Vasaros pabaigoje tėvai susirūpina atžalų draudimu nuo nelaimingų atsitikimų – vaikų ir studentų draudimo internetu paklausa išauga daugiau nei trečdaliu, rodo draudimo bendrovės Seesam Insurance AS Lietuvos filialo duomenys. Nuo rugsėjo mėnesio drausdami vaikus nuo nelaimingų atsitikimų, tėvai galės pasirūpinti ir savo atžalų kuprinėse esančio turto saugumu tokių atsitikimų metu.

„Besiruošdami vaikų mokslo metams, tėvai vis dažniau rūpinasi ne tik atžalos mokymosi priemonėmis, spintos turiniu, bet ir saugumu – jau kelerius metus stebime vaikų ir studentų draudimo populiarėjimo tendenciją besibaigiant vasarai. Draudimu nuo nelaimingų atsitikimų dažniau pasirūpina mamos – jos sudaro 62 proc. šios draudimo rūšies klientų“, – pasakoja Seesam Asmens draudimų grupės plėtros vadovė Natalija Misėkienė.

Tėvų norą apsaugoti vaikus šiems išvykus mokytis patvirtina ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentė Loreta Senkutė: „Kiekvieną rugsėjį iš mažesnių miestų į sostinę ir kitus didžiuosius Lietuvos miestus atvyksta daug pirmakursių, kurie nėra pripratę prie intensyvaus eismo. Todėl rudenį dažnai pasitaiko atvejų, kai jaunieji studentai patenka į nelaimingus atsitikimus ir nukenčia patys ar jų turtas. Jaunimas nuo nelaimingų atsitikimų nėra pilnai apsaugotas tiek mieste, tiek mokymosi įstaigose, todėl būtina laikytis saugumo taisyklių ir rūpintis savo saugumu.“

„Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų užtikrina vaiko ar studento apsaugą ne tik mokykloje, universitete, kitose viešosiose vietose ar gatvėje, tačiau ir buityje ar trumpalaikėse ekskursijose užsienyje. Tėvams tai aktualu dar ir dėl to, kad kartu gaunamas civilinės atsakomybės draudimas taip pat atlygina jų atžalos padarytą žalą tretiesiems asmenims. Pavyzdžiui, jei jūsų devynmetis netyčia atsitrenkęs į bendraklasį išmušė jam dantį, kurį teko keisti dirbtiniu, šios išlaidos gali būti kompensuojamos draudimo“, – teigia N. Misėkienė.

„Šiemet mokslo metų pradžioje kartu draudžiame ir kuprinę bei joje esančius daiktus nelaimingo atsitikimo atveju. Kuprinės draudimas užtikrina, jog patyrus nelaimingą atsitikimą, kuprinei ir joje esantiems daiktams, pavyzdžiui, vadovėliams, kanceliarinėms prekėms, sportinei aprangai ar avalynei, padaryta žala būtų atlyginta“, – priduria N. Misėkienė.

Vaikų ir studentų draudimas nuo nelaimingų atsitikimų užtikrina apsaugą traumų, neįgalumo ar mirties atvejais. Tai yra antrasis populiariausias Seesam draudimas nuo nelaimingų atsitikimų internetu po šeimos draudimo. Draudimą nuo nelaimingų atsitikimų internetu dažniausiai įsigyja 31-50 metų amžiaus žmonės (69 proc.), daugiausia jų – vilniečiai (44 proc.).

Gurksniai1

Kepyklos “Biržų duona” direktorius ir pagrindinis akcininkas Viktoras Kurganovas neslepia – jei į įmonę nebūtų atėję dirbti vaikai, „Biržų duonos“ perspektyvos veikiausiai būtų nekokios. Entuziastingi, užsienio kalbas mokantys ir išsimokslinę vaikai davė didelį impulsą įmonės plėtrai ir sėkmingiems rezultatams. 320 darbuotojų turinčios įmonės valdymą verslininkas jau prieš keletą metų patikėjo savo 32 metų sūnui Andriui, įmonėje dirbančiam komercijos direktoriumi, o 29 metų dukra Ineta praktiškai vadovauja gamybai.
„Dirbame visi kartu, bet sūnus atsakingas už prekybą, įmonės valdymą, o mes, vyresnieji, daugiau dirbame su statybomis, naujos įrangos pirkimu, mechanizuotų linijų gamyba. Kitų dalykų stengiuosi smarkiai neįtakoti. Jei žmogus stengiasi, deda pastangas, nesinori trukdyti“, – atskleidžia V.Kurganovas, kuriam vaikų prisijungimas prie šeimos verslo leido lengviau atsipūsti ir susitelkti į vieną sritį.
Ši tendencija, kai į šeimos verslus įsijungia ir pamažu tėvų sukurtų stambių kompanijų valdymą perima vaikai, Lietuvoje vis ryškesnė. Statybinių medžiagų prekybos tinklo “Senukai” įkūrėjęs Augustinas Rakauskas buvo vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos verslininkų, sėkmingai perdavusių savo sukurtą verslą valdyti sūnui Artūrui. Per keletą metų nekilnojamojo turto plėtros ir statybos įmonių grupės „Eika“ valdymą savo sūnui Domui turėtų perduoti ir įmonės įkūrėjas Robertas Dargis. Įmonių grupės plėtros direktoriaus D.Dargio debiutas viltis pateisino – jis sėkmingai išplėtojo, pabaigė ir pardavė du daugiabučius namus.
Pieno perdirbimo įmonės „Rokiškio sūris“ pagrindinis akcininkas Antanas Trumpa – vis dar įmonės direktorius, tačiau jo sūnus Dalius, dar prieš 22 metus įmonėje pradėjęs dirbti šaltkalviu, šiuo metu užima „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininko ir antrinės įmonės „Rokiškio pienas“ direktoriaus pareigas.

Verslo perėmimui ruošiasi tikslingai

Apie verslo perdavimą įpėdiniams šiandien pagalvoja jau dauguma pirmosios kartos Lietuvos verslininkų, o jų vaikai tam ruošiasi nuo mokyklos – vasaras leidžia dirbdami įvairiausius darbus įmonėje, studijoms renkasi ekonomiką ar verslo vadybą, žinias gilina užsienyje.
Tokiu keliu ėjo ir žemės ūkio technika prekiaujančios įmonės „Dojus agro“ savininko Prano Dailidės 27 metų sūnus Donatas. „Turiu pasidėjęs nuotrauką – būdamas dešimties metų sėdžiu tėčio kėdėje biure. Jau seniai mano tikslas buvo dirbti šeimos versle, tik nežinojau kelio, kaip čia atsidursiu. Ar iš pradžių padirbėsiu kitur, ar tiesiai ateisiu“, – savo svarstymus prisimena D.Dailidė. Po vadybos ir verslo administravimo bakalauro studijų Vilniaus universitete ir apskaitos bei finansų magistro studijų Londono ekonomikos mokykloje, jis vis dėlto nusprendė padirbėti vienoje audito kompanijoje, tačiau kai po metų “Dojus agro” nusprendė pradėti plėtrą į Latviją, atėjo dirbti į šeimos įmonę.
Trejus metus prižiūrėjęs įmones Latvijoje ir buvęs atsakingu už rizikų valdymą bei vidaus kontrolę grupės mastu, D.Dailidė nusprendė dar labiau pagilinti savo žinias – netrukus jis metams išvyks į užsienį studijuoti vadovų vadybos magistrantūroje (angl. MBA). „Tai specifinė programa, kurioje dalyvaus 3-4 metus darbinės patirties įgiję žmonės, tad teorijos mokymasis vyks per praktinių situacijų sprendimus. O po to tikrai grįšiu dirbti toliau“, – ateities planus dėliojasi D.Dailidė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiandieninis vaikas tikrai neturi būti teorinių žinių talpykla. Kur kas svarbiau, kad jis mokėtų analizuoti ir prognozuoti pasekmes, būtų kūrybingas, gebėtų atskirti tiesą nuo fikcijos, taip pat būtų empatiškas, gebėtų įsijausti į kitus.

