Prieš pat rugsėjo pirmąją Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktas rekomendacijas, kurios neva suteikia teisę pedagogams griežčiau elgtis su mokiniais, kritikuoja tiek humanistinės mokyklos atstovai, tiek tvirtos rankos šalininkai, o mokiniai iš jų atvirai šaiposi. Mat tai tėra deklaratyvus tezių rinkinys, niekaip nepadedantis spręsti mokinių drausmės problemų.

Mokslo metų pradžioje daugelio Lietuvos mokyklų vidaus taisyklės buvo papildytos punktais iš Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) pateiktų rekomendacijų, kuriose aprašyta, kaip turėtų elgtis pedagogas, kilus konfliktinei situacijai. Rekomendacijose dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams nurodoma, kad vaiką, kuris trukdo pamokoje dirbti, pedagogas galės išprašyti iš klasės. Tokiu atveju mokytojo paskirtas užduotis vaikas turėtų atlikti prižiūrimas kito mokyklos darbuotojo. Atskirai nuo bendraklasių toks mokinys dirbtų vieną pamoką arba net ir visą dieną.
Kita nauja priemonė, kurios gali imtis mokytojai, – vaikų asmeninių daiktų tikrinimas, kilus įtarimui, kad mokinys atsinešė draudžiamų daiktų. Taip pat nuo šiol mokytojas galės panaudoti pagrįstus fizinius veiksmus. Svarbu pabrėžti, kad fizinės bausmės, kaip ir iki šiol, ugdymo įstaigoje bus draudžiamos. Tačiau mokytojams leidžiama stovėti, tarkim, tarp dviejų konfliktuojančių vaikų arba suėmus už rankos atitraukti juos vieną nuo kito. Remiantis naujomis rekomendacijomis, mokytojas nebus apkaltintas smurtu prieš vaikus ar jų teisių pažeidimu ir neleisdamas mokiniui palikti patalpos, jeigu tai kelia grėsmę jo paties ar kitų asmenų saugumui.
Dar viena siūloma drausminimo priemonė – mokyklos vadovo ar jo įgalioto atstovo iškvietimas. Jis turėtų padėti pažaboti įsisiautėjusius ar chuliganiškai besielgiančius mokinius.
Nors apie jokias realias nuobaudas vaikams ar pinigines sankcijas jų tėvams rekomendacijose nekalbama, neužsimenama ir apie galimybę pašalinti iš mokyklos, šio projekto rengėjai tvirtina, kad vaikai dabar jau žinos, kas gresia už netinkamą elgesį, ir jaus didesnę atsakomybę už savo veiksmus. Deja, kaip pasakoja „Veido“ kalbinti mokytojai ir ugdymo įstaigų vadovai, tokios drausminimo priemonės daugeliui mokinių kelia tik juoką. Mat jie puikiai supranta, kad iš esmės niekas nesikeičia, todėl ir toliau galės siautėti pamokose, įžeidinėti mokytojus bei bendraklasius, ir niekas jiems už tai negrės.
Tarkim, blogiausia, ko gali sulaukti šeštokas, iškeikęs pedagogą ar sulaužęs bendramoksliui nosį, tai nepilnamečių reikalų inspektoriaus, kuris pagrūmos pirštu ir pabars.

Kompetentingam mokytojui rekomendacijos nereikalingos

Lietuvos tėvų forumo tarybos narys Audrius Murauskas neabejoja, kad ŠMM parengtos rekomendacijos skirtos tiems pedagogams, kurie apskritai neturėtų dirbti mokykloje: „Siūlant tokias priemones užtušuojama mokytojų nekompetencija. Juk tam mokytojui, kuris gerbia vaiką, įsiklauso į jį, nereikia jokių rekomendacijų, nes jis suvaldo klasę ir netaikydamas bausmių. Tokie mokytojai gerbiami dėl savo požiūrio ir elgesio, o ne dėl to, kad reikalauja paklusti.“
„Naujosios rekomendacijos nesprendžia problemų, nes yra skirtos tik susidoroti su pasekmėmis, – antrina tėvų ir vaikų santykių psichologė Ramunė Želionienė. – Kai chuliganiškai elgdamasis vaikas išbalansuoja visą klasę ir mokytojas jį paėmęs už rankos išveda, ką tuo pasako? Tik dar kartą patvirtina, kad toks mokinys yra niekam tikęs, bet motyvo, kodėl turėtų elgtis kitaip jis vis tiek nemato.“
Psichologė pabrėžia, kad vaikai iš kantrybės išveda tuos mokytojus, kurie leidžiasi išvedami. Mat vaikams, kurie jaučiasi nemylimi šeimoje ar turi kitokių psichologinių problemų, būtina gauti nesvarbu kaip išsireikalauto dėmesio, kad galėtų jaustis svarbūs. R.Želionienė paaiškina, kad apimti depresyvios nuotaikos daugelis mokinių neužsisklendžia, o, atvirkščiai, pradeda maištauti, nes turi daug energijos.
„Iš tiesų pakanka vaikui skirti kelias minutes širdingo dėmesio, parodyti, kad mokytojui rūpi jo nuotaika, ir elgesys pradeda keistis. Juk kiekvienas pedagogas gali tam skirti penkias minutes pamokos laiko, užuot moralizavęs ir pamokslavęs. Svarbu pabrėžti, kad kai suaugęs žmogus nekreipia dėmesio į išsišokimus ar kitokį netinkamą elgesį, vaikas liaujasi taip elgtis, nes nesulaukia reakcijos“, – aiškina R.Želionienė. Ir priduria, kad daugelį konfliktinių situacijų tarp vaikų ir pedagogų išprovokuoja prarastas žmogiškas ryšys, kuris dingsta, kai mokytojai susikoncentruoja tik į egzaminų rezultatus.
A.Murauskas teigia, kad daugelis mokytojų įsitempę, bijo gauti nuobaudą iš vadovybės už prastus mokinių rezultatus, nes ugdymo proceso užsakovai yra ne tėvai, o ŠMM. „Mokyklos santykiai su tėvais užsimezga tik tada, kai vaikas išdaužia langą. Net į susirinkimus daugelis tėvų nevaikšto. O ir ko ten eiti, jeigu visa informacija dabar yra elektroniniame dienyne. Į tėvų nuomonę neįsiklausoma nei dėl, tarkim, geresnio klimato klasėje kūrimo, nei dėl mokytojo nekompetencijos. Jokių galių tėvai neturi ir dėl mokytojo atleidimo iš darbo inicijavimo“, – apgailestauja Lietuvos tėvų forumo tarybos narys.

Populistinis šou prieš rinkimus

Akivaizdu, kad tokiam pedagogui, per kurio pamokas vaikai eina galvom ar net lūžta suolai, dūžta langai, o jis pats yra iškoneveikiamas mokinių, mokykloje ne vieta, ir net griežčiausios bausmės jam nepadės tapti autoritetu. Vis dėlto ŠMM klerkai vis dar tikisi, kad suteikus mokytojams daugiau teisių galima pažaboti netinkamai besielgiančius vaikus.
Beje, dėl to neabejoja ir nemažai pedagogų. Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė, viena iš rekomendacijų dėl mokinių drausminimo priemonių rengimo iniciatorių Jūratė Voloskevičienė piktinasi, kad dėl visų dabartinės mokyklos problemų kaltinami tik mokytojai. „Mokytojas turi teisę į saugią aplinką. Taip pat ir tie vaikai, kurie nori mokytis, negali kentėti dėl kelių bendraklasių, keliančių sumaištį. Iki šiol pedagogai bijodavo skųstis administracijai, kad neišgirstų siūlymo pasiieškoti kitos darbo vietos. Bijodami užsitraukti vadovybės nemalonę dėl menkinamo mokyklos vardo nedrįsdavo kreiptis ir į nepilnamečių inspektorius. Dabar kilus konfliktinei situacijai galės remtis naujomis rekomendacijomis“, – svarsto J.Voloskevičienė.
Jos manymu, mokytojas, kurį įžeidė mokinys, turi teisę reikalauti moralinės žalos atlyginimo, o vaikui gali grėsti atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą. Mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė pastebi, kad daugelis pedagogų nežino įstatymų, kurie yra jų pusėje, todėl planuojama pradėti rengti teisinius mokytojų švietimo seminarus.
O štai Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atstovas Eugenijus Jesinas tikina, kad tiek visuomenė, tiek mokytojai nežino, kad yra klaidinami dabar – parengus rekomendacijas dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams. Mat jos, E.Jesino žodžiais, prieštarauja tiek Lietuvos civiliniam kodeksui, tiek Administracinių teisės pažeidimų kodeksui. Tad tėvai kaip ir iki šiol už vaiko sugriebimą už rankos, už išprašymą iš klasės mokytoją galės apkaltinti smurtu ar mokinio teisių pažeidimu. „ŠMM parengtos rekomendacijos neturi teisinio pagrindo. Tad nepakeitus teisinės bazės, nenustačius aiškių mokytojų, tėvų ir vaikų teisių bei pareigų, jos tėra populistinis šou prieš rinkimus“, – kritikuoja E.Jesinas.
Jo žodžiais, mokyklos gali prisirašyti įvairių vidaus taisyklių, tačiau jos negali prieštarauti pagrindiniams Lietuvos įstatymams. Tad iškračius mokinio kuprinę ir radus, tarkim, peilį, mokytojui vis tiek gali grėsti sankcijos už privatumo pažeidimą, nors naujosios rekomendacijos tokią teisę ir suteikia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iš Londono olimpiados penkiems mūsų sportininkams grįžus su medaliais, jau rugpjūčio pabaigoje tų sporto šakų treneriai ir sporto mokyklos sulaukė dvigubai ar net trigubai daugiau norinčiųjų treniruotis nei pernai.

