaikas gali prarasti sąmonę), krinta arterinis kraujospūdis, pakyla temperatūra, vaiko būklė gali pasidaryti labai sunki, jam reikalinga neatidėliotina medikų pagalba.

Antibiotikai padės išvengti komplikacijų?

Atminkite, kad antibiotikai veikia tik bakterijas, o ne virusus, kurie dažniausiai būna įvairių peršalimų ir kartais viduriavimo kaltininkai. Skirti antibiotikų, saugantis bakterinių komplikacijų, negalima. Šie vaistai komplikacijų nesustabdo. Jais galima gydyti tik tuomet, kai mažylis tikrai suserga bakterine infekcija. Tačiau kartais riba tarp virusinės infekcijos ir bakterinės komplikacijos labai neryški, todėl tėvams reikia atidžiai stebėti savo vaikučio būklę, o esant pasikeitimams nedelsiant konsultuotis su gydytoju. Tėveliams rekomenduojama atlikti kraujo ir kitus reikalingus tyrimus, todėl vaikui susirgus reikėtų vykti į gydymo įstaigą, o ne laukti gydytojo namie.

Skysčių daug nereikia?

Netiesa, jų reikia duoti gerti gausiai, nes skysčiai padeda iš organizmo išplauti ligai užpuolus susidariusius toksinus, todėl jie naudingi karščiuojančiam mažyliui. Jeigu organizmui trūks skysčių, bus labai sunku numušti temperatūrą, kartais prireikia net lašelinės. O vemiančiam ar viduriuojančiam vaikui jie padės išvengti sunkios būklės – dehidratacijos (skysčių netekimo). Mažiesiems ligoniukams rekomenduojama duoti skysčių, kuriuose yra pakankamai angliavandenių, todėl gėrimus reikia pasaldinti. Gėrime turi būti pakankamai mikroelementų (kalio, natrio, magnio), kurių netenkama smarkiai prakaituojant, viduriuojant ar vemiant.

Pakaks “švarių” homeopatinių vaistų?

Homeopatinius vaistus dažniau reikia skirti ligos pradžioje, kai ji tik prasideda ir simptomai nėra labai grėsmingi – tai peršalimo ligos, virškinimo ar nervų sistemos sutrikimai. Kartais tikrai pakanka homeopatinio gydymo (jeigu mama sutinka, nes homeopatija – didelio kruopštumo reikalaujantis gydymas, o ir efektas ne toks greitas). Tačiau dažniausiai kartu tenka pasitelkti ir tradicinės medicinos preparatus. Tėveliams reikėtų žinoti, kad vartojant homeopatinius preparatus liga gali paūmėti, tai yra normalu, taip pat nereikėtų tikėtis, kad po vienos ar dviejų dozių mažylis pasveiks. Gydymas homeopatiniais preparatais gali būti efektyvus tik tuomet, kai prieš pasirenkant vaistą ligoniuką apžiūri gydytojas. Įvertinęs mažylio būklę, jis sprendžia, ar ligai įveikti pakaks homeopatinių preparatų, ar reikia skirti tradicinių vaistų, o gal tikslinga skirti vienų ir kitų derinį.

Būtinai susirgs visa šeima?

Visai nebūtinai, jei laikysitės higienos! Sergančio mažylio indus, drabužius, rankšluosčius patartina laikyti atskirai nuo sveikų šeimos narių, o esant reikalui juos virinti ir dezinfekuoti. Slaugantysis mažylį turi dažnai plautis rankas su muilu, be to, patartina ir išsišnypšti nosį, o esant galimybei ir išplauti ją jūros vandeniu ar fiziologiniu druskos tirpalu: taip išplausite į kvėpavimo takus patekusius mikroorganizmus, kol jie dar nespėjo prisitvirtinti prie gleivinės ląstelių.

Varvančią mažylio nosytę valykite vienkartinėmis nosinaitėmis. Panaudotas vienkartines nosines reikia iškart išmesti ir nusiplauti rankas. Medžiaginės nosinės nėra geros, nes jose bakterijos gali daugintis, o papuolusios į nosį gali sukelti visokių komplikacijų.

"Veido" archyvas

Nors puodukas ir dailus, bet ant jo geriau neužsibūti

Taip gali nutikti ne tik tada, kai vaikutis paslapčia pilvą prikemša neplautų uogų ar įritina ten cepeliną su riebiais spirgučiais. Kur kas blogiau, kai užpuola virusai, tokie kaip rotas ar noras: viduriavimas tampa kur kas gausesnis, o savijauta – prastesnė.

Staiga prasidėjęs viduriavimas – ne kas kita, o dar viena organizmo gynybinė reakcija. Kaip kosėdami bandome pašalinti visokį blogį iš gerklės, taip viduriuodami bandome išlaisvinti žarnyną nuo kenksmingų medžiagų. Viduriuojantis mažylis kelis kartus per dieną tuštinasi skystai, išmatos kartais būna gleivėtos, žalios, rūgštaus kvapo.

Vaikutį neretai dar kamuoja spazminio pobūdžio pilvo skausmas, pykinimas ar net vėmimas. Viduriavimo priežastys gali būti pačios įvairiausios. Tačiau nesvarbu, ar pilvukas supyko dėl netinkamo maisto, ar dėl virusų atakų – mažąjį ligoniuką reikia kažkaip gelbėti. Taigi koks mūsų veiksmų planas?

Girdykite daug skysčių

Nes mažieji viduriuodami jų netenka, o kartu su jais – ir būtinųjų druskų (kalio ir natrio) bei kitų mineralinių medžiagų. Žinokite, kad mažyliai skysčių netenka greičiau nei suaugę, ir jiems tai kur kas pavojingiau. Dehidratacijos požymiai – sumažėjęs šlapimo, seilių, ašarų kiekis, odos elastingumas (suėmus odą į raukšlę, atrodo lyg seno žmogaus oda), organizme atsiranda acetono, galimas ir karščiavimas. Galiausiai ima trikti medžiagų apykaita, organizmo apsivalymas nuo medžiagų apykaitos produktų ir toksinų, trinka širdies, inkstų veikla, vystosi centrinės nervų sistemos pažeidimas: iš pradžių vaikas tampa vangus, mieguistas, o būklei blogėjant gresia ir koma.

