Tėvai, pabandę savo šeimose pritaikyti verslo aplinkoje gimusius sprendimus, teigia, kad tai padėjo išspręsti daugelį problemų ir suvaldyti chaosą.

Sekmadienį septintą vakaro Hiden Springso miestelyje Aidaho valstijoje šeši Starrų šeimos nariai susirinko aptarti parėjusios savaitės įvykių. Starrai – tipiška amerikiečių šeima, tradiciškai paskirstanti kasdienius darbus. Davidas yra programinės įrangos inžinierius, jo žmona Eleonora rūpinasi keturiais jų vaikais, kurių amžius – nuo 10 iki 15 metų (vienam jų diagnozuotas autistinis raidos sutrikimas). „Iš tiesų mūsų gyvenimą buvo galima pavadinti visišku chaosu“, – sako Eleonora.
Kaip ir daugelis tėvų, Starrai pateko į spąstus tarp kadaise įsivaizduotos namų ramybės ir sekinančios kasdienybės rutinos. “Bandžiau taikyti “tiesiog mylėk juos, ir viskas bus gerai” filosofiją, bet tai nesuveikė, kol vieną dieną Eleonora tarė: “Dėl Dievo meilės, aš negaliu to pakelti”, – pasakoja Davidas.
Tai, ką vėliau padarė Starrai, stebina ir glumina. Užuot konsultavęsi su draugais ar giminėmis, jie atsigręžė į Davido darbovietę. Šeima ėmė taikyti pažangią programą, kuri vadinasi „paslankus vystymasis“ (angl. agile development). Ši programa populiari tiek JAV Silicio slėnio įmonėse, tiek Japonijos gamyklose. Programos esmę sudaro grupės dinamikos sistema, kai darbuotojai suskirstomi į mažas komandas, stebima kasdienė pažanga ir rengiamos savaitės peržiūros.
Davidas aiškina, kad kas savaitę organizuojami jo šeimos susitikimai praplečia bendravimą, didina produktyvumą, mažina stresą ir padaro kiekvieną laimingesnį dėl to, kad jis priklauso šeimos komandai. “Kai mes su žmona pritaikėme paslankaus vystymosi projektą savo namuose, savaitiniai susitikimai su penkerių metų dukromis dvynėmis greitai tapo šeimos gyvenimo puošmena, aplink kurią organizuojamas mūsų gyvenimas. Susitikimai pakeitė mūsų santykius su savo vaikais ir mūsų pačių santykius. Beje, susitikimai užima mažiau nei 20 minučių per savaitę.”

Idėjos perimamos lėtai

Pastarieji dešimtmečiai beveik panaikino ribą tarp darbo ir šeimos. Naujosios technologijos leidžia užduotimis apkrautiems darbuotojams dalykinius klausimus spręsti būnant namie su šeima, o kai kurie užsiėmę tėvai su savo vaikais bendrauja tiesiog iš darbo vietos. Tačiau, nepaisant nykstančių ribų tarp šeimos ir darbo pasaulių, idėjų perėmimas vyksta daug lėčiau. Tikėdamiesi pagerinti gyvenimą šeimoje, tėvai patiria vieną nesėkmę po kitos, nes naudoja pasenusias technikas ir klauso vadinamųjų “guru” ar „šeimos ekspertų“ patarimų.
O nauja tėvų karta perima sprendimus, gimusius verslo aplinkoje, ir tiesiog pritaiko juos namuose. Kitaip tariant, kai kurios šeimos jau ragauja dešimtmečiais trukusių novatoriškų grupės dinamikos tyrinėjimų vaisius, tokius kaip atskaitomybės blankai, šeimos „prekės ženklo“ kūrimas, lanksčiai organizuojamas maitinimas, efektyvesnis konfliktų sprendimas ir kt. Rezultatas – laimingesnė šeima.
1983 m. Jeffas Sutherlandas, Naujojoje Anglijoje dirbantis technologas, tyrė organizacines kliūtis kuriant programinę įrangą. Dauguma bendrovių taikė „krioklio modelį“, pagal kurį direktoriai dalijo ambicingus įsakymus užguitiems ir desperatiškai juos įgyvendinti bandantiems programuotojams. Dauguma tokių projektų žlugo. J.Sutherlandas nusprendė sukurti lankstesnę sistemą, kad idėjos būtų ne šiaip nuleidžiamos iš viršaus, bet galėtų prasismelkti ir iš apačios. Ir jam pavyko. Šiuo metu paslankaus vystymosi programa naudojama šimte šalių, ją taikant pertvarkoma daugybės įmonių vadyba.
Neįtikėtina, bet paslankumo gerbėjai pradėjo taikyti šias technikas savo šeimose, ypač bendraudami su vaikais. Pagrindinis paslankaus vystymosi programos elementas – atskaitomybė. Tai yra komandos naudoja „informacijos spinduliuotuvus“, pavyzdžiui, dideles, visiems matomas lentas, kuriose visi žymi savo pažangos žingsnius. Tarkime, Starrai sukūrė kontrolinį kasdienių darbų sąrašą, kuriame vaikai pasižymi savo atliktas užduotis. Štai ketvirtadienį Starrų vaikai rūpinosi pietumis, krovė nešvarius indus į indaplovę ir šėrė šunį. Į komentarą, kad kiti vaikai nebūtų tokie sukalbami, Eleonora atsakė: „Būtent taip maniau ir aš. Net pasakiau Davidui, kad dingtų su savo idėjomis iš mano virtuvės. Tačiau aš klydau.“
“Tą savaitę, kai mes su žmona pristatėme kontrolinį sąrašą savo vaikams, riksmų šeimoje sumažėjo per pusę. Bet tikru laimėjimu tapo šeimos susitikimai. Mes iškėlėme tris iš paslankaus vystymosi programos pasiskolintus klausimus: 1) Kas mūsų šeimai pasisekė šią savaitę? 2) Kas nepasisekė? 3) Dėl ko mes susitariame padirbėti kitą savaitę? Kiekvienas pasiūlo savo atsakymą, tuomet mes balsuojame dėl dviejų probleminių klausimų, kuriuos reikia išspręsti”, – pasakoja D.Starras.
Na, ir kas šioje šeimoje pasikeitė per trejus metus?
Pirma, vaikų įgalinimas. Susitikimų paslaptis yra leisti vaikams pasirinkti apdovanojimus ir bausmes. Vaikai, kurie planuoja savo laiką, nustato savaitės tikslus ir įvertina savo nuveiktus darbus, tampa labiau motyvuoti ir išsiugdo stiprius savikontrolės įgūdžius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ne vienas prisimename dar ne tokius senus laikus, kai vaiko bandymas paprieštarauti suaugusiajam prilygdavo kone šventvagystei. Nesvarbu, ar jis būdavo teisus, ar ne. Šiandien net patys mažiausieji gali išrėkti, kokie neprotingi yra aplinkiniai. Ar tai reiškia, kad šiuolaikiniai vaikai kitokie ir visiškai nebegerbia suaugusiųjų?