Šiandieniniai vaikai anglų bei kitomis Vakarų Europos kalbomis kalba geriau nei mes, jų tėvai, nes jie efektyviau mokomi mokyklose. Rajoninėse matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, lietuvių kalbos olimpiadose jie sprendžia gerokai sudėtingesnius uždavinius, nei mes spręsdavome respublikinėse. Ir apdovanojimų parsiveža gerokai daugiau ir daug svaresnių, nei parsiveždavome mes.
Gimnazistų mainų programos ir studijos užsienyje jiems gerokai įprastesnės nei mūsų galimybės bent trimestrą pasimokyti sovietiniame moksleivių rojuje Arteke ar išvykti studijuoti į Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetus. Tuo pat metu jie vienodai gerai valdo ir teniso raketę, ir smuiko smičių, ir skambina pianinu, ir varinėja aikštėje futbolo kamuolį. O jų gebėjimas naudotis kompiuteriu ir išmaniuoju telefonu yra toks, tarsi jie nieko kito gyvenime nė nebūtų veikę.
Jie be galo pasitiki savimi: atėję į pokalbį dėl darbo prisistato taip, tarsi būtų be penkių minučių mokslo daktarai. O nevaldomas seksualumas trykšta iš dar dešimtoko paskyros socialiniame tinkle.
Tokia ji, naujoji išmanioji karta. Bet ar tikrai jie sumanesni už mus, tėvus ar senelius?
Deja, kaip pastebi vokietis neurologas, švietimo kritikas Geraldas Huetheris, šiandien jaunuoliai mokykloje įgytas žinias savo galvoje išlaiko ne ilgiau kaip dvejus metus. Bet ir tai ne visas – tik 10 proc. 90 proc. informacijos, gautos gimnazijų suoluose, nė trumpam neužsilaiko jų išmaniosiose “talpyklose”.
O štai šitų išmanuolių tėvai, netgi mokyklose buvę vidutiniokais, dar ir šiandien daugelį klasikų gali deklamuoti neužsikirsdami, o atsivertę egzaminui besirengiančios atžalos matematikos vadovėlį – išspręsti daugelį lygčių, įrodyti teoremų.
Iš tikrųjų absoliučios daugumos išmaniosios kartos atstovų žinios tėra orinis pyragaitis.
Ką jau kalbėti apie jų sveikatą. Netgi Lietuvos regionuose dirbantys vaikų gydytojai atvirai kalba, kad jau ir čia, kur tradiciškai auga sveikesni vaikai, visiškai sveikų tėra apie dešimt nuošimčių moksleivių.
O štai vokietis neurobiologijos profesorius Martinas Korte pastebi, kad nuo 1990 m. vaikų, turinčių antsvorio, skaičius šoktelėjo beveik du kartus. Ir net šeši procentai visų šiandieninių vaikų bei paauglių nuo trejų iki septyniolikos metų turėtų būti priskirti prie nutukėlių.
Ir nors visoje Lietuvoje per dvidešimt trejus nepriklausomybės metus buvo pastatyta daugybė itin modernių sporto klubų, daugelyje miestų ir rajonų nutiesti naujutėlaičiai dviračių takai, įrengtos paminkštintos sporto dangos, čia prakaitą dėl grožio ir sveikatos liejančių paauglių – vos vienas kitas. Treniruokliais mankštinasi “neišmaniosios” jų mamos ir tėčiai.
Galiausiai vaisių ir daržovių pasiūla nuo 1990-ųjų padidėjo tiesiog stulbinamai, bet šiandieniniai vaikai ir paaugliai jų nevalgo arba valgo labai mažai. Jų racione vyrauja dešra, sūris, mėsa, cukrus, traškučiai ir kitoks niekmaistis.
Bet labiausiai išmaniosios kartos išgverimą rodo jų negebėjimas užmegzti ir išlaikyti ilgalaikius nevirtualius santykius. Empatija ir atjauta šiai kartai – tarsi kitos planetos sąvokos, nors kasmet jie mokyklose skanduoja apie “savaites be patyčių”. Iš tikrųjų mes gąsdiname pasaulį pagal vaikų ir paauglių, besityčiojančių ir patiriančių patyčioms, skaičiumi.
Tad ko iš tikrųjų prikimštos mūsų vaikų išmaniosios galvos ir kokia informacija iš jų ištrinta? Ir ką šiuolaikinis vaikas ar jaunuolis turėtų žinoti bei gebėti?

Žinių gausa lemia depresijos ir šizofrenijos plitimą
Ilgametis Šakių rajono Lukšių Vinco Grybo gimnazijos fizikos ir informacinių technologijų mokytojas Antanas Burkšaitis, prieš trejetą metų įvertintas Metų mokytojo titulu, tvirtina, kad šiandieninių vaikų negalime vertinti tame pačiame kontekste, kuriame vertinome jų tėvus.
„Augimo aplinka akivaizdžiai pakito: prieš dvidešimt metų informacinės technologijos buvo visiškas raritetas, o šiandien be jų gyvenimas nebeįsivaizduojamas, – antrina Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas, Neuromokslų asociacijos prezidentas Osvaldas Rukšėnas. – Šiandieninė karta, priešingai nei jų tėvai ir seneliai, neturi jokių baimių naudotis pažangiausiomis technologijos, todėl jie itin sparčiai lavėja. Bet, kita vertus, jie patiria didelių kitų iššūkių: vystosi sudėtingos priklausomybės nuo kompiuterio, žaidimų, socialinių tinklų. O kadangi mokslas įrodė, jog motorinės sistemos vystymasis tiesiogiai susijęs su smegenų vystymusi, tai akivaizdu ir tai, kad vis mąžtant jaunuolių, laikančių rankose šratinukus ir parkerius, pastebimi jų smegenų veiklos vystymosi sutrikimai.”
Galiausiai, pasak O.Rukšėno, net neįmanoma lyginti to, kiek galėjo ir turėjo įsisavinti XX a. pradžios ar juolab XIX a. inteligentas ir kiek – šiandieninis. Per du pastaruosius šimtmečius įvyko begalinė mokslo pažanga. Ką jau kalbėti apie tai, kiek sukurta įvairių meno sričių kūrinių. Visa tai šiandieninis išsilavinęs žmogus turėtų žinoti ir dar sekti visas naujienas.
„Šiandieninių moksleivių tėvai, ką jau kalbėti apie dar ankstesnes – senelių ir prosenelių kartas, informacijos gaudavo nepalyginti mažiau, bet žmogaus galimybės priimti, susisteminti ir kaupti informaciją vis dėlto yra ribotos”, – pertaria A.Burkšaitis.
„Yra nuomonių, – atkreipia dėmesį O.Rukšėnas, – kad sparčiai plintanti depresija, šizofrenija bei kitos psichikos ligos kaip tik ir susijusios su smegenų apkrova.”
Beje, pasak psichologo-psichoterapeuto Zenono Streikaus, tikrąją šios bėdos ledkalnio viršūnę mes dar tik pamatysime. „Pasaulio psichikos sveikatos ekspertai prognozuoja, kad jau 2020 m. psichikos ligos pateks į pagrindinių penkių ligų, dėl kurių netenkama darbingumo, sąrašą. Be to, žmonių, sergančių psichikos ligomis, skaičius aplenks netgi sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis skaičių. Juk iš tikrųjų mes visi jaučiame, kad visuomenė tampa dirglesnė, daugėja žmonių rūškanais veidais, matyti, kad jie viduje kalbasi su savimi, o kai kurie – net ir balsu”, – sako Z.Streikus.
Apsunkę visi – nuo senelių, tėvų, jaunuolių, paauglių iki visiškai mažutėlių darželinukų.
O. Rukšėnas priduria, kad mūsų visų atminties išteklius mažina net ir, atrodytų, elementarūs dalykai – mokymasis naudotis naujais išmaniaisiais buities prietaisais. Mums tai atrodo paprasta, bet smegenims tai tampa papildoma apkrova.
Todėl šiandieninis mokinys, pasak A.Burkšaičio, priverstas dalies informacijos tiesiog nesiklausyti ir negirdėti. „Šiandien, kaip niekad anksčiau, kyla aktualus poreikis gebėti atskirti bei klasifikuoti informaciją į labai reikalingą, mažareikšmę ir visiškai bereikšmę, kurią užtenka išgirsti, bet nebūtina įsiminti”, – sako mokytojas.
O štai Vokietijos psichologai ir neurologai pabrėžia, kad mokytojų ir dėstytojų bei nepamatuotai didelius lūkesčius dėl savo vaikų ateities puoselėjančių tėvų pagunda moksleiviams ir studentams eksponentiškai prikimšti pilnas galvas žinių duoda atvirkštinį rezultatą – šiandieninių žmonių išsilavinimas nėra tvarus. „Iš tikrųjų daugiau yra mažiau”, – pabrėžia Vokietijos nacionalinio mokslo fondo prezidentas, Brėmeno universiteto neurologas Gerhardas Rothas.
O Vokietijos psichologas Thomas Staedtleris priduria, kad mokslo planą derėtų sumažinti netgi 90 proc. Mat, kaip sarkastiškai pašiepia analitinėje Vokietijos žiniasklaidoje komentarus rašantis literatūros kritikas ir meno istorikas Werneris Fuldas, šiandieninės mokyklos prikemša vaikų galvas negyvų faktinių žinių, kurios neturi nieko bendro su gyvenimo tikrove. „Studentai kvailėja: jie sužino vis daugiau, bet vis mažiau geba suprasti tai, ką sužino”, – teigia W.Fuldas.
Maža to, kaip rodo dabar jau mirusio Nobelio premijos laureato neuropsichologo ir neurobiologo Rogerio W.Sperry, visą gyvenimą tyrinėjusio galvos smegenų didžiųjų pusrutulių veiklą, tyrimai, visi ikimokyklinio amžiaus vaikai yra labai kūrybingi, bet patekę į mokyklas, dar būdami pradinukai, praranda šią dievišką dovaną. Tik 10 proc. visų pradinukų išsiskiria kūrybingumu. O kai jie suauga, jis kone visiškai išgaruoja: kūrybingi bėra tik 2 proc. suaugusiųjų. Ir tai taip pat sietina su beprotiškais srautais informacijos ir negebėjimu jos apdoroti.
Todėl įvairūs pasaulio psichologijos ir neurobiologijos mokslo madų diktuotojai kategoriškai reikalauja keisti švietimo sistemas ir net pateikia savo receptų, kaip tai daryti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iki naujųjų mokslo metų liko 40 dienų, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus klerkai vis dar nežino, nei kiek iki rugsėjo 1-osios bus atidaryta naujų darželių arba papildomų grupių jau veikiančiuose darželiuose, nei kiek vaikų (iš maždaug pusantro tūkstančio jaunųjų vilniečių, nepatekusių į darželius) papildomai bus pakviesta į naujas vietas.

