Rengtis ateities studijoms ir kalbėtis apie būsimą profesiją pradedama su vaikais nuo 14 metų.  Apie 72 proc. tėvų apie profesijos pasirinkimą kalbasi su paaugliais, perkopusiais 14 metų. Maždaug 4 iš 10 šeimų taupo pinigus vaikų aukštajam mokslui.

Tiesa, apie ketvirtadalis tėvų ruošti studijoms pradeda jau 8-14 metų vaikus.

„Lietuvoje šeimos daug dėmesio ir lėšų skiria vaikų ugdymui ir ateities karjeros planams – net ketvirtadalis šeimų pradeda ateities planus aptarinėti su 8-14 metų vaikais, dar nesulaukusiais paauglystės metų. Na, o didžioji dalis šeimų kalbasi ir tariasi su paaugliais vaikais dėl būsimos profesijos ir studijų – tai rodo, kad tėvai labai aktyviai dalyvauja vaikų ateities planavime. Be to, tėvai finansiškai prisideda ir prie papildomo vaikų ugdymo, ir prie studijų finansavimo. Lietuvoje visa šeima dalyvauja atžalos ugdymo ir studijų procese, net ir studijuoti pradėjęs suaugęs žmogus nelieka be tėvų globos ir finansinės pagalbos“, – teigia „PZU Lietuva“ generalinis direktorius Marius Jundulas.

Jis atkreipė dėmesį, kad pusė apklaustų tėvų mano, jog mokykloje vaikai gauna pakankamą ugdymą, reikalingą vaikų ateičiai. Kita pusė papildomai investuoja į vaikų mokymą ir veiklą po pamokų. Dažniausiai tėvai tam skiria 50-100 Lt per mėnesį arba 600-1200 Lt per metus.
Pasak „PZU Lietuva“ vadovo Mariaus Jundulo, tėvai finansiškai padeda ir savo studijuojantiems vaikams. 41 proc. Lietuvos gyventojų, turinčių suaugusių vaikų, apie 39 proc. teikia finansinę pagalbą savo suaugusiems vaikams. Dažniausiai tokią paramą skiria 46–55 metų tėvai, t. y. studentiško amžiau vaikų turintys gyventojai.
„PZU Lietuva“ vadovo nuomone, šiandien vis populiarėjančios studijos užsienyje tėvų pečius užgula kur kas sunkesne finansine našta – tėvams neretai tenka mokėti ne tik už studijas, bet ir už gyvenamąją vietą. Be to, tenka skirti lėšų pragyvenimui vienoje iš Europos šalių.

„Pastebime, kad tėvai pradeda daug anksčiau kaupti lėšas vaikui, apdrausdami studijų draudimu arba kaupiamuoju draudimu. Neretas argumentas būna – noras suteikti galimybę studijuoti užsienyje. Tai reiškia, kad tėvai, gaudami lietuviškas pajamas, nori užtikrinti vakarietiškas studijas, t.y. sukaupti tiek, kad jaunuolis galėtų gyventi Europos šalyje ir jam būtų užtikrintas tos šalies pragyvenimo lygis. Tai, žinoma, reikalauja, kur didesnių lėšų nei pragyvenimas Lietuvoje“, – tvirtina M. Jundulas.

Jo įsitikinimu, šeimos prisiimama finansinė atsakomybė už vaikų studijas, ypač už mokslus užsienyje, neišvengiamai paskatins tėvus ieškoti būdų kuo nuosekliau taupyti vaikų ateičiai, t.y. periodiškai kaupti santaupas ir rinktis draudimo būdus, padėsiančius sukaupti studijoms reikalingas lėšas.

Mūsų dienomis, stiprėjant šeimos vertybėms, stengiamasi kuo daugiau laiko praleisti su vaikais. Todėl dažna šeima nuo mažų dienų pratina vaikus ne tik prie restoranų ar svečių, bet ir atostogų svečiose šalyse.

Besiruošiančius keliauti į užsienį ir nerimaujančius, kaip į skrydį lėktuvu, pakitusį klimatą ar maistą reaguos mažieji, transpersonalinio centro „Visas pasaulis“ šeimos ir vaikų psichologė Alma Želvienė ramina: „Vaikai yra labai lankstūs ir dažniausiai prie pakitusių gyvenimo sąlygų prisitaiko net geriau už suaugusiuosius. Vaikams, o ypač – mažiems, svarbiausia ne kur jie keliauja, o kad tėvai būtų šalia, nes tai jiems yra gerovės ir saugumo garantas“.

Planuodami ilgesnes, tolimesnes atostogas, tėvai labiausiai baiminasi dėl pačių mažiausiųjų – kūdikių ar vos kelių metų vaikų. Tačiau A. Želvienė pastebi, kad, kai šeimoje yra mažylių, atostogos apskritai sunkiai įsivaizduojamos atskirai, mat vaikas iki 2-2,5 metų tapatina save su mama ir nesupranta savęs kaip atskiro individo: „Tokiame amžiuje nuolatinis buvimas su tėvais yra būtinas absoliučiai viskam, nuo įgūdžių formavimosi iki saugumo jausmo užtikrinimo“. Todėl atostogas, kai abu tėvai vaikui gali skirti daugiau laiko, ypač naudinga išnaudoti ryšiui su vaiku stiprinti.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausos duomenimis, pastaraisiais metais vis daugiau Lietuvos šeimų atostogauja su vaikais. Šią kasmet vis stiprėjančią tendenciją pastebi ir tarptautinis kelionių organizatorius „Tez Tour“. „Iš išankstinių pardavimų matyti, jog šiemet poilsiauti į užsienį su mažamečiais vaikais vyks net apie 30 proc. visų mūsų klientų, – sakė „Tez Tour“ Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė Inga Aukštuolytė. – Dažniausiai keliauja mažyliai iki 2 metų ir 8–12 metų vaikai.“

Deja, anaiptol ne kiekviena šeima, o ypač – auginanti daugiau nei vieną vaiką, gali atostogauti užsienyje.  „Atsižvelgdamas į šeimų norą atostogauti su vaikais ir norėdamas prisidėti prie svajonių išsipildymo, „Tez Tour“ skelbia akciją „Vaikas keliauja nemokamai“. Šios akcijos esmė – vienas su šeima keliaujantis vaikas iki 12 metų į svajonių šalį skris už dyka. Manau, tai palengvins finansinę naštą šeimoms, atostogaujančioms su vienu ir daugiau vaikų. O ypač – per moksleivių atostogas, kuomet  dažna šeima planuoja keliones į užsienį“, – sakė I. Aukštuolytė.

Skrydžio metu vaikams skiriamas ypatingas dėmesys. Siūlomas vaikiškas valgiaraštis, mažiesiems užimti – spalvinimo knygelės su kreidelėmis ir lėktuvo įgulos staigmenos. Taip pat vaikui priklauso neapmokestintas 20 kg bagažas. Jei vaikas iki 2 metų, jis automatiškai skrenda nemokamai, o jam priklausantis bagažas siekia 10 kg. Su vaikais skrendančios šeimos gali neštis į lėktuvą skysčius bei gabenti sulankstomus vežimėlius – tereikia apie tai pranešti registruojantis į lėktuvą. Tėvai gali užsitikrinti vietas greta vaikų lėktuve iš anksto rezervuodami jas internetu. Registruojantis, šeimoms su vaikais teikiama pirmenybė.
„Kartais tėvai neima vaikų su savimi į keliones, nes mano, kad jie ne kažin ką atsimins. Tikra tiesa, iš to, ką patyrė iki 5 metų, suaugusieji paprastai prisimena mažai. Tačiau ne mažiau svarbu yra vaiko potyriai, ryšys su tėvais, kuris išlieka. Būdamas su tėvais, vaikas jaučiasi esąs šeimos dalis, svarbus ir mylimas, kas būtina normaliai kiekvieno vaiko raidai, – sakė A. Želvienė. – Tuo tarpu mokyklos kelias klases jau išėję vaikai geba kaupti įspūdžius, prisiminimus, todėl atostogos su tėvais įsimins ilgam“.
Tiesa, prieš atostogas su vaiku, o ypač, kai jis jau savarankiškesnis, psichologė rekomenduoja įvertinti vaiko galimybes ir atsižvelgti į tai, kas jam bus įdomu, taip pat nepamiršti vaiko poreikių.
Kad poilsis būtų malonus, I. Aukštuolytė rekomenduoja prieš atostogas būtinai pasidomėti viešbučiu, kuriame ketinama apsistoti. Tėvams su mažamečiais vaikais siūloma rinktis 4 ar 5 žvaigždučių viešbučius su didesne teritorija, nes jose teikiama daugiau įvairių paslaugų visai šeimai. Dauguma viešbučių vaikus iki 2 metų apgyvendina nemokamai – skiria papildomą lovelę.

Pastaruoju metu tarp besiilsinčiųjų su šeimomis itin populiari Bulgarija, kadangi skrydis iki jos yra trumpesnis – apie 2 val., be to, Bulgarijoje nebūna pernelyg karšta. Šeimos su vaikais taip pat mėgsta atostogauti Turkijoje, Egipte ir Graikijoje, nes šių šalių kurortai siūlo didžiausią viešbučių pasirinkimą.

Daugiau informacijos:
Inga Aukštuolytė
„Tez Tour“ Lietuvoje Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė
Tel. +370 5 2121101
Mob.  +370 616 83323
El. p. inga@teztour.lt
www.teztour.lt

Patyčių ir smurto artimoje aplinkoje problemos vis dažniau keliamos viešojoje erdvėje – jas spręsti ragina specialistai, nevyriausybinės organizacijos bei visuomenei nusipelnę asmenys. Nepaisant visų pastangų, smurto, ypač prieš vaikus, nemažėja.

Labdaros ir paramos fondo „Sniečkaus fondas“ bei Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros iniciatyva 2013 m. vasario-balandžio mėnesiais buvo atliktas tyrimas, kaip dažnai Lietuvos gydymo įstaigose dirbantys specialistai susiduria su smurtu prieš vaikus. Net 43 proc. respondentų nurodė susidūrę su smurto prieš vaikus atvejais. Kad tokių atvejų yra daug liudija ir Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos duomenys, pagal kuriuos, smurtą patyrusių vaikų atvejų skaičius per paskutinius penkis metus augo: nuo 1048 smurtą patyrusių vaikų 2008 m. iki 1261 vaikų 2012 m..