Su geriamais skysčiais vaikai turi gauti vandens, elektrolitų ir būtinai gliukozės, nes įrodyta, kad dėl atsiradusio gliukozės trūkumo sutrinka ir elektrolitų pasisavinimas. Prarastiems skysčiams atkurti skiriama specialių oralinės rehidracijos tirpalų (“Basica” arbata, “Rehydron”). Tokio tirpalo galima pasigaminti ir namie – paimkite arbatinį šaukštelį druskos, pusę šaukštelio sodos, valgomąjį šaukštą cukraus ir 1,5 g kalio chlorido (bet galima apsieiti ir be jo).

Viską ištirpinkite litre virinto vandens. Tokiu ar pirktiniu tirpalu (arba negazuotu mineraliniu vandeniu) mažylį girdykite labai dažnai. Dažnai – tai kas 5–10 min. po 15–30 ml. Jei vaikas viduriuodamas skysčių netenka ne itin daug, galite jį pagirdyti paprasčiausiu ryžių ir morkų arba razinų nuoviru, silpna arbata.

Duokite gerųjų mikroorganizmų

Nes infekcinis viduriavimas dažnai reiškia, kad žarnyne įsigalėjo blogųjų mikroorganizmų valdžia. Logiška, kad į kovą reikia paleisti geruosius. Tai padaryti galima girdant preparatų su probiotikais. Jie atkuria normalią žarnyno mikroflorą ir taip ne tik mažina viduriavimo trukmę bei tuštinimosi dažnumą, bet ir apsaugo nuo galimų viduriavimo komplikacijų. Beje, kai viduriuojama dėl to, kad vartojama antibiotikų -  kurie it šluota šluoja lauk visas bakterijas, nesirinkdami, geros jos ar ne – tuomet, suprantama, mažyliui nėra prasmės duoti bakterinių preparatų, kurie mažai arba visai neatsparūs antibiotikams. Antibiotikų visai nebijo preparatai, kuriuose yra nepatogeninių mieliagrybių Saccharomyces boulardii (pvz., vaistas „Enterol“). Jie taip pat tinka ir visų kitų rūšių viduriavimams gydyti – tiek virusinės ar bakterinės kilmės. Gydymo kursas – viena dvi savaitės, o viduriavimui užsitęsus  galima vartoti ir kelis mėnesius.

Sugirdykite absorbentų

Nes jie (pvz., angliukai ir diosmektitas) “suriša” toksines medžiagas, padeda joms pasišalinti iš organizmo ir mažina viduriavimo trukmę. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad jie negydo ligos priežasties.

Neduokite viduriavimą slopinančių vaistų

Nes jie sutrikdo žarnyno apsivalymą ir toksinių medžiagų pašalinimą iš žarnyno. “Mažylis” daug rašė apie tai, kodėl nereikia slopinti kosulio – kad iškosėtume iš savęs visą blogį. Tas pats galioja kalbant ir apie kitą galą… Slopinti reikia tik tuomet, kai su išmatomis netenkama labai daug skysčių. Vaikams duoti cheminių viduriavimą stabdančių vaistų griežtai draudžiama dėl galimos žarnyno parezės (judesių sustabdymo).

Venkite šalto maisto ir gėrimų

Nes šaltis suaktyvina žarnų judesius ir viduriavimas padažnėja.

Duokite tik nesaldaus ir neriebaus maisto

Nes jis lengvai virškinamas. Vaikas gauna reikalingų angliavandenių, kurie padeda neutralizuoti acetoną, taip pat neeikvoja pernelyg daug energijos virškinimui, kurios ir taip stinga. Lengvam maistui virškinti reikia mažiau virškinimo fermentų, o viduriuojančio vaiko žarnyno gleivinė (kuri juos gamina) pažeista, todėl ima rastis santykinis jų trūkumas. Puikiai tiks ryžių ar bulvių košė, trintos sriubos, džiūvėsėliai, kukurūzų lazdelės, makaronai be pieno.

Neduokite šviežių vaisių ir daržovių

Nes juose esanti fruktozė ir sorbitas gali paūminti viduriavimą ir provokuoti pilvo pūtimą, sukelti koliką. Taip pat neduokite medaus (jis laisvina vidurius, gali sukelti pūtimą), saldainių (galima saikingai duoti karamelės su natūralia gliukoze, nes organizmui jos reikia, bet neduoti šokoladinių ar neaiškios kilmės saldainių), konditerijos gaminių (jie per riebūs).

Ribokite šviežio pieno produktų vartojimą

Nes juose daug laktozės. Pieną vertėtų pakeisti rūgščiais pieno produktais (kefyru ar jogurtu, kurie turi ir naudingų bakterijų). Juose laktozės kiekis daug mažesnis nei šviežiame piene, nes rūgimo bakterijos, vykstant rūgimo procesui, suardo dalį laktozės. Varškėje per daug baltymų.

Pakeiskite pieno mišinį

Nes įprasti mišiniai su laktoze gali būti viduriavimo priežastis. Mat dalis vaikų dėl žarnyno gleivinės pažeidimo netoleruoja laktozės. Tokiu atveju geriau rinktis mišinį be laktozės, tokį, kuriame mažesnis jos kiekis,  arba sojų mišinį. Net ir išnykus ligos simptomams naujuoju mišiniu patartina maitinti dar keletą dienų.

Nebeduokite jokių naujų produktų

Nes kūdikiui, prieš tai valgiusiam tik mamos pieną, bet koks naujas, neįprastas, alergizuojantis, per riebus maistas taip pat gali sukelti viduriavimą. Kelias dienas patariama nebeduoti naujų produktų ir grįžti vien prie žindymo.