Švietimo skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys abstrakčiai postringauja, girdi jie sieksią, kad būtų patenkinti visų poreikiai.
„Veido“ paprašytas išvardyti konkrečias mokyklas, į kurių laisvas patalpas nuo rugsėjo įsikels darželinukai, Dž.Dagys ėmė piešti gražią ateitį: „Iki šios dienos yra įsteigta per 20 papildomų ikimokyklinio ugdymo grupių. Sujungus dvi mokyklas įkurta viena Centro mokykla, Š.Aleichemo gimnazijai išsikėlus į Žvėryną, jos patalpose bus steigiamas darželis. Kitas darželis bus steigiamas buvusiuose Kūdikių ir vaikų namuose Žolyno gatvėje. Intensyviai dirbama ir su ‘Mažuoju Trinapoliu”. Jį šiuo metu lanko 92 vaikai, artimiausiu metu planuojama įsteigti dar tris grupes. Daroma viskas, kad darbai būtų greičiau baigti. Atsiradus galimybių naujos grupės bus steigiamos ir po rugsėjo mėnesio“, – išvedžiojo klerkas.
Kai priminėme, kad pažadai šiuose objektuose įsteigti naujų vietų darželinukams „Veido“ skaitytojams jau seniai girdėti, nes pats meras Artūras Zuokas dar šįmet sausį tikino, esą jau vasarį čia bus atidarytos naujos grupės, savivaldybės klerkai sutriko. „Na taip, iš tiesų, kada Š.Aleichemo gimnazija bus perkelta į kitas patalpas ir čia įsikurs darželis, neaišku, nes tam reikia 11 mln. Lt. O kadangi savivaldybė reikiamų lėšų neturi, ieškoma rėmėjų. Tad, ko gero, rugsėjį darželinukų įkurtuvės čia dar tikrai nevyks“, – mykė savivaldybės viešųjų ryšių specialistas Andrejus Žukovskis.
Dž.Dagys net apsimetė nesupratęs kai kurių klausimų, ypač to, iš kokių darželių ir į kokias pradines mokyklas jau šįmet rugsėjį bus perkelti ikimokyklinukai, o atlaisvėjusiomis vietomis bus pradžiuginti už borto likusių trimečių tėveliai. „Priešmokyklinio ugdymo steigimas mokyklose šiais metais yra rekomendacinio pobūdžio“, – teisinosi Dž.Dagys.
„Veido“ šaltinių teigimu, savivaldybės Švietimo skyriaus klerkai nurodė pradinių mokyklų direktoriams elgtis kitaip – nediskutuoti su tėvais. Bet po to, kai priešmokyklinukų tėvai iš pradinių mokyklų (į kurias jau šį rugsėjį ir turėjo keliauti šešiamečiai) direktorių sužinojo, kad mokyklos nėra pasirengusios priimti „nulinukų“ (neįrengtos net patalpos), kilo nemenkas skandalas.

Vilniaus miesto Švietimo skyriaus vedėjas Dž.Dagys vedžioja darželinukų tėvus už nosies

Šiuolaikiniams vaikams ir paaugliams rašytojo pavardė nieko nebesako. Jie, priešingai nei jų tėvai, nebeturi savų herojų.

“Šiuolaikiniai vaikai kūrinio neidentifikuoja su autoriumi, tai yra jei tobulas kūrinys, tai genialus ir jo autorius. Dabar vaikai ir paaugliai rišasi prie pačios knygos ir dažnai net nežino, kas jos autorius, o ir juo nesidomi”, – pastebi leidyklos “Nieko rimto”, leidžiančios vaikų ir paauglių literatūrą, vadovas Arvydas Vereckis. Taigi šiandieninius vaikus ir paauglius formuoja madingi paskiri kūriniai, o ne konkretūs rašytojai ir jų knygos.
Be to, pasak leidyklos “Nieko rimto” vadovo, vakar buvęs populiarus kūrinys nebūtinai toks liks ir po pusės metų. “Šiandieninė literatūra sensta taip pat sparčiai kaip ir naujosios technologijos: prieš pusmetį įsigytas kompiuteris buvo pats pažangiausias, o šiandien – jau visiška atgyvena. Taip ir knygos: į užmarštį visiškai nuėjo talentinga rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Vis mažiau skaitomas ir jau pradedamas užmiršti Vytautas V.Landsbergis, o ir keletą metų populiariausiųjų sąrašuose buvęs talentingas rašytojas Gendrutis Morkūnas, nors dar ir tebėra populiarus, po mirties vis mažiau perkamas ir skaitomas”, – apgailestauja A.Vereckis.
Dar blogesni klasikos reikalai. Ją, pasak “Nieko rimto” vadovo, vaikai ir paaugliai skaito tik spaudžiami mokytojų bei tėvų. “Jei šalia gulės Anderseno premijos laureato knyga ir topuose karaliaujančių serijų “Prietrankos dienoraštis” ar “Nevykėlio dienoraštis” kuri nors knygų, tai nė vienas vaikas, neraginamas suaugusiųjų, nesirinks klasikos kūrinio, o ir jei priversi skaityti Vytautą Račicką, vaikas skaitys, bet tikrai nebus labai laimingas”, – tvirtina A.Vereckis.
Leidyklos “Alma littera” direktorė Danguolė Viliūnienė sako, kad neetiška lyginti klasikos ir šiuolaikinių autorių knygų pardavimą, tačiau per metus parduotų šiuolaikinių vaikų ir paauglių rašytojų knygų skaičius – klasikos knygų autorių nenaudai. “Klasika tebėra skaitoma, bet topuose dominuoja madingi šiuolaikiniai autoriai, rašantys paprastus, nesudėtingus tekstus”, – pastebi D.Viliūnienė.
“Deja, tarp madingų šiuolaikinių rašytojų knygų lietuvių autorių mažai. Dominuoja verstinė literatūra, – teigia A.Vereckis. – Vis dėlto mes neturime tiek talentingų rašytojų, mūsų autorių knygos labai specifinės: liūdnos, sunkios, mes negebame padaryti tokio įspūdžio šiuolaikiniams vaikams. Užsienio autoriai geriau perpranta jų filosofiją, ypač jei pagal kūrinį sukuriamas meninis filmas.”
Tiesa, patys leidėjai prisipažįsta, kad dėl to, ką skaito šiuolaikiniai vaikai, jiems ne visada smagu, bet tokia rinka. “Kartais pažvelgęs į savo šeštaklasės dukters mokytojos rekomenduojamų vaikams skaityti knygų sąrašą nerandu žodžių, bet man būtų neetiška plačiau šito komentuoti”, – atsidūsta leidyklos “Baltos lankos” vadovas Saulius Žukas.
Kita vertus, A.Vereckis, D.Viliūnienė ir S.Žukas sutaria, kad nors “Hario Poterio” ar “Žiedų valdovo” serijos knygos neturi didelės meninės vertės, bet jos vertingos tuo, kad neskaitančius vaikus išmokė skaityti ir atvedė į knygų pasaulį.
Tiesa, šiandien šios knygos irgi jau benueinančios į užmarštį.