„Tyrimas leido pažvelgti į specialistų, tiesiogiai dirbančių su vaikais, patirtį smurto srityje. Buvo svarbu įvertinti, kas daroma tais atvejais, kai įtariamas smurtas prieš vaiką, – sako dr. Vladas Sniečkus, labdaros ir paramos fondo „Sniečkaus fondas” įkūrėjas. – Tyrimo dėka pavyko nustatyti, kad penktadalis iš apklaustų gydymo įstaigų darbuotojų praneša apie nustatytus smurto atvejus prieš vaikus tik kartais arba iš viso apie juos nepraneša. Paradoksalu, kad asmenys, turintys galimybių nutraukti smurto grandinę, ne visada ryžtasi imtis veiksmų.“

Apklausus Lietuvos gydymo įstaigų 320 darbuotojų paaiškėjo, jog patikimai daugiau su vaikų smurtu prieš vaikus susiduria gydytojai pediatrai (40,7 proc.) nei bendrosios praktikos gydytojai (9,1 proc.). Šis skirtumas išliko ir vertinant suaugusiųjų smurto prie vaikus atvejus. „Anksti daryti prielaidas, kodėl taip yra, tačiau tai, jog bendrosios praktikos gydytojai, pas kuriuos mažamečius pacientus atveda tėvai, su smurto prieš vaikus atvejais susiduria mažiau nei gydytojai pediatrai, gali liudyti apie nepakankamą smurto atvejų diagnostiką pirminėje sveikatos priežiūroje”, – teigia dr. Vladas Sniečkus. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad bendrosios praktikos gydytojai patikimai mažiau dalinosi savo patirtimi apie smurto prieš vaikus atvejus su kolegomis nei tai darė gydytojai pediatrai ar kitų specialybių gydytojai. O vertinant pagal gydymo įstaigą, tokia patirtimi patikimai rečiau dalinosi poliklinikose nei ligoninėse dirbantys specialistai – atitinkamai 32,3 proc. ir 49,5 proc.

Apibendrinant šį su gydymo įstaigų specialistais atliktą tyrimą bei taip pat 2013 m. atliktą analogišką tyrimą su Lietuvos vaikų ugdymo įstaigų darbuotojais (1525 respondentai), galima teigti, kad specialistų žinių apie smurtą lygis ir pranešimų apie smurto atvejų skaičius tarpusavyje yra glaudžiai susiję: įtariant smurto atvejį prieš vaiką, apie jį dažniausiai nepranešama dėl to, kad specialistas abejoja buvus smurtui. Todėl galima daryti išvadą, jog kuo geresnės mokytojų ar gydytojų žinios apie smurtą, tuo labiau pasitikima savo jėgomis nustatant ir pranešant apie smurto atvejus. Tad norint geriau nustatyti smurto prieš vaikus atvejus bei efektyviai nutraukti smurto grandinę, svarbu užtikrinti vaikų ugdymo bei gydymo įstaigų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Tokių mokymų metu būtų suteikiama išsami informacija apie tai, kokie būna smurto atvejai, kaip juos nustatyti bei kokių imtis veiksmų, siekiant padėti Lietuvos vaikams, kad smurto atvejų prieš vaikus mažėtų.

Labdaros ir paramos fondas „Sniečkaus fondas“ įkurtas 2013 m. sausį. Pagrindinis veiklos tikslas – smurto prieš vaikus mažinimas. Bendradarbiaudamas su panašiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis, valstybinėmis bei privačiomis įstaigomis, fondas siekia prisidėti prie smurto prevencijos, šviesti visuomenę bei inicijuoti įvairius tyrimus, kad mūsų šalyje mažėtų smurto apraiškos. Daugiau apie fondą www.snieckausfondas.lt

Ateinantys metai Lietuvoje paskelbti Šeimos metais. Taigi turėtume daugiau dėmesio skirti vieni kitiems, pirmiausia šeimoje. Bet neatrodo, kad įvyks koks nors proveržis. Sprendžiant iš to, kokie paskutiniai sprendimai buvo priimti besibaigiančiais 2013-aisiais, naujieji 2014 m. mūsų vaikams nieko gero neatneš. Ir daugiausia dėl konservatyvaus tėvų požiūrio.

Lietuviai vaikai – vieni nelaimingiausių vaikų pasaulyje: tiek berniukai, tiek mergaitės pirmauja pagal patyčias mokyklose bei suicidines nuotaikas, o ir veiksmus. Mūsų vaikai patiria ir mažiausiai kokybiško bendravimo su tėvais – vidutiniškai 7 min. per dieną.
Nors lietuviai tėvai išsiskiria labai dideliais reikalavimais vaikų akademinių ir socialinių įgūdžių atžvilgiu: absoliučios daugumos tėvų vertinimu, šiuolaikiniai vaikai privalo būti dešimtukininkai mokykloje, dalyvauti ir nugalėti olimpiadose, konkursuose, idealiai išmanyti gamtos mokslus, nes privalės įstoti į mediciną, gerai skambinti pianinu, puikiai valdyti ir teniso raketę, ir dailininko teptuką, būti lankstūs, taiklūs mesdami kamuolį į krepšį ar spirdami jį į vartus, dailiai šokti ir turėti skirtingų Rytų kovų menų juoduosius diržus. Kitaip tariant, realizuoti neišsipildžiusias savo tėvų svajones.
Bet, kaip rodo naujausias tarptautinis skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimų tyrimas, mūsų penkiolikamečiai pagal savo pasiekimus vis labiau atsilieka ir nuo kaimynų, ir nuo kitų ES šalių bendraamžių.
Geriausių šalies gimnazijų vadovai vienu balsu sako, kad akademinis grimzdimas nesiliaus. O tokią situaciją lems ne viena, bet visas kompleksas priežasčių: pradedant mokinių nesusikaupimu, išsiblaškymu pradinėje mokykloje, vėliau progimnazijoje, negebėjimu tinkamai mokytis vyresnėse klasėse, mokytojų nepasirengimu atrinkti, ką vaikams privalu labai gerai įsisavinti, o su kuo tik susipažinti, tai yra šuoliuote prašuoliuoti per kai kuriuos vadovėlio skyrius.
Paanalizuokime detaliau, kas griauna mūsų vaikų sėkmę ir kokių pokyčių galima tikėtis ateityje.

Mokinių agresiją ir prastėjančius rezultatus lemia miego stygius
Naujaisiais kalendoriniais metais sostinės moksleiviai pamokas turėjo pradėti viena valanda vėliau, ne nuo aštuntos, o nuo devintos valandos. Bet vargu ar antras sostinės mero Artūro Zuoko mėginimas įtikinti konservatyvius, mokslo žinias ignoruojančius miestelėnus bus sėkmingas. Pirmą kartą, 2006 m., sostinės galvai bendruomenėms nepavyko įrodyti, kad pagrindinė mūsų vaikų irzlumo, pykčio, nesusikaupimo, prastų akademinių pasiekimų priežastis – miego stygius. Antras mero mėginimas protinti tėvus bei mokyklų administracijas, prasidėjęs 2013-ųjų spalį, vėl buksuoja.
Kaip rodo pasaulio mokslininkų atlikti tyrimai, miego stygius ir ankstyva pamokų pradžia sukuria begales neišsprendžiamų problemų. Štai 2007 m. psichologijos profesorė Amy Wolfson palygino dvi Jungtinės Karalystės vidurines mokyklas, kurių vienoje pamokos prasidėdavo 7 val. 15 min., o kitoje – 8 val. 37 min., ir paaiškėjo, kad antrojoje mokykloje vaikai ne tik mažiau praleidžia pamokų, bet ir jų akademiniai pasiekimai yra geresni.
Beje, JK ir JAV pasirodžius mokslininkų išvadoms, jog paauglių miego biologija yra tokia, kad jie pabunda tik apie priešpiečius, o pamokų pradžia ir miego laikas tiesiogiai susiję ir su vaikų savijauta, ir su jų akademiniais pasiekimais, pažangiausios mokyklos suskubo keisti pamokų pradžios laiką. Londono akademija tapo pirmąja mokykla Didžiojoje Britanijoje, pradedančia pamokas 10 val. Ir tai pasiteisino: mokiniai pamokose tapo budresni ir aktyvesni. Mineapolyje (JAV) septynios mokyklos vienu metu pakeitė pamokų pradžios laiką iš 7.15 į 8.40 val. ir netruko pastebėti, kad mokymosi rezultatai smarkiai pagerėjo.
Kaip pabrėžia ir fundamentalią studiją apie vaikų miego problemas išleidusios pasaulyje autoritetingiausios miego ekspertės Šv. Juozapo universiteto (JAV) psichologijos profesorė Jodi A.Mindell ir Miego klinikos direktorė prof. Judith A.Owens, vaikų mokymosi rezultatus lemia geras miegas: “Jei pakankamai nemiegama, gali kilti dėmesio koncentravimo, atminties, sprendimų priėmimo, organizuotumo ir kūrybiškumo problemų.“
O kita JAV psichiatrijos profesorė Mary A.Carskadon apibendrina, kad pavėlinus pamokų laiką ne tik sumažėja vaikų nuotaikų svyravimai, vėlavimas į pamokas ar netgi jų praleidinėjimas, bet ir pagerėja mokinių pažymiai, be to, gerėja medžiagų apykaita ir mažėja nutukimo rizika.
Beje, dar 2008 m. Norvolko (JAV) ligoninės miego ekspertai atkreipė dėmesį, kad absoliuti dauguma moksleivių patiria chronišką miego trūkumą. Ir nors dažniausiai miego trūkumą darbo dienomis mėginama kompensuoti ilgiau miegant savaitgaliais, to nepakanka – vaikams ir paaugliams per savaitę vidutiniškai stinga maždaug dešimties valandų miego.
Daugumoje Lietuvos mokyklų skambučiai vaikus į pirmą pamoką taip pat kviečia jau nuo 8 val. Štai Vilniuje 81 proc. visų mokyklų pamokas pradeda 8 val.
Bet, kaip rodo lapkritį surengta vilniečių, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, apklausa, dauguma apklaustųjų yra visiškai patenkinti tuo, kad vaikai turi ropštis iš lovos tarp 5.30 ir 6 val. ir jau pusę septynių ar septintą sėdėti visuomeniniame transporte arba tėvų automobilyje.
Vilniečiai mokiniai kasmet katastrofiškai daug pirmų pamokų arba praleidžia, arba į jas vėluoja, arba tiesiog prasnaudžia.
Formaliai pirma pamoka nė vienoje mokykloje neturėtų prasidėti nuo matematikos arba lietuvių kalbos, be to, per pirmą pamoką negali būti rašomi jokie kontroliniai darbai. „Bet realiai neįmanoma taip sudėlioti tvarkaraščio, kad nė vienai klasei pirma pamoka nebūtų matematika ar lietuvių kalba“, – tvirtina privačios sostinės „Saulės“ gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė.
Šioje vienoje geriausių Lietuvos privačių mokyklų pamokos prasideda tik 8.40 val. Tiesa, mokykla atrakinta jau nuo 7 val. 30 min., taigi tie tėvai, kurie gyvena užmiestyje ir privalo aštuntą būti darbe, gali vaikus į mokyklą atvežti anksčiau. O kad anksti į mokyklą atvykę vaikai tuščiai nesišlaistytų koridoriais, jiems iš ryto, iki pamokų pradžios, yra sudarytos galimybės nemokamai konsultuotis su tų dalykų, kurių nesupranta ar kurie sunkiau sekasi, mokytojais. Kasdien iš ryto vaikus šioje mokykloje konsultuoja vis kito dalyko mokytojas. Tokiu sprendimu patenkinta visa bendruomenė: vaikams padedamos užlopyti žinių spragos, tėvams nekyla klausimų, ką daryti, jei darbo diena prasideda labai anksti, o mokytojai džiaugiasi, kad mokiniai 8 val. 40 min. jau būna pabudę ir per pirmą pamoką nebesirąžo suole.
Deja, kitose mokyklose nei tėvų, nei mokyklų vadovų noro padėti vaikams bent jau gerai išsimiegoti ir gerai jaustis pamokose kol kas nematyti. Galbūt tai savivaldybių administracijų klaida, kad jos nepasiūlė alternatyvos – atrakinti mokyklą anksčiau, o rytinį laiką skirti konsultacijoms, kaip daroma privačioje „Saulės“ gimnazijoje.

