Vis daugiau dar net mokyklos nelankančių vaikų namie tampa tironais, kurie tėvus tenkinti jų įgeidžius priverčia pasitelkdami į pagalbą ne tik isterijos priepuolius, bet ir kumščius. Psichologai tvirtina, kad dėl tokio vaikų elgesio kalti patys tėvai, suteikę savo atžaloms neribotą laisvę ir susikeitę su jais vaidmenimis.

JAV Brighamo Youngo universiteto psichologų atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad net 11 proc. vaikų iki dešimties metų amžiaus smurtauja prieš tėvus – muša juos, kandžioja, apmėto žaislais. Dažniausiai vaikai agresyviai būna nusiteikę, kai tuoj pat negauna to, ko užsigeidę. O tėvai, bijodami sulaukti dar audringesnės reakcijos ir išprovokuoti įsiūčio priepuolio, netramdo savo atžalų ir stengiasi kuo greičiau patenkinti jų įnorius.
Pedagogai pastebi, kad vis daugiau tokių vaikų ateina ne tik į mokyklas, bet ir į darželius. Ikimokyklinio ugdymo įstaigose agresyvumo proveržius auklėtojoms dar įmanoma sutramdyti, tačiau mokyklose tokie vaikai tampa nevaldomi. Jie smurtauja ir prieš bendraamžius, ir prieš mokytojus. Tyrimo „Smurtas mokykloje“ duomenimis, net 2 proc. pedagogų Lietuvoje yra patyrę fizinį smurtą iš mokinių, 46 proc. bent kartą patyrė emocinį smurtą, o kas ketvirtas mokinys yra mušamas kito vaiko.
Psichologų vertinimu, dėl tokio vaikų elgesio atsakomybę turi prisiimti tėvai. Jau trimečio įkandimai yra rimtas signalas, kad auklėjant padaryta klaidų. Tačiau tėvai dažnai linkę kaltinti darželio draugus ar šiuolaikinius animacinius filmus, kuriuose gausu smurto scenų.
Tėvai dažnai stebisi, iš ko vaikas galėjo išmokti muštis, spjaudytis, spardytis ar kandžiotis, jeigu šeimoje niekas nėra prieš jį pakėlęs rankos. Pasirodo, smurtauja ne tik tie mažamečiai ar paaugliai, kuriuos tėvai baudžia fizinėmis bausmėmis. Labai dažnai agresyvūs tampa vaikai, nesulaukiantys iš tėvų pakankamai dėmesio ir meilės vien už tai, kad jie yra. Taip pat tie, su kuriais gimdytojai nebendrauja kaip su asmenybėmis arba suteikia beribę laisvę. Siekdami vaikų meilės tampa jų draugais ir pamiršta, kad turi būti autoritetas savo atžaloms ir nustatyti taisykles bei ribas.
Taip gimdytojai su savo vaikais apsikeičia vaidmenimis ir trukdo jiems išgyventi vaikystės laikotarpį. O atžalos tėvams atsilygina agresijos proveržiais prieš juos, atsikalbinėjimu ir ignoravimu.

Nuo keturmetės kliūva draugams, seneliams ir mamai

Vilnietė Rasa Bleikšienė pasakoja, kad neseniai ketvirtą gimtadienį atšventusios dukters Luknės negali palikti seneliams, vengia vestis pas draugus, nes mergaitė dažnai be jokios priežasties gali trenkti ir suaugusiam, ir vaikui. „Dažnai kliūva ir man. Pavyzdžiui, ryte ragindama, kad greičiau išsirinktų sagučius į plaukus, atidariau jos papuošalų dėžutę, o Luknė man iš visų jėgų vožė per ranką ir užriko, kad nelįsčiau prie jos daiktų. Nieko nesakiau, kad tik neišprovokuočiau dar didesnės isterijos. Ir svečiuose, darželyje, jeigu tik ko nors nepasidalija su vaikais, iškart jiems spiria arba kanda taip, kad lieka dantų žymės. Jeigu bandau sudrausminti, išgirstu, kad neaiškinčiau, kaip jai elgtis“, – skundžiasi negalinti su keturmete susitvarkyti R.Bleikšienė.
Pasak moters, kol ji tenkina visus dukters norus, ši elgiasi normaliai, bet jeigu tik Luknei tenka palaukti, pavyzdžiui, kol mama baigs plauti indus, kad galėtų kartu paskaityti pasaką, ji iškart pradeda bliauti. „Kuo daugiau jai leidžiu, stengiuosi suteikti viską, kas geriausia, tuo labiau ji atsikalbinėja ir aikštijasi. Nė karto nesu jai trenkusi, tačiau kai išveda iš pusiausvyros, o taip nutinka vos ne kasdien, pradedu šaukti, kad negaliu pakęsti tokio jos elgesio. Tada ji man atkerta, kad neklykčiau ant jos“, – pasakoja R.Bleikšienė.
Jei vaikas tapo agresyvus, psichologo Andriaus Ato nuomone, pirmiausia reikėtų pažvelgti į jo ir tėvų santykių priešistorę. Mat vaiko atsikalbinėjimas ar smurtas yra adekvati reakcija į tėvų elgesį. „Šeimose esama vis mažiau žmogiškojo turinio. Kitas žmogus nevertinamas kaip vertybė savaime, o tik pagal principą – kaip tu man, taip ir aš tau. Pastebiu tendenciją, kad šiandieninėse šeimose vaikas turi būti patogus. Jis vertinamas, mylimas ne už tai, koks yra, o pagal tai, kaip elgiasi. Lietuvoje dar sunkiai suprantama, kad galima mylėti vaiką už nieką“, – stebisi A.Atas.
Psichologo teigimu, nuolat reiškiamas nepasitenkinimas vaiku dėl to, kad jis neatitinka tėvų lūkesčių, atžalos ignoravimas, kai neskiriama pakankamai laiko, taip pat pastebėjimas tik to, ką vaikas padaro blogai, kelia jam nesaugumo jausmą, o tai išprovokuoja agresiją.

Kol vaikas gerai elgiasi, tėvai jo nepastebi

A.Ato nuomone, daugelis vaikų šiandien ruošiami tarsi arklių lenktynėms. Jų ateitis suplanuota iš anksto, tėvai pabrėžia egzaminų svarbą, būtinybę įgyti gerą išsilavinimą, perspektyvią profesiją. „Suaugusieji deda visas pastangas, kad vaikas ateityje taptų svarbiu vartotojų visuomenės sraigteliu. O jis tam priešinasi. Vaikas nori gyventi kaip žmogus, o ne kaip robotas. Pirmiausia mama ar tėtis turėtų atsakyti sau, kodėl iš vaiko reikalauja vienų ar kitų dalykų ir ar tie reikalavimai nenustelbia žmogiškojo santykio, – pataria psichologas. – Paskaičiuokite, kiek laiko per savaitę vaikas gauna jūsų asmeninio dėmesio – kiek bendraujate su juo akių lygyje, užsiimate jam įdomia veikla. Ar jūs neišprotėtumėt, jeigu vyras ar žmona jums skirtų tiek laiko?“
Kauno jaunimo mokyklos psichologė, Vyrų krizių centro direktorė Oksana Slapšienė, bendraudama su elgesio sutrikimų turinčių vaikų tėvais, pirmiausia jų paklausia, kada pastarąjį kartą kalbėjosi su savo atžalomis. „Vienas išsilavinęs tėtis atsakė, kad bendrauja su sūnumi kiekvieną dieną. Tačiau paaiškėjo, kad jų pokalbiai dažniausiai apsiriboja dviem sakiniais. Pavyzdžiui, tėtis paklausė, ar sūnus jam nuplaus automobilį, o šis pasitikslino, kiek už tai gaus pinigų. Kai perklausiau, ar tai visas dienos pokalbis, vyras tik gūžtelėjo pečiais: o apie ką dar su trylikamečiu galima kalbėtis?“ – pasakoja O.Slapšienė.
Jos nuomone, kol vaikas gerai elgiasi, jis tarsi nepastebimas, o kai kyla problemų, tampa nepatogus ir šeimai, ir mokymo įstaigai, ir visuomenei.
Psichologė pastebi, kad jau darželinukai grįžę namo raginami eiti pažaisti vieni, netrukdyti žiūrėti televizoriaus ar gaminti vakarienės. Tėvai būna pavargę, todėl leidžia jiems elgtis kaip tinkamiems, kad tik nesipainiotų po kojomis. „Šiandien vaikai dažniau kalbina tėvus, o ne šie juos. Štai 42 metų vyras atėjęs į mokyklą nežinojo, ar jo sūnus mokosi šeštoje, ar septintoje klasėje. O vaikas net jo darbo adresą žino. Tokioje šeimoje nėra normalių sveikų santykių. Tėvai ir vaikai susikeitę vaidmenimis“, – mano O.Slapšienė.