Knygos, darančios didžiausią įtaką šiuolaikiniams vaikams ir paaugliams
R.Scottono serija “Katinėlis juodis”
Z.Milerio serija “Kurmis”
S.Nordqvisto serija “Petsonas”
D.Knister serija “Ragana Lilė”
P.van Loono serija “Siaubų autobusas”
R.R.Russell serija “Prietrankos dienoraštis”
J.Kinney serija “Nevykėlio dienoraštis”
L.J.Smith serija “Vampyro dienoraštis”
S.Meyer serija “Saulėlydis”
Ch.Paolini serija “Eragonas”

Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau išgirstame apie susirgusiuosius tarsi iš praeities atkeliavusiomis ligomis – tymais, kokliušu, poliomielitu ar difterija. Nors šias ligas skiepais suvaldyti pavyko dar prieš dešimtmečius, daugėjant atsisakančiųjų skiepytis jos vėl sugrįžta.

Lina Mažintaitė – vienas tų vaikų, kuriems teko labai nemaloni patirtis persirgti skiepais suvaldoma liga – tymais. Šios mergaitės tėvai buvo nusprendę jos neskiepyti, nes prisiklausė įvairiausių gąsdinimų apie skiepų žalą ir aiškinimų, esą šiais laikais puikiausiai galima išsiversti ir be skiepų. Tačiau mergaitei susirgus tymais tėvai netruko pakeisti savo požiūrį į skiepus ir dabar jau sutinka padarę didelę klaidą. „Dabar gailimės, kad nepasiskiepijome – tikrai buvo daug baimės“, – sako Linos mama.
Tokių istorijų šiandien galima parašyti šimtus, nes vėl daugėja tymais, kokliušu, difterija, skarlatina ar kitomis, regis, jau seniai užmirštomis ligomis susirgusių vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų. Ir visa tai – daugiausiai dėl atsisakymo skiepytis ir skiepyti savo vaikus. O šią nesiskiepijimo madą populiarina visokio plauko neatsakingi šarlatanai.

Žmonės nesuvokia tikrosios rizikos

Dauguma skaitytojų tikriausiai dar neužmiršo, kad praėjusiais metais nuo kokliušo mirė vos penkių mėnesių mažylis, o Panevėžyje šia liga susirgo net trys vienos šeimos vaikai. „Šių vaikų mama buvo nusistačiusi prieš skiepus, todėl galiausiai jiems teko gydytis pas mus“, – prisimena Respublikinės Panevėžio ligoninės infekcinių ligų vaikų skyriaus vedėja Vilija Uksienė ir pabrėžia, kad per jos darbo metus dar niekada nepasitaikė atvejo, kad kokliušu susirgtų paskiepyti vaikai.
Infektologės teigimu, dalis žmonių skeptiškai vertina gydytojų perspėjimus, kad neskiepydami vaikų gali pakenkti ne tik jiems, bet ir kitiems mažyliams. „Yra tokia žmonių grupė, kuri viską apie sveikatą žino daug geriau negu gydytojai, ir jeigu jie įsikala į galvą, kad skiepai kenkia, nieko nebepakeisi, – tvirtina medikė. – Žinau net vieną atvejį, kai dėl tokio mamos įsitikinimo vaikas susirgo poliomielitu ir liko neįgalus.“
Tvarkingai besiskiepijantis lietuvis per savo vaikystę ir paauglystę iki 16 metų būtinai yra paskiepijamas bent nuo dešimties skirtingų ligų: tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, B tipo Haemophilus influenzae, poliomielito, tymų, epideminio parotito ir raudonukės. Ironiška, tačiau, atrodo, vakcinos tapo savo sėkmės aukomis. Suvaldytomis ligomis žmonės beveik neserga, todėl dažnas nemato prasmės skiepytis. Retas susimąsto, kad susilpnėjus kolektyviniam imunitetui ligos veikiausiai grįš – juk patys ligų sukėlėjai niekur nedingo. Taip pat nepagalvojama, kad dėl dažno streso, užterštos aplinkos, nesveiko, neaktyvaus gyvenimo būdo šiuolaikinio žmogaus imuninė sistema vis silpsta, o štai virusai kaip tik įgauna imunitetą vaistams.
Šiuo metu vakcinomis galima kontroliuoti 28 ligas. Specialistai tvirtina, kad paskiepydami 95 proc. gyventojų apsaugotume likusius nepaskiepytus 5 proc., nes tiesiog neliktų palankios terpės ligoms plisti. Vis dėlto dabartinės tendencijos Lietuvoje žada, kad scenarijus bus kur kas liūdnesnis.
„Mačiau visomis infekcinėmis ligomis sergančius ir mirštančius vaikus, o dabar to nei studentai, nei jauni gydytojai ar visuomenė nebemato. Susidarė toks įvaizdis, kad infekcinių ligų sukėlėjų apskritai nebeliko – tai kam skiepyti? O tokio trumparegiškumo rezultatas – silpnėjantis kolektyvinis imunitetas. Greitai pamatysime vis daugiau vaikiškomis ligomis sergančių suaugusiųjų, kaip dabar nutiko su tymų protrūkiu, ir jie sirgs kur kas sunkiau nei vaikai“, – netolimą ateitį piešia infektologas prof. habil. dr. Alvydas Laiškonis.
Gydytojos V.Uksienės manymu, dėl skiepų, ypač planinių, reikalingumo net neturėtų kilti diskusijų. „Tai per daug rimti dalykai ir tėvų lengvabūdiškumas gali sugriauti vaiko gyvenimą”, – protina ji.
„Tokius žmones reikėtų sodinti į kalėjimą. Vaikas nekaltas dėl tokio tėvų neišprusimo ar keistų įsitikinimų, – kategoriškai nukerta medicinos studentas Karolis Lagunavičius. – Kol nelaimė neištinka, niekas nesusimąsto, ką tai iš tikrųjų reiškia.“
Karolis žino, ką šneka. Jam pačiam teko patirti, kokios gali būti nepasiskiepijimo pasekmės. Vaikinas turėjo pradėti studijas paskutiniame kurse, bet sužinojo, kad užsikrėtė erkiniu encefalitu – virusine infekcija, pažeidusia jo smegenis. Dėl to jam iš naujo teko išmokti tokių dalykų, kaip vaikščioti, rašyti ar skustis. „Nedarbingas buvau ne vieną mėnesį ir dėl to turėjau praleisti mokslus. Metai tarsi iškrito. Buvo be galo sunku – labai greitai pavargdavau ir sveikas pasijutau tik po daugiau nei metų, – karčia patirtimi dalijasi Karolis, pridurdamas, kad po jį ištikusios nelaimės iškart pasiskiepijo visi kaimynai. – Išmokau, kad skiepai reikalingi, ir dėl šito klausimų tikrai nekyla. Nenoras skiepytis bus tik tol, kol neatsitiks kas nors baisaus.“