Per pastaruosius dvidešimt metų mūsų visuomenėje įvyko milžiniškų permainų. Jas lėmė daugiausia tai, kad informacijos prieinamumas pasikeitė iš esmės ir padidėjo tūkstančius kartų: dabar ikimokyklinukas gali sužinoti ar patirti daugiau, nei anksčiau informacijos gaudavo suaugusieji. Palyginti su mūsų senolių karta, mes tapome laisvesni, liberalesni, pakeitėme požiūrį į daugelį dalykų.
Ne išimtis – ir vaikų auklėjimas. Autoritarinį auklėjimą, kai visiškai nebuvo paisoma vaikų nuomonės, patyrusios kartos troško, kad jų santykiai su atžalomis būtų kitokie, nei kad jų pačių su tėvais. Jie siekė būti artimesni savo vaikams ir netgi tapti jų draugais. Taip nuo autoritarinio auklėjimo buvo mestasi į kitą kraštutinumą – visiškos laisvės suteikimą.
Apie demokratišką auklėjimą dar prieš šimtą metų rašė vienas žymiausių Amerikos vaikų psichiatrų dr. Rudolfas Dreikursas. Jis buvo įsitikinęs, kad ateina karta, kuri nebepasiduos autokratiniam valdymui, ir su ja reikės kalbėtis demokratiškai. Ir iš tiesų dabar gimsta visai kitokie vaikai – labai stiprios valios, turintys kitokių būdo savybių, kitaip suvokiantys pasaulį ir siekiantys lygiaverčių santykių su vyresnės kartos atstovais. Kuo mažieji yra gudresni, nuovokesni ir sparčiau mąsto, tuo jie greičiau pamato suaugusiųjų klaidas bei jų elgesio nenuoseklumą, ir tai jiems suteikia stiprybės bei galių atsikratyti baimingos pagarbos ir pasipriešinti aplinkiniams. Todėl natūralu, kad laisvėdami ir turėdami daugiau bei įvairesnių galimybių veikti vaikai tampa vis labiau “nepatogūs” suaugusiesiems, kurie tai neretai įvardija kaip jiems rodomą atžagarumą bei nepagarbą.
Naujai atėjusi jaunoji karta metė nemažą iššūkį visuomenei. Ji keičiasi ir laisvėja greičiau, nei tą spėja padaryti suaugusieji, ilgą laiką vadovavęsi autoritariniu auklėjimo principu ir dabar bandantys remtis demokratija. Pasak dvidešimt metų mokykloje dirbančios Lazdynų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos Vidos Kisielienės, dar trūksta visuomenės švietimo, kaip gyventi su šiais vaikais. Daugelis tėvų stokoja žinių, kaip auklėti savo atžalas. Neretai puolama į kraštutinumus – arba neleidžiame nieko, arba leidžiame viską. Todėl Lazdynų mokykloje nuolat rengiami įvairūs seminarai, skirti tiek tėvams, tiek pedagogams. Tik V.Kisielienė apgailestauja, kad ne visiems tėvams šie seminarai yra įdomūs.
Humanistinės pedagogikos asociacijos valdybos narė bei Vilniaus „Versmės“ katalikiškosios gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė Sonata Petraitienė pritaria, kad šiuolaikiniai tėvai iš tiesų yra sutrikę ir neretai užsiima pseudoauklėjimu. „Jie įsitikinę, kad vaikams turi būti suteikta laisvė, jie turi augti labai demokratiškoje aplinkoje, ir šie jų ketinimai labai gražūs bei geri. Tačiau daugelis klysta manydami, kad laisvai augantys mažieji turi augti be ribų, kurios esą laužo ir traumuoja jų asmenybę. Taip atsiranda vaikų, kurie nesuvokia, kas yra pagarba kitam žmogui, nes jiems viskas leidžiama. Tokiems mažiesiems reikėtų skirti tam tikras bendravimo valandėles, organizuoti specialius įgūdžių gebėjimų mokymus, kuriuose būtų aiškinama, kas yra pagarba kitam žmogui“, – dėsto S.Petraitienė.
„Vaikams turime suteikti ne absoliučią laisvę, bet laisvę rinktis“, – patikslina trijų vaikų tėvas, Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Audrius Murauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mažiausiai 20 tūkst. vaikų Lietuvoje niekados nėra matę savo tėvų einanančių į darbą, taigi ir patys dirbti ateityje neketina.

