Šiuo metu Lietuvoje yra apie 54 savivaldybių vaikų globos namų, 7 valstybiniai vaikų globos namai, 21 nevalstybiniai vaikų globos namai, 4 socialinės globos namai vaikams su negalia bei 47 šeimynos.

Remiantis socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2011 metais 701 vaikas, augantis globos namuose, sulaukė pilnametystės, kuomet globos namus tenka palikti. Kas laukia globos namų auklėtinio?

Savarankiško gyvenimo pradžia

Pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą, pasibaigus nustatytai globai dėl pilnametystės, valtybė moksleiviui skiria 75 bazinių socialinių išmokų dydžio (9750 Lt) vienkartinę išmoką įsikurti. Jeigu asmuo toliau mokosi pagal bendrojo lavinimo, profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės studijų formos nuosekliųjų studijų programą, papildomai kas mėnesį mokama 520 Lt globos išmoka, iki asmeniui sukanka 24 metai.

Gaunantis globos išmoką asmuo taip pat turi teisę gauti socialinę stipendiją arba stipendiją pagal mokymosi rezultatus. Jeigu asmuo išlaikomas, t.y. nemokamai gauna nakvynę ir maistą mokyklos bendrabutyje, jam skiriama 2 MGL dydžio (260 Lt) mėnesinė išmoka.

“Palikę globos namus globotiniai susiduria su daugybe sunkumų. Nemaža dalis jų nežino kur kreiptis dėl paramos ar socialinio būsto nuomos, kaip teisingai paskirstyti pinigus, užpildyti dokumentus, kaip siekti tolesnio išsilavinimo. Paaugliams trūksta žinių apie tai, kur reiktų kreiptis iškilus sunkumams dėl nedarbo, gyvenamosios vietos, skurdo, pašalpų, teisinių problemų”, – situaciją komentuoja Vilniaus Pedagoginės Psichologinės Tarnybos (VPPT) vadovė Vida Roma Pivorienė. – Dėl psichosocialinio prisitaikymo ir socialinės apsaugos sistemos spragų, globotiniams trūksta aiškaus savo gyvenimo įsivaizdavimo modelio. Ryškėja vertybių, tradicijų ir gyvenimiškų įgūdžių stoka.”

“Pagalba padedanti jaunuoliams prisitaikyti gyventi išėjus iš globos namų šiuo metu nėra pakankama visoms iškylančioms problemoms išspręsti, be to, ne visi jaunuoliai gali ja pasinaudoti. Valstybiniam lygmeny tokios pagalbos praktiškai nėra. Džiugina tai, kad šias problemas padeda spręsti nevyriausybinės organizacijos“, – V.R.Pivorienė.

Sudėtinga adaptacija

“Šiuo metu viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria vaikų globos namų auklėtiniai – savarankiško gyvenimo pradžia ir profesinės karjeros planavimas. Skiriama finansinė parama įsikūrimui yra nepakankama gyvenimo pradžios užtikrinimui, apgyvendinimo ir įsikūrimo klausimų sprendimui“, – Aurelija Zacharevičienė, VPPT atstovė.

“Pradėdami savarankišką gyvenimą paaugliai susidūria su daugybe naujų sunkumų. Jaunuoliai pradeda suvokti, kiek daug jiems reikia pagalbos, paramos, palaikymo. Dauguma stokoja pasitikėjimo savimi, kas dar labiau sunkina iškilusių gyvenimo problemų sprendimą”, – V.R. Pivorienė.

Rasa Dičpetrienė, organizacijos “Gelbėkit vaikus” atstovė, taip pat pastebi, kad vaikams labiausiai trūksta pagalbos pasirenkant ateities profesiją, dėl savęs pažinimo įgūdžių stokos.

Oficialios informacijos apie tai kaip šiems vaikams sekasi pirmais, antrais ar po penkerių savarankiško gyvenimo metų – nėra. Tačiau, pasak Rasos Dičpetrienės, adaptacija yra labai sunki. Vaikų namų auklėtojos dažniausiai palaiko ryšius su pilnametystės sulaukusiais globotiniais, tačiau nėra oficialios valstybinės tarnybos, kuri šiuos jaunus žmones globotų.

Pagalba turi atsakinga

Pasak organizacijos “Kitas variantas” atstovo Tomo Kaulinsko, vaikams reikalinga ne vien materialinė parama. “Neužtenka vežti į globos namus dėžes saldainių ir žaislų – iš jų ten esantiems vaikams mažai naudos. Reikia padėti vaikus ugdyti, bei suprasti, kad nepakanka aplankyti globos namų vieną kartą metuose – per Kalėdas. Reikia skirti daug daugiau dėmesio ir laiko. Ir tai gali padaryti kiekvienas iš mūsų”, – T. Kaulinskas.

Vilniaus Psichologinės Pedagoginės Tarnybos atstovės nurodo, kad šiems jaunuoliams labiausiai būtinas savęs pažinimo, gyvenimo įgūdžių bei savarankiškumo ugdymas. Taip pat privalo būti suteikta psichologinė pagalba, galimybė konsultuotis profesinės karjeros klausimais.

“Globotiniams trūksta galimybės pasitarti, pasikalbėti su labiau patyrusiu, išmanančiu suaugusiuoju apie savo esamą situaciją, gyvenimo planus, pamodeliuoti gyvenimo situacijas įvairiais klausimais. Tame tarpe ir profesijos pasirinkimo bei asmeninio gyvenimo srityje. Vaikai, augantys šeimose šią galimybę gauna iš savo artimųjų. Jaunuoliams išėjus iš globos įstaigos, darbuotojai nebegali skirti tiek daug dėmesio, kiek anksčiau. Be to nemažiau svarbus suaugusiojo išsakytas padrąsinimas, palaikymas, psichosocialinė parama. Globos namuose užaugę jaunuoliai, neretai patiria neigiamą, net kritišką aplinkinių požiūrį į juos, todėl dažnai išgyvena nereikalingumo ir atstūmimo jausmą, o tai įtakoja jų socialinį pasyvumą”, – V. Pivorienė.

Kadangi socialinių paslaugų skirtų globos namus palikusiems yra mažai, neretai jaunuoliai nesugeba savarankiškai tvarkyti asmeninių finansų, paskirstyti išlaidų.

“Apmaudu, kad mūsų visuomenėje materiali parama yra kur kas labiau suprantama, nei psichologo ar socialinių bei profesinių igūdžių lavinimo”, – R. Dičpetrienė.

Gyvendami vaikų globos namuose vaikai nesirūpina daugeliu dalykų – maistu, drabužiais, laisvalaikio organizavimu. Todėl neišmoksta kaip tvarkytis su paprastais kasdieniniais rūpesčiais. Pasak V.R. Pivorienės, tam, kad vaikas visada jaustųsi atsakingu už savo poelgius, reikia ugdyti gebėjimą priimti sprendimus bei vystyti atsakomybės jausmą.

“Svarbu, kad būtų ugdoma savigarba, gebėjimas pažinti ir įvertinti savo asmenybės stipriąsias ir silpnąsias puses. Nemažiau svarbūs yra bendravimo įgūdžiai, kurie leidžia užmegzti ir išlaikyti draugiškus ryšius su aplinkiniais. O taip pat, gebėjimas spręsti konfliktus, kritinis bei kūrybinis mąstymas”, – V.R. Pivorienė.

Duoti “meškerę”, o ne “žuvį”

Šių metų vasario 20 dieną startavo socialinis projektas “PATS”. Projekto tikslas – padėti vaikų namų globotiniams – abiturientams – pasirengti savarankiškam gyvenimui už vaikų namų ribų, kuomet jie pirmą kartą taps iš tikrųjų savarankiški, tačiau kartu ir turės pasikliauti vien tik savo pačių jėgomis. “PATS” skatins jaunuolių iniciatyvumą, atkaklumą ir pasitikėjimą savimi. Iniciatoriai siekia išmokyti globos namų auklėtinius drąsiai reikšti savo nuomonę, nuosekliai siekti tikslų bei nori, kad vaikai patikėtų, jog idėjus pastangų – įmanoma viskas. Projektas tikisi išmokyti jaunus žmones prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir ateitį nepriklausomai nuo praeities.

“Svajoju. Ruošiuosi. Įgyvendinu” konkurse kviečiami dalyvauti visi 10-12 klasių moksleiviai gyvenantys globos namuose. Organizatoriai nori, kad kiekvienas vaikų namų auklėtinis bent kelias minutes pagalvotų apie savo savarankiško gyvenimo ateitį, paimtų pieštuką ir popieriaus lapą bei parašytų laišką apie tai kaip ir kokių tiklsų sieks. Tokiu būdu parodydamas, kad yra pasiruošęs bendrauti su išoriniu pasauliu ir prisiimti atsakomybę už savo ateitį. Socialinės akcijos priemonės bus skirtos padėti atkakliausiems siekti savo tikslų. Likusius, tikimasi, įkvėpti pasitikėjimo, ryžto ir atsakomybės.

“Iš žmonių, dirbančių su vaikų namų auklėtiniais sužinojome, kad dažniausiai pagalba suteikiama įvairiausių daiktų, kultūrinių programų, net ir seminarų pirkimu. Tiksliau – duodama, duodama, duodama. Šitokiu būdu, nejučia, vaikus pripratiname gauti. Jie taip įpranta gauti, kad pamiršta pačių atsakomybę už savo ateitį. Baisiausia tai, kad šitaip duodami juos auginame iki pilnametystės, o po to, vos pabaigus mokyklą, paliekame likimo valiai. Jaunas žmogus lieka visuomenėje vienas. Tuomet, išskyrus valstybės numatytą simbolinę paramą, kurios neužtenka pragyventi, jaunuoliui jau niekas nieko nebeduoda. Tenka rūpintis pačiam, o įgūdžių pasirūpinti savimi neužtenka. Visuomenė jaunam žmogui nepažįstama, jis jaučiasi tarsi butų atvykęs į svetimą šalį, kurioje nežino kaip elgtis, o ir paklausti nėra ko. Mano nuomone, dabartinės labdaros tradicijos yra ydingos ir daro daugiau žalos negu naudos. Todėl ir kilo mintis suorganizuoti akciją, kuri skatintų jaunus žmones pamąstyti apie savo ateitį, pagalvoti kokiais konkrečiais būdais galima pasiekti savo tikslų. Imti likimą į savo rankas, nepriklausomai nuo praeities, drąsiai pradėti gyventi gyvenimą savarankiškai. Esu įsitikinusi, kad geriausia pagalba yra ta, kuri skatina tapti nepriklausomu nuo pagalbos. Socialinio projekto “PATS” tikslas – padėti jaunuoliams pradėti veikti savarankiškai, tam, kad vėliau tuos pačius įgūdžius galėtų naudoti patys, be mūsų pagalbos. Ypatingai svarbus projekto siekis – pabrėžti savarankiškumo bei iniciatyvumo skatinimo svarbą prieš materialią bei pasilinksminimų pagalbą, kuri šiandien jau tampa žalinga”, – Eglė Grėbliauskaitė, socialinio projekto “PATS” ambasadorė.