Nuomonė apie skiepus ne visada paremta faktais

Violeta Ardickienė – viena iš skeptiškai į skiepus žiūrinčių mamų. Nors ji savo vyresnį sūnų skiepijo, patikina, kad dabar to nedarytų. Violeta įsitikinusi, kad žmogaus organizmas pats gali susitvarkyti, o skiepai tik kenkia imunitetui. „Šiuo klausimu nepasitikiu nė vienu gydytoju – jie visi apie skiepus kalba vienodai, nes jiems taip paprasčiausiai ramiau. Visi dabar tarsi užprogramuoti, kad reikia skiepytis, tačiau viską permąsčiusi tiesiog negaliu jiems pritarti“, – sako ji ir priduria, kad vos gimusių kūdikių skiepijimas jai kelia siaubą.
Panašios nuomonės laikosi vis daugiau šiuolaikinių mamų. Kad tuo įsitikintum, užtenka užsukti į populiarius mamų forumus, kuriuose netrūksta įvairiausių gąsdinimų, o skiepai prilyginami kone nuodams.
„Veido“ kalbinti specialistai sako pastebėję šią tendenciją ar net madą. Jų įsitikinimu, viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje netrūksta daug netikslios, nepagrįstos informacijos, susijusios su vakcinų sudėtimi ir jų poveikiu, be to, šiuo metu Lietuvoje tapo populiarus neva sveikuoliškas, natūralus gyvenimo būdas. Dalis tėvų šventai įsitikinę, kad leisti natūraliai susidaryti imunitetui kur kas geriau, negu pasikliauti “chemija”. Ir visai nesvarbu, kad vaikai neįgaus imuniteto ir nebus apsaugoti nuo itin pavojingų ligų, o jei nesusirgs vaikystėje, gali apsirgti suaugę arba būti nešiotojai ir užkrėsti aplinkinius.
„Duosiu vieną iliustratyvų pavyzdį: tarkime, vaikai skiepijami nuo raudonukės, kuria iš tiesų galima lengvai persirgti. Bet daug kas nesusimąsto, kad jeigu ja užsikrės nėščia, susiformavusio imuniteto neturinti moteris, didelė tikimybė, kad dėl to vaikas patirs apsigimimų“, – niuansus atskleidžia A.Laiškonis.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos vedėjas Vytautas Usonis vadinamojo natūralaus gyvenimo propaguotojams pirmiausia pataria pasidomėti, kas įeina į kritikuojamų vakcinų sudėtį, kaip kas veikia, ir tada daug kas turėtų stoti į savo vietas. Jo teigimu, tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse fiksuojami po vakcinacijos pasireiškiančios nepageidaujamos reakcijos. „Duomenys rodo, kad Lietuvoje iš 800 tūkst. atvejų per metus užregistruojama iki 50 nepageidaujamų reakcijų, vadinasi, viena nepageidaujama reakcija užregistruojama maždaug 50 tūkst. paskiepytųjų“, – pateikia skaičius.
Be to, gydytojui keistai atrodo, kad neretai mamos baiminasi žalingo skiepų poveikio, bet nevengia vaikų vedžioti į vadinamuosius ligų vakarėlius, kai pas vieną vaikiška liga užsikrėtusį vaiką atvedama kitų mažųjų, kad šie apsikrėstų ir tam tikra liga lengvai persirgtų dar vaikystėje. „Šis reiškinys ateina dar iš XVII a. Nors tada šitaip elgtis gal ir tiko, bet dabar tai ne kas kita, kaip barbarizmas, – įsitikinęs V.Usonis. – Nepamirškime, kad jei nuo lengva forma sergančio ligonio užsikrės kitas vaikas, jis nebūtinai irgi sirgs lengvai, čia labai lengva apsiskaičiuoti.“
Taigi kas nutiko, kad tėvai nusisuko nuo vakcinų? „Kaip tik buvau susitikęs su jaunomis mamomis ir turėjau ilgą bei sunkų pokalbį. Jos man aiškino, kad skiepai žalingi ir išbalansuoja imuninę sistemą, nors kaip tai vyksta, pasakyti negalėjo, be to, daug laiko sugaišau, kol išaiškinau, kas apskritai ta imuninė sistema“, – lengvai ironizuoja A.Laiškonis.
Profesoriaus žodžiais, visos kalbos apie tai, kad dėl skiepų gali išsivystyti hepatitas B, vėžys, autizmas ar išsėtinė sklerozė, tėra visiškai nuo tikrovės atitrūkę prasimanymai. „Pastebiu, kad dažnai mėgstama kartoti atgyvenusius argumentus, pavyzdžiui, kad skiepuose yra gyvsidabrio, nors taip buvo prieš du dešimtmečius. Dabar nei jo, nei aliuminio skiepuose nėra. Nors atlikti tyrimai neparodė, kad jie būtų kenksmingi, bet visuomenei nuraminti jie buvo pakeisti augaliniais adjuvantais (tokias medžiagas, kad skiepuose esantis antigenas palengva išsiskirtų ir sukurtų antikūnus)”, – paaiškina infektologas.
Pašnekovo teigimu, bėda ta, kad apie skiepus pateikiama daug prieštaringos informacijos, todėl natūralu, kad tėvai nerimauja. „Dabar kiekviena mama internete gali paskelbti kokius tik nori vertinimus apie skiepus ir tai perskaitys daugybė žmonių. Dalis jų ir patikės“, – komentuoja infektologas. Bet kita dalis pasipiktins. „Nenoras ar net agitavimas neskiepyti vaikų yra kažkoks miesčioniškų mamų pramanas – provincijoje toks klausimas net nekeliamas. Skiepai būtini, matome, kas būna, kai nesiskiepijama“, – sako du sveikus ir skiepytus vaikus užauginusi Egidija Grigaitienė.
V.Usonis atkreipia dėmesį, kad anksčiau, kai buvo dažnai sergama ir mirštama nuo dabar retomis tapusių užkrečiamųjų ligų, skiepytis nieko nereikėjo įkalbinėti. Bet kai dėl tų pačių skiepų sergamumas gerokai sumažėjo ir žmonės pradėjo nebejausti grėsmės, atsirado tiek daug skeptiškumo. „Galiausiai pavienių žmonių sprendimai privedė prie bendro visuomenės imuniteto pablogėjimo“, – dėsto profesorius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Viena efektyviausių priemonių, skatinančių gimstamumą, yra nuolatinė mokestinė dirbančiųjų paskata. Tik svarbu, kad tai nevirstų imitacija, kaip atsitiko Lietuvoje. Jei papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis už kiekvieną vaiką siektų bent 1000 Lt, gimstamumas Lietuvoje tikrai imtų didėti.

Dėl itin mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės per ateinančius 50 metų Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojų dalis visuomenėje sumažės nuo dabartinių 67 proc. iki 55 proc. Vyresnių nei 65 metų gyventojų dalis padidės dvigubai – iki 30 proc. Šis blogėsiantis darbingų ir nedarbingų gyventojų santykis yra labai inertiška tendencija, kurią pakeisti nėra lengva, tačiau įmanoma. Kokia socialinė ir ekonominė politika gali sušvelninti, o gal net sustabdyti ją?
Iki šiol didžiausio visuomenės dėmesio ir politinių diskusijų sulaukė emigracijos reiškinys. Tačiau būtent emigracijos trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu beveik neįmanoma paveikti – ES piliečiai yra laisvi ir patys gali nuspręsti, kurioje šalyje nori gyventi bei dirbti. Emigracija iš naujųjų narių valstybių atslūgsta savaime, kai atlyginimai, pajamos ir gyvenimo lygis priartėja prie ES vidurkio.
Dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės nuolat senstanti visuomenė jau dabar kelia iššūkius daugumai išsivysčiusių Europos valstybių. Ši problema sprendžiama dviem būdais – vėlinant pensinį amžių arba labiau atsiveriant imigracijai, kuri visuomenę papildo jauna darbo jėga. Pensinis amžius Lietuvoje jau pradėtas vėlinti ir 2026 m. tiek vyrams, tiek moterims sieks 65 metus. Tikėtina, kad ateityje ši kartelė turės kilti dar aukščiau, ypač jei Lietuvoje nesikeis požiūris į atvykėlius ir šalis nepradės aktyviai skatinti užsienio specialistų imigracijos.
Galiausiai, neįveikus ksenofobijos arba neradus argumentų, galinčių įtikinti užsieniečius gyventi Lietuvoje (tokia rizika – labai reali), belieka kurti ateities potencialą šalies viduje, tai yra skatinti gimstamumą. Tačiau įtikinti gyventojus auginti daugiau vaikų turbūt nėra lengviau, nei pakeisti jų apsisprendimą gyventi ir dirbti užsienio valstybėje.
Pagal Europos Komisijos projekcijas, gimstamumo rodiklis, parodantis, kiek vidutiniškai vaikų per savo gyvenimą užaugina viena moteris, Lietuvoje ateinantį penkiasdešimtį išliks dabartinio lygio – svyruos apie 1,6. Kitaip sakant, 10 moterų per savo gyvenimą pagimdys 16 vaikų. Tačiau tam, kad valstybėje išliktų stabilus gyventojų skaičius, gimstamumo rodiklis turi siekti 2,1. Deja, toks gimstamumo rodiklis Lietuvoje pastarąjį kartą buvo prieš 25 metus.
Gimstamumo skatinimo priemonių yra, ir jas parinkti lengviau suvokus šio neigiamo reiškinio priežastis. Paprastai gimstamumas mažėja visose valstybėse, kopiančiose ekonominio išsivystymo laiptais, nes jose vis didesnė dalis gyventojų kraustosi iš kaimų į miestus. Vaikas kaime gyvenančioje ir žemės ūkio darbais užsiimančioje šeimoje yra pranašumas – tai papildoma darbo jėga, o jo išlaikymas nebrangus. Mieste priešingai – kiekvienas papildomas vaikas ne tik susijęs su papildomomis išlaidomis, bet dažniausiai bent vieną iš tėvų metams ar ilgiau pašalina iš darbo rinkos.
Ne paslaptis, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose infrastruktūra nėra patogi vaikams auginti: trūksta vaikų darželių (net privačių), sporto ir kitokių laisvalaikio praleidimo būrelių. Didelis iššūkis tėvams – ir per ilgos moksleivių vasaros atostogos. Jei vaikas dar per mažas, kad laiką galėtų leisti savarankiškai, o abu tėvai dirba, jo užimtumo ir saugumo užtikrinimas daug kainuoja arba reikalauja nedirbančių giminaičių pagalbos. Beje, dėl per ilgų moksleivių atostogų lietuviai labai vėlai baigia mokyklą ir dirbti pradeda būdami daug vyresni nei vidutinis europietis. Tai dar labiau paaštrina mažėjančios darbo jėgos problemą, todėl pokyčiai turi įvykti ir šioje srityje.
Dėl šių priežasčių beveik neįmanoma skatinti gimstamumo suteikiant tėvams vienkartines išmokas už gimusį vaiką. Rusija 2007 m. pradėjo taikyti šiai šaliai įspūdingą gimstamumo skatinimo priemonę – už antrą ir kiekvieną vėliau gimusį vaiką motinai išmokama beveik 10 tūkst. JAV dolerių vienkartinė išmoka. Tiesa, nors Rusijos gimstamumo rodiklis šiek tiek ir padidėjo, jis išlieka net mažesnis nei Lietuvoje. Tačiau atsirado ir šalutinė tokios politikos pasekmė: šeimos nusprendžia gimdyti dar vieną vaiką, kai turi grąžinti skolas arba nori įsigyti naują automobilį.
Todėl daug efektyvesnė gimstamumo skatinimo priemonė yra nuolatinė mokestinė dirbančiųjų paskata. Lietuvoje tokios paskatos imitacija yra papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD). Už pirmą vaiką bendros šeimos neapmokestinamosios pajamos padidėja 100 litų, už kiekvieną kitą – 200 litų. Taigi už pirmą vaiką mėnesinės šeimos pajamos išauga 15 litų, už kiekvieną kitą vaiką – dar po 30 litų. Puikiai suprantame, kad tokia suma negali nei motyvuoti, nei padėti išlaikyti gausesnės šeimos – vien vaiko auklėjimas darželyje (ne privačiame!) kainuoja maždaug dešimt kartų daugiau, nei valstybė suteikia mokesčių lengvatų.
PNPD už kiekvieną vaiką turėtų siekti bent 1000 litų, dėl to šeima per mėnesį mokėtų 150 litų mažesnius gyventojų pajamų mokesčius. Tokios priemonės taikymas, o ne tiesioginių vienkartinių išmokų didinimas būtų daug efektyvesnis ir dėl to, kad gimstamumą skatintų darbingose ir produktyviose, o ne asocialiose šeimose. Mokesčių darbo grupės ekspertai pamiršo išdėstyti savo nuomonę apie PNPD, tačiau reikia tikėtis, kad valdžios atstovai iki liepos 1 dienos spės priimti reikiamos įstatymus, ir jau kitais metais gimstamumas pradės didėti.