Trijų mergaičių mama 21 metų Jolita net pravėrusi burną klausosi, kaip vieno Aukštaitijos rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja uždariusi kabineto duris aiškina, kad nuo jos stipriai trenkia “natūraliu” – seniai neprausto kūno kvapu. Patyrusi specialistė Jolitai kantriai aiškina, kad ji, prieš eidama į bet kokią viešą įstaigą, o ir atsikėlusi ryte, turi pasikloti lovą, išsivalyti dantis, nusiplauti rankas, nusiprausti ne tik veidą, bet pasirūpinti viso kūno švara. “Manęs mama to niekada nemokė”, – nedrąsiai pasiteisina dabar jau pati trijų mažamečių mama.
Jolitos, kaip ir jos tėvų, iš kurių namų ji jau išėjo, šeima įrašyta į vadinamąjį socialinės rizikos šeimų sąrašą.
Už daugiau kaip šimto kilometrų, kitame Lietuvos regione, gyvenanti 22-ejų metų Diana nebesimoko nuo keturiolikos metų, niekur nedirba. Socialinės darbuotojos paklausta, ar ketina mokytis, mergina įžūliai atšauna: “Ne.”
– Tai gal ruošiatės darbintis? – į klientę žvelgdama tiriamu žvilgsniu klausia specialistė.
– O kam? – abejingai mesteli mergina, kurios tėvų šeimoje, įtrauktoje į socialinės rizikos šeimų sąrašą, auga dar keturi 4–17 metų amžiaus broliukai ir sesutės.
Ir nei Diana, nei jos sesės ir broliai per savo gyvenimą nėra matę tėvų skubančių į darbą. Jaunos merginos tėvai niekados gyvenime nėra dirbę jokio oficialaus darbo, išskyrus talkas pas kaimynus – per bulviakasį, šienapjūtę, daržų ravėjimo sezoną. Bet namie jie nieko nedirba – nei daržovių sėja, nei bulvių sodina, nei karvės laiko, tad gyvena iš pašalpų.
– Tai jūs bent atvažiuokite iki rajono centro su dokumentais, atsistokite į ieškančiųjų darbo eilę, parašykite prašymą socialinei pašalpai gauti, – į Dianą, ką tik išlindusią iš seniai skalbtų patalų tėvų namuose, vėl kreipiasi socialinė darbuotoja.
– O kam? Čia juk tavo darbas: jei atvažiavai pas mus, tai pati ir parašyk, nuvežk, aš neturiu iš ko nuvažiuoti, – atžariai rėžia mergina.
Pasirodo, Diana sunkiai moka rašyti. Tad socialinė darbuotoja diktuoja paraidžiui, kaip pildyti prašymą, ką rašyti.
Bet Diana žino, kad pašalpos jai priklauso. “Valdžia turi duoti”, – piktai išrėkia.
Dabar iš Vidurio Lietuvos persikelkime į Vakarų Lietuvą. Susipažįstame su verslininku, besiverčiančiu hidraulinių sistemų gamybos, montavimo ir prekybos verslu. “Darbo biržos padalinio vedėja, buvusi mano kaimynė, prašyte prašė įdarbinti aštuoniolikmetį vaikinuką iš socialinės rizikos šeimos. Girdi, jaunas vaikinas, sulaukęs pilnametystės, tėra baigęs šešias klases, nemoka jokio amato, neturi iš ko gyventi, tad gal galėčiau priimti bent nekvalifikuotiems darbams. Sutikau priimti bandomajam laikotarpiui… Ir jau netrukus pasigailėjau, – pasakoja verslininkas. – Darbe jis elgėsi kaip ufonautas. Nutarėme pasodinti jį į autokrautuvą. Taigi pakelia jis krovinį, vyrai laukia, skuba – reikia greitai pakrauti sunkvežimį ir važiuoti pas užsakovą į užsienį. Vyrai šaukia, kad paskubėtų, o tas pravėręs dureles atsiliepia: “Ko čia šūkaujat, nedega juk. Galit palaukti. Ką tik SMS žinutę gavau, reikia atsakyti.”
Ir tokių dirbti visiškai nenorinčių jaunų žmonių Lietuvoje ne vienetai, o jau tūkstančiai. Remiantis Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, šiuo metu šeimų, kuriose nuolatos girtaujama, smurtaujama, daugybę metų niekur nedirbama, stinga elementarių socialinių įgūdžių, negebama rūpintis vaikais arba tėvai serga psichikos ligomis, kurių priežastis dažniausiai viena – tėvų ir senelių chroniškas alkoholizmas, yra 10,4 tūkst. Jose auga per 21,3 tūkst. vaikų.
Tiesa, žvelgiant matematiškai atrodytų, kad ilgainiui padėtis tarsi ir gerėja – socialinės rizikos šeimų mažėja. Bet, deja, iš šio sąrašo šeimos išbraukiamos paprastai todėl, kad jų vaikai sulaukia pilnametystės.

Iš pašalpų gyveno tėvai, iš pašalpų gyvena ir jų vaikai

Iš tikrųjų, kaip tvirtina Anykščių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Laima Zukienė, šios šeimos iš Lietuvos niekur nedingo, tik oficialiojoje statistikoje nebefigūruoja. Kitaip tariant, iš socialinės rizikos sąrašų išbrauktos šeimos ir toliau girtauja, mušasi, niekur nedirba, gyvena iš pašalpų, tik jau mažesnių, nes nebeliko nepilnamečių išlaikytinių.
“Paprastai iš tokių tėvų šeimų išėję vaikai patys labai greitai pasigimdo vaikų, o kadangi savo tėvų šeimose neįgijo jokių socialinių įgūdžių, tęsia tėvų gyvenimą: prasideda girtuokliavimas, muštynės, nenoras dirbti, ir jie patenka į mūsų akiratį. Kitaip sakant, socialinės rizikos šeimose užaugę jaunuoliai, sulaukę pilnametystės, pakeičia iš rizikos sąrašo išbrauktas savo tėvų šeimas. Iš esmės reikėtų atvirai pripažinti, kad Lietuvoje jau susiformavo nenorinčių nieko veikti žmonių dinastijos: rūpinomės tėvais, jų vaikais, o dabar jau šių vaikais, tai yra anūkais”, – atvirai sako Plungės rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Aldona Striaukienė.
L.Zukienė apibendrina: “Iš tiesų auga nauja, jau trečia socialinių vartotojų karta.”
Maža to, kaip sako ši pašnekovė, nors padėti vaikams, augantiems tokiose šeimose, jau ir šiaip nėra lengva, tokią pagalbą dar labiau apsunkina mokytojai. Jie slepia nuo vaiko teisių, socialinių darbuotojų faktus, kad vaikas nuolatos į mokyklą ateina neatlikęs namų darbų, utėlėtas, neišsimiegojęs (nes tokiose šeimose dažnai nėra ne tik rašomojo stalo pamokoms atlikti, bet ir lovos išsimiegoti). “Mokytojai kuo toliau, tuo labiau tampa nebylūs ir vis rečiau mums praneša tokius faktus. Ypač šitai matyti kaimuose, kuriuose veikia mažos mokyklėlės, kurioms aktualus kiekvienas mokinio krepšelis, nes netekus net keleto mokinių mokykla gali būti uždaryta”, – dėsto L.Zukienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmąjį Lietuvoje privačių darželių tinklą, kurį jau sudaro ne tik aštuoni „Vaikystės sodai“, bet ir šį rugsėjį duris atversianti mokykla, sukūrusi dr.Austėja Landsbergienė keičia tiek tėvų, tiek pedagogų požiūrį į ugdymo sistemą.