Organizacijos “Kitas variantas” atstovo Tomo Kaulinsko nuomone, tokia iniciatyva yra labai teigiama. “Lietuvoje dar labai nedaug brandžių organizacijų, kurios dalintų „meškeres. Tokių projektų labai reikia”, – mano T.Kaulinskas.

VPPT taip pat remia šią iniciatyvą ir yra pasiruošusi bendradarbiauti įgyvendinant projektą. “Projektas prisidės sprendžiant globos įstaigose gyvenančių vaikų problemas, skatins jaunuolius būti aktyvesniais, labiau atsakingais už savo ateitį, padės optimistiškiau ir realiau galvoti bei planuoti gyvenimą”, – V.R.Pivorienė.

Socialinis projektas “PATS” – ir lietuvių išeivių iniciatyva

4 vaikų mama Eglė Grėbliauskaitė pasakoja, kad projekto idėja gimė, kuomet vienas iš lietuvių išeivių organizacijos “PiBox” įkūrėjų Tomas Rimkus paprašė padėti suorganizuoti Kalėdinį renginį vaikų globos namams. “Tuomet pagalvojau, ko labiausiai norėčiau savo vaikams, jei jie būtų tokioje stuacijoje. Šiuo metu jau yra vykdoma daugybė labdaros akcijų globos namams, kurios susijusios su materialinėmis gerybėmis. Nesu tikra, ar tai ugdo stiprias asmenybes. Nuoširdžiai manau, kad daugeliu atveju tai – žalinga. Todėl nutarėme imtis tokios pagalbos, ir tokiai amžiaus grupei, kurios labiausiai trūksta bei kuri ilgalaikėje perspektyvoje bus labiausiai naudinga vaikams”, – teigia E.Grėbliauskaitė.

Projekto atstovai mano, kad jaunuoliams yra labai svarbus saugumo jausmas. Svarbu jaustis pilnaverčiais visuomenės nariais. Taip pat svarbu, kad jaunuoliai suprastų, jog jie yra šios visuomenės kūrėjai. Reikalinga formuoti atsakomybę už savo gyvenimą ir veiksmus. Globos namų auklėtiniai, deja, šio suvokimo negauna. “Dažnai vaikai mano, kad visuomenė yra jiems skolinga ir privalo duoti. Atsakomybė dėl tokios situacijos ir tenka visuomenei. Nematau priežasčių, kodėl vaikai, gyvenantys globos įstaigose, negali augti drąsūs. Tai priklauso tik nuo mūsų pačių, nuo globos namų darbuotojų požiūrio, nuo atsakingo požiūrio į labdarą, nuo švietimo sistemos pilnavertiškumo. Būtina skatinti gebėjimą kelti sau tikslus ir jų siekti”, – teigia E.Grėbliauskaitė.

Pradėję organizuoti projektą “PATS”, iniciatoriai ilgai netruko rasti bendraminčių. Projektas bendradarbiauja su organizacijomis “Gelbėkit vaikus”, “Augink atsakingai”, “Kitas variantas”. Prie akcijos taip pat prisideda tokios rinkos lyderės kaip “Publicum”, “Primum Esse” bei kiti. Organizatoriai tikisi, kad prie iniciatyvos duoti “meškerę”, o ne “žuvį” prisidės didelius labdaros pajėgumus turintys fondai. Vienas iš projekto “PATS” tikslų yra paskatinti visuomenę pamatyti jau tradicinėmis tapusių labdaros formų tiekiamą žalą.

Ne tik vaikų namų auklėtiniams

Projekto “PATS” organizatoriai taip pat mano, kad galimybė padėti kitam yra didelė vertybė, o prasminga veikla ypatingai nulemia žmogaus laimės suvokimą. Dėl šios priežasties projektas yra naudingas ne tik vaikų namų auklėtiniams, bet ir savanoriams, kurie, padėdami tobulėti vaikams, tobulės patys.

Socialinis projektas “PATS” maloniai kviečia visus, norinčius prisidėti, susisiekti elektroniniu paštu pats@pibox.lt arba telefonu 8 686 515 41.

Alma Birbilaitė

Ketvirtadienį 19 val. „Girstučio“ kultūros ir sporto centre, o penktadienį 19 val. Vilniuje, Šokio teatre, Kauno šokio teatras „Aura“ kviečia į atnaujintą, naujais atlikėjais praturtėjusį Birutės Letukaitės spektaklį „Medėjos“, anksčiau terodytą keliuose festivaliuose. Remiantis antikine Euripido tragedija, šokio spektaklyje gvildenama abortų ir nužudytų kūdikių tema. Jaudinantis kūrinys bando atrasti priežastis, priverčiančias moteris užmiršti motinišką instinktą ir padarančias jas žudikėmis.

Šiais mokslo metais Vilniuje į vaikų darželius nepateko beveik du tūkstančiai, Kaune – pusantro tūkstančio mažylių. O lopšelių grupių trūksta net ir mažesniuose miestuose. Kaip savivaldybės bando spręsti šią problemą?

Stingant vietų valstybiniuose darželiuose, pastaruosius dvejus metus buvo bandoma skatinti privačių ikimokyklinių įstaigų plėtrą. Nuo 2010 m. įsigaliojo supaprastintos higienos normos, o pernai įvestas ikimokyklinuko krepšelis, kurį gali gauti ir valstybinės, ir nevalstybinės įstaigos.
Per metus Vilniuje privačių darželių padaugėjo keturis kartus ir privačiuose darželiuose 2011-aisiais vaikų buvo jau 550 daugiau nei 2010 m. Be to, valstybinėse įstaigose buvo suformuota 19 papildomų ikimokyklinių grupių, tačiau 1,8 tūkst. vaikų vis tiek neužteko vietos.
Kaune taip pat kasmet atidaroma po kelias naujas grupes valstybiniuose darželiuose, bet tai mažai gelbsti – norint patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, ypač Šilainių, Aleksoto rajonuose ir centre, tenka laukti dvejus trejus metus.
Sostinėje šiuo metu sudėtingiausia padėtis greitai išsiplėtusiuose mikrorajonuose – Pilaitėje, Perkūnkiemyje, Santariškėse, Šiaurės miestelyje. Kai kuriuose iš jų nepastatyta nė vieno valstybinio darželio, nors čia gyvena daugiausia jaunos šeimos su mažais vaikais.
Savivaldybių atstovų tikinimu, padėtis vis dėlto nėra katastrofiška, nes laisvų vietų esama ir Kauno, ir Vilniaus darželiuose. Pavyzdžiui, sostinėje šiuo metu maždaug trisdešimt keturmečių galėtų pradėti lankyti valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Štai Grigiškių darželyje “Rugelis” yra septynios laisvos vietos šio amžiaus vaikų grupėse, Fabijoniškių rajone įsikūrusiame darželyje “Vėrinėlis” – penkios, Naujininkų darželyje “Gervelė” – trys. Kaune iš viso yra beveik 300 laisvų vietų. Tačiau dažniausiai iki tokių darželių tėvams savo atžalas reikėtų vežioti po keliasdešimt kilometrų. Be to, net jeigu tėvai nesirinktų ikimokyklinės ugdymo įstaigos pagal ugdymo kokybę arba atstumą iki namų, eilės sutrumpėtų nedaug.
Kodėl darželių trūkumas didmiesčiuose – jau dvidešimt metų neišsprendžiama problema?

Užkertamas kelias šeimai ir darbui derinti

Vilnietė Regina Rusinienė prašymą priimti dukrą į darželį parašė, kai šiai tebuvo vos trys savaitės, po mėnesio užsirašė ir kitame darželyje, tačiau kai mergaitei suėjo dveji, sužinojo, kad abiejose ikimokyklinio ugdymo įstaigose reikės laukti dar mažiausiai pusantrų metų. “Kai kreipiausi į savivaldybę, pasakė, kad laisva vieta yra Savanorių prospekte įsikūrusiame darželyje. Nuo mūsų namų jis nutolęs daugiau kaip dešimt kilometrų, toli ir nuo darbo vietos, tačiau kito pasirinkimo neturėjome. Tad dabar kasdien sugaištu dvi valandas, kol nuvežu ir pasiimu dukrą iš darželio”, – skundžiasi R.Rusinienė.
Ji priduria, kad tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl šeima neplanuoja antro vaikelio. “Važinėjimas kasdien po visą miestą atima daug laiko ir jėgų. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų tampyti du vaikus. Be to, ir darželio paieškos kainavo daug nervų. Buvau aštuoniuose darželiuose, tačiau vietos niekur neatsirado. Svarsčiau, gal dukrą vesti į privatų darželį, bet tam išleisčiau beveik pusę savo atlyginimo, kaip ir samdydama auklę”, – pasakoja moteris.
Beje, nemažai tėvų, kurių vaikai nepateko į valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą, o ploti kas mėnesį po 1–1,5 tūkst. Lt auklei ar už privatų darželį neišgali, prašo senelių pagalbos, kai kurie patys lieka namie. Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu atlikto tyrimo “Švietimo pagalba šeimoms, turinčioms 1–6 metų vaikus” duomenimis, net 35 proc. vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigos, prižiūri mamos. Po apklausos paaiškėjo, kad daugiau nei pusė jų priverstos likti namie, nes nėra lengvai pasiekiamo darželio.
Sociologės Giedrės Purvaneckienės nuomone, taip užkertamas kelias abiem tėvams dirbti, o sudėtingas šeimos ir darbo derinimas trukdo didėti gimstamumui. “Kalbėdama apie darželių problemas, Švietimo ir mokslo ministerija pabrėžia ugdymo bei edukacines funkcijas, o socialinis aspektas pamirštamas. Savivaldybėse, kurios atsakingos už darželių plėtrą, šis klausimas taip pat nėra prioritetinis”, – teigia Vilniaus universiteto docentė.
Jai antrina asociacijos “Nacionalinis aktyvių mamų sambūris” atstovė Rasa Paulavičienė: “Sprendžiant darželio stygiaus problemą trūksta politinės valios. Tai nei valstybei, nei savivaldybėms nėra svarbiausia, nes vaikai nedalyvauja rinkimuose, o jauni tėvai – ne pagrindinė rinkėjų dalis. Tad jau daug metų šita sritis yra apleista.”