„Pasiruošiamieji darbai vyksta sklandžiai. Nuotaikos geros. Baigiame
susidėlioti kelionės maršrutą, nes norime aplankyti tas vietas, kurios
nėra turistų lankomos ir mėgstamos.

Norime pamatyti daugiau egzotikos“, –
apie būsimą kelionę į Afriką pasakojo Vilniaus universiteto dėstytojas,
poliglotas, filosofijos mokslų daktaras Gediminas Degėsys.
Jis, kartu su Aušriu Matoniu, gruodžio 13 d. išvyksta į ekspediciją
„Septynios Afrikos“, per kurią aplankys septynias skurdžiausias Juodosios
Afrikos šalis. Dviejų lietuvių maršrutas driekiasi per Senegalą, Gambiją,
Bisau Gvinėją, Gvinėją, Liberiją, Siera Leonę ir Dramblio Kaulo Krantą.
„Tikimės patekti pas kuo daugiau unikalių Afrikos genčių, nes norime
susipažinti su jų tradicijomis, papročiais, religija, kalba ir pan. Nors
esu nemažai skaitęs apie gentis, bet norisi viską pamatyti iš arti“, –
sakė G. Degėsys.
Mokslininkas juokavo, kad tikru išbandymu jiems taps vietinis transportas,
kuriuo vyrai ruošiasi keliauti: „Nelabai save įsivaizduoju sėdintį
autobuse, prigrustame žmonių ir įvairių daiktų, kurių daugiausiai – ant
stogo. Tai man bus tikras iššūkis.“
Dviejų lietuvių ekspedicija džiaugėsi ir labdaros organizacijos „Running
for Change“ vienas iš sumanytojų Benas Harvey, kuris su bičiuliais renka
lėšas, pradinės mokyklos statybai Siera Leone.
„Pats ne kartą lankiausi Afrikoje. Tai labai graži šalis. Didžiausią
įspūdį paliko ne tik nuostabi gamta, bet itin šilti ir draugiški žmonės.
Mano jausmai šiam žemynui – tik patys šilčiausi. Tad tikiu, kad ir
Gediminas grįš su panašiais jausmais. Manau, kad jo surinktos žinios padės
kitiems žmonėms geriau pažinti Afriką ir pažvelgti į ją kitaip“, – sakė B.
Harvey.
Lietuvos mokslo istorijoje – tai pirmieji bandymai profesionaliu žvilgsniu
pažvelgti į tenykštes tautas. Poliglotas viliasi, kad surinkta informacija
bus naudinga ir paprastiems žmonėms, kurie galės geriau susipažinti su
Afrikos žemynu.
Ekspedicijos „Septynios Afrikos“ dalyviai iš kelionės planuoja sugrįžti
2014 m. sausio 20 d. Po ekspedicijos lietuviai ruošiasi pristatyti
fotografijų parodą, surengti susitikimus įvairiose Lietuvos kultūros bei
mokslo įstaigose, išleisti knygą.

Maždaug pusė visų gabių vaikų taip ir lieka neatskleidę savo gabumų ir talentų arba juos iššvaisto.

Didžiuma Lietuvos mokytojų, o ir tėvų, tebededa lygybės ženklą tarp “gabus vaikas” ir “gerai besimokantis vaikas”. Manoma, kad kiekvienas motyvuotas dešimtukininkas yra labai gabus ir talentingas mokinys. Iš tikrųjų – toli gražu. Lietuvos ir pasaulio psichologijos mokslo autoritetai atskleidžia, kad nuo ketvirtadalio iki pusės visų gabių vaikų mokosi vidutiniškai, prastai ar net nebaigia gimnazijos.
Taip nutinka todėl, kad mokytojai paprasčiausiai negeba atpažinti, kuris vaikas iš tiesų yra gabus, o kuris – tik motyvuotas mokytis, todėl mokykloje gabūs vaikai neatveria savo intelekto lobių. Remiantis Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros atlikto išorinio mokyklų vertinimo rezultatais, didžioji dalis Lietuvos pedagogų orientuojasi į vidutiniokus. Tik 3–4 proc. visų vertintų Lietuvos mokyklų diferencijuoja užduotis ir dirba su gabiaisiais. Bet vėlgi dažniausiai šios mokyklos gabiuosius motyvuoja siekti daugiau ne per pamokas, o po pamokų, būreliuose, arba tiesiog apkrauna juos neįdomiu papildomu darbu.
Didžiausia problema, kaip “Veidui” yra pripažinęs agentūros direktorius Gražvydas Kazakevičius, – pradinės mokyklos, nes jų pedagogai turi mažiausiai įgūdžių atpažinti vaiko gabumus. Bet ne ką geresnė padėtis ir kitų tipų Lietuvos mokyklose – progimnazijose bei gimnazijose.
Gabiųjų ugdymo centro direktorė psichologė dr. Daiva Karkockienė sako, kad gabiaisiais ne per daugiausiai rūpinamasi net ir gerose, prestižinėse mokyklose. “Prestižinėse mokyklose nebūtinai mokosi gabiausi – ten gali būti ir tokių, kuriuos pasiturintys tėvai tiesiog “ištempė” iki aukštesnio lygio, kartais net aukodami vaiko laisvalaikį, sveikatą, – pabrėžia D.Karkockienė. – Be to, motyvacija tokiose mokyklose gali būti karjeros siekis, prestižinis darbas. Tai visiškai ne tai, ko siekia gabus vaikas ir kas jį motyvuoja: sužinoti, kurti, atsiskleisti.”
Psichologai gabiu vadina tokį vaiką, kuris išsiskiria dideliais intelektiniais gebėjimais, bet jo teorinės žinios nebūtinai, o ir ne visų yra labai gilios.
“Deja, – pripažįsta D.Karkockienė, – visos visuomenės ir politikų požiūris į gabų vaiką taip pat ganėtinai skeptiškas.”
Laimė, ateina Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, todėl tikėtina, kad ir gabiesiems nuo bendro gėrybių stalo nukris kažkiek gėrio. Nors, kaip sakė už gabių vaikų ugdymą atsakinga Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) specialistė Marytė Skakauskienė, kol kas konkreti suma, kiek lėšų bus skirta gabiems vaikams darželiuose bei mokyklose ugdyti, nėra apibrėžta. Vis dėlto praėjusią savaitę ŠMM paskelbė naują projektą gabuoliams skatinti – Gabių ir talentingų vaikų paieškos, atpažinimo sistemos sukūrimo ir mokyklų šiems vaikams prieinamumo didinimo 2014–2016 m. veiksmų planą.
Taigi žvilgtelėkime, ką jis duos.

Gabūs vaikai patiria dideles patyčias
Du gabius vaikus – dvylikametį ir penkiolikmetę auginanti vilnietė Rita, iš “Veido” žurnalistų išgirdusi apie naują ŠMM iniciatyvą skatinti gabiuosius, suplojo rankomis: “Aš jau buvau praradusi bet kokį tikėjimą aukštąja valdininkija – iki šiol visi projektai, kurie buvo daromi esą gabiems vaikams atpažinti ir ugdyti, tebuvo imitacija. Mums, tėvams, niekas netgi nepateikė duomenų apie mūsų vaikus, nors žadėta, kad gausime išsamų vaiko gabumų profilį.”
Taip moteris įvertino dar prieš keletą metų ŠMM administruotas net kelias programas, skirtas gabiems vaikams atpažinti bei padedančias mokytojams su tokiais vaikais dirbti. Iš viso per pastaruosius kelerius metus iš ES ir valstybės biudžeto lėšų šioms programoms finansuoti skirta net 5,8 mln. Lt. Bet vos tik baigėsi europiniai pinigai, baigėsi ir programų vykdytojų interesas dirbti su gabiais vaikais.
Ir mūsų kalbintos ponios Ritos vyresnėlė dukra, ir jaunėlis sūnus pagal specialius testus buvo atpažinti kaip labai gabūs. Po kurio laiko abiejų vaikų mokyklose gabieji mokiniai pradėti po vieną valandą per savaitę mokyti keleto disciplinų. Matematikos ir gamtos mokslų, moters nuomone, buvo mokoma neblogai, o lietuvių kalbos mokymas, apsiribojęs rašinėlių rašymu, – paprasčiausia parodija.
O blogiausia, kad mokytojai nesugebėjo kitiems tėvams išaiškinti, kodėl gabiems vaikams buvo diferencijuotas mokymas. “Mokykloje prasidėjo nesveikos rungtynės, apkalbos, pavydas, patyčios iš tariamų moksliukų. Dalis tėvų ėmė spausti tiek vienos, tiek kitos mokyklos direktores, ir pirmoji pasidavė spaudimui – išplėtė “gabiųjų” ratą: pagal papildomą programą priėmė mokytis visus vaikus, kurių tėvai triukšmavo, kad psichologai nepakankamai įvertino jų vaikų gabumus. O štai dukters mokyklos direktorė po metų gabiuosius iš viso pamiršo, – vardija Rita. – Ir daugumoje kitų mokyklų gabiausių vaikų gebėjimų puoselėjimas nutrūko.”
Beje, visuomenės priešprieša gabiųjų atžvilgiu – didžiulė. Ir tyčiojamasi iš gabių vaikų daugelyje mokyklų. Štai dalis tik pernai pradėjusios veikti Balsių pagrindinės mokyklos mokinių tėvų nepatenkinti, kad vaikai matematikos mokomi pagal gabumus, todėl skundais užvertė net pačią ministeriją. Girdi, dėmesys gabiesiems yra diskriminacija. Dauguma tėvų nesupranta, kad vaikų galimybės įsisavinti žinias labai nevienodos.
Į gabių vaikų – pradinukų ir progimnazistų ugdymą besiorientuojančios privačios mokyklos “Žiniukas” bei Gabių vaikų akademijos direktorė Ingrida Ramanauskienė patvirtina, jog daugybė tėvų pervertina savo vaikų gabumus ir įvairiai spaudžia pedagogus, kad šie jų vidutinių gebėjimų, bet motyvuotą mokytis vaiką mokytų taip pat kaip ir gabiuosius.
“Nei dalis tėvų, nei dalis mokytojų nelabai supranta, kuo iš tikrųjų skiriasi gabus vaikas. Jie mano, kad jei vaikas greitai išsprendžia visus uždavinius, tai jam reikia nukopijuoti dar visą šūsnį užduočių iš papildomų pratybų, – replikuoja I.Ramanauskienė. – Bet iš tikrųjų taip turi būti dirbama su vidutinių gabumų vaiku. Gabiam užtenka išspręsti vos tris vieno tipo uždavinius, ir jis jau išmoksta. Jam reikia visiškai kitokių užduočių, tokių, kurios jam būtų iššūkis, skatintų mąstyti, kurti, tyrinėti, antraip jis savo gabumų neišskleis.”
Gabūs vaikai atsakymą dažnai turi greičiau, negu mokytojas baigia formuluoti klausimą. Todėl gabiesiems mokykloje reikia greitesnio tempo, jie gali tiesiog peršokti daugelį užduočių, temų dideliais šuoliais, o vidutiniokams reikia lėtesnio tempo ir nuoseklaus kiekvienos užduoties sprendimo. Bet jei gabus vaikas apkraunamas nuobodžiomis užduotimis, jo gebėjimai ir motyvacija mokytis sunyksta. Šiems vaikams svarbiausia – nauji mokslo iššūkiai. Jie, priešingai nei kiti mokiniai, domisi mokslu ne dėl geresnio pažymio, o dėl to, kad jiems įdomu tyrinėti, atrasti, pažinti, kurti. Šitų vaikų karjerizmo genas – labai menkas.