Edukologė A.Landsbergienė naują Lietuvoje alternatyvią ikimokyklinio ugdymo programą pristatė ir pirmąjį „Vaikystės sodą“ atidarė vos prieš trejus metus, tačiau šiandien jos sodelius jau lanko daugiau kaip trys šimtai vaikų Vilniuje ir Kaune. O netrukus sodiečių gretos padidės dar maždaug dviem šimtais mažylių, nes duris atvers po vieną naują „Vaikystės sodą“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Keturių vaikų mama prisipažįsta netikėjusi, kad mūsų šalyje jau yra tiek tėvų, kuriems svarbu ne tik tai, kad vaikas darželyje būtų šiltai aprengtas bei pamaitintas, bet ir ugdomas taip, kad užaugtų kritiškai mąstantis, pasitikintis savimi, ambicingas, žinantis tiek savo teises, tiek pareigas. Svarbu ir tai, kad tėvų neatbaido net daugiau kaip 1600 Lt siekiantis mėnesinis mokestis – didžiausia suma, kurią šiuo metu tenka ploti tėvams, nusprendusiems vaikus leisti į privačią ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Tai patvirtina, kad į „Vaikystės sodą“ veržiamasi ne vien todėl, kad Vilniuje ir Kaune niekaip neišsprendžiama darželių trūkumo problema.
„Vienu metu duris atvers net trys nauji sodeliai, kad būtų patenkintas dabartinis poreikis. Mat nei viename „Vaikystės sode“ nėra laisvų vietų ir jau susidariusi eilė. Tuo tarpu vasaros pabaigoje perskambinus kitus keturiasdešimt tris privačius Vilniaus darželius, paaiškėjo, kad jie galėtų priimti ir po kelis vaikus“, – sako A.Landsbergienė.
Edukologė pabrėžia, kad tėvai vertina, jog „Vaikystės sodas“ nėra pagerintas valstybinis darželis ir ne vaikų priežiūros institucija, o tai, kad čia vaikai įpranta dirbti grupėse, užduoti kritinius klausimus, analizuoti, diskutuoti, atlikti eksperimentus.
Tokiu pačiu principu, kad mokytojas privalo dirbti ne taip kaip jam patogu, o kaip reikia vaikams, bus vadovaujamasi ir nuo rugsėjo Vilniaus centre atidaromoje privačioje mokykloje, kurioje kol kas bus po dvi priešmokyklines ir pirmąsias klases.
Taigi, kaip A.Landsbergienei pavyko sukurti ikimokyklinio ir pradinio ugdymo tinklą bei įdarbinti daugiau kaip penkiasdešimt pedagogų, kai daugelis kitų privačių darželių sugeba surinkti vos po vieną vaikų grupę?

Ambicijos – žengti į tarptautinę rinką

“Amerika pristatoma kaip galimybių šalis, tačiau, manau, kad šiuo metu toks kraštas yra Lietuva, nes yra daugybė dalykų, kurių dar niekas nebandė padaryti. Tai kad mūsų šalyje nebuvo nei vieno tarptautinio darželio, kuriame su vaikais būtų bendraujama lietuviškai ir paskatino įkurti „Vaikystės sodą“. Esu ne vien tik keturių vaikų mama, bet ir mokslininkė, tarptautinių mokyklų vertintoja, todėl pagalvojau, kad galėčiau savo žinias, gebėjimus ir patirtį pritaikyti Lietuvoje“, – pasakoja A.Landsbergienė.
Tiesa, privačių darželių tinklo savininkė prisimena, kad tol, kol nebuvo supaprastintos itin griežtos darželių higienos normos, nebūtų galėjusi įsteigti sodelio. „Būna, kad ir dabar rankos šiek tiek nusvyra. Daug kas tikrai galėtų būtų paprasčiau, tačiau mes esam dar labai maža valstybė. Be to, aš galvoju ne apie tai, kad dabartinė įstatymų bazė man yra trukdis, o ieškau sprendimų, ką esamoje situacijoje galiu padaryti geriausio. Kai taip vertini, tada viskas atrodo įmanoma“, – požiūrį į biurokratinius sunkumus atskleidžia edukologė.
Ir priduria, kad būtų labai įdomu įkelti koją į tarptautinę rinką. Mat taip įgytų naujos patirties ir pasitikrintų, ar gali sėkmingai dirbti su tarkim Anglijos ar Lenkijos pedagogais, kurie daug kuo skiriasi nuo lietuvių, kaip pavyktų perprasti kitų šalių teisinę bazę. „Kažkada susapnavau, kad „Vaikystės sodui“ priklauso penkiolika sodelių ir dvi mokyklos, tačiau jokių ribų nenusistatau. Juk galima plėstis į Latviją, Estiją, Lenkiją, Rusiją, kitas šalis. Pas mane dirba fantastiški pedagogai, kurie jau gali auginti ir puoselėti „Vaikystės sodą“ taip, kaip aš“, – neabejoja A.Landsbergienė, nuo ryto iki vakaro galvojanti, ką dar būtų galima padaryti, kad čia būtų gera vaikams, ir patogu tėvams.
Edukologė mano, kad pedagogo darbas negali baigtis trečią ar penktą valandą dienos, nes tai yra gyvenimo būdas. Tad ne tik sodeliams ieško mokytojų iš pašaukimo, bet ir kartą per mėnesį vesdama seminarus įvairiuose Lietuvos miestuose, bando keisti valstybinių ugdymo įstaigų pedagogų požiūrį į vaiką bei ugdymą.
„Kai išgirstu, kad mokytoja yra gera, nes sugeba susitvarkyti su vaikais, man oda pašiurpsta. Vaikai nėra išmėtyti žaislai, kuriuos reikia sutvarkyti. Su jais reikia bendrauti, diskutuoti, analizuoti. Tačiau man sako, kad tada vaikas užlips ant galvos. Vaikas, kuris žino ir savo teises, ir pareigas niekada neužlips ant galvos, – dėsto keturių vaikų mama. – Deja, dažnai mūsų vaikai girdi tik tai, kad privalo mokytis, susitvarkyti, viską suvalgyti, kas padėta ant stalo arba taip bijoma juos traumuoti, jog leidžiama viskas, ko tik užsigeidžia. Vienas kraštutinumas – prievarta, kitas – anarchija, o turėtų būti demokratija, kai šalia kiekvienos vaiko teisės yra pareiga.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Emilija ir Lukas pernai buvo vieni populiariausių kūdikių vardų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Europos šalių. Akivaizdu, kad vardų įvairovė skirtingose pasaulio šalyse ir toliau išlieka didelė, tačiau bent jau Europoje vyrauja labai panašios vardų mados.
2012 m. populiariausi mergaičių vardai Lietuvoje buvo Emilija, Austėja ir Gabija, o berniukų – Matas, Dominykas ir Lukas.
Emma arba Emili populiariausi mergaičių vardai pernai buvo (arba pateko į pirmą populiariausiųjų trejetuką) ir tokiose šalyse, kaip Suomija, Prancūzija, Švedija, Danija, Vokietija, Didžioji Britanija, Šveicarija, Naujoji Zelandija. O Lukas (Luca, Lucas) 2012 m. buvo tarp populiariausių berniukų vardų Prancūzijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse.
Žinoma, ne visiems europiečiams lemta vadintis Emomis ar Lukais. Skirtingose šalyse šiandien labai populiarūs ir kiti vardai: Jungtinėje Karalystėje – Harry ir Amelia, Švedijoje – Williamas ir Alice, Norvegijoje – Mathias (Matas) ir Nora, Šveicarijoje – Gabrielis ir Mia, Danijoje – Viktoras ir Sofia, Prancūzijoje – Nathanas ir Lola, Vokietijoje – Mia ir Benas, Belgijoje – Nathanas ir Loise, Lenkijoje – Jakubas ir Julia, Baltarusijoje – Ivanas ir Anastasija. Na, o amerikiečiai šiuo metu eina iš proto dėl Jacobo, Masono bei Sophios ir Isabellos vardų. Sofija šiandien populiariausias mergaičių vardas ir Latvijoje bei Estijoje (tarp berniukų vardų Latvijoje populiariausias Robertas, Estijoje – Rasmusas).