Štai Kauno plaukimo mokykloje šį rudenį norą mokytis plaukti pareiškė tris kartus daugiau vaikų nei ankstesniais metais, tad jų bus priimama net šimtu daugiau. „Pastaruosius dvejus metus nebuvo nė vieno norinčiojo lankyti penkiakovės treniruotes, o šiemet jau yra penki vaikai“, – pasakoja Kauno plaukimo mokyklos direktoriaus pavaduotojas Erikas Skyrius.
Tad akivaizdu, kad tiek plaukikės Rūtos Meilutytės, tiek šiuolaikinės penkiakovės atstovės Lauros Asadauskaitės iškovoti aukso medaliai yra geriausia paskata sportuoti.
Po Londono olimpiados, kurioje kanojininkas Jevgenijus Šuklinas laimėjo sidabro medalį, išpopuliarėjo ir irklavimas. Štai Kauno irklavimo mokykla sulaukė maždaug tris kartus daugiau vaikų nei pernai. Vilniaus „Sietyno“ sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojas Robertas Taškūnas pasakoja, kad itin didelis susidomėjimas irklavimu buvo jau rugpjūčio mėnesį.
Beje, įkvėpti imtynininko Aleksandro Kazakevičiaus bei boksininko Evaldo Petrausko laimėjimų olimpiadoje, šiemet daugiau vaikų rinkose ir boksą, taip pat graikų-romėnų imtynes.
Nors visi kalbinti sporto mokyklų atstovai ir treneriai džiaugiasi, kad mūsų sportininkų pergalės įkvepia jaunimą sportuoti, tačiau neslepia, kad toks entuziazmas gana greitai išblėsta dėl prastų treniruočių sąlygų. „Vilniuje galima treniruotis vos dviejuose baseinuose, todėl vaikai priversti plaukti susigrūdę. Viename takelyje tuo pačiu metu treniruojasi dvidešimt jaunuolių, tad dalis vien todėl atsisako sportuoti“, – apgailestauja R.Taškūnas.

Lietuvių gimnazija Londone: ar ji išties reikalinga ir ar ši idėja reali?

Seimo narys Petras Auštrevičius kreipėsi į premjerą Andrių Kubilių, kad Vyriausybė apsvarstytų idėją Londone įkurti lietuvių gimnaziją – pirmą bendrojo lavinimo mokyklą Jungtinėje Karalystėje, kuri, kaip ir prestižinė Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje, galėtų tapti nauju lietuvybės puoselėjimo židiniu.
Prieš rinkimus daugumą politikų siūlymų reikia vertinti skeptiškai. Tad ir šįkart gali pasirodyti, kad Liberalų sąjūdžio narys P.Auštrevičius šia iniciatyva siekia pasikelti reitingą tarp tų rinkėjų, kurie turi artimųjų emigrantų, o tokių esama nemažai. Tuolab kad P.Auštrevičius lėšų gimnazijai steigti siūlo paieškoti ir taip skylėtame 2013 m. valstybės biudžete.
Kita vertus, šį siūlymą tikrai verta panagrinėti išsamiau. Gavusi premjero pavedimą Švietimo ir mokslo ministerija, pasitelkdama Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenę, jau pradėjo rinkti informaciją ir svarstyti galimybes įkurti lietuvišką gimnaziją Londone.
„Veidas“ domėjosi, ką apie mokyklos Londone idėją mano ne tik politikai, bet ir Jungtinėje Karalystėje dirbantys lietuvių mokytojai bei mokyklinio amžiaus vaikų turintys emigrantai ir apie kokius džiaugsmus bei vargus liudija pavyzdžiu būsimai Londono mokyklai laikomos Vasario 16-osios gimnazijos patirtis.

Sugrįžę gali jaustis antrarūšiai

P.Auštrevičius įsitikinęs, kad gimnazijos Londone įsteigimas būtų normali mūsų valstybės reakcija į šių dienų realijas – vis didėjančią emigraciją, o ypač tą faktą, kad daugiausiai išvyksta jaunų žmonių, kurie jau sukūrė ar dar tik ruošiasi kurti šeimas. „Mums reikia galvoti apie emigrantų vaikų ugdymą, jų lietuvybės puoselėjimą. Net jei jie gyvena svetur, neturėtume manyti, kad mes šiuos žmones prarandame. Manau, tai būtų modernios valstybės reakcija į staiga subrendusį poreikį ir vienas būdų brandinti bei auginti lietuvių, kurie gyvena nebūtinai Lietuvoje, kartą, – svarsto parlamentaras. – Mes skelbiame, kad laukiame išvykusiųjų sugrįžtant, bet ar susimąstome, kokie bus jų vaikai, kokia bus jų tapatybė, ar jie turės pakankamai žinių apie Lietuvos istoriją, geografiją ir kiek turtinga bus jų lietuvių kalba, kad jie nesijaustų čia antrarūšiai.“
Tad politikas, primindamas, jog Jungtinėje Karalystėje gyvena apie du šimtus tūkstančių lietuvių, ragina Vyriausybę nebedelsti ir imtis veiksmų, kad mokyklos idėja Londone taptų tikrove. Tam jis siūlo ne tik naudoti valstybės biudžeto lėšas, bet ir paieškoti strateginio investuotojo versle. Tačiau pirmiausia, pasak P.Auštrevičiaus, būtina pradėti pokalbius dėl mokyklos su britų valdžia. (…)

Vasario 16-osios gimnazija vos išgyvena

Taigi idėja graži, o emigracijos rodikliai (nuo 1990 m. emigravo 670 tūkst. lietuvių) lyg ir savaime diktuoja tokios mokyklos būtinybę. Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje įkūrimą prieš 62 metus taip pat paskatino iš dalies panašios aplinkybės: Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vakarų Vokietiją užplūdo dešimtys tūkstančių lietuvių išeivių, todėl imta leisti lietuviškas knygas, laikraščius bei kurti lietuviškas mokyklas, kurių 1948 m. šalyje veikė net pusantro šimto. O vėliau, lietuviams ėmus emigruoti į kitas Europos šalis, dauguma lietuviškų mokyklų taip pat masiškai imtos uždarinėti. Šiandien iš jų liko tik Vasario 16-osios gimnazija Hiutenfeldo miestelyje – vienintelė tokio pobūdžio lietuviška mokykla Vakaruose, kurioje šiandien mokosi ne tik lietuvių, bet ir vokiečių vaikai.
„Vasario 16-osios gimnazija yra įrodymas, kad mokykla padeda lietuviui išlaikyti ryšius su šalimi. Švietimas vis dėlto yra pagrindinis įrankis lietuvybei puoselėti“, – neabejoja V.Bacys.
Vasario 16-osios gimnazijos pavyzdys iš tiesų įkvepiantis. Ši mokykla ne tik tapo lietuvių švietimo ir kultūros židiniu šalyje, bet ir užsitarnavo pačių vokiečių pripažinimą. Šiandien privačioje gimnazijoje, kurioje mokslas mokamas, mokosi apie šimtą lietuvių ir antra tiek lietuviškų šaknų net neturinčių vokiečių. Lietuvių mokiniams pamokos vyksta dviem – lietuvių ir vokiečių kalbomis, vokiečiams – tik jų gimtąja kalba. Jų tėvai žino, kad baigę šią mokyklą vaikai įgis puikų išsilavinimą ir išmoks tris keturias kalbas, todėl jiems atsivers daug kelių studijuoti jei ne Lietuvoje ar Vokietijoje, tai visai čia pat esančiose Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje ar kitose šalyse. Be to, tai vienintelė lietuviška mokykla užsienyje, kurios mokiniai gali laikyti valstybinį lietuvių kalbos abitūros egzaminą.
Beje, dauguma lietuvių vaikų pradėdami lankyti gimnaziją gerai kalba lietuviškai, net jei yra gimę Vokietijoje ir auga mišriose (paprastai – motinos lietuvės ir tėvo vokiečio) šeimose, tačiau nemoka lietuviškai rašyti. Taigi pirmuosius gramatiškai taisyklingus sakinius lietuvių kalba jie parašo tapę Vasario 16-osios gimnazijos mokiniais. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kitose šalyse gimstančių Lietuvos piliečių vaikų skaičius per septynerius metus padidėjo keturis kartus. Praėjusiais metais užsienyje gimė 5461 kūdikiai – tai yra net 15,9 proc. visų gimusių vaikų. Tuo tarpu 2005 m. užsienyje gimė 1365, arba 4,5 proc., vaikų.
Daugiausiai Lietuvos piliečių vaikų gimsta tose šalyse, kuriose gyvena daugiausiai emigrantų – Didžiojoje Britanijoje (2673), Airijoje (842), Norvegijoje (428). Tarp kitų šalių pagal gimusių lietuvių kūdikių skaičių dar išsiskiria Vokietija (217), Rusija (181), Ispanija (155), Švedija (125) ir JAV (93).
Demografinių tyrimų instituto direktorė prof. Vlada Stankūnienė mano, kad Lietuvoje greičiausiai vaikus registruoja tie lietuviai, kurie žada grįžti į tėvynę. “Optimizmo teikia tai, kad ne tokia didžiulė masė emigravo. Jei 16 proc. visų gimusių vaikų gimė užsienyje ir juos registruoja čia, vadinasi, didelė dalis jaunimo žada grįžti. Jie neprarado ryšio su Lietuva”, – mano V.Stankūnienė. Ekspertė mano, kad tokie lietuviai turėtų grįžti prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą.
Tiesa, viena prielaidų, kodėl daugėja užsienyje gimusių vaikų, registruojamų Lietuvoje, ta, kad kai kurie emigrantai taip tikisi gauti pašalpas.
V.Stankūnienė mano, kad užsienyje gimusių vaikų skaičius artimiausiais metais didės nebestipriai, nes ir emigracijos mastai turėtų sumažėti.

Užsienyje gimusių lietuvių vaikų dalis, proc.
2005 m.    4,5
2006 m.    6,9
2007 m.    9,2
2008 m.    10,6
2009 m.    11,4
2010 m.    13,3
2011 m.    15,9

Šaltinis: Statistikos departamentas

Daugelio žinomų sportininkų, menininkų, medikų, verslininkų vaikai, siekiantys profesinių aukštumų toje pačioje srityje kaip ir tėvai, tampa ne mažiau garsūs nei gimdytojai, o neretai juos ir pranoksta. Taigi kuo ypatinga antroji karta – paveldėtais gabumais ar stipriu užnugariu?