Skrupulingai laikykitės higienos

Nes per nešvarias rankas ar jomis paliestus daiktus virusai gali pasiekti kitas aukas (ypač prastai pagarsėję rotavirusas ar noravirusas). Veiksmingiau nei muilas neužsikrėsti ar neužkrėsti kitų padeda rankų dezinfekavimas alkoholio turinčiomis priemonėmis. Nustatyta, kad ant įvairių daiktų ligą sukeliantis virusas gyvybingas nuo 10 iki 30 dienų.

Beje, užkratas gali plisti ir per dulkes, todėl valykite namus chloro turinčiais preparatais, nes kitoms dezinfekuojamosioms medžiagoms virusai yra atsparūs.

Vykite į ligoninę

Nes jei mažylis atkakliai atsisako gerti, o per keturias šešias valandas viduriavimas nesiliovė, vadinasi, jis galėjo netekti labai daug skysčių. Ligoninėje skysčiai lašinami į veną.

"Veido" archyvas

Išgirdus žodį „hiperaktyvus“, mūsų vaizduotė nupiešia nenustygstantį padaužą, keliantį daug   triukšmo ir rūpesčių.  Ar tikrai taip?

Nors kai kurie specialistai hiperaktyvumą vadina sutrikimu, kiti laikosi nuomonės, kad tai yra tiesiog tam tikras vaikų tipas. Vaikų, kurie tiesiog dažnai elgiasi ne taip, kaip iš jų tikimasi.

Taip – hiperaktyvumą išties dažnai lydi elgesio, bendravimo ir mokymosi sutrikimai. Bet kita vertus, dažnai hiperaktyviu pavadinamas ir kūrybingas, energingas ir labiau entuziastingas mažylis nei kiti.

Hiperaktyvumo požymiai intensyvėja nuo gimimo iki 3 – 4 metų, bet gali sumažėti vaikui sulaukus 10-12 metų. Šiuo amžiaus periodu vaikas išmoksta labiau save kontroliuoti, todėl tam tikra prasme  hiperaktyvumas gali būti „išaugamas“. Kai kuriems vaikams, deja,  elgesio problemos lieka  visą gyvenimą. Jiems gali pasireikšti depresija, dirglumas, dėmesio sutrikimai, asocialus elgesys.

Kūdikių hiperaktyvumas

Kai kurie tėvai savo mažylio hiperaktyvumo užuomazgas pastebi jau pirmosiomis gyvenimo savaitėmis, o kartais tai galima įtarti dar iki gimimo. Jei nėščia mama jaučia daug stiprių vaisiaus judesių – galimas dalykas, kad ji nešioja hiperaktyvų kūdikį.

Hiperaktyvių berniukų pasitaiko tris kartus dažniau nei mergaičių. Beje, statistikos duomenimis, tarp jų – didelė dalis šviesiaplaukių ir mėlynakių.

Ankstyvieji požymiai:

• dažnas verkimas, klykimas;

• kolikos, maitinimo problemos (valgo neramiai, verkia valgydamas);

• nesėkmingi bandymai nuraminti (čiulptuku, glostymu);

• glamonių atsisakymas (įsitempia, lošiasi atgal paimtas ant rankų);

• gausus seilėtekis, troškulys;

• galvos lingavimas, supimasis lovytėje.

! Tačiau pirmaisiais gyvenimo metais daugelis kūdikių yra pakankamai aktyvūs, smalsūs ir stengiasi ištirti kuo daugiau aplinkos. Tai tikrai nereiškia, kad visiems jiems reikia diagnozuoti hiperaktyvumą.

Augdami – blogėja?

Vaikui augant gali išryškėti destruktyvus elgesys. Tokio vaiko visur pilna, jis nuolat skuba, bet yra nevikrus. Šis vaikas gali neturėti draugų, nes nesugeba prisitaikyti prie grupės ir dažnai būna agresyvus. Ne tik patys vaikai, bet ir jų artimieji susiduria su įvairiomis problemomis. Mamos jaučiasi vienišos ir socialiai apribotos, nes jų vaikai visur kelia sumaištį. Darželyje jais skundžiasi auklėtojos, mokykloje – mokytojos, o į svečius jų niekas nenori kviesti…

Požymiai, būdingi vyresniam hiperaktyviam vaikui:

• nerangumas, dažnas griuvimas, jiems tiesiogine prasme daiktai krenta iš rankų;

• impulsyvumas, trukdymas kitiems;

• nepaklusnumas, įžūlumas, atsikalbinėjimas;

• pykčio priepuoliai;

• nuolatinis judėjimas, įkyrus aplinkoje esančių daiktų čiupinėjimas;

• noras daug kalbėti, įsiterpti į kitų pokalbius;

• dėmesio koncentracijos trūkumas;

• nepaisant normalaus arba aukšto ĮQ- mokymosi  problemos;

• blogas apetitas, miego sutrikimai;

• agresija, nukreipta į kitus ir į save (plaukų rovimas, odos žnaibymas).

Mokslo versijos – nuo genų iki cukraus

Šiandien dar nėra pakankamai aiškios hiperaktyvumo priežastys, bet manoma, kad jam atsirasti gali turėti įtakos genetiniai faktoriai, įtakojantys smegenis gaminti nepakankamą tam tikrų cheminių medžiagų (neurotransmiterių) kiekį. Dėl pastarųjų trūkumo sutrinka darnus nervų sistemos veiklos funkcionavimas, todėl vaiko elgesys pasikeičia.

Manoma, kad hiperaktyvumo atsiradimą taip pat lemia žalingi mamos įpročiai (rūkymas, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas) nėštumo metu. Vis garsiau šiandien kalbama ir apie  maisto priedų (konservantų, dažiklių, aromato/skonio stipriklių) bei aplinkos teršalų įtaką. Dėl gausėjančio automobilių skaičiaus ir jų išmetamųjų dujų aplinkoje didėja švino kiekis. Remiantis kai kurių studijų duomenimis, švinas ir kiti sunkieji  metalai (varis, kadmis ir aliuminis) taip pat lemia vaikų  hiperaktyvumą. Kadmis patenka į vaiko aplinką rūkančių tėvų dėka, aliuminis – kad ir kepant maistą aliuminio folijoje!