Elgesį pirmiausia turi keisti tėvai

Beje, tėvai su savo atžalomis yra apsikeitę vietomis ir tuomet, kai vaikas vynioja juos aplink mažąjį pirštelį, priversdamas tenkinti visus savo įgeidžius, o gimdytojai bijo net subarti, mat gali išprovokuoti mažojo tirono įsiūčio priepuolį.
„Namų darželio“ auklėtoja Ana Račiuvienė, pedagoginį darbą dirbanti septyniolika metų, pastebi, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pradėjus akcentuoti vaikų laisves, tėvai, nenorėdami varžyti savo atžalų, pamiršo nustatyti ribas. O jų nebuvimas trukdo vaikams vystytis taip pat, kaip ir autoritarinis auklėjimas. „Vaikas, kuriam suteiktos neribotos laisvės, jaučiasi lyg pasodintas ant kėdės tamsiame nepažįstamame kambaryje. Jis nežino, ar gali atsistoti, nemato, į kurią pusę eiti. Vienas susigūžia ir tyliai sėdi, o kitas desperatiškai bando išsilaisvinti“, – lygina A.Račiuvienė. Ji pastebi, kad tokių vaikų, kurie nežino, ką daryti su jiems suteikta laisve, vis daugėja, nes ir tėvai nežino, kiek jos reikia vaikui duoti.
O.Slapšienės manymu, daugelis tėvų neturi nei laiko, nei noro mokytis tinkamos tėvystės įgūdžių, todėl vaikams suteikia neribotą laisvę, manydami, kad taip neslopina vaiko kūrybiško. Bet iš tiesų toks auklėjimo modelis dažnai nesąmoningai pasirenkamas todėl, kad yra patogus. „Patogiau ir pasakyti, kad nežinai, kaip susitvarkyti su vaiku, užuot pasigilinus, kodėl kilo problemų, ar pradėjus lankyti seminarus tėvams“, – tvirtina Kauno jaunimo mokyklos psichologė.
Ji pabrėžia, kad pradėti spręsti problemas niekada ne vėlu, tačiau pirmiausia elgesį ir požiūrį į vaiką turėtų pradėti keisti tėvai. Tokia ir psichologo A.Ato nuomonė: „90 proc. netinkamai besielgiančių vaikų problemų išsprendžiame dirbdami su tėvais, jų atžaloms net nedalyvaujant susitikimuose.“
„Tik pradėję bendrauti su vaiku kaip su lygiaverčiu partneriu, tėvai gali tikėtis rezultato. Jau trimečio galima paklausti, kas atsitiko, kad jis pasielgė netinkamai. Net tokio amžiaus vaikas pasako, kad jį pastūmė, tėtis liepė eiti žaisti vienam, mama nesiklausė, ką jis pasakoja, ir pan. Deja, šiandien daugelis tėvų tik apšaukia vaiką ir net nepaklausia, kokios pagalbos jam reikia. Lietuvoje niekaip nenusistovi norma, kad vaikas yra asmenybė“, – apgailestauja O.Slapšienė.
A.Atas įsitikinęs, kad vaikui nereikia laisvės, nepadės ir patarimai per dieną dešimt kartų nusišypsoti ar apkabinti. „Suraskite 40 minučių laiko per dieną pasivažinėti su vaiku dviračiu ar pusvalandį pažaisti mašinytėmis, negalvojant apie jokius kitus reikalus, ir jau po savaitės vaiko elgesys pradės keistis“, – pataria A.Atas. Ir priduria, kad vaikas tik tada bus saugus ir laimingas, kai jaus, jog yra mylimas vien už tai, kad jis yra, priimamas su visais trūkumais ir negebėjimu kažko padaryti.

Didaktinio auklėjimo sąlygomis sovietmečiu užaugusiems dabartiniams tėvams tenka krimsti efektyvaus auklėjimo pradžiamokslį.

Daugelis Lietuvos mokyklų jau džiaugiasi turėdamos elektroninius dienynus – interneto platformą, kurioje paprasta bendrauti mokiniams, mokytojams ir tėvams. Pastarieji gali realiu laiku matyti, ką gero – ar blogo – mokykloje per dieną nuveikė jų atžalos, kokius gavo pažymius, ar dalyvavo visose pamokose, sulaukė pastabų ar pagyrimų.
Kokių pranašumų turi toks naujas tėvų bendradarbiavimo su mokykla įrankis? Kaip juo naudotis, kad vaikas nesijaustų užspaustas nuolatinės tėvų kontrolės, bet justų dėkingumą jiems už pagalbą mokantis? Mokyklų psichologai vienareikšmiškai giria elektorinius dienynus – jie sudaro galimybes tėvams aktyviau domėtis savo vaikų mokykline veikla. Tačiau kartu ir perspėja, kad naujasis įrankis yra dar vienas iššūkis paauglių psichologijos neišmanantiems gimdytojams, kurie uoliai sekdami savo atžalų laimėjimus namus gali paversti pragaru.

Pradžia – pirmose klasėse

Vilnietės Loretos Mažeikienės šeimoje auga 11-metė duktė Marija, šį rugsėjį pradėjusi lankyti penktą klasę vienoje Vilniaus progimnazijų. Mergaitė guvi, linksma, jai patinka mokykloje, ją domina ir daugelis dalykų už mokyklos sienų – lanko muzikos, sporto būrelius. Mokslai taip pat sekasi gerai, tačiau tik tada, kai mergaitė sugeba ilgesniam laikui prisėsti prie namų darbų, susikaupti, kruopščiai atlikti užduotis, pasigilinti į dalykus, kurių ji nespėjo suprasti klasėje. Problemų kyla dėl to, kad pati mokinė tokio poreikio – nuosekliai gilintis į mokslus, kruopščiai atlikti mokyklines užduotis – visai neturi; namų darbus ji skuba padaryti bet kaip – svarbu, kad jie apskritai būtų padaryti, testams ir kontroliniams darbams rengiasi atmestinai. Kitaip yra tik tada, kai mokymosi procesą imasi kontroliuoti tėvai – tikrina namų darbus ar net padeda juos ruošti, atidžiai seka dukters mokyklinius laimėjimus elektroniniame dienyne. „Matau, kad priešingu atveju dukters mokslai mokykloje būtų kur kas blogesni. Tačiau nuolat sprendžiu dilemą – kur ta riba tarp mano kontrolės ir vaiko savarankiškumo? Kada dukra pati pajus visišką atsakomybę už savo laimėjimus mokykloje?“ – svarsto L.Mažeikienė. Ji supranta, kad palikti savo dukters likimo valiai negali – nors pati mama visada mokėsi tik labai gerai, buvo tikras uolumo ir pareigingumo pavyzdys, – jos vaikas yra kitoks, linkęs gyvenime ieškoti lengvesnių būdų.
Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros docentė Jolanta Sondaitė, kuri specializuojasi paauglių psichologijoje, pabrėžia, kad nėra vienodų vaikų, taigi nėra ir universalių, visiems vienodai tinkančių jų auklėjimo taisyklių. „Kaip rodo ir jūsų pateiktas pavyzdys – yra mokinių, kurie turi įgimtą pareigos, atsakomybės jausmą, jie patys, niekieno neraginami ir nekontroliuojami atlieka visas užduotis, stengiasi labai gerai mokytis. Tačiau turbūt kur kas daugiau yra tokių, kuriems tokius įgūdžius turi padėti suformuoti tėvai“, – sako specialistė.
Kaip tuos įgūdžius suformuoti? Pradėti reikėtų nuo pirmos klasės. Vilniaus Filaretų pradinėje mokykloje dirbantis mokytoja Daiva Vaičaitytė pataria jau nuo pirmųjų dienų mokykloje vaikus pratinti prie atsakomybės ir darbo, o to lengviau pasiekti, kai laikomasi tam tikros rutinos – pamokos atliekamos kiekvieną dieną tuo pačiu metu. Ji nepataria namų darbų atlikinėti kartu su vaikais – jiems tik reikia padėti suprasti užduotį, padrąsinti klausti, jei kas neaišku. „Bet reikia skatinti vaiką mąstyti pačiam, o ne klausinėti, ką jam daryti kiekviename žingsnyje“, – patirtimi dalijasi pradinukų mokytoja.