Rusija 2007 m. pradėjo taikyti šiai šaliai įspūdingą gimstamumo skatinimo priemonę – už antrą ir kiekvieną vėliau gimusį vaiką motinai išmokama beveik 10 tūkst. JAV dolerių vienkartinė išmoka.

Per pastaruosius ketverius metus skiepijimasis nuo tymų Lietuvoje sumažėjo 4 proc., o to rezultatas – daugėja sergančiųjų šia liga. Pernai mūsų šalyje registruoti vos du tymų atvejai, o šiemet šia liga užsikrėtė jau dvylika žmonių: trys vaikai ir devyni suaugusieji nuo 25 iki 68 metų amžiaus.

„Tymų virusai ypač lakūs, plinta oro srautu visame pastate, pavyzdžiui, koridoriais, ventiliacijos kanalais, ir išsilaiko maždaug dvi valandas. Užsikrėtęs žmogus keturias dienas dar nejaučia jokių požymių, bet jau platina ligą. Nei patalpų vėdinimas, nei asmens higienos laikymasis nuo tymų neapsaugo. Tik skiepai padeda išvengti ligos“, – pabrėžia Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja Daiva Razmuvienė.
LSMU MA Infekcinių ligų klinikos profesorius Alvydas Laiškonis atkreipia dėmesį, kad anksčiau tymai buvo suvaldyti būtent skiepais, bet daugėjant tėvų, kurie atsisako skiepyti vaikus dėl religinių ar moksliniais tyrimais nepagrįstų įsitikinimų, esą skiepai sukelia autizmą, kyla šios ligos protrūkiai. Štai 2011 m. Europoje registruota daugiau kaip 30 tūkst. tymų atvejų, o Rusijoje ir Gruzijoje infekcija nusinešė kelių vaikų gyvybes.
Pasak A.Laiškonio, nė vienas ligos sukėlėjas neišnyko, todėl tik skiepijantis galima kontroliuoti tymų plitimą.
Lietuvoje vaikai nuo tymų nemokamai skiepijami 15 mėn. ir šešerių septynerių metų amžiaus. D.Razmuvienės žodžiais, jeigu vakcina įskiepyta bent du kartus, tymais žmogus neužsikrės. Ši liga negresia ir vieną kartą ja persirgusiems. Imunologė primena, kad sergant tymais dažnos komplikacijos – plaučių ir net smegenų uždegimas, gerklų pakenkimas, todėl svarbu atpažinti pirmuosius tymų požymius. Ši liga prasideda karščiavimu, kosuliu, sloga, akių junginių uždegimu, po kelių dienų pasireiškia bėrimas galvos srityje, vėliau jis apima liemenį, galūnes.

Sporto specialistai tvirtina: jeigu norima tapti profesionalu, bet koks sportas bus brangus. Pabūkime mėgėjai, pasižvalgykime po savivaldybių bei privačias sporto mokyklas ir paskaičiuokime, kiek, atsižvelgiant į pasirinktą sporto šaką, vaikų sportas kainuoja jų tėvams.

Mokyklose nunykus užklasinei sporto būrelių veiklai, judrius vaikus ir daug mokėti negalinčius ar nenorinčius jų tėvus gelbsti savivaldybių sporto mokyklos, kurių auklėtiniams sporto bazių ir inventoriaus nuoma bei trenerių paslaugos per mėnesį atsieina tiek, kiek yra nustačiusi tos mokyklos išlaikytoja savivaldybė – dažniausiai 20–30 Lt. Čia priimami visi norintieji, ypač jei einama ne į pas mus pačias populiariausias sporto šakas – krepšinį ar futbolą. Vaikams specialios atrankos rengti neverta, nes, pasak sporto specialistų, pati geriausia – natūralioji atranka.

Savivaldybių sporto mokyklose – simbolinis mokestis
Kelių metų sulaukusį vaiką vesti sportuoti, priklauso nuo tikslų ir sporto šakos. Jeigu svajojama apie profesionalųjį sportą, geriausia pradėti nuo šešerių septynerių – iš tokio amžiaus vaikų specialistams lengviausia lipdyti būsimus olimpiečius ir čempionus. Aišku, yra tokių sporto šakų, į kurias pirmąsyk atėjęs šešiametis pasijus kaip peraugėlis, nes, tarkime, į dailųjį čiuožimą tėveliai atveda ir vos ketverių sulaukusius vaikus.
Į Kauno plaukimo mokyklos, turinčios 1100 auklėtinių, pagrindines grupes renkami pirmokai antrokai, bet ir šeštoko septintoko niekas neišvys, tik, kaip perspėja šios mokyklos sporto specialistė Kristina Skyrienė, plaukimo žvaigždę iš tokio amžiaus jaunuolio sunkoka padaryti. Šiai plaukimo mokyklai priklauso trys miesto baseinai. „Nepamaišytų ir daugiau baseinų“, – sako K.Skyrienė, primindama, kad itin didelį vaikų antplūdį ši sporto mokykla pajuto po Londono olimpinių žaidynių. Ir ne tik Rūtos Meilutytės auksas čia dėtas, bet ir aukščiausios prabos Lauros Asadauskaitės olimpinis apdovanojimas, nuo šio rudens į vandens takelius pritraukęs ne tik plaukikų, bet ir būsimų penkiakovininkų.
Vilniaus futbolo mokykloje, neseniai persikėlusioje į naujas patalpas – Fabijoniškių vidurinę mokyklą, šalia kurios atidarytas naujas futbolo stadionas, sportuoja beveik 600 vaikų. „Galėtų būti ir daugiau, bet pas mus dauguma nori tapti krepšininkais, – sako šios sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Ramelis. – Pas mus kainos nustatytos savivaldybės: mažiausi moka po 20 Lt per mėnesį, vyresni po 15 Lt. Žinoma, reikia ir į turnyrus vykti, ir aprangą, kamuolių pirkti. Žiemą vėlgi lauke nesportuosi, todėl tenka už maniežo nuomą nemažai mokėti – čia jau tėveliai papildomai turi paremti. Bet per mėnesį, viską sudėjus, į šimtą litų galima sutilpti“, – patikina S.Ramelis.
Dviejų sūnų mama Remigija Daugėlienė, paklausta, kokiais kriterijais vadovaudamiesi kartu su vyru rinko dabar jau aštuonmečiui jaunėliui futbolo mokyklą, pirmiausia pamini trenerį. „Vaikui, ir ypač mažam, padėti susidomėti sportu gali tik geras treneris, todėl ieškojome specialistų. Taip besiklausinėdami išgirdome apie buvusių žalgiriečių įkurtą Baltijos futbolo akademiją, o netrukus patys pamatėme, kaip karjerą baigę patyrę futbolininkai moka bendrauti su vaikais: be riksmų, be muštro“, – šios mokyklos treneriams gerų žodžių negaili R.Daugėlienė. Mėnesio mokestis – 120 Lt, didžiausia jo dalis atitenka už maniežo, kuriame dažniausiai ir treniruojamasi, nuomą. Tiek pat per mėnesį šeimai atsieina ir privačią Sostinės krepšinio mokyklą (SKM) lankančio šešiolikmečio vyresnėlio treniruotės. Pasak sportiškos mamos Remigijos, žiemos neįsivaizduojančios be slidžių, o vasaros – be dviračio, nors vaikų sportas nemažai kainuoja, ypač berniukams būtina sportuoti. Jie ne tik stiprėja fiziškai, bet ir turi mažiau laiko sėdėti prie kompiuterio ar šiaip be tikslo slampinėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ką daryti, kad “Molotovo kokteiliu” tapusios maždaug pusė visų Lietuvos mokyklų vaikams taptų švietimo, o ne nebūties įstaiga?