Kiti tyrėjai dviem trečdaliams hiperaktyvių  vaikų randa cinko, magnio ir vitamino B6 trūkumą, todėl siūlo teoriją, kad  šių medžiagų deficitas irgi gali būti hiperaktyvumo priežastis. Dar kitų specialistų duomenimis kaltas gali būti rafinuotas cukrus, kuris, jų nuomone, įtakoja riebiųjų rūgščių bei neurotransmiterių lygį smegenyse, tokiu būdu lemdamas hiperaktyvaus vaiko elgesį.

Gydymas pradedamas nuo… mitybos!

Remiantis teorija, kad vaiko hiperaktyvumas gali būti susijęs su maistu, rekomenduojama pereiti prie natūralių maisto produktų be konservantų (tai aktualu ir maitinančiai mamai). Kūdikiui maistą reikėtų gaminti namie, mažas porcijas galima užšaldyti. Naują maisto produktą kūdikiui reikėtų įvesti palaipsniui, per keturias – septynias dienas, stebint ar nepasireiškia maisto alergija (mat atlikta eilė tyrimų, kuriuose nurodoma, kad alergiški vaikai žymai dažniau būna hiperaktyvūs).  Rekomenduojama, kad maiste būtų pakankamas nepakeičiamų riebiųjų rūgščių kiekis.

Šių rūgščių yra žuvų taukuose, nakvišų aliejuje. Kai kurie vaikų specialistai rekomenduoja gydymui B grupės vitaminus, vitaminus C ir E, cinką, magnį, kalcį. Dauguma šių medžiagų yra reikalingos pilnaverčiam nervų sistemos funkcionavimui. Nors nėra galutinai patvirtintų duomenų apie cukraus žalą, bet kai kurie specialistai rekomenduoja pašalinti jį iš raciono – tai reiškia, neduoti vaikui gerti net sulčių, nes jose yra daug cukraus.

Ar reikia vaistų?

Apie gydymą vaistais kol kas nėra vieningos nuomonės. Šiuo metu Lietuvoje hiperaktyvumui gydyti yra įregistruotas vaistas „Strattera“ (reguliuoja smegenų neuromediatorių gamybą, nestimuliuoja), o pagal vardinį receptą išrašomas vaistas „Ritalin“ (psichostimuliuojantis vaistas, veikiantis panašiai, kaip narkotikai – didina nervų sistemos aktyvumą.

Taip, skamba paradoksaliai, bet hiperaktyviam vaikui reikia smegenų aktyvinimo, nes tuomet padidėja budrumas, sumažėja nuovargis, stiprėja dėmesio koncentracija, pagerėja elgesys).

Gydymas vaistais nėra  plačiai taikomas ir dėl pakankamai aukštos vaistų kainos (vaistai nekompensuojami), ir dėl dažnai pasitaikančių pašalinių reiškinių (nuo galvos skausmų iki haliucinacijų).

Daugumai vaikų teigiamą efektą duoda psichoterapija.

Kaip „suvaldyti“ hiperaktyvų vaiką?

• Pasirūpinkite, kad mažylis turėtų namuose pakankamai veiklos: įsigykite sūpynes, laipynes, pasiūlykite piešti, lipdyti, gaminti papuošalus, spalvinti ir pan.

• Dažnai skaitykite pasakas, istorijas - tai vienas geriausių būdų priversti nekantruolį susikaupti. Tuo pačiu paskatinsite jo vaizduotės kūrybines galias.

• Kuo daugiau kalbėkite su juo, net ir užsiimdami savo įprasta namų ruoša.

• Paslėpkite kai kuriuos žaislus ar perdėkite juos į kitą vietą. Skatinkite vaiką sugalvoti naujų žaidimų su likusiais, o vėliau – „atraskite“ senus žaislus. Vaikas turės daugiau veiklos ir daugiau laiko bus užimtas.

• Kuo mažiau drauskite, nes uždraustos teritorijos traukia vaikus kaip magnetas. Jei matote, kad kyla pavojus vaiko (ir/arba jūsų) saugumui – švelniai nukreipkite mažylį kita linkme.

• Žaiskite aktyvius žaidimus kartu – mažieji tai be galo mėgsta. Taip „nušausite“ du zuikius: užimsite vaiką ir sustiprinsite tarpusavio ryšius.

• Suteikite mažyliui šiek tiek atsakomybės, paskirkite kokias nors pareigas ir įvertinkite pastangas.

• Įsigykite naminį gyvūnėlį - taip ne tik sumažinsite vaiko hiperaktyvumą, bet ir paskatinsite mokytis mylėti, užjausti ir rūpintis.

• Sukurkite ramią namų aplinką, nes vaikams sunku nusiraminti netvarkingoje aplinkoje. Viską sutvarkykite, kiek įmanoma sumažinkite dekoracijų. Klausykite ramios muzikos.

• Turėkite rutiną: kasdien tuo pačiu laiku kelkitės, valgykite, eikite miegoti ir pan. Tai labai svarbu, nes vaikas tuomet jaučiasi saugus.

• Turėkite namuose „ramybės salelę“. Tai gali būti palapinė iš apklotų, ramus kampelis ar tiesiog kėdė, kur vaikas galėtų pažaisti, papiešti, paspalvinti ar užsiimti kita ramia veikla. Paskatinkite vaiką nueiti ten, kai jis labai įsiaudrinęs ar sudirgęs, bet jokiu būdu netaikykite to kaip bausmės. Tai turi būti vieta, kur vaikas galėtų  pasistengti suvaldyti savo emocijas ar tiesiog pabūti vienas.

Kai efekto reikia greitai…

Šios priemonės rekomenduojamos esant pykčio priepuoliams ar ypač sudirgusiam vaikui:

• Kvėpavimas. Išmokykite vaiką giliai kvėpuoti (įkvėpti per nosį, iškvėpti per burną), kai jis tampa nekontroliuojamas. Gilus kvėpavimas – paprasčiausias būdas nuraminti kūną. Kvėpuokite kartu su vaiku.