Šiuo metu visi Lietuvos vaikų globos namai yra atnaujinti bei pertvarkyti, tačiau daugelyje jų ir toliau gyvenimas eina griežtai sustyguotu valdiškos įstaigos ritmu.

Per pastaruosius kelerius metus mūsų vaikų globos namuose įvyko nemažai permainų: vaikai pradėjo gyventi šeimynomis (po dešimt–dvylika globotinių), buvo įrengti dviviečiai bei vienviečiai kambariai, virtuvėlės, kad gyvenimas įstaigoje kuo labiau primintų namus ir būtų sudarytos sąlygos formuotis buities įgūdžiams. Kai kuriuose globos namuose vaikų nuo daugiau kaip šimto sumažėjo iki šešiasdešimties – tiek daugiausiai jų gali gyventi pagal prieš keletą metų priimtą socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymą.
Tai turėjo pakeisti gremėzdišką institucinės globos sistemą, kad kuo daugiau vaikų ne apsigyventų dideliuose sovietiniuose pastatuose, o augtų globėjų šeimose arba butuose bei mažuose nameliuose su socialiniais darbuotojais. Deja, nedaugėja nei norinčiųjų globoti vaikus, nei šeimynų, kai pora savo namuose už atlygį augina nuo šešių iki dvylikos vaikų, o lėšų išnuomoti mažesniems būstams nėra. Tad daugelio savivaldybių vaiko teisių apsaugos specialistės ir toliau vaikus siunčia į globos namus.
Beje, daugelyje šių įstaigų permainos taip pat tik formalios: nors pastatai renovuoti bei pertvarkyti, tačiau vaikai ir toliau valgo valgyklose, geriausiu atveju patys išsiverda arbatos, drabužiai jiems būna ir išskalbti, ir išlyginti, o visos pramogos suorganizuotos. Mat taip auklėtojoms patogiau, be to, išlaikomi ir kitų darbuotojų etatai.
Globos namus, kuriuose vaikai iš tiesų skatinami gyventi kiek įmanoma savarankiškiau, o darbuotojų ir globotinių santykiai nedaug skiriasi nuo artimų šeimyninių ryšių, Lietuvoje galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Tokie yra Elektrėnų savivaldybei priklausantys Beižionių vaikų globos namai. Čia gyvenantys vaikai augina vaisius, daržoves, triušius, ožkas, vištas, ponius, skaldo malkas, dirbtuvėse gamina žaislus, inkilus, remontuojasi dviračius.

Globos namai, kuriuose vaikai išmoksta visų buities darbų

Beižionių vaikų globos namų direktorius Vilmandas Palčiauskas neabejoja, kad tokį, mūsų šalyje dar naują, globos namuose augančių vaikų ugdymo modelį, kai sukuriama savarankiškam gyvenimui padedanti pasirengti aplinka ir sudaroma vaiko įgūdžių formavimo sistema, galima pritaikyti visoje Lietuvoje. „Globos namų vaikams sunku išsivaduoti iš skurdo, perimto iš tėvų. Dažnai geriančių tėvų vaikai turi elgesio sutrikimų, stokoja motyvacijos mokytis. Deja, vyraujantis valdiškas požiūris patogus tiek vaikams, tiek darbuotojams. Vaikai greitai susikuria savo aplinką, kurioje nemėgsta pareigų, nesilaiko drausmės. O darbuotojai ir globos namų vadovybė dažnai laukia nurodymų iš viršaus, tikisi stebuklingų įstatymų, kurie padėtų ugdyti be tėvų globos likusius vaikus“, – kritikuoja V.Palčiauskas, dar 1997 m. pats ėmęsis iniciatyvos keisti tokių vaikų gyvenimą.
Svarstant, kur įkurdinti dalį vaikų iš perpildyto tuometinio Trakų internato, buvo nuspręsta juos apgyvendinti kaime, kur saugesnė aplinka, galima užsiimti ūkio darbais ir taip pasiūlyti globotiniams įvairesnės veiklos. „Tuo metu kolūkio vaikų darželio pastatas stovėjo nenaudojamas, tad kilo mintis jį pritaikyti rizikos grupės vaikams. Iš pradžių vaikai gyveno grupėmis, kurias sudarydavo auklėtojai“, – prisimena globos namų direktorius.
Tačiau patalpų vaikams buvo per mažai, todėl padedant danų “Rotary” klubui palėpėje buvo įrengti berniukų miegamieji, o Trakų savivaldybė pritarė, kad būtų naudinga nupirkti sodybą su trimis hektarais žemės šalia globos namų. Ten buvo suartos pirmosios lysvės daržovėms sodinti, įveistas sodas, o vėliau globos namų darbuotojai kartu su berniukais pasistatė fermą ir pradėjo auginti triušius, ožkas, vištas, ponius. Įsirengė ir dirbtuves, garažą, išsikasė tvenkinį, pasistatė pirtį ir net nusipirko traktorių.
V.Palčiauskas pabrėžia, jog visa tai skirta tam, kad būtų ugdomi vaikų darbiniai įgūdžiai, padedama jiems pasirengti savarankiškam gyvenimui. „Vaikai jau įpratę pasisodinti bulvių, užsiauginti daržovių, o rudenį nuimti derlių. Taip pat pasiruošti vaisių ir uogų atsargų žiemai. Mokomės skaldyti malkas, krauti jas į malkinę ar kūgį. Dirbtuvėse gaminam darbelius ir parduodam mugėse“, – pasakoja ponas Vidmantas.
Jis pastebi, kad vaikai darže ugdosi valią, kruopštumą, kantrybę, o bendraudami su gyvuliukais ne tik išmoksta juos prižiūrėti, bet ir tampa jautresni.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

burelis

Pasak Vilniaus miesto savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus Jono Laniausko, nuo vaikų klubo jaunimo centras skirsis tuo, kad čia galės rinktis jaunimas iki 29-erių metų jiems patogiu metu, o veiklos iš anksto nebus planuojamos. „Centro koordinatorius išsiaiškinęs, kad tuo metu jaunimui aktualūs klausimai yra susiję su specialybės pasirinkimu, suorganizuos susitikimą su darbo biržos atstovais. Kitą kartą bandys padėti išspręsti kitas rūpimas problemas. Vyks atviras darbas su jaunimu“, – dėsto J.Laniauskas.
Vaikų klubų vadovai pritaria, kad tokių erdvių jaunimui trūksta, tačiau abejoja, ar siūloma jaunimo centrų veikla bus prasminga. „Dabar vaikų klubuose vyksta neformalus ugdymas, vaikai lavinasi, gauna žinių ir yra užimti. O pradėjus kurti jaunimo centrus grįšime dešimtmečiu atgal, kai į tokius centrus rinkdavosi jaunimas ir nieko neveikdavo arba visą vakarą žaisdavo stalo tenisą“, – mano Vilniaus vaikų ir jaunimo klubo „Ąžuoliukas“ vadovė Ona Remeikienė.
Kiti neformalaus ugdymo specialistai nuogąstauja, ęsą sumažinus klubų ir kartu būrelių skaičių nebus tinkamai užimti ir neįpras prasmingai leisti laiką jaunesnio amžiaus vaikai. Tad jaunuolių, kuriuos reikės atitraukti nuo gatvės, tik daugės.