Suderinti jautrumą ir reiklumą

Psichologė J.Sondaitė sako, kad toks ydingas vaikų ir tėvų santykis, kai pastarieji prisiima atsakomybę už namų darbų kokybę, gali persikelti ir į vyresnes klases. „Blogai, jei net ir vyresniųjų klasių mokiniai sėdi ir laukia, kol po darbų grįš tėvai, ir tik tada, jų prižiūrimi, eina ruošti namų darbų. Tai – mokinių, o ne jų tėvų užduotis. Jei jau susiklostė tokia praktika, ją reikėtų keisti, nustatyti naujas taisykles – tarkime, kad mokiniai užduotis atlieka patys, o grįžę tėvai jas tik patikrina“, – pataria paauglių psichologijos specialistė. Ji drąsina tėvus nebijoti keisti nusistovėjusią tvarką – visada reikia prisiminti, kad tai jie, o ne vaikai, diktuoja taisykles, nes tik tėvai turi sukaupę gyvenimiškos patirties, yra atsakingi už savo atžalas. „Nereikia bijoti vadovauti, svarbu tik, kad jūsų auklėjimo stilius derėtų su dviem dalykais – ir reiklumu, ir jautrumu savo vaikams“, – sako pašnekovė.
Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos psichologė Vida Usnienė taip pat pataria medį lenkti, kol jaunas: jei tėvai vaiko mokyklos reikalais pradeda domėtis tik paauglystėje, kyla natūralus pasipriešinimas tokiai staiga atsiradusiai kontrolei. „Tačiau bijoti taip pat nereikėtų – tėvai visada turi teisę domėtis savo vaikų gyvenimu. Svarbu – kaip jie tai daro. Vien bausti, barti, žeminti vaiko taip pat negalima – tuo nieko nepasieksi. Išklausyti, suprasti, stengtis suprasti, dėl ko vaikui kyla sunkumų mokantis, jis nedrausmingai elgiasi – tokia turėtų būti tėvų pagalba“, – pataria mokyklos psichologė.
Darbo įvairiose Lietuvos mokyklose patirties sukaupęs psichologas Nerijus Ogintas pabrėžia, kad tėvams turi rūpėti vaikų mokslo įvertinimas. „Jei tėvai visai nesidomi vaiko pažymiais, jam atrodo, kad jis tėvams nerūpi“, – teigia jis. Tačiau svarbu ir neperlenkti lazdos: „Jei kas dieną nėra kitos temos, tik pažymiai ir mokymasis, jei vaikas pareina namo ir mato, kad mama sėdi prie elektroninio dienyno – ji tarytum gyvena ne savo, o vaiko gyvenimą.“
Psichologas įsitikinęs, kad net ir prasti vaiko pažymiai gali tapti gera proga šeimai bendrauti, kartu spręsti problemas. „Vaikas tuomet jaučiasi svarbus, jis įgyja naudingos patirties, kad nesėkmes galima išspręsti gražiai, konstruktyviai“, – sako N.Ogintas.

Elektroninis dienynas – ne iškrovai

Visi „Veido“ kalbinti mokinių psichologijos specialistai vienbalsiai sutaria: elektroninis dienynas yra puiki priemonė aktyvesniam tėvų dalyvavimui mokyklos gyvenime ir savo vaiko ugdymo procese.
„Mokymosi rezultatai visada geresni, kai tėvai bendradarbiauja su mokytojais, o ne visą atsakomybę užkrauna mokyklai, laukdami, kad tai ši visko išmokys“, – patirtimi dalijasi pradinukų mokytoja D.Vaičaitytė. Ji pataria dar pradinėse klasėse pripratinti vaiką pasipasakoti apie mokykloje prabėgusią dieną, skatinti jį, nesibaiminant dėl bausmių, patį prisipažinti ne tik apie gerus, bet ir apie blogus ten nutikusius dalykus – blogesnį pažymi, elgesio problemas.
Gimnazijos psichologė V.Usnienė sako, kad galimybė tėvams kasdien matyti, kaip jų vaikui sekais mokykloje, puiki pagalba šeimai. „Tačiau klausimas, kaip tėvai interpretuoja tą gaunamą informaciją. Puiku, jeigu matydami blogesnius rezultatus jie nori suprasti, dėl ko taip yra, sugeba išklausyti savo vaiką, drauge ieškoti išeičių. Blogai, jei dėl netenkinančių rezultatų yra tik barama ir baudžiama“, – tikina psichologė.
Daug su paaugliais dirbanti J.Sondaitė sako, kad elektroninis dienynas sudaro galimybes tėvams nepražiopsoti vaikų mokymosi spragų, padėti suprasti, dėl ko kai kurie dalykai mokykloje sekasi sunkiau. „Tačiau nereikia perspausti su kontrole – taip vaikui gali dingti motyvacija stengtis pačiam. Ypač, jei tėvai susikoncentruoja tik į sunkumus ir pamiršta pagirti, kai vaikui kas nors pasiseka“, – sako ji.
N.Ogintui lengva įsivaizduoti ir situaciją, kai elektroninis dienynas šeimoje atlieka meškos paslaugą: „Būna, kad mus kas nors supykdo, bet atsikirsti tam asmeniui negalime – gal jis, pavyzdžiui, darbdavys. Tačiau blogos emocijos nedingsta, vaikštai su jomis ir ieškai būdų jų atsikratyti. Ir štai toks suirzęs tėvas prisimena elektroninį dienyną, prisijungia, pamato blogus pažymius ir jam palengvėja – jis gali išsikrauti ant savo vaiko“, – kaip elgtis nereikėtų nurodo psichologas.
J.Sondaitė iš savo praktikos sako patyrusi, kad dauguma dabartinių tėvų dar tik mokosi tinkamai auklėti savo vaikus. „Juk mus augino sovietmečiu, auklėjimo stilius buvo didaktinis: tėvai, mokytojai pasakė – ir šventa. Vyravo autoritetingas auklėjimo stilius. Dabar nurodymai be argumentų nebeveikia – tėvai turi mokytis paisyti vaiko interesų, pagrįsti savo auklėjimą ir kartu neprarasti reiklumo, griežtumo“, – teigia psichologė.
Ji pripažįsta, kad išmokti subalansuoti šiuos du dalykus – jautrumą savo vaiko poreikiams ir reiklumą jo atsakomybei, darbštumui, pareigos jausmu yra labai nelengvas uždavinys. Tačiau tie tėvai, kuriems iš tiesų rūpi išmokti autoritetingo auklėjimo stiliaus, patarimų gali gauti ir iš šiuolaikinės psichologijos literatūros, ir iš psichologijos specialistų. Ir tam visai nebūtina mokėti už brangias individualias paauglių psichologo konsultacijas – tėvų savitarpio pagalbos grupės veikia prie kai kurių Lietuvos bažnyčių, užtektinai kvalifikacijos konsultuoti ne tik mokinius, bet ir jų tėvus turi mokyklų psichologai.

Psichologė J.Sondaitė: „Blogai, jei net ir vyresniųjų klasių mokiniai sėdi ir laukia, kol grįš tėvai, ir tik tada eina ruošti namų darbų.“

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) baigia rengti mokinių maitinimo organizavimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarkos aprašo pakeitimo projektą. Planuojama, kad dar šį rudenį sveikatos apsaugos ministro įsakymu bus patvirtintas naujas teisės aktas, kuris reglamentuos jau ne tik mokinių, bet ir darželinukų bei socialinių globos įstaigų auklėtinių maitinimą. Nauja tvarka turėtų įsigalioti nuo naujų mokslo metų 2012 m. “Mokyklose jau įvesta sveikatai palanki mityba, dabar pereinama prie darželių”, – sakė SAM Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas.
Dabar ruošiant maistą mokiniams yra kontroliuojama, kad produktuose nebūtų kenksmingais pripažintų maisto priedų, tuo tarpu darželiams tokie reikalavimai buvo netaikomi. Kokių produktų su žalingais E atsisakyti, darželiai spręsdavo savo nuožiūra.
Pasak SAM vyr. specialistės Ievos Gudanavičienės, į sąrašą įtraukti 48 draudžiami maisto priedai. Be to, praplečiamas draudžiamų maisto produktų sąrašas, bet tai aktualu daugiau mokykloms: jose nebeliks krekerių, sūrių lazdelių ir kt. sūrių konditerijos gaminių, kavos pakaitalų, uždraudžiami ir maisto papildai (nebus galima įsigyti hematogenų, gliukozės tablečių, ledinukų su vitaminais ir pan.). Nutarta uždrausti vaikų maistui naudoti ir mechaniškai atskirtą mėsą. Dar viena naujovė – alergiškų vaikų tėvai, pateikę gydytojo pažymą, galės prašyti, kad jų atžalų maiste nebeliktų alergizuojančių sudedamųjų dalių.

Rugsėjo 29 d. 18 val. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje vyks Vilniaus kultūros centro dailės studijos „Paletė“ 40-ies metų retrospektyvinės parodos atidarymas. Jo metu bus pristatoma nuo 1971-ųjų metų aktyviai kuriančių tautodailės mylėtojų – įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir profesijų studijos narių kūryba. Ja siekiama reprezentuoti ilgametes etninės kultūros tradicijas, turtingus liaudies meno klodus ir etnokultūrinėje vaizduojamojoje dailėje glūdinčius intelektualinius turtus.