Kiek pastaraisiais metais buvo vykdoma gabiems ir talentingiems vaikams atpažinti ir jų gebėjimams puoselėti skirtų programų? To “Veidas” pasiteiravo naują projektą, skirtą gabiesiems, kuruojančios švietimo ir mokslo viceministrės Svetlanos Kauzonienės.

S.K.: Iš beveik 4,9 mln. Lt ES struktūrinių fondų paramos lėšų buvo vykdoma keletas projektų. Pirmasis ES struktūrinių fondų lėšomis finansuotas projektas vadinosi „Standartizuoti Lietuvai instrumentai specialistams gabių (12–16 metų amžiaus) vaikų atpažinimui”. Šį projektą vykdę mokslininkai, remdamiesi Berlyno intelekto struktūros testu vaikams ir piešimo testu kūrybiškam mąstymui, parengė standartizuotą Lietuvos gabių vaikų atpažinimo testą. Vėliau pedagoginių bei psichologinių tarnybų ir mokyklų psichologai buvo apmokyti, kaip taikyti šiuos testus.
Be to, iš ES struktūrinių fondų lėšų buvo įgyvendintas gabių ir talentingų pradinukų atpažinimo ir ugdymo projektas, parengtas metodinis leidinys, skirtas pradinių klasių mokytojams dirbti su gabiais vaikais, taip pat sukurtas gabių vaikų ugdymo modelis, tinkamas visoms Lietuvos bendrojo ugdymo mokykloms, skirtas darbui su gabiais 9–12 klasių mokiniais, ir parengtos aštuonių skirtingų mokomųjų dalykų priemonės bei gairės.
VEIDAS: Ar ankstesnių projektų rezultatai jus tenkina?
S.K.: Džiaugiamės universitetų mokslininkų įsitraukimu. Tačiau tenka pripažinti, kad gabių vaikų ugdymo situacija nėra tokia gera, kokios norėtume. Mokytojams stinga kompetencijų atpažinti ir ugdyti gabius vaikus; pradinėje mokykloje vyrauja į vidutinių gebėjimų ugdymą orientuotos mokymo strategijos ir metodai, stinga gebėjimų individualizuoti, parinkti ar kurti gabiam vaikui tinkamą ugdymo turinį.
VEIDAS: Kokių naujovių galime tikėtis, kai bus įgyvendintas naujas gabių vaikų atpažinimo ir ugdymo projektas?
S.K.: Ilgą laiką Lietuvoje didesnis dėmesys buvo skiriamas tik vaikams, talentingiems meno ir sporto srityse. Mokslui gabūs vaikai buvo pamiršti. Šiandien jau yra suformuota tinkama talentingų vaikų ugdymo tradicija, skiriamas reikiamas finansavimas. Tad per artimiausius dvejus metus norime didesnį dėmesį skirti mokslui gabių vaikų paieškai, jų atpažinimui ir tinkamam ugdymui.
VEIDAS: Kaip šiandien Lietuvoje ugdomi pagal ankstesnes programas atpažinti gabūs pradinukai, progimnazistai, gimnazistai?
S.K.: Tenka pripažinti, kad teisinė bazė kol kas neįpareigoja pedagogų dirbti su gabiais vaikais. Tad tolesnis darbas priklauso nuo mokyklų, mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų iniciatyvos bei darbo.

2014 m. sukaks dvidešimt metų, kai Lietuvoje po dirbtinio apvaisinimo gimė pirmieji vaikai – seserys dvynės, o iš viso pilnametystės jau sulaukė apie penkiasdešimt taip pradėtų vaikų. Dėl nevaisingumo kenčia daugiau nei dešimtadalis porų, tačiau dirbtinis apvaisinimas mūsų visuomenėje tebėra tabu.

Skaičiuojama, kad nuo tada, kai 1978 m. Didžiojoje Britanijoje pasaulį išvydo pirmoji mėgintuvėlyje užsimezgusi gyvybė – mergaitė Louise Brown, pasaulyje taip buvo pradėta jau apie 5 mln. kūdikių. Nors tikslių duomenų nėra, manoma, kad Lietuvoje auga apie 1,5–2 tūkst. po dirbtinio apvaisinimo gimusių vaikų. Maždaug pusšimtis jų jau sulaukė pilnametystės.
Porų nevaisingumas tampa vis didesne visuomenės problema visame pasaulyje, todėl neabejojama, kad ateityje pagalbinio apvaisinimo poreikis tik didės.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei 55 tūkst. bevaikių vaisingo amžiaus šeimų. Tai reiškia, kad su nevaisingumo problemomis šalyje susiduria 10–15 proc. šeimų.
Be abejo, tai taip pat daro neigiamą įtaką Lietuvos demografiniams rodikliams: praėjusiais metais suminis gimstamumo rodiklis (vidutinis gyvų gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per vaisingą savo gyvenimo laikotarpį, skaičius) tesiekė 1,6. Tai kur kas mažiau, nei reikia, kad būtų užtikrinta kartų kaita, – tam šis rodiklis turėtų viršyti 2,1.
Nevaisingumas ardo ir šeimas: negalėjimas susilaukti vaikų neretai sukelia poroms rimtų psichologinių sunkumų ir tampa net darnių šeimų skyrybų priežastimi.
Ryškėjant tokioms pesimistinėms tendencijoms nenuostabu, kad dalis nevaisingumo problemų patiriančių šeimų ryžtasi išbandyti pagalbinį apvaisinimą – taikant medicinos technologijas, kada moters sutuoktinio spermos (sėklinės ląstelės) įjungiama į moters kiaušialąstę. Galimi du jo būdai – ~in vivo~ (kai procedūra atliekama moters kūne) ir ~in vitro~ (kai procedūra vyksta mėgintuvėlyje). Pirmosios procedūros yra paprastesnės, tad ir kur kas dažnesnės. Pasak pagalbinio apvaisinimo pradininkės Lietuvoje akušerės-ginekologės Gražinos Bogdanskienės, jų atliekama penkis šešis kartus daugiau nei antrųjų.
„Be to, nevaisingumas gydomas ir kitais būdais – ir chirurginiu, ir vaistais“, – paaiškina gydytoja akušerė-ginekologė Audronė Usonienė.
Vis dėlto daliai šeimų jie jau negali padėti, tad belieka arba rinktis pagalbinį apvaisinimą, arba susitaikyti su mintimi, kad susilaukti vaikų niekada nebepavyks.

Dauguma vaikų nesužinos, kad gimė po dirbtinio apvaisinimo

Vilniečių Voicechovičių pora yra viena tokių, kurios, sužinojusios medikų diagnozę, kad natūraliai susilaukti atžalų greičiausiai nepavyks, ryžosi dirbtiniam apvaisinimui.
Kaip pasakoja Indrė Čekanavičiūtė-Voicechovičienė, pirmoji procedūra nebuvo sėkminga, tad reikėjo bandyti antrąkart. Tąsyk viskas baigėsi sėkmingai ir po penkerių metų laukimo ponia Indrė sužinojo, kad jos troškimas išsipildys – ji taps mama.
Beje, šios šeimos atvejis yra išskirtinai sėkmingas. „Nutiko taip, kad pastojus po pagalbinio apvaisinimo nėštumas „užvedė“ organizmą ir mums pavyko natūraliai susilaukti antro vaikelio “, – savo istorija dalijasi I.Čekanavičiūtė-Voicechovičienė.
Sėkmė lydėjo ir 28-erių metų Miglę (pavardės jos prašymu neskelbiame), dabar auginančią mažą dukrytę ir svajojančią apie dar vieną, o gal net ir porą mažylių.
Skaičiuojama, kad nevaisingumą vienodai gali lemti tiek vyrų, tiek moterų sveikatos sutrikimai (atitinkamai po 40 proc.), 10 proc. atvejų dėl to būna kaltas imunologinis nesuderinamumas, o dar dešimtadalis nevaisingų porų negali susilaukti vaikų dėl kol kas neaiškių priežasčių. Miglė su sutuoktiniu atsidūrė būtent tarp pastarųjų.
„Dirbtinis apvaisinimas buvo vienintelis mūsų šansas susilaukti vaikelio. Nors kūdikį prieš tai planavome trejus ketverius metus, tačiau pastoti niekaip nepavyko, ir tai tapo paskutine išeitimi. Ryžtis visiškai nebuvo sunku, juolab kad ir finansinė padėtis tai leido“, – prisimena jauna mama.
Šios moterys nepabijojo pasidalyti savo istorijomis, tačiau dauguma porų, susilaukusių vaikų po dirbtinio apvaisinimo, stengiasi tai nuslėpti, nerimaudamos dėl aplinkinių reakcijos. Tai slepiama ir nuo pačių vaikų. Net ir praėjus dviem dešimtmečiams nuo pirmųjų tokių procedūrų Lietuvoje mūsų visuomenėje ši tema tebėra tabu. „Lietuvoje tai dar nelaikoma įprastine procedūra ir žmonės apie tai atvirai nekalba. Tėvai dažniausiai to nepasako savo vaikams ir patys stengiasi tai kuo greičiau užmiršti“, – pastebi G.Bogdanskienė.
„Žinoma, dauguma porų vis dar stengiasi slėpti, kad joms reikalingos tokios procedūros ir kad jos turi tokių problemų. Vis dėlto požiūris į tai po truputį laisvėja“, – antrina A.Usonienė. Pasak jos, prieš keletą metų atlikta apklausa irgi parodė, kad visuomenės požiūris keičiasi – vis daugiau žmonių į pagalbinį apvaisinimą žiūri palankiai.
Vis dėlto, pasak Vaisingumo asociacijos valdybos pirmininkės Rūtos Vyšniauskaitės, tamsumo ir netolerancijos Lietuvoje tebėra sočiai, tad neturėtume stebėtis, kad tokie dalykai slepiami.