Mūsų krepšinio rinktinei Londono olimpiadoje pirmą kartą nepatekus į olimpinių žaidynių pusfinalį, viltys dėl medalių Rio de Žaneire (čia vyks kita olimpiada), taip pat Europos ir pasaulio čempionatuose jau siejamos su jaunąją karta. Įdomu, kad tarp jaunųjų sportininkų – nemažai legendinių krepšininkų atžalų, puikiu žaidimu sublizgėjusių Europos jaunučių bei jaunių, taip pat pasaulio jaunimo čempionatuose.
Kai kalbama apie jaunuosius krepšininkus, bene dažniausiai minima Sabonių pavardė. Du iš trijų vieno geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų Arvydo Sabonio sūnūs jau puikiai pažįstami ne tik mūsų šalyje, bet ir Europoje. Dvidešimtmetis Tautvydas, iki šiol atstovavęs Ispanijos Malagos „Unicaja“ klubo antrinei ekipai „Clinicas Rincon“, su Lietuvos vaikinų rinktine yra iškovojęs Europos jaunučių, Europos jaunių, Europos jaunimo ir pasaulio jaunimo čempiono titulus. Tėčio bei brolio pėdomis seka ir jauniausias A.Sabonio sūnus šešiolikmetis Domantas. Užsienio krepšinio ekspertai jį vadina viena didžiausių Europos jaunųjų krepšinio žvaigždžių.
Šią vasarą į Lietuvos šešiolikmečių rinktinę buvo pakviestas dar vieno legendinio Lietuvos krepšininko Gintaro Einikio sūnus Aidas. Tėvo pėdomis bandė sekti ir Rimo Kurtinaičio atžala, tačiau įspūdingu žaidimu nepasižymėjo.
Beje, garsių mūsų krepšininkų sūnūs yra pasirinkę tuos pačius numerius, su kuriais daugybę pergalių iškovojo jų tėvai. Akivaizdu, kad net nejausdami tiesioginio savo gimdytojų spaudimo vaikai stengiasi pasiekti ne mažiau, nei pavyko jų tėvams.
Viena vertus, garsių žmonių vaikams norint prasiskinti kelią tenka įdėti mažiau pastangų, nei jų reikėjo tėvams. Mat vienoje ar kitoje srityje daug pasiekę tėvai gali perduoti vaikams savo sukauptą patirtį, jau nuo mažų dienų padėti atsiskleisti gabumams. Be to, ir pati aplinka, kurioje auga vaikas, formuoja jo polinkius. Prie sėkmės dar stipriai prisideda paveldėti gabumai. Kita vertus, įžymybių vaikams nuolat tenka įrodinėti, kad tai, ko pasiekė, yra tik jų pačių juodo darbo rezultatas, o ne tėvų protekcija. Be to, tenka atlaikyti nuolatinį lyginimą su tėvais.

Pramintu keliu eiti lengviau

Jaunosios krepšinio kartos atstovas Rokas Giedraitis, priklausantis Šiaulių komandai „ABRO-Universitetas“ ir su Lietuvos vaikinų jaunimo rinktine pernai iškovojęs pasaulio čempiono titulą, o iš Slovėnijoje šią vasarą vykusių Europos jaunimo pirmenybių parsivežęs aukso medalį, neslepia norintis įrodyti, kad gali pasiekti daugiau nei jo tėvas Robertas Giedraitis. Tačiau tai padaryti nėra labai lengva, nes Rokui reikia nuolat aiškintis, jog į jaunimo rinktinę pateko ne dėl to, kad jo tėtis – buvęs krepšininkas ir vienas iš vaikinų iki dvidešimties metų rinktinės trenerių. „Tokių kalbų, kad į rinktinę patekau tėčio dėka, nuolat girdžiu. Nors pirmiausia pakvietė mane, tačiau turiu dirbti dvigubai daugiau, kad įrodyčiau, jog visko pasiekiau savo jėgomis“, – dėsto Rokas.
Vis dėlto jaunasis krepšininkas pripažįsta, kad jam treniruotis yra šiek tiek lengviau nei komandos draugams, nes patarimų gauna dar ir namie. Robertas Giedraitis pasakoja, kad dažnai su sūnumi analizuoja rungtynių vaizdo įrašus, pataria, kaip ištaisyti klaidas. „Vaikams lengviau eiti tėvų pramintu keliu, todėl gali ir daugiau pasiekti. Juk vaikai paveldi ne tik genus, bet ir nuo mažų dienų matydami, kuo gyvena tėvai, patys užsikrečia ta veikla“, – neabejoja Lietuvos vaikinų jaunimo rinktinės treneris.
Jis sako, kad Roko skatinti žaisti krepšinį nereikėjo. Tėtis pirmoje klasėje tik pasiūlė nueiti į treniruotę, o vėliau vaikinas pats degė noru žaisti.
Garsi operos solistė Irena Milkevičiūtė taip pat teigia, kad dukrai, ne mažiau žinomai operos dainininkei Asmik Grigorian, muzikos nebruko. „Paskatinom tik lankyti muzikos mokyklą, nes muzikuojant geriau sekasi kiti dalykai. Tačiau augdama dainininkų šeimoje ji natūraliai atsistojo ant tų pačių bėgių“, – mano I.Milkevičiūtė.
Lietuvos operos primadona pabrėžia, kad tiek ją, tiek dukrą žeidžia požiūris, jog daug pasiekusių žmonių vaikai išgarsėja tik dėl pavardės arba yra tėvų prastumiami. „Galbūt kitose srityse tai įmanoma, tačiau publikai per jėgą nieko neįkiši. Žiūrovai priima tik talentingus solistus, artistus“, – tvirtina I. Milkevičiūtė.
Vis dėlto, operos solistės žodžiais, jeigu Dievulis nepagailėjo talento, augant tinkamoje aplinkoje, vaikų kelias į profesines aukštumas gali būti trumpesnis. Štai ponia Irena mokytis muzikos pradėjo tik sulaukusi keturiolikos metų, o Asmik – nuo penkerių. Be to, jau pati namų aplinka formavo A.Grigorian muzikinį skonį.

Tėvų ant pjedestalo užkeltas vaikas spindės trumpai

Nors daugelis dainininkų, aktorių, dailininkų tvirtina, kad vaikus stengiasi atkalbėti nuo meno, vis dėlto tarp menininkų yra itin daug šeimų dinastijų, kurias garsina ir tėvai, ir vaikai. Štai žymaus pianisto ir dirigento Rimo Geniušo sūnus, taip pat pianistas, Petras Geniušas koncertuoja garsiausiose pasaulio salėse. Nuo tėčio ir senelio neatsilieka Lukas Geniušas – prestižinių pianistų konkursų laureatas, rengiantis rečitalius daugelyje Europos salių.
Žinomo Lietuvos aktoriaus bei režisieriaus Olego Ditkovskio ir rusų aktorės Tatjanos Liutavejos dukra Agnė Ditkovskytė jau išgarsėjo kaip kino aktorė.
Paskui aktorių ir televizijos laidų vedėją Vytautą Šapranauską į televiziją pasuko ir jo sūnus Gytis. Šiuo metu ne ką mažiau nei tėvai matomi jaunosios kartos aktoriai Vytautas Rumšas jaunesnysis, Jokūbas Bareikis, Balys Latėnas. Brolių aktorių Arūno ir Gedimino Storpirščių atžalos taip pat pasirinko teatro sceną. Ainis (G.Storpirščio sūnus), kuriantis teatro judėjime „No teatre“, šiemet buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias metų jaunasis menininkas, A.Storpirščio sūnus Simonas vaidina Valstybiniame jaunimo teatre.
Mediko specialybė – dar viena iš kartos į kartą perimama profesija. Beje, vaikai dažnai pasirenka net sritį, kurioje dirba jų tėvai. Pavyzdžiui, garsaus kardiochirurgo, buvusio ilgamečio VUL Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro direktoriaus profesoriaus Vytauto Sirvydžio dukra Daina Liekienė dirba kardiologe. Gydytojos Danguolės Vasiliauskienės, vienos pirmųjų akupunktūrininkių Lietuvoje, ir Juozo Vasiliausko, žinomo fitoterapeuto, sūnus Audrius taip pat gilinasi į gydymą vaistažolėmis.
Širdies chirurgė Giedrė Uždavinytė-Šemetienė dirba kartu su tėčiu, žinomu kardiochirurgu profesoriumi Giedriumi Uždaviniu. „Dabar tėtis patenkintas, kad gali man perduoti savo patirtį, tačiau sužinojęs, jog pasirinkau širdies chirurgiją, ilgai tam priešinosi. Sakė, kad tai nemoteriška, nes labai sunki specialybė“, – prisimena G.Uždavinytė-Šemetienė.
Nors jai ši sritis įdomi, be to, būdama labai užsispyrusi norėjo tėčiui įrodyti, kad ir ji gali operuoti, tačiau nesijaučia galinti pasiekti tiek, kiek garsusis profesorius.
G.Uždavinytė-Šemetienė pasakoja, kad visas keturias savo dukras G.Uždavinys dažnai vesdavosi į ligoninę, tad nuo mažų dienų širdies chirurgei atrodė žavūs specifiniai kvapai, įdomu būdavo klausytis ligonių istorijų. Be to, matydama abiejų tėvų medikų pavyzdį, natūraliai pasirinko mediciną, kaip ir dar dvi jos seserys.
„Tėvų pavyzdys ir patirtis gali būti didelis atspirties taškas sekant jų pėdomis, tačiau labai svarbu ir tai, kiek pats žmogus nori dirbti, ar turi tam gabumų. Tėvų ant pjedestalo užkeltas gali trumpai sublizgėti, tačiau gyvenimas labai greitai parodo, ko iš tiesų esi vertas“, – neabejoja VUL Santariškių klinikų širdies chirurgė.