Darželių plėtrai skirtas finansavimas

Vilniaus miesto savivaldybė turėtų prisiimti atsakomybę, kad norint patekti į darželį sostinėje šiandien reikia laukti trejus ketverius metus. “Įstatymais numatyta, kad savivaldybė privalo skirti lėšų darželiui įkurti naujai statomuose rajonuose. Vilnius stipriai išsiplėtė, tačiau per dvidešimt metų sostinėje duris atvėrė vos du darželiai”, – piktinasi R.Paulavičienė.
Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės atstovai savo kaltės neįžvelgia. Švietimo departamento direktorius Gintaras Petronis teigia, kad lėšas, tarp jų ir finansavimą darželiams statyti, skirsto miesto taryba, o prieš tai buvusios kadencijos taryba nekėlė tokių klausimų. Naujų darželių statyti neplanuojama ir artimiausiu metu, nes tam nėra pinigų.
Vis dėlto švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys žada, kad po trejų metų didmiesčiuose turėtų atsirasti daugiau privačių darželių, be to, bus pradėta spręsti ikimokyklinio ugdymo prieinamumo problema kaimiškose vietovėse. Mat šiemet pradėtas projekto “Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra” antrasis etapas, kuriam iš valstybės biudžeto ir ES struktūrinių fondų skirta daugiau kaip 18 mln. Lt. Švietimo ir mokslo ministerija skelbia, kad už tas lėšas privatūs asmenys bus konsultuojami, kaip parengti verslo ir ugdymo planus, reikalingus dokumentus ikimokyklinio ugdymo įstaigai įkurti. Taip pat bus finansiškai remiami nauji ikimokyklinio ugdymo organizavimo modeliai, atitinkantys vaikų ir jų tėvų poreikius. Pavyzdžiui, darželiai galės nustatyti lankstesnį ir tėvams patogesnį darbo laiką, organizuoti keturių valandų, savaitgalio, popietines grupes.
R.Paulavičienė abejoja, ar tokios priemonės padės. Juk sušvelninus higienos reikalavimus ir įvedus darželinuko krepšelį buvo žengti pirmieji žingsniai skatinant privačių darželių plėtrą, tačiau ne itin daug jų atsirado. Pasak Aktyvių mamų sambūrio atstovės, pelno siekiantys žmonės nekuria privačių darželių, nes reikia daug investicijų, o jos atsiperka tik maždaug po 15 metų. “Matome vienintelę išeitį – skatinti kurti namų darželius, kuriuose iki dešimties vaikų grupę ugdytų vienas pedagogas, atleidžiant juos nuo mokesčių bent penkerius metus. Taip būtų nuimta dalis funkcijų nuo savivaldybių, kurtųsi daugiau privačių darželių, todėl didėtų konkurencija ir perpus sumažėtų kaina”, – neabejoja R.Paulavičienė.
Kelių privačių darželių Vilniuje ir Kaune įkūrėja Austėja Landsbergienė apgailestauja, kad šiuo metu tik garsiai kalbama apie norus, jog atsidarytų daugiau naujų darželių, tačiau elgiamasi priešingai. “Higienos reikalavimai buvo sušvelninti, tačiau labai daug absurdiškų dar liko. Pavyzdžiui, daugelyje ES šalių jau seniai atsisakyta tradicinių lovelių ir naudojami specialūs gulteliai, atsisakoma pertvarų tualetuose dėl vaikų saugumo. O pas mus neturėdamas visų šių dalykų darželis negauna higienos paso. Be to, pusė krepšelių mus pasiekė tik po pusmečio, o kitų dar laukiame. Taip privatūs darželiai priversti balansuoti ties išlikimo riba”, – atskleidžia A.Landsbergienė.

Kasmet – po kelias naujas grupes

R.Paulavičienės nuomone, problemų sprendimas, net ir palaikomas Švietimo ir mokslo ministerijos, stringa savivaldybėse, nes tik jos sprendžia, skirti lėšų darželių plėtrai ar ne.
“Vilniaus miesto savivaldybė imasi priemonių, kad eilės darželiuose sutrumpėtų. Iki rugsėjo bus įsteigta 15 naujų ikimokyklinio ugdymo grupių, kad sostinės darželiai galėtų priimti 300 daugiau vaikų. Be to, pernai buvo įsteigta 380 naujų vietų”, – teigia G.Petronis.
Pasak jo, rengiama nauja priėmimo į darželius tvarka. Nuo šiuo metu esančios sistemos, kai tėvai į kiekvieną darželį nešdavo atskirą prašymą, artimiausiu metu ketinama pereiti prie centralizuotos elektroninės sistemos. Taip tėvai savo vaiką galės užregistruoti tiek internetu, tiek atvykę į savivaldybę, prašyme pirmiausia nurodydami kelis darželius, į kuriuos norėtų leisti vaiką.
Beje, tokia sistema jau keletą metų veikia Kaune, tačiau, pasak Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo Antano Bagdono, tai nesutrumpino eilių. “Matyti, kaip juda eilė, tai skaidresnė sistema, tačiau daugiau vaikų dėl to į darželį nepatenka. Kaune kiekvienais metais atidarome po keletą naujų grupių. Be to, planuojame į tuštėjančias vidurines mokyklas perkelti pradines, o jų patalpose steigti darželius”, – sako G.Petronis.
Tokių priemonių planuoja imtis ir Klaipėdos miesto savivaldybė, tačiau kada naujose patalpose įsikurs bent vienas darželis, dar neaišku, nes kol kas nežinoma, ar tam bus skiriama lėšų.
Vis dėlto švietimo ir mokslo viceministras V.Bacys mano, kad sprendžiant darželio stygiaus problemą rezultatų jau yra, mat prieš dešimt metų eilės buvo du kartus didesnės.
“Šiek tiek daugiau vietų darželiuose atsirado, tačiau vaikai suspausti kaip silkės. Trūkstant lėšų efektyviausia jas būtų skirti ne grupėms senuose darželiuose pertvarkyti, o žmonėms, kuriantiems ikimokyklinio ugdymo paslaugas”, – apibendrina R.Paulavičienė.

Eilės Kauno ir Vilniaus darželiuose
Darželis    Eilėje 2012–2014 m. laukia vaikų
“Gintarėlis” (Vilnius)    656
“Lakštingala” (Vilnius)    376
“Aitvaras” (Vilnius)    369
“Pušaitė” (Vilnius)    293
“Aušrinė” (Kaunas)    bus
“Boružėlė” (Kaunas)    bus
“Vėrinėlis” (Kaunas)    bus
Šaltinis: savivaldybių informacija

Gimė vaikų (tūkst.)
2000 m. 34,1
2005 m. 30,5
2008 m. 35,3
2009 m. 36,7
2010 m. 35,9
2011 m. 34,4
Šaltinis: Statistikos departamentas

Antradienį 01.31 dieną naujoje laisvalaikio prekių ir knygų parduotuvėje „Sofoklis“ įvyko ekonomikos profesoriaus ir trijų vaikų tėvo Bryan’o Caplan’o knygos „Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų“ pristatymas.

Renginyje daugiavaikės mamos diskutavo šiandien ypač aktualia tema -  „Ar turint daugiau vaikų mūsų gyvenimas tampa sunkesnis?“.
Knygą išleidusios leidyklos „Metodika“ vadovė Kristina Vasiliauskaitė renginį pradėjo įvardindama knygos pristatymo ir diskusijos tikslą: „Išleisdami šią knygą siekiame atkreipti visuomenės dėmesį į žmones, besidžiaugiančius tėvyste ir savo pavyzdžiais skatinančius turėti daugiau vaikų. Brayn’as Caplan’as yra gerai žinomas ekonomikos profesorius, tačiau šioje knygoje jis į tėvystę žvelgia ne tik ekonomisto, bet ir tėvo akimis, todėl neatsitiktinai šios knygos pavadinime atsirado žodžiai „savanaudiškos priežastys“. Knygoje pateikiami argumentai padės pažvelgti į vaikus kitu kampu ir įtikins kad būti puikiais tėvais yra daug lengviau ir smagiau.“
Renginio metu knygyno lankytojai turėjo galimybę diskutuoti su kvalifikuotais vaikų priežiūros specialistais ir šeimomis, turinčiomis daugiau vaikų nei du (statistinį Lietuvos šeimose auginamų vaikų vidurkį).
Knygos pristatyme savo patirtimi auginant keturis vaikus dalinosi socialinių mokslų daktarė, edukologė, privačių darželių tinklo steigėja, keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė, kuri teigė „Vaikai protingesni nei manote, o jūs turite jiems mažiau įtakos nei tikitės. Tiesiog atsipalaiduokite ir perskaitykite šią knygą. Aš pati nuolat seku profesinę literatūrą ir jau prieš kelis mėnesius šią knygą aptikau užsienio topuose, todėl labai apsidžiaugiau, kad atsirado galimybė ją perskaityti lietuvių kalba.“. Austėja teigė, kad šioje knygoje pateikiamos idėjos ne tik atitiko jos pačios požiūrį į vaikų auklėjimą, tačiau joje rado ir naujų puikių minčių.
Nuotaikingais patarimais pakeisti šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantį stereotipą – daugiau vaikų, daugiau vargo skatino ir laidų vedėja, visuomenininkė, asociacijos „Nacionalinis aktyvių mamų sambūris“ atstovė spaudai, penkių vaikų mama Rasa Paulavičienė. „Vaikai pasirenka mus ir jų nereikia auginti lyg kambario gėlių, nes jie tiesiog auga šeimoje“.
Diskusijoje taip pat dalyvavo vaikų psichiatrė, septynių vaikų mama Aurima Dilienė ir keturių vaikų mama Rima Januškevičiūtė-Steikūnienė.
„Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų“ – praktiška patarimų knyga, skatinanti tėvus atsipalaiduoti ir jaustis laimingai turint daugiau vaikų.

Lietuvos penkiamečių kalba šiandien kur kas prastesnė nei prieš dvidešimt metų. Paauglių ir jaunuolių žodynas taip pat gerokai skurdesnis. Be to, daugėja vaikų, kuriems diagnozuojami rimti kalbos sutrikimai, tačiau specialistų pagalba sunkiai prieinama.