• Vanduo. Paruoškite šiltą vonią su druska ar muilo putomis – tai sumažins įsiaudrinusio vaiko stresą. Galima netikėtai nuprausti veidą – veikia stulbinamai raminamai.

• Ritmas. Pasivaikščiokite su vaiku – ritmiškas žingsniavimas sugražina ritmą kūnui.

• Masažas. Pamasažuokite vaiką – šveniai patrinkite smilkinius, pečius, pakedenkite plaukus, tai irgi puikiai nuramina..

Kodėl tiek daug Lietuvos vaikų skundžiasi esantys nelaimingi? Kokie mes tėvai, jeigu mokyklose nevaldomai plinta patyčios ir smurtas, o paaugliai visiškai nesivaržydami elgiasi lyg rujojantys gyvuliukai? Kieno čia krizė – šeimos, mokyklos ar valstybės?

Apie tai “Veidas” kalbasi su dar tik antrą mėnesį kietoje vaiko teisių apsaugos kontrolierės kėdėje sėdinčia Edita Žiobiene.

Tačiau keista būtų šį pokalbį pradėti kita nei Kedžių šeimos tragedijos tema. Kontrolieriaus įstaiga lyg ir neturi dabar ką veikti Garliavoje – mergaitės globos klausimus jau sprendžia teismas. Tačiau E.Žiobienė aktyviai bendrauja su visomis šios istorijos pusėmis, nuolat pataria mergaitę šiuo metu prižiūrinčiai močiutei.

E.Ž.: Matau nuolatinį ir labai šiurkštų vaiko teisių pažeidinėjimą ir negaliu nesikišti. Neįmanoma žiūrėti, kaip žiniasklaidos nuolat eksploatuojamas mažas bejėgis vaikas. Mergaitė filmuojama, kalbinama. Taip, uždengiamas jos veidelis – teisiškai lyg ir nėra prie ko prikibti: oficiali globėja guli ligoninėje, o vaiką prižiūrinti močiutė leidžia žurnalistams kalbinti mergaitę. Bet ar kas susimąsto, ką išgyvena tas sutrikęs, rankutes iš susijaudinimo trinantis vaikas, tyliu balsu į kamerą sakantis, kad nenori matyti mamos?

Aš vis tikiuosi, kad laikinoji globėja (teisėja Neringa Venckienė), pati būdama teisininkė, susiprotės. Iš tiesų turbūt ir ji, ir mergaitės močiutė myli tą vaiką, todėl privalo visų pirma paisyti jo interesų. Globėjų pareiga šiuo atveju ruošti mergaitę grįžimui pas mamą, o ne, priešingai, ją kitaip nuteikinėti.

Iš esmės dabar vyksta nuožmi suaugusių žmonių kova ir jau pamiršta, kaip joje jaučiasi vaikas. Juk jam nesaugu ir neramu kaskart prisiartinus prie lango matyti svetimų žmonių minią, kuri kažką rėkia, meldžiasi – tokia aplinka yra bauginanti. Esant tokioms aplinkybėms išmintingi globėjai turėtų paprašyti minios išsiskirstyti, o jeigu jų neklauso – kreiptis į viešąją tvarką užtikrinančias institucijas.

Juk vaikas turi teisę gyventi normalų gyvenimą – pramogauti, nuvykti kad ir į kiną, o dabar ji įkalinta ir net negali aplankyti ligoninėje gulinčios savo globėjos.

“Veidas”: Panaši padėtis susiklostė ir Prienų rajone. Čia susibūrę kaimynai neleido antstolei paimti našlaitės, priteistos kitiems globėjams.

E.Ž.: Taip, regis, ir ten susikaupę daug dramos, bet ir vėl pamirštamos vaiko teisės.

Mergaitę, žuvus jos tėvams, nuo kūdikystės augino ją savavališkai pasiėmę tolimi giminaičiai. Tačiau jos globą prisiteisė kita giminių šeima. Teismų maratonas tęsėsi beveik dvejus metus ir visų instancijų teismai globą pripažino kitai šeimai – ne tai, kuri dabar augina vaiką.

Esu bendravusi su abiem šeimomis. Mergaitę auginanti moteris argumentuoja, kad vaikas ją vadina mama. Bet juk tai irgi manipuliacija vaiku: teismai vyksta nuo pat kūdikystės, augintoja nebuvo tikra, kuo jie baigsis – tai gal nereikėjo vaiko mokyti, kas jo mama? Vėl susiduriame su suaugusiųjų egoizmu.

Dar baisiau, kad augintoja skundžiasi, esą mergaitė nenorinti bendrauti su teismo nustatytais globėjais, tos šeimos vyrą vadina blogu dėde. O kas vaiką primokė tokių dalykų? Įsivaizduokite, kokią traumą patirs mažylė, kai tas “blogas dėdė” pasiims ją namo!

Juk ta moteris vaiką augina visiškai neteisėtai. Čia tas pats, kas pasiimti gatvėje patikusį vaiką ir po to sakyti: štai koks jis panašus į mane, jau priprato prie manęs, aš jį auginsiu – ir taškas.

Abiem atvejais stinga suvokimo nepainioti vaikų į suaugusių žmonių tarpusavio nesutarimus.

“Veidas”: Kaip rodo apklausos, Lietuvoje beveik pusė mokyklinio amžiaus vaikų nesijaučia laimingi. Kodėl mūsų visuomenėje auga nelaimingi vaikai?

E.Ž.: Kaltė ir čia, be jokios abejonės, tenka suaugusiesiems. Šeima turėtų būti visada pasirengusi išklausyti vaiką, jį paguosti. Mokykloje vaikas turėtų ne tik gauti žinių, bet ir būti ugdomas kaip asmenybė. Ir bendruomenei turėtų tekti tam tikras rūpestis – jeigu šeima vaiku rūpinasi mažiau, pagalbos ranką turėtų ištiesti aplinkiniai suaugę žmonės.
Taip turėtų būti, bet Lietuvoje taip nėra.