Tėvams svarbu perteikti patirtį atžaloms

G.Uždavinytės-Šemetienės mintims pritaria ir Seimo Audito komiteto narys Andrius Mazuronis, į politiką pasukęs paskui tėtį, frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ Seime seniūną Valentiną Mazuronį. „Rinkėjai nusprendžia, ar jiems tinka politiko skleidžiamos idėjos, ar ne. Tad net įtakingiausi tėvai politikoje negarantuoja sėkmės. Be paties vaiko užsidegimo ir noro nieko nepavyks pasiekti“, – svarsto A.Mazuronis.
Jis prisimena, kad nuo mažų dienų matydamas tėtį, dalyvaujantį politikoje, tiesa, anuomet Šiaulių taryboje, ir pats užsidegė noru priiminėti sprendimus, dalyvauti visuomeninėje veikloje. Tad dar mokydamasis mokykloje priklausė jauniesiems liberalams.
Vis dėlto kalbų, kad jį už ausų traukia tėvas, Seimo narys girdėjo ne kartą. Jam nuolat reikia kovoti ir su požiūriu, kad kalba ne tėčio žodžiais, o dėsto savo požiūrį. Žurnalistai taip pat dažnai painioja sūnų su vyresniuoju Mazuroniu, o rinkėjams dar sunkiau atskirti, už katrą Mazuronį balsuoja. Tad per 2008 m. vykusius Seimo rinkimus A.Mazuronio sėkmę labiau lėmė žinoma pavardė nei jo nuveikti darbai.
Į didžiąją politiką buvo pasukęs ir europarlamentaro Justo Vinco Paleckio sūnus Algirdas, tačiau šiandien jis labiau žinomas dėl prieštaringų pažiūrų, o ne kaip talentingas politikas.
Nors daugelis tėvų teigia sąmoningai nekreipiantys ir tuo labiau nespaudžiantys vaikų sekti jų pėdomis, vis dėlto išlaikomos tradicijos dirbti toje pačioje srityje ne vieną pamalonina ir džiugina, kad sukauptas žinias galima perduoti šeimos nariui.
O štai verslininkai, norėdami išlaikyti sukurtą verslą šeimos rankose, stengiasi įtraukti vaikus į plėtojamą veiklą. Tad jau ir Lietuvoje yra nemažai verslininkų, perėmusių į savo rankas tėvų įkurtos įmonės vairą. Štai AB „Žemaitijos pienas“ pagrindinis akcininkas Algirdas Pažemeckas vienos iš įmonių grupei priklausančios bendrovės „Klaipėdos pienas“ generalinio direktoriaus kėdę patikėjo dukrai Ritai Pažemeckaitei. „Megrame“ įmonių grupės prezidento Juozo Magelinsko sūnus Šarūnas vadovauja bendrovei „Megrame langai“. Įmonei „Alna“, kurią prieš daugiau nei dvidešimt metų įkūrė Valentinas Milaknis, dabar vadovauja jo sūnus Tomas.

Lietuvos mokyklos susiduria su opia problema: griežtą sovietinį autoritarizmą pakeitė ne nauja tvarka, o nevaldoma mokinių anarchija.

Nuskambėjo skambutis ir į klasę suvirto būrys įsiaudrinusių penktokų. Per pertrauką įsišėlę vaikai ir toliau stumdosi, aidi garsus juokas, skrieja replikos. Praėjo jau penkios minutės, bet triukšmo nė kiek nesumažėjo: vieni ir toliau kovoja paaugliškas kovas; kiti garsiai svarsto, kas buvo užduota namų darbų, o keli vaikai jau įsivėlė į diskusiją su mokytoja, prašančia klasę nutilti ir susikaupti darbui.
„Nė kiek neperdedu sakydama, kad vaikams į suolus susodinti ir jiems nuraminti man kaskart prireikia mažiausiai 15 minučių. Jei pasiseka, likusį pusvalandį galime mokytis, bet kartais netenka nė tiek – pakanka, kad kuris nors iš klasės smarkuolių paleistų kokį juokelį, ir vėl kaip sniego lavina nusirita šurmulys bei linksmybės“, – pasakoja vienos Vilniaus mokyklos mokytoja, dėstanti gamtos ir žmogaus pažinimą.
Mokinių nedrausmingumas – nuolatinė kas savaitę rengiamų klasės valandėlių, tėvų susirinkimų tema. Deja, padėtis nė kiek nesikeičia – būti nedrausmingam dabar madinga, o būti griežti šiuolaikinės mokyklos mokytojai nebeturi teisės.

Vakarų visuomenės problema

Nevaldomas mokinių elgesys – toli gražu ne unikali lietuviška problema. Ją kartu su teoriškai labai patraukliomis demokratijos ir vaikų teisių normomis perėmėme iš Vakarų Europos, kuri ir pati dabar jau suvokia patekusi į įsisiautėjusių mokinių gerokai susilpnintos mokyklos aklavietę. „Įdomu, kada Lietuvoje suprasime, kad iš Vakarų galime mokytis nebent to, kaip negalima elgtis švietimo sistemoje“, – ironizuoja vienos stipriausių Lietuvoje mokyklų Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.
Jo vadovaujamoje mokykloje mokinių drausmės problema neegzistuoja – čia nuo 9-os klasės po sudėtingų egzaminų atrankos susirenka mokytis tik labai gabūs mokiniai, kurie paprastai yra labai motyvuoti ir nori mokytis. „Tačiau tai nereiškia, kad aš nematau, kas darosi už mano mokyklos sienų. Neabejingi ir savo darbą mėgstantys Lietuvos mokytojai jau seniai kalba apie tai, kad dėl visiško drausmės nebuvimo mokyti vaikus Lietuvoje vis sunkiau. Mokinių nedrausmingumo klausimą kelia profesinės pedagogų organizacijos. Deja, iki aiškaus ir garsaus problemos įvardijimo, švietimo politikų dėmesio neprieiname – ką jau kalbėti apie jos sprendimo būdus. O problema tikrai opi: esu įsitikinęs, kad švietimo kokybė yra tiesiogiai susijusi su mokinių drausme“, – sako vienas geriausių Lietuvos pedagogų.
Galime guostis nebent tuo, kad, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje mokinių drausmės problema dar opesnė ir gilesnė. Kaip pastebi Matthew Hunterio pseudonimu pasivadinęs britas mokytojas, kurio pastabas spausdina leidinys „Lietuvos švietimas. Kelias iš krizės. Refleksijos ir diagnozės“, britų švietimas jau yra pasiekęs tokią būklę, kuriai esant drausmė tapo keiksmažodžiu. Žinoma, taip yra nutikę tik su valstybinėmis mokyklomis, nes vargu ar viso pasaulio turtuoliai skubėtų atverti savo pinigines labai brangioms privačioms Anglijos mokykloms, jei jose vietoj geriausių pedagogų pamokų jų atžaloms tektų klausytis dar tik bręstančių išdykusių bendraamžių svaičiojimų, o griežtą discipliną ten būtų pakeitęs nevaldomas chaosas.
Iš dienraščio „The Guardian“ pateiktos apklausos sužinome, kad 40 proc. Didžiosios Britanijos mokytojų skundžiasi mokinių chuliganizmu, o 50 proc. mokyklą ketinančių palikti mokytojų nurodė mokinių elgseną kaip pagrindinę priežastį. Tame pat dienraštyje pabrėžiama, jog 2010 m. atliktas Nacionalinės mokytojų sąjungos tyrimas atskleidė: net 92 proc. mokytojų mano, kad per jų mokytojavimo metus mokinių elgsena pablogėjo, o 79 proc. teigė negalintys veiksmingai mokyti dėl prasto mokinių elgesio.
M.Hunteris teigia, kad britų švietimo sistemos erozija prasidėjo dar septintajame dešimtmetyje, kai išpopuliarėjo liberalios idėjos, teigiančios, jog prievarta autoritetu yra atgyvena ir vietoj jos mokinius reikia ne versti mokytis, bet skatinti jų motyvaciją tai daryti, o paklusnūs mokiniai imti lyginti su Hitlerio kariuomenės kareiviais.

Be autoriteto – be krypties
S.Jurkevičius tokias idėjas laiko absurdiškomis ir visiškai netinkamomis jaunimo ugdymo ir mokymo sistemoje. „Paprastas pavyzdys: ar norėdami įpratinti vaiką tvarkyti šeimos vakarienės indus mes turime jį motyvuoti, ar tiesiog liepti tai daryti, nes tai yra jo pareiga?“ – lygina pedagogas.
Jis pabrėžia, kad mokymasis pats savaime nėra nei linksmas, nei lengvas užsiėmimas, tačiau vaikai privalo išmokti susikaupti, įsigilinti, daug ką netgi išmokti mintinai. „Juk visiškai aišku, kad vaikas nepradės kalbėti užsienio kalba, neatlikęs sunkaus ir nuobodaus parengiamojo darbo – neišmokęs gramatikos, žodžių, taisyklių. Tik po sunkaus darbo ateina saldus pasiekto rezultato jausmas – ir taip yra visur visą gyvenimą“, – pagrindinius mokykloje įgyjamus įgūdžius primena mokyklos direktorius.
Tačiau, kaip teigia M.Hunteris, paradoksas toks, kad atsipalaidavus drausmės klausimais ta drausmė tampa pagrindiniu rūpesčiu. „Griežtose mokyklose, kuriose taisyklių laikymasis nuosekliai užtikrinamas, moksleiviai žino, ko gali tikėtis už savo elgesį, tad mokytojai gali susitelkti ties ugdymu. O štai mokyklose, kuriose drausmė yra atpalaiduota, gero elgesio užtikrinimas tampa visas jėgas iššvaistančiu mūšiu“, – sako britų pedagogas.
Jis cituoja savo tautietę švietimo politikos teoretikę Hannah Arendt, kuri dar 1961 m. savo esė apie švietimą numatė drausmės eroziją Vakarų mokyklose ir rašė: „Šiuolaikinio pasaulio auklėjimo problemą lemia tai, kad auklėjimas savo paties prigimtimi negali išsiversti be autoriteto ir tradicijos, bet kartu turi gyvuoti tokiame pasaulyje, kuris nebėra nei struktūruojamas autoriteto, nei siejamas tradicijos.“
Pasak Vilniaus licėjaus direktoriaus, Lietuvoje mokykla ir mokytojai jau seniai bijo laikytis griežtos bei tvirtos pozicijos ir tik kai kurie pavieniai pedagogai sugeba pasiekti retenybę – užtikrinti tvarką ir drausmę savo pamokose. „Bet jei būtų garsiai įvardijama, kad mokinių drausmė yra problema, ir pati švietimo sistemos viršūnė užtikrintų, kad blogas elgesys nebus toleruojamas, tylos ir tvarkos būtų daugiau kiekvienoje pamokoje“, – neabejoja S.Jurkevičius.