Rusų mokslininkai, palyginę 1968 ir 2011 m. šeštokų rašytus rašinėlius tema „Kas man patinka ir kas nepatinka“, atskleidė, kad dabartinių vaikų rišlioji kalba kur kas prastesnė. Palyginus rašybos, skyrybos, kalbos kultūros, stiliaus klaidas ir rašinėlių žodyną, išryškėjo, kad rezultatai prastesni visais minėtais aspektais. Be to, paaiškėjo, kad šiandieninių šeštokų siauresnis pasaulėvaizdis ir pakitusi vertybių skalė.
Panašios tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. Prastėjančius rišliosios kalbos įgūdžius mokslininkai sieja su pakitusiu gyvenimo būdu, socialine ir ekonomine padėtimi. Moderniosios technologijos kalbos raidai taip pat daro neigiamą įtaką.
Beje, Lietuvoje kalbos sutrikimams, kurie diagnozuojami 7–9 proc. vaikų, atsirasti įtakos dar turi ir dideli emigracijos mastai, gyvenimas mišriose šeimose. Vaikai mažiau bendrauja su tėvais, tad ir jų kalba lėčiau vystosi.
Be to, mūsų šalyje trūksta ankstyvosios kalbos sutrikimų diagnostikos priemonių, ne visi gauna būtiną logopedo pagalbą. Specialistai pabrėžia, kad su vaikais, turinčiais kalbos sutrikimų, reikia pradėti dirbti kuo anksčiau, tačiau dažnai net gydytojai pataria laukti ir tikėtis, jog problemas vaikas tiesiog išaugs.
Vilnietė Jolita Katkienė sako, kad jos ketverių metų dvynukams logopedės pagalba yra būtina. Mat berniukai beveik nekalba, o Vilniaus miesto psichologinės pedagoginės tarnybos specialistai diagnozavo, kad jų kalbos vystymasis sulėtėjęs.
Nors moteris jau beveik pusė metų turi siuntimą pas logopedę, tačiau vaikai užsiėmimų dar nelanko. „Tiek laiko laukiame, kol ateis eilė pas poliklinikos logopedę. Patekti pas privačiai dirbančias geras specialistes taip pat didelės eilės, o darželyje logopedė būna vos dvi valandas per dieną ir priima tik vaikus, lankančius priešmokyklinio amžiaus grupę“, – skundžiasi J.Katkienė.
Moteris pasakoja, kad nors trimečiai jos sūnūs dar nekalbėjo, šeimos gydytoja patarė neskubėti ieškoti pagalbos ir palaukti, kol berniukai patys pasivys bendraamžius. O štai dabar J.Katkienė jau girdi raginimus kuo greičiau pradėti berniukus vedžioti pas logopedę, nes uždelsus gali būti sunkiau pasiekti gerų rezultatų. „Kiekvienam vaikui per metus medicinos įstaigoje skiriama 20 valandų nemokamų kalbos reabilitacijos paslaugų, tačiau mums tiek tikrai neužteks. Tad reikės ieškoti privačiai dirbančios specialistės ir ploti už kiekvieną apsilankymą 30–50 Lt“, – neabejoja J.Katkienė.

Sutrikimai sunkėja

Vilniaus specialiojo lopšelio-darželio „Čiauškutis“ direktorė Natalija Lauciuvienė pastebi, kad dažnai vaikais, turinčiais kalbos sutrikimų, susirūpinama tik jiems pradėjus lankyti mokyklą, nes būna prastesni mokymosi rezultatai. „Iki tol tikimasi, kad problemos išsispręs savaime, tačiau taip retai atsitinka, ypač vaikams, kuriems nustatomi rimtesni sutrikimai. O tokių mažylių kasmet daugėja. Be to, ir sutrikimai sunkėja. Vis didesniam skaičiui vaikų diagnozuojama ne tik sulėtėjusi kalbos raida, bet ir elgesio, emocijų, intelekto sutrikimai, dėmesio nevaldymas. Štai 2004 m. vaikų su kompleksiniais sutrikimais mūsų darželyje buvo apie 60, o šiemet – net 90. Prieš aštuonerius metus nebuvo nė vieno autisto, o dabar – 37“, – atskleidžia N.Lauciuvienė. Ir priduria, kad pagalbos poreikis didėja, tačiau jos daugiau nesuteikiama, nors specialistų nesumažėjo.
Savivaldybėms sumažinus švietimo įstaigų finansavimą, šios priverstos taupyti. Tad daugelyje darželių logopedės įdarbinamos vos ketvirčiu etato ir dirba tik su priešmokyklinio amžiaus vaikais, kad į mokyklą jie išeitų kalbėdami taisyklingai. Tačiau įsisenėjusius problemas per metus gana sunku ištaisyti, tad nemažai vaikų, pradėję lankyti mokyklą, ir vėliau susiduria su sunkumais.
Vytauto Didžiojo universiteto Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės tyrimų centro mokslininkė stažuotoja dr. Ingrida Balčiūnienė teigia, kad vaikams, kurių nepakankamai išlavėjusi kalba, sunkiau sekasi rašyti, rišliai kalbėti, jų žodynas tampa skurdus, nes vengiama tarti sunkesnius žodžius.
Beje, sutrikusi kalba atsiliepia ne tik mokymosi rezultatams. Dažnai tokie vaikai jaučia ir psichologinį diskomfortą. „Iš mokinio, kuriam sunkiau sekasi, dažnai šaiposi bendraklasiai, o kartais net ir mokytojai jį pavadina atsilikėliu. Tad krinta mokymosi motyvacija. Vaikas pradeda manyti, kad jeigu vis tiek nieko nespėja, nesupranta, tai kam stengtis. Taip užkertamas kelias sėkmingai baigti mokyklą, įstoti į universitetą, prasideda socialinės integracijos problemos“, – vardija I.Balčiūnienė.

Kalba prastėja, nes tėvai ir vaikai mažai bendrauja

I.Balčiūnienė pastebi, kad šiandieninių penkiamečių kalbos lygis gerokai prastesnis nei tokio amžiaus vaikų prieš dvidešimt metų, didžioji dalis negeba taip aiškiai ir rišliai kalbėti kaip anksčiau. Beje, šiandien vis dažniau net tie vaikai, kurie būdami ketverių ar penkerių metų puikiai šnekėjo, atėję į mokyklą sunkiai dėsto mintis, jiems prastai sekasi rašyti.
Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Angelė Luknevičienė tvirtina, kad prieš dešimt metų klasėje būdavo vos vienas vaikas, kuriam sunkiau sekdavosi sklandžiai dėstyti mintis, rišliai ką nors atpasakoti, o šiandien daugelis net vyresnių klasių mokinių atsakydami į klausimą apsiriboja tik keliais žodžiais. Be to, iš dvidešimt penkių vaikų kiekvienoje klasėje penki šeši nerašo minkštumo ženklo arba įterpia jį ten, kur nereikia, painioja dvibalsius ie ir ei, raides p ir b, vietoj uo rašo ou.
Toks sutrikimas vadinamas disgrafija ir yra vienas dažniausių tarp šiandieninių mokinių. Dažnai diagnozuojama ir alalija – visos vaikų kalbos sistemos neišsivystymas esant normaliai klausai ir intelektui. Dažniausias fonetinės kalbos sutrikimas – dislalija, kai kalbant iškraipomi garsai, jie keičiami kitais ar praleidžiami.
I.Balčiūnienės vertinimu, vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, daugėja, nes tėvai daug dirba ir neturi laiko su savo atžalomis pasikalbėti. Be to, didelė dalis emigrantų vaikų auga su seneliais ar vyresniais broliais, seserimis, kurie taip pat neskiria mažyliams pakankamai dėmesio. „Gyva komunikacija būtina kalbai vystytis. Žiūrėdami filmukus vaikai tiek neišmoksta, kiek bendraudami su artimaisiais. Be to, mažėja skaitančių tėvų, daugelis neturi namų bibliotekos, tad vaikai negali kada panorėję atsiversti jiems įdomios knygos. O neskaitančių vaikų žodynas visada būna skurdus, kalba buitinė“, – tvirtina VDU Lietuvių kalbos katedros lektorė, tyrinėjanti vaikų rišliosios kalbos įgūdžius.
Jai antrina VU Santariškių klinikų Vaikų ligoninės logopedė Nijolė Trinkūnienė: „Psichologiniai ir socialiniai aspektai labai svarbūs vaikų kalbos raidai. Jeigu su vaiku mažai bendraujama, jis užsisklendžia savyje ir nejaučia poreikio išsipasakoti. Į užsiėmimus ateina nemažai keturmečių, kurie nežino populiariausių pasakų, bet jau puikiai naudojasi kompiuteriu. O juk pasakos, primityvūs eilėraščiai, nesudėtingos lopšinės vaikams suprantamiausios ir plečia žodyną.“
Tiesa, kalba lėčiau gali vystytis ir dėl genetinių bei medicininių priežasčių. Pavyzdžiui, vienas rizikos veiksnių – komplikuotas gimdymas, įtakos turi mažakraujystė nėštumo metu, sutrikęs vaiko veido raumenų tonusas, galvos smegenų traumos.

Logopedinė pagalba darželyje turi būti suteikta

Pasak I.Balčiūnienės, kalbos sutrikimus galima ir būtina diagnozuoti labai anksti – dvejų trejų metų vaikams. Pavyzdžiui, Vokietijoje su tokio amžiaus mažyliais jau dirba logopedai, todėl pradėję lankyti mokyklą jie nepatiria sunkumų.
„Logopedų stygius Lietuvoje – didelė problema. Kiekviename darželyje specialistas turėtų dirbti visą darbo dieną, nes vyresnėse klasėse ištaisyti spragas gali būti labai sunku, ypač jei dėl tarties sutrikimų vaiko žodynas tapo skurdus“, – neabejoja Lietuvos edukologijos universiteto Vaikystės studijų katedros vedėja Aldona Mazolevskienė.
Kad logopedas su vaiku, kuriam nustatytas kalbos sutrikimas, turėtų pradėti dirbti kuo anksčiau, pabrėžia ir Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Teresa Aidukienė. „Patarimais palaukti, kol kalba pasitaisys pati, dažnai prisidengiama, kai ugdymo įstaiga negali suteikti pagalbos. Logopedų Lietuvoje netrūksta, jų parengiama pakankamai. Be to, specialioji pedagoginė pagalba turi būti suteikiama visiems, kuriems ji reikalinga. Vaikas, kuriam reikalinga tokia pagalba, gauna ir 35 proc. didesnį krepšelį. Už tai, kad lėšos būtų panaudotos tikslingai, atsakingas ugdymo įstaigos vadovas“, – paaiškina T.Aidukienė.
Ji pataria tėveliams aktyviau rodyti iniciatyvą ir iš darželio vadovų reikalauti, kad būtų tinkamai rūpinamasi vaikų ugdymu. Be to, kiekvienoje ugdymo įstaigoje privalo būti Vaiko gerovės komisija, turinti prižiūrėti, kaip lavinami vaikai.