Priešpaskutinę kovo savaitę Lietuvos mokyklos organizavo Savaitę be patyčių. Per ją iš gyvenimo dėl mokykloje patiriamų bendraamžių patyčių pasitraukė net du paaugliai. Ir taip jau kelinti metai iš eilės. Iš viso kasmet Lietuvoje nusižudo nuo vienos iki dviejų klasių vaikų. O švietimo klerkai ir vaikų teisių specialistai patyčias stabdo deklaracijomis bei lankstinukais.
Beveik pusė (46 proc.) iš 1525 apklaustų mokytojų, dalyvavusių vasarį atliktame smurto prieš vaikus tyrime, atvirai pripažįsta, kad jų mokyklose klesti emocinis, fizinis, seksualinis smurtas: tiek vaikų vienų prieš kitus, tiek suaugusiųjų prieš vaikus.
“Dėl emocinio ir fizinio smurto mokyklose pirmiausia kalti mokytojai, – be užuolankų sako Kauno jaunimo mokyklos psichologė bei Vyrų krizių centro direktorė Oksana Slapšienė. – Dalis įvairių asmeninių sunkumų turinčių mokytojų ateina į mokyklą tam, kad čia išspręstų savo psichologines problemas – išlietų nepasitenkinimą. Tad jie patys išsirenka auką iš mokinių. Jei mokytojas pasakys užuominą, kad konkretus vaikas klasei yra rakštis, toks vaikas iš karto taps bendraamžių patyčių objektu.”
Kad mokytojas gali užduoti toną patyčioms, sutinka ir Vilniaus privačios “Saulės” gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė bei Šiaulių Gegužių progimnazijos direktorė Silvija Baranauskienė.
S.Baranauskienė pastebi, kad dalis pedagogų tik formaliai dalyvauja patyčių prevencijos programose. “Per savo vadybinę praktiką porą kartų teko rimtai kalbėtis su mokytojomis dėl nepagarbos, šaukimo ant vaikų. To pakako. Aš jų paklausiau, ar jos norėtų, kad šių statistinių vaikų vietoje būtų jų vaikai ir kitas mokytojas ant jų taip šauktų? Jos susimąstė, – dėsto S.Baranauskienė. – Pagaliau gal tas vaikelis nėra namie mylimas, jam stinga šilumos, užtat jis būna atšiaurus su mokytoju. Pedagogo pareiga jį “atšildyti”, o ne nusileisti iki vaiko lygio ir šaukti.”
Humanistinės pedagogikos asociacijos narė S.Baranauskienė sako pedagogams visuomet pateikianti analogijų. Tarkime, ar jie norėtų, kad patekę į ligoninę patirtų tokį patį gydytojų abejingumą, kokį jie rodo dažnam vaikui. “Kas iš to, kad visą pamoką vaikams kalbėsi apie atjautą, o pats vos baigęs pamoką išskubėsi namo ir nepamatysi verkiančio, nuskriausto vaiko”, – retoriškai klausia progimnazijos vadovė.

Vaikų perėjimas į kitas klases ar mokyklas rodo patyčių mastą

Labai dažnai, pasak O.Slapšienės, mokytojų nemalonę užsitraukia ir klasės auka tampa ne tik tėvų dėmesio stokojantys vaikai iš socialiai jautrių šeimų, kuriais tėvai nesirūpina, bet ir labai gabūs bei talentingi vaikai. Gabūs vaikai yra gerokai reiklesni, jie kelia per pamokas įvairius klausimus, teikia siūlymų, patys prašo kūrybingesnių užduočių, bet su tokiais vaikais geba dirbti mažuma mokytojų. Daugelis netalentingų mokytojų talentingus vaikus mėgina įvairiais būdais “nusodinti”, kad šie neardytų monotoniškos pamokos ritmo.
“Jei mokytojas bent kartą tokiam mokiniui pasakys, kad tu nežinai, ko nori, tau vis kažko nepakanka – viskas: “banga” nunešė mokytojo žodžius. Gabus vaikas taps patyčių auka”, – aiškina O.Slapšienė.
I.Baranauskienė pasakoja, kad į jos vadovaujamą privačią “Saulės” gimnaziją tėvai dažnai ateina vedini savo gerai besimokančiais gabiais vaikais ir prašo priimti būtent dėl tyčiojimosi savivaldybės mokykloje, esą jie moksliukai. “Pas mus mokymasis yra vertybė, todėl gerai besimokantys vaikai mūsų gimnazijoje yra didžiausi autoritetai, – teigia I.Baranauskienė. – Antra vertus, gabūs vaikai, patyrę patyčių ankstesnėje mokykloje, kartais patys linksta elgtis taip, kaip buvo elgiamasi su jais – ima ir nusikvatoja iš prasčiau besimokančio bendramokslio, kad jis pasakė “nesąmonę”, “nusišnekėjo”. Bet mūsų mokytojai yra gerai apmokyti, jie greitai pamato tokius dalykus ir įspėja vaikus vengti atviros kritikos, nes vėl gali būti blogai.”
Šiaulių Centro pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Saulius Vilutis pastebi, kad tėvai, rinkdami vaikui mokymo įstaigą, pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį į mokinių nubyrėjimą – kiek vaikų perėjo į kitas tos pačios mokyklos klases ar kitas mokyklas per ketverius metus: nuo pirmos iki ketvirtos ar nuo penktos iki aštuntos klasės. Mat, pasak S.Vilučio, vaikų migracija iš mokyklos į mokyklą yra pats geriausias patyčių masto indikatorius. “Ypač jei iš vienos klasės išėjo dešimt ar daugiau vaikų – viskas aišku, kokios to priežastys”, – nurodo patyręs pedagogas.
Daugelio kalbintų pašnekovų žodžiais, patyčios prasideda maždaug trečioje klasėje, o pats pikas – progimnazijoje, kai paauglius kankina hormonų audros ir jie nežino, kur išlieti energiją. Perėję į gimnaziją paaugliai aprimsta, mat ima prisibijoti gerokai už juos augalotesnių abiturientų.
“Toną patyčioms užduoda jau pradinės mokyklos mokytojas: kokias vertybes jis suformuos – taip vaikai ir elgsis, – įsitikinęs S.Vilutis. – Pradinės mokyklos pedagogas turi stengtis įdiegti vaikams, kad mokslas yra didžiulė vertybė, kaip ir didžiulė vertybė yra visų mūsų skirtumai. Mokytojas privalo kiekvieno vaiko skirtumą viešai pristatyti kaip didžiausią pranašumą, rodyti pagarbą vaikui dėl jo kitoniškumo, o ne menkinti jo kitokias savybes.”
S.Vilutis pasakoja, kad jie kiekvienais metais pavasarį rengia tėvams atvirų durų dienas, per kurias ne tik pasakojama, kaip ketverius metus bus mokomi jų vaikai, bet ir akcentuojama, jog didžiausi sunkumai prasidės trečioje klasėje, kai prasideda ankstyvoji paauglystė ir vaikai pradeda tyčiotis vieni iš kitų. “Prevencija – tėvų komanda. Bet čia vėl reikia mokytojo pastangų sutelkti tėvus, kad jie pažintų vieni kitus, bendrautų ir galėtų pasikalbėti ne tik formaliai, bet ir kaip sekėsi žvejyba ar kaip praleido savaitgalį. Tai matydami vaikai jaus didesnę pagarbą vieni kitiems, o jei prasidėtų patyčios, tėvams būtų lengviau aiškintis santykius.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Visa paslaptis – auklėjimas. Žydai skatina vaikus pagirdami net už nedidelę pažangą. Lietuviai vaikus motyvuoja siekti tikslo, peikdami už menkiausią klaidą. Taip pirmieji užauga savimi pasitikintys savo srities profesionalai, antrieji – bijantys būti savimi ir vengiantys rodyti talentus.