Pinigų procedūroms surinkti nelengva

Dirbtinio apvaisinimo kaina svyruoja tarp 8–14 tūkst. Lt, o pastoti jau po pirmosios procedūros pavyksta tik maždaug trečdaliui moterų. Taigi trokštamo vaiko kaina didelė, todėl nemažai daliai nevaisingų porų dirbtinis apvaisinimas yra tiesiog neįperkamas.
„Ne kiekviena šeima sugeba surinkti tiek pinigų. Dažnai būna, kad poroms tenka skolintis iš bankų ar giminių, – teigia R.Vyšniauskaitė. – Taigi, jei procedūra nepavyksta, jau ir taip būna be galo skaudu (psichologai tai dažnai prilygina vaiko praradimui), o dar sunkiau keletą metų atidavinėti skolą neturint šanso pasidaryti kitos procedūros. O juk laikas – didžiausias priešas, nes jam bėgant tikimybė susilaukti kūdikio vis mažėja.“
Kad tai rimta problema, pripažįsta ir I.Čekanavičiūtė-Voicechovičienė. Pirmai procedūrai teko skolintis iš vyro darbdavių, o surinkti reikiamą sumą antrajai stipriai pagelbėjo draugai ir artimieji.
Kaip teigia G.Bogdanskienė, kiekvienai porai viskas klostosi skirtingai, tačiau vidutiniškai pagalbinio apvaisinimo sėkmės tikimybė siekia apie 30 proc. Atsižvelgiant į tai galima sakyti, kad poroms vidutiniškai prireikia maždaug trijų tokių procedūrų.
Kitaip tariant, tai reiškia, kad kai kurios moterys gali atlikti gana daug tokių procedūrų, išleisti dešimtis tūkstančių litų ir vis tiek nepastoti. Tai ne tik sukelia finansinių ar psichologinių sunkumų, bet ir gali palikti ryškų pėdsaką moterų sveikatai. „Nevaisingumo gydymas turi savo žalos ir savo pasekmių, na, bet kartais verta dėl to stengtis“, – mano R.Vyšniauskaitė.

Kokią ateitį mums žada dabartiniai Lietuvos vaikai, kurie pirmauja pasaulyje pagal rūkymo, alkoholio vartojimo, ankstyvų lytinių santykių, patyčių ir televizijos žiūrėjimo rodiklius?

Žvelgiant į įvairius tarptautinius tyrimus, atskleidžiančius, kuo šiandien gyvena vaikai Lietuvoje, iš tiesų apima nerimas. Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje mūsų vaikai, palyginti su vakariečiais, buvo tikri angelėliai: gerokai atsilikdavome nuo kitų Europos šalių pagal daugumą „blogųjų“ rodiklių.
Tačiau mažiau nei per du dešimtmečius viskas apsivertė aukštyn kojomis: per tą laiką lietuvių vaikai ne tik Europos, bet ir platesniame pasaulio kontekste tapo tikrais blogiukais. Pavyzdžiui, moksleivių, besisvaiginančių alkoholiu, nuo 1994-ųjų padaugėjo du ir daugiau kartų, ypač – mergaičių. Alkoholį vartojančių penkiolikmečių mergaičių skaičius jau susilygino su berniukų. Tai lėmė ne tik agresyvi tabako ir alkoholio gamintojų rinkodara, bet ir daugybė kitų visuomenėje įvykusių pokyčių.
Smurtas ir nuogybės per televiziją ir internete, vulgari, seksualumą pabrėžianti popkultūra, besaikis naudojimasis socialiniais tinklais, keiksmažodžiai, ankstyvas lytinis gyvenimas, cigaretės, alkoholis ir net narkotikai – viso to mūsų visuomenės ir mūsų vaikų gyvenime šiandien yra gerokai daugiau nei prieš kelis dešimtmečius. Gyvename besikeičiančių vertybių visuomenėje ir tai negali neturėti poveikio.
„Aš džiaugiuosi, kad neauginu vaikų šiais laikais“, – amerikiečių savaitraščiui „New York Magazine“ neseniai prisipažino ilgiausiai JAV Aukščiausiajame teisme išdirbęs italų kilmės teisėjas 77 metų Antoninas Scalia, vadintas teismo konservatyviojo sparno „intelektualiuoju inkaru“, kuris su žmona užaugino net devynis vaikus.
Žymus amerikiečių teisininkas labai griežtai vertina šių dienų popkultūrą: „Vienas dalykų, kurie mane labai liūdina, kai kalbama apie šiuolaikinę visuomenę, yra manierų šiurkštumas. Tu negali matyti kino filmo ar televizijos laidos, kad neišgirstum nuolat vartojamo žodžio iš „f“ raidės, beje, įskaitant ir moteris“, – stebisi jis.
Net 72 proc. amerikiečių įsitikinę, kad moralinės vertybės visuomenėje čiuožia žemyn – tą patvirtina apklausos.
Kita vertus, ar tai tikrai reiškia, kad mūsų visuomenės laukia labai liūdna ateitis, kurią kurs ne kas kitas, o būtent dabartinių „blogiukų“ kartos?
Vienareikšmiško atsakymo kol kas nėra. Vis dėlto bent jau vakariečiai teigia, kad viskas ne taip jau niūru, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Štai JAV žurnalas „Time“ svarsto, kad šių dienų visuomenė iš tiesų yra šiurkštesnė, bet tai esą dar nereiškia, jog dabartiniai vaikai, net jei daugiau keikiasi ir per televiziją mato daugiau sekso scenų bei vulgarybių, tikrai yra blogesni. Bent jau Amerikoje, kad ir kaip būtų keista, rūkymas, narkotikų vartojimas, paauglių nusikalstamumas, patyčios ne didėja, o mažėja: šie rodikliai kur kas geresni nei prieš du dešimtmečius, ankstyvas lytinis gyvenimas ten taip pat darosi mažiau populiarus.
Lietuvoje, deja, kol kas yra priešingai, bet Vakarų patirtis suteikia optimizmo, kad tai tik laikina banga, kuri ilgainiui nuslūgs. Žinoma, jei tik patys sudarysime tam reikiamas sąlygas ir nežiūrėsime į savo vaikų gyvenimą pro pirštus.

Leidykla „Išmintis“ pristato naujieną – vaikų kalbos lavinimui skirtą knygą „Mama, tėti, padėk man kalbėti“. Leidinyje pristatomas praktines rekomendacijas ir konkrečius pratimus pritaikyti vaikų ugdymui galės ir tėvai, ir ugdymo įstaigose dirbantys specialistai.

Tik gimęs vaikas auga, keičiasi ir ugdosi kiekvieną dieną. Todėl svarbu pradėti jį lavinti nuo gimimo. Vaiko motorinių įgūdžių, kalbos, klausos ir kitų pojūčių vystymuisi labai svarbus smulkiosios motorikos ir foneminės klausos lavėjimas. Kad vaiko kalba būtų graži, reikia išlavinti ir kalbos aparatą. Knygoje „Mama, tėti, padėk man kalbėti“ pateikti smulkiosios motorikos, kalbos aparato ir foneminės klausos lavinimo pratimai. Leidinyje esančiomis rekomendacijomis ir patarimais pasinaudoti galės ir tėvai, ir mokytojai, logopedai, specialieji pedagogai.

„Idėja parašyti šią knygelę kilo būtent tada, kai nusprendžiau grupėse išbandyti kalbos aparato ir pirštukų mankštas. Nors dėl laiko stokos kiekvienoje grupėje mankšteles rengdavau tik kartą per savaitę, praėjus trims mėnesiams pastebėjau puikių rezultatų tarp vaikų, lankiusių logopedinius užsiėmimus, dar po kiek laiko pagerėjimas buvo juntamas ir tarp kitų vaikų. Į šią veiklą buvo įtrauktos darželio auklėtojos ir tėvai. Bendradarbiaudami greičiau pasiekėme rezultatų kalbos raidos atžvilgiu. Turiu pabrėžti, kad tai normalios raidos vaikų darželis“, – knygos idėjos atsiradimą komentavo „Mama, tėti, padėk man kalbėti“ autorė, logopedė Kristina Jurevičiūtė.

Knygelę sudaro trys dalys, pratimų grupės suskirstytos pagal vaiko amžiaus tarpsnius. Pirmoje dalyje „Pirštai“ kalbama apie smulkiosios motorikos lavinimą, taip pat pateikiama pirštukų lavinimo pratimų. Antroje dalyje „Burna“ aprašomos mimikos, burnos ir liežuvio mankštos, lavinančios artikuliacinį aparatą. Trečioje dalyje „Klausa“ pateikiami pratimai foneminei klausai, tiesiogiai susijusiai ir su kalba.

Autorė, šiuo metu dirbanti specialiajame darželyje, siūlo knygoje pateiktą  medžiagą naudoti dirbant tiek su normalios raidos vaikais, tiek su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymo poreikių (kalbos ir komunikacijos, intelekto, įvairiapusių raidos sutrikimų ir kt.).

Kristina Jurevičiūtė – lopšelio-darželio ir specialiojo darželio logopedė. Jos specializacija – ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos ir komunikacijos sutrikimų korekcija. Pateikiamus pratimus autorė išbandė vaikų grupėse, įtraukdama auklėtojas bei tėvus, ir įsitikino jų efektyvumu.

Kaip rodo tarptautiniai moksleivių pasiekimų tyrimai, mūsų vaikų skaitymo gebėjimai ir įgūdžiai – vieni silpniausių pasaulyje. Knygos vietą užėmė išmanieji IT įrenginiai ir televizorius, o knygų mūsų vaikai beveik nebeskaito.
Ar dar yra vilčių sugrąžinti vaikus ir suaugusiuosius prie knygų? Kada Lietuvoje baigsis popierinės knygos era? Apie tai kalbamės su vaikų ir paauglių literatūros ekspertu, leidyklos “Nieko rimto” vadovu Arvydu Vereckiu.