VDU Lietuvių kalbos katedros lektorė I.Balčiūnienė: „Didžioji dalis penkiamečių negeba taip aiškiai ir rišliai kalbėti kaip jų bendraamžiai prieš dvidešimt metų.“

Lauke siaučiant vėjui ar lyjant, verta pasiieškoti muziejų tinklalapių ir pasinaudoti jų siūlomų edukacinių programų idėjomis. Ekskursijų metu galima nemažai sužinoti apie Lietuvos istoriją, dailę, karybos tradicijas, šiuolaikinį meną, be to, kai kurie muziejai siūlo galimybę švęsti gimtadienius, klausytis koncertų ar žiūrėti spektaklius.
Lankytojai neliks tik pasyviais stebėtojais: tiek maži, tiek dideli bus įtraukti į įdomią veiklą – pieš, gamins kaukes, persirengs atitinkamo amžiaus drabužiais ir pan. Kai kurie nedidelių miestų muziejai ne tik supažindina su tradiciniais senaisiais amatais, bet ir patiems siūlo išsikepti duonos tikroje duonkepėje krosnyje, kepti šakotį, nusilieti žvakę, bandyti kulti linus ar austi juostas. Tokios ekskursijos nebrangios: štai Lietuvos dailės muziejuje edukacinės ekskursijos vaikui kainuoja nuo 1 Lt, suaugusiajam – nuo 2 Lt, šeimai – nuo 6 Lt, o, pavyzdžiui, šakočio kepimas Rokiškio krašto muziejuje – nuo 12 Lt žmogui.
Bene įdomiausia persikelti į prosenelių laikus ir jaukiai įsikūrus tarp senovinių rakandų vakaroti dūminėje pirkioje žaidžiant senovinius žaidimus, menant mįsles, dainuojant dainas, klausantis pasakų ir sakmių. Tokias edukacines programas siūlo Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse. Tiesa, šios vakaronės kainuoja nemažai: vaikų ir suaugusiųjų grupei iki 20 žmonių kaina siekia 300 Lt, dar papildomai reikia sumokėti po 20 Lt žmogui už bilietą ir reikalingas medžiagas vakaro veiklai.

Atrodo neįtikima, bet maždaug pusė šiandieninių Lietuvos moksleivių nė karto nėra buvę savo valstybės sostinėje Vilniuje. Tiesą sakant, ne tik moksleivių: 20–25 proc. suaugusiųjų net visą gyvenimą nugyvena, taip ir nepamatę ne tik Vilniaus, bet ir Baltijos jūros.
Pažvelgę į Lietuvos statistikos departamento vykdytą pastarąjį namų ūkių tyrimą, matome, kad net 62,4 proc. visų mūsų šalies gyventojų per atostogas neturi finansinių galimybių bent savaitei su šeima ištrūkti iš namų ir paviešėti bent jau kitame Lietuvos mieste ar rajone (ką jau kalbėti apie užsienį). Daugiausiai tokių žmonių yra rajoniniuose miestuose – 64,8 proc., o kaimuose – net 73,1 proc.
Ilgametis Moksleivių dainų švenčių chorų atrankos komisijos pirmininkas Raimondas Katinas sako, kad apie trečdalį Lietuvos provincijos vaikų Vilnių pirmąkart pamato atvažiavę į Dainų šventę. Paprastai du trečdaliai visų Moksleivių dainų šventės dalyvių yra vaikų chorai, orkestrai ir šokių kolektyvai iš regionų.
Provincijos vaikai tokių išvykų laukia kone kaip išganymo: repetuoja neskaičiuodami laiko tiek rytais, tiek po pietų, įdeda visą savo širdį ir su viltimi laukia atrankų, spėliodami, ar pavyks geriau pasirodyti už kitus savo rajono vaikų meno kolektyvus ir ištrūkti į Vilnių.
Bet šiemet moksleivių ministras Gintaras Steponavičius pasakė: “Moksleivių dainų šventės nebus.” Nėra pinigų. Antraip dėl tris dienas truksiančio renginio nukentės “viešasis interesas”: subliūkš mokinio krepšelis, sumažės algos visiems kitiems mokytojams ir aukštajam mokslui skiriamos lėšos.
Tokiais argumentais ministro su kolegomis supriešinti muzikos mokytojai palaikymo iš kolegų nesulaukia. O maždaug trečdalis savivaldybių merų, išgirdę švietimo ir mokslo ministro šneką, jau suskubo kitoms reikmėms išleisti Moksleivių dainų šventei, pagal Dainų švenčių įstatymą, privalomas skirti lėšas.
Tuščia kartotis, bet net gūdžiausiu sovietmečiu įvyko visos numatytos Dainų šventės. Taip, jose būdavo nemažai buko sovietinio patoso, bet po jo visados širdis suvirpindavo Juozo Naujalio “Lietuva brangi”.
Šių metų Moksleivių dainų šventės “Mūsų vardas – Lietuva” repertuare kaip niekad gausu pasididžiavimą, kad esi lietuvis, keliančių dainų: nuo sutartinių, atliekamų keturiomis tarmėmis, iki Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dainų siuitų, nuo Vytauto Kernagio dainų kompozicijų iki liaudies dainų, atliekamų su Dzūkijos močiučių etnografiniu ansambliu, repuojant ir griaudint rokui, nuo orkestrų su solistais atliekamų maršų “Žygis į Vilnių”, “Palinko liepa šalia kelio”, “Kur lygūs laukai” iki Justino Marcinkevičiaus ir Laimio Vilkončiaus “Dėl tos dainos” bei finalinės Kipro Mašanausko “Kokia nuostabi, Lietuva, esi”.
Taigi šiemet Lietuva turėjo puikią progą natūraliai, o ne kažkokiais dirbtiniais projektais ir lankstinukais pakurstyti blėstančią patriotizmo ugnelę mūsų vaikų širdyse, praplėsti jų akiratį. Deja, šia galimybe, regis, nepasinaudosime. Liūdna.
O apgauti ir nusivylę vaikai po pusantrų metų intensyvių repeticijų šlifuojant Moksleivių dainų šventės repertuarą meta lankyti chorus ir vargu ar besugrįš, vargu ar po tokios patirties benorės ruoštis kitoms dainų šventėms, kurias ministras žada lyg ir įvyksiant. Kaip lengva kalbėti apie laikus, kai pats nebebūsi ministras. Kaip lengva rasti lėšų ir savo bičiulių paranormaliems įgeidžiams ir tuštiems projektams, o štai vaikų dainų šventei – sunku.

Šiemet Lietuva turėjo puikią progą natūraliai, o ne kažkokiais dirbtiniais projektais ir lankstinukais pakurstyti blėstančią patriotizmo ugnelę mūsų vaikų širdyse, praplėsti jų akiratį. Deja…

Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Valdas Klimantavičius uždraudė Vilniaus vaikams užsiimti kartingo sportu.
„Viešajai  įstaigai „Plytinės kartodromas“ atsiųstame laiške, kurį pasirašė V. Klimantavičius, sportininkams draudžiama treniruotis savaitgaliais ir reikalaujama, „kad sportiniai kartingai važiuotų darbo dienomis 11-13 val.“.  Toks įsakymas ne tik kelia nuostabą, bet ir mažų mažiausiai verčia suabejoti valdininkų kompetencija bei sugebėjimu teisingai suvokti aplinką, nes didžioji dalis kartingo sportu užsiimančių ir Lietuvos kartingo federacijos licencijas turinčių sportininkų yra mokyklinio amžiaus vaikai, kurie nurodytu laiku mokosi mokyklose, o ne leidžia laiką treniruotėse“, – stebisi VšĮ „Plytinės kartodromas“ direktorius, praeityje Lietuvos vardą ir jos automobilių sportą garsinęs ir užsienio trasose Darius Jonušis.
Į Vilniuje nuo 1967 metų veikiantį Plytinės kartodromą kėsinamasi jau senai. Nekilnojamojo turto bumo laikais į vaizdingoje vietoje esančio sporto  objekto teritoriją pretendavo ne vienas žemės prekyba besiverčiantis veikėjas. Todėl, pasak D. Jonušio,net ir dedant labai daug pastangų ne viską pavyko išsaugoti. Parceliuojant buvusios sovietų organizacijos DOSAAF turtą nuo kartodromo atskirti garažai, o jų vietoje iškilo daugiaaukščiai namai.  Juose butus įsigijusiems gyventojams buvo žarstomi pažadai, kad artimiausiu metu pašonėje veikiantis kartodromas bus uždarytas. Tačiau Vyriausybės nutarimu įkurta viešoji įstaiga „Plytinės kartodromas“ sugebėjo išlaikyti ir rekonstruoti vienintelę trasą Vilniuje, kurioje vykdavo ir vyksta Lietuvos kartingo čempionatai, LKF taurės pirmenybės ir kitos lenktynės. Šioje trasoje išaugo ne vienas Lietuvos vardą užsienyje garsinantis sportininkas, veikia vaikų kartingo akademijos būrelis, nemokamai treniruojasi sportininkai, vyksta mėgėjų varžybos.
Šią profesionalią, visus reikalavimus atitinkančią trasą ir darbą su joje pirmuosius žingsnius į didįjį automobilių sportą žengiančiais kartingo akademijos auklėtiniais itin palankiai įvertino neseniai čia apsilankęs Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) prezidentas Jeanas Todtas.
Todėl šiame kontekste, pasak D. Jonušio, sostinės valdžios sprendimas – tarsi perkūnas žiemą.
„Smogus krizei  bandymai užimti startegiškai patogią vietą namų statybai kiek aprimo. Tačiau jau 2009 m. gauti pirmieji skundai dėl kartodromo keliamo triukšmo, – prisimena D. Jonušis. – Tąkart visuomenės sveikatos centro garso matavimo prietaisai neužfiksavo triukšmo lygio viršijimo. Garso lygis nebuvo viršijamas ir atliekant daugybę pakartotinų matavimų.  Tačiau spaudimas kartodromą valdančiai viešajai įstaigai vis didėjo, o piką pasiekė 2011 metų pabaigoje, kai į kovą stojo Vilniaus savivaldybės Tarybos narė Rūta Vanagaitė, beje, savo gyvenamąją vietą deklaravusi būtent tame, vietoj DOSAAF garažų iškilusiame, name.
Lapkričio mėnesį savivaldybėje surengtas posėdis, kuriame svarstyta „Plytinės kartodromo“ veikla. Jame R.Vanagaitė dalyvavo kaip savivaldybės tarybos narė ir nė žodeliu neužsiminė, kad asmeniškai yra suinteresuota kartodromo veiklos ribojimu. Sunerimti privertė tik jos išsakyta sportininkus menkinanti frazė:  „6 sportininkai, kurie važiuoja ir kelia triukšmą.“
Tąkart savivaldybėje nugalėjo sveikas protas ir nutarta niekaip neriboti sporto objekto veiklos. Tačiau nepraėjus savaitei kartodromą užgriuvo Vilniaus visuomenės sveikatos  centro tikrintojai. Per nepilną mėnesį  garso lygis buvo tikrintas net 8 kartus, matavimai atlikti daugybėje butų ir pastatų aplinkoje. Nė viename šių matavimų kartodromo atstovai nedalyvavo, nors tai numato norminiai aktai. Nors kartodrome nevyko sportinių kartingų varžybos,  šįkart net trijų matavimų metu užfiksuoti pažeidimai, kai per trejus metus tai nenutiko nė karto.
Savivaldybė reagavo žaibiškai. Dar net nesulaukęs patikrinimo akto,  Vilniaus miesto savivaldybės administracijos saugaus miesto departamentas, remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštu, nusprendžia uždrausti sportininkų treniruotes. Ir toliau leidžiama važinėti nuomai skirtais kartingais, tačiau sportas Vilniaus valdžiai tampa nebereikalingas.
Beje, viešosios įstaigos „Plytinės kartodromas“ dalininkas yra Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Vyriausybės.  Departamentas, Ministro pirmininko kanceliarija, Seimo pirmininkė, Seimo kontrolierius, Seimo audito komitetas, Vilniaus policija ir daugybė kitų įstaigų jau buvo užversti  daugybe melagingos informacijos apie kartodromo veiklą.  Apsimesdama  atliekanti žurnalistinį tyrimą tai darė ir kartodromo kaimynystėje gyvenanti Audronė Urbonaitė, tačiau melagingais faktais paremtas „tyrimas“ niekur nebuvo išspausdintas, o valstybė ir toliau kryptingai rėmė kartodromo veiklą, planavo investicijas,  gerino sportininkų sąlygas. Tuomet  kartodromo uždarymo šalininkai kovą perkėlė į savivaldybę ir …. laimėjo prieš valstybę ir vaikus.
Įdomu, kada bus žengtas kitas žingsnis ir kartodromo vietoje iškils nauji privatūs daugiaaukščiai“, – anaiptol ne retoriškai klausia D. Jonušis.