Šeimose dažnai pernelyg akcentuojami materialiniai dalykai, užsiėmę tėvai skiria nepakankamai laiko pokalbiams, paguodai, dvasiniam ugdymui. Be to, pas mus tikrai daug socialinės rizikos šeimų, kuriose tėvai savo atžaloms auginti neturi įgūdžių. Ir tai pasakytina ne tik apie girtaujančius ar narkotikus vartojančius tėvus.

Mokykla šiandien užsiima tik švietimo funkcija, moko dalykų, bet nepadeda suvokti visuomeninių problemų. Be to, vaikams mokykloje nebeliko jokių pareigų, išskyrus mokslą. Nematau čia nieko bloga, kad anksčiau, pasibaigus mokslo metams, vaikai dar išplaudavo savo mokyklą, per vasarą rinkdavo vaistažoles, sukasdavo gėlių darželį šalia mokyklos. Dabar kažkodėl tai laikoma vaikų išnaudojimu.

Štai pavyzdys: ateinu pasiimti savo pradinukės dukters, klasėje ką tik vyko dailės pamoka, visos grindys nuklotos popieriaus karpiniais. Bet vaikai išeina lyg niekur nieko, nes klasę sutvarkys valytoja – tokia tvarka. Bet juk nuo mažų dalykų ir prasideda auklėjimas.

Na, o bendruomeninis jausmas labai silpnas, miestuose jis praktiškai iš viso neegzistuoja. Juk bendruomenei, kaimynams labai lengva pastebėti skriaudžiamus vaikus, jų tarpusavio santykių ydas.

“Veidas”: Vaikų smurtavimas, patyčios, paauglių hiperseksualumas. Kas dėl to kaltas? Šeima, mokykla, visuomenė, televizija?

E.Ž.: Vaikai – tik atspindys to, ką mato savo aplinkoje. Tėvai, prileisdami vaiką prie vienokios ar kitokios informacijos, turėtų jaustis už tai atsakingi, įvertinti savo vaiko brandumą, gebėjimą naudotis informacija, įvertinti, ar ji nepadarys žalos psichikai, neiškreips pasaulio suvokimo.

Nesitikiu, kad žiniasklaida prisitaikys prie vaikų – juos turi apsaugoti tėvai.

O mūsų švietimo sistema ignoruoja realijas. Gražu, kad ugdymo pamokose, kalbant apie šeimą, pabrėžiami dvasiniai dalykai. Tačiau pažvelkime tiesai į akis – turime galvoti ir apie seksualinį vyresnių vaikų švietimą. 14–15 metų mergaitės fiziškai jau pasirengusios lytiniams santykiams, bet jeigu su jomis apie tai nekalbama, jos visiškai nesuvokia šių santykių prasmės ir reikšmės. Šeimose apie tai nekalbama, mokyklose ši tema – irgi tabu. Tai kas paaiškins vaikams, kad pernelyg ankstyvi seksualiniai santykiai kenkia ir fizinei, ir psichinei sveikatai?

“Veidas”: Jūs pati turite mažamečių vaikų. Kuo skiriasi tėvų ir mažų vaikų santykis dabar ir tada, kai augote Jūs pati? Rodos, anksčiau buvo daug paprasčiau – vaikai besąlygiškai gerbė tėvus, puikiai veikė didaktinės pedagoginės sistemos – ir namie, ir mokykloje.

E.Ž.: Ana ir dabartinė sistema skiriasi iš esmės. Anksčiau pakakdavo griežtesnio tėvų ar mokytojų žodžio. Santykiai su šiuolaikiniais vaikais – tai ištisas derybų kelias, pokalbiai, vertybių aiškinimas, o ne primetimas. Todėl rezultatai labai priklauso nuo tėvų kantrybės, gebėjimo susikalbėti. Tėvai dar prisimena, kaip augino juos, gal kartais jie irgi norėtų tiesiog liepti, bet dabartiniai vaikai nurodymų tiesiog neklauso. Daug kalbėtis, aiškinti yra kur kas sunkiau, negu tiesiog paliepti.

Į švietimo įstaigą vaiką atiduodantys tėvai irgi turi aiškiai suvokti, kad jie privalo pasitikėti pedagogais, juos gerbti, negriauti jų autoriteto vaikų akyse – nuo to visiems tik blogiau. Jeigu kritikuosime mokytojus vaiko akivaizdoje, jis jų tikrai negerbs. Tėvai ir mokytojai turėtų bendradarbiauti, negirdint vaikui aptarti kylančius auklėjimo sunkumus. Deja, dabar dažnesnė situacija, kai dėl blogo vaiko elgesio – patyčių, smurtavimo – tėvai garsiai apkaltina “kvailus mokytojus”.

“Veidas”: Kokių profesinių ambicijų išsikėlėte, ateidama į šį postą? Ar tikite, kad galite iš esmės ką nors nuveikti vaikų labui?
E.Ž.: Šios pareigos labai sunkios ir morališkai, ir emociškai. Tikrai į šį postą nesiveržiau, o gavusi pasiūlymą ilgai ir atsakingai analizavau savo galimybes.

Norėčiau čia dirbdama iš esmės peržiūrėti sisteminius vaiko teisių užtikrinimo dalykus, o ne tik tirti skundus. Noriu išnagrinėti visas sistemos grandis – kaip dirba globos namai, kaip valstybė geba pasirūpinti neįgaliais vaikais. Ketinu tartis su visomis suinteresuotomis pusėmis, analizuoti jų patarimus.

Bet turiu nepamiršti, kad reikia ginti ne tik atskirų vaikų grupių – našlaičių ar neįgaliųjų teises. Su didelėmis bėdomis, sielos skausmais šiandien susiduria labai daug Lietuvos vaikų. Ir, deja, dėl to dažnai kaltas mūsų, suaugusiųjų, egoizmas.

Lietuvoje kas dešimtas vaikas gyvena šeimoje, kurioje nedirba nė vienas iš suaugusiųjų. Kaip tai atsilieps šių vaikų ir visos Lietuvos ateičiai?