A.V.: Tiksliai numatyti ateities pokyčių, kas bus po septynerių ar dešimties metų, neįmanoma, juk prieš septynerius metus mes net negalėjome prognozuoti šiandieninės technologinės tikrovės. Kita vertus, jei kalbėtume apie laikraščių ateitį, manau, po septynerių metų jie pereis į elektroninį formatą. Šitai, beje, mums signalizuoja ne tik “Lietuvos ryto” leidėjų išsakyti ketinimai, bet ir skandinaviškų tradicijų sekėjų “Verslo žinių” sprendimas nuo kitų metų vis labiau eiti į elektroninę erdvę.
Bet kai kalbama apie kitą spausdintinį žodį – žurnalus ir knygas, manau, situacija klostysis priešinga linkme: jų tiražai didės. Mąstantis skaitytojas ir šiandien mieliau šiurena popierinę knygą ar žurnalą, nei maigo kompiuterį ar skaito skaityklėje. Be to, kaip rodo pasaulinės tendencijos, skaitančiųjų knygas skaityklėse nebedaugėja tiek, kiek tikėtasi. Lietuvoje knygas skaitančiųjų skaityklėse dar mažiau.
Tiesa, pagrindiniai statistinio lietuvio, statistinio europiečio nuomonės formuotojai yra amerikiečiai ir dar britai, o mes – tik sekėjai. Iš tikrųjų kaimelis yra ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga.
Mintis, kas yra vertybė, ateina iš JAV, o amerikiečiai gyvena visiškai kitaip nei mes. Štai nusipirko amerikietis puodelį už tris šimtus dolerių, bet pasikeitė aplinkybės ir jis turi keltis gyventi į kitą miestą, mat rado kitą darbą, tad jis viską parduoda, o minėtą 300 dolerių kainavusį puodelį – viso labo už dolerį.
Viena vertus, egzistenciškai toks elgesys labai sveikintinas – mąstoma pažangiai, nėra prisirišimo prie daiktų. Kita vertus, patys amerikiečiai tampa tarsi vienkartiniai indai, nes nebeturi identiteto, nebėra sąsajų. Toks žmogus – tik vartotojas. Bet aš manau, kad mes gana greitai “prisivartosime” tų “iPadų”, “iPhonų”, “iPodų”. Šitai, beje, ypač gerai parodo tokių gerovės kraštų, kaip Skandinavija, požiūris – jie vis labiau siekia natūralumo, tikrumo. Manau, kad apie 2020-uosius tai ateis ir pas mus.
VEIDAS: O kas šiandien mums, mūsų vaikams, yra didžiausia vertybė?
A.V.: Gal ir skambės paradoksaliai, bet, manau, tarpusavio santykiai – su tėvais, draugais, aplinka, knyga, nes iš tikrųjų, nors telekomunikacijos, socialiniai tinklai mums teikia daug galimybių bendrauti, užmegzti santykius, tai tėra artumo iliuzija: ši gerovė kuria atskirtį.
Todėl tėvai turi laiku truktelėti vaikus atgalios, kad šie suprastų, jog bendravimas, arbatos gėrimas susėdus yra taip pat atraktyvu, veikia taip pat veikia kerinčiai kaip ir 3D kinas. Deja, šiandieninė mūsų vaikų karta, išskyrus retas išimtis, neturi bendravimo įgūdžių. O kai jų neturi, tai tada atsisėdi, pasiimi energinio gėrimo, spragėsių ir smaksai priešais ekraną.
Dar vienas dalykas į kurį mes neatkreipėme dėmesio: pagerėjus mūsų buičiai, mes, ypač mūsų vaikai, nustojome būti kūrybingi. Dabar dauguma žmonių galvoja mums nuomonių formuotojų pamėtėtais vaizdiniais. Kaip pastebi įvairius užsiėmimus su vaikais nuolat vedanti “Nieko rimto” dailininkė Sigutė Ach, net 95 proc. vaikų visiškai nebemoka fantazuoti. Ji vaikams pasiūlo kartu užsimerkti ir pafantazuoti, kokį jie regi katinėlį ir kokį norėtų nupiešti. Kaip manote, ką atsako 95 proc. vaikų? Ogi jei pasiūlyta pagalvoti apie katiną, vadinasi, tai tik apie Garfildą. Nebėra močiutės Rainiuko ar draugo Murklio.
Mano nuomone, vien į IT ar televizorių susikoncentravęs ir knygų neskaitantis vaikas neatrakina savo fantazijos pasaulio. Juk kai skaitome knygą, turime įsivaizduoti veiksmą, fantazuoti, įsijausti.
VEIDAS: O kada mūsų vaikai nustojo fantazuoti?
A.V.: Manau, sulig išmaniųjų telefonų eros pradžia, arba kai “Apple” kompanija atidarė “App Store” parduotuvę, tai buvo 2003-ieji.
VEIDAS: Iš kitų jūsų kolegų leidėjų teko girdėti, esą prieš dešimt metų net negalėjai įsivaizduoti, kad kas nors pirktų piešinėlių knygas su mažai teksto, o dabar tai visuotinai paplitę. Retas galvoja apie išliekamąją knygos vertę. Kodėl?
A.V.: Taip, šiandien mums reikia kitokio tipo literatūros. Ypač prasti klasikos skaitymo reikalai. Ją vaikai ir paaugliai skaito tik spaudžiami mokytojų bei tėvų. Jei šalia gulės Anderseno premijos laureato knyga ir topuose karaliaujančių serijų “Prietrankos dienoraštis” ar “Nevykėlio dienoraštis” kuri nors knyga, tai nė vienas vaikas, neraginamas suaugusiųjų, nesirinks klasikos kūrinio, o ir jei priversi skaityti, tarkime, Vytautą Račicką, vaikas skaitys, bet tikrai nebus laimingas.
Kita vertus, kad ir kaip vertintume populiarių knygų, tokių kaip “Haris Poteris” ar “Žiedų valdovas”, išliekamąją meninę vertą, jos daliai šiandieninių paauglių padarė didelę įtaką – neskaitančius vaikus išmokė skaityti ir truktelėjo į knygų pasaulį, paskatino ieškoti bei skaityti ir klasika tapusias knygas.
Antra vertus, analizuojant kitų šalių patirtį matyti, kad knygų mados, kaip ir drabužių mados, yra veikiamos besikartojančių ciklų. Skandinavai arba vokiečiai šitai jau patyrė: šiandien jų vaikai ir paaugliai vėl skaito daug vertingos literatūros. Žinoma, prie to daug prisidėjo ir jų vyriausybės. Štai vokiečiai, vos tik pamatę, kad suprastėjo vaikų skaitymo įgūdžiai, iškart ėmėsi tyrimų, kokios priežastys tai lemia, ir tuoj pat skyrė net 400 mln. eurų skaitymo programoms. Ir vaikų skaitymo gebėjimai vėl pagerėjo.
Beje, teko bendrauti su tenykščiais kolegomis ir jie atkreipė dėmesį, kad turtingi vokiečiai namie sąmoningai atsisako kompiuterių, televizoriaus. O jei vaikui reikia rašyti referatą, tai pasiūlo nueiti į biblioteką. Namie vaiko pramoga tampa ne IT žaisliukai, o knyga. Jei vaikas nori pažiūrėti filmą, tada su tėvais eina į kiną, bet jokio televizoriaus ar kompiuterio nėra. Tai rimtas darbas tiek tėvams, tiek vaikams, bet jei vaiku neužsiimsi, jis nesilavins.
Arba štai dar visai neseniai britai išgyveno dėl smuktelėjusio vaikų skaitymo. Bet kai pagrindiniai dienraščiai paskelbė straipsnį apie mergaitę, kuri labai anksti pradėjo daug skaityti ir atlikus testus paaiškėjo, kad jos IQ dar didesnis nei visų laikų geriausio fiziko Alberto Einsteino, o mokslininkai paaiškino, jog tam įtakos turėjo ankstyvas skaitymas, jau po mėnesio nuo šito straipsnio pasirodymo skaitomumas padidėjo 5–6 proc. Tai ir tėvų, ir vyriausybės indėlis. O pas mus viena reforma veja kitą, bet rezultatas nekinta. Aš manau, kad mūsų politikai arba nesuvokia skaitymo svarbos, arba net ir nėra suinteresuoti, kad vaikai daugiau skaitytų.
Lygiai taip pat ir tėvai yra naivūs manydami, kad užteks paraginti vaikus skaityti, ir šie jau sės prie knygų. Ne. Vaikas sakys: „Taip, tėti, tu šauniai šneki”, bet elgsis taip, kaip elgiasi tėvas: jei tėvas neskaito, neskaitys ir vaikas, o jei tėvai daug skaito, tai ilgainiui net ir neskaitantis vaikas pradės skaityti.
VEIDAS: Vis daugiau itin rimtų Vakarų šalių psichologų teigia, kad tėvai nebeturi vaikams jokios įtakos, vos tik šie pradeda lankyti mokyklą: vaikai visą dieną po 6–10 val. praleidžia mokykloje su draugais ir mokytojais, namo grįžta tik vakare ir tėvus iki miego mato viso labo porą valandų. Todėl didžiausią įtaką vaiko vertybėms, elgsenai turi nebe tėvai, o draugai ir ypač mokytojai. Taigi jei kas nors su mūsų vaikais yra ne taip, pirmiausia turėtume tyrinėti mokytojų veiklą.
A.V.: Nenorėčiau visiškai su tuo sutikti, bet taip, problema nėra vienpusė. Iš tikrųjų ikimokyklinukams tėvai daro labai didelę įtaką, o draugai šiuo amžiaus tarpsniu tėra foninė muzika. Mokyklinukams, paaugliams didžiausią įtaką jau daro draugai – tiek geri, tiek blogi. Jei tėveliai nesugebėjo ar nespėjo priešmokyklinukui paaiškinti, kad knygų skaitymas, mokykla yra nuostabu, ir jei pora metų vyresnis draugas pasakė, kad knygos, mokykla yra š…, tai bus labai sunku vaiką perorientuoti mąstyti kitaip. Juk draugas, ypač šiek tiek vyresnis, yra autoritetas, vaikas nori su juo draugauti, į jį lygiuotis. Mat noras draugauti sukuria prioritetus vaiko vidiniame pasaulyje, o tėvai yra kaip konstanta. Vaikas tėvų svarbą gali suvokti tik tada, kai netenka tėvelių arba vieno iš jų. Bet jei jis turi abu tėvelius, o dar ir labai jį mylinčius, tai jis sakys: „Mama, Tomas man sakė, kad mokykla yra š…”
Ypač didelė problema, jei klasės lyderiu tampa neskaitantis vaikas. Tuomet užteks jam pasakyti, kad skaitymas – nieko gero, verčiau važinėtis dviračiu, ir viskas, jis visai klasei prikirps sparnus, vaikai nebeskaitys.
Po draugų eina pedagogai. Jei jie yra charizmatiški, įdomūs, dega aistra mokyti, jie tampa asmenybės formuotojais. Aš pats turėjau puikią literatūros mokytoją, ir kadangi pats buvau linkęs prie literatūros, tai ji prisidėjo prie to, kad šiandien esu leidėjas.
Tiesa, kaip teko išgirsti neseniai kalbantis su vienos prestižinių Vilniaus mokyklų mokytojais, šiandieniniams vaikams mokytojai nebėra autoritetai. Ir tai vėlgi nevienalypis reiškinys. Yra visko, tačiau viena bėdų ta, kad esama daug labai silpnų mokytojų.
Tačiau jei tėvai su vaikais palaiko artimus ryšius, kalbasi apie visus jų rūpesčius, jie taip pat turi daug įtakos savo vaikui.
VEIDAS: Jūs teigiate, kad šiuolaikiniai vaikai, priešingai nei jų tėvai, nebeturi ir savų herojų rašytojų, tai yra kūrinio neidentifikuoja su autoriumi, kad jei tobulas kūrinys, tai genialus ir jo autorius. Dabar vaikai ir paaugliai “rišasi” prie pačios knygos. Kodėl?
A.V.: Šiuolaikiniai vaikai yra veikiami aplinkos – tam, kad tavimi sektų, laikytų savo herojumi, reikia mokėti derinti rašymą su komunikavimu. Šiandieniniams vaikams svarbu, kad knyga būtų pagaviai parašyta, rašytojas būtų jaunas, charizmatiškas ir dar labai svarbu, kad būtų gyvas, komunikuotų per žiniasklaidą, jį būtų galima “paliesti” bent per socialinius tinklus.
Kai mes buvome vaikai, geriausiu atveju, buvome matę mėgstamo rašytojo nuotrauką knygoje arba štai klausydavomės “Foje” ir net negalvojome, kad būtinai turime dar ir pasikalbėti su jos lyderiu Andriumi Mamontovu. Šiandien užtenka prisijungti prie “Facebook” tinklo, parašyti Andriui, ir jei nenusišnekėjai, greičiausiai jis parašys atsakymą.
Deja, ne visi talentingi rašytojai geba ir labai pagaviai rašyti, ir kalbėti. Štai visame pasaulyje labai populiarios “Petsono” serijos autorius Svenas Nordqvistas yra nuostabus rašytojas, bet visiškas intravertas. Pamenu, atvyko į Maskvą susitikti su skaitytojais, bet tarsi jo knygų herojus Findusas ir prasėdėjo sunėręs rankas ant pilvo, ir pratylėjo kaip visiškas nuoboda.
O štai „Siaubų autobuso” serijos autorius Paulas van Loonas, kurį mes buvome pasikvietę, – ne tik pagavų stilių turintis rašytojas, įdomus pašnekovas, bet ir itin charizmatiškas, todėl jis yra vaikų herojus, daro jiems didžiulę įtaką.
Mirę rašytojai, net ir labai talentingi, deja, nebėra vaikui įdomūs. Todėl į užmarštį visiškai nuėjo talentinga rašytoja Jurga Ivanauskaitė, o keletą metų populiariausiųjų sąrašuose buvęs talentingas rašytojas Gendrutis Morkūnas, nors dar ir tebėra populiarus, po mirties vis mažiau perkamas ir skaitomas. Jo vietą topų viršūnėje užėmė užsienio autoriai.
Manau, kad jei mūsų žavioji, talentingoji poetė Salomėja Nėris šiandien būtų gyva, jos poezija taip pat būtų „ant bangos”. Paaugliai vaikščiotų iš paskos sakydami: “Panele poete, gal galima kaip nors su jumis susitikti?” Charizmatiškos asmenybės tikrai daro didžiulę įtaką, bet jų nedaug.
VEIDAS: Ar tai reiškia, kad net jei rašytojas gerai rašo, bet nedalyvauja socialiniuose tinkluose, jo neskaitys?
A.V.: Yra dalis skaitytojų, kuriems nereikia tokios prieigos, jie skaitys, nes žinos, kad tai puikus kūrinys. Bet masiniam skaitytojui rašytojo dalyvavimas socialiniuose tinkluose labai svarbus. Juk didžioji masė nori paliesti rašytoją, tai yra „touch” karta. Šitai irgi prasidėjo apie 2003-iuosius. O kadangi per pastarąjį dešimtmetį informacijos, ateinančios į mūsų smegenis, srautai išaugo kartais, tai tiesiog natūraliai nauja pavardė (kurią matai šmėžčiojančią socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje) išstumia seną.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip skiriasi knygų mugių ir knygynų pirkėjų skonis?
A.V.: Į knygų muges ateina sėkmės lydimi žmonės, žinantys, ko nori, tai labai įdomios asmenybės. Aš negirdėjau, kad būtų sėkmės lydimų žmonių, kurie neskaito. Tokių žmonių namuose yra gausios bibliotekos, jie daug skaito. Bet didelio skirtumo, palyginti su knygynų klientais, nėra. Skirtumas yra tarp knygynų ir prekybos centrų lankytojų – čia vyrauja populiarios, masiniam vartojimui skirtos knygos, todėl ir jų pirkėjas specifinis.