Nuo kitų mokslo metų paskui mokinius pradės keliauti krepšeliai, skirti popamokinei veiklai. Vaikui planuojama skirti 100 Lt, kuriuos jis galės „nusinešti“ į būrelį, vykstantį jo mokykloje, privačiame centre ar viešojoje įstaigoje. Kiek pasikeitus sistemai sutaupys tėvai?

Gruodžio mėnesį keturiose Lietuvos savivaldybėse prasidės bandomasis projektas, skirtas neformaliojo ugdymo krepšelio finansavimo sistemai išbandyti. Panevėžio miesto ir rajono, taip pat Anykščių, Klaipėdos rajonų savivaldybėms paskirstyta daugiau kaip 2 mln. Lt ES lėšų, kad, patikrinus, kaip sekasi pereiti prie naujos finansavimo sistemos, kurti naujas popamokinės veiklos programas, steigtis naujiems jaunimo laisvalaikio centrams, prie krepšelio būtų galima sklandžiai pereiti visoje šalyje. Tai planuojama padaryti nuo 2012 m. rugsėjo.
Naujos neformaliojo ugdymo koncepcijos kūrėjai tvirtina, kad modelis, kai pinigai seka paskui vaiką, turėtų atpiginti brangiai kainuojančius būrelius, skatinti naujų centrų ir programų kūrimą, o bendrojo lavinimo mokyklose galėtų atsirasti daugiau nemokamų užsiėmimų. Tikimasi, kad naujoji sistema padės per keletą metų į popamokinę veiklą įtraukti daugiau nei pusę visų moksleivių ir taip išspręs vaikų, ypač iš skurstančių šeimų, užimtumo problemą.
Įvairių tyrimų ir apklausų duomenimis, šiuo metu būrelius lanko tik apie 20 proc. mokinių. Tačiau daliai jie ir toliau bus neįkandami, nes bent jau kol kas nei meno mokyklų, nei savivaldybių finansuojamų vaikų laisvalaikio centrų vadovai neplanuoja mažinti užsiėmimų kainų. Tačiau tėvai, mokantys už vaikų būrelius po kelis šimtus ir daugiau litų privačiuose centruose, įvedus krepšelį turėtų sutaupyti. Mat konkurencija privatininkus vers mažinti kainas, be to, jie turės papildomą finansavimo šaltinį, tad tėvams nereikės taip plačiai atverti piniginės.

Finansavimas taps skaidresnis

Kitais metais krepšeliai, skirti neformaliajam ugdymui, keliaus tik paskui mokyklinio amžiaus vaikus. Į juos galės pretenduoti įstaigos nepriklausomai nuo juridinio statuso. Tiesa, dailės, muzikos, sporto mokyklas lankančių mokinių krepšelis bus didesnis nei einančių į privačią studiją ar į jaunimo laisvalaikio centrą. Kokia konkrečiai suma bus krepšelyje, paaiškės po penkis mėnesius truksiančio bandomojo projekto. Per tą laiką bus sukurta ir akreditavimo sistema, kurios kriterijus atitinkanti įstaiga galės gauti krepšelį.
„Naujoji krepšelių sistema kuriama, kad atsirastų kuo daugiau ir įvairesnių būrelių, tačiau bet kas jų vesti negalės. Kriterijai bus minimalūs, tačiau vadovas turės atitikti tam tikrus pedagoginius reikalavimus. O didžiausias dėmesys bus kreipiamas į tai, kokie gebėjimai ugdomi per užsiėmimus. Naujoje neformaliojo ugdymo koncepcijoje pabrėžiama, kad svarbiau ne siekti aukštų rezultatų varžybose ir konkursuose, o lavinti socialines, vertybines, asmenines kompetencijas. Šokis ar piešimas turėtų būti tik priemonė“, – dėsto bandomojo projekto vadovė, Šiaulių miesto Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Asta Lesauskienė.
Jos nuomone, būtent tokio požiūrio į popamokinę veiklą šiuo metu Lietuvoje labai trūksta. Be to, nepakankamas ir skirtingų veiklų pasirinkimas – dažniausiai siūloma šokti, piešti ir dainuoti. Per šiuos užsiėmimus vienu metu gali mokytis daug vaikų, todėl juos labiau ir apsimoka organizuoti. Tikimasi, kad krepšelis paskatins kurtis įvairesnių programų siūlančius centrus ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miestuose.
„Iki šiol savivaldybės pačios spręsdavo, kokią popamokinę veiklą skatinti, kiek kuriam centrui skirti lėšų. Jeigu jų pritrūkdavo, finansavimas nutrūkdavo. Tėvai dažnai skųsdavosi ir nesuprasdavo, kodėl jų mieste nėra vieno ar kito būrelio, o kitoje savivaldybėje yra. Nuo kitų metų padėtis turėtų pradėti keistis“, – tikisi A.Lesauskienė.
Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokyklos direktorius Algis Lankelis taip pat neabejoja, kad finansavimas taps skaidresnis, nes dabar neaišku, pagal ką skirstomos lėšos – finansavimas tai didinamas, tai mažinamas. „Jeigu ir surinksim mažiau pinigų, įvedus krepšelius, bet galėsim patys prognozuoti finansinius srautus. Be to, būsim priversti pasitempti. Tačiau konkurencija gali paskatinti ir atvirkštinį procesą. Verslininkams labiau apsimokės siūlyti pigų produktą, tad tėvai turės labiau domėtis, į kokius būrelius vesti vaiką, kad gautų kokybiškas paslaugas“, – mano A.Lankelis.

Brangūs būreliai ne visada geresni

Beje, jau ir dabar, ypač Vilniuje, pastangos išrinkti būrelį daugeliui tėvų tampa nemažu galvos skausmu. Įvairių studijų, klubų, mokyklėlių prikurta kiekviename mikrorajone. Privačiuose centruose už vieno būrelio lankymą kelis kartus per savaitę tenka ploti nuo 100 iki 300 Lt. Vaikų ir jaunimo laisvalaikio centruose bei klubuose, kuriuos šiuo metu išlaiko savivaldybės, užsiėmimai kainuoja 20–50 Lt.
Lankančiųjų būrelius netrūksta nei privačiose, nei viešosiose įstaigose, tačiau nemažai tėvų įsitikinę, kad didesnė suma, skirta vaiko lavinimui, ar užsiėmimus vedanti scenos garsenybė labiau atskleis jo talentą. Vis dėlto taip daugelis tėvų tik patenkina savo narcisizmą, manydami, kad yra patys geriausi, mat nieko negaili dėl vaiko gerovės.
Psichologė Rosita Pipirienė pastebi, kad iš pradžių žinomas būrelio vadovo vardas daro įspūdį ne tik tėvams, bet ir jų atžalai, tačiau vėliau vaikas gali nusivilti. „Bendrauti su vaikais reikia mokėti, vesti užsiėmimą suaugusiems ir mokiniams – visai kas kita. Todėl nebūtinai dėl vardo pradėjęs lankyti vieną ar kitą mokyklėlę vaikas joje jausis gerai“, – mano R.Pipirienė.
Brangiai kainuojančiuose būreliuose vaikas ne visada ir išmoks daugiau. Vilniaus Žirmūnų vaikų ir jaunimo klubo vadovės Irenos Zavaliauskienės nuomone, svarbiausias kriterijus renkantis būrelį turėtų būti pedagogo kvalifikacija bei programos. „Mūsų klube dirba tas pats vadovas, kuris užsiėmimus veda ir kitame centre, kuriame būrelis kainuoja tris kartus brangiau, tačiau pas mus jis vaikams dėmesio skiria tikrai ne mažiau. Jo kvalifikacija nesuprastėja“, – sako I.Zavaliauskienė. Ir priduria, kad vaikas būrelyje turėtų pirmiausia gerai jaustis, veikla jam turi patikti, o ar pasieks labai aukštų rezultatų, ne taip svarbu.
„Galima ateiti ir pažiūrėti, kaip dirba vienas ar kitas vadovas, kokia centre yra aplinka, ir pagal tai apsispręsti. Labai dažnai vyresni vaikai renkasi pagal draugų atsiliepimus. Taip pat svarbi ir gyvenamoji vieta. Deja, labai daug tėvų vaikus užrašo į būrelius pagal savo įsivaizdavimą. Matome, kad vaikui nepatinka veikla, bet tėvai verčia tęsti užsiėmimus“, – atskleidžia I.Zavaliauskienė.
Viena priežasčių, kodėl tėvai nenori, kad vaikas mestų būrelį ir pradėtų lankyti kitą, yra investuoti pinigai į atžalos ugdymą. Privačios mokyklėlės „Strazdanėlės“ vadovas Petras Kričena mano, kad įvedus krepšelių sistemą tėvams finansiškai bus mažiau skausminga, jei vaikas užsimanys vieną būrelį pakeisti kitu. Mat mėnesio įmoka, pasak P.Kričenos, privačiose mokyklėlėse turėtų sumažėti perpus, nes gavus papildomą finansavimą iš valstybės bus lengviau išlaikyti patalpas, mokėti atlyginimus mokytojams. Kainas mažinti vers ir lenktyniavimas tarp privatininkų.