Dailės studijos „Paletė“ jubiliejinės ekspozicijos lankytojai išvys buvusių bei dabartinių kolektyvo narių kūrinius, kuriuose įvairiapusiškai atsiskleis „Paletės“ veikla: edukaciniuose užsiėmimuose dalyvaujančių pradedančiųjų meno mėgėjų bei studijos senbūvių – aktyvių užsienio bei Lietuvos tautodailės parodų dalyvių darbai, nutapyti prieš ir po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Parodoje bus eksponuojami daugkartinių tautodailininkų tapybos parodų („Aukso vainiko“, Adomo Varno ir Monikos Bičiūnienės vardo konkursų) laureatų: N. Dirvianskytės, V. Guršnienės, V. Juodagalvytės, D. Raudonikienės, V. Šikšnio, S. Žebraitienės bei kitų autorių kūriniai. Tarp jų bus pristatoma ir tarptautinių ekspozicijų dalyvio, pripažinto gėlių tapytojo G. A. Vasionio kūryba.

Pasak dailės studijos „Paletė“ įkūrėjo R. Bičiūno, buvo labai sunku visą kolektyvo kūrybinę veiklą sutalpinti į vieną parodą. Per 40 metų „Paletėje“ išaugo ne vienas talentas, savitai įprasminantis liaudies meno grožį savo kūriniuose. Nepaisant garbingų laimėjimų, su kuriais siejamas kolektyvo kūrybinis kelias, visi buvusių ir esamų studijos narių darbai yra brangūs, nes juose įamžinta dailės studijos „Paletė“ istorija.

Parodos organizatoriaus Vilniaus kultūros centro direktoriaus P. Jurgučio nuomone, dailės studija „Paletė“ – puiki kūrybinės veiklos platforma, kurioje puoselėjama individuali meno mėgėjų savirealizacija, vertinamos ilgametės tautodailės tradicijos ir skatinamas dalinimąsis gerąja patirtimi. Tikimąsi, kad garbinga sukaktis taps stipriu pagrindu tolimesniam kolektyvo švietėjiškos veiklos organizavimui ir naujoms kūrybinių įkvėpimo šaltinių paieškoms.

Dailės studijos „Paletė“ retrospektyvinę parodą remia Kultūros rėmimo fondas.

Ekspozicija veiks iki spalio 15 d. 16 val. Parodos lankymas nemokamas.

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 36 proc. 5–11 klasių mokinių nelanko jokio būrelio.

Nors iš visų būrelių vaikai dažniausiai renkasi sporto treniruotes, tačiau taip laiką leidžiančių mokinių yra tik 25 proc. Dar mažiau vaikų sportuoja namie. O kad moksleivį būtų galima vadinti pakankamai fiziškai aktyviu, jis turėtų per savaitę mankštintis ne mažiau kaip du kartus taip, kad suprakaituotų.
Kad Lietuvos vaikai nepakankamai fiziškai aktyviai gyvena, patvirtina ir faktas, jog vos keli procentai moksleivių yra visiškai sveiki. Vilniaus visuomenės sveikatos biuro duomenimis, pernai iš 39,9 tūkst. patikrintų vaikų, 38,6 tūkst. turėjo vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų. Dažniausiai skundžiamasi regos, kraujotakos, kvėpavimo, nervų, skeleto ir raumenų sistemų problemomis.
Asociacijos “Sportas visiems” viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė mano, kad vaikus sportuoti pirmiausia paskatina tėvų pavyzdys. Deja, to labiausiai ir trūksta, nes “Eurobarometro” duomenimis, beveik pusė Lietuvos gyventojų niekada nesportuoja. “Pagal naujausias Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas, per savaitę suaugę žmonės turėtų judėti ne mažiau kaip penkis kartus po trisdešimt minučių. Retas lietuvis taip gyvena, o net 70 proc. suomių šią normą įgyvendina”, – teigia Lietuvos kūno kultūros akademijos rektorius prof. Albertas Skurvydas.
Profesoriaus nuomone, Lietuvoje nėra fizinio aktyvumo įgūdžių ir kultūros. “Ją bandyta kurti sovietmečiu, tačiau didysis sportas buvo suplaktas su fiziniu aktyvumu. Reikalauta iš žmogaus rezultatų, o fizinis aktyvumas – tai natūralus kasdienis judėjimas: bėgiojimas, vaikščiojimas, važinėjimas dviračiu, žygiai”, – sako A.Skurvydas.

maike5

Europos krepšinio čempionatas – ne tik didelė krepšinio šventė, proga siekti reklaminio ženklo populiarumo ar galimybė išnuomoti nenaudojamą kambarį užsieniečiui. Bet ir galimybė daryti gerus darbus.

Jaunimo organizacija „Savas klubas“ Europos krepšinio čempionato proga sugalvojo pasinaudoti nesavanaudiškais tikslais.

„Norėjome čempionato proga nuveikti ir šį tą gero, ne tik palaikyti rinktinę. Taip kilo mintis surengti akciją „Krepšinis vaikams““, – teigė „Savo klubo“ atstovas Mindaugas. Pagrindinė akcijos idėja internetiniame aukcione parduoti marškinėlius su originaliais Lietuvos krepšinio rinktinės narių autografais. Vėliau už gautas lėšas nepasiturintiems vaikams bus nupirkti žaislai. „Tikimės, kad šis Europos krepšinio čempionatas suteiks gerų emocijų likimo ne visada lepinamiems vaikams. Marškinėliai yra vieneri, bet viliamės aukciono metu surinkti kuo didesnę pinigų sumą, už kurią galėtume nupirkti kuo daugiau žaislų. Taip pat norėtume paminėti, jog labai daug prie šios akcijos prisidėjo Lietuvos rinktinės krepšininkas Martynas Pocius, surinkęs rinktinės žaidėjų autografus, kuriam mes dar kartą norėtume padėkoti“,– atviravo pašnekovas.

Nuo rugsėjo 8 dienos internetiniame aukcione TUKTUK.LT bus pradedamas aukcionas, kurio metu ir bus galima įsigyti šiuos marškinėlius su originaliais rinktinės žaidėjų parašais. Aukcionas tęsis savaitę laiko.

Daugiau informacijos apie organizuojamą aukcioną rasite akcijos facebook profilyje www.facebook.com/krepsinis.vaikams

Tėvai Lietuvoje nelinkę domėtis tuo, kam ir kaip atžala naudojasi kompiuteriu, o informatikos mokytojai tai pradeda daryti tik penktoje klasėje, kai vaiko įgūdžiai jau būna susiformavę. Nebūtinai tinkamai.

Interneto vartotojais kasmet tampa vis jaunesni vaikai. Šiandieniniai šešiolikmečiai pasaulinį tinklą atrado būdami vienuolikos, o dešimtmečiai – septynerių. Remiantis pernai paskelbta Europos Komisijos ataskaita, būtent septyneri metai yra tas amžius, kai vaikas ES susipažįsta su internetu. Matant, kaip pasaulinėje “blogosferoje” mamos diskutuoja, ar savo keturmečiui jau pirkti išmanųjų telefoną, ar dar kiek palaukti, atrodo, kad septyneri metai nėra kritinė riba.
Kol kas nesama visuotinai pripažintos nuomonės, kokių pasekmių turės ši jaunėjimo tendencija. Kritikai remiasi tyrimais, rodančiais, jog kompiuteris žlugdo vaiko kūrybiškumą, o jų oponentai įsitikinę, kad saikingai kompiuteriu besinaudojantis mažametis lengviau įvaldys technologijas ateityje. Vis dėlto abiejų pusių šalininkai sutinka, kad vaiką, pirmą kartą įjungiantį kompiuterį, reikia, vaizdžiai tariant, palaikyti už rankos, per stipriai jos nespaudžiant, tai yra supažindinti su pasaulinio tinklo ypatumais, kartu užsimenant apie jame slypinčias grėsmes. Kitaip tariant, užsiimti prevencija, kad į kompiuterį įnikusiam vaikui neatsirastų priklausomybė nuo žaidimų, nebūtų atskleisti asmens duomenys, taip pat kad nesusiformuotų netaisyklingi naudojimosi kompiuteriu įgūdžiai. Daug racionaliau iš pradžių parodyti, kaip reikia taisyklingai sėdėti prie darbo stalo ar kaip laikyti rankas ant klaviatūros, negu vėliau taisyti blogus įpročius.
Problema ta, kad žmogaus, galinčio palaikyti už rankos, dažnai neatsiranda. Tai turėtų būti tėvai, tačiau jie patys dažnai turi tik bazinį kompiuterinį išsilavinimą, apsiribojantį pažintimi su “Microsoft Office” programomis. Sakykime, į penktą klasę einančiam vienuolikmečiui tos programos nerūpi – jis nori žaisti, bendrauti socialiniuose tinkluose, o tai daugeliui tėvų yra svetimos sritys. Alternatyva galėtų būti mokykla – joje būtent nuo penktos klasės prasideda informacinių technologijų pamoka. Tačiau ar penkta klasė nėra per vėlu? Ir ar šio dalyko programos turinys, kaip ir jo perteikėjai – mokytojai, spėja su dideliu technologijų kaitos pagreičiu?