Problemų šaknys – šeimoje

Psichologė Inga Šulcienė pritaria, kad nedrausmingi mokiniai iš tiesų yra didelė mokyklos problema. „Mokytojai dažnai jaučiasi bejėgiai, savo autoritetu negalintys paveikti vaikų elgesio. Jie neretai jaučiasi išsekę, pavargę ir nebeturintys priemonių, padedančių dirbti savo darbą. Juos stebina vaikų elgesys, demotyvacija, patyčių mastai“, – tvirtina specialistė.
Tokios suirusios tvarkos priežasčių ji siūlo ieškoti šeimoje. „Vaikai negimsta savaime drausmingi, paklusnūs, turėdami gerą vertybių sistemą. To juos reikia išmokyti, o pirmieji mokytojai yra tėvai. Nuo to, kokios pozicijos laikysis tėvai, auklėdami mažylį, vėliau paauglį, bei kokį pavyzdį rodys patys, priklausys tai, koks jis bus užaugęs, ar ne tik žinos savo teises, bet ir mokės prisiimti atsakomybę bei pareigas“, – nekintančias tiesas primena I.Šulcienė.
Ji pastebi, kad šiuolaikiniams tėvams netinkamas vaikų elgesys jau gana anksti tampa didele problema. „Neretai tėvai klaidingai įsivaizduoja, kad vaikų poreikiai turi būti tenkinami besąlygiškai. Tėvų nenuoseklumas, negebėjimas nubrėžti aiškių ribų, taisyklių nebuvimas – vienos dažniausiai pasitaikančių priežasčių, lemiančių netinkamą vaikų elgesį“, – aiškina psichologė.
Psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė taip pat mano, kad sumaištis mokyklose yra pašlijusios tėvų auklėjimo sistemos padarinys: „Senoji – griežta, besąlyginiu paklusimu suaugusiems paremta sistema atgyveno, o naujos aiškios tvarkos dažniems tėvams sukurti nepavyksta.“
Pasak specialistės, tėvai neretai svyruoja tarp dviejų kraštutinumų – perdėto griežtumo bei kontrolės ir visiškos laisvės be nubrėžtų ribų. Tačiau, psichologės teigimu, būtent aiškių taisyklių sukūrimas, ribų nubrėžimas yra sėkmingos auklėjimo ir ugdymo sistemos esmė. „Tai pagrindas, kuriuo remiantis bendradarbiauti gali tėvai ir vaikai, mokytojai ir mokiniai“, – pataria ji.
I.Šulcienės vertinimu, reiklumu tėvai siekia vaikus integruoti į šeimą, vėliau ir į visuomenę, keldami jiems suaugusiųjų reikalavimus, mokydami disciplinos, gebėjimo prisitaikyti ir atsižvelgti į kito poreikius. „Tėvai yra pirmieji, kurie frustruoja vaiką neleisdami, drausdami, ribodami, taip mokydami ir parodydami, kad pralaimėjimai, mažos nesėkmės yra natūrali gyvenimo dalis. Tėvai, kurie patys sunkiai toleruoja vaiko nesėkmes, suvokdami tai kaip priekaištus sau, perteikia tai ir vaikui. Vaikai, augantys tokiose šeimose, neretai nežino savo norų bei reikalavimų ribų, o pamažu susidaro nuomonę, kad visas pasaulis – nuolatos jų paslaugoms. Šią nuostatą vaikas gali atsinešti ir į mokyklą“, – sako psichologė.
Ji pabrėžia, kad aiškios ribos suteikia saugumo jausmą ir patiems vaikams.

Pirmo vaiko susilaukti perkopus trisdešimt metų jau tampa įprasta ne tik Vakarų Europos šalyse, bet ir Lietuvoje. Be to, vis dažniau antrą ar trečią kartą tapti tėvais sąmoningai apsisprendžiama sulaukus keturiasdešimties ir daugiau metų.

Dabartinės šeimos modelį keičia ne tik mažėjantis gimstamumas, kai nusprendžiama turėti vieną atžalą, santuokos atidėjimas vėlesniam laikui, kohabitacija (gyvenimas nesusituokus), bet ir vaikų gimdymas esant vis vyresnio amžiaus. Tendencija, kad vyrai bei moterys pirmiausia siekia įgyti aukštąjį išsilavinimą, įsitvirtinti darbo rinkoje ir tik tada nusprendžia susilaukti vaiko, pastarąjį dešimtmetį išryškėjo daugelyje Europos šalių. Štai Prancūzijoje dabar pirmą kartą gimdo keturis kartus daugiau moterų, vyresnių nei 35 metų, negu prieš trisdešimtmetį. Didžiojoje Britanijoje maždaug kas antras vaikas gimsta vyresniems nei 35 metų tėvams, o gimdyvių, perkopusių 40 metų, pernai buvo tris kartus daugiau nei 1990 m.
Mūsų šalyje šeimos pagausėjimas taip pat atidedamas vis vėlesniam laikui. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais daugiausiai moterų gimdydavo būdamos 22-ejų, dabar – jau 27–29 metų. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per dvidešimt dvejus metus gimdyvių 22–24 metų amžiaus grupėje sumažėjo net 3,5 karto, o gimdančių 30–40 metų moterų nuo 2005 m. padaugėjo net apie pusantro karto. 2000 m. 30–34 metų lietuvės pagimdė 18 proc. vaikų, o 2009 m. – 24 proc.
Beje, pagal vidutinį pirmagimio susilaukusių tėvų amžių mes sparčiai vejamės Šiaurės bei Vakarų Europos šalis. Ten vidutinis pirmą kartą gimdančios moters amžius siekia 30 metų, vyrų, tapusių tėčiais, – 32 metus. Lietuvoje vidurkis – 26 metai, nors dar prieš dešimtmetį buvo apie 24-erius. Lietuvės nesibaimina gimdyti ir sulaukusios daugiau nei keturiasdešimties. Penkiasdešimtmečiams ar vyresniems vyrams amžius patirti tėvystės džiaugsmą taip pat nebeatrodo kliūtis.
Štai Klaipėdos merui Vytautui Grubliauskui jaunėlis sūnus gimė, kai politikas jau buvo atšventęs 52-ąjį gimtadienį, aktorius Ramūnas Abukevičius trečią kartą tėčiu tapo būdamas 50-ies, o jo žmona kino režisierė Inesa Kurklietytė gimdė 42-ejų. Aktorius ir politikas Artūras Orlauskas trečio vaiko susilaukė 45-erių, Seimo narė Asta Baukutė ketvirtą atžalą pagimdė 43 metų, aktorė Ilona Balsytė tokių metų taip pat susilaukė sūnaus, o JAV gyvenančios kompozitorės, dainininkės ir poetės Gintarės Jautakaitės dukra pasaulį išvydo, kai jai buvo 47-eri. Neseniai penktas vaikas gimė rašytoju ir kūno gerovės specialistu prisistatančiam 49 metų Šarūnui Navickiui.

Pasiekus profesinių ambicijų, lengviau atsidėti vaikams

Ypač daug vyresniame amžiuje vaikų susilaukusių tėvų yra tarp užsienio garsenybių. Pavyzdžiui, bitlas Paulas McCartney dukters susilaukė 61 metų, perkopus per šešiasdešimtmetį vaikai gimė ir JAV nekilnojamojo turto magnatui Donaldui Trumpui, dainininkui Rodui Stewartui, vienam žymiausių pasaulyje pianistų ir dirigentų Justusui Frantzui.
Nemažai įžymybių, sulaukusios keturiasdešimties ir daugiau metų, gimdo pirmą kartą. Aktorės Courteney Cox-Arquette, Nicole Kidman, Julianne Moore pirmą kartą mamomis tapo 41 metų. Rašytoja Joanne Rowling pirmą vaiką pagimdė 37-erių, o antrą – 39-erių. Aktorei Susan Sarandon trečioji atžala gimė sulaukus 46 metų, panašaus amžiaus gimdė ir kita žinoma aktorė Holly Hunter.
Tokio amžiaus gimdo ne tik Lietuvos ir pasaulio įžymybės. Štai vilnietė Birutė Mielinauskienė pirmo vaikelio susilaukė 43-ejų, jos vyrui tuo metu jau buvo penkiasdešimt. Pora susituokusi gyveno daugiau nei dešimt metų, tačiau šeimos pagausėjimą sąmoningai atidėliojo, nes pirmiausia norėjo pasiekti karjeros aukštumų, įsigyti nuosavą būstą. Įdomu tai, kad ir sulaukę tokio amžiaus Mielinauskai vaikelio neplanavo, jis pats pasirinko laiką ateiti į šią šeimą.
„Nesureikšminu to, kad gimdžiau ne dvidešimties, o gerokai vėliau. Nesijaučiu sena ar negraži. Gimdyčiau ir dar vieną vaiką“, – sako ketverių metų sūnų auginanti Birutė. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas amžius yra gražus motinystei. Vis dėlto, Birutės nuomone, būdama brandi ir profesinėje srityje pasiekusi savo užsibrėžtų tikslų, ji dabar gali daugiau laiko skirti sūnui, jaučiasi rami dėl ateities bei pajamų, o ir bendraudama su jaunesnėmis mamomis dėl savo amžiaus nekompleksuoja. Nepastebėjo, kad ir vaikas blogai jaustųsi, nors jo mamos amžius panašus kaip daugelio berniuko draugų močiučių.