Jono Valančiūno krepšinio bateliai, Merūno Vitulskio vaza su jo atvaizdu, Audriaus Giržado duonkepė, Leo Pobedonoscevo puodelis iš Kubos, Evelinos Anusauskaitės apyrankė, Ingridos Kazlauskaitės puodelių kolekcija ir kitų žymių žmonių daiktai bus parduoti, o už juos gautos lėšos paaukotos organizacijai „Gelbėkit vaikus“.

„Kiekvienas turime prikaupę įvairiausių daiktų, kurie kitiems gali būti naudingesni ir teikti džiaugsmą. Šia akcija norime paskatinti dalintis su kitais įdomiais daiktais ir, svarbiausia, kartu padėti likimo nuskriaustiems vaikams,“ – sako akcijos iniciatorius, skelbimų portalo „Plius.lt“ generalinis direktorius Martynas Basokas. „Taip pat noriu pabrėžti, kad prie šios kalėdinės akcijos prisijungti kviečiame ne tik žymius,  bet ir visus geranoriškus žmones“.

Kartu su šia akcija skelbimų portalas „Plius.lt“ pristato naują svetainės funkciją – nuo šiol kiekvienas ką nors parduodantis šiame portale gali prisidėti prie šios iniciatyvos. Tereikia įkeliant skelbimą pažymėti, kad už parduotą daiktą gauti pinigai ar dalis jų bus skirti organizacijai „Gelbėkit vaikus“.

Akcijoje „Vardan vaikų“ sutiko dalyvauti per 40 žymių žmonių – aktorių, muzikantų, laidų vedėjų ir sportininkų. Iš viso akcijos metu surinkta kelios dešimtys  daiktų, nuo prizinių trofėjų iki elektrinių buities prietaisų. Tikimasi, kad pardavus įžymybių asmeninius daiktus bus surinkta apie 5000 Lt.

„Po atkaklios kovos aukcione pagaliau krepšinio kamuolys su Rimanto Kaukėno parašu atiteko man. Jis yra  vienas mėgstamiausių mano krepšininkų, tad šis trofėjus man labai brangus,“ – apie akcijai padovanotą relikviją pasakoja TV laidų vedėjas – keliautojas Jonas Radzevičius.
Žymių žmonių daiktus nuo šių metų gruodžio 6 d. bus galima apžiūrėti akcijos parodoje prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“. Vėliau jie bus eksponuojami ir parduodami skelbimų portale „Plius.lt“.

Kalėdinę akciją „Vardan vaikų“ gruodžio 6-23 d. rengia visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“ ir skelbimų portalas „Plius.lt“. Šios iniciatyvos metu žymūs bei visi geros valios žmonės kviečiami paaukoti sau brangius ir įdomias istorijas turinčius daiktus, kuriuos pardavus, lėšos bus skirtos organizacijai „Gelbėkit vaikus“, kurie pasirūpins, kad sunkiai gyvenančių šeimų vaikai gražiausias metų šventes sutiktų smagiau.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos salėje pastatyta visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ aukų dėžutė.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – Migracijos valdyba), palaikydama visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ iniciatyvas, kviečia piliečius prisijungti prie organizacijos rengiamų projektų prieš smurtą ir patyčias, už vaikų saugumą, socializaciją ir švietimą. VO „Gelbėkit vaikus“ veikla grįsta projektinių lėšų finansavimo pagrindu, kuri pagal nusibrėžtas strategines programines kryptis, turi būti nuolatinė ir nenutrūkstama. Todėl organizacija nuolat ieško papildomų lėšų, kurios padėtų užtikrinti veiklos tęstinumą, pavyzdžiui, vaikų dienos centruose, kuriuose lavinasi daugybė vaikų iš itin vargingai gyvenančių šeimų visoje Lietuvoje. Aukų dėžutės nėra naujiena lėšų paieškos srityje. Šiuo būdu privačių asmenų aukojamus pinigėlius renka visos tarptautinės organizacijos Save the Children, kuriai priklauso ir VO „Gelbėkit vaikus“ Lietuvoje, šalys-narės, taip kviesdamos visuomenę simbolinei ir nuolatinei paramai. Lietuvoje VO „Gelbėkit vaikus“ aukų dėžutės įrengtos dažniau piliečių lankomose vietose – prekybos centruose, degalinėse, jose surinktos pinigų sumos yra didelė paspirtis įgyvendinant visuomeninės organizacijos sumanymus – net ir menkiausia auka yra itin vertinga. Migracijos valdyba – pirmoji valstybės įstaiga, priėmusi VO „Gelbėkit vaikus“ aukų dėžutę ir atsiliepusi į prašymą apie jos idėjas ir darbus pranešti visuomenei. „Malonu prisijungti prie gražias idėjas puoselėjančios organizacijos ir nors kuo padėti vaikams“, – sakė Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis. Tikimasi, kad į pilietinę akciją padėti vaikams įsitrauks ne tik Migracijos valdybos darbuotojai, kolegos iš kitų sostinės policijos padalinių, bet ir Migracijos valdybos interesantai.

Šiandien į Vilnių iš visos Lietuvos suvažiavo apie 80 jau ūgtelėjusių neišnešiotų naujagimių su tėveliais.

Iš ryto jie Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės Neonatologijos centro Neišnešiotų naujagimių skyriuje kartu su juos slaugiusiais bei gydžiusiais Neišnešiotų naujagimių intensyvios terapijos ir Neišnešiotų naujagimių skyrių gydytojais bei personalu atidengė grafikos dizainerės Vitalijos Kundrotaitės sukurtą skulptūrą “Gyvybės medis” ant kurios užrašė savo gimimo datą ir svorį. Vėliau po kunigo Sigito Grigo palaiminimo visi išskubėjo į pradedantį savo veiklą pirmąjį Lietuvoje “Žaislų muziejų”, kur pirmą kartą oficialiai paminėjo neišnešiotų naujagimių dieną (kuri kasmet pasaulyje minima lapkričio 17-ąją).