Savamokslius vaikus reikia permokyti

“Informacinių technologijų (IT) mokymas Lietuvoje beviltiškai vėluoja. Praktiškai jis pradedamas tik penktoje klasėje, kai atsiranda privaloma IT pamoka, nors teoriškai jau pradinių klasių mokytojai gali vestis vaikus į kompiuterių klasę, supažindinti juos su IT per kitų dalykų pamokas. Pažįstu mokytojų, kurie naudojasi šia galimybe, tačiau į juos kolegos pradinių klasių mokytojai žiūri kreivokai, nes vėliau ir jų pačių mokiniai prašosi nuvedami į kompiuterių klasę, o mokytojai to neprivalo ir galbūt nenori daryti”, – padėtį apibūdina Informatikos mokytojų asociacijos narys Aidas Žandaris, 15 metų dėstęs informatikos pradmenis mokykloje.
Šiuo metu Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos institute dirbantis mokslininkas įsitikinęs, kad informatikos mokymas turi būti privalomas jau pradinėse klasėse ar net ikimokyklinio ugdymo įstaigose, antraip nuolat reikės taisyti neigiamas savarankiško vaikų mokymosi pasekmes.
“Daug vaikų į pamokas ateina jau turėdami pradinių darbo kompiuteriu ir kitomis šiuolaikinėmis IT priemonėmis įgūdžių, tačiau tie įgūdžiai ir vaikų požiūris dažnai būna iškreipti. Su penktokais reikia pusę metų kariauti, jog jie suprastų, kad kompiuteris skirtas ne tik žaidimams, kad rašyti reikia vartojant lietuviškas raides ir t.t. Geras mokytojas gali požiūrį ir netinkamus įgūdžius pakeisti, tačiau jį labai varžo atsilikusi programa. Pagal ją jis turi kalbėti apie dalykus, kurie mokiniams jau seniai žinomi, juk dalis jų kompiuteriu naudojosi dar prieš mokyklą. Šis ugdymo programų atsilikimas išlieka iki pat vyriausiųjų klasių”, – teigia A.Žandaris.
Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislavas Burgis taip pat pritaria, kad informacinių technologijų mokymas Lietuvoje nespėja su technologijų kaita. Tai lemia ne tik mokymo programos, kurios, cituojant direktorių, “nuo penktos iki aštuntos klasės reikalauja mokyti tokių niekų, kuriuos mokiniai ir taip seniai žino”, bet ir mokytojų sustabarėjimas. “Susiduriu su daug mokytojų, kurie patys moka mažiau už tuos, kuriuos moko. IT srityje vaikai daug ką atranda patys ir tada graudžiai juokingai atrodo, kai mokytojas stengiasi išlaikyti mokinius prie savo senosios sistemos”, – asmenine patirtimi dalijasi B.Burgis.
Kita vertus, jis siūlo nepamiršti, kad informatika – tai ne vien naudojimasis kompiuteriu, bet ir mokslas, o šiuo atžvilgiu mokiniai nėra entuziastingi. “Mokinius sunku įtikinti, kad informatika, kaip mokslas, yra vertinga, tačiau tai daryti reikia. Jei vaikai nori kasdien valgyti ledus, tėvai dažniausiai to neleidžia, ir protingai daro. Kompiuterių klasėje irgi tas pats – negalima leisti vaikams daryti tik tai, ko jie nori, nes tada jie viską darys tuo pačiu lygmeniu. Moksleiviai turi pajusti šiek tiek sunkumo, informatikos mokslo naštos, o ne vien tik pramogauti. Ši pamoka turi prilygti matematikai, o moksleiviai nori, kad ji prilygtų kūno kultūrai”, – lygina KTU gimnazijos direktorius.
Apskritai keičiantis informacinėms technologijoms pamažu keičiasi ir požiūris į jų mokymą. Nuo rugsėjo vienuoliktokai pradės mokytis pagal dar kartą atnaujintą programą, tai bus jau penktas informatikos programos atnaujinimas nuo 2002 m. Pasak už informacinių technologijų programą mokyklose atsakingo Ugdymo plėtotės centro metodininko Povilo Leonavičiaus, šiuo metu siūloma inicijuoti naujas pataisas, tarp kurių bus ir siūlymas laipsniškai pereiti prie IT mokymo nuo pat pirmos klasės.

Lietuviai tėvai liberaliausi Europoje

Kol informatikos mokymasis nuo pirmos klasės tėra pasiūlymų lygio, statistinis septynmetis ketverius metus (iki pirmųjų informatikos pamokų) su IT susipažįsta pats ir supratimą apie kompiuterį susidaro savarankiškai. Remiantis 2008 m. Eurobarometro atliktu tyrimu, tėvai Lietuvoje į šį procesą žiūri bene liberaliausiai visoje ES. 60,4 proc. apklaustų tėvų Lietuvoje tikino niekaip neribojantys atžalos veiklos internete, 76 proc. niekada nesidomėjo, ar jų vaikas užsiregistravęs socialiniuose tinkluose, tik 8 proc. teigė draudžiantys vaikams siųstis filmų, muzikos ar žaidimų, o tarp tėvų Vokietijoje šis skaičius siekia 61 proc. Tai ypač stebina žinant, kad Lietuvoje tėvai turi didžiausias vaikų priežiūros galimybes: net 95 proc. vaikų Lietuvoje internetu naudojasi namie ir tik 9 proc. – būdami pas draugus. Pagal abu šiuos skaičius Lietuva taip pat pirmauja ES.
“Lietuvoje daugelis tėvų leidžia patiems vaikams išmokti, kaip elgtis virtualioje erdvėje, tačiau tokia strategija, ypač kai vaikas žengia pirmuosius technologinius žingsnius, nėra tinkama. Ji prilygsta vaiko paleidimui į judrią gatvę, tikintis, kad jis pats susiras perėją ir tinkamai ja pereis”, – tyrimo rezultatus komentuoja psichologas, viešosios įstaigos “Vaikų linija” vadovas Robertas Povilaitis.
Jis supranta tokią tėvų poziciją, bet jos nepateisina: “Daliai tėvų tai patogu: jų manymu, tuo metu, kai vaikas sėdi prie kompiuterio, juo galima nesirūpinti. Dėmesys atkreipiamas tik tada, kai kyla problemų. To nereikia laukti, reikia pradėti kalbėtis nuo tada, kai vaikas pradeda technologijomis naudotis.”
Reikia pabrėžti, kad vaikai taip pat nėra linkę kalbėtis su tėvais IT klausimais. Tik 28 proc. apklaustų tėvų Lietuvoje teigė, kad jų vaikas yra konsultavęsis su jais dėl naudojantis internetu kilusių sunkumų. Tiesa, ši tendencija panaši visoje ES: tik 33 proc. visų šalių apklaustų tėvų teigė, kad vaikai prašo jų pagalbos interneto klausimais.
Sunku įvertinti, ar vaikai nesikonsultuoja, nes internetą laiko savo privačia erdve, kuriame kilusias problemas sprendžia patys, ar manydami, kad tėvai neturės ko patarti. Bet kuriuo atveju tėvai nėra vaikams autoritetas IT klausimais, ir tai nieko nestebina: apie internetą tėvai žino mažiau, nes jame praleidžia mažiau laiko, priešingai nei vaikai. Kita vertus, šiuo metu, kai karta, užaugusi be interneto, bando mokyti kartą, gimusią, kaip sakoma, su telefonu rankose, šis nesusikalbėjimas ir kompetentingų technologijų mokytojų (nesvarbu, pedagogų ar tėvų) trūkumas atrodo neišvengiamas.

Informacinių technologijų mokytojas A.Žandaris: “Su penktokais reikia pusę metų kariauti, kad jie suprastų, jog kompiuteris skirtas ne tik žaidimams.”

Vaikai kompiuterį dažniausiai supranta kaip žaidimų įrankį
Tik kas trečias tėvas sulaukia vaikų prašymo padėti dėl sunkumų internete
ES vaikai internetu pradeda naudotis būdami vidutiniškai septynerių, nemaža dalis – dar anksčiau
Informacinių technologijų mokykloje pradedama mokyti nuo penktos klasės, kai vaikams jos jau nebūna jokia naujiena

Ką tėvai draudžia savo vaikams internete (proc.)

Valstybė    Praleisti per daug laiko    Bendrauti su nepažįstamais    Susikurti profilį socialiniame tinkle    Vaikai neturi jokių apribojimų
Danija    11,4    4,1    19,1    21,7
Lietuva    7,2    2,3    21,3    60,4
Estija    15,5    5,4    18,1    47,7
Vokietija    10    5,6    46,5    14,6
ES vidurkis    14,3    6,2    43,4    24,9

Šaltinis: Eurobarometras, 2008 m. Procentas rodo, kokia dalis tėvų pasirinko tam tikrą atsakymo variantą. Iš viso apklausta per 10 tūkst. tėvų, turinčių 6–17 metų vaikų

Šiemet į valstybines ikimokyklinio ugdymo įstaigas nepateks apie 15 tūkst. Lietuvos vaikų.