“Ar dažnai giriate savo vaikus? Ar sakote jiems kiekvieną dieną, kad jie yra nuostabūs Dievo kūriniai, nepaprastai gabūs ir protingi? Ar mušate vaiką, peikiate, kai jis prasikalsta arba gauna prastesnį pažymį?” – vieno interviu metu netikėtai paklausė biotechnologas prof. Vladas Algirdas Bumelis.
Sutrinku, nes tai, ko paklausė profesorius, yra tarsi natūrali lietuvių šeiminės gyvenimo rutinos dalis. Mano karta užaugo su tokiu gyvu posakiu: “Už vieną luptą dešimt neluptų duoda.” Negana to, šių dienų Lietuvos pedagogai nuolat bara tėvus, kad šie vaikus pernelyg lepina: už menkiausią krustelėjimą giria, be perstojo sako, kad jų vaikai šaunuoliai, talentai. Tad daugelis lietuvių tėvų, jei ir nebenaudoja rykštelės prasižengėliui paauklėti, dėl vaikų nepateisintų lūkesčių be perstojo beria nusivylimo žodžius.
“Vaikus reikia auklėti kiekvieną dieną sakant, kad jie yra talentingi, protingi, o ne netikėliai, iš kurių nieko nebus, mat mokykloje gavo šešetą ar septynetą. Jei kiekvieną dieną motyvuosime vaiką kartodami, kad jis yra genialus, daro progresą ir net neaukštas pažymys yra didžiulis įvertinimas, padėsime vaikui pasitelkti pasąmonės galias ir paskatinsime jį iš tiesų judėti į priekį, – aiškina prof. V.A.Bumelis ir netikėtai priduria: – Pažiūrėkite į žydų tautos laimėjimus, kodėl tiek daug šios tautybės žmonių yra Nobelio premijos laureatai, daug pasiekę verslininkai, nepaprastai talentingi kitų sričių specialistai? Ogi todėl, kad nuo ankstyvos vaikystės žydų vaikams tėvai sako, kad jie yra labai protingi.”
Pasak prof. V.A.Bumelio, žydai savo vaikus ugdo motyvuodami, kad kiekvienas vaikas yra pasaulio centras, pasaulio valdovas. “O mes dažnai neįvertiname vaikų. Aš irgi, kai buvau jaunesnis, dariau klaidų ir taip pat esu pasakęs dukterims, esą tu nevykusi, neturi reikalingų genų, tad ką gyvenime pasieksi, – prisipažįsta profesorius, talentingai susiejęs mokslą ir verslą. – Ir nors dukterys daug pasiekė gyvenime, mano anūkai dar talentingesni. Ir aš jiems kiekvieną dieną sakau, kokie jie yra protingi ir genialūs.”
Profesorius nesutinka su nuomone, esą giriant vaiką už pastangas šis užlips tėvams ant galvos. “Tik giriamas vaikas supranta, kad jis yra protingas, ir pats kuria idėjas, – bet kokius išvedžiojimus nukerta V.A.Bumelis. – Todėl jei norime kurti gerovės valstybę, turime auklėti vaikus išradingais žmonėmis, kurie kuria naujoves, o ne atlieka robotų funkcijas, nes visą laiką buvo niekinami dėl savo idėjų.”
Lietuviams, pasak pašnekovo, reikia liautis buvus kukliems ir girti bei didžiuotis kiekvienu vaiko laimėjimu tiek girdint kitiems vaikams, tiek visiems aplinkiniams. Tik taip išauginsime protingą ir veržlų žmogų. Taigi žvilgtelėkime atidžiau, kaip savo vaikus auklėjo ir auklėja žydai. Kodėl jų vaikai gabesni, išmintingesni, jiems labiau sekasi gyvenime?

Auklėjimo pagrindas – tradicija
Tiek prof. V.A.Bumelis, tiek valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas, tiek žydų kilmės inžinierius Vigdoras Lomkinas bei žydų istorijos ir religijos tyrinėtojas vilnietis Aurimas Guoga vienu balsu sutaria, kad girti vaiką vis dėlto reikia mokėti.
“Gyrimas neturi tapti meilikavimu, nes tai gali apkarsti, – pabrėžia A.Guoga. – Beje, aš esu tas pavyzdys, kuris augo giriamas tėvų, koks esu genialus. Suaugęs supratau, kad esu geros nuomonės apie save, bet turiu mažai kompetencijų. Tad jau suaugęs įnikau mokytis.”
Šiandien pats būdamas dviejų atžalų tėtis vilnietis A.Guoga savo vaikus augina pagal judėjiškas taisykles: “Žydai turi labai aiškias taisykles, kurios sudėtos jų religijoje. Apie tai, kaip vaiką girti, čia irgi viskas surašyta. Beje, žydų religija, judaizmas, sako, kad vaikas – didžiulė Dievo dovana, bet vaikui reikia padėti formuotis, jį pakreipti tinkama linkme.”
Pasak M.Jakobo, žydai, tiek gyvenę tarpukario Lietuvoje, tiek šiandienos Lietuvoje ar Izraelyje, tuščiai negiria vaiko. Jie sudaro vaikui užduotis ir tikrina, kaip jis jas vykdo. Ir tik tada giria. “Tiek mane tėvai taip auklėjo, tiek dabar daugelis tradicijas išlaikiusių žydų šeimų vaikus auklėja aiškindamos paprastas tiesas, kad pinigai ir gerovė neatsiranda šiaip sau, kad tai kainuoja brangiai. Žydų šeimos tėvas susėda su vaiku ir jo klausia: “Sūnau, kaip manai, iš kur mūsų šeimos gerovė: namas, automobiliai, kompiuteris? Ogi iš mūsų su mamyte (tiesa, anksčiau mūsų tautos moterys nedirbo, augino vaikus, o dabar reta nedirba) darbo. O tu dar neuždirbi, esi tik vartotojas, todėl tam, kad galėtum naudotis šita gerove, irgi turi dirbti: gauti gerus pažymius, gerai elgtis, gerbti tėvus. Be to, kadangi namai, kuriuose tu gyveni, telefonas, kuriuo skambini, kompiuteris, kuriuo bendrauji su draugais, yra mudviejų su mama nupirkti, taigi mums priklauso, todėl aš turiu matyti, su kuo tu bendrauji, ką ir kam rašai”, – vaizdžiai pasakoja M.Jakobas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2012–2013 mokslo metais vaisių vartojimui tarp Lietuvos moksleivių skatinti skirta net 1,29 mln. eurų (4,45 mln. Lt) Europos Sąjungos paramos. Už šiuos pinigus 6–10 metų vaikams nemokamai dalijami vaisiai ir daržovės, kurių jie per metus suvalgo daugiau nei tūkstantį tonų.
Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros Augalininkystės produktų skyriaus vadovės Dalios Ruščiauskienės skaičiavimu, praėjusiais mokslo metais vaikai suvalgė 594 tonas bananų, 565 t obuolių, 465 t apelsinų, 504 t kriaušių, 290 t mandarinų, 48 t morkų ir 14 t greipfrutų.
Deja, toks asortimentas reiškia, kad dauguma vaisių ir daržovių užauginta ne Lietuvoje: vaikams brukamos lenkiškos morkos, ispaniški apelsinai, o bananai kartais atkeliauja net iš kitų žemynų.
Taip neturėtų būti. Pagal šią vartojimo skatinimo programą didžioji dalis viso mokiniams dalijamų vaisių ir daržovių kiekio turėtų būti išauginta Lietuvoje. Tačiau Lietuvos žemės ūkio ministerija aiškina, kad kiekviena programoje dalyvaujanti mokykla turi visišką laisvę pasirinkti tiekėjus, bet lietuviški vaisiai (obuoliai) ir daržovės (morkos) vyravo tik pirmaisiais programos įgyvendinimo metais. Vėliau patys vaikų tėvai ėmė piktintis tokiu skurdžiu pasirinkimu ir ne kartą kreipėsi net į ministeriją, reikalaudami savo vaikams bananų bei citrusinių vaisių.
Tad daugelis programoje dalyvaujančių mokyklų, skelbiančių konkursus ne kiekvienam produktui atskirai, o visai produktų grupei tiekti, dabar sutartis sudaro su didžiaisiais tiekėjais, kurie įsipareigoja vaikus visus metus aprūpinti minėtais vaisiais – bananais, apelsinais ar citrinomis ir kartu atveža lenkiškų morkų.
“Lietuvoje yra vos kelios programoje dalyvaujančios mokyklos ir darželiai, sudarę sutartis išimtinai su Lietuvos ūkininkais”, – apgailestauja D.Ruščiauskienė. Tačiau jokio konkretaus sprendimo, kaip tokią padėtį būtų galima pakeisti, neturi nei ji, nei Žemės ūkio ministerijos atstovai.