Kantrybė ir nuoseklumas – vyresnių tėvų pranašumas

Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vedėja psichologė-psichoterapeutė Roma Jusienė pabrėžia, kad vaiko emocinė būsena nepriklauso nuo to, ar jis auga jaunesnių, ar vyresnių tėvų šeimoje. Pasak specialistės, jeigu tėvai gerai jaučiasi, tai ir atžala bus laiminga.
„Tai, kad vaikai kartais gėdijasi vyresnių tėvų, yra nuoskauda, pasiteisinimas, kai negaunama pakankamai meilės. Vis dėlto brandiems tėvams svarbiausia yra ryšys su artimaisiais, jie linkę patys daugiau duoti, nei reikalauti iš kitų. Be to, vyresnio amžiaus žmonės mažiau blaškosi, nuosekliau ir tikslingiau elgiasi. Tai pastebima ir auklėjant atžalas. Taip pat su amžiumi žmonės tampa kantresni, o tai labai svarbu auginant vaikus“, – paaiškina R.Jusienė.
Tą patvirtina ir VšĮ Prieraišiosios tėvystės centro lektorė, trijų vaikų mama Inga Giedraitienė. Pirmą dukrą ji pagimdė 24-erių, antrą – po beveik dešimties metų, o pagranduko susilaukė būdama 38-erių. „Tuos ilgus metus iki gimstant antrajai dukrelei daug dirbau, jai buvo tik aštuoni mėnesiai, kai grįžau į darbą. Stengdavausi su dukrele praleisti kuo daugiau laiko, tačiau man tada dar trūko brandaus ir atsakingo požiūrio į vaiko auginimą, – pasakoja I.Giedraitienė. – Dabar, kai dukra jau paauglė, rodosi, vėl išgyvenu jos vaikystę: tai, ko nedaviau jai tada, stengiuosi skirti dabar, be to, mėginu nekartoti tų pačių klaidų su kitais vaikais. Antroji mergytė buvo jau brandžiau laukiama: lankėmės su vyru tėvystės paskaitose, rengėmės atsakingai gimdyti ir auginti mažylę. Sūnelis atkeliavo taip pat ypač lauktas.“
Trijų vaikų mama sako, kad 36-erių pagimdžiusi antrą dukrą nutolo nuo darboholiško gyvenimo būdo ir ėmė mėgautis motinyste. Užuot dirbusi aštuonias valandas per dieną ir tik vakarais ar savaitgaliais bendravusi su šeima, moteris ėmė ieškoti galimybių dirbti lanksčiu grafiku, auginti vaikus ir kartu augti savo profesijos srityje.

Vidutinis gimdančios moters amžius sustos ties 30 metų

Pasak R.Jusienės, nors vyresni tėvai dažniausiai būna išmintingesni, jaučia mažiau baimės dėl ateities, tačiau neretai turi nešti dvigubą naštą. Mat ne tik augina mažus vaikus, bet ir privalo pasirūpinti ligotais tėvais. „Neišspręstos socialinės rūpybos problemos, taip pat požiūris, kad vyresnio amžiaus žmogus – tik našta, Lietuvoje dar yra dideli trukdžiai gimdyti sulaukus 35-erių ir daugiau metų“, – mano R.Jusienė.
Nepaisant to, jau ir mūsų šalyje noras pirmiausia susikurti materialinę gerovę ir tik tada atsidėti šeimai tampa svarbesnis nei sunkumai, su kuriais gali tekti susidurti atidėjus gimdymą vėlesniam laikui. Sociologė Aušra Maslauskaitė pastebi, kad tai lemia kontraceptinių priemonių išpopuliarėjimas, taip pat sudėtingesnis įsikabinimas į darbo rinką nei prieš dvidešimt metų. Be to, kur kas tobulesnės diagnostikos priemonės ir geresnė vyresnių gimdyvių priežiūra neatgraso nuo gimdymų esant brandesnio amžiaus. Nors apsigimimų rizika su amžiumi didėja, pavyzdžiui, 30-ies metų neturinčiai moteriai susilaukti kūdikio su Dauno sindromu tikimybė lygi vienam iš tūkstančio, o keturiasdešimtmetei – vienam iš šimto, tačiau vyresnės moterys rečiau susilaukia nesveikų vaikų.
Vis dėlto, kaip pastebi LSMU Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. Rūta Jolanta Nadišauskienė, pasikeitęs gimdymų kalendorius turi savo pasekmių. Štai pastoti vyresnei nei 35-erių moteriai kelis kartus sunkiau nei dvidešimtmetei, o sulaukus keturiasdešimties tokia tikimybė – vos 5 proc. „Atidėjus gimdymą vėlesniam laikui kyla grėsmė, kad moteris visai nepastos, tada reikės ieškoti pagalbinių apvaisinimo technologijų, o tokia pagalba Lietuvoje brangi“, – primena gydytoja.
A.Maslauskaitė įžvelgia grėsmę ir demografinei padėčiai. „Vis vėliau gimdant, trumpėja moters reprodukcinis laikas. Tad pirmo vaiko susilaukus keturiasdešimties didelė tikimybė, kad moteris daugiau vaikų nespės pagimdyti. Egzistuoja tam tikros ribos, iki kada galima atidėti gimdymą, todėl ir Vakarų Europos šalyse, ir Lietuvoje pirmą vaiką gimdančios moters vidutinis amžius turėtų sustoti ties trisdešimt metų“, – apibendrina A.Maslauskaitė.

Vaida Stoškuvienė

Lentelės
Gimdančių moterų amžius (gimusiųjų skaičius, tenkantis tūkstančiui atitinkamo amžiaus moterų)
2000 m. 2005 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
22 metai 100,8 66,8 60,4 59,3 51,3
28 metai 75,2 86,2 107,2 114,8 115,5
30 metų 63,3 69,9 94,9 105,5 112,1
35 metai 26,1 31,7 40,6 49,2 52,8
38 metai 14,2 15,3 20,7 23,7 23,6
41 metai 5 5,1 7,7 7,5 7,8
Šaltinis: Statistikos departamentas

Vidutinis gimdančių moterų amžius Lietuvoje
2002 m. 26,9
2005 m. 27,6
2008 m. 28,2
2009 m. 28,6
2010 m. 28,9
Šaltinis: Statistikos departamentas

Vidutinis pirmą vaiką gimdančių moterų amžius Europos šalyse
Lenkija 24,5
Estija 24,8
Latvija 24,7
Lietuva 26,6
Suomija 27,4
Švedija 27,9
Šveicarija 28,7
Jungtinė Karalystė 29,7
Ispanija 29,2
Šaltinis: Eurostatas

Lietuvos miestų gyventojai mano, kad dabartiniai vaikai, palyginti su jų tėvų ir senelių kartomis, yra laimingesni. Apie tai liudija „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa.
Paprašyti pasakyti savo nuomonę, kuri iš šių lietuvių kartų yra (buvo) laimingesnė – dabartinių vaikų, jų tėvų ar senelių, 43 proc. respondentų atsakė, kad iš visų laimingiausi dabartiniai vaikai. Kad laimingesni jų tėvai, nurodė 18,6 proc., kad seneliai – 8,4 proc., o kiek daugiau nei ketvirtadalis apklaustųjų mano, jog visos šios kartos gyvena arba gyveno vienodai laimingai.
Į klausimą, kieno finansinė padėtis buvo geresnė, o gyvenimas – labiau aprūpintas, beveik pusė respondentų atsakė manantys, kad jų kišenės yra pilnesnės, nei buvo jų tėvų. Na, o priešingai manančiųjų – atsakiusių, kad jų tėvai gyveno sotesnį gyvenimą už juos dabar, tarp apklaustų miestiečių buvo 16,6 proc.

Jūsų nuomone, kuri iš šių lietuvių kartų yra / buvo laimingesnė: dabartinių vaikų, jų tėvų ar jų senelių? (proc.)

Dabartinių vaikų karta 43
Visos kartos vienodai laimingos 27,2
Tėvų karta 18,6
Senelių karta 8,4
Nežinau / neturiu nuomonės 2,8

Kaip manote, kieno finansinė padėtis yra / buvo geresnė, o gyvenimas – lengvesnis ir labiau aprūpintas: jūsų ar jūsų tėvų? (proc.)

Manau, kad gyvenu geriau už savo tėvus 49,4
Didelių skirtumų neįžvelgiu 33,4
Manau, kad mano tėvai gyvena / gyveno geriau už mane 16,6
Nežinau / neturiu nuomonės 0,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. birželio 25–27 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Kaspersky Security Network debesų technologijos stebėjimo ir greitojo reagavimo sistemos duomenimis, birželio mėn. iš 150 741 „Tėvų kontrolės“ funkcijos suveikimo atvejų, užfiksuotų Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje, dauguma (60% atvejų) įvyko bandant apsilankyti pornografijos puslapiuose. Antrąją vietą (15%) užima bandymai apsilankyti uždraustuose socialiniuose tinkluose, trečiąją (12%) – bandymai parsisiųsti piratinę programinę įrangą. Be to, birželį, palyginus su geguže padaugėjo „Tėvų kontrolės“ funkcijos suveikimų socialinių tinklų kategorijoje.

Vaikams nepageidaujamo interneto turinio prieigos ribojimo birželio statistika rodo gana vienodą paskirstymą dieną nuo 10:00 iki 24:00 val. Mokslo metais didelis aktyvumas buvo pastebimas po pietų, kai vaikai grįždavo iš mokyklos ir sėsdavo prie kompiuterio be tėvų priežiūros. Per moksleivių atostogas „Tėvų kontrolės“ funkcijos, aktyvuojamos tėvų siekiant apsaugoti vaikus nuo nepageidaujamo interneto turinio, suveikimo atvejų sumažėjo beveik du kartus.

„Tėvų kontrolės“ funkcijos suveikimo atvejų skaičiaus mažėjimo tendencija yra susijusi su tuo, kad vasarą dauguma vaikų išvyksta atostogų ir mažiau laiko praleidžia prie kompiuterio. Tačiau tais atvejais, kai jie vis dėlto lieka namuose, rizika, kad vaikai apsilankys nepageidaujamo turinio svetainėse išauga, kadangi dabar jie turi daugiau laiko be tėvų priežiūros“, – pastebi „Kaspersky Lab“ vykdomasis direktorius Baltijos šalims, Vengrijai, Čekijai ir Slovakijai Andis Šteinmanis.