Vien Vilniaus miesto, kuriame yra 23 tūkst. ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų, darželiuose trūksta apie 1,5 tūkst. laisvų vietų, nors sostinėje veikia 124 ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir 14 darželių-mokyklų.
Beje, įdomu tai, kad ilgesnės eilės susidaro į darželius miegamuosiuose rajonuose, o centre ir senamiestyje esančiuose darželiuose vietą rasti lengviau.
“Vilniaus senamiestyje gyvena daugiau vyresnio amžiaus gyventojų, mažiau jaunų šeimų, padėtis stabilesnė”, – paaiškino Vilniaus savivaldybės Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Vidmanta Kibirkštienė. Tačiau ir centre esančiuose darželiuose laisvų vietų šiuo metu jau nebėra. Nebėra jų ir Kauno, Klaipėdos, Šiaulių darželiuose.
“Už borto” likusiems vaikams išeitis gali būti privatūs darželiai, kurių skaičius šalyje nuo sausio mėnesio, kai buvo supaprastinta privačių darželių steigimo ir pakeista jų finansavimo tvarka, išaugo daugiau nei tris kartus. “Nuo sausio įsigaliojus naujai darželių finansavimo tvarkai ir atsiradus darželių krepšeliams, privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų ėmė sparčiai daugėti”, – priežastis vardija Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai.
Vien Vilniuje šiemet turėtų būti atidaryta apie 20 naujų privačių darželių, o bendras jų skaičius šalyje gali pasiekti 50.
ŠMM specialistų duomenimis, dabar iš viso šalyje veikia per 600 valstybinių ir daugiau nei 25 privatūs darželiai.

„Chevrolet“ – vienas iš geriausiai žinomų automobilių prekinių ženklų pasaulyje – šiemet švenčiantis 100 metų jubiliejų, toliau dovanoja naujus automobilius SOS vaikų kaimo organizacijai visoje Europoje.

Kartu su šiomis dienomis Vilniuje ir Valmieroje, Latvijoje įteiktais automobiliais, kompanija Baltijos šalyse šiemet bene geriausiai žinomai nevyriausybinei vaikų globos organizacijai paaukojo jau 9 naujus automobilius. Prisidėdami prie šios akcijos įgaliotieji „Chevrolet“ atstovai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje įsipareigojo dovanotiesiems automobiliams 3 metus arba iki automobiliai nuvažiuos 100 000 km nemokamai atlikti privalomuosius techninio aptarnavimo darbus.

Naujasis „Chevrolet Spark“ Vilniuje įteiktas SOS vaikų kaimų draugijos nacionalinei kontorai yra  jau antrasis automobilis dovanotas šiai organizacijai. 7-iavietis „Chevrolet Orlando“ vienatūris birželį buvo įteiktas Vilniaus SOS vaikų kaimui, švenčiant jo 16-os metų jubiliejų. Skirtingai nei pirmasis automobilis, naujasis „Spark” bus dažniausiai naudojamas organizacijos psichologų bei socialinių darbuotojų, dirbančių draugijos Šeimų stiprinimo programoje, kurie rūpinasi vaikais bei jų šeimos nariais gyvenančiais Vilniuje bei atokiuose Vilniaus rajono kaimuose.

„Patikimas ir ekonomiškas automobilis yra svarbus mūsų darbo įrankis. Nors didžioji dalis vaikų, kuriais rūpinasi mūsų programos darbuotojai, gyvena pačiame Vilniuje, teikdami pagalbą tolimuose Vilniaus regiono kaimuose gyvenantiems vaikams bei jų tėvams sugaištame apytiksliai pusę savo darbo laiko. Daugelis jūsų nustebtumėte sužinoję kokios ribotos galimybės naudotis viešuoju transportu yra vietovėse nuo Vilniaus nutolusiose vos 40 km!“- sakė SOS vaikų kaimų Lietuvos draugijos nacionalinis direktorius Audrius Natkevičius.- „Mūsų darbuotojai lanko vaikus ir jų šeimas keikvieną savaitę, organizuodami jiems įvairius renginius bei pagalbos programas, arba tiesiog konsultuodami žmones savo gyvenimuose mačiusius arba šiuo metu matančius itin nedaug galimybių. Stengiamės ne tik padėti jiems sprendžiant praktines savo gyvenimo, karjeros ar namų ūkio problemas bet ir vystant socialinius bei bendravimo įgūdžius. Daugeliui šeimų, kuriomis rūpinamės reikia pagalbos netgi prisiminti, kokie tikri santykiai sieja šeimos narius… ”.

„Chevrolet Spark”, kuriuo naudosis šeimų stiprinimo programos darbuotojai Lietuvoje yra nedidelis, manevringas bet pakankamai erdvus penkiems suaugusiems keleiviams, miesto automobilis. Jo erdvumas bei praktiškumas neabejotinai tiks SOS vaikų kaimų draugijos darbuotojams, kurie į nutolusius Vilniaus regiono kaimus paprastai vyksta keturiese, tuo tarpu nedidelės kuro sąnaudos (vidutiniškai, važiuojant kombinuotuoju ciklu, jos siekia vos daugiau nei 5 litrus 100 km) leis gerokai sumažinti veiklos kaštus tuo pat metu sudarant galimybę aplankyti daugiau šeimų.

„Nuoširdžiai didžiuojamės pažymėdami savo kompanijos gimtadienį tokiu prasmingu būdu. Neabejoju, kad lėšos skirtos padėti vaikams, kurie be mūsų visų pagalbos vargu ar turėtų daug galimybių pamatyti šviesesniąją gyvenimo pusę arba pasinaudoti galimybėmis, kurių yra pasaulyje esančiame visai netoli nuo jų gyvenamųjų vietovių, atsipirks šimteriopai. Tikiuosi, kad mūsų auka padės Lietuvos, Latvijos ir Estijos visuomenėms išgelbėti daugybę visaverčių narių, be to esu visiškai tikra, kad atiduodame savo dovaną į rūpestingas šių vyrų ir moterų, geriausiai žinančių kaip tikslingiausiai jas panaudoti, rankas“,- sakė „Chevrolet“ Baltijos šalių rinkodaros vadovė Lena Murd.

Lietuvos SOS vaikų kaimų draugijos šeimų stiprinimo programa rūpinasi maždaug 200 vaikų gyvenančių Vilniuje bei Vilniaus regione. Vaikais, kurie savo šeimose gyvena ypač sunkiomis sąlygomis, neturėdami galimybės naudotis elementariomis socialinėmis bei kultūrinėmis paslaugomis, dažnai patirdami riziką būti paliktiems savo artimiausių šeimos narių. Reguliariai lankydami vaikus bei jų šeimos narius namuose bei jų bendruomenėse, organizacijos darbuotojai padeda jiems įgyti žinių bei įgūdžių reikalingų tvarkant savo namų ūkį, tobulinti socialinus bei bendravimo įgūdžius, spresti kasdienines, gyvenimiškas problemas, parodant jiems galimybes gyvenimo esančio už patiriamo skurdo, bedarbystės bei pasitikėjimo savo jėgomis spresti savo problemas patiems stokos ribų. Šeimų stiprinimo programa taip pat sudaro galimybes vaikams iš vargingai gyvenančių šeimų lankyti vasaros stovyklas, pramoginius bei kultūrinius renginius, taip pat suteikia plotą praleisti laiką po pamokų, padedant jiems mokytis.

„Su džiaugsmu prisidėjome prie šios „Chevrolet” iniciatyvos padovanoti automobilių vaikų globos organizacijai Lietuvoje. Būdami kompanijos prekybos bei aptarnavimo atstovai padengsime visus būtinojo automobilio  techninio aptarnavimo kaštus iki automobiliai pasieks 100 000 km ridą.”- sakė Vilandas Burnys, UAB “Zaibo Ratas” , įgaliotojo „Chevrolet“ atstovo Vilniuje direktorius.

Iniciatyva padovanoti 100 automobilių SOS vaikų kaimo organizacijai visoje Europoje buvo paskelbta praėjusių metų Paryžiaus automobilių parodoje. Devyni iš šių automobilių atiteko organizacijos nacionalinėms kontoroms Baltijos šalyse.
„Chevrolet“ per savo 100 gyvavimo metų pagaminęs ir pardavęs daugiau nei 200 milijonų automobilių yra vienas iš geriausiai žinomų automobilių prekinių ženklų pasaulyje. Kompaniją 1911 m. lapkričio 3 d. įkūrė šveicarų kilmės emigrantas Louisas Chevrolet JAV verslininkas Billis Durantas.