Visa paslaptis – auklėjimas. Žydai skatina vaikus pagirdami net už nedidelę pažangą. Lietuviai vaikus motyvuoja siekti tikslo, peikdami už menkiausią klaidą. Taip pirmieji užauga savimi pasitikintys savo srities profesionalai, antrieji – bijantys būti savimi ir vengiantys rodyti talentus.

“Ar dažnai giriate savo vaikus? Ar sakote jiems kiekvieną dieną, kad jie yra nuostabūs Dievo kūriniai, nepaprastai gabūs ir protingi? Ar mušate vaiką, peikiate, kai jis prasikalsta arba gauna prastesnį pažymį?” – vieno interviu metu netikėtai paklausė biotechnologas prof. Vladas Algirdas Bumelis.
Sutrinku, nes tai, ko paklausė profesorius, yra tarsi natūrali lietuvių šeiminės gyvenimo rutinos dalis. Mano karta užaugo su tokiu gyvu posakiu: “Už vieną luptą dešimt neluptų duoda.” Negana to, šių dienų Lietuvos pedagogai nuolat bara tėvus, kad šie vaikus pernelyg lepina: už menkiausią krustelėjimą giria, be perstojo sako, kad jų vaikai šaunuoliai, talentai. Tad daugelis lietuvių tėvų, jei ir nebenaudoja rykštelės prasižengėliui paauklėti, dėl vaikų nepateisintų lūkesčių be perstojo beria nusivylimo žodžius.
“Vaikus reikia auklėti kiekvieną dieną sakant, kad jie yra talentingi, protingi, o ne netikėliai, iš kurių nieko nebus, mat mokykloje gavo šešetą ar septynetą. Jei kiekvieną dieną motyvuosime vaiką kartodami, kad jis yra genialus, daro progresą ir net neaukštas pažymys yra didžiulis įvertinimas, padėsime vaikui pasitelkti pasąmonės galias ir paskatinsime jį iš tiesų judėti į priekį, – aiškina prof. V.A.Bumelis ir netikėtai priduria: – Pažiūrėkite į žydų tautos laimėjimus, kodėl tiek daug šios tautybės žmonių yra Nobelio premijos laureatai, daug pasiekę verslininkai, nepaprastai talentingi kitų sričių specialistai? Ogi todėl, kad nuo ankstyvos vaikystės žydų vaikams tėvai sako, kad jie yra labai protingi.”
Pasak prof. V.A.Bumelio, žydai savo vaikus ugdo motyvuodami, kad kiekvienas vaikas yra pasaulio centras, pasaulio valdovas. “O mes dažnai neįvertiname vaikų. Aš irgi, kai buvau jaunesnis, dariau klaidų ir taip pat esu pasakęs dukterims, esą tu nevykusi, neturi reikalingų genų, tad ką gyvenime pasieksi, – prisipažįsta profesorius, talentingai susiejęs mokslą ir verslą. – Ir nors dukterys daug pasiekė gyvenime, mano anūkai dar talentingesni. Ir aš jiems kiekvieną dieną sakau, kokie jie yra protingi ir genialūs.”
Profesorius nesutinka su nuomone, esą giriant vaiką už pastangas šis užlips tėvams ant galvos. “Tik giriamas vaikas supranta, kad jis yra protingas, ir pats kuria idėjas, – bet kokius išvedžiojimus nukerta V.A.Bumelis. – Todėl jei norime kurti gerovės valstybę, turime auklėti vaikus išradingais žmonėmis, kurie kuria naujoves, o ne atlieka robotų funkcijas, nes visą laiką buvo niekinami dėl savo idėjų.”
Lietuviams, pasak pašnekovo, reikia liautis buvus kukliems ir girti bei didžiuotis kiekvienu vaiko laimėjimu tiek girdint kitiems vaikams, tiek visiems aplinkiniams. Tik taip išauginsime protingą ir veržlų žmogų. Taigi žvilgtelėkime atidžiau, kaip savo vaikus auklėjo ir auklėja žydai. Kodėl jų vaikai gabesni, išmintingesni, jiems labiau sekasi gyvenime?

Auklėjimo pagrindas – tradicija
Tiek prof. V.A.Bumelis, tiek valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas, tiek žydų kilmės inžinierius Vigdoras Lomkinas bei žydų istorijos ir religijos tyrinėtojas vilnietis Aurimas Guoga vienu balsu sutaria, kad girti vaiką vis dėlto reikia mokėti.
“Gyrimas neturi tapti meilikavimu, nes tai gali apkarsti, – pabrėžia A.Guoga. – Beje, aš esu tas pavyzdys, kuris augo giriamas tėvų, koks esu genialus. Suaugęs supratau, kad esu geros nuomonės apie save, bet turiu mažai kompetencijų. Tad jau suaugęs įnikau mokytis.”
Šiandien pats būdamas dviejų atžalų tėtis vilnietis A.Guoga savo vaikus augina pagal judėjiškas taisykles: “Žydai turi labai aiškias taisykles, kurios sudėtos jų religijoje. Apie tai, kaip vaiką girti, čia irgi viskas surašyta. Beje, žydų religija, judaizmas, sako, kad vaikas – didžiulė Dievo dovana, bet vaikui reikia padėti formuotis, jį pakreipti tinkama linkme.”
Pasak M.Jakobo, žydai, tiek gyvenę tarpukario Lietuvoje, tiek šiandienos Lietuvoje ar Izraelyje, tuščiai negiria vaiko. Jie sudaro vaikui užduotis ir tikrina, kaip jis jas vykdo. Ir tik tada giria. “Tiek mane tėvai taip auklėjo, tiek dabar daugelis tradicijas išlaikiusių žydų šeimų vaikus auklėja aiškindamos paprastas tiesas, kad pinigai ir gerovė neatsiranda šiaip sau, kad tai kainuoja brangiai. Žydų šeimos tėvas susėda su vaiku ir jo klausia: “Sūnau, kaip manai, iš kur mūsų šeimos gerovė: namas, automobiliai, kompiuteris? Ogi iš mūsų su mamyte (tiesa, anksčiau mūsų tautos moterys nedirbo, augino vaikus, o dabar reta nedirba) darbo. O tu dar neuždirbi, esi tik vartotojas, todėl tam, kad galėtum naudotis šita gerove, irgi turi dirbti: gauti gerus pažymius, gerai elgtis, gerbti tėvus. Be to, kadangi namai, kuriuose tu gyveni, telefonas, kuriuo skambini, kompiuteris, kuriuo bendrauji su draugais, yra mudviejų su mama nupirkti, taigi mums priklauso, todėl aš turiu matyti, su kuo tu bendrauji, ką ir kam rašai”, – vaizdžiai pasakoja M.Jakobas.
Toks šeimos buhalterijos atskleidimas, pasak M.Jakobo, padeda išspręsti daugybę nesusipratimų ir nesusikalbėjimo su vaikais.
Arba štai kitas skirtumas. Dažna lietuvių šeima, uždirbusi pinigų atostogoms, vaikams nekelia jokių sąlygų. Žydų šeimos elgiasi priešingai. Šeimos galva pasikviečia atžalas ir vėl kalbasi, kaip sekėsi, kiek vaikai prisidėjo prie šeimos gerovės. Ir jei vaikas prastai dirbo, t.y. mokėsi, jam atostogos nepriklauso. “Tėvas atvirai sako: “Štai mes su mamyte daug dirbome ir nusipelnėme atostogų Kanarų salose. O tu neužsidirbai, taigi važiuosi pas močiutę ir dirbsi darže”, – sako valstybinės žydų gimnazijos direktorius. Jo žodžiais, šitų vaikų skatinimo priemonių tėvams nevalia pamiršti – su vaikais būtina taip kalbėtis.
Tokį vaikų skatinimą A.Guoga vadina išoriniu motyvavimu arba savotiška dresūra, mat vidinės paties vaiko motyvacijos stengtis pateisinti tėvų lūkesčius nepakanka.
“Mūsų išpažįstamoje religijoje, kuri stipriai susipynusi su mūsų tautos istorija, glūdi visa vaikų auklėjimo sistema, – apibendrina V.Lomkinas. – Ir nepriklausomai nuo to, kiek konkreti žydų šeima yra religinga, kiek laikosi senųjų tradicijų, absoliuti dauguma šeimų yra perskaičiusios Senąjį Testamentą.”