Vaikų ir paauglių apsaugai nuo grėsmių, susijusių su naršymu internete, „Kaspersky Lab“ antivirusiniuose produktuose Kaspersky Internet Security 2012 ir Kaspersky PURE

aktyvuota „Tėvų kontrolės“ funkcija, kuri leidžia kontroliuoti kompiuterio naudojimo ir naršymo internete laiką, tam tikrų programų paleidimą, riboti failų parsisiuntimą iš interneto, o taip pat kontroliuoti bendravimą socialiniuose tinkluose. Be to, „Tėvų kontrolė“ leidžia peržiūrėti statistikos ataskaitas apie vaiko veiksmus su kompiuteriu.

Apklausus pensinio amžiaus Lietuvos gyventojus paaiškėjo, kad didžioji dalis jų nemano, jog vaikai turėtų materialiai remti vyresnius savo tėvus ir artimuosius. Ekspertų teigimu, tai rodo garbaus amžiaus piliečių norą būti finansiškai nepriklausomais.
Senyvo amžiaus tėvai turi stengtis verstis patys ir tik kritiniu atveju tikėtis artimųjų finansinės paramos – mano pusė Lietuvoje gyvenančių pensininkų. Tai paaiškėjo atlikus gyvybės draudimo bendrovės „Compensa Life“ užsakytą pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų apklausą.
Manantys, jog vaikai ir kiti giminaičiai privalo remti tėvus ar kitus vienišus vyresnio amžiaus artimuosius, sudaro 26 proc. Lietuvos pensininkų. Beveik kas penktas pensinio amžiaus Lietuvos gyventojas mano, kad tėvai turėtų finansiškai remti savo vaikus, o ne priešingai. Dar 6 proc. apklaustų pensininkų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
„Kiekvienas žmogus nori jaustis pajėgus pasirūpinti savimi pats“, – teigia psichoterapeutas Olegas Lapinas, – „Natūralu, kad ir sulaukę senatvės gyventojai nenori pasijusti išlaikytiniais, o jų psichologinei sveikatai išlieka svarbus gebėjimo pasirūpinti savimi pojūtis”.
Anot „Compensa Life“ Lietuvos filialo vadovo Tomo Milašiaus, šiandienos pensininkai Lietuvoje, nors ir susiduria su finansiniais sunkumais bei visų jų poreikių patenkinti nepajėgiančia valstybine pensijų sistema, nemano, kad šį lėšų trūkumą turėtų kompensuoti vaikai ar kiti artimieji.
„Tokia senolių pozicija išryškina kaupimo ateičiai savo jėgomis poreikį ir rodo žmonių norą būti finansiškai nepriklausomais“, – teigia T. Milašius.
Pasak O. Lapino, nepalankios sąlygos gyventojams senatvėje susirasti darbą ir nepaplitusi vyresnio amžiaus žmonių verslumo praktika Lietuvoje apsunkina galimybes mūsų šalies pensininkams jaustis savarankiškais.
Atliktos apklausos duomenimis, nuomonė, kad garbaus amžiaus tėvai turi verstis be vaikų pagalbos populiaresnė tarp pensininkių moterų.
Apklausoje, kurią atliko visuomenės nuomonės tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ dalyvavo 716 pensinio amžiaus šalies gyventojų.  Jos tikslas buvo išsiaiškinti šalies pensininkų poreikius, problemas ir požiūrius. Tyrimas vyko visoje šalies teritorijoje, atrankoje naudotas daugiapakopės stratifikuotos tikimybinės atrankos metodas, taikant papildomą užsiėmimo atrankos kriterijų. Šis metodas užtikrina duomenų reprezentatyvumą, t. y. kiekvienas tikslinės grupės atstovas turi vienodas galimybes būti apklaustu ir atrankinė visuma pagal tikslinius kriterijus atitinka generalinę visumą. Tyrimo rezultatai reprezentuoja šalies pensinio amžiaus gyventojų nuomones ir vertinimus. Galima maksimali rezultatų paklaida 3,7 proc.

Vienoje Vilniaus mokyklų vėl sužalota mergaitė – trylikametė tapo bendraamžių smurto auka. Ar iš tiesų šių dienų vaikai yra agresyvesni, o gal mes tik daugiau skiriame dėmesio šiai problemai?

„Jaučiu baimę išleisdama savo vaiką į mokyklą“, – prisipažįsta vilnietė Aurima. Jos trylikametė dukra yra Vilniaus „Sietuvos“ vidurinės mokyklos šeštokė. Dukra, pasak mamos, yra ramaus būdo, nekonfliktiška, problemų dėl jos elgesio mokykloje niekada nekildavo.
Viskas aukštyn kojomis apsivertė pastarosiomis savaitėmis. Iš mokyklos dukra ėmė grįžti sudirgusi, įbauginta. Netrukus mergaitės tėvai išsiaiškino, kad ji įsivėlė į konfliktą su grupe toje pačioje mokykloje besimokančių trylikos keturiolikos metų mergaičių. Ponia Aurima sako ypač sunerimusi, kai vieną vakarą sužinojo, kad ratu apstojusios jos dukrą aštuonios paauglės neleidžia jai eiti namo. Dukrą parsivesti tuomet teko tėvams.

Vaikų smurto proveržiai – ne tik Lietuvoje

„Aš, būdama suaugusi, nepajėgiau atlaikyti žodinio mergaičių puolimo. Jos buvo labai priešiškai nusiteikusios ir visiškai neįsiklausydamos įrodinėjo savo tiesą“, – pokalbį su dukters bendramokslėmis iš skirtingų klasių prisimena moteris. Kas iš tikrųjų įvyko tarp mergaičių – kas pasėjo tarp jų nesantaikos grūdą, Aurima sako iki galo taip ir nesupratusi. Paaiškėjo tik tiek, kad konfliktą įžiebė kažkokie gandai, kuriuos skleidžiant tos mergaitės įtarė moters dukrą.
Įtampa tarp mergaičių vis didėjo. Pradėjusi tikrinti dukters gaunamas žinutes į mobilųjį telefoną ar socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame mergaitės aktyviai bendravo, mama susirūpino dar labiau. Dukra buvo užgauliojama, jai imta grasinti sumušimu ir išprievartavimu. „Maniau, tai tik kalbos, bet vėliau viena mergaitė iš tikrųjų vaikėsi mano dukrą su beisbolo lazda. Kaip ji pati vėliau pasakojo, pro savo namų durų akutę ji pamatė laiptinėje mano dukrą su dviem berniukais ir išėjo nešina beisbolo lazda, kad juos išvarytų“, – mergaičių elgesiu stebėjosi paauglės mama.
Mergaičių konfliktas kulminaciją pasiekė po Velykų. Balandžio 11 d. moteris sulaukė skambučio iš mokyklos, kad atvyktų pasiimti dukters, nes jai sužalotas rankos pirštas. Į mokyklą skubiai nuvykusiai mamai dukra pasipasakojo, kad per ilgąją pertrauką buvo užpulta tos pačios mergaitės, kuri anksčiau grasino beisbolo lazda. Paaiškėjo, jog moksleivė šiurkščiai sugriebė ir taip pasuko trylikametės dešinę ranką, kad sukėlė nedidelę traumą: nuvykus į Santariškių klinikas medikai nustatė dešinės rankos didžiojo piršto sąnario išnirimą. Šiuo metu mergaitės dešinė ranka sutvarstyta specialiu įtvaru. Kitų šaltinių teigimu, abi mergaitės susistumdė ir sužalojimai buvo padaryti netyčia.
„Kaip tik dabar dukra su vyru policijoje, iškvietė mus į apklausą. Apie incidentą policijai pranešė ligoninė, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Rytoj į policiją turi atvykti ir ta mergaitė su savo tėvais. Nei ji, nei jos tėvai mūsų neatsiprašė. Tik prašė nerašyti pareiškimo policijai, kad nebūtų keliama byla“, – praėjusią savaitę „Veidui“ pasakojo nukentėjusios paauglės mama.
Išleisdama dukrą į mokyklą moteris nebesijaučia tikra, kad ši ten bus saugi, ir sako nebežinanti, ko dar galima tikėtis.
Apie vaikų ir paauglių agresijos protrūkius pastaruoju metu girdime vis dažniau. Ši istorija, nutikusi „Sietuvos“ mokykloje, anaiptol ne vienintelė tokia ir toli gražu ne žiauriausia. Pernai vasarą šalį apskriejo kraupi žinia apie septyniolikmetę šiaulietę, kurią peiliu į gabalus supjaustė dvi bendramokslės gimnazistės. Merginos savo aukos kūno dalis sudėjo į maišelius ir išmėtė po miestą.
Visuomenę pašiurpino ir trylikametės alytiškės nužudymo istorija: pernai sausį paauglė atvyko į pasimatymą Vilniuje su keturiolikmečiu draugu, su kuriuo bendravo per socialinį tinklą „Facebook“, ir namo nebegrįžo. Internetinis draugas trylikametę išžagino ir pasmaugė.
Dar neužmirštas ir prieš kelerius metus Vilniaus „Volungės“ pradinėje mokykloje kilęs skandalas, kai įniršio apimtas antraklasis sužalojo kelis moksleivius.
Panašių istorijų, kuriose pagrindinis vaidmuo tenka agresyviems vaikams ar paaugliams, yra daugybė, ir Lietuva čia ne išimtis. Su vaikų smurtu ir agresija susiduria visos šalys, o psichiatrai ir mokslininkai šiam reiškiniui skiria vis daugiau dėmesio. Pagrindinis klausimas, kurį kelia vaikų agresiją tyrinėjantys specialistai, – ar šių dienų vaikai yra agresyvesni nei ankstesnių kartų, ar taip tik atrodo, nes visuomenėje apie šią problemą dabar kalbama daug daugiau. Taigi ką rodo šia tema atlikti tyrimai?