"Veido" archyvas

Vaikai – slaptosios krizės aukos. Darbą praradusių tėvų patiriamas stresas, pasireiškiantis barniais šeimoje ir irzlumu, verčia vaiką jaustis nesaugiai

51 metų vilnietė Jūratė slaugytojos darbo neteko lapkritį. Jau maždaug penkerius metus nedirba ir Jūratės vyras. Iki šiol šeima buvo nusiteikusi gana optimistiškai, tačiau prabėgo pusmetis, santaupos bemaž ištirpo, o darbo susirasti kol kas nepavyko. Netrukus Jūratė pradės gauti bedarbio pašalpą – 650 Lt. Iš šių kelių šimtų teks ne tik sumokėti už butą, bet ir išsimaitinti trijų asmenų šeimai – sutuoktiniai augina 11 metų sūnų Joną. Vasarą, kad galėtų pragyventi, šeima išsikels į savo seną kaimo sodybą, kurioje pasisodino daržovių.

Tris kartus sumažėjus šeimos pajamoms pasikeitė visų jos narių gyvenimas – Jono taip pat. Berniukui teko pradėti valgyti nemokamus pietus mokykloje, atsisakyti atostogų prie jūros, naujo dviračio.

Tokių kaip Jonas vaikų, kurių gyvenimas staiga apsivertė aukštyn kojomis, nes jie nebegali gauti įprastų pramogų ar daiktų, – tūkstančiai. Statistikos departamento duomenimis, praėjusių metų pabaigoje net 10,8 proc. Lietuvos vaikų gyveno šeimose, kuriose nedirba nė vienas iš kartu gyvenančių šeimos narių.

Kokią žymę jų gyvenime paliks šis sunkmetis? Psichologai pabrėžia, kad viskas priklauso nuo tėvų. Deja, ne visuomet suaugusieji moka tinkamai bendrauti su savo atžalomis.

Suprastėję mokslo rezultatai – dėl prastos atmosferos namuose

Psichologai įspėja, kad daugumai šeimų didžiausia sunkmečio sukelta žala esanti ne tiek finansinė, kiek emocinė ir psichologinė. Būtent vaikai tapo slaptomis krizės aukomis, dažnai sugeriančiomis daugiau neigiamų emocijų, negu gali įsivaizduoti jų tėvai.

“Swedbank” asmeninių finansų instituto vadovės Lietuvoje Odetos Bložienės nuomone, šių dienų patirtis, įgyta sunkmečio nulemto tėvų nedarbo, vaikams ateityje gali būti netgi vertinga ir pasitarnauti priimant jau savarankiškus sprendimus. Tačiau būtina, kad tėvai ne tik pasirūpintų tuo, kaip išgyventi šį laikotarpį, bet ir tinkamai parengtų savo vaikus: kalbėtųsi su jais ir aiškintų, kodėl namie mažiau pinigų, kodėl nebegalima sau leisti vieno ar kito pirkinio, pramogų, kaip teks gyventi artimiausiu metu, ko tikisi ir ką daryti planuoja patys tėvai ir – tai labai svarbu – kuo vaikai galėtų jiems padėti.

“Svarbu, kad patys tėvai išgirstų savo vaikus ir suprastų, kaip smarkiai prie visos šeimos finansinės padėties stabilizavimo gali prisidėti visų šeimos narių nuomonės išklausymas ir sprendimų priėmimas kartu”, – pabrėžia O.Bložienė.

Kalbėtis apie sunkią padėtį su savo sūnumi stengiasi ir “Veido” pašnekovė Jūratė. Kaip į žinią, kad paskutinė šeimos maitintoja mama neteko darbo, reagavo sūnus? Jūratė pasakoja, kad iš slaugytojos 1800–1900 Lt atlyginimo šeima visuomet gyveno gana kukliai, tad sūnus niekada nebuvo lepinamas dideliais kišenpinigiais. “Kartais būna, kad Jonui prasiveržia pyktis, ir tai natūralu: “Kodėl aš negaunu pinigų, o Sauliaus mažiausi kišenpinigiai 50 Lt?” Tuomet aš klausiu, ką Saulius už tuos pinigus perka, ir išgirstu – traškučių, kokakolos. O aš sakau – jis juk išmėtė tuos pinigus, pats pagalvok, ar jam nuo to geriau. Mes nuo mažų dienų skiepijome Jonui sveiką gyvenimo būdą – įrodėme, kad gerti kokakolą nesveika”, – pasakojo Jūratė.

Prie minties, kad neteks darbo, Jūratė vaiką pratino iš anksto, nes įspėjimą apie atleidimą iš darbo gavo prieš keturis mėnesius. “Visą laiką sakydavau, kad reikia pasispausti. Kalbuosi su sūnumi kaip su suaugusiu žmogumi – pagalvojame, ko mums reikia nusipirkti, parduotuvėje leidžiu išsirinkti tik vieną prekę, kurios jis labiausiai nori”, – atskleidžia mama.

Vis dėlto Jūratė mano, kad Jonas dar labai nepajuto nepritekliaus, nes iki šiol užteko santaupų, tad pavykdavo su sūnumi susitarti. “Dabar jis kalba apie naują dviratį, o aš sakau – dar turi seną. Jis nori spausdintuvo, o aš dar raginu, kad palauktų, gal nuolaidų bus. Dar kažkaip susitariame”, – atsidūsta Jūratė.

Deja, ne visi tėvai kalbasi su savo vaikais taip kaip Jūratė. Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys įspėja: blogiausia, jei tėvai praradę darbą apatiškai “išsijungia”, neieško darbo ir pareiškia, kad jų niekas nebedomina. Tokiu elgesiu tėvai moko vaiką, kad esant panašiai gyvenimo situacijai jis irgi gali nieko nedaryti.

“Kiekviena emocinė būsena užkrečiama. Jei abu tėvai penkis kartus pakartoja, kad tai, kas įvyko – katastrofa, vaikas supras, kad namie įvyko katastrofa. Jei norime tvarkingai auginti vaikus, turime būti atsakingi už tai, kokią žinią skelbiame. Mes to dažniausiai nemokame”, – daugiau pasisemti pozityvus požiūrio ragina psichiatras.