Sveikatos specialistai pastebi, kad Lietuvos vaikų sveikatos būklė kas metai prastėja. Profilaktiškai tikrinant sveikatą vaikams dažniausiai diagnozuojami regos ir skeleto – raumenų sistemos sutrikimai.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Vaikų sveikatos skyriaus specialistė Rūta Burbienė sako, kad regos sutrikimai, ypač trumparegystė, vis dažniau nustatoma jau darželinukams. Mat dabar net ikimokyklinio amžiaus vaikai nemažai laiko praleidžia prie kompiuterio ir televizoriaus. Dažnai jie dar ir netaisyklingai sėdi prie ekrano ar ruošdami pamokas, be to, nešioja per sunkias kuprines, todėl krypsta stuburas. Dėl ydingos laikysenos, pasak šeimos gydytojos Aurikos Jurevičienės, gali išsivystyti stuburo liga – skoliozė, kai stuburas išlinksta į šoną. Jis gali iškrypti visas arba viena kuri jo dalis.
“Mokslo metais nemažai vaikų į gydytojus kreipiasi dėl virškinimo sutrikimų, pilvo skausmų. Šiuos negalavimus dažniausiai išprovokuoja nereguliarus maitinimasis ir mokykloje bei darželyje patiriamas stresas”, – paaiškina A.Jurevičienė.
Pasak Vilniaus visuomenės sveikatos centro Sveikatos saugos kontrolės skyriaus specialistės Ramunės Kaušylienės, profilaktinis vaikų sveikatos tikrinimas gali padėti laiku pastebėti ligas, tačiau dar nemažai tėvų tai priima kaip formalumą. Beje, šeimos gydytojai taip pat neretai vaikų sveikatą tikrina labai formaliai, paklausę, ar pacientas niekuo nesiskundžia, išduoda pažymą mokyklai arba darželiui, kurią reikia pristatyti iki rugsėjo 15 d.
Gydytojas turėtų ne tik pamatuoti vaiko ūgį, svorį, kraujo spaudimą, bet ir patikrinti regos aštrumą, klausą, įvertinti kraujotakos, kvėpavimo, stuburo ir kitų organų bei jų sistemų funkcinę būklę. Prieš tai tėvai turėtų vaikus nuvesti pas odontologą.
“Labai svarbu vaikus paskiepyti nuo užkrečiamųjų ligų. Taip pat visiems vaikams rekomenduojame profilaktinį vaistų kursą nuo kirmėlių”, – pataria A.Jurevičienė.

"Veido" archyvas

Viena šeima turėjo didelį gražų arbatinuką, iš kurio savaitgaliais kartu gerdavo arbatą. Kartą arbatinyje aptiko tigriuką. Nei mama, nei tėtis, nei vyriausia sesuo (kuri jau buvo baigusi mokyklą ir galėjo turėti savo nuomonę) jo iš ten neišprašė. Tvarką įvedė maža mergytė, draugiškai pasiūliusi tigriukui pasivaišinti arbata. Kas pasakys, kad vaikiškuose filmukuose nėra nieko gero?

Kino kritika

Turbūt visi tėvai susitaikę su nuomone, kad leisti atžalai ilgai žiūrėti televizorių yra blogai. Ir vis tiek daugybė vaikų prie ekrano praleidžia daug daugiau laiko, nei derėtų. Mes namie neturime televizoriaus, bet tai nereiškia, kad dukra tausoja regėjimą. Ji labai dažnai akis įbeda į kompiuterio ekraną. Taip filmų prisižiūri dar daugiau, nes kompiuteryje jų nepertraukinėja reklamos (nors pastarąsias mažoji taip pat mielai žiūrėtų).

Be to, kad kenkia regėjimui, filmukai kaltinami, jog iškreipia vaikų požiūrį į pasaulį. Štai prieš porą dešimtmečių populiarus buvo čekiškas filmukas apie kurmį, mūvėjusį kelnes su petnešomis. Mano sesė, pamiškėje pamačiusi prabėgantį tikrą kurmį, labai nustebo: “Kodėl jis be kelnyčių?”

Neseniai pas mus namie buvo apsigyvenęs Šrekas – tai jis likdavo kaltas, kai būdavo išpilta arbatėlė ar flomasteriu išteptas drabužis. Kai tokios išdaigos pažengdavo itin toli, nejučia prisimindavau kitą sceną iš to paties filmo, kur asilas sako: “Greitai auga tie vaikai”, o Šrekas atrėžia: “Galėtų ir greičiau.”

Gyvenimas kaip kinas

Bet, sutikite, turi tie vaikiški filmukai jaunatviško žavesio, dar ir kiek turi. To žavesio suteikia ne vien mamų numylėtinis Johnny Deppas, kuris vaidina filmuose vaikams “Čarlis ir šokolado fabrikas” ir “Alisa stebuklų šalyje”.
Kartą, eidama į biblioteką, pagavau save niūniuojančią Doros ir Aulinuko dainelę “Kur mes keliaujam? Į biblioteką! Kur mes keliaujam? Į biblioteką!..” Galima kartoti dar kelis kartus. Ir eiti pasidaro linksmiau.

Dar naudingiau būtų eiti pasivaikščioti į gamtą, net jeigu mamai atrodo, kad, turint keturias vakarines sukneles, dera vykti į kurortą, o ne kokį Rūgpienių kaimą. Nepakenktų pavasarėjančiame miškelyje padainuoti: “Kaip smagu po mišką palakstyti, ten šokuoja žaliosios varlytės…” Dar lauke tiks: “Aš žaliasis agurkėlis, nebaisus man vandenėlis, nebijau stogų smailių, o tiktai pilkų pelių.”

Jeigu grįžus iš pasivaikščiojimo nesinorės plautis rankų, galbūt pakaks frazės “Nuo mergaitės nešvarios, nešvarios, nešvarios, visos suknios išbėgios, išbėgioooos…”

Tinka ir sovietmetis

Teko girdėti sakant, kad šiuolaikiniai vaikai senų rusiškų filmukų nežiūri. Mūsų atveju tai negalioja. Dorotėja kartais pažiūri net filmukus, kurie sukurti kokiais 1953 m. ir dar mano vaikystėje atrodydavo pernelyg senoviniai.
Klysta ir tie, kurie sako, kad anuomet visi filmukai būdavo “gerietiški”, ne taip, kaip dabar. Ko verta vien senosios animacijos frazė: “Tą berniuką, po galais, sukaposiu gabalais, turguje parduosiu…” O štai filme “Na, palauk!” vilkas nuolat rūkydavo, ir kas galėtų įrodyti, kad rūkančiųjų skaičius dabar padidėjęs ne dėl to, kad užaugo to serialo gerbėjų karta.

“Tik vieną filmuką…”

Man truputį gaila vaikų, kuriems tėvai filmukus leidžia žiūrėti tik po kokias 20 minučių per dieną. Juk pamenate, mūsų laikais “Labanakt, vaikučiai” trukdavo pusvalandį, bet to būdavo akivaizdžiai per mažai. O jei tėtis tuo pačiu metu per tą patį televizorių norėdavo žiūrėti kokias nors lemiamas krepšinio rungtynes, būdavo tikra tragedija… Kaip kartą teisingai pastebėjo Nulėpausis, negali visi linksmi būti.

Psichologai ir pedagogai aiškina, kad 3–5 metų vaikui per dieną prie ekrano reikėtų praleisti daugiausiai valandą. Aš, kaip neturinti nei pedagoginio, nei psichologinio išsilavinimo, prie jų leidžiamo maksimumo nuo savęs pridedu dar valandą. Kadangi rimtesni filmai paprastai trunka beveik 1,5 val., savaime prisideda dar pusvalandis. O kartais tėtis taip pat sumano kokį filmą nuo savęs pridėti… Tai kiek čia išeina? Net baisu skaičiuoti. Tikrai geriau būtų 20 min. per dieną.

Nors verčiau paieškoti aukso vidurio. Tiesiog reikės labiau pasistengti. Juk, kaip sakė Mardžė Simpson, “Jeigu labai stengiesi, kartais Dievas tavęs pasigaili.”

Girl at Ballet Class

Norite, kad vaikai lankytų būrelį, bet piniginė griežtai spaudžia lūpas? Kartais pavydite socialiai remtinoms šeimoms, nes jų vaikai muzikos mokyklą lanko už dyką? Na, jei artimiausiu metu neplanuojate nukristi iki šio statuso, o ir uždirbti milijoną nenusimato, yra trečias kelias. Būti aktyviems ir palaikyti tuos projektus, kurie galbūt padengtų mūsų vaikų lavinimosi išlaidas per mokesčių lengvatas dirbančiai šeimai.