Vėliau neišnešiotukai su savo tėveliais ir juos slaugiusiais gydytojais paleido į dangų baltus ir purpurinius balionus, simbolizuojančius viltį – už tuos, kurie išgyveno ir palaikymą toms šeimoms, kurioms nepavyko išslaugyti savo neišnešioto naujagimio.

“Mes norime parodyti visuomenei, kad nors tokie vaikučiai gimsta labai maži ir labai silpni, bet, padedami Dievo, gydytojų, šiuolaikinės medicinos pažangos bei savo mamyčių ir tėvelių užauga tokie pat dideli, stiprūs ir sveiki, kaip ir kūdikiai, gimę laiku”, – pabrėžė Lietuvos neišnešiotų naujagimių asociacijos “Neišnešiotukas” pirmininkė Asta Radzevičienė.

“Mūsų neišnešiota pirmagimė Ramunė (gimusi 27 savaičių ir tesvėrusi tik 960 gramų) yra tikras pavyzdys, liudijantis, kad neišnešiotas naujagimis užauga tokiu pat sėkmingu žmogumi, kaip ir laiku gimęs naujagimis”, – pasakojo Mažeikių seniūnas Šarūnas Armonas su žmona Alina prieš 27-erius metus susilaukęs neišnešioto naujagimio.

Po mėnesio savo 28-ąjį gimtadienį švęsianti Ramunė Armonaitė šiandien yra viena garsiausių Lietuvoje stalo tenisininkių. Ji yra pirmoji ir kol kas vienintelė lietuvė, pakviesta žaisti į pasaulyje garsų Vokietijos sporto klubą “Bayer”.

Tiesa, Ramunė yra viena iš dvynių, jos jaunesnioji sesutė, svėrusi 740 gramų, neišgyveno.

Lietuvoje kasmet gimsta apie 2 tūkst. neišnešiotų naujagimių.

Tuo tarpu, kaip savo bendrame pranešime, skirtame Pasaulinei neišnešiotų naujagimių dienai pastebi daugiau kaip 100 garsiausių pasaulio medicinos mokslo korifėjų, atstovaujančių 40-iai Jungtinių Tautų agentūrų, universitetų ir organizacijų, neišnešiotų naujagimių problema vis dar nepakankamai gerai ir giliai suvokiama. “Maždaug vienas iš dešimties arba 11,1 proc. naujagimių gimsta per anksti, tai yra neišnešioti, – sakoma pranešime. – Iš viso kasmet į pasaulį ateina 15 mln. neišnešiotų naujagimių. Daugiau kaip 1,1 mln. visų kasmet į pasaulį ateinančių neišnešiotų naujagimių miršta. Tačiau net 75 proc. visų šių per anksti gimusių naujagimių būtų galima išgelbėti ir tai kainuoja labai nedaug”.

Pasaulinės organizacijos “Gelbėkit vaikus” vienas vadovų, medicinos mokslų daktaras Joy Lawn priduria, kad: “Neišnešiotumas yra beveik pusės visų naujagimių ir kūdikių pagrindinė mirties priežastis. O, jei analizuotume naujagimių ir vaikų iki 5-erių metų amžiaus pagrindines mirties priežastis, tai pamatytume, kad neišnešiotumas yra antroji, po pneumonijos, vaikų mirties priežastis”.

Tiesa, nors apie 60 proc. visų neišnešiotų naujagimių gimsta Afrikos ir Pietų Azijos skurdžiausiose valstybėse, vis dėlto tai nėra tik neturtingų valstybių bėda. Mat net 12 proc. visų neišnešiotų naujagimių gimsta tokioje turtingoje šalyje kaip Jungtinės Amerikos Valstijos.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje gimė 29 028 naujagimiai, iš jų 1615 – neišnešioti.

Lietuvoje pats mažiausias gimęs, išgyvenęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis tesvėrė 450 gramų, o paties mažiausio gestacinio amžiaus naujagimis gimė vos 22 savaičių.
Beje, Lietuva per pastaruosius dešimt metų pasiekė tokių pačių puikių neišnešiotų naujagimių slaugos ir išgyvenamumo rezultatų, kokiais giriasi ir Vakarų Europos valstybės. Ir tai yra viena retų sričių, kur Lietuva gali lygintis su išsivysčiusiu pasauliu. Šitai, be kita ko pabrėžiama, ir 100 pasaulio medicinos korifėjų naujausioje ataskaitoje. Esminis skirtumas, kuris skiria Lietuvą nuo Vakarų pasaulio – tik neišnešiotukų slaugos finansavimas.

Šiandien labai mažų, nė kilogramo nesveriančių neišnešiotų naujagimių išgyvenamumas, palyginti su pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais, išaugo nuo 12 proc. iki 57 proc., o didesnių, sveriančių daugiau nei kilogramą (1000-1499 g), – nuo 48 proc. iki 94 proc.

Neišnešiotų naujagimių asociacija “Neišnešiotukas”
Registracijos kodas 302869488
Sąskaitos numeris: LT09 7300 0101 3324 6660
Banko kodas: 73000, Swedbank
SWIFT kodas: BIC-HabaLT22
Adresas Žygio g. 14A-10, LT08232 Vilnius

Sergamumas vėjaraupiais šiemet kelis kartus didesnis nei 2010 ir 2011 m. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per devynis šių metų mėnesius Lietuvoje susirgimų vėjaraupiais užregistruota trimis tūkstančiais daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai.
Medikai prognozuoja, kad užsikrėtusiųjų dar daugės, mat tai šaltojo metų laiko liga. ULAC Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja Daiva Razmuvienė paaiškina, kad vėjaraupių protrūkiai kyla kas ketverius penkerius metus. Šiemet ir yra toks pakilimas. „Kita priežastis, kodėl daugėja sergančiųjų, – skiepų ignoravimas bei skubėjimas grįžti į darbą ar darželio, mokyklos kolektyvą. Daugelis žmonių nežino, kad aplinkiniai vėjaraupiais užkrečiami dar penkias dienas po to, kai ligonis pasveiko ir ant jo kūno neliko spuogelių“, – primena imunologė.
Beje, klaidingai manoma, kad vėjaraupiai – tik vaikų liga. Nors didžiausias sergamumas vėjaraupiais fiksuojamas 1–4 metų amžiaus grupėje, šiemet smarkiai padidėjo ir suaugusiųjų, vyresnių nei 20 metų, sergamumas. Svarbu tai, kad suaugusiems kyla didesnė komplikacijų tikimybė. Pasak D.Razmuvienės, iš šimto tūkstančių susirgusiųjų du atvejai baigiasi mirtimi. Neretai vėjaraupiai komplikuojasi į plaučių uždegimą, vėjaraupių virusas gali pažeisti net galvos smegenis.
Pašnekovė pabrėžia, jog šią virusinę, oro lašeliniu būdu plintančią ligą galima suvaldyti tik skiepais, tačiau daugelis lietuvių dar nemano, kad tai klastinga liga, todėl nesiskiepija. „Valstybinė ligonių kasa vėjaraupių vakcinos nekompensuoja. O reikalingos dvi dozės kainuoja apie 200 Lt, tačiau žmogus ir pats turi rūpintis savo sveikata, ypač tai aktualu prieš išleidžiant vaiką į darželį“, – neabejoja D.Razmuvienė.