Pigs ne visi būreliai

Tuo tarpu vaikų, lankančių būrelius viešosiose įstaigose, tėvams neverta tikėtis, kad šiandien už būrelį mokant 30 Lt kitais metais visai nereikės mokėti. „Gausim krepšelį, bet neturėsim kito finansavimo, tad mokestis lankantiems užsiėmimus liks toks pat. Juk už tuos pinigus reikės patalpas išlaikyti, priemonių pirkti, darbuotojams atlyginimus mokėti“, – sako Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokyklos direktorius.
Jam antrina Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius Valdas Jankauskas: „1200 Lt, kurie bus skiriami vienam vaikui per metus, nėra didelė suma. Išlaidos didesnės, todėl būreliai atpigs nedaug. Nemokami jie mūsų centre ir toliau bus tik socialiai remtiniems žmonėms. O bendrojo lavinimo mokyklose atsiras daugiau nemokamų būrelių.“
V.Jankausko nuomone, naujas mokinių popamokinės veiklos finansavimo modelis suteiks galimybę didesniam skaičiui vaikų užsiimti įdomia veikla, tačiau svarbiau ne lankomų būrelių kiekis, o tai, kokie įgūdžiai juose lavinami. Tad tėvams patariama pirmiausia pasidomėti, ar vadovas pasirengęs tik mokyti šokio technikos, ar gali vaikui perteikti ir vertybinius dalykus, tokius kaip pasitikėjimo savimi skatinimas, mokymas kelti tikslus, valdyti stresą, įveikti baimes ir pan.

Būrelyje vaikui pirmiausia turi būti smagu
Psichologės Rositos Pipirienės komentaras

Būrelius vaikams reikėtų pradėti lankyti antroje klasėje. Pirmaklasiams reikia prisitaikyti prie naujos aplinkos, tad jiems ir taip tenka didelis krūvis.
Iki dešimties metų vaikas yra eksperimentatorius, tad tėvai turėtų leisti jam ieškoti mėgstamos veiklos. Ir nieko baisaus, jeigu būrelius jis keis kas mėnesį. Juk po pamokų vaikui turėtų būti pirmiausia smagu, nes jis daug ir sunkiai dirba pusę dienos mokykloje. Jeigu grįždamas iš būrelio vaikas automobilyje užmiega (išskyrus po plaukiojimo baseine), tai rimtas signalas, kad jis pervargsta. Tad reikėtų sumažinti būrelių skaičių.
Atsisakyti dalies užsiėmimų verta ir tuomet, jeigu vaikas neturi nė vienos laisvos dienos pabendrauti su draugais. Tai ypač svarbu šeštokams septintokams, nes prasideda paauglystės periodas ir formuojasi savęs priskyrimo tam tikrai grupei jausmas. Jeigu vaikas jo neišgyvena, vėliau patiria problemų bendraudamas su bendraamžiais.
Būrelį rinktis turėtų pats vaikas. Jeigu nusprendžia tėvai, mažėja jo savivertė. Tokie vaikai jaučia nuoskaudą, kodėl turi gyventi tėvų gyvenimą. Be to, dažnai tėvai pervargę vežioja vaikus per visą miestą į įvairius užsiėmimus, ir patys tampa pikti, ir vaikai, bet net nepasidomi, ar jiems ten patinka.

Naujausi mokslininkų tyrimai liudija, kad vaikus į agresiją pastūmėja ne tik per televiziją rodoma ar video žaidimuose matoma prievarta ir smurtas, bet net ir iš ekrano girdimi keiksmažodžiai.
JAV Misūrio universiteto mokslininkai atskleidė ryšį tarp agresyvaus fizinio elgesio (kitų mušimo, spardymo, stumdymo), žodinės agresijos (apkalbų, užgauliojimo, patyčių) ir per televiziją ar video žaidimuose girdimų keiksmažodžių.
Pasirodo, necenzūriniai išsireiškimai tiesiogiai skatina elgtis agresyviai. Be to, girdintieji keiksmažodžius patys labiau linkę keiktis, o besikeikiantieji vėlgi yra labiau linkę į didesnę agresiją.
„Ryšys tarp keiksmažodžių ir agresyvaus elgesio yra didžiulis. Ir tai nebūtinai patys bjauriausi keiksmažodžiai, kokius vaikai gali išgirsti, turint omenyje tai, kad JAV žiniasklaidoje draudžiama vartoti kai kuriuos pačius riebiausius išsireiškimus“, – rezultatus apibendrina šio tyrimo vadovė prof. Sarah Coyne.
Kita vertus, profesorė neatmeta ir atvirkštinio ryšio galimybės, t.y. kad tie vaikai, kurie yra labiau linkę į agresiją, labiau žiūri tas televizijos laidas, kuriose gali išvysti daugiau smurto ir išgirsti daugiau keiksmų.
Dar viena svarbi šio tyrimo išvada – ryšys tarp keiksmažodžių ir patyčių. Mokslininkai teigia, kad iš esmės, jei vaikai negirdėtų keiksmažodžių, tai patyčių skaičius ugdymo įstaigose gerokai sumažėtų.
Tyrimo autoriai tikisi, kad jų išvados paskatins viso pasaulio TV prodiuserius ir filmų režisierius atidžiau apgalvoti kiekvieną jų laidose ar filmuose nuskambantį žodį.

Europiečiams abejonių nebekyla: jei nori turėti šeimą ir vaikų, tuoktis nebūtina. Kai kuriose šalyse ne santuokoje gimsta jau netgi daugiau kūdikių nei susituokusiems. Nors Lietuvoje politikai ir teisininkai nesutaria, ką turime laikyti šeima, vakariečiams pavymui žengia ir lietuviai.

Pernai Švedijoje 54,1 proc. visų kūdikių gimė nesusituokusiems tėvams. Šioje šalyje daugiau kūdikių ne santuokoje pirmą kartą gimė jau 1992 m. Tai reiškia, kad jau užaugo nauja švedų, nuo kūdikystės matančių netradicinį šeimos modelį, karta, ir ji dar labiau linkusi pirmenybę teikti partnerystei, o ne santuokai.
„Aš dar pagalvoju, kad kai dukrytė paaugs, mes su jos tėvu galėtume susituokti – mane laiko senamadiška, bet man gražu vadinti vienas kitą vyru ir žmona. Santuoka tikrai nėra garantas, kad liksime kartu, bet kodėl gi ne? – pasakoja Stokholme gyvenanti 36-erių Johanna Kjelson, su draugu Benu auginanti pusantrų metukų dukrelę. Pora kartu jau devynerius metus. – Tuo tarpu jaunimas, dabartiniai dvidešimtmečiai, santuoką vertina jau daug mažiau. Jiems tai atrodo visiškai nebūtinas santykių atributas.“
Tarp Europos Sąjungos šalių, kuriose, naujausiais duomenimis, ne santuokoje gimę kūdikiai jau lenkia gimusius susituokusioms poroms, taip pat patenka Slovėnija ir netgi Estija, nedaug atsilieka Danija ir Nyderlandai, o daugelyje kitų šalių, kaip skelbia Eurostatas, ne santuokoje gimsta trečdalis ir daugiau visų naujagimių.