Savaitgalis skirtas domėtis šeimos nariais
Prof. V.A.Bumelio tvirtinimu, ši tauta yra išlaikiusi gyvą tradiciją, vėlgi einančią iš religijos, savaitgalį susėsti kelioms kartoms prie bendro pietų stalo ir dalytis įspūdžiais, kaip kiekvienam sekėsi praėjusią savaitę, ką pavyko pasiekti naujo, gal kuriam reikia tėvų, senelių ar kitų šeimos narių pagalbos. “Šeimos bendravimas, iš kartos į kartą perduodama išmintis yra mūsų vaikų auklėjimo sistemos dalis”, – paaiškina M.Jakobas. “O kuri lietuvių šeima šitaip elgiasi sekmadieniais?” – retoriškai klausia V.A.Bumelis.
Tiesa, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad dažniausiai gausios žydų šeimos gyvena šiek tiek chaotiškai: vaikai žaisdami garsiai šūkaloja, mėto žaislus, nesilaikoma idealios švaros, mat vaikams iki trejų metų leidžiama absoliučiai viskas ir tik nuo trejų įvedamos taisyklės, kada turi eiti valgyti ar miegoti. Bet tai tik paviršinis įspūdis. Mat suteikdami vaikams neribotą laisvę žydai reikalauja atsakomybės ir pagarbos tėvams, seneliams. Todėl net maži šios tautos vaikiukai elgiasi taip, kad nenuviltų tėvelių.
Lietuvių akimis, matomą absoliučios laisvės vaikui suteikimą žydai sieja su vaiko, kaip asmenybės savigarbos, ugdymu. “Tikrai nė viena žydų šeima nepasakys vaikui: “Tu esi nevykėlis”, – pabrėžia V.Lomkinas.
A.Guogos tikinimu, antras žydams labai svarbus principas ugdant vaikus – kompetencija. “Žydai sako, kad nežinojimas yra tragedija, žlugimas. Tad būtina persilaužti ir sužinoti tai, ko neišmanai”, – sako A.Guoga.
V.Lomkinas pabrėžia, kad žinių siekimas, mokslas yra esminis žydų tautos bruožas. Ir vėlgi tai itin stipriai susiję su religija: “Mūsų religija ne tik nevaržė siekti mokslo, kurti verslo, o dargi skatino.”
Netgi tarpukario mažaraščių žydų šeimose, pasak M.Jakobo, pagarba mokslui, knygoms buvo didžiulė. “Štai mano tėvai buvo baigę vos keturias klases, nes karas sukliudė siekti mokslų, bet mūsų namuose visados būdavo skaitoma spauda. Aš irgi pradėjau nuo laikraščių, dabar nesiskiriu su knyga ir, jei nepaskaitau kasdien bent dviejų valandų, jaučiuosi prastai”, – prisipažįsta M.Jakobas. O išmintingi tėvai, patyrusio pedagogo tvirtinimu, norėdami šiandien paskatinti vaikus skaityti, pasiūlo kartu skaityti tą pačią knygą, o po to ją visiems aptarti. Taip gudriai verčiant vaikus skaityti jiems nelieka galimybės išsisukti.

Negalėdami būti valstiečiai, tapo mokslo žmonėmis
Dar vienas dalykas, pasak M.Lomkino, tiek jį, tiek daugumą jo tautiečių skatinęs ir tebeskatinantis siekti mokslo žinių, – antisemitizmas. “Antisemitai šito nesupranta, bet iš tikrųjų jų negatyvus požiūris į mus labai skatina mūsų tautą eiti pirmyn. Žydai, negalėdami gyventi istorinėje tėvynėje, ilgai klajojo po pasaulį, bet net kelis šimtus metų daugelyje Europos šalių žydams buvo draudžiama įsigyti žemės. Todėl mums beliko arba užsiimti amatu – siuvėjo, kirpėjo, odininko, batsiuvio, arba siekti mokslo: tapti daktaru ar advokatu”, – aiškino V.Lomkinas.
Be to, supratę, kad kilnojamasis turtas – žinios, gebėjimai, priešingai nei nekilnojamasis turtas, nei dega, nei kas atimti gali, žydai per kartų kartas skatina vaikus mokytis. “Bet ir vėl dėl antisemitinių nuostatų mums niekada nebuvo lengva siekti žinių. Studijuodamas institute inžineriją aš pats patyriau, kad jei noriu gauti anuomet aukščiausią pažymį penketą, turiu dvigubai daugiau žinoti ir gebėti nei bendrakursiai, nes aš esu žydas ir man keliami aukštesni reikalavimai. Taigi antisemitizmas privertė žydus siekti būti geresnius už kitus, nes jei būsi vidutiniokas, iš darbo neišgyvensi. Ir jau vėliau, kai pradėjau dirbti, stengiausi daryti gerokai daugiau nei kiti inžinieriai, tai man padėjo pasiekti aukščiausios karjeros, tapau didžiulės įmonės komercijos direktoriumi”, – prisipažįsta V.Lomkinas.
Vaikai, dar prieš pradėdami lankyti mokyklą, supranta, kad įsitvirtinti antisemitiškai nusiteikusiose visuomenėse nebus lengva, teks įdėti kur kas daugiau jėgų ir pastangų. Šitai jie sužino vėlgi iš savo tautos istorijos, kurią dar ikimokyklinukams detaliai išaiškina tėvai. Dėl šių aplinkybių, pasak M.Jakobo ir V.Lomkino, tarp žydų praktiškai nėra prastų specialistų.
Beje, netgi tie pavydūs lietuviai, kurie negatyviai atsiliepia apie žydus, net nesiginčija, kad šios tautos atstovai yra vieni geriausių gydytojų, mokytojų, inžinierių, mokslininkų ar verslininkų. Negana to, frazė “daktaras žydas” ar “inžinierius žydas” yra savotiškas kokybės ženklas. Ir iš esmės absoliuti dauguma lietuvių tokią frazę taria iš tiesų su pagarba.
Taigi šis pavyzdys ir lietuviams, kurie vis dar traktuojami kaip Rytų europiečiai, taigi, suprask, trečiarūšiai, turėtų tapti stimulu siekti mokslo žinių. Deja, reta lietuvių šeima aiškina savo mažamečiams vaikams savo tautos istoriją, o kai kurios nelabai ir žino, mat neturime tradicijos tą daryti. Turbūt dėl to ūgtelėję vaikai ima kartoti mažai jiems suprantamus sakinius: “Va prie ruso gyventi tai buvo geriau.” Todėl lietuviams derėtų pradėti mokytis savo tautos istorijos ir tai aiškinti vaikams.

Ketvirtadalis žydų gimnazijos mokinių – etniniai lietuviai
Įdomu tai, kad šiandien vis daugiau išsimokslinusių lietuvių pastebi žydų pedagoginės sistemos privalumus ir konkuruoja su pačiais etniniais žydais dėl vietos mokytis jų mokyklose. Štai Š.Aleichemo gimnazijoje tik 70 proc. besimokančių moksleivių yra žydų kilmės, likę 30 proc. – lietuviai, šiek tiek rusų, lenkų. Bet visų norinčiųjų čia mokytis lietuvių poreikių gimnazija nepatenkina, nes patalpos per mažos. Lietuviai ne tik nesibaimina, kad jų vaikams teks mokytis hebrajų kalbos ir žydų istorijos, bet ir švęsti visas religines žydų šventes. M.Jakobo tvirtinimu, niekas neverčia lietuvių katalikų vaikų atsiversti į judaizmą. Jie lanko Katalikų bažnyčią, yra krikštijami, bet žydų gimnazijoje švenčia jų šventes. “Visi mūsų gimnazistai turi nepriekaištingai mokėti keturis dalykus: lietuvių ir užsienio kalbą, išvystytą loginį mąstymą (čia jau mokytojų pareiga) ir užmerktomis akimis valdyti kompiuterį. Ir šito mes pasiekiame”, – patikina M.Jakobas.
“Visi mano mokiniai – nesvarbu, kokia jų akių ar plaukų spalva, man yra žydai. Aš taip jiems ir sakau: mano žydai, – juokauja M.Jakobas. – Beje, baigdami gimnaziją lietuvių vaikai veržlumu, išmone, gebėjimais ir profesijų pasirinkimu nesiskiria nuo žydų.” Tiek valstybinę žydų gimnaziją baigę žydų kilmės absolventai, tiek lietuviai renkasi pragmatiškas specialybes – dažniausiai tiksliųjų, biomedicinos mokslų sričių.
Beje, žydų valstybinėje mokykloje niekas nesupranta, kas yra žodis patyčios. Pasak M.Jakobo, penktadieninis chalos (žydų duonos, kuri kepama religinių švenčių proga) dalijimasis, kitos bendrystę skatinančios tradicinės žydų šventės gimnazistus labai suartina. O pats direktorius niekada nepamiršta pagirti savo gimnazistų.