Nemažai šeimų, keliaujančių su įvairaus amžiaus vaikais, iš savo kelionių maršruto išbraukia muziejus. Mat ekskursijos juose tampa tikru išbandymu: tėvams tenka tramdyti mažesniuosius išdykėlius, klausytis muziejų personalo priekaištų, o gėrėtis neįkainojamomis kolekcijomis nebelieka laiko. Tad „Veidas“ sudarė dešimtuką įdomiausių muziejų, kuriuose ekskursija su įvairaus amžiaus vaikais taps nuotykiu ir neišsenkančiu pokalbių šaltiniu.

Tėvams, į kelionę pasiėmusiems atžalas, pravartu iš anksto parengti lankomų objektų sąrašą. Verčiau kuriam laikui pamiršti muziejus, eksponuojančius prabangias ir garsias meno kolekcijas, ir pasirinkti tuos, kuriuose bus linksma ir įdomu visai šeimai. Tad “Veidas” siūlo įdomiausių lankytinų muziejų dešimtuką, padėsiantį suderinti įvairaus amžiaus vaikų ir tėvų interesus bei pomėgius.

1. Interaktyvus mokslo muziejus: kiekvienas gali tapti atradėju
Kiekvienam vaikui pats įdomiausias muziejus yra toks, kuriame visus eksponatus galima liesti ir išbandyti, kaip jie veikia. Būtent tokie yra interaktyvūs mokslo muziejai. Čia gausu eksponatų ir įrenginių, suteikiančių galimybę ne tik pažinti įvairius fizikos dėsnius, chemines reakcijas, bet ir išbandyti aukštąsias technologijas. Galima pabandyti dirbti su laboratoriniais instrumentais, atlikti gausybę eksperimentų, įsijausti į skęstančio povandeninio laivo kapitono ar kriminalistikos eksperto vaidmenį, patirti žemės drebėjimą ar nesvarumo būseną, lazeriu kortelėje išgraviruoti savo vardą. Ir tai tik mažuma pramogų, kurias galima išbandyti! Garsiausi interaktyvūs mokslo centrai yra „CosmoCaixa“, Barselonoje, „Experimentarium“, Kopenhagoje, „Nemo“ Amsterdame, „Heureka“ Helsinkyje, Koperniko mokslo muziejus Varšuvoje ir kt.

2. Muzikos muziejai: viso pasaulio garsų kolekcijos
Su vaikais užsukus į muzikos muziejus nuobodu nebus niekam – tokie muziejai dažnai būna interaktyvūs ir lankytojai juose gali ne tik grožėtis muzikos instrumentais, bet ir išgirsti jų skleidžiamus garsus ar kūrinių ištraukas. Štai Muzikos instrumentų muziejus Briuselyje sudomins įvairaus amžiaus lankytojus. Muziejuje eksponuojami kone viso pasaulio instrumentai: nuo primityvių liaudiškų skudučių iki šiuolaikinių, pvz., teriomino, valdomo rankų judesiais. Įdomių muzikos muziejų esama ir kituose miestuose. Štai Vienos muzikos namuose kiekvienas vaikas ar suaugęs lankytojas gali ne tik padiriguoti garsiajam Vienos orkestrui, bet ir sukurti savo kūrinį, išgirsti ateities muzikos garsus. O Londone galima net rinktis, kur eiti: į Karališkąjį muzikos kotedžą, Nacionalinį garsų įrašų archyvą ar Britų muzikos muziejų, kuriame daugiausiai dėmesio skirta XX ir XXI amžiaus muzikai ir jos kūrėjams. Beje, šiuolaikinei muzikai skirtas ir muziejus, esantis Sietle, JAV. Na, o klasikinės muzikos mėgėjai nenusivils interaktyviu Frederico Shopino muziejumi Varšuvoje.

3. Žmogaus kūno muziejus: kaip atrodome iš vidaus
Olandijoje, Leidene, yra unikalus žmogaus kūno muziejus “Corpus”. Ekskursija po milžinišką septynių aukštų žmogaus kūno maketą trunka apie valandą. Jos metu susipažįstama, kas vyksta žmogaus kūne jam judant, gulint, sėdint, galima aplankyti Plaučių teatrą, įsijausti į eritrocitų vaidmenį, pasižvalgyti po širdį, kepenis ar šlaunikaulius. Sužinoti, kam reikalingas miegas ar čiaudulys ir kiti, rodos, erzinantys refleksai. Šiame muziejuje gausu pačių naujausių technologijų, 3D vaizdų, garso ir vaizdų efektų. Šalia muziejaus įkurtas medicinos centras, kuriame pasakojama apie sveiką gyvenimo būdą, rengiamos viktorinos bei kitokie žaidimai.

4. Egzotiškas povandeninis pasaulis ir romantiškos laivų istorijos
Retas vaikas ir suaugęs žmogus atsisakys ekskursijos į jūros muziejų ir milžinišką akvariumą. Dažnas didmiestis, įsikūręs prie jūros ar vandenyno, turi jūros muziejų, o kad pritrauktų kuo daugiau lankytojų, investuoja nemažai lėšų ir bando konkuruoti siūlydami pačių netikėčiausių pramogų bei eksponatų. Štai Londonas didžiuojasi vienu didžiausiu pasaulyje akvariumų, kuriame gyvena apie 500 rūšių gyvūnų, lankytojams siūloma „įsivaikinti“ vieną ar kitą gyvūną.
Barselonoje įdomu pasivaikščioti stikliniu tuneliu, įrengtu po vandeniu, ir stebėti elegantiškai plasnojančias rajas, grėsmingai nasrus iššiepusius ryklius, tuntus smulkių žuvyčių. Gausiais eksponatais vilioja ir Sidnėjaus jūrų muziejus. Tie, kuriuos labiau domina laivai bei jūrų mūšiai, turėtų apsilankyti Kroatijos pakrantės jūrų ir istorijos muziejuje, Suomijos „Vellamo“ muziejuje ar naujausių technologinių gudrybių pilname Talino „Lennusadam“ marinistikos centre. Na, o jei su ūgtelėjusiais vaikais nukeliautumėte į Meksiką, verta panardyti povandeniniame skulptūrų muziejuje Kankūne.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.