Viešai pateikiami mokslininkų duomenys leidžia drąsiai teigti, kad tėvams šiuolaikiniai iššūkiai – derinti karjerą su įsipareigojimais šeimai – virsta nepakeliama dilema. Norėdami atlikti tėvų pareigą, mes priversti vis daugiau uždirbti. 2005 m. du vaikus auginantys tėvai, nenorintys pasiekti skurdo ribos, turėjo uždirbti apie 700 litų, o 2009 m. duomenimis, stengtis reikia jau daugiau nei dvigubai ir namo parnešti beveik 1800 litų. Pasekmės aiškios: tėvai vis mažiau laiko turi šeimos nematerialiems poreikiams tenkinti. Na, o kol tėvai aria, jų atžalos ilgą darbo dieną leidžia taip, kaip tai sugeba finansuoti ir organizuoti jų tėvai.

Statistinė “vidutiniokų” šeima

Kad būtų įdomiau, analizuosime ne statistinius duomenis – juos galima lengvai rasti interneto platybėse – bet konkretų atvejį. Keturių asmenų šeimos, kuri susideda iš dirbančių tėvų, mokinuko ir darželinuko, pajamos yra 5000 Lt/mėn. Išlaidos būtiniausioms reikmėms (maistui, komunaliniams mokesčiams, už ryšį, kurą, sveikatos priežiūrą, aprangą) yra apie 3300 Lt. Dar ši šeima moka paskolą už būstą ir visi yra apsidraudę gyvybę – tai dar pareikalauja apie 1400 Lt.

Lieka 300 litų, kuriuos šeima galėtų skirti “juodai dienai”, atostogoms, stambiam pirkiniui arba papildomam vaikų lavinimui. Žinoma, tai tėra teoriniai skaičiavimai, nes minėta šeima dažną mėnesį “traukia” nuo atlyginimo iki atlyginimo, keiksnodami kylančias degalų, maisto, šildymo ir kitų “būtiniausių išlaidų” kainas. Ir, patikėkite, ši šeima tikrai be didelio džiaugsmo laukia mokslo metų pradžios, kai reikia nuo galvos iki kojų ir pilnų kuprinių apipirkti vaikus mokyklai ir atnaujinti darželio inventorių.

Tad nuspręsti paskirti tuos “likusius” 300 Lt baleto ar futbolo būreliui šiai šeimai nėra taip jau lengva. Akivaizdu, kad šeimos turtinė padėtis ir lėšų trūkumas gali paveikti dalyvavimą popamokinėje ar nedarželinėje veikloje tiesiogiai. Ir vaikai lieka “su raktu po kaklu” kieme arba gauna tik tokias paslaugas, kurios įeina į darželių ugdymo programas.

Situacija Europoje

Yra šalių, pvz., Danija, kur vyriausybė daug dėmesio ir lėšų skiria vaikų lavinimui – tarkime, pagal gyventojų skaičių kiekvienai savivaldybei skiria dideles dotacijas. Čia nemokamą ugdymą gauna ir vaikai, nelankantys ikimokyklinių įstaigų (t.y. tam tikrą valandų kiekį būreliuose apmoka valstybė).

Daugelyje Europos šalių įvairūs užsiėmimai ir būreliai vaikams yra mokami. Tačiau šiose šalyse iki pilnametystės mokami gana dosnūs (palyginti su Lietuva) vaiko pinigai, taigi šeima šią ar dalį šios sumos gali skirti vaiko papildomam ugdymui. Šalia to suteikiama įvairia forma parama šeimai: per vaiko čekius, mokesčių lengvatas, vienkartines išmokas, nemokamas paslaugas šeimai, priklausančias nuo vaikų skaičiaus ir (ar) amžiaus. Be to, šiose šalyse tėvų pajamos yra keleriopai didesnės nei pas mus – t.y. tokios vaikų ugdymo paslaugos yra perkamos mokių klientų.

Apmaudu, kad Lietuvoje mes teturime nemokamą ugdymą pagal programą (kurios kokybe nemažai tėvų nėra patenkinti, skirtingai nei kitose šalyse). Be to, mokesčiai priklauso nuo savivaldybių – pvz., Vilniaus m. savivaldybės sprendimu įvestas ikimokyklinio ugdymo mokestis už kiekvieną dieną, nesvarbu, lankė vaikas darželį ar sirgo. Papildomo nemokamo ugdymo mūsų vaikai negauna jokia forma.

(Ne)mokamas lavinimas Lietuvoje

• Darželinukai. Atvedę vaiką į darželį dažni tėvai tikisi, kad vaikai čia bus ne tik prižiūrėti, bet turės galimybę ir šokti, dainuoti, sportuoti ar kitaip lavėti. Dalis tokių veiklų išties yra vykdoma ikimokyklinio ugdymo veiklos kontekste. Tačiau jei vaikas yra gabesnis, tarkime, muzikai ar kuriai sporto šakai (ne mankštai salėje), vaiko papildomu lavinimu teks rūpintis patiems tėveliams. Dažname darželyje organizuojamos papildomos pamokėlės, už kurias reikia mokėti. Taip kuo mažesnis vaikas, tuo imlesnis jis žinioms, gabumus taip pat verta atskleisti ir lavinti nuo mažų dienų. Ar turės tokią galimybę vaikas? Jo tėvų laukia sunkūs sprendimai.

• Moksleiviai gali rinktis būrelius pagal pakraipą ir lokalizaciją – mokykloje ar už mokyklos ribų. Dauguma vaikų mielai lankytų dominančius būrelius už mokyklos ribų, nes jie paprastai būna gerai ir profesionaliai organizuoti, turi geresnę techninę bazę. Tačiau visi tokie būreliai yra mokami. Mokykloje nemokamų būrelių skaičius priklauso nuo pačios mokyklos sugebėjimo kompensuoti pedagogo darbo laiko sąnaudas iš mokyklos biudžeto, todėl dažna mokykla gali pasiūlyti vos keletą jų. Tačiau jų patrauklumas ir lankomumas labai priklauso nuo mokytojų entuziazmo, gebėjimo sudominti ir aprūpinimo techninėmis priemonėmis.

• Yra ir dienos centrai prie seniūnijų. Čia nemokamos paslaugos siūlomos vaikams iš socialiai remtinų arba socialinės rizikos šeimų. Taigi aptariama statistinė vidutiniokų šeima čia jokių nemokamų paslaugų tikėtis negali.

Išvada: vienas svarbiausių popamokinės veiklos prieinamumo faktorių yra kaina. Jei šeima neturi pinigų vaiką dominantiems užsiėmimams, ikimokyklinėje įstaigoje belieka pasitikėti pedagogų entuziazmu. Mokyklinukai turi gana tvirtą nuomonę apie tai, kas jį domina. Neradus tam papildomų lėšų belieka tikėtis, kad jo pomėgis spardyti kamuolį nepavirs įpročiu spardyti šiukšliadėžes parkuose.

Įmanomos alternatyvos

Šiandien sulauktume dviejų pasiūlymo variantų: padidinti šeimos pajamas arba perskirstyti šeimos biudžetą. Padidinti pajamas yra dažna mąstančios šeimos siekiamybė. Tačiau šiandien šeimos džiaugiasi ir jeigu pavyksta pajamas išlaikyti nenusmukusias… Sudėtinga kalbėti ir apie šeimos biudžeto perskirstymą: išaugus būtinosioms išlaidoms, “nebūtinosios” susitraukia iki minimumo arba jų išvis nelieka.

Taigi ar turime alternatyvų? Juolab kad niekaip nesulaukia pritarimo Švietimo ir mokslo ministerijos stalčiuose ilgai dūlantis projektas – svajonė apie tai, kaip  valstybė finansuos 4 val. ikimokyklinio ugdymo ir šis ikimokyklinio ugdymo krepšelis keliaus paskui vaiką tiek į valstybinius, tiek į licencijuotus privačius darželius.

Tačiau aternatyva yra, tereikia visuomenės aktyvumo ir valdžios moterų bei vyrų toliaregiškumo ir geranoriškumo. Padidinti šeimos pajamas įmanoma “neprievartaujant” darbdavių dar didesniais mokesčiais ir neapkraunant valstybės aparato didelėmis mokesčių administravimo sąnaudomis. Tereikia padidinti papildomą neapmokestinamą pajamų dydį (PNPD) – t.y. sumą, nuo kurios dirbantis žmogus nemoka mokesčių valstybei ir kuri priklauso nuo vaikų skaičiaus šeimoje – ir leisti šeimai pačiai nuspręsti, kam skirti šią pajamų dalį. Manome, kad dauguma šeimų šią sumą panaudotų tikslingai – vaiko ugdymui ir lavinimui. Ir valstybė nuskriausta neliktų, nes padidėjusias pajamas šeima išleistų paslaugoms ir prekėms pirkti, taigi valstybė dalį sumos susigrąžintų per mokesčius. O svarbiausia – ilgalaikė nauda: patenkintos šeimos ir prižiūrėti vaikai, mūsų valstybės ateitis.

Sistema jau sukurta, tereikia ją įgalinti veikti efektyviai.

Daugiau informacijos apie NAMS organizuojamą projektą www.samburis.lt.