Santuokos svarba toliau mažėja

Iš tiesų europiečių šeimos sampratoje per paskutinius kelis dešimtmečius įvyko lemiamas lūžis. Sugrįžę į praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį pamatytume, kad tipinė europiečių šeima buvo susituokusi ir auginanti du tris ir daugiau vaikų. Pavyzdžiui, Nyderlanduose ne santuokoje 1975-aisiais gimė vos 2 proc. visų kūdikių. Tuo tarpu iš visų pernai šioje šalyje gimusių vaikų net 44 proc. paaugę sužinos, kad jų gimdytojai tapo tėvais nebūdami vyras ir žmona.
XXI amžiuje viskas pasikeitę iš esmės: santuoka neišnyko, poros ir toliau tuokiasi, bet jau gerokai rečiau nei anksčiau, o pagal modelį pirma kūdikis ir tik po to santuoka (nors nebūtinai) gyvena jau maždaug kas trečia europiečių pora.
Lietuva šiuo klausimu – ne išimtis. Pernai Lietuvoje maždaug trys iš dešimties kūdikių gimė ne santuokoje. Prieš trisdešimt metų gimusieji nesusituokusiems tėvams sudarė tik mažiau nei 7 proc. visų gimusiųjų.
Mat sovietmečiu buvo sukurta daugybė kliūčių, kad niekam nekiltų nė minties gyventi nesusituokus, ką jau kalbėti apie vaikus. Ir ši sistema kuo puikiausiai veikė.
Žinia, nesusituokus sovietmečiu nebuvo įmanoma turėti ne tik bendro turto (skirtingai nei dabar, kai net būsto paskolos išduodamos nesusituokusiems), bet net ir apsistoti viename viešbučio kambaryje per atostogas: priešingu atveju grėsė rimti nemalonumai. Be to, nesusituokusieji turėdavo mokėti vadinamąjį viengungio mokestį. Santuokų buvo daugiau ir todėl, kad sovietmečiu buvo kur kas paprasčiau išsituokti – nesant vaikų ir pretenzijų dėl turto dalybų, santuoką nutraukdavo civilinės metrikacijos įstaiga. Dabar skyrybos kur kas sudėtingesnės ir be teismo įsikišimo jau nėra įmanomos.
Taigi išsituokti tapo sunkiau, bet nebeliko daugybės kliūčių gyventi kartu nesusituokus. Tai viena priežasčių, kodėl ir Lietuvoje padaugėjo nesituokiančių arba santuoką vėlesniam laikui atidedančių porų. Lietuvos politikams beliko tik tai pripažinti ir galų gale apsispręsti, ar tokias poras taip pat laikyti šeima.
Tuo tarpu Kaune gyvenantis 34-erių verslininkas Antanas Pakula sako, kad jam su gyvenimo drauge Vilma net nekyla klausimų, ar jie – šeima. Pora kartu jau apie dešimt metų, augina dvejų metukų dukrelę Goją. „Kūdikį planavome, o tai, kad nesame susituokę, mums mažiausiai rūpėjo. Daugybė porų anksčiau tuokdavosi iš inercijos, bet šiandien tradicijų šantažas jau nebėra toks stiprus. Tuo labiau kad dabar jau aiškiai matome: priimtas santuokos sakramentas nepadeda išsaugoti šeimos. Apie tai liudija gausios skyrybos“, – požiūrį dėsto A.Pakula.
Vyras mano, kad Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, ne santuokoje gimusių vaikų toliau daugės. A.Pakula prognozuoja, kad vedybų itin sumažės, kai Lietuvoje pasikeis politikų karta ir pagaliau bus realiai įteisinta partnerystė kaip alternatyva santuokai.
Kita vertus, A.Pakula sako nesantis prieš santuoką. Pora norėtų ateityje susituokti, bet, kaip sako, tik tam, kad pasidarytų sau šventę. „Nesu tikras, kad santuoka tikrai reikalinga ir ką nors gyvenime keičia, bet tai kaip Kalėdos – gali jas švęsti, nors gali ir nešvęsti, – svarsto A.Pakula. – Mes nutarėme, kad švęsime. Norime susituokti kur nors Indonezijoje ir pakeliauti aplink pasaulį. Santuoka neturi būti prievolė artimiesiems, tai – tik mūsų šventė, ir matome, kad tai suvokia vis daugiau porų.“

Mažiau vaikų, daugiau keturkojų augintinių

Demografai ir sociologai savo ruožtu pastebi, kad atsiranda vis naujų šeimos formų. Pavyzdžiui, Europos senbuvėse daugėja porų, kurios kartu praleidžia didžiąją dalį laiko, bet neveda bendro ūkio ir gyvena atskirai. Kaip sako Vilniaus universiteto docentė sociologė Giedrė Purvaneckienė, tokių porų daug tarp vyresnio amžiaus žmonių – jie nenori tuoktis ar kitaip įteisinti savo santykių, kad jų vaikai iš ankstesnių ryšių būtų ramūs dėl tėvų užgyvento turto (kad nereikės jo dalytis su svetimais žmonėmis), bet tokie santykiai plinta ir tarp jaunesnių įsipareigoti neskubančių porų. Ypač – tarp vadinamųjų tarptautinių porų, kai partneriai gyvena skirtingose šalyse.
„Šiaurės Europos šalyse tai labai populiaru: vienas gyvena Švedijoje, kitas – Danijoje, o susitinka tik savaitgaliais, nes nė vienas nenori keisti savo gyvenamosios vietos, darbo, palikti draugų ir artimųjų“, – pasakoja G.Purvaneckienė.
Pasak docentės, Europoje sparčiai plinta ir kitokie nauji šeimos dariniai, pavyzdžiui, bevaikės šeimos. Pasak pašnekovės, Ispanijoje ir Italijoje pastaruoju metu labai padaugėjo sąmoningai neturėti vaikų apsisprendusių šeimų. Dažniausiai šiam žingsniui pastūmėja noras siekti karjeros, bet pamažu atsiranda ir tokių porų, kurios kaip pagrindinį motyvą nesusilaukti palikuonių įvardija ekologinių katastrofų ir karų baimę: tiksliau, baimę, kad jų vaikams gali tekti šio pasaulio negerumus patirti.
Tačiau tai jau kraštutinumai. Europiečiai gal ir nebedega dideliu noru tuoktis, bet moterys vaikus dar tebegimdo, tiesa, statistinė europietė per savo vaisingą gyvenimą šiandien susilauks jau tik maždaug 1–1,5 vaiko, o ne dviejų, trijų ir daugiau, kaip prieš kelis dešimtmečius. Tai viena priežasčių, kodėl, tarkime, Austrijos sostinės Vienos gyventojai, kalbėdami apie savo demografinę padėtį, pusiau rimtai, pusiau juokais kalba, kad šiandien jų gatvėse dažniau pamatysi porą su šuniuku nei su kūdikiu vežimėlyje. Tai nėra visai laužta iš piršto: vaikų austrų šeimose yra gerokai mažiau nei keturkojų augintinių.
Panašios tendencijos ir Lietuvoje. Statistika rodo, kad penkerius metus didėjęs gimstamumas Lietuvoje nuo praėjusių metų vėl ėmė mažėti: 2010 m. gimė 35,9 tūkst. kūdikių, arba 734 mažiau nei 2009-aisiais. Suminis gimstamumo rodiklis (t.y. vidutinis gyvų gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per vaisingą savo gyvenimo laikotarpį, skaičius) 2009 m. buvo 1,55, ogyventojų reprodukcijai užtikrinti šis rodiklis turėtų būti ne mažesnis nei 2,1.
Keičiasi ne tik šeimos veidas, bet ir patys porų santykiai sparčiai transformuojasi. Ištuokoms (ar skyryboms tarp nesusituokusiųjų) tapus norma, Vakaruose pastebimas santykių tarp buvusių partnerių atšilimas: tai yra prie Kalėdų stalo Danijoje neretai susėda buvę sutuoktiniai su savo naujomis antrosiomis pusėmis ir jųdviejų bendrais bei iš naujų santykių gimusiais vaikais, ir anaiptol nepasakysi, kad jie jaučia kokias nors nuoskaudas. Taigi kinta požiūris ne tik į santuoką, bet ir skyrybas. Šeimų, kuriose auga kelių skirtingų tėvų vaikai, pastarąjį dvidešimtmetį itin padaugėjo ir Lietuvoje (pavyzdžiui, pernai po ištuokos su vienu iš tėvų, dažniausiai su motina, liko apie 8 tūkst. vaikų).
O pabaigai siūlome pamėginti įsivaizduoti, kaip ateities kartoms seksis sudarinėti savo šeimų geneologinius medžius. Ko gero, šis užsiėmimas bus iš anksto pasmerktas.

Vilniaus universiteto doc. G.Purvaneckienė: „Europoje sparčiai plinta įvairiausi nauji šeimos dariniai.“

Gimusieji ne santuokoje kai kur jau lenkia gimusius susituokusioms poroms
(ne santuokoje gimę kūdikiai, proc. nuo visų gimusiųjų)

1975/2010 m.
Danija    Vokietija    Estija    Airija    Ispanija    Latvija    Lietuva
21,7/47,3    8,4/33,2    n.d./59,1    3,7/33,8    2/32,4    11,7/44,1    6,1/28,7
Liuksemburgas    Nyderlandai    Slovėnija    Švedija
4,2/33,9    2,1/44,3    9,8/55,7    32,8/54,1

Šaltinis: Eurostatas

Lietuvių kūdikių, gimusių tėvams nesusituokus, daugėja
(proc. nuo visų gimusiųjų)

1955    1989    2000    2006    2010
9,7    6,7    22,6    29,6    28,7

Lietuvių santuokos (susituokusieji pirmą kartą)

Vyrai
1970    1980    1990    2000    2010
25357    25737    28584    13248    14713

Moterys
1970    1980    1990    2000    2010
26187    25980    29097    13478    14967

Ištuokų skaičius tūkstančiui gyventojų prieš penkiasdešimt metų ir dabar

1960    1970    1980    1990    2000    2010
0,8    2,2    3,2    3,4    3,1    3

Šaltinis: Statistikos departamentas

Briuselyje svarstomos naujos ES darbo taisyklės, kuriomis būtų numatoma, kad kiekvienai mamai, po gimdymo grįžusiai dirbti visą darbo dieną, kasdien priklausytų 2 valandos pertraukėlių, skirtų vaiko maitinimui krūtimi. Beje, kiek laiko vaiką maitinti motinos pienu, nuspręstų jos pačios – naujose taisyklėse nėra apibrėžtas joks konkretus laikotarpis.
Visoje Bendrijoje būtų numatyta ir prievolė išleisti moteris 20 savaičių viso darbo užmokesčio mokamų motinystės atostogų. Jei ši nuostata bus patvirtinta, turės keistis ir Lietuvoje galiojanti tvarka, mat šiuo metu numatyta, kad po gimdymo motinystės (tėvystės) atostogų pašalpa siekia 100 proc. kompensuojamojo užmokesčio tik tuo atveju, jei šios atostogos trunka metus, tuo tarpu pasirinkus dvejų metų vaiko priežiūros atostogas, pirmaisiais metais mokama 70 proc. kompensuojamojo užmokesčio siekianti pašalpa, neišskiriant pirmųjų savaičių po gimdymo, kaip siūlo Briuselio biurokratai.
Beje, naujosios taisyklės koreguotų tvarką beveik visose ES šalyse, nes daugelyje jų už tam tikrą vaiko priežiūros laikotarpį po gimdymo šiuo metu mokama iki 90 proc. ankstesnio atlyginimo siekianti mėnesio išmoka, o šis laikotarpis trunka iki 10 ar dar mažiau savaičių.
Kartu Briuselyje svarstoma, ar nereikėtų įvesti taisyklės, kad toms europietėms, kurios į darbo rinką grįžtų pirmaisiais metais po gimdymo, vienus metus darbdaviai privalėtų leisti dirbti lanksčiu darbo grafiku, o joms pageidaujant – pusę darbo dienos. Be to, pirmaisiais metais po gimdymo dirbančios moterys negalėtų būti verčiamos dirbti naktinėje pamainoje, taip pat – dirbti viršvalandžių likus 10 savaičių iki gimdymo, o vėliau – per visą maitinimo krūtimi laikotarpį, kad ir kiek šis truktų.
Galiausiai, nepriklausomai nuo dabar skirtingose ES šalyse galiojančių taisyklių, dviem savaitėmis 100 proc. apmokamų vaiko priežiūros atostogų gimus vaikui naudotųsi ir vaikų tėčiai.