Užsienio psichologai pabrėžia, kad vaikai labai stipriai priklausomi nuo tėvų emocinės būklės: kai tėvai įsitempę, nuliūdę ar neiniciatyvūs, vaikams blėsta saugumo jausmas. Itin neigiamą įtaką vaikams daro ir tėvų konfliktai.

Keli užsienio mokslininkai savo tyrimais nustatė, kad tėvų darbo netekimas turi tiesioginį ryšį su pablogėjusiais vaiko mokymosi rezultatais mokykloje ir sumažėjusiu savęs vertinimui. 2009 m. pabaigoje atliktas Kalifornijos universiteto tyrimas atskleidė, kad praradusių darbą tėvų vaikai 15 proc. dažniau buvo linkę likti antrus metus toje pačioje klasėje. Čikagos universiteto viešosios politikos profesorės Alie Kalil bei Vaikų ir skurdo instituto Niujorke atstovės Kathleen M.Ziol-Guest tyrimas parodė, kad paaugliai, kuriuos augino nedideles pajamas gaunančios vienišos mamos, dažniau negu kiti vaikai mesdavo mokyklą, kai mama netekdavo darbo. Mokslininkai net ištyrė, kad vaikai, kurių tėvai buvo praradę darbą, suaugę uždirbdavo mažiau negu tie, kurių tėvai nebuvo praradę darbo.

Nepaisant kiek padidėjusio gimstamumo, Lietuvoje gyvenančių vaikų ir toliau mažėja, rodo nauja statistika.

Statistikos departamento duomenimis, per 2009-uosius Lietuvoje gyvenančių vaikų sumažėjo 17,6 tūkst., tai yra 2,7 proc. Lyginant su 2005-aisiais, Lietuvoje gyveno 110,2 tūkst., arba 14,8 proc. mažiau vaikų.

2010-ųjų metų pradžioje kas penktas šalies gyventojas buvo vaikas. Lietuvoje buvo užregistruota apie 636,1 tūkst. asmenų iki 18-os metų.

Šių metų pradžioje Lietuvoje buvo 325,9 tūkst. berniukų ir 310,2 tūkst. mergaičių. Palyginus šiuos duomenis su 2005-ųjų duomenimis, berniukų sumažėjo 56,3 tūkst., mergaičių – 53,9 tūkst.

Mieste gyveno 408,2 tūkst., kaime – 227,9 tūkst. vaikų, tai sudaro atitinkamai 64,2 ir 35,8 proc. šalies nepilnamečių. Per pastaruosius penkerius metus vaikų skaičius mieste sumažėjo 14 proc., kaime -16 proc.

Dėl pastaraisiais metais didėjančio gimstamumo pakito vaikų amžiaus struktūra. Vaikų iki 4 metų amžiaus dalis padidėjo nuo 16 procentų 2005 metais iki 21 procento 2009 metais.

2009-aisiais gimė 36,7 tūkst. kūdikių, tai 1,6 tūkst. daugiau negu užpernai. Gimusiųjų skaičius 1000 gyventojų padidėjo nuo 8,9 kūdikių 2005 metais iki 11 kūdikių praėjusiais metais.

Išankstiniais Eurostato duomenimis, 2009 metais Europos Sąjungos valstybėse narėse 1000 gyventojų vidutiniškai teko 10,8 gimusiojo, tai yra mažiau negu Lietuvoje. Daugiausia gimusiųjų 1000 gyventojų teko Airijoje (16,8), Prancūzijoje (12,9) ir Jungtinėje Karalystėje (12,7), mažiausiai – Vokietijoje (7,9), Italijoje, Austrijoje ir Portugalijoje (po 9,2).

2009 metais santuokos neįregistravusiems tėvams gimė 10,3 tūkst. kūdikių, tuo tarpu 2005-aisiais – 8,7 tūkst. Pernai apie 70,8 proc. vaikų, gimusių santuokos neįregistravusiems tėvams, buvo įregistruoti pagal abiejų tėvų pareiškimą.

Europos Sąjungos valstybės narės pagal vaikų, gimusių santuokos neįregistravusiems tėvams, skaičių labai skiriasi. 2008 metaus ne santuokoje gimė daugiau nei pusė kūdikių Estijoje (59 proc.), Švedijoje (54,7 proc.), Slovėnijoje ( 52,8 proc.) ir Prancūzijoje (52,6 proc.), o Graikijoje ir Kipre ne santuokoje gimusieji sudarė atitinkamai 5,6 ir 8,9 proc.

“Su vyru išsiskyrėme prieš šešerius metus, sūnus liko gyventi su manimi. Teismas  vaiko išlaikymo klausimo tąkart nesprendė. Pastaruosius penkerius metus vaiko tėvas jo neišlaikė. Ar galėčiau kreiptis į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo atgaline data? Ar tam nesutrukdys tai, kad neturiu teismo sprendimo, kuriuo būtų priteisti alimentai?” – klausia Rasa.

LR civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Ši tėvų pareiga galioja nepaisant to, ar santuoka sudaryta, ar ne, ar teismas, nutraukdamas santuoką, yra išsprendęs nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimą, ar ne. Taigi jūs turite teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iš vaiko tėvo, nevykdančio pareigos išlaikyti vaiką. Tačiau turite žinoti, kad toks išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos.

Žmogaus teisių komitetui pristatyta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2009 metų veiklos ataskaita. Ataskaitą pristatė  vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė. Ji šias pareigas eina nuo 2010 m. kovo 25 d.

Dažniausiai pasitvirtinę kontrolieriaus tirti vaiko teisių pažeidimai dėl tinkamų gyvenimo sąlygų vaikui nesuteikimo (155 atvejai), dėl vaiko bendravimo su vienu iš tėvų neužtikrinimo (71 atvejis). Nustatyti 62 atvejai, kai buvo pažeista vaiko teisė į mokslą.

Savivaldybių administracijos pareigūnai, kaip nustatė  kontrolierius, dažniausiai pažeidžia  vaiko teises (251 atvejis), antroje vietoje – vaiko šeima (200 atvejų).