Linksta į agresiją, nes yra nelaimingi

Prieš kelerius metus atliktų tyrimų duomenimis, Lietuva pagal patyčių paplitimą buvo tarp pirmaujančių pasaulyje: bent kartą kitų vaikų užgauliojimų, įžeidinėjimų ar netgi tam tikro smurto yra patyrę apie 70 proc. trylikamečių. Tačiau patyčios, kaip pabrėžia „Vaikų linijos“ psichologė Marina Mažionienė, nėra nauja problema – ji egzistavo visą laiką. Palyginamųjų tyrimų, kurie parodytų, koks buvo patyčių paplitimas prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, atlikta nėra, tad šie duomenys atskleidžia tik dabartinę situaciją.
Objektyvių tyrimų, kuriuose būtų lyginamas kelių skirtingų kartų vaikų polinkis į agresiją, taip pat nesama. Nestinga tik tokių duomenų, kad žiaurūs kompiuteriniai žaidimai ar smurto rodymas per televiziją iš tiesų didina vaikų agresyvumą. Vienas naujesnių Vakaruose atliktų tyrimų taip pat parodė, kad į agresiją labiau linkę tie vaikai, kurie buvo mušami ar kitaip fiziškai baudžiami savo tėvų. Kanados mokslininkai padarė išvadą, kad tokie vaikai vėliau gali smurtauti prieš savo tėvus, brolius ir seseris, draugus, o suaugę – ir prieš antrąją pusę.
Kai kurie tyrimai taip pat liudija apie pamažu didėjančią mergaičių ir moterų agresiją. Tiesa, jų autoriai daugiausia remiasi užfiksuota nusikaltimų statistika.
O ką apie tai mano žymūs lietuvių psichologai ir psichiatrai: ar agresijos tarp vaikų iš tiesų daugėja ir kokios priežastys tai lemia? „Ir taip, ir ne, – sako Paramos vaikams centro vadovė, vaikų psichologė Aušra Kurienė. – Ir dėmesio tam mūsų visuomenėje dabar skiriama daugiau, ir pačios agresijos šiek tiek padaugėjo, o taip yra todėl, kad mūsų vaikai dabar liūdnesni ir nelaimingesni. Materialiai jie neblogai aprūpinti, turi kompiuterius, naujus mobiliuosius telefonus ir madingų drabužių, bet tėvų dėmesio ir meilės sulaukia mažiau – savo centre su tuo nuolat susiduriame. Na, o nelaimingas žmogus dažnai būna piktas ir tą pyktį nukreipia arba į save (turime daug vaikų, kurie žudosi, vartoja kvaišalus, pjaustosi ir kitaip naikina save), arba į kitus žmones.“
Kita vertus, Lietuva pastaruoju metu garsėja vienomis ilgiausių vaiko priežiūros atostogų pasaulyje, o statistika rodo, kad šia teise pasinaudoja ir vis daugiau vyrų. Taigi ar tikrai padėtis tokia jau bloga?
A.Kurienė į tai atsako, kad apie šio įstatymo poveikį bus galima spręsti tik po kokių dešimties metų, kai dabartiniai mažyliai, kuriems tėvai lyg ir turi visas galimybes skirti daugiau dėmesio (bent jau kol šie maži) pasieks paauglystės amžių. O štai dabartiniai paaugliai psichologei atrodo labai atitolę nuo savo daug dirbančių ir nuolat užsiėmusių tėvų, kurie esą dažnai nespėja patenkinti ne tik vaikų, bet ir savo poreikių, bet užtat rado nepamainomą ir pačią kantriausią auklę – kompiuterį. „Vaikai palikti vieni su kompiuteriu. Tėvams tai labai patogu, nes vaikas būna užsiėmęs, nieko kito jam jau nereikia, – dėsto psichologė. – Toks dažnas kompiuterio naudojimas kaip tik ir yra sutrikusių santykių šeimoje pasekmė.“
Vaikų psichiatras Linas Slušnys primena prieš kelerius metus paskelbtą tarptautinį UNICEF organizacijos tyrimą, parodžiusį, kad lietuviai tėvai savo vaikams per parą skiria vidutiniškai septynias minutes dėmesio. Šio tyrimo duomenimis, Lietuvos vaikai jaučiasi nelaimingiausi Europoje. „Vaikų agresijos iš tiesų šiek tiek daugėja, bet tai nėra susiję su kažkokiais iš dangaus nusileidusiais dalykais, o yra visiškai normalus reiškinys. Mūsų vaikai nelaimingi, dėl to, norime mes to ar nenorime, keičiasi tiek jų elgesys, tiek požiūris į santykius su kitais žmonėmis ir automatiškai gali šiek tiek padaugėti agresijos, nors jos iš tiesų buvo visais laikais. Kai aš mokiausi mokykloje, taip pat būdavo visokių istorijų – ir patyčių, ir muštynių, bet apie tai mažai kas kalbėdavo“, – teigia L.Slušnys.
Jei grįšime prie minėto mergaičių konflikto Vilniaus „Sietuvos“ mokykloje, nukentėjusios paauglės mama taip pat pastebėjo, kad dauguma tėvų net ir kilus tokiai konfliktinei situacijai demonstravo visišką abejingumą: daugelis net nesureagavo į kvietimus susitikti, paieškoti konflikto sprendimo būdų. „Man susidarė įspūdis, kad tėvai tiesiog nesidomi savo vaikais, kuo šie gyvena“, – stebisi motina.
Neringa Čiukšienė, dėmesio centre atsidūrusios „Sietuvos“ mokyklos direktorės pavaduotoja, mokykloje dirbanti jau dvidešimt metų, pritaria psichologų nuomonei, kad tėvų dėmesio ir meilės šių dienų vaikai sulaukia mažiau. „Šiuolaikiniai tėvai tiesiog pernelyg užsiėmę“, – tvirtina pedagogė.

Psichoanalitiko Raimundo Milašiūno komentaras
Visoje mūsų visuomenėje padaugėjo agresijos, nes stipriai krito žmonių saugumo jausmas. Tai lėmė ne vien materialiniai dalykai, bet labiausiai tai, kad žmonės dabar nutolę vieni nuo kitų, susvetimėję, bendravimas su aplinkiniais nuvertintas. Juk kodėl pas mus tiek daug savižudybių? Aš keliu versiją, kad žudomasi būtų mažiau, jei mūsų žmonės daugiau kalbėtųsi apie savo problemas, nemanytų, kad eiti pas psichoterapeutą vis dar yra gėda, nes bendravimas – gydantis veiksnys. Na, o kai saugumo jausmas sumažėja, agresija automatiškai padidėja, nes tai pati geriausia gynyba esant bejėgiškumui. Tėvai, jausdamiesi nesaugūs, tai labai greitai perduoda savo vaikams.

Kartu su mažaisiais vilniečiais, Vilniaus pusmaratonyje bėgsiančiais po UNICEF vėliava „Už kiekvieną vaiką“, savąjį puskilometrį bandys įveikti ir garsaus muzikanto Viktoro Diawaros atžala Kipras. Kaip teigė grupės SKAMP narys, bėgimas už vargstančius pasaulio vaikus kiekvienam mažyliui yra puiki auklėjimo forma, plečianti akiratį ir skatinanti užuojautą.

„Manau, kad yra svarbu nuo mažens paaiškinti vaikams, atkreipti jų dėmesį į pasaulio vaikų problemas. Kuo ankščiau vaikai sužino ir prisideda prie to, kad ir įvairiom žaismingom formom, tuo yra geriau. O šis renginys tokiam tikslui yra idealus. Tikiuosi, oras bus giedras, tad kodėl neišėjus į gamtą ir smagiai nepraleidus laiko, juolab, kai dar gali prisidėti prie gerų darbų darymo“, – sakė V. Diawara.

Iš Malio kilęs muzikantas prisipažino, jog labdaros tradicijas jo tėvai jam įskiepijo nuo pat mažens. „Dar kai gyvenau su tėvais, mes rinkdavome labdarą Lietuvai, o kai studijavau Vokietijoje, dažnai dalyvaudavau įvairiose lėšų rinkimo akcijose ir renginiuose. Tad UNICEF tikslai man ir mano šeimai yra labai artimi. Būtų puiku, jog kuo daugiau žmonių prie jo prisidėtų“, – teigė V. Diawara.

Balandžio 21 d., šeštadienį, 13 val., Vingio parke vyksiančiame Vilniaus pusmaratonyje vaikiška UNICEF rungtis pretenduoja tapti žaismingiausia. Bėgimas startuos specialaus organizatorių svečio Nusipelniusio maratonininko Manto vedama mankštele. Linksmasis bėgikas tikrins vaikų psichologinį pasiruošimą, šypsenos platumą, juoko garsą ir kitas maratonui būtinas savybes. Ir vos pradėję vaikščioti bėgikai, ir patyrę žingsniuotojai „apšils“ atlikdami „spalvotus“ pratimus, kurių metų reiks apsikabinti šalia esantį, pritūpti, pašokti į viršų ir t.t. Jis taip pat papasakos apie UNICEF bei tikrąją vaikų padėtį pasaulyje.

Tikimasi, jog UNICEF bėgime dalyvaus apie 300 vaikų nuo 3 iki 12 metų amžiaus. Be W. Diawaros šeimos, renginyje ketina dalyvauti ir daugiau pramogų pasaulio atstovų atžalų. Vilniaus pusmaratonyje vaikai išbandys 500 m. distanciją. Kiekvienas maratono dalyvis pasipuoš UNICEF marškinėliais, ant sienos pasikabins padėkos raštą ir džiaugsis atminimo dovanelėmis.

UNICEF duomenimis, kas 15 minučių pasaulyje berniukas ar mergaitė miršta, nes nėra paskiepyti, neturi švaraus geriamojo vandens, maisto ir kitų sąlygų išgyvenimui. „Tikimės, jog mindami Vingio parko takelius sostinės vaikai ir jų tėveliai gaus progą apie tai susimąstyti ir imtis pagalbos priemonių“, – sakė UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė.